Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A¹⁵-1693/2006 pagal pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Sondros Kulikauskienės įmonei Bendrosios praktikos gydytojo centras bei viešajai įstaigai Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Palangos miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 2S-13 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažinta, kad Palangos miesto savivaldybė, atsisakydama pritarti S. Kulikauskienės įmonės Bendrosios praktikos gydytojo centras (toliau – ir S. Kulikauskienės įmonė) ir viešosios įstaigos Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro (toliau – ir Psichoterapijos centras) sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnį. Teigė, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes S. Kulikauskienės įmonė ir Psichoterapijos centras niekada neprašė Palangos miesto savivaldybės pritarti jų prašymui leisti teikti teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. S. Kulikauskienės įmonė 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 69 tarpininkavo ir prašė pritarti sutarčiai tarp Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Psichoterapijos centro. Joks galiojantis teisės aktas nenumato savivaldybės teisės (pareigos) derinti, pritarti (ar rekomenduoti) gydymo įstaigų ir teritorinių ligonių kasų sudaromoms sutartims, todėl šiuo klausimu savivaldybė ir negalėjo priimti sprendimo. Savivaldybės teises organizuojant pirminę sveikatos priežiūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog savivaldos vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, o pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarką turi nustatyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės 1999 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 1.4 punktu Sveikatos apsaugos ministerijai suteikti įgaliojimai parengti ir patvirtinti pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarką. Ši tvarka iki šiol nepatvirtinta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 327 patvirtintos Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir bazinės kainos II dalies 3 punkte yra nustatyta minimali pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo komandos sudėtis (gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir psichologas), o Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 4.2 punkte yra nustatytas maksimalus pirminės psichikos sveikatos priežiūros specialistų aptarnaujamų gyventojų skaičius (mažiausias 20 000 gyventojų), todėl, neturint konkrečios organizavimo tvarkos, o tik kai kurias sveikatos apsaugos ministro patvirtintas nuostatas, savivaldybės yra atsakingos už tai, jog jos teritorijoje būtų teikiamas minimalus paslaugos komplektas atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 2 priedo 22 punkte naudojamus terminus spręstina, kad Psichoterapijos centras Palangos miesto savivaldybės teritorijoje iš esmės gali pradėti veikti tik turėdamas Palangos miesto savivaldybės leidimą. Tokio leidimo minėta įstaiga niekada savivaldybės neprašė. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (toliau – ir LNSS) nepriklausančioms ir kitoms pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms ir (ar) jų filialams steigti būtinas savivaldybės, kurios teritorijoje steigiama įstaiga, valdybos (šiuo metu vykdomosios institucijos t. y. direktoriaus) išduotas leidimas. Leidimo išdavimo tvarką nustato savivaldybės taryba. Leidimas neišduodamas, jeigu pirminės sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) jos filialų steigimas prieštarauja savivaldybės tarybos patvirtintai pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo programai (planui). Abi įstaigos, pasitelkdamos Konkurencijos tarnybą, būtent ir siekia „apeiti" Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjant Palangos miesto savivaldybės sprendimą nepritarti S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, buvo analizuoti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikimą reglamentuojantys teisės aktai ir praktika. Nutarime nėra teigiama, jog S. Kulikauskienės įmonė Palangos miesto savivaldybės prašė steigti pirminę sveikatos priežiūros įstaigą ar jos filialą. Priešingai, Nutarime nurodyta, kad S. Kulikauskienės įmonė teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. turi licencijas sveikatos priežiūrai teikti ir yra sudariusi sutartis su teritorine ligonių kasa. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos įstaigų priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, LNSS įstaigoms priskiriamos licencijas sveikatos priežiūrai teikti turinčios įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis. Taigi, S. Kulikauskienės įmonė priklausė LNSS ir teikė pirminės sveikatos priežiūros paslaugas savo įstaigoje. Jokio papildomo leidimo steigti įstaigą ar jos filialą pagal galiojančius teisės aktus S. Kulikauskienės įmonei nereikėjo. Todėl, įmonei nusprendus teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 69 buvo kreiptasi į Palangos miesto savivaldybę ir 2004 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 72 į Klaipėdos teritorinę ligonių kasą dėl sutarties sudarymo. Tačiau Klaipėdos teritorinė ligonių kasa 2004 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. Al-2146 S. Kulikauskienės įmonei nurodė, kad svarstytų galimybę sudaryti sutartį turėdama Palangos miesto savivaldybės rekomendaciją. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnis ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnis nustato, kad savivaldos vykdomosios institucijos yra atsakingos už pirminės asmens sveikatos priežiūros organizavimą, o Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 2 priedo 23 punktas suteikia savivaldybės gydytojui teisę koordinuoti veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apimtis, jei vienos savivaldybės teritorijoje pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia kelios įstaigos, kiekvienos jų aptarnaujamų gyventojų skaičių nustato savivaldybės gydytojas, suderinęs su Teritorine ligonių kasa ir Teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba. Palangos miesto savivaldybės administratoriaus 2002 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 103 patvirtinto savivaldybės gydytojo pareigybės aprašymo 11 punktas įpareigoja savivaldybės gydytoją numatyti ir savivaldybės teritorijoje organizuoti pirminę sveikatinimo veiklą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2005 m. kovo 3 d. rašte Nr. 10  S. Kulikauskienės įmonei Palangos miesto savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojas išdėstė savo poziciją neleisti įmonei teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, o  S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro prašymas leisti sudaryti sutartį su Teritorine ligonių kasa svarstytas 2005 m. gegužės 17 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje. 2005 m. gegužės 17 d. protokoliniu sprendimu Nr. 10 nepritarta S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro prašymui teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, atsižvelgiant į teisės aktus ir nustatytas faktines aplinkybes, Palangos miesto savivaldybės pritarimas yra būtinas S. Kulikauskienės įmonei siekiant teikti pirminės psichikos sveikatos paslaugas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Psichoterapijos centras su skundu nesutiko. Nurodė, kad S. Kulikauskienės įmonė 2004 m. gruodžio 7 d. sudarė susitarimą su Psichoterapijos centru ir 2004 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę su prašymu pritarti sutarčiai tarp Psichoterapijos centro ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, o 2005 m. vasario 17 d. raštu Nr. 18 S. Kulikauskienės įmonė kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės gydytoją, prašydama nustatyti Psichoterapijos centro aptarnaujamų gyventojų skaičių, todėl šie įmonės kreipimaisi ir yra prašymai leisti teikti teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Skunde nepagrįstai teigiama, kad savivaldybė, būdama viešasis asmuo, gali veikti tik įstatymų suteiktos kompetencijos ribose, todėl negalėjo priimti sprendimo dėl pritarimo sutarčiai tarp Psichoterapijos centro ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, nes pareiškėjas nei viename savo rašte nenurodė, kad neturi kompetencijos priimti prašomą sprendimą, be to, 2004 m. gruodžio 30 d. raštu nurodė, kad prašymas bus teikiamas svarstyti Palangos miesto savivaldybės taryboje, tuo tarpu pareiškėjo 2005 m. kovo 3 d. ir 2005 m. gegužės 17 d. sprendimuose apie kompetencijos stoką neminima. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsniu, savivaldybės yra atsakingos už pirminės asmens sveikatos priežiūros organizavimą, todėl neturi teisės nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su pirmine asmens sveikatos priežiūra, priėmimo, juolab, kad nurodytais teisės aktais pritarimo sutarčiai reikalavo Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Psichikos sveikatos centro specialistų veikloje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110, išvardinti specialistai, kurie Psichikos sveikatos centre turi teikti sveikatos priežiūros paslaugas: gydytojas psichiatras, gydytojas priklausomybės ligų psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, psichikos sveikatos slaugytoja ir socialinis darbuotojas. Reikalavimuose nėra nurodyta, kad psichikos sveikatos įstaigos steigėju turi būti savivaldybė. Atkreipė dėmesį, kad Psichoterapijos centras turi asmens sveikatos priežiūros licenciją, kuri leidžia teikti pirminę psichikos sveikatos priežiūrą Palangos mieste, ir yra sudaręs sutartis su Vilniaus ir Šiaulių teritorinėmis ligonių kasomis dėl pirminės psichikos sveikatos priežiūros. Nesutikdamas su skunde nurodytu teiginiu, jog Psichoterapijos centras Palangos miesto savivaldybės teritorijoje iš esmės gali pradėti veikti tik turėdamas Palangos miesto savivaldybės leidimą, nurodė, kad Psichoterapijos centras turi įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, kuria Psichoterapijos centrui leidžiama Palangoje, adresu Medvalkio g. 6, teikti pirmines ir antrines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas. Psichoterapijos centras yra jau veikianti įstaiga, ji nėra naujai steigiama, be to, 2001 m. balandžio 26 d. Palangos miesto valdybos sprendimu Nr. 87 S. Kulikauskienės įmonei buvo deleguotos pirminės sveikatos priežiūros funkcijos, o tai apima ir pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Psichoterapijos centras partnerystės pagrindu pageidauja paslaugas teikti tik S.Kulikauskienės įmonės pacientams, taigi, nauja pirminės sveikatos priežiūros įstaiga steigiama nebuvo ir dėl to papildomo savivaldybės leidimo nereikėjo.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. Kulikauskienės įmonė su skundo nesutiko. Nurodė, kad Konkurencijos taryba atliko išsamų ir visapusišką tyrimą šioje byloje, o šio tyrimo rezultatų pareiškėjas neanalizavo ir nepaneigė. Taip pat nurodė, kurios Nutarimo nuostatos prieštarauja įstatymams. Teiginys, kad joks galiojantis teisės aktas nenumato savivaldybės teisės (pareigos) derinti gydymo įstaigų ir teritorinių ligonių kasų sudaromoms sutartims, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Palangos miesto savivaldybės 2004 m. gruodžio 30 d. rašte nurodyta, kad įmonės prašymas tarpininkauti sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa bus teikiamas svarstyti Palangos m. savivaldybės taryboje, o 2005 m. gegužės 24 d. raštu buvo pranešta įmonei, kad pageidavimas teikti Teritorinės ligonių kasos finansuojamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas 2005 m. gegužės 17 d. svarstytas Palangos m. savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje ir komitetas nusprendė nepritarti tokių paslaugų teikimui S. Kulikauskienės įmonėje. Komitetui nepritarus S. Kulikauskienės įmonės prašymui, sprendimo projektas nebuvo teiktas svarstyti Palangos m. tarybos posėdyje. Iš byloje esančio Palangos m. savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto 2005 m. gegužės 17 d. posėdžio protokolo matyti, kad Komitetas nepritarė prašymui ne todėl, kad jis neatitiko kokių tai formalių reikalavimų, o todėl, kad Palangos mieste psichikos sveikatos priežiūros paslaugos jau teikiamos Palangos pirminės sveikatos priežiūros centre ir Komiteto nuomone to pakanka. Motyvas, jog neturint konkrečios pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos, o tik kai kurias sveikatos apsaugos ministro patvirtintas nuostatas, savivaldybė yra atsakinga už tai, kad jos teritorijoje būtų teikiamas minimalus paslaugos komplektas atsižvelgiant į gyventojų skaičių, yra nesuprantamas ir nelogiškas, patvirtinantis Nutarimo nuostatas, kad Palangos m. savivaldybė siekia riboti konkurenciją sveikatinimo paslaugų teikimo rinkoje Palangoje bei proteguoja savo įsteigtą viešąją įstaigą Palangos pirminės sveikatos priežiūros centrą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 24 d. sprendimu skundą tenkino ir Konkurencijos tarybos 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 2S-13 panaikino. Teismas vertino, ar Nutarime nurodyti Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojos 2005 m. kovo 3 d. atsakymas Nr. 10 į S. Kulikauskienės įmonės prašymą ir 2005 m. gegužės 17 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto protokolinis sprendimas Nr. 10 pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Teismas vertino minėtų aktų turinį bei vadovavosi Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 327 patvirtintos Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo ir apmokėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 2 priedo 23 punktu, galiojusiu iki 2005 m. gruodžio 29 d., Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad Psichoterapijos centras turi licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, tame tarpe ir Palangos mieste. Tačiau duomenų, kad jis turi savivaldybės leidimą steigti filialą Palangos mieste, nėra. Psichoterapijos centras neprašė Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojos nustatyti aptarnaujamų gyventojų skaičiaus, todėl teismas negali įvertinti, kokios rūšies sveikatos priežiūros įstaiga buvo siekiama steigti ir ar buvo pažeista ši teisė. Psichoterapijos centro 2004 m. gruodžio 7 d. rašte Palangos m. savivaldybei reikalavimas nenurodytas, todėl jo negalima pripažinti prašymu. S. Kulikauskienės įmonės savininkė taip pat jokių įgaliojimų atstovauti Psichoterapijos centrą nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, S. Kulikauskienės įmonė negalėjo teikti atitinkamų prašymų Psichoterapijos centro vardu. 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimas tarp S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro tokių įgaliojimų jai taip pat nesuteikė. Todėl Palangos m. savivaldybės administracijos savivaldybės gydytoja, atsisakydama nustatyti aptarnaujamų gyventojų skaičių pagal S. Kulikauskienės įmonės 2005 m. vasario 17 d. prašymą Nr. 18, jos teisių nepažeidė, nes S. Kulikauskienės įmonė savo prašymu siekė realizuoti teisę, kurios nustatyta tvarka nebuvo įgijusi. S. Kulikauskienės įmonės teisių nepažeidė ir Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas, 2005 m. gegužės 17 d. nusprendęs nepritarti Sondros Kulikauskienės prašymui teikti pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Teismas nurodė, kad neturi galimybės įvertinti Nutarime nurodytos S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro sutarties su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, kadangi tokios sutarties atsakovas netyrė. Tai įrodo ginčijamo Nutarimo turinys. Įvertinęs įrodymų visumą teismas nusprendė, kad pareiškėja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nes tretieji asmenys nustatyta tvarka Nutarime nurodytų teisių teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas Palangoje ginčo nagrinėjimo metu nebuvo įgiję ir negalėjo jų įgyvendinti, taip pat negalėjo konkuruoti rinkoje. Pareiškėjas taip pat savo veiksmais nepažeidė kitų asmenų teisių Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ribose, nes pareiškėjo institucijų atlikti veiksmai liečia tik šios bylos trečiuosius suinteresuotus asmenis. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai neriboja trečiųjų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės teikti teisės aktų nustatytą tvarka prašymus Palangos m. savivaldybei dėl pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų įstaigų steigimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2006 m. kovo 24 d. teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad teismas neišsiaiškino, kokioms paslaugoms teikti S. Kulikauskienės įmonė ir Psichoterapijos centras prašė Palangos miesto savivaldybės pritarimo. Nagrinėjant Palangos miesto savivaldybės veiksmus būtina atsižvelgti į tai, kad S. Kulikauskienės įmonė jau buvo įkūrusi Bendrosios praktikos gydytojo centrą, kuriame buvo teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos. Kadangi Psichoterapijos centras turi licenciją verstis psichikos sveikatos priežiūros veikla, tame tarpe ir Palangos mieste, centras nusprendė teikti savo paslaugas Palangos mieste veikiančiame Bendrosios praktikos gydytojo centre. Jokių papildomų leidimų pagal galiojančius teisės aktus minėtos sveikatos įstaigos neprivalėjo gauti, nes kiekviena veikia savo kompetencijos ribose. Motyvas, kad Psichoterapijos centras neprašė Palangos miesto savivaldybės leidimo steigti filialą Palangos mieste, yra nepagrįstas, kadangi pastarasis savo veiklą vykdytų ne naujai įsteigtame filiale, o Bendrosios praktikos gydytojo centre. tad Palangos miesto savivaldybės leidimas Psichoterapijos centro filialui steigti nebuvo reikalingas. Be to, nepagrįstas motyvas, kad Psichoterapijos centras 2004 m. gruodžio 7 d. rašte Palangos miesto savivaldybei nenurodė reikalavimo, dėl ko rašto negalima pripažinti prašymu. Be to, teismas nurodė, kad S. Kulikauskienės įmonė neturėjo įgaliojimų atstovauti Psichoterapijos centrą ir teikti atitinkamus prašymus jo vardu. Tai, kad skunde pareiškėjas klausimo dėl rašto trūkumų nekėlė, patvirtina, kad rašto turinys ir prašymo esmė buvo suprantami, o raštas dėl tinkamo pareiškėjo priimtinas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, aukščiau nurodytais motyvais neturėjo remtis, kadangi šis nagrinėjimas išeina už ginčo ribų. Tai, kad Palangos miesto savivaldybė suvokė Psichoterapijos centro ir S. Kulikauskienės įmonės rašto esmę ir reikalavimo (prašymo) turinį, rodo ir savivaldybės veiksmai gavus prašymą - prašymą svarstė Palangos miesto savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojas bei Palangos miesto savivaldybės tarybos Turizmo, sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas. Kaip matyti iš 2004 m. gruodžio 7 d. rašto priedų, S. Kulikauskienės įmonė, prašydama Palangos miesto savivaldybės tarpininkauti sutarčiai su Teritorine ligonių kasa, pateikė 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimą, kuriame nurodyta planuojamo bendradarbiavimo tarp S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro esmė. Teismo išvada, kad jis neturi galimybės vertinti 2004 m. gruodžio 7 d. susitarimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniui. Pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė 2004 m. gruodžio 7 d. rašto trūkumų, kuriuos pašalinus, prašymas galėtų būti pripažintas tinkamu. Tai neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų - teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo. Šio principo įgyvendinimui yra svarbu, kad valstybės ar savivaldos institucijos priimami sprendimai būtų aiškūs, suprantami ir vienareikšmiški asmenims, kuriems jie skirti. Gavusi Psichoterapijos centro ir S. Kulikauskienės įmonės prašymą pritarti sutarčiai su Teritorine ligonių kasa, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, Palangos miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kurio pagrindinis motyvas - mažame mieste netikslinga skaidyti sveikatos priežiūros paslaugų dviem teikėjams. Taigi, savivaldybė klausimą išsprendė iš esmės. Pareiškėjo veiksmai savivaldybės pareigūnams priėmus administracinį sprendimą, o vėliau pareiškus, kad jie tokio sprendimo nėra kompetentingi priimti, yra nesuderinami su teisinės valstybės principais.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. Kulikauskienės įmonė 2006 m. gegužės 3 d. prisidėjo prie atsakovo apeliacinio skundo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 18 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimą, o bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdymo ir savivaldos institucijų bendra pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tačiau, skirtingai nei ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos Konkurencijos įstatymo prasme turi specifinį teisinį statusą, tai yra šioms institucijoms negali būti paskirtos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje numatytos sankcijos. Kita vertus, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas ribotą savivaldos institucijų imunitetą, numatė ir kitą specialų teisinį mechanizmą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodytų pažeidimų eliminavimui iš teisinės apyvartos, tai yra Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatydamas Konkurencijos tarybos įgalinimus, numatė ir konkurenciją pažeidžiančių teisės aktų ir kitų sprendimų eliminavimo iš teisinės apyvartos tvarką. Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti visus teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurencijos taryba 2005 m. lapkričio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-13, kuriuo nutarė pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybė, atsisakydama pritarti S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį; ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ pakeisti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą sprendimą taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Susiklosčius tokiai faktinei ir teisinei padėčiai, pareiškėjas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, faktiškai įgijo diskrecijos teisę, tai yra arba vykdyti minėtą nutarimą, arba jo nevykdyti, o nutarimo nevykdymas suteiktų Konkurencijos tarybai teisę kreiptis į apygardos administracinį teismą, skundžiant, jos nuomone, konkurenciją pažeidžiantį savivaldybės teisės aktą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad savivaldos institucijoms kaip ribotą imunitetą turintiems teisės subjektams nėra suteikta teisės tiesiogiai teismui skųsti Konkurencijos tarybos nutarimus, o šioje byloje Palangos savivaldybės skundo objektas buvo pats Konkurencijos tarybos nutarimas. Pirmos instancijos teismas, priėmęs ir išnagrinėjęs Palangos savivaldybės skundą Konkurencijos tarybai dėl jos priimto sprendimo panaikinimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Taip pat buvo pažeistas ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas panaikintas, o byla nutraukta.

Atsakovas 2006 m. gruodžio 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašymą grindė šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto turinį bei prasmę ir padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos atskirai nuo kitų Konkurencijos įstatymo normų. Siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę būtina atlikti sisteminį aiškinimą. Vadovaujasi Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teigia, Konkurencijos įstatymo nuostatos užtikrina visiems asmenims, dėl kurių teisių yra pasisakyta Konkurencijos tarybos nutarimuose, teisę kreiptis į teismą dėl tokių nutarimų panaikinimo. Remiantis Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu Konkurencijos taryba nagrinėja (atlieka tyrimą), ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui (atlikus tyrimą ir nustačius pažeidimą), kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus, t. y. pateikia institucijoms savo nutarimą, kuriame konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas ir išdėstomi įpareigojimai. Institucija, kuriai adresuotas Konkurencijos tarybos nutarimas, turi teisę tokį nutarimą apskųsti per 20 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos arba jo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žiniose". Skundo teismui nepadavimas laikomas institucijos sutikimu su nutarime išdėstytais motyvais ir įpareigojimais. Taip pasiekiamas teisinis tikrumas bei efektyvus konkurencijos įstatymo teisės normų bei institucijų teisių apsaugos principo įgyvendinimas. Tačiau institucijai per nutarime nurodytą terminą neįgyvendinus paskirtų įpareigojimų arba įgyvendinus tokius įpareigojimus netinkamai Konkurencijos taryba neturi teisės ir galimybės kreiptis į antstolius ar imtis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų. Jeigu reikalavimai (paskirti įpareigojimai) neįvykdyti, Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į administracinius teismus, apskųsdama tokius valstybės valdymo ar savivaldos institucijų veiksmus. Tokiame teisminiame procese turėtų būti sprendžiami tinkamo Konkurencijos tarybos reikalavimų įgyvendinimo klausimai, tačiau nenagrinėjant paties Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo. Aiškinat Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasmę, taip pat būtina atsižvelgti į Konkurencijos tarybos nutarimų dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimų specifiką. Konstatavus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą valstybės valdymo arba savivaldos institucijos dažnai yra įpareigojamos pakeisti jų priimtų teisės aktų ar kitų sprendimų nuostatas taip, kad pastarosios neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Toks įpareigojimas ne visada gali būti įvykdytas nedelsiant ir dažnai įpareigojimų įvykdymui objektyviai turi būti skirtas pakankamai ilgas laiko tarpas. Tokiais atvejais savivaldos institucijos sprendimas vykdyti ar ne Konkurencijos tarybos nutarimą paaiškės tik suėjus paskirtam įpareigojimų įvykdymo terminui. Ir tik tada, anot teismo, Konkurencijos taryba įgyja teisę kreiptis į teismą dėl savivaldos institucijos sprendimo teisėtumo. Tačiau visą įpareigojimui įgyvendinti skirtą laiko tarpą egzistuos teisinio netikrumo situacija, kai nebus aiškus nei Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas, nei savivaldos institucijos ketinimas vykdyti ar ne tokį nutarimą. Be to, Konkurencijos tarybos nutarimus turi teisę skųsti ir kiti bylos nagrinėjimo dalyviai, arba asmenys, kurie mano, jog tokiu nutarimu pažeistos jų teisės ir interesai. Tokiose bylose valstybės valdymo ar savivaldos institucijos procesinė padėtis būtų neaiški. Nebūtų aišku ir kokias teisines pasekmes turėtų teismo sprendimas tokiose bylose - ar institucijos privalės vykdyti tokiame teismo procese teisėtu pripažintą Konkurencijos tarybos nutarimą.  

2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra nagrinėjęs bylas pagal savivaldos institucijų skundus dėl Konkurencijos tarybos nutarimų ir visi šie skundai buvo išnagrinėti ir bylos išspręstos iš esmės. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A-68-03 (atnaujinus procesą suteiktas Nr. A5-604/2003) šalių procesinės padėtys buvo analogiškos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Atsakovo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą, užbaigtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartimi, gautas 2006 m. gruodžio 5 d., tai yra nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje tam numatyto trijų mėnesio termino.

Prašymas atnaujinti procesą tenkintinas.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Konkurencijos taryba 2005 m. lapkričio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-13, kuriuo nutarė: pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybė, atsisakydama pritarti S. Kulikauskienės įmonės ir Psichoterapijos centro sutarčiai su Klaipėdos teritorine ligonių kasa, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį; įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ pakeisti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą sprendimą taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Apeliacinės instancijos teismas nutraukė nagrinėtą administracinę bylą, pradėtą pagal Palangos miesto savivaldybės skundą, konstatavęs, kad savivaldos institucijoms, kurioms taip pat tenka pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, bei kurioms įstatyme reglamentuotas ribotas imunitetas, nėra suteikta teisė tiesiogiai teismui skųsti Konkurencijos tarybos nutarimus. Šią išvadą teismas padarė remdamasis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, 40 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Tačiau įvertinus minėtas teisės normas kyla abejonės, ar jų nuostatos iš tiesų gali būti vertinamos kaip ribojančios savivaldos institucijų teisę į teisminę gynybą apskundžiant Konkurencijos tarybos priimtus nutarimus.

Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis ne vien Konkurencijos įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teisę į teisminę gynybą taip pat turi įmonės, įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Taigi, minėtos teisės normos kiekvienam subjektui, tame tarpe ir savivaldos institucijoms, bet kokiu atveju garantuoja teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą teisminės gynybos, jei, jo manymu, yra pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A⁵-604/2003 (byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. A⁷-68/2003) buvo nagrinėjamas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas panaikinti atitinkamą jo priimtą teisės aktą ir priimti naują, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Taigi, minėtoje byloje iš esmės buvo sprendžiamas analogiškas ginčas ir šis ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės.

Remiantis šiomis nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertinant savivaldos institucijos teisę kreiptis į teismą ginčijant minėto pobūdžio Konkurencijos tarybos nutarimus yra nevienoda.

Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu, o bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A¹⁵-1693/2006 pagal pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Sondros Kulikauskienės įmonei Bendrosios praktikos gydytojo centras bei viešajai įstaigai Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrui dėl nutarimo panaikinimo.  

Administracinę bylą Nr. A¹⁵-1693/2006 perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Stasys Gudynas

Sigita Rudėnaitė

Algirdas Taminskas