Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo L.Alechnavičiaus, kolegijos teisėjų L.Baltrūnaitės ir R.Miliuvienės, sekretoriaujant Aušrai Kartanienei, dalyvaujant pareiškėjo AB „Mažeikių nafta“ atstovams Dovydui Zinkevičiui, advokatams Jauniui Gumbiui, Mariui Juoniui, Šarūnui Keserauskui, advokato padėjėjui Karoliui Kačerauskui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Jūratei Šovienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Mažeikių nafta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, UAB „Skulas“, KB „Tiltoilas“ dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Pareiškėjas skundu, patikslintais skundais (t. VII, b.l. 4-14, 46-62, t. VIII, b.l. 83-93) kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti 2005 03 07 Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo“, taip pat pripažinti visus Konkurencijos tarybos veiksmus, padarytus 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 pagrindu, neteisėtus, įskaitant, bet tuo neapsiribojant, šiuos veiksmus: Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo pratęsimą, Konkurencijos tarybos atliktą AB „Mažeikių nafta“ prekybos namai ir kitų susijusių su tyrimu bendrovių atsakingų darbuotojų apklausą, atliktą informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Mažeikių nafta“ prekybos namai, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su kitomis su tyrimu susijusiomis bendrovėmis, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su Lietuvos Respublikos valstybės institucijomis, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su užsienio šalių institucijomis, Konkurencijos tarybos skleidimą informacijos apie AB „Mažeikių nafta“ tyrimo detales, atlikto tyrimo baigimą ir pranešimą apie bylos nagrinėjimą Konkurencijos tarybos posėdyje ir bylos baigimą;

taip pat prašo priteisti iš Konkurencijos tarybos AB „Mažeikių nafta“ naudai sumokėtą žyminį mokestį ir kitas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir atstovavimo išlaidas (t. VII, b.l. 61).

Taip pat pareiškėjas skundu bei patikslintu skundu prašo panaikinti atsakovo 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ (toliau – Nutarimas) pirmą, antrą ir trečią punktus (t. 1 b.l. 3-217, t. 2 b.l. 1-232, t. 3 b.l. 1-36, 90-304, t. 4 b.l. 6-221).

Administracinės bylos pagal pareiškėjo skundus teismo 2006 09 14 nutartimi sujungtos į vieną administracinę bylą (t. VIII b.l. 108).

Ginčydamas atsakovo 2005 03 07 nutarimą Nr. 1S-27, pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas nutarimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimdamas tokį nutarimą atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas, nutarimas nemotyvuotas, nors pareiga nurodyti motyvus yra įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 8 str., 31 str., Europos Tarybos Rezoliucijos (77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų“ 4 principu, Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 d., 25 str. 5 d., 36 str. 2 d. Kadangi atsakovas neinformavo pareiškėjo apie pradėtą tyrimą dėl jo veiksmų atitikimo EB steigimo sutarties 82 str., pareiškėjas neturėjo galimybės tyrimo metu pateikti savo argumentų šiuo klausimu bei nebuvo užtikrintos kitos jo teisės, taigi buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, todėl toks nutarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 26 str. 4 d., 34 str., Viešojo administravimo įstatymo 6 ir 24 str., taip pat EB Steigimo sutarties 82 str. laikymosi priežiūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus principus – pvz. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 str., įgyvendinimo“ 18 str., taip pat asmens teisę būti išklausytam, įtvirtintą ir Europos Tarybos Rezoliucijos (77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų“ 1 ir 2 principuose. Taip pat Europos Tarybos Rekomendacijų Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 6 principe teigiama, jog kiekvienam asmeniui, kuriam ketinama skirti administracinę nuobaudą, turi būti pranešta, kuo jis yra kaltinamas, jam turi būti skiriama pakankamai laiko pasirengti bylai, jam turi būti pranešta apie prieš jį turimų įrodymų esmę. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, priimdamas 2005 03 07 nutarimą Nr. 1S-27, paskelbė jį konfidencialiu, taip pažeidė Konkurencijos įstatymo 26 str. 4 d., taip pat užkirto galimybę pasinaudoti Konkurencijos įstatymo 27 str. numatyta teise apskųsti pareigūnų veiksmus. Atsakovas, pradėdamas konfidencialų tyrimą, pažeidė proporcingumo principą, reikalaujantį, kad atliekami veiksmai (šiuo atveju nutarimas atlikti slaptą tyrimą) būtų sąlygoti siekiamo tikslo, o šiuo atveju nebuvo net ir faktinio pagrindo skelbti tyrimą konfidencialiu. Konkurencijos įstatymas apskritai nenumato pagrindų, kad atsakovo nutarimai gali būti slapti, todėl nutarimas turėjo būti viešas. Skundžiamu konfidencialiu nutarimu yra pažeista teisė į gynybą bei teisė neduoti parodymų prieš save. Be to atsakovas, skundžiamo nutarimo pagrindu atlikęs tyrimą ir informavęs apie jį visuomenę, neteisėtai skleidžia informaciją apie pareiškėją (t. VII, b.l. 56-57).

Taip pat pareiškėjas paaiškino (t. VIII, b.l. 83-93), kad LVAT 2006 07 28 sprendimu pripažino Konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 36 p. nuostatą „išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu" ir 96 p. nuostatą „išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai" prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 20 str. 6 d.. Nurodytos Reglamento nuostatos yra esminės sprendžiant, ar ginčijamas atsakovo 2005 03 07 nutarimas bei jo pagrindu atlikti atsakovo veiksmai yra teisėti. Atsakovas, Reglamente numatęs teisę priimti konfidencialius nutarimus ir vykdyti konfidencialius tyrimus, sukūrė naują teisės normą, įtakojančią trečiųjų asmenų teises ir pareigas, kas reiškia Konstitucinio teisinės valstybės principo, Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. bei Konkurencijos įstatymo 20 str. 6 d. nuostatų pažeidimą. Kadangi atsakovas neturėjo teisės priimti konfidencialaus nutarimo, ginčijamas 2005 03 07 nutarimas turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Atsakovas, priimdamas konfidencialų nutarimą Nr. 1S-27 ir jo pagrindu atlikdamas tyrimo veiksmus, peržengė Konkurencijos įstatymo 20 str. 6 d. numatytas jos kompetencijos ribas. Sprendimas pripažinti nutarimą Nr. 1S-27 konfidencialiu bei konfidencialus tyrimo veiksmų atlikimas, neturint tam teisinio pagrindo, vertintini kaip esminis procedūrinis pažeidimas. Įstatymo viršenybės principo pažeidimas bei kompetencijos viršijimas yra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtais ne tik viešojo administravimo subjekto sprendimus, bet ir tokių sprendimų pagrindu atliktus viešojo administravimo subjekto veiksmus, o individualaus teisės akto neteisėtumas suponuoja ir atitinkamų esminių administracinių procedūrų neteisėtumą.

Ginčydamas atsakovo 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16, pareiškėjas paaiškino, kad jis 2005 07 26 kreipėsi į Vilniaus miesto apygardos administracinį teismą su skundu dėl atsakovo 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 panaikinimo. Šiuo nutarimu atsakovas papildė 2004 07 15 nutarimu Nr. 1S-119 pradėtą tyrimą dalimi dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB steigimo sutarties 82 str., tačiau jame nurodyta, kad jis konfidencialus, todėl pareiškėjas nebuvo informuotas apie tyrimo apimties išplėtimą. Kadangi tyrimo ir galimų kaltinimų apimtis turėjo esminę reikšmę pareiškėjui formuluojant savo poziciją bei pasirenkant gynybinę taktiką, atsakovas, konfidencialiai atlikęs tyrimą, pažeidė teisės aktų nuostatas ir jo teises. Taip pat paaiškino, kad buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas, kurio tinkamam įgyvendinimui tyrimas turėjo būti atliktas laikantis Konkurencijos įstatymo 26 str. 4 d. bei 34 str. 1 d. nuostatų. Atsakovo pareigūnai, prieš atlikdami tyrimo veiksmus, nepranešė apie tikslą ištirti, ar pareiškėjas nepažeidžia EB steigimo sutarties 82 str., ir taip užkirto galimybę būti išklausytam ir duoti paaiškinimus dėl tariamo EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimo. Sprendimas priimti konfidencialų nutarimą ir jo pagrindu surinkti įrodymai yra neteisėti bei pažeidžia teisę į teisingą procesą, kas apima ir tokius aspektus, kaip teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, teisę neduoti parodymų prieš save, o veiksmai, kai pareigūnai, informuodami visuomenę apie tyrimą, pateikia formuluotes apie kaltumą ir/ar įrodytą pažeidimą, kol dar nėra priimtas sprendimas, neatitinka nekaltumo prezumpcijos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d.. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad tyrimas atliekamas tik dėl Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 str. pažeidimo, negalėjo tinkamai dalyvauti procese gindamas savo teises, tuo pažeidžiant teisę į gynybą. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė neduoti prieš save parodymų – nežinodamas, kuo yra kaltinamas, buvo priverstas pateikti informaciją, kuria vėliau tiesiogiai remiamasi skundžiamame nutarime. Atsakovo pareigūnai padarė procedūrinius pažeidimus – asmenų apklausų nefiksavo apklausų protokoluose, nors pagal Konkurencijos įstatymo 26 str. 5 d. ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento 44 ir 45 p. privalėjo visas vykdytas apklausas fiksuoti protokoluose, apklausų metu daryti garso įrašai yra nekokybiški, jų neįmanoma klausytis standartine programine įranga, pareigūnai apklausų metu netinkamai formulavo klausimus – uždavinėjo menamus klausimus, o tyrimo medžiaga buvo netvarkinga ir neatitiko minimalių bylos tvarkymui taikytinų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti procesiniai pažeidimai: pareiškėjui buvo uždrausta daryti garso įrašą, buvo uždrausta užduoti klausimus Konkurencijos tarybos pareigūnams, skundžiamas nutarimas buvo grindžiamas naujais argumentais, kurių nebuvo Pranešime apie atliktą tyrimą, tuo nesuteikiant galimybės pateikti argumentų dėl naujai pareikštų įtarimų ir argumentų. Pagal Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijos teisę nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus, atsakovas privalėjo aiškiai išdėstyti išvadas ir nurodyti faktus, kuriais remiasi, kad asmenys galėtų veiksmingai ginti savo interesus. Pranešimas apie atliktą tyrimą turėjo būti išdėstytas pakankamai aiškiai, kad suinteresuotos šalys galėtų tinkamai susipažinti su nagrinėjamais veiksmais ir informaciją panaudoti gindamos savo interesus („aiškumo reikalavimas“). Jei atsakovas siekė remtis naujais faktais ar pakeisti įrodymus, turėjo arba pateikti naują pranešimą, arba bent jau informuoti apie juos bei pateikti laiko išdėstyti savo argumentus, o jei siekė suformuluoti naujas išvadas, privalėjo pateikti papildomą pranešimą. Be to, nutarime nepagrįstai teigiama, kad suinteresuoti asmenys padarė ir kitus pažeidimus, kurie nebuvo nurodyti Pranešime apie atliktą tyrimą. Nutarimas neturi būti identiškas Pranešimui, tačiau šiuo atveju jie skiriasi iš esmės, todėl jo teisė į gynybą buvo pažeista. Taip pat atsakovas, internete paskelbdamas nutarimą, atskleidė pareiškėjo komercines paslaptis, nors buvo prašoma viešai neskelbti nutarimo įžanginės ir konstatuojamosios dalių, nes jose yra komercinę paslaptį sudarančios informacijos.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Atsakovas, neteisėtai atlikdamas tyrimą pagal EB steigimo sutarties 82 str., rinko įrodymus bei duomenis, pažeisdamas įrodymų leistinumo principą, todėl tokie įrodymai turi būti pripažinti niekiniais ir negali būti naudojami išvadoms daryti. Taip pat pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, skundžiamo nutarimo 1-3 sprendimai pagrįsti abejotinais įrodymais, todėl negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo argumentai ir įrodymai, pateikti Atsiliepime ir posėdžio metu, nutarime nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesti.

Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista ir teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Taip pat atsakovas neatsižvelgė į Reglamento Nr. 1/2003 11 str. 4 d. ir neinformavo Europos Komisijos apie numatomą priimti nutarimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo - Europos Komisijai nusiųstas Pranešimas apie atliktą tyrimą negali būti laikomas tinkamu „numatomu priimti sprendimu“ arba „dokumentu, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai“, nes tarp Pranešimo ir nutarimo yra esminių skirtumų, o Europos Teisingumo teismas ne kartą yra pasisakęs, kad padarius procedūrinius pažeidimus, t.y. pažeidus pareigą informuoti, priimtas nutarimas negali būti taikomas ir įgyvendinamas.

Dėl prekės rinkos apibrėžimo.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nutarime nukrypo nuo Pranešime pateikto prekės rinkos apibrėžimo – pastarajame atitinkama rinka apibrėžiama kaip benzino ir kaip dyzelino rinka, o nutarime – kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinka. Atsakovo siūlomas prekės rinkos apibrėžimas yra „pardavimai iš gamyklos“, tačiau iš tiesų jis sujungia pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU pardavimai) su didmeniniais pardavimais (FOT pardavimai). Pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (geležinkeliu ir laivais) ir didmeniniai pardavimai (autotransportu) sudaro dvi atskiras, viena po kitos einančias rinkas, kadangi tenkina skirtingas paklausos kategorijas ir turi kitokią paskirtį ir naudojimo tikslą: pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU sąlygomis geležinkeliu, kai nemokami akcizo mokesčiai ir PVM) neatliekami galutiniams vartotojams, o didmeniniai pardavimai (autotransportu, FOT sąlygomis, kai mokami akcizas ir PVM) yra pardavimai iš nuosavų arba nuomojamų sausumos terminalų perpardavinėtojams, mažmenininkams ar pramoniniams galutiniams vartotojams. Nutarime išdėstytas požiūris į prekės rinką prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d., kadangi neteisingai apibrėžiama atitinkama prekės rinka ir nepripažįstami visi tiekimo grandinės lygmenys, t.y. nepripažįstama atskira didmeninių pardavimų autotransportu rinka. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. pardavimai DDU sąlygomis ir FOT sąlygomis turėtų būti laikomi atskiromis rinkomis atsižvelgiant į produktų savybių skirtumus (vienu atveju parduodama dideliais kiekiais geležinkeliu, kitu – mažesniais kiekiais autotransportu), produkto naudojimo arba „paskirties“ skirtumus (dideliais kiekiais geležinkelio transportu parduodamo benzino paskirtis yra kitokia, negu mažmenininkams vartojimui paduodamo benzino paskirtis) ir kainų skirtumus (absoliučios kainos, kaštai, mokesčiai, muitai ir pan.). Nors atsakovas, pateikdamas rinkos apbrėžimą, rėmėsi Europos Bendrijos praktika, tačiau apibrėžimas nėra grindžiamas BP/Mobil byla, kurioje Europos Komisija aiškiai atskyrė naftos perdirbimo ir pardavimų iš gamyklos rinką nuo mažmeninės prekybos naftos produktais rinkos ir nemažmeninės prekybos naftos produktais rinkos. Nors Europos Komisija iš tiesų neseniai nagrinėtoje Preem/Skandinaviska byloje atkreipė dėmesį, kad nemažmeninės prekybos naftos produktais rinka ir pardavimų iš gamyklos rinka yra glaudžiai susijusios, tačiau nematė reikalo persvarstyti BP/Mobil byloje nurodyto šių dviejų rinkų atskyrimo. Be to, pareiškėjas konkuruoja su importu visose trijose Baltijos valstybėse, o Latvijoje ir Estijoje pati yra importuotoja, todėl importas turėtų būti laikomas alternatyviu tiekimo šaltiniu, kuris sudaro konkurencinį spaudimą. Taip pat nurodė, kad atsakovas neteisingai taiko ir remiasi Europos Komisijos praktika naftos produktų pramonės srityje, bei daroma neteisinga išvada, kad skirtingos prekės rinkos negali būti išskiriamos, kai skiriasi tiekimo būdas. Europos Komisija byloje BP/Mobil pasisakė, jog „galima nustatyti šias veiklos rūšis: naftos perdirbimo lygmenyje – naftos perdirbimas ir pardavimai iš gamyklos <...>. Platinimo lygmenyje pasroviui nuo naftos perdirbimo – mažmeninė prekyba naftos produktais <...>, nemažmeninė prekyba naftos produktais <...> ir bitumo pardavimai“. Byloje Preem/Skandinaviska Europos Komisija patvirtino ankstesnį savo požiūrį, jog pardavimai iš gamyklos sudaro atskirą rinką nuo nemažmeninės prekybos naftos produktais rinkos. Pagal nusistovėjusią Europos Komisijos praktiką, atskiros prekės rinkos gali būti skiriamos net ir tais atvejais, kai iš esmės tiekiama ta pati prekė, jei skiriasi prekės tiekimo būdas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai taikė ir Konkurencijos tarybos Paaiškinimus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, neteisingai vertino paklausos pakeičiamumą, neišskirdamas didmeninių pardavimų (FOT) rinkos, o bet koks prekės rinkos apibrėžimo netikslumas daro geografinės rinkos apibrėžimą neteisingu.

Geografinės rinkos apibrėžimas.

Pareiškėjas mano, kad atsakovas per siaurai apibrėžė geografinę rinką, į ją įtraukdamas tik Baltijos valstybes, nes rinka turėtų būti apibrėžiama įtraukiant alternatyvius benzino šaltinius Vakaruose (terminas apima bent jau Gdansko (Lenkijos), Mongstado (Norvegija), Porvoo (Suomija) bei Scanraffo (Švedija) naftos perdirbimo gamyklas ir Roterdamo likvidžią rinką) ir dyzelino šaltinius Rytuose (apima bent jau Jaroslavlio, Kyrišų, Maskvos, Mozyro, Novopolocko, Riazanės ir Permės naftos perdirbimo gamyklas) ir Vakaruose (iki 2004 05 01 pateisinama siaura dyzelino rinka, kuri apima tik Lietuvą).

Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvada dėl geografinės rinkos yra neteisėta, nes atsakovas netaikė privalomo SSNIP testo, nevertino to fakto, kad dyzelino rinką labai paveikė 15 % importo muito panaikinimas nuo 2004 05 01, taip pat nemotyvuotai atsisakė remtis Europos Teisingumo Teismo, Europos Komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl geografinės rinkos apibrėžimo, neatliko bendros konkurencijos, prekybos srautų analizės, neteisingai skaičiavo logistikos kaštus, neatsižvelgė į mažas pareiškėjo dyzelino rinkos dalis Latvijoje ir Estijoje, neišanalizavo pareiškėjo vykdomo eksporto (pvz., į JAV), nepagrįstai rėmėsi smulkiųjų didmenininkų importo galimybėmis, neatsižvelgdamas į stambiųjų didmenininkų padėtį, neišsamiai atliko saugojimo terminalų padėties analizę, neatsižvelgė į tai, kad benzino ir dyzelino kainų lygis paprastai neviršijo ES kainų vidurkio. Tuo buvo pažeisti EB steigimo sutarties 82 str. ir Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 ir 8 d.

Dėl dominuojančios padėties.

Pareiškėjas nurodė, kad nutarimo išvada dėl jo dominuojančios padėties yra paremta neteisingu atitinkamos rinkos apibrėžimu. Įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui, kuris turi nustatyti, jog pareiškėjas užima dominuojančią padėtį pagal EB steigimo sutarties 82 str. ir ši pareiga neperkeliama pareiškėjui vien dėl to, kad jo rinkos dalis viršija tam tikrą ribą, kaip teigiama nutarime. Nuoroda į Europos Bendrijos praktiką, kaip, pvz., byloje Hoffmann-La Roche, yra klaidinanti. Europos Teisingumo Teismas AKZO byloje nurodė, kad pagal Europos Bendrijos teisę egzistuoja tik pradinė įrodinėjimo prezumpcija dėl dominavimo, kai ūkio subjekto užimama rinkos dalis yra didesnė kaip 50 %, o didelės rinkos dalys perkelia tik pareigą pateikti įrodymus. Pareiškėjas pateikė nutarime nurodytus faktus paneigiančią informaciją, todėl atsakovas privalo įrodyti, kad šios ūkio subjekto išvados yra nepagrįstos. Europos Bendrijos teismai nuolat pabrėžia, jog pagrindinis kriterijus, vertinant dominuojančią padėtį, yra ūkio subjekto sugebėjimas veikti rinkoje nepriklausomai, ir vien tai, kad pareiškėjas yra didelė įmonė, nereiškia, kad jis užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje – vienintelis lemiamas veiksnys yra rinkos jėgos panaudojimas toje rinkoje. Kriterijai, numatyti Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra šie – rinkos dalys, įėjimo į rinką kliūtys, jų vertinimas, kiti veiksniai (pvz., ūkio subjekto elgesys, gera finansinė būklė), tačiau atsakovas išimtinai rėmėsi tik rinkos dalimis ir neatsižvelgė į pateiktus įrodymus dėl potencialios konkurencijos, atsveriamosios pirkėjų galios, perėjimo prie alternatyvių teikimo šaltinių kaštų bei netikslumų atsakovo analizėje. Taigi atsakovas neatliko tinkamos dominuojančios padėties analizės pagal Paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo.

Dėl veiksmų ir jų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 str. ir EB steigimo sutarties 82 str.

Dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros.

Nutarimo 5.1 d. formuluojamas kaltinimas, kad pareiškėjo taikoma ekonomiškai nepagrįsta nuolaidų sistema diskriminavo vienus ūkio subjektus (UAB „Rekolas“, UAB „Skulas“, UAB „Saurida“, UAB „Hydro Texaco“, KB „Tiltoilas“) kitų ūkio subjektų (UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija“ servisas, UAB „Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“), veikiančių toje pačioje mažmeninėje ir/ar didmeninėje benzino/dyzelino pardavimo rinkoje, atžvilgiu. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas turi įrodyti, jog panašaus pobūdžio sutartyse taikytos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos atskiriems ūkio subjektams, dėl to šiems ūkio subjektams buvo sudarytos konkurencinės sąlygos, ir nebuvo jokio objektyvaus pateisinimo, t.y. teisėtos komercinės priežasties tokiam elgesiui. Taigi pakanka, kad dominuojantis ūkio subjektas pateiktų pagrįstą paaiškinimą dėl piktnaudžiavimo veiksmų, kuriais jis kaltinamas. Atsakovas padarė klaidingas išvadas apie kainodarą. Didžiausią konkurenciją pareiškėjo parduodamiems produktams sudaro importas, todėl kainos nustatomos importo pariteto (IPK) kainodaros pagalba – numatomą IPK kiekvienoje vietovėje iš atskirų importo šaltinių (t.y. konkrečių gamyklų) galima apskaičiuoti remiantis skaidriais pasaulinės rinkos kainas skelbiančių agentūrų, tokių kaip Platt’s, duomenimis ir galimybe numatyti įvairius kaštus, kuriuos pirkėjas patiria, siekdamas atsigabenti produktus iš alternatyvaus tiekimo šaltinio. Kaip nurodo pareiškėjas, jo kainodara sudaryta iš dviejų dalių – importo pariteto kainos ir kiekio nuolaidos. Pareiškėjo taikytos nuolaidos nebuvo diskriminacinės, o pirkėjų grupių išskyrimas buvo ekonomiškai pagrįstas – trys didžiausi pirkėjai („Neste“, „Lukoil“ ir „Statoil“) 2002-2004 m. pirko daugiau kaip du trečdalius viso pagaminto benzino ir dyzelino, todėl aplinkybė, kad jiems suteiktos nuolaidos viršijo nuolaidas, suteiktas kitiems žymiai mažesnius kiekius pirkusiems subjektams, pati savaime negali būti per didelių ar nepagrįstų nuolaidų įrodymu. Nutarime pateikti kaltinimai dėl per didelio kainų ir nuolaidų skirtumo tarp pirmos ir antros grupės pirkėjų taip pat neteisingi – nutarime nurodytas 32,38 Lt nuolaidų dydžio skirtumas, tačiau skirtumas yra tik 16,93 Lt/t. Nutarime klaidingai teigiama, kad skirtumas susidarė ir dėl to, kad taikytos skirtingos bazės (formulės) kainos apskaičiavimui. Be to, nuolaidas sąlygojo objektyvūs ekonominiai paskaičiavimai, sąlygoti „Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste“ perkamų didelių produktų kiekių. Nutarime nepagrįstas teiginys, kad didžiausias nuolaidas pareiškėjas teikia potencialiems importuotojams – tik „Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste“, taip pat nepagrįstai nurodoma, kad piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi, pirmai pirkėjų grupei priskyrė tik UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija“ servisą, UAB „Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“, o kitiems pirkėjams – UAB „Saurida“, UAB „Skulas“, UAB „Hydro Texaco“, KB „Tiltoilas“ sudarė nevienodas konkurencines sąlygas pirkti virš 70000 t. benzino ar dyzelino, kadangi patekimas į pirmą benzino ar dyzelino pirkėjų grupę priklausė nuo objektyvaus ir viešai paskelbto kriterijaus - virš 70000 t benzino ar dyzelino kiekio įsigijimo – patenkinimo. Nutarime remtasi kelių ūkio subjektų pateikta informacija, kuri vertintina kaip mažesniųjų pirkėjų emocinio pobūdžio pamąstymai, be to, atsakymai apie galimybes pirkti didesnį nei 70000 tonų kiekį naftos produktų yra sąlyginiai, o pripažinti, kad ūkio subjektas galėjo įsigyti tokį kiekį naftos produktų, galima tik jei jis tai galėjo padaryti protingomis, rinkos realijas atitinkančiomis sąlygomis. Be to, klausimyne atsakovas neteisingai suformulavo klausimus – buvo klausiama apie galimybes įsigyti virš 70000 t naftos produktų, t.y. bendrą kiekį, tuo tarpu pareiškėjo nuolaidų sistema rėmėsi principu, kad į pirmą benzino pirkėjų grupę patenka tie, kas įsigyja daugiau nei 70000 t benzino ir analogiškai dėl dyzelino. Nutarime atsakovas rėmėsi pareiškėjo ir KB „Tiltoilas“ korespondencijos analize, tačiau KB „Tiltoilas“ raštus reikėtų vertinti ne kaip jo teisiškai įpareigojantį pasiūlymą įsigyti virš 70001 t benzino ir 70001 t dyzelino, o kaip bendro pobūdžio pasiteiravimą apie kainodarą, kadangi KB „Tiltoilas“ suinteresuotumas pirkti didelį kiekį benzino ir dyzelino siejamas su visa eile išlygų ir sąlygų, o pareiškėjui paprašius bendrovę pateikti dokumentus, patvirtinančius finansinį pajėgumą ir patikimumą, KB „Tiltoilas“ reikiamų dokumentų nepateikė ir toliau derybų nebetęsė. Taip pat, pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai interpretuoja Portuguese Airports bylą, kadangi ši byla susijusi su situacija, kai valstybinio monopolio saugomas tiekėjas bando apsaugoti nacionalinius ūkio subjektus, pažeisdamas kitų operatorių, veikiančių kitose valstybėse narėse, interesus. Laiko, kad atsakovas siekia apginti mažesnius pirkėjus, neatsižvelgdamas į tai, kad aplinkybė, jog jie neimportuoja, nėra susijusi su pareiškėjo ribojimais – neimportavimo faktas reiškia, kad pareiškėjo siūlomos kainos yra mažesnės ir naudingesnės, lyginant su kaštais importuojant. Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodo skaidrumo nebuvimą, kadangi skaidrios ir visiems prieinamos kainodaros buvimas laikomas neigiamu ir neteisėtu aspektu konkurencijos teisės prasme, o cituotose Michelin ir Irish Sugar bylose neigiamai vertinamas skaidrumo trūkumas konkretaus pirkėjo atžvilgiu, tačiau ne kaip piktnaudžiavimas savaime. Taip pat nurodė, kad atsakovas nepagrindė, jog sutartys su pirkėjais, kurie gavo didesnes nuolaidas, buvo panašaus pobūdžio kaip sutartys su kitais pirkėjais – tai konstatuojama vienintelio kriterijaus – sutarties objekto – pagrindu, tuo tarpu turėtų būti išanalizuoti tokie sutarčių panašumai/skirtumai, kaip produkto pristatymo sąlygos, sutarčių rūšys (terminuotos, vienkartiniai sandoriai) ir kt., o pagrindinis veiksnys, skiriantis šias konkrečias sutartis - tai pirkėjų įsigyjami produkto kiekiai. Komerciniu požiūriu yra teisėta ir nereiškia piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kai žemesnės kainos (didesnės nuolaidos) taikomos pirkėjams, kurie perka žymiai didesnius kiekius, lyginant su pirkėjais, perkančiais mažiau. Taip pat atsakovas nutarime lygino pareiškėjo pasiūlymą KB „Tiltoilas“ ir suderėtą kainą UAB „Lietuva Statoil“ (t.y. derybinio pasiūlymo kainos su galutinėje sutartyje užfiksuotomis kainomis) ir neatsižvelgė į tai, kad Baltijos šalyse veikiančios Statoil grupės bendrovės 2004 m. įsipareigojo įsigyti 184000 t benzino ir 175000 t dyzelino, o pati UAB „Lietuva Statoil“ – 120000 t benzino ir dyzelino, kas ženkliai viršydavo KB „Tiltoilas“ pirkimus 2002 m. ir 2003 m. Nors nutarime AB „Mažeikių nafta“ traktuojama kaip vienas ūkio subjektas su visomis jos dukterinėmis įmonėmis, tačiau tie patys standartai netaikomi „Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste“ atžvilgiu. Taigi UAB „Lietuva Statoil“ ir KB „Tiltoilas“ sudaromos sutartys negali būti laikomos panašaus pobūdžio, nes skyrėsi perkamos produkcijos kiekiai, taip pat kiti sandorių parametrai – atsiskaitymo terminai, pristatymo sąlygos ir kt. Pažymėjo, kad nutarime iš viso nenagrinėjama, ar tariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimas galėjo sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas.

Dėl lojalumo ir nekonkuravimo sutarčių pasirašymo.

Pareiškėjas nurodė, kad nutarime išdėstytas teiginys, jog jis vertė ūkio subjektus pasirašyti metų trukmės lojalumo, nekonkuravimo sutartis, pagal kurias buvo tenkinamas beveik visas klientų metinis naftos produktų poreikis, yra nepagrįstas ir neteisėtas, o kritika dėl sutarčių, įtvirtinančių reikalavimą dėl metinio kiekio bei kompensacijų už sutarties pažeidimą, ir jų prilyginimą „planinėms nuolaidoms“, prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai. Sutartinės nuostatos dėl reikalavimo pirkti minimalų metinį kiekį ir kompensacijos už sutarties pažeidimą nustatymas yra standartinės verslo sąlygos ir nereiškia nei numatomų planinių nuolaidų sutartyse įtvirtinimo, nei klientų vertimo pirkti tam tikrą prekės kiekį, dėl ko galėtų būti skatinamas lojalumas. Pareiškėjo sutartys pagal verslo standartus vertintinos kaip trumpalaikės, neturinčios išimtinumo (konkurentų išstūmimo iš rinkos) požymio. Be to, pranešime nebuvo jokių išvadų dėl „planinių“ ar lojalumą skatinančių nuolaidų, todėl šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Atsakovas neteisingai aiškino EB steigimo sutarties 82 str. bei praktiką dėl pirkėjų lojalumą skatinančių planinių nuolaidų. Įsipareigojimas pirkti minimalų metinį prekės kiekį yra susijęs su „kaštų ekonomija“ - klientas nurodo prekių kiekį, kurį pageidauja įsigyti per metus, o tokie įsipareigojimai yra būtini, kad pareiškėjas galėtų valdyti gamybos apimtis ir užtikrinti prekės tiekimą. Vienintelis tokių sutarčių prievartos elementas – klientų pareiga vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, tačiau konkurencijos teisėje tai nėra draudžiama. Klientai nuolaidas gavo priklausomai nuo pirktų produktų kiekių, taigi visos nuolaidos buvo kiekybinės (apimties) nuolaidos. Taip pat sutartyse nėra numatytas išimtinumo reikalavimas, yra įtrauktos nuostatos dėl sutarties nutraukimo, sutartys buvo trumpalaikės, o numatytos kompensacijos kyla iš sutarčių teisės (pareiga mokėti kompensaciją dėl sutarties pažeidimo). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina pareiškėjo ketinimo priversti klientus pirkti minimalius kiekius, kadangi „Neste“, „Statoil“ ir „Lukoil“ laiškuose nurodyti minimalūs kiekiai buvo tik pasiūlymai įsigyti tam tikrus kiekius, nurodant, kad būtų taikomos tam tikros kainos, jeigu pasiūlymai būtų priimti – neįmanoma siūlyti kainų abstrakčiai, nenurodant konkrečių kiekių. Taigi akivaizdu, kad sutarčių tikslas buvo turėti galimybę prognozuoti apimtis, o ne versti pirkti tam tikrus kiekius. Atsakovas neįvertino šių pareiškėjo sutarčių bruožų – sutartys yra trumpo termino, jose buvo nuostatos dėl jų nutraukimo, baudos už minimalių kiekių nenupirkimą buvo labai mažos ir praktikoje nebuvo pritaikytos, be to, jos buvo abipusės - minimalūs ir maksimalūs kiekiai buvo nustatyti abiejų šalių naudai, sutartimis nebuvo siekiama išimtinumo (išstumti konkurentus iš rinkos), nebuvo sudaromos kliūtys patekti į rinką, jos neprieštaravo verslo praktikai ir teisėtai komercinei praktikai. Pareiškėjo nuomone, pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2790.1999, EB steigimo sutarties 81 str. 1 d. nebus taikoma perkant daugiau kaip 80 % visų pirkėjo perkamų susitarime nurodytų prekių, jeigu įsipareigojimas prisiimtas ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, tačiau atsakovas tai ignoravo.

Nurodė, kad nutarimo 6 skyriuje atsakovas daro nuorodą į nutarimo 5.2 skyrių, kuriame EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimas nekonstatuotas. Pagal EB steigimo sutarties 253 str. tai nėra pakankama argumentacija konstatuojant tokį kaltinimą – jeigu nutarimo 5.2 skyriuje išdėstytas išvadas atsakovas sieja tiek su Konkurencijos įstatymo 9 str., tiek su EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimu, tai vertintina kritiškai, kadangi nutarimo 5.2 skyriuje atsakovas neišdėstė jokių motyvų, susijusių su EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimu.

Dėl ūkio subjektų diskriminavimo teritoriniu pagrindu.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas objektyviai neįvertino pateiktų įrodymų dėl taikomos kainodaros, o laikė, kad tas pats produkto kiekis turėtų būti parduodamas už tokią pačią pardavimo kainą, koreguojamą atsižvelgiant tik į pareiškėjo transportavimo išlaidas, tačiau remiantis pareiškėjo taikyta IPK kainodara, skirtingose vietose yra nustatomos skirtingos kainos – fizinė kliento buvimo vieta yra neatskiriama kainos apskaičiavimo dalis, nes buvimo vieta keičia kainą, už kurią jis gali įsigyti produktą. Tas pats produkto kiekis gali (ir turi) skirtingai kainuoti skirtingose vietose, nes taip veikia konkurencijos spaudimas iš skirtingų tiekimo šaltinių (pareiškėjas Latvijoje ir Estijoje konkuruoja kaip bet koks kitas importuotojas), o tai, kad klientas yra fiziškai šalia naftos perdirbimo įmonės Lietuvoje nereiškia, kad jam kaina bus žemesnė nei klientui, esančiame patogesnėje importavimui padėtyje. Kainą nustatantis faktorius yra klientui pasiekiami alternatyvūs tiekimo šaltiniai. Taip pat nurodė, kad lemiami yra ne pareiškėjo transportavimo kaštai, o tarptautinio ir vietinio transportavimo iš importo šaltinio kaštai. IPK yra visuotinai pripažinta ir teisėta kainodara, o Europos Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad „veiksmai nebus laikomi piktnaudžiavimu, nebent dominuojanti įmonė naudojasi metodais, kurie skiriasi nuo metodų, egzistuojančių normalioje konkurencijoje“.

Pareiškėjo nuomone, neįrodyti kaltinimai paralelinės prekybos apribojimu – sutarties su RAB „Astarte-Nafta“ sąlygose buvo paprasčiausiai teigiama, kad „produktas skirtas/numatytas Latvijos rinkai“ ir nors ši nuostata nutarime vertinama kaip eksportą apribojanti nuostata, tačiau ji tik konstatuoja ketinimo faktą, neturi ribojančio poveikio ir aptariamoje sutartyje nėra nė vienos sąlygos, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai uždraustų RAB „Astarte-Nafta“ importuoti arba eksportuoti produktus. Pareiškėjas nekontroliuoja savo produktų reeksportavimo. Be to, įrodymai, kuriais paremtas kaltinimas paralelinės prekybos apribojimu, siejami su dviem sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2003 metais su RAB „Astarte-Nafta“ ir baigėsi atitinkamai 2003 11 10 ir 2003 12 31, todėl kaltinimai piktnaudžiavimu pagal EB steigimo sutarties 82 str. negali būti pagrįsti anksčiau nei 2004 05 01 atliktais veiksmais. Nutarime nebuvo tinkamai įrodyta, kad pareiškėjas ketino padalinti nacionalines rinkas. Pagal EB teisę akivaizdu, jog teritorinė kainų diskriminacija neįmanoma, jeigu produktą galima perparduoti, kas patvirtinama ir Konkurencijos tarybos patvirtintų Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 19.6 p., o pareiškėjas netaikė jokių apribojimų. Taip pat atsakovas negalėjo nustatyti, kad kainų skirtumai buvo diskriminaciniai, kadangi jis nenustatė, jog sutartys buvo lygiavertės ar panašaus pobūdžio, o prekybos sąlygų skirtumai Baltijos valstybėse reiškia, kad visais atvejais sandoriai Lietuvoje, palyginti su sandoriais Latvijoje ar Estijoje, nebuvo tokie patys, pvz., terminuotos nuolatinio pobūdžio sutartys buvo lyginamos su vienkartinėmis sutartimis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo padalintos nacionalinės rinkos, o nustatytas diskriminavimas teritoriniu pagrindu prieštarauja atsakovo pateiktam geografinės (Baltijos valstybių) rinkos apibrėžimui – jei Baltijos valstybės sudaro vieną rinką, tokioje bendroje rinkoje diskriminavimas negalimas.

Dėl kitų pažeidimų.

Dėl dyzelino „Ventus“ pardavimo.

Pareiškėjas nurodė, kad konstatuodamas Konkurencijos įstatymo 9 str. 3 p. pažeidimą - kad 2003-2004 m. jis piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, taikydamas diskriminacines dyzelino „Ventus“ pardavimo kainas toje pačioje mažmeninėje ir/ar didmeninėje prekybos naftos produktais rinkoje veikiančioms bendrovėms – neįrodė būtinų trijų elementų, t.y. neįrodė, kad pareiškėjas yra dominuojantis ūkio subjektas, kad nagrinėjamos sutartys buvo panašaus pobūdžio ir kad pareiškėjas sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas. Nutarime nurodoma, kad aplinkybė, jog dyzelinas „Ventus“ buvo parduotas A.Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Luksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“ laivų bunkeriavimo paskirčiai, t.y. kaip kuro atsargos laivams, nėra reikšminga, nes tiek šioms įmonėms, tiek UAB „Lukoil Baltija“ ir UAB „Neste Lietuva“ parduodamas dyzelinas „Ventus“ pagal kokybės parametrus yra tas pats dyzelinas, be to, pareiškėjas parduodavo ne galutiniams vartotojams (laivams), o tarpininkams. Konkurencijos sąlygų, parduodant dyzeliną laivų bunkeriavimui, ir konkurencijos sąlygų, parduodant dyzeliną automobilių rinkai, skirtumai yra pakankami, kad kurą laivams galima apibrėžti kaip atskirą rinką, skirtingą nuo automobilių varikliams skirto dyzelino rinkos. Laivų varikliams varyti yra naudojamas jūrinis gazolis, tačiau jie taip pat gali būti varomi ir automobiliams skirtu dyzelinu, tačiau jūrinis gazolis nėra tinkamas pakaitalas automobilių varikliams skirtam dyzelinui, jūrinis gazolis ir automobilių varikliams skirtas dyzelinas skiriasi savo tankiu, sieringumu, cetaniniu skaičiumi ir distiliavimo ypatumais, kas lemia skirtingą jų savikainą. Kadangi šioje rinkoje egzistuoja nors ir nedidelė, bet pastovi paklausa, pareiškėjas tiekia dyzeliną „Ventus“ šiai rinkai – jis parduodamas už tą kainą, už kurią realizuojamas jūrinio gazolio reikalavimus atitinkantis produktas. Pareiškėjo nuomone, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka žymėtas dyzelinas A.Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Luksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“ buvo parduotas laivų bunkeriavimui, tokios sutartys negali būti laikomos savo pobūdžiu panašiomis į sutartis, sudarytas su automobilių kuru prekiaujančiomis UAB „Lukoil Baltija“ ir UAB „Neste Lietuva“, ką lemia skirtingos konkurencijos sąlygos. Kaip nurodo pareiškėjas, specialūs reikalavimai lemia ne kainos dydį, kaip tai pateikta skundžiamame nutarime, bet sąlygoja sutarčių skirtingumą bei suponuoja skirtingų rinkų buvimą, o nutarime nepagrįstai teigiama, kad laivų bunkeriavimui ir automobilių kurui parduodamas tas pats dyzelinas „Ventus“ – nuo akcizo atleidžiami laivų degalai turi būti pažymėti pagal „Kurui, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisykles“, pareiškėjo laivų bunkeriavimui tiekiamas dyzelinas yra žymimas ir gali būti atskirtas nuo automobilių degalais prekiaujantiems didmenininkams ir mažmenininkams parduodamo dyzelino.

Dėl arktinio 2 klasės dyzelino pardavimo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai konstatuoja Konkurencijos įstatymo 9 str. 3 p. pažeidimą tuo, kad jis piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi diskriminuodamas UAB „Skulas“ kitų pirkėjų atžvilgiu, nes tik pastarajam pardavė dyzeliną pagal keturių mėnesių atkrautų kiekių vidurkį, o kitiems pirkėjams - didesnius kiekius. Paaiškino, kad nuo 2004 01 01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 25, 29, 30 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 str. gazolinams, jų pakaitalams ir priedams taikomą akcizo tarifą padidino nuo 860 iki 1002 Lt už toną, todėl iki įstatymo įsigaliojimo visoje rinkoje buvo ketinama įsigyti kuo daugiau dyzelino su mažesniu akcizo tarifu, ir dėl padidėjusios paklausos pareiškėjas nusprendė visus pirkėjus informuoti apie galimą dyzelino trūkumą. Nutarimo išvada remiasi prielaida, kad UAB „Skulas“ norėjo pirkti dyzelino iš pareiškėjo daugiau, nei jai buvo parduota, tačiau neatsižvelgiama į tą aplinkybę, kad UAB „Skulas“ 2003 m. buvo parduota dyzelino daugiau, nei priklausė pagal sutartį tarp šalių, be to, UAB „Skulas“ nepasinaudojo galimybe pirkti papilomą dyzelino kiekį autocisternomis. Taip pat nutarimo teiginys, kad pareiškėjas gavo 2,8 mln. papildomų grynųjų pajamų dėl arktinio dyzelino kaupimo ir akcizo pokyčio nepagrįstas jokiais įrodymais.

Dėl baudos dydžio.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas, atgaline data paskirdamas baudą už laikotarpį iki 2004 05 01, pažeidė Administracinių teisės pažeidimo kodekso 8 str. ir bendruosius Europos Bendrijos teisės principus, paskyrė baudą remdamasis EB steigimo sutarties 82 str., nutarimo 5.1 ir 5.2 skyriuose nurodytų veiksmų pagrindu, tačiau šiuose skyriuose nenurodė jokio EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimo, todėl baudos paskyrimas, nepateikiant pažeidimą pagrindžiančių išvadų, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 40 str., Baudos dydžio nustatymo taisyklėms, EB steigimo sutarties 82 str. ir Reglamentui Nr. 1/2003. Taip pat atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas tyčia ar dėl neatsargumo piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, taikė neteisingą metodologiją, nustatydamas pagrindinę baudos sumą ir bendrą baudos sumą, kurios prieštarauja ankstesnei Lietuvos ir Europos teismų sprendimų priėmimo praktikai ir precedentams, be to, nenurodoma, kaip buvo apskaičiuota 53 mln. Lt dydžio žala Lietuvos vartotojams, kuria remtasi apskaičiuojant 26,5 mln. Lt sumą. Pareiškėjo manymu, paskirta baudos suma yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo.

Taip pat pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (t. 5, b.l. 104-157) nurodė, kad 2006 05 24 Latvijos Respublikos konkurencijos taryba priėmė sprendimą Nr. 47 „Dėl bylos tyrimo pabaigos“, kuriuo buvo baigta byla „Dėl galimų Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų SIA „Mažeikių nafta“ Tirdzniecibas nams“ (Prekybos namai) veikloje“. Šio tyrimo, vykusio 7 mėnesius, metu Latvijos Respublikos konkurencijos taryba tyrė, ar AB „Mažeikių nafta“ (per savo dukterinę įmonę Latvijoje SIA „Mažeikių nafta“ Tirdzniecibas nams“ nepažeidė Latvijos Respublikos Konkurencijos įstatymo nuostatos, draudžiančios piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Pareiškėjo nuomone, šiuo sprendimu paneigiama atsakovo pozicija dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir patvirtinamas pareiškėjo skunde pateiktas prekės ir geografinės rinkos apibrėžimas. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba tyrė AB „Mažeikių nafta“ veiklą, prekiaujant benzinu Latvijoje, ir savo nutarime išskyrė DDU tiekimų rinką ir 95E benzino FOT didmeninio tiekimo Latvijos klientams rinką, geografinės rinkos ribos buvo apibrėžtos kaip Latvijos teritorija ir atlikus tyrimą buvo padaryta išvada, kad rinka yra konkurencinga ir AB „Mažeikių nafta“ joje nedominuoja.

Atsakovas (t. 5 b.l.50-74, t. VIII, b.l. 22-29) prašo pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad nesutinka, jog jis neturėjo teisės priimti konfidencialaus 2005 03 07 nutarimo Nr.1S-27, kadangi atsakovo teisė nutarimui suteikti konfidencialų statusą kildinama iš Konkurencijos įstatymo nuostatų bei Konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – Darbo reglamentas) 36 p. sisteminio aiškinimo. Priimant konfidencialų nutarimą dėl tyrimo pradėjimo siekiama apsaugoti įtariamo pažeidimo įrodymus nuo galimo sunaikinimo, kol bus atlikti Konkurencijos įstatyme nurodyti tyrimo veiksmai.

Tyrimo eigoje paaiškėjus, kad tiriami pareiškėjo veiksmai gali daryti poveikį ES valstybių narių tarpusavio prekybai, Konkurencijos tarybai kilo pareiga taikyti EB steigimo sutarties 82 straipsnį, todėl 2004-07-15 Konkurencijos tarybos nutarimu pradėtas tyrimas buvo papildytas tyrimu dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB Steigimo sutarties 82 straipsniui. Kadangi Darbo reglamentas nustato, kad jis su atitinkamais pakeitimais taikomas Konkurencijos tarybai taikant Tarybos reglamentą EB Nr. 1/2003, nutarimas dėl tyrimo pradėjimo taikant EB sutarties 82 straipsnį gali būti laikomas konfidencialiu, kai pažeidimu įtariamo ūkio subjekto informavimas gali pakenkti tyrimo eigai. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog skundžiamo konfidencialaus nutarimo priėmimo metu tyrimo veiksmai buvo praktiškai baigti, kadangi tyrimas buvo baigtas tik 2005 07 14.

Taip pat atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymas nenumato, jog apie priimtą nutarimą dėl tyrimo pradėjimo iš karto turi būti pranešama ūkio subjektams, o pagal Konkurencijos įstatymo 26 str. 4 d., Darbo reglamento 2, 36 punktus, Reglamento Nr. 1/2003 12, 22(1) straipsnius ir Komisijos pranešimo dėl bendradarbiavimo konkurencijos institucijų tinkle 26-28 punktus Konkurencijos taryba ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo priimti skundžiamą konfidencialų nutarimą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atliekant tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo EB Steigimo sutarties 82 straipsniui, jis negalėjo pateikti savo argumentų šiuo klausimu bei nebuvo užtikrintos kitos jo teisės.

Paaiškino, kad 2004-07-26 atlikto patikrinimo metu pareiškėjo atstovams buvo pateiktas 2004-07-15 nutarimo Nr. 1S-119, kuriuo vadovautasi atliekant visus kitus tyrimo veiksmus, ir kuriame buvo nurodyti tyrimo tikslai, tyrimą atliekantys įgalioti pareigūnai ir pan., nuorašas, be to Konkurencijos tarybos raštais pareiškėjo buvo prašoma patikslinti jau gautą informaciją. Priėmus 2005-03-07 Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 1S-27, įtariamo ūkio subjekto atžvilgiu buvo atliktas tik vienas naujas tyrimo veiksmas ir prieš jį atliekant pareiškėjas buvo informuotas apie tyrimo pratęsimą ir papildymą, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 26 str. 4 dalis. Konkurencijos įstatymo 34 straipsnio nustatyta pareiškėjo teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus buvo užtikrinta visose atliekamo tyrimo stadijose. Kadangi Konkurencijos tarybos sprendimas byloje dėl konkurenciją ribojančių veiksmų priimamas nutarimu, išnagrinėjus bylą viešame posėdyje, apie kurį iš anksto informuojamos proceso šalys, o byloje nutarimas dar nepriimtas, Konkurencijos taryba nepažeidė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 24 str. reikalavimų. Proceso dalyviai teisę susipažinti su tyrimo medžiaga įgyja tik pabaigus tyrimą. Byloje Dalmine prieš Komisiją Europos Pirmosios Instancijos Teismas konstatavo, jog Bendrijos teisė nenumato teisės būti informuotam apie administracinės procedūros eigą iki oficialaus pareiškimo dėl prieštaravimų pateikimo.

Atsakovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad priimdama nutarimą ir tyrimą atlikdama konfidencialiai, Konkurencijos taryba pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą procesą. Pažymi, kad nutarimą dėl tyrimo pradėjimo ir papildymo pareiškėjas klaidingai laiko kaltinimu. Baigus tyrimą, pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas su tyrimo išvadomis ir pasiūlymu pateikti atsiliepimus, nustatant pakankamą terminą pasirengti ir pateikti argumentus pranešime suformuluotoms išvadoms. Tyrimo vykdymo metu pareiškėjui jokie kaltinimai nebuvo ir negalėjo būti pareikšti, nes tai prieštarautų Konkurencijos, Viešojo administravimo įstatymams ir LR Konstitucijai.

Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas, priimdamas 2005 03 07 nutarimą ir jo pagrindu atlikdamas konfidencialų tyrimą, pažeidė jo teisę į gynybą yra nepagrįstas ir neteisingas, be to pareiškėjas nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kaip konkrečiai buvo pažeista ši teisė. 2004-07-15 nutarimo Nr.lS-119 teisėtumo pareiškėjas neginčijo, o skundžiamu nutarimu jau vykdomas tyrimas buvo tik papildytas ir pareiškėjo paprašyta patikslinti ir papildyti jau anksčiau jos pateiktą neišsamią informaciją bei įvykdytos pareiškėjo darbuotojų apklausos, kurių apklausos protokoluose neužfiksuoti jokie neteisėti apklausą atlikusių pareigūnų veiksmai. Be to pareiškėjas įgyvendino teisę apskųsti nutarimą teismui.

Nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl pažeistos teisės neduoti parodymų prieš save yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. EB Steigimo sutarties 82 str. laikymosi priežiūrą reglamentuojančio Reglamento preambulės 23 dalyje teigiama, kad ūkio subjektas negali būti verčiamas pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau Bendrijos teismai nepripažino teisės neduoti parodymų prieš save, atsisakant pateikti dokumentus remiantis tuo, kad juose yra apkaltinančios informacijos.Priešingai,Bendrijos konkurencijos teisė įpareigoja ūkio subjektą, kuris prašomas suteikti informaciją, aktyviai bendradarbiauti su Komisija, kas reiškia, kad jis turi būti pasiruošęs pateikti Komisijai bet kokią su tyrimu susijusią informaciją, net jei vėliau ši informacija gali būti panaudota konkurencijos teisės pažeidimo įrodymui. Teisė neduoti parodymų prieš save apsiriboja galimybe neatsakyti tik į tokius klausimus, kai atsakymai į juos tiesiogiai susiję su konkurencijos taisyklių pažeidimo prisipažinimu. Pažymi, kad apklausų metu buvo užduodami klausimai, susiję su benzino ir dyzelino kainomis, jų nustatymu, taip pat teiraujamasi nuomonės apie atitinkamą prekės ir geografinę rinkas, o ūkio subjekto atstovo paaiškinimai paprastai nėra tiesioginiai įrodymai dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir savaime negali būti inkriminuojantys.

Atliekant tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 str. bei EB steigimo sutarties 82 str. procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo ir pareiškėjui buvo užtikrintos visos įstatymų numatytos teisės.

Atsakovas paaiškino, kad tiek EB steigimo sutarties, tiek Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimas savo subjektyviais požymiais sutampa, išskyrus vieną požymį, būtiną EB steigimo sutarties 82 str. pažeidimui – tiriami veiksmai turi daryti poveikį prekybai tarp šalių, todėl teigti, kad 2005 03 07 nutarimo konfidencialumas tam tikru laikotarpiu galėjo apsunkinti pareiškėjo teisę į gynybą, tarp jų ir teisę tinkamai dalyvauti procese, nėra pagrindo. Nors pareiškėjo teigimu, jis teikė informaciją nežinodamas, kad tyrimas atliekamas ir dėl EB steigimo sutarties 82 str., o apklausų metu buvo užduodami menami klausimai, siekiant išgauti prisipažinimą dėl bendros Latvijos, Estijos ir Lietuvos rinkos ir pažeidimų joje, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais, o teisės neduoti parodymų prieš save apimtis administracinėse procedūrose siauresnė nei baudžiamajame procese, ką patvirtina ir Europos Sąjungos teisės aktai bei jų taikymo praktika. Nepagrįsta teigti, jog pateikdama informaciją bendrovė teikė parodymus prieš save. Teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimu negali būti vertinami klausimai, susiję su geografinės rinkos apibrėžimu, kadangi tiriamo ūkio subjekto atstovo atsakymas dėl geografinės rinkos apibrėžimo vertintinas tik kaip nuomonė.

Atsikirsdamas į pareiškėjo motyvus dėl procesinių pažeidimų, atsakovas paaiškino, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovo pareigūnai paaiškinimus turėjo fiksuoti rašytiniuose protokoluose, tačiau prievolė daryti tokio įrašo stenogramą nenumatyta, o argumentai, kad garso įrašai nėra patogūs naudoti ar leido tyrėjams užduoti ilgus ir sudėtingus klausimus, nepaneigia surinktų įrodymų teisėtumo ir leistinumo. Nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui neleidus daryti posėdžio garso įrašo buvo pažeistos jo teisės, o protokolas buvo neišsamus, neteisingas ar turėjo kitų trūkumų. Atsakovo nuomone, nebuvo pažeistos įrodymų rinkimo taisyklės, prie apklausų metu daromų garso įrašų pridedant tuščius protokolus, kuriuose apklausiami asmenys buvo įpareigojami pasirašyti, kadangi garso įrašo darymas leidžia ypatingai tiksliai užfiksuoti paaiškinimus duodančio asmens išsakytas mintis, tuo tarpu atsižvelgiant į raštu fiksuojamų parodymų ribotumą – tiek netikslumą, tiek neišsamumą, paaiškinimus duodantis asmuo prieš pasirašydamas po tokiais parodymais gali kelti klausimą dėl netikslaus užfiksavimo, teikti pastabas dėl turinio. Parodymus fiksuojant garso įraše, tokių problemų nekyla, be to, pats klausimo aiškinimosi procesas taip pat įrašomas. Be to, priėmus 2005 03 07 nutarimą Nr. 1S-27 įtariamo ūkio subjekto atžvilgiu buvo atliktas tik vienas tyrimo veiksmas – asmenų žodinių paaiškinimų gavimas, tačiau prieš jį atliekant, pareiškėjas jau buvo informuotas apie tyrimo pratęsimą ir papildymą raštais, o kuo remiantis paklausimai kitiems ūkio subjektams, Lietuvos ar užsienio valstybių institucijoms ar iš jų gauta informacija turėtų būti pripažįstama kaip gauti pažeidus įrodymų leistinumo taisykles, iš skundo nėra aišku.

Atsakovas dėl to, kad pareiškėjui buvo uždrausta užduoti klausimus atsakovo pareigūnams, paaiškino, kad tyrimą atlikęs pareigūnas nėra proceso dalyvis ar proceso šalis (Konkurencijos įstatymo 31 str.), todėl ir Darbo reglamento 91 p. nuostata, numatanti teisę užduoti klausimus proceso dalyviams, netaikoma pareigūno atžvilgiu.

Atsakovo nuomone pareiškėjas pateikė faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstus samprotavimus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimo, įrodymų nepakankamumo, nepagrįstai atmestų argumentų ir įrodymų.

Paaiškino, kad reikalavimas supažindinti Europos Komisiją su planuojamu priimti sprendimu buvo įvykdytas supažindinant su bylos santrauka bei nurodant, kokio pobūdžio sankciją planuojama taikyti, kai bus baigtas tyrimas, tuo tarpu nei Reglamentas 1/2003, nei Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo konkurencijos institucijų tinkle (204/C 1001/03) nenurodo, kad Komisijai turi būti pateiktas galutinio sprendimo variantas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pateikiamu 2 atskirų rinkų apibrėžimu – didmeninių pardavimų (pardavimų autotransportu FOT sąlygomis iš sausumos saugojimo terminalų) rinka ir pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU sąlygomis) rinka. Paaiškino, kad apibrėždamas rinką, jis pirmiausiai įvertino benzino ir dyzelino pakeičiamumą pirkėjo atžvilgiu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumą tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, buvo vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai dyzelino rūšių – konstatavus, kad visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu galimas, prekės rinka buvo apibrėžta kaip benzino ir dyzelino rinkos. Tolimesniame etape buvo įvertinti skirtingi tiekimo lygmenys – pareiškėjas, būdamas benzino ir dyzelino gamintoju, produkciją parduoda dideliems ir mažesniems didmenininkams, todėl apsiribota ties pardavimais didmenininkams. Tokį prekės rinkos apibrėžimą paremia ir naujausia Europos Komisijos praktika. Pareiškėjo teiginiai dėl rinkos nepagrįsti – vertinant pareiškėjo nurodomų galimų rinkų skirtumus, pagrindiniu argumentu pateikiamas skirtingas naftos produktų transportavimo būdas – autotransportas arba geležinkelis, tačiau tai negali būti vertinama kaip argumentas išskirti atskirai rinkai, to neparemia ir jokia Europos Komisijos praktika. Apibrėžiant prekės rinką, ypatingas dėmesys skiriamas pirkėjui, o nagrinėjamu atveju ypatingą reikšmę turi tai, kad dauguma pirkėjų produktus perka abiem būdais. Pagal Konkurencijos įstatymo 36 str. 3 d., nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus, taigi nėra reikalavimo, kad galutinis nutarimas būtų tiksli tyrimo išvadų (pranešimo apie atliktą tyrimą) kopija, ką pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo bei pirmos instancijos teismo praktika. Iš teismų praktikos akivaizdu, kad pranešimas apie atliktą tyrimą gali skirtis nuo galutinio Konkurencijos tarybos sprendimo, ne visi nutarime išdėstyti motyvai turi atkartoti pranešime dėstytus, juo labiau nėra pagrindo reikalauti, kad nutarime nebūtų jokių naujų, tyrimo išvadose nebuvusių nuorodų į teismų praktiką. Nutarimas surašomas tiek tyrimo išvadų, tiek ir suinteresuotų asmenų pateiktų paaiškinimų, argumentų pagrindu. Pranešime apie atliktą tyrimą buvo išskirtos benzino ir dyzelino rinkos, pateikti argumentai dėl pareiškėjo padėties gamintojo lygmenyje ir kt., iš pranešimo akivaizdu, kad nagrinėjama prekės rinka nėra skaidoma į pardavimus dideliems didmenininkams ir mažesniems, kalbama apie vieną naftos produktų perdirbimo arba benzino (atitinkamai dyzelino) pardavimų iš gamyklos rinką, be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų atsiliepimų į pranešimą, jis teisingai suprato, kad rinka apibrėžiama neskaidant į dvi atskiras pardavimų iš gamyklos ir didmeninės prekybos rinkas.

Dėl aplinkybės, kad nuo 2004 05 01 buvo panaikintinas 15 % muitas dyzelino importui iš Rytų, atsakovas paaiškino, kad kvotos, tarifai ir kitos valstybinio reguliavimo kliūtys yra tik viena iš aplinkybių grupių, kurios gali turėti reikšmę rinkos apibrėžimui, todėl vienintelė aplinkybė – muito panaikinimas, atsižvelgiant į tai, kad muito panaikinimas galiojo nedidelę laiko dalį bendrame tyrimo laikotarpyje, negali būti ta lemiančia aplinkybe apibrėžiant geografinę rinką. Sprendimas dėl geografinės rinkos apibrėžimo buvo priimtas surinkus pakankamai įrodymų. Iš geografinės rinkos sąvokos (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d.) akivaizdu, kad geografinės rinkos apibrėžimo tikslas – nustatyti teritoriją, kurioje konkurencijos sąlygos iš esmės yra panašios. Skundžiamame nutarime geografinė rinka apibrėžta kaip Baltijos šalių rinka, įvertinus tai, kad prekybai tarp Baltijos šalių nėra jokių valstybinio reguliavimo kliūčių, šalyse taikomas vienodas benzino standartas, pareiškėjo produktai gaminami pagal ES specifikacijas ir atitinka visus Latvijoje ir Estijoje galiojančius reikalavimus naftos produktams, be to, tyrimo laikotarpiu į Latviją ir Estiją importuojamiems produktams nebuvo taikomi jokie muito mokesčiai, o logistikos kaštai yra nežymūs ir panašūs. Vertinant galimus konkurentus, nustatyta, kad pareiškėjas yra vienintelis gamintojas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, todėl konstatuota, kad gamintojo lygyje nesusidūrė su konkurencija. Taip pat įvertinta tiek didžiausių, tiek kitų didmenininkų importo galimybės – mažieji didmenininkai neturi galimybės pakeisti pareiškėjo produkcijos kitų didmenininkų produkcija, nes neturi naftos produktų saugojimo rezervuarų, importo terminalų Rygoje ar Taline. Be to, importo galimybės buvo vertintos pagal šalis ir nustatytos esminės kliūtys – didesni nei Baltijos šalyse logistikos kaštai, transportavimo kliūtys, taip pat didžiąją tyrimo laikotarpio dalį galiojęs 15 % autonominis ir konvencinis muito mokestis. Nustatyta, kad importo iš Lenkijos į Baltijos šalis nebuvo, o esminės kliūtys Rytų (Rusijos, Baltarusijos) naftos perdirbimo įmonėms konkuruoti su pareiškėju – Rytų gaminamo benzino neatitikimas ES kokybės standartams, Lietuvoje iki 2004 05 01 galiojęs 15 % importo muitas, ribotos rezervinių terminalų apimtys. Vertinant kitų gretimų šalių, Suomijos ir Norvegijos gamintojų importą į Baltijos rinką, nustatyta, kad jo iš esmės nebuvo, į Latviją ir Estiją importas nežymus, o kliūtys, neleidusios Suomijos ir Norvegijos gamintojams įeiti į Baltijos šalių rinkas, susijusios su saugojimo terminalų trūkumu, pervežimu jūros transportu, kam reikalinga turėti importo terminalus uostuose, naftos produktai turi būti perkami iš karto dideliais kiekiais ir kt. Taip pat pareiškėjo teiginius, jog nebuvo atlikta saugojimo terminalų analizė, paneigia tiek atsakovo parengtas pranešimas apie atliktą tyrimą, tiek skundžiamas nutarimas. Dėl SSNIP testo taikymo pareiškėjas nepateikė naujų motyvų, o į jo pateiktus argumentus dėl SSNIP testo netaikymo buvo išsamiai atsakyta skundžiamame nutarime. Taip pat nesutinka su pareiškėjo pateiktu Konkurencijos įstatymo 36 str. 2 d. aiškinimu, kuriuo remiantis atsakovas turėtų atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, pasisakymą ar teiginį.

Teiginys, kad atsakovas neatliko dominuojančios padėties analizės pagal Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo, o konstatavus, kad pareiškėjo užimama rinkos dalis buvo didesnė nei 40 %, papildomai reikėjo įrodinėti, kad atsižvelgiant į ekonominius veiksnius, bendrovė galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje, atsakovo nuomone, iš esmės prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d. įtvirtintai dominavimo prezumpcijai – jei neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 %. Taigi pakanka nustatyti ūkio subjekto rinkos dalį, o jai esant virš 40 % - konstatuoti to ūkio subjekto dominavimą. Minėtos dominavimo prezumpcijos paneigimo pareiga tenka pačiam ūkio subjektui – jis turi įrodyti, kad net užimdamas daugiau nei 40 % atitinkamos rinkos, tiesiogiai susiduria su konkurencija ir negali daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje. Atkreipė dėmesį, kad Europos Bendrijų teismų praktika išplėtojo dominavimo prezumpcijos teoriją, nustatydama dominavimo ribas, nuo kurių dominavimo prezumpcija nepaneigiama – Europos Bendrijų Teisingumo teismas dominavimą preziumuoja, kai ūkio subjektas užima 50 % rinkos dalies, išskyrus kai yra išimtinės aplinkybės, tačiau rinkos dalį tarp 75-87 % vertina kaip „tokią didelę, kad savaime yra dominuojančios padėties įrodymas“, o rinkos dalis, sudaranti 84-90%, yra tokia didelė, kad įrodo dominuojančios padėties egzistavimą, o sudaranti 93-100 % - faktiškai reiškia, kad bendrovė turi monopolį atitinkamoje rinkoje. Be rinkos dalies jis įvertino ir kitas aplinkybes – pareiškėjo rinkos dalies didėjimą atitinkamoje rinkoje, turėjimą galimybių ir ateityje didinti rinkos dalį ir konkurencinę rinką, pakankamą nepanaudotų gamybinių pajėgumų turėjimą, didelį vertikalios integracijos laipsnį ir kt.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė jo nustatytų faktinių aplinkybių dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros, be to, jas vertindamas praleido tam tikras aplinkybes, dėl kurių padarė nevisapusiškas ir nepagrįstas išvadas. Atsakovas nustatė, kad bendrovėms, kurios buvo potencialūs importuotojai, pareiškėjas taikė dideles nuolaidas lyginant su kitais pirkėjais, neturėjusiais galimybių importuoti, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais. Be to, kai potencialūs importuotojai pirko didelius kiekius, kurie galėtų būti kainos diferencijavimo įrodymu, taikomos nuolaidos buvo neadekvačiai skirtingos – atotrūkis tarp perkamų kiekių ir taikomų nuolaidų yra labai didelis, ypač didelis – tarp tų ūkio subjektų, kuriems kaina nustatyta derybų keliu, ir tų, su kuriais nebuvo deramasi. Tai, jog nustatant kainą konkrečiam pirkėjui buvo remiamasi ne objektyviomis aplinkybėmis, o subjektyviais veiksniais – pirkėjo galimybe importuoti – negali būti pripažįstama kaip tenkinančia skaidrumo reikalavimus. Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad nutarime jam buvo pareikštas naujas kaltinimas – konkurentų įėjimo į rinką ribojimas, kadangi tai nėra savarankiškas kaltinimas. Nors pareiškėjas, remdamasis atsakovo 2004 12 16 nutarimu Nr. 1S-175 byloje dėl UAB „Švyturys-Utenos“ alus, laiko, kad piktnaudžiavimu gali būti pripažįstami tik tokie veiksmai, kurie sukelia ar gali sukelti Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. numatytas pasekmes tokiu mastu, kad kiltų esminės žalos šiems įstatymo saugomiems interesams, tačiau yra esminis skirtumas nuo minėtos bylos, kadangi UAB „Švyturys-Utenos alus“ atveju tyrimas buvo nutrauktas, o esminės žalos įstatymo saugomiems interesams nebuvimas vertinamas neatskiriamai nuo kitos aplinkybės – ūkio subjekto įsipareigojimo nutraukti veiksmus, kurie kelia abejonių dėl jų prieštaravimo Konkurencijos įstatymui, ir tokių veiksmų neatlikti ateityje. Pareiškėjas teigia, kad sutartys nebuvo vienodo pobūdžio, nes skyrėsi įsigyjami produkto kiekiai, tačiau tai prieštarauja Lietuvos teismų praktikai.

Dėl paskirtos baudos atsakovas paaiškino, kad nors dalis veiksmų, pripažintų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, buvo atlikti galiojant Konkurencijos įstatymo redakcijai, numačiusiai maksimalią baudą 100000 Lt, tačiau 1/3 pažeidimo trukmės buvo atlikta galiojant redakcijai, kai ir nesant sunkinančių aplinkybių, skiriama bauda gali siekti iki 10 % ūkio subjekto bendrųjų pajamų, todėl skirta 32 mln. Lt bauda, kuri sudaro tik 0,42 procento bendrovės bendrųjų metinių pajamų, negali būti pripažinta per didelė ar skirta pažeidžiant įstatymo netaikymo atgaline data principą. Nors, pareiškėjo teigimu, nutarimo 5.1 ir 5.2 punktuose kalbant apie pažeidimus, nebuvo nurodyta, kad tokie veiksmai pažeidė EB steigimo sutarties 81 str., bet bauda buvo skirta ir remiantis EB steigimo sutartimi, tačiau atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 9 str. ir EB steigimo sutarties 82 str. normos yra analogiškos, jas skiria tik tai, kad dėl EB steigimo sutarties 82 str. papildomai reikia įrodyti poveikį prekybai tarp šalių narių, todėl tai įrodžius, atsakovas, vadovaudamasis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų sutarties 81 ir 82 str., įgyvendinimo 3 str. 1 d., kartu privalo taikyti ir Sutarties 82 str.

Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 42 str., numatančiame baudos diferencijavimo kriterijus, žala nėra nurodyta, todėl skirdamas baudą jis neprivalo nustatyti, kokią žalą patyrė vartotojai ir ar apskritai buvo padaryta žala konkurencijai, be to, atsakovas įvertino LR Vyriausybės 2004 12 06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintose Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse nurodytas aplinkybes. Konstatuota, kad buvo padarytas kelių Konkurencijos įstatymo 9 str. ir kelių EB steigimo sutarties 82 str. nuostatų pažeidimas, visa grupe konkurenciją ribojančių veiksmų ir kt., o pareiškėjo pozicija, kad pažeidimas nebuvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis, nepagrįsta – ūkio subjektas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus baudžiamas šio įstatymo, o ne Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Konkurencijos įstatymas, apibrėždamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nenustato jokių papildomų sąlygų, per kiek laiko nuo ankstesnio pažeidimo padarymo toks pažeidimas vertintinas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nepamatuoti ir pareiškėjo argumentai, kad skirtos baudos dydis prieštarauja ligtolinei atsakovo praktikai – visos pareiškėjo nurodytos bylos buvo nagrinėjamos galiojant ankstesnei Konkurencijos įstatymo redakcijai, kurioje numatyta maksimali bauda buvo 100000 Lt.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovas 2004 07 15 nutarimu Nr. 1S-119 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnius tyrimo pradėjimo“ priėmė sprendimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjo ir jos dukterinės įmonės UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnius, taip pat šio nutarimo rezoliucinės dalies 5 punktu nutarimą pripažino konfidencialiu tol, kol bus atlikti veiksmai, numatyti Konkurencijos įstatymo 26 str. 1d. 1 ir 2p. (t. 8 b.l. 30-31).

Atsakovas 2005 03 07 nutarimu Nr. 1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta" veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams" papildymo ir termino pratęsimo“ nutarė papildyti tyrimą dalimi dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui (1 punktas), nutarimą laikyti konfidencialiu iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijomis (2 punktas) ir pratęsti tyrimo terminą 3 mėnesiams, pratęsimo terminą pradedant skaičiuoti nuo 2005 03 15 dienos (3 punktas) (t. 8 b.l. 38). Priimdamas šį nutarimą atsakovas rėmėsi Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsnio 6 dalimi (t. 8 b.l. 38).

Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (tolau - Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003)  3 str. 1 d. nustato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tuomet tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taikomos ir Sutarties 81 straipsnio nuostatos. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam Sutarties 82 straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir Sutarties 82 straipsnio nuostatas.

Konkurencijos įstatymo 47 str. 1d. (2004 04 15 įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) nustato, kad Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai.

Sistemiškai vertinant Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 str. 1 d. bei Konkurencijos įstatymo 47 str. 1d. nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 str. 1d. nuostatas, kad siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas Sutarties 81 arba 82 straipsnis, valstybės narės konkurencijos institucija savo teritorijoje gali atlikti bet kokį nacionaliniuose įstatymuose numatytą patikrinimą ar įgyvendinti kitą tyrimo priemonę kitos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu ir sąskaita, darytina išvada, kad atsakovas yra įgalintas atlikti tyrimus dėl ūkio subjektų veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui.

Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis suteikia teisę atsakovui savo iniciatyva priėmus motyvuotą nutarimą pradėti tyrimą. Ginčijamo 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 aprašomosios bei motyvuojamosios dalių teksto analizė leidžia konstatuoti, kad atsakovas savo sprendimą dėl tyrimo pradėjimo dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui motyvavo pakankamai. Todėl darytina išvada, kad atsakovo 2005 03 07 nutarimas Nr. 1S-27 dalyje dėl tyrimo papildymo dalimi dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui yra teisėtas ir pagrįstas.

Konkurencijos įstatymo 25 str. 6d. (2004 04 15 įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) nustato, kad Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams.

Ginčijamo 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 aprašomosios bei motyvuojamosios dalių teksto analizė duoda pagrindą teigti, kad atsakovas savo sprendimą dėl tyrimo pratęsimo trijų mėnesių terminui pakankamai motyvavo, teismas šiuos motyvus pripažįsta pagrįstais, todėl atsakovo 2005 03 07 nutarimas Nr. 1S-27 dalyje dėl tyrimo termino pratęsimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Vertinant atsakovo 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo nuspręsta nutarimą laikyti konfidencialiu iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijoms, pažymėtina, kad ginčijamame nutarime nėra nurodytas tokio sprendimo įstatyminis pagrindas. Kaip nurodė atsakovas savo atsiliepimuose į skundą (t. 8 b.l. 22-24), toks sprendimas buvo priimtas remiantis Konkurencijos tarybos 2002 11 14 nutarimu Nr. 129 patvirtinto (2004 09 16 nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos darbo reglamento (tolau – Darbo reglamentas) 36 punkto nuostatomis.

Darbo reglamento 36 punktas nustatė, kad apie priimtą nutarimą pradėti tyrimą įgaliotas pareigūnas (toliau - pareigūnas) praneša įtariamam ūkio subjektui ir pareiškėjui, išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu. Be to Darbo reglamento 96 punktas nustatė, kad Konkurencijos taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima nutarimus. Visi tarybos nutarimai yra vieši, išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai.

Taigi, nurodyti Darbo reglamento punktai numatė atvejus, kada atsakovo priimti nutarimai galėjo būti laikomi konfidencialiais. Tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2006 07 28 sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2004, Nr.: 149-5453) 36 punkto nuostata „išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu“ ir 96 punkto nuostata „išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 daliai (t. 8 b.l. 78-81).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad priimdamas sprendimą laikyti 2005 03 07 nutarimą Nr. 1S-27 konfidencialiu atsakovas vadovavosi Darbo reglamento 36 punktu, o ši teisės norma pripažinta prieštaraujančia Konkurencijos įstatymui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad joks kitas teisės aktas nenumato galimybės atsakovui priimti konfidencialų nutarimą, darytina išvada, kad skundžiamo 2005 03 07 nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas yra neteisėtas, todėl naikintinas ABTĮ 89 str. 1d. 1p. pagrindu, kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovas 2005 12 22 nutarimu Nr. 2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ (toliau – Nutarimas) baigė 2004 07 15 nutarimu Nr. 1S-119 pradėtą ir 2005 03 07 nutarimu Nr. 1S-27 papildytą tyrimą ir pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str., 9 str. 3 p., Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 str., 82 str. c punktą (nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas), įpareigojo pareiškėją nutraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str., 9 str. 3 p., Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 str., 82 str. c punktą pažeidžiančius veiksmus (2 punktas), ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte išvardintus pažeidimus pareiškėjui paskyrė 32000000 (trisdešimt dviejų milijonų) litų baudą (3 punktas) (t. 3 b.l. 38-82).

Konkurencijos įstatymo 26 str. 1d. išvardintos visos teisės ir veiksmai, kuriuos atsakovo pareigūnai turi ir gali panaudoti ir atlikti vykdydami atitinkamus tyrimus, t.y. jie turi teisę įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse; peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su ūkio subjekto darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir magnetinėse laikmenose esančią informaciją kopijuoti; gauti žodinius ir raštiškus paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tikrinamų ūkio subjektų veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimus į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas; gauti duomenis ir dokumentus arba jų nuorašus apie tikrinamo ūkio subjekto ūkines operacijas iš kitų ūkio subjektų, neatsižvelgiant į jų pavaldumą, taip pat iš valstybės valdymo ir savivaldos institucijų; patikrinti ūkio subjekto ūkinę veiklą (atlikti reviziją) ir pagal tikrinimo medžiagą iš ekspertizės įstaigų gauti išvadas; paimti dokumentus ir daiktus, kurie tiriant bylą turi įrodomosios reikšmės; tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų; laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, tyrimo metu naudoti technines priemones.

Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d. įpareigoja atsakovo pareigūnus, prieš atliekant šiame straipsnyje nurodytus, t.y. nurodytus įstatymo 26 str. 1d., veiksmus, pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus.

Atsakovas nutarimą Nr. 1S-27, kuriuo papildė atliekamą tyrimą, priėmė 2005 03 07 ir šiuo nutarimu atliekamo tyrimo terminą pratęsė 3 mėnesiams skaičiuojant nuo 2005 03 15 (t. 8 b.l. 38). Šis nutarimas pareiškėjui buvo pateiktas 2005 07 13 (t. 7 b.l. 28, Tyrimo medžiaga t. 41 b.l. 4-5, 6, 8-9). Laikotarpyje nuo 2005 03 15 iki 2005 07 13 atsakovas tyrimą pareiškėjo atžvilgiu vykdė toliau – rinko įvairią informaciją iš pareiškėjo ir jo padalinių, rinko informaciją iš kitų ūkio subjektų, institucijų (t. 7 b.l. 32-44, Tyrimo medžiaga t. 24 b.l. 160-163, t. 28 b.l. 168-203, t. 38 b.l. 6-9, 13-28, 37-39, 40, 47-48, 53, 54, 55-70, 71-72, 73-85, 92-101, 102-103, 104-107, 109-116, 120, t. 39 b.l. 183-184, t. 41 b.l. 1), apklausė pareiškėjo bei kitų ūkio subjektų darbuotojus (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 2-66), t.y. atsakovo pareigūnai per laikotarpį nuo 2005 03 15 iki 2005 07 13 toliau vykdė veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 26 str. 1d.. Tačiau vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d., šiuos veiksmus atsakovo pareigūnai galėjo atlikti tik tuo atveju, jei prieš juos atliekant, būtų pateikę Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus. Šiuo atveju akcentuotina, kad atsakovo pareigūnai prieš pradėdami naudotis savo teisėmis, privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius tyrimo tikslus ir terminus. Toks dokumentas laikotarpiu nuo 2005 03 15 iki 2005 07 13 buvo atsakovo 2005 03 07 nutarimas Nr. 1S-27, kuriuo atliekamas tyrimas buvo papildytas bei pratęstas tyrimo terminas. Kadangi šis nutarimas atsakovo pareigūnų pareiškėjui buvo pateiktas tik 2005 07 13 (t. 7 b.l. 28, Tyrimo medžiaga t. 41 b.l. 4-5, 6, 8-9), darytina išvada, kad visi atsakovo tyrimo pareiškėjo atžvilgiu veiksmai per laikotarpį nuo 2005 03 15 iki 2005 07 13 buvo neteisėti, nes atlikti pažeidžiant imperatyvius Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d. reikalavimus, pažeidžiant įrodymų leistinumo principą bei pareiškėjo teisę į gynybą.

Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas apie 2005 03 07 nutarimą Nr. 1S-27 buvo informuotas raštais, kuriais pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją, t.y. 2005 06 10 raštu Nr. (2.14-08)-6V-667 (t. 8 b.l. 41-42), 2005 06 27 raštu Nr. (2.14-08)6V-695 (t. 8 b.l. 43), taip pat, kad Konkurencijos įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti pateikti dokumentai, ką atsakovo nuomone nurodė ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo 2006 07 28 sprendime, kolegijos atmetami kaip nepagrįsti. Atsakovo raštuose - 2005 06 10 rašte Nr. (2.14-08)-6V-667 (t. 8 b.l. 41-42), 2005 06 27 rašte Nr. (2.14-08)6V-695 (t. 8 b.l. 43) – tikrai paminėta, kad jo atliekamas tyrimas yra papildytas ir tyrimo terminas pratęstas, tačiau Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d. reikalauja pateikti ne informaciją, o patį dokumentą, kuris patvirtina įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus, todėl kolegija vertina, jog atitinkamų aplinkybių paminėjimas raštuose, tuo labiau šios informacijos tekste neakcentuojant, nėra tinkamas Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d. numatytos pareigos įgyvendinimas. Taip pat kolegija pripažįsta, kad įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti pateiktas dokumentas. Tačiau Konkurencijos įstatymo 26 str. 4d. nustato konkretų įvykį, momentą kada turi būti pateiktas dokumentas, t.y. dokumentas turi būti pateiktas prieš atliekant Konkurencijos įstatymo 26 str. 1d. numatytus veiksmus.

Minėta, kad atsakovas savo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pradėjo priėmęs 2004 07 15 nutarimą Nr. 1S-119, kurio rezoliucinės dalies pirmuoju punktu nutarė „Pradėti tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ (Juodeikiai, Mažeikių r.) ir jos dukterinės įmonės UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai (Jasinskio g. 16a, Vilnius) veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnius“ (t. 8 b.l. 30-31, Tyrimo medžiaga t. 1 b.l. 5-6). Šį tyrimą atsakovas papildė 2005 03 07 nutarimu Nr. 1S-27, kurio rezoliucinės dalies pirmuoju punktu nutarė „Papildyti tyrimą dalimi dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį“ (t. 7 b.l. 15-16, t.8 b.l. 38). Šiuose nutarimuose daugiau jokie ūkio subjektai neminimi, kas suponuoja išvadą, kad atsakovas tyrimą pradėjo ir jį papildė dviejų ūkio subjektų - AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai - atžvilgiu.

Tačiau byloje ginčijamo 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 aprašomosios dalies 1-me skyriuje „Ūkio subjektas, kurio veiksmai buvo tiriami“ atsakovas nurodo, kad tyrimo metu buvo nagrinėjami AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių įmonių – prekybos namų – veikla Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (t. 3 b.l. 40). Šios nutarimo pastraipos paaiškinime atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 3 str. 12d. prasme AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinė bendrovė UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai bei pastarosios dukterinės bendrovės SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mazeikiu Nafta Trading House“ yra laikomos vienu ūkio subjektu (t. 3 b.l. 40). Išdėstytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad atsakovas realiai tyrimą vykdė ir nutarimą priėmė keturių ūkio subjektų - AB „Mažeikių nafta“, UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai, SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mazeikiu Nafta Trading House“ – atžvilgiu. Byloje nėra pateiktas joks dokumentas, kuriuo atsakovas būtų nusprendęs pradėti tyrimą dėl SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mazeikiu Nafta Trading House“ veiklos Lietuvoje ar už jos ribų. Darytina išvada, kad atsakovo tyrimas ta dalimi, kiek jis susijęs su SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mazeikiu Nafta Trading House“ veikla, yra neteisėtas, nes atliktas nepriėmus sprendimo dėl atlikimo, o tuo buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 25 str. 5d..

Konkurencijos įstatymo 26 str. 5d. nustato, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, įgyvendindami jiems įstatymo ir Konkurencijos tarybos suteiktas teises, tyrimo veiksmus įformina raštu - surašo dokumentus (aktus, protokolus, reikalavimus ir pan.), kurių formas ir užpildymo tvarką nustato Konkurencijos taryba.

Darbo reglamento 44 p. nustato, kad pareigūnas atliekamus tyrimo veiksmus įformina raštu - surašo paaiškinimų, patikrinimo, paėmimo protokolus, aktus ir kitus dokumentus, kurių formas tvirtina Konkurencijos taryba, o 45 p. nustato, kad apklausiant asmenį, pareigūnas turi teisę pats savo ranka užrašyti paaiškinimus arba pasiūlyti tai padaryti apklausiamam asmeniui savarankiškai. Pareigūnas turi teisę patikrinimo metu daryti duodamų paaiškinimų garso ar vaizdo įrašą, apie tai pažymėdamas paaiškinimų protokole.

Sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo 26 str. 5d. bei Darbo reglamento 44 ir 45 punktų reikalavimus, kolegija daro išvadą, kad vykdant asmenų apklausas atsakovo pareigūnai privalo surašyti šių apklausų protokolus, kuriuose turi būti nurodomi ne tik apklausiamojo asmens anketiniai duomenys, tačiau ir duotų paaiškinimų išsamus turinys. Techninės priemonės – garso ir vaizdo įrašymo priemonės – gali būti naudojamos tik kaip pagalbinė priemonė. Nagrinėjamoje byloje atsakovo pareigūnai apklausė ir teismui pateikė eilę tiek pareiškėjo darbuotojų, tiek kitų ūkio subjektų darbuotojų apklausų protokolų, kuriuose yra nurodyti tik apklausiamų asmenų anketiniai duomenys bei nuoroda, kad buvo darytas paaiškinimų garso įrašas, kartu pateikiamas garso įrašas, tačiau protokole visiškai nepateikiamas gautų paaiškinimų turinys (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 8-13, 15-17, 21-27, 34-36, 40-45, 47-52, 56-58, 61-63, 65-66). Kolegija konstatuoja, kad tokie apklausų protokolai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, nes jie neatitinka turiniui keliamų reikalavimų, o tuo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į gynybą, į teisingą procesą bei neužtikrinama pačių apklausiamųjų asmenų teisė duoti pastabas dėl protokolo.

Konkurencijos įstatymo 31 str. nustato, kokie subjektai yra laikomi bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyviai ir proceso šalimis, bylą nagrinėjant Konkurencijos taryboje. Konkurencijos įstatymo 31 str. 1d. nustato, kad bylos dalyviais yra: pareiškėjas (tyrimo iniciatorius); asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą (įtariamas pažeidėjas); Konkurencijos tarybos sprendimu kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla; valstybės valdymo ir savivaldos institucijų atstovai jų prašymu; Konkurencijos tarybos sprendimu ekspertai, specialistai bei kiti asmenys. O pagal Konkurencijos įstatymo 31 str. 2d. pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą ir Konkurencijos tarybos sprendimu į bylą įtraukti kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla, laikomi proceso šalimis.

Bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo Konkurencijos taryboje tvarką reglamentuoja Darbo reglamentas, kurio 91 p. nustato, kad posėdyje pirmasis pasisako tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas, pristatydamas pranešimą apie atliktą tyrimą. Po to teisė pasisakyti suteikiama pareiškėjui (tyrimo iniciatoriui), asmeniui, įtariamam įstatymo pažeidimu, kitiems proceso dalyviams. Po kiekvieno pasisakymo proceso dalyviams gali būti užduodami klausimai. Iš eilės klausimus užduoda tarybos nariai, pareigūnas, pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs įstatymą, kiti proceso dalyviai.

Sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo 31 str. 1 ir 2 d. bei Darbo reglamento 91 p. nuostatas kolegija daro išvadą, kad Darbo reglamento 91 p. nurodomas pirmasis pasisakantis tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas yra laikytinas bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyviu ir sutinkamai su darbo reglamento 91 p. nuostatomis šiam dalyviui kiti dalyviai bei proceso šalys nustatyta eile gali užduoti klausimus.

Byloje pateiktas Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio 2006 01 03 protokolas Nr. 4S-1 tvirtina, kad nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje 2005 12 15 popietinio posėdžio metu pareiškėjo atstovams buvo ribojama teisė užduoti klausimus tyrimą atlikusiai ir pranešimą apie atliktą tyrimą perkaičiusiai atsakovo įgaliotai pareigūnei L.Kasperavičienei (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 3 b.l. 17). Kolegija daro išvadą, kad toks draudimas užduoti klausimus yra neteisėtas, nes pažeidžia Darbo reglamento 91 p. nuostatas ir kartu pažeidžia pareiškėjo teisę į gynybą bei teisę į teisingą procesą.

Darbo reglamento VI skirsnis numato bendrąją Konkurencijos tarybos posėdžių tvarką. Šio skirsnio 68 punkte yra numatyta, kad Tarybos sprendimu gali būti daromas posėdžio audio- ar videoįrašas. Nei Darbo reglamentas, nei Konkurencijos įstatymas išsamiau nereglamentuoja klausimų, susijusių su posėdžio audio-ar videoįrašu.

Byloje pateiktas Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio 2006 01 03 protokolas Nr. 4S-1 tvirtina, kad nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje 2005 12 15 posėdžio pradžioje pareiškėjo atstovas advokatas J.Gumbis pateikė prašymą daryti garso įrašą (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 3 b.l. 2). Posėdžio pirmininkas, motyvuodamas tuo, kad Darbo reglamentas nenumato tokios teisės, prašymą atmetė (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 3 b.l. 2). Kolegija vertina, kad toks posėdžio pirmininko sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pažeidė Darbo reglamento 68 p. nuostatas. Sutinkamai su Darbo reglamento 68 p. nuostatomis sprendimą dėl audio- ar videoįrašo turi priimti Taryba, kurią minėtame posėdyje atstovavo penki nariai, todėl vienasmeniškas posėdžio pirmininko sprendimas dėl posėdžio garso įrašo yra neteisėtas. Jau minėtas Darbo reglamento 68 p. numato galimybę posėdžio eigą fiksuoti audio- ar videoįrašais, todėl posėdžio pirmininko teiginys, kad tokios teisės darbo reglamentas nenumato nėra pagrįstas. Ta aplinkybė, kad darbo reglamentas nenumato garso ir vaizdo įrašų darymo detalesnės tvarkos, nepaneigia pareiškėjo teisės prašyti atlikti tokį įrašą ir kartu neatleidžia atsakovo nuo pareigos tokį prašymą spręsti teisės aktais nustatyta tvarka.

Konkurencijos įstatymo 32 str. nustato, kad proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę.

Konkurencijos įstatymo 36 str. 3d. nustato, kad Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamasKonkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus.

Konkurencijos įstatymo 32 str. ir 36 str. 3d. įtvirtintas proceso modelis yra iš esmės tapatus baudžiamojoje teisėje bei administracinių teisės pažeidimų teisenoje įtvirtintam proceso modeliui, kada valstybės institucijoms yra draudžiama priimti galutinį apkaltinamąjį sprendimą platesnį ar paremtą kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei yra užfiksuota asmeniui pareikštame kaltinime (įtarime). Nagrinėjamu atveju Konkurencijos įstatymo 32 str. numatytas pranešimas vertintinas kaip kaltinimas, o nutarimas – galutinis apkaltinamasis sprendimas.

Nustatyta, kad atsakovas 2005 07 01 surašė pranešimą „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį“, kurį 2005 07 25 pateikė pareiškėjui (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 1, 2-125). Atsikirsdamas į pranešimą pareiškėjas 2005 09 30 atsakovui pateikė savo atsiliepimus (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 1 b.l. 1-210, t. 2 b.l. 1-194). Kaip jau minėta, atsakovas 2005 12 22 priėmė galutinį apkaltinamąjį sprendimą - 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16, kuriuo pripažino pareiškėją pažeidus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str., 9 str. 3 p., Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 str., 82 str. c punktą (nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas), įpareigojo pareiškėją nutraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str., 9 str. 3 p., Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 str., 82 str. c punktą pažeidžiančius veiksmus (2 punktas), ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte išvardintus pažeidimus pareiškėju paskyrė 32000000 (trisdešimt dviejų milijonų) litų baudą (3 punktas) (t. 3 b.l. 38-82).

Pagal Konkurencijos įstatymo 36 str. 3d. nuostatas darytina išvada, kad 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 atsakovas negalėjo remtis tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos 2005 07 01 pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį“, nes pareiškėjui tiek raštu (atsiliepimai į pranešimą), tiek žodžiu (bylos nagrinėjimas posėdyje Konkurencijos taryboje) buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus tik dėl 2005 07 01 pranešime užfiksuotų išvadų ir faktinių aplinkybių.

Įvertinus 2005 07 01 pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį“ bei 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 išdėstytus faktus bei atsakovo išvadas, nustatyta, kad pranešime apie atliktą tyrimą atsakovas išskyrė dvi atskiras rinkas – benzino ir dyzelino (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 3). Tuo tarpu 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 atsakovas išskyrė kitokias rinkas - (1) naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos; ir (2) naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos (t. 3 b.l. 41). Pranešime apie atliktą tyrimą atsakovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su individualiais naftos produktų saugojimo rezervuarais (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 8-9). 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 atsakovas pateikė naujus faktinius įrodymus dėl individualių naftos produktų saugojimo rezervuarų (duomenis apie laisvus/nenaudojamus naftos produktų saugojimo rezervuarus, duomenis apie naftos produktų saugojimo rezervuarų pajėgumus) (b.l. 44). Pranešime atsakovas nebuvo suformulavęs išvados, kad pareiškėjas taikė planinių nuolaidų sistemą, kuri lėmė konkurentų išstūmimą iš rinkos (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 27-29, 45-47), tuo tarpu nutarime atsakovas teigia, kad pareiškėjas taikė planinių nuolaidų sistemą (t. 3 b.l. 61, 62). Pranešime atsakovas nebuvo suformulavęs išvados, kad pareiškėjas pažeidė EB steigimo sutarties 82 straipsnį, užkirsdamas kelią paralelinei prekybai (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 45-47), tuo tarpu nutarime atsakovas teigia, kad pareiškėjas pažeidė EB steigimo sutarties 82 straipsnį, užkirsdamas kelią paralelinei prekybai (t. 3 b.l. 69).

Tokiu būdu, ištyrus ir įvertinus 2005 07 01 pranešimo bei 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 turinius, kolegija daro išvadą, kad atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 36 str. 3d. nuostatas, nes 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16 grindė naujais argumentais ir išvadomis, kurios nebuvo naudojamos pranešime apie atliktą tyrimą ir dėl kurių pareiškėjas negalėjo pateikti savo atsiliepimų. Tuo pačiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą bei teisė į teisingą procesą.

Šias teismo išvadas patvirtina ir Europos teisingumo teismo praktika - byloje Musique Diffusion v. Europos Komisija nagrinėjo situaciją, kuomet Europos Komisija savo galutiniame nutarime nurodė kitą pažeidimo trukmę nei pranešime apie atliktą tyrimą, nes „remdamasi informacija, pateikta atsiliepimuose į pranešimą apie atliktą tyrimą ir žodinio nagrinėjimo metu <...> ji nutarime padarė išvadą, kad pažeidimai truko ilgiau negu buvo manoma ruošiant pranešimą apie atliktą tyrimą“. Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad „iš ankstesnių teismo sprendimų aišku, jog pranešime apie atliktą tyrimą turi būti aiškiai nurodyti visi esminiai faktai, kuriais Komisija remiasi tame proceso etape. Tai gali būti išdėstyta glaustai, dėl ko galutinis nutarimas nebūtinai turi pažodžiui atkartoti Europos Komisijos pranešimą apie atliktą tyrimą. Europos Komisija turi atsižvelgti į administraciniame procese išaiškėjusius veiksnius, kad išvengtų išvadų, kurios paaiškėjo esą nepagrįstos, arba kad pakeistų ir papildytų savo argumentus, tiek fakto, tiek teisės klausimais, grįsdama tas išvadas, kurias ji ir toliau palaiko, tačiau su sąlyga, kad ji vadovaujasi tik tais faktais, su kuriais suinteresuotos šalys turėjo galimybę susipažinti ir pareikšti dėl jų savo požiūrį, taip pat tik tuo atveju, jei administraciniame procese ji pateikė suinteresuotiems ūkio subjektams jų gynybai reikalingą informaciją“ (Sujungtos bylos 100 iki 103/80, SA Musique Diffusion française ir kiti v. Europos Komisija [1983] ECR 1825.).

Tokias pačias išvadas Europos Teisingumo Teismas suformulavo ir kitoje byloje - T - 15/02 BASF AG v. Europos Komisija, kurioje teismas konstatavo, jog „vadovaujantis teismo praktika, pranešimas apie atliktą tyrimą turi būti formuluojamas nors ir glaustai, bet pakankamai aiškiai, kad suinteresuotos šalys galėtų suprasti, kokį skundžiamą elgesį nagrinėja Europos Komisija. Tik tokiu atveju pranešimas apie atliktą tyrimą atlieka savo funkciją, įtvirtintą Bendrijos teisėje, – suteikti įmonėms visą informaciją, reikalingą joms tinkamai apsiginti, prieš Europos Komisijai priimant galutinį nutarimą (sujungtos bylos C‑89/85, C-104/85, C-114/85, C-116/85, C-117/85 ir nuo C-125/85 iki C-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir kt. v. Europos Komisija [1993] ECR I-1307, 42 paragrafas; Pirmosios Instancijos Teismo sprendimas byloje T-352/94 Mo och Domsjö v.Europos Komisija [1998] ECR II-1989, 63 paragrafas, patvirtintas apeliaciniame procese Europos Teisingumo Teismo byloje C-283/98 Mo och Domsjö v.Europos Komisija [2000] ECR I-9855).

Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. nustato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos informuoja Komisiją apie sprendimo, kuriuo reikalaujama nutraukti pažeidimą, priimami įsipareigojimai arba panaikinama teisė pasinaudoti bendrosios išimties reglamento nuostatomis, priėmimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo. Tuo tikslu jos pateikia Komisijai bylos santrauką ir numatomą priimti sprendimą arba, jo neturint, bet kurį kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Ši informacija gali būti pateikta ir kitų valstybių narių konkurencijos institucijoms. Komisijos prašymu veikianti konkurencijos institucija pateikia Komisijai kitus jos turimus dokumentus, reikalingus bylai įvertinti. Su Komisijai pateikta informacija gali būti supažindintos kitų valstybių narių konkurencijos institucijos. Be to, nacionalinės konkurencijos institucijos tarpusavyje gali keistis informacija, būtina bylai, kurią jos nagrinėja pagal Sutarties 81 arba 82 straipsnį, įvertinti.

Pagal EB steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalį Reglamentas Nr. 1/2003 yra tiesioginio taikymo teisės aktas, t.y. jis aktualus šioje byloje, o atsakovas baigęs tyrimą pareiškėjo atžvilgiu privalėjo įvykdyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. nuostatas bei Europos Komisijai pateikti numatomą priimti 2005 12 22 nutarimą.

Atsakovas teigia, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. reikalavimas pateikti numatomą priimti sprendimą nėra absoliutus, kad yra numatyta galimybė pateikti kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai, taip pat nurodo, kad toks kitas dokumentas buvo pateiktas.

Kolegija nesutinka su atsakovo pateiktu teisės normos aiškinimu. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. iš tiesų numato galimybę vietoje numatomo priimti sprendimo (šiuo atveju 2005 12 22 nutarimo) pateikti kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai (galimai bylos santrauką, pranešimą apie atliktą tyrimą ar pan.). Tačiau tokia galimybė yra sąlyginė, t.y. ji galima tik tada, kai numatomo priimti sprendimo iš viso nėra. Kolegijos nuomone, ši sąlyga reiškia, kad kitas dokumentas gali būti pateiktas tik tada, kai iš viso nenumatoma priimti sprendimo. Priešingu atveju Reglamento 11 str. 4d. įpareigojimas taptų beprasmis, nes kiekvienoje byloje iki galutinio sprendimo priėmimo yra parengiama ir priimama eilė dokumentų, kuriuose gali atsispindėti tiek bylos santrauka, tiek numatomos poveikio priemonės, ir kurie galėtų būti pateikiami Europos Komisijai, tuo pačiu paneigiant būtinybę pateikti galutinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas parengė ir priėmė 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16, todėl šiuo atveju nėra sąlygos, leidžiančios vietoje numatomo priimti sprendimo pateikti kitą dokumentą. Todėl konstatuotina, kad atsakovas privalėjo vykdyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. nuostatas ir pateikti Europos Komisijai numatomą priimti 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16.

Nustatyta, kad posėdis, kuriame buvo nagrinėjama pareiškėjo byla, Konkurencijos taryboje vyko 2005 m. gruodžio 15, 16 ir 19 dienomis. Atsakovas nutarimą priėmė 2005 12 22, t.y. praėjus 3 dienoms po posėdžio. Akivaizdu, kad atsakovas negalėjo informuoti Europos Komisijos apie numatomą priimti nutarimą Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 str. 4 d. numatytomis sąlygomis, t.y. ne vėliau kaip likus 30 dienųiki jo priėmimo. Darytina išvada, kad atsakovas pažeidė tiek Tarybos reglamento Nr. 1/2003 11 str. 4 d., tiek Konkurencijos įstatymo 1 str. 4 d.

Atsižvelgiant į teismo nustatytų ir aukščiau išdėstytų atsakovo padarytų procesinių Tarybos reglamento Nr. 1/2003, Konkurencijos įstatymo bei Darbo reglamento nuostatų pažeidimų visumą, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, jog atsakovas savo 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16 grindė per laikotarpį nuo 2005 03 15 iki 2005 07 13 neteisėtai surinktais įrodymais – susirašinėjimo pagrindu gautais duomenimis, sutartimis iš AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių įmonių, Latvijos konkurencijos tarybos, Estijos konkurencijos tarybos, UAB „Neste Lietuva“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija Servisas“, AB „Lietuvos geležinkelių“, Statistikos departamento (Tyrimo medžiaga t. 24 b.l. 142-159, 160-184, t. 28 b.l. 168-203, t. 35 b.l. 20-36, t. 38 b.l. 6-28, 37-123, t. 39 b.l. 183-184, t. 40 b.l. 1-70, t. 44 b.l. 21-58), taip pat įrodymais, kurie neatitinka turiniui keliamų reikalavimų - T.Augustausko 2005 06 01 paaiškinimu (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 8-10), R.Dabravalskio 2005 06 08 paaiškinimu (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 50-52), T.Augustausko 2005 06 22 paaiškinimu (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 61-63), Š.Kliokio 2005 06 08 paaiškinimu (Tyrimo medžiaga, t. 40 b.l. 15-17), S.Navicko 2005 06 03 paaiškinimu (Tyrimo medžiaga t. 40 b.l. 21-23), taip pat vykdė neteisėtą tyrimą pareiškėjo dukterinių įmonių SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mazeikiu Nafta Trading House“ atžvilgiu, kolegija daro išvadą, kad atsakovo 2005 12 22 nutarimas Nr. 2S-16, t.y. šioje byloje pareiškėjo ginčijami nutarimo rezoliucinės dalies pirmas, antras ir trečias punktai, yra neteisėti, todėl naikintini, nes juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1d. 3p.).

Nepriklausomai nuo to, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, ginčas įvertintinas iš esmės. Vertinant pareiškėjo ginčijamą 2005 12 22 nutarimą Nr. 2S-16 iš esmės, pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje bei EB steigimo sutarties 82 straipsnyje numatytiems pažeidimams įrodyti būtina pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizė, susidedanti iš kelių susijusių, tačiau nuosekliai einančių etapų: (1) turi būti nustatyta atitinkama prekės rinka, kuri apibrėžiama pagal prekę ir geografinę teritoriją; (2) turi būti įvertinta, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką toje apibrėžtoje rinkoje; (3) turi būti įvertinta, ar tiriami veiksmai yra piktnaudžiavimas; (4) EB steigimo sutarties 82 str. aspektu būtina įrodyti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Kadangi visi šie etapai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, tai nors vieno iš jų neteisingas interpretavimas savaime sąlygoja neteisingas tiek galutines išvadas, tiek neteisingą paskesnio etapo įvertinimą (apibrėžimą).

Dėl atitinkamos prekės rinkos.

Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. nustatyta, kad prekės rinka – tai visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas.

Atsakovas 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 atitinkamą prekės rinką apibrėžia kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos rinką, ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinką.

Pareiškėjas su atsakovo pateiktu rinkos apibrėžimu nesutinka ir teigia, kad atsakovas nepagrįstai į vieną (pardavimai iš gamyklos) sujungė pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU pardavimai) su didmeniniais pardavimais (FOT pardavimai).

Vertinant pareiškėjo bei atsakovo argumentus pažymėtina, kad Lietuvoje šiuo klausimu teisminės praktikos nedaug, o Europos Komisijos nuomonė šiuo klausimu nėra vieninga. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, grįsdami savo pozicijas skunde, atsiliepimuose į skundą bei savo paaiškinimuose nurodė eilę Europos Komisijos sprendimų, kurių vienuose naftos produktų pardavimai iš gamyklos dideliais kiekiais atskiriami nuo didmeninių pardavimų, kituose tokio atskyrimo nėra.

Nesant konkrečių ir nepaneigiamų kriterijų prekės rinkos apibrėžimui, tačiau esant būtinumui tokį apibrėžimą nustatyti, būtina įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, prekių pardavimo kiekius, sąlygas bei įvertinti pačią naujausią Europos Komisijos praktiką (nuomonę) šiuo klausimu.

Pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kurių atsakovas nepaneigė, pareiškėjas benzinų bei dizelinų pardavimus geležinkeliu vykdo DAF ir DDU sąlygomis (angl. Delivered Alongside Frontier (DAF) ir Delivered Duty Unpaid (DDU)), t.y. kai nemokami akcizo mokesčiai ir PVM. Laikoma, kad DDU sąlygomis parduotas produktas nepatenka į rinką, į kurią jis atvežamas, todėl gali būti laisvai reeksportuojamas. Pareiškėjo pardavimai autotransportu atliekami FOT sąlygomis (angl. Free on Truck (FOT)), t.y. akcizas ir PVM yra mokami.

Pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kurių vėl gi atsakovas nepaneigė ir kuriuos iš dalies net pats nurodė 2005 07 01 pranešime apie atliktą tyrimą, galima išskirti tam tikrus esminius momentus, kurie leidžia atskirti pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) ir didmeninius pardavimus (FOT): pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) vykdomi geležinkeliu, laivais, naftotiekiu – didmeniniai pardavimai (FOT) vykdomi autotransportu; transportavimo atstumas geležinkeliu, laivais, naftotiekiu yra 500 km – autotransportu atstumas yra 150 km; vykdant pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) akcizo ir PVM mokesčiai nemokami – vykdant didmeninius pardavimus (FOT) akcizo ir PVM mokesčiai mokami; pardavimus dideliais kiekiais ir gamyklos (DDU) vykdo pareiškėjas ir importuotojai – didmeninius pardavimus (FOT) vykdo pareiškėjas ir didmenininkai; benzinus ir dyzelinus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) perka didmenininkai, perveždami produktus į saugojimo terminalus – benzinus ir dyzelinus autotransportu FOT sąlygomis perka maži didmenininkai, mažmenininkai, stambūs pramoniniai vartotojai.

Tokiu būdu, apibendrinant išdėstytus pardavimų skirtumus bei įvertinusi skirtingus tiekimo grandinės lygmenis, yra pagrindas išskirti dvi atskiras rinkas:

(1) pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (vykdomus DDU sąlygomis geležinkeliu, laivais ar naftotiekiu), apimančius importą bei pareiškėjo pardavimus dideliais kiekiais, kai produktai tiekiami į saugojimo terminalus. Kadangi pardavimai dideliais kiekiais į saugojimo terminalus negali būti vykdomi autotransportu, todėl tik pardavimai geležinkeliu DDU sąlygomis kartu su pardavimais iš gamyklos naftotiekiu, baržomis ir laivais sudaro pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos rinką. Šiomis sąlygomis produktai negali būti tiekiami galutiniams vartotojams;

ir (2) didmeninius pardavimus (vykdomus autotransportu (FOT sąlygomis)), kurie apima pardavimus iš nuosavų arba nuomojamų sausumos terminalų smulkiems perpardavėjams, mažmenininkams ar dideliems (pramoniniams) galutiniams vartotojams. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta, jog benzino ir dyzelino tiekimų iš saugojimo terminalų lygmenyje pareiškėjas nėra vienintelis tiekėjas rinkoje ir kad šiame tiekimo lygmenyje pareiškėjas priverstas konkuruoti su kitais rinkos dalyviais („Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste“) (2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 5 puslapio 4 ir 5 pastraipos, t. 3 b.l. 42).

Tokias teismo išvadas patvirtina ir byloje pateiktas Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 05 24 sprendimas, priimtas ištyrus pareiškėjo prekybą benzinu Latvijos Respublikoje (t. 5 b.l. 158-171). Šiuo sprendimu Latvijos konkurencijos taryba pripažino skirtumą tarp didelių kiekių pardavimo iš gamyklos (DDU sąlygomis) ir didmeninių pardavimų (FOT sąlygomis), pripažino skirtingas šių dviejų atskirų rinkų savybes (transportavimą, kainodarą, sutarčių trukmę); pripažino, kad pareiškėjo klientai didelių kiekių pardavimo iš gamyklos (DDU sąlygomis) rinkoje („Neste“, „Lukoil“ ir „Statoil“) konkuruoja su pareiškėju didmeninių pardavimų (FOT sąlygomis) rinkoje.

Šias teismo išvadas taip pat patvirtina Europos Komisijos 2006 11 07 sprendimas dėl PKN Orlen ir AB „Mažeikių nafta“ koncentracijos, kuriuo pritarta numatomam įmonių „PKN Orlen“ ir AB „Mažeikių nafta“ susijungimui (t. 11 b.l. 35-63). Šiame sprendime Europos komisija išdėstė savo rinkos analizę bei išvadas dėl pokyčių rinkoje, kuriuos sukeltų numatomas susijungimas, t.y. Komisija atliko išsamų ir tikslų rinkos vertinimą, sprendimą parėmė ne tik susijungiančių šalių, bet taip pat ir jų klientų, konkurentų ir trečiųjų asmenų pozicija, sprendimą parėmė ankstesniais savo sprendimais kitose bylose. Sprendime Europos Komisija išskyrė būtent tris vertikaliai susijusius platinimo lygmenis (atskirai benzino ir dyzelino): (1) pardavimai iš gamyklos/ dideliais kiekiais; (2) nemažmeniniai; ir (3) mažmeniniai pardavimai (t. 11 b.l. 51). Ir nors Komisija galiausiai paliko tikslaus rinkos apibrėžimo klausimą atvirą, tačiau Komisija sprendime analizavo geografinę rinką kiekvienai aukščiau nurodytai atitinkamai prekės rinkai (atskirai benzino ir dyzelino pardavimams (1) iš gamyklos/dideliais kiekiais; (2) didmeniniams pardavimams; ir (3) mažmeniniams pardavimams), t.y. de fakto pripažino dvi didmenines rinkas - pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninius pardavimus (t. 11 b.l. 35-63).

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neteisingai apibrėžė prekės rinką, o tai turi esminę reikšmę tolesnėms atsakovo išvadoms. Kadangi atsakovas nepripažino atskiros pardavimų dideliais kiekiais rinkos, buvo per siaurai apibrėžta DDU pardavimų geografinė rinka, iš esmės orientuojantis tik į tuos pirkėjus, kurie perka FOT sąlygomis. Kadangi atsakovas atsisakė pripažinti atskirą didmeninių pardavimų (FOT) lygmenį, yra pagrindas manyti, kad 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16  5.1 skyriuje atsakovas neteisingai traktavo skirtingas sutartis kaip panašaus pobūdžio, taip pat 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16  5.3 skyriuje neteisingai lygino skirtingus sandorius Lietuvoje iš vienos pusės, Estijoje ir Latvijoje iš kitos pusės, dėl ko galėjo padaryti neteisingas išvadas, jog buvo taikoma diskriminacinė kainodara, taip pat neteisingai vertinti pareiškėjo nuolaidų sistemą. Be to, atsakovas neteisingai apibrėžęs prekės rinką, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas susiduria su žymia pirkėjų galia, kurią turi trys didieji didmenininkai („Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste“) perkantys DDU sąlygomis; ir kad pareiškėjas faktiškai konkuruoja su tais pačiais pirkėjais FOT pardavimų lygmenyje, kuriame pareiškėjas jau veikia kaip didmenininkas, o ne kaip naftos produktų perdirbėjas.

Apibrėždamas geografines rinkos ribas, atsakovas skundžiamame 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 tiek benzino prekės rinką, tiek dyzelino prekės rinką geografiškai apibrėžė kaip Baltijos šalių teritoriją. Padarydamas tokią išvadą atsakovas rėmėsi tuo, kad produkto saugojimo terminalų pajėgumų trūkumas buvo pagrindinė kliūtis smulkesniems dalyviams importuoti (t. 3 b.l. 42), kad logistikos kaštai (geležinkelio tarifai, importo mokestis, matavimo ir kokybės bandymų kaštai, terminalų paslaugos ir galutinis pristatymas autotransportu) Baltijos valstybėse buvo panašūs ir tarp Baltijos valstybių nebuvo valstybės teisės aktų sukurtų kliūčių (t. 3 b.l. 43), kad smulkesnieji dalyviai iš už Baltijos valstybių ribų importuodavo tik epizodiškai (t. 3 b.l. 42), kad importas iš Lenkijos nebuvo konkurencinis veiksnys (nesudarė konkurencinio spaudimo) dėl transportavimo geležinkeliu logistikos kaštų ir mažesnių kainų Baltijos valstybėse negu Lenkijoje (t. 3 b.l. 42-43).

Teismas įvertinęs tiek atsakovo 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 išdėstytus argumentus, tiek atsiliepime į skundą pateiktus argumentus, įvertinęs pareiškėjo skundo, patikslinto skundo, paaiškinimuose bei teismo posėdžių metu šalių pateiktus paaiškinimus konstatuoja, kad atsakovas, apibrėždamas geografines rinkos ribas padarė keletą pažeidimų, kurie sąlygoja nepagrįstas išvadas.

Pirmoje eilėje pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 ir 8 p. nuostatas bei LR Konkurencijos tarybos 2000 02 24 nutarimu Nr. 17 patvirtintus „Konkurencijos tarybos paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ atsakovui privalu atlikti kliūčių įeiti į rinką analizę. Nors Konkurencijos įstatymas tokią analizę atlikti reikalauja ir atsakovas savo argumentų pagrindu (dėl rinkos apibrėžimo) laiko naftos produktų saugojimo terminalų trūkumą, tačiau atsakovas nei savo 2005 07 01 pranešime apie baigtą tyrimą (Tyrimo medžiaga t. 43 b.l. 2-125), nei 2005 12 22 nutarime Nr. 2S-16 (t. 3 b.l. 38-22), nei visoje Tyrimo medžiagoje (Tyrimo medžiaga t. 1-43) nepateikė jokios saugojimo terminalų rinkos analizės, netgi dar daugiau, tyrimo eigoje pateikdamas klausimynus įvairiems ūkio subjektams, atsakovas neuždavėjokių klausimų rinkos dalyviams apie saugojimo terminalus (Tyrimo medžiaga t. 28 b.l. 1-203). O nagrinėjant bylą žodine tvarka Konkurencijos taryboje atsakovo įgaliota pareigūnė į pareiškėjo atstovo N.Dryden klausimą „Ar tyrimo metu analizavote bendrą paklausos ir pasiūlos balansą visame Baltijos šalių regione, įskaitant ir Šiaurės valstybes bei visą Baltijos jūros regioną, įskaitant ir NVS?“, atsakė „Detalios analizės nedarėm“ (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 3 b.l. 16). Tokiu būdu padarydamas išvadą apie saugojimo terminalų trūkumą atsakovas iš esmės nesirėmė jokiais atliktais tyrimais, analizėmis ar surinktais objektyviais duomenimis, kas leidžia padaryti išvadą, jog atsakovo išvada apie saugojimo terminalų trūkumą nėra pagrįsta. Šias išvadas patvirtina ir pareiškėjo kartu su skundu pateikta naftos produktų saugojimo terminalų analizė, kuri patvirtina, jog saugojimo terminalų trūkumo nėra, ir kurioje pateiktų duomenų bei padarytų išvadų atsakovas nėra paneigęs (t. 2 b.l. 81-153).

Atsakovas iš esmės niekaip neįvertino galimų rinkos ribų pasikeitimo laiko atžvilgiu. Dar 2003 07 11 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje byloje Nr. A⁴-562-03 išaiškino, kad atitinkamos benzino ir dyzelino geografinės rinkos apibrėžimas apima tik Lietuvą. Atsakovas teigia, kad dėl pokyčių 2002–2004 m. tapo įmanomas platesnis rinkos apibrėžimas (t. 3 b.l. 47). Tačiau atsakovas nutarime nenustatė šių pokyčių išdėstymo laike ir jų poveikio laikui bėgant, nepaaiškino, kada jie lėmė rinkos išsiplėtimą, nenustatė svarbiausių iš šių pokyčių poveikio (Lietuvos 15% muito tarifo dyzelino importui iš Rytų panaikinimas 2004 05 01), ir iš viso neanalizavo geografinės rinkos apibrėžimo pasikeitimo galimybės iki ir po 2004 05 01. Iš to darytina išvada, kad atsakovas neatliko objektyvaus visų aplinkybių ir įrodymų dėl pokyčių per 2002-2004 m. laikotarpį vertinimo ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime numatyta pozicija, apibrėždamas rinką didesniąją tariamo pažeidimo laikotarpio dalį (t. y. iki 2004 05 01). Tuo buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 ir 8 d. bei LR Konkurencijos tarybos 2000 02 24 nutarimu Nr. 17 patvirtinti „Konkurencijos tarybos paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“, nes atsakovas neatsižvelgė į skirtingas konkurencijos sąlygas, turinčias įtakos kainai, kurios apimtų 15% muito poveikį, neatsižvelgė į tarifus, kaip to yra aiškiai reikalaujama Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo.

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 ir 8 p. ir Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nuostatas, atsakovas turi atlikti konkurencijos sąlygų analizę, tame tarpe sisteminę konkurencijos proceso, konkurentų, konkurentų rinkos dalių, prekybos srautų ir transporto kaštų analizę. Pareiškėjo ginčijamo 2005 12 22 nutarimo analizė leidžia konstatuoti, kad atsakovas šių reikalavimų nevykdė ir neišnagrinėjo kelių veiksnių, kurie turėjo būti išnagrinėti, t.y. atsakovas neišnagrinėjo visų gretimų teritorijų, o sutelkė dėmesį tik į Lenkiją, nenurodė kitų dalyvių, be pareiškėjo, rinkos dalių pasiskirstymo, neišnagrinėjo prekybos srautų, neišnagrinėjo transporto kaštų, vėl gi išskyrus Lenkiją. Pažymėtina, kad šiuos trūkumus pripažino ir pats atsakovas, tiksliau tyrimą atlikęs ir žodiniame bylos nagrinėjime dalyvavęs atsakovo pareigūnas, kuris į pareiškėjo atstovo klausimą „Pranešime nurodoma, kad yra dyzelino importas iš Rytų, benzino - iš Vakarų, ar buvo atlikta Jaroslavlio, Maskvos, Riazanės, Permės gamyklų analizė, ar buvo atlikta gamyklų vakaruose - Parvoo, Mongstad analizė ir jų įtaka šioms rinkoms?“ atsakė: „Analizė buvo atlikta, jos nėra Pranešime, nes nematėme tikslo. Tokia analizė buvo atlikta prieš pradedant šį tyrimą, norint žinoti padėtį šioje rinkoje“, į klausimą „Ar tyrimo metu analizavote bendrą paklausos ir pasiūlos balansą visame Baltijos šalių regione, įskaitant ir Šiaurės valstybes bei visą Baltijos jūros regioną, įskaitant ir NVS?“ atsakė: „Detalios analizės nedarėm“, į klausimą „Pranešime pateikiamos transporto kainos iš Lenkijos į Lietuvą, ir į kitas Baltijos šalis. Ar galite patvirtinti, jog Pranešime nėra informacijos apie tai, kad tokia prekė gali būti transportuojama laivais, t.y. jūra ir kitais būdais iš Rytų?“ atsakė: „Pranešime nėra pateikta informacija dėl kaštų jūra iš Lenkijos, yra pateikti kaštai geležinkeliu“ (Tyrimo medžiaga po bylos užbaigimo t. 3 b.l. 15-16).

Atsakovas apibrėždamas tiek prekės rinką, tiek geografinę rinką pareiškėją kaip ūkio subjektą vertino apjungdamas į vieną visumą tiek motininę įmonę, t.y. AB „Mažeikių nafta“, tiek jos dukterines bendroves UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai, SIA „Mažeikių nafta Tirdziecibas nams“, OU „Mazeikiu Nafta Trading House“. Tuo tarpu vertindamas pareiškėjo verslo partnerius (konkurentus) UAB „Neste Lietuva“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija Servisas“ neatsižvelgė į tai, kad šie ūkio subjektai tėra tik dukterinės įmonės, o motininės įmonės yra tarptautinės kompanijos (koncernai), vykdantys veiklą daugelyje šalių, tame tarpe Lietuvoje, ir dalyvaujantys naftos versle nuo naftos telkinių žvalgybos, naftos gavybos iki mažmeninės prekybos, tame tarpe apimant naftos perdirbimą bei įvairaus lygio prekybą naftos produktais, t.y. turintys ypatingai didelę pirkėjų galią, tuo pačiu galintys vykdyti didelį konkurencinį spaudimą pareiškėjui (http://lt.wikipedia.org/wiki/LUKoil, http://lt.wikipedia.org/wiki/Statoil, http://www.statoil.lt/, http://www.neste.lt/). Kolegijos manymu toks skirtingas ūkio subjektų statuso įvertinimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d. ir 12d., kas sąlygojo neteisingą tiek prekės, tiek geografinės rinkos teritorijos apibrėžimus.

Kiekvienas iš aukščiau nurodytų pažeidimų tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma sąlygoja tai, kad atsakovas neteisingai apibrėžė geografines rinkos ribas, nes esant neteisingiems, nepilniems ar nepatikrintiems pirminiams duomenims, šių pagrindui padarytos išvados taip pat negali būti teisingos.

Kadangi šiuo sprendimu konstatuota, jog atsakovas neteisingai apibrėžė tiek prekės rinką, tiek geografines rinkos ribas, darytina išvada, kad atsakovas neteisingai nustatė atitinkamos prekės rinką. Atsižvelgiant į tai, kad atitinkamos prekės rinkos apibrėžimas yra vienas esminių konkurencijos teisėje atliekamų tyrimo elementų, esminiai įtakojančiu visus po to sekančius tyrimo metodus bei rezultatus, kolegija daro išvadą, kad neteisingai nustačius atitinkamos prekės rinką jokios tolimesnės išvados dėl dominuojančios padėties, dėl piktnaudžiavimo bei dėl atitikimo ES steigimo sutarties 82 str. negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas. Dėl to atsakovo 2005 12 22 nutarimas Nr. 2S-16, t.y. ginčijami šio nutarimo rezoliucinės dalies pirmas, antras ir trečias punktai, naikintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai sumokėtą žyminį mokestį tenkintinas iš dalies. Kadangi ginčas dėl atsakovo 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 sprendžiamas tenkinant pareiškėjo reikalavimą iš dalies, t.y. naikinama tik viena nutarimo dalis iš trijų, vadovaujantis ABTĮ 44 str., pareiškėjui priteistini du trečdaliai už šį reikalavimą sumokėti žyminio mokesčio, t.y. 66 Lt (t. 7 b.l. 3). O atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl atsakovo 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 panaikinimo sprendžiamas pareiškėjo naudai, vadovaujantis ABTĮ 44 str., jam priteistinas visas už šį reikalavimą sumokėtas žyminis mokestis, t.y. 100 Lt (t. 3 b.l. 84) .

Pareiškėjo reikalavimas dėl kitų išlaidų - dėl skundo surašymo ir padavimo, išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir atstovavimu, šioje proceso stadijoje nespręstinas, nes pareiškėjas nepateikė jokių patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų (t. VII, b.l. 61). Pareiškėjui išaiškintina, kad atitinkamą prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo su visais išlaidas pagrindžiančiai dokumentais, jis turi teisę pateikti teismui per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 45 str., 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 2 p., 89 str. 1d. 1p. ir 3p., 127 str., Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 39 str.,

Pareiškėjo AB „Mažeikių nafta“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2005 03 07 nutarimo Nr. 1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo“ rezoliucinės dalies antrąjį punktą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2005 12 22 nutarimo Nr. 2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus.

Likusioje dalyje pareiškėjo AB „Mažeikių nafta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo AB „Mažeikių nafta“ naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos priteisti 166 Lt teismo išlaidų (dalis sumokėto žyminio mokesčio).

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Kolegijos pirmininkas

L.Alechnavičius

Teisėjai

L.Baltrūnaitė

R.Miliuvienė