Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko,Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atstovui J. E.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei S. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Trakų rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Komunalinių įmonių kombinatas“) skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „VSA Vilnius“, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjai Trakų rajono savivaldybės (toliau – ir savivaldybė) administracija ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ (toliau – ir bendrovė, operatorius) padavė teismui skundus, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. vasario 10 d. nutarimą Nr. 2S-4 (toliau – ir Nutarimas).

Trakų rajono savivaldybės administracija skunde (t. I, b. l. 1-8) paaiškino, kad Taryba priėmė 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 1S-61 pradėti tyrimą dėl Trakų rajono savivaldybės sprendimų, pavedant viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ir plėtojimą vykdyti UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio reikalavimams. Atlikus tyrimą priimtas ginčijamas Nutarimas, su kuriuo pareiškėjas nesutiko. Paaiškino, kad Taryba tyrimą atliko netinkamai, neatsižvelgė į tyrimui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jų nekvalifikavo, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Teigė, kad atlikto tyrimo metu Taryba pažeidimų, parenkant įmonę, kuri rangos būdu Trakų rajono savivaldybės teritorijoje įrengtų požeminius konteinerius, nenustatė, t. y. Trakų rajono savivaldybės administracija, pavesdama UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atlikti požeminių konteinerių įrengimo darbus, veikė teisėtai. Tarybos pranešime išdėstyta nuomonė, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties pratęsimas suteikė privilegijas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“, sudarė konkurencijos sąlygų skirtumus kitiems atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams ir nebuvo sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo, nepagrįsta. Paaiškino, kad pareiškėjas pateikė pastabas dėl atlikto tyrimo rezultatų ir atkreipė dėmesį į tai, jog tyrimo medžiagoje trūksta išsamios teisinės bei faktinių aplinkybių analizės. Taryba teisės normomis rėmėsi abstrakčiai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Taryba nenagrinėjo aplinkybės, jog sutarties su UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ pratęsimas yra ne naujas pavedimas teikti ūkio subjektui paslaugas be konkurso ar kitos konkurenciją užtikrinančios procedūros, o yra anksčiau įvykusio viešojo konkurso tąsa. Šis klausimas neišnagrinėtas ir ginčijamame Nutarime.

Dėl Tarybos Nutarimo motyvų teisinio vertinimo paaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ne kiekvienas konkurenciją tam tikroje rinkoje ribojantis sprendimas laikytinas pažeidžiančiu KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011. Nurodė, jog Trakų rajono savivaldybės administracija 2004 metais organizavo atliekų operatoriaus atrankos (koncesijos) viešąjį konkursą, kurio laimėtoju buvo paskelbta bendrovė ir su ja buvo sudaryta viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo sutartis. Taigi UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ vykdyti viešosios komunalinių atliekų sistemos operatoriaus pareigas buvo atrinktas konkurso būdu, vykdant konkurencingą procedūrą ir užtikrinant KĮ 4 straipsnio nuostatų laikymąsi. Todėl natūralu, kad jau nuo 2004 metų savivaldybės teritorijoje kitiems ūkio subjektams yra sudarytos nevienodos sąlygos konkuruoti, tačiau toks ribojimas nelaikytinas pažeidimu. Pagrindinis operatoriaus ir savivaldybės sudarytos sutarties galiojimo terminas buvo numatytas iki 2008 m. liepos 1 d., tačiau sutartis numatė ir pratęsimo galimybę. Taigi jau konkurso metu buvo žinoma, kad sutartis gali galioti ir ilgiau nei iki 2008 m. liepos 1 d.

Pabrėžė, jog viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas leidžia pratęsti sudarytas viešojo pirkimo sutartis, jeigu tokia galimybė buvo numatyta pirkimo dokumentuose (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – ir VPĮ) 9 str. 9 d.). Nesutiko su Tarybos išvada, kad, jeigu padaromas KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, VPĮ normos, leidžiančios pratęsti pirkimo sutartį, negalės būti besąlygiškai taikomos. Pabrėžė, kad pagal savivaldybės administracijos 2004 metais vykdyto konkurso bei po konkurso 2004 m. rugpjūčio 6 d. pasirašytos sutarties sąlygas savivaldybė operatoriui suteikė leidimą vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimu, o operatorius prisiėmė didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos už atlyginimą, kurį sudaro tik teisė teikti viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas bei gauti pajamas iš tokios veiklos. Tiek konkursas, tiek po jo pasirašyta sutartis visiškai atitinka koncesijos apibrėžimą, pateiktą Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau – ir Koncesijų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje, todėl ginčo santykiams taikytinos ir Koncesijų įstatymo nuostatos.

Teigė, jog, savivaldybės administracijai ėmus svarstyti sutarties pratęsimo bei naujos sutarties sudarymo galimybes, galiojo Koncesijų įstatymo redakcija, nustatanti vienintelį imperatyvų reikalavimą – kad koncesijos sutarties terminas negali būti ilgesnis nei 25 metai (Koncesijų įstatymo 22 str. 1 d. 3 p.). Vadovaujantis 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties 9.1 punktu, operatorius į savivaldybės viešąją komunalinių atliekų tvarkymo sistemą įsipareigojo investuoti mažiausiai 1 500 000 litų. Toks pasiūlymas pripažintas naudingiausiu ir ekonomiškai geriausiu. Dėl to UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ papildomai investavo į savivaldybės viešąją komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Savivaldybė neturėjo jokių teisinių ar ekonominių svertų atmesti operatoriaus pasiūlymą dėl investicijų. Investicijos buvo atliekamos ir 2007 bei 2009 metais. Nesutiko su Tarybos Nutarimo argumentais, kad pareiškėjo argumentai dėl ekonominės naudos yra teisiškai nereikšmingi. Savivaldybės gauta nauda šiuo atveju yra ir operatoriaus investicijos į viešąją komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, nes tokia nauda skirta ne pačios savivaldybės poreikiams tenkinti, o atliekų tvarkymo sistemos gerinimui, savivaldybės gyventojų gyvenimo kokybės lygio kėlimui. Operatoriaus patirtos išlaidos požeminių konteinerių įrengimui kartu yra ir privačios koncesininko investicijos į viešąjį sektorių, kurioms galiojantis teisinis reguliavimas užtikrina atsiperkamumą ir protingą investicijų grąžą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi prie bylos pagal Trakų rajono savivaldybės administracijos skundą buvo prijungta administracinė byla pagal UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ skundą (b. l. 51-58) dėl Tarybos ginčijamo Nutarimo (b. l. 83-84).

Pareiškėjas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ skunde (b. l. 51-58) prašė panaikinti Nutarimą.

Paaiškino, kad Taryba netinkamai kvalifikuoja sutarties pratęsimą KĮ 4 straipsnio prasme. Aiškino, kad kvalifikuojant pažeidimą buvo būtina pirmiausiai identifikuoti, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp Trakų rajono savivaldybės administracijos ir pareiškėjo, kokios teisės normos šiuos santykius reguliuoja, taip pat būtina atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, apibūdinančias susiklosčiusį teisinį santykį ir motyvuotai nustatyti šių faktinių aplinkybių reikšmę. Pastebėjo, kad Taryba daugiausiai rėmėsi bendro pobūdžio Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir KĮ normomis, kuriose įvertinti bendrieji laisvos konkurencijos principai, tačiau nepakankamai nagrinėjo šio konkretaus ginčo individualią santykių specifiką.

UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ abejonių kėlė Tarybos argumentai, kad nagrinėjamoje rinkoje buvo nustatytas konkurencijos ribojimas. Abejojo, ar yra kitų ūkio subjektų, kurie galėtų ir norėtų konkuruoti atitinkamoje rinkoje. UAB „VSA Vilnius“ 2004 metais konkurse nedalyvavo, Trakų rajone vykdė nelegalią veiklą, aptarnaudamas tik jam komerciškai patrauklius ir naudingus objektus (tai galima nustatyti iš UAB „VSA Vilnius“ ir Trakų rajono savivaldybės administracijos susirašinėjimo medžiagos), visiškai neinvestuodamas į bendrą savivaldybės atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Manė, kad Taryba neatliko tyrimo tam, kad nustatytų, ar konkurencijos ribojimas yra realus, nors privalėjo tai padaryti tam, jog būtų galimybė konstatuoti KĮ 4 straipsnio pažeidimą. 

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. birželio 30 d. susitarimas Nr. T1-330 tarp pareiškėjo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos yra sudėtinė 2004 metais vykusio viešojo atviro konkurso dalis ir negali būti vertinama atskirai nuo 2004 metų viešojo konkurso ir jo rezultatų. Taryba sprendimą grindė konkurencijos ribojimo faktu, tačiau kiekvienas viešojo pirkimo ar viešojo konkurso sutarties sudarymas jau pats savaime riboja konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Manė, kad KĮ 4 straipsnio pažeidimu negali būti pripažinti sprendimai, kuriuos priimti leidžia kiti įstatymai. Tokio KĮ 4 straipsnio aiškinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Paaiškino, kad Taryba, spręsdama dėl konkurencijos ribojimo teisėtumo, netinkamai parinko taikytinas teisės normas ir netinkamai įvertino (t. y. iš viso neįvertino) pareiškėjo investicijų į Trakų rajono savivaldybės viešąją atliekų tvarkymo sistemą. Rėmėsi viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu (VPĮ 9 str. 9 d.). Aiškino, kad sutarties terminą pratęsti buvo būtina, nes reikėjo užtikrinti pareiškėjo investicijų atsiperkamumą.

Nurodė, jog sutarties pratęsimo galimybė buvo numatyta konkurso dokumentuose. Paaiškino, kad tarp pareiškėjų buvo susiklostę koncesijos teisiniai santykiai (tai nurodyta sutarties preambulėje), kaip tai nurodo Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Rėmėsi tarp pareiškėjų sudarytos 2004 m. sutarties 9.1. punktu, numatančiu pareiškėjo investicijas. Paaiškino, kad 2007 metais Trakų rajono savivaldybė vykdė konkurencingą procedūrą požeminių konteinerių įrengimo rangos darbams atlikti. Šios procedūros metu buvo nustatyta, kad būtent pareiškėjo pasiūlymas investuoti į požeminių konteinerių įrengimą savivaldybėje yra naudingiausias ir ekonomiškai geriausias. Pareiškėjas į požeminių konteinerių įrengimą investavo reikšmingas sumas, t. y. investavo į viešąjį sektorių. Koncesijų įstatymas įpareigoja koncesiją suteikiančią instituciją parinkti tokį koncesijos sutarties galiojimo terminą, kuris užtikrintų privataus investuotojo investicijų atsipirkimą ir protingą investicijų grąžą. Vienintelis draudimas yra numatytas Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad bendras koncesijos sutarties terminas nebūtų ilgesnis nei 25 metai. Pratęsiant sutarties terminą šis reikalavimas nebuvo pažeistas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjų skundus (b. l. 133-138) prašė skundus atmesti.

Taryba nurodė, jog ginčijamu Nutarimu ji pripažino, kad savivaldybės 2008 m. birželio 30 d. sudarytas susitarimas Nr. T1-330 su UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ dėl 2004 m. rugpjūčio 6 d. savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo sutarties Nr. T1-193 pratęsimo pažeidžia KĮ 4 straipsnio reikalavimus, ir įpareigojo savivaldybę per 3 mėnesius šį susitarimą panaikinti arba jį pakeisti taip, kad šis susitarimas neprieštarautų KĮ 4 straipsnio reikalavimams.

Dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo vertinimo Taryba paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 30 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato, jog atliekų tvarkytojai gali atitinkamoje rinkoje teikti paslaugas tik savivaldybei juos pasirinkus kaip tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių vienu iš leistinų būdu (šiuo atveju skelbiant konkursą ar vykdant kitą konkurencingą procedūrą) ir sudarę sutartis su savivaldybėmis, kas leidžia daryti išvadą, jog įėjimas į atitinkamas atliekų tvarkymo rinkas, įskaitant ir atliekų surinkimo ir vežimo rinką Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, nėra absoliučiai laisvas. Pačios sutarties sudarymas su konkurso laimėtoju sukuria konkurencijos ribojimą atitinkamoje rinkoje, nes tik konkurso laimėtojui suteikiama teisė veikti atitinkamoje rinkoje, tačiau tokia situacija visiškai nereiškia, kad konkurencija tokiose rinkose apskritai yra neįmanoma ar kad ji yra absoliučiai eliminuojama. Šiuo atveju dėl atliekų tvarkymo sektoriaus specifinio pobūdžio konkurencija pasireiškia konkurso dalyvių varžymusi pateikiant savo pasiūlymus, kuriais jie konkuruoja paslaugos kokybe, kaina ir kitomis palankesnėmis sąlygomis, taip tikintis, kad tokia ex-ante konkurencija pasireikš veiklos efektyvumo padidėjimu. Taigi konkurencija kyla ne pačioje atliekų tvarkymo rinkoje, bet dėl šios rinkos. Todėl pareiškėjų argumentas, kad Trakų rajono savivaldybės susitarimas su bendrove pratęsti atliekų tvarkymo sutartį negalėjo riboti konkurencijos, nes konkurencija atitinkamoje rinkoje jau ir taip buvo ribojama šios sutarties sudarymo pagrindu, yra nepagrįstas, kadangi toks sutarties pratęsimas automatiškai sąlygojo tai, kad nebus rengiamas konkursas ar kita konkurencinga procedūra komunalinių paslaugų tiekėjui nustatyti, taip užkertant kelią kitiems rinkos dalyviams, norintiems ir galintiems savo paslaugas teikti nagrinėjamoje rinkoje, dalyvauti konkurse ar kitoje konkurencingoje procedūroje ir varžytis dėl galimybės teikti komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo paslaugas ir tuo pačiu suteikiant pranašumą bendrovei kitų ūkio subjektų atžvilgiu, kadangi jai buvo suteikta galimybė be konkurencijos išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį ir gauti nuolatines pajamas. Tokio savivaldybės ir bendrovės susitarimo pagrindu sukuriamos nelygios konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Taip pat pastebėjo, kad sutartis dėl viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo pratęsta aštuonerių metų laikotarpiui, t. y. dvigubai ilgiau nei pačios sutarties galiojimo laikotarpis.

UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ argumentas, kad Taryba nepagrindė, jog konkurencijos ribojimas yra realus, ir nenustatė, kad nagrinėjamoje rinkoje egzistuoja galinčių konkuruoti ūkio subjektų, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad jau vien dėl to, kad UAB „VSA Vilnius“ – komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikianti bendrovė, jau vykdanti veiklą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje – kreipėsi į Trakų rajono miesto savivaldybę, prašydama pateikti informaciją apie planuojamą skelbti viešąjį pirkimą arba atranką konkurso būdu dėl viešosios atliekų tvarkymo sistemos paslaugų sutarties sudarymo ir išreiškė savo interesą teikti savo paslaugas nagrinėjamoje rinkoje, galima daryti išvadą, kad bendrovė nėra vienintelė įmonė, kuri gali užsiimti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo veikla Trakų rajono savivaldybės teritorijoje. Kiti argumentai, kad UAB „VSA Vilnius“ nedalyvavo 2004 metais Trakų rajono savivaldybės skelbtame viešosios atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus konkurse, bei aptarnavo sau komerciškai patrauklius ir naudingus objektus bei visiškai neinvestavo į bendrą Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo infrastruktūrą, neturi reikšmės ir neįtakoja UAB „VSA Vilnius“ galimybės konkuruoti atitinkamoje rinkoje. UAB „VSA Vilnius“ yra pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, todėl jam keliami reikalavimai aptarnauti ne tik komerciškai patrauklius ir naudingus objektus ar investuoti į bendrą Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo infrastruktūrą, kurioje jis net nedalyvauja, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja bendrovės veiklos tikslams.

Atsakovas darė išvadą, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar galėtų ir norėtų veikti daugiau ūkio subjektų, kurie yra suinteresuoti teikti komunalinių atliekų surinkimo bei vežimo paslaugas, akivaizdu, kad atitinkamas paslaugas galintys teikti ūkio subjektai dėl savivaldybės priimto sprendimo, kuriuo buvo pratęsta sutartis su bendrove, neteko galimybės varžytis dėl galimybės teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Savivaldybė savo sprendimu suteikė pranašumą bendrovei kitų ūkio subjektų atžvilgiu, kadangi jai buvo suteikta galimybė be konkurencijos išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį ir gauti nuolatines pajamas. Tokią Tarybos poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009.

Pabrėžė, jog KĮ 4 straipsnio 2 dalis leidžia nesilaikyti jame nustatytų reikalavimų tik tuo atveju, jei tam pagrindą sudaro imperatyvios teisės normos, tačiau nė vienas teisės aktas, kuriuo remiasi pareiškėjai, imperatyvaus įpareigojimo nerengti konkurso ar kitos konkurencingos procedūros nenustato. Priešingai, tiek sutartis, tiek VPĮ bei Koncesijų įstatymas suteikia galimybę, o ne pareigą pratęsti sutartį, tačiau jokiu būdu tokia laisvė negali būti laikoma absoliučia. KĮ normų pagrindinis tikslas yra sudaryti kuo geresnes sąlygas laisvai ir sąžiningai konkurencijai tarp ūkio subjektų, todėl siekdama pasinaudoti šia jai įstatymo suteikta diskrecija ir pasirinkdama atliekų tvarkymo būdą, viešojo administravimo institucija turi įvertinti ir kitus teisės aktus, nustatančius papildomus įpareigojimus, tarp jų ir KĮ ir jo 4 straipsnį, Konstituciją, kurios 46 straipsnis įtvirtina draudimą monopolizuoti rinką ir saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą.

Atsakovas nurodė, jog Trakų rajono savivaldybė, net ir esant sutartyje numatytai galimybei pratęsti sutartį, turėjo atsižvelgti į kitais teisės aktais nustatytus reikalavimus, įvertinti, ar toks sutarties pratęsimas nepažeis jais ginamų vertybių, bei atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, galimas tokio sutarties pratęsimo pasekmes nagrinėjamai rinkai, konkurencijos sąlygoms joje bei kitiems atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ar galintiems konkuruoti ūkio subjektams. Darė išvadą, kad Trakų rajono savivaldybės sutartis su UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ gali būti pratęsiama tik tais atvejais, kai įvertinus visas aukščiau minėtas aplinkybes, savivaldybė gali garantuoti, kad toks jų sprendimas nepažeis pareigos užtikrinti KĮ 4 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvę. Todėl manė, kad sutarties nuostata, leidžianti ją pratęsti papildomam laikotarpiui, nerengiant viešojo konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, turėtų būti įgyvendinama ir sutartis pratęsiama tik išimtiniais atvejais bei sąlygomis, kai nėra kitų ūkio subjektų, kurie galėtų teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir tokiu būdu būtų užtikrintas viešasis interesas.

Paaiškino, kad savivaldybėms pareigą neatlikti tokių veiksmų, kokius atliko Trakų rajono savivaldybė (t. y. pratęsė su bendrove komunalinių paslaugų teikimo sutartį, taip pažeisdama KĮ 4 straipsnį) nustato ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. D1-233 „Dėl sutarties tarp įmonių, kurios vykdo komunalinių atliekų surinkimą, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą ir savivaldybės (arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigto juridinio asmens, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktas, kuriame nustatyta, jog savivaldybė užtikrina, kad sudarant sutartis su įmone būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų. Tokia savivaldybei nustatyta pareiga galioja ne tik sutarties sudarymo metu, bet ir sprendžiant klausimą dėl sutarties pratęsimo. Pastebėjo, kad KĮ 4 straipsnis nėra tapatus viešųjų pirkimų ar koncesijų taisyklėms, taigi aplinkybė, kad VPĮ numato sutarties pratęsimo galimybę, o Koncesijų įstatyme yra nustatytas vienintelis imperatyvus įpareigojimas, kad sutarties terminas neturi būti ilgesnis nei 25 metai, nėra aktuali įrodinėjant KĮ pažeidimo nebuvimą.

Taryba pabrėžė, jog KĮ 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti turi būti konstatuota aplinkybių visuma, kuri nėra siejama su konkretaus sprendimo atitiktimi kitiems teisės aktams. Nustačius šias minėtas aplinkybes, to pakanka konstatuoti, jog buvo padarytas KĮ 4 straipsnio pažeidimas. Nurodė, jog pareiškėjų argumentas, kad Taryba neatsižvelgė į UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą investuotas lėšas, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad paties konkurso sąlygos reikalavo paslaugų tiekėją įsipareigoti garantuoti tam tikras investicijas, be to, jose nebuvo nustatyta galimybė sutarties terminą pratęsti pasibaigus ketverių metų terminui, kuriam buvo sudaroma sutartis (apie tokią galimybę buvo užsiminta tik prie konkurso sąlygų pridėtame sutarties projekte), todėl UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ dalyvaudamas konkurse galėjo tinkamai įvertinti savo galimybes dalyvauti viešajame konkurse ir teikti savo paslaugas. Aplinkybė, kad UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ viršijo numatytas investicijas, ypač kai tokios aplinkybės egzistavimas konkurso sąlygose nebuvo numatytas kaip pagrindas sutarčiai pratęsti, taip pat nedaro savivaldybės susitarimo su bendrove pratęsti sutartį neprieštaraujančio KĮ 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos sąlygų skirtumas gali būti pateisinamas tik įstatymų nustatytų imperatyvių reikalavimų vykdymu, kurių šiuo atveju nebuvo nustatyta, tuo tarpu savivaldybės gauta ekonominės nauda ar bendrovės į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą investuotos didelės lėšos šiuo atveju negali būti laikomi pakankamu pagrindu pateisinti sukurtų konkurencijos sąlygų skirtumų.

Pažymėjo, jog savivaldybė ne tik nepateikė gautą ekonominę naudą nemokamai įrengus konteinerius pagrindžiančių įrodymų, bet ir tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad savivaldybė sutartyje su UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ yra saistoma įsipareigojimais (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo atveju ankščiau nustatyto termino ne dėl UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ kaltės, savivaldybė privalės kompensuoti bendrovei dalį konteinerių įrengimo darbų ir konteinerių įrengimo išlaidų kainos; UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ pateikus prašymus dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo įkainių didinimo, savivaldybė privalės koreguoti šiuos įkainius), kurių pagrindu savivaldybės argumentas dėl gautos ekonominės naudos nemokamai įrengus konteinerius kelia abejonių, kadangi dėl nenumatytų aplinkybių nutraukus sutartį anksčiau termino ne dėl UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ kaltės, savivaldybė patirtų papildomų išlaidų, o komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo įkainių padidinimo našta, tikėtina, tektų komunalinių (buitinių) atliekų turėtojams. Pabrėžė, jog nei VPĮ, nei Koncesijų įstatymas nenumato tokių specialiųjų normų, kurios nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą taikyti išimtį iš KĮ 4 straipsnio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į skundus (b. l. 131-132) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad ginčo išsprendimas negali turėti jokios įtakos Vyriausybės atstovo teisėms ir pareigoms.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „VSA Vilnius“ atstovė teismo posėdyje pasisakė, kad palaiko Tarybos išvadas, mano, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad norėjo patekti į požeminių konteinerių paslaugų teikimo rinką Trakų rajone, tačiau 2008 metais sužinojo, jog tokios galimybės nėra. Pažymėjo, kad savivaldybės argumentai dėl investicijų yra prieštaringi, kadangi teigiama, jog sutartos investicijos dar nėra investuotos, po to savivaldybė savo skundą grindžia investicijų atsiperkamumu. Paaiškino, kad UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ yra buvusi savivaldybės įmonė, kuri buvo privatizuota, todėl darė išvadą, jog dar 2004 metais priemonės bei įrankiai perimti ir jokių papildomų investicijų nereikėjo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu (t. I, b. l. 186-207) nusprendė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 10 d. nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Trakų rajono savivaldybės sprendimų, pavedant viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ir plėtojimą vykdyti UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Tarybos Viešojo administravimo subjektų veiklos skyrius 2010 m. rugpjūčio 25 d. surašė pranešimą Nr. SS-30 (Tarybos byla, l. 122-130). Šiame pranešime aprašytos nustatytos faktinės aplinkybės, pasisakoma dėl 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimo, pateikiamas teisinis aplinkybių vertinimas, pasisakoma dėl rinkos apibrėžimo ir galinčių joje konkuruoti subjektų. Daroma išvada, kad 2008 m. birželio 30 d. susitarimas Nr. T1-330, sudarytas be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, prieštarauja KĮ 4 straipsnio reikalavimams. Nurodyta, kad savivaldybė, organizuodama jai reikalingų paslaugų pirkimą, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę užtikrinančias procedūras. Tokia galimybė nebuvo ribojama jokiais teisės aktų reikalavimais, nenustatyta, kad savivaldybė tokį sprendimą priėmė, vykdydama kitų įstatymų reikalavimus. Šiuo pranešimu užbaigtas bylos tyrimas. Byla nagrinėta 2011 m. sausio 26 d. posėdyje (protokolas Nr. 4S-5, b. l. 171-175). Svarstyme dalyvavo Trakų rajono savivaldybės atstovas ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atstovas ir kt. Iš posėdžio protokolo galima daryti išvadą, kad svarstymo metu Tarybos atstovas, atsakydamas į Vyriausybės atstovo pastabas, kad Vyriausybės atstovas prašė įvertinti ir 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties 31 punktą, ir 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimą dėl atitikties KĮ 4 straipsniui, iš esmės paskelbė protokolinį nutarimą, kuris po to buvo aptariamas pasisakymuose. Tarybos atstovas pasisakė: „<...> pažymėtina, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties 31 punkto nuostata „abiem šalim susitarus, sutartis gali būti pratęsta, papildyta ir pakeista“ išreiškia susitariančių šalių ketinimus ir/ar valią sudarant sutartį, tačiau pati savaime nesudaro prielaidų konkurencijos ribojimui, todėl nebuvo pagrindo vertinti šios nuostatos atskirai KĮ prasme. Dėl Vyriausybės atstovo pastabos dėl 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimo vertinimo pažymėtina, kad, kaip tyrimo metu nurodė savivaldybė, prieš pasirašant papildomus susitarimus dėl požeminių konteinerių įrengimo, Savivaldybė atsitiktine tvarka parinko kelias įmones, galinčias atlikti požeminių konteinerių įrengimo darbus. Apklaustos įmonės pateikė savo pasiūlymus, tačiau UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ pasiūlė šiuos darbus atlikti už mažiausią kainą ir geriausiomis sąlygomis. Dėl to nėra pagrindo įtarti, kad šis susitarimas buvo sudarytas pažeidžiant sąžiningos konkurencijos taisykles“. Remdamasis tuo, teismas darė išvadą, jog Taryba pripažino, kad 2007 m. lapkričio 30 d. papildomas susitarimas Nr. T1-642 nepažeidžia KĮ 4 straipsnio reikalavimų, dėl to net nepradėtas tyrimas, nors Vyriausybės atstovas dėl to ir pareiškė pastabą. Todėl pareiškėjų argumentai, kad šioje dalyje (dėl požeminių konteinerių) jie atliko konkurencingas procedūras, yra pagrįsti, tai patvirtina Tarybos 2011 m. sausio 26 d. posėdžio protokolas, taip pat ir priimtas galutinis 2011 m. vasario 10 d. nutarimas Nr. 2S-4, kuriame nėra konstatuota, kad 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimu pažeidžiamos KĮ 4 straipsnio nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Tarybos Nutarime nurodoma, kad 2007 m. lapkričio 30 d. savivaldybė sudarė su operatoriumi papildomą susitarimą Nr. T1-642 dėl požeminių konteinerių įrengimo prie 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties Nr. T1-193. Šiuo susitarimu operatorius įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. savivaldybės teritorijoje atlikti 21 konteinerio, kuriuos jam yra perdavusi savivaldybė ir kurie yra savivaldybės nuosavybė, įrengimo darbus, kurių preliminari vertė – 60 153 litų, o savivaldybė, atsižvelgdama į operatoriaus padarytas investicijas savivaldybės teritorijoje esančius atliekų turėtojus aprūpinant konteineriais, taip pat mainais už operatoriaus atliktus darbus ir patirtas išlaidas įrengiant konteinerius, įsipareigoja pratęsti su operatoriumi 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą sutartį Nr. T1-193 dėl savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo papildomam aštuonerių metų terminui, t. y. iki 2016 m. liepos 1 d. Susitarimu savivaldybė patvirtino, kad iki šio susitarimo pasirašymo dienos operatorius Trakų mieste Vytauto ir Mindaugo g. yra įrengęs ir atliekų turėtojams panaudos teise perdavęs keturis konteinerius, kurie yra operatoriaus nuosavybė ir kurių bendra kaina yra 27 750 litų, o įrengimo darbų vertė – 7 481 litų. Taryba Nutarime pabrėžė, jog sutartyje taip pat nustatyta, kad savivaldybei atsisakius pratęsti 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutartį Nr. T1-193, savivaldybė papildomu susitarimu įsipareigoja kompensuoti visą operatoriaus atliktų darbų ir išlaidų, patirtų atliekant konteinerių įrengimo darbus, kainą pagal operatoriaus parengtas darbų sąmatas. Pratęstą sutartį nutraukus anksčiau termino, t. y. anksčiau nei 2016 m. liepos 1 d. ne dėl operatoriaus kaltės, savivaldybė privalo kompensuoti dalį operatoriaus atliktų konteinerių įrengimo darbų bei konteinerių įrengimo išlaidų kainos. Pasibaigus aštuonerių metų sutarties terminui, operatoriaus pateiktų ir savivaldybės teritorijoje įrengtų konteinerių nuosavybės teisė pereina savivaldybei, įforminant tai atskiru aktu. Nutarime nurodyta, kad tyrimo metu savivaldybė papildomai informavo Tarybą, kad prieš pasirašant papildomus susitarimus dėl požeminių konteinerių įrengimo, savivaldybė buvo išanalizavusi tuo metu rinkoje galiojusias kainas, operatorius pasiūlė šiuos darbus atlikti už mažiausią kainą bei geriausiomis sąlygomis (nemokamai). Be to, savivaldybė Tarybai nurodė, kad papildomų susitarimų pasirašymo metu kitų potencialių komunalinių atliekų tvarkytojų galimybės įrengti požeminius atliekų surinkimo konteinerius neturėjo pagrindo svarstyti, kadangi planuojamos pasirašyti sutarties pagrindinis objektas buvo požeminių konteinerių įrengimo rangos darbai, o ne atliekų tvarkymo paslaugų teikimas, taigi tokia galimybė negalėjo būti svarstoma, nes tuo metu galiojo savivaldybės ir operatoriaus pasirašyta sutartis. Nutarime konstatuojama, kad, vadovaudamasi 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties nuostata, leidžiančia šalims abipusiu susitarimu pratęsti šią sutartį, bei vykdydama 2007 m. lapkričio 30 d. tarp šalių pasirašytą papildomą susitarimą dėl konteinerių įrengimo, savivaldybė 2008 m. birželio 30 d. susitarimu Nr. T-330 pratęsė 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutartį papildomam aštuonerių metų terminui, t. y. iki 2016 m. liepos 1 d. Operatoriui visą sutarties galiojimo laikotarpį suteikta teisė savivaldybės teritorijoje teikti viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo (komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymo) paslaugas. Sutartyje savivaldybė įsipareigoja operatoriui nustatyta tvarka pateikus motyvuotus prašymus dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo įkainių didinimo bei pagrindžiančius įrodymus, koreguoti įkainius, tačiau ne dažniau nei numatyta sutartyje. Dėl prekės rinkos apibrėžimo Nutarime nurodoma, kad tarp savivaldybės ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ 2004 m. rugpjūčio 6 d. pasirašyta sutartimi šiai bendrovei buvo pavesta vykdyti viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ir plėtojimą, dėl to tyrimo metu buvo analizuojama ši veikla. Nutarime remiamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi ir daroma išvada, jog atliekų tvarkymo sutartis, kurią pasirašo paslaugų teikėjas ir atitinkama savivaldybė, yra pagrindas ūkio subjektui pradėti vykdyti veiklą tam tikros savivaldybės teritorijoje, t. y. įeiti į atliekų tvarkymo rinką. Nutarime nurodyta, kad atliekų tvarkymo sąvoka yra apibrėžta ir savivaldybės 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. S1-107 patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse. Nors savivaldybė ir ūkio subjektas yra įpareigoti sudaryti sutartį tik dėl atliekų surinkimo ir įstatyme atliekų vežimas yra įvardijamas kaip atskira ir savarankiška veikla, tačiau įstatymas neįtvirtina jokių specialiųjų reikalavimų atliekų vežimo veiklai, pagal įstatymo nuostatas, atliekų vežimo paslaugos teikėjui pakanka būti registruotam Atliekas tvarkančių įmonių registre nustatyta tvarka. Praktikoje komunalinių (buitinių) atliekų surinkimas ir atliekų vežimas yra neatskiriamos veiklos, teikiamos to paties ūkio subjekto. Tai patvirtina ir savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. S1-107 patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės, kurių 42 punkte nustatyta, jog operatorius, laimėjęs savivaldybės paskelbtą atrankos konkursą ir sudaręs su savivaldybe ilgalaikę sutartį, savivaldybės teritorijoje įgauna teisę ir pareigą pagal nustatytas sąlygas ir tarifus sudaryti sutartis su individualių namų valdų savininkais, butų, sodų ir garažų valdų savininkais arba daugiabučių namų savininkų bendrijomis, būsto eksploatavimo įmonėmis (daugiabučių namų administratoriais), sodų ir garažų bendrijomis, įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis komunalinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimui, išvežimui ir tvarkymui. Atsižvelgiant į tai, vertinant savivaldybės sudarytos bei pratęstos sutarties galimą įtaką konkurencijai, atitinkama prekės rinka (šiuo atveju paslaugos rinka) Tarybos buvo apibrėžta kaip mišrių komunalinių (buitinių) atliekų surinkimas ir vežimas.

Dėl rinkos apibrėžimo šio ginčo kontekste teismas darė išvadą, kad rinka apibrėžta nepakankamai teisingai atsižvelgiant į 2004 metų sutartį ir ypatingai į 2007 metų papildomą susitarimą. Papildomas susitarimas (kuris pripažintas teisėtu) buvo sudarytas dėl požeminių konteinerių įrengimo, jų pateikimo, o ne tik dėl jų eksploatavimo. Savivaldybė vykdydama apklausą apklausė Trakų rajono įmones, kurios nebūtinai turi leidimą atliekų tvarkymo veiklai. Todėl Tarybos analizuota sutartis visa apimtimi (o jos pratęsimas pripažintas neteisėtu) galioja platesnei paslaugų ir prekių rinkai nei apibrėžė Taryba ir rinkos apibrėžimas Nutarime nėra teisingas. Parduoti ir įrengti požeminius konteinerius gali ir bet kuri įmonė, kuri neturi leidimo atliekų surinkimo ir tvarkymo veiklai.

Nurodė, jog Nutarime pasisakoma, kad nagrinėjamu atveju apibrėžiant geografinę rinką buvo atsižvelgta į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis įpareigoja savivaldybes organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Taigi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse įtvirtinami atliekų tvarkymo sistemos principai, atliekų turėtojų ir atliekų tvarkytojų santykiai, teisės ir pareigos, reikalavimai atliekų apskaitai, surinkimui, rūšiavimui ir šalinimui kiekvienoje savivaldybėje gali būti skirtingi, todėl ūkio subjektų, teikiančių šias paslaugas, veiklos sąlygos kiekvienos savivaldybės teritorijoje gali būti skirtingos. Atsižvelgiant į tai, kad komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo savivaldybės teritorijoje paslaugą įmonės gali teikti tik tuo atveju, jei yra sudariusios sutartį su savivaldybe, teismas darė išvadą, jog atliekų surinkimo, vežimo ir tvarkymo paslaugas teikiantys ūkio subjektai veikia savivaldybės nustatytomis sąlygomis, todėl atitinkama geografinė rinka Tarybos Nutarime apibrėžta kaip Trakų rajono savivaldybės teritorija.

Dėl atitinkamos rinkos ir jos dalyvių teismas nurodė, jog Taryba Nutarime nagrinėja savivaldybės sprendimo pavesti viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ir plėtojimą vykdyti UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ įtaką konkurencijos sąlygoms šioje atitinkamoje rinkoje – mišrių komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo Trakų rajono savivaldybės teritorijoje rinkoje. Požeminių konteinerių pardavimas, įrengimas nepatenka į Tarybos tyrimą, nes rinka apibrėžta netiksliai. Teismas nurodė, jog dalis galimos rinkos nebuvo įvertinta, dėl to ir konkurencijos ribojimo analizė, kurią atliko Taryba, negali būti išsamia. Visgi būtina atsižvelgti į tai, kad konteinerių pardavimui ir įrengimui Atliekų tvarkymo įstatymas jokių papildomų privalomų reikalavimų nekelia, t. y. nereikalauja gauti leidimą tokiai ūkinei veiklai, registruotis Vyriausybės nustatyta tvarka, sudaryti sutartį su savivaldybe, todėl ši rinkos dalis skiriasi nuo paslaugų, tokių kaip atliekų surinkimas, tvarkymas, sistemų eksploatavimas, rinkos dalies. Nutarime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad yra kitų ūkio subjektų, kurie konkuruoja ar galėtų konkuruoti atitinkamoje rinkoje dėl nagrinėjamų paslaugų teikimo su UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“. Pastebėjo, kad savivaldybė 2008 m. birželio 30 d. susitarimu Nr. T1-330 „Dėl 2004-08-06 Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo sutarties Nr. T1-193 pratęsimo“ pratęsė sutartį su operatoriumi aštuonerių metų terminui, t. y. iki 2016 m. liepos 1 d., suteikdama teisę minėtai bendrovei visą sutarties galiojimo laikotarpį savivaldybės teritorijoje teikti viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo (komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymo) paslaugas.

Teismas nurodė, jog, įvertinus visą Nutarimo turinį, jame daromas išvadas, matyti, kad nei 2004 metų sutartis (kurios 10.16 punkte nustatyta (Tarybos byla, l. 38-43), kad savivaldybė įsipareigoja nesudaryti sutarčių su kitomis atliekų tvarkymo įmonėmis dėl savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo, išskyrus atvejus, kai tai yra susiję su savivaldybės įsipareigojimais UAB „Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC)“, kai Atliekų tvarkymo įstatymas nedraudžia savivaldybėms pasirašyti sutartis su keletu atliekų tvarkymo įmonių), nei 2007 m. lapkričio 30 d. papildomas susitarimas Nr. T1-642 nebuvo tirti, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais KĮ 4 straipsnio reikalavimams. Jeigu 2004 metų sutarties 10.16 punkto atitikties KĮ 4 straipsniui tirti niekas ir neprašė, tai dėl 2007 m. lapkričio 30 d. papildomo susitarimo tyrimą atlikti prašė Vyriausybės atstovas. Tarybos posėdyje buvo paaiškinta, kad dėl šio susitarimo tyrimas neatliktas, nes jį priimant buvo atliekama konkurencinga apklausos procedūra. Todėl teismas darė išvadą, kad, pripažinus 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimą neprieštaraujančiu KĮ 4 straipsnio reikalavimams, būtina vertinti šio susitarimo reikšmę pratęsiant 2004 metų sutartį 2008 metų susitarimu. Teismas vertino, ar yra viena iš privalomų sąlygų, kad Taryba galėtų pripažinti 2008 metų susitarimą prieštaraujančiu KĮ 4 straipsniui, o būtent, ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Pabrėžė, jog pagal Tarybos atlikto tyrimo rezultatus, taip pat susipažinus su 2004 metų sutartimi, galima daryti išvadą, kad 2004 metų sutartyje sutarties pratęsimas nebuvo numatytas kaip privaloma sutarties sąlyga, o tik kaip galimybė, ir nebuvo aptarta, kada būtų tikslinga sutartį pratęsti. Sutarties pratęsimo pagrindine sąlyga buvo abiejų šalių susitarimas, o tai reiškia, kad tiek savivaldybės administracija, tiek atliekų tvarkymo paslaugos teikėjas turėjo teisę atsisakyti pratęsti sutartį ir tai nebūtų sutarties sąlygų pažeidimas. Tiek 2004 metų sutarties, tiek 2007 metų ir 2008 metų susitarimų šalimi buvo Trakų rajono savivaldybės administracija, todėl pareiškėjų argumentai, kad sutartį buvo galima pratęsti ir pagal VPĮ ir pagal Koncesijų įstatymą nevertintini kaip privalomas įstatymo reikalavimų vykdymas. Šie įstatymai neįpareigoja pratęsti sutartį. Teismas darė išvadą, kad apskritai pareiškėjai nenuosekliai aiškina, kurį iš nurodytų įstatymų jie taikė 2004 metų sudarydami sutartį (VPĮ ar Koncesijų įstatymą). Tačiau 2004 metais sutarties vykdymo eigoje ją pakeičiant 2007 m. lapkričio 30 d. papildomu susitarimu, dėl kurio Taryba aiškiai pasisakė, kad jis neprieštarauja KĮ 4 straipsniui, nes jį sudarant naudotos konkurencingos procedūros (įmonių apklausa), tuo pačiu nebuvo priekaištų ir šiame susitarime numatytam aštuonerių metų terminui, situacija, palyginus su 2004 metų sutarties 31 punkte nustatyta sąlyga, pasikeitė iš esmės.

Teismas nurodė, jog 2007 m. lapkričio 30 d. papildomo susitarimo dėl požeminių konteinerių įrengimo prie 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties Nr. T1-193 dėl Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo Nr. T1-642 1 punkte „Susitarimo objektas“ nustatyti du abiejų sutarties šalių įsipareigojimai – operatorius įsipareigoja atlikti požeminių konteinerių komunalinėms atliekoms ir/ar antrinėms žaliavoms surinkti įrengimo darbus šiame susitarime nurodytomis sąlygomis, o savivaldybė mainais į operatoriaus atliktus konteinerių įrengimo darbus bei iki šio susitarimo pasirašymo įrengtus bei atliekų turėtojams panaudos teise perduotus konteinerius įsipareigoja nustatytomis sąlygomis pratęsti 2004 m. rugpjūčio 6 d. su operatoriumi sudarytą sutartį Nr. T1-193 dėl Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo.Šitas įsipareigojimas dar kartą pakartotas susitarimo 8 punkte, kuriame savivaldybė jau konkrečiai įsipareigoja, esant tam tikroms sąlygoms, pratęsti 2004 metų sutartį iki 2016 m. liepos 1 d. Niekas iš byloje dalyvaujančių asmenų nepaneigė, kad tos sąlygos (aprūpinti konteineriais) buvo įvykdytos. Kaip kiekvienoje panašioje sutartyje, toliau numatomos sankcijos savivaldybei už sutarties nutraukimą anksčiau termino nesant operatoriaus kaltės. Susitarimo 18 punkte nustatyta, kad šis susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos ir yra neatskiriama 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties Nr. T1-193 dalis. Nepaisant to, kad 2004 metų sutartyje apie požeminius konteinerius nebuvo susitarta, tik buvo sutarta apskritai dėl bendros investicijų sumos, tačiau 2007 metų susitarimas pasirašytas, kai sutartis dar turėjo galioti iki 2008 m. liepos 1 d., t. y. septynis mėnesius, 2007 metų susitarimas ir 2004 metų sutartis tapo vienu bendru dokumentu, sutartimi, kurioje numatyti nauji, jau privalomi įsipareigojimai abiems šalims. Daroma išvada, kad tik dėl to, kad buvo pasirašytas 2007 metų susitarimas, 2008 m. birželio 30 d. tarp sutarties šalių pasirašytas susitarimas dėl sutarties Nr. T1-193 pratęsimo T1-330, nes savivaldybė įsipareigojo pratęsti sutartį. Taryba pripažino, kad visas sprendimas dėl požeminių konteinerių įrengimo (2007 metų papildomas susitarimas visa apimtimi) priimtas teisėtai, laikantis konkurencingos procedūros. Nurodė, jog nei Taryba, nei Viešųjų pirkimų tarnyba neatliko tyrimo ta prasme, ar 2007 metų ir 2008 metų susitarimuose nėra visai naujų, papildomų sąlygų, dalyje dėl kurių būtina buvo sudaryti naują sutartį, atitinkamai taikant konkurencingas procedūras, tuo tarpu 2007 m. lapkričio 30 d. susitarime esančios naujos sąlygos Tarybos buvo pripažintos teisėtomis. Taryba netyrė, ar sudarant 2007 metų papildomą susitarimą, pratęsiant 2008 metų sutartį, nebuvo pažeistos tuo metu galiojusio Koncesijų įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatos, kad net ir suteikiant koncesiją be konkurso, apie tai būtina paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, todėl teismas šio klausimo netyrė.

Teismas pažymėjo, jog tarp Trakų rajono savivaldybės ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ 2008 m. birželio 30 d. dar galiojo 2004 metų sutartis dėl paslaugų teikimo, jos dalimi buvo 2007 metų papildomas susitarimas. Tokius santykius reguliuoja ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šiuo atveju teismas rėmėsi tuo, kad 2004 metų sutartis ir jos 2007 m. lapkričio 30 d. papildymas, o tai sudaro vieną sutartį, Tarybos Nutarime laikomi sudarytais teisėtai, kiek tai priklauso Tarybos kompetencijai, t. y. ši 2004 metų sutartis, papildyta 2007 metais, neprieštarauja konkurencijos ribojimą draudžiančioms KĮ nuostatoms, tokiu atveju galima teigti, kad 2004 metų sutartis su 2007 metų papildymu yra teisėtai sudaryta sutartis visa apimtimi. 2007 metų papildomame susitarime (kuris tapo 2004 metų sutarties dalimi), 1 ir 8 punktuose įtvirtintas savivaldybės įsipareigojimas pratęsti 2004 metų sutartį visa apimtimi (ir su papildymu dėl požeminių konteinerių) aštuoneriems metams, t. y. iki 2016 m. liepos 1 d. Tarybos tirtas 2008 m. birželio 30 d. susitarimas tėra 2007 metų sutarties papildyme esančių įsipareigojimų įvykdymas. 2007 metų papildomame susitarime nebuvo numatyta, kad prieš vykdant savivaldybei įsipareigojimus bus atlikta kokia nors konkurencinga procedūra, be to, Taryba nustatė, kad 2007 metų papildomas susitarimas priimtas įvykdžius konkurencingą apklausos procedūrą. Tokiu atveju savivaldybės administracija, 2008 m. birželio 30 d. pasirašydama susitarimą dėl 2004 metų sutarties pratęsimo ir jame nurodydama, kad vadovaujasi 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimu, negalėjo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų, nes vykdė kitą sutartį, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (CK 6.189 str.) 2004 metų sutarties šalims turėjo įstatymo galią, o Trakų rajono savivaldybės administracija buvo 2004 metų (papildytos 2007 metais) sutarties šalimi, administracija pasirašė ir 2008 metų susitarimą. Todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų (Nutarime nurodyta 3 sąlyga), kuri leistų pripažinti, kad savivaldybė, pratęsdama sutartį 2008 metų susitarimu pažeidė KĮ 4 straipsnį. Teismas darė išvadą, jog Nutarimas yra neteisėtas, nes prieštarauja KĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas plačiau neanalizavo, ar kitos dvi sąlygos Nutarime nustatytos teisingai, nes privaloma nustatyti tų sąlygų visumą. Pažymėjo, jog šiuo atveju vykdant įstatymų reikalavimus (CK 6.189 str. 1 d.) neįmanoma buvo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų. CK 6.59 straipsnis draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas. Kadangi minėti specialūs įstatymai šiais aspektais sutarčių nereglamentuoja (dėl teisėtos sutarties privalomumo šalims), taikytinos CK normos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kitų pareiškėjų argumentų teismas neanalizavo. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad 2008 metų susitarimą sudaryti juos įpareigojo VPĮ, Koncesijų įstatymas. Taip pat nurodė, jog nėra pagrindo sutikti su teiginiais, kad sutarties pratęsimą be konkurso sąlygojo investicijų atsipirkimas. Nors Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad koncesijos sutarties terminas ir jo pratęsimo sąlygos, jei dėl jų susitariama, sąlygojami tuo, kad užtikrintų investicijų atsipirkimą ir protingą investicijų grąžą, ir kad koncesijos sutartis gali būti pratęsiama, bet jos bendra trukmė turi būti ne ilgesnė kaip 25 metai, tačiau, kaip teisingai nurodė Taryba Nutarime, pareiškėjai neįrodė šių aplinkybių faktiniais duomenimis. Taryba ne kartą pareiškėjams siūlė teikti faktinius duomenis, tačiau jokių aiškių ir konkrečių paskaičiavimų dėl investicijų atsipirkimo ir grąžos pareiškėjai nepateikė nei Tarybai, nei teismui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 4 d. nutarimą Nr. 2S-4 palikti galioti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl rinkos apibrėžimo yra nemotyvuotos bei neįrodo Nutarime padarytos išvados dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nepagrįstumo. Pabrėžia, jog KĮ 4 straipsnio pažeidimo atveju nėra būtinas itin detalus atitinkamos rinkos apibrėžimas, laikantis sąlygos, kad yra įmanoma nustatyti, jog yra ūkio subjektų, kurių atžvilgiu yra ar gali būti sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo, kad požeminių konteinerių įrengimui nėra numatyta jokių specialių reikalavimų, požeminius konteinerius parduoti ir įrengti gali ir ūkio subjektai, kurie nevykdo atliekų tvarkymo veiklos, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog požeminių konteinerių įrengimas ir atliekų tvarkymas sudaro vieną rinką.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl prekės rinkos apibrėžimo neatitinka prekės rinkos apibrėžimui keliamų reikalavimų. Remiantis 2000 m. vasario 24 d. Tarybos nutarimu Nr. 17 patvirtintų Tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 6 punktu, apibrėžiant prekės rinką nustatomos prekės, kurios yra ar gali būti pakeičiamos vienos kita, tai yra vertinamas paklausos pakeičiamumas, kuris reiškia, kad turi būti nustatomos prekės (ar paslaugos), kurios vartotojui yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Tai, kad nagrinėjamu atveju sutartis dėl atliekų surinkimo ir vežimo bei dėl požeminių konteinerių įrengimo buvo sudaryta su tuo pačiu ūkio subjektu savaime nesuponuoja, kad šios dvi paslaugos sudaro vieną rinką, nes tos pačios sutarties šalys savaime nenulemia, kad prekės ar paslaugos dėl kurių sudaryta sutartis tarp tų pačių asmenų, tampa pakeičiamos pagal savybes, naudojimą ir kainą. Nurodo, jog faktinės aplinkybės patvirtina, kad savivaldybė apklausė įmones, siekdama įsigyti tik požeminių konteinerių įrengimo paslaugas, kas aiškiai patvirtina, jog šios paslaugos yra atskiros, nesusijusios su atliekų surinkimu ir vežimu. Neatlikęs rinkos apibrėžimui nustatyti būtinos analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė KĮ 3 straipsnio 5 ir 6 punktų reikalavimus. Be to, teismas sprendime nemotyvuoja, dėl kokių aplinkybių konteinerių įrengimas turėtų būti įtraukiamas į rinkos apibrėžimą ir kokią įtaką tai turi vertinimui, ar atliekų surinkimą ir vežimą vykdantiems ūkio subjektams buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos savivaldybės teritorijoje. Atsakovas teigia, kad, manydamas, jog jis netiksliai apibrėžė atitinkama rinką, teismas turėjo įvertinti, ar dėl to jo išvada dėl konkurencijos ribojimo tarp atliekų tvarkymo paslaugas teikiančių ūkio subjektų yra nepagrįsta. Tokia išvada darytina dėl to, kad KĮ 4 straipsnio pažeidimo atveju rinkos apibrėžimui keliami specifiniai minimalūs reikalavimai ir detalus rinkos apibrėžimas nėra būtinas, jei galima identifikuoti, kad yra ūkio subjektų, kurių atžvilgiu yra ar gali būti sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tariamai neteisingai apibrėžtos atitinkamos rinkos nepaneigia, kad dėl savivaldybės sprendimo be konkurencingos procedūros pratęsti sutartį aštuoneriems metams nepagrįstai užkertamas kelias kitiems atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikėjams varžytis dėl teisės teikti atitinkamas paslaugas savivaldybės teritorijoje, o operatoriui suteikiamas pranašumas bei galimybė be konkurencijos išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį ir gauti nuolatines pajamas. Tokią Tarybos poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009.

Taryba nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar, nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų (sutarties pratesimas be konkurencingos procedūros, teisę teikti paslaugas nepagristai suteikiant vienam ūkio subjektui), kiti ūkio subjektai būtų galėję konkuruoti su operatoriumi dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų savivaldybei teikimo, apsiribodamas tik formaliu ir nepagrįstu konstatavimu, jog tai, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas dėl požeminių konteinerių įrengimo, reiškia, jog Taryba neteisingai apibrėžė prekės rinką ir kad konkurencijos ribojimo analizė negali būti laikoma išsamia. Iš pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų jokiu būdu neseka išvada, kad Nutarime pateikta konkurencijos ribojimo analizė yra nepagrįsta, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats teismas motyvų dėl galimo konkurencijos ribojimo ar tariamai netinkamo prekės rinkos apibrėžimo įtakos pažeidimo vertinimui nepateikia. Taigi iš sprendime išdėstytų argumentų visiškai neaišku, kokią įtaką Nutarimo pagrįstumui turi pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad dalis galimos rinkos nebuvo įvertinta. Mano, kad neįvertinta „galimos rinkos dalis” gali būti reikšminga tik tuo atveju, jei tai lemtų neteisingą atitinkamos rinkos apibrėžimą ir neteisingą konkurencijos ribojimo analizę, kas darytų nepagrįstu Nutarimą. Tačiau tokių išvadų pirmosios instancijos teismas nedaro, todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarybos pateiktas rinkos apibrėžimas ir atliktas pažeidimo vertinimas yra nepagrįstas. Atkreipia dėmesį, jog papildomų paslaugų įtraukimas į prekės rinkos apibrėžimą nekeistų išvadų dėl konkurencijos ribojimo ir skirtingų konkurencijos sąlygų, kurios atsirado be konkurso ar konkurencingos procedūros pratęsus sutartį su operatoriumi. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad yra ir kitų ūkio subjektų, kurie norėtų ir galėtų teikti savivaldybei paslaugas, kurias teikia operatorius, pavyzdžiui, analogiškas paslaugas (tiek požeminių konteinerių pardavimą ir įrengimą, tiek atliekų surinkimą ir vežimą) galėtų ir norėtų teikti UAB „VSA Vilnius”.

Dėl diskriminavimo ir skirtingų konkurencijos sąlygų atsakovas nurodo, jog jis neginčija, kad savivaldybei, sudarius sutartį su operatoriumi dėl atliekų surinkimo ir vežimo savivaldybės teritorijoje, kiti ūkio subjektai negali teikti šių paslaugų sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau tokia situacija savaime nelemia KĮ 4 straipsnio pažeidimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011 ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju vertinant savivaldybės sprendimo pratęsti sutartį su operatoriumi atitiktį KĮ 4 straipsnio reikalavimams, lemiamą reikšmę turi aplinkybė, ar visi ūkio subjektai turėjo vienodas galimybes konkuruoti dėl sutarties su savivaldybe sudarymo. Tuo tarpu iš faktinių aplinkybių akivaizdu, jog bendrovės konkurentai tokių galimybių neturėjo, nes sutartis buvo pratęsta jiems apskritai nežinant, kad buvo galimybės pradėti vykdyti veiklą savivaldybės teritorijoje. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai teigia, kad Taryba neanalizavo 2004 metų sutarties ir 2007 metų papildomo susitarimo. Taryba įvertino su šių susitarimų sudarymu susijusias aplinkybes tiek, kiek to reikėjo paneigti ar patvirtinti, kad sudarydama šiuos susitarimus savivaldybė nepagrįstai apribojo ūkio subjektų galimybes konkuruoti dėl patekimo į atitinkamą rinką Kadangi, įvertinus faktines aplinkybes, nebuvo pagrindo pagrįstai įtarti, kad sudarant 2004 metų sutartį ir 2007 metų papildomą susitarimą galėjo būti pažeisti KĮ 4 straipsnio reikalavimai, šių susitarimų kaip galimo pažeidimo Taryba neturėjo pagrindo vertinti (tačiau, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, teisėtais šių sprendimų nepripažino). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad 2004 metų sutartis ir 2007 metų papildomas susitarimas galimai sudarė sąlygas konkurencijos ribojimui daugiau nei to reikalauja Atliekų tvarkymo įstatymas, yra nemotyvuoti. 2004 metų sutartis ir 2007 metų papildomas susitarimas neturi jokios įtakos savivaldybės 2008 metų sprendimo pratęsti sutartį su bendrove vertinimui KĮ 4 straipsnio prasme.

Atsakovas pabrėžia, kad taikant KĮ ūkio subjektų veiksmai turi būti vertinami ne civilinės teisės ar kitos teisės ribose, o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011). Pažymi, jog teismas akcentuodamas sutarčių laisvės principą ignoruoja tai, kad sutarčių laisvės principas nėra absoliutus ir kad šį principą gali riboti imperatyvios įstatymo normos, inter alia,KĮ 4 straipsnis. Teismas ignoruoja, kad savivaldybę saisto Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos, kurios detalizuojamos KĮ 4 straipsnyje. Nurodo, jog Taryba 2008 metų sutarties pratęsimą vertino pagal konkurencijos teisės, o ne civilinės teisės nuostatas. Tarybos atlikto tyrimo objektas buvo ne 2004 metų sutartis ar 2007 metų papildomas susitarimas, o 2008 metų sudarytas sutarties pratęsimas ir jo teisėtumas ne civilinės teisės, o konkurencijos teisės normų kontekste. Nepriklausomai nuo to, ar 2004 metų sutartis ir 2007 metų papildomas susitarimas prieštarauja KĮ 4 straipsnio reikalavimams ar ne, 2008 metų sutarties pratesimas yra savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimas KĮ 4 straipsnio prasme, kuris gali iškraipyti sąžiningą konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Todėl nepagrįstas yra teismo argumentas, kad kadangi nei 2004 metų sutartis, nei 2007 metų papildomas susitarimas nebuvo tirti, pripažinus 2007 metų papildomą susitarimą neprieštaraujančiu KĮ 4 straipsnio reikalavimams, būtina vertinti šio susitarimo reikšmę pratęsiant 2004 metų sutartį 2008 metų susitarimu.

Pabrėžia, jog teismas neanalizavo KĮ 4 straipsnio turinio, ypač kiek tai susiję su skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymu vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pažymi, kad, atsižvelgiant į KĮ 4 straipsnio turinį ir tikslus, Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas yra griežta išimtis iš KĮ 4 straipsnio draudimo, kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas turine teisę ar galimybę, o pareigą pagal galiojančius įstatymus priimti sprendimus, kurie lemia skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Teismas daro išvadą kad pareiškėjų santykius reglamentuoja ir CK, kurio 6.189 straipsnis įtvirtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Remiantis tokia teismo logika, jei sutarties šalys (ūkio subjektai) susitaria dėl prekių kainų, gamybos kiekių, tačiau sutartis atitinka civilinės teisės reikalavimus, toks susitarimas taip pat yra teisėtas, nesvarbu, kad toks susitarimas pažeidžia imperatyvias KĮ nuostatas. Akivaizdu, kad toks vertinamas konkurencijos teisės požiūriu būtų visiškai nepagrįstas. Atsakovas nurodo, jog teismo motyvai yra nenuoseklūs, nes, pavyzdžiui, iš pradžių nurodydamas, kad Taryba iš dalies teisingai įvertino, kad operatorius yra privilegijuojamas ir kad dėl savivaldybės sprendimo pratęsti sutartį aštuoneriems metams yra sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos, vėliau teismas konstatavo, jog analizuoti pirmųjų dviejų atsakomybės pagal KĮ 4 straipsnį sąlygų nėra tikslinga, nes bet kuriuo atveju nėra tenkinama trečioji sąlyga.

Pareiškėjas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 14-20) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendime rinkos apibrėžimo trūkumai yra sietini su Tarybos padarytomis rinkos apibrėžimo klaidomis, o ne su rinkos apibrėžimo argumentacijos išsamumo stoka, todėl Tarybos nurodomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra neaktualūs. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad ta aplinkybė, jog dalis galimos rinkos nebuvo įvertinta, lemia, kad Tarybos atlikta konkurencijos ribojimo analizė negali būti išsami. Nurodo, jog konkurencijos ribojimas tiriamas ne abstrakčiu požiūriu, o konkrečios rinkos atžvilgiu, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, netinkamai apibrėžus rinką, tai turėjo įtakos konkurencijos ribojimo analizės išsamumui ir teisingumui. Mano, jog teismas teisingai ir pagrįstai pasisakė dėl prekės rinkos apibrėžimo. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 34 dalis komunalinių atliekų tvarkymo sistemą apibrėžia kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visumą, susijusią su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis atliekų tvarkymą apibrėžia kaip atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą ir šalinimą, šių veiklų organizavimą ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnė priežiūrą, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas. Pažymi, jog komunalinių atliekų tvarkymas bei komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas apima platų paslaugų spektrą: įvairių komunalinių atliekų, įskaitant antrines žaliavas, surinkimo, rūšiavimo, išvežimo, perdirbimo, šalinimo, gyventojų parūpinimo atliekų surinkimo priemonėmis, atliekų surinkimo aikštelių eksploatavimo, gyventojų švietimo atliekų tvarkymo klausimais ir kt. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis numato, jog savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros paslaugų teikimą konkurso būdu gali pavesti operatoriui, konkrečiau nedetalizuodama, kokias konkrečias atliekų tvarkymo veiklas turėtų apimti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros paslaugos. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą šių klausimų sprendimas priskirtas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Taigi nurodytos teisinio reglamentavimo normos sudaro prielaidas prekės rinką apibrėžti plačiau nei vien tik komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas, jeigu tokį komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo modelį yra pasirinkusi savivaldybė. Šio nagrinėjamo ginčo atveju, kiek ir kokių funkcijų atliekų tvarkymo srityje savivaldybė yra patikėjusi operatoriui, t. y. kokios paslaugos patenka į komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros paslaugų rinką, spręstina pagal savivaldybės ir operatoriaus pasirašytas sutartis, ką būtent ir darė pirmosios instancijos teismas. Sutinka, kad komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo bei požeminių konteinerių pateikimo atliekų turėtojams ir jų įrengimo paslaugos nėra tarpusavyje pakeičiamos, tačiau pažymi, jog komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas nėra tarpusavyje paklausos požiūriu pakeičiamos paslaugos, todėl vadovaujantis Tarybos logika dėl nurodytų priežasčių komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas irgi negalėtų sudaryti vienos rinkos (nors tokį rinkos apibrėžimą naudoja pati Taryba).

Mano, jog, apibrėžiant prekės rinką svarbus yra ne tiek vertinamų paslaugų paklausos pakeičiamumas, kiek antrinių prekių priklausymas nagrinėjamai rinkai (Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 4 p., 27 p.). Pagal Tarybos paaiškinimus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo antrinė prekė yra suprantama kaip pirminės prekės papildinys, vartojamas tik kartu su pirmine preke. Atliekų surinkimo konteinerių pateikimas (įrengimas) atliekų turėtojams, jų priežiūra, savalaikis aptarnavimas (ištuštinimas) yra neatskiriama komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugos dalis. Neužtenka atliekų turėtojams vien pateikti atliekų surinkimo konteinerius – būtina iš jų išvežti susikaupusias atliekas. Todėl atliekų turėtojų aprūpinimas atliekų surinkimo konteineriais laikytinas antrine paslauga, kuri kartu su pirmine paslauga – atliekų surinkimu ir išvežimu gali sudaryti bendrą prekės (šiuo atveju – paslaugos) rinką. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas Nutarimą panaikino ne dėl konkurencijos ribojimo ir skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo neteisingo įvertinimo, o dėl to, kad Taryba, neteisingai apibrėžusi rinką netinkamai įvertino būtinąją sąlygą (dėl Lietuvos Respublikos įstatymų įtakos skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymui) KĮ 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nesutinka su Tarybos argumentu, jog 2004 metų sutartis ir 2007 metų papildomas susitarimas prie sutarties neturi jokios įtakos savivaldybės 2008 metų sprendimo pratęsti sutartį su operatoriumi vertinimui KĮ 4 straipsnio prasme. Pažymi, jog teismas iš esmės pritarė esminei nuostatai, kad 2008 m. birželio 30 d. susitarimas Nr. Tl-330, sudarytas tarp pareiškėjų, yra sudėtinė 2004 metais vykusio viešojo konkurso, dėl šio konkurso buvo pasirašytos sutarties ir 2007 m. lapkričio 30 d. papildomo susitarimo Nr. T1-642 prie sutarties dalis, todėl 2008 m. birželio 30 d. susitarimo Nr. Tl-330 teistumo klausimas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo išvardintų dokumentų. Nesutinka su Tarybos teiginiu, jog Taryba neturėjo pagrindo vertinti kaip galimo pažeidimo 2004 metų sutarties ir 2007 metų papildomo susitarimo prie sutarties ir nurodo, kad tiek rinkos apibrėžimas, tiek konkurencijos ribojimas turėjo būti nagrinėjamas vertinant visus šiuos dokumentus kaip visumą. Pabrėžia, jog galiojantys teisės aktai nepateikia komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros paslaugų apibrėžimo, kurį būtina analizuoti siekiant tinkamai apibrėžti prekės rinką ir kurio turinys gali būti atskleistas tik analizuojant visus tarp pareiškėjų pasirašytus dokumentus dėl to paties dalyko. Nurodo, jog iš Tarybos 2011 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 4S-5 matyti, kad Taryba vertinti 2004 metų sutarties 31 punktą (dėl sutarties pratęsimo galimybės) ir 2007 m. lapkričio 30 d. papildomą susitarimą prie sutarties atsisakė. Tarybos atstovas posėdyje informavo, jog Taryba neturi pagrindo įtarti, kad 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimas buvo sudalytas pažeidžiant sąžiningos konkurencijos taisykles. Preziumuojant, jog Taryba, prieš priimdama sprendimus pradėti ar nepradėti tyrimą dėl KĮ Mano, jog tiek 2004 metų sutartis, tiek 2007 metų bei 2008 metų susitarimai prie jos, turi būti vertinami in corpore kaip viena sutartis.

Pareiškėjas nurodo, jog KĮ 4 straipsnio 2 dalies sąlyga – skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu – aiškiai yra siejama su Lietuvos Respublikos įstatymais, o ne KĮ, taigi sprendžiant dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo kitų teisės šakų normos yra ne mažiau aktualios nei KĮ normos. Teigė, jog teismas byloje yra laisvas remtis visais galiojančiais teisės aktais, kurie reguliuoja ginčo teisinius santykius, nebent draudimas tai daryti aiškiai būtų įtvirtintas KĮ. KĮ tokių ribojimų nėra, todėl, teismui nustačius, kad šio ginčo teisiniams santykiams taip pat yra taikytinos ir CK nuostatos, šie du teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas. Pabrėžia, jog Tarybos nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011 šioje byloje netaikytinas, ne šiame sprendime buvo sprendžiama dėl KĮ 5 straipsnio taikymo ir aiškinimo sąlygų.

Pareiškėjas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 21) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas palaiko argumentus, išdėstytus 2011 m. kovo 3 d. pareiškime Nr. AP3-937 Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pritaria teismo motyvams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 13) prašo bylą spręsti teismo nuožiūra, nes teismo sprendimas negali turėti įtakos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teisėms ar pareigoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VSA Vilnius“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 22-23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 4 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog trečiasis asmuo savo poziciją nagrinėjamoje byloje išdėstė vykusio teismo posėdžio 2011 m. spalio 17 d. metu, be to, sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymi, jog Trakų rajono savivaldybės administracija pateikė prieštaringus argumentus dėl investicijų, teigiant, kad sutartos investicijos nėra investuotos, po to skundą grindė investicijų atsiperkamumu. Pareiškėjas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas” yra buvusi savivaldybės įmonė, kuri buvo privatizuota, 2004 metais priemonės bei įrankiai perimti ir jokių papildomų investicijų nereikėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 2S-4, kuriuo pastaroji institucija, be kita ko, Trakų rajono savivaldybės 2008 m. birželio 30 d. susitarimą Nr. T1-330 „Dėl 2004-08-06 Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo sutarties Nr. T1-193 pratęsimo“ pripažino pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį ir įpareigojo Trakų rajono savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbimo dienos panaikinti pirmiau minėtą susitarimą arba pakeisti jį taip, kad šis susitarimas neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės konstatavo, jog Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinką, taip pat nurodė, kad 2008 m. birželio 30 d. pasirašydama susitarimą dėl 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties Nr. T1-193 pratęsimo ir jame nurodydama, kad vadovaujasi 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimu Nr. T1-642, Trakų rajono savivaldybės administracija negalėjo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų, nes vykdė kitą sutartį, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (Civilinio kodekso 6.189 straipsnį) 2004 m. sutarties šalims turėjo įstatymo galią, o Trakų rajono savivaldybės administracija buvo 2004 m. (papildytos 2007 m.) sutarties šalimi. Dėl pastarosios priežasties pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai nusprendė buvus visas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas ir ginčijamą Sprendimą panaikino kaip neteisėtą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, su tokia atsakovo pozicija iš esmės sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad nekyla ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.

Kalbant apie byloje taikytiną teisinį reguliavimą nurodytina, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis), taip pat nurodyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog Konkurencijos istatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkines veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma ššių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008; 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje vertinamas atvejis neatitinka visų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Konkrečiai pirmosios instancijos teismo manymu, atsakovo Sprendime kaip prieštaraujančio Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui nurodyto pareiškėjų 2008 m. birželio 30 d. susitarimo Nr. T1-330, kurio 1 punktu buvo pratęstas 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties galiojimas (t. I, b.l. 20-21), sudarymą nulėmė iš įstatymo, t. y. Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios pacta sunt servanda principą, kylantis imperatyvas. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjai pareigą pratęsti 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties galiojimą įtvirtino 2007 m. lapkričio 30 d. susitarime (Konkurencijos byla, b.l. 44-46), tačiau Konkurencijos taryba pripažino, kad minėtas susitarimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų nepažeidžia.

Taigi vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma būtina atskleisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos „skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus” turinį.

Šiuo aspektu teisėjų pažymi, kad minėtos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas („neįmanoma išvengti vykdant ... „) leidžia teigti, jog įtvirtinta sąlyga turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o, priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Tokį aiškinimą suponuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas ūkinės veiklos laisvės principas bei konstitucinis draudimas monopolizuoti rinką, užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

Atitinkamai sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamu atveju pirmosios instancijos teismo nurodytas Civilinio kodekso 6.189 straipsnis negali būti traktuojamas kaip iš įstatymų kylantis besąlyginis imperatyvas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme, nes šios nuostatos taikymą aptariamu atveju nulėmė konkretus Trakų rajono savivaldybės administracijos veiksmas, t. y. 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimo tarp minėto pareiškėjo ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ pasirašymas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pastarojo susitarimo pasirašymo nesąlygojo koks nors imperatyvus iš įstatymo kylantis reikalavimas, taigi Trakų rajono savivaldybės administracija turėjo diskreciją nuspręsti, ar pasirašyti šį susitarimą ir jei taip, tai kokiomis sąlygomis. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjų 2008 m. birželio 30 d. susitarimo, kurį atsakovas pripažino prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, sudarymą nulėmė ne imperatyvūs įstatymų reikalavimai, o 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimo nuostatos, kurių turinio atžvilgiu Trakų rajono savivaldybės administracija turėjo diskreciją. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad 2008 m. birželio 30 d. susitarimo sudarymą sąlygojo Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas.

Nors pirmosios instancijos teismas kaip ydingą nurodė tą faktinę aplinkybę, jog Konkurencijos taryba pripažino, kad 2007 m. lapkričio 30 d. papildomas susitarimas Nr. T1-642 nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad, kaip matyti iš 2011 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo (t. I, b.l. 171-175), šis atsakovo pripažinimas buvo išsakytas tiek, kiek tai susiję su požeminių konteinerių įrengimo darbus atliksiančių įmonių parinkimu, bet ne susitarimo nuostatų, kuriose numatytas Trakų rajono savivaldybės administracijos įsipareigojimas pratęsti 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties galiojimą, atžvilgiu. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, ši pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė nepaneigia atsakovo Sprendime padarytos išvados, kad 2008 m. birželio 30 d. susitarimo sudarymo nesąlygojo Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų (konkrečiai, Civilinio kodekso) nuostatų vykdymas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties pratęsimo imperatyvas negali būti kildinamas iš kitų įstatymų. Visų pirma pažymėtina, kad Atliekų įstatymo 30 straipsnio nuostatos tokio sutarties pratęsimo imperatyvo neįtvirtina. Be to, nors pareiškėjai, grįsdami savo poziciją, remiasi Viešųjų pirkimų įstatymo ir Koncesijų įstatymo, kurie, pareiškėjų teigimu, leidžia pratęsti sudarytas sutartis, nuostatomis, tokia pozicija atmestina kaip nepagrįsta.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei Koncesijų įstatymas byloje susiklosčiusiems santykiams netaikytini. Nėra ginčo dėl to, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutartis ar 2008 m. birželio 30 d. susitarimas nebuvo sudaryti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pagrindu atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal šio Įstatymo 2 straipsnio 1 punktą koncesija – tai vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 30 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-350/2010) yra nurodęs, kad viešųjų pirkimų ir koncesijų santykiai skiriasi sutarties sudarymo ir vykdymo procesais. Esant koncesijai, paslaugos teikėjas kaip atlygį iš suteikiančiosios institucijos gauna teisę naudotis savo paties paslauga. Koncesininkas prisiima su paslauga susijusią riziką, o atlygį paprastai sudaro paslaugos naudotojo mokėjimai. Taigi paslaugos gavėjas koncesijos sutarties šalių atžvilgiu yra trečiasis asmuo. Koncesija – trišalis santykis tarp suteikiančiosios institucijos, paslaugos teikėjo ir naudotojo. Viešasis pirkimas – dvišalis – tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, kuri sumoka atlygį ir prisiima įsigijimo ekonominę riziką. Taigi koncesijos sutarties atveju tiesiogiai moka galutiniai vartotojai, o pagal viešąją sutartį privatusis subjektas finansuojamas iš viešojo sektoriaus lėšų.

Manytina, kad pagrindinis koncesijos ir viešojo pirkimo santykių skirtumas yra tokiai veiklai būdinga rizika, kuri tenka koncesininkui, paprastai finansuojančiam bent kelias atitinkamų projektų dalis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje koncesijos sutartis taip pat apibūdinama kaip leidimas privačiam subjektui teikti viešąsias paslaugas arba vykdyti viešajam sektoriui priskirtas funkcijas, prisiimant didžiąją dalį rizikos bei išlaidų (žr., pvz., 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimą Telaustria Verlags GmbH and Telefonadress GmbH prieš Telekom Austria AG (C-324/98); 2002 m. gegužės 30 d. sprendimą Buchhändler-Vereinigung GmbH prieš Saur Verlag GmbH & Co. KG and Die Deutsche Bibliothek (C-358/00). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad koncesijai būdinga tokia situacija, kai perkančioji organizacija perleidžia koncesininkui teisę naudotis konkrečia paslauga ir šis pagal sudarytą sutartį disponuoja tam tikra ekonomine laisve nustatyti naudojimosi šia teise sąlygas ir kartu didžiąja dalimi prisiima su šiuo naudojimusi susijusią riziką. Paslaugų koncesija yra tuomet, kai sutarta užmokesčio mokėjimo tvarka apima paslaugų teikėjo teisę eksploatuoti savo paslaugą ir numato, kad jis prisiima riziką, susijusią su tokių paslaugų eksploatavimu. Taigi tam, kad sutartis būtų kvalifikuojama kaip koncesijos, ūkio subjektas turi disponuoti tokiai sutarčiai būtinu ekonominės laisvės laipsniu ir prisiimti su savo paslaugų eksploatavimu susijusią riziką. Būtent rizikos dėl vykdomos veiklos prisiėmimas vertinamas kaip esminis koncesijos aspektas.

Teisėjų kolegijos manymu, vertinant nagrinėjamoje administracinėje byloje analizuojamą 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutartį Nr. T1-193 „Dėl Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo“, sudarytą tarp Trakų rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“, UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ tenkanti rizika nėra pakankama, kad Sutartį būtų galima vertinti kaip koncesijos. Visų pirma, iš Sutarties nuostatų matyti, kad ją sudaręs ūkio subjektas, teikdamas joje numatytas Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugas, disponuoja pakankamai maža ekonomine laisve savarankiškai priimti su šių paslaugų teikimo sąlygomis susijusius sprendimus. Pagal Sutartį paminėtas paslaugas ūkio subjektas turi teikti už savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius (tarifus) bei pagal savivaldybės tarybos patvirtintas sąlygas (Sutarties 9.2, 11–16 p.), o tai vertintina kaip ekonominės laisvės nustatyti suteiktos teisės naudotis konkrečia paslauga naudojimosi sąlygas sumažinimas. Be to, Sutartįsudariusiam ūkio subjektui, nors ir tenka tam tikra rizika, ji yra nedidelė ir nelaikytina pakankama tam, kad Sutartį būtų galima kvalifikuoti kaip koncesijos.Pažymėtina, jog savivaldybės tarybos sprendimu yra tvirtinamos atliekų susikaupimo normos, t. y. atliekų turėtojai, kurie naudojasi bendrojo naudojimo (kolektyviniais) konteineriais, neišvengiamai ūkio subjektui turi apmokėti už tą komunalinių atliekų kiekį, kuris yra ne mažesnis negu nustatytos minimalios komunalinių atliekų susikaupimo normos atliekų turėtojams (Sutarties 11, 14, 15, 20 p.). Tai, jog šių Sutarties nuostatų buvo laikomasi, patvirtina ir Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės (patvirtintos Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. S1-107), ir Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimai dėl Sutartyje numatytų tarifų bei komunalinių atliekų susikaupimo normų nustatymo, pakeitimo bei patikslinimo (2004 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. S1-40; 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. S1-189; 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. S1-274). Taip pat pažymėtina, jog pagal Sutarties 7 punktą ją sudaręs ūkio subjektas, teikiantis Trakų rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugas, įgauna teisę ir pareigą pagal vietos valdžios nustatytas sąlygas sudaryti viešąsias sutartis su visais atliekų turėtojais; įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis. Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. S1-107, 11 punktas įtvirtina bendrą taisyklę, kad „visi atliekų turėtojai: butų, individualių namų valdų, sodų ir garažų valdų savininkai, įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo naudotis savivaldybės atliekų tvarkymo sistema“, o 15 punktas numato, kad „visi atliekų turėtojai: butų, individualių namų valdų savininkai, sodų ir garažų valdų savininkai arba daugiabučių namų savininkų bendrijos, būsto eksploatavimo įmonės (daugiabučių namų administratoriai), sodų ir garažų bendrijos; įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo sudaryti sutartis su atliekų tvarkytoju“, t. y. su ūkio subjektu, sudariusiu Sutartį. Nurodytos aplinkybės itin sumažina ūkio subjekto prisiimamą riziką, kadangi jis gali pagrįstai numanyti, kiek asmenų naudosis jo teikiamomis paslaugomis, ir tai nepriklauso nuo jo paties ekonominių sprendimų. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad aptariama Sutartis nei ūkio subjektui tenkančios ekonominės laisvės laipsnio, nei prisiimamos rizikos aspektu nelaikytina koncesijos sutartimi.

Įvertinus pirmiau minėtus aspektus byloje susiklosčiusių teisinių santykių atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Koncesijos įstatymo nuostatų, taip pat nėra pagrindo teigti, jog aptariamo 2008 m. birželio 30 d. susitarimo sudarymo imperatyvas kyla iš įstatymų reikalavimų.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo Nutarimas šiuo aspektu prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas sprendime netyrė Nutarimo atitikties kitoms dviems Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, konkrečiai, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, kad savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Kadangi byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, leidžiančios apeliacinės instancijos teismui vertinti nurodytus bylos aspektus, teisėjų kolegija sprendžia, kad neprasminga bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kiek tai susiję su pirmosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos – tai, ar 2008 m. birželio 30 d. susitarimas Nr. T1-330 teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, buvimu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, sutinka su atsakovo Nutarime pateiktomis išvadomis. Viena vertus, kaip matyti iš Atliekų įstatymo (2008 m. liepos 5 d. redakcija) 30 straipsnio 5 dalies nuostatų, ūkio subjektai komunalinių atliekų surinkimo, įskaitant antrinių atliekų surinkimą, veiklą bylai reikšmingu laikotarpiu galėjo vykdyti tik sudarę sutartį su savivaldybe arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigtu juridiniu asmeniu. Taigi patekimas į atitinkamą paslaugų rinką priklausė nuo to, ar savivaldybė pasirašys sutartį su atitinkamu ūkio subjektu. Atsižvelgiant į tai pritartina atsakovo pozicijai, kad be konkurencingos procedūros 2008 m. birželio 30 d. susitarimu pratęsusi atliekų tvarkymo sistemos sutartį su operatoriumi, Trakų rajono savivaldybės administracija faktiškai minėtam ūkio subjektui atitinkamoje rinkoje suteikė išimtines teises užsiimti ekonomine veikla, t. y. privilegijavo vieną ūkio subjektą.

Kiek tai susiję su antrosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos – tai, ar dėl aptariamo susitarimo sudarymo atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, taip pat pritartina atsakovo išvadoms, kad nustačius, jog atitinkamoje rinkoje veikia ar norėtų veikti kiti ūkio subjektai, kurie suinteresuoti teikti aptariamas paslaugas, Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimas be konkurencingos procedūros pratęsti pirmiau minėtą sutartį su operatoriumi nulėmė tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o operatorius be konkurencijos gali išlaikyti užimtą atitinkamos rinkos dalį. Be to, atsakovas pagrįstai nurodė, kad sutartis buvo pratęsta 8 metų terminui, taigi, potencialių konkurentų galimybės patekti į rinką apribotos pakankamai ilgam laikui. Byloje nėra ginčo, joje surinkti įrodymai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VSA Vilnius“ buvo išreiškęs iniciatyvą teikti aptariamas paslaugas Trakų rajono savivaldybės teritorijoje. Atitinkamai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Trakų rajono savivaldybės sprendimas užkirto kelią ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas, o tai traktuotina kaip skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas Nutarime netinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinką, nes 2007 m. pareiškėjai sudarė papildomą susitarimą dėl požeminių konteinerių įrengimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima suprasti, kad minėtos konteinerių įrengimo paslaugos taip pat turėjo būti įvertintos apibrėžiant prekės (paslaugos) rinką.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Visų pirma pritartina atsakovo pozicijai, kad prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimas nėra savitikslis, juo iš esmės siekiama konkrečių tikslų. Sprendžiant klausimą, ar buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos, prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimas (jo detalumas) yra svarbus tiek, kiek jis leidžia įvertinti, ar konkretus viešojo administravimo subjekto sprendimas nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, t. y., ar galima nustatyti esant minėtoje teisės normoje nustatytų sąlygų visumą. Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo, atsakovas, apibrėždamas prekės (paslaugos) rinką, įvertino 2004 m. rugpjūčio 6 d. sutarties, kuria operatoriui buvo pavesta vykdyti viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksloatavimą, nuostatas, taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo (ypač 30 straipsnio 5 dalies) bei Savivaldybės 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. S1-107 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatų turinį, ir paslaugos rinką apibrėžė kaip mišrių komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo rinką. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Taigi apibrėžiant prekės (paslaugos) rinką visų pirma vertinamas paklausos pakeičiamumas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pats pagrįstai pripažino, jog parduoti ir įrengti požeminius konteinerius gali bet kuri įmonė, šios paslaugos skiriasi nuo atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų. Įvertinus atsakovo Nutarime paslaugos rinkos apibrėžime nurodytas paslaugas ir požeminių konteinerių įrengimo paslaugas nėra pagrindo teigti, kad šios paslaugos tarpusavyje yra pakeičiamos. Taip pat pažymėtina, kad nėra ginčo dėl to, jog Trakų rajono savivaldybė apklausė ūkio subjektus, siekdama įsigyti tik požeminių konteinerių įrengimo paslaugas, ši faktinė aplinkybė taip pat patvirtina, kad nėra pagrindo aptariamas paslaugas traktuoti kaip priklausančias tai pačiai prekės rinkai. UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atsiliepime į apeliacinį skundą su tokiu vertinimu iš esmės sutinka. Nors UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad byloje vertinamu atveju paklausos pakeičiamumas nėra reikšmingas, o svarbus antrinių prekių priklausymas nagrinėjamai rinkai, teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme konteinerių įrengimas yra neatsiejama komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų dalis, nes šios paslaugos gali būti teikiamos atskirai ir savarankiškai, taip pat, kaip minėta, skiriasi aptariamoms paslaugoms taikytinas teisinis reguliavimas.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė byloje taikytinas teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjų Trakų rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ skundus dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos2011 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 2S-4 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė