Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL SP AB „UTENOS ŠILUMOS TINKLAI“ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO 1 PUNKTO PAŽEIDIMO

Atgal

Administracinė byla Nr. A7-363-02

2002 m. balandžio 10 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų:
G. Kryževičiaus (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), A.Taminsko ir B.Janavičiūtės,
sekretoriaujant Ž.Steponavičienei,
dalyvaujant pareiškėjo SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ atstovams advokatams E.Bernotui ir V.Plėdžiui,
atsakovo Konkurencijos Tarybos atstovėms J.Šovienei ir L.Darulienei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba 2000 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 8/b už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. pažeidimą pareiškėjui paskyrė specialios paskirties akcinei bendrovei „Utenos šilumos tinklai“ 100000 Lt baudą. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti šį Konkurencijos tarybos nutarimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir. AB „Utenos trikotažas“ 1998 m. rugsėjo 11 d. sudarė šilumos energijos garu tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį Nr. 501 ir šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 50L. Pagal sutarties Nr. 501 15 punktą sutartis sudaryta neribotam laikui, o šalis, norinti nutraukti sutartį, raštu turi įspėti kitą šalį ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius. Vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir šiuo atveju atsiskaitymai už patiektą šilumos energiją su vartotoju vykdomi pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus bei šioje sutartyje numatyta tvarka. Analogiškos prievolės buvo nustatytos ir sutartyje Nr. 50 la. AB „Utenos trikotažas“ 1999 m. vasario 12 d. raštu pranešė, kad bendrovė planuoja 1999 m. antrajame pusmetyje įsirengti savo šilumos šaltinį, kuris leis bendrovei atsisakyti centralizuoto šilumos tiekimo ir prašė 1998 m. rugsėjo 1 d. sutartis Nr. 501 ir Nr. 501a laikyti negaliojančiomis nuo 1999 m. rugpjūčio 15 d.. Pareiškėjas 1999 m. vasario 17 d. raštu atsakė, kad AB „Utenos trikotažas“ netenka sutartimis numatyto stambaus vartotojo statuso ir už šilumos energiją sunaudotą iki 1999 m. vasario 13 d. jai bus skaičiuojama sutartyse numatyta po 90,17 litų už vieną Gkal kaina, o po 1999 m. vasario 13 d. - po 132 litus už vieną Gkal. Šiame rašte nurodytus įkainius pareiškėjas taikė AB „Utenos trikotažas“ ir- po to, kai 1999 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymas (1999 m. kovo 23 d. redakcija Nr. VIII-I 099). Tuo, teismo nuomone, pareiškėjas pažeidė šio įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, nes taikė nesąžiningas kainas, neatsižvelgdamas į sunaudotos šilumos energijos kiekį.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad sutarčių dėl šiluminės energijos sudarymo metu, sutarčių sąlygos galiojusiam tuo metu Konkurencijos įstatymui neprieštaravo ir nebuvo draudžiamos. Naujasis Konkurencijos įstatymas įsigaliojo 1999 m. balandžio 2 d. Šio įstatymo nuostatas, 1998 m. rugsėjo 1 d. sudarytoms sutartims, taikė atsakovas. Tačiau taikyti įstatymo veikimą atgal atsakovui nebuvo teisinio pagrindo. Pareiškėjo manymu, jis buvo nubaustas nesant jo veiksniuose administracinės teisės pažeidimo sudėties. Atsakovas netyrė ir nenustatė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad nuolaidos netekimas suvaržė AB „Utenos trikotažas“ galimybę veikti rinkoje ar, kad buvo galimybė riboti konkurenciją. Pirmosios instancijos teismas neatkreipęs dėmesio ir į tai, kad atliekant tyrimą buvo pažeisti procesinių normų reikalavimai. Pareiškėjui nebuvo pranešta, kad pradėtas tyrimas. Todėl jis negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe pateikti paaiškinimus. Be to, atsakovas nebaigė tyrimo per 3 mėnesius ir jo nepratęsė motyvuotu nutarimu kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 25 str. 6 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 8/b, kuriuo už Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. pažeidimą SP AB „Utenos šilumos tinklai“ paskirta 100 000 litų bauda, panaikino. Kolegija nurodė, kad atsakovas 2000 m. birželio 15 d. nutarimu paskyrė pareiškėjui 100 000 litų baudą už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija buvo priimta 1999 m. kovo 23 d.. Tuo tarpu šilumos energijos tiekimo sutartys tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ buvo sudarytos 1998 m. rugsėjo 1 d. Šiose sutartyse šalys numatė šilumos energijos tiekimo sąlygas. Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti šį įstatymą sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d. Šilumos energijos tiekimo sutarčių tarp pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarymo metu galiojęs Civilinio kodekso 40 str. apibrėžė, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pasirašydami šilumos energijos tiekimo sutartis, pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Šios sutartys, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintos negaliojančiomis. Todėl sutarčių šalims sutarčių sąlygos yra privalomos. Sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais tik teismine tvarka. Šito nesant, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui. Be to, šilumos energijos, karšto ir šalto vandens kainos yra reguliuojamos valstybės (Kainų įstatymo 1 str.). Pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ šilumos energijos tiekimo sutartimi numatė, kad vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir už patiektą šilumos energiją atsiskaito pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus, valstybės nustatytos šilumos energijos kainos neviršijo. Todėl AB „Utenos trikotažas“, mokėdamas už patiektą šilumos energiją kaip ir kiti vartotojai, negalėjo patirti dėl to nuostolių, nes už šilumos energiją mokėjo ne padidintą, o valstybės nustatytą tarifą. Esant valstybės reguliuojamoms šilumos energijos, karšto ir šalto vandens tiekimo kainoms, šių paslaugų tiekėjams atimama galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Dėl paminėtų aplinkybių Konkurencijos tarybos 2000 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 8/b yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą neteisingai aiškino ir taikė įstatymą. Todėl apygardos administracinio teismo sprendimas panaikintinas, o pareiškėjo skundas patenkintinas (ABTĮ 143 str.).
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba byloje pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2002 02 21 nutartimi prašymas patenkintas - atnaujintas procesas šioje byloje.
Kolegija nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. spalio 24 d. sprendime konstatavo, kad atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d., kadangi įstatymo redakcija, numatanti atsakomybę už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi buvo priimta 1999 m. kovo 23 d. Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas.
Tačiau pareiškėjui atsakomybė pritaikyta už pasekmes, atsiradusias vykdant šias sutartis po Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo, t.y. ji buvo pritaikyta prievoliniams teisiniams santykiams, vykusiems jau įstatymo galiojimo metu, kadangi pareiškėjas po įstatymo įsigaliojimo nesąžiningų šiluminės energijos kainų bei pirkimo sąlygų primetimu piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi rinkoje. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, kurių pagrindu pareiškėjui skirta bauda, yra imperatyvaus pobūdžio, jomis uždraudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, primetant nesąžiningas kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo kainas, todėl pripažinta, kad nuo šių normų įsigaliojimo veiksmai, reiškiantys piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, neleistini, nepriklausomai nuo to, kada dėl tokių veiksmų buvo susitarta. Toks teisės normų taikymas nereiškia, kad pažeidžiamas principas, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios ir galioja tik ateičiai. Taisyklė, kad įstatymai neturi grįžtamosios galios, reiškia, kad paprastai įstatymai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Šiuo gi atveju teisinės pasekmės atsirado jau galiojant naujai Konkurencijos įstatymo redakcijai. 1999 m. kovo 23 d. LR konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnyje numatytos Konkurencijos įstatymo taikymo išimtys, o būtent, numatyta, kad šio įstatymo 5 straipsnio draudžiami susitarimai, sudaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir nebuvę draudžiami pagal Konkurencijos įstatymo Nr. I-2878 4 straipsnį, yra galiojantys ir dėl jų sudarymo įstatymo Nr. VIII - 1099 nustatytos sankcijos iki 2000 m. sausio 1 d. netaikomos. Iki šios datos ūkio subjektai privalo nutraukti ar pakeisti sutartis (...). Nurodoma, kad dėl įstatymo 9 str. taikymo tokios išimtys nenumatytos, tai reiškia, kad po įstatymo įsigaliojimo šio straipsnio nuostatoms prieštaraujančios sutartys turėjo būti pakeistos ar nutrauktos, o to nepadarius piktnaudžiaujantiems dominuojančia padėtimi ūkio subjektams galėjo būti taikomos įstatyme numatytos sankcijos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. spalio 24 d. sprendime taip pat nurodyta, kad sutartys, už kurių sąlygų vykdymą, buvo pritaikytos sankcijos, nėra pripažintos negaliojančiomis teismine tvarka, todėl pareiškėjas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui.
Kolegija nurodo, jog neabejotina, kad sutartis negaliojančiomis gali pripažinti tik teismas. Tačiau ta aplinkybė, kad sutartis teismine tvarka nėra panaikinta, neatima galimybės atsakovui vertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo normoms. Priešingu atveju taptų apribotas arba negalimas atsakovo funkcijų, numatytų įstatyme, vykdymas.
Kolegija suabejojo ir dėl to, ar teismas teisingai pritaikė Kainų įstatymo 1 straipsnį, numatantį, kad centralizuotos šilumos kainas nustato tiekėjai, suderinę jas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Teismo nuomone, tai, kad šilumos kainos reguliuojamos valstybės, atima galimybę paslaugų tiekėjams daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Tačiau darant tokią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, kad ginčas yra ne dėl kainos apskaičiavimo teisingumo, o dėl sutarčių sąlygos, lemiančios konkretų kainos dydį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos kainos ribose, kai kainos diferencijuojamos pagal suvartotą šilumos kiekį.
Pareiškėjo atstovai advokatai E.Bernotas ir V.Plėdis, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 10 24 sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog kolegija teisingai taikė bei aiškino įstatymus ir padarė pagrįstas išvadas. Pažymėjo, jog iš atsakovo nutarimo neaišku, ar pareiškėjas užima dominuojančią padėtį rinkoje, nes Utenoje yra kitų įmonių, teikiančių šiluminę energiją: dujų įmonė, įmonės, tiekiančios kietą kurą.
Atsakovo atstovės J.Šovienė ir L.Darulienė prašo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 10 24 sprendimą panaikinti, apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Mano, jog Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 10 24 sprendimas naikintinas dėl nutartyje atnaujinti byloje procesą numatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą.
Kolegija konstatuoja:
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 10 24 sprendimas panaikinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 08 30 sprendimas paliekamas nepakeistas, o specialios paskirties akcinės bendrovės „Utenos šilumos tinklai“ apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p., 162 str. 1 d. 3 p.).
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendime padarė neteisingas išvadas reikšmingais šioje byloje teisės taikymo klausimais, todėl sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Kolegija sprendime konstatavo, jog įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame įstatyme ar kitame teisės akte nenumatyta kitaip. Konkurencijos įstatymo 1999 m. kovo 23 d. redakcijoje šio įstatymo veikimas atgal nenumatytas. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti šį įstatymą sutartiniams santykiams, atsiradusiems 1998 m. rugsėjo 1 d.
Teisiniai santykiai, susiklostantys tarp ūkio subjektų, privatinės teisės reguliavimo sferoje, neretai suponuoja santykių viešosios teisės reguliavimo sferoje susiformavimą, kaip yra ir šiuo atveju. Teisiniai santykiai tarp AB „Utenos trikotažas“ ir SP AB „Utenos šilumos tinklai“, atsiradę 1998 m. rugsėjo 1 d. pasirašytų Šilumos energijos gaai tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutarties Nr.501 ir Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutarties Nr.501a pagrindu, reguliuojami privatinės teisės normų, tačiau teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, reikšmingoms konkurencijos taisyklių reglamentuojamų Konkurencijos įstatymo, taikymo aspektu, taip pat tokioms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, taikant viešosios teisės reguliavimo sričiai priskiriamas sąžiningos konkurencijos valstybines apsaugos priemones, turi būti taikomos naujo įstatymo normos. SP AB „Utenos šilumos tinklai“ buvo nubausta už pažeidimą, kuris buvo pradėtas Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo dieną - 1999 m. balandžio 2d. ir baigtas 1999 m. spalio 1 d., kada paskutinį kartą buvo pritaikytos nesąžiningos sąlygos. Konkurencijos taryba įstatymo normas taikė ne atgal, o - teisiniams santykiams, kurie vyko įstatymo galiojimo metu, pažeidžiant įstatymo imperatyviai draudžiamus veiksmus.
Kolegija sprendime nurodo, kad Civilinio kodekso 40 str. apibrėžė, jog sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pasirašydami šilumos energijos tiekimo sutartis, pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Šios sutartys, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintos negaliojančiomis, todėl sutarčių šalims sutarčių sąlygos yra privalomos. Sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais tik teismine tvarka. Šito nesant, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudalytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui.
Kolegijos išvada, kad sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais tik teismine tvarka, o šito nesant, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo ir AB „Utenos trikotažas“ sudarytos šilumos energijos tiekimo sutartys prieštarauja įstatymui.
Pagal Konkurencijos įstatymo 23 str., Konkurencijos taryba tiria konkurenciją ribojančius susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir kitus konkurenciją ribojančius veiksmus, t.y. Taryba veikia kaip viešojo administravimo institucija, atliekanti valstybinę Konkurencijos įstatymo vykdymo priežiūros funkciją. Pagal 36 straipsnio nuostatas, Konkurencijos taryba, išnagrinėjus bylą, turi teisę taikyti įstatyme nustatytas sankcijas. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi paprastai pasireiškia, sutartyse nustatant konkurenciją ribojančias sąlygas arba atsisakant sudaryti sutartis. Veiksmais, ribojančiais konkurenciją, pažeidžiamos ne tik kitos sutarties šalies teisės, bet viešieji interesai. Todėl teisė bei pareiga vertinti sutarčių sąlygas kiek jos atitinka įstatymo saugomus interesus, kaip ir teisė bei pareiga pripažinti, kad sutarties sąlygos bei veiksmai, įvykdyti vadovaujantis sutarties nuostatomis, prieštarauja imperatyvioms Konkurencijos įstatymo nuostatoms, yra Konkurencijos tarybai funkcijos. Kolegija šiuo atveju nepagrįstai viešojo administravimo veiksmus, reglamentuotus įstatymo, sandorio sąlygų (veiksmų, vykdant sąlygas) pripažinimą prieštaraujančioms įstatymo reikalavimams, dėl ko atsirado teisinis pagrindas taikyti įstatymo nustatytas sankcijas, sutapatino su sandorio pripažinimu negaliojančiu.
Kolegija sprendime nurodė, kad šilumos energijos, karšto ir šalto vandens kainos yra reguliuojamos valstybės (Kainų įstatymo 1 str.). Pareiškėjas ir AB „Utenos trikotažas“ šilumos energijos tiekimo sutartimi numatė, kad vartotojas, informavęs apie sutarties nutraukimą, netenka stambaus vartotojo statuso ir už patiektą šilumos energiją atsiskaito pagal kitiems vartotojams įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus, valstybės nustatytos šilumos energijos kainos neviršijo. Todėl AB „Utenos trikotažas“, mokėdamas už patiektą šilumos energiją kaip ir kiti vartotojai, negalėjo patirti dėl to nuostolių, nes už šilumos energiją mokėjo ne padidintą, o valstybės nustatytą tarifą. Esant valstybės reguliuojamoms šilumos energijos, karšto ir šalto vandens tiekimo kainoms, šių paslaugų tiekėjams atimama galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje.
Konkurencijos taryba netyrė ar nustatytas šiluminės energijos tiekimo kainų lygis yra teisingas ar neteisingas. Konkurencijos taryba, šiuo konkrečiu atveju, tyrė dominuojančio ūkio subjekto elgesį rinkoje, tai yra kaip jis taikė nustatytas kainas ir kitas pirkimo sąlygas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad užimdamas dominuojančią padėtį rinkoje, pasinaudojęs savo galia, kainas primetė nesąžiningai - jas siejo su perėjimu prie alternatyvaus šilumos šaltinio, o ne su suvartotos energijos kiekiu. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 1997 08 08 bei Utenos rajono tarybos 1997 08 15 sprendimais AB „Utenos trikotažas“ suteiktas stambaus šilumos vartotojo statusas panaikintas nebuvo. AB „Utenos trikotažas“ 1999 m. išliko stambus šilumos vartotojas, kadangi šilumos pirkimo kiekiai išliko tokie patys kaip ir 1998 metais. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 03 nutarimu Nr. 6 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąją metodiką (toliau - Metodika), stambus šilumos vartotojas - centralizuotas šilumos vartotojas, kurio vartojimo statusą šilumos tiekėjo teikimu nustato Komisija. Metodikos 8.4 punkte nustatyta, kad centralizuotos šilumos kainos diferencijuojamos atsižvelgiant į suvartotą šilumos kiekį. Metodikos 8.5 punkte yra apibrėžiama, kad stambiems šilumos vartotojams nustatoma sutartinė centralizuotos šilumos kaina, kad sutartinė kaina nustatoma centralizuotos šilumos tiekimo sutartimi ir, jeigu nėra nustatyta sutartinė kaina, stambūs šilumos vartotojai už suvartotą centralizuotą šilumą atsiskaito kainomis, nustatytomis pramonei ir kitiems šilumos vartotojams. Taigi, šilumos energijos vartotojai yra skirstomi į grupes priklausomai nuo suvartotos šilumos kiekio, o kaina nustatoma remiantis vieninteliu kriterijumi - suvartotos energijos kiekiu. Pasinaudodama dominuojančia padėtimi rinkoje, pareiškėja primetė vartotojui nesąžiningas pirkimo sąlygas ir jas taikė pakeisdama vartotojo teisinę padėtį kitais, nepriklausančiais nuo suvartotos energijos kiekių, pagrindais, dėl kurių padidėjo vartotojo gamybos kaštai, o tai ribojo konkurenciją, varžė jo galimybes veikti rinkoje, o tuo pačiu pažeidėjo, kaip vartotojo, teises. Šias aplinkybes liudija ir tas faktas, jog vartotojas sumokėjo per 500 000 lt. daugiau, negu būtų mokėjęs įprastinėmis sąlygomis.
Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog neįrodyta jo dominuojanti padėtis rinkoje.
Atsakovo nutarime nurodoma, jog pareiškėjas yra vienintelė šilumos energiją vartotojams Utenoje tiekianti ir parduodanti įmonė. Šį faktą paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, nes dujas ar kietą kurą tiekiančios įmonės nėra šilumos energijos tiekėjais.
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą konstatuodamas, jog tyrimo procedūros pažeidimai neįtakojo ir nesuvaržė pareiškėjo teisių: pareiškėjas turėjo galimybę duoti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų ir šią teisę realizavo, ir dėl jų nėra pagrindo nutarimą naikinti.
laikyti ATPK normas šioje byloje teisinio pagrindo nėra.
Administracinių teisės pažeidimų, pagal šiuo metu galiojantį kodeksą, subjektu yra tik fiziniai asmenys. Kodekso taikymas juridiniams asmenims traktuotinas kaip plečias pagal turinį ir pobūdį baudžiamojo persekiojimo priemonių taikymą numatančio įstatymo taikymas, o tai prieštarauja teisės taikymo principams.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindo nėra.
Kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p., 162 str. l d. 3 p.

nutaria:

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 10 24 sprendimą panaikinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 08 30 sprendimą palikti nepakeistą, o specialios paskirties akcinės bendrovės „Utenos šilumos tinklai“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai
B.Janavičiūtė
A.Taminskas
G.Kryževičius