Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl UAB „BISERIS“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-568-502/2018
Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.9

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2018 m. balandžio 11 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maniga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maniga“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Maniga“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–10), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 1S-45/2016 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).
  2. Pareiškėjas nurodė, kad:
    1. Atsakovas skundžiamame Nutarime vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kuri yra aktuali tik ta apimtimi, kiek tai susiję su ūkio subjektų dalyvavimu laisvoje rinkoje įprastinėmis sąlygomis, o ne viešųjų pirkimų atveju. Nė vienoje iš atsakovo nurodytų ESTT bylų nebuvo nagrinėta ginčui aktuali situacija, kai dvi susijusios įmonės dalyvauja tame pačiame viešajame pirkime ir siekia konkurenciją ribojančio tikslo – pridengti vienos iš įmonių pasiūlymą, taip užtikrinant kitos laimėjimą viešajame pirkime. Pareiškėjo įsitikinimu, ESTT praktika nepaneigia galimybės ginčo situacijoje taikyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nutarime atsakovas taip pat rėmėsi Europos Komisijos 2011 m. sausio 14 d. komunikatu „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ 2011/C 11/01 (toliau – ir Gairės), tačiau pastarųjų 6–8 paragrafuose nustatyta, kad Gairėse pateikti pavyzdžiai ir išaiškinimai negali būti laikomi galutiniais, o situacijas reikia vertinti individualiai.
    2. Atsakovo klaidinga pozicija galėjo susiformuoti dėl neįvertinto Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo santykio. Esą viešajame pirkime dalyviai visais atvejais yra konkurentai. Tuo tarpu Taryba ginčo situaciją vertina Konkurencijos įstatymo kontekste, atsiribodama nuo fakto, kad du juridiniai asmenys dalyvavo tame pačiame viešajame pirkime. Vertinant tik pačią Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą prezumpciją, galima sutikti, kad susiję ūkio subjektai yra laikomi vienu ekonominiu vienetu ir negali konkuruoti, tačiau tai yra paneigiama teisinė prezumpcija, kuri, be kita ko, turi būti vertinama kartu su nagrinėjama ginčo situacija ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Susijusių ūkio subjektų dalyvavimas tame pačiame viešajame pirkime konkurencijos teisės požiūriu gali būti suvokiamas kaip dvi skirtingos situacijos: 1) jei susiję ūkio subjektai nepaneigia Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, jie laikytini vienu ūkiniu subjektu ir yra pašalinami iš viešojo pirkimo dėl sąžiningos konkurencijos principo pažeidimo; 2) jei susiję ūkio subjektai paneigia Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies prezumpciją, t. y. įrodo, kad viešajame pirkime pasiūlymus teikia ir dalyvauja savarankiškai, jiems leidžiama toliau dalyvauti tokia pirkime ir varžytis dėl viešosios sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ teikdami atskirus pasiūlymus tame pačiame viešajame pirkime deklaravo, kad konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės prasme veikė kaip konkurentai – savarankiški ūkio subjektai, kuriems Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta susijusių ūkio subjektų ir vieno ekonominio vieneto prezumpcija netaikoma. Priešingu atveju būtų neigiamas sąžiningos konkurencijos principas, įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje.
    3. Tarybos pozicija, kad draudžiamas susitarimas galimas tik tarp nepriklausomai rinkoje veikiančių asmenų, o tame pačiame viešajame pirkime suderinti susijusių ūkio subjektų veiksmai konkurencijos neriboja ir yra vidinių uždavinių pasidalijimas, yra klaidinga bei paneigia atsakomybės už draudžiamus susitarimus taikymą. Vadovaujantis tokia logika, dviejų juridinių asmenų sudarytas susitarimas, siekiant pridengti kito asmens pasiūlymą, laimėti viešąjį pirkimą bei iškreipti sąžiningą konkurenciją kitų tiekėjų atžvilgiu, yra sąžininga ūkio subjektų konkurencija ir teisės pažeidimas nėra padarytas. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovas pripažįsta, jog UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ iš viešojo pirkimo buvo pašalinti dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto sąžiningos konkurencijos principo pažeidimo, tačiau tuo pat metu teigia, kad sąžiningos konkurencijos imperatyvas Konkurencijos įstatymo prasme nėra pažeistas. Pareiškėjo teigimu, susitarimas viešajame pirkime negali būti suprantamas tik kaip apimantis Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimo sritį, nes, jei susitarimas nebūtų reguliuojamas Konkurencijos įstatymo, jis apskritai nebūtų draudžiamas. Juo labiau, kad susitarimas viešajame pirkime yra atskleidžiamas per konkurencijos teisės normų aiškinimą.
    4. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-997-302/2015 bei Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1215-730/2015 matyti, jog UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ komercinių pasiūlymų turinio derinimas tame pačiame viešajame pirkime yra suprantamas kaip draudžiamas susitarimas. Toks konstatuotas sąžiningos konkurencijos imperatyvo pažeidimas negali būti suprantamas tik kaip Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimas. Skundžiamu Nutarimu atsakovas iš esmės ginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo motyvus, juos kvestionuoja. Vienintelės aplinkybės, kurias nurodė atsakovas, yra tai, kad UAB „Biseris“ priklauso 100 proc. UAB „Sankryža“ akcijų. Jokių kitų aplinkybių Tarnyba ikiteisminėje ginčo stadijoje neanalizavo, netyrė ir nevertino. Visgi nagrinėjamu atveju aktualu spręsti ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ar Klaipėdos apygardos teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, o vertinti pačių faktinių aplinkybių reikšmę, nustatant, ar buvo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas.   
  3. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 61–67) prašė jį atmesti.
  4. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:
    1. Tam, kad būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, turi būti sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų. Konkurencijos teisėje sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti suprantama kaip „ekonominis vienetas“ aptariamo susitarimo dalyko prasme, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų. Teisiniu požiūriu atskiri asmenys (dvi ar daugiau įmonių), esant atitinkamoms sąlygoms, gali būti laikomi vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme. Nagrinėjamu atveju Taryba neturėjo pagrindo įtarti, kad UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ yra du atskiri ūkio subjektai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Santykiai vieno ekonominio vieneto (vieno ūkio subjekto) viduje nėra laikomi ūkio subjektų susitarimu ar suderintais veiksmais, kurie riboja konkurenciją, konkurencijos teisės prasme.
    2. Nepriklausomai nuo to, kad Gairės nėra privalomojo taikymo teisės aktas, jame yra pateiktos autoritetingos, teismų praktika paremtos vertinimo nuostatos, kuriomis vadovaujasi Europos Komisija ir kitos institucijos. Pareiškėjo skunde cituojami pavyzdžiai, jo nuomone, pagrindžiantys Gairėse pateiktų išaiškinimų rekomendacinį pobūdį, yra apie įvairių horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų rūšis, tačiau klausimas dėl įmonių, kaip vieno ekonominio vieneto, vertinimo nėra rekomendacinis ar negalutinis, Gairėse jis yra išspręstas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalis (atitinka Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį) taikoma, kai įmonės turi realią laisvę nuspręsti dėl savo veiksmų krypties rinkoje. Nagrinėjamu atveju UAB „Biseris“ turi 100 proc. UAB „Sankryža“ akcijų, todėl konkurencijos teisės požiūriu bei atsižvelgdama į ESTT išaiškinimus Taryba pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo įtarti galimą draudžiamą susitarimą, nes nebuvo nustatyta jokių minėtų įmonių tarpusavio įtaką paneigiančių aplinkybių. Aplinkybė, kad UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ dalyvavo tam pačiame viešajame pirkime, nekeičia Tarybos vertinimo dėl jų buvimo vienu ekonominiu vienetu. ESTT praktikoje taikant Gairių 101 straipsnį dėl vieno ūkio subjekto sampratos nenurodyti kokie nors šios doktrinos apribojimai (pvz., kad ji netaikoma viešųjų pirkimų srityje). Taryba pažymėjo, kad ESTT vieno ekonominio vieneto doktriną buvo patvirtinęs ir kainų fiksavimo atveju, taigi panašiu į nagrinėjamą atveju, nors ir ne viešųjų pirkimų kontekste. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-290/2012, kuria skunde remiasi pareiškėjas, nebuvo sprendžiamas klausimas, ar viešajame pirkime dalyvavę ūkio subjektai laikytini vienu ekonominiu vienetu.
    3. Pareiškėjas netinkamai aiškina ir taiko vieno ekonominio vieneto, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos susijusių ūkio subjektų grupės ir susijusių tiekėjų sampratas, nepagrįstai tapatina susijusių ūkio subjektų ir vieno ekonominio vieneto sąvokas. Vieno ekonominio vieneto samprata nėra tiesiogiai įtvirtinta Konkurencijos įstatyme, tačiau ji įtvirtinta teismų praktikoje. Susijusių ūkio subjektų grupėje esantys ūkio subjektai gali būti nelaikomi vienu ekonominiu vienetu, tačiau koncentracijų vertinimo tikslais laikomi vienu ūkio subjektu, apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Vieno ekonominio vieneto samprata nustato griežtesnius kontrolės ir įtakos kriterijus, nei nustatyti Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Biseris“ turi 100 proc. UAB „Sankryža“ akcijų ir vadovaujantis ESTT išaiškinimu 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendime Akzo Nobel NV ir kt. prieš Europos Komisiją, byloje C-97/08 P, konkurencijos teisės požiūriu jie sudaro vieną ekonominį vienetą. Viešųjų pirkimų įstatyme susijusių ūkio subjektų grupės sąvoka buvo naudojama ir ja buvo vadovaujamasi siekiant nustatyti susijusius tiekėjus. Taigi susijusių tiekėjų klausimas viešųjų pirkimų teisėje ir vieno ekonominio vieneto klausimas konkurencijos teisėje nėra tapatūs. Šių aplinkybių vertinimas lemia skirtingas pasekmes konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės kontekste. Abiejų įstatymų tikslas – užtikrinti sąžiningą konkurenciją, tačiau juose nustatyti pažeidimai ir jų konstatavimo sąlygos skiriasi. Viešųjų pirkimų įstatymas nustato griežtesnę atsakomybę nei Konkurencijos įstatymas. Dėl UAB „Biseris“ kontrolės UAB „Sankryža“ atžvilgiu šios įmonės laikytinos vienu ekonominiu vienetu, todėl nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, tačiau jų atžvilgiu gali būti taikomi Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio, nustatančio viešųjų pirkimų principus, reikalavimai. Susijusių tiekėjų dalyvavimo viešajame pirkime atveju gali būti neužtikrinama sąžininga konkurencija, tačiau nėra pagrindo šį pažeidimą tapatinti su draudžiamu susitarimu ir taikyti įmonėms tuos pačius reikalavimus.
    4.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Klaipėdos apygardos teismo procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Teismai vertino ir pripažino Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatų pažeidimus, t. y. iš Viešųjų pirkimų įstatymo implicitiškai išplaukiančio sąžiningos tiekėjų konkurencijos reikalavimo pažeidimą. Vien tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi tam tikrais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo elementais, t. y. veiksmų derinimo samprata bei vertinimo kriterijais, savaime nelemia, kad civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas (ar jo dalis) buvo minėtų įmonių veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimas.     

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu (t. I, b. l. 150–157) pareiškėjo skundą atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad bendrovės „Biseris“ ir „Sankryža“, teikdamos atskirus pasiūlymus viešajame pirkime, deklaravo, jog konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės prasme veikė kaip konkurentai, todėl jiems susijusių ūkio subjektų bei vieno ekonominio vieneto prezumpcija netaikoma, o šių bendrovių susitarimas riboja konkurenciją Viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo prasme. Teismas pažymėjo, kad vadovaudamasi konkurencijos teise, ESTT praktika Taryba tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą ištirti UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmus dėl atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams bei pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo įtarti galimą draudžiamą susitarimą. Atsakovė ginčo Nutarime pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju šios atskiros bendrovės (atskiri juridiniai asmenys) sudarė vieną ekonominį vienetą. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės aktuose įtvirtinta, kad santykiai vieno ekonominio vieneto viduje konkurencijos teisės prasme nėra laikomi ūkio subjektų susitarimu ar suderintais veiksmais, ribojančiais konkurenciją. Tai aiškiai patvirtino ESTT byloje Viho Europe prieš Komisiją, C-73/95, kurioje konstatavo: „kai patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės įmonės sudaro vieną ekonominį vienetą, kuriame dukterinės įmonės neturi realios autonomijos dėl savo veiklos rinkoje, o įgyvendina jas visiškai kontroliuojančios patronuojančios bendrovės instrukcijas, <...> negali būti taikoma EBB 85 straipsnio 1 dalis <...> kur nėra susitarimo tarp ekonomiškai nepriklausomų subjektų, santykiai ekonominio vieneto viduje negali reikšti susitarimo ar suderintų veiksmų tarp įmonių, kurie riboja konkurenciją pagal EBB sutarties 85 straipsnio 1 dalį <...>“. Be to, Europos Komisija Gairių 11 pastraipoje yra pažymėjusi, kad „bendrovės, kurios yra tos pačios įmonės dalis, kaip apibrėžta 101 straipsnio 1 dalyje, šiose gairėse konkurentėmis nelaikomos. 101 straipsnis taikomas tik nepriklausomų įmonių sudarytiems susitarimams. Kai viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, jos yra vienas ūkio subjektas ir todėl tos pačios įmonės dalis. Tą patį galima pasakyti ir apie tai pačiai grupei priklausančias bendroves, t. y. bendroves, kurioms lemiamą įtaką daro ta pati patronuojančioji bendrovė. Taigi jos nelaikomos konkurentėmis, net jei abi veikia tose pačiose atitinkamose produktų ir geografinėse rinkose“. Ši aplinkybė (vienas ekonominis vienetas) buvo pakankama, kad nebūtų pagrindo įtarti vienos iš galimo draudžiamo susitarimo sąlygų ir atsisakyti pradėti tyrimą dėl prašyme nurodytų veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą.
  3. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Tarybos Nutarime nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ dalyvavo tame pačiame viešajame pirkime. Teismas akcentavo, jog vieno ekonominio vieneto vertinimui reikšminga tai, ar viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, o 100 proc. akcijų turėjimas patvirtina tokią įtaką, ir tai nepriklauso nuo aplinkybės, kaip save viešajame pirkime pateikia juridiniai asmenys.
  4. Įvertinęs ESTT praktiką taikant SESV 101 straipsnio nuostatas dėl vieno ūkio subjekto sampratos, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad joje nėra nurodyti kokie nors šios praktikos apribojimai, nėra nurodyta, kad ji netaikoma kokių nors ūkinės veiklos sričių ar sektorių atvejais, taip pat viešųjų pirkimų srityje. ESTT nėra pažymėjęs, kad ši praktika taikytina tik kokių nors išimčių atvejais. Be to, ESTT vieno ekonominio vieneto praktiką yra patvirtinęs ir kainų fiksavimo atveju, todėl ją galima pritaikyti ir nagrinėjamos bylos kontekste. Vadinasi, ESTT praktikoje, teisės normose reglamentuojančiuose konkurenciją nėra nustatyta vieno ekonominio vieneto sampratos taikymo išimčių viešųjų pirkimų srityje ar kitose veiklos srityse ar sektoriuose. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad, kai atskiri juridiniai asmenys, įvertinus jų tarpusavio ryšius, sudaro vieną ekonominį vienetą, jų sudaryti susitarimai ar suderinti veiksmai negali būti pripažinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu.
  5. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo,  kad vieno ekonominio vieneto samprata nėra tapati Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai susijusių ūkio subjektų grupės sąvokai. Vieno ekonominio vieneto sąvoka nėra tiesiogiai įtvirtinta Konkurencijos įstatyme, tačiau ji įtvirtinta teismų praktikoje. Susijusių ūkio subjektų grupėje esantys ūkio subjektai gali būti nelaikomi vienu ekonominiu vienetu, tačiau koncentracijų vertinimo tikslais jie laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Vieno ekonominio vieneto samprata nustato griežtesnius kontrolės ir įtakos kriterijus nei nustatyti Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje (žr. ESTT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Akzo Nobel NV ir kt. prieš Europos Komisiją, C-97/08 P). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas susijusių ūkio subjektų grupės sąvoka buvo naudojama ir ja buvo vadovaujamasi siekiant nustatyti susijusius tiekėjus. Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatose įtvirtinta, kad pirkimo dokumentuose turi būti reikalavimas pateikti su kokiais ūkio subjektais tiekėjas yra susijęs Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatytais būdais, ir patvirtinama, kad jeigu vienas ar keli iš jo nurodytų ūkio subjektų, su kuriais jis yra susijęs, dalyvauja pirkime ir pateikia savarankišką pasiūlymą (pasiūlymus), tiekėjas šiame pirkime veikia nepriklausomai nuo jų ir jie laikytini konkurentais. Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustatė, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, jog paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas apie nustatytų reikalavimų atitikimą yra pateikęs melagingą informaciją. Atsižvelgęs į šias teisės normas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susijusių tiekėjų klausimas viešųjų pirkimų teisėje ir vieno ekonominio vieneto klausimas konkurencijos teisėje nėra tapatūs, šių aplinkybių vertinimas lemia skirtingas pasekmes konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės kontekste. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimas prieštarauja ar paneigia vienas kitą. Priešingai, abiejų įstatymų tikslas – užtikrinti sąžiningą konkurenciją, tačiau juose nustatyti pažeidimai ir jų konstatavimo sąlygos skiriasi. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, perkančioji organizacija privalo užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Šiuo atveju Viešųjų pirkimų įstatymas nustato griežtesnę atsakomybe nei Konkurencijos įstatymas. Todėl vien tai, kad nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo, nereiškia, kad vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu susiję tiekėjai nelaikytini pažeidusiais Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų ir negali būti šalinami iš viešojo pirkimo. Vadinasi, susijusių tiekėjų dalyvavimo viešajame pirkime atveju gali būti neužtikrinama sąžininga konkurencija, tačiau nėra pagrindo šį pažeidimą sutapatinti su draudžiamu susitarimu ir taikyti įmonėms tuos pačius reikalavimus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo vertinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai, nes tiek Viešųjų pirkimų įstatymas, tiek ir Konkurencijos įstatymas užtikrina, jog sąžiningai konkurencijai prieštaraujantys veiksmai nebūtų galimi.
  6. Dėl pareiškėjo argumentų, esą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ankstesnių teismų instancijų procesiniuose sprendimuose UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ komercinių pasiūlymų derinimas tame pačiame viešajame pirkime yra suprantamas kaip draudžiamas susitarimas, Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių pagrindas. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.
  7. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016, taip pat kitų teismų sprendimuose nebuvo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Teismai, nagrinėdami Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuotą viešąjį pirkimą,  konstatavo bendrovių  „Biseris“ ir „Sankryža“ Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio pažeidimus (sąžiningas tiekėjas). Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje  įtvirtinti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai, pagal kuriuos perkančioji organizacija turi užtikrinti ne tik sąžiningą konkurenciją, tačiau ir tai, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ pripažino tarpusavyje susijusiais tiekėjais. Viešųjų pirkimų įstatymo prasme susijusiems ūkio subjektams, nors ir nedraudžiama dalyvauti tame pačiame viešajame pirkime, tačiau draudžiama teikti suderintus komercinius pasiūlymus, o toks susijusių teikėjų pasiūlymų derinimas gali būti vertinamas pagal tokius pačius kriterijus, kaip ir nesusijusių tiekėjų pasiūlymų derinimas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme ir pasiremiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks bendrovių veiksmų neteisėtumas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme nebuvo nagrinėtos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas, o vien tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi tam tikrais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo elementais (veiksmų derinimo samprata, vertinimo kriterijais), dar nereiškia, kad minėtoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo šių bendrovių veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimas. Be to, iš pareiškėjo skundo turinio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties matyti, kad pareiškėjas yra pripažintas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuoto viešojo pirkimo laimėtoju, konstatuojant bendrovių „Biseris“ ir „Sankryža“ Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus.
  8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo prašymą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų, dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuotame viešajame pirkime atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, ginčijamas Tarybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais.

III.

  1. Pareiškėjas UAB „Maniga“ pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 160–167, 173–174), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, papildomai nurodo, kad:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo prašymą ir kitoje byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, be kita ko, atsakant į klausimą, ar susijusių ūkio subjektų, patronuojamų tos pačios bendrovės, veiksmai iš principo gali būti vertinami pagal SESV 101 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią ESTT jurisprudenciją. Taigi ESTT išaiškinimas yra vienareikšmiškai svarbus nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo skundą ir tiesiogiai susijęs su nauja teismų praktika (ne)taikant vieno ekonominio subjekto teorijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 12 d. elektoriniu paštu Vilniaus apygardos administracinį teismą informavo, jog bent vienas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų ESTT pateiktų klausimų yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje. Nepaisydamas šios informacijos, Vilniaus apygardos administracinis teismas posėdyje nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjama byla su Tarybos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumu nėra susijusi. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, mano, jog liko neišsiaiškintos esminės aplinkybės, kurias galima išsiaiškinti tik ESTT priėmus prejudicinį sprendimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taikė dvigubus standartus, kadangi, viena vertus, vadovavosi ESTT praktika, kurioje nebuvo sprendžiamas nė vienas panašus į nagrinėjamą atvejis, kita vertus, formaliai vertino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjama civilinė byla neturi reikšmės pareiškėjo skundui nagrinėti. Be to, išspręsdamas pareiškėjo skundą iš esmės, pirmosios instancijos teismas ėmėsi ESTT funkcijų įgyvendinimo, t. y. atsakė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ESTT pateiktą klausimą.
    2. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią sudėtingą teisinę situaciją ir aiškaus reglamentavimo bei teismų praktikos stoką ir iš anksto, nepatikrinęs faktų padarė išvadą, kad nagrinėjamam ginčui yra taikytina vieno ekonominio vieneto teorija. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios teorijos požymių. Vilniaus apygardos administracinis teismas pasirinko selektyvius teisinius argumentus, kurie stiprina vieno ekonominio vieneto teorijos taikymą, ir visiškai ignoravo pareiškėjo pateiktus lygiaverčius teisinius argumentus dėl teorijos netaikymo tam tikrais atvejais.   
  3. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–10) prašo jį atmesti, atsiliepime dėsto motyvus, analogiškus nurodytiems pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad:
    1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai koncentruojasi į šios bylos vertinimui nereikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju vertinama, ar Taryba pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo – konkurenciją ribojančio susitarimo, o ne analizuojami Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai ir tiekėjų veiksmų atitiktis viešųjų pirkimų principams bei procedūroms.
    2. Nėra jokio pagrindo teigti, kad būsimi ESTT išaiškinimai turės būti taikomi šiuo atveju ar bus aukštesnės galios nei šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, kuris taikytinas nustatytomis aplinkybėmis. UAB „Maniga“ nėra šalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje, kurioje kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, todėl ir bylų aplinkybės nebus visiškai panašios. ESTT pateikti išaiškinimai galės būti taikomi kitose bylose, kaip ir šiuo metu suformuota ESTT praktika yra taikoma ir ja vadovaujamasi kitose, įskaitant šią, bylose. UAB „Maniga“ atveju susijusių tiekėjų dalyvavimo viešajame pirkime klausimas ir tokio dalyvavimo rezultatai buvo teismų galutinai išspręsti – teismai vertino ir pripažino, jog UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, o UAB „Maniga“ tapo viešojo pirkimo laimėtoja. Taigi, net jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ESTT prašyme pateikti prejudicinį sprendimą nurodyta situacija ir būtų panaši į pareiškėjo, tai tik tuo aspektu, kiek tai susiję su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu. Tuo tarpu Taryba jokių funkcijų pagal Viešųjų pirkimų įstatymą neatlieka ir susijusių tiekėjų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose atitikties viešųjų pirkimų teisės reikalavimams nevertina. Skundžiamame Nutarime išspręstas klausimas dėl pagrindo įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, kuriam savaime nėra reikšminga, kokioje srityje veikė nagrinėjami subjektai, t. y. ar ūkio subjektai buvo viešojo pirkimo dalyviai, veikė mažmeninės ar didmeninės prekybos rinkoje ar kitame ūkinės veiklos sektoriuje. Nutarimo priėmimui taip pat nėra reikšminga, ar buvo padaryti kitų įstatymų (šiuo atveju Viešųjų pirkimų įstatymo) pažeidimai.
    3. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto klausimo nėra visiškai aišku, kokių konkurencijos teisės aspektų aiškinimo siekiama ir kuo jos (nuostatos) aktualios šioje byloje nagrinėjamai faktinei situacijai. Susijusių tiekėjų, kaip atskirų ar vieno ūkio subjekto, vertinimas konkurencijos teisės prasme priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, todėl tai, kad tam tikrais atvejais susiję tiekėjai gali būti pripažįstami ir ne vienu ekonominiu vienetu bei jiems taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, neturi įtakos Tarybos Nutarime priimtam sprendimui. Teismai vadovaujasi ir turi teisę vadovautis tiek ESTT, tiek kitų teismų praktika nepriklausomai nuo to, kad minėti teismai ir toliau nagrinėja kitas bylas taikydami tuos pačius teisės aktus ir gali patvirtinti, papildyti ar pakeisti ankstesnius savo išaiškinimus. Vieno ekonominio vieneto samprata yra išplėtota ir suformuota nusistovėjusioje ESTT jurisprudencijoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Taryba ir pirmosios instancijos teismas ją taikė ir vadovavosi nepagrįstai.  
    4. Pareiškėjas gi visiškai ignoruoja jau aiškiai ir išsamiai suformuotą ESTT praktiką dėl vieno ekonominio vieneto, kuri taikytina vertinant nagrinėjamą situaciją dėl galimo draudžiamo susitarimo. Vieno ekonominio vieneto samprata nėra prezumpcija. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, 100 proc. akcijų kontrolės atveju, preziumuojama lemiama įtaka ir tokie teisine prasme atskiri juridiniai asmenys laikomi vienu ekonominiu vienetu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl lemiamos įtakos buvimo – UAB „Biseris“ valdo 100 proc. UAB „Sankryža“ akcijų. Pareiškėjas laikosi neteisingo požiūrio teigdamas, jog nepaisant to, kad atskiros įmonės (juridiniai asmenys) sudaro vieną ekonominį vienetą, šios kategorijos galima netaikyti, nes tokie juridiniai asmenys dalyvavo tame pačiame viešajame pirkime ir jame pateikė atskirus pasiūlymus. Taryba pažymi, jog nagrinėjama situacija susijusi su galimo draudžiamo susitarimo įvertinimu, o ne su tokių įmonių veiksmų vertinimu viešųjų pirkimų teisės prasme, t. y. ar tokių įmonių ir vieno ekonominio vieneto komerciniai pasiūlymai turėtų būti atmesti, nes pažeidžia viešojo pirkimo principus ir procedūras. Vertinant, ar atskiros įmonės sudaro vieną ūkio subjektą, analizuojami jų ekonominiai, teisiniai ir organizaciniai ryšiai, o ne vien tai, ar jie pateikė atskirus komercinius pasiūlymus. Kaip minėta, susijusių tiekėjų suderinti pasiūlymai gali būti viešųjų pirkimų teisės pažeidimas, tačiau savaime nėra laikomi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu, jei nėra vieno iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo sudėties elementų – susitarimo tarp atskirų ūkio subjektų.   

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

  1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
  2. Byloje sprendžiama dėl Konkurencijos tarybos 2016 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 1S-45/2016 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
  4. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  5. Ginčijamas atsakovo nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, grindžiamas šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, numatančiu pagrindą Tarybai atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą.
  6. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, dėl kurio pažeidimo pareiškėjas prašė pradėti tyrimą, nustato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 15 dalį susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Todėl tiek atsakovas tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimui konstatuoti būtini susitarimai tarp savarankiškų ir realiai konkuruojančių ar skirtinguose prekės platinimo lygiuose veikiančių ūkio subjektų, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.
  7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pareiškime nurodyta UAB „Biseris“ yra kitos UAB „Sankryža“ vienintelė savininkė (100 proc. akcijų), kas pagal atsakovo bei pirmosios instancijos teismo nurodytą ir aptartą ESTT praktiką taikant SESV 101 straipsnio nuostatas, duoda pagrindą juos laikyti vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme,  kaip atskirus juridinius asmenis, neturinčius realios veiksmų ir sprendimų priėmimo laisvės, o jų susitarimus vidiniais. Nenustačius antro savarankiško ūkio subjekto nėra galimi susitarimai, draudžiami Konkurencijos 5 straipsnyje, kas leidžia daryti išvadą, kad nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčijamą  atsakovo nutarimą teisėtu ir pagrįstu, remdamasis byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių vertinimu bei tinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu, kuriam pritariama ir detaliai nekartojama.
  8. Pažymėtina, jog teisinis konfliktas nekilo tarp Nutarimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016, kadangi, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, bendrosios kompetencijos teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuotas pareiškėjo nurodytų asmenų padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas, be to tai nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.
  9. Nenustačius, kad Konkurencijos taryba netinkamai vykdė jai priskirtas funkcijas ar esmingai pažeidė procedūras priimant ginčijamą Nutarimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maniga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė