KUR KREIPTIS DĖL PRIVILEGIJŲ?

2015 04 21

Ar tikrai Dž.Orvelo aforizmas „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“ vis dar aktualus šiuolaikinei demokratinei visuomenei? Jeigu taip, tai Lietuvoje taip pat turėtume rasti įstaigą, o gal ir ne vieną, kurioje galima gauti lygesnę lygybę lygesniesiems. Atsakymo į šį klausimą bandykime ieškoti analizuodami tris praėjusios savaitės galimų privilegijų teikimo atvejus tiems lygesniesiems.

Privilegija Nr.1: pirkti medieną ne rinkos kainomis. Kelios stambiausios Lietuvos medienos perdirbimo įmonės jau turbūt dešimtmetį mina valdžios institucijų slenksčius, reikalaudamos išskirtinių sąlygų – žemesnėmis nei rinkos kainomis – pirkti valstybiniuose miškuose užauginamą medieną. Pagrindiniai argumentai privilegijai gauti: tūkstančiai darbo vietų ties praradimo riba, tolimesnės investicijos neįmanomos, pastaraisiais metais subankrutavo pora dešimčių įmonių, Lietuvoje perdirbama mediena sukurtų reikšmingai didesnę pridėtinę vertę.

Tačiau pakanka pasklaidyti tų pačių medienos perdirbimo įmonių viešai skelbiamą informaciją ir iš jos susidarysime priešingą vaizdą apie medienos perdirbimo pramonę Lietuvoje. Per keletą metų garsiai raudančių įmonių apyvartos padidėjo kartais, didžiuojamasi naujomis investicijomis bei naujų darbo vietų kūrimu, auga įmonių pelnai. Pagrįstai džiaugiamasi augančiais bendrais visos Lietuvos medienos perdirbimo pramonės rodikliais.

Tiesa, kelios dešimtys lentpjūvių bankrutavo. Bet kodėl tai turėtų stebinti rinkos ekonomikoje? Lietuvoje įvairiuose sektoriuose kiekvienais metais bankrutuoja keli šimtai įmonių, tačiau taip pat keli šimtai susikuria naujų.

Dėl pridėtinės vertės ginčytis neverta – vietoje perdirbama žaliava jos atneštų daugiau. Bet juk niekas netrukdo įmonėms tos žaliavos įsigyti viešame, skaidriame, nediskriminaciniame aukcione. Mokantiems rinkos kainas jos pakanka.  

Jeigu medienos perdirbimo pramonei iš tiesų reikia valstybės paramos, visada yra galimybė gauti teisėtą valstybės pagalbą, pavyzdžiui, investicijoms, darbo vietų kūrimui, mažoms ir vidutinėms įmonėms, regionų plėtrai ir pan. Tiesa, teisėta parama reikalauja įrodymų, kad įmonės gauta nauda dalijasi su visuomene. Privilegijų teikiamos naudos įmonei dalintis nebūtina. Panašu, kad tai ir yra pagrindinė privilegijų patrauklumo priežastis.

Šis atvejis rodo, kad privilegijas patrauklu ne tik imti, bet ir duoti. Neminint nesuskaičiuojamų bandymų įteisinti privilegiją pirkti medieną ne rinkos kaina poįstatyminiuose aktuose, Seime projektas dėl šios privilegijos buvo intensyviai svarstomas net 1,5 metų. Privilegija nebuvo suteikta. Matyt per daug klampus buvo jos ekonominis pagrindimas ir per daug triukšmo sukelta. O triukšmas, vis tik sutikite, nėra malonu. Bet nereikia prarasti vilties. Lentelė „Čia neteikiamos privilegijos!“ ant durų pakabinta nebuvo. Tik maloniai nurodyta kita įstaiga, į kurią dėl privilegijos reikėtų kreiptis.

Privilegija Nr.2: saugoti valstybinius miškus. Net 42 urėdai iš Seimo rankų gavo privilegiją rūpintis valstybiniais miškais. Panašu, kad tie 42 urėdai saugojo miškus ir privilegijų net neprašė. Bet patekęs į Seimą ir prisiekęs sąžiningai tarnauti tautos gerovei, imi žmogus ir netyčia susipainioji, kas daugiau tos gerovės sukuria: valstybės miškų ar valstybinių įmonių ir jų vadovų saugojimas.

Urėdai tai ne rąstai, o tautos gerovė, kas ji bebūtų, yra vertybė, todėl sprendimui saugoti vertybę, t.y. 42 valstybines įmones su jiems vadovaujančiai urėdais, kurių trečdalis veikia neefektyviai, net nereikėjo ekonominio pagrindimo. Pasak projekto iniciatorių, ekonominio pagrindimo reikės tik tuomet, jeigu bus siūloma priimti spendimą 42 urėdų nebesaugoti. O kol kas net ir neūkiškai valstybiniuose miškuose šeimininkaujantys urėdai gali būti ramūs – įstatymai teikiantys privilegijas skubos tvarka juk nėra keičiami.

Privilegija Nr.3: nemokėti nekilnojamojo turto mokesčio. Į paskutinį posėdį susirinkusi besibaigiančios kadencijos Vilniaus savivaldybės taryba „Siemens areną“ ir nekilnojamojo turto verslu užsiimančią įmonę „Domus extra“ atleido nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Kaip jiems tai pavyko? Atsakymas – labai paprastas. Tikėtina, kad šioms įmonėms pakako teisingai užpildyti savivaldybės svetainėje viešai skelbiamą prašymo dėl mokesčių lengvatos suteikimo formą. Na, dėl viso pikto, rimtos įmonės panašiais atvejais savivaldybei pažada dar ir pasiremontuoti joms pačioms priklausančias patalpas. Taigi, kam tokias įmones varginti kažkokiu tai nekilnojamojo turto mokesčiu. Vilniaus miesto savivaldybė susirenka užtektinai mokesčių  iš kirpyklų, siuvyklų, batų taisyklų, kitų smulkių, bet pelningų verslų. Viso to tikrai pakanka Vilniaus ir vilniečių gerovės poreikiui tenkinti.

Gal ir Jūs norėtumėte, kad Jūsų valdoma įmonė būtų atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio? Turite nemenkų šansų. Juk Vilniaus miesto savivaldybė niekuomet nebuvo ir nėra įstaiga, kurioje privilegijos teikiamos tik tam tikriems asmenims. Taigi, teisingai užpildžiusi prašymą, nuo nekilnojamojo turto mokesčio gali būti atleista ir kiekviena įmonė, ir kiekvienas fizinis asmuo.

Net trys praėjusios savaitės įvykiai rodo, kad privilegijos (ar bent viltis jas gauti) teikiamos visiems, kurie prašo ir netgi tiems, kurie neprašo. Tai kokios jos privilegijos? Galime drąsiai daryti išvadą, kad Lietuvoje lygesnių už lygius nėra.

Jeigu privilegijų negavote, būkite drąsūs, pašykite, gal Jus tiesiog pamiršo. Geriau, žinoma, yra prašyti tyliai – kam tas triukšmas. Ir neikite ten, kur ant durų jau kabo lentelės „Neimu kyšių!“ arba „Jūsų šypsena – geriausia dovana!“, nes ten gali sėdėti įtartini, privilegijų dalinti nenorintys. Visur kitur eikite, prašykite ir drąsiai vieni kitiems žiūrėkite į akis, visai nesvarbu prieš ar po rinkimų: privilegijos, jeigu jas gauna, kas nori, kada nori ir beveik kur nori, juk – nieko blogo.

Nuoroda į straipsnį http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=28ec7f78-d9bf-403f-9f5b-055018947545

Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja