Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL SP AB „UTENOS ŠILUMOS TINKLAI“ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO 1 PUNKTO PAŽEIDIMO

Atgal

Administracinė byla Nr. P2-15-02

2002 m. vasario 21 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų: B. Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), A. Taminsko ir G. Kryževičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ skundą dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A10- 880 - 01) ir

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba 2000 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 8/b už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. pažeidimą paskyrė pareiškėjui specialios paskirties akcinei bendrovei „Utenos šilumos tinklai“ 100000 Lt baudą. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti šį Konkurencijos tarybos nutarimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ 1998 m. rugsėjo 11 d. sudarė šilumos energijos garu tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį Nr. 501 ir šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 50la. Pagal sutarties Nr. 501 15 punktą sutartis sudaryta neribotam laikui, o šalis, norinti nutraukti sutartį, raštu turi įspėti kitą šalį ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius. Vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir šiuo atveju atsiskaitymai už patiektą šilumos energiją su vartotoju vykdomi pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus bei šioje sutartyje numatyta tvarka. Analogiškas reglamentavimas buvo nustatytos ir sutartyje Nr. 501a. AB „Utenos trikotažas“ 1999 m. vasario 12 d. raštu pranešė, kad bendrovė planuoja 1999 m. antrajame pusmetyje įsirengti savo šilumos šaltinį, kuris leis bendrovei atsisakyti centralizuoto šilumos tiekimo ir prašė 1998 m. rugsėjo 1 d. sutartis Nr. 501 ir Nr. 50la laikyti negaliojančiomis nuo 1999 m. rugpjūčio 15 d.. Pareiškėjas 1999 m. vasario 17 d. raštu atsakė, kad AB „Utenos trikotažas“ netenka sutartimis numatyto stambaus vartotojo statuso ir už šilumos energiją sunaudotą iki 1999 m. vasario 13 d. jai bus skaičiuojama sutartyse numatyta po 90,17 litų už vieną Gkal kaina, o po 1999 m. vasario 13 d. - po 132 litus už vieną Gkal. Siame rašte nurodytus įkainius pareiškėjas taikė AB „Utenos trikotažas“, ir po to, kai 1999 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymas (1999 m. kovo 23 d. redakcija Nr. VIII-I 099). Tuo, teismo nuomone, pareiškėjas pažeidė šio įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, nes taikė nesąžiningas kainas, neatsižvelgdamas į sunaudotos šilumos energijos kiekį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 8/b, kuriuo už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. pažeidimą SP AB „Utenos-šilumos tinklai“ paskirta 100 000 litų bauda panaikino. Kolegija nurodė, kad atsakovas 2000 m. birželio 15 d. nutarimu paskyrė pareiškėjui 100 000 litų baudą už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija buvo priimta 1999 m. kovo 23 d.. Tuo tarpu šilumos energijos tiekimo sutartys tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ buvo sudarytos 1998 m. rugsėjo 1 d.. Šiose sutartyse šalys numatė šilumos energijos tiekimo sąlygas. Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti šį įstatymą sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d.. Šilumos energijos tiekimo sutarčių tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarymo metu galiojęs Civilinio kodekso 40 str. apibrėžė, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pasirašydami šilumos energijos tiekimo sutartis, pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Šios sutartys, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintos negaliojančiomis. Todėl sutarčių šalims sutarčių sąlygos yra privalomos. Sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais tik teismine tvarka. Šito nesant, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui. Be to, šilumos energijos, karšto ir šalto vandens kainos yra reguliuojamos valstybės (Kainų įstatymo 1 str.). Pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ šilumos energijos tiekimo sutartimi numatė, kad vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir už patiektą šilumos energiją atsiskaito pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus, valstybės nustatytos šilumos energijos kainos neviršijo. Todėl AB „Utenos trikotažas“, mokėdamas už patiektą šilumos energiją kaip ir kiti vartotojai, negalėjo patirti dėl to nuostolių, nes už šilumos energiją mokėjo ne padidintą, o valstybės nustatytą tarifą. Esant valstybės reguliuojamoms šilumos energijos, karšto ir šalto vandens tiekimo kainoms, šių paslaugų tiekėjams atimama galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Dėl paminėtų aplinkybių Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 8/b yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą neteisingai aiškino ir taikė įstatymą. Todėl apygardos administracinio teismo sprendimas panaikintinas, o pareiškėjo skundas patenkintinas (ABTĮ 143 str.).
