Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko, Mildos Vainienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. atstovui advokatui Laurui Butkevičiui, pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų atstovams Eglei Čaplinskienei, Sandrai Ražanaitei ir advokatui Vilenui Vadapalui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Eglei Malonytei ir Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams Boženai Rus ir Ričardui Dzikovičiui (Ričard Dzikovič),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija), dėl nutarimo dalies panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai Lietuvos notarų rūmai, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjai pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, taip pat kuriais pareiškėjai įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis dar tęsiamas, ir jiems paskirtos piniginės baudos.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Tarybos 2017 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 1S-31 (2017) buvo pradėtas tyrimas dėl Lietuvos notarų rūmų galbūt atlikto Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo. Pagrindas pradėti tyrimą – įtarimai, kad Lietuvos notarų rūmai (toliau – ir Notarų rūmai) galimai sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo nustatė įkainius už hipotekos sandorių tvirtinimą ir jų taikymo aplinkybes bei už kitus notarinius veiksmus. Tarybos 2017 m. spalio 31 d. nutarimu į tyrimą buvo įtraukti ir pareiškėjai (Lietuvos notarų rūmų prezidiumo nariai), o 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas SESV 101 straipsnio vertinimu. Tarybos 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr. 6S-14 (2017) pareiškėjai buvo informuoti apie atliktą tyrimą, siūlymus ir priimtas išvadas. Po Tarybos posėdžio, įvykusio 2018 m. vasario 14 d., Taryba 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjams pateikė dalį tyrimo medžiagos, kuri nebuvo atskleista kartu su išvadomis, todėl dėl medžiagos pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti 2018 m. vasario 14 d. posėdyje. Taryba priėmė Nutarimą, kuriame, be kita ko, nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – ir Notariato įstatymas) 19 straipsnio pakeitimą. Nutarimas priimtas dėl Lietuvos notarų rūmų prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas), kaip valdymo organo, priimtų išaiškinimų dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintų Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių (toliau – ir Išaiškinimai), prilygintų konkurentų antikonkurenciniam susitarimui (karteliui).

3.       Pareiškėjai, pagrįsdami ginčijamų Nutarimo punktų neteisėtumą, nurodė, jog Taryba, priėmusi išvadą, jog Prezidiumo veiksmai, aiškinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintus Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinuosius dydžius (toliau – ir Laikinieji dydžiai), laikytini konkurencijos teisės pažeidimu, ignoravo Lietuvos notariatą reglamentuojančias teisės nuostatas, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir SESV 101 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma Lietuvos notarų rūmų kolegialaus valdymo organo priimtiems sprendimams, kuriais, vienodinant notarinę praktiką, patvirtintos rekomendacijos dėl notaro atlyginimų dydžių. Notarinės praktikos apibendrinimas pirmiausia būtinas siekiant užtikrinti tinkamą notarams pavestų viešo pobūdžio funkcijų vykdymą bei garantuoti vienodą notarų pareigų vykdymo standartą. Notarų praktikos vienodinimas atliekamas taip, kad aiškinimai neišeitų iš teisės aktais nustatytų ribų. Be to, Prezidiumo priimti sprendimai negali pakeisti ir nepakeičia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) nustatyto teisinio reguliavimo. Pareiškėjai pabrėžė, kad Prezidiumo išleistos rekomendacijos nėra privalomos Lietuvos notarams.

4.       Pareiškėjai nurodė, jog Teisingumo ministerija žinojo apie Tarybos tiriamus Išaiškinimus, jų turinį, tačiau jokios kritikos Lietuvos notarų rūmams dėl Išaiškinimų nepateikė, taip pat nesiėmė iniciatyvos keisti Laikinųjų dydžių. Visa tai tik įrodo, kad Tarybos tirti Lietuvos notarų rūmų priimti teisės aktai atitiko galiojančias teisės normas ir joms neprieštaravo.

5.       Pareiškėjai nesutiko, kad už tariamą antikonkurencinį susitarimą (kartelį) sankcijos buvo pritaikytos tiek notarų savivaldos institucijai – Lietuvos notarų rūmams, tiek Prezidiumo nariams. Iš Nutarimo taip pat nėra aiškus atsakomybėn patrauktų asmenų statusas, t. y. ar Prezidiumo nariai patraukti atsakomybėn kaip savarankiški notarai, ar kaip savivaldos organo – Prezidiumo nariai. Išaiškinimus priėmė Prezidiumas (jo nariai), todėl nėra suprantama, kodėl sankcijos buvo pritaikytos ir pačiai savivaldos institucijai. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Taryba nusprendė fizinius asmenis patraukti atsakomybėn už jų veiklą notarų savivaldoje, Prezidiume, tačiau baudos šiems asmenims buvo apskaičiuotos remiantis ne pajamomis, kurias gavo už veiklą Prezidiume, o remiantis pajamomis, kurias jie gavo vykdydami notarų veiklą.

6.       Pareiškėjai pažymėjo, kad Taryba, nusprendusi pradėti tyrimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus proporcingumo, efektyvumo ir minimalios bei proporcingos priežiūros naštos principus. Taryba turėjo kreiptis į notariato priežiūrą atliekančią Teisingumo ministeriją, toks būdas būtų kur kas efektyvesnis ir mažiau ribojantis. Pareiškėjai manė, kad Taryba juos nubaudė už Laikinųjų dydžių aiškinimą, įtardama, kad patys Laikinieji dydžiai neatitinka teisės aktų nuostatų, o tai tik dar kartą parodo vykdytos administracinės procedūros netinkamumą.

7.       Pareiškėjai nurodė, kad Taryba padarė procedūrinio pobūdžio pažeidimų, nes neturėjo pagrindo atlikti patikrinimą Lietuvos notarų rūmų patalpose, jis nebuvo būtinas. Nutarimą grindžiant tariamu antikonkurenciniu susitarimu, nesiremta jokiais slaptais, tretiesiems suinteresuotiems asmenims neprieinamais dokumentais ar informacija. Visus dokumentus Taryba galėjo gauti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Apie visus Lietuvos notarų rūmų priimtus sprendimus buvo žinoma Teisingumo ministerijai, todėl nebuvo pagrindo vykdyti netikėto patikrinimo su policijos pareigūnais ir taikyti neproporcingas prievartos priemones Lietuvos notarų rūmams. Prezidiumo nariai neturėjo jokios galimybės pateikti paaiškinimų tyrimo metu, jie į tyrimą buvo įtraukti prieš pat jo pabaigą, o po to nedelsiant priimtos Tyrimo išvados. Su visa tyrimo medžiaga Prezidiumo nariams buvo leista susipažinti tik po Tarybos posėdžio. Taryba ilgą laiką neatskleidė esminės informacijos, susijusios su tyrimo pradėjimu. Tyrimo metu pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad į tyrimą turėtų būti įtraukta Teisingumo ministerija, kuriai būtų sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir dalyvauti Tarybos posėdyje. Tačiau tyrimo medžiagoje nėra jokios oficialios Teisingumo ministerijos informacijos tyrimo metu nagrinėtais klausimais, išskyrus kelis atsakymus. Analogiškai buvo elgiamasi ir dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri dalyvavo įtvirtinant teisinį reguliavimą dėl atlyginimo už notarinius veiksmus. Pareiškėjai pabrėžė, kad Nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jame gausu neobjektyvių ir tikrovės neatitinkančių teiginių.

8.       Pareiškėjai nurodė, kad Taryba klaidingai taikė SESV 101 straipsnį, nes šios teisės normos net teoriškai negali būti taikomos Lietuvos notarų rūmų ir Prezidiumo veiksmų atžvilgiu. Nutarime iš esmės ignoruojama esminė aplinkybė, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių notarinių paslaugų rinkos dėl notarinių veiksmų pobūdžio ir nacionalinio reguliavimo kiekvienoje valstybėje nesudaro bendros notarinių paslaugų rinkos ir todėl joms negali tiesiogiai būti taikomas SESV 101 straipsnis. Notariniai veiksmai ir visa notarinė veikla nėra harmonizuota ES lygmeniu ir valstybės narės yra laisvos pasirinkti nacionalinį notarų veiklos reglamentavimo modelį.

9.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašė pareiškėjų skundą atmesti.

10.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Taryba tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjai tvirtino Išaiškinimus, kaip turėtų būti skaičiuojami notarų atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą ir nustatė notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmą, kuris visais atvejais nustatė didžiausias galimas kainas pagal Laikinuosius dydžius, taikomus tvirtinant hipotekos, mainų ir servituto sandorius, kuriais įkeičiami, perleidžiami ar apsunkinami keli daiktai. Taryba vertino, jog buvo netiesiogiai nustatyti notarų taikomi atlyginimo dydžiai, nors iki Išaiškinimų priėmimo notarai turėjo diskreciją konkrečiais atvejais nustatyti ir mažesnius atlyginimo dydžius. Pareiškėjai taip pat tiesiogiai nustatė notarų taikytiną atlyginimo dydį – maksimalų intervalo atlyginimo dydį – imamą už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės. Taryba priėjo prie išvados, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą, kuriuo buvo nustatyti atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą, ir toks susitarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį.

11.       Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo vertinta pareiškėjų veiksmų atitiktis konkurencijos teisės reikalavimams ir buvo analizuojama, ar pagal esamą teisinį reguliavimą notarai turi galimybę konkuruoti kainomis bei ar pareiškėjų veiksmai buvo nulemti teisinio reglamentavimo, tačiau nevertino, kokia notariato sistema turėtų būti pagal lotyniškojo notariato sampratą. Atsakovas pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktiką ūkio subjekto samprata Europos Sąjungos konkurencijos teisėje yra funkcinė, t. y. apie tam tikro asmens atitiktį ūkio subjekto požymiams sprendžiama ne iš jo teisinės formos, o iš to, kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Ūkinė veikla suprantama kaip bet kokia veikla, kuri pasižymi prekių ir paslaugų siūlymu rinkoje. Teisingumo Teismas, be kita ko, yra nurodęs, jog laisvųjų profesijų atstovai, kurių veiklai valstybė yra nustačiusi tam tikrus apribojimus ir siekiant verstis tam tikra profesija reikia atitikti reikalavimus, taip pat laikytini ūkio subjektais. Atsakovas nurodė, kad Taryba darė išvadą, jog notarai yra ūkio subjektai (atlieka įstatymų nustatytas funkcijas, už paslaugas ima atlyginimą ir t. t.), kadangi viešo pobūdžio funkcijų atlikimas nėra tapatinamas su viešosios valdžios funkcijų atlikimu. Atsakovas taip pat vertino, kad Lietuvos notarų rūmai yra ūkio subjektus (notarus) vienijanti asociacija, kurios nariais yra visi Lietuvos notarai Notariato įstatymo nuostatų pagrindu. Notarų valdymo organų narius renka patys notarai, o valstybės institucijos neturi galimybių daryti įtaką jų rinkimo procese. Lietuvos notarų rūmai atstovauja notarų interesams, jų veiksmai daro įtaką (arba ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką) notarų ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje ir dėl to, jog Lietuvos notarų rūmai priima nutarimus, kuriais notarai turi vadovautis ir kad Prezidiumas turi teisę kelti notarams drausmės bylas už šių nutarimų nesilaikymą.

12.       Dėl notarų tarpusavio konkurencijos tik paslaugų kokybe atsakovas nurodė, kad Notariato įstatyme yra įtvirtinta, jog atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, suderinęs juos su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Lietuvos notarų rūmais. Tačiau nei Notariato įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra numatyta, jog notarai tarpusavyje negali konkuruoti kainomis, jei Laikinuosiuose dydžiuose nėra įtvirtintas fiksuotas atlyginimo dydis už notarinio veiksmo atlikimą. Taryba Nutarime nustatė, kad, atlikdami didžiąją dalį notarinių veiksmų, notarai turi teisę individualiai nustatyti užmokesčio už notarinio veiksmo atlikimą dydį, kadangi Laikinuosiuose dydžiuose dauguma atlyginimo dydžių yra nustatyti intervalo metodu, o fiksuoti atlyginimo dydžiai sudaro tik nedidelę dalį atlyginimo dydžio.

13.       Atsakovas pažymėjo, kad Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje įtvirtintais kriterijais privalo vadovautis teisingumo ministras, nustatydamas notarų atlyginimo dydžius Laikinuosiuose dydžiuose, o ne notarai nustatydami atlyginimo dydį tais atvejais, kai Laikinuosiuose dydžiuose nėra įtvirtintas fiksuotas atlyginimo dydis. Net ir tuo atveju, jei būtų vertinama, jog vis dėlto notarai privalo vadovautis minėtais kriterijais, kiekvieno notaro nustatyti atlyginimo dydžiai skirtųsi. Visų notarų sąnaudos yra nevienodo dydžio, t. y. jos skiriasi priklausomai nuo notaro biuro vietos ir įrengimo, samdomų darbuotojų skaičiaus ir pan., taip pat kiekvienas notaras gali skirtingai vertinti notaro ekonominio nepriklausomumo, notarinio veiksmo vertės bei paslaugos pobūdžio kriterijų įtaką galutiniam notaro atlyginimo dydžiui.

14.       Atsakovas pažymėjo, kad Taryba tiria būtent Konkurencijos įstatymo pažeidimus ir taiko pažeidėjams Konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas, todėl Taryba, o ne Teisingumo ministerija, yra kompetentinga vertinti Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitiktį konkurencijos teisės reikalavimams. Atsakovas teigė, kad dėl to, jog Teisingumo ministerija toleravo pareiškėjų veiksmus, kuriais buvo pažeidžiama konkurencijos teisė, pareiškėjams sumažinta bauda 5 proc. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų padarytas pažeidimas yra draudžiamas jau vien pagal tikslą riboti konkurenciją, jų sudarytas susitarimas daro ar gali daryti įtaką visų notarinių veiksmų rinkoje veikiančių ūkio subjektų (konkurentų) elgesiui, o kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susitarimai dėl kainų nustatymo vertintini kaip sunkūs konkurencijos teisės pažeidimai.

15.       Atsakovas paaiškino, kad Notarų rūmai, veikdami per savo valdymo organą – Prezidiumą, ir visi tiriamieji notarai, veikdami kaip Prezidiumo nariai, išreiškė valią sudaryti susitarimą, kuriuo būtų tiesiogiai ir netiesiogiai nustatyti notarų taikomi atlyginimo dydžiai už įvairių notarinių veiksmų atlikimą. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Prezidiumo nariai, atlikdami Prezidiumo nario funkcijas, privalo balsuoti, nepaisydami savo, kaip notarų interesų. Priešingai, kiekvienas Prezidiumo narys yra atskaitingas apygardos, iškėlusios jį į kandidatus, notarams. Dėl to nėra pagrindo sutikti su Lietuvos notarų rūmų ir notarų argumentu, kad Taryba nepagrįstai konstatavo, jog už draudžiamo susitarimo sudarymą yra atsakingi tiek notarai, tiek Lietuvos notarų rūmai. Atsakovas nurodė, kad notarai priėmė Išaiškinimus eidami Prezidiumo narių pareigas, todėl bazinis baudos dydis apskaičiuotas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis. Taryba Nutarime nurodė, kad notarai nustatė notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmą, taikomą tais atvejais, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą; kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams; kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys; kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, todėl bazinis baudos dydis buvo apskaičiuotas remiantis notarų pajamomis, gautomis už minėtų notarinių veiksmų atlikimą.

16.       Atsakovas pažymėjo, kad susitarimai, kurie draudžiami pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, dažnai vyksta slaptai ir yra parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų, todėl patikrinimo metu surinkti įrodymai yra ypatingos reikšmės ir dažnai gali būti vieninteliai įrodymai formuojant tyrimo išvadas dėl įtariamų ūkio subjektų konkurenciją ribojančių ar galinčių riboti susitarimų bei kitų galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjų skundą tenkinti.

18.       Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad atsiradus poreikiui nustatyti notarų atlyginimo dydžius už naujų konkrečių notarinių veiksmų atlikimą, Teisingumo ministerija inicijavo Laikinųjų dydžių pakeitimo projektus. Vadovaudamasi Notariato įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Laikinųjų dydžių pakeitimo projektai buvo derinami su Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos notarų rūmais, taip pat buvo konsultuojamasi ir su visuomene.

19.       Teisingumo ministerija nesutiko su Tarybos išvadomis dėl notarų teisinės padėties. Teisingumo ministerija nurodė, kad jei notarai ir gali būti laikomi ūkio subjektais, tai jų teisinė padėtis, statusas ir veiklos reguliavimas negali būti prilygintas kitiems ūkio subjektams. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymu įgaliotas funkcijas. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad notaro statusas yra dvejopas. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, užtikrinantis viešąsias funkcijas, tačiau kartu notaras yra laisvosios profesijos atstovas, kuris verčiasi savarankiška profesine veikla. Tačiau notaro veikla nelaikytina tradicine ūkine veikla. Notaro atliekamų viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų pobūdis lemia valstybės pareigą kontroliuoti perduotų funkcijų vykdymą bei užtikrinti notarinių veiksmų atlikimą. Teisingumo ministerija nurodė, kad notarų atlyginimo dydžiai Laikinuosiuose dydžiuose buvo nustatyti remiantis Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatytais notarų atlyginimų nustatymo kriterijais. Teisingumo ministerija vertino, kad mišrus notarų atlyginimo nustatymo modelis, t. y. nustatant procentinius dydžius, konkrečias fiksuotas sumas, leidžia nustatyti notarinio atlyginimo dydžius laikantis įstatyme nustatytų kriterijų.

20.       Teisingumo ministerija taip pat akcentavo, kad Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 punkte nustatytų Lietuvos notarų rūmų vienas iš uždavinių – vienodinti notarinę praktiką. Praktikai vienodinti Lietuvos notarų rūmai teikia savo išvadas notarams, tačiau teikdami Išaiškinimus Notarų rūmai negali keisti, plėsti, siaurinti nustatyto teisinio reguliavimo.

 

II.

 

21.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą tenkino, panaikino Tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjai pripažinti pažeidę Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, taip pat kuriais pareiškėjai įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis dar tęsiamas, ir jiems paskirtos piniginės baudos.

22.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Tarybos Nutarimo 1, 2 ir 3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Byloje nustatyta, kad Taryba, įtarusi, kad Lietuvos notarų rūmai galimai sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo nustatė įkainius už hipotekos sandorių tvirtinimą ir jų taikymo aplinkybes bei už kitus notarinius veiksmus, 2017 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 1S-31 (2017) pradėjo tyrimą dėl Lietuvos notarų rūmų galimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi leido Tarybos įgaliotiems pareigūnams visose Lietuvos notarų rūmų naudojamose patalpose, teritorijose ir transporto priemonėse, įskaitant registruotas buveinės patalpas, atlikti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus veiksmus. Taryba 2017 m. balandžio 5 d. atliko patikrinimą Lietuvos notarų rūmų registruotose buveinės patalpose bei paėmė tyrimui galimai įrodomosios reikšmės turinčios informacijos. Tarybos 2017 m. spalio 31 d. nutarimu į tyrimą buvo įtraukti ir Prezidiumo nariai. Tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas SESV 101 straipsnio vertinimu. Tarybos 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr. 6S-14 (2017) pareiškėjai buvo informuoti apie atliktą tyrimą, siūlymus ir priimtas išvadas. Tarybos posėdis įvyko 2018 m. vasario 14 d. Taryba 2018 m. balandžio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-2(2018), kuriuo pripažino, kad Lietuvos notarų rūmų prezidiumas, kaip valdymo organas, pateikdamas išaiškinimus dėl Laikinųjų dydžių, kuriuos Taryba prilygino konkurentų antikorupciniam susitarimui, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Nutarimu Taryba pareiškėjus įpareigojo nutraukti pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas, paskyrė pinigines baudas bei nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą.

24.       Teismas aptarė Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, 19, 19¹ straipsnių nuostatas, Lietuvos notarų rūmų statuto, patvirtinto Teisingumo ministro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1R-3, (toliau – ir Statutas) 8 straipsnyje įtvirtintą normą ir darė išvadą, kad kolegialus Lietuvos notarų rūmų valdymo organas Prezidiumas pateikė Išaiškinimus, kuriuose išaiškino, kad kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą turi būti imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas; patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams, ir nurodė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis dauginamas „iš daiktų, kuriems nustatomas servitutas skaičiaus“; patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys, taip pat nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis skaičiuojamas „nuo kiekvieno sandoriu perleidžiamo daikto kainos ir tada susumuojamas“; išaiškino, kaip turi būti apskaičiuojamas notarų atlyginimas tuo atveju, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, bei nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas „notaro atlyginimo dydis skaičiuojamas nuo kiekvieno įkeičiamo nekilnojamojo daikto vertės ir tada sumuojamas“.

25.       Teismas nurodė, kad Taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, jog pareiškėjai Išaiškinimais eliminavo notarų galimybę savarankiškai nustatyti atlyginimo dydį Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtintų atlyginimo dydžių ribose bei pasirinkti atlyginimo dydžio apskaičiavimo būdą, t. y. tokiais veiksmais pareiškėjai apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę ir panaikino netikrumą dėl kitų notarų (konkurentų) elgesio rinkoje. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos objektas – pareiškėjų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, o keliamo ginčo specifika yra tame, jog poveikį konkurencijai sukėlė ne atskiri tarp ūkio subjektų (notarų) sudaryti tiesioginiai ar netiesioginiai draudžiami susitarimai, o kaip nurodo Tarnyba, neigiamą poveikį konkurencijai sukėlė Lietuvos notarų rūmai, veikę per savo valdymo organą – Prezidiumą, pateikdami Išaiškinimus (paskelbdami Notarų rūmų vidinėje interneto svetainėje) dėl Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą.

26.       Teismas (tik pareiškėjų atliktų veiksmų (pateiktų Išaiškinimų, kuriais nustatyti maksimalūs galimi notarų atlyginimo dydžiai) ribose) aptarė notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, Lietuvos notarų rūmų, kaip viešojo juridinio asmens, kurio teisinė forma – asociacija, Prezidiumo statusus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą šiuo aspektu ir darė išvadą, kad notaro teisinis statusas aiškiai išsiskiria pagal šio subjekto svarbą vykdant viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas, notarų statusas ir veikla yra aiškiai sureguliuoti teisės aktų nuostatomis, o notaras yra asmuo, vykdantis išskirtinai tik jam valstybės deleguotas funkcijas. Notaras valstybės deleguotas funkcijas iš esmės atlieka savo rizika ir sąskaita. Teismas vertino, kad Prezidiumo narių – notarų traktavimas kaip ūkio subjektų Konkurencijos įstatymo taikymo prasme būtų teisiškai aktualus tuo atveju, jei susitarimas vyktų tarp notarų, kaip savarankiškų ūkio subjektų dėl kainų nustatymo tam tikroje rinkoje / teritorijoje. Teismas sprendė, jog pareiškėjai (notarai), dėl kurių buvo priimtas Nutarimas, veikė ne kaip ūkio subjektai – savarankiškai rinkoje veikiantys notarai, o kaip Lietuvos notarų rūmų valdymo organo Prezidiumo nariai, kurie iš esmės tik vykdė įstatymo priskirtas funkcijas, t. y. pateikė Išaiškinimus dėl notarinės praktikos vienodinimo, kurių teikimas yra jų pareiga, kylanti iš įstatymo. Teismas pažymėjo, kad Prezidiumo nariai veikė įstatymo ribose, neteikti rekomendacijų jie negalėjo. Įkainių už šioje byloje relevantiškus notarinius veiksmus nustatymas buvo teisėtai pagrįstas viešojo intereso požiūriu, inter alia (įskaitant, be kita ko), kryžminio subsidijavimo kriterijaus aspektu kainų suvienodinimas buvo objektyviai būtinas ir pateisinamas. Teismas vertino, jog Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatyti atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas dydžių (įkainių) nustatymo kriterijai yra universalūs ir jais vadovautis privalo tiek Lietuvos notarų rūmai teikdami pasiūlymus Teisingumo ministerijai, tiek teisingumo ministras, nustatydamas konkrečius įkainius. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos notarų rūmai veikė teisės aktais jiems nustatytos kompetencijos ribose (Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktai), darė išvadą, jog Lietuvos notarų rūmai negalėjo būti prilyginami ūkio subjektui, kaip jis apibrėžtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje, šiuo aspektu Nutarimą pripažino teisiškai ydingu.

27.       Teismas analizavo Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimą byloje J. C. J. Wouters, J. W. Savelberg in Price Waterhouss Belastingadviseurs BV prieš Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocate Nr. C-309/99, para. 46 (toliau – ir Wouters byla) ir nurodė, kad siekiant aiškiai nusistatyti ūkio subjekto tiriamų veiksmų prigimtį, reikalinga tiriamą sprendimą (veiksmus) išnagrinėti taip pat ir bendro konteksto, tikslų, profesinės kontrolės, atsakomybės aspektais. Teismas nustatė, jog pareiškėjai Išaiškinimus priėmė vykdydami Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje ir Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktuose nustatytas viešąsias funkcijas – suvienodindami notarinę praktiką. Teismas vertino, jog neturi pagrindo abejoti tuo, kad buvo pagrindas pateikti išaiškinimus dėl notarų atlyginimų, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams, taip pat, kai mainų sutartimi mainomos kelių daiktų dalys. Tai, kad Išaiškinimuose buvo nustatyti maksimalūs įkainio dydžiai, nereiškia, kad Išaiškinimuose pateikta notaro atlyginimo apskaičiavimo tvarka neatitiko proporcingumo principo. Teismas pažymėjo, kad Išaiškinimuose nurodyti maksimalūs dydžiai buvo nustatyti Laikinuosiuose dydžiuose nurodytų intervalų ribose, jų neperžengiant, o Taryba reikšmingais įrodymais nepagrindė, kodėl Išaiškinimuose negalėjo būti nustatyti maksimalūs dydžiai. Išaiškinimuose nustatytas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas yra susijęs su tuo, kad esant Išaiškinimuose aptartoms faktinėms situacijoms notarai darbo užmokesčio dydžius taikytų vienodai. Tokiu būdu pagrįstai siekiama, kad notarai konkuruotų paslaugų kokybe, kurios aukščiausi standartai tokiu būdu taip pat yra užtikrinami, bet ne kainomis, konkuravimas kuriomis Lietuvos teisinėje sistemoje jau savaime tampa sunkiai įsivaizduojamas ar esmingai ribotas dėl įstatyme įtvirtinto draudimo notarams reklamuoti savo paslaugas. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos notarų rūmai, pateikdami Išaiškinimus, suvienodino notarinę praktiką, siekė užpildyti teisinio reguliavimo spragas, o ne apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę, kaip nurodė Taryba.

28.       Teismas nurodė, jog konkurencijos byloje pateikta rašytinė medžiaga patvirtina, kad notarinės praktikos nagrinėjamoje srityje vienodinimo klausimais Teisingumo ministerija į Lietuvos notarų rūmus kreipėsi ne kartą. Skundžiamame Nutarime pati Taryba, dėstydama įvykių grandinę, yra aiškiai nurodžiusi, jog notarinių įkainių nustatymo iniciatyva kiekvienu atveju kilo iš Teisingumo ministerijos. Tyrimo medžiaga taip pat patvirtina, kad Teisingumo ministerija buvo informuota ir dėl maksimalaus atlyginimo dydžio nustatymo. Laikinųjų dydžių patvirtinimas – išskirtinė Teisingumo ministerijos diskrecija, todėl Teisingumo ministerija iš esmės galėjo nepritarti Lietuvos notarų rūmų pasiūlytiems įkainiams, ar rekomenduoti, jos nuomone, tinkamesnius įkainius. Tokių duomenų byloje nėra pateikta, o tai reiškia, kad Teisingumo ministerija vertino, jog Lietuvos notarų rūmai veikė savo kompetencijos ribose. Ir priešingai, byloje yra pateikta duomenų apie tai, jog teisingumo ministras yra patvirtinęs kitokius įkainius, nei siūlė Lietuvos notarų rūmai, kitaip tariant, teisingumo ministras neatsižvelgė į Lietuvos notarų rūmų pastabas ir pasiūlymus, nors Taryba, siekdama pagrįsti savo poziciją, tokius teisingumo ministro sprendimus įvardijo kaip kompromisinių notarų atlyginimo dydžių nustatymą, nors procentine išraiška jie nustatyti mažesni. Teismas pažymėjo, kad Nutarime Taryba atvejus, kai Teisingumo ministerija koregavo (didino) notarų įkainius, pavadino pareiškėjų (Lietuvos notarų rūmų ir notarų) įtaka, kas savaime turėtų reikšti, jog teisingumo ministras galėjo būti verčiamas, jam daroma įtaka priimti atitinkamus sprendimus. Teismas vertino, jog akivaizdu yra tai, kad Lietuvos notarų rūmai šiuo atveju tik įgyvendino iš įstatymo kylančią pareigą siūlyti įkainius už notarinių veiksmų atlikimą, o Teisingumo ministerija vykdė pareigą derinti šiuos įkainius su Lietuvos notarų rūmais.

29.       Teismas nustatė, kad Tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas SESV 101 straipsnio vertinimu. Teismas pažymėjo, kad konkurencijos teisę pažeidžiančiais galėtų būti pripažinti tik tokie Lietuvos notarų rūmų (Prezidiumo) susitarimai, kurių tikrasis tikslas būtų riboti konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, SESV 101 straipsnis). Įvertinęs Išaiškinimų turinį antikonkurenciniu požiūriu, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad jų priėmimas galėtų / galėjo sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kurias, nagrinėjamu atveju, be kita ko, priešingai nei nurodo pati Taryba, ji ir privalėjo įvertinti, kadangi tariamas konkurencijos teisės pažeidimas negalėjo nuo pat pradžių būti vertinamas kaip toks akivaizdus, jog savo prigimtimi automatiškai daro neigiamą poveikį rinkai. Teismas nustatė, kad Išaiškinimų priėmimas visiškai pateisina teisėtą jų parengimo tikslą, t. y. siekiant sureguliuoti (suvienodinti) Laikinuosiuose dydžiuose abstrakčiai nurodytus notarų atlyginimų įkainius, todėl darė išvadą, kad Taryba neįrodė, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą siekdami riboti konkurenciją.

30.       Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, laikydamasis konstitucinių imperatyvų, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatų, pareiškėjų skundą tenkino visiškai bei pažymėjo, kad pareiškėjai byloje pagrįstai kelia dvigubo nubaudimo problemą. Teismas nustatė, kad Taryba Nutarimu už iš esmės tą patį pažeidimą nubaudė tiek Lietuvos notarų rūmus, tiek atskirus notarus, tarsi savarankiškus ūkinės veiklos subjektus, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu arba dalį jo, tie patys nubausti notarai buvo ir Lietuvos notarų rūmų valdymo organo – Prezidiumo nariai. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pažeidimo faktinio tapatumo nėra, todėl darė išvadą, kad Taryba, paskirdama baudas pareiškėjams, taip pat pažeidė ir non in bis idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą.

31.       Teismas nurodė, jog nekvestionuoja Tarybos teisės imtis atitinkamų (pagal pažeidimo pobūdį) procesinių veiksmų renkant įrodymus apie pažeidimo padarymą, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėjo, kad teisinės priemonės, kurių buvo imamasi dėl Lietuvos notarų rūmų, galėjo būti labiau proporcingos tiriamam galimam pažeidimui. Teismas vertino, jog šiuo išimtinai konkrečiu atveju Tarybos veiksmai, atliekant netikėtą patikrinimą pasitelkus policijos pareigūnus, galėjo būti pertekliniai, atlikti nesiekiant taikaus ir pagarbaus teisinių institucijų bendradarbiavimo, savaime užprogramuojantys Tarybos, Teisingumo ministerijos ir notarų savivaldą įgyvendinančių organų konfliktą. Teismas pažymėjo, jog Taryba visada žinojo apie notarų rinkos teisinį reguliavimą, apie byloje aktualių sandorių tvirtinimo notarinius įkainius, aktyviai dalyvavo notarinės rinkos stebėsenos procese ir tik po kelerių metų atliko tyrimą prieš pareiškėjus, pakeisdama Tarybos atstovų pasisakymuose anksčiau išsakytas pozicijas.

32.       Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Nutarime išdėstytas Tarybos vertinimas yra prieštaringas, nes, viena vertus, Taryba aiškiai pasisako už notarinių paslaugų rinkos liberalizavimą (kas savaime turėtų reikšti bent jau dalinį dereguliavimą), kurio kontekste Taryba ir vykdė tyrimą, tačiau, antra vertus, Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu Taryba nutarė kreiptis į Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą, kas savaime, siekiant iš notarinių veiksmų įkainių nustatymo eliminuoti Lietuvos notarų rūmus, reikštų būtent griežtesnį rinkos reguliavimą. Teismas darė išvadą, jog Taryba ginčo tyrimą atliko jau tarsi esančios liberalios notarinių paslaugų rinkos aplinkoje, nors šiuo metu galioja pakankamai griežtas notarinių paslaugų rinkos teisinis reguliavimas.

 

III.

 

33.       Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatliko vertinimo, ar notarai yra ūkio subjektai. Atsakovas nurodo, jog Taryba neneigia, kad notarai iš tiesų vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, jog notarai nėra ūkio subjektai, kadangi viešo pobūdžio funkcijų atlikimas nėra tapatinamas su viešosios valdžios funkcijų atlikimu.

33.2.                      Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtinti atlyginimo dydžiai už notarinių veiksmų atlikimą nustatyti įvairia forma: fiksuota kaina, kainos intervalu, procentine išraiška priklausomai nuo sandorio ar daikto vertės. Atsakovas pastebi, jog Laikinuosiuose dydžiuose yra įtvirtinti 88 skirtingi atlyginimo dydžiai už notarinių veiksmų atlikimą, tačiau tik už 24 notarinių veiksmų atlikimą yra nustatytas fiksuotas dydis, o kitais atvejais atlyginimo dydis nustatytas intervalo metodu, nurodant minimalų ir maksimalų notaro atlyginimo dydį. Atsakovas vertina, jog tai reiškia, jog atliekant didžiąją dalį notarinių veiksmų, notarai turi teisę individualiai nustatyti užmokesčio už notarinio veiksmo atlikimą dydį. Atsakovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir nurodė, jog konkurencija tarp notarų nėra galima dėl reklamos draudimo, tačiau atkreipia dėmesį, jog reklamos draudimas daro konkurenciją neįmanoma, jei ūkio subjektai gali konkuruoti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, nustatydami mažesnes kainas arba teikdami geresnės kokybės paslaugas nei konkurentai. Laikinuosiuose dydžiuose nustatyti atlyginimo dydžiai leidžia notarams savo nuožiūra nustatyti atlyginimo dydžius konkrečiu atveju. Atsakovas tokią savo poziciją grindžia antstoliams taikomu tokiu pačiu analogišku draudimu reklamuoti savo paslaugas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-3395/2011 pateiktu išaiškinimu.

33.3.                      Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog Lietuvos notarų rūmai, priimdami Išaiškinimus, vykdė jiems Notariato įstatyme nustatytą viešąją funkciją. Atsakovas vadovaujasi Notariato įstatymo nuostatomis bei teigia, kad Lietuvos notarų rūmai koordinuoja notarų veiklą bei atstovauja notarų interesams. Notarų valdymo organų narius renka patys notarai, o valstybės institucijos neturi galimybių daryti įtaką šių organų narių išrinkimui. Lietuvos notarų rūmai atstovauja notarų interesams, pavyzdžiui, Prezidiumo nariai yra atskaitingi jų kandidatūrą iškėlusios apygardos notarams. Be to, nei Notariato įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra įtvirtinta, jog Notarų rūmai, vykdydami pavestas funkcijas, privalėtų vadovautis viešuoju interesu, kitų ūkio subjektų ar vartotojų interesais. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad asociacija, tiesiogiai nevykdanti ūkinės veiklos, tačiau vienijanti tokia veikla užsiimančius subjektus, laikytina ūkio subjektų asociacija, kurios veiksmams gali būti taikomos Konkurencijos įstatymo nuostatos, o ūkio subjektus vienijanti asociacija gali būti laikoma ūkio subjektu ir dėl to, kad jos veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939/2008). Atsakovas teigia, jog Lietuvos notarų rūmai laikytini asociacija konkurencijos teisės prasme.

33.4.                      Teismo vertinimu, Išaiškinimų priėmimas negalėjo sukelti neigiamų pasekmių konkurencijai, kadangi nagrinėtas konkurencijos teisės pažeidimas negalėjo nuo pat pradžių būti vertinamas kaip toks akivaizdus, savo prigimtimi automatiškai darantis neigiamą poveikį rinkai. Atsakovas nurodo, kad visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmai, kuriais buvo nustatytas notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo būdas už hipotekos, servituto bei mainų sandorių tvirtinimą, vertinti kaip susitarimas, kurio tikslas buvo apriboti notarų konkurenciją. Analogiškai (kaip ribojantis konkurenciją pagal tikslą) vertintas ir Lietuvos notarų rūmų ir notarų susitarimas, kuriuo buvo tiesiogiai nustatytas notarų taikytinas atlyginimo dydis – maksimalus galimas intervalo atlyginimo dydis – imamas už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės. Atlikdami nurodytus veiksmus, Lietuvos notarų rūmai ir notarai eliminavo notarų galimybę savarankiškai pasirinkti taikomą atlyginimo dydį Laikinuosiuose dydžiuose nustatyto intervalo ribose bei pasirinkti atlyginimo dydžio apskaičiavimo būdą. Tokiais veiksmais Lietuvos notarų rūmai ir notarai apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę ir panaikino netikrumą dėl kitų notarų (konkurentų) elgesio rinkoje, taigi sudarė horizontalų susitarimą dėl kainų nustatymo, o tokio pobūdžio susitarimas yra draudžiamas vien pagal tikslą riboti konkurenciją. Taryba neprivalėjo nustatyti tokio susitarimo poveikio konkurencijai.

33.5.                      Teismas Sprendime nurodydamas, jog priimdami Išaiškinimus Lietuvos notarų rūmai ir notarai vykdė Notariato įstatyme įtvirtintą funkciją, t. y. vienodino notarinę praktiką, rėmėsi valstybės prievartos doktrina. Atsakovas nurodo, kad ūkio subjektas gali remtis valstybės prievartos doktrina, kai yra įgyvendinamos dvi kumuliatyvios sąlygos: (1) antikonkurencinis elgesys yra lemiamas valstybės teisės aktų; (2) ūkio subjektas neturi jokios diskrecijos elgtis kitokiu būdu. Teismas, nurodydamas, jog Lietuvos notarų rūmai ir notarai neturėjo galimybės nepriimti Išaiškinimų, kadangi tokią pareigą jiems nustato įstatymas, rėmėsi Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 punktu, kuriame nustatyta, jog vienas iš Lietuvos notarų rūmų uždavinių yra suvienodinti notarinę praktiką, o Notariato įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad Notarų rūmai, vykdydami savo uždavinius, imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti, tačiau šiose nuostatose nėra įtvirtinta imperatyvi pareiga priimti išaiškinimus dėl notarų atlyginimo dydžių. Atsakovas pastebi, kad Notariato įstatyme nėra įtvirtinta, jog vienodindami notarinę praktiką Lietuvos notarų rūmai privalo priimti sprendimus, kuriais vadovaudamiesi visi Lietuvoje veikiantys notarai privalėtų taikyti vienodus įkainius už visų notarinių veiksmų atlikimą. Taigi, Lietuvos notarų rūmai ir notarai turėjo plačią diskreciją ir jokiu būdu neprivalėjo priimti Išaiškinimų, kurie pašalina galimybę notarams atliekant konkrečius notarinius veiksmus konkuruoti kainomis, nors prieš pateikiant Išaiškinimus notarai turėjo tokią galimybę, vadovaudamiesi Laikinaisiais dydžiais.

33.6.                      Atsakovas nesutinka su Teismo išvada, jog šiuo atveju yra aktuali Wouters byla, pagal kurią Taryba nepagrįstai nevertino, ar Išaiškinimai atitinka proporcingumo principą. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos notarų rūmai ir notarai turėjo teisę priimti Išaiškinimus dėl Laikinųjų dydžių taikymo, kadangi teisė nustatyti atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą yra suteikta teisingumo ministrui. Atsakovas teigia, jog Lietuvos notarų rūmai ir notarai, priėmę Išaiškinimus, iš esmės pakeitė Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtintą reglamentavimą, nustatant fiksuotą atlyginimo dydį arba privalomą atlyginimo apskaičiavimo būdą, nors, prieš priimant Išaiškinimus, notarai, vadovaudamiesi Laikinaisiais dydžiais, galėjo savo nuožiūra pasirinkti taikomą įkainį ar įkainio apskaičiavimo būdą. Atsakovas akcentuoja, jog teismas, nurodęs, kad Laikinųjų dydžių patvirtinimas yra išskirtinė Teisingumo ministerijos diskrecija, nepagrįstai sutapatino Laikinųjų dydžių derinimo procesą su Lietuvos notarų rūmų teise vienodinti notarinę praktiką. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog Išaiškinimai užtikrina, jog klientai turės galimybę sužinoti, kokio dydžio notaro atlyginimo dydis imamas už konkretaus notarinio veiksmo atlikimą, kadangi apie tokius Išaiškinimus net nebuvo skelbiama viešai, todėl vartotojai neturėjo galimybės susipažinti su notarų atlyginimo dydžiais. Lietuvos notarų rūmams ir notarams priėmus Išaiškinimus Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtinti atlyginimo dydžiai buvo pakeisti fiksuotais dydžiais arba nustatyta pareiga dauginti atlyginimą iš daiktų skaičiaus. Atsakovas teigia, jog nėra suprantama, dėl kokių priežasčių būtų reikėję nustatyti tik fiksuotus atlyginimo dydžius arba nustatyti notarams pareigą dauginti atlyginimą iš daiktų skaičiaus. Nei Lietuvos notarų rūmų ir notarų paaiškinimuose, nei teismo skundžiamame sprendime nėra paaiškinama, kodėl šiuo atveju fiksuoti atlyginimo dydžiai arba atlyginimo dydžių padauginimas iš daiktų skaičiaus galėjo padėti užtikrinti paslaugų kokybę, o apsiribojama abstrakčiais, niekuo nepagrįstais teiginiais. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Išaiškinimų priėmimas buvo būtinas, siekiant užtikrinti kryžminį subsidijavimą, nes teismas nepaaiškino, kaip šiuo konkrečiu atveju Išaiškinimų priėmimas galėjo kompensuoti pajamų trūkumą dėl to, jog kitos notarinės paslaugos teikiamos už mažesnę kainą nei yra sąnaudos.

33.7.                      Atsakovas pažymi, kad Lietuvos notarų rūmai ir notarai nėra tapatūs subjektai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog tas pats subjektas buvo nubaustas du kartus už tą patį pažeidimą. Taryba baudas pareiškėjams skyrė Nutarimu, t. y. buvo atliktas vienas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad yra pagrindas tiek Lietuvos notarų rūmų, tiek notarų atsakomybei. Atsakovas teigia, jog dėl to nėra pagrindo spręsti, jog Lietuvos notarų rūmai ar notarai buvo persekioti du kartus už tų pačių veiksmų atlikimą.

33.8.                      Atsakovas teigia, jog patikrinimu buvo siekiama teisėtų tikslų, t. y. surinkti duomenis, kurie leistų įvertinti, ar buvo padarytas pažeidimas. Atsakovas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog prieš pradedant tyrimą, Taryba privalėtų pasinaudoti kituose teisės aktuose įtvirtintomis galimybėmis skųsti Lietuvos notarų rūmų veiksmus, nes atlikti tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo yra kompetentinga Taryba, o ne teisingumo ministras. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, jog Taryba nepagrįstai pasitelkė policijos pareigūnų pagalbą, atlikdama patikrinimą. Nei Lietuvos notarų rūmai ir notarai, nei teismas neanalizavo, kodėl policijos pareigūnų dalyvavimas buvo neproporcingas, tačiau nurodė, jog vien policijos pareigūnų dalyvavimas lėmė netaikų ir nepagarbų bendradarbiavimą.

33.9.                      Atsakovas, apeliaciniame skunde aptardamas viešus Tarybos pasisakymus, teigia, kad Nutarime nurodė, jog Tarybos parengti dokumentai ar jos atstovų pasisakymai negalėjo sukelti pareiškėjams teisėtų lūkesčių dėl nagrinėtų jų veiksmų vertinimo kaip teisėtų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Taryba ne kartą išsakė poziciją dėl valstybinio notarų veiklos reglamentavimo ir pasisakė už jo liberalizavimą, įskaitant poreikį liberalizuoti atlyginimo dydžių, notarų skaičiaus ir kitų veiklos parametrų reguliavimą, sistemiškai vertinti reglamentavimą. Tačiau Taryba nėra priėmusi sprendimo, jog šiame Nutarime vertinti pareiškėjų veiksmai atitinka konkurencijos teisės reikalavimus.

33.10.                      Teismo pastebėjimas, jog Nutarimas yra prieštaringas, kadangi Taryba aiškiai pasisako už notarinių paslaugų rinkos liberalizavimą, tačiau Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu nutarė kreiptis į Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą, kas savaime, siekiant iš notarinių veiksmų įkainių nustatymo eliminuoti Notarų rūmus, reikštų būtent griežtesnį rinkos reguliavimą, iš esmės nėra reikšmingas bylos vertinimui, nes Tarybos pateiktos rekomendacijos yra susijusios su analizuota rinka, tačiau ne su bylos objektu esančiais Išaiškinimais. Atsakovo vertinimu, teismo teiginys, jog Tarybos siūlymas Vyriausybei inicijuoti Notariato įstatymo pakeitimus, reiškia griežtesnį rinkos reglamentavimą, yra nepagrįstas, nes teisė pačiai asociacijai nustatyti taikomus įkainius Teisingumo Teismo praktikoje yra vertinama kaip SESV pažeidimas.

34.       Pareiškėjai Lietuvos notarų rūmai, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. pateikė atsiliepimą į atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35.       Pareiškėjai pažymi, kad savo procesiniuose dokumentuose yra išsamiai pasisakę dėl daugelio su Nutarimu susijusių aplinkybių ir teisinių klausimų, todėl detaliai jų nekartoja. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde daugelis skundžiamo teismo sprendimo argumentų yra iškraipomi, pateikiami klaidingai, teismo teiginiai išimami iš konteksto ir tokiu būdu bandoma sudaryti teismo sprendimo nepagrįstumo ir klaidingumo įspūdį.

36.       Pareiškėjai akcentuoja, jog teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, kad notarai jokiais atvejais negali būti laikomi ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme. Teismas aiškiai nurodė, kad šis klausimas buvo vertintas šios konkrečios bylos kontekste, atsižvelgiant į jos aplinkybes ir notariato teisinį reglamentavimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, kurie yra Prezidiumo nariai, veikė ne kaip savarankiški notarai ar ūkio subjektai, o kaip valdymo organo nariai, bet tai negali būti vertinama kaip ūkio subjekto sąvokos ignoravimas ar paneigimas. Teismas, skirtingai nei teigia Taryba, taip pat nekonstatavo, kad Lietuvos notarų rūmai veikia kaip „viešosios valdžios institucija“. Teismas savo sprendime akcentavo būtent viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų atlikimą ir su tuo susijusį notaro statusą, o ne veikimą kaip savarankiškos valstybinės valdžios institucijos.

37.       Pareiškėjai nurodo, kad Taryba savo argumentą, kad pareiškėjai neturėjo teisės priimti Išaiškinimų, grindžia vien tik savo teiginiais, o ne galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir primena, kad Teisingumo ministerija, kuri yra atsakinga už notariato veikimą ir priežiūrą Lietuvoje, savo atsiliepime į pareiškėjų skundą palaikė pareiškėjų poziciją ir nurodė, kad Taryba peržengė savo kompetencijos ribas ir įsiterpė į įstatymo leidėjo kompetenciją. Pareiškėjai teigia, kad Taryba tiek Nutarime, tiek apeliaciniame skunde bando sudaryti įspūdį, kad notarai yra laisvi konkuruoti kainomis, o priimti Išaiškinimai eliminavo tokią notarų galimybę. Notarų atlyginimo dydžiai reglamentuojami Notariato įstatyme ir nustatyti teisingumo ministro įsakymu – byloje nagrinėtais Išaiškinimais pareiškėjai nepakeitė Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtinto reglamentavimo, o tik užpildė teisinio reguliavimo spragas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Išaiškinimai buvo pateikti tik dėl kelių situacijų ir, kaip nurodė teismas skundžiamame sprendime, būtinybė šiuo aspektu pateikti Išaiškinimus buvo pagrįsta.

38.       Pareiškėjai dėl atsakovo argumento, jog priimant Išaiškinimus notarinių paslaugų kokybės klausimas ar kryžminio subsidijavimo klausimas net nebuvo svarstomas, pažymi, kad Lietuvos notarų rūmai, vykdydami pareigą vienodinti notarinę praktiką, visais atvejais vadovavosi Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje įtvirtintais notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijais. Tai tiesiogiai nurodyta Išaiškinimuose dėl notaro atlyginimo dydžio už hipotekos sandorio patvirtinimą, kai nenurodyta įkeičiamo objekto vertė. Taip pat nurodytas ir Išaiškinimų pateikimo tikslas – vienodinti notarinę praktiką.

39.       Pareiškėjai teigia, kad egzistuojanti teisės aiškinimo ir taikymo praktika nustato konkurencijos priežiūros institucijoms pareigą įvertinti visas su analizuojamais veiksmais susijusias aplinkybes ir susitarimą kvalifikuoti ne automatiškai, bet atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes. Naujausia ES teismų praktika patvirtina, kad pažeidimo pagal tikslą doktrina nėra universali taisyklė – prezumpcija ir pažeidimai, kurių tikslas yra riboti konkurenciją, turi būti vertinami itin pamatuotai, taip pat kad konkurencijos priežiūros institucijos tokių pažeidimų atžvilgiu turi elgtis apdairiai. Pareiškėjai teigia, jog Taryba, prieš tai neatlikusi išsamios teisinės ir faktinės analizės, negali vien tik teigti, kad įtariamas elgesys sudaro pažeidimą, kurio tikslas yra riboti konkurenciją. Ypatingai tai neleistina tokiais atvejais kaip šis, kai pareikšti kaltinimai nėra įprasti ir neturi precedento – dėl pareiškėjų atliktas tyrimas yra pirmasis tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje ir formuluojami kaltinimai nebuvo nei pačios Tarybos, nei administracinių teismų ginčo objektu.

40.       Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas neigia pareigą vadovautis Teisingumo Teismo išnagrinėtoje Wouters byloje įtvirtintu elgesio vertinimo standartu, tokiu būdu nepripažindamas, kad buvo atlikta esminė teisinio vertinimo klaida. ES teismų praktika įtvirtina labai aiškų asociacijų veiksmų analizės teisėtumo pagal konkurencijos teisės normas standartą, kurį Taryba ignoruoja Nutarime. Taryba neatliko asociacijų sprendimų teisėtumui įvertinti taikomų labai aiškių keturių kriterijų, įtvirtintų Wouters byloje, analizės ir tai bando pateisinti vieninteliu argumentu (kuris akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Notariato įstatymo nuostatų), kad pareiškėjai neturėjo teisės priimti byloje nagrinėtų Išaiškinimų, tačiau bent kiek išsamesnių paaiškinimų, kodėl nebuvo vadovautasi privalomu pareiškėjų elgesio teisėtumo vertinimo standartu, nepateikė proceso pirmosios instancijos teisme metu, nepateikė ir apeliaciniame skunde.

41.       Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Tarybos elgesiui taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kuris reikalauja motyvuoti atliekamus veiksmus ir priimamus individualius teisės aktus ir akcentuoja, kad esminis Nutarimo trūkumas, susijęs su proporcingumo neįvertinimu, negali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjai pažymi, jog nors atsakovas apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria pareiškėjo veiksmų proporcingumo vertinimui, kuris yra itin paviršutiniškas ir neišsamus, tačiau Taryba bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neteikė jokių argumentų, susijusių su pareiškėjų veiksmų proporcingumo vertinimu.

42.       Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nėra kvestionuojama Tarybos teisė atlikti tyrimo veiksmus, pasitelkti policijos pareigūnus ir pasirinkti procesinės prievartos priemones, tačiau teismas kritiškai įvertino Tarybos elgesį šioje konkrečioje byloje, atsižvelgęs į byloje reikšmingas aplinkybes. Taryba yra viešojo administravimo subjektas, kuris privalo veikti ne tik pagal specialų Konkurencijos įstatymą, bet taip pat pagal kitus viešojo administravimo subjektams taikomus teisės aktus ir pamatinius viešosios teisės principus. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovo teiginys, jog nei pareiškėjai, nei teismas neanalizavo, kodėl policijos pareigūnų dalyvavimas buvo neproporcingas, yra neteisingas. 2019 m. sausio 8 d. vykusiame teismo posėdyje buvo keliami klausimai dėl policijos pareigūnų dalyvavimo, į kuriuos Tarybos atstovai nepateikė aiškių atsakymų. Pareiškėjai teigia, jog neaišku, kodėl buvo prašoma policijos pareigūnų pagalbos trumpiau nei pusvalandžiui, nes pagrįsta būtų manyti, kad policijos pareigūnai pasitelkiami tais išimtinais atvejais, kai yra grėsmė, kad bus priešinamasi Tarybos pareigūnams, trukdoma patikrinimo veiksmų atlikimui ar pan. Numatyti tikslų policijos pareigūnų dalyvavimą patikrinime yra paprasčiausiai neįmanoma. Pareiškėjai teigia, jog šiuo konkrečiu atveju buvo siekiama tik padaryti tam tikrą spaudimą, o ne užtikrinti viešąją rimtį.

43.       Pareiškėjai dėl Tarybos viešų pasisakymų nurodo, kad įvertinus Tarybos veiksmus ir elgesį pareiškėjų atžvilgiu, įskaitant nesiėmimą veiksmų dėl tariamo pažeidimo, galima daryti išvadą, kad šie veiksmai, remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina, sudarė pakankamą pagrindą suvokti, jog priežiūros institucija neturi pretenzijų konkrečios veiklos atžvilgiu, nepriklausomai nuo valstybės institucijos valios išreiškimo formos ir būdo. Toks aiškinimas atitinka ir ES teismų jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas saugo tik tokius ūkio subjekto lūkesčius, kurie yra sukelti objektyviais viešosios valdžios veiksmais. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad gero administravimo imperatyvas nustato pareigą konkurencijos priežiūros institucijai vykdyti atsakingą ir skaidrią informacijos sklaidą, susijusią su konkurencijos politika, nes asmenys turi galėti suvokti, kokia apimtimi ir kada jie gali būti paveikti konkurencijos teisės normų, todėl atsakovo pozicija, kad Tarybos viešai išsakyti teiginiai, pateikti oficialiuose dokumentuose nieko nereiškia, rodo neatsakingą, neskaidrią ir klaidinančią informacijos sklaidą. Pareiškėjai pažymi, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra kritiškai įvertinęs Tarybos ilgą laiką viešai skelbtus teiginius ir pripažinęs, kad jie sukelia teisėtus lūkesčius (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017).

44.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45.       Teisingumo ministerija sutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje netikslinga vertinti notaro statuso problematikos, nes nėra tiek aktualu nustatyti, ar notarai yra ūkio subjektai, ar ne ir kokiose ribose galimas jų veiklos ribojimas konkurencijos teisės prasme, kiek svarbus Lietuvos notarų rūmų statuso įvertinimas, kadangi nagrinėjamos bylos dalykas susijęs su pareiškėjų, kaip Lietuvos notarų rūmų valdymo organo Prezidiumo narių, teiktu notarų paslaugų įkainių išaiškinimu, vykdant teisės aktuose nustatytas funkcijas. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad atsakovas vienu iš esminių Nutarimo argumentų pasirinko būtent motyvą, kad notarai yra ūkinės veiklos subjektai, todėl pareiškėjams besąlygiškai taikytinos konkurencijos teisės taisyklės.

46.       Teisingumo ministerija remiasi Konkurencijos įstatymo, Notariato įstatymo, Teisingumo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika bei akcentuoja, kad Prezidiumo nariai, teikdami Išaiškinimus, vykdo viešojo administravimo funkciją, kurios vykdymas turėtų būti suprantamas ir kaip viešojo intereso užtikrinimas konkrečioje srityje. Ta aplinkybė, kad Prezidiumo narius renka Lietuvos notarų rūmų susirinkimas pagal Statuto 20 punktą, savaime nepaneigia išvados, kad Prezidiumo kompetencija yra susijusi su Lietuvos notarų rūmų veikla, vykdant jiems suteiktas viešojo administravimo funkcijas, kurių iš esmės negalima atsisakyti vykdyti. Neabejotinas viešasis interesas yra ir tai, kad notarų paslaugų įkainiai būtų aiškūs, skaidriai nustatomi ir teisės aktai būtų taikomi visiems vienodai, o šie aspektai iš esmės atitinka Teisingumo Teismo praktiką vertinant asociacijos priimto sprendimo teisėtumą (Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Nr. C-35/99, Maunele Arfuiono prieš Compagnia Assicuratrice RAS spA, 37 pastraipa).

47.       Teisingumo ministerija nurodo, kad Išaiškinimuose notarai ne nustatė naują notarų atlyginimo mechanizmą, o užpildė teisės spragas ir, apibendrinę notarinę praktiką, pasiūlė būdą, kaip galėtų ir turėtų būti taikomos teisingumo ministro įsakymo dėl Laikinųjų dydžių nuostatos. Teisingumo ministerija iš esmės pritarė pateiktiems Išaiškinimams. Teisingumo ministerija teigia, kad ginčo atveju formalus Konkurencijos 5 straipsnio 2 dalies taikymas laikant pareiškėjus tinkamu konkurencijos teisės subjektu, prieštarauja notaro statuso ir notaro vykdomos veikios prigimčiai – užtikrinti notaro nepriklausomumą, apribojus jam galimybę konkuruoti dėl teikiamų paslaugų įkainių. Tuo labiau, kad ginčo atveju vertinamas Prezidiumo narių elgesys, o ne atskirų notarų, veikiančių savarankiškai ir užsiimančių konkrečia ūkine veikla teikiant paslaugas. Teisingumo ministerija pastebi ir tai, kad iš tiesų Išaiškinimų poveikis rinkai ir ūkinei veiklai galėtų būti ir yra tik minimalus. Teisingumo ministerija nėra gavusi šiais klausimais daugybės skundų ir neturi šiuo klausimų kitų įtikinamų duomenų, o vien veiksmų vertinimas „pagal tikslą“ šiuo atveju yra akivaizdžiai nepakankamas.

48.       Teisingumo ministerija nurodo, kad teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiga Lietuvos notarų rūmams teikti Išaiškinimus dėl notarinių paslaugų įkainių ir Lietuvos notarų rūmai iš esmės negali tokių išaiškinimų neteikti. Teismo sprendime nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos taikant valstybės prievartos doktriną ir iš esmės pašalinančios ūkio subjektų atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1301/2012).

49.       Teisingumo ministerija nurodo, kad teismas įvertino Išaiškinimų atitikimą proporcingumo principui (Wouters byla) ir visiškai pagristai nurodė, kad Išaiškinimais buvo siekiama užtikrinti kryžminį subsidijavimą. Nutarime nebuvo vertinamas įkainių už notarines paslaugas nustatymo procesas, todėl teismas neprivalėjo konkrečiai tirti jo įgyvendinimo, tačiau minėto principo taikymas leidžia suprasti, kodėl vienu atveju nustatyti vienokie, o kitu atveju kitokie notarų paslaugų įkainiai ir, atitinkamai, kodėl Prezidiumas teikė tam tikro pobūdžio ir turimo Išaiškinimus.

50.       Teisingumo ministerija pritaria teismo vertinimui dėl pažeisto dvigubo nubaudimo principo. Teisingumo ministerija teigia, kad ginčo atveju svarbu ne tai, kad pagal susiklosčiusią Tarybos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali būti pripažįstama, kad už konkurencijos teisės pažeidimą yra atsakinga tiek asociacija, tiek jos nariai, tačiau būtina įvertinti, jog Prezidiumo nariai yra notarai.

51.       Teisingumo ministerija nurodo, kad Taryba visą laiką žinojo apie Laikinuosius dydžius ir jų nustatymo specifiką, tačiau apsiribodavo tik vienokiais ar kitokiais viešais pasisakymais, t. y. reiškė nuomonę, tačiau atliko tyrimą dėl Prezidiumo Išaiškinimų pateikimo, kurie neatsiejamai susiję su tame teisės akte nustatytu teisiniu reguliavimu. Teisingumo ministerija, atsižvelgdama į tai, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimą yra ribojama priklausomai nuo galimo teisės pažeidimo trukmės (Konkurencijos įstatymo 36–38 str.), teigia, jog atsakovo pozicija yra nenuosekli. Klausimas dėl notarų veiklos liberalizavimo yra diskusijų objektas, tačiau tai yra įstatymų leidėjo prerogatyva, o ne atsakovo kompetencija, taigi ir dėl šios priežasties priimtas Nutarimas nesuderinamas su gero administravimo, teisėtų lūkesčių bei teisinio saugumo principais.

52.       Teisingumo ministerija nurodo, kad ginčo atveju tyrimo atlikimo laikotarpiu Notariato Įstatymo 19¹ straipsnyje buvo numatyta taisyklė, pagal kurią teisingumo ministras, nustatydamas įkainius už notarų paslaugas, privalėjo jas derinti su finansų ministru ir Lietuvos notarų rūmais. Teisingumo ministerijos nuomone, visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog tokio pobūdžio dalyvavimas reikštų tai, kad notarų paslaugų įkainius nustatinėtų patys notarai. Priešingai, tokia rekomendacija yra ne visai suderinama su teisėkūrai keliamais viešumo ir skaidrumo reikalavimais ir reiškia vykdomos politikos sugriežtinimą. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Taryba 2019 m. kovo 26 d. raštu informavo Teisingumo ministeriją, kad ji užbaigė tyrimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų notarų atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą dydžių nustatymo atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir šis faktas, kai teisės akto patikra atliekama po to, kai padarytos išvados dėl šio teisės akto taikymo, tik patvirtina šios institucijos nenuoseklumą ir šališkumą.

53.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. nutartimi nutarė:

53.1.                      Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais byloje reikšmingais klausimais:

53.1.1.                       Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad Lietuvos Respublikos notarai, vykdydami veiklą, susijusią su šioje byloje apibūdintais Notarų rūmų priimtais išaiškinimais, yra įmonės SESV 101 straipsnio prasme?

53.1.2.                      Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad Lietuvos Respublikos Notarų rūmų priimti išaiškinimai, apibūdinti šioje byloje, yra asociacijos sprendimas SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme?

53.1.3.                      Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį šių išaiškinimų tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje?

53.1.4.                      Ar, sprendžiant dėl galimo SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, minėti išaiškinimai, apibūdinti šioje byloje, turėtų būti vertinami pagal Wouters sprendimo 97 punkte nurodytus kriterijus?

53.1.5.                      Jei atsakymas į ketvirtąjį klausimą yra teigiamas, ar pareiškėjų nurodomi tikslai - siekis suvienodinti notarinę praktiką, užpildyti spragą teisiniame reguliavime, apsaugoti vartotojų interesus, užtikrinti vartotojų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, apsaugoti notarus nuo nepagrįstos civilinės atsakomybės - yra teisėti tikslai, vertinant minėtus išaiškinimus pagal Wouters sprendimo 97 punkte nurodytus kriterijus?

53.1.6.                      Jei atsakymas į penktąjį klausimą yra teigiamas, ar minėtuose išaiškinimuose įtvirtinti apribojimai neviršija to, kas yra būtina norint užtikrinti, kad būtų pasiekti teisėti tikslai?

53.1.7.                      Ar SESV 101 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, kad notarai prezidiumo nariai gali būti laikomi pažeidusiais šį straipsnį ir jiems skirtos baudos dėl to, kad jie, dirbdami kaip notarai, dalyvavo priimant šioje byloje apibūdintus išaiškinimus?

53.2.                      Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

54.       Teisingumo Teismas 2024 m. sausio 18 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-128/21 Lietuvos Notarų rūmai ir kt. prieš Konkurencijos tarybą (toliau – ir Sprendimas Notarų rūmai), kuriame nusprendė, kad:

54.1.                      SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybėje narėje įsisteigę notarai turi būti laikomi „įmonėmis“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, kai jie tam tikrais atvejais tvirtina hipotekos (įkeitimo) sandorius, atlieka vykdomuosius įrašus, notarinius veiksmus, rengia sandorių projektus, teikia konsultacijas, technines paslaugas ir tvirtina mainų sutartis, jei ši veikla nesusijusi su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu.

54.2.                      SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokios profesinės organizacijos, kaip valstybės narės notarų rūmų, priimtos taisyklės, suvienodinančios tvarką, kaip šios valstybės narės notarai turi apskaičiuoti už jų vykdomą tam tikrą veiklą imamo atlyginimo dydį, yra įmonių asociacijos sprendimai, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą.

54.3.                      SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad įmonių asociacijos sprendimai, kuriais suvienodinama tvarka, kaip notarai turi apskaičiuoti už jų vykdomą tam tikrą veiklą imamo atlyginimo dydį, yra šia nuostata draudžiami konkurencijos ribojimai pagal tikslą.

54.4.                      SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad nacionalinė konkurencijos institucija už įmonių asociacijos padarytą šios nuostatos pažeidimą skirtų individualias baudas įmonėms, šios asociacijos valdymo organo narėms, jeigu šios įmonės nėra šio pažeidimo bendravykdės.

55.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 31 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos Nr. eA-215-629/2024 nagrinėjimą bei pasiūlė proceso dalyviams pateikti papildomus paaiškinimus byloje, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtą prejudicinį Sprendimą Notarų rūmai.

56.                      Lietuvos konkurencijos taryba pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo šiuos argumentus:

i.       Sprendime Notarų rūmai buvo patvirtintos Konkurencijos tarybos padarytos išvados, kad notarai yra ūkio subjektai; Notarų rūmų priimti išaiškinimai laikyti įmonių asociacijos sprendimu; susitarimas vertintinas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją; šiuo susitarimu buvo pažeistas ne tik Konkurencijos įstatymas bet ir SESV 101 straipsnis. Taip pat ESTT išaiškino, kad Konkurencijos taryba neteisingai apskaičiavo baudą.

ii.       ESTT Sprendime Notarų rūmai nurodė, kad ta aplinkybė, jog subjektas daliai savo veiklos vykdyti turi viešosios valdžios įgaliojimus, netrukdo jo kvalifikuoti kaip įmonės pagal konkurencijos teisę dėl likusios jo ekonominės veiklos dalies, jei ši veikla gali būti atskirta nuo jo, kaip viešosios valdžios subjekto, funkcijų. ESTT atkreipė dėmesį, kad negalima tiesiogiai ir konkrečiai prie viešosios valdžios vykdymo priskirti notarinės veiklos, kai tvirtinamas aktų, kuriuose išreiškiami vienašaliai įsipareigojimai arba laisva valia šalių sudaryti susitarimai, autentiškumas, sudaromos hipotekos, atliekami vykdomieji įrašai, rengiami sandorių projektai ir kai notarai teikia konsultacijas ir technines paslaugas. ESTT pažymėjo, kad nematyti, jog notarų Išaiškinimuose nurodyta veikla neatskiriama nuo kitos veiklos, kuri susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, bei Lietuvoje įsisteigę notarai didelę savo veiklos dalį vykdo konkurencijos sąlygomis, veikdami pagal atitinkamą savo teritorinę kompetenciją, nes Notariato įstatymo 28 straipsnio pirmoje pastraipoje tuo klausimu numatyta, kad notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus, o tai nebūdinga viešosios valdžios funkcijų vykdymui.

iii.       ESTT, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei nacionalinį teisinį reglamentavimą, nurodė, kad Notarų rūmai atitinka Lietuvos notaro profesijos reguliavimo organizacijos požymius ir kad jų valdymo organą, t. y. Prezidiumą, sudaro nariai, kurie patys yra notarai ir kuriuos renka tik notarai, o Lietuvos valstybė nesikiša nei į minėtų narių skyrimą, nei į Prezidiumo sprendimų priėmimą. ESTT nebuvo pateikta jokia teisės akto nuostata, iš kurios būtų galima spręsti, kad Notarų rūmai veikia paisydami bendrojo viešojo intereso.

iv.       ESTT, spręsdamas, ar Notarų rūmai priimti Išaiškinimai yra įmonių asociacijos sprendimai, nurodė, kad įmonių asociacijų sprendimais, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį, laikomi sprendimai, kuriais išreiškiama tam tikros profesijos atstovų valia, kad tos profesijos nariai, vykdydami savo ekonominę veiklą, elgtųsi tam tikru būdu, o tai, kad kaina yra rekomendacinė taip pat nedaro įtakos susitarimo kvalifikavimui. ESTT, atsižvelgęs į teismų praktiką bei į tai, kad Išaiškinimai, kuriais siekiama suvienodinti notarų už tam tikrą vykdomą veiklą imamo atlyginimo dydžio apskaičiavimo tvarką, yra privalomi notarams pagal Notariato įstatymo 13 straipsnį ir Notarų rūmų statuto 10 straipsnio 4 punktą, sprendė, kad Išaiškinimai turi būti laikomi įmonių asociacijos sprendimais, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

v.       Nutarime padarytos išvados visiškai atitinka Sprendime Notarų rūmai pateiktus išaiškinimus. Notarų veiksmai, kuriais buvo nustatytas notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo būdas už hipotekos, servituto bei mainų sandorių tvirtinimą, t. y. netiesiogiai nustatyti atlyginimo dydžiai už nurodytų notarinių veiksmų atlikimą, vertintini kaip susitarimas, kurio tikslas buvo apriboti notarų konkurenciją. Analogiškai (kaip ribojantis konkurenciją pagal tikslą) vertintas ir notarų susitarimas, kuriuo buvo tiesiogiai nustatytas notarų taikytinas atlyginimo dydis – maksimalus intervalo atlyginimo dydis – imamas už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės. Atlikdami nurodytus veiksmus, apeliantai eliminavo notarų galimybę savarankiškai pasirinkti taikomą atlyginimo dydį Laikinuosiuose dydžiuose nustatyto intervalo ribose bei pasirinkti atlyginimo dydžio apskaičiavimo būdą. Tokiais veiksmais notarai apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę ir panaikino netikrumą dėl kitų notarų (konkurentų) elgesio rinkoje.

vi.       Sprendime Notarų rūmai ESTT, atsižvelgęs į tai, kad Išaiškinimai taikomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes jie, kaip Notarų rūmų nutarimai, pagal Notariato įstatymo 13 straipsnį ir Notarų rūmų statuto 10 straipsnio 4 punktą yra privalomi visiems šioje valstybėje narėje įsteigusiems notarams, bei tai, kad notaro profesijai iš esmės taikoma įsisteigimo laisvė, darė išvadą, kad Išaiškinimai, galėtų paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

vii.       Konkurencijos taryba sutinka su ESTT išaiškinimu, kad šiuo atveju bauda turėjo būti skiriama tik Notarų rūmams, apskaičiuojant baudą pagal visų asociacijos, t. y. Notarų rūmų narių pajamas.

57.                      Pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo šiuos argumentus:

i.       Pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuojamas viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų atlikimas ir iš esmės konstitucinis Lietuvos notariato reguliavimo pagrindas. Nėra pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo nuostatas. Priešingas aiškinimas ir, atitinkamai, Konkurencijos įstatymo taikymas konstatuojant teisės pažeidimą reikalautų korekcijų oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje.

ii.       Vertinant šioje konkrečioje byloje nagrinėjamų notarinių veiksmų viešąjį pobūdį, negalima aklai ir automatiškai vadovautis ne su konkurencijos teisiniais santykiais, kitokiais notariniais veiksmais ir skirtingomis nacionalinėmis teisinėmis sistemomis susijusiais ESTT sprendimais. Toks teismo elgesys galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis seniai teisės doktrinoje išsakytą kritiką apie precedentų ir teisės mechaninį taikymą.

iii.       Lietuvoje didžioji dalis notarų atliekamų veiksmų priskiriami viešosios valdžios funkcijų atlikimui. Įstatymų leidėjas labai aiškiai tokią poziciją išreiškė Notariato įstatyme, kurio 2 straipsnyje įtvirtino bendrąjį principą, kad notaras veikia kaip valstybės įgaliotas pareigūnas ir tai įgyvendina atlikdamas šio įstatymo 26 straipsnyje nurodytus notarinius veiksmus, ir tuo pačiu 2 straipsnyje eksplicitiškai nustatydamas, kad notarai gali teikti paslaugas ir veikti ne viešųjų funkcijų įgyvendinimo srityje būnant civilinių ginčų mediatoriumi ir turto pardavimo ir nuomos viešųjų aukcionų organizatoriumi bei vykdytoju. Tik mediacija ir turto aukcionų veikla yra aiškiai išskiriamos kaip Lietuvos notarų vykdomos veiklos, kurios nepatenka į klasikinės valstybės įgaliotų asmenų, pareigūnų veiklos sritį.

iv.       Skirtingai negu Sprendime Notarų rūmai minimų valstybių atveju, kur nagrinėjamas tik notarinio akto autentiškumas ir (ar) privaloma notarinė forma, šias dvi sąlygas papildo notaro atliekama notarinio veiksmo duomenų perdavimo valstybės registrams funkcija. Sandorio šalys neturi galimybės pasirinkti neperduoti duomenų valstybės registrams, t. y. įtvirtintas duomenų perdavimo neišvengiamumas. Notaro perduodamų dokumentų ir duomenų pagrindu daromi įrašai pagrindiniuose valstybės registruose, o notaro profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų archyvas yra Lietuvos archyvų fondo dalis (Notariato įstatymo 15(1) straipsnis). Duomenų apie patvirtintą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartį (įskaitant mainų sutartį), servituto sutartį, hipotekos (įkeitimo) sandorį perdavimo privalomumas įtvirtintas Notariato įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje, 46 straipsnio 7 ir 8 dalyse.

v.       Kiek tai susiję su byloje nagrinėjamais tariamai konkurenciją ribojančiais veiksmais ir draudžiamo susitarimo egzistavimu, pirmosios instancijos teismas sprendime, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bylos medžiagą ir teisinį reguliavimą, išsakė itin daug kritikos Konkurencijos tarybos atliktam faktiniam ir teisiniam vertinimui bei konstatavo, kad Prezidiumo išaiškinimai buvo skirti suvienodinti notarinę praktiką ir užpildyti teisės spragas, o ne riboti konkurentų veikimo laisvę. Pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo ir padarytų išvadų nekoreguoja Sprendime Notarų rūmai pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas. Nepaisant to, kad Sprendime Notarų rūmai konstatuota SESV 101 straipsnio taikymo galimybę tokio pobūdžio veiksmams, kaip nagrinėjami šioje byloje, galutinį vertinimą ESTT nurodė atlikti būtent nacionaliniam teismui. Valstybė teisėkūros veiksmais pripažino pareiškėjų viso proceso metu akcentuotą teisės spragą ir jos užpildymo poreikį.

vi.       Teismas, nagrinėdamas atnaujintą bylą, turėtų atsižvelgti ir į pirmosios instancijos teisme nustatytas itin svarbias su Konkurencijos tarybos ir Teisingumo ministerijos elgesiu susijusias aplinkybes, šalinančias bet kokią, net ir hipotetiškai svarstytiną pareiškėjų atsakomybę už imperatyviai įstatymo pavestos pareigos vienodinti notarinę praktiką ir teikti rekomendacijas įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ne tik į Konkurencijos tarybos atlikto vertinimo ir apskųsto akto ydingumą, nepagrįstumą faktais ir teisės normomis, bet ir į bendrą Nutarime pateikto vertinimo prieštaringumą ir neobjektyvumą.

vii.       Sprendimas Notarų rūmai nekeičia pirmosios instancijos teismo atlikto faktinio ir teisinio vertinimo bei padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bylai taikytiną administracinių teismų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos teismų jurisprudenciją bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nesudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio draudžiamo susitarimo.

58.                      Teisingumo ministerija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pasisakys tik dėl Sprendime Notarų rūmai pateikto atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą, kadangi tik šis yra susijęs su Teisingumo ministerijos valdymo sritimi – reglamentuoti notarų veiklą. Teisingumo ministerija nurodo šiuos argumentus:

i.       Sprendimo Notarų rūmai 68 punkte pateiktas išaiškinimas yra sąlyginis ir taikomas kartu su Sprendimo Notarų rūmai 63 punkte numatyta pareiga nacionaliniam teismui patikrinti, ar tam tikrais atvejais notarų veiklą būtų galima priskirti prie viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo. Sprendimo Notarų rūmai 65 punkte ESTT aiškiai nurodo, kad pateiktas išaiškinimas remiasi prielaida ir ribota informacija.

ii.       Sprendime Notarų rūmai ESTT neneigė, kad byloje aptariami notariniai veiksmai neatitinka viešosios valdžios įgalinimų požymių, jis tik nurodė, kad šią koncepciją reikia aiškinti siaurai. Sprendimo Notarų rūmai 64 punkte yra pateikti ESTT praktikos pavyzdžiai kaip šis teismas taiko viešųjų įgalinimų koncepciją kai kuriose kitose valstybėse narėse, tačiau tai yra tik pavyzdžiai, kaip atliekamas vertinimas kitais atvejais, esant visiškai kitoms teisinėms (kitų šalių teisė) ir faktinėms aplinkybėms (įsisteigimo laisvė, pilietybės reikalavimas). Lietuvoje įstatymų leidėjas labai aiškiai atribojo notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, funkcijas, kurios yra išvardintos Notariato įstatymo 26 straipsnyje, ir notaro teikiamas kitas paslaugas – civilinių ginčų mediaciją, turto pardavimo ir nuomos viešųjų aukcionų organizavimą bei vykdymą. Tuo pačiu atribojimo kriterijumi Teisingumo ministerija siūlo vadovautis ir šioje byloje.

iii.       Lietuvoje notaras atlieka ne tik šalių valios įforminimo, patvirtinimo, autentiško dokumento sudarymo funkciją ar pan., bet taip pat visų civilinių teisinių santykių ir dokumentų teisėtumo kontrolę, kadangi notariniai veiksmai valstybės registruose fiksuojami taikant jų teisėtumo prezumpciją, valstybė pati kontrolės neatlieka. Be to, notarai atlieka juridinių faktų (duomenų) perdavimą valstybės registrams funkciją, kuri užtikrina valstybės registrų duomenų teisingumą, taigi ir tinkamą registrų veikimą, kas nulemia taip pat teisinį tikrumą, saugumą bei asmenų teisių apsaugą.

iv.       ESTT nesprendžia pagrindinės bylos, nenurodo nacionaliniams teismams, koks turėtų būti sprendimas, tai yra nacionalinio teismo pareiga ir funkcija. ESTT prejudiciniame sprendime, atsakydamas į nacionalinio teismo klausimus, pateikia ES teisės išaiškinimą, konkrečios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, ir tai daro jo nuomone bylai išspręsti naudingiausiu būdu. Taigi, nagrinėdamas šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi vertinti Sprendimą Notarų rūmai ir jo motyvus tik ginčo laikotarpiu galiojusių faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, be kita ko, taikydamas Sprendimo Notarų rūmai motyvus konkretaus ginčo apimtyje, kuri nagrinėjamoje byloje yra siaura. Nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas Lietuvos notariato sistemos reglamentavimo ar organizavimo klausimas, bylos dalykas yra konkretus ginčas dėl atskirų notarinių veiksmų kvalifikavimo pagal konkurencijos teisę. Sprendime Notarų rūmai aiškiai nurodyta, kad būtent tai ir turėtų patikrinti nacionalinis teismas.

v.       Vertinant Lietuvos notarų atliekamų notarinių veiksmų pobūdį, būtent nacionaliniam teismui tenka vaidmuo patikrinti notarų vykdomos veiklos teisinį reguliavimą, notarų teisinį statusą ir užtikrinti Sprendimo Notarų rūmai išaiškinimų tinkamą taikymą nacionalinės teisinės sistemos ribose.

vi.       Notariato įstatyme nustatytas notarų teikiamų notarinių veiksmų ir kitų paslaugų atribojimas yra esminis vertinant, be kita ko, viešųjų įgalinimų aspektą šioje byloje. Kitas svarbus kriterijus, identifikuojantis viešosios valdžios įgaliojimų vykdymą, yra notarams įtvirtintas imperatyvas registruoti viešuose registruose juridinius faktus, kurie būtini užtikrinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkto prezumpcijas.

vii.       Bylos nagrinėjimo metu galiojęs teisinis reguliavimas yra pasikeitęs. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 59 „Dėl Notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) patvirtino Notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo metodiką (toliau – Metodika). Buvo nuspręsta taikyti fiksuotus įkainius, todėl byloje kylantis ginčas dėl to, ar notarai konkuruoja kainomis, nebeaktualus.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

59.                       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ dalies, kuriais pareiškėjai pripažinti pažeidę Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, taip pat kuriais pareiškėjai įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis dar tęsiamas, ir jiems paskirtos piniginės baudos (Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2, 3 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

60.                      Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino - panaikino Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, darė išvadą, kad Notarų rūmai, pateikdami Išaiškinimus, suvienodino notarinę praktiką, siekė užpildyti teisinio reguliavimo spragas, o ne apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę, kaip nurodė Konkurencijos taryba. Pirmosios instancijos teismas taip pat, be kita ko, pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Notarų rūmai veikė teisės aktais jiems nustatytos kompetencijos ribose (Notariato įstatymo 9 str. 5 d., Statuto 8 str. 6, 7 p.), Notarų rūmai negalėjo būti prilyginami ūkio subjektui, kaip jis apibrėžtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje.

61.                      Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

62.                      Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

63.                      Nutarime nustatyta, kad Lietuvos notarų rūmai ir Lietuvos notarų rūmų prezidiumo nariai notarai M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. (toliau – ir Notarai) nutarimais tvirtino išaiškinimus, kaip turėtų būti skaičiuojami notarų atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą (Nutarimo 160 p.):

i.       Notarai Prezidiumo posėdyje patvirtino ir įtraukė į Hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimo ir vykdomųjų įrašų atlikimo taisykles nuostatas, įtvirtinančias, kad kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą turi būti imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas (Nutarimo 3.2.1 d.);

ii.       Notarai Prezidiumo posėdžio metu bendru sutarimu patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams (Nutarimo 3.2.3 d.). Notarai nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis dauginamas „iš daiktų, kuriems nustatomas (–i) servitutas (–ai) skaičiaus“;

iii.       Notarai Prezidiumo posėdyje patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys (Nutarimo 3.2.4 d.). Notarai nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis skaičiuojamas „nuo kiekvieno sandoriu perleidžiamo daikto kainos ir tada susumuo[jamas]“;

iv.       Notarai Prezidiumo posėdyje patvirtino taisyklę, kaip turi būti apskaičiuojamas notarų atlyginimas tuo atveju, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai (Nutarimo 3.2.2 d.). Notarai nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas „notaro atlyginimo dydis skaičiuojamas nuo kiekvieno įkeičiamo nekilnojamojo daikto vertės ir tada sumuojamas“.

64.                      Konkurencijos taryba Nutarime konstatavo, kad nurodytais Išaiškinimais Notarų rūmai ir Notarai nustatė notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmą, kuris visais atvejais nustatė didžiausias galimas kainas pagal Laikinuosius dydžius, taikomas tvirtinant hipotekos, mainų ir servituto sandorius, kuriais įkeičiami, perleidžiami ar apsunkinami keli daiktai, o tai reiškia, kad buvo netiesiogiai nustatyti notarų taikomi atlyginimo dydžiai, nors iki Išaiškinimų priėmimo notarai turėjo diskreciją, kaip skaičiuoti, kuri konkrečiais atvejais galėjo leisti notarams nustatyti ir mažesnius atlyginimo dydžius. Taip pat Konkurencijos taryba pažymėjo, kad Notarų rūmai ir Notarai tiesiogiai nustatė notarų taikytiną atlyginimo dydį – maksimalų intervalo atlyginimo dydį – imamą už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės. Tokias taisykles dėl konkrečių notarų atlyginimo dydžių taikymo Konkurencijos taryba vertino kaip Notarų rūmų ir Notarų susitarimą dėl kainų nustatymo (Nutarimo 163 p.), kuris pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 p.).

65.                      Konkurencijos įstatymo (2017 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XIII-193 redakcija, pažymėtina, kad draudžiamus susitarimus reglamentuojančių Konkurencijos įstatymo nuostatų turinys ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesikeitė) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

66.                      SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

67.                      Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka SESV 101 straipsnio nuostatas, todėl aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį atitinkamai vadovaujamasi SESV 101 straipsnio taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-240-822/2019 29 p., 2018 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018 110 p., 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017).

 

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje

 

68.                      Konkurencijos taryba Nutarime nusprendė, kad nustatytas konkurencijos ribojimas gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių (Nutarimo 213 - 221 p.), bei konstatavo, kad nustatytas susitarimas pažeidė ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 p.).

69.                      Įvertinęs Išaiškinimų turinį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad, nėra pagrindo išvadai, jog jų priėmimas galėtų/galėjo sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai.

70.                      Apeliaciniame skunde nesutikdama su tokiu vertinimu, Taryba Nutarime išdėstytą poziciją grindžia argumentais, kad Notarų rūmų ir Notarų veiksmai apima visą Lietuvos teritoriją, be to, notarų įkainiai yra taikomi ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių narių subjektams, besinaudojantiems notarų paslaugomis Lietuvoje.

71.                      Pareiškėjai su Tarybos pozicija nesutinka, iš esmės nurodydami, kad SESV 101 straipsnis net teoriškai negali būti taikomas Lietuvos notarų rūmų ir Prezidiumo veiksmams, nes ES valstybių narių notarinių paslaugų rinkos dėl notarinių veiksmų pobūdžio ir nacionalinio reguliavimo kiekvienoje valstybėje nesudaro bendros notarinių paslaugų rinkos.

72.                      Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pirmiausia atkreipia dėmesį, kad šioje byloje aktualus notarų veiklos atitikties konkurencijos teisės normoms vertinimas šiai dienai yra unikalus Lietuvos teisės sistemai požiūris į konkurencijos ir notariato teisės sąveiką. Vis dėlto, nors Lietuvoje toks požiūris dar tik pradeda formuotis, Europos Komisija (toliau – ir Komisija) jau 2005 metais laikėsi pozicijos, kad notarai nėra atleisti nuo ES konkurencijos taisyklių laikymosi tiek, kiek jų veikla apima ekonominės veiklos vykdymą. Konkrečiai, atsižvelgdama į lotyniškojo notariato specifiką, Komisija pripažino, kad šioje griežtai reguliuojamoje rinkoje kainų reguliavimas gali būti reikalingas siekiant apsaugoti vartotojų interesus. Vis dėlto, Komisijos požiūriu, tai nereiškia, kad kainų reguliavimo panaikinimas neįmanomas – priešingai, reglamentavimo korekcijos šioje srityje gali suponuoti ir kitų platesnių reformų poreikį (pvz., įėjimo į rinką apribojimų sušvelninimą arba tam tikrų monopolinių teisių panaikinimą). Šiame kontekste Komisija laikėsi pozicijos, kad kainų nustatymas neužtikrina suteikiamų paslaugų kokybės ir gali slopinti sveiką konkurenciją tarp paslaugų tiekėjų, atgrasyti nuo veiksmingumo, taip pat trukdyti naujų paslaugų bei naujų veikimo būdų plėtrai ir įdiegimui; tai gali būti nenaudinga profesijoms, kurios nesugeba prisitaikyti prie naujų verslo praktikų ar technologijų, ir gali lemti, kad vartotojai mokės padidintas kainas už vidutiniško lygio paslaugas. Atitinkamai, Komisija ragino visas valstybes nares imtis veiksmų ir ypač kritiškai peržiūrėti visas fiksuotas ir minimalias kainas, siekiant jas panaikinti, kur tik įmanoma (2005 m. rugsėjo 5 d. Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Valstybių narių pažanga vertinant ir panaikinant konkurencijos apribojimus laisvųjų profesijų srityje“, SEC(2005) 1064, 71–73 punktai).

73.                      Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (toliau – ir EBPO), nuo 1998 metų nagrinėjanti šalių produktyvumui ir augimui svarbių profesinių paslaugų (įskaitant teisines paslaugas) reguliavimo lygį, nuo 2018 metų atlikdama tokį vertinimą teisinių paslaugų sektoriuje atskirai išskyrė notarų profesines paslaugas. Skatindama rinkos liberalizavimą, EBPO taip pat laikėsi nuomonės, kad notarų rinka turėtų būti liberalizuota. Pavyzdžiui, Portugalijai ši organizacija rekomendavo palaipsniui atsisakyti maksimalių notarinių paslaugų įkainių nustatymo (minimalūs įkainiai Portugalijoje nėra nustatyti), nes maksimalių ir fiksuotų įkainių režimas, EBPO teigimu, riboja stimulą konkuruoti ir diegti inovacijas, taigi kenkia konkurencijai apskritai (2018 m. gruodžio 21 d. OECD Competition Assessment Reviews: Portugal: Volume II – Self-Regulated Professions. Legal Professions in Portugal, https://doi.org/10.1787/9789264300606-en , p. 139). 

74.                      Kitaip tariant, iniciatyvos didinti rinkos veiksmingumą ir skatinti sąžiningą konkurenciją net ir tokioje tradiciškai griežtai reguliuojamoje srityje kaip notarų profesinė veikla įvairiuose tarptautiniuose formatuose yra plėtojamos jau pakankamai seniai.

75.                      Siekdama įvertinti pareiškėjų argumentus dėl SESV 101 straipsnio netaikymo nagrinėjamos notarų veiklos (priimtų Išaiškinimų) kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiam klausimui reikšmingą konstitucinę jurisprudenciją, pagal kurią notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų – fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo – vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą skiria ir atleidžia teisingumo ministras, kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas ir valstybės priedermė. Notaro veikla grindžiama inter alia nepriklausomumo principu (2010 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas). Taigi, viena vertus, vertinant bendrai, notarų veikla apima viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymą, kurį kontroliuoja valstybė. 

76.                      Vis dėlto notarų statusas pagal Lietuvos teisinę sistemą per se nelemia išvados, kad visa notarų vykdoma veikla apima viešosios valdžios funkcijų vykdymą. Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga ir aktuali teisinio kvalifikavimo prasme notarų veikla in abstracto, o tik toji, kuri konkrečiai susijusi su byloje vertinamais Išaiškinimais. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija sieks nustatyti, ar būtent šių notarinių funkcijų atlikimas gali būti laikomas viešųjų funkcijų vykdymu. Tokį vertinimą pagrindžia ir Teisingumo Teismo išaiškinimas, kuriame pažymėjęs, jog  Ispanijos notarai yra valstybės pareigūnai, kurie praėję konkursą skiriami ministro įsakymu, ESTT nurodė, kad būtent atsižvelgiant į pačią veiklą, o ne į notarų statusą pagal Ispanijos teisės sistemą, reikia patikrinti, ar jie vykdo viešosios valdžios prerogatyvas (2023 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas NC (Transfert d’une étude notariale espagnole), sujungtose bylose C?583/21–C?586/21, EU:C:2023:872, 41–42 p.).

77.                      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos yra aišku, jog vien tai, kad subjektas daliai savo veiklos vykdyti turi viešosios valdžios įgaliojimus, netrukdo jo kvalifikuoti kaip įmonės pagal konkurencijos teisę dėl likusios jo ekonominės veiklos dalies, jei ši veikla gali būti atskirta nuo jo, kaip viešosios valdžios subjekto, funkcijų (2012 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compass-Datenbank, C‑138/11, EU:C:2012:449, 37 ir 38 punktai ir juose nurodytą jurisprudencija, 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo GVN  prieš Komisija, C‑666/20 P, EU:C:2022:225, 71 punktas). Iš tikrųjų veiklos, kylančios iš viešosios valdžios prerogatyvų vykdymo, ar ekonominės veiklos kvalifikavimas turi būti atliekamas atskirai dėl kiekvienos atitinkamo subjekto vykdomos veiklos dalies (didžiosios kolegijos 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje C‑49/07 Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio, ECLI:EU:C:2008:376, 25 punktas).

78.                      Teisingumo Teismas panašiose bylose, susijusiose su SESV 101 straipsnio taikymu, yra sprendęs dėl kai kurių profesijų atstovų asociacijų priimtų sprendimų vertinimo SESV 101 straipsnio atžvilgiu (Wouters sprendimas, 2013 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas prieš Autoridade da Concorr?ncia,C-1/12, ECLI:EU:C:2013:127 ir kt.), taip pat Teisingumo Teismas yra sprendęs dėl kai kurių kitų valstybių narių notarų vykdomų funkcijų įsisteigimo laisvės kontekste (2018 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Europos Komisija prieš Čekijos Respubliką, C-575/16, ECLI:EU:C:2018:186, 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Belgijos Karalystę, C-47/08, ECLI:EU:C:2011:334).

79.                      Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paprašius Teisingumo Teismo atsakyti į šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusius SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimus, turinčius esminę reikšmę sprendžiant, ar priėmę byloje nagrinėjamus Išaiškinimus pareiškėjai pažeidė minėtą teisės normą, Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį Sprendimą Notarų rūmai. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjai Teisingumo Teisme laikėsi pozicijos, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes SESV 101 straipsnis netaikytinas pagrindinėje byloje, tačiau  Teisingumo Teismas tam nepritarė. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas konstatavo, kad „SESV 101 straipsnio taikymo pagrindinėje byloje problema susijusi su pateiktų prejudicinių klausimų esme, o ne su jų priimtinumu, todėl pirmesniame punkte nurodytus pareiškėjų pagrindinėje byloje argumentus reikia išnagrinėti nagrinėjant šiuos klausimus iš esmės“ (Sprendimo Notarų rūmai 43 punktas ir jame nurodyta praktika).  

80.                      Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, galima pagrįstai konstatuoti, kad notarų statusas, implikuojantis konstitucinėje jurisprudencijoje aptartas šiai profesijai būdingas ypatybes, savaime nereiškia, kad tam tikra jų veikla negali būti vertinama dėl atitikties konkurencijos teisės normose įtvirtintiems reikalavimams. Vis dėlto, siekiant įvertinti, ar konkretus notarų elgesys gali būti kvalifikuojamas, kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti minėtos normos taikymui būtinus elementus, be kita ko, ar atitinkamus veiksmus atliekantis notaras laikytinas įmone SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme. 

 

Dėl notarų vertinimo kaip ūkio subjektų Konkurencijos įstatymo ir įmonių SESV 101 straipsnio prasme

 

81.                      Ginčijamame Nutarime Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, Europos Komisijos nuomonę, taip pat į aplinkybę, kad notarai savarankiškai verčiasi profesine (ūkine) veikla ir atlygintinai teikia notaro paslaugas bei prisiima finansinę riziką, susijusią su jų veikla, sprendė, kad notarai atitinka Konkurencijos įstatyme įtvirtintus ūkio subjekto požymius (Nutarimo 105 – 113 p.).

82.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo, kad notaro teisinis statusas aiškiai išsiskiria pagal šio subjekto svarbą vykdant viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas,  veikla yra aiškiai sureguliuota teisės aktų nuostatomis, o notaras yra asmuo, vykdantis išskirtinai tik jam valstybės deleguotas funkcijas iš esmės savo rizika ir sąskaita.

83.                      Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymi, kad neneigia, jog notarai iš tiesų vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau, jos nuomone, tai nėra pagrindas pripažinti, jog notarai nėra ūkio subjektai, kadangi viešo pobūdžio funkcijų atlikimas nėra tapatinamas su viešosios valdžios funkcijų atlikimu. 

84.                      Pareiškėjai su tokia pozicija nesutinka. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija, palaikydama pareiškėjų poziciją, šiuo aspektu pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje netikslinga vertinti notaro statuso problematikos, nes nėra tiek aktualu nustatyti, ar notarai yra ūkio subjektai, ar ne ir kokiose ribose galimas jų veiklos ribojimas konkurencijos teisės prasme, kiek svarbus Lietuvos notarų rūmų statuso įvertinimas, kadangi nagrinėjamos bylos dalykas susijęs su pareiškėjų, kaip Lietuvos notarų rūmų valdymo organo Prezidiumo narių, teiktu notarų paslaugų įkainių Išaiškinimu, vykdant teisės aktuose nustatytas funkcijas.

85.                      Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikšminga nustatyti, ar notarai, vykdydami konkrečiai tas funkcijas, kurių įkainiams lemiamos reikšmės turėjo Išaiškinimai, veikia kaip įmonės SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme. Tik nustačius šią nagrinėjamai bylai reikšmingą teisinę aplinkybę, aktualu ir tikslinga vertinti pareiškėjų veiksmus SESV 101 straipsnio 1 dalies kontekste.

86.                      Teisingumo Teismas Sprendime Notarų rūmai priminė, kad pagal nusistovėjusią jurisprudenciją konkurencijos teisėje sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar jo finansavimo būdus (Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimo Wouters ir kt., C-309/99, EU:C:2002:98, 46 p. ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C-1/12, EU:C:2013:127, 35 p., Sprendimo Notarų rūmai 55 p.). Taip pat matyti, kad Teisingumo Teismo praktikoje ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurią vykdant tam tikroje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimo Wouters ir kt., C-309/99, EU:C:2002:98, 47 p. ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C-1/12, EU:C:2013:127, 36 p., Sprendimo Notarų rūmai 56 p.).

87.                      Dėl notarų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad verčiasi laisvąja profesija, kuri kaip pagrindinė veikla reiškia kelių atskirų paslaugų teikimą už atlygį, jie iš esmės vykdo ekonominę veiklą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 1987 m. kovo 26 d. sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 235/85, EU:C:1987:161, 9 p. ir 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Komisija prieš Vengriją, C-392/15, EU:C:2017:73, 98–101 p., Sprendimo Notarų rūmai 57 p.). Be to, šio vertinimo nekeičia tai, kad teikiamos paslaugos yra kompleksinio bei techninio pobūdžio, o profesinės veiklos vykdymas reglamentuotas (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimo Wouters ir kt., C-309/99, EU:C:2002:98, 49 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C-1/12, EU:C:2013:127, 38 p., Sprendimo Notarų rūmai 58 p.). 

88.                      Tiesa, veikla, kuri patenka į viešosios valdžios įgaliojimų vykdymą, nėra ekonominė veikla, pateisinanti SESV numatytų konkurencijos normų taikymą (Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo Compass-Datenbank, C-138/11, EU:C:2012:449, 36 p. ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. gegužės 6 d. sprendimo Analisi G. Caracciolo, C-142/20, EU:C:2021:368, 56 p., Sprendimo Notarų rūmai 61 p.). Vis dėlto, kaip jau minėta šiame procesiniame sprendime, vien tai, kad subjektas daliai savo veiklos vykdyti turi viešosios valdžios įgaliojimus, netrukdo jo kvalifikuoti kaip įmonės pagal konkurencijos teisę dėl likusios jo ekonominės veiklos dalies, jei ši veikla gali būti atskirta nuo jo, kaip viešosios valdžios subjekto, funkcijų (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo Compass-Datenbank, C-138/11, EU:C:2012:449, 37 ir 38 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. kovo 24 d. sprendimo GVN / Komisija, C-666/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:225, 71 p., Sprendimo Notarų rūmai 62 p.).

89.                      Atitinkamai, išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, būtina nustatyti, ar konkrečius notarinius veiksmus, su kuriais yra susiję nagrinėjamoje byloje analizuojami ir vertinami Išaiškinimai, galima priskirti prie viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo, kaip pastarieji aiškinami Teisingumo Teismo praktikoje.

90.                      Kaip minėta, Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime konstatavo, kad draudžiamas susitarimas dėl kainų buvo sudarytas teikiant Išaiškinimus dėl skaičiuotino atlyginimo notarams, imamo už:

i.       hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimą ir vykdomųjų įrašų atlikimą tais atvejais, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, taip pat tais atvejais, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai;

ii.       notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas tais atvejais, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams;

iii.       mainų sutarties patvirtinimą tais atvejais, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys.

91.                      Apibendrinant, Išaiškinimai, kurie ginčijamame Nutarime buvo įvertinti kaip draudžiamas susitarimas, yra susiję su notarų atliekamu sandorių autentiškumo patvirtinimu (t. y. sandorių tvirtinimu, kaip nurodyta Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte). Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad tokie notariniai veiksmai atliekami laisva valia šalių sudarytų sandorių atveju. Kitaip tariant, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tokiais atvejais notaro dalyvavimas neatsiejamas nuo išankstinio šalių sutikimo arba jų suderintos valios buvimo.

92.                      Notariato įstatymo 26 straipsnyje nurodyti notariniai veiksmai, kuriuos atlieka notarai. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad notarai tvirtina sandorius. Pagal to paties straipsnio 2 dalį notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalis nustato galimybę notarinius veiksmus atlikti pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Pagal 40 straipsnio 1 dalį notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

93.                      Vertindama, ar notarų atliekama sandorių autentiškumo patvirtinimo veikla priskirtina viešosios valdžios įgaliojimų vykdymui, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas šį klausimą Teisingumo Teismas Sprendimo Notarų rūmai 64 punkte expressis verbis nurodė, jog:

i.       Negalima tiesiogiai ir konkrečiai prie viešosios valdžios vykdymo priskirti notarinės veiklos, kai tvirtinamas aktų, kuriuose išreiškiami vienašaliai įsipareigojimai arba laisva valia šalių sudaryti susitarimai, autentiškumas (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Komisija prieš Vengriją, C-392/15, EU:C:2017:73, 119 ir 120 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją, Sprendimo Notarų rūmai 64 p.), sudaromos hipotekos (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo Komisija prieš Prancūzija, C-50/08, EU:C:2011:335, 97 p.), atliekami vykdomieji įrašai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Komisija prieš Vengriją, C-392/15, EU:C:2017:73, 125–127 p.), rengiami sandorių projektai ir kai notarai teikia konsultacijas ir technines paslaugas (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-157/09, EU:C:2011:794, 72 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją, Sprendimo Notarų rūmai 64 p.).

ii.       Aplinkybės, jog tam tikra veikla apima dokumentų, turinčių tokį poveikį, kaip įrodomoji ir vykdomoji galia, rengimą, nepakanka, kad ši veikla būtų laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal SESV 51 straipsnio pirmą pastraipą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C?157/09, 73 p, ir jame nurodytą teismo praktiką, 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Europos Komisija prieš Vengriją, C-392/15, 121 p.).

iii.       Tai, kad tam tikrų aktų ar susitarimų autentiškumas būtinai privalo būti patvirtintas, nes kitaip jie negalioja, negali paneigti išvados, kad notarams priskirta autentiškumo tvirtinimo veikla pati savaime tiesiogiai ir konkrečiai nesusijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Iš tiesų įprasta, kad nacionalinės teisės sistemose, laikantis jose nustatytos tvarkos, įvairių dokumentų galiojimas siejamas su formos reikalavimais arba net privalomomis tvirtinimo procedūromis. Notarų pareiga prieš patvirtinant dokumento ar susitarimo autentiškumą patikrinti, ar įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos tokio akto atlikimo ar susitarimo sudarymo sąlygos ir, jei jos neįvykdytos, atsisakyti patvirtinti jo autentiškumą taip pat negali paneigti pirmiau nurodytos išvados (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo byloje Europos Komisija prieš Prancūziją, C-50/08, 83, 84 p.). 

iv.       Veikla, susijusi su tam tikrų aktų viešinimu, nereiškia, kad notaras tiesiogiai ir konkrečiai vykdo viešosios valdžios funkcijas (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C?51/08, EU:C:2011:336, 113 p., 2017 m. vasario 1 d. sprendimo byloje Komisija prieš Belgiją, C-392/15, 136 p.).

v.       Vien to, jog veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, savaime dar nepakanka, kad ji būtų laikoma tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų neginčijama, kad įvairios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymas įvairiose nacionalinės teisės sistemose dažnai neatsiejamas nuo šią veiklą vykdančio asmens pareigos siekti tokio tikslo, net jei ši veikla neapima tokių funkcijų vykdymo (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo byloje Europos Komisija prieš Prancūziją, C-50/08 86 p.).

94.                      Nors Teisingumo Teismas pats pateikė savo požiūrį į Lietuvos notarų veiklos, susijusios su Išaiškinimais, vertinimą (žr. Sprendimo Notarų rūmai 63–67 p.), nuspręsti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai patenka į viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo apimtį, pareiga tenka išplėstinei teisėjų kolegijai. Sprendžiant dėl Sprendimo Notarų rūmai 64 punkte pateiktų Teisingumo Teismo išaiškinimų aktualumo ir reikšmės pagrindinėje byloje analizuojamam aspektui, viena vertus, neginčytina, kad minėta Teisingumo Teismo jurisprudencija iliustruoja notarinės veiklos vertinimą kitose valstybėse narėse galiojančio teisinio reguliavimo kontekste ir nagrinėjant kitokio pobūdžio teisinius ginčus. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija laikosi požiūrio, kad minėtas referavimas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją nėra savitikslis, o tam tikru aspektu atspindi viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo sampratą bendroje ES teisės perspektyvoje, į kurią turėtų būti atsižvelgiama nagrinėjant su šiuo kausimu susijusį bet kurios teisinės kategorijos ginčą. Kitaip tariant, tai, kad atitinkama Teisingumo Teismo jurisprudencija buvo išplėtota netapačiomis, kaip pagrindinės nagrinėjamos bylos teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, per se nėra pagrindas ja nesivadovauti.

95.                      Šiame kontekste pažymėtina, kad išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių reikšmingų teisinių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog Sprendimo Notarų rūmai 64 punkte pateikta Teisingumo Teismo jurisprudencija neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, vertinant konkrečius notarinius veiksmus (žr. šio procesinio sprendimo 88 p.) viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo aspektu.

96.                      Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad su nagrinėjamoje byloje vertinamais Išaiškinimais susijusi sandorių, sudarytų esant išankstiniam šalių sutikimui arba jų suderintai valiai, notarų atliekama autentiškumo patvirtinimo veikla nelaikytina viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu. Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios pagrįstų, jog toks sandorių autentiškumo patvirtinimas būtų neatskiriamai susijęs su kita – viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo – veikla, kurią pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija savo procesiniuose dokumentuose nurodo kaip Lietuvoje notarų atliekamų funkcijų dalį. 

97.                      Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą, jei hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimas ir vykdomųjų įrašų atlikimas, notarinių veiksmų atlikimas, sandorių projektų rengimas, konsultacijų ir techninių paslaugų teikimas bei mainų sutarčių tvirtinimas nesusijęs su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, valstybėje narėje įsisteigę notarai turi būti laikomi „įmonėmis“, kaip jos suprantamos pagal SESV 101 straipsnį (Sprendimo Notarų rūmai 68 p.).

98.                      Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad notariniai veiksmai, dėl kurių pateiktus Išaiškinimus Konkurencijos taryba Nutarime laikė draudžiamu susitarimu, nėra priskirtini viešosios valdžios funkcijoms, taigi notarų veikla, dėl kurios priimti minėti Išaiškinimai, laikytina ekonomine veikla, o notarai, užsiimdami šia veikla, laikytini įmonėmis SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme.

 

Dėl Notarų rūmų kaip asociacijos Konkurencijos įstatymo ir SESV 101 straipsnio prasme

 

99.                      Ginčijamame Nutarime Konkurencijos taryba laikėsi pozicijos, kad Notarų rūmai laikytini asociacija konkurencijos teisės prasme.

100.                       Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad Lietuvos Notarų rūmai, tai profesinę savivaldą įgyvendinanti asociacija, kurios nariai laikytini laisvosios profesijos atstovais. Anot teismo, pateikdami Išaiškinimus, Notarų rūmai vykdė jiems tiesiogiai įstatyme nustatytą viešąją funkciją (uždavinį) – notarinės praktikos vienodinimą, todėl nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Notarų rūmai veikė teisės aktais jiems nustatytos kompetencijos ribose (Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktai), Notarų rūmai negalėjo būti prilyginami ūkio subjektui, kaip jis apibrėžtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje. Nurodęs tam tikrą nagrinėjamu klausimu reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pirmosios instancijos teismas vis dėlto nevertino ir nepasisakė dėl Notarų rūmų kaip asociacijos Konkurencijos įstatymo ir SESV 101 straipsnio prasme.

101.                       Atsakovas apeliaciniame skunde, grįsdamas Nutarimo išvadas dėl Notarų rūmų kaip asociacijos konkurencijos teisės prasme, iš esmės pakartoja argumentus, kad Lietuvos notarų rūmai koordinuoja notarų veiklą, atstovauja notarų interesams. Notarų valdymo organų narius renka patys notarai, Prezidiumo nariai yra atskaitingi jų kandidatūrą iškėlusios apygardos notarams, o valstybės institucijos neturi galimybių daryti įtaką šių organų narių išrinkimui. Be to, jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog Notarų rūmai, vykdydami pavestas funkcijas, privalėtų vadovautis viešuoju interesu, kitų ūkio subjektų ar vartotojų interesais. 

102.                       Pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija su tokia pozicija nesutinka, akcentuodami, kad Prezidiumo nariai, teikdami Išaiškinimus vykdė viešojo administravimo funkciją, kuri turėtų būti suprantama ir kaip viešojo intereso užtikrinimas konkrečioje srityje. Ta aplinkybė, kad Prezidiumo narius renka Lietuvos notarų rūmų susirinkimas pagal Statuto 20 punktą, jų nuomone, savaime nepaneigia išvados, kad Prezidiumo kompetencija yra susijusi su Lietuvos notarų rūmų veikla, vykdant jiems suteiktas viešojo administravimo funkcijas, kurių iš esmės negalima atsisakyti vykdyti. Viešasis interesas yra ir tai, kad notarų paslaugų įkainiai būtų aiškūs, skaidriai nustatomi ir teisės aktai būtų taikomi visiems vienodai, o šie aspektai iš esmės atitinka Teisingumo Teismo praktiką vertinant asociacijos priimto sprendimo teisėtumą (Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Nr. C-35/99, Maunele Arfuiono prieš Compagnia Assicuratrice RAS spA, 37 p.).

103.                       Nagrinėdama klausimą dėl Notarų rūmų kaip asociacijos Konkurencijos įstatymo ir SESV 101 straipsnio prasme vertinimo, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal Sprendime Notarų rūmai Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą, siekiant nustatyti, ar tokia organizacija turi būti laikoma įmonių asociacija, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį, ar viešosios valdžios institucija, atsižvelgiama į kitus požymius, pavyzdžiui, į atitinkamos profesinės organizacijos valdymo organų sudėtį, jos veikimo būdą, santykius su viešosios valdžios institucijomis ir įgaliojimų priimti teisės aktus arba sprendimų priėmimo įgaliojimų reglamentavimą (Sprendimo Notarų rūmai 72 punktas).

104.                       Įvertinęs atitinkamas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Notarų rūmai atitinka Lietuvos notaro profesijos reguliavimo organizacijos požymius. Šiuo aspektu atsižvelgta, kad pagal Notariato įstatymo 8 straipsnį Notarų rūmai Lietuvoje vienija visus notarus ir jie yra tų rūmų nariai. Pagrindiniai šių rūmų uždaviniai, numatyti šio įstatymo 9 straipsnyje, yra, be kita ko, koordinuoti notarų veiklą, rūpintis jų kvalifikacijos kėlimu, ginti jų interesus ir jiems atstovauti valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, suvienodinti notarinę praktiką, prižiūrėti, kaip notarai atlieka savo funkcijas ir laikosi profesinės etikos reikalavimų. Notarų rūmų statuto 18 ir 19 straipsniai reglamentuoja, kad Prezidiumą, kuris yra kolegialus šių rūmų valdymo organas, sudaro aštuoni nariai, kuriuos šių rūmų susirinkimas skiria iš kandidatų, išrinktų notarų susirinkimuose, o šio organo nutarimai, kaip numatyta šio statuto 23 straipsnyje, priimami paprasta balsų dauguma atviru balsavimu. Taigi, Notarų rūmų valdymo organą, t. y. Prezidiumą, sudaro nariai, kurie patys yra notarai ir kuriuos renka tik notarai, o Lietuvos valstybė nesikiša nei į minėtų narių skyrimą, nei į Prezidiumo sprendimų priėmimą. Galiausiai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, manydamas, kad Notarų rūmų nutarimai ar sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, gali, remdamasis Notariato įstatymo 11 straipsniu, pateikti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl tų nutarimų ar sprendimų panaikinimo. Vis dėlto, anot Teisingumo Teismo, vien tai, kad Lietuvos teismai gali tikrinti Notarų rūmų nutarimų ar sprendimų teisėtumą, nereiškia, kad šie rūmai veikia veiksmingai kontroliuojami valstybės (Sprendimo Notarų rūmai 76–81 punktai).

105.                       Šios aplinkybės Teisingumo Teismui leido spręsti, kad profesinė organizacija, kaip antai Notarų rūmai, turi būti laikoma įmonių asociacija, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, o ne viešosios valdžios institucija (Sprendimo Notarų rūmai 82 punktas).

106.                       Tiesa, reikšminga aplinkybė, leidusi Teisingumo Teismui prieiti minėtos išvados, buvo ir ta, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokios nuostatos, pakankamai tiksliai apibrėžiančios sąlygas ar kriterijus, kurie užtikrintų, kad Notarų rūmai ir jų prezidiumas, vykdydami savo įgaliojimus priimti nutarimus ar sprendimus, iš tikrųjų veikia paisydami bendrojo viešojo intereso“ (Sprendimo Notarų rūmai 80 p.).

107.                       Dėl veiklos, paisant bendrojo viešo intereso, aspekto išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, pavyzdžiui, kad profesinės organizacijos patvirtintas tarifas iš tiesų gali būti valstybinio pobūdžio, be kita ko, kai šios organizacijos nariai yra nuo atitinkamų ūkio subjektų nepriklausomi ekspertai ir pagal įstatymą privalo nustatyti tarifus, atsižvelgdami ne tik į juos paskyrusių sektoriaus įmonių ar įmonių asociacijų interesus, bet ir į bendrąjį interesą, ir kitų sektorių įmonių ar atitinkamų paslaugų naudotojų interesus (2017 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sujungtose bylose C?427/16 ir C?428/16, CHEZ Elektro Bulgaria, EU:C:2017:890, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

108.                       Pareiškėjai savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikosi pozicijos, kad notarų paslaugų įkainių aiškumas, skaidrumas, teisės aktų, kuriais jie nustatomi, vienodas taikymas laikytinas viešuoju interesu, kurio siekdami veikė Notarų rūmai bei Prezidiumas.

109.                       Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog siekiant užtikrinti, kad profesinės organizacijos nariai veiksmingai veiktų laikydamiesi bendrojo intereso, šio intereso kriterijai turi būti pakankamai tiksliai apibrėžti įstatyme, o valstybė turi vykdyti veiksmingą kontrolę ir turėti įgaliojimų priimti galutinį sprendimą (minėto sprendimo CHEZ Elektro Bulgaria, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kitaip tariant, siekiant pagrįstai konstatuoti, jog profesinė organizacija veikia paisydama bendrojo viešojo intereso, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje, nacionalinės teisės normose turi būti pakankamai tiksliai apibrėžti bendrojo intereso kriterijai, leidžiantys užtikrinti, kad atitinkama veikla bus vykdoma, atsižvelgiant ne tik į profesinės organizacijos narius paskyrusių subjektų interesus, bet ir į bendrąjį interesą, taip pat kitų sektorių subjektų ar atitinkamų paslaugų naudotojų interesus. Tai suponuoja išvadą, kad siekiant nagrinėjamu aspektu įvertinti Prezidiumo veiklą bendrojo viešojo intereso paisymo aspektu, reikia identifikuoti Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus reikalavimus atitinkantį teisinį reguliavimą.   

110.                       Pagal Statuto 1–3 straipsnius, Notarų rūmai yra visus Lietuvos notarus vienijanti notarų savivaldos institucija, turinti asociacijos teisinę formą. Notarų rūmai savo veikloje, kuri grindžiama savivaldos, viešumo ir teisėtumo principais, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu, kiek jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos notariato įstatymui, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei kitais norminiais teisės aktais ir Lietuvos notarų rūmų statutu.

111.                       Pagal Notariato įstatymo 9, 10 straipsnius ir Statuto 7, 8 straipsnius svarbiausieji nagrinėjamame kontekste Notarų rūmų uždaviniai yra ginti ir atstovauti notarų interesams valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, taip pat vienodinti notarinę praktiką. Vykdydami savo uždavinius Notarų rūmai teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais, rengia norminių teisės aktų, susijusių su notarų veikla, projektus, teikia pastabas ir pasiūlymus dėl projektų, imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti, atlieka kitas kituose įstatymuose ir Notarų rūmų statute numatytas funkcijas. 

112.                       Statuto 10 straipsnyje įtvirtintos Notarų rūmų narių (taigi, visų notaro priesaiką davusių ir notarais paskirtų asmenų) pareigos inter alia laikytis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo, Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso ir šio Statuto reikalavimų, vykdyti Notarų rūmų susirinkimo nutarimus, Notarų rūmų prezidiumo nutarimus, Notarų rūmų prezidento sprendimus ir pavedimus dėl savivaldos uždavinių ir funkcijų atlikimo.

113.                       Pagal Statuto 18 straipsnio bei Statuto 19 ir 23 straipsnio nuostatas Prezidiumas yra kolegialus Notarų rūmų valdymo organas, kurio nariai yra atskaitingi juos iškėlusiam apygardos notarų susirinkimui. Prezidiumo priimtus nutarimus gali panaikinti Notarų rūmų susirinkimas arba pats Prezidiumas, jei šie nutarimai nepaveikė trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, išskyrus atvejus, kai tretieji asmenys su tuo sutinka.

114.                       Statuto 29, 31, 42 straipsniai atskleidžia, kad Notarų rūmų veikla yra prižiūrima kasmet, kai Notarų rūmų revizijos komisija atlieka finansinės veiklos ir susirinkimų nutarimų vykdymo patikrinimus. Patikrinimo aktas yra teikiamas tvirtinti Notarų rūmų susirinkimui, kuris, prireikus, gali inicijuoti papildomą veiklos ar finansinį auditą. Revizijos komisija sudaroma iš notarų, o jos veiklą reglamentuoja darbo reglamentas, kurį tvirtina Notarų rūmų susirinkimas. Komisijos nariai, pažeidę pareigų vykdymo ar etikos reikalavimus, gali būti nušalinti nuo pareigų Notarų rūmų susirinkime dalyvaujančių narių balsų dauguma.

115.                       Notariato įstatymo 7 ir 11 straipsnis bei Statuto 6 straipsnis reglamentuoja Notarų rūmų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos santykius: pagal Notariato įstatymo 7 straipsnį notarų ir jų savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą atlieka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro paskirti asmenys. Notarų savivaldos institucijų priežiūra atliekama šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Notariato įstatymo 11 straipsnį Notarų rūmai kasmet iki balandžio 1 dienos pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai detalią savo veiklos metinę ataskaitą, taip pat notariato veiklos perspektyvas ir kryptis einamiesiems metams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi teisę reikalauti, kad Notarų rūmai pateiktų notariato veiklos perspektyvas ir kryptis trejiems arba daugiau metų. Šiame įstatyme numatytus norminius teisės aktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministras tvirtina, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, manydamas, kad Notarų rūmų nutarimai ar sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, gali pateikti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl tų nutarimų ar sprendimų panaikinimo. Papildomai, Statuto 5 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras tvirtina Statutą, kurį priima Notarų rūmų narių susirinkimas 

116.                       Pagal Notariato įstatymo 19 straipsnį notarų atlyginimo dydį (įkainius) nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į šio įstatymo 19¹ straipsnyje nurodytus notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijus ir suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Notarų rūmais. Šio įstatymo 19¹ straipsnis įtvirtina, kad Notarų atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas dydžiai (įkainiai) nustatomi atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) tvirtinamo sandorio ar kito notarinio veiksmo vertę; 2) atliekamo notarinio veiksmo ar teikiamos paslaugos pobūdį; 3) notaro ekonominio nepriklausomumo užtikrinimą; 4) notaro profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką; 5) kryžminį subsidijavimą; 6) sąnaudas. Pagal Notariato įstatymo 19 straipsnio antrąją pastraipą, atsižvelgdamas į kliento turtinę padėtį, notaras gali iš viso ar iš dalies atleisti jį nuo atlyginimo mokėjimo.

117.                       Šios teisės normos, reglamentuojančios Notarų rūmų bei Prezidiumo uždavinius, funkcijas, veiklos principus, veiklos finansavimą inter alia atlyginimo už notarines paslaugas nustatymo aspektus, atskaitomybę ir veiklos vertinimo mechanizmą, taip pat santykius su valdžios institucijomis (konkrečiai, Teisingumo ministerija) išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomos kaip nustatančios pakankamai tikslius kriterijus, kuriais remiantis užtikrinamas Notarų rūmų veiklos vykdymas veiksmingai atsižvelgiant į viešąjį (t. y., bendrąjį, o ne tik notarų kaip profesinės bendruomenės) interesą. Tai, kad Išaiškinimais įtvirtintas notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmas, kuris visais atvejais nustatė didžiausias galimas kainas pagal Laikinuosius dydžius, taikomas tvirtinant hipotekos, mainų ir servituto sandorius, kuriais įkeičiami, perleidžiami ar apsunkinami keli daiktai (aplinkybė dėl maksimalios kainos byloje neginčijama), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atskleidžia, kad Notarų rūmų prezidiumas šiuo atveju veikė pirmiausia savo profesinės sąjungos narių interesu. Bendrasis viešas interesas, manytina, implikuoja ne tik poreikį, kad notarų paslaugų įkainiai būtų aiškūs, skaidrūs, o teisės aktai, kuriais jie nustatomi, vienodai taikomi visiems, tačiau ir būtinybę tuos įkainius nustatyti taip, jog būtų atspindėta sąžiningo atlygio notarams ir paslaugų prieinamumo visuomenei pusiausvyra. Tokiomis aplinkybėmis didžiausios galimos notarinės paslaugos kainos nustatymas (ypač atsižvelgiant į įstatymų nustatytą privalomą notarinę tam tikrų sandorių formą) kaip viešojo intereso naudos argumentas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisingas nei socialiniu, nei teisiniu požiūriu.

118.                       Be to, aptartas teisinis reguliavimas išplėstinei teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo pagrįstai spręsti, kad Notarų rūmų ir jų Prezidiumo veikla laikytina veiksmingai kontroliuojama valstybės. Šiame kontekste svarbus ne pats notarų ir Notarų rūmų veiklos įvairių aspektų teisinio reguliavimo ekstensyvumas per se, tačiau nagrinėjamos konkrečios profesijos atstovų savivaldos institucijos subordinacinio santykio su kompetentinga kontroliuojančia valdžios institucija aspektas. Aktualų reglamentavimą (inter alia Notariato įstatymo 7 ir 11 str., Statuto 6 str.) vertinant šia prasme, matyti, kad Notarų rūmai turi konkrečias teisės aktuose įtvirtintas pareigas Teisingumo ministerijai, o šioji vykdomosios valdžios institucija atitinkama apimtimi turi reikalavimo teisę šiai savivaldos institucijai. Vis dėlto šio subordinacinio santykio turinys pagal intensyvumą ir pasekmes, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nesuponuoja pakankamos valstybės kontrolės. Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo šį klausimą vertinti kitaip.   

119.                       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Notarų rūmai, kiek tai susiję su nagrinėjamoje byloje ginčijamame Nutarime nurodytais Išaiškinimais, laikytini įmonių (ūkio subjektų) asociacija SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalies prasme.

 

Dėl susitarimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio prasme egzistavimo

 

120.                       Ginčijamame Nutarime konstatuota, jog Notarų rūmai ir Notarai sudarė draudžiamą susitarimą, kuriuo buvo nustatyti atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą, ir toks susitarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas). Tokius Notarų rūmų ir Prezidiumą sudariusių notarų veiksmus Taryba vertino kaip susitarimą, kurio tikslas buvo apriboti notarų konkurenciją (Nutarimo 191 p.).

121.                       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad konkurencijos teisę pažeidžiančiais galėtų būti pripažinti tik tokie Notarų rūmų (Prezidiumo) susitarimai, kurių tikrasis tikslas būtų riboti konkurenciją. Pasak pirmosios instancijos teismo, įvertinus Išaiškinimų turinį antikonkurenciniu požiūriu, nėra pagrindo išvadai, kad jų priėmimas galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kurias nagrinėjamu atveju privalėjo įvertinti Konkurencijos taryba, kadangi tariamas konkurencijos teisės pažeidimas negalėjo nuo pat pradžių būti vertinamas kaip toks akivaizdus, jog savo prigimtimi automatiškai daro neigiamą poveikį rinkai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Išaiškinimų priėmimas visiškai pateisina teisėtą jų parengimo tikslą, t. y. siekiant sureguliuoti (suvienodinti) Laikinuosiuose dydžiuose abstrakčiai nurodytus notarų atlyginimų įkainius (Notariato įstatymo 9 str. 5 d. ir Statuto 8 str. 6, 7 p.). Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Taryba neįrodė, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą siekdami riboti konkurenciją.

122.                       Apeliaciniame skunde Konkurencijos taryba, be kita ko, pažymi, kad Notarų rūmai ir Notarai sudarė horizontalų susitarimą dėl kainų nustatymo, o tokio pobūdžio susitarimas yra draudžiamas vien pagal tikslą riboti konkurenciją, todėl Konkurencijos taryba neprivalėjo nustatyti tokio susitarimo poveikio konkurencijai.

123.                       Sprendime Notarų rūmai Teisingumo Teismas konstatavo, jog SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokios profesinės organizacijos, kaip valstybės narės notarų rūmų, priimtos taisyklės, suvienodinančios tvarką, kaip šios valstybės narės notarai turi apskaičiuoti už jų vykdomą tam tikrą veiklą imamo atlyginimo dydį, yra įmonių asociacijos sprendimai, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą (Sprendimo Notarų rūmai 87 p.).

124.                       Vis dėlto tam, kad būtų taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, įmonių asociacijos sprendimo „tikslas ar poveikis“ turi būti konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje (Sprendimo Notarų rūmai 91 p.).

125.                       Šiuo aspektu, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia svarbu pabrėžti, kad nors pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad Išaiškinimai negali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes nėra bendros notarinių paslaugų rinkos, kuriai Išaiškinimai galėtų daryti poveikį, Teisingumo Teismas tokiam požiūriui nepritarė. Atsižvelgęs į tai, kad Išaiškinimai taikomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes jie privalomi visiems šioje valstybėje narėje įsteigusiems notarams, o notaro profesijai iš esmės taikoma įsisteigimo laisvė, Teisingumo Teismas laikėsi pozicijos, kad tokios taisyklės, kaip Išaiškinimai, susiję su esminiu vertimosi šia profesija atitinkamoje valstybėje narėje aspektu, iš esmės gali daryti didelę įtaką kitų valstybių narių piliečių pasirinkimui įsisteigti šioje pirmojoje valstybėje narėje, kad galėtų dirbti pagal šią profesiją. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kitų nei Lietuvos Respublika valstybių narių piliečiai gali naudotis šioje valstybėje narėje įsisteigusių notarų paslaugomis. Tokiomis aplinkybėmis Išaiškinimai, jeigu jie turi būti kvalifikuojami kaip įmonių susitarimai arba įmonių asociacijų sprendimai, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismo vertinimu, galėtų paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (Sprendimo Notarų rūmai 47, 52–54 p.).

126.                       Taigi, vadovaudamasi šio procesinio sprendimo 123–125 punktuose nustatytomis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje SESV 101 straipsnio 1 dalies kontekste analizuojami Išaiškinimai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, todėl toliau vertins, ar jų „tikslas ar poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje minėtos SESV nuostatos prasme. Iš gausios ir nuoseklios Teisingumo Teismo jurisprudencijos yra aišku, kad tam pirmiausia reikia įvertinti analizuojamo įmonių asociacijos sprendimo tikslą (Sprendimo Notarų rūmai 92 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). 

127.                       Šiuo aspektu Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, jog tam tikros įmonių veiksmų derinimo rūšys yra pakankamai kenksmingos konkurencijai, kad būtų kvalifikuojamos kaip ribojimas pagal tikslą, todėl jų poveikio nagrinėti nebūtina. Ši jurisprudencija susijusi su aplinkybe, kad tam tikros įmonių veiksmų derinimo formos gali būti savaime laikomos žalingomis tinkamam konkurencijos veikimui (2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Visma Enterprise, C-306/20, EU:C:2021:935, 57 p. ir jame nurodyta jurisprudencija). Pavyzdžiui, pripažįstama, kad tam tikri slapti veiksmai, lemiantys horizontalų kainų nustatymą, gali būti laikomi darančiais tokią didelę neigiamą įtaką konkrečiai prekių ir paslaugų kainai, kiekiui ar kokybei, kad gali būti laikoma, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais neverta įrodinėti, kad tais veiksmais daromas konkretus poveikis rinkai (Teisingumo Teismo 2020 balandžio 2 d. sprendimo Budapest Bank ir kt., C-228/18, EU:C:2020:265, 36 p. ir jame nurodyta jurisprudencija, Sprendimo Notarų rūmai 92 – 94 p.).

128.                       Referavęs į šią reikšmingą savo praktiką, Teisingumo Teismas Sprendime Notarų rūmai preziumavo, kad Išaiškinimai lemia horizontalų atitinkamų paslaugų kainų nustatymą, taigi jie turi būti laikomi konkurencijos ribojimu pagal tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (Sprendimo Notarų rūmai 95–96 p.). Pabrėžtina, kad vertindamas nagrinėjamą aspektą Teisingumo Teismas atsižvelgė tik į tai, jog Išaiškinimuose įtvirtinta notaro atlyginimo dydžių apskaičiavimo tvarka, pagal kurią notarai už juose nurodytą veiklą privalo taikyti didžiausią kainų intervalo, kurį numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtinti Laikinieji dydžiai, kainą (Sprendimo Notarų rūmai 95 p.).

129.                       Vis dėlto, šios Teisingumo Teismo prezumpcijos teisingumą turinti patikrinti administracinę bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija (Sprendimo Notarų rūmai 95 p.) šiame kontekste atkreipia dėmesį į kitose bylose išplėtotą Teisingumo Teismo praktiką, kurioje aiškinama konkurencijos ribojimo „pagal tikslą“ sąvoka: konkrečiu atveju siekiant nustatyti, ar susitarimas, įmonių asociacijos sprendimas arba suderinti veiksmai dėl savo pobūdžio yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad juos būtų galima laikyti turinčiais tikslą jai kliudyti, riboti ar iškraipyti, anot Teisingumo Teismo, reikia išnagrinėti, pirma, to susitarimo, sprendimo ar veiksmų turinį, antra, jų ekonominį ir teisinį kontekstą, ir, trečia, jais siekiamus tikslus (2023 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimas Royal Antwerp Football Club, C-680/21, EU:C:2023:1010, 92 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi, siekdama įvertinti, ar Išaiškinimai laikytini SESV 101 straipsnio 1 dalies draudžiamu susitarimu „pagal tikslą“, išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės minėtus šiam klausimui reikšmingus aspektus.

130.                       Dėl su SESV 101 straipsnio 1 dalyje draudžiamais veiksmais susijusio ekonominio ir teisinio konteksto vertinimo Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad šiuo tikslu reikia atsižvelgti į nagrinėjamų prekių ar paslaugų pobūdį, taip pat į realias nagrinėjamų sektorių ar rinkų veikimo sąlygas ir struktūrą. Atvirkščiai, visiškai nereikia nagrinėti ir juo labiau įrodinėti tų veiksmų poveikio konkurencijai, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra realus, ar potencialus, neigiamas ar teigiamas. Kiek tai susiję su atitinkamais veiksmais siekiamais tikslais, Teisingumo Teismas laikosi požiūrio, kad reikia nustatyti objektyvius tikslus, kurių tais veiksmais siekiama konkurencijos prasme. Atvirkščiai, aplinkybė, kad dalyvaujančios įmonės veikė neturėdamos subjektyvaus ketinimo kliudyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, ir tai, kad jos siekė tam tikrų teisėtų objektyvių tikslų, neturi lemiamos reikšmės SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymui (minėto sprendimo Royal Antwerp Football Club, C-680/21 93–94 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

131.                       Notarinių paslaugų rinkos pobūdžio aspektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad notaro profesija yra valstybės kontroliuojama ir ypatingą statusą turinti profesinė veikla, kurios svarbą ir reikšmę visuomenei atspindi išsamus veiklos reglamentavimas teisės aktais. Vis dėlto, nepaisant reglamentavimo griežtumo, notaras turi tam tikrą veiksmų laisvę tose srityse, kuriose valstybė nereguliuoja konkrečių veiklos aspektų. Šiame kontekste svarbus notaro savarankiškumo principas implikuoja, be kita ko, ir ekonominę nepriklausomybę, nes nors valstybė reglamentuoja notarinių paslaugų atlyginimą, notarai patys išlaiko savo darbo vietas. Teisės aktų leidėjas expressis verbis įtvirtino, kad notaro atlyginimas turi garantuoti notaro pajamas, kurios leistų jam būti ekonomiškai nepriklausomam, sudaryti geras klientų aptarnavimo sąlygas, įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus ir turėti gerai techniškai aprūpintą biurą (Notariato įstatymo 19 str.).

132.                       Atsižvelgiant į tai, kad notaras atlyginimo iš valstybės negauna ir savo veiklą finansuoja iš notarinių paslaugų atlyginimo, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, logiška ir pagrįsta daryti išvadą, kad notaras suinteresuotas veikti finansiškai efektyviai, jog galėtų užtikrinti savo veiklos tęstinumą ir stabilumą. Šis ekonominis interesas, be kita ko, suponuoja poreikį pritraukti klientus, kuriam prielaidas sudaro Notariato įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį notariniai veiksmai, išskyrus turto paveldėjimo atvejus, kuriems taikomi specialūs teritoriniai apribojimai, Lietuvoje gali būti atliekami pas bet kurį pasirinktą notarą. Aptartos aplinkybės lemia išvadą, kad notarinių paslaugų rinkoje tam tikra apimtimi egzistuoja konkurencinė aplinka, skatinanti notarus siūlyti, be kita ko, aukštą paslaugų kokybę bei tinkamas aptarnavimo sąlygas, siekiant pritraukti ir išlaikyti klientus, o tai, savo ruožtu, didina visuomenės pasitikėjimą notariato sistema.

133.                       Kitaip tariant, atsižvelgdama į notarų turimą tam tikrą nuožiūros ir veiksmų laisvę (kiek jos kiekvienu konkrečiu notarinės veiklos klausimu palieka valstybė) ir šioje rinkoje egzistuojančią (nors ir suvaržytą) konkurencinę aplinką, išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad notarams nedraudžiama per se konkuruoti, veikiant jų turimos diskrecijos ribose. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad notarai negali konkuruoti notarinių paslaugų atlyginimo įkainiais tiek, kiek galiojantys teisės aktai jiems suteikta (ar palieka) nuožiūros laisvės šioje srityje. Šiame kontekste, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, ir turėtų būti vertinama, ar Išaiškinimai laikytini draudžiamu susitarimu pagal tikslą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme.

134.                       Aptartame kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Išaiškinimų privalomumo aspektą, kuris, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingas, atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime jau konstatuotą aplinkybę, kad notarų veikla, dėl kurios priimti minėti Išaiškinimai, laikytina ekonomine veikla, o notarai, užsiimdami šia veikla, laikytini įmonėmis SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme. 

135.                       Pirma, pagal Notariato įstatymo 13 straipsnį notarai savo veikloje vadovaujasi  Notarų rūmų nutarimais bei kitais teisės aktais. Notarų rūmų statuto 10 straipsnio 4 punktas kiekvienam Notarų rūmų nariui (taigi, visiems Lietuvoje veikiantiems notarams) įtvirtina pareigą vykdyti Notarų rūmų susirinkimo nutarimus, Notarų rūmų prezidiumo nutarimus, Notarų rūmų prezidento sprendimus ir pavedimus dėl savivaldos uždavinių ir funkcijų atlikimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Išaiškinimai buvo patvirtinti Notarų rūmų prezidiumo nutarimais.

136.                       Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. birželio 7 d. Prezidiumo patvirtintas dokumentas vadinosi rekomendacijomis, o vėlesniais Prezidiumo nutarimais dokumentas jau buvo pavadintas taisyklėmis (Nutarimo 58 p.). Išaiškinimuose vartojamos formuluotės „imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas“ (Nutarimo 59 p.), „atlyginimo dydis skaičiuojamas“, „imamas maksimalus notaro atlyginimas“ (Nutarimo 67 p.). Notarų rūmų bendrojoje komunikacijoje su Notarų rūmų nariais ar individualiose konsultacijose vartojamos formuluotės „taisyklių papildymas 15¹² punktu galioja ir turi būti taikomas“ (Nutarimo 69 p.), „Lietuvos notarų rūmų patvirtintoje konsultacijoje nurodyta, kad notaro atlyginimas skaičiuojamas“ „ tai būtent 90 Eur dydžio atlyginimas ir turėtų būti imamas už Jūsų minimos bendros vertės dviejų daiktų hipotekos patvirtinimą“ (Nutarimo 71 p.) ir pan. Toks įpareigojančio pobūdžio nuostatų ir terminų vartojimas, taip pat dokumentų pavadinimų formuluočių pakeitimai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog notarai, vykdydami profesinę veiklą, turėjo pagrindą Išaiškinimus laikyti privalomomis taisyklėmis.

137.                       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad byloje nagrinėjami Išaiškinimai, patvirtinti Notarų rūmų prezidiumo nutarimais, yra taikomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir privalomi visiems Lietuvoje įsteigusiems notarams, kurie nagrinėjamos bylos kontekste laikytini „įmonėmis“ SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme.

138.                       Vertindama Išaiškinimuose nustatytą reglamentavimą, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Laikinuosiuose dydžiuose nustatytą notarinių paslaugų atlyginimo sistemą (kiek ji susijusi su Išaiškinimais), t. y., kad ši sistema paremta atlyginimo dydžių intervalo principu ir dėl šios priežasties suteikia tam tikrą lankstumą individualiai notarinių paslaugų kainodarai. Tai suponuoja išvadą, kad notarams, nors ir ribotai, suteikiama tam tikra diskrecija savarankiškai nustatyti bei taikyti atitinkamų paslaugų atlyginimų dydžius. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks lankstumas, be kita ko, sudaro prielaidas notarams individualiose situacijose tinkamai atsižvelgti į Notariato 19¹ straipsnyje įstatymų leidėjo nustatytą įpareigojimą notarų atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas dydžius (įkainius) nustatyti atsižvelgiant į toje normoje nustatytus kriterijus.

139.                       Tačiau Notarų rūmų Išaiškinimais, kurie Nutarime laikyti draudžiamu susitarimu, buvo nutarta, kad kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą turi būti imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas (Nutarimo 3.2.1 d.); kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas „notaro atlyginimo dydis skaičiuojamas nuo kiekvieno įkeičiamo nekilnojamojo daikto vertės ir tada sumuojamas“ (Nutarimo 3.2.2 d.); kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams, Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis dauginamas „iš daiktų, kuriems nustatomas (–i) servitutas (–ai) skaičiaus“ (Nutarimo 3.2.3 d.); kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys, Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis skaičiuojamas „nuo kiekvieno sandoriu perleidžiamo daikto kainos ir tada susumuo[jamas]“ (Nutarimo 3.2.4 d.).

140.                       Taigi, nurodytais atvejais (kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys) Išaiškinimais buvo nustatytas toks notarų atlyginimo už atitinkamus notarinius veiksmus apskaičiavimo būdas, pagal kurį turėjo būti imamas didžiausias galimas atlyginimas už atitinkamus notarinius veiksmus. Taip pat buvo tiesiogiai nustatytas notarų taikytinas atlyginimo dydis – maksimalus intervalo atlyginimo dydis – imamas už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės.

141.                       Kitaip tariant, Išaiškinimai, kurie, kaip nustatyta, laikytini privalomais visiems Lietuvoje veiklą vykdantiems notarams, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pašalino bet kokį netikrumą, kaip atitinkamais atvejais, su kuriais susiję Išaiškinimai, bus paskaičiuojamas notarinės paslaugos atlyginimas. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir pačių pareiškėjų nurodomas argumentas, kad Išaiškinimai dėl Laikinųjų dydžių taikymo buvo pateikti, siekiant suvienodinti notarinę praktiką.  

142.                       Apibendrinant, Išaiškinimais notarams įtvirtinus atitinkamos notarinės paslaugos konkretaus atlyginimo apskaičiavimo būdą, taip pat tam tikroms paslaugoms nustačius maksimalų atlyginimo dydį, buvo panaikinta Laikinuosiuose dydžiuose palikta notarų diskrecija individualiai spręsti dėl konkrečiu atveju taikytino atlyginimo dydžio (atsižvelgiant į Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatytus kriterijus). Šis horizontalus atlyginimo nustatymo būdas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai apribojo kiekvieno notaro savarankiškumą turimos diskrecijos ribose formuoti individualią kainodarą ir sudarė prielaidas šiuo aspektu notarams veikti vieningai, taikant tokius pačius įkainius. Atsižvelgiant į notarų kaip „įmonių“ statusą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, tai laikytina minėtoje nuostatoje numatyto draudžiamo susitarimo požymiu.

143.                       Šiame kontekste išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, Išaiškinimų vertinimui taip pat reikšmingas notarinių paslaugų kainodaros teisinio reguliavimo aspektas.

144.                       Pagal Notariato įstatymo 19 straipsnį už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras ima atlyginimą, kurio dydį (įkainius) nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į šio įstatymo 19¹ straipsnyje nurodytus notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijus ir suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Notarų rūmais. Pagal tą pačią nuostatą dėl civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų kainos ir apmokėjimo tvarkos notarui leidžiama susitarti su klientais, sudarant sutartį dėl paslaugų teikimo, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Taigi, vadovaudamasis aiškiai įstatymo suteikta kompetencija nustatyti už tam tikras notarines paslaugas imamo atlyginimo dydį, teisingumo ministras priėmė Laikinuosius dydžius, kuriuose atlyginimas už notarines paslaugas (kiek jos susiję su Išaiškinimais) buvo nustatytas intervalo principu.

145.                      Vėliau gi Notarų rūmai priėmė Išaiškinimus, kurie lėmė (ar turėjo lemti) vienodą atlyginimų už tam tikras notarines paslaugas apskaičiavimą visos šalies mastu.

146.                       Pabrėžtina, kad Išaiškinimų priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas taip pat nustatė aiškią Notarų rūmų kompetenciją šioje srityje: o būtent, pagal jau minėtą Notariato įstatymo 19 straipsnį su Teisingumo ministru suderinti šio ministro nustatomą notarinių paslaugų atlyginimo dydį. Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 punktas nustatė  notarinės praktikos vienodinimą kaip Notarų rūmų uždavinį. Vis dėlto, nei šio įstatymo 10 straipsnyje, kuriame nustatytos funkcijos, minėtiems uždaviniams atlikti, nei Statute ar kituose teisės aktuose nėra numatyta kitokia nei Notariato įstatymo 19 straipsnyje paminėta Notarų rūmų kompetencija notarinių paslaugų atlyginimo reguliavimo srityje. 

147.                       Taigi, nagrinėjamai bylai aktualus reglamentavimas nesuteikia pagrindo išvadai, kad Notarų rūmai, veikdami per savo prezidiumą, apskritai turėjo kompetenciją savo priimamais nutarimais tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoti notarinių paslaugų kainodaros. Išplėstinė teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad tai yra logiška ir pagrįsta, atsižvelgiant į Notarų rūmų, pirmiausia, kaip notarų profesijos asmenis vienijančios – taigi, jų interesus atstovaujančios – savivaldos institucijos, ypatybes.

148.                       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į pareiškėjų argumentą dėl Išaiškinimais siektų tikslų, t. y., kad jais buvo siekiama užtikrinti lygiateisiškumo ir proporcingumo principų laikymąsi ir apsaugoti notarus nuo nepagrįstos civilinės atsakomybės, suvienodinant notarų praktiką ir panaikinant teisinio reguliavimo spragą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 punkte nustatytas notarinės praktikos vienodinimo uždavinys nagrinėjamame kontekste turėtų būti skaitomas sistemiškai su šio įstatymo 10 straipsnio 3 punktu, pagal kurį Notarų rūmams suteikta aiški kompetencija teikti pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais. Taigi, manant, kad Laikinuosiuose dydžiuose egzistuoja teisės spraga arba reikia nustatyti tam tikriems atvejams taikytiną aiškesnę notarinių paslaugų atlyginimo paskaičiavimo metodiką, pagal aptartą teisinį reguliavimą Notarų rūmai turėtų kreiptis į Teisingumo ministrą, siūlydami atitinkamus Laikinųjų dydžių pakeitimus. Toks teisinis reguliavimas nėra savitikslis, o, manytina, skirtas veiksmingai užtikrinti, kad notarinių paslaugų atlyginimo reguliavimo klausimus spręstų pagal įstatymus tam atitinkamus įgaliojimus turinčios kompetentingos institucijos, taip, be kita ko, sudarant prielaidas viešojo intereso užtikrinimui ir konkurencijos teisės pažeidimo rizikos, kuri šiuo atveju kyla dėl Notarų rūmų kaip įmonių asociacijos statuso SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, eliminavimui.

149.                       Apibendrinant, visos šios išnagrinėtos aplinkybės išplėstinei teisėjų kolegijai sudaro pagrindą pagrįstai spręsti, kad Išaiškinimai turi būti laikomi konkurencijos ribojimu pagal tikslą, t. y. susitarimas (asociacijos sprendimas), lėmęs horizontalų atitinkamų paslaugų kainų nustatymą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą ir pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

150.                       Kiek tai susiję su pareiškėjų argumentais, kad dėl Išaiškinimais siektų teisėtų tikslų jie neturėtų būti laikomi patenkančiais į SESV 101 straipsnio 1 dalies sritį, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiuo aspektu naujausią reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

151.                       Iš tiesų, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas taikomas ne bet kokiam įmonių susitarimui ar įmonių asociacijos sprendimui, kuriuo ribojama įmonių, kurios yra šio susitarimo šalys arba privalo laikytis šio sprendimo, veiksmų laisvė. Pasak Teisingumo Teismo, išnagrinėjus ekonominį ir teisinį kai kurių iš šių susitarimų ir tam tikrų sprendimų kontekstą galima konstatuoti, pirma, kad jie pateisinami vienu ar keliais teisėtais bendrojo intereso tikslais, kurie patys savaime nėra antikonkurenciniai, antra, kad konkrečios priemonės, kurių imamasi šiems tikslams pasiekti, yra iš tikrųjų būtinos šiam tikslui pasiekti, ir, trečia, kad net jei paaiškėja, jog šios priemonės turi neatsiejamą poveikį riboti arba iškraipyti konkurenciją (bent jau potencialiai), šis neatsiejamas poveikis neviršija to, kas būtina, visų pirma nepanaikina jokios konkurencijos (Teisingumo Teismas referavo į 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 183 p.). 

152.                       Vis dėlto Sprendime Em akaunt BG ???D Teisingumo Teismas pripažino, jog tokia jurisprudencija galėjo leisti daryti prielaidą, kad net įmonės veiksmai, kuriais konkurencija ribojama „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, gali nepatekti į šioje nuostatoje įtvirtintą draudimą, jeigu dėl to atsirandantis konkurenciją ribojantis poveikis yra neatsiejamas nuo teisėtų tikslų siekimo. Tačiau tokia prielaida nepagrįsta, ir Teisingumo Teismas šiuo aspektu naujausioje savo praktikoje pateikė patikslinimą.

153.                       Teisingumo Teismas išaiškino, kad minėta jurisprudencija (iš esmės pagal kurią konkurenciją ribojantys įmonės veiksmai gali būti pateisinti teisėtais bendrojo intereso tikslais, jei atitinka proporcingumo principo reikalavimus) negali būti taikoma veiksmams, kurie ne tik neapsiriboja neatsiejamu „poveikiu“ riboti arba iškraipyti konkurenciją (bent jau potencialiai), bet konkurencijai yra tokie žalingi, jog būtų galima daryti išvadą, kad jų „tikslas“ yra užkirsti kelią konkurencijai, ją riboti ar iškraipyti. Taigi, tik tuo atveju, jei išnagrinėjus elgesį, paaiškėja, kad šiuo elgesiu nesiekiama užkirsti kelio konkurencijai, jos riboti ar iškraipyti (kitaip tariant, kad tai nėra konkurencijos ribojimas „pagal tikslą“), reikia nustatyti, ar jis gali patekti į minėtos jurisprudencijos taikymo sritį (2024 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Em akaunt BG ???D, C‑438/22, EU:C:2024:71 28-32 p.).  

154.                       Analogiško požiūrio laikytasi ir Sprendime Notarų rūmai (žr. šio Teisingumo Teismo sprendimo 97–98 p.). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad referavęs į pareiškėjų nurodytus Išaiškinimais siektus tikslus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad bet kokiu atveju jie negali pateisinti tokių nutarimų, kaip Išaiškinimai, kurie turi būti laikomi konkurencijos ribojimu pagal tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (Sprendimo Notarų rūmai 102 p.).

155.                       Vadovaujantis Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad veiksmai, kuriais konkurencija ribojama „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, dėl jų žalingumo konkurencijai per se patenka į šios nuostatos draudimo apimtį. Atitinkamai, tokiais atvejais nebeturi reikšmės, ar šie veiksmai galėtų būti pateisinami teisėtais bendrojo intereso tikslais, ar juos įgyvendinant taikomos priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jų neatsiejamas poveikis riboti arba bent jau potencialiai iškraipyti konkurenciją (jei toks yra) neviršija to, kas būtina, visų pirma nepanaikina jokios konkurencijos.

156.                       Tuo metu dėl veiksmų, kurių tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, tik taikant SESV 101 straipsnio 3 dalį ir įvykdžius visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas jiems gali būti taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo išimtis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį galima taikyti tik tuomet, kai įvykdytos keturios šioje nuostatoje nurodytos kumuliacinės sąlygos. Šios sąlygos yra: pirma, atitinkamas kartelis turi padėti tobulinti atitinkamų prekių gamybą arba paskirstymą ar atitinkamų paslaugų teikimą arba paskirstymą ar skatinti technikos arba ekonomikos pažangą, antra, sudaryti sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, trečia, nenustatyti jokių nebūtinų apribojimų įmonėms dalyvėms ir, ketvirta, nesuteikti joms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų arba paslaugų daliai (Sprendimo Notarų rūmai 99–100 p.). Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių argumentų, kuriais  pareiškėjai nagrinėjamoje byloje būtų siekę pagrįsti SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymą.

157.                       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamame Nutarime nurodyti Išaiškinimai turi būti laikomi konkurencijos ribojimu pagal tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį ir pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, o pareiškėjų nurodyti tikslai šiame kontekste neturi reikšmės, todėl nevertintini. 

158.                       Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies bei Konkurencijos įstatymo prasme: i) notarų veikla, dėl kurios priimti Išaiškinimai, laikytina ekonomine veikla, o notarai, užsiimdami šia veikla, laikytini įmonėmis; ii)  Notarų rūmai, kiek tai susiję su Išaiškinimų priėmimu, laikytini įmonių (ūkio subjektų) asociacija; iii) Išaiškinimai laikytini įmonių asociacijos sprendimais, kurie apribojo konkurenciją „pagal tikslą“, todėl patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudimo apimtį; iv) tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis teisėti tikslai, kurių siekta Notarų rūmų priimtais išaiškinimais veiksmų kvalifikavimo prasme reikšmės neturi, taip pat nėra poreikio nustatyti jų poveikį konkurencijai; v) pareiškėjai nesirėmė SESV 101 straipsnio 3 dalimi. Atitinkamai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje identifikuota aspektų, būtinų SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymui, visuma, todėl minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės pagrindžia nagrinėjamoje byloje šių normų taikymą.

 

Dėl Notarų rūmų prezidiumo nariams ir Notarų rūmams taikytos atsakomybės

 

159.                       Ginčijamame Nutarime prieita prie išvados, kad Notarų rūmai, veikdami per savo valdymo organą – Prezidiumą, ir Notarai išreiškė bendrą valią ir vieningai dalyvavo sudarant susitarimą dėl tiesioginio ir netiesioginio notarų atlyginimo dydžių nustatymo ir tokie veiksmai laikytini susitarimu Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 19 dalies prasme (185 p.).

160.                       Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad Prezidiumo narių – notarų – laikymas ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo taikymo prasme būtų teisiškai aktualus tuo atveju, jei notarai kaip savarankiški ūkio subjektai būtų sudarę susitarimą dėl kainų nustatymo tam tikroje rinkoje/teritorijoje. Šiuo atveju, pareiškėjai (notarai), dėl kurių veiksmų buvo priimtas Nutarimas, veikė ne kaip ūkio subjektai (savarankiškai rinkoje veikiantys notarai), o kaip Notarų rūmų valdymo organo Prezidiumo nariai, kurie iš esmės tik vykdė įstatymo priskirtas funkcijas.

161.                       Apeliaciniame skunde Taryba laikėsi pozicijos, kad Nutarimu pagrįstai pritaikyta atsakomybė Prezidiumo nariams ir Notarų rūmams. Šiuo aspektu akcentuota, kad nėra pagrindo spręsti, jog Notarų rūmai ar Notarai buvo persekioti du kartus už tų pačių veiksmų atlikimą. Be to, referuota į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią už konkurencijos teisės pažeidimą yra atsakinga tiek asociacija, tiek jos nariai.

162.                       Teisingumo teismas Sprendime Notarų rūmai priminė, kad kai subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis, remiantis asmeninės atsakomybės principu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Kadangi SESV 101 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, draudžiami „įmonių asociacijų sprendimai“, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, Teisingumo Teismas laikėsi pozicijos, kad tokia įmonių asociacija, kaip Notarų rūmai, per se gali būti pripažinta šios nuostatos pažeidėja (Sprendimo Notarų rūmai 114–115 p). 

163.                       Teisingumo Teismas darė prielaidą, kad Notarų rūmai turi būti laikomi padariusiais Konkurencijos tarybos pagrindinėje byloje konstatuotą SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šiuo aspektu atsižvelgta į tai, kad minėtą pažeidimą sudaro Išaiškinimų, kurie yra Notarų rūmų prezidiumo nutarimai, priėmimas, o Prezidiumo, kuris yra Notarų rūmų valdymo organas, nutarimai yra privalomi tiems rūmams, todėl jie laikytini pačių Notarų rūmų nutarimais (Sprendimo Notarų rūmai 116–118 p.). 

164.                       Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų kitokį už Išaiškinimų priėmimą tenkančios atsakomybės vertinimą. Šiame kontekste pirmiausia primintina, kad išplėstinė teisėjų kolegija jau konstatavo, kad, kiek tai susiję su Išaiškinimais, Notarų rūmai, būdami įmonių (ūkio subjektų) asociacija, priėmė SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje draudžiamą įmonių asociacijos sprendimą. Kadangi Išaiškinimus savo nutarimais priėmė konkrečiai Notarų rūmų prezidiumas, atsižvelgtina į šio organo vaidmenį Notarų rūmų struktūroje, kurį suponuoja šiam klausimui reikšmingas Notariato įstatyme ir Statute nustatytas teisinis reguliavimas.

165.                       Iš Statuto 12 straipsnio 2 dalies matyti, kad Prezidiumas yra vienas iš Notarų rūmų valdymo organų. Statuto 18 straipsnio 1 dalis aiškiai nurodo, kad „Prezidiumas yra kolegialus Notarų rūmų valdymo organas“. Ši formuluotė tiesiogiai įvardija kolegialumą kaip Prezidiumo veikimo principą, reiškiantį, kad sprendimai yra priimami ne individualiai, o visų Prezidiumo narių kolektyviniu dalyvavimu. Tai patvirtina ir Statuto 23 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Prezidiumo nutarimai priimami tik tada, kai posėdyje dalyvauja daugiau nei pusė narių, užtikrinant kolektyvinį sprendimų priėmimą. Prezidiumo narių skyrimo tvarka, nustatyta Statuto 19 straipsnyje, taip pat suponuoja vertinimą, kad Prezidiumas veikia visų Notarų rūmų kaip institucijos vardu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Statuto 23 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Prezidiumo nutarimus, esant tam tikroms sąlygoms, gali panaikinti tiek Notarų rūmų susirinkimas, tiek pats Prezidiumas, įtvirtina atitinkamą Prezidiumo veiklos kontrolės mechanizmą, kuris leidžia daryti išvadą, jog Prezidiumo veiklos tikslas orientuotas į visus Lietuvos notarus vienijančios savivaldos institucijos bendrąjį intereso užtikrinimą. Tai reiškia, kad Prezidiumo priimami nutarimai yra tiesiogiai priskiriami Notarų rūmams kaip institucijai, o ne individualiems Prezidiumo nariams.

166.                       Šiomis nuostatomis įtvirtintas teisinis reguliavimas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai vertinti, kad Prezidiumas, kaip Notarų rūmų valdymo organas, veikia ne atskirų narių, bet visų Notarų rūmų vardu. Taigi, Prezidiumo nutarimai, priimami vadovaujantis kolegialumo principu, ir kontroliuojami Notarų rūmų, laikytini pačių Notarų rūmų nutarimais, o ne individualių Prezidiumo narių pozicijomis. Kitaip tariant, išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad Prezidiumo nutarimais priimti Išaiškinimai yra laikytini pačių Notarų rūmų nutarimais, už kuriuos atsakomybė SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme tenka būtent šiai notarų savivaldos institucijai.  

167.                       Dėl Notarų rūmų prezidiumą sudarantiems notarams Nutarimu skirtų baudų teisėtumo ir pagrįstumo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisingumo Teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog per teismo posėdį Teisingumo Teisme Taryba iš esmės paaiškino, kad individualias baudas notarams, Notarų rūmų prezidiumo nariams, skyrė ne todėl, kad jie buvo įmonės, pažeidimo bendravykdės, bet būtent todėl, kad Išaiškinimų priėmimo dieną jie buvo tuos Išaiškinimus priėmusio Prezidiumo nariai. Konkurencijos taryba šiuo klausimu nurodė, kad šios baudos buvo skirtos siekiant užtikrinti už šį pažeidimą skirtų sankcijų atgrasomąjį poveikį, nes pagal klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusią Lietuvos teisę tam, kad tas poveikis būtų užtikrintas, nebuvo galima tik Notarų rūmams skirti pakankamai didelės baudos, nes joje nebuvo numatyta galimybė apskaičiuojant baudą atsižvelgti į šių rūmų narių apyvartą (Sprendimo Notarų rūmai 120 p.).

168.                       Vis dėlto Teisingumo Teismas nurodė, kad asmeninės atsakomybės principas, pagal kurį reikalaujama, kad už konkurencijos taisyklių pažeidimą būtų baudžiamas tik jį padaręs subjektas, prieštarauja tokiam požiūriui, nes notarai, kurie priimant Išaiškinimus buvo Prezidiumo nariai, negali būti laikomi Konkurencijos tarybos pagrindinėje byloje konstatuoto pažeidimo bendravykdžiais (Sprendimo Notarų rūmai 121 p.). Atitinkamai, Teisingumo Teismas darė išvadą, jog SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad nacionalinė konkurencijos institucija už įmonių asociacijos padarytą šios nuostatos pažeidimą skirtų individualias baudas įmonėms, šios asociacijos valdymo organo narėms, jeigu šios įmonės nėra šio pažeidimo bendravykdės (Sprendimo Notarų rūmai 129 p.).

169.                       Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2024 m. kovo 6 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose Taryba atsižvelgė į minėtą Teisingumo Teismo išaiškinimą ir savo poziciją dėl Prezidiumo narių atsakomybės iš esmės pakoregavo. Taip pat 2024 m. birželio 5 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vykusiame posėdyje Konkurencijos tarybos atstovė patvirtino, jog sutinka su Teisingumo Teismo Sprendime Notarų rūmai pateiktu išaiškinimu, kad šiuo atveju baudos Prezidiumo nariams neturėjo būti skiriamos.

170.                       Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pagal asmeninės atsakomybės principą reikalaujama, jog už konkurencijos taisyklių pažeidimą būtų baudžiamas tik jį padaręs subjektas, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba neteigia, jog Prezidiumo nariai buvo draudžiamo susitarimo bendravykdžiai, ir sutinka su tuo, kad baudos Prezidiumo nariams neturėjo būti skiriamos. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Nutarime Prezidiumo nariai nepagrįstai laikyti atsakingais už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą, ir jiems Nutarime buvo nepagrįstai skirtos baudos, o pirmosios instancijos teismas šią Nutarimo dalį panaikino pagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta Nutarimo dalis, susijusi su Prezidiumo narių pripažinimu pažeidusiais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį ir baudos jiems paskyrimu, paliktina nepakeista. 

 

Dėl procedūrinių aspektų

 

171.                       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo išimtinai konkrečiu atveju Tarybos veiksmai, atliekant netikėtą patikrinimą pasitelkus policijos pareigūnus, gali būti vertinami kaip pertekliniai, atlikti nesiekiant taikaus ir pagarbaus teisinių institucijų bendradarbiavimo, savaime užprogramuojantys Konkurencijos tarybos, Teisingumo ministerijos ir notarų savivaldą įgyvendinančių organų konfliktą.

172.                       Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog prieš pradedant tyrimą, Konkurencijos taryba privalėtų pasinaudoti kituose teisės aktuose įtvirtintomis galimybėmis skųsti Notarų rūmų veiksmus, pavyzdžiui, kreiptis į teisingumo ministrą, nes atlikti tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo yra kompetentinga Konkurencijos taryba, o ne teisingumo ministras.

173.                       Šiais aspektais pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisė įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose yra nustatyta Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nagrinėjamu atveju šiems veiksmams atlikti buvo gautas teismo leidimas, kaip nustatyta to paties įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tyrimą atliekantys Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai tvarkai palaikyti gali pasitelkti policijos pareigūnus.

174.                       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų ar argumentų, kurie pagrįstų, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami patikrinimą, peržengė jiems įstatymu suteiktus įgaliojimus ar kad jų veiksmai buvo neproporcingi. Pažymėtina, kad patikrinimas vietoje buvo atliktas siekiant surinkti su tyrimu susijusius įrodymus, nustatyti tyrimui reikšmingas aplinkybes, pasitelkiant viešai neprieinamus įrodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, patikrinimo metu buvo surinkti su tyrimu susiję įrodymai. Be to, patikrinimui vietoje atlikti buvo gautas teismo leidimas. Nurodyto aktualaus teisinio reguliavimo bei nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien policijos pareigūnų dalyvavimas atliekant patikrinimą vietoje neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjų teisės buvo nepagrįstai apribotos ar buvo pažeista pareiškėjų teisė į privatumą. Pareiškėjai nepateikė argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad patikrinime dalyvavę pareigūnai pažeidė pareiškėjų teises ar padarė jiems žalą.

175.                       Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Konkurencijos tarybos veiksmai atliekant patikrinimą vietoje buvo pertekliniai.

176.                       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai nurodo, kad patikrinimas Notarų rūmų patalpose ir kiti per tyrimą atlikti veiksmai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8, 11 ir 13 straipsnių reikalavimus.

177.                       Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra nagrinėjamas Konkurencijos tarybos, o ne pareiškėjų pateiktas apeliacinis skundas. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į tai, dėl minėtų pareiškėjų argumentų, pateiktų atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau nepatenkančių į pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo apimtį, atskirai nepasisakoma.

 

Dėl kitų argumentų

 

178.                       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Konkurencijos taryba visada žinojo apie notarų rinkos teisinį reguliavimą, apie byloje aktualių sandorių tvirtinimo notarinius įkainius, aktyviai dalyvavo notarinės rinkos stebėsenos procese ir tik po kelerių metų atliko tyrimą prieš pareiškėjus, pakeisdama Konkurencijos tarybos atstovų pasisakymuose anksčiau išsakytas pozicijas, pavyzdžiui, jog notarai gali konkuruoti tik aptarnavimo kokybe, o liberalizavus paslaugų kainas, atsirastų galimybė konkuruoti ir kainomis.

179.                       Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad niekada nėra pasisakiusi dėl situacijos, kai Notarų rūmai priima Išaiškinimus, kuriais būtų keičiami Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtinti atlyginimo dydžiai, be to, akcentuoja, kad Konkurencijos taryba žino apie Laikinuosius dydžius ir juose įtvirtintą reglamentavimą, tačiau Nutarime buvo nagrinėjamas ne reglamentavimas, įtvirtintas Laikinuosiuose dydžiuose, o Notarų rūmų ir Notarų priimti Išaiškinimai, apie kuriuos Konkurencijos taryba neturėjo duomenų ir kurie buvo skelbiami vidiniame Notarų rūmų interneto puslapyje, prie kurio prisijungti galėjo tik prieigą turintys notarai.

180.                       Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai teigia, kad, įvertinus Konkurencijos tarybos veiksmus ir elgesį pareiškėjų atžvilgiu, įskaitant nesiėmimą veiksmų dėl tariamo pažeidimo, galima daryti išvadą, kad šie veiksmai, remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina, sudarė pakankamą pagrindą suvokti, jog priežiūros institucija neturi pretenzijų konkrečios veiklos atžvilgiu, nepriklausomai nuo valstybės institucijos valios išreiškimo formos ir būdo.

181.                       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio abstraktūs pasisakymai apie bendrą situaciją notarinių paslaugų rinkoje, buvusią atitinkamų pasisakymų metu, negali būti vertinami kaip pakankamai tikslus ir besąlygiškas vertinimas, kad notarinių paslaugų rinkoje konkurencija kainomis neegzistuoja jokiais atvejais, o Konkurencijos įstatymas notarams netaikytinas, be to, nurodyti pasisakymai nėra susiję su šioje byloje susiklosčiusia situacija, kai buvo priimti Notarų rūmų Išaiškinimai dėl notarų atlyginimo tais atvejais, kurių Laikinieji dydžiai konkrečiai nereglamentuoja. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šie pareiškėjų argumentai, susiję su Konkurencijos tarybos viešais pasisakymais, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Nutarimą ar juo Notarų rūmams paskirtą baudą.

182.                       Apeliaciniame skunde Konkurencijos taryba taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pastebėjimai, susiję su Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu, nėra reikšmingi šios bylos vertinimui.

183.                       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas, kuriuo nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą, nebuvo skundžiamas nagrinėjamoje byloje, ir, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šis punktas savo turiniu nėra susijęs su nagrinėjama byla dėl draudžiamo susitarimo taip, kad galėtų turėti įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, todėl išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkto nepasisako.

184.                       Kiti Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

185.                       Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nutarime pagrįstai pripažinta, jog Notarų rūmai, priimdami Išaiškinimus, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau nepagrįstai nuspręsta, kad tokį pažeidimą padarė Prezidiumo nariai. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjo Notarų rūmų skundas atmetamas, pareiškėjų M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundas tenkinamas, panaikinant Nutarimo dalį, kuria pareiškėjai M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punktą, jie įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis vis dar tęsiamas, ir jiems skirtos baudos.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

186.                       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

187.                       Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti 9 692,10 Eur jiems iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (9 075 Eur už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizavimą, atsakovo apeliacinio skundo analizavimą, atsiliepimo projekto rengimą ir derinimą su klientais, klientų konsultavimą apeliacinės instancijos teisme; 617,10 Eur už prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių parengimą).

188.                       Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjų M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. naudai, todėl jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiagoje nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad šie pareiškėjai už minėtas teisines paslaugas būtų sumokėję, t. y., kad jie būtų patyrę bylinėjimosi išlaidas. Bylos medžiagoje pateikta 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra už suteiktas teisines paslaugas buvo išrašyta konkrečiai Lietuvos notarų rūmams. 2019 m. gegužės 10 d. bankinio mokėjimo išrašas patvirtina, kad už suteiktas teisines paslaugas visą sumą sumokėjo Lietuvos notarų rūmai. Tačiau Notarų rūmų kaip pareiškėjo skundas buvo atmestas, taigi, Notarų rūmai nėra įgiję teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

189.                       Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjams M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, nepateikus jas pagrindžiančių dokumentų.

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų skundą atmesti.

Pareiškėjų M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą tenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ dalį, kuria pareiškėjai M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punktą, jie įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis vis dar tęsiamas, ir jiems skirtos baudos.“

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Artūras Drigotas

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Milda Vainienė

 

 

        Dalia Višinskienė

 

 

        Skirgailė Žalimienė