Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo pranešimas

DĖL ŪKIO SUBJEKTŲ, UŽSIIMANČIŲ KOGENERACINIŲ JĖGAINIŲ PLATINIMU IR KITA SU TUO SUSIJUSIA VEIKLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 101 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-169-822/2017
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.2; 11.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2017 m. balandžio 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atstovėms Astai Šliužaitei, advokatei Monika Mališauskaitei, pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ atstovui advokatui Dariui Miniotui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Dinai Lurje, Jolantai Ivanauskaitei, Justui Margeniui, trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lukrida“ atstovui Arūnui Burinskui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lukrida“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Konkurencijos taryba 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) pripažino, kad uždarųjų akcinių bendrovių „Lukrida“ ir „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė pinigines baudas: UAB „Manfula“ – 333 900 eurų,  UAB „Envija“ – 303 600 eurų ir atleido UAB „Lukrida“ nuo 656 600 eurų baudos už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą.

Pareiškėjas UAB „Manfula“ skunde prašo panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, kurioje konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas, arba pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą, kuriuo jam paskirta maksimali 10 proc. nuo bendrųjų metinių 2014 m. gautų pajamų sankcija, atitinkamai sušvelninant šią UAB „Manfula“ skirtiną piniginę baudą, atsižvelgiant į jo pasyvų vaidmenį sudarant draudžiamą susitarimą; pakeisti Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB ,,Lukrida“ atleista nuo jam skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB ,,Lukrida“ atžvilgiu skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius.

UAB „Envija“ prašo panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos nutarimą ir priteisti iš jo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjai nesutinka su Nutarime padarytomis išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimo, taip pat dėl pritaikytų sankcijų. Mano, kad Konkurencijos tarybos pareigūnai nepakankamai išsamiai atliko tyrimą ir tinkamai neįvertino tyrimo metu surinktų duomenų, taip pat nepagrįstai ir tam tikrais atvejais akivaizdžiai klaidingai interpretuoja ir aiškina tiriamus dokumentus ir kitą informaciją, daromos išvados neretai yra nelogiškos ir prieštaringos. Nutarime pateikiamas faktinių aplinkybių vertinimas yra aiškiai tendencingas ir dažnai paremtas išimtinai M. J., veikiančio UAB „Lukrida“ vardu, pateikiamais paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais dokumentais ar įrodymais. O kiti tyrimo metu surinkti duomenys, kurie akivaizdžiai paneigia UAB „Lukrida“ pateikiamą aplinkybių versiją, dažniausiai ignoruojami ir jų įrodomoji galia nenagrinėjama. Daugelyje Nutarimo vietų UAB „Lukrida“ paaiškinimai pateikiami kaip pačios Konkurencijos tarybos nustatytos faktinės aplinkybės, nepatikrinant šių duomenų teisingumo iš nepriklausomų šaltinių. Toks tendencingas aplinkybių vertinimas iškreipė Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų atliktą susitarimo sudarymo aplinkybių analizę, dėl to priimtos iš esmės klaidingos išvados dėl „Manfula“ ir UAB „Envija“ vaidmens, sudarant ir vykdant šį tariamą susitarimą. Nei UAB „Manfula“ ar UAB „Envija“, nei jų vadovai niekada nedalyvavo sudarant šį tariamą susitarimą. Jei jis ir buvo sudarytas, tai tik kitų konkrečių fizinių ar juridinių asmenų iniciatyva, kurie neveikė dėl bendrovių interesų ir jiems neatstovavo. Kadangi nėra sudaryto susitarimo ar net jei jis ir būtų laikomas sudarytu, bendrovės nėra tokio susitarimo dalyvės, nebuvo pagrindo taikyti ir teisinės atsakomybės už tariamus konkurencijos reikalavimų pažeidimus. Konkurencijos taryba netinkamai įvertino tyrimo duomenis, susijusius su baudos dydžio nustatymu. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, kad UAB „Envija“ buvo steigiama ir vėliau valdoma atsižvelgiant išimtinai į UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesus. Pagrįsdama šią išvadą ji remiasi iš esmės vien tik M. J. paaiškinimais, taip pat įrodymais (dokumentais), kurių autorius yra tas pats M. J.. 2009 m. spalio 20 d. UAB „Envija“ steigimo sutartis buvo pasirašyta faktinių UAB „Envija“ steigėjų ir akcininkų, t. y. konkrečių fizinių asmenų. Bendrovės valdymas taip pat buvo patikėtas ir jos akcininkams. Taigi, bendrovės UAB „Envija“ valdymas buvo pagrįstas pirmiausia tikrųjų jos dalyvių (akcininkų) dalyvavimu įmonės veikloje. Nurodyti fiziniai asmenys, steigdami UAB „Envija“, veikė kaip verslininkai (t. y. savarankiškai veikiantys ūkio subjektai), kurie taip planavo naują verslą, sujungdami savo finansinius resursus. Nei UAB „Manfula“, nei UAB „Lukrida“ šiame verslo projekte nedalyvavo, UAB „Envija“ akcijų niekada neįgijo ir nesiekė įgyti. UAB „Manfula“ nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis UAB „Envija“ valdyme nedalyvavo. UAB „Envija“ valdyme dalyvavę asmenys neveikė UAB „Manfula“ interesais ir jiems neatstovavo. Šias aplinkybes patvirtino pats D. J. per apklausą Konkurencijos taryboje. Neneigia, kad tam tikra su UAB „Envija“ susijusi informacija retkarčiais būdavo teikiama UAB „Manfula“ direktoriui, naudojant elektroninių laiškų siuntimo funkciją „cc“ ar „bcc“. Visais atvejais UAB „Manfula“ direktoriaus vaidmuo tokioje komunikacijoje buvo pasyvus – jam dažniausiai buvo siunčiamos elektroninių laiškų kopijos, o jo paties su UAB „Envija“ veikla susijusių laiškų tyrimo medžiagoje nėra. Be to, UAB „Manfula“ direktorius niekada neprašė, kad jam būtų teikiama detali informacija apie UAB „Envija“ veiklą, jis viso labo buvo suinteresuotas įsigyti vidaus degimo variklius palankiausia rinkos kaina. Tačiau aplinkybė, kad tam tikra su UAB „Envija“ susijusi informacija buvo teikiama UAB „Manfula“ direktoriui, niekaip neįrodo, kad UAB „Manfula“ dalyvavo ar siekė dalyvauti UAB „Envija“ valdyme. Nurodydama, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio darbotvarkė neva buvo siųsta UAB „Manfula“ direktoriui, Konkurencijos taryba remiasi vien tik T. P. parodymais, tačiau iš cituojamų parodymų akivaizdu, kad jie šios faktinės aplinkybės nepatvirtina, nes T. P. negalėjo aiškiai pasakyti, kokie konkrečiai protokolai buvo siunčiami. Kaip matyti iš T. P. parodymų, 2011 m. liepos 18 d. vykusio akcininkų susirinkimo protokolas UAB „Manfula“ buvo siunčiamas dėl to, jog jame buvo priimti sprendimai, susiję su UAB „Manfula“ vykdytu projektu, todėl toks jo siuntimas yra visiškai pateisinimas ir niekaip nėra susijęs su konkurencijos ribojimu. Daugiau informacijos apie tai, kad UAB „Manfula“ direktoriui buvo siunčiami ir kitų posėdžių ar susirinkimų protokolai, tyrimo medžiagoje nėra. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad vien dėl tam tikros fragmentinės komunikacijos egzistavimo UAB „Manfula“ gali būti laikoma dalyvavusia UAB „Envija“ valdyme. Atitinkamai tuo remiantis nėra pagrindo sutikti, kad UAB „Manfula“, vien tik pasyviai atskirais atvejais gaudama pavienę informaciją apie UAB „Envija“ veiklą ir jai taikytiną kainodarą, su savo konkurentu UAB „Lukrida“ sudarė kartelinį susitarimą dėl kainų fiksavimo. Vien tam tikra UAB „Manfula“ direktoriui (nesant jokios jo iniciatyvos ar prašymo) pateikta informacija niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu UAB „Manfula“ dalyvavo 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir sudarant tariamą susitarimą. D. J. 2010 m. spalio 8 d. vykusiame UAB „Envija“ valdybos posėdyje veikė išimtinai savo, kaip UAB „Envija“ akcininko, o ne UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba nepagrindė ir net nebandė pagrįsti savo teiginių, kad D. J. buvo gavęs UAB „Manfula“ pritarimą veikti jos vardu bei kad jis veikė pirmiausia ne savo asmeniniais, bet UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba ne tik nepagrindė anksčiau nurodytų teiginių, tačiau ir nepaneigė daugybės tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurios aiškiai įrodo, kad D. J. UAB „Envija“ veikloje veikė išimtinai asmeniniais, o ne UAB „Manfula“ interesais. Visos tyrimo metu nurodytos aplinkybės įrodo, kad UAB „Manfula“, kaip savarankiškas ūkio subjektas, nedalyvavo minėtame UAB „Envija“ valdybos posėdyje, o juo labiau nedalyvavo jokiame draudžiamame susitarime. Sprendimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo buvo savarankiškas UAB „Envija“, veikiančio kaip autonomiško ūkio subjekto, sprendimas, kurį lėmė pačios įmonės ir jos naudai veikiančių jos savininkų, t. y. M. J. ir D. J., interesai. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtas sprendimas dėl UAB „Envija“ pardavimų kainodaros buvo išimtinai pačios UAB „Envija“, kaip savarankiškai veikiančio ūkio subjekto, verslo sprendimas, nulemtas jos pačios akcininkų vidinių nesutarimų, ir 10 proc. pelno maržos nustatymo tikslas buvo užtikrinti sėkmingą UAB „Envija“ veiklą ir pakankamą pelną. Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta, kad UAB „Manfula“ iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams turėjo būti taikoma būtent 10 proc. pelno marža, tačiau bendrovei tapo žinoma ir tai, kad UAB „Envija“ vidaus degimo variklius bendrovei parduodavo netgi ne su 10 proc., bet gerokai didesne marža, kuri siekdavo ir iki 60 proc. Taigi UAB „Envija“ (neatmestina, kad D. J. nurodymu) teikdavo UAB „Manfula“ klaidingą informaciją dėl UAB „Envija“ parduodamų UAB „Manfula“ variklių savikainos ir taip galimai suklaidindavo dėl jų realios rinkos kainos. Konkurencijos tarybai teigiant, kad neva buvo sudarytas draudžiamas susitarimas, reikėtų taip pat įvertinti ir tai, kad UAB „Manfula“ atžvilgiu jis taikomas nebuvo, atitinkamai ši aplinkybė (kartu su kitomis anksčiau nurodytomis) leidžia teigti, jog UAB „Manfula“ tokiame susitarime (net jei jis ir buvo sudarytas) nedalyvavo. Konkurencijos taryba šias aplinkybes neigia, nurodydama, kad UAB „Manfula“ jų nepagrindė jokiais įrodymais. Tačiau UAB „Manfula“, norėdama gauti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, iš esmės turėtų prašyti iš UAB „Envija“ visos informacijos apie jos vidaus degimo variklių pirkimo savikainą ir apie jų pardavimo kainą visiems ūkio subjektams tiriamuoju laikotarpiu. Nerealu, kad tokią konfidencialią informaciją UAB „Envija“ pateiktų savo noru – tokį tyrimą turėtų atlikti pati Konkurencijos taryba, todėl minėtos aplinkybės neįvertinimas laikytinas esminiu pačios Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo trūkumu, prisidėjusiu prie netinkamo Konkurencijos tarybos faktinių aplinkybių vertinimo. Konkurencijos tarybos pozicija dėl konkurenciją ribojančio susitarimo yra akivaizdžiai prieštaringa: nors susitarimo (ne)vykdymo faktą ji laiko visiškai nereikšmingu sprendžiant, ar buvo sudarytas susitarimas, tačiau pažeidimo pabaigos momentą ir apskritai pažeidimo laikotarpį nustatė atsižvelgdama būtent į tai, kada buvo nutrauktas vykdyti tariamas susitarimas, tokį sprendimą priimdama remdamasi išimtinai UAB „Lukrida“ pateikta įvykių versija. Nesutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, kad, vertinant nagrinėjamus veiksmus, net nėra būtina nustatyti, ar UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ žinojo, ar nežinojo apie joms taikomą maržos dydį konkrečiu atveju. Tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nelogiška. Jau vien tai, kad UAB „Manfula“ pirkdavo vidaus degimo variklius iš UAB „Envija“ pastarajai taikant daug didesnę nei 10 proc. pelno maržą, o UAB „Manfula“ tokia kaina tenkino ir ji niekada nereiškė prieštaravimų dėl neva tariamai sudaryto susitarimo nesilaikymo, vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, patvirtina, kad UAB „Manfula“ negalėjo sudaryti ir dalyvauti sudarant susitarimą, o minėtas kainas savarankiškai nustatė pati UAB „Envija“. Nelogiška būtų sudaryti ne tik galimai draudžiamą, bet apskritai bet kokį susitarimą, kai susitarimo šalims net nežinomas jo turinys, t. y. nežinoma nei pirkimo savikaina, nei pardavimo pelno marža, o vertinamas yra kainų palaikymo klausimas. Konkurencijos taryba taip pat nevertino M. J. (ir atitinkamai UAB „Lukrida“) nesąžiningų veiksmų (nutarime apie UAB „Manfula“ nurodytas aplinkybes apskritai nėra užmenama), kurie patvirtina, kad UAB „Lukrida“ iš anksto apgalvojo ir suderino savo veiksmus, siekdama galimai sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių ir sėkmingo konkurento eliminavimo tikslų. Konkurencijos taryba nepagrįstai skyrė pareiškėjams griežčiausią galimą baudą, t. y. maksimalią piniginę sankciją, kuri sudaro 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2014 metais. Konkurencijos taryba savo veiksmais sukūrė formalų pagrindą bylos nagrinėjimą bei nutarimo priėmimą perkelti į naujus kalendorinius metus, o kartu, skiriant maksimalią baudą, remtis ne 2013, bet 2014 m. draudžiamu susitarimu įtariamų ūkio subjektų pajamomis. UAB „Envija“ ne kartą nurodė, kad jos pateikta informacija apie 2014 m. pajamas yra nepatikima, todėl skiriant sankcijas ja neturėtų būti remiamasi, tačiau Konkurencijos taryba nusprendė remtis UAB „Envija“ pateikta netikslia informacija apie 2014 metų pajamas. Mano, kad tokiam sprendimui įtakos galėjo turėti tai, kad įstatymų tvarka nepatvirtintos, nepatikimos UAB „Envija“ bendrosios pajamos 2014 metais yra beveik tris kartus didesnės nei 2013 metais. UAB „Envija“ paskirtos baudos dydis akivaizdžiai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, kad maksimali bauda už konkurencijos teisės pažeidimus negali viršyti 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, todėl nutarimas yra iš esmės neteisėtas ir turėtų šiuo pagrindu būti panaikintas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Nutarimas yra teisėtas, konkurentų susitarimo faktą konstatavo įvertinusi daugybę nustatytų aplinkybių, gautų iš įvairių šaltinių (UAB „Envija“, UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ teiktos informacijos, patikrinimų metu surinktų duomenų, šių ūkio subjektų darbuotojų paaiškinimų ir kitų šaltinių). Tyrimo metu nustatė įvairias aplinkybes, kurios rodė, kad UAB „Envija“ buvo steigiama atsižvelgiant ir į UAB „Manfula“, ir UAB „Lukrida“ (o ne vien UAB „Envija“ formaliai steigėjų fizinių asmenų) interesus, apie UAB „Envija“ veiklą (pateikiant ir komercines paslaptis sudarančią informaciją) buvo informuojamas UAB „Manfula“ direktorius, nors šis asmuo nebuvo nei UAB „Envija“ valdybos narys, nei akcininkas. Be to, UAB „Manfula“ direktorius iš anksto žinojo, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ patvirtinimo, o UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę ir įtraukė minėtą klausimą dėl kainodaros. Tiek su UAB „Manfula“, tiek ir su UAB „Lukrida“ susiję asmenys dalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje ir kartu sprendė klausimą dėl UAB „Envija“ taikomos minimalios 10 proc. pelno maržos abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams. Priėmus sprendimą, abi konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Envija“ žinojo, koks buvo priimtas sprendimas dėl pelno maržos nustatymo abiejų konkurenčių atžvilgiu. Pati UAB „Lukrida“ pripažino ir neneigė, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams, o UAB „Lukrida“ direktorius M. J. dalyvavo šios įmonės interesais UAB „Envija“ valdybos posėdyje. Tačiau nėra jokių duomenų, kad UAB „Manfula“ būtų nepritarusi savo darbuotojo D. J. veiksmams, nors šis ūkio subjektas jau iš anksto žinojo, kad jo darbuotojas kartu su konkurento UAB „Lukrida“ darbuotoju spręs abiem konkurentėms aktualius ūkinės veiklos klausimus dėl jų abiejų perkamų vidaus degimo variklių kainų. Nei UAB „Manfula“, nei UAB „Envija“ nepagrindė, kad susitarimą rodančios aplinkybės vis dėlto nereiškia susitarimo.  Konkurencijos teisėje pripažįstama, kad įvairūs sutapimai ir kiti požymiai, kurie, vertinami kartu, kai nėra kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad minėti ūkio subjektai būtų viešai atsiriboję nuo antikonkurencinio pobūdžio susirinkimo. Pareiškėjų pozicija, kad nagrinėjamoje byloje aptartas draudžiamas susitarimas tarp konkurenčių nėra klasikinis kartelinis susitarimas dėl kainų fiksavimo, kuris jau vien savo tikslu riboja ar gali riboti konkurenciją, yra nepagrįsta. Šiuo atveju dvi konkurentės turėjo savo atstovus ūkio subjekto, iš kurio perka prekes, valdyboje, šis ūkio subjektas (UAB „Envija“) buvo įsteigtas atsižvelgiant ir į abiejų konkurenčių interesus, o šios įmonės veikla buvo susijusi su abiem konkurentėmis ir apie jos veiklą abi konkurentės buvo informuotos, konkurenčių atstovai balsuodami valdyboje priėmė sprendimą nustatyti abiejų konkurenčių perkamų prekių kainos dalį abiem konkurentėms ir tai akivaizdžiai darė abiejų konkurenčių interesais. Taigi, nėra pagrindo abejoti, kad šiuo atveju abi konkurentės UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo. Konkurentų susitarimas nustatyti kainas vien jau pagal savo tikslą riboja konkurenciją ir laikomas visais atvejais ribojančiu konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, SESV 101 straipsnio 2 dalis), taigi, nėra būtina nustatyti tokio susitarimo konkurenciją ribojantį poveikį. Vadovaujantis tiek Komisijos išaiškinimais, tiek ir Teisingumo Teismo praktika, konkurentų susitarimai dėl kainų visada apriboja konkurenciją ir jam netaikoma mažareikšmiškumo taisyklė. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, susitarimas, kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurio tikslas yra antikonkurencinis dėl savo pobūdžio ir, neatsižvelgiant į bet kokį konkretų jo poveikį, yra reikšmingas konkurencijos apribojimas. Priešingai, nei bando teigti pareiškėjai, Konkurencijos tarybai nereikėjo savo pozicijos pagrįsti įrodymais, kad kartelinis (t. y. konkurenčių) susitarimas ribojo konkurenciją ir kad toks ribojimas buvo reikšmingas – toks reikšmingas ribojimas yra preziumuojamas. Įvertinusi visas aplinkybes, Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad šis susitarimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies draudimus ūkio subjektams sudaryti susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, įskaitant susitarimus tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės ar paslaugos kainas. Konkurencijos tarybos vertinimas yra grįstas nustatytų aplinkybių visuma, įvertinus ir iš kitų šaltinių gautą informaciją. Nutarime konstatuotas draudžiamas susitarimas yra susijęs su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą MWM vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš  UAB „Envija“. Todėl net jei ir būtų galima daryti prielaidą, kad UAB „Envija“ buvo steigiama tik fizinių asmenų interesais, tai savaime nepaneigtų Konkurencijos tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo. UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir UAB „Manfula“ veikla, o ne tik išimtinai su UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ veikla. Taigi, Konkurencijos taryba neneigė, kad galėjo būti kitų asmenų interesų (ne vien tik UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“), steigiant UAB „Envija“. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas D. J. dalyvavo su UAB „Manfula“ pritarimu kaip šio ūkio subjekto atstovas, o M. J. dalyvavo kaip UAB „Lukrida“ atstovas. Pati UAB „Lukrida“ neginčija ir pripažįsta, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams. O nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad D. J., kuris tuo metu buvo ir UAB „Envija“ akcininkas bei valdybos narys, ir UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas, priimdamas sprendimą dėl maržos veikė ne kaip savarankiškas UAB „Envija“ valdybos narys, o atsižvelgdamas į savo darbovietės UAB „Manfula“ interesus. Tai, kad UAB „Manfula“, žinodama apie savo darbuotojo ketinimą su konkurento atstovu priimti sprendimą tiek jai, tiek jos konkurentui UAB „Lukrida“ itin aktualiu klausimu, neprieštaravo ir neatsiribojo nuo tokių savo darbuotojo veiksmų bei sudarė sąlygas tam pasitelkti ir kitus UAB „Manfula“ darbuotojus (UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos posėdžio dienotvarkę), rodo, kad nutarime nagrinėtas sprendimas buvo priimtas su UAB „Manfula“ žinia ir jos interesais. Priešingų aplinkybių, kad UAB „Manfula“ būtų kaip nors prieštaravusi ar atsiribojusi nuo tokio UAB „Envija“ valdybos posėdyje ketinamo priimti sprendimo, nėra. Taigi, UAB „Manfula“ aktyviai prisidėjo prie tokio sprendimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo priėmimo. Pareiškėjų teiginiai, kad V. Š. buvo informuotas dėl maržos taikymo tik po to, kai buvo priimtas  UAB „Envija“ valdybos sprendimas dėl minimalios pelno maržos nustatymo, ir tik konkretaus projekto atveju, kuriame UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė jungtinės partnerystės pagrindu, taip pat nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Tai, kad UAB „Envija“ po 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo galimai faktiškai taikė skirtingas maržas, savaime dar nereiškia, jog  UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, nebuvo sudariusios susitarimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo abiejų konkurenčių iš pareiškėjos perkamoms prekėms. Susitarimo dalyvių siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas. Kaip matyti iš pačios  UAB „Envija“ valdybos sprendimo ir D. J. 2010 m. spalio 24 d. siųsto laiško visų susitarimo dalyvių atstovams turinio, visi susitarimo dalyviai žinojo, kad marža gali būti ir didesnė nei minimali 10 proc. pelno marža. Atsižvelgiant į teismų praktiką, net jei praktikoje ir nebūtų griežtai laikomasi ūkio subjektų sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo ar kuris nors susitarimo dalyvis siektų išnaudoti jį savo naudai, tai savaime nereikštų, kad konkurenciją ribojantis susitarimas neegzistuoja. Pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą, taigi, susitarimas iš esmės buvo įgyvendinamas. Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentėms UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abi konkurentės dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir abi konkurentės žinojo, kad sprendimas taikomas jų abiejų atžvilgiu. Pats D. J. tyrimo metu patvirtino, kad siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas, taikomos maržos dalimi apriboti konkurenciją tarp konkurenčių ir tai buvo įtvirtinta 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad sudarydamos draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, nes nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausios atitinkamos rinkos dalyvės, akivaizdu, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje atitinkamos ne siauresnės nei nacionalinė rinkos dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina kogeneracinių jėgainių statybos projektus Latvijos Respublikoje (o UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), bei tai, jog UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje, nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. O Konkurencijos tarybai nereikia įrodinėti faktinių prekybos srautų pokyčių, pakanka įvertinti, ar egzistuoja galimybė paveikti. UAB „Envija“ pateikė Konkurencijos tarybai duomenis apie 2014 m. bendrąsias pajamas, tačiau nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs ir gali būti vėliau koreguojami. Konkurencijos taryba iš pareiškėjo prašė paaiškinimų ir įrodymų, dėl kokios pajamų dalies kyla abejonių. Jei Konkurencijos taryba būtų gavusi tokią informaciją iš pareiškėjo, ji būtų galėjusi atsižvelgti į tokią informaciją skirdama baudą. Tačiau pareiškėjas nepateikė tokios informacijos, todėl, esant minėtoms aplinkybėms, Konkurencijos taryba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą naudoti UAB „Envija“ 2014 m. bendrąsias pajamas, apskaičiuojant Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytą 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Lukrida“ atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad sutinka su skundžiamu nutarimu, pripažįsta, jog dalyvavo minėtame draudžiamame susitarime kartu su UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“. Konkurencijos taryba surinko įrodymus, kad visos minėtos įmonės dalyvavo draudžiamame susitarime, kuriuo buvo siekiama panaikinti tarpusavio konkurenciją bei nustatyti ir užfiksuoti minimalų kogeneracinių jėgainių pardavimo antkainį, iš esmės teisingai nustatė visas reikšmingesnes draudžiamo susitarimo detales. Susitarimas buvo sudarytas tarp dviejų didžiausių konkurentų, veikiančių kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje, – UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Sutarto draudžiamo susitarimo mechanizme ypatingas vaidmuo teko trečiai įmonei, kurią tiesiogiai arba per patikimus žmones turėjo valdyti UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Per šią trečiąją įmonę bendrovės sutarė vykdyti kogeneracinių jėgainių pirkimus iš tiekėjų tam, kad galėtų fiksuoti minimalų šios trečiosios įmonės, o kartu ir savo antkainį. Tokios įmonės įsteigimas taip pat turėjo iš esmės palengvinti ir draudžiamo susitarimo vykdymo kontrolę per jos valdymo organuose esančius UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ atstovus. Minimalus sutartas antkainis turėjo būti pasiimamas UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ dividendų forma. Pastebi, kad tyrimo metu niekas iš apklaustųjų neneigė draudžiamo susitarimo: tuometinis UAB „Envija“ direktorius T. P. nurodė, kad paprastai UAB „Manfula“ direktorius nuolat buvo informuojamas apie UAB „Envija“ veiklą; draudžiamą susitarimą fiksuojantis UAB „Envija“ valdybos protokolas, jo nuomone, „buvo kaip įrodymas, jog valdyba susitarė ir bus tokia marža“. T. P. UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ įvardijo kaip UAB „Envija“ akcininkus, taip pat paaiškino, kad UAB „Envija“ pardavimai apsiribojo tik šiais dviem pirkėjais, siekiant didesnio pelno dėl minimalios maržos; UAB „Manfula“ komercijos direktorius ir UAB „Envija“ akcininkas D. J. taip pat patvirtino, kad tai buvo susitarimas dėl minimalios maržos, reikalingos, kad būtų garantuotas uždarbis. Jis šią minimalią marža įvardijo kaip „ribą“, nustatytą siekiant išvengti „piktnaudžiavimo“. UAB „Manfula“ akcininkas V. Š. pripažino, kad apie sprendimus, priimamus UAB „Envija“, buvo informuojamas. Kad šis asmuo buvo nuolat apie viską, kas susiję su UAB „Envija“, informuojamas, liudija ir gausi atsakovo surinkta medžiaga: elektroninis susirašinėjimas, apklaustųjų paaiškinimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Manfula“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. UAB „Envija“ skundą patenkino iš dalies. Pakeitė Konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažinti UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 Eur iki 218 695,61 Eur. Kitą UAB „Envija“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju buvo nagrinėtas draudžiamas konkurentų susitarimas, todėl, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, nebuvo būtinybės galutinai apibrėžti atitinkamą rinką, o tikslus rinkos apibrėžimas niekaip nekeistų nagrinėjamų veiksmų vertinimo. Taip pat vertino, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo  riboja konkurenciją jau vien pagal savo tikslą, todėl atmesti pareiškėjų argumentai dėl susitarimo faktinio įgyvendinimo, nes nėra būtina vertinti tokio susitarimo poveikio.

Nustatyta, kad Konkurencijos taryba savo išvadas grindė ne tik UAB „Lukrida“ teikta informacija, tačiau remdamasi ir iš kitų šaltinių gautais duomenimis bei paaiškinimais. Tyrimo metu ir iš kitų šaltinių Konkurencijos tarybos gauta informacija patvirtino UAB „Lukrida“ nurodytas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba vertino aplinkybes selektyviai ir tendencingai. O UAB „Lukrida“ pateikti paaiškinimai bei įrodymai laikytini reikšminga (tačiau ne vienintele) įrodymų dalimi, pagrindžiančia, kad konkurentės UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, buvo sudariusios draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo.

Nutarimo 45 pastraipoje yra pateikti ne tik UAB „Lukrida“ paaiškinimai, tačiau ir buvusio UAB „Envija“ direktoriaus T. P. Konkurencijos tarybai pateikti paaiškinimai. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Konkurencijos taryba nesiremia vien tik UAB „Lukrida“ paaiškinimais. Nutarimo 47–48 pastraipose yra nurodytos nustatytos aplinkybės dėl UAB „Lukrida“ direktoriaus M. J. susirašinėjimo su MWM Rytų Europos regiono atstovu. Apie tokį susirašinėjimą buvo žinoma ir tuometiniam UAB „Manfula“ Komercijos skyriaus vadovui bei UAB „Manfula“ direktoriui (jiems buvo siųsta 2009 m. spalio 30 d. M. J. siųsto laiško kopija). Iš tyrimo metu surinktos informacijos ir UAB „Manfula“ bei UAB „Envija“ paaiškinimų dėl tyrimo išvadų akivaizdu, kad šie laiškai buvo siųsti, o tai, kad apie juos žinojo ir tuometiniai UAB „Manfula“ darbuotojai ir šių laiškų turiniui neprieštaravo, rodo, kad laiškuose nurodyta informacija atitiko ir UAB „Manfula“ poziciją.

Pareiškėjai teigia, kad Konkurencijos taryba netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su UAB „Envija“ steigimu ir valdymu. Nutarime konstatuotas draudžiamas susitarimas yra susijęs su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą MWM vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš UAB „Envija“. Todėl net jei ir būtų galima daryti prielaidą, kad UAB „Envija“ buvo steigiama tik fizinių asmenų interesais (su kuo Konkurencijos taryba nesutinka), tai savaime nepaneigs Konkurencijos tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo.

Konkurencijos taryba nutarime neteigė, kad UAB „Envija“ steigimas buvo susijęs išimtinai tik su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesais. Konkurencijos taryba nutarimo 54 pastraipoje pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, kad nors UAB „Envija“ steigėjai buvo fiziniai asmenys, t. y. M. J., D. J. bei kiti, tačiau ūkio subjekto UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius.

Byloje nustatyta, kad apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuota ir UAB „Manfula“, ir UAB „Lukrida“. Pareiškėja UAB „Manfula“ teigia, kad nedalyvavo UAB „Envija“ valdyme, tačiau Konkurencijos taryba nutarimo 4 dalyje ir nepateikė tokios išvados dėl UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ dalyvavimo valdyme nutarimo 4 dalyje nurodytais atvejais. Lygiai taip pat Konkurencijos taryba nutarimo 4 dalyje ir neteigė, kad 57–58 ir 60–62 pastraipose nurodyti komunikacijos pavyzdžiai savaime laikytini konkurencijos taisyklių pažeidimu. Nutarime Konkurencijos taryba nustatė pažeidimą dėl 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimto sprendimo nustatyti minimalią pelno maržą, o ne dėl apskritai visuose UAB „Envija“ organų susirinkimuose spręstų klausimų.

Pareiškėjas nepagrindė, kodėl UAB „Manfula“ direktorius turėjo būti informuotas apie konkurentės UAB „Lukrida“ veiksmus, siekiant pirkti variklį ne iš UAB „Envija“, o tiesiai iš MWM vidaus degimo variklių gamintojo. Komunikacijos pavyzdžiai rodo, kad UAB „Manfula“ turėjo interesų UAB „Envija“.

Tuometis UAB „Envija“ direktorius T. P. Konkurencijos tarybai negalėjo nurodyti, ar visos UAB „Envija“ susirinkimų darbotvarkės ir protokolai buvo siunčiami UAB „Manfula“ direktoriui V. Š., ir jų siuntimo priežasties, tačiau jis pažymėjo: „Nepasakysiu, ar visi: pvz., dėl tos maržos, tai buvo kaip įrodymas, jog valdyba susitarė ir bus tokia marža. Dėl kitų nežinau, o jei buvo siųstas, tai nepasakysiu, kodėl“.  Be to, V. Š. žinojo apie UAB „Envija“ valdybos sprendimą dėl maržos nustatymo ir iš po valdybos posėdžio buvusio elektroninio susirašinėjimo (Nutarimo 76–77 pastraipos).

Konkurencijos taryba taip pat nustatė, kad UAB „Manfula“ teisininkė ruošė 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio darbotvarkę (Nutarimo 65, 75 pastraipos). Akcentuotina, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. UAB „Envija“ direktorius T. P. tiesiogiai kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę dėl UAB „Envija“ valdybos dienotvarkės paruošimo.

D. J. informavo UAB „Manfula“ direktorių iš anksto apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą dėl pritaikomos maržos UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ (Nutarimo 74 pastraipa).

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą nustatyti maržą vidaus degimo varikliams, kuriuos abu konkurentai pirko iš UAB „Envija“, ir po valdybos posėdžio tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ žinojo tokio sprendimo rezultatus.

D. J. 2010 m. spalio 5 d. elektroniniame laiške V. Š. rašė: „nustačius MNF (UAB „Manfula“) ir LUK (UAB „Lukrida“) pritaikoma marža (tai bus nuspręsta penktadieni) <...>“. Šiuo laišku UAB „Manfula“ komercijos direktorius, kuris taip pat tuo metu buvo ir UAB „Envija“ akcininkas ir valdybos narys, iš anksto informuoja UAB „Manfula“ direktorių (kuris jokiais formaliais ryšiais su UAB „Envija“ nesusijęs), kad ketinama priimti sprendimą dėl maržos (t. y. nurodyta, dėl ko bus tariamasi – dėl pritaikomos maržos), taip pat nurodoma, kam tokia marža bus taikoma – UAB „Manfula“ ir jos konkurentei UAB „Lukrida“. Tai nėra tik su UAB „Manfula“ ūkine veikla susijusi informacija – laiške aiškiai nurodoma, kad marža bus nustatoma tiek šiam ūkio subjektui, tiek ir jo konkurentui – UAB „Lukrida“. Laiškas niekaip nesuponuoja, kad abiem konkurentėms bus taikomos skirtingos maržos – minima viena pritaikoma marža. Taigi, net jei maržos dydis šiame laiške nenurodytas, vien jau to pakanka pagrįstai daryti išvadą, kad taikomos maržos atžvilgiu ketinama suvienodinti sąlygas abiem konkurentėms. Prieš 2010 m. spalio 8 d. posėdį, t. y. 2010 m. rugsėjo 30 d., tuometinis UAB „Envija“ direktorius T. P. tiesiogiai kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę dėl UAB „Envija“ valdybos dienotvarkės paruošimo, įskaitant klausimą dėl kainodaros dirbant su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ patvirtinimo. Taigi, akivaizdu, kad UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie ketinamą priimti sprendimą abiejų konkurenčių atžvilgiu ir šiuo būdu.

Taigi, atsakovas pagrįstai teigia, kad UAB „Manfula“ iš anksto žinojo, kad jos darbuotojas D. J. dalyvaus UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir kartu su kitais valdybos nariais, iš kurių vienas yra UAB „Manfula“ konkurentės UAB „Lukrida“ direktorius, ketina priimti sprendimą dėl pareiškėjos ir jos konkurentės UAB „Lukrida“ ūkinei veiklai itin aktualaus klausimo – pritaikomos maržos abiejų konkurenčių iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams – ir netgi ruošė šią kito ūkio subjekto – UAB „Envija“ – valdybos posėdžio dienotvarkę. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nutarime konstatavo, kad UAB „Manfula“ buvo susitarimo dalyvis.

Pareiškėjai teigia, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos
posėdyje priimtas sprendimas buvo nulemtas vidinių UAB „Envija“ dalyvių (savininkų)
nesutarimo,  kad vienas iš UAB „Envija“ akcininkų – M. J. – ėmė daryti spaudimą kitiems šios bendrovės akcininkams ir valdybos nariams, kad jo valdomai UAB „Lukrida“ UAB „Envija“ prekės būtų tiekiamos pigiau nei rinkos kaina, todėl buvo priimtas sprendimas nustatyti minimalią pelno maržą, kad nė vienas iš UAB „Envija“ akcininkų daugiau nepiktnaudžiautų. Tačiau pareiškėjai remiasi ir buvusio UAB „Envija“ direktoriaus T. P. pateiktais paaiškinimais, kurie prieštarauja minėtai pareiškėjų pozicijai. Pažymėtina, kad T. P. pareiškėjui per jo rengtą apklausą nurodė, kad iniciatyva priimti sprendimą nustatyti minimalią 10 proc. maržą parduodant prekes įmonėms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo D. J. ir šis deklaravo tai kaip prevenciją dėl galimo vadovo (o ne akcininko (-ų)) piktnaudžiavimo (Nutarimo 92 pastraipa). Tai buvo patvirtinęs ir pats D. J.: „Kad vadovui nebūtų piktnaudžiavimo, buvo nustatyta riba“ (Nutarimo 73 pastraipa). Pareiškėjų pateikta pozicija prieštarauja kitoms Konkurencijos tarybos nustatytoms aplinkybėms. UAB „Manfula“ buvo informuota prieš valdybos posėdį apie ketinimą priimti sprendimą dėl maržos ir kad ši marža bus taikoma ne tik UAB „Manfula“, bet ir jos konkurentei UAB „Lukrida“ (D. J. siuntė informaciją apie ketinimą priimti sprendimą dėl maržos nustatymo UAB „Manfula“ direktoriui V. Š., o tuometinis UAB „Envija“ direktorius T. P. kreipėsi į UAB „Manfula“ teisininkę, kad parengtų UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę (įskaitant klausimą dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“).

UAB „Manfula“ teigia, kad negalėjo būti susitarimo dalyvė, kadangi nekontroliavo UAB „Envija“ taikomos maržos dydžio. Konkurencijos taryba įvertino, kad, pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą (Nutarimo 152 pastraipa). Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentėms UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abi konkurentės dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir žinojo, kad sprendimas taikomas joms abiem. Pats D. J. tyrimo metu patvirtino, kad siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas (Nutarimo 73 ir 169 pastraipos) ir taikomos maržos dalimi apriboti konkurenciją tarp konkurentų ir tai buvo nustatyta 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu.

Teismo atmestas pareiškėjų argumentas, kad UAB „Lukrida“, pranešdama apie draudžiamą susitarimą, siekia sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių tikslų, nes pagrįstas pranešimas apie padarytą pažeidimą negali būti laikomas siekiu eliminuoti konkurentą.

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino, kad nustatytas draudžiamas susitarimas pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau ir SESV 101 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje įsigaliojo Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) [130] 3 straipsnyje nurodyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip ji apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tuomet tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taikomos ir SESV 101 straipsnio nuostatos.

Europos Komisijos pranešime „Paaiškinimai dėl Sutarties [101] ir [102] straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ (2004/C 101/07) (toliau – Paaiškinimai dėl poveikio prekybai)[131] nurodyta, kad tam, kad būtų poveikis prekybai tarp valstybių narių, turi būti poveikis prekybai bent tarp dviejų valstybių narių. Tačiau nereikalaujama, kad toks poveikis apimtų visą vienos valstybės narės teritoriją ir visą kitos valstybės narės teritoriją. Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 23 punkte nurodyta, kad turi būti įmanoma numatyti su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktais, kad susitarimas ar veiksmai gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai. Paaiškinimų 26 punkte patikslinama, kad nebūtina įrodinėti, kad susitarimas ar veiksmai faktiškai darys ar daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, pakanka, kad susitarimas ar veiksmas gali daryti tokį poveikį.

Remiantis Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 28 punktu, vertinimas pagal poveikio prekybai kriterijų priklauso nuo keleto veiksnių, tokių kaip susitarimo ar veiksmo pobūdis, produktų, dėl kurių toks susitarimas sudarytas arba tokie veiksmai atliekami, taip pat nagrinėjamų ūkio subjektų padėties ir svarbos. Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 30 punkte nurodoma ir tai, kad vertinant produktų, kurie yra susitarimo ar veiksmo objektas, pobūdį reikia atsižvelgti, ar tokiais produktais lengvai prekiaujama tarp valstybių narių, ar tie produktai yra svarbūs įmonėms, kurios nori įeiti ar išplėsti savo veiklą kitoje valstybėje narėje. Pagal Paaiškinimų 58 punktą nagrinėjamų įmonių padėtis rinkoje, jų pardavimų apimtys kiekybiniu požiūriu rodo nagrinėjamo susitarimo ar veiksmo gebėjimą paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 78 punkte tiesiogiai nustatyta, kad horizontalūs karteliai, veikiantys visoje vienos valstybės narės teritorijoje, paprastai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nes dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti SESV.

UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje ir užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį (Nutarimo 21 ir 30 pastraipos). Be to, nustatyta, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ taip pat veikia ir Latvijoje, o dar UAB „Manfula“ veiklą plėtoja ir Estijoje (Nutarimo 20 ir 26 pastraipos). O UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje (Nutarimo 41 pastraipa).

Taigi Nutarime pagrįstai konstatuota, kad sudarant draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, nes nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausi atitinkamos rinkos dalyviai, akivaizdu, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje atitinkamos ne siauresnės nei nacionalinė rinkos dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina projektus dėl kogeneracinių jėgainių statybos Latvijos Respublikoje (o UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), bei tai, jog UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje, nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, padaryta išvada, kad draudžiamas susitarimas dėl 10 proc. pelno maržos nustatymo iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams galėjo daryti poveikį prekybai tarp ES valstybių narių, todėl UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamu nutarimu atsakovas pagrįstai pripažino, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Šio įstatymo 37 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai – skiriant baudas ūkio subjektams atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui bei ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę.

Baudos dydis nustatomas vadovaujantis Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 „Dėl Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Baudų dydžio nustatymo aprašas), kurio 4 punkte nustatyta, kad už draudžiamą susitarimą ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia apskaičiuojamas bazinis baudos dydis, vėliau bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas. Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 4 punktą bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Jeigu ūkio subjektas neturi pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, bazinis baudos dydis apskaičiuojamas pagal ūkio subjekto paskutiniais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas ir pažeidimo trukmę. Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 5 punktą pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienų ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų.

Nagrinėjamu atveju UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti minimalią 10 proc. pelno maržą šių dviejų konkurenčių iš UAB „Envija“ perkamiems kogeneracinių jėgainių vidaus degimo varikliams. UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ užsiima kogeneracinių jėgainių statyba. Todėl, skaičiuojant baudą UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, pardavimų vertė nustatoma remiantis šių įmonių pajamomis, gautomis už kogeneracinių jėgainių statybų Lietuvoje darbus per paskutinius vienus dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2012 m.

UAB „Envija“ prisidėjo prie minėto konkurenčių UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ draudžiamo susitarimo sudarymo. UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius, dėl kurių kainos dalies (minimalios 10 proc. pelno maržos) nustatymo susitarė UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“. Skaičiuojant baudą UAB „Envija“, pardavimų vertė nustatyta pagal šios įmonės pajamas, gautas iš MWM vidaus degimo variklių prekybos Lietuvoje per paskutinius vienus dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2012 m.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktą baudos dydis už pažeidimo pavojingumą apskaičiuojamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Baudų dydžio nustatymo apraše taip pat nurodoma, kad draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimų kiekių ribojimo atvejais baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis sudaro nuo 20 iki 30 procentų pagal Baudų dydžio nustatymo aprašą nustatytos pardavimų vertės.

Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarė draudžiamą susitarimą, t. y. nustatė minimalią 10 proc. pelno maržą ūkio subjektų UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams, taip pažeisdamos ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, bet ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. O UAB „Envija“ dalyvavo sudarant šį susitarimą.

Horizontalūs kainų nustatymo susitarimai dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų, todėl atsakovė pagrįstai konstatavo, kad tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelinį susitarimą. Remiantis Europos Komisijos praktika bei Baudų dydžio nustatymo aprašu, taip pat laikantis sąžiningos konkurencijos principo, už juos turėtų būti baudžiama ypač griežtai. Be to, draudžiamu susitarimu galėjo būti paveikta prekyba tarp ES valstybių narių.

Atsakovas pagrįstai UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ už pažeidimo pavojingumą nustatė  20 proc. baudą nuo pajamų dalies, nurodytos Nutarimo 203 ir 204 pastraipose.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 12 punktą, siekiant atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, apskaičiuota baudos dydžio, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, suma dauginama iš ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais.

Konkurencijos taryba nustatė, kad susitarimą sudarantys veiksmai tęsėsi ne trumpiau nei nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2013 m. balandžio mėnesio, t. y. bent 2 metus ir 6 mėnesius, todėl nagrinėjamu atveju nustatant baudos dydį laikoma, kad pažeidimas truko 2,5 metų. Taigi Nutarimo 209 pastraipoje nustatytas dydis buvo dauginamas iš Nutarimo 211 pastraipoje nustatytos pažeidimo trukmės, t. y. dydis už pažeidimo pavojingumą dauginamas 2,5 karto.

Vadovaujantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 13 punktu, siekiant atgrasyti ūkio subjektus nuo draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimų kiekių ribojimo, šių pažeidimų atveju prie apskaičiuoto pagal Aprašo 8–12 punktus bazinio baudos dydžio pridedama suma, lygi nuo 15 iki 25 procentų pagal Aprašo III skyrių nustatytos pardavimų vertės.

Nagrinėjamu atveju nustatytas draudžiamas konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo. Atitinkamai šiuo atveju prie Nutarimo 212 pastraipoje nustatyto dydžio pridedama 15 procentų dydžio nuo Nutarimo 203 ir 204 pastraipose nurodytos pardavimų vertės suma.

Pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 17 punktą, nustačius  Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes arba to paties įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nurodytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bazinis baudos dydis atitinkamai mažinamas arba didinamas.

Konkurencijos taryba UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Remiantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 18 punktu, bazinis baudos dydis didinamas arba mažinamas atsižvelgiant į kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. Ūkio subjektui, kuris buvo pažeidimo iniciatorius arba skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti darant pažeidimą, bazinis baudos dydis atitinkamai didinamas, o ūkio subjektui, kuris darant pažeidimą atliko pasyvų vaidmenį, bazinis baudos dydis atitinkamai mažinamas.

Pareiškėjo UAB „Manfula“ teigimu, jos elgesys turėtų būti vertinamas nebent kaip pasyvus, tačiau nustatytos aplinkybės UAB „Manfula“ elgesio dalyvaujant draudžiamame susitarime neleidžia laikyti vien tik pasyviu.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai skyrė UAB „Manfula“ 333 900 eurų piniginę baudą. 

UAB „Manfula“ teigė, kad UAB „Lukrida“ ir jos vadovas turėtų būti laikomi susitarimo iniciatoriais. Tyrimo metu nebuvo nustatyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo iniciatoriai. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis baudos dydis už įtaką pažeidimo padarymui nė vienam iš ūkio subjektų pagrįstai nebuvo nei didinamas, nei mažinamas.

Pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Atsižvelgus į tai, kad Nutarimo 214 pastraipoje ūkio subjektams UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ nustatytas baudos dydis viršija 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2014 metais, šiems trims ūkio subjektams apskaičiuotas baudos dydis mažinamas tiek, kad neviršytų Konkurencijos įstatyme nurodytos maksimalios galimos baudos, t. y. mažinamas iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, gautų 2014 m., dydžio.

Byloje nustatyta, kad UAB „Lukrida“ 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė Konkurencijos tarybai paaiškinimus bei įrodymus dėl susitarimo ir prašymą „Dėl atleidimo nuo baudos už dalyvavimą konkurenciją ribojančiame susitarime“.

Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo dalyvis, pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, nustatytos už šį pažeidimą, esant visoms šioms sąlygoms: a) ūkio subjektas pateikė informaciją iki šio susitarimo tyrimo pradžios; b) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, pateikęs tokią informaciją; c) ūkio subjektas pateikia visą jam žinomą informaciją apie draudžiamą susitarimą ir bendradarbiauja su Konkurencijos taryba tyrimo metu; d) ūkio subjektas nebuvo draudžiamo susitarimo iniciatorius ir neskatino kitų ūkio subjektų dalyvauti tokiame susitarime. Šias Konkurencijos įstatyme išdėstytas atleidimo nuo baudos sąlygas detalizuoja Atleidimo nuo baudų taisyklių II skyriuje išdėstytos nuostatos.

Atsakovas įvertino UAB „Lukrida“ pateikto prašymo atitiktį Konkurencijos įstatymo ir Atleidimo nuo baudų taisyklių reikalavimams ir padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Lukrida“ tinkamai vykdė šiuos reikalavimus. UAB „Lukrida“ informacija apie susitarimą Konkurencijos taryboje buvo gauta 2013 m. lapkričio 13 d., o tyrimas dėl galimo draudžiamo susitarimo buvo pradėtas 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu. Taigi, UAB „Lukrida“ įvykdė pirmąjį reikalavimą pateikti informaciją iki susitarimo tyrimo pradžios. UAB „Lukrida“ buvo pirmasis ir vienintelis ūkio subjektas, pateikęs informaciją apie šiame nutarime nagrinėtus konkurenciją ribojančius veiksmus, ir pateikta informacija sudarė pakankamą pagrindą atlikti tikslinius patikrinimus dėl įtariamo draudžiamo susitarimo, o kai kurie pateikti dokumentai buvo panaudoti kaip tiesioginiai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymai atliekant tyrimą ir priimant šį nutarimą. Tyrimo metu UAB „Lukrida“ operatyviai reagavo į prašymus pateikti tyrimui reikalingą informaciją, geranoriškai bendradarbiavo su tyrėjais. Nebuvo nustatyta, kad ši įmonė būtų nagrinėto pažeidimo iniciatorius, taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad ji skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti pažeidime.

Teismas padarė išvadą, kad  UAB „Lukrida“ pateiktos medžiagos apimtis bei vertė atitinka Atleidimo nuo baudų taisyklių 3 punkto bei Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygas ir reikalavimus, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido UAB „Lukrida“ nuo Nutarimo 223 pastraipoje nurodytos skirtinos baudos už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimą.

UAB „Envija“, pateikdama atsakovui 2014 metų bendrąsias pajamas, nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs, nėra tikslūs ir patikimi, todėl jais neturėtų būti remiamasi. Tačiau Konkurencijos taryba nesutiko su UAB „Envija“, kad neturėtų būti remiamasi jos bendrosiomis metinėmis pajamomis praėjusiais ūkiniais metais, t. y. 2014 m.

UAB „Envija“ pateikė teismui papildomus įrodymus (nepriklausomo audito išvadą ir kt.), iš kurių nustatyta, kad 2014 m. UAB „Envija“ bendrosios metinės pajamos buvo 7 551 122 Lt (2 186 956,09 EUR).

Kadangi atsakovas apskaičiuodamas baudos dydį rėmėsi preliminariais UAB „Envija“ duomenimis, teismas pakeitė skundžiamo nutarimo rezoliucinę dalį ir sumažino UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 EUR iki 218 695,61 EUR.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Manfula“ skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o pareiškėjo UAB „Envija“ skundas tenkintinas iš dalies.

UAB „Envija“ kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas nepateikė detalizuoto išlaidų apskaičiavimo ir galimai patirtų išlaidų pagrindimo, todėl teismas nesprendė išlaidų priteisimo UAB „Envija“ klausimo.

III.

Pareiškėjas UAB „Manfula“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą ta apimtimi, kuria Manfula pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį; 2.1 punktą, kuriuo UAB „Manfula“ paskirta 333 900 EUR dydžio bauda už skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą.

Teismui nustačius, kad UAB „Manfula“ vis dėlto pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį arba tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir nepanaikinus skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų aukščiau nurodyta apimtimi, apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Manfula“ paskirtą baudą, atsižvelgiant į jos pasyvų vaidmenį draudžiamo Susitarimo sudaryme; pakeisti skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB „Lukrida“ atleista nuo jai skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB „Lukrida“ atžvilgiu skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ji buvo draudžiamo Susitarimo iniciatorius.

Apeliantas palaiko savo skunde išdėstytą poziciją, mano, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, teismo analizė dėl susitarimo egzistavimo fakto yra lakoniška, iš esmės atkartojant Konkurencijos tarybos Nutarime bei procesiniuose dokumentuose vartojamus teiginius, papildomai jų nepaaiškinant. Teismas draudžiamo Susitarimo egzistavimą patvirtino remdamasis itin žemu įrodinėjimo standartu, todėl priimtas sprendimas pažeidžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus ir atitinkamai negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

UAB „Manfula“ vertinimu, su UAB „Envija“ steigimu susijusios aplinkybės yra reikšmingos įrodinėjant, kad, priimant sprendimus 2010 m. spalio 8 d. vykusiame valdybos posėdyje, UAB „Envija“ veikė kaip savarankiškas ūkio subjektas. UAB „Manfula“ pabrėžia, kad ji pati nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis (kaip kad D. J., T. P. ar bet kurį kitą asmenį) UAB „Envija“ valdyme nedalyvavo. UAB „Envija“ valdyme dalyvavę asmenys neveikė UAB „Manfula“ interesais ir jų neatstovavo. Tą aiškiai patvirtino D. J., taip pat ir UAB „Manfula“ direktorius V. Š. apklausos Konkurencijos taryboje metu. Nutarimo išvados dėl tariamo UAB „Manfula“ dalyvavimo UAB „Envija“ steigime yra pagrįstos selektyviu įrodymų vertinimu, kartu nepasisakant dėl priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atitinkamai laikytinos nemotyvuotomis. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė, viso labo nurodydamas, kad ūkio subjekto UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius, tačiau plačiau nepaaiškino, kaip konkrečiai šie interesai pasireiškė ir kaip, steigiant UAB „Envija“, buvo siekiama jiems pasitarnauti.

Neneigtina, kad tam tikra su UAB „Envija“ susijusi informacija retkarčiais būdavo komunikuojama UAB „Manfula“ direktoriui V. Š. naudojant elektroninių laiškų siuntimo funkciją „cc“ ar „bcc“. Pabrėžtina, kad UAB „Manfula“ direktorius niekada neprašė, kad jam būtų teikiama tokio pobūdžio informacija, UAB „ Envija“ šią informaciją siuntė veikdama kaip savarankiškas ūkio subjektas. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio ne tarp konkurentų vykstanti komunikacija neturi jokio antikonkurencinio pobūdžio

Nurodydama, kad 2010 m. spalio 8 d. Envija valdybos posėdžio darbotvarkė neva buvo siųsta UAB „Manfula“ direktoriui V. Š., Konkurencijos taryba remiasi vien tik T. P. parodymais (Nutarimo 64 p.), tačiau iš cituojamų parodymų akivaizdu, jog jie šios faktinės aplinkybės nepatvirtina, nes T. P. negalėjo aiškiai pasakyti, kokie konkrečiai protokolai buvo siunčiami, tą pažymėjo ir Pirmosios instancijos teismas (Sprendimo 9 psl.), o informacija apie maržos dydį V. Š. buvo pateikta jau po sprendimo priėmimo ir tik konkretaus projekto atveju, kuriame UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė jungtinės parterystės pagrindu.

Taigi, dėl anksčiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad vien dėl tam tikros fragmentinės, UAB „Envija“ iniciatyva siųstos komunikacijos egzistavimo UAB „Manfula“ gali būti laikoma dalyvavusia UAB „Envija“ valdyme. Atitinkamai tuo remiantis nėra pagrindo sutikti, kad UAB „Manfula“, vien tik pasyviai atskirais atvejais gaudama pavienę informaciją apie UAB „Envija“ veiklą ir UAB „Manfula“ atžvilgiu taikytiną kainodarą, su savo konkurentu UAB „Lukrida“ sudarė kartelinį susitarimą dėl kainų fiksavimo. Pati Konkurencijos taryba, apibendrindama nurodytą komunikaciją, daro išvadą, kad UAB „Manfula“ buvo viso labo informuota apie UAB „Envija“ veiklą (Nutarimo 66 p.). Tačiau tai jokiu būdu nereiškia ir nerodo, kad UAB „Manfula“ gali būti laikoma dalyvavusia ar turėjusią įtakos UAB „Envija“ valdymo procesui, o taip pat ir sudariusia draudžiamą susitarimą su UAB „Lukrida“.

UAB „Manfula“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad ji iš anksto buvo informuota apie UAB „Envija“ planuojamus priimti sprendimus. Iš visiškai neinformatyvios ir lakoniškos 2010 m. spalio 5 d. elektroninės žinutės net negalima pasakyti, ką konkrečiai ketinama svarstyti valdybos posėdyje. Šią aplinkybę patvirtino ir pati UAB „Envija“, nurodydama, kad V. Š. buvo informuotas dėl maržos taikymo tik po to, kai buvo priimtas UAB „Envija“ valdybos sprendimas dėl minimalios pelno maržos nustatymo (taigi, iki minėto sprendimo priėmimo jokia informacija dėl konkrečios tiekimo kainos maržos nustatymo net nebuvo komunikuojama), ir tik konkretaus projekto atveju, kuriame UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė jungtinės parterystės pagrindu (Nutarimo 96 p.). Galiausiai, net ir paties valdybos posėdžio metu priimtas sprendimas viso labo nustatė minimalią maržą, t. y. buvo galima taikyti ir didesnę maržą, o tai dar kartą patvirtina kad šis sprendimas buvo priimtas siekiant apsaugoti būtent UAB „Envija“, kaip savarankiškai veikiančio ir naudos sau siekiančio ūkio subjekto interesus. Taigi, apibendrinant darytina išvada, kad vien tam tikra UAB „Manfula“ direktoriui (nesant jokios jo iniciatyvos ar prašymo) pateikta informacija niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu UAB „Manfula“ dalyvavo 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje, ir, atitinkamai, tariamo Susitarimo sudaryme.

Ta aplinkybė, kad UAB „Manfula“ teisininkė padėjo UAB „Envija“ vadovui parengti valdybos posėdžio darbotvarkės projektą tik parodo, kad tarp jos ir UAB „Envija“ vadovo buvo susiklostę geri kolegiški santykiai, tačiau tai niekaip nepatvirtina UAB „Manfula“ kaip savarankiško ūkio subjekto tapimo implikuojamo draudžiamo Susitarimo dalyviu.

Sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka tam, kad pagrįsti, jog D. J. UAB „Envija“ valdybos posėdyje buvo gavęs UAB „Manfula“ pritarimą veikti jos vardu bei kad jis veikė pirmiausia ne savo asmeniniais, bet UAB „Manfula“ interesais. Pažymima, kad pagal formuojamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kuri konkurencijos bylose de facto turi precedentinę reikšmę, nurodoma, kad nors konkurencijos teisės bylose susitarimo konstatavimui nėra būtina, kad įmonei atstovautų įgaliotas asmuo, tačiau svarbu, kad asmuo veiktų būtent ūkio subjekto interesais. Tuo tarpu Konkurencijos taryba ne tik kad nepagrindė anksčiau nurodytų teiginių, tačiau ir nepaneigė Tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurios aiškiai įrodo, kad D. J. UAB „Envija“ veikloje veikė išimtinai asmeniniais interesais. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai esminę įrodomąją reikšmę suteikdamas būtent Konkurencijos tarybos teiginiams.

Apelianto nuomone, 2010 m. spalio 8 d. vykusio UAB „Envija“ valdybos posėdžio metu sprendimas dėl naujos kainodaros nustatymo buvo nulemtas vidinių UAB „Envija“ dalyvių (savininkų) nesutarimo. Jo tikslas buvo užtikrinti sėkmingą UAB „Envija“ veiklą ir pakankamą pelną.  Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „Manfula“ kaip nors prisidėjo prie UAB „Envija“ vidinių priežasčių nulemto kainodaros politikos nustatymo. Priešingai, tokius sprendimus priėmė UAB „Envija“ dalyviai (ir kartu – valdybos nariai), veikdami savo ir savo įmonės interesais. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad UAB „Envija“ vykdant veiklą gautas pelnas atitekdavo akcininkams, kurie jį pasidalindavo dividendų forma – tą patvirtino UAB „Lukrida“ (Tyrimo bylos 2 tomas, 5 lapas). Kadangi UAB „Envija“ akcininkai inter alia buvo M. J. ir D. J., dividendai būdavo išmokami taip pat būtent šiems fiziniams asmenims ir tapdavo jų asmeninėmis (o ne UAB „Manfula“ ir „Lukrida“) pajamomis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad M. J. buvo tiek UAB „Envija“, tiek UAB „Lukrida“ akcininkas, jis siekė naudos abejoms šioms bendrovėms, galimai prioritetą suteikdamas UAB „Lukrida“, tačiau D. J. tuo metu buvo tik UAB „Envija“ akcininkas, todėl, užfiksuodamas minimalią UAB „Envija“ taikomą maržą, jis siekė asmeninės naudos sau, t. y., kad jo valdoma įmonė turėtų pakankamai pelno, kurį vėliau būtų galima pasidalinti dividendų forma.

UAB „Manfula“ negalėjo būti Susitarimo dalyvė, kadangi ji nekontroliavo UAB „Envija“ taikomos maržos dydžio. Nėra pagrindo sutikti ir su Konkurencijos tarybos pozicija, kad, vertinant nagrinėjamus veiksmus, net nėra būtina nustatyti, ar UAB „Manfula“ bei „Lukrida“ žinojo, ar nežinojo apie joms taikomą maržos dydį konkrečiu atveju (Nutarimo 152 p.). Tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nelogiška. Pirma, jau vien tai, kad UAB „Manfula“ pirkdavo vidaus degimo variklius iš UAB „Envija“ pastarajai taikant daug didesnę, nei 10 proc. pelno maržą, o UAB „Manfula“ tokia kaina tenkino ir ji niekada nereiškė prieštaravimų dėl neva tariamai sudaryto Susitarimo nesilaikymo, vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, patvirtina, kad UAB „Manfula“ negalėjo sudaryti ir dalyvauti Susitarimo sudaryme, o minėtas kainas savarankiškai nustatė pati ,,Envija“. Taigi, šios aplinkybės turi esminę reikšmę. Dar daugiau – nelogiška būtų sudaryti ne tik galimai draudžiamą, bet apskritai bet kokį susitarimą, kai susitarimo šalims net nežinomas jo turinys, t. y. nežinoma nei pirkimo savikaina, nei pardavimo pelno marža, o yra vertinamas kainų palaikymo klausimas. Tai galėtų būti prilyginama situacijai, kai yra tiesiog susitariama dėl kainų fiksavimo, neapibūdinant nei palaikomos kainos, nei produkto, kuriam ta kaina fiksuojama. Pagaliau, būtų mažų mažiausiai keista, jei šalys, išreiškusios valią sąmoningai sudaryti draudžiamą susitarimą, tačiau jo aiškiai nesilaikant, nesiimtų bent minimalių priemonių jo vykdymui užtikrinti. Tačiau jokių tokių priemonių Tyrimo metu nustatyta nebuvo. Taigi, taip pat ir dėl šios priežasties yra akivaizdu, kad, net jei Susitarimas ir buvo sudarytas, tai UAB „Manfula“ atžvilgiu jis taikomas nebuvo, kas patvirtina, jog UAB „Manfula“ tokiame Susitarime nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti.

Galiausiai UAB „Manfula“ dar kartą pabrėžia, kad implikuojamas draudžiamas Susitarimas neturi jokios ekonominės prasmės ir nėra tokio pobūdžio susitarimas, kurį sudaro karteliai dalyviai. Konkurentai, sudarydami draudžiamą susitarimą, siekia kuo didesnės naudos sau. Vadovaujantis šia logika, būtų priimtas visiškai kitoks sprendimas – nustatyti fiksuotą arba maksimalią perpardavimo maržą, t. y. kad arba kad abiems konkurentams būtų vienodos sąlygos, arba kad konkurentams būtų parduodama kuo mažesne kaina, neviršijant sutarto maržos dydžio. Tuo tarpu akivaizdu, kad šiuo atveju to nebuvo – buvo nustatytas viso labo minimalus maržos dydis, kas reiškė, kad UAB „Envija“ negalėjo taikyti mažesnės maržos ir dėl to perkamų prekių kaina bei atitinkamai UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ sąnaudos išaugo, o gautos pajamos ir pelnas atiteko UAB „Envija“, kaip savarankiškai įmonei.

Sudarydami kartelinį susitarimą konkurentai turėtų stengtis užfiksuoti kuo mažesnę perpardavimo maržą. Konkurencijos taryba teigia, kad šią maržą visuomet sumoka galutinis pirkėjas, t. y. jam ta marža yra perkeliama, tačiau Konkurencijos taryba neatsižvelgia į tai, kad UAB „Manfula“ dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, kur kaina yra esminis kriterijus, todėl su per didele kaina ji paprasčiausiai nelaimės šių pirkimų. Atitinkamai ekonominė logika būtų užfiksuoti kuo mažesnę maržą, taip mažinant įsigijimo sąnaudas, o vėliau formuojant kainą pasiūlyme viešajam pirkimui jau yra kur kas daugiau laisvės nusistatant savo perpardavimo maržą ir galutinę pasiūlymo kainą. Lygiai tas pats principas galioja ir santykiuose su privačiais pirkėjais. Todėl visiškai nelogiška, kad konkurentai sutaria užfiksuoti net ne konkrečią, o tik minimalią, ir dar pakankamai didelę maržą, taip atiduodant šią sumą nepriklausomam tarpininkui. Ta aplinkybė, kad 2013 metais UAB „Envija“ akcijas M. J. pardavė D. J., taip gaudamas asmeninių piniginių lėšų (byloje nėra duomenų, kad už UAB „Envija“ akcijas gautas lėšas M. J. būtų įnešęs į UAB „Lukrida“ ar kitokiu būdu paskyręs šiai bendrovei), akivaizdžiai įrodo, kad UAB „Envija“ buvo ir išliko konkrečių fizinių asmenų, t. y. M. J. ir D. J. verslo projektas. Ir šiuo metu UAB „Envija“ veikia visiškai savarankiškai, valdoma iš UAB „Manfula“ išėjusio D. J., bylinėjasi su „Manfula“ dėl įsiskolinimų, „Manfula“ atžvilgiu net siekė iškelti bankroto bylą (žr. Kauno apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. eB2-1674-657/2015). Tai akivaizdžiai įrodo, kad „Manfula“ su „Envija“ neturėjo ir neturi jokių sąsajų, ir tai yra dvi savarankiškos bendrovės.

UAB „Manfula“ įsitikinimu, net ir konstatavus, kad ji galimai dalyvavo draudžiamo Susitarimo sudaryme, bet kuriuo atveju buvo netinkamai įvertintas ūkio subjektų vaidmuo tokio Susitarimo sudaryme, t. y. kad jo iniciatorius yra būtent UAB „Lukrida“, kuri, inicijuodama šį Tyrimą, iš esmės siekia įgyti didesnę rinkos galią ir užsitikrinti konkurencinį pranašumą. Taigi, kitų ūkio subjektų (įskaitant UAB „Manfula“) vaidmuo tokio draudžiamo susitarimo sudaryme turėjo būti vertinamas ženkliai atlaidžiau. Nors pirmosios instancijos teismas nesutiko sumažinti UAB „Manfula“ paskirtos baudos, ji laikosi pozicijos, kad toks teismo vertinimas buvo neteisingas.

UAB „Manfula“ nurodomos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad visos bendradarbiavimo su UAB „Manfula“ iniciatyvos, įskaitant ir tariamo Susitarimo sudarymą, kilo M. J. ir atitinkamai jo valdomos įmonės UAB „Lukrida“ iniciatyva. Todėl bet kuriuo atveju UAB „Manfula“ vaidmuo turėtų būti vertinamas nebent kaip pasyvus, atitinkamai sušvelninant jai skiriamą baudą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų faktų, viso labo lakoniškai pasisakydamas, kad nustatytos aplinkybės neleidžia UAB „Manfula“ elgesio laikyti pasyviu.

Pareiškėjas UAB „Envija“ pateikė apeliacinį skundą, parašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą, apelianto UAB „Envija“ apeliacinį skundą patenkinti visa apimtimi ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimą. UAB „Envija“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys įrodymai teismui bus pateikti vėliau.

Apelianto įsitikinimu, sprendimo dalis, kuria buvo atmestas UAB „Envija“ skundas, yra visiškai nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į „Envija“ išdėstytus argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, susijusius su pagrindais naikinti Nutarimą. Pirmosios instancijos teismas dalies UAB „Envija“ pateiktų argumentų iš viso neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Teismas didelę dalį UAB „Envija“ pateiktų argumentų atmetė formaliai nurodydamas vien tai, kad Taryba jau nustatė tam tikras aplinkybes, todėl UAB „Envija“ kontrargumentai, kuriais yra kvestionuojama tai, ar Taryba pagrįstai nustatė tam tikras aplinkybes, nėra pagrįsti.

Teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad Tarybos naudojami fragmentiški, selektyvūs ir prieštaringi įrodymai bei nepagrįsta aplinkybių interpretacija yra pakankami tam, kad būtų konstatuotas draudžiamas susitarimas. Taip pat teismas, nepagrįstai laikė, kad Taryba tinkamai apskaičiavo UAB „Envija“ paskirtiną bazinę baudą, bei nepagrįstai nepanaikino Nutarimo, o tik sumažino Tarybos Nutarimu paskirtą baudą, nors Nutarimas aiškiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 daliai.

Taryba daugeliu atveju rėmėsi subjektyviais UAB „Lukrida“ teiginiais, šališka egzistuojančių faktų interpretacija, visiškai neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, tarp kitko įrodymus, kurie akivaizdžiai paneigia UAB „Lukrida“ teiginius. Pavyzdžiui, UAB „Lukrida“ teismo posėdžio metu nurodė, kad UAB „Envija“ visais atvejais UAB „Lukrida“ ir „Manfula“ įsigyjamiems varikliams nustatydavo 10 proc. maržą ir tą UAB „Lukrida“, būdama UAB „Envija“ valdybos nare, neva galėjo kontroliuoti, kai tuo tarpu UAB „Envija“ pateikė objektyvius duomenis, kad UAB „Envija“ savarankiškai nustatinėta marža Tarybos tirtu laikotarpiu skyrėsi kelis kartus, taip pat ji gana reikšmingai skyrėsi tais atvejais, kada ji vidaus degimo variklius parduodavo skirtingiems subjektams. Teismas nevertindamas tiesiog atmetė visus UAB „Envija“ argumentus dėl to, kad UAB „Envija“ nustatinėjamos maržos stipriai skyrėsi, buvo nustatomos tiek didesnės, tiek ir mažesnės nei 10 proc. tiekimo kainų maržos. Apelianto įsitikinimu, jei Taryba ar teismas būtų analizavę UAB „Envija“ pateiktą informaciją ir įvertinę tai, kad Tarybos tirtu laikotarpiu ji nustatinėjo įvairaus spektro maržas savo parduodamiems vidaus degimo varikliams, o UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ niekaip nekontroliavo skirtingų kainų (maržų) jų atžvilgiu nustatymo fakto, tai neabejotinai paaiškintų, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nesudarė susitarimo, kuris atitiktų UAB „Envija“ valdybos sprendimo turinį, ir todėl neprižiūrėjo, ar (ir kaip) yra jo laikomasi. Šios aplinkybės yra labai reikšmingos paneigiant nepagrįstas, tendencingais UAB „Lukrida“ teiginiais paremtas Tarybos išvadas dėl tariamo susitarimo sudarymo.

Nei Taryba, nei teismas nevertino jokių objektyvių alternatyvių Tarybos nustatytoms aplinkybių bei surinktų įrodymų interpretavimo variantų, visiškai neanalizavo to, ar UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ būtų turėjusios bent minimalų suinteresuotumą sudaryti tokį draudžiamą susitarimą, kokį nustatė Taryba.

Taip pat nei Taryba, nei teismas, kurie Nutarime bei Sprendime akcentavo labai glaudų UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ tarpusavio ryšį, neatliko visapusiško ir išsamaus aplinkybių bei įrodymų vertinimo, kuris galimai būtų galėjęs nulemti išvadą, kad draudžiamu susitarimu įtariamos įmonės iš tiesų veikė kaip vienas ekonominis vienetas konkurencijos teisės prasme, todėl negalėjo sudaryti jokio draudžiamo susitarimo.

UAB „Envija“ nuomone, visos aplinkybės, kurias nustatė Taryba ir kurios neva pagrindžia draudžiamo susitarimo sudarymą, nei vertinant kartu, nei kiekvieną atskirai nepagrindžia Tarybos Nutarime padarytos išvados, kad ji dalyvavo UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarant susitarimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos ūkio subjektų UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ iš bendrovės „Envija“ įsigyjamiems gamintojo MWM GmbH (toliau vadinamo „MWM“) vidaus degimo varikliams. Taip pat, Tarybos nustatyta aplinkybė, kad priėmus sprendimą, abi konkurentės UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ žinojo, koks buvo priimtas sprendimas dėl pelno maržos nustatymo abiejų konkurentų atžvilgiu, neatitinka tikrovės. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų pagrįstai nustatyta, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sužinojo apie konkretų UAB „Envija“ valdybos priimtą sprendimą, tai dar savaime nereiškia, kad šios įmonės tokiu sprendimu įtvirtino savo bendrą valią ir sudarė draudžiamą susitarimą.

Sprendime teismas nurodė, kad tam tikros Tarybos konstatuotos aplinkybės neįrodo draudžiamo susitarimo, tačiau tuo pat metu teismas nurodė, kad jos buvo pagrįstai Tarybos naudojamos kaip draudžiamo susitarimo įrodymai. Tokios prieštaringos Sprendimo išvados tik pagrindžia tai, kad Taryba nepagrįstai konstatavo draudžiamą susitarimą.

Sprendime teismas nurodė, kad Taryba vertino ne tik UAB „Lukrida“ pateiktą informaciją, bet ir iš kitų šaltinių gautus duomenis bei paaiškinimus, kurie neva patvirtino UAB „Lukrida“ teiginius. Atsižvelgdamas į tai teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, kad Taryba aplinkybes vertino selektyviai ir tendencingai. Su tokia teismo pozicija UAB „Envija“ nesutinka. Priešingai, Taryba iš kitų šaltinių gavo paaiškinimus bei surinko įrodymus, kurie paneigė UAB „Lukrida“ nurodytas aplinkybes.

Nei Taryba, nei teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje yra daugybė vienas kitam prieštaraujančių ir UAB „Lukrida“ teiginius paneigiančių įrodymų. UAB „Envija“ įsitikinimu, nebuvo jokio pagrindo didesnę įrodomąją galią priskirti vieno ūkio subjekto teiginiams nei kito ūkio subjekto teiginiams. Ši aplinkybė ypatingai svarbi įvertinus ir tai, kad UAB „Lukrida“, inicijuodama šią bylą, galėjo turėti nesąžiningų ketinimų. Dėl to, kad pačiame UAB „Lukrida“ pranešime yra vienų kitiems prieštaraujančių teiginių, taip pat dėl to, kad byloje yra surinkta įrodymų, kurie paneigia UAB „Lukrida“ teiginius, UAB „Envija“ laikosi pozicijos, kad UAB „Lukrida“ pranešimas Tarybai buvo nesąžiningas bandymas susidoroti su konkurentu UAB „Manfula“, o dėl tokių veiksmų kartu nukentėjo ir nekonkuruojanti įmonė „Envija“. Teismas šių reikšmingų aplinkybių, vertindamas Tarybos nustatytų aplinkybių pagrįstumą bei surinktų įrodymų pakankamumą, iš viso nevertino, o tik deklaratyviai nurodė, kad pagrįstas pranešimas apie draudžiamą susitarimą negali būti laikomas siekiu eliminuoti konkurentą. Atsižvelgdama į tai, UAB „Envija“ laikosi pozicijos, kad teismas tik formaliai patikrino, ar UAB „Lukrida“ pranešimas Tarybai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau jame išdėstytų aplinkybių atitikties tikrovei visiškai netyrė ir nevertino, taip pat jų neįvertino kitų surinktų įrodymų kontekste. UAB „Envija“ įsitikinimu, tą teismas privalėjo padaryti, kadangi dalies UAB „Lukrida“ pranešime nurodytų teiginių Taryba tyrimo eigoje nebelaikė pagrįstais, Nutarime ji nebenaudojo dalies teiginių, kuriais prieš tai Taryba rėmėsi grįsdama draudžiamo susitarimo sudarymo aplinkybes.

Sprendime teismas nurodė, kad atmeta pareiškėjų teiginius dėl to, kad minimalios maržos sprendimą UAB „Envija“ priėmė savarankiškai, tokią savo poziciją grįsdamas T. P. parodymais, jog iniciatyva nustatyti minimalią 10 proc. maržą parduodant prekes įmonėms „Lukrida“ ir „Manfula“ buvo D. J. ir šis deklaravo tai kaip prevenciją dėl galimo vadovo (o ne akcininko (-ų) piktnaudžiavimo. Pažymėtina, kad šią aplinkybę T. P. nurodė ne Tarybai, bet UAB „Manfula“ iniciatyva surengto faktinių aplinkybių konstatavimo metu. Viena vertus, vertinant buvusio UAB „Envija“ vadovo T. P. vėlesnių teiginių, išdėstytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, pagrįstumą, reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad prieš šį asmenį UAB „Envija“ yra pradėjusi teisinius procesus dėl jo netinkamai atliktų funkcijų, todėl jis galėjo būti suinteresuotas pateikti neobjektyvius atsakymus, kurie nepakenktų kituose teisiniuose procesuose. Šios aplinkybės teismas netyrė ir nevertino. Kita vertus, šie T. P. parodymai niekaip nepaneigia to, kad minimalios maržos sprendimą savarankiškai priėmė UAB „Envija“, bet ne UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Net jeigu ir būtų pagrįstai nustatyta, jog šią konkretaus dydžio maržą UAB „Envija“ valdybos posėdyje pasiūlė UAB „Envija“ valdybos narys ir akcininkas D. J., o ne vadovas T. P., tai niekaip nepagrįstų draudžiamo susitarimo sudarymo. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad tokia marža buvo nustatyta UAB „Envija“, bet ne UAB „Manfula“ ir/ ar UAB „Lukrida“ interesais. Taryba nustatė, jog M. J. buvo išreiškęs pageidavimą, kad UAB „Lukrida“ būtų taikoma 3–5 proc. marža, tačiau buvo nuspręsta nustatyti reikšmingai didesnę minimalią maržą nei ta, kurios pageidavo M. J.. Taip pat pažymėtina, kad jei UAB „Envija“ valdyboje D. J. būtų veikęs ne UAB „Envija“, o UAB „Manfula“ interesais, „Manfula“ per savo tariamą atstovą D. J. būtų siekusi, kad pirkėjams, taip pat ir jai, būtų nustatoma kaip įmanoma mažesnė minimali įsigijimo kainų marža, dėl kurios didėja ir UAB „Manfula“ mokama kaina UAB „Envija“.

Apeliantas daro išvadą, kad vieninteliu objektyviu Tarybos konstatuoto tariamo draudžiamo susitarimo įrodymu yra 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio protokolas, kadangi visi kiti įrodymai pačios Tarybos nėra laikomi draudžiamo susitarimo įrodymais arba objektyviai jie negalėtų būti laikomi draudžiamo susitarimo įrodymais, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus. UAB „Envija“ įsitikinimu, valdybos sprendimas, kuris buvo vienašalis UAB „Envija“ valdymo organo priimtas sprendimas, neatitinka vienos pagrindinių draudžiamo susitarimo sąlygų – jis neįtvirtina bent dviejų ūkio subjektų valios, todėl toks negali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme.

Atsižvelgdama į Tarybos nustatytas ir teismo patvirtintas „glaudaus tarpusavio ryšio“ aplinkybes, ŪAB „Envija“ mano, kad nuosekliai laikantis tokios aplinkybių vertinimo pozicijos, Taryba ir / arba teismas privalėjo analizuoti ir tai, ar šios įmonės galėtų būti laikomos vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme.

Pirmosios instancijos teismas didžiosios dalies UAB „Envija“ pateiktų argumentų iš viso nevertino ir dėl jų Sprendime nepasisakė, vien deklaratyviai nurodydamas, jog Tarybos pozicija paneigia priešingą UAB „Envija“ poziciją. Su tokia teismo nemotyvuota pozicija apeliantas nesutinka. UAB „Envija“ tiek Tarybai, tiek pirmosios instancijos teismui pateikė išsamius argumentus apie tai, kad Tarybos surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės (išskyrus aplinkybes nurodytas UAB „Lukrida“) akivaizdžiai parodo tai, kad UAB „Envija“ veikė savarankiškai, todėl per šią įmonę joks draudžiamas susitarimas sudarytas nebuvo.

UAB „Envija“ buvo įsteigta ir veikė kaip savarankiška, nuo UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nepriklausanti bendrovė, savarankiškai priėmė savo kainodaros sprendimą dėl minimalios 10 proc. maržos savo parduodamiems MWM vidaus varikliams nustatymo. Vien 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimo esmė paneigia bet kokį potencialiai galėjusį būti UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ suinteresuotumą sudaryti tokį tariamą susitarimą, kurį nustatė Taryba. UAB „Envija“ įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra analizuojamas tariamas klasikinis kainų fiksavimo susitarimas, todėl Taryba bei teismas privalėjo visapusiškai analizuoti tokio tariamo susitarimo aplinkybes. UAB „Envija“ mano, kad atlikęs visapusišką tariamo draudžiamo susitarimo analizę, teismas būtų galėjęs konstatuoti alternatyvų Tarybos nustatytų aplinkybių aiškinimą bei, remiantis objektyviais argumentais, paneigti Tarybos padarytas išvadas, tačiau to nepadarė.

Teismas Sprendime neįrodė visų SESV 101 straipsnio taikymo sąlygų. Tam, kad konkretus susitarimas galėtų būti vertinamas SESV 101 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo daryti reikšmingą poveikį prekybai tarp valstybių narių. Šiuo atveju to nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino buvus SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Kadangi Taryba netinkamai vykdė savo pareigą išsamiai įvertinti ir apibrėžti atitinkamą rinką, darytina išvada, kad Taryba padarė nepagrįstas ir neišsamias išvadas dėl UAB „Manfula“ ir „Lukrida“ padėties atitinkamoje rinkoje bei neįrodė įtakos prekybai tarp valstybių narių buvimo kiekybiniu požiūriu. Aplinkybė (net jei ji būtų pagrįstai nustatyta Tarybos), kad UAB „Manfula“ ir „Lukrida“ užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį, savaime nepatvirtintų poveikio prekybai tarp valstybių narių. Nors UAB „Manfula“, „Lukrida“ ir „Envija“ yra gana žinomos įmonės atitinkamose rinkose, tačiau byloje yra duomenų, jog rinkose veikė didelis skaičius jų konkurentų, kurie nebuvo laikomi draudžiamo susitarimo dalyviais, todėl, apelianto įsitikinimu, tariamas susitarimas neapėmė visos atitinkamos rinkos Lietuvoje. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad šis visos rinkos neapimantis tariamas susitarimas galėtų daryti kokį nors (jau nekalbant apie reikšmingą) poveikį prekybai tarp valstybės narių. Atsižvelgiant į tai, negali būti pripažįstama, kad toks, visos atitinkamos rinkos neapimantis, tariamas susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Teismas taip pat rėmėsi aplinkybe, jog UAB „Manfula“, „Lukrida“ ir „Envija“ plėtoja veiklas kaimyninėse valstybėse. Aplinkybė, jog ūkio subjektai vykdo ar vysto veiklą keliose valstybėse narėse, pati savaime nėra lemiama, kad būtų galima daryti išvadą, jog tenkinama sąlyga, susijusi su poveikiu prekybai tarp valstybių narių. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, prekybai yra daroma įtaka, jei keičiasi prekybinių srautų intensyvumas ar kryptis, arba kitaip nukrypstama nuo įprastų, normalių prekybos sąlygų. Nei Taryba Nutarime, nei teismas Sprendime neįrodė, kad UAB „Envija“ valdybos sprendimas dėl minimalios 10 proc. maržos nustatymo MWM vidaus degimo variklių tiekimo kainoms turėjo ar galėjo turėti įtakos tarpvalstybinių prekybinių srautų intensyvumui ar konkurencijos sąlygoms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Taryba neįvertino, ar MWM vidaus degimo varikliais buvo prekiaujama tarp valstybių narių, jei prekiaujama, ar pagrįstai tikėtina, kad gali būti reikšminga tarpvalstybinė prekyba nesant tariamo susitarimo, ar dėl tokio susitarimo užsienio subjekto įėjimas į nacionalinę rinką buvo reikšmingai apsunkintas ir kt. Šioje byloje tariamai nustatytas susitarimas nėra tarptautinis kartelis, su importu ar eksportu susijęs ar kelias valstybės nares apimantis susitarimas. Todėl tariamai draudžiamas susitarimas negali būti pripažintas susitarimu, kuris vien tik pagal savo prigimtį ir pobūdį galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Taryba neatliko privalomos draudžiamo susitarimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizės ir neįrodė esminių SESV 101 straipsnio taikymo sąlygų. Tarybos pateikti argumentai nėra pakankamai įtikinami ir visapusiški, kad leistų teigti, jog šiuo atveju nėra kalbama apie iš esmės hipotetinį ir pernelyg nutolusį poveikį prekybai.

Apelianto įsitikinimu, maksimali bauda, kuri Nutarimu galėjo būti paskirta UAB „Envija“ neturėjo viršyti 10 proc. 2013 m. bendrųjų metinių pajamų, t.y. 101 872,92 eurų. Atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis, kuria teismas sumažino UAB „Envija“ paskirtą baudą, yra visiškai nepagrįsta.

Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad priimdama Nutarimą Taryba nukrypo nuo savo bei teismų suformuotos praktikos, skiriant baudą už konkurencijos teisės pažeidimus, remtis tikslia ir patikima informacija bei suformavo ydingą praktiką. Kadangi Taryba nesirėmė 2013 metų pavirtinomis UAB „Envija“ pajamomis ir tokiu būdu paskyrė baudą, viršijančią Konkurencijos įstatyme įtvirtintą maksimalią ribą, teismas privalėjo panaikinti Nutarimą šiuo pagrindu, o ne suformuoti ydingą praktiką ir „ištaisyti“ Tarybos „klaidą“ bei patikslinti paskirtos baudos dydį.

Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad Tarybos Nutarimas prieštaravo aukštesnės teisinės galios teisės aktui ir neatitiko individualiam administraciniam aktui numatytų privalomų reikalavimų, todėl turėjo būti panaikintas. Priimdama Nutarimą Taryba neabejotinai žinojo apie netikslius duomenis, tačiau ignoravo ir rėmėsi nepagrįstais (neobjektyviais) duomenimis, t. y. tik preliminariomis 2014 m. UAB „Envija“ bendrosiomis metinėmis pajamomis, išsamiai nemotyvavo, kodėl neatsižvelgė į UAB „Envija“ pareiškimus dėl 2014 m. bendrųjų pajamų netikslumo ir patikimumo bei priimtu Nutarimu (paskirdama baudą, didesnę nei 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais) pažeidė KĮ 36 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies individualiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, todėl privalo būti naikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Taryba ir teismas netinkamai įgyvendino pareigą diferencijuoti UAB „Envija“ skirtiną baudą, atsižvelgiant į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad ūkio subjekto finansinė padėtis yra labai sunki (Konkurencijos įstatymo 37 str. 2 d.). tačiau nei Taryba nei teismas nepatikrino ar paskirta bauda nesutrikdys UAB „Envija“ normalios komercinės veiklos. Taryba ir pirmosios instancijos teismas tinkamai atlikę savo pareigą, numatytą Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir nustatę, kad planuojamos paskirti baudos UAB „Envija“ nėra finansiškai pajėgi sumokėti, bet kuriuo atveju turėjo sumažinti baudą iki 50 proc. Apeliantas paaiškina, kad prieš Tarybai paskiriant baudą, neteikė įrodymų apie savo sunkią finansinę padėtį, nes nežinojo, kokios dydžio baudą Taryba paskirs ir kaip tai paveiks jo finansinę padėtį. Pareiškėjas neteikė tokių duomenų ir pirmosios instancijos teismui, nes Tarybos Nutarimu paskirta bauda akivaizdžiai viršijo 10 proc. bendrųjų metinių pajamų ribą, tokiu būdu pažeisdama Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, todėl UAB „Envija“ pagrįstai tikėjosi, kad teismas panaikins Tarybos Nutarimą, o ne sumažins neteisėtai paskirtą baudą. Apelianto padėtis tapo labai sunki finansinė tik Tarybai Nutarimu paskyrus, o vėliau teismui Sprendimu sumažinus Tarybos neteisėtai paskirtą baudą, todėl įrodymus, patvirtinančius, kad baudos skyrimo metu UAB „Envija“ finansinė padėtis, esant jos pareigai mokėti skirtą baudą yra labai sunki, ji pradėjo rinkti tik teismui priėmus Sprendimą.

Pareiškėjas UAB „Manfula“ atsiliepime į UAB „Envija“ apeliacinį skundą nurodo, kad visiškai palaiko UAB „Envija“ poziciją, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintos Konkurencijos tarybos Nutarimo išvados dėl neva draudžiamo susitarimo egzistavimo, yra priimtas netinkamai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas ir prašo teismo nagrinėjant šią administracinę bylą vadovautis taip pat ir UAB „Manfula“ pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas UAB „Envija“ atsiliepime į UAB „Manfula“ apeliacinį skundą iš esmės jį palaiko ir prašo tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lukrida“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

UAB „Lukrida“ nesutinka su apeliantų argumentais, jog UAB „Manfula“ nebuvo draudžiamo susitarimo dalyvė. Manoe, kad teismas teisingai įvertino į Nutarimo 47-48 pastraipose įvardintus UAB „Lukrida“ direktoriaus M. J. el. laiškus vokiečių įmonei MWM GmbH. Apeliantai šiuos laiškus akcentuoja dėl to, jog juose formaliais akcininkais įvardinti fiziniai asmenys, bet ne UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Tačiau šiuose el. laiškuose taip pat nurodoma, kad konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB UAB „Lukrida“ ketina bendradarbiauti per naujai steigiamą įmonę UAB „Envija“. Jos tampa partnerėmis platinant išimtinai MWM GmbH jėgaines. Taigi, minėtuose laiškuose užfiksuoti aiškūs UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ ketinimai koordinuoti savo veiklą per UAB „Envija“. Nutarimo 49 pastraipoje konstatuojama, kad susirašinėjimo kopiją gavo ir UAB „Manfula“ direktorius V. Š.. Jis šiems laiškams neprieštaravo. Kad minėti ketinimai buvo įgyvendinami įrodo visa eilė nustatytų aplinkybių. Pastebėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo vienintelės UAB „Envija“ perparduodamų jėgainių pirkėjos (Nutarimo 80 pastraipa). Jos taip pat buvo užėmusios beveik visą jėgainių statybos rinką Lietuvoje. Be to, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ turėjo savo patikimus ir aukštus postus jose užimančius žmones svarbiausiuose UAB „Envija“ valdymo organuose: akcininkų susirinkime ir valdyboje (kur kartu turėjo sprendžiamąjį balsą – UAB Lukrida akcininkas ir direktorius M. J. ir UAB Manfula komercijos direktorius D. J.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu šie asmenys draudžiamo susitarimo laikotarpiu, t. y. kelerius metus veikė tiek konkurenčių įmonėse, tiek UAB „Envija“ valdymo organuose, kurie, beje, sprendė ir dėl UAB „Envija“ direktoriaus priėmimo bei atleidimo. Tuo pačiu šie asmenys sprendė dėl UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ komercinės veiklos. Šių įrodymų kontekste ganėtinai keistai atrodo apeliantų argumentai, jog UAB „Manfula“ nežinojo apie UAB „Envija“ valdybos 2010 m. spalio 8 d. posėdį (ir jo protokolą), kur buvo sprendžiama dėl minimalios maržos nustatymo. Tuo metu UAB „Manfula“ komercijos direktorius D. J. nebuvo nusišalinęs nuo šių pareigų ir jas vykdydamas veikė UAB „Manfula“ vardu bei interesais. Nutarimo 57–58 ir 60–62 pastraipose nurodyti informacijos perdavimo el. paštu pavyzdžiai akivaizdžiai įrodo tą aplinkybę, kad UAB „Manfula“ komercijos direktorius D. J. ir UAB „Envija“ direktorius T. P. veikė, savo veiksmus koordinuodami su UAB „Manfula“ direktoriumi V. Š.. Tai pripažino ir pats V. Š. (Nutarimo 63 pastraipa). Nutarimo 64 pastraipoje užfiksuotas UAB Envija direktoriaus T. P. aiškus liudijimas, jog protokolas dėl minimalios maržos UAB „Manfula“ direktoriui V. Š. buvo išsiųstas. Turint omenyje byloje nustatytą aplinkybę, kad UAB „Envija“ valdybos 2010 m. spalio 8 d. posėdžio dienotvarkę rengė UAB „Manfula“ teisininkė, visos aplinkybės rodo, kad UAB „Manfula“ direktorius ne tik žinojo, bet ir per jam patikimus žmones kontroliavo draudžiamo susitarimo įforminimą. Tai patvirtina ir D. J. 2010 m. spalio 5 d. el. laiškas V. Š., kuriame nurodoma, kad bus priimtas sprendimas dėl vienodos maržos nustatymo. Apeliantų aiškinimai, kad teisininkė tik padėjo T. P. dėl artimos draugystės, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Taip pat atmestini ir argumentai, jog T. P. liudijimas nulemtas jo noro kerštauti. Pastebėtina, kad T. P. liudydamas neteigė, kad buvo sudarytas draudžiamas susitarimas, nesiekė kažkaip pakenkti nei vienai iš įmonių.

Negalima sutikti su apeliantų paaiškinimais, kad neva Tarybos nurodytuose laiškuose, kur kalbama apie minimalią 10 proc. dydžio maržą, minimi tik konkretūs projektai. Nutarimo 76‑77 pastraipose atskleidžiamas el. susirašinėjimo turinys tai paneigia. Aiškiai įvardijama, kad 10 proc. dydžio minimali marža nustatoma ateičiai (beje, apie šį susirašinėjimą yra informuojamas ir UAB „Manfula“ direktorius V. Š.). Ypač atkreiptinas dėmesys į UAB „Manfula“ komercijos direktoriaus D. J. 2010 m. spalio 24 d. el. laišką (Nutarimo 77 pastraipa). Iš jo matyti, kad būtent D. J. derina jėgainių tiekimo ir pirkimo kainų klausimus su tiekėja MWM GmbH, suderina su UAB Lukrida direktoriumi M. J. UAB „Envija“ partneriams (kuriais įvardijami tik UAB „Manfula“ ir tik UAB „Lukrida“) taikomas specialias pardavimo sąlygas (MWM GmbH kainos plius minimali 10 proc. dydžio minimali marža). Tai patvirtina ir UAB „Envija“ direktoriaus T. P. liudijimas, kad sprendimo dėl maržos iniciatorius buvo UAB „Manfula“ komercijos direktorius D. J. (Nutarimo 92 pastr.). Šis asmuo neneigė, kad buvo siekiama nustatyti minimalią maržą (Nutarimo 73 pastr.). Taigi, visos minėtos aplinkybės įrodo, kad UAB „Manfula“, kaip ir UAB „Lukrida“, buvo draudžiamo susitarimo dėl minimalios maržos nustatymo aktyvios dalyvės. UAB „Lukrida“ sutinka su teismo pozicija, kad nėra svarbu, kas apskritai valdė UAB „Envija“. Svarbiausia tai, kad dėl kainodaros, perkant jėgaines iš tiekėjo MWM GmbH per UAB „Envija“, konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo susitarę bei bendradarbiavo dėl minimalios maržos nustatymo. Akivaizdu, kad konkurentės per joms patikimus asmenis turėjo visas galimybes panaudoti ir panaudojo UAB „Envija“ draudžiamam susitarimui sudaryti.

Negalima sutikti su apeliantų argumentais, neva konkurentai, o būtent – UAB „Manfula“, neturėjo jokio intereso dėl minimalios maržos nustatymo. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad minimalios maržos nustatymas, kai ji suderinama tarp konkurentų, neleidžia pasireikšti konkurencijai. Apeliantų teiginiai, kad draudžiamu susitarimu buvo siekiama užtikrinti tam tikrą garantuoto pelno dalį, ekonomine prasme tik pagrindžia teismo padarytas išvadas – to minimalaus 10 proc. pelno atsiradimo priežastis yra ne sveika konkurencija, inovacijos ar kaštų mažinimas, bet konkurentų susitarimas. Nutarimo 73 pastraipoje užfiksuota, kaip pats UAB „Manfula“ komercijos direktorius D. J. nurodo, kad UAB „Lukrida“ būtų pasitenkinusi ir 3–5 proc. marža, tačiau dėl D. J. įvykdytos kontrolės marža buvo užfiksuota 10 proc. lygyje. Tai akivaizdžiai rodo, kad UAB „Envija“ padedami konkurentai pakėlė kainas rinkoje. O tai – aiškiausia kainų kartelio pasekmė.

Apeliaciniuose skunduose ypatingai akcentuojama finansinė draudžiamo susitarimo pusė, t. y. tai, kad minėtas minimalios maržos pelnas „nusėdo“ UAB „Envija“, bet ne konkurenčių UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ balanse. Tačiau pastebėtina tai, kad konkurentės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, siekė daugiau susitarti dėl minimalių maržų, t. y. tarpusavio konkurencijos kainomis panaikinimo. Būtent tai ir buvo draudžiamo susitarimo esmė. Tai, kad kažkokia gauto pelno dalis lieka vienoje ar kitoje įmonėje jau yra tik gauto pelno dalybos. Tuo tarpu konkurenčių ekonominis interesas draudžiamame kartelio susitarime yra ne tai, ar iš draudžiamo susitarimo konkurentėms pavyko gauti pelną, bet tai, jog joms pavyko išvengti konkurencijos kainomis draudžiamo susitarimo pagrindu.

UAB „Lukrida“ patvirtina, kad dalyvavo draudžiamame susitarime su UAB „Manfula“, padedant UAB ,,Envija“ dėl minimalios maržos fiksavimo, kas draudžiamo susitarimo veikimo metu konkurentėms padėjo išvengti tarpusavio konkurencijos kainomis. Tačiau nesutinka, kad buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius. Kaip matyti iš UAB „Manfula“ komercijos direktoriaus D. J. liudijimo (Nutarimo 73 pastr.) būtent UAB „Lukrida“, siekdama išvengti draudžiamo susitarimo, siekė susitarti su UAB „Envija“ direktoriumi T. P. dėl jėgainių įsigijimo mažesnėmis maržomis. Tačiau būtent UAB „Manfula“ komercijos direktorius D. J., sužinojęs apie tokius UAB „Lukrida“ bandymus, inicijavo draudžiamo sudarymą ir įforminimą 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ protokolu (tai, kaip minėta, suderinęs su UAB „Manfula“ direktoriumi V. Š.). Kad iniciatyva dėl minimalios maržos fiksavimo buvo iš UAB „Manfula“ komercijos direktoriaus D. J. pusės patvirtino ir UAB „Envija“ direktorius T. P. (Nutarimo 92 pastr.). UAB „Lukrida“ niekada nesiekė sudaryti draudžiamą susitarimą. Pastebėtina, kad dėl UAB „Lukman Engine“, vėliau pervadintos UAB „Envija“, įsteigimo UAB „Manfula“ pasirūpino, kad UAB „Lukrida“ būtų nustatyta didelė bauda, jeigu pastaroji atsisakytų įsteigti bendrą įmonę. UAB „Manfula“ atstovai nuolatos rasdavo įvairių spaudimo priemonių, kad ilgainiui palenktų UAB „Lukrida“ sudaryti draudžiamą susitarimą.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad didelė dalis apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų yra nereikšmingi, t. y. jie niekaip nekeistų Konkurencijos tarybos bei teismo išvadų dėl padaryto pažeidimo. Apeliantai neigia Konkurencijos tarybos nustatytas aplinkybes, kad UAB „Envija“ buvo steigiama ir valdoma atsižvelgiant ir į konkurentų UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ interesus. Tačiau net jei tokia UAB „Envija“ pozicija būtų teisinga, savaime tai nepaneigtų Konkurencijos tarybos išvados, kad susitarimo dalyviai UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje susitarė dėl minimalios pelno maržos taikymo, kadangi būtent šie veiksmai (o ne apskritai UAB „Envija“ steigimo bei valdymo aplinkybės) pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio reikalavimus. Apeliantai argumentavo, kad D. J. turėjo interesų UAB „Envija“, tačiau tokios aplinkybė niekaip nepaneigia, kad interesų UAB „Envija“ turėjo ne tik UAB „Envija“ akcininkai bei valdybos nariai, tačiau ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“. Apeliantai pateikė argumentus dėl susitarimo faktinio įgyvendinimo, tačiau konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo riboja konkurenciją jau vien pagal savo tikslą ir nėra būtina vertinti tokio susitarimo realaus poveikio. Apeliantai teigė, kad UAB „Lukrida“, kaip apie pažeidimą pranešęs ūkio subjektas, buvo nesąžininga ir siekė susidoroti su konkurentu UAB „Manfula“. Tačiau UAB „Lukrida“ intencijos paduodant pareiškimą neturi reikšmės vertinant, ar UAB „Envija“ ir kitų ūkio subjektų nagrinėjami veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagrįstas pranešimas apie padarytą pažeidimą negali būti laikomas siekiu eliminuoti konkurentą. UAB „Manfula“ nurodė, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtas sprendimas buvo nulemtas vidinių UAB „Envija“ dalyvių (savininkų) nesutarimo. Tačiau tai, kad sprendimą nustatyti minimalią pelno maržą galėjo nulemti tam tikri buvę nesutarimai, niekaip nekeičia vertinimo, kad galiausiai buvo susitarta nustatyti minimalią 10 proc. pelno maržą. UAB „Manfula“ teigė, kad šiuo metu tarp UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ vyksta teisminiai procesai ir tai rodo šių ūkio subjektų savarankiškumą. Tačiau šie teisminiai procesai niekaip nereiškia, kad dėl 2010 m. spalio 8 d. sprendimo nebuvo susitarimo.

Nėra pagrindo teigti, kad UAB „Lukrida“ teikti paaiškinimai bei įrodymai neturi įrodomosios vertės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie pažeidimą pranešusio ūkio subjekto paaiškinimų įrodomoji reikšmė taip pat vertintina ir tuo aspektu, ar pateikti paaiškinimai yra priešingi jo paties interesams (kitaip sakant, rodo jo paties pažeidimą). Šiuo atveju UAB „Lukrida“ pateikti paaiškinimai ir pateikti įrodymai buvo akivaizdžiai žalingi jai pačiai – jie rodė šio ūkio subjekto aktyvų dalyvavimą sudarant draudžiamą konkurentų susitarimą. Be to, akcentuotina, kad pažeidimas buvo nustatytas remiantis ne tik UAB „Lukrida“ teikta informacija, tačiau ir iš kitų šaltinių gautais duomenimis bei paaiškinimais. Taigi, UAB „Lukrida“ pateikti paaiškinimai bei įrodymai laikytini reikšminga (tačiau ne vienintele) įrodymų dalimi, pagrindžiančia, kad konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, buvo sudarę draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo. Be to, nėra pagrindo teigti, kad UAB „Lukrida“ teikta informacija buvo prieštaringa. UAB „Envija“ nurodyti pavyzdžiai nekeičia teismo sprendimo bei Konkurencijos tarybos Nutarimo išvadų.

Atsakovas pažymi, kad teismas neprivalėjo sprendime analizuoti kiekvieno tiek UAB „Envija“, tiek ir UAB „Manfula“ pateikto argumento. Teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes.

Apeliantai kvestionavo buvusio UAB „Envija“ vadovo T. P. Konkurencijos tarybai pateiktus paaiškinimus, kai UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ įvardijo kaip UAB „Envija“ akcininkus. Be to, apeliantai neigia T. P. teiginius, kad UAB „Manfula“ buvo siųstas 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos taryba savo išvadas formulavo dideliu kiekiu nustatytų aplinkybių, o T. P. nurodyta informacija buvo patvirtinta ir kitų šaltinių. Be to, UAB „Envija“ pozicija taip pat yra prieštaringa, nes skunde pirmosios instancijos teismui (ir 2014 m. gruodžio 16 d. paaiškinimų dėl tyrimo išvadų 128 punkte) ji pati nurodė, kad T. P. parodymai laikytini objektyviais.

Atsakovas nurodo, kad tai, jog vieno ekonominio vieneto aspektas nebuvo nurodytas Nutarime bei Sprendime, savaime dar nereiškia, kad tokia aplinkybė apskritai nebuvo vertinta. Konkurencijos taryba Nutarime įvertinto duomenis apie UAB „Envija“ akcininkus bei jų turimų akcijų pokyčius , atitinkamai ir apie UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ akcininkus. Tuo labiau nebuvo jokio pagrindo preziumuoti vieno ekonominio vieneto galimą buvimą, kai UAB „Envija“ ir UAB „Manfula“ akcentavo UAB „Envija“ savarankiškumą tiek savo paaiškinimuose dėl tyrimo išvadų , tiek skunduose dėl Nutarimo (ir toliau akcentuoja apeliaciniuose skunduose). Be to, šiuo atveju tam, jog nebūtų draudžiamo susitarimo, vienu ekonominiu vienetu turėtų būti laikoma ne tik UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ ar UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“, tačiau ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“. Akcentuotina, kad šiuo atveju draudžiamas susitarimas buvo nustatytas tarp abiejų konkurentų – UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ (o UAB „Envija“ laikytina susitarimo dalyve), todėl tik jei UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarytu viena ekonomini vienetą būtų galima pagrįstai abejoti Konkurencijos tarybos ir teismo išvadomis, kad buvo sudarytas draudžiamas konkurentų susitarimas. Tuo tarpu šiuo atveju akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo prielaidoms laikyti UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ vienu ekonominiu vienetu – nėra jokių duomenų, kad šie ūkio subjektai būtų susiję kokiais nors kontrolės ryšiais. Taigi, nei Konkurencijos taryba, nei teismasneturėjo pareigos preziumuoti vieno ekonominio vieneto egzistavimą bei pasisakyti dėl tokios aplinkybės vertinimo.

Konkurencijos taryba pažymi, kad Nutarime neteigė, kad UAB „Envija“ steigimas buvo susijęs išimtinai tik su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesais, t. y. fizinių asmenų interesai steigiant UAB „Envija“ Nutarime nebuvo neigiami. Kita vertus, nustatytos aplinkybės paneigia apeliantų poziciją, kad konkurentų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ interesų steigiant UAB „Envija“ nebuvo. Apeliantų pozicijos prieštaringumas pasireiškia tuo, kad jos teigia, jog UAB „Manfula“ nebuvo susijusi su UAB „Envija“ steigimu ir neturėjo jokio intereso UAB „Envija“ steigime, tačiau UAB „Envija“ steigimą apibūdinantys laiškai buvo siunčiami UAB „Manfula“ direktoriui V. Š. ir netgi su juo derinami. Akcentuotina, kad šiuo atveju nustatytas draudžiamas susitarimas yra susijęs su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą „MWM“ vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš UAB „Envija“. Net ir darant prielaidą, kad UAB „Envija“ buvo steigiama tik asmeniniais fizinių asmenų interesais, tai savaime nepaneigia nustatyto draudžiamo susitarimo egzistavimo. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti ir su UAB „Manfula“ teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo plačiau paaiškinti, kaip konkrečiai UAB „Manfula“ interesai pasireiškė ir kaip, steigiant UAB „Envija“, buvo siekiama jiems pasitarnauti. Teismas nepaneigęs Konkurencijos tarybos išvados, kad UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ turėjo interesų UAB „Envija“, atitinkamai neturėjo pareigos sprendime teikti platesnių paaiškinimų šiuo klausimu.

Atsižvelgiant į D. J., T. P. bei UAB „Envija“ pateiktus paaiškinimus, matyti, kad apeliantų dėstoma pozicija dėl UAB „Envija“ savarankiškumo valdybai priimant sprendimą dėl maržos taikymo nėra nuosekli bei pagrįsta. Dėl paties UAB „Envija“ valdybos sprendimo priėmimo pažymėtina, kad iš 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio protokolo Nr. 2 matyti, kad šiame posėdyje dalyvavo trys valdybos nariai, tarp kurių buvo D. J. (tuo metu užėmęs taip pat UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovo pareigas) ir M. J. (kuris tuo metu buvo ir UAB „Lukrida“ direktorius) (Nutarimo (69) pastraipa). Visi posėdyje dalyvavę UAB „Envija“ valdybos nariai vienbalsiai balsavo už pasiūlymą, kad parduodant prekes  UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ būtų nustatyta minimali 10 proc. pelno marža, prieštaravusių nebuvo (Nutarimo (70) pastraipa). Taigi, akcentuotina, kad abiejų konkurentų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ darbuotojai dalyvavo sprendimo priėmime. Pati UAB „Lukrida“ neginčija ir pripažįsta, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems „MWM“ vidaus degimo varikliams (Nutarimo (133) pastraipa). Tuo tarpu nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad D. J., kuris tuo metu buvo ir UAB „Envija“ akcininkas bei valdybos narys, ir UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas, priimant sprendimą dėl maržos veikė ne kaip savarankiškas UAB „Envija“ valdybos narys, o atsižvelgiant į savo darbovietės UAB „Manfula“ interesus. Akcentuotina, kad jei D. J. iš tiesų būtų veikęs kaip nepriklausomas UAB „Envija“ akcininkas ir valdybos narys, jis nebūtų informavęs UAB „Manfula“ direktoriaus V. Š. apie ketinamą priimti sprendimą. Pažymėtina, kad tai yra UAB „Envija“ ūkinės veiklos klausimas, kokią maržą ji kam taikys ir pati UAB „Envija“ šią informaciją laikė komercine paslaptimi. Be to, siųstame elektroniniame laiške nebuvo pateikiama tik su UAB „Manfula“ ūkine veikla susijusi informacija – laiške buvo nurodoma, kad marža bus nustatoma tiek šiam ūkio subjektui, tiek ir jo konkurentui – UAB „Lukrida“. Iš apeliantų argumentų sekanti prieštaringa išvada, jog viena vertus D. J., kuris, UAB „Manfula“ teigimu, veikė išimtinai savo interesais, tačiau, kita vertus, jis dėl nepaaiškinamų priežasčių nusprendė siųsti informaciją UAB „Manfula“ direktoriui apie UAB „Envija“ valdybos posėdyje ketinamus svarstyti sprendimus (o vėliau ir informaciją apie priimtus sprendimus) abiejų konkurentų atžvilgiu, negali paneigti Konkurencijos tarybos Nutarime ir teismo sprendime pateikto aplinkybių vertinimo.

Pastebėtina, kad UAB „Envija“ sprendime dėl maržos nustatymo savaime slypi UAB „Manfula“ interesas, kad jai būtų užtikrinta ne per didelė jos perkamiems vidaus degimo varikliams pritaikoma marža. UAB „Manfula“ taip pat svarbu, kad jai būtų užtikrintos jei ne geresnės, tai bent jau ne blogesnės sąlygos taikomo maržos dydžio atžvilgiu jos perkamiems vidaus degimo varikliams lyginant su jos konkurentui UAB „Lukrida“ nustatoma marža. Tokį siekį suvienodinti sąlygas Konkurencijos tarybai buvo patvirtinęs D. J. (Nutarimo 73 pastraipa). Tai nurodė ir UAB „Envija“. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Manfula“ direktorius V. Š. Konkurencijos tarybai buvo nurodęs, kad jis prašė D. J. jį informuoti apie svarbiausius, pagrindinius UAB „Envija“ sprendimus bei su juo buvo tariamasi dėl kai kurių veiklos klausimų (Nutarimo (63) pastraipa). Taigi, tai, kad tokia informacija buvo siunčiama UAB „Manfula“ direktoriui, rodo klausimo svarbą šiai įmonei ir jos interesus. Taigi, akivaizdu, kad UAB „Manfula“ iš anksto žinojo, kad jos darbuotojas D. J. dalyvaus UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir kartu su kitais valdybos nariais, iš kurių vienas yra UAB „Manfula“ konkurento UAB „Lukrida“ direktorius, ketina priimti sprendimą dėl UAB „Manfula“ ir jos konkurento UAB „Lukrida“ ūkinei veiklai aktualaus klausimo – pritaikomos maržos abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams. Taip pat akivaizdu, kad UAB „Manfula“ direktorius po UAB „Envija“ valdybos posėdžio žinojo, koks buvo priimtas sprendimas.

Apeliantų teiginiai, kad V. Š. buvo informuotas dėl maržos taikymo tik konkretaus projekto atveju, kuriame UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė jungtinės partnerystės pagrindu, nepagrįsti.

Nustatytų aplinkybių visuma (UAB „Lukrida“ pripažinimo, kad buvo sudarytas susitarimas; nustatytų aplinkybių, kad kai kuriais atvejais apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuojamas UAB „Manfula“ direktorius V. Š. (nors jis nebuvo nei UAB „Envija“ akcininkas, nei šio ūkio subjekto valdybos narys); pastarasis asmuo buvo kviečiamas dalyvauti kai kuriuose pasitarimuose, jam buvo siunčiama įvairi informacija (įskaitant ir komercines paslaptis), kuri buvo susijusi ne tik su UAB „Manfula“, tačiau ir su šio ūkio subjekto konkurentu UAB „Lukrida“; V. Š. pats nurodė, kad prašė D. J. jį informuoti apie svarbiausius sprendimus bei su juo buvo tariamasis dėl UAB „Envija“ veiklos, jam buvo siunčiama informacija apie ketinamą priimti sprendimą dėl maržos ir tokio sprendimo rezultatus abiejų konkurentų atžvilgiu; UAB „Manfula“ sudarė sąlygas tam pasitelkti ir kitus UAB „Manfula“ darbuotojus (UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos posėdžio dienotvarkę ir t. t.), rodo, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas D. J. dalyvavo su UAB „Manfula“ pritarimu kaip šio ūkio subjekto atstovas, turėjęs užtikrinti šio ūkio subjekto interesus, o ne grynai asmeniniais interesais. Tuo tarpu priešingų aplinkybių – kad UAB „Manfula“ būtų kaip nors prieštaravusi ar atsiribojusi nuo tokio UAB „Envija“ valdybos posėdyje ketinamo priimti sprendimo – nėra. Taigi, UAB „Manfula“ aktyviai prisidėjo prie tokio sprendimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo priėmimo ir tokiu būdu suderino bendrą valią su konkurentu UAB „Lukrida“.

Konkurencijos taryba nustačiusi pažeidimą dėl 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimo, neturėjo pareigos nagrinėti, ar visų UAB „Envija“ valdybos sprendimų atvejais jie buvo priimti su UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ žinia bei interesais – tokios aplinkybės iš esmės nekeistų nagrinėjamo 2010 m. spalio 8 d. sprendimo vertinimo. Atitinkamai, pagal surinktus duomenis, Konkurencijos taryba ir nepateikė galutinės išvados, kad visi UAB „Envija“ sprendimai buvo priimami atsižvelgiant į UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ interesus. Vis dėlto, iš nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad būtent 2010 m. spalio 8 d. sprendimas buvo priimtas D. J. faktiškai atstovaujant UAB „Manfula“.

Apeliantai negali paaiškinti, kodėl – jei tai buvo iš tiesų tik UAB „Envija“ akcininkų bei valdybos narių vidinis reikalas – UAB „Manfula“ buvo informuota prieš valdybos posėdį apie ketinimą priimti sprendimą dėl maržos ir kad ši marža bus taikoma ne tik UAB „Manfula“, bet ir jos konkurentui UAB „Lukrida“. Tuo tarpu aplinkybė, ar UAB „Manfula“ nepritarė savo komercijos direktoriaus D. J. veiksmams UAB „Envija“ valdyboje priimant sprendimą taikyti minimalią 10 proc. pelno maržą abiejų konkurentų UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ atžvilgiu, yra svarbi siekiant įvertinti UAB „Manfula“ interesus priimant sprendimą bei atsakomybę. Kadangi nėra abejonių, jog UAB „Manfula“ žinojo iš anksto tiek apie ketinamą priimti UAB „Envija“ valdybos sprendimą bei kad UAB „Manfula“ darbuotojas dalyvaus priimant šį sprendimą, tiek ir šio sprendimo rezultatus, UAB „Manfula“ atsakomybė būtų galėjusi nekilti, jei ji būtų viešai atsiribojusi nuo tokio sprendimo arba būtų informavusi atitinkamas institucijas apie tokį sprendimą. Kadangi UAB „Manfula“ šių veiksmų neatliko, nėra pagrindo nuomonei, kad D. J. veikė savo asmeniniais, o ne UAB „Manfula“, interesais priimant nagrinėjamą UAB „Envija“ valdybos sprendimą bei nėra pagrindo atleisti UAB „Manfula“ nuo atsakomybės.

Abu konkurentai savo veiksmais bendru sutarimu įtvirtino UAB „Envija“ valdybos sprendime tam tikro dydžio maržos taikymą abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamų prekių atžvilgiu, o tokie veiksmai vien jau pagal tikslą riboja konkurenciją. Be to, UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nebuvo galutinės šių prekių vartotojos, t. y. šią pelno maržą galiausiai būtų turėję padengti šių dviejų kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje veikusių ūkio subjektų klientai. Taip pat pastebėtina, kad UAB „Envija“ tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad M. J. siekė UAB „Lukrida“ perkamiems iš UAB „Envija“ vidaus degimo varikliams nustatyti 10 proc. pelno maržą, o kiti valdybos nariai tokių pačių sąlygų taikymo reikalavo UAB „Manfula“ atžvilgiu, kadangi UAB „Manfula“ buvo rinkoje didžiausia įmonė (Nutarimo (71) pastraipa). Taip pat UAB „Envija“ direktorius T. P. dėl nagrinėjamo UAB „Envija“ valdybos sprendimo tikslo Konkurencijos tarybai buvo nurodęs, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo pagrindiniai klientai ir jie norėjo geresnių kainų bei sąlygų (Nutarimo (72) pastraipa). Taigi, pagal pačios UAB „Envija“ ir jos buvusio direktoriaus pateiktus paaiškinimus matyti, kad nustatyta minimali 10 proc. pelno marža atitiko UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesus.

UAB „Envija“ po 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo galimai faktiškai taikė skirtingas maržas, savaime dar nereiškia, jog UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“ nebuvo sudariusios susitarimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms. Akcentuotina, kad susitarimo dalyvių siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas (Nutarimo (71), (73) pastraipos). Be to, kaip matyti iš paties UAB „Envija“ valdybos sprendimo ir D. J. 2010 m. spalio 24 d. siųsto laiško visų susitarimo dalyvių atstovams turinio (Nutarimo (77) pastraipa), visi susitarimo dalyviai žinojo, kad faktiškai UAB „Envija“ pelno marža gali būti didesnė nei 10 proc., priklausomai nuo to, kiek galės nusiderėti UAB „Envija“. Taip pat pažymėtina, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nebuvo galutinės šių prekių vartotojos, t. y. šią pelno maržą galiausiai būtų turėję padengti šių dviejų kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje veikusių ūkio subjektų klientai (Nutarimo (168) pastraipa). Be to, net jei praktikoje ir nebūtų griežtai laikomasi ūkio subjektų sudaryto susitarimo ar kuris nors susitarimo dalyvis siektų išnaudoti jį savo naudai, savaime tai nereikštų, kad nebuvo sudarytas susitarimas riboti konkurenciją    (Nutarimo (151) pastraipa). Pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą, taigi, susitarimas iš esmės buvo įgyvendinamas (Nutarimo (80) ir (94) pastraipos).

Kad ir koks būtų buvęs šio konkretaus susitarimo mechanizmas, atsakovas pažymi, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (taip pat ir SESV 101 straipsnio 2 dalį) konkurentų susitarimai dėl kainos nustatymo, sudaryti tarp konkurentų, laikomi visais atvejais ribojančiais konkurenciją. UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ apribojo tarpusavio konkurenciją ta apimtimi, kiek ji susijusi su siekiu kuo pigiau įsigyti vieną iš pagrindinių kogeneracinės jėgainės statyboms reikalingų elementų – vidaus degimo variklį, bei atitinkamai kuo palankesnėmis sąlygomis ir kaina statyti kogeneracines jėgaines. Teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo net jei tariamasi tik dėl kainos dalies  (Nutarimo (163) pastraipa). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad „pažeidimas dėl susitarimo tikslo“ ir „pažeidimas dėl susitarimo poveikio“ skiriasi tuo, jog tam tikros įmonių susitarimo formos dėl paties savo pobūdžio gali būti laikomos žalingomis normaliai konkurencijai veikti. Net jei marža valdybos sprendimu būtų buvusi nustatyta kitokio dydžio, tai niekaip nepakeistų Konkurencijos tarybos bei teismo išvadų. Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiems konkurentams UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abu konkurentai dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir abu konkurentai žinojo, kad sprendimas taikomas jų abiejų atžvilgiu.

Konkurencijos taryba pabrėžia, kad Nutarime atitinkamą rinką apibrėžė – nagrinėjama atitinkama rinka buvo apibrėžta kaip kogeneracinių jėgainių statybos Lietuvos Respublikoje rinka (Nutarimo 7 dalis). Reikalavimai, kuriuos turi atitikti atitinkamos rinkos apibrėžimas, skiriasi, nelygu konkretaus atvejo aplinkybės, o nagrinėjant horizontalaus pobūdžio susitarimą, pasireiškiantį kainų derinimu, pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai yra konkurentai, kadangi susitarimas dėl kainų derinimo tarp konkurentų savaime laikomas pažeidimu ir nebūtina galutinai ir tiksliai apibrėžti rinką. Vadovaujantis teismų praktika, svarbu įvertinti pasiūlą, paklausą, geografinę pažeidimo apimtį, taip pat tarptautinį paslaugų pobūdį. UAB „Envija“ išvada, kad jei atitinkamoje rinkoje be draudžiamu susitarimu kaltinamų ūkio subjektų veikia ir kiti ūkio subjektai, tuomet reiškia, kad pažeidėjų susitarimas apėmė ne visą atitinkamą rinką, yra niekuo nepagrįsta. Tai, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas ne tarp visų atitinkamos rinkos dalyvių, nereiškia, kad toks susitarimas turi būti laikomas kaip neapimantis visos atitinkamos rinkos.

UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje ir užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį. Vien jau ši aplinkybė sudaro pagrindą teigti, kad prekyba tarp valstybių narių dėl sudaryto draudžiamo susitarimo galėjo būti paveikta ir toks poveikis galėjo būti reikšmingas (pastebimas). Be to, UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė ne tik Lietuvoje, tačiau taip pat ir Latvijoje, o UAB „Manfula“ veiklą vystė ir Estijoje. Tuo tarpu UAB „Envija“ platina „MWM“ vidaus degimo variklius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Tai tik dar labiau patvirtina teismo bei Konkurencijos tarybos išvadų teisingumą, nes susitarimui apimant kelias valstybes nares, toks susitarimas jau savo esme gali paveikti prekybą tarp valstybių narių. UAB „Envija“, prieštaraudama teismo bei Konkurencijos tarybos išvadoms, niekaip nepagrindžia savo pozicijos bei nepateikia jokių šias išvadas paneigiančių duomenų. Darytina išvada, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamas draudžiamas susitarimas dėl 10 proc. pelno maržos nustatymo iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams galėjo daryti poveikį prekybai tarp ES valstybių narių, todėl UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Teismas išsamiai įvertino visas baudos skaičiavimui reikšmingas aplinkybes  ir pagrįstai rėmėsi 2014 m., o ne 2013 m. UAB „Envija“ bendrosiomis pajamomis apskaičiuojant 10 proc. bendrųjų pajamų ribą pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad net jei bauda būtų apskaičiuota neteisingai (su kuo Konkurencijos taryba nesutinka), tokia aplinkybė savaime niekaip negalėtų nulemti kitokių Nutarime pateiktų išvadų dėl UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ veiksmų vertinimo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo. Akivaizdu, kad baudos dydžio apskaičiavimas kyla iš išvados, kad buvo padarytas pažeidimas, o ne atvirkščiai. Taigi, UAB „Envija“ teiginiai, kad neva neteisingai apskaičiuota bauda yra pagrindas naikinti visa Nutarimą, yra nepagrįsti.

Atsakovas pažymėjo, kad apskaičiuojant bazinį baudos dydį, reikia atsižvelgti į paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas. Tai reiškia, kad, jei ūkio subjektas vykdė pažeidimą, kuris truko, kaip nagrinėjamu atveju, nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2013 m. balandžio mėn., tuomet baziniam dydžiui apskaičiuoti būtų naudojami pažeidėjo 2012 m. pardavimo pajamų duomenys, kadangi tokiu atveju 2012 metai yra paskutiniai vieneri ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkiniai metai (2013 m. duomenys nenaudotini, kadangi pažeidimas trunka tik kelis mėnesius 2013 m.). Taigi, Konkurencijos taryba pagrįstai rėmėsi 2012 m. pardavimo pajamomis nustatydama bazinį baudos dydį ir atitinkamai teismas pagrįstai tokią Konkurencijos tarybos poziciją palaikė. Tuo tarpu apskaičiuojant 10 proc. baudos ribą pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, Konkurencijos taryba ir teismas pagrįstai rėmėsi UAB „Envija“ 2014 m. kaip praėjusiu ūkinių metų bendrosiomis pajamomis, nes Konkurencijos taryba Nutarimą priėmė 2015 m. vasario 11 d. Tiek iš Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies, tiek ir iš LVAT išaiškinimų matyti, kad yra nustatyta taisyklė remtis praėjusių ūkinių metų duomenimis ir tik nesant objektyvios galimybės galima remtis kitų metų duomenimis. Šiuo atveju jokių objektyvių aplinkybių dėl UAB „Envija“ pateiktų 2014 m. duomenų Konkurencijos tarybos Nutarimo priėmimo metu apie bendrąsias pajamas nepatikimumo ir neadekvatumo nebuvo – duomenys buvo pakankami, o UAB „Envija“ argumentai, kad nebuvo galima remtis šiais duomenis, nebuvo pagrįsti objektyvia informacija. Nesant jokio objektyvaus pagrindo abejoti kuria nors UAB „Envija“ nurodytų pajamų dalimi, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo laikyti UAB „Envija“ pateiktus duomenis preliminariais, netiksliais ar pan. ir tuo pagrindu skirti baudą remiantis 2013 m. UAB „Envija“ bendrosiomis pajamomis, nes Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis įpareigoja Konkurencijos tarybą skaičiuoti baudą remiantis praėjusių ūkinių metų duomenimis (šiuo atveju tai buvo 2014 m.). to, kaip matyti iš faktinės situacijos, prieš priimant sprendimą 2015 m. vasario 11 d., 2014 m. ūkiniai metai jau buvo pasibaigę, UAB „Envija“ jau turėjo pajamų apskaitą ir ją pateikė Konkurencijos tarybai, o objektyvaus pagrindo šiais duomenimis nesiremti nebuvo. Kiti ūkio subjektai (UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“) pateikė informaciją apie 2014 m. bendrąsias pajamas, nenurodydami jokių argumentų dėl duomenų nepatikimumo. Atitinkamai, nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai vadovavosi pačios UAB „Envija“ nurodytomis 2014 m. pajamomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Envija“ šiuo atveju argumentus dėl baudos skaičiavimo kelia ne dėl neteisingų Konkurencijos tarybos baudos skaičiavimo principų, o dėl šiuo konkrečiu atveju buvusios situacijos – šio ūkio subjekto pajamos 2014 m. buvo didesnės už 2013 m. pajamas. Konkurencijos taryba taikė vienodas baudų apskaičiavimo taisykles visų pažeidimą padariusių ūkio subjektų atžvilgiu. Pastebėtina, kad UAB „Manfula“ bauda pagal 2013 m. bendrąsias pajamas būtų didesnė nei skaičiuojant pagal 2014 m. bendrąsias pajamas. Taigi, Konkurencijos taryba nesiekė ūkio subjektams skirti kuo didesnes baudas. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos pozicija skaičiuoti baudą, vadovaujantis pagrįstais aktualiausiais duomenimis, yra nulemta Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies bei iš esmės geriausiai užtikrina paties nubausto ūkio subjekto interesus turėti realias galimybes sumokėti baudą, nepatiriant per didelės naštos.

Atkreiptinas dėmesys, kad numačius 10 proc. praėjusių ūkinių metų bendrųjų pajamų ribą baudos dydžiui siekiama, kad baudos nebūtų neproporcingos įmonės dydžiui, ir ypač siekiama, kad nebūtų paskirtos baudos, kurių, kaip manoma, įmonės greičiausiai negalėtų sumokėti. Todėl nėra pagrįsta teigti, kad nesant jokio objektyvaus pagrindo manyti esant sunkiai ūkio subjekto finansinei padėčiai teismas ir Konkurencijos taryba turėjo dar kaip nors papildomai vertinti, ar bauda nesutrikdys UAB „Envija“ normalios komercinės veiklos. Be to, labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis yra viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaip ir bet kurią kitą) reikia įrodinėti, o ne preziumuoti – pats ūkio subjektas turi rinkti įrodymus ir įrodyti šią aplinkybę. Pastebėtina, kad UAB „Envija“ apeliaciniame skunde nurodė, kad ji dar net nėra atlikusi išsamios savo finansinės būklės analizės, kas tuo labiau rodo, kad UAB „Envija“ teiginiai apie labai sunkią ūkio subjekto finansinę padėtį nėra grįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad įmonė jau tyrimo išvadose buvo informuota, jog Konkurencijos taryba gali paskirti baudą. Be to, pranešime apie atliktą tyrimą buvo nurodytos ir pagrindinės siūlomos baudos skyrimui reikšmingos aplinkybės, tokios kaip bazinio baudos dydžio apskaičiavimo principai, pažeidimo pavojingumas, trukmė, taip pat aiškiai nurodyta, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taigi, UAB „Envija“, turėdama priešingos informacijos apie galimą lengvinančios aplinkybės egzistavimą, turėjo visas galimybes ir privalėjo ją pateikti Konkurencijos tarybai iki jai priimant Nutarimą. UAB „Envija“ apeliaciniame skunde niekaip nepagrindė, kad jos finansinė padėtis yra labai sunki ir pagrįstai nepaaiškino, kodėl ji nepateikė įrodymų apie labai sunkią finansinę padėtį dar teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu, nors akivaizdžiai turėjo galimybes tai padaryti. Atitinkamai, jei UAB „Envija“ pateiktų LVAT įrodymus apie labai sunkią finansinę padėtį, manytina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, būtų pagrindas tokius naujus įrodymus atsisakyti priimti. Bet kuriuo atveju esamos UAB „Envija“ finansinės padėties įvertinimas niekaip negali būti pagrindas jai dar labiau mažinti baudos dydį, nes ateityje ši padėtis vėl gali pasikeisti. Tačiau vėlesni, t. y. atsiradę po baudos paskyrimo, finansinės padėties pasikeitimai negali įrodyti jau paskirtos baudos nepagrįstumo, kai ši bauda buvo paskirta vadovaujantis visais teisės aktų reikalavimais.

Atsakydamas į UAB „Manfula“ argumentus dėl baudos, atsakovas pažymi, kad apelianto logika, kad jei yra nustatomas pažeidimo iniciatorius, kitų pažeidimo dalyvių vaidmuo turi būti vertinamas atlaidžiau, yra niekuo nepagrįsta (iniciatoriui būtų skirta didesnė bauda, tačiau tai nereiškia, kad dėl to taip pat būtu mažinama bauda kitiems susitarimo dalyviams). Taigi, net jei UAB „Lukrida“ ir būtų buvusi draudžiamo susitarimo iniciatore, tai nereiškia, kad dėl to UAB „Manfula“ vaidmuo turėjo būti vertinamas kitaip ir kad būtų buvę pagrindo jai skirti mažesnę baudą. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatytas pažeidimas yra dėl 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje priimto sprendimo nustatyti pelno maržą. Įrodymų, kad būtent šis UAB „Envija“ valdybos sprendimas buvo inicijuotas UAB „Lukrida“ bei jos vadovo M. J. (ar kurio nors kito asmens), tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo nustatyta įrodymų, kad UAB „Lukrida“ būtų skatinusi kitus ūkio subjektus dalyvauti pažeidime. Be to, nustatytos aplinkybės UAB „Manfula“ elgesio dalyvaujant draudžiamame susitarime neleidžia laikyti vien tik pasyviu. Kaip jau minėta pirmiau, vienas iš minėtame posėdyje buvusių valdybos narių buvo D. J. (kuris tuo metu taip pat buvo UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas) ir kuris minėtame posėdyje priimto sprendimo atžvilgiu veikė UAB „Manfula“ interesais. UAB „Manfula“ darbuotoja ruošė UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio dienotvarkę. Tačiau net jei UAB „Manfula“ vaidmuo būtų buvęs pasyvus, tai savaime dar nereiškia, kad būtų buvęs pagrindas skirti mažesnę baudą, atsižvelgiant į kitas Nutarimo 13 dalyje įvertintas baudos dydžiui reikšmingas aplinkybes (šio ūkio subjekto pajamas, gautas už kogeneracinių jėgainių statybų Lietuvoje darbus per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2012 m.; sunkų pažeidimo pobūdį (horizontalus kainų nustatymo susitarimas); 2,5 metų pažeidimo trukmę ir kitas Nutarimo 13 dalyje įvertintas aplinkybes).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos   2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas UAB „Manfula“ skunde prašė panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, kurioje konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas, arba pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą, kuriuo jam paskirta maksimali 10 proc. nuo bendrųjų metinių 2014 m. gautų pajamų sankcija, atitinkamai sušvelninant šią UAB „Manfula“ skirtiną piniginę baudą, atsižvelgiant į jo pasyvų vaidmenį sudarant draudžiamą susitarimą; pakeisti Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB ,,Lukrida“ atleistas nuo jam skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB ,,Lukrida“ atžvilgiu skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius. UAB „Envija“ prašė panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos nutarimą ir priteisti iš jo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. UAB „Envija“ prašė panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos nutarimą ir priteisti iš jo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu UAB ,,Manfula“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, o UAB „Envija“ skundą patenkino, iš dalies pakeisdamas Konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažindamas UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 Eur iki 218 695,61 Eur. Kitą UAB „Envija“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

UAB „Manfula“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant Tarybos Nutarimo 1 punktą ta apimtimi, kuria ši bendrovė pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį bei Nutarimo 2.1 punktą, kuriuo UAB „Manfula“ paskirta 333 900 EUR dydžio bauda už skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą. Jei būtų nustatyta, kad UAB „Manfula“ vis dėlto pažeidė minėtas Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas 101 str. ir Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktai nurodyta apimtimi nebūtų panaikinti, pareiškėjas tuomet prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pakeičiant Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinant UAB „Manfula“ paskirtą baudą, atsižvelgiant į ,,Manfula“ pasyvų vaidmenį draudžiamo Susitarimo sudaryme, taip pat pakeičiant Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB „Lukrida“ atleistas nuo jam skirtos baudos, ir perskaičiuojant šiai bendrovei skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius. UAB „Envija“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti šio pareiškėjo apeliacinį skundą visa apimtimi ir panaikinti  Tarybos Nutarimą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjų apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Dėl teisinio reguliavimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kylančio iš draudimo sudaryti konkurenciją ribojančius ar galinčius riboti susitarimus (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, SESV 101 straipsnio 1 dalis).

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Iš esmės analogiškas draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte: kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Atsižvelgus į tai, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir į tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka SESV 101 straipsnio nuostatas, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį atitinkamai vadovaujamasi SESV 101 straipsnio taikymo praktika.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas (žr. pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525‑2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimus). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-686/2006, Administracinių teismų praktika, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858‑294/2011; 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se (lot. savaime) ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją, sujungtose bylose T‑374/94, 375/94, 384‑388/94, EU:T:1998:198, 136 p.).

Taigi kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552‑2016/2012).

Svarbu tai, kad analogiškai taikoma ir SESV 101 straipsnio 1 dalis (žr. pvz. Komisijos komunikato dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių (2004/C 101/08) 17, 18 p.). SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo klausimai nagrinėjamu atveju yra aktualūs, nes atsižvelgęs inter alia į tai, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje ir užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį, be to, UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ taip pat veikė Latvijoje, UAB „Manfula“ veiklą vystė ir Estijoje, o UAB „Envija“ „MWM“ vidaus degimo variklius platino Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje, atsakovas padarė išvadą, kad draudžiamas susitarimas dėl 10 proc. pelno maržos nustatymo iš UAB „Envija“ perkamiems vidaus degimo varikliams galėjo daryti poveikį prekybai tarp ES valstybių narių, todėl UAB „Lukrida“, UAB „Manfula‘ ir UAB „Envija“ pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Papildomai pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymas tiesiogiai neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1, 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio a) punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas vertikaliaisiais susitarimais laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016).

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo

Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad uždarosioms akcinėms bendrovėms „Lukrida“ ir „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarius susitarimą dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms, buvo padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo nagrinėtas draudžiamas konkurentų susitarimas, todėl, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, nebuvo būtinybės galutinai apibrėžti atitinkamą rinką, o tikslus rinkos apibrėžimas niekaip nekeistų nagrinėjamų veiksmų vertinimo. Taip pat pripažino pagrįstais Tarybos teiginius, kad konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo  riboja konkurenciją jau vien pagal savo tikslą, todėl atmetė pareiškėjų argumentus dėl susitarimo faktinio įgyvendinimo, nes nebuvo būtina vertinti tokio susitarimo poveikio.

UAB „Manfula“ apeliaciniame skunde teigia, kad aplinkybės, susijusios su UAB „Envija“ steigimu ar šios bendrovės valdymu, taip pat aplinkybės, tiesiogiai susijusios su 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio metu priimtais sprendimais, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Manfula“ nesudarė ir nedalyvavo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu draudžiamo susitarimo.

UAB „Envija“ savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad Tarybos naudojami fragmentiški, selektyvūs ir prieštaringi įrodymai bei nepagrįsta aplinkybių interpretacija yra pakankami tam, kad būtų konstatuotas draudžiamas susitarimas, kuriuo UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus. 

Teisėjų kolegija tokius UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ apeliacinių skundų argumentus pripažįsta nepagrįstais todėl atmeta.

Siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamas galbūt sudarytas susitarimas pažeidžia inter alia SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti: i) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą; ii) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Dėl susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto pirmiausia pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. Konkurencijos įstatymo Nr. XI-1937 redakcija, galiojusi 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 priėmimo metu) 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Teisingumo Teismas yra sprendęs, jog sąvokos „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir formomis (1999 m. liepos 8 d. ESTT sprendimo byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Anic Partecipazioni SpA, C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 131 p.). Todėl kriterijai, kurie buvo nustatyti Teisingumo Teismo praktikoje siekiant įvertinti, ar elgesys turi tikslą ar poveikį trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją, taikomi neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie susitarimą, sprendimą arba suderintus veiksmus (2009 m. birželio 4 d. ESTT sprendimo byloje T‑Mobile Netherlands BV ir kiti, C‑8/08, EU:C:2009:343, 23–24 p.). Be to, Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, 41-69, EU:C:1970:71).

Tačiau analizuojant suderintų veiksmų sąvoką pasakytina, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme apima tam tikrą veiksmų koordinavimo tarp įmonių formą, kuri, nors nėra pasiekusi stadijos, kai visiškai sudaromas susitarimas, žinomai pakeičia konkurencijos rizikas praktiniu bendradarbiavimu tarp jų (pvz., Teisingumo Teismo 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo Suiker Unie UA prieš Europos Komisiją sujungtose bylose nuo 40/73 iki 48/73, 50/73, nuo 54/73 iki 56/73, 111/73, 113/73, 114/73, EU:C:1975:174, 26 p., jau minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją 63 p.).

Derinimo ir bendradarbiavimo kriterijai, kurie būtini siekiant nustatyti, ar veiksmai yra suderinti, ir kuriais tikrai nereikalaujama, kad būtų parengtas realus planas, turi būti suprantami atsižvelgiant į konkurencijos sampratą, kylančią iš SESV nuostatų, pagal kurią ekonominis vienetas privalo nepriklausomai nuspręsti dėl strategijos, kurią jis ketina įgyvendinti bendroje rinkoje (pvz., Teisingumo Teismo jau minėto sprendimo Suiker Unie UA ir kiti prieš Europos Komisiją, 173 p.; 1981 m. liepos 14 d. sprendimo Züchner prieš Bayerische Vereinsbank AG, 172/80, EU:C:1981:178, 13 p.; jau minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją 63 p., 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo Deere prieš Europos Komisiją, 7/95 P, EU:C:1998:256, 86 p.). Šis autonomijos reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo savo konkurentų elgesio, tačiau jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių ūkio subjektų, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje. Labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje pasikeitimas informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją (1998 m. gegužės 28 d. ESTT sprendimo byloje John Deere Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, C?7/95 P, EU:C:1998:256, 87 – 88 p.). Iš to matyti, kad konkurentų pasikeitimas informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl riboja įmonių konkurenciją (2003 m. spalio 2 d. ESTT sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C 194/99 P, EU:C:2003:527, 81 p.).

Suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų atveju, suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni,  49/92 P,  EU:C:1999:356, 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hüls AG prieš Europos Komisiją, 199/92 P, EU:C:1999:358, 123–125 p.).

2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje, kaip matyti iš to posėdžio protokolo, buvo svarstytas kainodaros dirbant su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ patvirtinimas. UAB „Envija“ direktoriui pasiūlius, kad parduodant prekes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ būtų nustatyta minimali 10 proc. pelno marža, visi posėdyje dalyvavę UAB „Envija“ valdybos nariai vienbalsiai balsavo už pasiūlymą. UAB „Lukrida“ apie tokio sprendimo turinį žinojo, nes jo direktorius pats dalyvavo minėtame UAB „Envija“ valdybos posėdyje.

D. J., būdamas UAB „Envija“ valdybos nariu ir kartu užimdamas UAB „Manfula, komercijos direktoriaus pareigas, 2010 m. spalio 5 d. elektroninio laiško, siųsto UAB „Envija“ direktoriui, kopiją nusiuntė ir UAB „Manfula“ direktoriui, kuris nebuvo nei UAB „Envija“  akcininkas, nei šios bendrovės valdybos narys. Šiame laiške inter alia buvo nurodyta, kad numatomame 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdyje bus svarstomas UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ pritaikomos maržos klausimas. Taigi konstatuotina, kad UAB „Manfula“ buvo informuota, jog bus priimtas  sprendimas ne tik dėl šiai bendrovei, bet ir jos konkrečiam konkurentui taikytinos kainodaros.

Iš UAB „Envija“ direktoriaus T. P. pateiktos informacijos dėl šios bendrovės susirinkimų darbotvarkių ir protokolų siuntimo UAB „Manfula“ direktoriui priežasčių (Nutarimo 64 punktas) matyti, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos posėdžio rezultatas dėl taikytinos kainodaros taip pat buvo atskleistas UAB „Manfula“.

Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs proceso šalių pateiktus įrodymus, darė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą nustatyti maržą vidaus degimo varikliams, kuriuos abu konkurentai pirko iš UAB „Envija“, ir po valdybos posėdžio tiek UAB „Lukrida“, tiek ir UAB „Manfula“ žinojo tokio sprendimo rezultatus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir atmeta UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai interpretuotų Tarybos nustatytų aplinkybių, kuris iš esmės grindžiamas teiginiais, susijusiais su tariamu UAB „Manfula“ direktoriaus nežinojimu apie konkretų kainodaros sprendimą. Be to, susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto konstatavimo aspektu teisėjų kolegija nereikšmingais laiko UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentus, susijusius su UAB „Lukrida“ galbūt turėtais nesąžiningais ketinimais inicijuojant bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei Komisijos pranešime dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 11), nei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1S-27 patvirtintose Draudžiamų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisyklėse nėra numatytas priežasčių ir motyvų, kuriais vedinas asmuo praneša apie draudžiamą susitarimą, vertinimas, taigi nėra teisinio pagrindo tokius aspektus laikyti darančiais ar galinčiais daryti kokią nors įtaką tyrimui dėl draudžiamo susitarimo sudarymo ar tokio susitarimo fakto konstatavimui.

Dėl UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumento dėl buvusio šios bendrovės vadovo T. P. galbūt turėto suinteresuotumo pateikti neobjektyvius atsakymus, nes ši bendrovė yra pradėjusi teisinius procesus dėl jo netinkamai atliktų funkcijų, teisėjų kolegija pažymi, kad jei UAB „Envija“ suponuoja jos buvusį direktorių skleidžiant tikrovės neatitinkančias žinias, Lietuvos Respublikos įstatymai numato juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo institutą, kuriuo bendrovė galėjo pasinaudoti. Tuo metu nagrinėjamoje byloje šis argumentas vertintinas kaip paremtas neįrodytomis prielaidomis, todėl laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.

Byloje nustatyta, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo didžiausi kogeneracinių jėgainių statybų Lietuvoje rinkos dalyviai, t. y. taip bendrovės vertinamos atsižvelgiant į kiekvienos iš jų veiklą atskirai. Byloje taip pat nustatyta, kad rinkoje veikia ir kiti subjektai, tačiau atsižvelgiant į  Nutarime įvardintų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ konkurentų skaičių, taip pat į kogeneracinių jėgainių statybos sektoriaus pobūdį, lemiantį būtinybę turėti specifinių žinių, dėl kurių susidaro įėjimo į rinką didelis barjeras, galima apibendrintai konstatuoti, kad toje rinkoje veikia ribotas įmonių skaičius. Todėl, atsižvelgiant į UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kartu užimamą rinkos dalį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių bendrovių tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai, vykę per UAB „Envija“, lemiantys susižinojimą dėl kiekvienai iš jų taikomos kainos dalies, aiškiai neatitinka normalių sąlygų rinkoje. Kitaip tariant, taip veikdamos UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ bent jau sumažino netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl ribojo įmonių konkurenciją. Taigi šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja draudžiamo susitarimo sudarymo faktą.

UAB „Manfula“ apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių, susijusių su UAB „Envija“ steigimu, šiuo aspektu yra nereikšmingi, nes nedaro jokios įtakos prieš tai minėtos trijų įmonių atstovų tarpusavio komunikacijos vertinimui. Taip pat vertintini ir UAB „Manfula“ argumentai, kad ši įmonė niekada nedalyvavusi ir nesiekusi dalyvauti UAB „Envija“ valdyme: kaip atskleidžia pirmiau nurodyta Teisingumo Teismo praktika, dalyvavimo įmonės valdyme elementas apskritai nėra būtinas siekiant konstatuoti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą. Atsižvelgiant į tai, taip pat atmestini analogiški (su UAB „Envija“ steigimo aplinkybėmis, valdymo aspektais ir savarankiškai priimta kainodara susiję) UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentai.

Nagrinėjant kitą draudžiamo susitarimo elementą – susitarimo objektą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinėje byloje Taryba siekia įrodyti, kad konkurentai susitarė dėl jų perkamos produkcijos kainų fiksavimo. Šiuo aspektu SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai numatyta, kad konkurenciją riboja priemonės, kuriomis tiesiogiai arba netiesiogiai nustatomos inter alia pirkimo kainos. Pagal  nusistovėjusią ES teismų praktiką kainų nustatymas yra akivaizdus konkurencijos ribojimas (1995 m. balandžio 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T-148/89, EU:T:1995:68, 109 p. ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T-374/94, T-375/94, T-384/94 ir T‑388/94, EU:T:1998:198, 136 p.).

Konkuruojančių įmonių bendras siekis ne konkrečiai fiksuoti kainą, tačiau nustatyti tokios kainos minimalią ribą taip pat priskirtinas draudžiamam susitarimui. Minėtu aspektu tikslinga paminėti, kad Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas sujungtose bylose Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) ir kiti, T‑217/03 ir T‑245/03, konstatavęs, kad iš paties atitinkamų ginčijamo susitarimo nuostatų turinio matyti, kad buvo susitarta ne dėl rekomenduojamų arba orientacinių, o minimalių kainų, kurių įsipareigojo laikytis susitarimą pasirašiusios federacijos, sprendė, kad vien tokio susitarimo, sudaryto tarp ūkininkams atstovaujančių federacijų ir skerdėjams atstovaujančių federacijų, nustatančio minimalias kainas tam tikroms karvių kategorijoms siekiant jas padaryti privalomas visiems ūkio subjektams atitinkamose rinkose, tikslas yra riboti laisvą konkurenciją šiose rinkose, be kita ko, dirbtinai apribojant augintojų ir skerdėjų komercinių derybų laisvę ir iškreipiant kainų formavimąsi nagrinėjamose rinkose (2006 m. gruodžio 13 d. EB Pirmosios instancijos teismo sprendimo sujungtose bylose Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) ir kiti, T‑217/03 ir T‑245/03, EU:T:2006:391, 84–85 p.). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip draudžianti konkurentų susitarimus dėl jų perkamos produkcijos inter alia minimalių kainų fiksavimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad uždarųjų akcinių bendrovių „Lukrida“ ir „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms, nustatant minimalią kainos ribą, atitinka draudžiamų susitarimų sąvokos objektą. Atsižvelgus į tai, kad susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktas jau buvo konstatuotas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo

Pirmosios instancijos teismas aptaręs nagrinėjamu atveju aktualias Europos Sąjungos teisės nuostatas ir remdamasis Nutarime išdėstytomis aplinkybėmis nurodė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje ir užėmė didžiąją atitinkamos rinkos dalį. Be to, nustatyta, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ taip pat veikia ir Latvijoje, o dar UAB „Manfula“ veiklą plėtoja ir Estijoje. O UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, Nutarime pagrįstai konstatuota, kad sudarant draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, nes nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausi atitinkamos rinkos dalyviai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje atitinkamos ne siauresnės nei nacionalinė rinkos dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina projektus dėl kogeneracinių jėgainių statybos Latvijos Respublikoje (o UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), bei tai, jog UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje, nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms.

UAB “Envija” apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino, kad Tarybos nustatytu draudžiamu susitarimu buvo pažeista SESV 101 straipsnio 1 dalis. Grįsdama tokį argumentą pareiškėja nurodo, kad byloje tariamai nustatytas susitarimas nėra tarptautinis kartelis, su importu ar eksportu susijęs ar kelias valstybes nares apimantis susitarimas, be to, Taryba nevertino, ar MWM vidaus degimo varikliais buvo prekiaujama tarp valstybių narių, pati netyrė, o remdamasi tik subjektyviais UAB „Manfula“, UAB „Envija“ ir UAB „Lukrida“ parodymais nusprendė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ atitinkamoje rinkoje užėmė didžiąją jos dalį ir buvo didžiausi tokios rinkos dalyviai, nors iš tiesų rinkose veikė didelis skaičius jų konkurentų.

Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais dėl SESV nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad pagal 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsnį valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius.

Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nurodęs savo praktikoje (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016), SESV 101 straipsnis nereikalauja įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, tačiau užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Europos Komisijos pranešime „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ (toliau – ir Paaiškinimai dėl poveikio prekybai) 77 punkte numatyta, kad kai susitarimai yra vykdomi vienos valstybės narės teritorijoje, pakanka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą.

Paaiškinimuose dėl poveikio prekybai, kalbant apie sąvoką „gali paveikti“, nustatyta, kad turi būti įmanoma numatyti, su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktais, kad susitarimas ar veiksmai gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai (ESTT 1966 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Société Technique Mini?re (L.T.M.) prieš Maschinenbau Ulm GmbH (M.B.U.), 56–65, EU:C:1966:38, 23 p.). Sąvoka „gali paveikti“ reiškia, kad nebūtina nustatyti, jog susitarimas ar veiksmai iš tikrųjų turi ar turėjo poveikį prekybai tarp valstybių narių. Pakanka to, kad susitarimas ar veiksmai „gali“ turėti tokį poveikį (26 punktas). Poveikio prekybai vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie, imant individualiai, nebūtinai yra lemiantys. Svarbūs veiksniai yra, pavyzdžiui, susitarimo ar veiksmų pobūdis, atitinkamų prekių pobūdis ir ūkio subjektų padėtis bei reikšmingumas (28 punktas). Kalbant apie „pastebimumo“ sąvoką, Paaiškinimuose dėl poveikio prekybai pažymėta, kad tais atvejais, kai pagal savo pobūdį susitarimas ar veiksmas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, riba pastebimumui nustatyti yra mažesnė, nei tuomet, kai susitarimas ar veiksmas pagal savo pobūdį negali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos (45 punktas). Mažoms ir vidutinėms įmonėms gali būti taikoma Bendrijos teisė, ypač tais atvejais, kai jų veikla yra tarpvalstybinė (50 punktas).

Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (pvz., 1972 m. spalio 17 d. ESTT sprendimas Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8-72, EU:C:1972:84 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos ,,poveikis prekybai“ 78 punkte taip pat nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (analogiškai pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858‑1245/2012).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Taryba, remdamasi tik subjektyviais UAB „Manfula“, UAB „Envija“ ir UAB „Lukrida“ parodymais, nusprendė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ atitinkamoje rinkoje užėmė didžiąją jos dalį ir buvo didžiausi tokios rinkos dalyviai, nors savarankiškai netyrė ir nevertino UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ užimamų rinkų dalių, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nepateikia tokias Tarybos išvadas paneigiančių duomenų. Pareiškėjo nuomone, faktas, kad rinkose veikia UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ konkurentai įrodo, jog tariamas susitarimas neapėmė visos atitinkamos rinkos Lietuvoje. Teisėjų kolegija tokį argumentą laiko nepagrįstu ir atmeta, nes jis niekaip nepagrindžia pareiškėjo teiginio teisingumo. Taip pat kaip nereikšmingi atmestini argumentai, kad byloje nustatytas susitarimas vertintinas kaip netarptautinis kartelis, su importu ar eksportu nesusijęs ar kelias valstybes nares neapimantis susitarimas, be to,  kad Taryba nevertinusi, ar MWM vidaus degimo varikliais buvo prekiaujama tarp valstybių narių. Teisėjų kolegija dėl šių argumentų pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymą turizmo agentūrų suderintiems veiksmams, nors pareiškėjai teigė, jog kelionių agentūros vykdė veiklą tik Lietuvoje ir neplatino kelionių už jos ribų, o byloje nebuvo duomenų, kad kelionių agentūrų tinklapiai veikė ir užsienio kalba – tame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, be kita ko, buvo pažymėta, kad, kad keliones internetu galėjo įsigyti ir užsienyje gyvenantys lietuviškai kalbantys pirkėjai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A 97-858/2016). Tuo metu nagrinėjamoje byloje UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina kogeneracinių jėgainių statybos projektus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos Respublikoje (UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), o UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje

Kadangi pareiškėjų sudarytas susitarimas dėl perpardavimo kainų palaikymo laikytinas ribojančiu konkurenciją pagal savo tikslą, nėra svarbu nustatyti jo realų įgyvendinimą ir pasekmes, jo poveikio analizė nebuvo reikalinga. Atliekant tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje bei SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatų taikymas nėra išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo susitarimo pasekmes: tiek pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tiek pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016).

Kaip minėta, SESV 101 straipsniu draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis (pvz., Teisingumo Teismo 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas John Deere prieš Komisiją, C‑75/95P, EU:C:1998:256). Tai patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad ,,visi susitarimai, <...> kurie <...> gali riboti konkurenciją, yra draudžiami <...>“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą, taikoma ta pati Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei SESV 101 straipsnio 1 dalis, todėl konkurencijos ribojimo pobūdis pažeidimo kvalifikavimui įtakos neturi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai sudarė susitarimą dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms nustatant minimalią kainos ribą, pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo

Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis reglamentuoja piniginių baudų skyrimą už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, remiantis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas spręsti dėl sankcijų pareiškėjams taikymo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Taryba pagrįstai ir teisėtai skyrė UAB „Manfula“ 333 900 eurų piniginę baudą. Kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo iniciatoriai, pagrindinis baudos dydis už įtaką pažeidimo padarymui nė vienam iš ūkio subjektų pagrįstai nebuvo nei didinamas, nei mažinamas, o UAB „Lukrida“ pateiktos medžiagos apimtis bei vertė atitinka Atleidimo nuo baudų taisyklių 3 punkto bei Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygas ir reikalavimus, atsakovė pagrįstai ir teisėtai atleido UAB „Lukrida“ nuo Nutarimo 223 pastraipoje nurodytos skirtinos baudos už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimą. UAB „Envija“, pateikdama atsakovei 2014 metų bendrąsias pajamas, nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs, nėra tikslūs ir patikimi, todėl jais neturėtų būti remiamasi. Tačiau Taryba nesutiko su UAB „Envija“, kad neturėtų būti remiamasi jos bendrosiomis metinėmis pajamomis praėjusiais ūkiniais metais, t. y. 2014 m. UAB „Envija“ pateikė teismui papildomus įrodymus (nepriklausomo audito išvadą ir kt.), iš kurių nustatyta, kad 2014 m. UAB „Envija“ bendrosios metinės pajamos buvo 7 551 122 Lt (2 186 956,09 EUR). Kadangi atsakovas, apskaičiuodamas baudos dydį, rėmėsi preliminariais UAB „Envija“ duomenimis, pirmosios instancijos teismas pakeitė Nutarimo rezoliucinę dalį ir sumažino UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 EUR iki 218 6 95,61 EUR.

Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad jiems buvo skirtos nepagrįstai didelės baudos, ir prašo jas panaikinti arba sumažinti. UAB „Manfula“ apeliaciniame skunde nurodo, kad šios bendrovės vaidmuo turėtų būti vertinamas nebent kaip pasyvus, nes visos bendradarbiavimo su UAB „Manfula“ iniciatyvos, įskaitant ir tariamo susitarimo sudarymą, kilo M. J. ir jo valdomos įmonės UAB „Lukrida“ iniciatyva. UAB „Envija“ apeliaciniame skunde teigia, kad Nutarimą priėmusi 2015 metų pačioje pradžioje, kai UAB „Envija“ dar neturėjo tikslių ir įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų duomenų apie savo 2014 metų bendrąsias metines pajamas, Taryba, apskaičiuodama UAB „Envija“ baudos dydį, turėjusi remtis 2013 metų patvirtintomis šios bendrovės pajamomis, kaip analogiškais atvejais yra dariusi savo praktikoje anksčiau, o pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Nutarimą šiuo pagrindu, o ne suformuoti ydingą praktiką ir ištaisyti Tarybos klaidą bei patikslinti paskirtos baudos dydį. UAB „Envija“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, todėl privalo būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu kaip savo turiniu akivaizdžiai prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 daliai. Be to, UAB „Envija“ teigimu, Tarybai nutarimu paskyrus o pirmosios instancijos teismui kiek sumažinus šiai bendrovei paskirtos baudos dydį jos finansinė padėtis tapo labai sunkia, todėl į tai būtina atsižvelgti kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444‑1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1699-822/2015). Analogiškos pozicijos laikosi ir ESTT (žr., pvz., 2005 m. birželio 28 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, C-189/02 P, 172 p.). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto ir bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), ir specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pavyzdžiui, baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552‑2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016).

Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, nustačius bazinį baudų dydį, jis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai). Taigi, vadovaujantis baudų už konkurencijos teisės pažeidimus nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, individualizuojant baudą, be kita ko, būtina vertinti, ar ūkio subjektų veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016 Administracinė jurisprudencija. 2016, 31, p. 206-360).

UAB „Manfula“ apeliacinio skundo argumentą dėl jai skirtos baudos mažinimo, atsižvelgiant į pasyvų jos vaidmenį, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog baudos mažinimo požiūriu turi būti nustatytos tokios išskirtinės ar specifinės aplinkybės, susijusios su ūkio subjekto pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimo padarymui, kurios, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo principus, konkrečios situacijos aplinkybes, pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti dar labiau sumažinta (LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444‑1433/2011, 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012). Nagrinėjimu atveju UAB „Envija“ atstovų atlikti aktyvūs veiksmai perduodant UAB „Manfula“ direktoriui su šiai bendrovei ir jos konkurentui UAB „Lukrida“ taikoma kainodara susijusią informaciją nulėmė, kad UAB „Manfula“ aktyvių veiksmų atlikti nebereikėjo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl UAB „Lukrida“ suinteresuotumo tam tikrais viešaisiais pirkimais ir kitokių iniciatyvų dėl kitų bendrovių steigimo šiuo aspektu yra nereikšmingi ir prieš tai minėtos išvados nepaneigia. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprieštaravimas jiems laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nes nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. ESTT sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos C‑189/02 P, C-202/02 P, nuo C-205/02 P iki C‑208/02 P ir C-213/02 P, EU:C:2005:408, 142 ir 143 p.). Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, jog nėra pagrindo konstatuoti išskirtinių ar specifinių aplinkybių, susijusių su UAB „Manfula“ pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimo padarymui, kurios pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti sumažinta.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad labai sunki finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe pripažįstama gali būti tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas sukels nepataisomą pavojų įmonei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas vertina Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumą pagal jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes ir tik išimtiniais atvejais gali atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją, ne abstrakčių, o konkrečių ir įtikinamų įrodymų pagrindu rodančią, kad teisingumo ir protingumo principai reikalauja perskaičiuoti baudą dėl sumažėjusių įmonės pajamų (pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012 remdamasi šiuo argumentu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad  bylos duomenys nepagrindė tų sąlygų, kurioms esant būtų galimas toks išimtinis vertinimas (2012 m. gegužės 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012). Atsižvelgiant į tai, atmestinas UAB „Envija“ argumentas, kad šios bendrovės labai sunki finansinė padėtis tapo tik Tarybai Nutarimu paskyrus, o vėliau pirmosios instancijos teismui sprendimu sumažinus Tarybos paskirtą baudą. Šiuo aspektu Teisėjų kolegija pažymi, jog Tarybai pripažinus konkurencijos teisės pažeidimą ir paskyrus ūkio subjektui baudą logiška, kad to ūkio subjekto finansinė padėtis tampa blogesnė, nei buvo iki baudos paskyrimo. Atsižvelgiant į tai, kad konkurencijos teisės srityje paprastai skiriamos baudos savo nominalia išraiška būna didelės (nors procentine išraiška tesudaro iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais), neatmestina, kad po baudos skyrimo ūkio subjekto finansinė padėtis gali tapti labai sunki. Todėl ūkio subjekto finansinė padėtis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies aspektu turėtų būti vertinama nutarimo priėmimo metu ir, kaip nustatyta jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tik išimtiniais atvejais galima atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti nagrinėjamą situacija išimtine, todėl nėra pagrindo UAB „Envija“ paskirtą baudą mažinti. 

Nagrinėjant skiriamų baudų maksimalias ribas atkreiptinas dėmesys, kad tiek bazinis baudos dydis, apskaičiuotas prieš baudos patikslinimą, negali viršyti 10 procentų ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, tiek galutinė patikslina bauda negali viršyti tokio paties Konkurencijos įstatyme nustatyto maksimalaus baudos dydžio (Aprašo 16 ir 24 p.).

Dėl Tarybos paskaičiuotos ir pirmosios instancijos teismo patvirtintos UAB „Manfula“ baudos teisės aktuose nustatytos maksimalios baudos ribos aspektu ginčas nekyla. Dėl UAB „Envija“ paskaičiuotos baudos šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad atsakovė apskaičiuodama baudos dydį rėmėsi preliminariais UAB „Envija“ duomenimis, pats įvertino pateiktus papildomus įrodymus (nepriklausomo audito išvadą ir kt.), iš kurių nustatyta, kad 2014 m. UAB „Envija“ bendrosios metinės pajamos buvo 7 551 122 Lt (2 186 956,09 EUR), ir pakeitė Nutarimo rezoliucinę dalį sumažindamas UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 EUR iki 218 6 95,61 EUR. Taigi tokia bauda sudaro 10 procentų UAB „Envija“ 2014 metų bendrųjų metinių pajamų, vadinasi, ji atitinka Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir atmeta UAB „Envija“ argumentą, kad dėl baudos paskaičiavimo, atlikto remiantis ne tiksliais, o preliminariais šios bendrovės pateiktais duomenimis, Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, todėl privalo būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu kaip savo turiniu akivaizdžiai prieštaraujantis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 daliai.

ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtino, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konkurencijos teisės srityje yra patvirtinta, kad netinkamas Konkurencijos tarybos diskrecijos įgyvendinimas, jeigu jis pripažįstamas esminiu pažeidimu, yra pagrindas panaikinti nutarimą kaip neteisėtą (2013 m. kovo 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-706/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.). Tačiau šioje srityje teismo diskrecija neapsiriboja priimto akto panaikinimu. Konkurencijos įstatymo 34 straipsnis aiškiai nustato, kad teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, priima vieną iš šių sprendimų: palikti nutarimą nepakeistą ir skundą atmesti; panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti; panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis; pakeisti nutarimą dėl koncentracijos, sankcijų arba laikinųjų priemonių taikymo. Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad teismas turėjo panaikinti Nutarimą, o ne patikslinti paskirtos baudos dydį. Atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 34 straipsnio teismui suteikiamą diskrecija atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą pagrįstai remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, pagal kurį išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima sprendimą patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė atmesdamas UAB „Manfula“ skundo argumentus dėl paskirtos baudos, o UAB „Envija“ paskirtą baudą sumažindamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Nutarimo teisėtumo yra pagrįsta ginčo faktinio ir teisinio aspektų analize, ginčas išnagrinėtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, išaiškinus ir pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė