Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Justui Čobotui,

atsakovo atstovams Elonui Šatui, Erikai Lukšei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Tele2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Tele2“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2007 m. gegužė 31 d. nutarimą Nr.2S-13, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčijamu nutarimu pripažinta, jog leidinyje „Studento dienoraštis 2006/2007“ išspausdinta UAB „Tele2“ reklama „parodyk šį kuponą Tele2 salonuose ir pirk pildyk papildymą pigiau 30% !“ klaidinanti, ir už tai įmonei skirta 15 000 Lt bauda. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvados – nepagrįstos. Reklamoje suteikiama nuolaida galima pasinaudoti ir šiuo metu, t. y. akcijos laikas nėra ribotas, apie ką atsakovas buvo informuotas pateikiant ataskaitą. Tarybos nustatyti nesusipratimai prekybos vietose galėjo kilti dėl to, jog Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams akcija buvo reklamuota trumpą laiką ir buvo mažai žinoma ne tik UAB „Tele2“ klientams, bet ir prekybos partneriams. Akcija buvo skirta konkrečiai klientų grupei – studentams, studijuojantiems tam tikrose aukštosiose mokyklose, todėl visas leidinio tiražas buvo išplatintas išimtinai studentų tarpe. Reklama kitų klientų tikslinių grupių nepasiekė, todėl svarstyti jos poveikį pastarųjų ekonominiam elgesiui net nėra pagrindo (Reklamos įstatymo 2 str. 4 d., 5 str. 1 d., 2 d.). Be to, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, pripažindamas reklamą klaidinančia, privalėjo UAB „Tele2“ dėl tariamai padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo mažareikšmiškumo taikyti Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 22 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinę nuobaudą – įspėjimą. Mažareikšmiškumą patvirtina: mažas mastas, nedidelis tiražas, žemas tikslinės grupės susidomėjimas, žalos nebuvimas, mažas reklamos biudžetas, ekonominės naudos pareiškėjai nebuvimas, poveikio rinkai ir konkurencijai nebuvimą. Skirta bauda akivaizdžiai per didelė, ją skiriant nesivadovauta teisingumo, protingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo reikalavimais. Nukrypta ir nuo Tarybos, ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Tarybos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 2S-12 dėl bendrovės „Bitė Lietuva“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis byloje Nr. P⁶-181/2007). Įpareigojant nutraukti tariamai klaidinančios reklamos naudojimą bei ją paneigti taip pat neatsižvelgta į tai, kad UAB „Tele2“ klientams naudingas reklaminis pasiūlymas galioja iki šiol, įpareigojimo vykdymas reikštų neteisėtą kišimąsi į pareiškėjos ūkinę – komercinę veiklą, įpareigojimo nustatymas akivaizdžiai prieštarauja tokio pobūdžio poveikio priemonių taikymo praktikai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad  Tarybos pareigūnai buvo nuvykę į kelis UAB „Tele2“ salonus, kur buvo patvirtinta, jog nuolaida pagal leidinyje „Studento dienoraštis 2006/2007“ išspausdintą kuponą jau nebeteikiama, t.y. galiojo tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d., o pareiškėjo pateiktuose kvituose nebuvo nurodyta, kad buvo pritaikyta 30% nuolaida. Skundžiamame nutarime pažymėta, jog ekonominis elgesys nebūtinai yra prekių įsigijimas, tai yra bet koks su juo susijęs veiksmas, pvz. nuvykimas iki ūkio subjekto įsigyti prekę, aiškinimasis tikrojo reklamos turinio telefonu ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reklama akivaizdžiai įtakojo vartotojo elgesį tai matyti iš Tarybai pateikto vartotojos skundo, kuriame ji nurodė vykusi į UAB „Tele2“ saloną, siekdama papildyti telefono ryšio sąskaitą. Parenkant baudos dydį vadovautasi Reklamos įstatymo 22 straipsnio nuostatomis, nustatyta, jog reklamos tiražas bei trukmė – vidutiniai, todėl skirtoji bauda yra teisinga ir proporcinga. Pareiškėjo nurodomoje byloje bendrovei „Getz Medical Baltic“ buvo skirta 15 000 Lt bauda už reklamos skleidimą dideliu mastu, tačiau trukmė buvo nedidelė, o bendrovei „Bitė Lietuva“ 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu skirta žymiai didesnė nei pareiškėjai bauda, todėl jokio asmenų lygiateisiškumo Taryba nepažeidė ir nuosekliai laikosi tiek savo, tiek teismų praktikos klaidinančios reklamos bylose. Pažymėtina, kad Taryba remdamasi surinkta informacija nustatė, jog UAB „Tele2“ teiginiai dėl reklaminės akcijos galiojimo neteisingi, todėl nustatė įpareigojimą paneigti klaidinančią reklamą. Tai nėra sankcija, o Tarybos vykdomos kontrolės priemonė, kurios tikslas – vartotojų interesų apsauga.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimą Nr. 2S-13 pakeitė, UAB „Tele2“ skiriant 10 000 Lt baudą.

Teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti klaidinančią reklamą. Klaidinančios reklamos apibrėžimas pateiktas šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad ginčo reklama, nežiūrint to, kad ji buvo išspausdinta leidinyje, skirtame studentams, buvo skirta apibrėžtai grupei – tik Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams ir tik jie galėjo pasinaudoti reklamuojama lengvata. Teismas nustatė, kad nei pačiame kupone, nei visame leidinyje, nei papildomai pareiškėjo atstovo pateiktuose įrodymuose nėra jokios informacijos apie tai, tad leidinyje išspausdinta informacija apie nuolaidas bus teikiama tik leidinio skaitytojui – Lietuvos studentui, be to, leidinys arba kuponas galėjo patekti ir kitiems asmenims – ne studentams. Atsakovas pateikė įrodymų, kad bent vieną vartotoją (Konkurencijos tarybai pateikto skundo autorę) aptariama reklama realiai suklaidino, o reklamuojamos paslaugos stambiausių pardavėjų apklausa parodė, kad jie nuo 2006 m. spalio 1 d. kuponuose reklamuotos nuolaidos nebetaikė. Teismas padarė išvadą, kad reklama suklaidino netgi paslaugos pardavėjus, todėl kitų asmenų suklaidinimo galimybė neabejotina. Neabejotina, kad tiek realiai suklaidinta vartotoja, tiek galimai suklaidinti asmenys, savo ekonominį elgesį konstravo pagal reklamos turinį, t.y. konkrečiais veiksmais siekė arba galėjo siekti (ieškojo platinimo vietų, vyko į šias vietas ir pan.) žadėtos nuolaidos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokia informacija, liečianti kupono galiojimo terminą bei nuolaidos taikymo sąlygas (kad ji taikoma tik studentams, pateikus studento pažymėjimą ar pan.), buvo pateikta patiems paslaugos pardavėjams (t.y. Tele2 salonams). Pareiškėjo pateikti mokėjimo kvitai neįrodo, kad paslauga buvo teikiama ir po 2006 m. rugsėjo 30 d.

Reklamą pripažinus klaidinančia, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad neteisėta yra nutarimo dalis, kuria Taryba įpareigojo pareiškėją nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą bei ją paneigti. Tai pareiškėjui neužkirto kelio, pataisius reklamos trūkumus, ją talpinti iš naujo minėtame ar kituose leidiniuose.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl paskirtos baudos dydžio, nustatė, kad atsakovas šioje byloje nukrypo nuo savo formuojamos praktikos. Nustatytas tik vienas realiai nukentėjęs vartotojas, klaidinančios reklamos galiojimas truko apie dvi savaites, todėl nepagrįsti teiginiai, kad reklamos (įskaitant ir jos trukmę) mastai yra vidutiniai. Teismas ginčijamu nutarimu pareiškėjui skirtą baudą sumažino iki 10 000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas nuo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas atsisakė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde, be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, nurodoma, kad:

1. Pareiškėjo ataskaita apie pritaikytą nuolaidą klientams bei pirkimo kvitų kopijos teisme išvis nebuvo vertintos ir analizuotos, nors šie įrodymai patvirtina, kad ginčo akcija nebuvo apribota laike, o jos galiojimas buvo apibrėžtas tik su leidiniu išleistų nuolaidos kuponų kiekiu.

2. Teismo paskirta 10 000 Lt bauda taip pat pažeidžia asmenų lygiateisiškumo ir valdžios institucijų veiksmų nuoseklumo principą. Pažymėtina, kad ginčo reklamos poveikis konkurencijai telekomunikacijų rinkoje nebuvo analizuojamas.

3. Įpareigoti pareiškėją paneigti ginčo reklamą nei protinga, nei tikslinga, kadangi nuo reklamos paskleidimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, o jos paneigimas neturėtų jokios įtakos vartotojų interesų apsaugai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta, kad klaidinanti reklama yra tokia, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį; <...> 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad leidinyje „Studento dienoraštis 2006/2007“ išspausdintame kupone „parodyk šį kuponą Tele2 salonuose ir pirk pildyk papildymą pigiau! 30%“ žadama nuolaida nuo 2006 m. spalio 1 d. nebebuvo teikiama (E. N. pareiškimas ir pateiktas kvitas; Konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. vasario 8 d. aktai).  Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl šių faktinių aplinkybių vertinimo nesusipratimais prekybos vietose, kadangi ne kas kitas, o reklamos davėjas apie nuolaidų taikymą privalo pakankamai aiškiai ir suprantamai informuoti visus savo prekybos partnerius, ir tuo pačiu užtikrinti, kad reklamos vartotojas nebūtų klaidinamas.

Pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad reklaminiame kupone žadama nuolaida buvo teikiama po 2006 m. rugsėjo mėnesio: apie nuolaidos taikymą negalima spręsti nei iš pareiškėjo Konkurencijos tarybai pateiktų kvitų kopijų (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 43-49), kadangi juose jokia nuolaida nenurodyta, o pareiškėjas neįrodė, kad papildant sąskaitas pagal pateiktas kvitų kopijas buvo taikoma 30 procentų nuolaida; nei iš ataskaitos (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 34), kuri yra tik vidinis pareiškėjo (bendrovės) dokumentas, nepagrįstas jokiais materialiais duomenimis. Nors leidinys „Studento dienoraštis 2006/2007“ pareiškėjo teigimu buvo platinamas tik tam tikrose aukštosiose mokyklose, tačiau visiškai akivaizdu, kad šis leidinys, laisvai dalinamas aukštosiose mokyklose, o juolab jame esantis UAB „Tele2“ reklaminis kuponas galėjo patekti ne tik 2006 m. liepos 10 d. reklamos paslaugų sutartyje (b. l. 9) apibrėžtų aukštųjų mokyklų studentams, bet ir kitų mokyklų studentams, taip pat ir kitiems asmenims. Tuo tarpu reklaminiame kupone nepateikta ne tik informacija apie nuolaidos taikymo laikotarpį, bet ir informacija, kad nuolaida pagal šį kuponą taikoma tik tam tikram apibrėžtam asmenų ratui (atitinkamų aukštųjų mokyklų studentams). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik pateikus nurodytos informacijos dalį buvo galima išvengti vartotojų suklaidinimo, taigi reklaminiame kupone pateikta informacija buvo neišsami. Nepateikimas kupone išsamios informacijos apie reklamuojamos nuolaidos galiojimo laiką ir subjektų, kuriems ji taikoma, ratą, ir nesudarymas tuo realių galimybių vidutiniam vartotojui spręsti apie galimas papildomas sąlygas, galėjo suformuoti klaidingą vidutinio vartotojo nuomonę apie paslaugą ir atitinkamai paveikti jo apsisprendimą (ekonominį elgesį). Tokia reklama pripažįstama klaidinančia (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.).

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 7 p.). Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pripažinti klaidinančiais ūkio subjekto reklamos teiginiai, galintys klaidingai veikti vidutinio vartotojo elgseną, jam apsisprendžiant įsigyti reklamuojamą paslaugą neturint informacijos apie papildomas sąlygas, kartu sudaro ūkio subjektui sąlygas aktyviau skverbtis į rinką, išvengiant papildomų sąnaudų. (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005). Tokios papildomos sąnaudos, pateikus visą informaciją apie nuolaidų galiojimo laiką ir asmenų, kuriems tos nuolaidos taikomos, ratą, būtų neišvengiamos. Tad tokia pareiškėjo pasirinkta elgsena veikia ir vieną svarbiausių laisvosios rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją.

Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostatos numatytų baudų dydį sieja su reklamos naudojimo reikalavimų pažeidimo pobūdžiu, pažeidimo trukme ir mastu, atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skelbta reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti reklama, kuri ne tik galėjo, bet ir realiai suklaidino reklamos vartotojus (Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo gavusi konkretų vartotojos skundą) bei galėjo paveikti jų ekonominį elgesį, taip pat įvertinus vidutinį reklamos skleidimo mastą (100 000 vnt. egzempliorių), jos skleidimo trukmę, poveikio sąžiningai konkurencijai buvimą, pareiškėjo pažeidimas negali būti vertinamas mažareikšmiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą nėra sankcija. Tokios priemonės nėra numatyta Reklamos įstatymo šeštajame skirsnyje, nustatančiame atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimus taikymo tvarką. Tai yra Konkurencijos tarybos vykdomos reklamos kontrolės priemonė (Reklamos įstatymo 19 str. 2 d. 5 p.), taikoma siekiant užkirsti kelią vartotojų klaidinimui ar sumažinti neigiamus klaidinančius reklamos padarinius. Dėl to, sprendžiant tokios priemonės taikymo klausimą pagrindinis kriterijus yra vartotojų interesų apsauga (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-930/2005). Atsižvelgus į gana ilgą laikotarpį nuo ginčijamos reklaminės akcijos paskleidimo (taip pat ir jos nebegaliojimo) iki galimo paneigimo paskelbimo, taip pat įvertinus leidinio, kuriame buvo platinamas reklaminis kuponas, pobūdį, auditoriją, kuriai jis buvo skirtas, ir mažą tikimybę, kad paneigimas pasieks tuos pačius asmenis, kuriems buvo patekęs reklaminis kuponas („Studentų dienraščio 2006/2007“ egzempliorius), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumentą, kad įpareigoti jį paneigti leidinyje „Studento dienraštis 2006/2007“ išspausdintą reklamą „parodyk šį kuponą nebėra tikslinga Tele2 salonuose ir pirk pildyk papildymą pigiau! 30%“ Lietuvos studentų laikraštyje „Savas“, nebetikslinga. Ši priemonė nagrinėjamu atveju nebeįgyvendintų savo paskirties apsaugoti vartotojų interesus, tad pripažintina nepagrįsta. Konkurencijos tarybos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 2S-13 dalis dėl įpareigojimo pareiškėją paneigti klaidinančią reklamą naikintina. Tuo pačiu keistinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Tele2“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti: panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 2S-13 dalį, kuria UAB „Tele2“ įpareigota per 20 dienų nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ paneigti leidinyje „Studento dienraštis 2006/2007“ išspausdintą reklamą „parodyk šį kuponą Tele2 salonuose ir pirk pildyk papildymą pigiau! 30%“, išspausdinant paneigimą Lietuvos studentų laikraštyje „Savas“. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė