Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo pranešimas

DĖL ŪKIO SUBJEKTŲ, UŽSIIMANČIŲ KOGENERACINIŲ JĖGAINIŲ PLATINIMU IR KITA SU TUO SUSIJUSIA VEIKLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 101 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. eI-7574-244/2015
Procesinio sprendimo kategorija 7.2; 74

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2015 m. liepos 07 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Dariui Miniotui, advokatui Daiviui Švirinui ir advokato padėjėjai Monikai Mališauskaitei, atsakovės atstovams Justui Margeniui ir Giedrei Jarmalytei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Arūnui Burinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lukrida“  dėl sprendimo panaikinimo,

nustatė:

Konkurencijos taryba 2015-02-11 nutarimu Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) pripažino, kad uždarųjų akcinių bendrovių „Lukrida“ ir „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė pinigines baudas:  UAB „Manfula“ – 333 900 eurų, UAB „Envija“ – 303 600 eurų ir atleido UAB „Lukrida“ nuo 656 600 eurų baudos už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą.

Pareiškėja UAB „Manfula“ skunde prašo panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, kurioje konstatuotas jos veiksmų neteisėtumas, arba pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą, kuriuo jai paskirta maksimali 10 proc. nuo bendrųjų metinių 2014 m. gautų pajamų sankcija, atitinkamai sušvelninant šią UAB „Manfula“ skirtiną piniginę baudą, atsižvelgiant į jos pasyvų vaidmenį sudarant draudžiamą susitarimą; pakeisti Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB ,,Lukrida“ atleista nuo jai skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB ,,Lukrida“ atžvilgiu skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius.

UAB „Envija“ prašo panaikinti atsakovės Konkurencijos tarybos nutarimą ir priteisti iš jos žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjos paaiškino, kad Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. ir SESV 101 str. reikalavimams, priimtame Nutarime konstatavo, kad UAB „Manfula“ kartu su UAB „Lukrida“ per UAB „Envija“ sudarė draudžiamą susitarimą ir taip pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus. Nesutinka su Nutarime padarytomis išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimo, taip pat dėl pritaikytų sankcijų. Konkurencijos tarybos pareigūnai nepakankamai išsamiai atliko tyrimą ir tinkamai neįvertino tyrimo metu surinktų duomenų, taip pat nepagrįstai ir tam tikrais atvejais akivaizdžiai klaidingai interpretuoja ir aiškina tiriamus dokumentus ir kitą informaciją, daromos išvados neretai yra nelogiškos ir prieštaringos. Nutarime pateikiamas faktinių aplinkybių vertinimas yra aiškiai tendencingas ir dažnai paremtas išimtinai Mindaugo Juškos, veikiančio UAB „Lukrida“ vardu, pateikiamais paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais dokumentais ar įrodymais. O kiti tyrimo metu surinkti duomenys, kurie akivaizdžiai paneigia UAB „Lukrida“ pateikiamą aplinkybių versiją, dažniausiai ignoruojami ir jų įrodomoji galia nenagrinėjama. Daugelyje Nutarimo vietų UAB „Lukrida“ paaiškinimai pateikiami kaip pačios Konkurencijos tarybos nustatytos faktinės aplinkybės, nepatikrinant šių duomenų teisingumo iš nepriklausomų šaltinių. Toks tendencingas aplinkybių vertinimas iškreipė Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų atliktą susitarimo sudarymo aplinkybių analizę, dėl to priimtos iš esmės klaidingos išvados dėl „Manfula“ ir UAB „Envija“ vaidmens sudarant ir vykdant šį tariamą susitarimą. Nei UAB „Manfula“ ar UAB „Envija“, nei jų vadovai niekada nedalyvavo sudarant šį tariamą susitarimą. Jei jis ir buvo sudarytas, tai tik kitų konkrečių fizinių ar juridinių asmenų iniciatyva, kurie neveikė bendrovių interesais ir jiems neatstovavo. Kadangi nėra sudaryto susitarimo ar net jei jis ir būtų laikomas sudarytu, bendrovės nėra tokio susitarimo dalyvės, nebuvo pagrindo taikyti ir teisinės atsakomybės už tariamus konkurencijos reikalavimų pažeidimus. Konkurencijos taryba netinkamai įvertino tyrimo duomenis, susijusius su baudos, skirtinos už Konkurencijos įstatymo 5 str. ir SESV 101 str. reikalavimų pažeidimą, dydžio nustatymu. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, kad UAB „Envija“ buvo steigiama ir vėliau valdoma atsižvelgiant išimtinai į UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesus. Pagrįsdama šią išvadą ji remiasi iš esmės vien tik Mindaugo Juškos paaiškinimais, taip pat įrodymais (dokumentais), kurių autorius yra tas pats Mindaugas Juška. 2009-10-20 UAB „Envija“ steigimo sutartis buvo pasirašyta faktinių UAB „Envija“ steigėjų ir akcininkų, t. y. konkrečių fizinių asmenų. Bendrovės valdymas taip pat buvo patikėtas ir jos akcininkams. Taigi, bendrovės UAB „Envija“ valdymas buvo pagrįstas pirmiausia tikrųjų jos dalyvių (akcininkų) dalyvavimu įmonės veikloje. Nurodyti fiziniai asmenys, steigdami UAB „Envija“, veikė kaip verslininkai (t. y. savarankiškai veikiantys ūkio subjektai), kurie taip planavo naują verslą sujungdami savo finansinius resursus. Nei UAB „Manfula“, nei UAB „Lukrida“ šiame verslo projekte nedalyvavo ir UAB „Envija“ akcijų niekada neįgijo ir nesiekė įgyti. UAB „Manfula“ nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis UAB „Envija“ valdyme nedalyvavo. UAB „Envija“ valdyme dalyvavę asmenys neveikė UAB „Manfula“ interesais ir jiems neatstovavo. Šias aplinkybes patvirtino pats Donatas Jurkonis per apklausą Konkurencijos taryboje. Neneigia, kad tam tikra su UAB „Envija“ susijusi informacija retkarčiais būdavo teikiama UAB „Manfula“ direktoriui naudojant elektroninių laiškų siuntimo funkciją „cc“ ar „bcc“. Visais atvejais UAB „Manfula“ direktoriaus vaidmuo tokioje komunikacijoje buvo pasyvus – jam dažniausiai buvo siunčiamos elektroninių laiškų kopijos, o jo paties su UAB „Envija“ veikla susijusių laiškų tyrimo medžiagoje nėra. Be to, UAB „Manfula“ direktorius niekada neprašė, kad jam būtų teikiama detali informacija apie UAB „Envija“ veiklą, jis viso labo buvo suinteresuotas įsigyti vidaus degimo variklius palankiausia rinkos kaina. Tačiau aplinkybė, kad tam tikra su UAB „Envija“ susijusi informacija buvo teikiama UAB „Manfula“ direktoriui, niekaip neįrodo, kad UAB „Manfula“ dalyvavo ar siekė dalyvauti UAB „Envija“ valdyme. Nurodydama, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio darbotvarkė neva buvo siųsta UAB „Manfula“ direktoriui, Konkurencijos taryba remiasi vien tik Tomo Ponelio parodymais, tačiau iš cituojamų parodymų akivaizdu, kad jie šios faktinės aplinkybės nepatvirtina, nes Tomas Ponelis negalėjo aiškiai pasakyti, kokie konkrečiai protokolai buvo siunčiami. Kaip matyti iš Tomo Ponelio parodymų, 2011-07-18 vykusio akcininkų susirinkimo protokolas UAB „Manfula“ buvo siunčiamas dėl to, jog jame buvo priimti sprendimai, susiję su UAB „Manfula“ vykdytu projektu, todėl toks jo siuntimas yra visiškai pateisinimas ir niekaip nėra susijęs su konkurencijos ribojimu. Daugiau informacijos apie tai, kad UAB „Manfula“ direktoriui buvo siunčiami ir kitų posėdžių ar susirinkimų protokolai, tyrimo medžiagoje nėra. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad vien dėl tam tikros fragmentinės komunikacijos egzistavimo UAB „Manfula“ gali būti laikoma dalyvavusia UAB „Envija“ valdyme. Atitinkamai tuo remiantis nėra pagrindo sutikti, kad UAB „Manfula“, vien tik pasyviai atskirais atvejais gaudama pavienę informaciją apie UAB „Envija“ veiklą ir jai taikytiną kainodarą, su savo konkurentu UAB „Lukrida“ sudarė kartelinį susitarimą dėl kainų fiksavimo. Vien tam tikra UAB „Manfula“ direktoriui (nesant jokios jo iniciatyvos ar prašymo) pateikta informacija niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu UAB „Manfula“ dalyvavo 2010-10-08 UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir sudarant tariamą susitarimą. Donatas Jurkonis 2010-10-08 vykusiame UAB „Envija“ valdybos posėdyje veikė išimtinai savo, kaip UAB „Envija“ akcininko, o ne UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba nepagrindė ir net nebandė pagrįsti savo teiginių, kad Donatas Jurkonis buvo gavęs UAB „Manfula“ pritarimą veikti jos vardu bei kad jis veikė pirmiausia ne savo asmeniniais, bet UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba ne tik kad nepagrindė anksčiau nurodytų teiginių, tačiau ir nepaneigė daugybės tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurios aiškiai įrodo, kad Donatas Jurkonis UAB „Envija“ veikloje veikė išimtinai asmeniniais, o ne UAB „Manfula“ interesais. Visos tyrimo metu nurodytos aplinkybės įrodo, kad UAB „Manfula“, kaip savarankiškas ūkio subjektas, nedalyvavo 2010-10-08 UAB „Envija“ valdybos posėdyje, o juo labiau nedalyvavo jokiame draudžiamame susitarime. Sprendimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo buvo savarankiškas UAB „Envija“, veikiančio kaip autonomiško ūkio subjekto, sprendimas, kurį lėmė pačios įmonės ir jos naudai veikiančių jos savininkų, t. y. Mindaugo Juškos ir Donato Jurkonio, interesai. 2010-10-08 UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtas sprendimas dėl UAB „Envija“ pardavimų kainodaros buvo išimtinai pačios UAB „Envija“, kaip savarankiškai veikiančio ūkio subjekto, verslo sprendimas, nulemtas jos pačios akcininkų vidinių nesutarimų, ir 10 proc. pelno maržos nustatymo tikslas buvo užtikrinti sėkmingą UAB „Envija“ veiklą ir pakankamą pelną. Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta, kad UAB „Manfula“ iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams turėjo būti taikoma būtent 10 proc. pelno marža, tačiau bendrovei tapo žinoma ir tai, kad UAB „Envija“ vidaus degimo variklius bendrovei parduodavo netgi ne su 10 proc., bet gerokai didesne marža, kuri siekdavo ir iki 60 proc. Taigi, UAB „Envija“ (neatmestina, kad Donato Jurkonio nurodymu) teikdavo UAB „Manfula“ klaidingą informaciją dėl UAB „Envija“ parduodamų UAB „Manfula“ variklių savikainos ir taip galimai suklaidindavo dėl jų realios rinkos kainos. Konkurencijos tarybai teigiant, kad neva buvo sudarytas draudžiamas susitarimas, reikėtų taip pat įvertinti ir tai, kad UAB „Manfula“ atžvilgiu jis taikomas nebuvo, atitinkamai ši aplinkybė (kartu su kitomis anksčiau nurodytomis) leidžia teigti, jog UAB „Manfula“ tokiame susitarime (net jei jis ir buvo sudarytas) nedalyvavo. Konkurencijos taryba šias aplinkybes neigia, nurodydama, kad UAB „Manfula“ jų nepagrindė jokiais įrodymais. Tačiau UAB „Manfula“, norėdama gauti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, iš esmės turėtų prašyti iš UAB „Envija“ visos informacijos apie jos vidaus degimo variklių pirkimo savikainą ir apie jų pardavimo kainą visiems ūkio subjektams tiriamuoju laikotarpiu. Nerealu, kad tokią konfidencialią informaciją UAB „Envija“ pateiktų savo noru – tokį tyrimą turėtų atlikti pati Konkurencijos taryba, todėl minėtos aplinkybės neįvertinimas laikytinas esminiu pačios Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo trūkumu, prisidėjusiu prie netinkamo Konkurencijos tarybos faktinių aplinkybių vertinimo. Konkurencijos tarybos pozicija dėl konkurenciją ribojančio susitarimo yra akivaizdžiai prieštaringa: nors susitarimo (ne)vykdymo faktą ji laiko visiškai nereikšmingu sprendžiant, ar buvo sudarytas susitarimas, tačiau pažeidimo pabaigos momentą ir apskritai pažeidimo laikotarpį nustatė atsižvelgdama būtent į tai, kada buvo nutrauktas vykdyti tariamas susitarimas, tokį sprendimą priimdama remdamasi išimtinai UAB „Lukrida“ pateikta įvykių versija. Nesutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, kad, vertinant nagrinėjamus veiksmus, net nėra būtina nustatyti, ar UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ žinojo, ar nežinojo apie joms taikomą maržos dydį konkrečiu atveju. Tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nelogiška. Jau vien tai, kad UAB „Manfula“ pirkdavo vidaus degimo variklius iš UAB „Envija“ pastarajai taikant daug didesnę nei 10 proc. pelno maržą, o UAB „Manfula“ tokia kaina tenkino ir ji niekada nereiškė prieštaravimų dėl neva tariamai sudaryto susitarimo nesilaikymo, vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, patvirtina, kad UAB „Manfula“ negalėjo sudaryti ir dalyvauti sudarant susitarimą, o minėtas kainas savarankiškai nustatė pati UAB „Envija“. Nelogiška būtų sudaryti ne tik galimai draudžiamą, bet apskritai bet kokį susitarimą, kai susitarimo šalims net nežinomas jo turinys, t. y. nežinoma nei pirkimo savikaina, nei pardavimo pelno marža, o vertinamas yra kainų palaikymo klausimas. Konkurencijos taryba taip pat nevertino Mindaugo Juškos (ir atitinkamai UAB „Lukrida“) nesąžiningų veiksmų (nutarime apie UAB „Manfula“ nurodytas aplinkybes apskritai nėra užmenama), kurie patvirtina, kad UAB „Lukrida“ iš anksto apgalvojo ir suderino savo veiksmus, siekdama galimai sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių ir sėkmingo konkurento eliminavimo tikslų. Konkurencijos taryba nepagrįstai skyrė pareiškėjoms griežčiausią galimą baudą, t. y. maksimalią piniginę sankciją, kuri sudaro 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2014 metais. Konkurencijos taryba savo veiksmais sukūrė formalų pagrindą bylos nagrinėjimą bei nutarimo priėmimą perkelti į naujus kalendorinius metus, o kartu, skiriant maksimalią baudą, remtis ne 2013, bet 2014 m. draudžiamu susitarimu įtariamų ūkio subjektų pajamomis. UAB „Envija“ ne kartą nurodė, kad jos pateikta informacija apie 2014 m. pajamas yra nepatikima, todėl skiriant sankcijas ja neturėtų būti remiamasi, tačiau Konkurencijos taryba nusprendė remtis UAB „Envija“ pateikta netikslia informacija apie 2014 metų pajamas. Mano, kad tokiam sprendimui įtakos galėjo turėti tai, kad įstatymų tvarka nepatvirtintos, nepatikimos UAB „Envija“ bendrosios pajamos 2014 metais yra beveik tris kartus didesnės nei 2013 metais. UAB „Envija“ paskirtos baudos dydis akivaizdžiai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 str. 1 d. įtvirtintą teisės normą, kad maksimali bauda už konkurencijos teisės pažeidimus negali viršyti 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, todėl nutarimas yra iš esmės neteisėtas ir turėtų šiuo pagrindu būti panaikintas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad Nutarimas yra teisėtas, konkurentų susitarimo faktą konstatavo įvertinusi daugybę nustatytų aplinkybių, gautų iš įvairių šaltinių (UAB „Envija“, UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ teiktos informacijos, patikrinimų metu surinktų duomenų, šių ūkio subjektų darbuotojų paaiškinimų ir kitų šaltinių). Tyrimo metu nustatė įvairias aplinkybes, kurios rodė, kad UAB „Envija“ buvo steigiama atsižvelgiant ir į UAB „Manfula“, ir UAB „Lukrida“ (o ne vien UAB „Envija“ formaliai steigėjų fizinių asmenų) interesus, apie UAB „Envija“ veiklą (pateikiant ir komercines paslaptis sudarančią informaciją) buvo informuojamas UAB „Manfula“ direktorius, nors šis asmuo nebuvo nei UAB „Envija“ valdybos narys, nei akcininkas. Be to, UAB „Manfula“ direktorius iš anksto žinojo, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ patvirtinimo, o UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę ir įtraukė minėtą klausimą dėl kainodaros. Tiek su UAB „Manfula“, tiek ir su UAB „Lukrida“ susiję asmenys dalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje ir kartu sprendė klausimą dėl UAB „Envija“ taikomos minimalios 10 proc. pelno maržos abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams. Priėmus sprendimą, abi konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Envija“ žinojo, koks buvo priimtas sprendimas dėl pelno maržos nustatymo abiejų konkurenčių atžvilgiu. Pati UAB „Lukrida“ pripažino ir neneigė, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams, o UAB „Lukrida“ direktorius Mindaugas Juška dalyvavo šios įmonės interesais UAB „Envija“ valdybos posėdyje. Tačiau nėra jokių duomenų, kad UAB „Manfula“ būtų nepritarusi savo darbuotojo Donato Jurkonio veiksmams, nors šis ūkio subjektas jau iš anksto žinojo, kad jo darbuotojas kartu su konkurento UAB „Lukrida“ darbuotoju spręs abiem konkurentėms aktualius ūkinės veiklos klausimus dėl jų abiejų perkamų vidaus degimo variklių kainų. Nei UAB „Manfula“, nei UAB „Envija“ nepagrindė, kad susitarimą rodančios aplinkybės vis dėlto nereiškia susitarimo. Konkurencijos teisėje pripažįstama, kad įvairūs sutapimai ir kiti požymiai, kurie, vertinami kartu, kai nėra kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad minėti ūkio subjektai būtų viešai atsiriboję nuo antikonkurencinio pobūdžio susirinkimo. Pareiškėjų pozicija, kad nagrinėjamoje byloje aptartas draudžiamas susitarimas tarp konkurenčių nėra klasikinis kartelinis susitarimas dėl kainų fiksavimo, kuris jau vien savo tikslu riboja ar gali riboti konkurenciją, yra nepagrįsta. Šiuo atveju dvi konkurentės turėjo savo atstovus ūkio subjekto, iš kurio perka prekes, valdyboje, šis ūkio subjektas (UAB „Envija“) buvo įsteigtas atsižvelgiant ir į abiejų konkurenčių interesus, o šios įmonės veikla buvo susijusi su abiem konkurentėmis ir apie jos veiklą abi konkurentės buvo informuotos, konkurenčių atstovai balsuodami valdyboje priėmė sprendimą nustatyti abiejų konkurenčių perkamų prekių kainos dalį abiem konkurentėms ir tai akivaizdžiai darė abiejų konkurenčių interesais. Taigi, nėra pagrindo abejoti, kad šiuo atveju abi konkurentės UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą konkurenčių susitarimą dėl kainų nustatymo. Konkurentų susitarimas nustatyti kainas vien jau pagal savo tikslą riboja konkurenciją ir laikomas visais atvejais ribojančiu konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, SESV 101 straipsnio 2 dalis), taigi, nėra būtina nustatyti tokio susitarimo konkurenciją ribojantį poveikį. Vadovaujantis tiek Komisijos išaiškinimais, tiek ir Teisingumo Teismo praktika, konkurentų susitarimai dėl kainų visada apriboja konkurenciją ir jam netaikoma mažareikšmiškumo taisyklė. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, susitarimas, kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurio tikslas yra antikonkurencinis dėl savo pobūdžio ir, neatsižvelgiant į bet kokį konkretų jo poveikį, yra reikšmingas konkurencijos apribojimas. Priešingai, nei bando teigti pareiškėjos, Konkurencijos tarybai nereikėjo savo pozicijos pagrįsti įrodymais, kad kartelinis (t. y. konkurenčių) susitarimas ribojo konkurenciją ir kad toks ribojimas buvo reikšmingas – toks reikšmingas ribojimas yra preziumuojamas. Įvertinusi visas aplinkybes, Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad šis susitarimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies draudimus ūkio subjektams sudaryti susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, įskaitant susitarimus tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės ar paslaugos kainas. Konkurencijos tarybos vertinimas yra grįstas nustatytų aplinkybių visuma, įvertinus ir iš kitų šaltinių gautą informaciją. Nutarime konstatuotas draudžiamas susitarimas yra susijęs su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą MWM vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš  UAB „Envija“. Todėl net jei ir būtų galima daryti prielaidą, kad UAB „Envija“ buvo steigiama tik fizinių asmenų interesais, tai savaime nepaneigtų Konkurencijos tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo. UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir UAB „Manfula“ veikla, o ne tik išimtinai su UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ veikla. Taigi, Konkurencijos taryba neneigė, kad galėjo būti kitų asmenų interesų (ne vien tik UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“), steigiant UAB „Envija“. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad 2010-10-08  UAB „Envija“ valdybos posėdyje UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas Donatas Jurkonis dalyvavo su UAB „Manfula“ pritarimu kaip šio ūkio subjekto atstovas, o Mindaugas Juška dalyvavo kaip UAB „Lukrida“ atstovas. Pati UAB „Lukrida“ neginčija ir pripažįsta, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams. O nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad Donatas Jurkonis, kuris tuo metu buvo ir UAB „Envija“ akcininkas bei valdybos narys, ir UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas, priimdamas sprendimą dėl maržos veikė ne kaip savarankiškas UAB „Envija“ valdybos narys, o atsižvelgdamas į savo darbovietės UAB „Manfula“ interesus. Tai, kad UAB „Manfula“, žinodama apie savo darbuotojo ketinimą su konkurento atstovu priimti sprendimą tiek jai, tiek jos konkurentui UAB „Lukrida“ itin aktualiu klausimu, neprieštaravo ir neatsiribojo nuo tokių savo darbuotojo veiksmų bei sudarė sąlygas tam pasitelkti ir kitus UAB „Manfula“ darbuotojus (UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos posėdžio dienotvarkę), rodo, kad nutarime nagrinėtas sprendimas buvo priimtas su UAB „Manfula“ žinia ir jos interesais. Priešingų aplinkybių, kad UAB „Manfula“ būtų kaip nors prieštaravusi ar atsiribojusi nuo tokio UAB „Envija“ valdybos posėdyje ketinamo priimti sprendimo, nėra. Taigi, UAB „Manfula“ aktyviai prisidėjo prie tokio sprendimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo priėmimo. Pareiškėjų teiginiai, kad Virginijus Štiormeris buvo informuotas dėl maržos taikymo tik po to, kai buvo priimtas  UAB „Envija“ valdybos sprendimas dėl minimalios pelno maržos nustatymo, ir tik konkretaus projekto atveju, kuriame UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė jungtinės partnerystės pagrindu, taip pat nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Tai, kad UAB „Envija“ po 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo galimai faktiškai taikė skirtingas maržas, savaime dar nereiškia, jog  UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, nebuvo sudariusios susitarimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo abiejų konkurenčių iš pareiškėjos perkamoms prekėms. Susitarimo dalyvių siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas. Kaip matyti iš pačios  UAB „Envija“ valdybos sprendimo ir Donato Jurkonio 2010 m. spalio 24 d. siųsto laiško visų susitarimo dalyvių atstovams turinio, visi susitarimo dalyviai žinojo, kad marža gali būti ir didesnė nei minimali 10 proc. pelno marža. Atsižvelgiant į teismų praktiką, net jei praktikoje ir nebūtų griežtai laikomasi ūkio subjektų sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo ar kuris nors susitarimo dalyvis siektų išnaudoti jį savo naudai, tai savaime nereikštų, kad konkurenciją ribojantis susitarimas neegzistuoja. Pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą, taigi, susitarimas iš esmės buvo įgyvendinamas. Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentėms UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abi konkurentės dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir abi konkurentės žinojo, kad sprendimas taikomas jų abiejų atžvilgiu. Pats Donatas Jurkonis tyrimo metu patvirtino, kad siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas, taikomos maržos dalimi apriboti konkurenciją tarp konkurenčių ir tai buvo įtvirtinta 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad sudarydamos draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, nes nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausios atitinkamos rinkos dalyvės, akivaizdu, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje atitinkamos ne siauresnės nei nacionalinė rinkos dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina kogeneracinių jėgainių statybos projektus Latvijos Respublikoje (o UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), bei tai, jog UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje, nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. O Konkurencijos tarybai nereikia įrodinėti faktinių prekybos srautų pokyčių, pakanka įvertinti, ar egzistuoja galimybė paveikti. UAB „Envija“ pateikė Konkurencijos tarybai duomenis apie 2014 m. bendrąsias pajamas, tačiau nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs ir gali būti vėliau koreguojami. Konkurencijos taryba iš pareiškėjos prašė paaiškinimų ir įrodymų, dėl kokios pajamų dalies kyla abejonių. Jei Konkurencijos taryba būtų gavusi tokią informaciją iš pareiškėjos, ji būtų galėjusi atsižvelgti į tokią informaciją skirdama baudą. Tačiau pareiškėja nepateikė tokios informacijos, todėl, esant minėtoms aplinkybėms, Konkurencijos taryba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą naudoti UAB „Envija“ 2014 m. bendrąsias pajamas, apskaičiuojant Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytą 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Lukrida“ atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad sutinka su skundžiamu nutarimu, pripažįsta, jog dalyvavo minėtame draudžiamame susitarime kartu su UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“. Konkurencijos taryba surinko įrodymus, kad visos minėtos įmonės dalyvavo draudžiamame susitarime, kuriuo buvo siekiama panaikinti tarpusavio konkurenciją bei nustatyti ir užfiksuoti minimalų kogeneracinių jėgainių pardavimo antkainį, iš esmės teisingai nustatė visas reikšmingesnes draudžiamo susitarimo detales. Susitarimas buvo sudarytas tarp dviejų didžiausių konkurentų, veikiančių kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje, – UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Sutarto draudžiamo susitarimo mechanizme ypatingas vaidmuo teko trečiai įmonei, kurią tiesiogiai arba per patikimus žmones turėjo valdyti UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Per šią trečiąją įmonę bendrovės sutarė vykdyti kogeneracinių jėgainių pirkimus iš tiekėjų tam, kad galėtų fiksuoti minimalų šios trečiosios įmonės, o kartu ir savo antkainį. Tokios įmonės įsteigimas taip pat turėjo iš esmės palengvinti ir draudžiamo susitarimo vykdymo kontrolę per jos valdymo organuose esančius UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ atstovus. Minimalus sutartas antkainis turėjo būti pasiimamas UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ dividendų forma. Pastebi, kad tyrimo metu niekas iš apklaustųjų neneigė draudžiamo susitarimo: tuometinis UAB „Envija“ direktorius Tomas Ponelis nurodė, kad paprastai UAB „Manfula“ direktorius nuolat buvo informuojamas apie UAB „Envija“ veiklą; draudžiamą susitarimą fiksuojantis UAB „Envija“ valdybos protokolas, jo nuomone, „buvo kaip įrodymas, jog valdyba susitarė ir bus tokia marža“. Tomas Ponelis UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ įvardijo kaip UAB „Envija“ akcininkus, taip pat paaiškino, kad UAB „Envija“ pardavimai apsiribojo tik šiais dviem pirkėjais, siekiant didesnio pelno dėl minimalios maržos; UAB „Manfula“ komercijos direktorius ir UAB „Envija“ akcininkas Donatas Jurkonis taip pat patvirtino, kad tai buvo susitarimas dėl minimalios maržos, reikalingos, kad būtų garantuotas uždarbis. Jis šią minimalią marža įvardijo kaip „ribą“, nustatytą siekiant išvengti „piktnaudžiavimo“. UAB „Manfula“ akcininkas Virginijus Štiormeris pripažino, kad apie sprendimus, priimamus UAB „Envija“, buvo informuojamas. Kad šis asmuo buvo nuolat apie viską, kas susiję su UAB „Envija“, informuojamas, liudija ir gausi atsakovės surinkta medžiaga: elektroninis susirašinėjimas, apklaustųjų paaiškinimai.

 

UAB „Manfula“ skundas atmetamas, UAB „Envija“ skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant ir susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalį susitarimu yra laikomi bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ar pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.

SESV 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su vidaus rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Šio straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad draudžiami susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Atsižvelgus į tai, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir į tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka SESV 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnis) nuostatas, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį atitinkamai vadovaujamasi SESV 101 straipsnio taikymo praktika.

Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ veiksmai gali būti laikomi konkurenciją ribojančiais veiksmais pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį.

Skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba konstatavo, kad konkurentės UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą susitarimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams. Šis susitarimas buvo įtvirtintas UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtu sprendimu. Minėtame posėdyje visi trys dalyvavę valdybos nariai balsavo už tokį sprendimą, o du iš šių valdybos narių buvo susiję su konkurentėmis UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ (vienas UAB „Envija“ valdybos narys (ir akcininkas) buvo Mindaugas Juška, kuris taip pat tuo metu buvo UAB „Lukrida“ direktorius; kitas UAB „Envija“ valdybos narys (ir akcininkas) buvo Donatas Jurkonis, kuris tuo metu buvo UAB „Manfula“ Komercijos skyriaus vadovas).

Konkurencijos taryba teigia, kad konkurentų susitarimo faktą konstatavo įvertinusi didelį kiekį nustatytų aplinkybių, gautų iš įvairių šaltinių (UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ teiktos informacijos, patikrinimų metu surinktų duomenų, šių ūkio subjektų darbuotojų paaiškinimų ir kitų šaltinių). Nutarime konstatuota, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu nustatė įvairias aplinkybes, kurios rodė, kad UAB „Envija“ buvo steigiama atsižvelgiant ir į UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ (o ne vien UAB „UAB „Envija““ formaliai steigėjų fizinių asmenų) interesus, apie UAB „Envija“ veiklą (pateikiant ir komercines paslaptis sudarančią informaciją) buvo informuojamas UAB „Manfula“ direktorius Virginijus Štiormeris, nors šis asmuo nebuvo nei UAB „Envija“ valdybos narys, nei akcininkas (Nutarimo 3 ir 4 dalys). Be to, Virginijus Štiormeris iš anksto žinojo, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ patvirtinimo, o UAB „Manfula“ teisininkė ruošdama UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę įtraukė minėtą kainodaros klausimą. Tiek su UAB „Manfula“, tiek ir su UAB „Lukrida“ susiję asmenys dalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje ir kartu sprendė klausimą dėl UAB „Envija“ taikomos minimalios 10 proc. pelno maržos abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams. Priėmus sprendimą, abi konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Envija“ žinojo, koks buvo priimtas sprendimas dėl pelno maržos nustatymo abiejų konkurentų atžvilgiu (Nutarimo 5 dalis).

UAB „Lukrida“ pripažino ir neneigė, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams, o UAB „Lukrida“ direktorius Mindaugas Juška dalyvavo šios įmonės interesais UAB „Envija“ valdybos posėdyje (Nutarimo 134, 140 pastraipos). Tačiau nėra jokių duomenų, kad UAB „Manfula“ būtų nepritarusi savo darbuotojo Donato Jurkonio veiksmams, nors šis ūkio subjektas jau iš anksto žinojo, kad jo darbuotojas kartu su konkurentės UAB „Lukrida“ darbuotoju spręs abiem konkurentėms aktualius ūkinės veiklos klausimus dėl jų abiejų perkamų vidaus degimo variklių kainų (Nutarimo 139 pastraipa).

Pareiškėjos neigia Konkurencijos tarybos nustatytas aplinkybes, kad UAB „Envija“ buvo steigiama ir valdoma atsižvelgiant ir į konkurenčių UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ interesus, taip pat skunde teigia, kad Konkurencijos taryba turėjo tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką.

Atsakovė teigia, kad net jei tokia pareiškėjų pozicija būtų teisinga, savaime tai nepaneigtų jos išvados, kad susitarimo dalyvės UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje susitarė dėl minimalios pelno maržos taikymo, kadangi būtent šie veiksmai (o ne apskritai UAB „Envija“ steigimo bei valdymo aplinkybės) pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio reikalavimus.

Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad šiuo atveju buvo nagrinėtas draudžiamas konkurentų susitarimas, todėl, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, nebuvo būtinybės galutinai apibrėžti atitinkamą rinką, o tikslus rinkos apibrėžimas niekaip nekeistų nagrinėjamų veiksmų vertinimo. Taip pat atsakovė pagrįstai teigia, kad konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo  riboja konkurenciją jau vien pagal savo tikslą, todėl atmestini pareiškėjų argumentai dėl susitarimo faktinio įgyvendinimo, nes nėra būtina vertinti tokio susitarimo poveikio.

 Konkurencijos taryba savo išvadas grindė ne tik UAB „Lukrida“ teikta informacija, tačiau remdamasi ir iš kitų šaltinių gautais duomenimis bei paaiškinimais. Tyrimo metu ir iš kitų šaltinių Konkurencijos tarybos gauta informacija patvirtino UAB „Lukrida“ nurodytas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba vertino aplinkybes selektyviai ir tendencingai. O UAB „Lukrida“ pateikti paaiškinimai bei įrodymai laikytini reikšminga (tačiau ne vienintele) įrodymų dalimi, pagrindžiančia, kad konkurentės UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, buvo sudariusios draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo.

Nutarimo 45 pastraipoje yra pateikti ne tik UAB „Lukrida“ paaiškinimai, tačiau ir buvusio UAB „Envija“ direktoriaus Tomo Ponelio Konkurencijos tarybai pateikti paaiškinimai. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, Konkurencijos taryba nesiremia vien tik UAB „Lukrida“ paaiškinimais. Nutarimo 47–48 pastraipose yra nurodytos nustatytos aplinkybės dėl UAB „Lukrida“ direktoriaus Mindaugo Juškos susirašinėjimo su MWM Rytų Europos regiono atstovu. Apie tokį susirašinėjimą buvo žinoma ir tuometiniam UAB „Manfula“ Komercijos skyriaus vadovui Donatui Jurkoniui bei UAB „Manfula“ direktoriui Virginijui Štiormeriui (jiems buvo siųsta 2009 m. spalio 30 d. Mindaugo Juškos siųsto laiško kopija). Iš tyrimo metu surinktos informacijos ir UAB „Manfula“ bei UAB „Envija“ paaiškinimų dėl tyrimo išvadų akivaizdu, kad šie laiškai buvo siųsti, o tai, kad apie juos žinojo ir tuometiniai UAB „Manfula“ darbuotojai ir šių laiškų turiniui neprieštaravo, rodo, kad laiškuose nurodyta informacija atitiko ir UAB „Manfula“ poziciją.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos taryba netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su UAB „Envija“ steigimu ir valdymu. Nutarime konstatuotas draudžiamas susitarimas yra susijęs su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą MWM vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš UAB „Envija“. Todėl net jei ir būtų galima daryti prielaidą, kad UAB „Envija“ buvo steigiama tik fizinių asmenų interesais (su kuo Konkurencijos taryba nesutinka), tai savaime nepaneigs Konkurencijos tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo.

Konkurencijos taryba nutarime neteigė, kad UAB „Envija“ steigimas buvo susijęs išimtinai tik su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba nutarimo 54 pastraipoje pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, kad nors UAB „Envija“ steigėjai buvo fiziniai asmenys, t. y. Mindaugas Juška, Donatas Jurkonis bei kiti, tačiau ūkio subjekto UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius.

Byloje nustatyta, kad apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuota ir UAB „Manfula“, ir UAB „Lukrida“. Pareiškėja UAB „Manfula“ teigia, kad nedalyvavo UAB „Envija“ valdyme, tačiau Konkurencijos taryba nutarimo 4 dalyje ir nepateikė tokios išvados dėl UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ dalyvavimo valdyme nutarimo 4 dalyje nurodytais atvejais. Lygiai taip pat Konkurencijos taryba nutarimo 4 dalyje ir neteigė, kad 57–58 ir 60–62 pastraipose nurodyti komunikacijos pavyzdžiai savaime laikytini konkurencijos taisyklių pažeidimu. Nutarime Konkurencijos taryba nustatė pažeidimą dėl 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimto sprendimo nustatyti minimalią pelno maržą, o ne dėl apskritai visuose UAB „Envija“ organų susirinkimuose spręstų klausimų.

Pareiškėja nepagrindė, kodėl UAB „Manfula“ direktorius Virginijus Štiormeris turėjo būti informuotas apie konkurentės UAB „Lukrida“ veiksmus, siekiant pirkti variklį ne iš UAB „Envija“, o tiesiai iš MWM vidaus degimo variklių gamintojo. Komunikacijos pavyzdžiai rodo, kad UAB „Manfula“ turėjo interesų UAB „Envija“.

Tuometis UAB „Envija“ direktorius Tomas Ponelis Konkurencijos tarybai negalėjo nurodyti, ar visos UAB „Envija“ susirinkimų darbotvarkės ir protokolai buvo siunčiami UAB „Manfula“ direktoriui Virginijui Štiormeriui, ir jų siuntimo priežasties, tačiau jis pažymėjo: „Nepasakysiu, ar visi: pvz., dėl tos maržos, tai buvo kaip įrodymas, jog valdyba susitarė ir bus tokia marža. Dėl kitų nežinau, o jei buvo siųstas, tai nepasakysiu, kodėl“.  Be to, Virginijus Štiormeris žinojo apie UAB „Envija“ valdybos sprendimą dėl maržos nustatymo ir iš po valdybos posėdžio buvusio elektroninio susirašinėjimo (Nutarimo 76–77 pastraipos).

Konkurencijos taryba taip pat nustatė, kad UAB „Manfula“ teisininkė ruošė 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio darbotvarkę (Nutarimo 65, 75 pastraipos). Akcentuotina, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. UAB „Envija“ direktorius Tomas Ponelis tiesiogiai kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę dėl UAB „Envija“ valdybos dienotvarkės paruošimo.

Donatas Jurkonis informavo UAB „Manfula“ direktorių iš anksto apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą dėl pritaikomos maržos UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ (Nutarimo 74 pastraipa).

Taigi teismas daro išvadą, kad tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą nustatyti maržą vidaus degimo varikliams, kuriuos abu konkurentai pirko iš UAB „Envija“, ir po valdybos posėdžio tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ žinojo tokio sprendimo rezultatus.

Donatas Jurkonis 2010 m. spalio 5 d. elektroniniame laiške Virginijui Štiormeriui rašė: „nustačius MNF (UAB „Manfula“) ir LUK (UAB „Lukrida“) pritaikoma marža (tai bus nuspręsta penktadieni) <...>“. Šiuo laišku UAB „Manfula“ komercijos direktorius, kuris taip pat tuo metu buvo ir UAB „Envija“ akcininkas ir valdybos narys, iš anksto informuoja UAB „Manfula“ direktorių (kuris jokiais formaliais ryšiais su UAB „Envija“ nesusijęs), kad ketinama priimti sprendimą dėl maržos (t. y. nurodyta, dėl ko bus tariamasi – dėl pritaikomos maržos), taip pat nurodoma, kam tokia marža bus taikoma – UAB „Manfula“ ir jos konkurentei UAB „Lukrida“. Tai nėra tik su UAB „Manfula“ ūkine veikla susijusi informacija – laiške aiškiai nurodoma, kad marža bus nustatoma tiek šiam ūkio subjektui, tiek ir jo konkurentui – UAB „Lukrida“. Laiškas niekaip nesuponuoja, kad abiem konkurentėms bus taikomos skirtingos maržos – minima viena pritaikoma marža. Taigi, net jei maržos dydis šiame laiške nenurodytas, vien jau to pakanka pagrįstai daryti išvadą, kad taikomos maržos atžvilgiu ketinama suvienodinti sąlygas abiem konkurentėms. Prieš 2010 m. spalio 8 d. posėdį, t. y. 2010 m. rugsėjo 30 d., tuometinis UAB „Envija“ direktorius Tomas Ponelis tiesiogiai kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę dėl UAB „Envija“ valdybos dienotvarkės paruošimo, įskaitant klausimą dėl kainodaros dirbant su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ patvirtinimo. Taigi, akivaizdu, kad UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie ketinamą priimti sprendimą abiejų konkurenčių atžvilgiu ir šiuo būdu.

Taigi, atsakovė pagrįstai teigia, kad UAB „Manfula“ iš anksto žinojo, kad jos darbuotojas Donatas Jurkonis dalyvaus UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir kartu su kitais valdybos nariais, iš kurių vienas yra UAB „Manfula“ konkurentės UAB „Lukrida“ direktorius, ketina priimti sprendimą dėl pareiškėjos ir jos konkurentės UAB „Lukrida“ ūkinei veiklai itin aktualaus klausimo – pritaikomos maržos abiejų konkurenčių iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams – ir netgi ruošė šią kito ūkio subjekto – UAB „Envija“ – valdybos posėdžio dienotvarkę. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nutarime konstatavo, kad UAB „Manfula“ buvo susitarimo dalyvis.

Pareiškėjos teigia, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtas sprendimas buvo nulemtas vidinių UAB „Envija“ dalyvių (savininkų) nesutarimo,  kad vienas iš UAB „Envija“ akcininkų – Mindaugas Juška – ėmė daryti spaudimą kitiems šios bendrovės akcininkams ir valdybos nariams, kad jo valdomai UAB „Lukrida“ UAB „Envija“ prekės būtų tiekiamos pigiau nei rinkos kaina, todėl buvo priimtas sprendimas nustatyti minimalią pelno maržą, kad nė vienas iš UAB „Envija“ akcininkų daugiau nepiktnaudžiautų. Tačiau pareiškėjos remiasi ir buvusio UAB „Envija“ direktoriaus Tomo Ponelio pateiktais paaiškinimais, kurie prieštarauja minėtai pareiškėjų pozicijai. Pažymėtina, kad Tomas Ponelis pareiškėjai per jos rengtą apklausą nurodė, kad iniciatyva priimti sprendimą nustatyti minimalią 10 proc. maržą parduodant prekes įmonėms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo Donato Jurkonio ir šis deklaravo tai kaip prevenciją dėl galimo vadovo (o ne akcininko (-ų)) piktnaudžiavimo (Nutarimo 92 pastraipa). Tai buvo patvirtinęs ir pats Donatas Jurkonis: „Kad vadovui nebūtų piktnaudžiavimo, buvo nustatyta riba“ (Nutarimo 73 pastraipa). Pareiškėjų pateikta pozicija prieštarauja kitoms Konkurencijos tarybos nustatytoms aplinkybėms. UAB „Manfula“ buvo informuota prieš valdybos posėdį apie ketinimą priimti sprendimą dėl maržos ir kad ši marža bus taikoma ne tik UAB „Manfula“, bet ir jos konkurentei UAB „Lukrida“ (Donatas Jurkonis siuntė informaciją apie ketinimą priimti sprendimą dėl maržos nustatymo UAB „Manfula“ direktoriui Virginijui Štiormeriui, o tuometinis UAB „Envija“ direktorius Tomas Ponelis kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę, kad parengtų UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę (įskaitant klausimą dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“).

UAB „Manfula“ teigia, kad negalėjo būti susitarimo dalyvė, kadangi nekontroliavo UAB „Envija“ taikomos maržos dydžio

Konkurencijos taryba įvertino, kad, pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą (Nutarimo 152 pastraipa). Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentėms UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abi konkurentės dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir žinojo, kad sprendimas taikomas joms abiem. Pats Donatas Jurkonis tyrimo metu patvirtino, kad siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas (Nutarimo 73 ir 169 pastraipos) ir taikomos maržos dalimi apriboti konkurenciją tarp konkurentų ir tai buvo nustatyta 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu.

Atmestinas pareiškėjų argumentas, kad UAB „Lukrida“, pranešdama apie draudžiamą susitarimą, siekia sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių tikslų, nes pagrįstas pranešimas apie padarytą pažeidimą negali būti laikomas siekiu eliminuoti konkurentą.

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino, kad nustatytas draudžiamas susitarimas pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau ir SESV 101 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje įsigaliojo Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) [130] 3 straipsnyje nurodyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip ji apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tuomet tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taikomos ir SESV 101 straipsnio nuostatos.

Europos Komisijos pranešime „Paaiškinimai dėl Sutarties [101] ir [102] straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ (2004/C 101/07) (toliau – Paaiškinimai dėl poveikio prekybai)[131] nurodyta, kad tam, kad būtų poveikis prekybai tarp valstybių narių, turi būti poveikis prekybai bent tarp dviejų valstybių narių. Tačiau nereikalaujama, kad toks poveikis apimtų visą vienos valstybės narės teritoriją ir visą kitos valstybės narės teritoriją. Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 23 punkte nurodyta, kad turi būti įmanoma numatyti su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktais, kad susitarimas ar veiksmai gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai. Paaiškinimų 26 punkte patikslinama, kad nebūtina įrodinėti, kad susitarimas ar veiksmai faktiškai darys ar daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, pakanka, kad susitarimas ar veiksmas gali daryti tokį poveikį.

Remiantis Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 28 punktu, vertinimas pagal poveikio prekybai kriterijų priklauso nuo keleto veiksnių, tokių kaip susitarimo ar veiksmo pobūdis, produktų, dėl kurių toks susitarimas sudarytas arba tokie veiksmai atliekami, taip pat nagrinėjamų ūkio subjektų padėties ir svarbos. Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 30 punkte nurodoma ir tai, kad vertinant produktų, kurie yra susitarimo ar veiksmo objektas, pobūdį reikia atsižvelgti, ar tokiais produktais lengvai prekiaujama tarp valstybių narių, ar tie produktai yra svarbūs įmonėms, kurios nori įeiti ar išplėsti savo veiklą kitoje valstybėje narėje. Pagal Paaiškinimų 58 punktą nagrinėjamų įmonių padėtis rinkoje, jų pardavimų apimtys kiekybiniu požiūriu rodo nagrinėjamo susitarimo ar veiksmo gebėjimą paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 78 punkte tiesiogiai nustatyta, kad horizontalūs karteliai, veikiantys visoje vienos valstybės narės teritorijoje, paprastai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nes dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti SESV.

UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje ir užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį (Nutarimo 21 ir 30 pastraipos). Be to, nustatyta, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ taip pat veikia ir Latvijoje, o dar UAB „Manfula“ veiklą plėtoja ir Estijoje (Nutarimo 20 ir 26 pastraipos). O UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje (Nutarimo 41 pastraipa).

Taigi Nutarime pagrįstai konstatuota, kad sudarant draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, nes nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausi atitinkamos rinkos dalyviai, akivaizdu, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje atitinkamos ne siauresnės nei nacionalinė rinkos dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina projektus dėl kogeneracinių jėgainių statybos Latvijos Respublikoje (o UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), bei tai, jog UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje, nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad draudžiamas susitarimas dėl 10 proc. pelno maržos nustatymo iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams galėjo daryti poveikį prekybai tarp ES valstybių narių, todėl UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Teismas daro išvadą, kad skundžiamu nutarimu atsakovė pagrįstai pripažino, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Šio įstatymo 37 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai – skiriant baudas ūkio subjektams atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui bei ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę.

Baudos dydis nustatomas vadovaujantis Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 „Dėl Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Baudų dydžio nustatymo aprašas), kurio 4 punkte nustatyta, kad už draudžiamą susitarimą ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia apskaičiuojamas bazinis baudos dydis, vėliau bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 4 punktą bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Jeigu ūkio subjektas neturi pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, bazinis baudos dydis apskaičiuojamas pagal ūkio subjekto paskutiniais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas ir pažeidimo trukmę.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 5 punktą pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienų ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų.

Nagrinėjamu atveju UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti minimalią 10 proc. pelno maržą šių dviejų konkurenčių iš UAB „Envija“ perkamiems kogeneracinių jėgainių vidaus degimo varikliams. UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ užsiima kogeneracinių jėgainių statyba. Todėl, skaičiuojant baudą UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, pardavimų vertė nustatoma remiantis šių įmonių pajamomis, gautomis už kogeneracinių jėgainių statybų Lietuvoje darbus per paskutinius vienus dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2012 m.

UAB „Envija“ prisidėjo prie minėto konkurenčių UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ draudžiamo susitarimo sudarymo. UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius, dėl kurių kainos dalies (minimalios 10 proc. pelno maržos) nustatymo susitarė UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“. Skaičiuojant baudą UAB „Envija“, pardavimų vertė nustatyta pagal šios įmonės pajamas, gautas iš MWM vidaus degimo variklių prekybos Lietuvoje per paskutinius vienus dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2012 m.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktą baudos dydis už pažeidimo pavojingumą apskaičiuojamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Baudų dydžio nustatymo apraše taip pat nurodoma, kad draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimų kiekių ribojimo atvejais baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis sudaro nuo 20 iki 30 procentų pagal Baudų dydžio nustatymo aprašą nustatytos pardavimų vertės.

Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarė draudžiamą susitarimą, t. y. nustatė minimalią 10 proc. pelno maržą ūkio subjektų UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams, taip pažeisdamos ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, bet ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. O UAB „Envija“ dalyvavo sudarant šį susitarimą.

Horizontalūs kainų nustatymo susitarimai dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų, todėl atsakovė pagrįstai konstatavo, kad tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelinį susitarimą. Remiantis Europos Komisijos praktika bei Baudų dydžio nustatymo aprašu, taip pat laikantis sąžiningos konkurencijos principo, už juos turėtų būti baudžiama ypač griežtai. Be to, draudžiamu susitarimu galėjo būti paveikta prekyba tarp ES valstybių narių.

Atsakovė pagrįstai UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ už pažeidimo pavojingumą nustatė  20 proc. baudą nuo pajamų dalies, nurodytos Nutarimo 203 ir 204 pastraipose.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 12 punktą, siekiant atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, apskaičiuota baudos dydžio, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, suma dauginama iš ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais.

Konkurencijos taryba nustatė, kad susitarimą sudarantys veiksmai tęsėsi ne trumpiau nei nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2013 m. balandžio mėnesio, t. y. bent 2 metus ir 6 mėnesius, todėl nagrinėjamu atveju nustatant baudos dydį laikoma, kad pažeidimas truko 2,5 metų. Taigi Nutarimo 209 pastraipoje nustatytas dydis buvo dauginamas iš Nutarimo 211 pastraipoje nustatytos pažeidimo trukmės, t. y. dydis už pažeidimo pavojingumą dauginamas 2,5 karto.

Vadovaujantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 13 punktu, siekiant atgrasyti ūkio subjektus nuo draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimų kiekių ribojimo, šių pažeidimų atveju prie apskaičiuoto pagal Aprašo 8–12 punktus bazinio baudos dydžio pridedama suma, lygi nuo 15 iki 25 procentų pagal Aprašo III skyrių nustatytos pardavimų vertės.

 Nagrinėjamu atveju nustatytas draudžiamas konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo. Atitinkamai šiuo atveju prie Nutarimo 212 pastraipoje nustatyto dydžio pridedama 15 procentų dydžio nuo Nutarimo 203 ir 204 pastraipose nurodytos pardavimų vertės suma.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 17 punktą, nustačius  Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes arba to paties įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nurodytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bazinis baudos dydis atitinkamai mažinamas arba didinamas.

Konkurencijos taryba UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Remiantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 18 punktu, bazinis baudos dydis didinamas arba mažinamas atsižvelgiant į kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. Ūkio subjektui, kuris buvo pažeidimo iniciatorius arba skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti darant pažeidimą, bazinis baudos dydis atitinkamai didinamas, o ūkio subjektui, kuris darant pažeidimą atliko pasyvų vaidmenį, bazinis baudos dydis atitinkamai mažinamas.

Pareiškėjos UAB „Manfula“ teigimu, jos elgesys turėtų būti vertinamas nebent kaip pasyvus, tačiau nustatytos aplinkybės UAB „Manfula“ elgesio dalyvaujant draudžiamame susitarime neleidžia laikyti vien tik pasyviu.

Teismas daro išvadą, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai skyrė UAB „Manfula“  333 900 eurų piniginę baudą. 

UAB „Manfula“ teigė, kad UAB „Lukrida“ ir jos vadovas turėtų būti laikomi susitarimo iniciatoriais. Tyrimo metu nebuvo nustatyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo iniciatoriai. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis baudos dydis už įtaką pažeidimo padarymui nė vienam iš ūkio subjektų pagrįstai nebuvo nei didinamas, nei mažinamas.

Pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Atsižvelgus į tai, kad Nutarimo 214 pastraipoje ūkio subjektams UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ nustatytas baudos dydis viršija 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2014 metais, šiems trims ūkio subjektams apskaičiuotas baudos dydis mažinamas tiek, kad neviršytų Konkurencijos įstatyme nurodytos maksimalios galimos baudos, t. y. mažinamas iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, gautų 2014 m., dydžio.

Byloje nustatyta, kad UAB „Lukrida“ 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė Konkurencijos tarybai paaiškinimus bei įrodymus dėl susitarimo ir prašymą „Dėl atleidimo nuo baudos už dalyvavimą konkurenciją ribojančiame susitarime“.

Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo dalyvis, pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, nustatytos už šį pažeidimą, esant visoms šioms sąlygoms:

a) ūkio subjektas pateikė informaciją iki šio susitarimo tyrimo pradžios;

b) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, pateikęs tokią informaciją;

c) ūkio subjektas pateikia visą jam žinomą informaciją apie draudžiamą susitarimą ir bendradarbiauja su Konkurencijos taryba tyrimo metu;

d) ūkio subjektas nebuvo draudžiamo susitarimo iniciatorius ir neskatino kitų ūkio subjektų dalyvauti tokiame susitarime.

Šias Konkurencijos įstatyme išdėstytas atleidimo nuo baudos sąlygas detalizuoja Atleidimo nuo baudų taisyklių II skyriuje išdėstytos nuostatos.

Atsakovė įvertino UAB „Lukrida“ pateikto prašymo atitiktį Konkurencijos įstatymo ir Atleidimo nuo baudų taisyklių reikalavimams ir padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Lukrida“ tinkamai vykdė šiuos reikalavimus. UAB „Lukrida“ informacija apie susitarimą Konkurencijos taryboje buvo gauta 2013 m. lapkričio 13 d., o tyrimas dėl galimo draudžiamo susitarimo buvo pradėtas 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu. Taigi, UAB „Lukrida“ įvykdė pirmąjį reikalavimą pateikti informaciją iki susitarimo tyrimo pradžios. UAB „Lukrida“ buvo pirmasis ir vienintelis ūkio subjektas, pateikęs informaciją apie šiame nutarime nagrinėtus konkurenciją ribojančius veiksmus, ir pateikta informacija sudarė pakankamą pagrindą atlikti tikslinius patikrinimus dėl įtariamo draudžiamo susitarimo, o kai kurie pateikti dokumentai buvo panaudoti kaip tiesioginiai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymai atliekant tyrimą ir priimant šį nutarimą. Tyrimo metu UAB „Lukrida“ operatyviai reagavo į prašymus pateikti tyrimui reikalingą informaciją, geranoriškai bendradarbiavo su tyrėjais. Nebuvo nustatyta, kad  ši įmonė būtų nagrinėto pažeidimo iniciatorius, taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad ji skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti pažeidime.

Teismas daro išvadą, kad  UAB „Lukrida“ pateiktos medžiagos apimtis bei vertė atitinka Atleidimo nuo baudų taisyklių 3 punkto bei Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygas ir reikalavimus, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai atleido UAB „Lukrida“ nuo Nutarimo 223 pastraipoje nurodytos skirtinos baudos už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimą.

UAB „Envija“, pateikdama atsakovei 2014 metų bendrąsias pajamas, nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs, nėra tikslūs ir patikimi, todėl jais neturėtų būti remiamasi. Tačiau Konkurencijos taryba nesutiko su UAB „Envija“, kad neturėtų būti remiamasi jos bendrosiomis metinėmis pajamomis praėjusiais ūkiniais metais, t. y. 2014 m.

UAB „Envija“ pateikė teismui papildomus įrodymus (nepriklausomo audito išvadą ir kt.), iš kurių nustatyta, kad 2014 m. UAB „Envija“ bendrosios metinės pajamos buvo 7 551 122 Lt (2 186 956,09 EUR).

Kadangi atsakovė apskaičiuodama baudos dydį rėmėsi preliminariais UAB „Envija“ duomenimis, teismas keičia skundžiamo nutarimo rezoliucinę dalį ir sumažina UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 EUR iki 218 6 95,61 EUR.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos UAB „Manfula“ skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o pareiškėjos UAB „Envija“ skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos UAB „Manfula“ skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

UAB „Envija“ kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas nepateikė detalizuoto išlaidų apskaičiavimo ir galimai patirtų išlaidų pagrindimo, todėl teismas nesprendžia išlaidų priteisimo UAB „Envija“ klausimo. Pateikus reikalingus įrodymus, prašymas priteisti atstovavimo išlaidas bus išspręstas įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

Atmesti pareiškėjos UAB ,,Manfula“ skundą kaip nepagrįstą.

UAB „Envija“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Konkurencijos tarybos 2015-02-11 nutarimo Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažinti UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 EUR iki 218 695,61 EUR.

Kitą UAB „Envija“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus  apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Jolanta Malijauskienė       

Henrikas Sadauskas

Liudmila Zaborovska