Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL SP AB „UTENOS ŠILUMOS TINKLAI“ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO 1 PUNKTO PAŽEIDIMO

Atgal

Administracinė byla Nr. A10-880-01

SPRENDIMAS

2001 m. spalio 24 d.

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko S.Gudyno,
teisėjų N.Piškinaitės ir R.Piličiausko,
sekretoriaujant R.Barysaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams V.Plėdžiui ir V.Zenevskiui,
atsakovo atstovėms E.Vitkienei ir J.Šovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo specialios paskirties akcinės bendrovės „Utenos šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą nusprendė

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba 2000 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 8/b, už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 dalies 1 punkto pažeidimą paskyrė pareiškėjui specialios paskirties akcinei bendrovei „Utenos šilumos tinklai“ 100 000 litų baudą.
Bauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis, pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi rinkoje, sudarydamas sutartis su AB „Utenos trikotažas“ dėl šiluminės energijos tiekimo, primetė šiai bendrovei nesąžiningas šilumos energijos kainas ir pirkimo sąlygas, kurios žymiai pablogino AB „Utenos trikotažas' ekonominę ir komercinę padėtį. Didesnės kainos, kurias AB „Utenos trikotažas“ turėjo mokėti už šiluminę energiją, buvo susietos su būsimu sutarčių nutraukimu AB „Utenos trikotažas“ įvedus nuosavą katilinę, o ne su šilumos suvartojimo kiekiais.
Pareiškėjas prašė Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta 100 000 litų bauda, panaikinti. Pareiškėjas nurodė, kad šiluminės energijos tiekimo kainos yra reguliuojamos valstybės. Nustatydama maksimalią paslaugos kainą valstybė panaikina galimybę laisvai savo nuožiūra nustatyti paslaugos kainas ir įgyti rinkos galią, o tuo pačiu ir piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Kainų įstatymo 1 str. nustatyta, kad centralizuotos šilumos ir karšto vandens maksimalias kainas ir tarifus paslaugos tiekėjai turi suderinti su Valstybine kainų ir energetikos komisija, o jei tai nepavyksta, tai komisija priima sprendimą dėl paslaugų ir kainų maksimalių dydžių. Todėl pareiškėjas, būdamas natūrali monopolija, dėl savo specifinės padėties rinkoje objektyviai negali sudaryti konkurenciją ribojančių susitarimų. Be to, Konkurencijos taryba taikė įstatymą, kuris inkriminuojamų veiksmų atlikimo metu negaliojo. Paskyrė pareiškėjui baudą nesant jo veiksmuose pažeidimo sudėties. Pažeidė procesinės teisės normas, nes atėmė ir pareiškėjo galimybę duoti paaiškinimus ir gintis nuo inkriminuojamo teisės pažeidimo. Pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 25 str. 6 d. reikalavimus buvo pažeisti tyrimo terminai ir, nustatyta tvarka, šie terminai nebuvo pratęsti. Bauda paskirta praleidus ATPK 35 str. nustatytus terminus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ 1998 m. rugsėjo 11 d. sudarė šilumos energijos garu tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį Nr. 501 ir šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 50la. Pagal sutarties 501 15 punktą sutartis sudaryta neribotam laikui, o šalis, norinti nutraukti sutartį, raštu turi įspėti kitą šalį ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius. Vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir šiuo atveju atsiskaitymai už patiektą šilumos energiją su vartotoju vykdomi pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus bei šioje sutartyje numatyta tvarka. Analogiškas reglamentavimas buvo nustatytos ir sutartyje Nr. 501 a.
AB „Utenos trikotažas“ 1999 m. vasario 12 d. raštu pranešė, kad bendrovė planuoja 1999 m. antrajame pusmetyje įsirengti savo šilumos šaltinį, kuris leis bendrovei atsisakyti centralizuoto šilumos tiekimo ir prašė 1998 m. rugsėjo 1 d. sutartis Nr. 501 ir Nr. 501 a laikyti negaliojančiomis nuo 1999 m. rugpjūčio 15 d. Pareiškėjas 1999 m. vasario 17 d. raštu atsakė, kad AB „Utenos trikotažas“ netenka, sutartimis numatyto, stambaus vartotojo statuso ir už šilumos energiją sunaudotą iki 1999 m. vasario 13 d. jai bus skaičiuojama sutartyse numatyta po 90,17 litų už vieną Gkal kaina, o po 1999 m. vasario 13 d. - po 132 litus už vieną Gkal. Šiame rašte nurodytus įkainius pareiškėjas taikė AB „Utenos trikotažas“ ir po to, kai 1999 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymas (1999 m. kovo 23 d. redakcija Nr. VIII-I099). Tuo, teismo nuomone, pareiškėjas pažeidė šio įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, nes taikė nesąžiningas kainas neatsižvelgdamas į sunaudotos šilumos energijos kiekį. Teismas taip pat konstatavo, kad skiriant baudą nebuvo padaryta ir esminių procesinių pažeidimų.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad sutarčių dėl šiluminės energijos sudarymo metu, sutarčių sąlygos galiojusiam tuo metu Konkurencijos įstatymui neprieštaravo ir nebuvo draudžiamos. Naujasis Konkurencijos įstatymas įsigaliojo 1999 m. balandžio 2 d. Šio įstatymo nuostatas, 1998 m. rugsėjo 1 d. sudarytoms sutartims, taikė atsakovas. Tačiau taikyti įstatymo veikimą atgal atsakovui nebuvo teisinio pagrindo. Pareiškėjo manymu, jis buvo nubaustas nesant jo veiksmuose administracinės teisės pažeidimo sudėties. Atsakovas netyrė ir nenustatė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad nuolaidos netekimas suvaržė AB „Utenos trikotažas“ galimybę veikti rinkoje ar, kad buvo galimybė riboti konkurenciją. Pirmosios instancijos teismas neatkreipęs dėmesio ir į tai, kad atliekant tyrimą buvo pažeisti procesinių normų reikalavimai. Pareiškėjui nebuvo pranešta, kad pradėtas tyrimas. Todėl jis negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe pateikti paaiškinimus. Be to, atsakovas nebaigė tyrimo per 3 mėnesius ir jo nepratęsė motyvuotu nutarimu kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 25 str. 6 d.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Atsakovas, 2000 m. birželio 15 d. nutarimu paskyrė pareiškėjui 100 000 litų baudą už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija buvo priimta 1999 m. kovo 23 d. Tuo tarpu šilumos energijos tiekimo sutartys tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ buvo sudarytos 1998 m. rugsėjo 1 d. Šiose sutartyse šalys numatė šilumos energijos tiekimo sąlygas. Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti šį įstatymą sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d. Šilumos energijos tiekimo sutarčių tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarymo metu galiojęs Lietuvos Civilinio kodekso 40 str. apibrėžė, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pasirašydami šilumos energijos tiekimo sutartis pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Šios sutartys, įstatymo nustatyta tvarka, nebuvo pripažintos negaliojančiomis. Todėl sutarčių šalims sutarčių sąlygos yra privalomos. Sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais tik teismine tvarka. Šito nesant, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui.
Be to, šilumos energijos, karšto ir šalto vandens kainos yra reguliuojamos valstybės (Kainų įstatymo 1 str.). Pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ šilumos energijos tiekimo sutartimi numatę, kad vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir už patiektą šilumos energiją atsiskaito pagal kitiems vartotojams, įstatymų nustatyta tvarka, patvirtintus tarifus, valstybės nustatytos šilumos energijos kainos neviršijo. Todėl AB „Utenos trikotažas“, mokėdamas už patiektą šilumos energiją kaip ir kiti vartotojai, negalėjo patirti dėl to nuostolių, nes už šilumos energiją mokėjo ne padidintą, o valstybės nustatytą tarifą. Esant valstybės reguliuojamoms šilumos energijos, karšto ir šalto vandens tiekimo kainoms, šių paslaugų tiekėjams atimama galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje.
Dėl paminėtų aplinkybių Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 8/b yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą neteisingai aiškino ir taikė įstatymą. Todėl apygardos administracinio teismo sprendimas panaikintinas, o pareiškėjo skundas patenkintinas (ABTĮ 143 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.,

nusprendė:

specialios paskirties akcinės bendrovės „Utenos šilumos tinklai“ apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti. Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 8/b, kuriuo už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. pažeidimą SPAB „Utenos šilumos tinklai' paskirta 100 000 litų bauda, panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
 
Teisėjai
S.Gudynas
N.Piškinaitė
R.Piličiauskas