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo atnaujinti procesą šioje byloje. Nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas, nes yra proceso atnaujinimo pagrindas, numatytas LR ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, t.y. padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendime pasisakė dėl šių teisės taikymo klausimų: dėl principo įstatymas negalioja atgal ir sutartinių teisinių santykių; dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo sutartiniams santykiams; dėl Konkurencijos tarybos teisės konstatuoti, kad sutarties nuostatos neatitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimų; dėl kainų reguliavimo bei stambaus vartotojo statuso šilumos energijos tiekimo rinkoje. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai išaiškino bei taikė įstatymų normas, dėl ko padarė klaidingas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.
Dėl principo įstatymas negalioja atgal ir sutartinių teisinių santykių atsakovas nurodo, kad principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, reiškia, jog jis galioja tik ateičiai, t.y. teisiniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Tačiau reikia turėti omeny, kad teisinio santykio išskaidymo principas reikalauja analizuoti teisinį santykį ne kaip statinį, o dinaminį reiškinį. Pats teisinis santykis gali atsirasti, iki įsigaliojant įstatymui. Tačiau šis santykis gali pasikeisti arba baigtis, jau įsigaliojus įstatymui. Tokiu atveju, teisinio santykio atsiradimui įstatymo normos nebus taikomos, tačiau santykio pasikeitimui ar pasibaigimui, kadangi tai įvyksta įsigaliojus įstatymui, bus taikomos įstatymo normos. Pažymėtina tai, kad teisiniai santykiai tarp AB „Utenos trikotažas“ ir SP AB „Utenos šilumos tinklai“, atsiradę 1998 m. rugsėjo mėn. 1 d. pasirašytų Šilumos energijos garu tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutarties Nr.501 ir Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutarties Nr.501a pagrindu, yra tęstiniai. Todėl, nors jie ir yra atsiradę iki įsigaliojant Konkurencijos įstatymui, teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsirado galiojant įstatymui, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, taikomos naujo įstatymo normos. SP AB „Utenos šilumos tinklai“ buvo nubausti už tęstinį pažeidimą, kuris buvo pradėtas Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo dieną - 1999 m. balandžio 2 d. ir baigtas 1999 m. spalio 1 d., kada paskutinį kartą buvo pritaikytos nesąžiningos sąlygos. Konkurencijos taryba netaikė įstatymo normų atgal, o taikė jas teisiniams santykiams, kurie, pasirašytų sutarčių pagrindu, vyko įstatymo galiojimo metu.
Dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo sutartiniams santykiams bei dėl Konkurencijos tarybos teisės konstatuoti, kad sutarties nuostatos neatitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimų atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad Konkurencijos taryba negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui, kadangi sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik teismine tvarka. Tokia teismo išvada, praktiškai reiškia, kad Konkurencijos taryba neturi teisės kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi Konkurencijos įstatymo reikalavimų, t.y. vykdyti Konkurencijos įstatymo priežiūros, kurią pagal Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį ji privalo vykdyti. Konkurencijos įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba tiria konkurenciją ribojančius susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir kitus konkurenciją ribojančius veiksmus. Pagal 36 straipsnio nuostatas, Konkurencijos taryba, išnagrinėjus bylą, turi teisę taikyti įstatyme nustatytas sankcijas. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi paprastai pasireiškia, sutartyse nustatant konkurenciją ribojančias sąlygas arba atsisakant sudaryti sutartis. Svarbu paminėti tai, kad veiksmais, ribojančiais konkurenciją, pažeidžiamos ne tik kitos sutarties šalies teisės, bet padaroma ala kitų ūkio subjektų bei visuomenės interesams. Dėl minėtos priežasties, teisė bei pareiga nagrinėti tokias sutartis, kaip ir teisė bei pareiga pripažinti, kad sutarties sąlygos bei veiksmai, įvykdyti vadovaujantis sutarties nuostatomis, prieštarauja imperatyvioms Konkurencijos įstatymo nuostatoms, yra nustatyta Konkurencijos tarybai. Pažymėtina, kad teismas supainiojo du skirtingus dalykus: sandorio pripažinimą negaliojančiu ir sandorio sąlygų (veiksmų, vykdant sąlygas) pripažinimą prieštaraujančioms įstatymo reikalavimams. Konkurencijos taryba nepripažino sandorio negaliojančiu, nes tokios teisės ji neturi, tai teismo prerogatyva. Tačiau ji pripažino, kad sandorio sąlygos prieštarauja Konkurencijos įstatymo reikalavimams, ir už tai turi ne tik teisę, bet ir pareigą taikyti įstatymo nustatytas sankcijas.
Dėl kainų reguliavimo šilumos energijos tiekimo rinkoje bei dėl stambaus vartotojo statuso šioje rinkoje atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos įstatymas taikomas visiems ūkio subjektams, išskyrus tuos atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, nei kainų įstatymas nenumato tokių išimčių, kad energetikos sektoriuje Konkurencijos įstatymas neturėtų būti taikomas. Pagal Kainų įstatymą yra derinamas tik maksimalus kainų dydis, kuris apskaičiuojamas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodiką. Taigi ūkio subjektai turi galimybę atlikti konkurenciją ribojančius veiksmus, tame tarpe piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ir veikdami vadovaujantis nustatyta kainų apskaičiavimo metodika. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 03 27 nutarimu Nr. 6 yra patvirtinta Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinoji metodika (toliau - Metodika), kurioje stambus šilumos vartotojas apibrėžiamas kaip centralizuotas šilumos vartotojas, kurio vartojimo statusą šilumos tiekėjo teikimu nustato Komisija. Metodikos 8.4 punkte teigiama, kad centralizuotos šilumos kainos diferencijuojamos, atsižvelgiant į suvartotą šilumos kiekį, o 8.5 punkte yra aiškiai išdėstyta, kad stambiems šilumos vartotojams nustatoma sutartinė centralizuotos šilumos kaina._Taigi, darytina išvada, kad šilumos tiekimo kaina stambiems vartotojams yra laisva. Stambus vartotojas yra tas, kuris suvartoja daugiausiai šilumos energijos ir sudarąs sutartį su šilumos tiekėju visuomet gauna mažesnę kainą. Šilumos tiekėjas yra suinteresuotas, kad kiekvienas vartotojas sunaudotų kuo daugiau šilumos energijos per trumpesnį laiką dėl to ir teikia pasiūlymus komisijai suteikti tokiam vartotojui stambaus vartotojo statusą. Pastarasis, turėdamas tokį statusą įgyja teisę pirkti šilumą mažesnėmis kainomis, nei kiti vartotojai, kurie to statuso neturi.
Kolegija konstatuoja:
Procesas administracinėje byloje Nr. A10-880-01 atnaujinamas, esant pagrindui manyti, kad padarytos esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant sprendimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. spalio 24 d. sprendime konstatavo, kad atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d., kadangi įstatymo redakcija, numatanti atsakomybę už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi buvo priimta 1999 m. kovo 23 d.. Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas.
Tačiau pareiškėjui atsakomybė pritaikyta už pasekmes, atsiradusias vykdant šias sutartis po Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo, t.y. ji buvo pritaikyta teisiniams santykiams, vykusiems jau įstatymo galiojimo metu, kadangi pareiškėjas ir po įstatymo įsigaliojimo tęsė nesąžiningų šiluminės energijos kainų bei pirkimo sąlygų primetimą. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, kurių pagrindu pareiškėjui skirta bauda, yra imperatyvaus pobūdžio, jomis uždraudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, primetant nesąžiningas kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo kainas, todėl many tina, kad nuo šių normų įsigaliojimo veiksmai, reiškiantys piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, neleistini, nepriklausomai nuo to, kada dėl tokių veiksmų buvo susitarta. Toks teisės normų taikymas nereiškia, kad pažeidžiamas principas, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios ir galioja tik ateičiai. Taisyklė, kad įstatymai neturi grįžtamosios galios, reiškia, kad paprastai įstatymai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo, šiuo gi atveju teisinės pasekmės atsirado jau galiojant naujai Konkurencijos įstatymo redakcijai. Pažymėtina, kad 1993 m. kovo 23 d. LR konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnyje numatytos Konkurencijos įstatymo taikymo išimtys, o būtent, numatyta, kad šio įstatymo 5 straipsnio draudžiami susitarimai, sudaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir nebuvę draudžiami pagal Konkurencijos įstatymo Nr. I-2878 4 straipsnį, yra galiojantys ir dėl jų sudarymo įstatymo Nr. VIII-1099 nustatytos sankcijos iki 2000 m. sausio 1 d. netaikomos. Iki šios datos ūkio subjektai privalo nutraukti ar pakeisti sutartis <...>. Dėl įstatymo 9 str. taikymo tokios išimtys nenumatytos, tai reiškia, kad po įstatymo įsigaliojimo šio straipsnio nuostatoms prieštaraujančios sutartys turėjo būti pakeistos ar nutrauktos, o to nepadarius piktnaudžiaujantiems dominuojančia padėtimi ūkio subjektams galėjo būti taikomos įstatyme numatytos sankcijos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. spalio 24 d. sprendime taip pat nurodyta, kad sutartys, už kurių sąlygų vykdymą, buvo pritaikytos sankcijos, nėra pripažintos negaliojančiomis teismine tvarka, todėl pareiškėjas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui. Neabejotina, kad sutartis negaliojančiomis gali pripažinti tik teismas. Tačiau ta aplinkybė, kad sutartis teismine tvarka nėra panaikinta, neatima galimybės atsakovui vertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo normoms. Priešingu atveju taptų apribotas arba negalimas atsakovo funkcijų, numatytų įstatyme, vykdymas.
Yra pagrindo abejoti ir dėl to, ar teismas teisingai pritaikė Kainų įstatymo 1 straipsnį, numatantį, kad centralizuotos šilumos kainas nustato tiekėjai,-suderinę jas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Teismo nuomone, tai, kad šilumos kainos reguliuojamos valstybės, atima galimybę paslaugų tiekėjams daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Tačiau darant tokią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, kad ginčas yra ne dėl kainos apskaičiavimo teisingumo, o dėl sutarčių sąlygos, lemiančios konkretų kainos dydį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos kainos ribose, kai kainos diferencijuojamos pagal suvartotą šilumos kiekį.
Todėl siekiant nustatyti, ar teisingai buvo išsiaiškintos ir pritaikytos materialinės teisės normos, būtina atnaujinti apeliacinį procesą administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 str. 1 d., 159 str. 2 d., 160 str. 2 d., 153 str. 2 d. 10 p.,

nutarė:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10-880-01.
Bylą apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai
B.Janavičiūtė
A.Taminskas
G.Kryževičius