Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL UAB „LUKOIL BALTIJA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO 1 DALIES IR 9 STRAIPSNIO 2 DALIES REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-899-858/2017
Procesinio sprendimo kategorija 11.4

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2017 m. balandžio 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AMIC Lietuva“ atstovams advokatams M. I., I. S.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms J. I., L. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AMIC Lietuva“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Petroleum“ dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ (šiuo metu pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „AMIC Lietuva“, toliau – ir UAB „Lukoil Baltija“, pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (I t., b. l. 121–137; IV t., b. l. 1–46) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 2S-2/2014 „Dėl UAB „Lukoil Baltija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ 1–4 punktus; 2) panaikinti Konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 3S-63; 3) UAB „Lukoil Baltija“ prašymą išspręsti iš esmės, įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą ir sustabdyti veiksmų atlikimą Konkurencijos tarybos byloje Nr. 12/xx/1/1/06/23/048 iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3479-142/2013; 4) panaikinti Konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 3S-65; 5) UAB „Lukoil Baltija“ prašymą išspręsti iš esmės ir įpareigoti Konkurencijos tarybą leisti UAB „Lukoil Baltija“ susipažinti su 2001 metų Konkurencijos tarybos tyrime „Dėl leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją, UAB „Lukoil Baltija“ ir akcinei bendrovei Vilniaus bankas (toliau – AB Vilniaus bankas) sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyta 37 procentų balsavimo teisės akcinės bendrovės „Lietuvos kuras“ (toliau – AB „Lietuvos kuras“) kreditorių susirinkime“ pateikta išvada – pažyma (toliau – ir Pažyma).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo jis pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir jam paskirta 3 422 642,40 eurų bauda, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Pasak pareiškėjo, ginčijamame nutarime nepagrįstai konstatuota, kad, jungtinės sutarties pagrindu įgydamas šešiolikos degalinių kontrolę, pareiškėjas vykdė koncentraciją pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatas, nes leidimą vykdyti tokią koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ gavo 2001 m. spalio 4 d., kai degalinės priklausė ne uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Petroleum“ (toliau – UAB „Baltic Petroleum“), bet bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Lietuvos kuras“ (toliau – BAB „Lietuvos kuras“). Atsakovas Konkurencijos taryba nepagrįstai nurodė, kad pagal 2001 m. spalio 4 d. nutarimą pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas eksploatuoti BAB „Lietuvos kuras“ nuosavybės teise priklausiusias degalines. Taryba turėjo pareigą objektyviai ir nuodugniai išnagrinėti pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimą ir, nustačiusi neaiškumus, pareikalauti pateikti papildomą informaciją bei įvertinti, kokią įtaką BAB „Lietuvos kuras“ turtui galėtų daryti pareiškėjas, įgijęs degalinių kontrolę. Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 pareiškėjui buvo duotas leidimas vykdyti koncentraciją be jokių išlygų. Išduodama leidimą, Taryba konstatavo, kad prie pareiškėjo valdomo degalinių tinklo prijungus BAB „Lietuvos kuras“ priklausančias degalines, rinka nebus sukoncentruota. Tarybos išvados, kad 2001 metais atlikto tyrimo rezultatai neturi teisinės reikšmės ir nevaržo atsakovo galimybių pakartotinai vertinti pareiškėjo veiksmų dėl galimai vykdytos koncentracijos, pažeidė gero administravimo principus ir pareiškėjo teises. Pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių suvokti, kad jis turėjo gauti dar vieną leidimą koncentracijai vykdyti, todėl negalėjo būti konstatuota jo kaltė dėl padaryto pažeidimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinama nė viena iš Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant ūkio subjektas privalo pranešti Tarybai apie numatomą vykdyti koncentraciją ir gauti leidimą. Pagal teisinį reglamentavimą koncentracija laikytinas toks turto dalies kontrolės įgijimas, kai įsigyjama ūkio subjekto turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje. UAB „Baltic Petroleum“ į jungtinę veiklą įneštos degalinės nėra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, nes jos pačios iš savęs nėra verslo dalies pagrindas, sudarantis verslo ar jo dalies kompleksą. Pareiškėjas degalines eksploatavo kaip pavienį turtą, t. y. neperleidęs personalo, intelektinės nuosavybės teisių ir pan. Tokio turto kontrolės įgijimas, pagal Konkurencijos įstatymą ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus bei Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) praktiką, negalėjo būti laikomas koncentracija. Tarybos padaryta išvada, kad degalinė yra tokia ūkio subjekto turto dalis, kuri laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, yra visiškai nepagrįsta, nes atsakovas nevertino turto, kaip vieneto, dalies ekonominių elgsenos rinkoje aplinkybių ir kitų būtinųjų ekonominio vieneto požymių analizės. Pagal jungtinės veiklos sutartį UAB „Baltic Petroleum“ suteikė teisę pareiškėjui jungtinės veiklos tikslais naudoti degalinių tinklą ir jame vykdyti prekybą. Pareiškėjo įnašą sudarė darbas, bendrosios administracinės sąnaudos, profesinės žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, taip pat teisė naudotis išskirtiniu Lukoil teisių kompleksu. Parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainas savarankiškai nustatė pats pareiškėjas. Degalinės perleistos be prekės ženklų, pavadinimų, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų. Degalines pareiškėjas eksploatavo su Lukoil prekės ženklu, įrengė išorinius mokėjimo terminalus, įdarbino personalą, nustatė darbo režimą, organizavo naftos produktų tiekimą, vienašališkai nustatė prekių ir paslaugų kainas bei nuolaidų sistemą. Degalinės į jungtinę veiklą įneštos be mažmeninei prekybai naftos produktais reikalingų licencijų, kurias savo vardu gavo pareiškėjas. Dėl to atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad degalinių tinklas yra savarankiškai funkcionuojantis ūkio subjektas ar jo dalis. Atsakovas neįrodė, kad degalinės infrastruktūra yra lemiamas elementas mažmeninės prekybos degalais veikloje. Pareiškėjo nuomone, esminę įtaką turi naudojamas prekės ženklas. Degalinės infrastruktūra per se (pati savaime) neleidžia plėtoti verslo, nes tam būtini kiti ištekliai – personalas, tiekėjai ir pan. Prekybos degalais veiklos pelningumas priklauso ne nuo ūkio subjekto turimo turto, bet nuo naudojamos verslo specifikos, o tai papildomai įrodo, kad pati degalinė yra tik pavienis turtas, o ne verslas ar jo dalis. Aplinkybės, kad degalinės yra savarankiška verslo dalis, neįrodė ir atsakovo argumentai dėl reikalavimo turėti licenciją šiai veiklai vykdyti. Be to, ekonomikos specialistai taip pat pripažįsta, kad tam, jog degalinė galėtų būti laikoma savarankiškai funkcionuojančiu verslo subjektu, ji turi turėti tokius išteklius kaip personalą, finansinius išteklius, materialųjį ir nematerialųjį turtą, tiekėjus. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir teisės doktrinoje. Savo praktikoje Taryba taip pat įgyto turto nelaiko savarankišku ekonominiu vienetu, t. y. tokio turto įgijimo nepripažįsta koncentracija.

Pasak pareiškėjo, atsakovas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais iki koncentracijos ūkiniais metais viršijo degalinių įnešimo į jungtinę veiklą metu ir ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusioje Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sumas. Nagrinėjant šį kriterijų, negalėjo būti vertinamos degalinių metinės pajamos ir vykdytos veiklos, nes pareiškėjui buvo perduotas tik turtas, o ne jose vykdytas verslas. Tokie Tarybos veiksmai neatitinka teisinio reglamentavimo. Degalinėse ūkinę veiklą vykdę subjektai koncentracijoje nedalyvavo, todėl jų gautos pajamos negali būti laikomos degalinės pajamomis. Taryba nepagrįstai visų pareiškėjui perduotų eksploatuoti degalinių 2003 metais gautas pajamas skaičiavo kartu, nes pagal savo turinį ir pobūdį perduodant degalinių tinklą buvo įvykdyta ne viena, o penkiolika atskirų koncentracijų. Remdamasis Europos Komisijos ir ES institucijų praktika, pareiškėjas teigė, kad viena koncentracija gali būti laikomi tie atvejai, kai keli sandoriai turi vienijantį pobūdį, t. y. negali būti įgyvendinti atskirai ir yra neatsiejamai tarpusavyje susiję. Priešingai, jei sandoriai gali būti vykdomi neatsižvelgiant vienas į kitą, vykdoma ne viena koncentracija. Nagrinėjamu atveju degalinių tinklo perdavimas pareiškėjui neturi sandorius vienijančio požymio, nes kiekvienos degalinės eksploatavimas galėjo būti vykdomas individualiai. Atsakovo argumentai, kad visų degalinių įsigijimas buvo vykdytas vienu metu, ta pačia sutartimi, tarp tų pačių sandorio šalių, visų degalinių kontrolę įgijo pareiškėjas, sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti degalinių tinklą, nepatvirtino išvados, kad buvo vykdyta viena koncentracija. Jungtinės veiklos sutarties nuostatos ir vėlesnė šalių praktika patvirtino, kad kiekvienos degalinės perleidimas pareiškėjui buvo savarankiškas, be to, šalys susitarė, kad degalinių skaičius galėjo būti pakeistas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taryba pateikė netinkamą geografinės rinkos apibrėžimą. Pareiškėjo nuomone, rinka turėjo būti apibrėžta kaip atskirose Lietuvos Respublikos teritorijose esanti mažmeninės prekybos degalais rinka, nes konkreti degalinė konkuruoja tik su tame pačiame regione esančiomis konkurentų degalinėmis. Visos įgytos degalinės išsidėsčiusios skirtingose geografinėse vietose, todėl įtakos neturėjo tai, kad jos buvo įsigytos vienu metu. Rinką apibrėžus ne kaip visos Lietuvos Respublikos teritoriją, bet kiekvieną regioną atskirai, pareiškėjas negalėjo būti pripažintas vykdęs vieną koncentraciją. Tokį rinkos apibrėžimą Taryba savo praktikoje yra taikiusi ne kartą, pavyzdžiui, vertindama vaistinių tinklo įvykdytą koncentraciją. Tai pačiai rinkai negalėjo būti priskirtos net ir Vilniaus mieste pareiškėjui eksploatuoti perduotos degalinės, nes kiekvieną jų nuo kitos skiria didelis atstumas. Vilniaus miesto atveju galima būtų išskirti net keturias geografines rinkas ir keturias koncentracijas, kurių nė viena neviršijo 5 mln. litų sumos. Išvados, kad pareiškėjas vykdė vieną koncentraciją, visiškai nepagrindė atsakovo argumentai, kad pareiškėjas pateikė tik vieną pranešimą apie ketinimą vykdyti devynių degalinių koncentraciją, todėl pareiškėjas pripažino vykdantis vieną koncentraciją.

Pareiškėjas teigė, jog ginčijamas Tarybos nutarimas turi būti panaikintas, nes negali būti nustatyta jo kaltė. Pareiškėjas leidimą vykdyti koncentraciją gavo 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114, todėl neprivalėjo kreiptis dėl dar vieno leidimo gavimo. Be to, net ir nustačiusi pareiškėjo kaltę, Taryba turėjo diskrecijos teisę skirti jam kitą Konkurencijos įstatymo 35 straipsnyje nustatytą sankciją, o ne piniginę baudą, nes tai yra ultima ratio (kraštutinė priemonė). Parinkdama sankciją, Taryba turėjo vadovautis objektyvumo ir proporcingumo principais, atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas reikšmingas aplinkybes, įvertinti, kad pažeidimas buvo tik formalus, nedarantis jokios įtakos konkurencijai. Pareiškėjo nuomone, jam paskirta neproporcingo dydžio bauda, nes kitais atvejais ūkio subjektams, nepranešusiems apie koncentraciją, buvo paskirtos gerokai mažesnės baudos. Atsakovo skirtos sankcijos rūšis ir jos dydis neatitiko tarptautinės praktikos, nes tam tikrose šalyse baudos už nepranešimą apie koncentraciją apskritai nėra taikomos, o tose, kuriose taikomos, yra gerokai mažesnės, nei pareiškėjui paskirta.

Pasak pareiškėjo, atsakovas visiškai nepagrįstai padarytą pažeidimą vertino kaip trunkamąjį, o senaties terminą skaičiavo nuo paskutinių veiksmų, susijusių su 2003 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. birželio 30 d. įvykdytomis koncentracijomis, atlikimo. Tačiau toks senaties eigos pradžios momento apibrėžimas yra visiškai nepagrįstas, nors toks išaiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri gali kisti. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo to momento, kai pareiškėjas įgijo teisę eksploatuoti degalines, todėl šiuo atveju buvo praleistas patraukimo atsakomybėn terminas.

Atsakovas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui paskirtos baudos dydį, nes bazinis baudos dydis turėjo būti skaičiuojamas ne nuo visų degalinių pajamų, bet tik nuo pajamų, gautų už parduotus degalus, t. y. atskaičius pajamas, gautas už teikiamas plovyklos paslaugas ir pan. Skirdamas UAB „Lukoil Baltija“ baudą, atsakovas nevertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažeidimas buvo padarytas nesant tyčios, nes UAB „Lukoil Baltija“ nemanė, kad egzistuoja sąlygos, dėl kurių jis turi pranešti apie koncentraciją, be to, manė, kad leidimą vykdyti koncentraciją gavo dar 2001 metais. Padarytas pažeidimas negali būti laikomas pavojingu, nes nesukėlė ilgalaikės ir nepataisomos žalos konkurencijai. Skiriant pareiškėjui baudą, turėjo būti atsižvelgta į tokias jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes kaip geranorišką bendradarbiavimą su atsakovu, nuoseklios Tarybos praktikos analogiško pobūdžio bylose nebuvimą, tariamo pažeidimo nutraukimą. Atsakovas nepagrįstai atgrasymo tikslais padidino pareiškėjui skiriamą bazinės baudos dydį 20 procentų. Be to, degalinės, esančios Kalnujų km., Raseinių r., įgijimas apskritai nebuvo koncentracija, tad dėl šios degalinės įgijimo pareiškėjas negalėjo būti pripažintas padaręs pažeidimą, o bauda padidinta 20 procentų. Baudos dydžio didinimas dėl atgrasymo nėra imperatyvas, o tik Tarybos teisė. Pareiškėjo nuomone, net bazinis jam paskirtos baudos dydis ir taip yra didelis, todėl nebuvo pagrindo jį didinti dar 20 procentų.

Pareiškėjas taip pat ginčijo Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 3S-63 ir 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 3S-65, kurie buvo priimti atliekamo tyrimo metu. Pasak pareiškėjo, jais buvo pažeista jo teisė į gynybą, apribota jo galimybė būti išklausytam bei teikti savo paaiškinimus. Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 3S-63 buvo atsisakyta atlikti papildomą tyrimą bei sustabdyti jį iki Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla dėl nustatyto iš esmės analogiško Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, tik išnagrinėjus administracinę bylą dėl Tarybos 2013 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 2S-4 panaikinimo galėjo būti priimtas pagrįstas sprendimas dėl to, ar pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti taikomas pakartotinumo kriterijus, t. y. pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pakartotinumo kriterijus pareiškėjui galėjo būti taikomas tik Tarybos 2013 m. balandžio 18 d. nutarimui Nr. 2S-4 įgijus res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pagrindas sustabdyti atliekamą tyrimą. Be to, atliktas tyrimas dėl vykdytos koncentracijos įgyjant degalines iš UAB „Baltic Petroleum“ yra glaudžiai susijęs su tyrimu, kurio pagrindu buvo priimtas Tarybos 2013 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 2S-4, nes iš pradžių buvo atliekamas vienas bendras tyrimas. Ginčijamame nutarime ir Tarybos 2013 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. 2S-4 remiamasi iš esmės analogiškais argumentais ir daromos tapačios išvados dėl padaryto pažeidimo, todėl tyrimas turėjo būti sustabdytas. Pagrindas sustabdyti pradėtą tyrimą nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje. Pagal teismų praktiką, šiuo pagrindu gali būti remiamasi ir tada, kai teisme nagrinėjamoje byloje bus išnagrinėti susiję klausimai, teisme išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės turės lemiamą įtaką tyrimui.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas nepagrįstai neleido pareiškėjui susipažinti su 2001 metais atlikto tyrimo medžiaga ir taip pažeidė jo teisę į efektyvią gynybą. Pareiškėjui buvo būtina susipažinti su tyrimo išvada, kurios pagrindu buvo priimtas 2001 m. spalio 4 d. leidimas, nes Taryba šia išvada rėmėsi atlikdama 2012 metais pradėtą tyrimą. Tarybos pozicija, kad išvada yra tarnybinio naudojimo dokumentas, neatitiko teisinio reguliavimo, nes tai yra oficialus dokumentas, ja buvo remiamasi priimant 2001 m. spalio 4 d. sprendimą, ji neatitiko Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Be to, 2001 metais galiojęs teisinis reguliavimas apskritai nenustatė, kad tam tikri Tarybos dokumentai gali būti pripažinti tarnybinio naudojimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (II t., b. l. 6–20, V t., b. l. 154–177) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas atsiliepimuose pirmiausia pažymėjo, kad Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu pareiškėjui nebuvo leista vykdyti koncentracijos dėl ginčo degalinių, kadangi, nors pareiškėjas įgijo 37 procentus balsavimo teisių BAB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, jis neįgijo teisės eksploatuoti bei valdyti ginčo degalines. Šią aplinkybę patvirtino pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešime apie koncentraciją nurodyti argumentai, kad ginčo degalinių kontrolę turėjo UAB ,,Baltic Petroleum“. Pagal teisinį reguliavimą Taryba leidimą vykdyti koncentraciją duoda pagal ūkio subjekto pateiktą pranešimą, todėl šiuo atveju leidimas vykdyti ginčo degalinių koncentraciją pareiškėjui nebuvo duotas. Pareiškėjas ginčo degalinių kontrolę įgijo 2003 ir 2008 metais, kai jos buvo įneštos į jungtinę veiklą.

Vertindama, ar degalinės gali būti pripažintos turtu, kurio kontrolės įgijimas laikomas koncentracija, Taryba vadovavosi Konkurencijos įstatymo, Tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos (toliau – Pranešimo apie koncentraciją tvarka) nuostatomis ir Europos Komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, 2008/C 95/01 (toliau – Komisijos pranešimas, Komisijos suvestinis pranešimas). Iš Komisijos pranešimo matyti, kad koncentracija laikytini tokie atvejai, kai perduodamas turtas sudaro esmines verslo (ūkinės veiklos) sudedamąsias dalis, kurios leistų turtą perimančiam subjektui pakankamai greitai patekti ar pradėti dalyvauti atitinkamoje rinkoje. Jei valdyti yra perduodamas turtas, kuris yra pagrindinis ūkinės veiklos elementas ir kuris leidžia tęsti tam tikrą specifinę veiklą, tokio turto perdavimas gali būti kvalifikuojamas kaip koncentracija. Atsakovo nuomone, degalinės, nors perduotos be prekės ženklų, darbuotojų, licencijų ir pan., yra esminis mažmeninės prekybos degalais sudėtinis elementas, todėl jų perdavimas pagrįstai pripažintas koncentracija. Tai, kad degalinė yra savarankiškas ūkinės veiklos vienetas patvirtino tarp pareiškėjo ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytos jungtinės veiklos sutarties nuostatos, iš kurių matyti, kad pareiškėjui buvo perduoti turto kompleksai, atitinkantys reikalavimus verstis mažmenine prekyba degalais ir kitais produktais. Degalinė, įrengta laikantis teisės aktų reikalavimų, yra lemiamas ir svarbiausias mažmeninės prekybos degalais vykdymo rinkoje elementas, be kurio ūkio subjektas negalėtų gauti licencijos bei vykdyti mažmeninės prekybos degalais. Kadangi pareiškėjui buvo perduotos kitų ūkio subjektų jau eksploatuotos degalinės, jis galėjo greitai pradėti vykdyti ūkinę veiklą. Šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad kartu su degalinėmis nebuvo perduotas prekės ženklas, nes jis yra tik viena iš sudėtinių verslo dalių. Pareiškėjo atstovo paaiškinimai Tarybos 2014 m. balandžio 14 d. posėdyje patvirtina, kad tam, jog degalinės pradėtų veiklą pagal pareiškėjo verslo modelį, reikėjo nuo trijų iki šešių mėnesių, t. y. pakankamai mažai laiko. Kiekvienoje degalinėje yra tvarkoma atskira apskaita, todėl kiekvienai degalinei gali būti priskirta aiški apyvarta rinkoje. Atsakovo nuomone, į bylą pateikta ekonominį išsilavinimą turinčių asmenų ,,Degalinių veiklos analizė: geografinės rinkos ribos, veiklos savarankiškumo galimybės“ negalėjo būti vertinama kaip tinkamas įrodymas administracinėje byloje, nes analizę atlikę asmenys nėra ekspertai, be to, jų santykiai su pareiškėju leidžia abejoti šių asmenų nešališkumu ir objektyvumu. Taip pat, analizės išvados nebuvo pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, buvo remtasi prielaidomis. Tai, kad tam tikrais atvejais turto dalies kontrolės įgijimas nebuvo pripažintas koncentracija, nepaneigia Tarybos išvadų, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įvykdė koncentraciją. Kiekvienas pranešimas ir atvejis yra nagrinėjamas vertinant individualias aplinkybes, ar teisę naudoti turtą suteikiančio sandorio pagrindu buvo įgyta galimybė daryti lemiamą įtaką kito ūkio subjekto veiklai. Pareiškėjo skunde nurodytais atvejais buvo perimtos ne degalinės, o komercinės paskirties patalpos, kuriose galima įvairi ūkinė veikla. Pagal Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.1.1 punktą, koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais nagrinėjamu atveju laikomi pareiškėjas ir degalinės kaip turto dalis. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 20 punkto nuostatomis, Taryba pagrįstai skaičiavo įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančias bendrąsias pajamas.

Pareiškėjas 2003 metais įvykdė vieną koncentraciją, nes, pagal 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartį, turėdamas tą patį ekonominį tikslą, įgijo penkiolikos degalinių, t. y. verslo dalies, kontrolę. Tai, kad degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose, įtakos nagrinėjamu atveju neturėjo, nes įsigyjami ūkio subjektai nebūtinai turi būti susiję su ta pačia geografine teritorija. Konstatuodamas, kad 2008 metais į jungtinę veiklą įnešus degalinę buvo įvykdyta koncentracija, atsakovas rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis apie šios degalinės pajamas paskutiniais prieš koncentraciją metais, kuriuos pateikė UAB ,,Baltic Petroleum“.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad negali būti nustatyta jo kaltė dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, yra visiškai nepagrįsti, nes pagal 2001 m. spalio 4 d. išduotą leidimą pareiškėjas neįgijo teisės į ginčo degalinių kontrolę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, patraukimo atsakomybėn senaties terminas nebuvo pasibaigęs, nes koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Tarybai ir negavus tam leidimo laikytinas trunkamuoju pažeidimu, todėl terminas patraukti atsakomybėn skaičiuojamas ne nuo koncentracijos įgyvendinimo dienos, o nuo kiekvienos dienos, kurią trunka atitinkami veiksmai. Šiuos argumentus patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Komisijos ir Bendrojo Teismo praktika.

Skirdama baudą, Taryba įvertina kiekvienos situacijos faktines aplinkybes, neatsižvelgdama į anksčiau ūkio subjektams paskirtų baudų dydžius. Bauda už konkurencijos teisės pažeidimus nėra skiriama tik išimtiniais atvejais, šiuo atveju aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui galėjo būti neskirta piniginė sankcija, nebuvo nustatytos. Skirdamas baudą atsakovas vadovavosi nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Apskaičiuodamas bazinį baudos dydį, atsakovas įvertino, kad degalinėse buvo verčiamasi ne tik prekyba degalais, todėl jį nustatė pagal pareiškėjo 2012 metų pajamas, gautas eksploatuojant ginčo degalines. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sankcijos dydis buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kad koncentracijos įgyvendinimas laikytinas pavojingu pažeidimu. Atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, tai, kad degalinės yra išsidėsčiusios skirtinguose miestuose ir rajonuose, pareiškėjui buvo skirta 1,1 ir 1 procentų dydžio bauda. Pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – Susijungimų reglamentas Nr. 139/2004, Tarybos reglamentas Nr. 139/2004) 14 straipsnio nuostatas, atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus gali būti taikoma neatsižvelgiant į kaltės formą, kuri taip pat nėra reikšminga nustatant baudos dydį. Pareiškėjas turi pareigą pateikti Tarybai visą reikiamą informaciją, todėl tai negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Vertindama pažeidimo mastą, Taryba atsižvelgė į tai, kad iš jungtinės veiklos 2011 m. gruodžio 13 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo pašalintos dvi degalinės, tačiau tai negalėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taryba turėjo teisę ir pareigą didinti baudą 20 procentų, nes nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos, susijusios su pažeidimu, buvo mažesnės nei 5 procentai bendrųjų pajamų. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką, sankcija turi būti skiriama atsižvelgus į įmonių finansinį pajėgumą.

Pasak atsakovo, pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamais Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimais buvo apribotos jo teisės į gynybą, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Ginčijamu 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimu Taryba neatmetė pareiškėjo prašymo atlikti papildomą tyrimą ir sustabdyti veiksmus, tačiau pasiūlė jam savo argumentus iki 2013 m. gruodžio 10 d. išdėstyti raštu arba žodžiu per 2013 m. gruodžio 13 d. posėdį. Šių pasiūlymų pareiškėjas neįgyvendino. Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nes po tyrimo pabaigos, gavusi pastabas, Taryba turi teisę priimti sprendimą dėl papildomo tyrimo. Pareiškėjo prašymas buvo gautas atlikus tyrimą, t. y. 2013 m. spalio 14 d., todėl, pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas, šioje stadijoje Taryba neturėjo pareigos nedelsiant išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Jis turėjo būti nagrinėjamas kartu su pareiškėjo paaiškinimais dėl tyrimo išvadų. Tai, kad skiriant sankciją galėjo būti taikomas pakartotinumo kriterijus, nėra pakankamas pagrindas tyrimui sustabdyti, nes iki galutinio nutarimo priėmimo šis klausimas nėra sprendžiamas. Taryba taip pat nenustatė pagrindo sustabdyti tyrimą, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme tuo metu nagrinėta byla neturėjo įtakos tyrimui atlikti, kadangi faktinė situacija nebuvo tapati. Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, šių argumentų jis niekaip nepagrindė.

Atsakovas nurodė, kad Tarybos 2001 metų Pažyma yra tarnybinio naudojimo dokumentas, nes pagal turinį, parengimo tikslą ir naudojimo būdą atitinka Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagal kurias draudžiama tokius dokumentus teikti susipažinti tretiesiems asmenims. Šių argumentų nepaneigia ir tai, kad pažymoje esanti informacija svarstoma tvarkomajame posėdyje, kadangi tvarkomojo posėdžio dalyje, kurioje yra vertinama koncentracijos nagrinėjimo medžiaga ar vyksta diskusijos, išdėstomos tarybos ar administracijos darbuotojų nuomonės bei pasiūlymai, pareiškėjas neturi teisės dalyvauti. Pareiškėjo skunde nurodytas 2005 m. gruodžio 22 d. Komisijos pranešimas dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal Europos Bendrijos sutarties 81 ir 82 straipsnius, Europos Ekonominės Erdvės sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (2005/C 325/07) patvirtina Tarybos argumentus, kad 2001 metų Pažyma yra tarnybinio naudojimo dokumentas, neturi jokios įrodomosios vertės, todėl negali būti teikiamas susipažinti. Įtakos kitokiam 2001 metų pažymos vertinimui neturėjo ir tai, kad jos priėmimo metu Konkurencijos įstatyme nebuvo nustatyta, kad toks dokumentas yra tarnybinio naudojimo. Tai, ar tam tikras dokumentas yra tarnybinio naudojimo, sprendžiama atsižvelgus į jo turinį ir paskirtį. Pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo metu galiojęs reguliavimas nustatė, kad tokie pranešimai buvo nagrinėjami uždaruose posėdžiuose, suinteresuotiems asmenims buvo leidžiama susipažinti tik su nutariamąja protokolo dalimi. Tiek 2001, tiek 2013 metais Pažymos pobūdis nepasikeitė, todėl pareiškėjas neturėjo teisės su ja susipažinti. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad, atlikdama tyrimą, ji 2001 metų Pažyma nesivadovavo, todėl negalėjo būti pripažinta, kad, neleidus pareiškėjui su ja susipažinti, buvo pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su visais tyrime naudotais 2001 metų koncentracijos nagrinėjimo dokumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Petroleum“ atsiliepime į pareiškėjo skundą  prašė jį patenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 128–147) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ? panaikino Konkurencijos tarybos 2014 m. gegužės 12 d.  nutarimo Nr. 2S-2/2014 rezoliucinės dalies 1.2 ir 2.2 punktus, kuriais UAB „Lukoil Baltija“ pripažintas pažeidęs Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir už tai jam paskirta 124 942,07 eurų (431 400 Lt) bauda, taip pat 4 punkto dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas per 5 dienas pranešti Tarybai apie 2.2 punkte nustatytos baudos sumokėjimą. Nutraukė bylos dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 3S-63 ir įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą bei sustabdyti veiksmų atlikimą Konkurencijos tarybos byloje Nr. 12/xx/1/1/06/23/048 iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3479-142/2013, bei bylos dalį, kurioje prašoma panaikinti Konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 3S-65 ir įpareigoti Konkurencijos tarybą leisti UAB „Lukoil Baltija“ susipažinti su 2001 metų Konkurencijos tarybos pateikta Pažyma; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Atsižvelgdamas į tai, kad po ginčijamų Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 3S-63 bei 2013 m. gruodžio 6  d. nutarimo Nr. 3S-65 priėmimo buvo priimtas Tarybos 2014 m. gegužės 12 d. nutarimas, kuriame, inter alia (be kita ko), buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2014 m. balandžio 10 d. pateiktas kartotinis prašymas sustabdyti tyrimą ir leisti susipažinti su 2001 metais Tarybos darbuotojų parengta Pažyma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundo reikalavimų panaikinti Tarybos 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 3S-63 bei 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 3S-65 ir įpareigoti atlikti veiksmus tenkinimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimties nepakeistų, todėl šią administracinės bylos dalį nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymas) 101 straipsnio 1 punktu. Nutraukdamas nurodytą administracinės bylos dalį teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės į tinkamą pažeistų teisių gynybą nebuvo pažeistos, nes, vertindamas Tarybos 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nagrinėjo Tarybai 2014 m. balandžio 10 d. pateiktame pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, kurie iš esmės nesiskiria nuo pareiškėjo pozicijos, nurodytos 2013 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. lapkričio 18 d. prašymuose.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 31 d. tarp pareiškėjo ir UAB ,,Baltic Petroleum“ buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, pagal kurią pareiškėjas apie tai nepranešęs Tarybai bei negavęs jos leidimo vykdyti koncentraciją 2003 m. gruodžio 31 d. įgijo kitiems ūkio subjektams priklausančių degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Klaipėdos pl. 44, Palangoje; Klaipėdos pl. 4A, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; Kalvarijų g. 161A, Vilniuje; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos k., Radviliškio r.; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Vilniaus g. 5A, Šalčininkuose; Smėlynės g. 169, Panevėžyje; J. Basanavičiaus g. 95B, Kėdainiuose; Rytinio kelio 2, Šilalėje, ir Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos r., kontrolę, ir 2008 m. birželio 30 d. įgijo kitiems ūkio subjektams priklausančios degalinės, esančios Kalnujų k. Raseinių r., kontrolę, taip pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo atlikto tyrimo metu Tarybos nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis įgijo ginčo degalinių kontrolę, tačiau nesutiko, kad šios aplinkybės kvalifikuotinos kaip Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas, už kurį pareiškėjui skirta piniginė sankcija.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pateikdamas 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimą pareiškėjas prašė Tarybą išduoti jam leidimą vykdyti koncentraciją įgyjant balsavimo teises BAB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Pačiame pranešime pareiškėjas vienareikšmiškai nurodė, kad pagal vykdomą koncentraciją kontrolės į BAB ,,Lietuvos kuras“ turtą, t. y. UAB ,,Baltic Petroleum“ valdomas, taip pat reikalavimui užtikrinti įkeistas degalines, neįgis. Taryba 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 leido pareiškėjui vykdyti koncentraciją, įgyjant 37 procentus balsavimo teisių BAB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime pagal pateiktą pranešimą. Įvertinęs Konkurencijos įstatymo 3 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 36 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimo ir Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimo turinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo išduotas tik leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant balsavimo teises, o leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant kontrolę į BAB ,,Lietuvos kuras“ degalines išduotas nebuvo, nes pareiškėjo pranešimas nagrinėtas išimtinai pagal jame nurodytas aplinkybes. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 jam buvo duotas leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant ginčo degalinių kontrolę.

Dėl pareiškėjo argumento, jog ginčo degalinės jam eksploatuoti pagal jungtinės veiklos sutartį perleistos ne kaip savarankiškas verslas ar jos dalis, bet kaip nekilnojamasis turtas, todėl nėra vienos iš dviejų būtinų Konkurencijos įstatymo 8 straipsnyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad degalinės yra esminės ir savarankiškos prekybos degalais verslo sudedamosios dalys, t. y. savarankiški ūkinės veiklos vienetai. Šias išvadas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija padarė atsižvelgusi į tai, kad mažmeninė prekyba degalais vyksta specifinės infrastruktūros statinių ir įrenginių kompleksuose – degalinėse, dėl kurių išdėstymo sprendžiama savivaldybėms tvirtinant specialiuosius planus. Įgydamas degalines, t. y. statinių ir įrenginių kompleksus, taip pat ir tam tikro nematerialiojo turto kontrolę, pareiškėjas įgijo specifinį turtą, būtiną siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje, kurio kontrolės įgijimas leidžia labai greitai po degalinės kontrolės perėmimo pradėti dalyvauti prekybos degalais rinkoje.

Atsižvelgdamas į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus ir tai, kad abiejose bylose degalinių kontrolę pagal jungtinės veiklos sutartis pareiškėjas įgijo iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, t. y. įgijo kontrolę į tokį ginčo degalinių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris leido jam, kaip rinkos dalyviui, plečiančiam valdomų degalinių tinklą, greitai ir be didelių investicijų pradėti vykdyti mažmeninės prekybos degalais veiklą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo degalinės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pagrindą šiuo klausimu vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu pripažįsta ir pareiškėjas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.1.1 punktu, Tarybos reglamento Nr. 139/2004 5 straipsnio 2 dalimi, Komisijos suvestinio pranešimo 136 punktu, konstatavo, kad tais atvejais, kai yra perimama kito subjekto turto dalies kontrolė, kai ši turto dalis gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir jai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, bendrosios pajamos skaičiuojamos proporcingai įsigyjamo turto daliai, o dalyvaujančios įmonės yra įsigyjančioji įmonė ir įsigyjamos įmonės (turto) dalis. Teismas nustatė, kad ginčo degalinės, kurių kontrolę pareiškėjas įgijo, yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, kuriems yra priskiriama tam tikra apyvarta rinkoje, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nepagrįstai skaičiavo iki degalinių įnešimo į jungtinę veiklą jose ūkinę veiklą vykdžiusių subjektų bendrąsias pajamas, atmesti kaip nepagrįsti.

Remdamasis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, Europos Tarybos reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1, 2 dalimis, Komisijos pranešimo 28 punktu, Europos Komisijos praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad koncentracija gali būti pripažinti tik sandoriai, sukėlę rinkoje ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, kurių galiojimas yra pakankamai ilgas. Įvertinęs byloje esančias laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2003 m. spalio 14 d. tarp pareiškėjo ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytas subnuomos sutartis, teismas konstatavo, kad jos negali būti pripažintos sandoriais, galėjusiais sukelti rinkoje ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad subnuomos sutartys buvo terminuotos, sudarytos vieneriems metams, dalyje sutarčių buvo nustatyta UAB ,,Baltic Petroleum“ teisė vienašališkai nutraukti sudarytas sutartis, o pareiškėjui pareiga nedelsiant (per 10 dienų) grąžinti degalines UAB ,,Baltic Petroleum“. Be to, visos subnuomos sutartys buvo nutrauktos 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. jungtinės veiklos sutarties sudarymo dieną.

Teismo vertinimu, jungtinės veiklos sutartimi pareiškėjui suteiktos teisės vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent šia sutartimi pareiškėjas įgijo teisę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai. Remdamasis aplinkybėmis, kad jungtinės veiklos sutarties galiojimas ir pareiškėjo teisė eksploatuoti ginčo degalines nustatyta iki 2023 metų, faktiškai ginčo degalines pareiškėjas valdo (valdė) 9–10 metų (iki tyrimo pradžios), teisė pašalinti degalines iš jungtinės veiklos iki jungtinės veiklos sutarties nutraukimo nenustatyta, tai gali būti (buvo) daroma tik tuo atveju, jei jas būtina renovuoti, pareiškėjas 2010 metais į jungtinę veiklą papildomai įnešė teisę naudotis jos išskirtinių teisių kompleksu. Taigi teismas darė išvadą, kad būtent pagal jungtinės veiklos sutartį pareiškėjas įgijo galimybę daryti ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Teismas konstatavo, kad Taryba teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ginčo degalinių kontrolę pareiškėjas įgijo pagal jungtinės veiklos sutartį, o ne pagal laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2003 m. spalio 14 d. tarp pareiškėjo ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytas subnuomos sutartis.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su Tarybos išvadomis, kad 2003 m. gruodžio 31 d. įgydamas kontrolę į penkiolika ginčo degalinių, nesvarbu kokia jų geografinė padėtis, pareiškėjas įgyvendino vieną koncentraciją, nes kontrolė buvo įgyta pagal vieną sandorį, tuo pačiu metu (2003 m. gruodžio 31 d.), sandoris sudarytas tarp tų pačių ūkio subjektų, visų degalinių kontrolę įgijo pareiškėjas, sudarytu sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti pareiškėjo turimų degalinių tinklą ir efektyviai naudoti kitiems ūkio subjektams priklausantį turtą. Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad sudaryti sandoriai negali būti pripažinti vienijančio pobūdžio, nes nėra tenkinama būtinoji sąlyga, kad du ar daugiau sandorių negali būti įgyvendinti atskirai ir (ar) jie yra neatsiejamai tarpusavyje susiję. Nagrinėjamu atveju visos penkiolika degalinių į jungtinę veiklą buvo įneštos vienu sandoriu, be to, nenutraukus sutarties, degalinių pašalinimas iš jungtinės veiklos negalimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos priimtoje 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje laikomasi iš esmės analogiškos pozicijos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. įgyta penkiolikos degalinių kontrolė laikytina viena koncentracija, o pagal Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.6.1 ir 20 punktų nuostatas vienu metu įgytų degalinių bendrosios pajamos turi būti skaičiuojamos kartu, todėl Taryba pagrįstai degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Klaipėdos pl. 44, Palangoje; Klaipėdos pl. 4A, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; Kalvarijų g. 161A, Vilniuje; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos k., Radviliškio r.; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Vilniaus g. 5A, Šalčininkuose; Smėlynės g. 169, Panevėžyje; J. Basanavičiaus g. 95B, Kėdainiuose; Rytinio kelio 2, Šilalėje, ir Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos r., paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais bendrąsias pajamas skaičiavo kartu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 17 d. konstatavo, jog iš bendrųjų pajamų, skaičiuojant jas proporcingai perimto turto daliai, turėtų būti išskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, tačiau ne bendrųjų pajamų dalis, atitinkanti akcizo mokesčio dydį, kurį sumokėjo kitas (į apyvartą prekes išleidęs) ūkio subjektas. Tarybos pateikti duomenys patvirtino, kad į jungtinę veiklą 2003 m. gruodžio 31 d. įneštų penkiolikos ginčo degalinių bendrosios pajamos atskaičius PVM viršijo 5 mln. litų ribą. Taigi, teismas darė išvadą, kad apie vykdomą koncentraciją pareiškėjas turėjo pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą, tačiau tokio pranešimo pareiškėjas Tarybai nepateikė ir leidimo vykdyti koncentraciją negavo, taip pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į jungtinę veiklą 2008 m. birželio 30 d. įneštos degalinės, esančios Kalnujų k., Raseinių r., bendrosios pajamos 2007 metais neviršijo 5 milijonų litų ribos, todėl įgydamas šios degalinės kontrolę, pareiškėjas neprivalėjo apie tai pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šia apimtimi negali būti nustatytos visos būtinosios sąlygos patraukti pareiškėją atsakomybėn už koncentracijos įgyvendinimą be Tarybos leidimo, kadangi pagal Konkurencijos įstatymą jis neturėjo pareigos pranešti atsakovui apie kontrolės įgijimą. Todėl pareiškėjas, įgijęs degalinės, esančios Kalnujų k., Raseinių r., kontrolę Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė ir atsakomybėn dėl šio pažeidimo buvo patrauktas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalimi, 40 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Electrabel prieš Europos Komisiją, Nr. T-332/09,  Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2014 m. liepos 3 d. sprendimu Electrabel prieš Europos Komisiją Nr. C‑84/13P, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju patraukimo atsakomybėn terminas turi būti skaičiuojamas nuo paskutinės koncentracijos įgyvendinimo be Tarybos leidimo dienos, t. y. nuo leidimo išdavimo arba koncentracijos nutraukimo. Teismas pažymėjo, kad Tarybos leidimai vykdyti koncentraciją dėl ginčo degalinių pareiškėjui buvo išduoti 2014 m. liepos 16 d., 2014 m. rugsėjo 18 d., t. y. po ginčijamo nutarimo priėmimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 13 d. neeksploatavo degalinės, esančios Smėlynės g. 169, Panevėžys, o nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. – degalinės, esančios Kalvarijų g. 161A, Vilniuje, bei konstatavo, kad atsakomybėn už koncentracijos vykdymą neturint tam leidimo pareiškėjas patrauktas 2014 m. gegužės 12 d., t. y. nepraėjus Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (galiojusioje nuo 2003 m. liepos 25 d.  iki 2012 m. gegužės 1 d.) nustatytam trejų metų senaties terminui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas vykdyti ginčo degalinių koncentraciją, nes juo, pagal 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimą jam buvo suteiktas leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant 37 procentus balsų BAB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad negali būti nustatyta jo kaltė dėl Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo, nes Tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarime buvo aiškiai nurodyta, kiek kontrolės pareiškėjui leidžiama įgyti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatyta pareiškėjo kaltė dėl padaryto pažeidimo, todėl jis pagrįstai patrauktas atsakomybėn, kuri taikoma neatsižvelgiant į kaltės formą.

Įvertinęs Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad už padarytą pažeidimą jam galėjo būti skirtas įspėjimas, o ne bauda. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra aiškiai nurodęs, kad už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Tarybos leidimo skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Be to, ginčijamo Tarybos nutarimo priėmimo metu galiojusiame Konkurencijos įstatyme tokia sankcija kaip įspėjimas nėra nustatyta.

Nagrinėdamas pažeidimo pavojingumo, nepataisomos ir ilgalaikės žalos klausimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-634/2013 ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Electrabel prieš Komisiją Nr. T-332/09. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Tarybai ir negavus jos leidimo gali būti laikomas pavojingu pažeidimu, o aplinkybė, jog tokiu atveju buvo apribota konkurencija arba kitaip padaryta žala, leistų kvalifikuoti tokį pažeidimą kaip gerokai sunkesnį. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas yra pažymėjęs, kad koncentracijos poveikio rinkai nebuvimo nagrinėjimas ex post (po fakto) negali būti lemiamas veiksnys, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą pagal ex ante (iš anksto) kontrolės sistemą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad skiriamos sankcijos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar neatsargiai. Įvertinęs tai, kad 2003 m. gruodžio 31 d. įvykdęs koncentraciją pareiškėjas įgijo kontrolę į penkiolikos degalinių tinklą, kuris apėmė santykinai plačią geografinę rinką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo padarytą pažeidimą Taryba pagrįstai vertino kaip pavojingą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apskaičiuodama skirtinos baudos dydį Taryba vadovaujasi Konkurencijos įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatomis, kuriose konkretūs baudos dydžiai nėra nustatyti, nes jos apskaičiuojamos atsižvelgiant į ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamas, pažeidimo trukmę ir kitas konkretaus atvejo aplinkybes. Sankcija už koncentracijų kontrolės pažeidimus skiriama įvertinus individualias faktines aplinkybes, o skiriamos baudos dydžiui įtaką turi ne anksčiau Tarybos taikyta praktika, bet ūkio subjekto gautos pajamos ir pažeidimo trukmė. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį pareiškėjui galėjo būti skirta piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Kita vertus, ginčijamu nutarimu paskirtos sankcijos dydis nesudaro net 1 procento pareiškėjo 2012 metų bendrųjų pajamų dalies.

Remdamasis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A858-1702/2010, 2012 m. gruodžio 6 d.  nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012), Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad vien tik tai, jog ūkio subjektas vykdė Tarybos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, savaime nėra pagrindas jo elgesį vertinti kaip padėjimą Tarybai tyrimo metu. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik vykdė teisėtus Tarybos nurodymus, susijusius su tyrimui atlikti reikiamos informacijos pateikimu, todėl tai negali būti pripažįstama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 13 d. neeksploatavo degalinės, esančios Smėlynės g. 169, Panevėžyje, o nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. – degalinės, esančios Kalvarijų g. 161A, Vilniuje, taip pat negalėjo būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes šie pareiškėjo sprendimai nebuvo nulemti jo atžvilgiu atliekamo tyrimo dėl konkurencijos kontrolės reikalavimų pažeidimo, be to, likusias trylika degalinių pareiškėjas eksploatavo iki ginčijamo Tarybos 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo.

Pareiškėjo argumentus, kad dėl neaiškios Tarybos praktikos jis nežinojo, kaip orientuoti savo elgesį, pirmosios instancijos teismas pripažino visiškai nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad Tarybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 92 pareiškėjui buvo duotas leidimas vykdyti koncentraciją, išsinuomojant šias BAB „Lietuvos kuras“ degalines – Nr. 12 Raudondvario pl. 82 Kaune,  Nr. 23 Gardino g. 53 Druskininkuose, Nr. 37 Muitinės g. 22A Jurbarke, Nr. 41 Vilniaus g. 3A Prienuose, Nr. 47 Valantiškės k. Biržų r., Nr. 49 Sodų g. l Šakiuose, Nr. 52 Vilniaus g. 33 Trakuose, Nr. 56 Čiurlionio g. 53 Varėnoje, Nr. 82 Adomiškių k. Marijampolės r., pagal pateiktą pranešimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog kilus neaiškumams, pareiškėjas turėjo teisę konsultuotis su Taryba dėl pareigos pateikti pranešimą apie koncentraciją. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo dėl aritmetinio baudos apskaičiavimo teisingumo pareiškėjas nekelia, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad už 2003 m. gruodžio 31 d. įvykdytą koncentraciją pareiškėjui paskirta sankcija yra teisėta, adekvati ir proporcinga, nes skirdama tokio dydžio baudą, Taryba vadovavosi imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgė į visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo veiksmuose egzistavo jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl bazinis baudos dydis neturėjo būti mažinamas.

Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-16/2005, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracine byla Nr. I-136-142/2014, Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 52 ir 53 punktais bei Tarybos 1999 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 4 patvirtintu Laikinuoju Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos posėdžių reglamentu ir teigia, kad  buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, o neleisdamas jam susipažinti su Tarybos darbuotojų 2001 metais parengta Pažyma, atsakovas pažeidė jo teises į tinkamą gynybą, nes minėtoje Pažymoje yra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui 2001m. spalio 4 d. išduotas leidimas vykdyti koncentraciją apima ir jo teisę įgyti ginčo degalinių kontrolę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas nuostatas, konstatavo, kad tiek 2001 metais, tiek ir teismo sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė iš esmės tokį patį Tarybos vidaus dokumentų teisinį režimą, t. y. šie dokumentai yra skirti Tarybos darbuotojų reikmėms ir tretiesiems asmenims susipažinti neteikiami. Susipažinęs su teismui pateikta ir 2015 m. vasario 6 d. nutartimi nevieša pripažinta 2001 metų Pažyma, teismas konstatavo, kad ji atitinka tarnybinio naudojimo dokumento kriterijus, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė leisti su ja susipažinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. spalio 18 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolas patvirtina, kad atlikdama tyrimą dėl koncentracijos kontrolės normų pažeidimo, Taryba 2001 metais parengtos Pažymos nevertino, todėl ji nelaikytina tyrimo medžiagos dalimi. Teismo vertinimu, Taryba pagrįstai netenkino pareiškėjo 2014 m. balandžio 10 d. prašymo ir jokių procedūrinių reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti ginčijamą 2014 m. gegužės 12 d. nutarimą, nepadarė, todėl šie jo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (VI t., b. l. 133–163) prašo bylą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, panaikinti 2016 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2027-764/2016 ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą bei panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 2S 2/2014 „Dėl UAB „Lukoil Baltija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ dalyse, kuriose Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, kad UAB „Lukoil Baltija“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 8  straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus dėl to, kad pareiškėjas, 2003 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitiems ūkio subjektams priklausančių degalinių kontrolę ir apie tai nepranešęs Konkurencijos tarybai, negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją, skirti UAB „Lukoil Baltija“ 3 297 700 eurų baudą ir įpareigoti UAB „Lukoil Baltija“ per penkias dienas nuo numatytos baudos sumokėjimo ir nustatytų įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Apeliantas teigia, jog jis negali būti laikomas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi apie ketinimą įgyti aptariamų UAB „Baltic Petroleum“ degalinių eksploatavimą Konkurencijos tarybai pranešė ir 2001 m. spalio 4 d. gavo jos leidimą įgyti BAB „Lietuvos kuras“ (ir viso jo turto) kontrolę ir vykdyti koncentracijas, dėl to papildomo ar savarankiško Konkurencijos tarybos leidimo ginčo degalinių atžvilgiu nereikėjo. Kadangi pareiškėjas turėjo finansinių reikalavimų BAB „Lietuvos kuras“ atžvilgiu, 2001 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui su AB „Vilniaus bankas“ sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, AB „Vilniaus bankas“ įsipareigojo pareiškėjui perleisti finansinį reikalavimą, lygų 29,5 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų BAB „Lietuvos kuras“ bei suteikti balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Apie šią planuojamą įgyvendinti koncentraciją pareiškėjas Konkurencijos tarybai pateikė pranešimą 2001 m. rugsėjo 6 d. Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pareiškėjo pranešimą, 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 leido pareiškėjui vykdyti koncentraciją, pareiškėjui ir AB „Vilniaus bankas“ sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Pareiškėjas pažymi, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai nurodė, kad didžioji dalis BAB „Lietuvos kuras“ degalinių buvo valdomos UAB „Baltic Petroleum“ operatoriaus sutarties pagrindu, o 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešime Konkurencijos tarybai pareiškėjas nenurodė, kad ketina eksploatuoti BAB „Lietuvos kuras“ priklausančias degalines. Pasak apelianto, nepagrįstas teiginys, kad Konkurencijos tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 114, kuriuo pareiškėjui buvo leista vykdyti koncentraciją, turi būti aiškinamas siaurai, t. y. kaip neapimantis leidimo pareiškėjui eksploatuoti BAB „Lietuvos kuras“ nuosavybės teise priklausiusias degalines. Pareiškėjas teigia, kad šią poziciją klaidingai palaikė pirmosios instancijos teismas dėl toliau nurodomų priežasčių.

Pranešimo apie koncentraciją pateikimo dieną galiojo Pranešimo apie koncentraciją tvarka, kuri nurodo, jog Konkurencijos taryba turi teisę reikalauti, kad pranešimą apie koncentraciją teikiantis asmuo, kiti susiję asmenys ir netgi viešojo administravimo subjektai pateiktų finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą Konkurencijos tarybos funkcijoms atlikti. Dėl to, pasak apelianto, Konkurencijos taryba, nagrinėdama pateiktą pranešimą ir spręsdama klausimą dėl leidimo pareiškėjui vykdyti koncentraciją išdavimo, turėjo teisinę pareigą patikrinti ir įvertinti visas leidimo išdavimui svarbias aplinkybes, įskaitant ir tai, kokią įtaką BAB „Lietuvos kuras“ turtui galėtų daryti pareiškėjas, įgijęs BAB „Lietuvos kuras“ kontrolę. Faktas, kad Konkurencijos tarybos pareigūnai, gavę pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešimą, atliko išsamų tyrimą ir tik po to išdavė leidimą pareiškėjui vykdyti minėtą koncentraciją, nebuvo paneigtas. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog Konkurencijos taryba atsisakė leisti pareiškėjui susipažinti su Konkurencijos tarybos pareigūnų parengta Pažyma, kurios pagrindu Konkurencijos taryba priėmė 2001 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 114 ir leido pareiškėjui vykdyti BAB „Lietuvos kuras“ koncentraciją. Pareiškėjo prašymo netenkino ir pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šią bylos dalį. Tokiais veiksmais Konkurencijos taryba bei Vilniaus apygardos administracinis teismas apribojo pareiškėjo galimybę gintis nuo jam Konkurencijos tarybos tyrime reiškiamų įtarimų.

Apeliantas nurodo, kad 2001 m. priimto Konkurencijos tarybos nutarimo revizavimas yra nesuderinamas su viešosios teisės srityje visuotinai pripažįstamo draudimo bausti už tą patį du kartus principo (non bis in idem) reikalavimais. Šio principo turinys, be kita ko, apima ir draudimą asmens atžvilgiu pradėti bylą ar teisinio pobūdžio procedūras, jeigu vieną kartą dėl tų pačių asmens veiksmų jau buvo priimtas sprendimas, o atitinkamas elgesys buvo pripažintas teisėtu.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti vertinamas kaip nepateisinamas ir gero administravimo bei atsakingo valdymo principų taikymo atžvilgiu. Konkurencijos taryba, atlikdama savo funkcijas, privalo tinkamai vykdyti ir taikyti įstatymus, gerbti asmenų teises, vadovautis teisėtumo, nešališkumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kitais gero administravimo bei atsakingo valdymo principais, įtvirtintais tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), tiek 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Dėl to Konkurencijos taryba neturėtų priimti sprendimų, kuriais būtų siekiama kitų, negu įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais nustatytų tikslų. Apeliantas teigia, kad Konkurencijos tarybos nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime pakartotas teiginys, kad 2001 m. Konkurencijos tarybos jau atlikto koncentracijos nagrinėjimo rezultatai neturi teisinės reikšmės ir nevaržo Konkurencijos tarybos galimybių po dvylikos metų pakartotinai vertinti tas aplinkybes, dėl kurių jau buvo nuspręsta leisti pareiškėjui vykdyti koncentraciją, atskleidžia siekį nubausti pareiškėją, nepaisant to, kad tam nėra nei faktinių, nei teisinių pagrindų.

Pareiškėjas nurodo, kad jo pateiktas pranešimas apie koncentraciją dėl BAB „Lietuvos kuras“ dalies reikalavimo teisių įsigijimo iš AB „Vilniaus bankas“ ir 2001 m. spalio 4 d. išduotas leidimas aiškiai suponuoja, kad buvo įgyta BAB „Lietuvos kuras“ kontrolė. Todėl tiek Taryba, tiek pirmosios instancijos teismas klaidingai teigia, kad pareiškėjui buvo išduotas tik leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant balsavimo teises, nes toks „siauras“ vertinimas iš esmės nereikštų kontrolės įgijimo, kurią de facto (faktiškai) būtų galima įgyvendinti ir BAB „Lietuvos kuras“ priklausančiam turtui. Dėl to apskritai nebūtų pareigos pateikti pranešimą apie koncentraciją.

Apeliantas pabrėžia, jog Konkurencijos taryba klaidingai nustatė kontrolės įgijimo momentą, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad buvo viršytos Konkurencijos įstatyme numatytos bendrųjų pajamų ribos. Pasak pareiškėjo, Taryba ir teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad penkiolikos ginčo degalinių kontrolė buvo faktiškai įgyta 2003 m. gruodžio 31 d., sudarius jungtinės veiklos sutartį su UAB „Baltic Petroleum“, todėl nepagrįstai šį faktą laikė viena koncentracija bei nepagrįstai šių degalinių bendrąsias pajamas skaičiavo kartu. Minėtų degalinių kontrolė faktiškai buvo įgyta savarankiškomis aštuoniomis subnuomos sutartimis, sudarytomis su UAB „Baltic Petroleum“ 2003 m. birželio – 2003 m. spalio mėnesiais, dėl to nėra pagrindo visumą šių sandorių vertinti kaip vieną koncentraciją ir šių degalinių pajamas skaičiuoti kartu. Pareiškėjas teigia, kad kiekvienos subnuomos sutarties atžvilgiu reikia vertinti atskirai, ar buvo viršytos bendrųjų pajamų ribos, kuomet reikia pranešti apie koncentraciją ir gauti leidimą.

Pareiškėjas remiasi Komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos ir Europos Sąjungos institucijų praktika, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika ir teigia, kad siekiant nustatyti nagrinėjamų sandorių vienijantį pobūdį, būtina kiekvienu konkrečiu atveju išsiaiškinti, ar tie sandoriai yra tarpusavyje susiję tokiu būdu, kad vienas sandoris nebūtų įgyvendintas be kito. Viena koncentracija reikėtų laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai siejasi dėl to, kad yra sąlyginiai vienas kito atžvilgiu. Sandorių sąlyginumas vienas kito atžvilgiu reiškia, kad nei vienas iš tokių sandorių nebūtų įgyvendintas be kito, ir dėl to šie sandoriai sudaro vieną koncentraciją. Pareiškėjas nurodo, kad tai nustatoma, jeigu sandoriai yra tarpusavyje susiję de jure (teisiškai), t. y. pačios sutartys yra susietos abipuse tarpusavio priklausomybe. Jeigu de facto sandorių sąlyginumas vienas kito atžvilgiu gali būti pakankamai įrodytas, to taip pat gali pakakti, kad šie sandoriai būtų laikomi viena koncentracija. De facto sandorių sąlyginumui vienas kito atžvilgiu nustatyti reikalinga atlikti ekonominį vertinimą, ar kiekvienas iš sandorių būtinai priklauso nuo kito sandorio sudarymo. Kiti kelių sandorių tarpusavio sąsajumo požymiai gali būti pačių šalių pareiškimai ar atitinkamų sutarčių sudarymas vienu metu. Apeliantas nurodo, kad 2003 m. penkiolikos UAB „Baltic Petroleum“ valdytų degalinių perdavimas pareiškėjui eksploatuoti nebuvo vienijančio pobūdžio, kadangi vienos degalinės perdavimas nebuvo susijęs su kitos degalinės ar kitų degalinių perdavimu tokiu būdu, kad UAB „Baltic Petroleum“ neperdavus kurios nors vienos iš šių degalinių, negalėtų būti buvusi perduota kita. Toks aptariamų sandorių sąlyginumas vienas kito atžvilgiu nebuvo numatytas nei subnuomos sutartyse, nei jungtinės veiklos sutartyje. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo aptariamų sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu de jure, o Konkurencijos taryba taip pat nepagrindė ir šių sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu de facto.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad konkurencijos taryba nustatė, jog 2003 m. birželio – 2003 m. spalio mėnesiais tarp UAB „Baltic Petroleum“ bei pareiškėjo buvo sudarytos aštuonios subnuomos sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo teisę eksploatuoti dvidešimt šešias BAB „Lietuvos kuras“ nuosavybės teise priklausiusias degalines. Tarp šių dvidešimt šešių degalinių buvo ir penkiolika Tarybos nutarime nurodytų degalinių, kurių visų eksploatavimo įgijimas skundžiamame nutarime laikomas viena koncentracija. Pareiškėjas pabrėžia, kad šios penkiolika degalinių pagal subnuomos sutartis buvo perduotos ne vienu sandoriu ir ne tuo pačiu metu, bet aštuoniais atskirais sandoriais ir skirtingu metu. Pareiškėjas nurodo, kad net jeigu tuo pačiu sandoriu perimtų degalinių pajamos būtų skaičiuojamos bendrai, 5 mln. litų ribą viršytų tik viena subnuomos sutartis, t. y. 2003 m. liepos 17 d. sutartis Nr. 03/97, kurios pagrindu perimtos trys degalinės Vilniuje.

Apeliantas nurodo, jog nepaisant to, kad subnuomos sutartys, palyginus su jungtinės veiklos sutartimi, buvo terminuotos ir sudarytos vieneriems metams, akivaizdu, kad atsakovas bei UAB „Baltic Petroleum“ siekė ilgalaikio bendradarbiavimo, nes trumpalaikis bendradarbiavimas nebūtų naudingas nei vienai šaliai. Taip pat, nors tai ir nenurodyta jungtinės veiklos sutartyje, teisė atsisakyti tam tikrų degalinių faktiškai egzistavo, be to, subnuomos sutartys buvo nutrauktos abipusiu pareiškėjo ir UAB „Baltic Petroleum“ sutarimu ne tam, kad būtų nutraukti tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, o faktiškai pratęstas pradėtas bendradarbiavimas tik pasirinkus kitą formą, t. y. jungtinę veiklą. Pareiškėjas akcentuoja, kad nepaisant to, jog jungtinės veiklos sutartis de jure įtvirtino didesnę teisių apimtį pareiškėjui, nei subnuomos sutartys, de facto visas šias teises pareiškėjas galėjo teisėtai įgyvendinti ir jas įgyvendino valdydamas nagrinėjamas degalines subnuomos sutarčių pagrindu.

Papildomai pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad konstatuojant kontrolės buvimą, nėra būtina nustatyti, kad ūkio subjektas de facto įgyvendina kontrolę darydamas lemiamą įtaką strateginių sprendimų priėmimui. Tam, jog būtų įgyvendinta koncentracija, pakanka nustatyti tik realią jos įgyvendinimo galimybę. Nagrinėjamu atveju subnuomos sutartimis UAB „Baltic Petroleum“ perdavė UAB „Lukoil Baltija“ naudoti
BAB „Lietuvos kuras“ priklausiusias degalines, o UAB „Lukoil Baltija“ įsipareigojo, be kita ko, naudoti degalines pagal jų paskirtį bei mokėti subnuomos mokestį. Subnuomos laikotarpiu pareiškėjas eksploatavo ginčo degalines, turėjo licencijas vykdyti jose veiklą ir turėjo galimybę daryti ir faktiškai darė tokią pačią lemiamą įtaką ginčo degalinėms kaip ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Tokia bendradarbiavimo forma buvo pasirinkta dėl patogesnio atsiskaitymų būdo, t. y. galiojant subnuomos sutartims, beveik kiekvieną mėnesį, priklausomai nuo rezultatų, pasirašant papildomus susitarimus buvo perskaičiuojamas nuomos mokestis, o sudarius jungtinės veiklos sutartį – nuomos mokesčio nebereikėjo keisti – pagal iš anksto sutartą proporciją buvo pasidalinamas faktiškai gautas degalinių veiklos pelnas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Konkurencijos tarybos atstovė žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog Konkurencijos taryba tyrimo metu nenustatė, kad po 2003 m. gruodžio 31 d. sutarčių perrašymo pareiškėjo valdymas degalinių atžvilgiu būtų kokybiniu požiūriu pasikeitęs.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog koncentracijų kontrolėje subjektyvūs ūkio subjektų ketinimai nėra teisiškai reikšmingi. Europos Komisija savo suvestinio pranešimo 21 punkte nurodo, kad kontrolė gali būti įgyjama net jei tai nėra aiškus šalių ketinimas arba jei įsigyjantis ūkio subjektas pats aktyviai nedalyvauja, ir kontrolė įgyjama dėl trečiųjų šalių veiksmų. Kitaip tariant, nėra svarbu, ar šalys sąmoningai siekė įgyti kontrolę, ar jie įgijo kontrolę dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Pasak pareiškėjo, Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalies (b) punkte, kaip ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 punkto 2 dalyje numatyta, kad kontrolė gali būti įgyjama įsigyjant įmonę, turtą, vertybinius popierius, sudarant sutartis ar kitais būdais. Pareiškėjas remiasi Europos Komisijos, Europos Sąjungos Bendrojo teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  praktika, kurioje pripažįstama, kad kontrolę galima įgyti ne tik de jure, bet ir de facto. Vertinant, ar kontrolė įgyta de facto, turi būti atsižvelgiama į kiekvieno atvejo faktines ir teisines aplinkybes. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog tam, kad būtų galima nustatyti ūkio subjekto kontrolę, reikia nustatyti galimybę daryti lemiamą įtaką šio ūkio subjekto veiklai, o vieninteliai galimybės įgyvendinti kontrolę kito ūkio subjekto atžvilgiu kriterijai yra reikalavimas, kad tokia galimybė būtų reali ir kad ji atsirastų iš sutarties, įstatymo ar faktinės situacijos. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju reali galimybė daryti lemiamą įtaką buvo įgyta ne jungtinės veiklos sutarties, kaip klaidingai teigia Konkurencijos taryba, bet jau subnuomos sutarčių pagrindu.

Remdamasis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, pareiškėjas teigia, kad ūkio subjekto turtui ar jo dalies kontrolei įgyti turi būti įgytas verslas, iš kurio gaunamos pajamos rinkoje galėtų būti aiškiai nustatytos. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje Konkurencijos taryba neturėjo teisės tam tikrų degalinių vertinti kaip nepraneštos koncentracijos, nes Taryba nenustatė ir nepriskyrė konkrečios tokių degalinių apyvartos. Šių degalinių apyvarta buvo nulinė arba apskritai duomenų apie pajamas Konkurencijos taryba nenustatė – tai degalinės, esančios Savanorių pr. 121, Vilnius, Rytinio kelio  2, Šilalė, J. Basanavičiaus g. 95b, Kėdainiai, ir Vilniaus g. 5a, Šalčininkai. Pasak pareiškėjo, net kilus abejonėms dėl degalinių bendrųjų pajamų apskaičiavimo ar metodikos, šiuos neaiškumus Taryba privalėjo aiškinti ūkio subjekto (pareiškėjo) naudai, atsižvelgdama į principo in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) reikalavimus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1600/2008), kurioje nurodoma, jog teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti perregimas, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams, o nesant aiškaus teisinio reguliavimo, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Pareiškėjas nurodo, jog principo in dubio pro reo nuostatomis Konkurencijos taryba privalėjo remtis vertindama ir aplinkybes, susijusias su degalinių bendrųjų pajamų apskaičiavimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek Konkurencijos taryba, tiek teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai kontrolės įgijimo momentu laikė 2003 m. gruodžio 31 d. ir jungtinės veiklos sutarties sudarymą.

Pareiškėjas nurodo, kad Taryba pateikė netinkamą atitinkamos (geografinės) rinkos apibrėžimą, dėl ko pareiškėjo veiksmai, įgyjant teisę eksploatuoti UAB „Baltic Petroleum“ valdytas degalines, buvo įvertinti nepagrįstai. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusios Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 7 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai įsigyjama ūkio subjekto dalis (įmonės dalis) arba turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais yra laikomi kontrolę įsigyjantis asmuo (asmenys) ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Atitinkama rinka susideda iš prekės ir iš geografinės rinkos. Todėl tinkamas geografinės rinkos apibrėžimas šiuo atveju yra esminės svarbos. Atsižvelgiant į tai, atitinkama rinka turėjo būti apibrėžta kaip atskirose (lokalinėse) Lietuvos Respublikos teritorijose esanti mažmeninės prekybos degalais rinka, kadangi konkreti degalinė faktiškai konkuruoja tik su savo konkrečiame Lietuvos Respublikos teritorijos regione esančiomis konkurentų degalinėmis (konkuruoja tik lokaliai). Pavyzdžiui, skirtinguose miestuose esančios degalinės negali būti laikomos konkurentėmis, nes, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį bei į tai, kad šių degalinių klientai nėra tie patys asmenys, šios degalinės mažų mažiausiai gali konkuruoti tik su tam tikro miesto dalyje esančiomis degalinėmis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, reikia atsižvelgti ne tik į miestą, kuriame yra šios degalinės, bet ir į tai, kurioje miesto ar miestelio dalyje šios degalinės yra. Pareiškėjo įsitikinimu, vertinant jo teisės eksploatuoti atitinkamą degalinę įsigijimą, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad ši degalinė nekonkuruoja su visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įkurtomis degalinėmis, o konkuruoja tik su tam tikrame Lietuvos Respublikos teritorijos regione degalus pardavinėjančiais subjektais. Pareiškėjo manymu, būtų pagrįsta atitinkamą rinką, kurioje pareiškėjas neva įgyvendino koncentracijas, sieti ne su Lietuvos Respublikos teritorija, o su atskirais Lietuvos Respublikos teritorijos regionais ir (ar) miestų dalimis. Tokiu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo koncentracijų kontrolės teisės normų reikalavimams, kiekvienos iš penkiolikos UAB „Baltic Petroleum“ degalinių valdymo įgijimas turėtų būti vertinamas bent jau kaip atskira koncentracija atskiroje atitinkamoje rinkoje. Pareiškėjas pažymi, kad būtent taip (lokaliniu pagrindu) geografines rinkas mažmeninės prekybos atveju apibrėžia pati Konkurencijos taryba savo praktikoje. Tokią Konkurencijos tarybos poziciją, kad geografinės prekės rinkos turėtų būti apibrėžiamos lokaliai, patvirtina ir Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinkta informacija. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba Pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (2.1 23)6V-1673 prašė pateikti informaciją <...> apie užimamą rinkos dalį mažmeninės prekybos A-95 benzinu ir dyzelinu rinkose <...> Telšiuose, Ukmergėje, Radviliškyje, Prienuose, Raseiniuose, Palangoje ir Alytuje nuo 2003 m. iki 2010 m. Taip pat Konkurencijos taryba analogiškai savo 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (2.1 23)6V-1672 prašė UAB „Baltic Petroleum“ pateikti užimamas rinkos dalis mažmeninėje veikloje pagal atskirus Lietuvos miestus. Apeliantas nurodo penkiolikos degalinių pajamas bei detalizuoja konkretų jas skiriantį atstumą, kai jos yra skirtingose miesto vietose. Remdamasis šiais duomenimis, pareiškėjas daro išvadą, jog net ir Vilniaus degalinių atveju nė viena jo eksploatuoti įgyta degalinė negalėtų būti priskiriama tai pačiai geografinei rinkai, nes kiekvieną iš jų vieną nuo kitos skiria pakankamai reikšmingas atstumas, todėl Vilniaus atveju reiktų išskirti bent keturias skirtingas geografines rinkas, atitinkamai ir keturis skirtingus sandorius. Pareiškėjas nurodo, kad kiekvieną degalinę pareiškėjas eksploatuoti įgijo iš esmės atskiroje geografinėje rinkoje, o tai reiškia, kad buvo sudaryta penkiolika skirtingų sandorių ir kad nei vieno sandorio atveju nebuvo viršyta įsigyjamo ūkio subjekto bendrųjų pajamų riba 2002 m. – 5 mln. Lt.

Pagrįsdamas geografinių rinkų svarbą, pareiškėjas pažymi, kad ispanų mokslininkai nustatė, jog degalinės tarpusavyje yra pakeičiamos tik tada, kai važiavimo laikas tarp šių degalinių yra ne ilgesnis kaip septynios minutės. Pareiškėjo teigimu, degalinių geografinės rinkos svarbą ir sąlygas dviejų degalinių, esančių maždaug 10 km spinduliu viena nuo kitos, pakeičiamumui patvirtino ir Lietuvos mokslininkai prof. habil. dr. N. K. P. ir prof. dr. R. S. 2014 m. balandžio 29 d. parengtoje išvadoje „Degalinių veiklos analizė: geografinės rinkos ribos, veiklos savarankiškumo galimybės“. Joje nurodyta, kad dvi Lukoil degalinės maždaug 10 km atstumu Kauno mieste būtų laikomos pakeičiamomis tik tuo atveju, jei jose viena kitos atžvilgiu būtų ne tik mažesnė (11–19 centų) degalų kaina, bet Lukoil prekės ženklas būtų vienintelis absoliučiai patrauklus prekės ženklas visoje 10 km teritorijoje. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju Taryba tyrime visai netyrė tame pačiame mieste ar artimose teritorijose esančių degalinių pakeičiamumo.

Apeliantas taip pat pažymi, jog Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime nurodė, kad pats pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 8 d. pateikė pranešimą apie ketinimą vykdyti koncentraciją išsinuomojant devynias BAB „Lietuvos kuras“ degalines ir atitinkamai gavo leidimą vykdyti šią koncentraciją 2001 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjas įgijo teisę eksploatuoti devynias degalines, kurios buvo skirtingose Lietuvos miestuose, nors pranešimas apie ketinamą vykdyti koncentraciją Tarybai buvo pateiktas vienas, o tai, anot jos parodo, kad pareiškėjo teisės eksploatuoti devynias BAB „Lietuvos kuras“ degalines įgijimas buvo laikomas viena koncentracija. Pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakovo teiginiu ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Apelianto pareiga yra tik pateikti pranešimą apie koncentraciją Konkurencijos tarybai, o vėliau situaciją nagrinėja ir vertina Taryba. Pareiškėjas pirmiausiai pats yra suinteresuotas Tarybai pateikti jai reikalingą informaciją, efektyviai naudodamas savo finansinius ir žmogiškuosius išteklius, informaciją teikiant kaip įmanomai mažesnės apimties, o jei informacijos Konkurencijos tarybai nepakaktų, ji turi teisę prašyti pateikti informaciją jos prašomu būdu bei pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją. Dėl to, jei Konkurencijos taryba būtų tinkamai apibrėžusi tariamai vykdytų koncentracijų, kurių pagrindu buvo įgytos eksploatuoti degalinės, atitinkamas rinkas, pareiškėjui negalėjo kilti pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie šias atskiras koncentracijas.

Konkurencijos tarybos nutarime ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pareiškėjui neteisingai ir nepagrįstai taikyta finansinio pobūdžio sankcija (bauda), nes net jei 2001 m. spalio 4 d. Konkurencijos tarybos išduoto leidimo negalima vertinti kaip apimančio teisę įgyti visų ginčo degalinių kontrolę, toks leidimas teismo turėtų būti vertinamas kaip veiksnys, liudijantis, kad pareiškėjas įgijo degalinių kontrolę be kaltės. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A502-253/2014 ir nurodo, kad nagrinėjant bylas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų bei Konkurencijos tarybos ūkio subjektams paskirtų sankcijų pagrįstumo, pripažįstama, kad atsakomybės taikymas už Konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimus yra galimas tik esant ūkio subjekto kaltei dėl tokio pažeidimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, svarba. Šiuo aspektu apeliantas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendime byloje Menarini Diagnostics S. R. L. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43509/08) konstatavo, jog Konvencijos 6 straipsnio nuostatos taikytinos ir konkurencijos bylose. Atsakomybė už konkurencijos reikalavimų pažeidimus yra viena iš specialiųjų administracinės atsakomybės rūšių, todėl šiuo atveju yra privaloma nustatyti visas šios specialiosios administracinės atsakomybės taikymo sąlygas, įskaitant ir ūkio subjekto kaltę dėl atitinkamų Konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimo. Apeliantas, dar 2001 metais gavęs leidimą dėl koncentracijos įgyvendinimo ir objektyviai nesitikėdamas, kad jam reikia gauti papildomą leidimą, nėra ir negali būti laikomas kaltu dėl koncentracijos įgyvendinimo. Net jeigu išnagrinėjus šio skundo pagrindu nagrinėjamą administracinę bylą būtų sprendžiama, kad pareiškėjo veiksmuose galima įžvelgti formalią Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo sudėtį, pareiškėjui teisinės atsakomybės Konkurencijos taryba neturėjo taikyti atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju apeliantas veikė be kaltės.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas. Konkurencijos taryba pareiškėjui skirdama baudą rėmėsi Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 „Dėl Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau  – Baudų dydžio nustatymo taisyklės, 2012 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklės). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tariamo pažeidimo ilgesniąją laikotarpio dalį (nuo 2004 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. sausio 18 d.), t. y. beveik aštuonerius metus, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 1591 „Dėl baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Ankstesnės baudų dydžio nustatymo taisyklės, 2004 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklės). Pagal Ankstesnes baudų dydžio nustatymo taisykles baudos dydis būdavo nustatomas kitaip. Pareiškėjas nurodo, kad baudą skaičiuojant pagal Ankstesnes baudų dydžio nustatymo taisykles, baudos suma būtų daug mažesnė (659 540 eurų) ir jam būtų buvusi skirta proporcingesnė sankcija.

Apeliantas taip pat pažymi, kad šioje situacijoje reiktų įvertinti ir Konkurencijos tarybos neveikimą, nes pareiškėjo įgyta ginčo degalinių kontrolė nebuvo nuslėptas faktas, todėl Konkurencijos taryba, manydama, kad buvo pažeistos tam tikros Konkurencijos įstatymo nuostatos, turėjo daug anksčiau imtis veiksmų. Konkurencijos tarybos neveikimas iš esmės nulėmė, kad nustatytas tariamas pažeidimas truko apie dešimt metų.

Pareiškėjas, remdamasis asmens padėtį lengvinančio įstatymo taikymo atgal taisyklė (lex benignior retro agit) taisykle, akcentuoja, jog, kadangi ilgesniu tariamo pažeidimo laikotarpiu galiojo Ankstesnės baudų dydžio nustatymo taisyklės, kurios iš esmės numatė švelnesnę sankciją (mažesnę baudą), į tai turėjo atsižvelgti ir Konkurencijos taryba nustatydama baudos dydį.

Apeliantas  nurodo, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas, skirdami 3 422 642,40 eurų baudą apeliantui, buvo neobjektyvūs ir pažeidė proporcingumo ir objektyvumo principus. Skundžiamu nutarimu pareiškėjui buvo ne tik paskirta bauda, bet jis buvo ir įpareigotas pašalinti nustatytą pažeidimą arba kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl leidimo vykdyti koncentraciją išdavimo. Apeliantas kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu išduoti leidimą dėl vykdomos koncentracijos, susijusios su keturiolika ginčo degalinių, kurias pareiškėjas valdė šio prašymo pateikimo metu, kaip turto objektų valdymo įgijimu. 2014 m. rugsėjo 18 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 1S-147/2014 „Dėl leidimo vykdyti koncentraciją pareiškėjui įgijus degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Klaipėdos g. 44, Palangoje; Klaipėdos g. 4A, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; J. Basanavičiaus g. 95B, Kėdainiuose; Vilniaus g. 5A, Šalčininkuose; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos kaime, Radviliškio rajone; Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos rajone; Rytinio kelio g. 2, Šilalėje, kontrolę“, kuriuo Taryba išdavė leidimą pareiškėjui vykdyti koncentraciją įgijus minėtų degalinių kontrolę, kuriais leido pareiškėjui įgyti viso keturiolikos ginčo degalinių, kurias apeliantas valdė prašymo Konkurencijos tarybai pateikimo metu, kontrolę. Pareiškėjas nurodo, kad šis faktas ipso jure (pagal įstatymą) reiškia, kad itin didelė 3 422 642,40 eurų dydžio bauda jam buvo skirta ne už realiai įtaką rinkai darantį, bet už išimtinai formalų, procedūrinį konkurencijos teisės normų pažeidimą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jam skirta sankcija negali būti vertinama kaip proporcinga siekiamiems tikslams ir suderinama su pažeidimo pavojingumu.  Pareiškėjas pažymi, jog Tarybos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarime dėl Leidimo koncentracijai išdavimo konstatuotos faktinės aplinkybės, jog „dėl įvykdytos koncentracijos nebuvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose“, taigi pati Konkurencijos taryba pripažino pareiškėjo galimus Konkurencijos įstatymo pažeidimus procedūriniais. Tai reiškia, kad Konkurencijos taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ji privalo vadovautis objektyvumo ir proporcingumo principais. Konkurencijos taryba, apsisprendusi skirti sankciją pareiškėjui, galėjo ir netgi privalėjo apsiriboti išimtinai įpareigojimo taikymu, o ne taikyti pačią griežčiausią galimą sankciją – piniginę baudą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos viešosios teisės sistemoje baudos ir kitos piniginio pobūdžio sankcijos yra pripažįstamos ultima ratio priemone, kuri turėtų būti taikoma tik kraštutiniais atvejais, tačiau Taryba, skirdama apeliantui beprecedenčio dydžio baudą, to tinkamai neįvertino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos taryba turi diskrecijos teisę taikant sankcijas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos taryba, tirdama galimus pažeidimus ir parinkdama sankcijas, nors ir turi pakankamai plačią diskreciją, yra saistoma bendrųjų teisės principų (pvz. proporcingumo, vienodo vertinimo, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) konkurencijos teisės bei viešojo administravimo normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3003/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-323/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/12).

Pareiškėjas remiasi ir 2012 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1304, kuriuo patvirtintos Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijos ir kuris numato poveikio priemonės kaip ultima ratio priemonės principą. Europos Sąjungos institucijų praktikoje (Europos Komisijos 1998 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Samsung/AST, Nr. IV/M.920, Europos Komisijos 1999 m. vasario 10 d. sprendimas byloje A.P. Møller, Nr. IV/M.969) taip pat laikomasi taisyklės, kad vertinant nepranešimo apie koncentraciją atvejus inter alia turi būti atsižvelgiama tiek į inkriminuojamo pažeidimo prigimtį, tiek ir į šio pažeidimo sunkumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda apeliantui yra ženkliai didesnė nei visos kitos baudos, kurias Taryba buvo paskyrusi dėl neleistinos koncentracijos per paskutinius 14 metų kartu sudėjus.

Pareiškėjas nurodo, kad, net jei nagrinėjamu atveju pažeidimas būtų nustatytas, jis neturėtų būti laikomas pavojingu (sunkiu), kadangi nesukėlė nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai. Apeliantas pažymi, kad UAB „Baltic Petroleum“ valdytų degalinių perdavimas eksploatuoti pareiškėjui neturėjo jokios neigiamos įtakos konkurencijai atitinkamose rinkose. Europos Komisija minėtoje Electrabel byloje yra išaiškinusi, kad pažeidimas negali būti laikomas sunkiu, jei be leidimo įvykdyta koncentracija nesukelia ilgalaikės žalos konkurencijai. Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar neteisėti koncentracijos įgyvendinimo veiksmai buvo atlikti tyčia, siekiant išvengti Europos Komisijos kontrolės, ar dėl neapdairumo. Vertinant, ar ūkio subjekto neapdairumas (nerūpestingumas) buvo nulemtas klaidos ar abejingumo, taip pat svarbu nustatyti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad ūkio subjektas gerai išmano teisinį reguliavimą įmonių susijungimo kontrolės srityje ir turi pakankamus teisinius išteklius apsvarstyti pareigos pranešti apie koncentraciją įvykdymo reikalingumą. Be to, būtina nustatyti, ar kontrolės įsigijimas buvo iš anksto numatytas, t. y. ar ūkio subjektas suprato, kad įgyja išimtinę kontrolę į kitą ūkio subjektą bei tai, ar įvertino galimybę kreiptis dėl konsultacijos su institucija dėl kontrolės įgijimo, kaip kad yra įprastai reikalaujama. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012). Nors nagrinėjamu atveju dėl tariamos koncentracijos konkurencija nebuvo ribojama ar kitaip jai nebuvo daroma žala, į šią aplinkybę nei nebuvo atsižvelgta. Apeliantas akcentuoja, kad ankstesnėse Maxima ir City Service bylose (Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 2S-21, Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 2S-19) Taryba aiškiai konstatavo, kad „koncentracijos kontrolei skirtų teisės normų pažeidimai pagal savo pobūdį vertintini kaip lengvi“.

Pasisakydamas dėl baudos dydžio mažinimo, apeliantas pažymi, kad Konkurencijos taryba, apskaičiuodama baudos dydį už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, turėjo atsižvelgti į šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes – geranorišką bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba, suformuotos aiškios Konkurencijos tarybos praktikos nebuvimą ir tariamo pareiškėjo pažeidimo nutraukimą. Pareiškėjas geranoriškai ir visapusiškai bendradarbiavo su Konkurencijos taryba viso Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo metu, neignoravo tyrėjų užklausų, o kaip tik jas rimtai vertino ir ruošė paaiškinimus, geranoriškai vykdė visus Konkurencijos tarybos prašymus. Apeliantas nurodo, kad savo praktikoje Europos Komisija visada vertina tai, ar ūkio subjektas bendradarbiavo su Europos Komisija tyrimo metu, t. y. nedelsiant reagavo į institucijos prašymus savanoriškai suteikti informaciją bei atsakė į visus Europos Komisijai kilusius klausimus. Pareiškėjas stengėsi atsakyti į Konkurencijos tarybos raštus maksimaliai operatyviai, kiek greitai tai praktiškai buvo įmanoma. Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti ir mažinti baudos dydį. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendime vadinamojoje „kelionių agentūrų“ byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-765-331/2013), nustatęs, kad ūkio subjektai teikė Konkurencijos tarybai jiems žinomą informaciją, atsakė į Konkurencijos tarybos paklausimus, padarė išvadą, jog ūkio subjektai padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, todėl pripažino šią aplinkybę lengvinančia ir ūkio subjektams bazinį baudos dydį sumažino 20 proc. Apelianto nuomone, atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat turėtų būti laikoma tai, kad nėra suformuotos aiškios Konkurencijos tarybos praktikos, susijusios su komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos (naudojimo) sandorių vertinimu pagal koncentracijų kontrolės teisės normas. Konkurencijos tarybos praktika šiuo klausimu yra prieštaringa. Apeliantas pažymi ir tai, kad Europos Komisijos praktikoje iš esmės nėra atvejų, kai vien pati nekilnojamojo turto nuoma (naudojimo teisė) be papildomų teisių įgijimo būtų kvalifikuojama kaip koncentracija. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Komisija kaip lengvinančią aplinkybę yra taikiusi praktikos nebuvimą. Apeliantas nuo 2011 m. gruodžio 13 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Smėlynės g. 169, Panevėžys, o nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Kalvarijų g. 161a, Vilnius, tai reiškia, jog apeliantas dar iki ginčijamo nutarimo priėmimo nutraukė galimą Konkurencijos įstatymo koncentracijų kontrolės teisės normų pažeidimą šių dviejų degalinių atžvilgiu. Tačiau nei Konkurencijos taryba, nei teismas šių aplinkybių, kaip lengvinančių pareiškėjo atsakomybę, neįvertino.

Papildomai pareiškėjas pažymi, kad ir toliau palaiko visus ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant ir 2014 m. gegužės 30 d. skunde išdėstytus argumentus.

Apeliantas taip pat pateikė prašymą kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo ir aiškinimo šios administracinės bylos kontekste ir kreipiantis dėl preliminaraus sprendimo pateikimo, kompetentingai Europos Sąjungos institucijai inter alia užduoti šiuos klausimus:

(i) ar, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis (t. y. Tarybos Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio nuostatomis), valstybės narės konkurencijos teisės priežiūros institucijos išduotas leidimas bankroto procese įgyti bankrutuojančio ūkio subjekto kontrolę apima ir leidimą įgyti kontrolę, priimant sprendimus ne tik dėl klausimų, susijusių su bankroto procesu, tačiau ir su bankrutuojančio ūkio subjekto verslo sprendimais bei turtu?

(ii) ar, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis (t. y. Tarybos Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis), skirtingu metu faktiškai įgijus atskirų verslo subjektų kontrolę, tokį kontrolės įgijimą reiktų vertinti kaip atskiras ar kaip vieną įgyvendintą koncentraciją(-as)?

(iii) ar, taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas (t. y. Tarybos Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas), atskirų ūkio subjektų, veikiančių skirtingose atitinkamose (geografinėse) rinkose, kontrolės įgijimą reiktų vertinti kaip atskiras ar kaip vieną koncentraciją (–as)?

(iv) ar, taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas, aplinkybė, jog koncentracijų kontrolės pažeidimas buvo padarytas seniai (prieš 11 metų) vertintina kaip pažeidimo pavojingumą šalinanti aplinkybė arba kaip pažeidėjo atsakomybę šalinanti/lengvinanti aplinkybė?

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 168–177) prašo atmesti pareiškėjo UAB „Lukoil Baltija“ 2016 m. kovo 29 d. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2027-764/2016 palikti nepakeistą.

Pasisakydamas dėl Konkurencijos tarybos 2001 m. spalio 4 d. leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas degalinių kontrolės 2001 m. spalio 4 d. neįgijo. Nors apeliantas įgijo 37 proc. balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, tačiau jis neįgijo teisių eksploatuoti bei valdyti degalines. Be to, pranešime apie koncentraciją pats pareiškėjas nurodė, kad degalinių kontrolę tuo metu jau turėjo UAB „Baltic Petroleum“, o Konkurencijos tarybos leidimas vykdyti koncentraciją buvo duotas pagal pateiktą pranešimą. Konkurencijos tarybos nuomone, apelianto teisė į gynybą nebuvo pažeista, atsižvelgus į tai, jog iš nutarimo yra aiškūs Konkurencijos tarybos argumentai, be to, pareiškėjui buvo leista susipažinti ne tik su tyrimo bylos medžiaga, bet ir su visa 2001 m. koncentracijos „Dėl leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją, UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime“ nagrinėjimo medžiaga, išskyrus informacija, sudarančia kitų ūkio subjektų komercines paslaptis bei tarnybinio naudojimo dokumentais.

Dėl Tarybos nutarimo išvadų nesuderinamumo su non bis in idem, taip pat gero administravimo ir atsakingo valdymo principais, atsakovas pirmiausia nurodo, kad UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde konkrečiai nepaaiškina, kaip yra pažeidžiami šie principai. Konstitucijos 31 straipsnis įtvirtina non bis in idem principą, bet atsakovas pažymi, kad šis principas nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2651/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti, ar nebuvo pažeistas minėtas principas turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme, ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas), ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai, ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al43-2619/2011). Atsakovas pažymi, kad UAB „Lukoil Baltija“ degalinių kontrolės 2001 m. spalio 4 d. neįgijo. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą pranešimą apie koncentraciją, kuriame pats nurodė, kad „didelė dalis BAB „Lietuvos kuras“ turto pagal valdymo sutartį yra perduota valdyti UAB „Baltic Petroleum“. <...> Iš esmės šio turto koncentraciją jau atliko UAB „Baltic Petroleum“ ir UAB ,,Lukoil Baltija“ neturės jokios teisės ir (ar) galimybės valdyti ir (ar) kontroliuoti jau perduoto turto“. Be to, remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, UAB „Lukoil Baltija“ įgijo teisę eksploatuoti degalines tik 2003 m. Atsakovas pažymi, kad Konkurencijos taryba duoda leidimą vykdyti koncentraciją pagal pranešimą, pateiktą ūkio subjekto, ir jame nurodytas aplinkybes, t. y. patys ūkio subjektai sprendžia kokiomis sąlygomis bus vykdomas sandoris, kokias teises ir pareigas įgis. Atitinkamai, jei paaiškėja, kad pranešime nurodytos aplinkybės iš tikrųjų nebuvo svarbios pranešimą pateikusiam ūkio subjektui ar kad iš tikrųjų buvo siekiama kitokių nei nurodyta pranešime tikslų, Konkurencijos tarybos duotas leidimas leisti vykdyti koncentraciją pagal pranešimą, kuris galimai neatitinka realios situacijos bei ketinimų, negali būti pritaikytas ar laikomas apimančiu pranešime apie koncentraciją nenurodytas koncentracijos sąlygas ar kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas papildomai nurodo, jog, remiantis Komisijos suvestinio pranešimo 31–33 punktais, yra pripažįstama, kad koncentracija gali apimti kelis etapus, tačiau šie etapai turi būti numatyti įpareigojančiu būdu pirmajame sandoryje. Jeigu koncentracijos etapai nėra numatyti įpareigojančiu būdu, tokiu atveju kiekvienas vėlesnis kontrolės įgijimas yra laikomas koncentracija, apie kurią reikia pranešti ir gauti leidimą. Atsakovas pažymi, kad apeliantas pranešime apie koncentraciją nebuvo nurodęs, kad tolimesniame etape įgis degalinių kontrolę. Kadangi UAB „Lukoil Baltija“ leidimo vykdyti koncentraciją įgyjant degalinių kontrolę neturėjo, t. y. anksčiau šių veiksmų Konkurencijos taryba nenagrinėjo, Konkurencijos taryba galėjo atlikti tyrimą dėl UAB „Lukoil Baltija“ veiksmų, įgyjant degalinių kontrolę, ir už padarytą pažeidimą skirti sankciją. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog degalinių kontrolę UAB „Lukoil Baltija“ įgijo nuo tada, kai jos buvo įneštos į jungtinę veiklą ir apie šias koncentracijas reikėjo pranešti, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam nereikėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą ir pranešti apie naujai įgyvendinamas koncentracijas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl 2003 m. į jungtinę veiklą įneštų degalinių bendrųjų pajamų, atsakovas remiasi Komisijos pranešimo 38?41 punktais ir atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo sudarytas vienas sandoris (2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartis), kuriame jau buvo konkrečiai numatyta, jog UAB „Lukoil Baltija“ į šias penkiolika degalinių įgijo kontrolę nuo jungtinės veiklos sutarties pasirašymo dienos. Dėl to nėra pagrindo vertinti, ar keli sandoriai laikyti vienijančio pobūdžio, nes šiuo atveju net nebuvo kelių sandorių. Tačiau net ir vertinant, ar sandoriai yra vienijančio pobūdžio, penkiolikos degalinių kontrolės įgijimas vis tiek laikytinas viena koncentracija, nes bet kuriuo atveju turimas tas pats ekonominis tikslas ir tas pats kontrolę įgijęs ūkio subjektas. Pasak atsakovo, degalinių tinklas laikytinas vienu verslu, sudarytu iš tam tikro skaičiaus degalinių, ir dalies degalinių įgijimas yra laikytinas to verslo dalies įgijimu. Taryba atkreipia dėmesį, jog degalinė, kaip degalinių tinklo turto dalis, yra laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, o kontroliuojančių asmenų pasikeitimas vertinamas būtent turto dalies atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju įgyta verslo dalis yra sudaryta iš penkiolikos degalinių ir šios turto dalies įsigijimas buvo įvykdytas vienu metu, tuo pačiu sutarties priedu, sandorių šalys taip pat buvo tos pačios, o degalinių kontrolę įgijo UAB „Lukoil Baltija“. Atsakovo vertinimu, šiuo sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – degalinėmis išplėsti UAB „Lukoil Baltija“ degalinių tinklą ir efektyviai naudoti kitiems ūkio subjektams priklausantį turtą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjama situacija dėl degalinių kontrolės perėmimo turėtų būti vertinama kaip kelios atskiros koncentracijos, yra nepagrįsti.

Atsakovas nurodo, jog aplinkybė, kad prieš jungtinės veiklos sutarties sudarymą degalinės buvo perduotos eksploatuoti UAB „Lukoil Baltija“ atskiromis subnuomos sutartimis, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad šių penkiolikos degalinių kontrolės įgijimas negali būti laikomas viena koncentracija, nes kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas savo sprendime bei kaip yra paaiškinta ginčijamo nutarimo 179–185 pastraipose, subnuomos sutarčių pagrindu degalinių perdavimas pareiškėjui nelaikytinas kontrolės įgijimu, kuris lėmė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūrinius pokyčius. Pasak atsakovo, būtent jungtinės veiklos sutarties pagrindu UAB „Lukoil Baltija“ įgijo ilgalaikę degalinių kontrolę.

Dėl UAB „Lukoil Baltija“ argumento, kad Taryba ginčijamame nutarime negalėjo keturių degalinių kontrolės įgijimo laikyti koncentracija, kadangi šios keturios degalinės pajamų neturėjo arba duomenų apie pajamas nebuvo atitinkamais metais, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais laikomi yra UAB „Lukoil Baltija“ ir degalinės (kaip turto dalis). Atsakovas remiasi Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 20 punktu bei atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog tais atvejais, kai yra perimama kito subjekto turto dalies kontrolė, kai ši turto dalis gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir jai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, bendrosios pajamos skaičiuojamos proporcingai įsigyjamo turto daliai, o dalyvaujančios įmonės yra įsigyjančioji įmonė ir įsigyjamos įmonės (turto) dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015), todėl nėra abejonių, kad nagrinėjamu atveju degalinių, kaip įgyjamo turto dalies, bendrosios pajamos yra skaičiuojamos kartu. Vertindama UAB „Lukoil Baltija“ teiginį, jog 2003 m. degalinių įnešimas į jungtinę veiklą laikytinas atskiromis koncentracijomis, kadangi penkiolika degalinių yra skirtingose geografinėse rinkose, be to degalinių pajamos atskirai nesiekia 5 mln. litų ribos, Taryba nurodo, kad siekiant nustatyti, ar kontrolės įgijimas yra laikytinas viena koncentracija, lemiamos reikšmės neturi tai, kad degalinės yra skirtingose teritorijose ir galimai skirtingose atitinkamose geografinėse rinkose, kadangi įsigyjami ūkio subjektai (šiuo atveju – degalinės, sudarančios savarankiškus ūkinės veiklos vienetus), nebūtinai turi būti susiję su ta pačia geografine teritorija.

Atsakovas pažymi, kad Konkurencijos įstatyme numatyta pareiga pranešti apie koncentraciją nėra siejama su ūkio subjekto veiklos pobūdžiu. Sprendžiant, ar būtina pranešti apie koncentraciją, nėra svarbu, kokioje atitinkamoje rinkoje veikia koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai. Vienintelis kriterijus, sprendžiant, ar koncentracija yra praneština, yra koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos. Taryba nustato, ar jų bendrosios pajamos, į kurias įtraukiamos visos ūkio subjekto ir su juo susijusių asmenų pajamos, nepriklausomai nuo to, iš kokios veiklos jos yra gautos, viršija nustatytą įstatyme ribą. Papildomai Taryba pažymi, kad Pranešimo apie koncentraciją tvarkoje įtvirtinta „apyvarta atitinkamoje rinkoje“ yra siejama su kriterijumi nustatant būtent, ar įsigyjama turto dalis gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu bei kas tokiu atveju laikomi koncentracijoje dalyvaujančiais subjektais. Atsakovas nurodo, jog nagrinėjamu atveju buvo įgyta vienos verslo dalies, sudarytos iš penkiolikos degalinių, kontrolė vienu sandoriu ir šių degalinių kontrolės įgijimas laikytinas viena koncentracija, o šių degalinių bendrosios pajamos skaičiuojamos kartu, todėl aplinkybė, kad degalinės yra skirtingose vietose ir galimai skirtingose atitinkamose rinkose, nesudaro pagrindo teigti, kad koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos turėtų būti skaičiuojamos kitaip.

Atsakovas nurodo, kad geografinis aspektas skaičiuojant bendrąsias pajamas reiškia ne tai, kur ūkio subjektas yra įsisteigęs, kur yra jo buveinė, kur stovi gamykla, ar kokioje konkrečioje atitinkamoje (geografinėje) rinkoje ūkio subjektas veikia. Geografinis aspektas skaičiuojant bendrąsias pajamas reiškia, kad net ir užsienyje įsisteigęs ir visą gamybinį pajėgumą ten turintis ūkio subjektas gali turėti pareigą apie koncentraciją pranešti Lietuvoje, jei jis parduoda prekes Lietuvoje ir atitinkamai gauna pajamas iš Lietuvos prekių rinkų, sumuojant pajamas iš visų rinkų kartu, nepriklausomai kokia tai būtų konkreti atitinkama (geografinė) prekės rinka. Atsakovas atkreipia dėmesį  į tai, kad nagrinėjamu atveju atliekant tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams Konkurencijos taryba geografinės rinkos neapibrėžė. Degalinių pakeičiamumas analizuojamas ir geografinė rinka apibrėžiama nagrinėjant pranešimą apie koncentraciją, siekiant nustatyti, ar nebus sukurta, ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, o nagrinėjamu atveju buvo vertinama, ar UAB „Lukoil Baltija“ įgijusi teisę eksploatuoti degalines jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgyvendino koncentraciją Konkurencijos įstatymo prasme, apie kurią turėjo būti pranešta Konkurencijos tarybai iki jos įgyvendinimo, t. y. ar UAB „Lukoil Baltija“ įgyvendino jai įstatyme numatytą pareigą. Pareiškėjo nurodytas Konkurencijos tarybos 2011 m. raštas, kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją apie UAB „Lukoil Baltija“ eksploatuojamų degalinių rinkos dalį, taip pat neįrodo, jog 2003 m. penkiolikos degalinių įnešimas į jungtinę veiklą negali būti laikomas viena koncentracija. Konkurencijos taryba 2011 m. rinko informaciją, atlikdama tyrimą dėl ūkio subjektų, užsiimančių naftos produktų prekyba, veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir kuris buvo nutrauktas 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 1S-75. Atsakovas akcentuoja, kad šioje byloje nagrinėjami UAB „Lukoil Baltija“ veiksmai, kurie pažeidė Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. atliekamas visai kitokio pobūdžio tyrimas. Remdamasis šiais argumentais atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog UAB „Lukoil Baltija“ teisės valdyti penkiolika degalinių įgijimas 2003 m. yra viena koncentracija ir šios turto dalies bendrosios pajamos skaičiuotinos kartu, todėl apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl atsakomybės taikymo pareiškėjui, atsakovas pirmiausia pažymi, jog  atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos, be to, kaltės forma nėra reikšminga atsakomybės taikymui ir baudos dydžio nustatymui, todėl UAB „Lukoil Baltija“ teiginiai, kad ji nežinojo, jog po 2001 m. spalio 4 d. leidimo vykdyti koncentraciją, bendrovė negalėjo tikėtis ar suprasti, kad jai reikia gauti papildomą leidimą nesudaro pagrindo netaikyti UAB „Lukoil Baltija“ atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Atsakovas taip pat pažymi, kad 2001 m. rugsėjo 6 d. pranešime apie koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ pats buvo nurodęs, kad bendrovė degalinių kontrolės neįgis, todėl ši aplinkybė jai buvo žinoma. Atsakovas akcentuoja, kad kaip nurodyta  Konkurencijos tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 114, Konkurencijos taryba leido vykdyti koncentraciją pagal pateiktame pranešime nurodytas aplinkybes. Taigi, 2001 m. leidimas UAB „Lukoil Baltija“ įgyti konkrečių degalinių kontrolę nebuvo duotas. Be to, UAB „Lukoil Baltija“ sudarytų degalinių subnuomos sutartys nesuteikė UAB „Lukoil Baltija“ degalinių kontrolės teisių Konkurencijos įstatymo prasme prieš sudarant jungtinės veiklos sutartį. Atsakovo vertinimu, būtent jungtinės veiklos sutarties nuostatos suteikė teisę UAB „Lukoil Baltija“ neribotą laikotarpį iš esmės spręsti su degalinių veikla susijusius klausimus. Tai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad Konkurencijos įstatymo prasme UAB „Lukoil Baltija“ įgijo degalinių kontrolę. Atsižvelgiant į tai, jog Konkurencijos įstatymas bent nuo 1999 m. numato pareigą pranešti apie ketinamą įgyvendinti koncentraciją, jei yra viršijamos įstatyme įtvirtintos pajamų ribos, darytina išvada, jog UAB „Lukoil Baltija“ bet kuriuo atveju turėjo pareigą įvertinti savo veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Atsakovas nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog įmonė teisiniu požiūriu klaidingai kvalifikavo savo veiksmus, kuriais grindžiamas pažeidimas, nėra pagrindas atleisti nuo baudos, jeigu ji negalėjo nežinoti, kad tokie jos veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio (Teisingumo Teismo 2013 m. birželio 18 d. prejudicinis sprendimas byloje Bundeswettbewerbsbehörde un Bundeskartellanwalt prieš Schenker & Co. AG ir kt., Nr. C-681/11, ECLI:EU:C:2013:404). Nors apeliantas savo argumentus dėl kaltės nebuvimo grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, Konkurencijos taryba atkreipia dėmesį, jog šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. priėmė nutartį Nr. P858-104/2014. Taryba pažymėjo, kad teismas šioje byloje panaikino paskirtas sankcijas, atsižvelgdamas į situacijos specifiką ir individualumą. Konkurencijos taryba nurodo, kad apelianto nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir vertintini pažeidimai skiriasi. Dėl to nėra pagrindo remtis apelianto nurodyta byla. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju UAB „Lukoil Baltija“ gali būti taikoma atsakomybė ir skiriama piniginė bauda.

Pasisakydamas dėl UAB „Lukoil Baltija“ skirtos baudos, atsakovas nurodo, kad išsamūs Konkurencijos tarybos argumentai yra pateikiami 2014 m. liepos 14 d. Konkurencijos tarybos atsiliepimo į skundą teismui 8 dalyje.

Atsakovas nurodo, kad Tarybos nustatytas UAB „Lukoil Baltija“ pažeidimas truko bent iki 2013 m. spalio 31 d., todėl nėra pagrindo vadovautis 2004 m. Baudų skaičiavimo taisyklėmis. Atsakovas pažymi, jog pagal Baudų dydžio nustatymo taisyklių 2.1 punktą, jos taikomos tais atvejais, kai proceso šalims apie Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų raštu pranešama nuo jų įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. sausio 27 d. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog UAB „Lukoil Baltija“ Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų išvadas gavo 2013 m. lapkričio 11 d., todėl 2012 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklės buvo taikytos pagrįstai. Atsakovas akcentuoja, kad 2012 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklių taikymas nelemia jokių bendrųjų teisės principų pažeidimų, nes tiek iki 2012 m., tiek ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojęs Konkurencijos įstatymas numatė maksimalų baudos dydį – 10 proc. bendrųjų pajamų, o įsigaliojus 2012 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklėms, pasikeitė tik baudos dydžio skaičiavimo metodas. Pasak atsakovo, apelianto teiginys, jog bauda būtų buvusi mažesnė, jei ji būtų nustatyta pagal 2004 m. Baudų skaičiavimo taisykles, yra tik subjektyvi UAB „Lukoil Baltija“ prielaida, nes UAB „Lukoil Baltija“ taikoma įstatymuose numatyta atsakomybė pagal aktualų ir galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas baudos dydį, skaičiuodamas pagal 2004 m. Baudų skaičiavimo taisykles, nurodo klaidingas pajamas (baudos dydis turi būti skaičiuojamas nuo ūkio subjekto bendrųjų pajamų, o ne nuo su pažeidimu susijusių pajamų).

Vertindama apelianto argumentą, jog UAB „Lukoil Baltija“ skirta bauda neatitinka Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1304 patvirtintos Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijos, pagal kurią pareiškėjui turėjo būti skirtas tik įspėjimas, Konkurencijos taryba nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Be to, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Konkurencijos įstatyme tokia sankcija kaip įspėjimas apskritai nėra įtvirtinta.

Dėl baudos proporcingumo lyginant su ankstesnėmis tokio pobūdžio bylomis atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad ūkio subjektai, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad Konkurencijos taryba neviršys anksčiau skirtų baudų lygio, kadangi Konkurencijos taryba turi teisę, nepažeisdama teisės aktų, ir savo diskrecijos ribose pritaikyti skiriamų baudų dydį taip, kaip yra būtina siekiant užtikrinti konkurencijos politikos ir teisės normų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Be to, atsakovas pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nustatyta bendra taisyklė, jog bauda negali viršyti 10 proc. bendrųjų pajamų yra vienodai visoms įmonėms taikoma riba, priklausanti nuo konkrečios įmonės dydžio, turinti užkirsti kelią pernelyg didelėms ir neproporcingoms baudoms. Be kita ko, atsižvelgimas į atitinkamos įmonės dydį ir bendrus išteklius, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasančią baudą, grindžiamas noru padaryti poveikį minėtai įmonei, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į šios įmonės finansinę galią (Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Groupe Gascogne SA v Komisija, Nr. C-58/12 P, ECLI:EU:C:2013:770). Nagrinėjamu atveju apeliantui skirta bauda sudaro mažiau nei 1 proc. UAB „Lukoil Baltija“ 2012 m. gautų bendrųjų pajamų. Atsakovas papildomai pastebi ir tai, jog baudų dydis priklauso nuo įmonių dydžio bei pažeidimo trukmės. Nagrinėjamu atveju pažeidimas truko 10 metų, o kitose apelianto nurodytose bylose pažeidimai truko trumpiau. Atsakovas pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad UAB „Lukoil Baltija“ skirta bauda yra neproporcinga.

Atsakovas taip pat pateikė paaiškinimus dėl UAB „Lukoil Baltija“ prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą bei prašo minėtą apelianto prašymą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas prašo panaikinti 2016 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 2S-2/2014 „Dėl UAB „Lukoil Baltija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį, kurioje Konkurencijos taryba nutarė: (i) pripažinti, kad UAB „Lukoil Baltija“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 8  straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus 2003 m. gruodžio 31 d. įgijusi kitiems ūkio subjektams priklausančių degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Klaipėdos pl. 44, Palangoje; Klaipėdos pl. 4a, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; Kalvarijų g. 161a, Vilniuje; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos km., Radviliškio raj.; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Vilniaus g. 5 a, Šalčininkuose; Smėlynės g. 169, Panevėžyje; J. Basanavičiaus g. 95 b, Kėdainiuose; Rytinio kelio 2, Šilalėje, ir Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos raj., kontrolę ir apie tai nepranešusi Konkurencijos tarybai bei negavusi jos leidimo vykdyti koncentraciją (Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punktas); (ii) skirti UAB „Lukoil Baltija“ už Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punkte nurodytą pažeidimą 3 297 700 eurų (11 386 300 litų) baudą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktas); (iii) įpareigoti UAB „Lukoil Baltija“ per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punkte numatytos baudos sumokėjimo ir rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytų įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).

Nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d. tarp UAB „Baltic Petroleum“ ir UAB „Lukoil Baltija“ Servisas buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią UAB „Baltic Petroleum“ į jungtinę veiklą įnešė 25 degalines, o UAB „Lukoil Baltija“ (jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu valdžiusi 100 proc. UAB „Lukoil Baltija“ Servisas akcijų, o 2005 m. spalio 5 d. perėmusi UAB „Lukoil Baltija“ Servisas teises ir pareigas) įgijo teisę jas valdyti (Tarybos byla, II t., b. l. 4, 40, VI t., b. l. 6–39). Konkurencijos taryba Nutarimo dalyje, kuri yra ginčijama apeliaciniame skunde, Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies pažeidimu laikė 15 degalinių, į jungtinę veiklą įneštų 2003 m., kontrolės įgijimą (Nutarimo 81, 280 punktai), apie kurį nebuvo pateiktas pranešimas Konkurencijos tarybai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šios ginčo degalinės įnešimo į jungtinę veiklą metu nuosavybės teise priklausė BAB „Lietuvos kuras“, ir buvo išnuomotos UAB „Baltic Petroleum“ pagal 2003 m. gegužės 8 d. Turto nuomos sutartį Nr. 24-1/68 (Tarybos byla, IV t., b. l. 14, 71–79).

Pareiškėjas byloje neginčija, jog jungtinės veiklos sutarties pagrindu jis turėjo teisę valdyti ginčo degalines ir jas valdė, tačiau teigia, jog jis neturėjo pareigos apie šią sutartį pranešti Konkurencijos tarybai kaip apie numatomą įgyvendinti koncentraciją Konkurencijos įstatymo prasme ir gauti jos leidimą koncentracijai, taip pat ginčija pareiškėjui skirtas sankcijas. Taigi šalys nesutaria dėl faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konkurencijos įstatymas, Pranešimo apie koncentraciją tvarka. Be to, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtintą tikslą siekti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, aiškinant ir taikant nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas koncentracijų kontrolės srityje, kaip doktrininis teisės šaltinis svarbios ir Europos Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios itin panašius teisinius santykius bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Komisijos priimti sprendimai koncentracijų kontrolės bylose. Koncentracijų kontrolę Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja, be kita ko, Susijungimų reglamentas Nr. 139/2004 bei Komisijos suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės.

Ginčo degalinių įnešimo į jungtinę veiklą metu galiojusio Konkurencijos įstatymo (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1715 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad apie numatomą vykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų.

Ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-743 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta pareiga ūkio subjektams apie numatomą įvykdyti koncentraciją pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, kai koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamos šios atsakomybės už koncentracijos įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo sąlygos (2012 m. kovo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012):

1) konkrečiais ūkio subjekto (ūkio subjektų) veiksmais įgyvendinta koncentracija;

2) koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršija Konkurencijos įstatyme nustatytas ribas;

3) pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai nebuvo pateiktas iki koncentracijos įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba, esant ginčui dėl pažeidimo egzistavimo konkurencijos teisės srityje, privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymus, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012). Tam ji turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Dėl 2001 m. spalio 4 d. išduoto leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“, teigdamas, jog jam nekilo pareiga pranešti apie 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartį ir gauti leidimą koncentracijai, nurodo, kad 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 Konkurencijos taryba leido vykdyti koncentraciją, pareiškėjui ir UAB „Vilniaus bankas“ sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas įgijo 37 proc. balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Pasak pareiškėjo, Konkurencijos tarybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 suteiktas leidimas įgyvendinti BAB „Lietuvos kuras“ koncentraciją inter alia apėmė leidimą įgyti ir eksploatuoti 15 UAB „Baltic Petroleum“ valdytų degalinių, kurios nuosavybės teise priklausė BAB „Lietuvos kuras“. Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba, prieš išduodama leidimą koncentracijai 2001 m., privalėjo įvertinti visas leidimo išdavimui svarbias aplinkybes, o priimtas Nutarimas pažeidžia non bis in idem principą, kurio turinys apima draudimą pradėti bylą ar teisines procedūras, jei dėl tų pačių asmens veiksmų jau buvo priimtas sprendimas ir asmens elgesys buvo pripažintas teisėtu.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1933 redakcija) 3 straipsnio 14 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog koncentracija – tai kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, jog kontrolė – visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. To paties straipsnio 17 dalyje nustatyta, jog lemiama įtaka – padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties.

Konkurencijos įstatyme taip pat nustatyta, jog pranešime apie koncentraciją turi būti pateiktas koncentracijos būdo aprašymas, o Konkurencijos taryba, nusprendusi išduoti leidimą koncentracijai, jį išduoda pagal pateiktą pranešimą (11 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi ūkio subjektui kyla pareiga nurodyti koncentracijos būdą, o Konkurencijos tarybai – įvertinti, ar dėl koncentracijos nebus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, jog koncentracijos sąvokai atskleisti yra itin svarbios kontrolės bei lemiamos įtakos sąvokos. Konkurencijos įstatyme nustatyta, jog kontrolė – tai teisės, suteikiančios galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant nuosavybės teisę ar teisę naudoti visą ar dalį kito ūkio subjekto turto, taip pat kitos teisės, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka – tai tokia padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus bent vienu iš nurodytų aspektų – kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi vieno ūkio subjekto turima kontrolė bei lemiama įtaka kito ūkio subjekto atžvilgiu gali būti įvairios apimties.

Kaip minėta, Konkurencijos taryba išduoda leidimą koncentracijai pagal ūkio subjekto pateiktą pranešimą, kuriame turi būti nurodytas koncentracijos būdo aprašymas. Konkurencijos taryba vertina būtent tokios apimties ir kokybės kontrolės, kokia yra nurodyta pranešime apie koncentraciją, įgijimo poveikį konkurencijai, ir išduoda leidimą (ar atsisako jį išduoti, ar nustato sąlygas ir įpareigojimus) tokiai koncentracijai, kokia yra apibūdinta ūkio subjekto pranešime apie koncentraciją. Tuo atveju, kai kontroliuojantis ūkio subjektas ketina įgyti kitokios kokybės (ar apimties) kontroliuojamo ūkio subjekto kontrolę nei kontrolė, kuriai jau buvo išduotas Konkurencijos tarybos leidimas (pavyzdžiui, numatoma, kad bendroji kontrolė taps vienvalde kontrole), kontroliuojantis ūkio subjektas privalo pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą įgyvendinti koncentraciją ir gauti leidimą tokiam kontrolės pasikeitimui (koncentracijai), kadangi Konkurencijos taryba, išduodama leidimą koncentracijai, vertina tokios koncentracijos, apie kokią yra pateiktas pranešimas, poveikį konkurencijai, ir, esant naujiems kontrolės pokyčiams (koncentracijai), vertina jų poveikį konkurencijai. Taigi Konkurencijos tarybos leidimo koncentracijai įgyjant konkretaus ūkio subjekto kontrolę konkrečiomis sąlygomis išdavimas savaime nereiškia, jog buvo išduotas leidimas įgyti visišką kontroliuojamo ūkio subjekto kontrolę. Papildomai pažymėtina, kad pagal Susijungimų reglamentą Nr. 139/2004 (3 straipsnio 1 dalį) bei  Komisijos suvestinio pranešimo 83 punktą kontrolės kokybės pokytis taip pat yra laikomas koncentracija.

Siekiant nustatyti, kokios apimties kontrolę pareiškėjas įgijo pagal konkretų Konkurencijos tarybos leidimą, svarbu įvertinti pareiškėjo pateikto pranešimo apie koncentraciją bei Konkurencijos tarybos išduoto leidimo turinį, taip pat aktualiu metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokios apimties kontrolę pareiškėjui buvo leista įgyti pagal 2001 m. spalio 4 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 114, ir ar 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartimi įgytos teisės suteikė pareiškėjui kitokios kokybės (apimties) kontrolę ginčo degalinių atžvilgiu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2001 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą, pranešdamas apie koncentraciją – reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Lukoil Baltija“ įgijo 29,5% visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir, atitinkamai, tiek pat balsų BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Dėl šio sandorio UAB „Lukoil Baltija“ turima visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dalis BAB „Lietuvos kuras“ padidėjo nuo turimų 7,5% iki 37%.

Pranešime apie koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ nurodė: „<...> didelė dalis BAB „Lietuvos kuras“ turto pagal valdymo sutartį yra perduota valdyti UAB „Baltic Petroleum“. Ši turto valdymo teisė yra užregistruota Žemės ir kito nekilnojamo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje ir galioja iki 2009 m. kovo 15 d. Tai reiškia, kad iš esmės šio turto koncentraciją jau atliko UAB „Baltic Petroleum“ ir UAB „Lukoil Baltija“ neturės jokios teisės ir/ar galimybės valdyti ir/ar kontroliuoti jau perduoto turto. Kartu su reikalavimu UAB „Lukoil Baltija“ perėmė ir prievolės įvykdymo ir užtikrinimo priemones. Įsigyto reikalavimo įvykdymas yra užtikrinamas 19 degalinių įkeitimu<...>. Tai, kad reikalavimo įvykdymas užtikrintas degalinių įkeitimu, nereiškia, kad įkeistos degalinės ateityje būtinai pereis į UAB „Lukoil Baltija“ ar susijusių įmonių kontrolę. Nusprendus įkeistas degalines parduoti, jos bus pardavinėjamos pagal nustatytą tvarką viešosiose varžytinėse. Taigi, tokiu būdu kiti rinkos dalyviai turės galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti įgyjant BAB „Lietuvos kuras“ turtą.“ (Tarybos byla, II t., b. l. 5, 6).

Konkurencijos taryba 2001 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 114, kuriame nutarė „leisti UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, pagal pateiktą pranešimą (IV t., b. l. 119).“

Iš pareiškėjo pranešimo, pagal kurį buvo išduotas leidimas vykdyti koncentraciją, matyti, kad pareiškėjas nurodė neturėsiantis jokios teisės ir/ar galimybės valdyti ir/ar kontroliuoti UAB „Baltic Petroleum“ jau perduoto turto. Pranešime apie koncentraciją taip pat nurodyta, jog nusprendus įkeistas degalines parduoti, jos bus pardavinėjamos pagal nustatytą tvarką viešosiose varžytinėse. Konkurencijos taryba 2001 m. spalio 4 d. išdavė leidimą vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą. Taigi pareiškėjui buvo išduotas leidimas perimti konkrečias teises, t. y. reikalavimo teisę, taip įgyjant 37% balsavimo teises kreditorių susirinkime, tačiau nebuvo išduotas leidimas perimti BAB „Lietuvos kuras“ turto ar jo dalies kontrolę.

Papildomai pažymėtina, kad pagal leidimo koncentracijai išdavimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 21 straipsnį, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę: 1) per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą; 2) kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų; 3) dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus; 4) kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Pagal to paties įstatymo 23 straipsnį, kreditorių susirinkimas turi inter alia šias teises, susijusias su bankrutuojančios įmonės veikla: reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti; spręsti klausimą dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, apribojimų ar nutraukimo, teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo; nustatyti pagal pareigybes darbuotojų, kurie dirbs įmonės bankroto proceso metu, skaičių; priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo; kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo; siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą „nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo“.

Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo bei pareiškėjo pranešimo apie numatomą vykdyti koncentraciją matyti, kad pareiškėjas kaip BAB „Lietuvos kuras“ kreditorius, pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgydamas didesnę reikalavimo teisę nei iki tol turėtoji, įgijo 29,5% balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, kurios, kartu su prieš tai turėtomis balsavimo teisėmis, po reikalavimo perleidimo sutarties sudarė iš viso 37%, tačiau, kaip pažymėjo pats pareiškėjas pranešime apie koncentraciją, bei kaip matyti iš Įmonių bankroto įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, pareiškėjas pagal reikalavimo perleidimo sutartį neįgijo teisės valdyti BAB „Lietuvos kuras“ turtą, įskaitant ginčo degalines.

Remiantis 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties nuostatomis, UAB „Lukoil Baltija“, įgijo teisę siekdama efektyvaus ir pelningo degalinių tinklo panaudojimo, tvarkyti bendrus jungtinės veiklos dalyvių reikalus, taip pat atlikti tokius veiksmus abiejų jungtinės veiklos dalyvių vardu: a) parengti ir įdarbinti personalą darbui degalinėse; b) nustatyti darbo režimą degalinėse; c) atsižvelgdamas į UAB „Baltic Petroleum“ rekomendacijas ir pasiūlymus, nustatyti parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainas; d) atsižvelgdamas į UAB „Baltic Petroleum“ rekomendacijas ir pasiūlymus, nustatyti degalinėse parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų pardavimo nuolaidų sistemas; e) savo vardu sudaryti prekių ir paslaugų pirkimo ar pardavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis, kurių reikia jungtinės veiklos vykdymui; f) dalyvauti teisiniuose santykiuose, susijusiuose su degalinių eksploatavimu; g) tvarkyti visus bendrus jungtinės veiklos dalyvių reikalus ir jiems atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis; h) atlikti kitus veiksmus, būtinus efektyviam ir pelningam jungtinės veiklos vykdymui (VI t., b. l. 9).

Taigi pagal jungtinės veiklos sutarties nuostatas pareiškėjas įgijo teisę valdyti ginčo degalines, t. y. įgyvendinti savo sprendimus dėl šios ūkio subjekto turto dalies ūkinės veiklos (personalo, darbo režimo, prekių ir paslaugų kainų, sutarčių su trečiaisiais asmenimis ir pan.), o iki šios sutarties pasirašymo, būdamas BAB „Lietuvos kuras“ kreditoriumi, pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“, kaip minėta, BAB „Lietuvos kuras“ atžvilgiu turėjo tik ribotas teises pagal Įmonių bankroto įstatymą, ir šios teisės neapėmė ginčo degalinių valdymo teisės. Tai, kaip minėta, matyti ir iš pareiškėjo 2001 m. rugsėjo 6 d. pateikto pranešimo apie koncentraciją bei Konkurencijos tarybos išduoto leidimo turinio. 

Kadangi pareiškėjas jungtinės veiklos sutartimi įgijo ginčo degalinių kontrolę, kuriai nebuvo išduotas leidimas 2001 m. spalio 4 d. Konkurencijos tarybos nutarimu, teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui kilo pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie ginčo degalinių kontrolės įgijimą kaip apie numatomą įvykdyti koncentraciją.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atmestinas ir pareiškėjo argumentas, jog Konkurencijos taryba pažeidė non bis in idem principą. 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartimi pareiškėjas įgijo turto dalies (ginčo degalinių) kontrolę, kuriai 2001 m. spalio 4 d. Konkurencijos tarybos nutarimu leidimas nebuvo išduotas, t. y. Nutarime pareiškėjui skirta bauda dėl kitų veiksmų (kitos koncentracijos) įgyvendinimo, nei koncentracija, kuriai 2001 m. spalio 4 d. buvo išduotas Konkurencijos tarybos leidimas, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas kartu su papildomais paaiškinimais 2017 m. kovo 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė 2001 m. rugpjūčio 13 d. Konkurencijos tarybos rašto Nr. 09-04-990 kopiją, kuri, pasak pareiškėjo, patvirtina, jog pareiškėjas, įgijęs daugiau nei ¼ visų balsų BAB „Lietuvos kuras“ valdyme, įgijo BAB „Lietuvos kuras“ ir viso jai priklausančio turto kontrolę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo pateiktos Konkurencijos tarybos rašto kopijos nėra aiškus klausimas, į kurį buvo pateiktas atsakymas šiame Konkurencijos tarybos rašte, šiame rašte nėra kalbama apie AB „Lietuvos kuras“ priklausančio turto kontrolę, yra tik nurodoma, jog AB „Lietuvos kuras“ ir UAB „Lukoil Baltija“, turėdama 14% visų AB „Lietuvos kuras“ kreditorių balsų, nebūtų laikoma priklausančiais susijusių ūkio subjektų grupei. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis raštas nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jog šiame rašte Konkurencijos taryba nurodė, kad įgydamas iš viso 37% balsavimo teisių BAB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, pareiškėjas įgijo ir viso BAB „Lietuvos kuras“ priklausančio turto kontrolę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 pareiškėjui nebuvo duotas leidimas įgyti ir ginčo degalinių kontrolę.

Dėl Konkurencijos tarybos atsisakymo leisti pareiškėjui susipažinti su Pažyma

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde teigia, kad Konkurencijos taryba, atsisakydama leisti pareiškėjui susipažinti su Konkurencijos tarybos parengta Pažyma (pranešimu apie koncentraciją), kurios pagrindu Konkurencijos taryba priėmė 2001 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 114, apribojo pareiškėjo galimybę gintis nuo jam Konkurencijos tarybos tyrime reiškiamų įtarimų.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ 2013 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu leisti susipažinti su 2001 m. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo „Dėl leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją, UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime“ medžiaga (I t., b. l. 138, 139). Konkurencijos taryba 2013 m. lapkričio 21 d. leido susipažinti su koncentracijos nagrinėjimo bylos medžiaga, išskyrus pažymą apie koncentraciją. Konkurencijos taryba, atsisakydama leisti pareiškėjui susipažinti su Pažyma, rėmėsi Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi bei nurodė, kad pažymos apie koncentracijų nagrinėjimą yra laikytinos tarnybinio naudojimo dokumentais, nes jose yra pareikštos Konkurencijos tarybos vidaus darbo reikmėms skirtos nuomonės, todėl tretiesiems asmenims susipažinti yra neteikiamos.

Konkurencijos įstatymo (2012 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. 42-2041 redakcija, galiojusi Konkurencijos tarybos atsisakymo pareiškėjui leisti susipažinti su Pažyma metu) 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „Konkurencijos tarybai atliekant jai pavestas funkcijas Konkurencijos tarybos parengti dokumentai, kuriuose yra pareikštos Konkurencijos tarybos vidaus darbo reikmėms skirtos nuomonės, Konkurencijos tarybos parengti dokumentai, susiję su klausimais, dėl kurių nėra priimtas galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas ar kitoks sprendimas, ir tik Konkurencijos tarybos vidaus darbo tvarkos organizavimui skirti dokumentai yra tarnybinio naudojimo dokumentai, kurie neteikiami susipažinti tretiesiems asmenims ir nesegami į tyrimų bylas, su kuriomis turi teisę susipažinti tretieji asmenys. Tokie Konkurencijos tarybos tarnybinio naudojimo dokumentai gali būti teikiami tik teisėsaugos institucijoms įstatymų joms priskirtoms funkcijoms atlikti.“

Sprendžiant, ar konkretus dokumentas yra vertintinas kaip Konkurencijos tarybos tarnybinio naudojimo dokumentas, atsižvelgtina į šio dokumento funkciją ir turinį. Pranešimo apie koncentraciją tvarkos (2000 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 45 redakcija) 52 punkte buvo nustatyta, jog įgalioti Konkurencijos tarybos administracijos pareigūnai nustatyta tvarka ir terminais parengia pranešimą apie koncentracijos nagrinėjimą ir teikia jį nagrinėti Konkurencijos tarybos tvarkomajame posėdyje. To paties teisės akto 53 punkte buvo nustatyta, jog Konkurencijos taryba, apsvarsčiusi pranešimą apie koncentracijos nagrinėjimą ir kitą koncentracijos nagrinėjimo bylos medžiagą, gali priimti nutarimą leisti vykdyti koncentraciją, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Iš šio reglamentavimo matyti, kad pranešimas apie koncentracijos nagrinėjimą yra tik vienas iš dokumentų, kuriuos apsvarsčiusi Konkurencijos taryba priima nutarimą leisti vykdyti koncentraciją, t. y. šis dokumentas Konkurencijos tarybai nėra privalomas, ir nėra Konkurencijos tarybos nutarimo dėl leidimo koncentracijai dalis, jame yra išdėstyta įgaliotų Konkurencijos tarybos administracijos pareigūnų nuomonė dėl koncentracijos poveikio konkurencijai, kuri pateikiama Konkurencijos tarybai svarstyti, o Konkurencijos taryba nutarimą dėl koncentracijos priima atsižvelgusi į visą koncentracijos nagrinėjimo bylos medžiagą.

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, priimdama 2001 m. spalio 4 d. nutarimą leisti vykdyti koncentraciją jame nurodė, jog išnagrinėjo UAB „Lukoil Baltija“ 2001 m. rugsėjo 6 d. pateiktą pranešimą apie koncentraciją ir nustatė, kad numatoma koncentracija nesukuria ir nesustiprina dominuojančios padėties ir dėl to nėra itin apribojama konkurencija atitinkamose prekių rinkose, bei nutarė leisti UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, pagal pateiktą pranešimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame nutarime nėra nurodyta teisinė motyvacija, t. y. nenurodyta, kaip teisės normos yra pritaikytos nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir dėl to minėtas nutarimas vertintinas kritiškai gero administravimo principo aspektu. Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556?15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556?336/2011). Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame nusprendžiama išduoti leidimą koncentracijai, gali būti aktualus ne tik kontroliuojančiam ūkio subjektui, pateikusiam pranešimą apie numatomą įgyvendinti koncentraciją, bet ir kitiems ūkio subjektams, veikiantiems toje pačioje ar susijusioje rinkoje, taip pat vartotojams.

Vis dėlto tai, kad Konkurencijos taryba, priimdama 2001 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 114, jame nepateikė išsamios teisinės motyvacijos, neleidžia daryti išvados, jog Pažyma yra 2001 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 114 dalis, ar kad joje yra nurodyti minėto nutarimo motyvai. Kaip išdėstyta pirmiau, pranešime apie koncentraciją (Pažymoje) yra išdėstyta įgaliotų Konkurencijos tarybos administracijos pareigūnų nuomonė dėl koncentracijos poveikio konkurencijai, ir ši nuomonė nėra privaloma Konkurencijos tarybai. Papildomai pažymėtina, kad koncentracijos, kuriai išduotas leidimas, pobūdis 2001 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 114 yra nurodytas aiškiai, todėl nėra pagrindo teigti, jog  šiuo nutarimu išduotas leidimas galėjo suklaidinti pareiškėją dėl jam suteiktų teisių apimties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Pažymos, su kuria pareiškėjui buvo atsisakyta leisti susipažinti, turinį (VI t., b. l. 43–47), pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ji atitinka tarnybinio naudojimo dokumento kriterijus, t. y. Pažyma vertintina kaip Konkurencijos tarybos parengtas dokumentas, kuriame yra pareikšta Konkurencijos tarybos vidaus darbo reikmėms skirta nuomonė, šis dokumentas yra tarnybinio naudojimo dokumentas, ir pagal Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalį jis gali būti teikiamas tik teisėsaugos institucijoms įstatymų joms priskirtoms funkcijoms atlikti. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės susipažinti su Pažyma ribojimas yra įtvirtintas įstatyme.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Pranešimo apie koncentraciją tvarkoje įtvirtintas reglamentavimas, galiojęs Pažymos sudarymo metu, taip pat nesuteikė teisės pranešimą apie koncentraciją pateikusiam asmeniui susipažinti su pranešimu apie koncentracijos nagrinėjimą tuo atveju, kai priimamas nutarimas leisti vykdyti koncentraciją, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu (Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 54, 55 punktai teisę susipažinti su koncentracijos nagrinėjimo bylos medžiaga pranešimą apie koncentraciją pateikusiam asmeniui ir suinteresuotiems asmenims, kurie dėl numatomos įvykdyti koncentracijos Konkurencijos tarybai pateikė raštiškus paaiškinimus (prieštaravimus), suteikė tik tuo atveju, kai Konkurencijos tarybos nutarimas priimamas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktu arba 14 straipsnio 1 dalies 3 punktu).

Pažymos sudarymo metu galiojęs Laikinasis Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos posėdžių reglamentas (2000 m. balandžio 20 d.  nutarimo Nr. 38 redakcija, toliau – ir Laikinasis reglamentas) nustatė, kad koncentracijos kontrolės klausimai yra svarstomi tvarkomuosiuose posėdžiuose, kurie yra uždari, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato ar Konkurencijos taryba nusprendžia, kad posėdis yra viešas (20.5, 21 punktai). Laikinojo reglamento 17 punkte buvo nurodyta: „Konkurencijos tarybos posėdžių protokolai ir posėdyje svarstytų klausimų medžiaga, susegti eilės tvarka, saugomi Konkurencijos tarybos sekretoriato patalpose. Protokolai yra prieinami visiems Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojams, išskyrus protokolus, kuriuose yra valstybės paslapčių arba ūkio subjektų komercinių paslapčių.“ To paties teisės akto 19 punkte buvo nustatyta, jog „Suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su nutariamąja Konkurencijos tarybos posėdžio protokolo dalimi, jeigu Konkurencijos tarybos nutarimas neskelbiamas „Valstybės žiniose“. Esant asmens prašymui, pateikiamas išrašas iš Konkurencijos tarybos posėdžio protokolo.“ Taigi Pažymos priėmimo metu galiojusiame Laikinajame Konkurencijos tarybos posėdžių reglamente pranešimą apie koncentraciją pateikusio asmens teisė susipažinti su pranešimu apie koncentracijos nagrinėjimą nebuvo numatyta, Konkurencijos tarybos posėdžių protokolai ir posėdyje svarstytų klausimų medžiaga buvo prieinami tik Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojams.

Vertindama pareiškėjo argumentus, jog atsisakydama leisti pareiškėjui susipažinti su Pažyma Konkurencijos taryba apribojo pareiškėjo galimybę gintis nuo jam Konkurencijos tarybos tyrime reiškiamų įtarimų, teisėjų kolegija pažymi, jog, nors skundžiamo Nutarimo 4 punkte ir 5 išnašoje pažymėta, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba rėmėsi ir kitų tyrimų ir nagrinėjimų metu surinkta medžiaga, įskaitant UAB „Lukoil Baltija“ 2001 m. rugsėjo 6 d. Konkurencijos tarybai pateikto pranešimo apie koncentraciją UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 proc. balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime, nagrinėjimo medžiaga, vis dėlto ginčijamame Nutarime Konkurencijos taryba nesirėmė Pažyma, ji nebuvo naudojama kaip įrodymas kaip nors grindžiantis Nutarime konstatuotą pažeidimą.

Atsižvelgdama į tai, kad Pažymoje yra išdėstyta Konkurencijos tarybos pareigūnų nuomonė, kuri Konkurencijos tarybai nėra privaloma, be to, Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime Pažyma nesirėmė, t. y. ji nebuvo naudojama kaip įrodymas prieš pareiškėją, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsisakymas pareiškėjui leisti susipažinti su Pažyma šioje byloje nepažeidė pareiškėjo teisės gintis nuo jam pareikštų įtarimų.

Dėl 2003 m. birželio – spalio mėn. sudarytų subnuomos sutarčių

Apeliantas teigia, jog Konkurencijos taryba klaidingai nustatė aplinkybę, kad 15 ginčo degalinių kontrolė buvo faktiškai įgyta 2003 m. gruodžio 31 d., sudarius jungtinės veiklos sutartį su UAB „Baltic Petroleum“, todėl nepagrįstai šį faktą laikė viena koncentracija bei nepagrįstai šių degalinių bendrąsias pajamas skaičiavo kartu. Pasak pareiškėjo, minėtų degalinių kontrolė faktiškai buvo įgyta savarankiškomis aštuoniomis subnuomos sutartimis, sudarytomis su UAB „Baltic Petroleum“ laikotarpyje nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2003 m. spalio mėn., dėl to nėra pagrindo visumą šių sandorių vertinti kaip vieną koncentraciją ir šių degalinių pajamas skaičiuoti kartu, kiekvienos subnuomos sutarties atžvilgiu reikia vertinti atskirai, ar buvo viršytos bendrųjų pajamų ribos, kuomet reikia pranešti apie koncentraciją ir gauti leidimą.

Kaip minėta, koncentracijos sąvokai atskleisti yra itin svarbios kontrolės bei lemiamos įtakos sąvokos. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje nustatyta, jog kontrolė – visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. To paties straipsnio 17 dalyje nustatyta, jog lemiama įtaka – padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi lemiama įtaka yra įgyjama, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos įstatymo prasme ūkio subjektas įgyja lemiamą įtaką kito ūkio subjekto atžvilgiu tik tuo atveju, kai tokia įtaka yra įgyjama ne laikinai, o pakankamai ilgam laikui. Situacija, kai vienas ūkio subjektas laikinai perduoda kitam ūkio subjektui valdyti turtą, esantį savarankišku ūkinės veiklos vienetu, arba kontroliuojamą ūkio subjektą, tačiau pirmasis ūkio subjektas gali bet kuriuo metu minėtą valdymo perdavimo sutartį nutraukti, neleistų daryti išvados, kad antrasis ūkio subjektas įgijo lemiamą įtaką, kadangi pirmasis ūkio subjektas galėtų bet kuriuo metu vėl perimti perduoto ūkio subjekto valdymą, ir dėl šio nestabilumo antrasis ūkio subjektas negalėtų efektyviai įgyvendinti perduoto ūkio subjekto kontrolės, t. y. įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi koncentracija Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 2 punkto prasme yra ne bet kokios, o būtent ilgalaikės kontrolės įgijimas. Būtent ilgalaikė kontrolė yra tokio pobūdžio, kuri sukelia pokyčius rinkos struktūroje, kurių kontrolė ir yra pavesta Konkurencijos tarybai.

Papildomai pažymėtina, kad Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „racionalu apibrėžti koncentracijos sąvoką taip, kad ji apimtų operacijas, dėl kurių atitinkamų įmonių kontrolėje, taip pat ir rinkos struktūroje atsirastų ilgalaikių pokyčių“, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „laikoma, jog koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių“. Komisijos pranešimo 28 punkte pažymėta, kad „Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje koncentracija apibrėžiama kaip apimanti tik sandorius, po kurių įvyksta ilgalaikių koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir, kaip papildomai numatyta 20 konstatuojamoje dalyje, rinkos struktūros pokyčių. Todėl Susijungimų reglamente nenumatyti sandoriai, dėl kurių kontrolė pakinta tik laikinai. Tačiau ilgalaikį kontrolės pokytį taip pat gali sukelti ir apibrėžtam laikotarpiui sudaryti pagrindiniai susitarimai, jei juos galima pratęsti. Koncentracija gali būti vykdoma net ir tada, kai susitarimuose numatyta konkreti galiojimo pasibaigimo data, jei numatytas laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad dėl jo įvyktų ilgalaikis dalyvaujančių įmonių kontrolės pokytis.“ Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, sprendžiant, ar konkretus sandoris sukėlė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, vertintinos būtent šio sandorio sukeltos pasekmės. Taigi siekiant nustatyti, ar pareiškėjo sudarytos subnuomos sutartys sukėlė ilgalaikius koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, svarbu išanalizuoti aktualias šių sutarčių nuostatas.

Pažymėtina, kad subnuomos sutartys tarp UAB „Baltic Petroleum“ ir UAB „Lukoil Baltija“ Servisas buvo sudarytos 2003 m. birželio – spalio mėn. (Tarybos byla, II t., b. l. 71–152). Šiomis sutartimis UAB „Baltic Petroleum“ perdavė jose nurodytas degalines UAB „Lukoil Baltija“ Servisas laikinai naudoti, jose numatytas vienerių metų subnuomos terminas, nustatyta subnuomotojo (UAB „Baltic Petroleum“) teisė nutraukti sutartį anksčiau termino įvairiais pagrindais, taip pat ir tuo atveju, jei subnuomotas turtas tampa reikalingas UAB „Baltic Petroleum“ arba BAB „Lietuvos kuras“ reikmėms. Šios subnuomos sutartys buvo nutrauktos 2003 m. gruodžio 31 d., sudarius jungtinės veiklos sutartį, taigi jos galiojo 6–4 mėnesius. Subnuomos sutartyse yra užsimenama apie jų pratęsimo galimybę, nurodant, kad „pratęsdamos nuomos sutartį šalys turi teisę iš naujo aptarti sutarties sąlygas“, taip pat numatyta, jog „subnuomotojas įsipareigoja, pasibaigus sutarties terminui, nuomininkui, jeigu šis tvarkingai vykdė nuomos sutartį ir pageidaus, suteikti pirmumo teisę, jeigu jis bus vienodose sąlygose su kitais asmenimis, pareiškusiais norą subnuomotis turtą“.

2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta neterminuotai, o 2007 m. kovo 30 d. buvo sudarytas susitarimas dėl 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo, kuriame nustatyta, jog ši sutarties redakcija galioja iki 2023 m. gruodžio 31 d. Jungtinės veiklos sutartyje taip pat buvo nurodyta, jog ši sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių iniciatyva prieš šešis mėnesius raštiškai apie tai įspėjus kitą šalį (Tarybos byla, VI t., b. l. 11). 2007 m. papildant jungtinės veiklos sutartį nurodyta, jog vienai kuriai nors šaliai nevykdant šios sutarties, kita šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutarties galiojimą, pateikusi raštišką įspėjimą prieš tris mėnesius kitai sutarties šaliai (Tarybos byla, VI t., b. l. 29). Jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatyta galimybė UAB „Baltic Petroleum“ pašalinti degalinę ar degalines iš jungtinės veiklos nenutraukus jungtinės veiklos sutarties. Pažymėtina, kad 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartyje įtvirtintos UAB „Lukoil Baltija“ teisės ir pareigos, kurios nebuvo numatytos subnuomos sutartyse (dalyvauti teisiniuose santykiuose, susijusiuose su degalinių eksploatavimu, tvarkyti visus bendrus jungtinės veiklos dalyvių reikalus ir juos atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, kad šalių teisių ir pareigų turinys pagal jungtinės veiklos sutartį buvo skirtingas nei pagal subnuomos sutartis, teisėjų kolegijos vertinimu, jungtinės veiklos sutartis laikytina ne subnuomos sutarčių pratęsimu, o atskira sutartimi, šalių pasirinkta nauja bendradarbiavimo forma, kuri nuo ankstesnės skyrėsi savo intensyvumu ir turiniu. Atsižvelgiant į tai, kad iš pradžių jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta neterminuotai, o vėliau – iki 2023 m., darytina išvada, kad būtent ši sutartis nulėmė ilgalaikius koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad subnuomos sutartys buvo sudarytos vienerių metų terminui, o nutrauktos jau po 6–4 mėnesių, jose įtvirtinta UAB „Baltic Petroleum“ teisė bet kuriuo metu subnuomos sutartis nutraukti, jei degalinės tampa reikalingos UAB „Baltic Petroleum“ reikmėms, šios sutartys buvo laikino pobūdžio, todėl neatitinka ilgalaikiškumo kriterijaus, t. y. šios sutartys nebuvo tokio pobūdžio, kad galėtų sukelti ilgalaikius koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog būtent degalinių kontrolės įgijimas 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu lėmė ilgalaikius koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, ir vertino šios sutarties pagrindu įgytų degalinių bendrąsias pajamas.

Dėl atitinkamos rinkos nustatymo, sprendžiant dėl pareigos pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą vykdyti koncentraciją

Pareiškėjas apeliaciniame skunde bei papildomuose paaiškinimuose remiasi Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.1.1, 7 ir 8 punktais, ir teigia, jog atitinkamos rinkos vertinimas itin svarbus ir turto įgijimo atvejais. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju atitinkama rinka turėjo būti apibrėžta kaip atskirose (lokalinėse) Lietuvos Respublikos teritorijose esanti mažmeninės prekybos degalais rinka, kadangi konkreti degalinė faktiškai konkuruoja tik su konkrečiame Lietuvos Respublikos teritorijos regione esančiomis konkurentų degalinėmis. Pareiškėjo teigimu, kiekvienos iš 15 UAB „Baltic Petroleum“ degalinių valdymo įgijimas turėtų būti vertinamas bent jau kaip atskira koncentracija atskiroje atitinkamoje rinkoje.

Nagrinėjamoje byloje taikytiname Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.1.1 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai įsigyjama ūkio subjekto dalis (įmonės dalis) arba turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais bus įsigyjantis ūkio subjektas ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Panaši nuostata yra įtvirtinta Komisijos suvestinio pranešimo 24 punkte, kuriame nurodyta, jog turto kontrolės įsigijimas gali būti koncentracija tik tuomet, jei šis turtas yra visa įmonė arba jos dalis, t. y. rinkoje dalyvaujantis verslas, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pranešimo apie koncentraciją 6.1.1 punktas (taip pat ir 7, 8 punktai, kuriuose išdėstyta analogiška taisyklė), yra Pranešimo apie koncentraciją III skyriuje „Koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų nustatymas“, iš 6.1.1 punkto turinio matyti, kad jis yra skirtas apibūdinti, kokiais atvejais įsigyjant ūkio subjekto dalį (įmonės dalį) arba turto dalį, tokią dalį galima laikyti koncentracijoje dalyvaujančiu ūkio subjektu – kai ji gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma yra skirta nurodyti, kad įsigyjamo ūkio subjekto dalis ar turto dalis turi būti pakankamai savarankiška, kad ją būtų galima laikyti koncentracijoje dalyvaujančiu ūkio subjektu, tačiau šios teisės normos pagrindu negalima daryti išvados, jog numatoma įsigyti ūkio subjekto ar turto dalis nebus laikoma vienu koncentracijoje dalyvaujančiu ūkio subjektu, jeigu jai galima priskirti apyvartą daugiau nei vienoje atitinkamoje rinkoje. Pažymėtina, kad vienas ūkio subjektas (taip pat ir turto dalis, esanti savarankišku ūkinės veiklos vienetu) tuo pat metu gali veikti daugiau nei vienoje atitinkamoje rinkoje (pavyzdžiui, pardavinėti skirtingas prekes ir/ar paslaugas), ir tokiu atveju Konkurencijos taryba privalo įvertinti koncentracijos poveikį kiekvienai iš atitinkamų rinkų, kurioje veikia koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai, tačiau šis vertinimas vyksta ir atitinkamos rinkos nustatymas yra aktualus jau ūkio subjektui pateikus pranešimą Konkurencijos tarybai apie koncentraciją.

Konkurencijos įstatymo (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1715 redakcija) 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima vieną iš šių nutarimų: 1) leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą; 2) leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti; 3) atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, išskyrus atskirus koncentracijos veiksmus, kuriuos leido atlikti Konkurencijos taryba pagal 12 straipsnio 3 dalį, arba pašalinančius koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis bei nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Kaip matyti iš Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Konkurencijos taryba vertina, ar dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, gavusi pranešimą apie numatomą įvykdyti koncentraciją, t. y. po pranešimo apie koncentraciją pateikimo Konkurencijos taryba nustato atitinkamą(-as) rinką(-as), kurioje veikia koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai, kokią padėtį atitinkamoje (-se) rinkoje(-se) užima ūkio subjektai, bei kaip pasikeistų ūkio subjektų padėtis bei konkurencija atitinkamoje(-se) rinkoje(-se) koncentracijos įgyvendinimo atveju.

Papildomai pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1715 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta jog „apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų.“ Taigi šioje normoje yra nurodytos aplinkybės, kurioms egzistuojant ūkio subjektams kyla pareiga pranešti apie numatomą įvykdyti koncentraciją ir gauti leidimą, t. y. tokia pareiga kyla, kai koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršija nurodytus dydžius. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta: „Jeigu įsigyjama ūkio subjekto (įmonės) dalis arba ūkio subjekto turto dalis, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai įsigyjamo turto daliai.“

Iš išdėstytų teisės normų matyti, kad nei Pranešimo apie koncentraciją tvarkos 6.1.1 punkte, nei Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse bendrųjų pajamų dydis, kurį viršijus paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais kyla pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie koncentraciją ir gauti leidimą, nėra siejamas su konkrečia (viena) atitinkama rinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pranešimo apie koncentraciją 6.1.1 punkte yra kalbama apie „tam tikrą apyvartą“, tačiau ne apie bendrąsias pajamas kaip kriterijų sprendžiant, ar ūkio subjektui kyla pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą įgyvendinti koncentraciją.

Taigi pareiškėjo argumentas, jog Konkurencijos taryba Nutarime privalėjo nustatyti atitinkamą rinką, kurioje veikia kiekviena iš ginčo degalinių, bendrąsias pajamas skaičiuoti atskirai toms degalinėms, kurios veikia atskirose atitinkamose rinkose, ir tik tada vertinti, kurios iš kiekvienoje konkrečioje atitinkamoje rinkoje veikusių degalinių viršijo Konkurencijos įstatyme nustatytas bendrųjų pajamų ribas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas. Kaip išdėstyta pirmiau, atitinkama rinka nustatoma ir poveikis konkurencijai atitinkamoje(-ose) rinkoje(-ose) yra vertinamas sprendžiant, ar nebus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, t. y. ūkio subjektui pateikus pranešimą apie koncentraciją, ir Konkurencijos tarybai sprendžiant, ar išduoti koncentracijai leidimą, ar nustatyti koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus (Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Papildomai pažymėtina, kad Europos Komisija savo praktikoje geografinę rinką taip pat vertina spręsdama dėl konkrečios numatomos įgyvendinti koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka (pvz., 2016 m. sausio 14 d. sprendimas M.7862 – TDR/Euro Garages, 2016 m. kovo 23 d. sprendimas M.7603 – Statoil Fuel and Retail/Dansk Fuels, 2010 m. gegužės 21 d. sprendimas COMP/M.5781 Total Holdings Europe SAS/ERG SPA/JV, 2005 m. liepos 20 d. sprendimas COMP/M.3858 Lehman Brothers/SCG/Starwood/Le Meridien ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pagal 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartį pareiškėjas įgijo kito ūkio subjekto (UAB „Baltic Petroleum“) valdomo turto dalies – grupės degalinių – kontrolę. Visos šios turto dalies kontrolė buvo įgyta tuo pat metu pagal sutartį, sudarytą tarp tų pačių šalių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba pagrįstai skaičiavo bendrąsias pajamas, tenkančias šiai turto daliai. Būtent tokia bendrųjų pajamų skaičiavimo taisyklė, t. y. jog bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai įsigyjamo turto daliai, yra nustatyta Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su bendrųjų pajamų skaičiavimu

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde nurodo, kad Konkurencijos taryba neturėjo teisės tam tikrų degalinių kontrolės įgijimo vertinti kaip nepraneštos koncentracijos, kadangi Konkurencijos taryba nenustatė ir nepriskyrė konkrečios tokių degalinių apyvartos. Pareiškėjas nurodo keturias tokias degalines bei teigia, kad Konkurencijos taryba, vertindama šias aplinkybes, privalėjo remtis principu in dubio pro reo.

Kaip minėta pirmiau, pagal 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartį pareiškėjas įgijo kito ūkio subjekto (UAB „Baltic Petroleum“) valdomo turto dalies – grupės degalinių – kontrolę, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai skaičiavo bendrąsias pajamas, tenkančias šiai turto daliai. Vertinant, ar pareiškėjui kilo pareiga pranešti apie koncentraciją, svarbu nustatyti, ar visos šios turto dalies bendrosios pajamos viršijo Konkurencijos įstatyme nurodytas ribas, todėl tai, kad nagrinėjamu atveju tarp ginčo degalinių buvo tokių degalinių, kurios neturėjo pajamų paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais, arba kurių pajamų Konkurencijos taryba nenustatė, nagrinėjamu atveju neturi įtakos pareiškėjo pareigai pranešti apie įvykusią koncentraciją, kadangi likusių ginčo degalinių bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršijo Konkurencijos įstatyme nurodytas ribas. Kaip minėta, skaičiavimo taisyklė, t. y. jog bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai įsigyjamo turto daliai, yra nustatyta Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte, taigi teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kurios turėtų būti aiškinamos pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąja dalimi bei Pirmosios instancijos teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimu byloje Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Europos Komisiją ir teigia, kad vienos koncentracijos sandoriais reikia laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai siejasi dėl sąlygų, ir yra būtina kiekvienu atveju išsiaiškinti, ar tie sandoriai yra tarpusavyje susiję tokiu būdu, kad vienas sandoris nebūtų įgyvendintas be kito. Pasak pareiškėjo, ginčo degalinių perdavimas pareiškėjui eksploatuoti nebuvo vienijančio pobūdžio, nes vienos degalinės perdavimas nebuvo susijęs su kitos degalinės ar kitų degalinių perdavimu tokiu būdu, kad neperdavus kurios nors vienos iš šių degalinių negalėtų būti buvusi perduota kita. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu de jure, o Konkurencijos taryba nepagrindė sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu de facto.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu, kadangi nagrinėjamu atveju visų ginčo degalinių kontrolė buvo perduota pareiškėjui ta pačia 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutartimi (šios sutarties Priedu Nr. 1), sudaryta tarp tų pačių šalių, taigi nagrinėjamu atveju nebuvo kelių sandorių, visos ginčo degalinės perduotos tuo pat metu, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai laikė šį sandorį viena koncentracija ir skaičiavo perimtų ginčo degalinių (perimtos turto dalies) bendrąsias pajamas. 

Dėl atsakomybės taikymo pareiškėjui

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde nurodo, kad dar 2001 metais gavęs leidimą dėl koncentracijos įgyvendinimo ir objektyviai nesitikėdamas, kad jam reikia gauti papildomų leidimų, nėra ir negali būti laikomas kaltu įgyvendinęs tariamas koncentracijas, kadangi objektyviai negalėjo suvokti, kad jam reikia naujo Konkurencijos tarybos leidimo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Menarini Diagnostics S. R. L. prieš Italiją, teigdamas, jog atsakomybė jam negalėjo būti taikoma, kadangi jis veikė be kaltės.

Kaip išdėstyta pirmiau, Konkurencijos įstatyme yra (ir 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu buvo) nustatyta kontroliuojančio ūkio subjekto pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą įgyvendinti koncentraciją ir gauti leidimą tuo atveju, kai yra numatoma įgyti kitokios kokybės (ar apimties) kontroliuojamo ūkio subjekto kontrolę nei kontrolė, kuriai jau buvo išduotas Konkurencijos tarybos leidimas. 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 114 pareiškėjui nebuvo duotas leidimas įgyti ir ginčo degalinių kontrolę, tad pareiškėjas galėjo ir turėjo suvokti, kad jam kilo pareiga pateikti pranešimą Konkurencijos tarybai apie ginčo degalinių kontrolės įgijimą.

Pažymėtina, kad tai, jog atitinkama įmonė teisiniu požiūriu klaidingai kvalifikavo savo veiksmus, kuriais grindžiamas pažeidimo konstatavimas, negali būti pagrindas atleisti nuo baudos skyrimo, jeigu ji negalėjo nežinoti to, kad tokie jos veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio. Vertinant iš konkurencijos perspektyvos neatsargiai padarytas pažeidimas nėra mažiau sunkus nei tyčia padarytas pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, taip pat žr. pagal analogiją ESTT didžiosios kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Bundeswettbewerbsbehörde un Bundeskartellanwalt prieš Schenker & Co. AG ir kt., C-681/11, 37, 38 p., 1996 m. kovo 25 d. sprendimą Vereniging van Samenwerkende Prijsregelende Organisaties in de Bouwnijverheid ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-137/95 P, 55 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad jam kilo pareiga pranešti apie numatomą ginčo degalinių kontrolės įsigijimą, atmestini pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas, įgydamas ginčo degalinių kontrolę, veikė be kaltės. Taigi nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 nagrinėtos tam tikrų ūkio subjektų situacijos tuo, jog pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“, įgydamas ginčo degalinių kontrolę, neveikė be kaltės. Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog pritaikius atsakomybę nenustačius pareiškėjo kaltės, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Dėl principo lex retro non agit

UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad tariamo pažeidimo ilgesniąją laikotarpio dalį (nuo 2004 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. sausio 18 d.), t. y. beveik aštuonerius metus, galiojo ankstesnės baudų, skiriamų už konkurencijos teisės pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės. Pasak pareiškėjo, jei baudos dydis būtų skaičiuojamas pagal 2004 m. Baudų dydžio nustatymo taisykles, galiojusias didžiąją dalį pažeidimo laikotarpio, pareiškėjui būtų buvusi skirta proporcingesnė (mažesnė) bauda. Pareiškėjas remiasi įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principu ir nurodo, jog asmens būklė negali tapti sunkesnė nei kad jis galėjo numatyti tariamo pažeidimo padarymo metu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pareiškėjo įgyta ginčo degalinių kontrolė nebuvo nuslėptas faktas, todėl Konkurencijos taryba, manydama, kad buvo pažeistos tam tikros Konkurencijos įstatymo nuostatos, turėjo daug anksčiau imtis veiksmų, o Konkurencijos tarybos neveikimas iš esmės nulėmė, kad nustatytas tariamas pažeidimas truko apie dešimt metų, ir dėl to buvo pritaikytos kitos (naujos) baudų nustatymo taisyklės, lėmusios neproporcingai didelės baudos skyrimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį reiškia tęstinį teisės pažeidimą, šio tęstinio pažeidimo pradžia laikytina atitinkamos sutarties sudarymo data, ir kiekviena diena nuo šio momento laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimo darymo diena. Pažeidimo pabaiga, t. y. paskutinė koncentracijos įgyvendinimo diena be Konkurencijos tarybos leidimo, laikytina Konkurencijos tarybos leidimo išdavimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Atsižvelgiant į tai, kad nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį yra tęstinis pažeidimas, taikytinos teisės normos, galiojusios tuo metu, kai veika pabaigta arba nutraukta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nutraukė pažeidimą (pateikė Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją) jau po ginčijamo Nutarimo priėmimo, galiojant 2012 m. Baudų dydžio nustatymo taisyklėms (2014 m. rugsėjo 11 d. (VI t., b. l. 26), todėl pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas, yra nepagrįstas.

Papildomai pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, kurios metu gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skiriamų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą. Dėl to šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kuriuo atveju gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis. Tai taikoma ne tik tuomet, kai Komisija pakelia baudų lygį, taikydama baudas individualiais sprendimais, bet ir tuomet, kai baudos padidinamos konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles kaip gairės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2005 m. birželio 28 d. sprendimas sujungtose bylose C?189/02 P, C?202/02 P, C?205/02 P iki C?208/02 P ir C?213/02 P, Dansk Rørindustri A/S ir kiti, 224, 228–230 punktai).

Dėl pareiškėjo argumento, kad pažeidimo trukmę nulėmė Konkurencijos tarybos neveikimas, teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatyme nėra įtvirtinta Konkurencijos tarybos pareigos nuolat ex officio stebėti visus Lietuvoje veikiančius ūkio subjektus ir jų vykdomus sandorius, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Konkurencijos tarybos neveikimas iš esmės nulėmė, kad nustatytas tariamas pažeidimas truko apie dešimt metų, ir dėl to buvo pritaikytos kitos (naujos) baudų nustatymo taisyklės. Konkurencijos įstatymas būtent kontroliuojančiam subjektui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui) nustato pareigą pranešti apie numatomą įgyvendinti koncentraciją, taigi būtent pareiškėjas, laiku pateikęs Konkurencijos tarybai pranešimą, galėjo išvengti pažeidimo, ar, pranešęs apie koncentraciją anksčiau, galėjo sutrumpinti pažeidimo trukmę.

Dėl pažeidimo prigimties ir pavojingumo

Pasak pareiškėjo UAB „Lukoil Baltija“, Konkurencijos tarybos išvada dėl pažeidimo pavojingumo nepagrįsta, kadangi buvo remiamasi neteisingu geografinės rinkos apibrėžimu. Pagal Baudų dydžio nustatymo taisyklių 10 punktą pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į pažeidimo geografinį plotą, o pareiškėjo iš UAB „Baltic Petroleum“ eksploatuoti perimtos degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad ankstesnėse Maxima ir City Service bylose Konkurencijos taryba aiškiai konstatavo, kad „koncentracijos kontrolei skirtų teisės normų pažeidimai pagal savo pobūdį vertintini kaip lengvi“.

Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, taip pat žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, C-189/02 P, 172 punktą). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto tiek bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pavyzdžiui, baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje ir Baudų dydžio nustatymo taisyklėse baudos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas yra baudžiamas už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ar koncentracijos, apie kurią privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo. Tai patvirtina didelę svarbą, kurią teisės aktų leidėjas teikia pareigai pranešti apie numatomą įgyvendinti koncentraciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Kaip nurodyta Baudų dydžio nustatymo taisyklių 10 punkte, konkretaus pažeidimo pavojingumas vertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes.

Vertindama pažeidimo geografinį plotą ginčijamame Nutarime Konkurencijos taryba pažymėjo, kad ginčo degalinės yra išsidėsčiusios skirtinguose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Teisėjų kolegijos nuomone, toks vertinimas, atsižvelgiant į ginčo degalinių geografinį išsidėstymą, yra pagrįstas. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nutarime pažeidimo geografiniu plotu nelaikė visos Lietuvos teritorijos, todėl pareiškėjo argumentas, kad perimtos degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose, dėl ko Konkurencijos taryba neteisingai nustatė pažeidimo geografinį plotą, yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumento, jog Maxima ir City Service  bylose Konkurencijos taryba yra panašius pažeidimus įvertinusi kaip lengvus, pažymėtina, jog ankstesni Konkurencijos tarybos nutarimai nėra ginčijamo Nutarimo teisinis pagrindas, o faktas, jog praeityje Taryba taikė tam tikro lygio baudas už tam tikrų rūšių pažeidimus, nereiškia, kad draudžiama kelti šį lygį teisės aktuose nurodytose ribose, jei tai yra būtina siekiant užtikrinti konkurencijos politikos įgyvendinimą. Tinkamas konkurencijos taisyklių taikymas reikalauja, kad Taryba galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį šios politikos poreikiams (žr. pagal analogiją Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimo Dansk Rørindustri ir kiti prieš Komisiją, C-189/02, 169 punktą).

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai neatsižvelgė į tam tikras lengvinančias aplinkybes. Pasak pareiškėjo, jis geranoriškai ir visapusiškai bendradarbiavo su Konkurencijos taryba viso Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo metu, todėl Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti ir mažinti baudos dydį. Pareiškėjo nuomone, atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat turėtų būti laikoma tai, kad nėra susiformavusios aiškios Konkurencijos tarybos praktikos, susijusios su komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos (naudojimo) sandorių vertinimu pagal koncentracijų kontrolės teisės normas; Konkurencijos tarybos praktika šiuo klausimu yra prieštaringa. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo jokio aiškaus ketinimo ar tikslo pažeisti konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, ir tai turėtų būti laikoma svarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasak pareiškėjo, svarbu atsižvelgti į tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad ūkio subjektas gerai išmano teisinį reguliavimą įmonių susijungimo kontrolės srityje ir turi pakankamus teisinius išteklius apsvarstyti pareigos pranešti apie koncentraciją įvykdymo reikalingumą. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. gruodžio 13 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Smėlynės g. 169, Panevėžys, o nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Kalvarijų g. 161a, Vilnius, kas reiškia, jog pareiškėjas dar iki Nutarimo nutraukė tariamą Konkurencijos įstatymo koncentracijų kontrolės teisės normų pažeidimą šių 2 degalinių atžvilgiu. Tačiau nei Konkurencijos taryba, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių, kaip lengvinančių pareiškėjo atsakomybę, Nutarime neįvertino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatyme ir Baudų dydžio nustatymo taisyklėse sankcijos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar pažeidimas padarytas tyčia ar neatsargiai. Dėl neatsargumo padaryti pažeidimai atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijai nėra mažiau sunkūs nei tyčiniai pažeidimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, pagal analogiją, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Electrabel prieš Komisiją, T-332/09 206, 237 punktai). Dėl pareiškėjo argumento, jog svarbu įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad ūkio subjektas gerai išmano teisinį reguliavimą įmonių susijungimo kontrolės srityje, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip išdėstyta pirmiau, pareiškėjas galėjo ir privalėjo nagrinėjamu atveju pranešti apie numatomą įgyvendinti koncentraciją, o tai, kad pareiškėjas galbūt klaidingai kvalifikavo savo veiksmus, kuriais grindžiamas pažeidimo konstatavimas, negali būti pagrindas atleisti nuo baudos skyrimo, ir nelaikytina lengvinančia aplinkybe.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad vien tik tai, jog pareiškėjas vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, savaime nėra pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip padėjimą Konkurencijos tarybai tyrimo metu (2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012, 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tyrimo metu tik vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba, nelaikydama šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, savo diskrecijos ribų neperžengė.

Teisėjų kolegija nesutinka su argumentu, kad nebuvo aiškios Konkurencijos tarybos praktikos ir dėl to pareiškėjui turėjo būti skirta mažesnė bauda ar sankcija turėjo būti apskritai neskirta. Pažymėtina, jog pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą įgyvendinti koncentraciją buvo įtvirtinta Konkurencijos įstatyme, o kilus neaiškumams, pareiškėjas turėjo teisę konsultuotis su Konkurencijos taryba dėl to, ar konkrečiu atveju jam kilo tokia pareiga. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įgydamas ginčo degalinių kontrolę kreipėsi į Konkurencijos tarybą. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Konkurencijos taryba analogišku (degalinių grupės kontrolės įgijimo) atveju yra priėmusi priešingą nutarimą. Dėl šių priežasčių šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 13 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Smėlynės g. 169, Panevėžys, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta kaip lengvinanti pareiškėjo atsakomybę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos taryba Nutarime (260 punktas, 169 išnaša) atsižvelgė į šią aplinkybę, ir šios degalinės pajamomis, skaičiuodama bazinį baudos dydį, nesirėmė. Dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. nebeeksploatavo degalinės, esančios adresu Kalvarijų g. 161a, Vilnius, pažymėtina, kad pareiškėjas nustojo eksploatuoti šią degalinę jau Konkurencijos tarybai pradėjus tyrimą dėl nepranešimo apie koncentraciją, be to, ši degalinė buvo valdoma nepateikus pranešimo Konkurencijos tarybai 10 metų (tokį patį laikotarpį, kokia buvo nustatyta pažeidimo trukmė), todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ši aplinkybė turėjo būti įvertinta kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Dėl proporcingumo ir objektyvumo principų

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ nurodo, kad Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas, spręsdami dėl sankcijos pareiškėjui, pažeidė proporcingumo ir objektyvumo principus. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba išdavė leidimą pareiškėjui vykdyti koncentraciją įgyjant ginčo degalinių kontrolę, net 3 422 642,40 eurų dydžio bauda Pareiškėjui buvo skirta ne už realiai įtaką rinkai darantį, bet už išimtinai formalų, procedūrinį konkurencijos teisės normų pažeidimą, todėl pareiškėjui skirta sankcija yra neproporcinga.  Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba galėjo ir privalėjo apsiriboti išimtinai įpareigojimo taikymu, o baudos ir kitos piniginio pobūdžio sankcijos yra pripažįstamos ultima ratio priemone, kuri turėtų būti taikoma tik kraštutiniais atvejais. Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda pareiškėjui yra ženkliai didesnė nei visos kitos baudos, kurias Konkurencijos taryba buvo paskyrusi dėl neleistinos koncentracijos per paskutinius 14 metų kartu sudėjus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, kad koncentracijos vykdymas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį yra pažeidimas, kuris negali būti vertinamas kaip visiškai formalus ar procedūrinis, nes jis gali sukelti esminių konkurencijos sąlygų pokyčių. Koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus jos leidimo gali būti laikomas pavojingu pažeidimu, o aplinkybė, jog tokiu atveju buvo apribota konkurencija arba kitaip padaryta žala, leistų kvalifikuoti tokį pažeidimą kaip žymiai sunkesnį (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Papildomai pažymėtina, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime byloje Electrabel prieš Komisiją, T-332/09 yra nurodęs, kad koncentracijos poveikio rinkai nebuvimo nagrinėjimas ex post pagrįstai negali būti lemiamas veiksnys, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą pagal ex ante kontrolės sistemą (246 punktas). Taigi pareiškėjo argumentas, jog pažeidimas yra išimtinai formalus, nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, t. y. į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas nėra visiškai formalus, o vienas iš baudos tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai skyrė pareiškėjui baudą. 

Dėl UAB „Lukoil Baltija“ argumento, jog Nutarimu skirta bauda yra ženkliai didesnė nei anksčiau už panašius pažeidimus skirtos baudos, pažymėtina, kad baudos už koncentracijų kontrolės pažeidimus yra skiriamos ir jų dydis nustatomas remiantis Konkurencijos įstatymu ir Baudų dydžio nustatymo taisyklėmis. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta, kad baudų dydžiai nustatomi ne remiantis iš anksto įtvirtintais konkrečiais baudų dydžiais (t. y. ne konkrečiais skaičiais), o atsižvelgiant, be kita ko, į ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamas, pažeidimo trukmę ir kitas konkretaus atvejo aplinkybes. Būtent remdamasi šiais kriterijais Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime nustatė baudų dydžius pareiškėjui. Ūkio subjektai, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad Konkurencijos taryba neviršys anksčiau skirtų baudų lygio, kadangi Konkurencijos taryba turi teisę, nepažeisdama teisės aktų, ir savo diskrecijos ribose pritaikyti skiriamų baudų dydį taip, kaip yra būtina siekiant užtikrinti konkurencijos politikos ir teisės normų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, taip pat žr. pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri ir kiti prieš Europos Komisiją Nr. C-189/02 P, 169, 173 punktai). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei į tai, kad, kaip išdėstyta pirmiau, Konkurencijos taryba pagrįstai įvertino pažeidimo pavojingumą, pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo ir objektyvumo principus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Apeliantas taip pat pateikė prašymą kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo ir aiškinimo šios administracinės bylos kontekste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamu Nutarimu pareiškėjui buvo skirta bauda už nacionalinio Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Nors tiek ginčijamame Nutarime, tiek šiame procesiniame teismo sprendime, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą tikslą siekti nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės suderinimo, kaip papildomu doktrininiu teisės aiškinimo šaltiniu yra remiamasi Europos Sąjungos teise bei Teisingumo Teismo praktika, Europos Sąjungos teisės normos šioje byloje nėra tiesiogiai taikomos. Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad neturi jurisdikcijos atsakyti į prejudicinį klausimą, kai akivaizdu, jog Sąjungos teisės nuostata, kurią jo prašoma išaiškinti, negali būti taikoma (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Caixa d’Estalvis i Pensions de Barcelona prieš Generalidad de Catalu?a, C-139/12, 41 puntą, 2009 m. spalio 1 d. sprendimo Minister voor Wonen, Wijken en Integratie prieš Woningstichting Sint Servatius, C?567/07, 43 punktą, 1996 m. gruodžio 5 d. sprendimo John Reisdorf prieš Finanzamt Köln-West, C?85/95, 16 punktą). Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normos nėra taikomos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra prielaidų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ir toliau palaiko visus kitus jo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant ir 2014 m. gegužės 30 d. skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, išdėstytus argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo išdėstytus argumentus bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo motyvus, nenustatė pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama visus pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis) 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AMIC Lietuva“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė