Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),

 sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Elenai Navickaitei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Raimundui Aleknai, T. K. ir adv. Snieguolei Šermukšnytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo tretysis suinteresuotas asmuo S. K. įmonė Bendrosios praktiko gydytojo centras, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant S. K. įmonei Bendrosios praktikos gydytojo centras bei viešajai įstaigai Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrui, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

pareiškėjas Palangos miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 2S-13 (toliau - Nutarimas), kuriuo pripažinta, kad Palangos miesto savivaldybė, atsisakydama pritarti S. K. įmonės Bendrosios praktikos gydytojo centras (toliau - S. K. įmonė) ir viešosios įstaigos Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro (toliau - Psichoterapijos centras) sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Teigia, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes S. K. įmonė ir Psichoterapijos centras niekada neprašė Palangos miesto savivaldybės pritarti jų prašymui leisti teikti teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. S. K. įmonė 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 69 tarpininkavo ir prašė pritarti sutarčiai tarp Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Psichoterapijos centro. Joks galiojantis teisės aktas nenumato savivaldybės teisės (pareigos) derinti, pritarti (ar rekomenduoti) gydymo įstaigų ir teritorinių ligonių kasų sudaromoms sutartims, todėl šiuo klausimu savivaldybė ir negalėjo priimti sprendimo. Savivaldybės teises organizuojant pirminę sveikatos priežiūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog savivaldos vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, o pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarką turi nustatyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybė 1999 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 1.4 punktu Sveikatos apsaugos ministerijai suteikti įgaliojimai parengti ir patvirtinti pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarką. Ši tvarka iki šiol nepatvirtinta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 327 patvirtintos Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir bazinės kainos II dalies 3 punkte yra nustatyta minimali pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo komandos sudėtis (gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir psichologas), o Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 4.2 punkte yra nustatytas maksimalus pirminės psichikos sveikatos priežiūros specialistų aptarnaujamų gyventojų skaičius (mažiausias 20 000 gyventojų), todėl, neturint konkrečios organizavimo tvarkos, o tik kai kurias sveikatos apsaugos ministro patvirtintas nuostatas, savivaldybės yra atsakingos už tai, jog jos teritorijoje būtų teikiamas minimalus paslaugos komplektas atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 2 priedo 22 punkte naudojamus terminus spręstina, kad Psichoterapijos centras Palangos miesto savivaldybės teritorijoje iš esmės gali pradėti veikti tik turėdamas Palangos miesto savivaldybės leidimą. Tokio leidimo minėta įstaiga niekada savivaldybės neprašė. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (toliau – LNSS) nepriklausančioms ir kitoms pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms ir (ar) jų filialams steigti būtinas savivaldybės, kurios teritorijoje steigiama įstaiga, valdybos (šiuo metu vykdomosios institucijos t. y. direktoriaus) išduotas leidimas. Leidimo išdavimo tvarką nustato savivaldybės taryba. Leidimas neišduodamas, jeigu pirminės sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) jos filialų steigimas prieštarauja savivaldybės tarybos patvirtintai pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo programai (planui). Manė, kad abi įstaigos, pasitelkdamos Konkurencijos tarnybą, būtent ir siekia „apeiti" Lietuvos respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjant Palangos miesto savivaldybės sprendimą nepritarti S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa atitikimą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, buvo analizuoti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikimą reglamentuojantys teisės aktai ir praktika. Nutarime nėra teigiama, jog S. K. įmonė Palangos miesto savivaldybės prašė steigti pirminę sveikatos priežiūros įstaigą ar jos filialą. Priešingai, Nutarime nurodyta, kad S. K. įmonė teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. turi licencijas sveikatos priežiūrai teikti ir yra sudariusi sutartis su teritorine ligonių kasa. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos įstaigų priežiūros įstatymo 3 straipsnio l dalies 4 punktą, LNSS įstaigoms priskiriamos licencijas sveikatos priežiūrai teikti turinčios įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis. Taigi, S. K. įmonė priklausė LNSS ir teikė pirminės sveikatos priežiūros paslaugas savo įstaigoje. Jokio papildomo leidimo steigti įstaigą ar jos filialą pagal galiojančius teisės aktus S. K. įmonei nereikėjo. Todėl, įmonei nusprendus teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 69 buvo kreiptasi į Palangos miesto savivaldybę ir 2004 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 72 į Klaipėdos teritorinę ligonių kasą dėl sutarties sudarymo. Tačiau Klaipėdos teritorinė ligonių kasa 2004 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. Al-2146 S. K. įmonei nurodė, kad svarstytų galimybę sudaryti sutartį turėdama Palangos miesto savivaldybės rekomendaciją. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnis ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnis nustato, kad savivaldos vykdomosios institucijos yra atsakingos už pirminės asmens sveikatos priežiūros organizavimą, o Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 2 priedo 23 punktas suteikia savivaldybės gydytojui teisę koordinuoti veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apimtis, jei vienos savivaldybės teritorijoje pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia kelios įstaigos, kiekvienos jų aptarnaujamų gyventojų skaičių nustato savivaldybės gydytojas, suderinęs su Teritorine ligonių kasa ir Teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba. Palangos miesto savivaldybės administratoriaus 2002 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 103 patvirtinto savivaldybės gydytojo pareigybės aprašymo 11 punktas įpareigoja savivaldybės gydytoją numatyti ir savivaldybės teritorijoje organizuoti pirminę sveikatinimo veiklą. Tyrimo melu buvo nustatyta, kad 2005 m. kovo 3 d. rašte Nr. 10 S. K. įmonei Palangos miesto savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojas išdėstė savo poziciją neleisti įmonei teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, o S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro prašymas leisti sudaryti sutartį su Teritorine ligonių kasa svarstytas 2005 m. gegužės 17 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje. 2005 m. gegužės 17 d. protokoliniu sprendimu Nr. 10 nepritarta S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro prašymui teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, atsižvelgiant į teisės aktus ir nustatytas faktines aplinkybes, Palangos miesto savivaldybės pritarimas yra būtinas S. K. įmonei siekiant teikti pirminės psichikos sveikatos paslaugas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Psichoterapijos centras su skundu nesutiko. Nurodė, kad S. K. įmonė 2004 m. gruodžio 7 d. sudarė susitarimą su Psichoterapijos centru ir 2004 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę su prašymu pritarti sutarčiai tarp Psichoterapijos centro ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, o 2005 m. vasario 17 d. raštu Nr. 18 S. K. įmonė kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės gydytoją, prašydama nustatyti Psichoterapijos centro aptarnaujamų gyventojų skaičių, todėl šie įmonės kreipimaisi ir yra prašymai leisti teikti teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Skunde nepagrįstai teigiama, kad savivaldybė, būdama viešasis asmuo, gali veikti tik įstatymų suteiktos kompetencijos ribose, todėl negalėjo priimti sprendimo dėl pritarimo sutarčiai tarp Psichoterapijos centro ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, nes pareiškėjas nei viename savo rašte nenurodė, kad neturi kompetencijos priimti prašomą sprendimą, be to, 2004 m. gruodžio 30 d. raštu nurodė, kad prašymas bus teikiamas svarstyti Palangos miesto savivaldybės taryboje, tuo tarpu pareiškėjo 2005 m. kovo 3 d. ir 2005 m. gegužės 17 d. sprendimuose apie kompetencijos stoką neminima. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsniu, savivaldybės yra atsakingos už pirminės asmens sveikatos priežiūros organizavimą, todėl neturi teisės nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su pirmine asmens sveikatos priežiūra, juolab, kad nurodytais teisės aktais pritarimo sutarčiai reikalavo Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Psichikos sveikatos centro specialistų veikloje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110, išvardinti specialistai, kurie Psichikos sveikatos centre turi teikti sveikatos priežiūros paslaugas: gydytojas psichiatras, gydytojas priklausomybės ligų psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, psichikos sveikatos slaugytoja ir socialinis darbuotojas. Reikalavimuose nėra nurodyta, kad psichikos sveikatos įstaigos steigėju turi būti savivaldybė. Atkreipė dėmesį, kad Psichoterapijos centras turi asmens sveikatos priežiūros licenciją, kuri leidžia teikti pirminę psichikos sveikatos priežiūrą Palangos mieste, ir yra sudaręs sutartis su Vilniaus ir Šiaulių teritorinėmis ligonių kasomis dėl pirminės psichikos sveikatos priežiūros. Nesutikdamas su skunde nurodytu teiginiu, jog Psichoterapijos centras Palangos miesto savivaldybės teritorijoje iš esmės gali pradėti veikti tik turėdamas Palangos miesto savivaldybės leidimą, nurodė, kad Psichoterapijos centras turi įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, kuria Psichoterapijos centrui leidžiama Palangoje, adresu Medvalkio g. 6, teikti pirmines ir antrines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas. Psichoterapijos centras yra jau veikianti įstaiga, ji nėra naujai steigiama, be to, 2001 m. balandžio 26 d. Palangos miesto valdybos sprendimu Nr. 87 S. K. įmonei buvo deleguotos pirminės sveikatos priežiūros funkcijos, o tai apima ir pirminę psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Psichoterapijos centras partnerystės pagrindu pageidauja paslaugas teikti tik S. K. įmonės pacientams, taigi, nauja pirminės sveikatos priežiūros įstaiga steigiama nebuvo ir dėl to papildomo savivaldybės leidimo nereikėjo.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. K. įmonė su skundo nesutiko. Nurodė, kad Konkurencijos taryba atliko išsamų ir visapusišką tyrimą šioje byloje, o šio tyrimo rezultatų pareiškėja neanalizavo ir nepaneigė. Taip pat nurodė, kurios Nutarimo nuostatos prieštarauja įstatymams. Manė, kad skunde nurodytas teiginys, jog joks galiojantis teisės aktas nenumato savivaldybės teisės (pareigos) derinti gydymo įstaigų ir teritorinių ligonių kasų sudaromoms sutartims, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Palangos miesto savivaldybės 2004 m. gruodžio 30 d. rašte nurodyta, kad įmonės prašymas tarpininkauti sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa bus teikiamas svarstyti Palangos m. savivaldybės taryboje, o 2005 m. gegužės 24 d. raštu buvo pranešta įmonei, kad pageidavimas teikti Teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas 2005 m. gegužės 17 d. svarstytas Palangos m. savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje ir komitetas nusprendė nepritarti tokių paslaugų teikimui S. K. įmonėje. Komitetui nepritarus S. K. įmonės prašymui, sprendimo projektas nebuvo teiktas svarstyti Palangos m. tarybos posėdyje. Iš byloje esančio Palangos m. savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto 2005 m. gegužės 17 d. posėdžio protokolo matyti, kad Komitetas nepritarė prašymui ne todėl, kad jis neatitiko kokių tai formalių reikalavimų, o todėl, kad Palangos mieste psichikos sveikatos priežiūros paslaugos jau teikiamos Palangos pirminės sveikatos priežiūros centre ir Komiteto nuomone to pakanka. Motyvas, jog neturint konkrečios pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos, o tik kai kurias sveikatos apsaugos ministro patvirtintas nuostatas, savivaldybė yra atsakinga už tai, kad jos teritorijoje būtų teikiamas minimalus paslaugos komplektas atsižvelgiant į gyventojų skaičių, yra nesuprantamas ir nelogiškas, patvirtinantis Nutarimo nuostatas, kad Palangos m. savivaldybė siekia riboti konkurenciją sveikatinimo paslaugų teikimo rinkoje Palangoje bei proteguoja savo įsteigtą viešąją įstaigą Palangos pirminės sveikatos priežiūros centrą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 24 d. sprendimu skundą tenkino ir  Konkurencijos tarybos 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 2S-13 panaikino. Teismas vertino, ar Nutarime nurodyti Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojos 2005 m. kovo 3 d. atsakymas Nr. 10 į S. K. įmonės prašymą ir 2005 m. gegužės 17 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto protokolinis sprendimas Nr. 10 pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Teismas vertino minėtų aktų turinį bei vadovavosi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 patvirtintos Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo ir apmokėjimo tvarkos (toliau - Tvarka) 2 priedo 23 punktu, galiojusiu iki 2005 m. gruodžio 29 d., Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad Psichoterapijos centras turi licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla tame tarpe ir Palangos mieste. Tačiau duomenų, kad turi savivaldybės leidimą steigti filialą Palangos mieste, nėra. Psichoterapijos centras neprašė Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojos nustatyti aptarnaujamų gyventojų skaičiaus, todėl teismas negali įvertinti, kokios rūšies sveikatos priežiūros įstaiga buvo siekiama steigti ir ar buvo pažeista ši teisė. Psichoterapijos centro 2004 m. gruodžio 7 d. rašte Palangos m. savivaldybei reikalavimas nenurodytas, todėl jo negalima pripažinti prašymu. S. K. įmonės savininkė taip pat jokių įgaliojimų atstovauti Psichoterapijos centrą nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, S. K. įmonė negalėjo teikti atitinkamų prašymų Psichoterapijos centro vardu. 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimas tarp S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro tokių įgaliojimų taip pat jai nesuteikė. Todėl Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytoja, atsisakydama nustatyti aptarnaujamų gyventojų skaičių pagal S. K. įmonės 2005 m. vasario 17 d. prašymą Nr. 18, jos teisių nepažeidė, kadangi S. K. įmonė savo prašymu siekė realizuoti teisę, kurios nustatyta tvarka nebuvo įgijusi. Teismas nusprendė, kad S. K. įmonės teisių nepažeidė ir Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas, 2005 m. gegužės 17 d. nusprendęs nepritarti S. K. prašymui teikti pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Teismas taip pat nurodė, kad neturi galimybės įvertinti Nutarime nurodytos S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro sutarties su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, kadangi tokios sutarties atsakovas netyrė. Tai įrodo ginčijamo Nutarimo turinys. Įvertinęs įrodymų visumą teismas nusprendė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nes tretieji asmenys nustatyta tvarka atsakovo nutarime nurodytų teisių teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas Palangos m. ginčo nagrinėjimo metu nebuvo įgiję ir negalėjo jų įgyvendinti, taip pat negalėjo konkuruoti rinkoje. Pareiškėja taip pat savo veiksmais nepažeidė kitų asmenų teisių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ribose, nes pareiškėjos institucijų atlikti veiksmai liečia tik šios bylos trečiuosius suinteresuotus asmenis. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai neriboja trečiųjų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės teikti teisės aktų nustatytą tvarka prašymus Palangos m. savivaldybei dėl pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų įstaigų steigimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas neišsiaiškino, kokioms paslaugoms teikti S. K. įmonė ir Psichoterapijos centras prašė Palangos miesto savivaldybės pritarimo. Nagrinėjant Palangos miesto savivaldybės veiksmus būtina atsižvelgti į tai, kad S. K. įmonė jau buvo įkūrusi Bendrosios praktikos gydytojo centrą, kuriame buvo teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos. Kadangi Psichoterapijos centras turi licenciją verstis psichikos sveikatos priežiūros veikla, tame tarpe ir Palangos mieste, centras nusprendė teikti savo paslaugas Palangos mieste veikiančiame Bendrosios praktikos gydytojo centre. Jokių papildomų leidimų pagal galiojančius teisės aktus minėtos sveikatos įstaigos neprivalėjo gauti, nes kiekviena veikia savo kompetencijos ribose. Motyvas, kad Psichoterapijos centras neprašė Palangos miesto savivaldybės leidimo steigti filialą Palangos mieste, yra nepagrįstas, kadangi pastarasis savo veiklą vykdytų ne naujai įsteigtame filiale, o Bendrosios praktikos gydytojo centre. Darytina išvada, kad Palangos miesto savivaldybės leidimas Psichoterapijos centro filialui steigti nebuvo reikalingas. Be to, nepagrįstas motyvas, kad Psichoterapijos centras 2004 m. gruodžio 7 d. rašte Palangos miesto savivaldybei nenurodė reikalavimo, dėl ko rašto negalima pripažinti prašymu. Be to, teismas nurodė, kad S. K. įmonė neturėjo įgaliojimų atstovauti Psichoterapijos centrą ir teikti atitinkamus prašymus jo vardu. Tai, kad skunde pareiškėjas klausimo dėl rašto trūkumų nekėlė, patvirtina, kad rašto turinys ir prašymo esmė buvo suprantami, o raštas dėl tinkamo pareiškėjo priimtinas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, aukščiau nurodytais motyvais neturėjo remtis, kadangi šis nagrinėjimas išeina už ginčo ribų. Tai, kad Palangos miesto savivaldybė suvokė Psichoterapijos centro ir S. K. įmonės rašto esmę ir reikalavimo (prašymo) turinį, rodo ir savivaldybės veiksmai gavus prašymą - prašymą svarstė Palangos miesto savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojas bei Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas. Kaip matyti iš 2004 m. gruodžio 7 d. rašto priedų, S. K. įmonė, prašydama Palangos miesto savivaldybės tarpininkauti sutarčiai su Teritorine ligonių kasa, pateikė 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimą, kuriame nurodyta planuojamo bendradarbiavimo tarp S. K. įmonės ir Psichoterapijos centro esmė. Teismo išvada, kad jis neturi galimybės vertinti 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniui. Pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė 2004 m. gruodžio 7 d. rašto trūkumų, kuriuos pašalinus, prašymas galėtų būti pripažintas tinkamu. Tai neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų - teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo. Šio principo įgyvendinimui yra svarbu, kad valstybės ar savivaldos institucijos priimami sprendimai būtų aiškūs, suprantami ir vienareikšmiški asmenims, kuriems jie skirti. Gavusi Psichoterapijos centro ir S. K. įmonės prašymą pritarti sutarčiai su Teritorine ligonių kasa, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, Palangos miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kurio pagrindinis motyvas - mažame mieste netikslinga skaidyti sveikatos priežiūros paslaugų dviem teikėjams. Taigi, savivaldybė klausimą išsprendė iš esmės. Mano, kad pareiškėjo veiksmai savivaldybės pareigūnams priėmus administracinį sprendimą, o vėliau pareiškus, kad jie tokio sprendimo nėra kompetentingi priimti, yra nesuderinami su teisinės valstybės principais.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. K. įmonė Bendrosios praktikos gydytojo centras 2006 m. gegužės 3 d. prisidėjo prie atsakovo apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdymo ir savivaldos institucijų bendra pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tačiau, skirtingai nei ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos konkurencijos įstatymo prasme turi specifinį teisinį statusą, tai yra šioms institucijoms negali būti paskirtos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje numatytos sankcijos.

Kita vertus, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas ribotą savivaldos institucijų imunitetą, numatė ir kitą specialų teisinį mechanizmą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodytų pažeidimų eliminavimui iš teisinės apyvartos, tai yra Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatydamas Konkurencijos tarybos įgalinimus, numatė ir konkurenciją pažeidžiančių teisės aktų ir kitų sprendimų eliminavimo iš teisinės apyvartos tvarką.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti visus teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurencijos taryba 2005 m. lapkričio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S – 13, kuriuo nutarė:

- pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybė, atsisakydama pritarti S. K. įmonės Bendrosios praktikos gydytojo centro ir viešosios įstaigos Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį;

- įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ pakeisti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą sprendimą taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Susiklėsčius tokiai faktinei ir teisinei padėčiai, pareiškėjas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, faktiškai įgijo diskrecijos teisę, tai yra arba vykdyti minėtą nutarimą, arba jo nevykdyti, o nutarimo nevykdymas suteiktų Konkurencijos tarybai teisę kreiptis į apygardos administracinį teismą, skundžiant, jos nuomone, konkurenciją pažeidžiantį savivaldybės teisės aktą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad savivaldos institucijoms kaip ribotą imunitetą turintiems teisės subjektams nėra suteikta teisės tiesiogiai teismui skusti Konkurencijos tarybos nutarimus, o šioje byloje Palangos savivaldybės skundo objektas buvo pats Konkurencijos tarybos nutarimas.

Pirmos instancijos teismas, priėmęs ir išnagrinėjęs Palangos savivaldybės skundą Konkurencijos tarybai dėl jos priimto sprendimo panaikinimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat buvo pažeistas ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla turi būti nutraukta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Birutė Janavičiūtė

Edvardas Sinkevičius