DĖL PROJEKTO „KAROLIUKAI“ REKLAMOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba), susidedanti iš Konkurencijos tarybos pirmininko Rimanto Stanikūno,

Konkurencijos tarybos narių: Sigito Cemnolonskio, Vytauto Kavaliausko, Jono Rasimavičiaus, Jūratės Šovienės;

sekretoriaujant Zitai Balsienei;

dalyvaujant Konkurencijos tarybos administracijai: Aurimui Jankauskui, Vytautui Gliebui, Elonui Šatui;

viešame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl projekto „Karoliukai“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams.

UAB „Oslit“ apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuota, tačiau atstovai posėdyje nedalyvavo.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

Tyrimas pradėtas Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 1S–50 „Dėl projekto „Karoliukai“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos persiųsto suklaidintos vartotojos skundo pagrindu.

Vartotoja nurodė, kad interneto puslapyje www.oslit.lt platintoje reklamoje, kurioje reklamuojamas projektas „Karoliukai“, teigiama: „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“, „viso numatyti 208 butai“, „Naujai pastatytame 9 aukštų gyvenamajame pastate „Karoliniškių Karoliukai“ parduodami dviejų ir trijų kambarių butai nuo 44 kv.m iki 83 kv.m.“.

Vartotoja nurodė, kad susidomėjusi minėta reklama tikėjosi įsigyti gyvenamąsias patalpas, tačiau jai buvo parduota negyvenamoji patalpa-poilsio patalpa. Vartotoja prie skundo pateikė preliminariąją būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau - preliminarioji sutartis) bei patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Preliminariojoje sutartyje yra nurodoma, kad pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 2 kambarių patalpą, kuri toliau sutartyje vadinama butu. Pasirašius šią sutartį, pirkėjas per 30 kalendorinių dienų įsipareigoja sumokėti 15 procentų dydžio įmoką nuo sutartyje nurodytos visos preliminarios parduodamo buto kainos, tai yra 46 273 Lt. Taip pat preliminarioje sutartyje yra numatyta šalių atsakomybė – už atsisakymą sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, kaltoji šalis turi sumokėti 10 procentų dydžio netesybas nuo preliminarios buto pardavimo kainos. Patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje pirkimo-pardavimo objektas yra įvardinamas kaip „negyvenamoji patalpa-poilsio patalpa“. Be to, sutartyje nurodoma, kad poilsio patalpos yra pastate – Turizmo centre, o ne kaip reklamoje buvo nurodoma, kad parduodamos patalpos yra gyvenamajame pastate. Vartotojos nuomone, minėta reklama pažeidė Reklamos įstatymo nuostatas ir ją suklaidino.

Nustatyta, kad nagrinėjamos reklamos davėja yra UAB „Oslit“.

Tyrimo metu nustatyta, kad bendrovės skleidžiama reklama, kurioje nurodyta „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“ nuo 2009 m vasario 9 d. iki 2009 m. spalio 26 d. buvo skleidžiama interneto tinklalapyje www.oslit.lt.

Tyrimo išvados, kuriose UAB „Oslit“ skelbtą reklamą siūloma pripažinti klaidinančia reklama, 2009 m. spalio 30 d. registruotu paštu buvo išsiųstos VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėse nurodytu bendrovės adresu, tačiau laiškas buvo grąžintas informavus, kad bendrovė persikraustė.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnis draudžia naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinančia reklama pripažįstama tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį, arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ekonominis elgesys suprantamas kaip reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla.

Atsižvelgus į tai, siekiant nustatyti, ar reklamos metu pateikta informacija yra klaidinanti reklama, būtina nustatyti šių aplinkybių visumą: pirma, ar pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, antra, ar reklama klaidina ar gali suklaidinti reklamos vartotojus ir asmenis, kuriems ji yra skirta ir kuriuos pasiekia, ir, trečia – ar klaidinanti reklama gali paveikti vartotojo ekonominį elgesį.

Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį reklama yra laikoma bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

UAB „Oslit“ užsiima nekilnojamojo turto projektų vystymu bei pardavimu. Bendrovės interneto tinklalapyje skelbti teiginiai „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ , „viso numatyti 208 butai“, projekto aprašyme esanti informacija, jog yra patogus susisiekimas su visais Vilniaus mikrorajonais bei miesto centru, yra puikiai apgalvoti butų išplanavimo sprendimai, visi butai turi arba atvirus, arba įstiklintus balkonus ir pan., bei nurodyti kontaktai, yra tiesiogiai susijusi su jos vykdoma veikla ir skatina naudotis jos teikiamomis paslaugomis, todėl laikytina reklama, kaip tai apibrėžta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje esantį klaidinančios reklamos apibrėžimą, Konkurencijos tarybai, remiantis protingumo kriterijumi, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo galimybę, o ne konkretų suklaidinimo faktą. Be to, Konkurencijos taryba vadovaujasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, šiuo atveju - teisingumo kriterijumi.

Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateiktus reklaminius teiginius galima pripažinti neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

Kaip matyti iš Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto dispozicijos - reklamos davėjui šia įstatymo nuostata yra nustatyta pareiga pagrįsti naudojamų reklaminių teiginių teisingumą jų naudojimo metu.

Skelbtoje reklamoje bendrovė nurodė, kad „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“, tačiau tyrimo metu bendrovė reklaminių teiginių teisingumo įrodymų nepateikė.

Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 5.13 punkte nurodyta, kad gyvenamasis pastatas (namas) – tai pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Iš bendrovės interneto tinklalapyje pateiktos informacijos taip pat matyti, kad visos nuo antro aukšto suplanuotos patalpos reklamoje pateikiamos kaip gyvenamieji butai – nurodomas buto numeris, kambarių skaičius, plotas bei kaina. Kaip matyti iš aukščiau nurodyto, ne tik bendrovės skleista reklama, bet ir paminėti teisės aktai bei kita bendrovės interneto tinklalapyje esanti informacija leidžia daryti prielaidą, kad reklamuojamame name visos patalpos yra gyvenamosios paskirties – t.y. butai.

Tuo tarpu, kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ 2009 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. IN(5.1.15.)-38457 pateiktų duomenų, statomajame pastate yra 144 negyvenamosios paskirties patalpos ir tik 81 butas.

Reklamos klaidinantį pobūdį patvirtina ir suklaidintos vartotojos skundas, kuriame nurodyta, kad bendrovė vietoj reklamoje nurodyto buto pardavė negyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad vartotojos įgyta patalpa ir bendrovės šiuo metu yra reklamuojama kaip butas, nurodant buto numerį (3-A-4), kambarių skaičių, plotą bei kainą. Suklaidintos vartotojos pateiktoje patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat nurodoma, kad poilsio patalpos yra pastate – Turizmo centre, o ne kaip buvo nurodoma reklamoje – gyvenamajame pastate.

Iš nurodyto darytina išvada, kad UAB „Oslit“ reklama, kurioje teigiama „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“ bei reklamos pateikimo būdas gali paveikti reklamos vartotojų, siekiančių rezervuoti bei pirkti bendrovės parduodamus butus, ekonominį elgesį, kadangi iš skleidžiamos reklamos nėra pagrindo daryti prielaidų, kad namo antrame-devintame aukštuose gali būti ir negyvenamosios paskirties patalpų.

Preliminarioje sutartyje yra nurodoma, kad pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 2 kambarių „patalpą“, kuri toliau sutartyje vadinama „butu“. Nors sutarties 2.1.1.2 punkte nurodyta, kad patalpos paskirtis yra poilsio, tačiau, atsižvelgus į tai, kad sudarantis preliminarią sutartį vartotojas neturi specialių žinių, iš skleidžiamos reklamos teiginių, reklamos pateikimo būdo ir kitų sutarties punktų visumos vartotojui gali būti sudarytas įspūdis, kad gyvenamajame name jis nusipirks ne poilsiui, o gyvenimui skirtas patalpas. Tokia suklaidinimo galimybė ypač didelė, kuomet reklamos vartotojas siekia įsigyti gyvenamąsias patalpas ne pirmame aukšte, kur paprastai būna išsidėsčiusios komercinės patalpos, o trečiajame aukšte, kuriame, atsižvelgus į tai, kad reklamuojamas pastatas yra gyvenamasis ir interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją, visos patalpos turėtų būti gyvenamosios.

Tačiau net ir tuo atveju, jei darytume prielaidą, kad vartotojas, pasirašęs preliminariąją sutartį buvo informuotas, kad perka poilsio paskirties patalpas, vien ta aplinkybė, kad vartotojas, paveiktas reklamos, turėjo vykti į bendrovės patalpas ar objektą bei papildomai domėtis paskleista informacija, rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas.

Šioje vietoje paminėtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7833-5/2007, kurioje teismas nurodė, kad „Neabejotina, kad tiek realiai suklaidinta vartotoja, tiek galimai suklaidinti asmenys, savo ekonominį elgesį konstravo pagal reklamos turinį, t.y. konkrečiais veiksmais siekė arba galėjo siekti (ieškojo platinimo vietų, vyko į šias vietas ir pan.) žadėtos nuolaidos.“

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ekonominis elgesys apibrėžiamas kaip vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, todėl, jei reklama skatina vartotoją domėtis reklamoje esančios reklamos teisingumu, - t.y., ar joje nėra papildomų sąlygų ar apribojimų (nagrinėjamu atveju – domėtis, ar gyvenamosios patalpos name tikrai yra gyvenamosios, o ne kitos paskirties), tokie vartotojo veiksmai rodo, kad jo ekonominis elgesys buvo paveiktas.

Taigi, aplinkybė, jog vartotojas papildomą informaciją gali sužinoti telefonu ar atvykęs į bendrovę ar objektą, nepanaikintų vartotojo suklaidinimo galimybės.

Pažymėtina, kad pasirašius preliminariąją sutartį, pirkėjas per 30 kalendorinių dienų įsipareigoja sumokėti 15 procentų dydžio įmoką nuo sutartyje nurodytos visos preliminarios parduodamo buto kainos. Sutartyje taip pat numatyta šalių atsakomybė – už atsisakymą sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį kaltoji šalis turi sumokėti 10 procentų dydžio netesybas nuo preliminarios buto pardavimo kainos. Taigi, net ir tuo atveju, jei, sudarydamas galutinę patalpos įsigijimo sutartį, reklamos vartotojas bus informuotas, kad įgyja negyvenamąsias patalpas-poilsio patalpas, atsisakydamas pirkti rezervuotas patalpas patirs papildomų išlaidų.

Nors, kaip 2009 m. balandžio 20 d. rašte Konkurencijos tarybai pažymėjo UAB „Oslit“, vartotojas, susidomėjęs minėta reklama, turėjo galimybę pasirinkti įsigyti gyvenamąsias patalpas-butą ar negyvenamąsias patalpas-poilsio patalpą, tačiau tyrimo metu bendrovė nepateikė įrodymų, kokiu būdu reklamos vartotojas buvo informuojamas apie parduodamas poilsio paskirties patalpas ir kokios konkrečiai patalpos projekte buvo numatytos poilsiui.

Susipažinęs su UAB „Oslit“ skelbta reklama, reklamos vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog pastarojoje bendrovėje nusipirks gyvenamosios paskirties patalpas. Tikėtina, kad žinodamas teisingą informaciją – t.y., statomame name ne visi butai yra gyvenamosios paskirties, reklamos vartotojas pasirinktų kitą patalpą ar kitą bendrovę.

Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad UAB „Oslit“, skelbdama neteisingus reklaminius teiginius apie bendrovės statomą objektą ir jame parduodamas patalpas, pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reklamos davėjas - asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Nagrinėjamu atveju reklama, kurioje teigiama „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“, buvo skelbiama UAB „Oslit“ priklausančiame interneto puslapyje www.oslit.lt, kuriame nurodomi bendrovės kontaktiniai telefonai, kontaktinis adresas bei bendrovės vykdoma veikla. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad aukščiau nurodyta reklama buvo skleista UAB „Oslit“ iniciatyva ir interesais, todėl bendrovė laikytina reklamos, kurioje teigiama „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“, davėja.

Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad reklamos davėjas už klaidinančios reklamos naudojimą atsako tuo atveju, jei jis neįrodo, kad šio įstatymo nuostatos buvo pažeistos ne dėl jo kaltės. UAB „Oslit“ nepateikė įrodymų, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnis buvo pažeistas ne dėl jos kaltės, todėl konstatuotina, kad ši bendrovė yra atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis numato, kad už Reklamos įstatymo pažeidimą skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skiriamas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Nustatydama baudos dydį Konkurencijos taryba vadovavosi tuo, kad UAB „Oslit“ reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti reklama, kuri galėjo suklaidinti ir suklaidino reklamos vartotojus bei galėjo paveikti ir paveikė jų ekonominį elgesį. Be to, buvo atsižvelgta į labai ilgą pažeidimo trukmę – reklama buvo skleista nuo 2009 m vasario 9 d. iki 2009 m. spalio 26 d., nedidelį reklamos skleidimo mastą – reklama skleista interneto tinklalapyje.

Be to, nustatant baudos dydį buvo atsižvelgta į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – į tai, kad bendrovė kliudė vykdyti tyrimą neteikdama Konkurencijos tarybos reikalautos informacijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurencijos taryba raštus siuntė pačios bendrovės nurodytais adresais ir VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėse nurodytu adresu, tačiau raštai grįždavo su žyma „persikraustė“, „netikslus adresas“ ar „neatsiėmė“.

Pažymėtina, kad UAB „Oslit“ 2009 m. balandžio 20 d. raštas bei elektroninis susirašinėjimas su Konkurencijos taryba rodo, kad bendrovė žinojo, kad jos atžvilgiu yra pradėtas tyrimas ir jai siunčiami paklausimai, tačiau nedėjo jokių pastangų, kad ją pasiektų Konkurencijos tarybos korespondencija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktais, 22 straipsnio 1, 7, 8 ir 11 dalimis,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti UAB „Oslit“ interneto tinklalapyje www.oslit.lt skleistą reklamą, kurioje teigiama „Statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“ bei „viso numatyti 208 butai“ klaidinančia reklama.

2. Įpareigoti UAB „Oslit“ nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar tęsiami.

3. Už klaidinančios reklamos naudojimą skirti UAB „Oslit“ 23 300 Lt (dvidešimt trijų tūkstančių trijų šimtų litų) piniginę baudą.

4. Įpareigoti UAB „Oslit“ per 5 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos ar rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.

 

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsniu, paskirta piniginė bauda per tris mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6920.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas