Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

SAVIVALDYBĖS IR VERSLAS: ATSKIRTI NEĮMANOMA?

Jūratės įžvalga.jpg

Galime rasti ne vieną pavyzdį, kai valstybės institucijų ambicijos imtis vieno ar kito verslo iškeliamos aukščiau už viešąjį interesą – konkurenciją. Net kylančios skaudžios teisinės ir ekonominės pasekmės bei korupcijos rizika nenuslopina įvairaus lygio politikų ryžto proteguoti valdišką verslą.

Vos vieneri metai galioja draudimas savivaldybės valdomiems juridiniams asmenims užsiimti nauja ūkine veikla, išskyrus atvejus, kai veikla būtina siekiant patenkinti savivaldybės bendruomenės bendruosius interesus ir, jeigu rinka tokios veiklos nevykdytų arba vykdytų ne visa apimtimi.

Draudimo tikslas aiškus – valstybės institucijų, taip pat ir savivaldybių, pagrindinė funkcija yra nustatyti žaidimo rinkoje taisykles, prižiūrėti, kaip verslas laikosi tų taisyklių, taikyti sankcijas, jeigu nesilaiko. Verslas gi kuriamas privačių subjektų iniciatyva, tai yra jų teisė. Ką daryti, jeigu tokios iniciatyvos nėra? Pirmiausia valdžios institucijos turi pasiaiškinti, ar jų pačių nustatytos „žaidimo“ taisyklės yra tinkamos privačiai iniciatyvai atsirasti, ar jos padarė viską, kad privati iniciatyva nebūtų žlugdoma, kad šios būtų daugiau, peržiūrėti ir pakeisti netinkamas žaidimo taisykles.

Lietuvoje yra keletas sektorių, kur savivaldybėse susiformavo natūralios monopolijos, pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, šilumos tiekimas. Tokiuose sektoriuose yra pateisinamas savivaldybių įmonių veikimas. Tačiau apskritai vertinant, valstybės institucijų dalyvavimas ūkinėje veikloje kelia daug teisinių, ekonominių ir korupcijos rizikų, taip pat – interesų konfliktą, kai viešojo administravimo subjektas pats nustato taisykles rinkoje ir pats joje veikia.

Išimtiniais atvejais, ką ir numato Vietos savivaldos įstatymas, savivaldybių įmonės gali teikti paslaugas, kurios būtinos bendruomenės interesui tenkinti, pavyzdžiui, atliekų tvarkymas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, maitinimo paslaugų organizavimas švietimo įstaigose, ritualinių paslaugų teikimas. Tačiau, jeigu savivaldybė iki įstatymo įsigaliojimo tokios paslaugos neteikė, jai teikti reikalingas Konkurencijos tarybos leidimas. Šis duodamas, jeigu savivaldybė įvertina situaciją rinkoje, surengdama konkurencingą procedūrą. Procedūros metu išsiaiškinama, ar privatūs rinkos dalyviai tokią veiklą vykdytų visa apimtimi, kuri reikalinga bendruomenei.

Konkurencijos taryba, taikydama minėtą Vietos savivaldos įstatymo nuostatą ir spręsdama, ar leisti savivaldybėms užsiimti ūkine veikla, priėmė vos tris sprendimus bei suteikė keletą konsultacijų. Atrodo, praktika tik formuojasi, akivaizdžių įstatymo trūkumų neišryškėjo, bet rusenanti iniciatyva įstatymą keisti jį „tobulinant“ – panaikinti Konkurencijos tarybos funkciją leisti ar neleisti savivaldybei vykdyti ūkinę veiklą, ne tik kad negesta, bet ir vėl užsiliepsnojo.

Ką nagrinėjo Konkurencijos taryba?

Nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gegužės pabaigos iš sulauktų trijų prašymų vienas buvo patenkintas. Šešių savivaldybių valdomam Utenos regiono atliekų tvarkymo centrui leista eksploatuoti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius.  Atliekų tvarkymas vienareikšmiškai yra bendruomenės interesus atitinkanti veikla, be to, šiai paslaugai teikti savivaldybės organizavo tarptautinį pirkimą.

Tuo tarpu Kelmės rajono savivaldybei neleista steigti didžiagabaričių ir sunkiasvorių automobilių plovyklos. Iš esmės dėl to, kad šios paslaugos teikimas nėra savivaldybė funkcija, taigi ji neatitinka bendruomenės bendrojo intereso.  Trečias sprendimas – dėl  Klaipėdos rajono savivaldybės prašymo teikti pakelių šienavimo paslaugą. Nors ji atitiktų bendruomenės bendrąjį interesą, deja, savivaldybė nesuorganizavo konkurencingos procedūros, kuri objektyviai atskleistų, ar rinkoje nėra įmonių, pajėgių šienauti pakeles.  

Keletu atveju Konkurencijos taryba savivaldybėms išaiškino, kad nebūtina kreiptis leidimo užsiimti ūkine veikla. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto savivaldybei – steigti „Futbolo akademiją“, kuri užsiimtų neformaliu vaikų švietimu, nes tai nėra ūkinė veikla. Leidimo gauti nereikėjo ir Molėtams, ketinantiems steigti „Paslaugų centrą“, kurio funkcija – teikti centralizuotas paslaugas savivaldybės valdomoms biudžetinėms įstaigoms, pvz., planavimo, inventorizacijos, buhalterijos, viešųjų pirkimų organizavimo. Kadangi administravimo funkcijų centralizavimas ir jų teikimas savivaldybės įstaigoms, bet ne rinkai, taip pat nėra ūkinė veikla.

Tačiau Panevėžio miesto savivaldybė, sprendžianti, ar savo įmonei pavesti statyti autobusų stotį (kartu su privačiu partneriu ar be jo), turi kreiptis į Konkurencijos tarybą leidimo.

Kodėl kyla iniciatyva keisti įstatymą, kad savivaldybėms nereikėtų kreiptis Konkurencijos tarybos leidimo užsiimti ūkine veikla, lieka mįslė.
Konkurencija yra viešasis interesas. Jos ribojimas ir valdiškų verslų protegavimas yra viso labo kompetencijos trūkumo viešajame administravime maskavimas bei geras būdas krautis politinį kapitalą – kuo daugiau ir didesnių valstybės bei savivaldybių įmonių veikia rinkoje, tuo daugiau žmonių priklauso nuo valdžios malonės, taigi, ir lojalių jai.  Dėl to, ir vėl artėjant rinkimams, turbūt neverta stebėtis vis garsiau girdimais „argumentais“, kad teisinės pastangos atriboti savivaldybes nuo verslo yra tiesiog nevykęs eksperimentas.

Komentaro autorė Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja