Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Šarūnui Keserauskui, Jauniui Gumbiui, Mariui Juoniui,

atsakovo atstovui Elonui Šatui,

uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims LR Vyriausybei, uždarajai akcinei bendrovei „Skulas“, KB „Tiltoilas“, dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti 2005 m. kovo 7 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr.1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo“, taip pat pripažinti visus Konkurencijos tarybos veiksmus, padarytus 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 pagrindu, neteisėtais, įskaitant, bet tuo neapsiribojant, šiuos veiksmus: Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo pratęsimą, Konkurencijos tarybos atliktą AB „Mažeikių nafta“ prekybos namai ir kitų susijusių su tyrimu bendrovių atsakingų darbuotojų apklausą, atliktą informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Mažeikių nafta“ prekybos namai, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su kitomis su tyrimu susijusiomis bendrovėmis, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su Lietuvos Respublikos valstybės institucijomis, informacijos paklausimą ir susirašinėjimą su užsienio šalių institucijomis, Konkurencijos tarybos skleidimą informacijos apie AB „Mažeikių nafta“ tyrimo detales, atlikto tyrimo baigimą ir pranešimą apie bylos nagrinėjimą Konkurencijos tarybos posėdyje ir bylos baigimą; 2) panaikinti Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ (toliau – ir Nutarimas) pirmą, antrą ir trečią punktus. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš Konkurencijos tarybos sumokėtą žyminį mokestį ir kitas teismo išlaidas.

Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27, paaiškino, kad šis nutarimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimdamas tokį nutarimą, atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas, nutarimas nemotyvuotas. Kadangi atsakovas neinformavo pareiškėjo apie pradėtą tyrimą dėl jo veiksmų atitikimo EB steigimo sutarties 82 straipsniui, pareiškėjas neturėjo galimybės tyrimo metu pateikti savo argumentų šiuo klausimu bei nebuvo užtikrintos kitos jo teisės, taigi, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27, paskelbė jį konfidencialiu ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, taip pat užkirto galimybę pasinaudoti Konkurencijos įstatymo 27 straipsnyje numatyta teise apskųsti pareigūnų veiksmus. Atsakovas, pradėdamas konfidencialų tyrimą, pažeidė proporcingumo principą, o, be to, šiuo atveju nebuvo net ir faktinio pagrindo skelbti tyrimą konfidencialiu. Konkurencijos įstatymas apskritai nenumato, kad atsakovo nutarimai gali būti slapti, todėl nutarimas turėjo būti viešas. Skundžiamu konfidencialiu nutarimu yra pažeista teisė į gynybą bei teisė neduoti parodymų prieš save. Be to, atsakovas, skundžiamo nutarimo pagrindu atlikęs tyrimą ir informavęs apie jį visuomenę, neteisėtai paskleidė informaciją apie pareiškėją. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. liepos 28 d. sprendimu pripažino Konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 36 punkto nuostatą „išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu“ ir 96 punkto nuostatą „išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai“ prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 daliai. Nurodytos Reglamento nuostatos yra esminės sprendžiant, ar ginčijamas atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimas bei jo pagrindu atlikti atsakovo veiksmai yra teisėti.

Ginčydamas atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16, pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.1S-27 atsakovas papildė 2004 m. liepos 15 d.nutarimu Nr.1S-119 pradėtą tyrimą dalimi dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB steigimo sutarties 82 straipsniui, tačiau jame nurodyta, kad jis konfidencialus, todėl pareiškėjas nebuvo informuotas apie tyrimo apimties išplėtimą. Kadangi tyrimo ir galimų kaltinimų apimtis turėjo esminę reikšmę, pareiškėjui formuluojant savo poziciją bei pasirenkant gynybinę taktiką, atsakovas, konfidencialiai atlikęs tyrimą, pažeidė teisės aktų nuostatas ir jo teises. Atsakovo pareigūnai, prieš atlikdami tyrimo veiksmus, nepranešė apie tikslą ištirti, ar pareiškėjas nepažeidžia EB steigimo sutarties 82 straipsnio, ir taip užkirto galimybę būti išklausytam ir duoti paaiškinimus dėl tariamo EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimo. Sprendimas priimti konfidencialų nutarimą ir jo pagrindu surinkti įrodymai yra neteisėti bei pažeidžia teisę į teisingą procesą, kas apima ir tokius aspektus, kaip teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, teisę neduoti parodymų prieš save, o veiksmai, kai pareigūnai, informuodami visuomenę apie tyrimą, pateikia formuluotes apie kaltumą ir/ar įrodytą pažeidimą, kol dar nėra priimtas sprendimas, neatitinka nekaltumo prezumpcijos principo. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad tyrimas atliekamas tik dėl Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių pažeidimo, negalėjo tinkamai dalyvauti procese, gindamas savo teises. Nežinodamas, kuo yra kaltinamas, pareiškėjas buvo priverstas pateikti informaciją, kuria vėliau tiesiogiai remiamasi skundžiamame nutarime. Atsakovo pareigūnai asmenų apklausų nefiksavo apklausų protokoluose; apklausų metu daryti garso įrašai yra nekokybiški, jų neįmanoma klausytis standartine programine įranga; pareigūnai apklausų metu netinkamai formulavo klausimus (uždavinėjo menamus klausimus), o tyrimo medžiaga buvo netvarkinga ir neatitiko minimalių bylos tvarkymui taikytinų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti procesiniai pažeidimai: pareiškėjui buvo uždrausta daryti garso įrašą, uždrausta užduoti klausimus Konkurencijos tarybos pareigūnams, skundžiamas nutarimas buvo grindžiamas naujais argumentais, kurių nebuvo Pranešime apie atliktą tyrimą, tuo nesuteikiant galimybės pateikti argumentų dėl naujai pareikštų įtarimų. Taip pat atsakovas, internete paskelbdamas nutarimą, atskleidė pareiškėjo komercines paslaptis, nors buvo prašoma viešai neskelbti nutarimo įžanginės ir konstatuojamosios dalių, nes jose yra komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Atsakovas, neteisėtai atlikdamas tyrimą pagal EB steigimo sutarties 82 straipsnį, rinko įrodymus bei duomenis, pažeisdamas įrodymų leistinumo principą, todėl tokie įrodymai turi būti pripažinti niekiniais ir negali būti naudojami išvadoms daryti. Taip pat atsakovas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat atsakovas neatsižvelgė į Reglamento Nr.1/2003 11 straipsnio 4 dalį ir neinformavo Europos Komisijos apie numatomą priimti nutarimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nutarime nukrypo nuo Pranešime pateikto prekės rinkos apibrėžimo. Pastarajame atitinkama rinka apibrėžiama kaip benzino ir kaip dyzelino rinka, o nutarime – kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinka. Atsakovo siūlomas prekės rinkos apibrėžimas yra „pardavimai iš gamyklos“, tačiau iš tiesų jis sujungia pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU pardavimai) su didmeniniais pardavimais (FOT pardavimai). Pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (geležinkeliu ir laivais) ir didmeniniai pardavimai (autotransportu) sudaro dvi atskiras, viena po kitos sekančias rinkas, kadangi tenkina skirtingas paklausos kategorijas ir turi kitokią paskirtį ir naudojimo tikslą: pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU sąlygomis geležinkeliu, kai nemokami akcizo mokesčiai ir PVM) neatliekami galutiniams vartotojams, o didmeniniai pardavimai (autotransportu, FOT sąlygomis, kai mokami akcizas ir PVM) yra pardavimai iš nuosavų arba nuomojamų sausumos terminalų perpardavinėtojams, mažmenininkams ar pramoniniams galutiniams vartotojams. Nutarime išdėstytas požiūris į prekės rinką prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 daliai, kadangi neteisingai apibrėžiama atitinkama prekės rinka ir nepripažįstami visi tiekimo grandinės lygmenys, t. y. nepripažįstama atskira didmeninių pardavimų autotransportu rinka. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį, pardavimai DDU sąlygomis ir FOT sąlygomis turėtų būti laikomi atskiromis rinkomis, atsižvelgiant į produktų savybių skirtumus (vienu atveju parduodama dideliais kiekiais geležinkeliu, kitu – mažesniais kiekiais autotransportu), produkto naudojimo arba „paskirties“ skirtumus (dideliais kiekiais geležinkelio transportu parduodamo benzino paskirtis yra kitokia negu mažmenininkams vartojimui paduodamo benzino paskirtis) ir kainų skirtumus (absoliučios kainos, kaštai, mokesčiai, muitai ir pan.). Nors atsakovas, pateikdamas rinkos apbrėžimą, rėmėsi Europos Bendrijos praktika, tačiau apibrėžimas nėra grindžiamas BP/Mobil byla, kurioje Europos Komisija aiškiai atskyrė naftos perdirbimo ir pardavimų iš gamyklos rinką nuo mažmeninės prekybos naftos produktais rinkos ir nemažmeninės prekybos naftos produktais rinkos. Nors Europos Komisija iš tiesų neseniai nagrinėtoje Preem/Skandinaviska byloje atkreipė dėmesį, kad nemažmeninės prekybos naftos produktais rinka ir pardavimų iš gamyklos rinka yra glaudžiai susijusios, tačiau nematė reikalo persvarstyti BP/Mobil byloje nurodyto šių dviejų rinkų atskyrimo. Be to, pareiškėjas konkuruoja su importu visose trijose Baltijos valstybėse, o Latvijoje ir Estijoje pats yra importuotojas, todėl importas turėtų būti laikomas alternatyviu tiekimo šaltiniu, kuris sudaro konkurencinį spaudimą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai taikė ir rėmėsi Europos Komisijos praktika naftos produktų pramonės srityje bei padarė neteisingą išvadą, kad skirtingos prekės rinkos negali būti išskiriamos, kai skiriasi tiekimo būdas. Europos Komisija byloje BP/Mobil pasisakė, jog „galima nustatyti šias veiklos rūšis: naftos perdirbimo lygmenyje – naftos perdirbimas ir pardavimai iš gamyklos <...>. Platinimo lygmenyje pasroviui nuo naftos perdirbimo – mažmeninė prekyba naftos produktais <...>, nemažmeninė prekyba naftos produktais <...> ir bitumo pardavimai“. Byloje Preem/Skandinaviska Europos Komisija patvirtino ankstesnį savo požiūrį, jog pardavimai iš gamyklos sudaro atskirą rinką nuo nemažmeninės prekybos naftos produktais rinkos. Pagal nusistovėjusią Europos Komisijos praktiką, atskiros prekės rinkos gali būti skiriamos net ir tais atvejais, kai iš esmės tiekiama ta pati prekė, jei skiriasi prekės tiekimo būdas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai taikė ir Konkurencijos tarybos Paaiškinimus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, neteisingai vertino paklausos pakeičiamumą, neišskirdamas didmeninių pardavimų (FOT) rinkos, o bet koks prekės rinkos apibrėžimo netikslumas daro geografinės rinkos apibrėžimą neteisingu.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas per siaurai apibrėžė geografinę rinką, į ją įtraukdamas tik Baltijos valstybes, nes rinka turėtų būti apibrėžiama, įtraukiant alternatyvius benzino šaltinius Vakaruose (terminas apima bent jau Gdansko (Lenkijos), Mongstado (Norvegija), Porvoo (Suomija) bei Scanraffo (Švedija) naftos perdirbimo gamyklas ir Roterdamo likvidžią rinką) ir dyzelino šaltinius Rytuose (apima bent jau Jaroslavlio, Kyrišų, Maskvos, Mozyro, Novopolocko, Riazanės ir Permės naftos perdirbimo gamyklas) ir Vakaruose (iki 2004 m. gegužės 1 d. pateisinama siaura dyzelino rinka, kuri apima tik Lietuvą). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo išvada dėl geografinės rinkos yra neteisėta, nes atsakovas netaikė privalomo SSNIP testo, nevertino to fakto, kad dyzelino rinką labai paveikė 15 procentų importo muito panaikinimas nuo 2004 m. gegužės 1 d., taip pat nemotyvuotai atsisakė remtis Europos Teisingumo Teismo, Europos Komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl geografinės rinkos apibrėžimo, neatliko bendros konkurencijos, prekybos srautų analizės, neteisingai skaičiavo logistikos kaštus, neatsižvelgė į mažas pareiškėjo dyzelino rinkos dalis Latvijoje ir Estijoje, neišanalizavo pareiškėjo vykdomo eksporto (pvz., į JAV), nepagrįstai rėmėsi smulkiųjų didmenininkų importo galimybėmis, neatsižvelgdamas į stambiųjų didmenininkų padėtį, neišsamiai atliko saugojimo terminalų padėties analizę, neatsižvelgė į tai, kad benzino ir dyzelino kainų lygis paprastai neviršijo ES kainų vidurkio.

Pareiškėjas nurodė, kad nutarimo išvada dėl jo dominuojančios padėties yra paremta neteisingu atitinkamos rinkos apibrėžimu. Įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui, kuris turi nustatyti, jog pareiškėjas užima dominuojančią padėtį pagal EB steigimo sutarties 82 straipsnį ir ši pareiga neperkeliama pareiškėjui vien dėl to, kad jo rinkos dalis viršija tam tikrą ribą, kaip teigiama nutarime. Nuoroda į Europos Bendrijos praktiką, kaip, pvz., byloje Hoffmann-La Roche, yra klaidinanti. Europos Teisingumo Teismas AKZO byloje nurodė, kad pagal Europos Bendrijos teisę egzistuoja tik pradinė įrodinėjimo prezumpcija dėl dominavimo, kai ūkio subjekto užimama rinkos dalis yra didesnė kaip 50 procentų, o didelės rinkos dalys perkelia tik pareigą pateikti įrodymus. Pareiškėjas pateikė nutarime nurodytus faktus paneigiančią informaciją, todėl atsakovas privalo įrodyti, kad šios ūkio subjekto išvados yra nepagrįstos. Europos Bendrijos teismai nuolat pabrėžia, jog pagrindinis kriterijus, vertinant dominuojančią padėtį, yra ūkio subjekto sugebėjimas veikti rinkoje nepriklausomai ir vien tai, kad pareiškėjas yra didelė įmonė, nereiškia, kad jis užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje – vienintelis lemiamas veiksnys yra rinkos jėgos panaudojimas toje rinkoje. Kriterijai, numatyti Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra šie: rinkos dalys, įėjimo į rinką kliūtys, jų vertinimas, kiti veiksniai (pvz., ūkio subjekto elgesys, gera finansinė būklė), tačiau atsakovas išimtinai rėmėsi tik rinkos dalimis ir neatsižvelgė į pateiktus įrodymus dėl potencialios konkurencijos, atsveriamosios pirkėjų galios, perėjimo prie alternatyvių tiekimo šaltinių kaštų bei netikslumų atsakovo analizėje. Taigi atsakovas neatliko tinkamos dominuojančios padėties analizės pagal Paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo.

Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimo 5.1 dalyje formuluojamas kaltinimas, kad pareiškėjo taikoma ekonomiškai nepagrįsta nuolaidų sistema diskriminavo vienus ūkio subjektus (duomenys neskelbtini) kitų ūkio subjektų (duomenys neskelbtini), veikiančių toje pačioje mažmeninėje ir/ar didmeninėje benzino/dyzelino pardavimo rinkoje, atžvilgiu. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas turi įrodyti, jog panašaus pobūdžio sutartyse taikytos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos atskiriems ūkio subjektams. Atsakovas padarė klaidingas išvadas apie kainodarą. Didžiausią konkurenciją pareiškėjo parduodamiems produktams sudaro importas, todėl kainos nustatomos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jo kainodara sudaryta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo taikytos nuolaidos nebuvo diskriminacinės, o pirkėjų grupių išskyrimas buvo ekonomiškai pagrįstas - trys didžiausi pirkėjai (duomenys neskelbtini) 2002-2004 metais pirko daugiau kaip du trečdalius viso pagaminto benzino ir žymiai mažesnius kiekius pirkusiems subjektams, pati savaime negali būti per didelių ar nepagrįstų nuolaidų įrodymu. Nutarime pateikti kaltinimai dėl per didelio kainų ir nuolaidų skirtumo tarp pirmos ir antros grupės pirkėjų taip pat neteisingi – (duomenys neskelbtini). Nutarime klaidingai teigiama, kad skirtumas susidarė ir dėl to, kad taikytos skirtingos bazės (formulės) kainos apskaičiavimui. Be to, nuolaidas sąlygojo objektyvūs ekonominiai paskaičiavimai, sąlygoti (duomenys neskelbtini) perkamų didelių produktų kiekių. Nutarime nepagrįstas teiginys, kad didžiausias nuolaidas pareiškėjas teikia potencialiems importuotojams, t. y. tik (duomenys neskelbtini), taip pat nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas, piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi, pirmai pirkėjų grupei priskyrė tik (duomenys neskelbtini), o kitiems pirkėjams – (duomenys neskelbtini) - sudarė nevienodas konkurencines sąlygas pirkti virš 70000 t benzino ar dyzelino, kadangi patekimas į pirmą benzino ar dyzelino pirkėjų grupę priklausė nuo objektyvaus ir viešai paskelbto kriterijaus - virš 70 000 t benzino ar dyzelino kiekio įsigijimo - patenkinimo. Nutarime remtasi kelių ūkio subjektų pateikta informacija, kuri vertintina kaip mažesniųjų pirkėjų emocinio pobūdžio pamąstymai, be to, atsakymai apie galimybes pirkti didesnį nei 70 000 tonų kiekį naftos produktų yra sąlyginiai, o pripažinti, kad ūkio subjektas galėjo įsigyti tokį kiekį naftos produktų, galima tik jei jis tai galėjo padaryti protingomis, rinkos realijas atitinkančiomis sąlygomis. Be to, klausimyne atsakovas neteisingai suformulavo klausimus - buvo klausiama apie galimybes įsigyti virš 70 000 t naftos produktų, t. y. bendrą kiekį, tuo tarpu pareiškėjo nuolaidų sistema rėmėsi principu, kad (duomenys neskelbtini). Nutarime atsakovas rėmėsi pareiškėjo ir KB „Tiltoilas“korespondencijos analize, tačiau KB „Tiltoilas“ raštus reikėtų vertinti ne kaip jo teisiškai įpareigojantį pasiūlymą įsigyti virš 70 000 t benzino ir 70 000 t dyzelino, o kaip bendro pobūdžio pasiteiravimą apie kainodarą, kadangi KB „Tiltoilas“ suinteresuotumas pirkti didelį kiekį benzino ir dyzelino siejamas su visa eile išlygų ir sąlygų. Pareiškėjui paprašius bendrovę pateikti dokumentus, patvirtinančius finansinį pajėgumą ir patikimumą, KB „Tiltoilas“ reikiamų dokumentų nepateikė ir toliau derybų nebetęsė. Taip pat, pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai interpretavo Portuguese Airports bylą, kadangi ši byla susijusi su situacija, kai valstybinio monopolio saugomas tiekėjas bandė apsaugoti nacionalinius ūkio subjektus, pažeisdamas kitų operatorių, veikiančių kitose valstybėse narėse, interesus. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas siekia apginti mažesnius pirkėjus, neatsižvelgdamas į tai, kad aplinkybė, jog jie neimportuoja, nėra susijusi su pareiškėjo ribojimais - neimportavimo faktas reiškia, kad pareiškėjo siūlomos kainos yra mažesnės ir naudingesnės, lyginant su kaštais importuojant. Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodė skaidrumo nebuvimą, kadangi skaidrios ir visiems prieinamos kainodaros buvimas laikomas neigiamu ir neteisėtu aspektu konkurencijos teisės prasme, o cituotose Michelin ir Irish Sugar bylose neigiamai vertinamas skaidrumo trūkumas konkretaus pirkėjo atžvilgiu, tačiau ne kaip piktnaudžiavimas savaime. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrindė, jog sutartys su pirkėjais, kurie gavo didesnes nuolaidas, buvo panašaus pobūdžio kaip sutartys su kitais pirkėjais, tuo tarpu turėtų būti išanalizuoti tokie sutarčių panašumai/skirtumai, kaip produkto pristatymo sąlygos, sutarčių rūšys (terminuotos, vienkartiniai sandoriai) ir kt., o pagrindinis veiksnys, skiriantis šias konkrečias sutartis - tai pirkėjų įsigyjami produkto kiekiai. Komerciniu požiūriu, yra teisėta ir nereiškia piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kai žemesnės kainos (didesnės nuolaidos) taikomos pirkėjams, kurie perka žymiai didesnius kiekius, lyginant su pirkėjais, perkančiais mažiau. Taip pat atsakovas nutarime lygino pareiškėjo pasiūlymą KB „Tiltoilas“ ir suderėtą kainą (duomenys neskelbtini)ir neatsižvelgė į tai, kad Baltijos šalyse veikiančios (duomenys neskelbtini) bendrovės 2004 m. įsipareigojo įsigyti 184 000 t benzino ir 175 000 t dyzelino, o pati (duomenys neskelbtini) – 120 000 t benzino ir dyzelino, kas žymiai viršydavo KB „Tiltoilas“ pirkimus 2002 m. ir 2003 m. Nors nutarime AB „Mažeikių nafta“ traktuojama kaip vienas ūkio subjektas su visomis jos dukterinėmis įmonėmis, tačiau tie patys standartai netaikomi (duomenys neskelbtini). Taigi UAB (duomenys neskelbtini) ir KB „Tiltoilas“ sudaromos sutartys negali būti laikomos panašaus pobūdžio, nes skyrėsi perkamos produkcijos kiekiai, taip pat kiti sandorių parametrai - atsiskaitymo terminai, pristatymo sąlygos ir kt.. Pareiškėjas nurodė, kad nutarime iš viso nenagrinėjama, ar tariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimas galėjo sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas.

Pareiškėjas nurodė, kad nutarime išdėstytas teiginys, jog jis vertė ūkio subjektus pasirašyti metų trukmės lojalumo, nekonkuravimo sutartis, pagal kurias buvo tenkinamas beveik visas klientų metinis naftos produktų poreikis, yra nepagrįstas ir neteisėtas, o kritika dėl sutarčių, įtvirtinančių reikalavimą (duomenys neskelbtini), prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai. Sutartinės nuostatos (duomenys neskelbtini) nereiškia nei numatomų planinių nuolaidų sutartyse įtvirtinimo, nei klientų vertimo pirkti tam tikrą prekės kiekį, dėl ko galėtų būti skatinamas lojalumas. Pareiškėjo sutartys pagal verslo standartus vertintinos kaip trumpalaikės, neturinčios išimtinumo (konkurentų išstūmimo iš rinkos) požymio. Be to, pranešime nebuvo jokių išvadų dėl (duomenys neskelbtini) nuolaidų, todėl šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Atsakovas neteisingai aiškino EB steigimo sutarties 82 straipsnį bei praktiką dėl (duomenys neskelbtini) nuolaidų. (duomenys neskelbtini). Vienintelis tokių sutarčių prievartos elementas – (duomenys neskelbtini), tačiau konkurencijos teisėje tai nėra draudžiama. Klientai nuolaidas gavo priklausomai nuo pirktų produktų kiekių, taigi, visos nuolaidos buvo kiekybinės (apimties) nuolaidos. Taip pat sutartyse nėra numatytas išimtinumo reikalavimas, yra įtrauktos nuostatos dėl sutarties nutraukimo, sutartys buvo trumpalaikės, o numatytos kompensacijos kyla iš sutarčių teisės (pareiga mokėti kompensaciją dėl sutarties pažeidimo). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina pareiškėjo ketinimo priversti klientus pirkti minimalius kiekius, kadangi (duomenys neskelbtini). Neįmanoma siūlyti kainų abstrakčiai, nenurodant konkrečių kiekių. Taigi akivaizdu, kad sutarčių tikslas buvo turėti galimybę prognozuoti apimtis, o ne versti pirkti tam tikrus kiekius. Atsakovas neįvertino šių pareiškėjo sutarčių bruožų: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas objektyviai neįvertino pateiktų įrodymų dėl taikomos kainodaros (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), o Europos Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad „veiksmai nebus laikomi piktnaudžiavimu, nebent dominuojanti įmonė naudojasi metodais, kurie skiriasi nuo metodų, egzistuojančių normalioje konkurencijoje“.

Pareiškėjas nurodė, kad neįrodyti kaltinimai paralelinės prekybos apribojimu. Sutarties su (duomenys neskelbtini) sąlygose buvo paprasčiausiai teigiama, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nekontroliuoja savo produktų reeksportavimo. Be to, įrodymai, kuriais paremtas kaltinimas paralelinės prekybos apribojimu, siejami su dviem sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2003 metais su (duomenys neskelbtini) ir baigėsi atitinkamai 2003 m. lapkričio 10 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d., todėl kaltinimai piktnaudžiavimu pagal EB steigimo sutarties 82 straipsnį negali būti pagrįsti anksčiau nei 2004 m. gegužės 1 d. atliktais veiksmais. Nutarime nebuvo tinkamai įrodyta, kad pareiškėjas ketino padalinti nacionalines rinkas. Pagal EB teisę, teritorinė kainų diskriminacija neįmanoma, jeigu produktą galima perparduoti, o pareiškėjas netaikė jokių apribojimų. Taip pat atsakovas negalėjo nustatyti, kad kainų skirtumai buvo diskriminaciniai, kadangi jis nenustatė, jog sutartys buvo lygiavertės ar panašaus pobūdžio, o prekybos sąlygų skirtumai Baltijos valstybėse reiškia, kad visais atvejais sandoriai Lietuvoje, palyginti su sandoriais Latvijoje ar Estijoje, nebuvo tokie patys, (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo padalintos nacionalinės rinkos, o nustatytas diskriminavimas teritoriniu pagrindu prieštarauja atsakovo pateiktam geografinės (Baltijos valstybių) rinkos apibrėžimui. Jei Baltijos valstybės sudaro vieną rinką, tokioje bendroje rinkoje diskriminavimas negalimas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, konstatuodamas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą (kad 2003-2004 metais pareiškėjas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, taikydamas diskriminacines dyzelino „Ventus“ pardavimo kainas toje pačioje mažmeninėje ir/ar didmeninėje prekybos naftos produktais rinkoje veikiančioms bendrovėms) neįrodė būtinų trijų elementų, t. y. neįrodė, kad pareiškėjas yra dominuojantis ūkio subjektas, kad nagrinėjamos sutartys buvo panašaus pobūdžio ir kad pareiškėjas sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas. Nutarime nurodoma, kad aplinkybė, jog dyzelinas „Ventus“ buvo parduotas (duomenys neskelbtini), t.y. kaip kuro atsargos laivams, nėra reikšminga, nes tiek šioms įmonėms, tiek UAB (duomenys neskelbtini) parduodamas dyzelinas „Ventus“ pagal kokybės parametrus yra tas pats dyzelinas, be to, pareiškėjas parduodavo ne galutiniams vartotojams (laivams), o tarpininkams. Konkurencijos sąlygų, parduodant dyzeliną laivų bunkeriavimui, ir konkurencijos sąlygų, parduodant dyzeliną automobilių rinkai, skirtumai yra pakankami, kad kurą laivams būtų galima apibrėžti kaip atskirą rinką, skirtingą nuo automobilių varikliams skirto dyzelino rinkos. Laivų varikliams varyti yra naudojamas jūrinis gazolis, tačiau jie taip pat gali būti varomi ir automobiliams skirtu dyzelinu, tačiau jūrinis gazolis nėra tinkamas pakaitalas automobilių varikliams skirtam dyzelinui, jūrinis gazolis ir automobilių varikliams skirtas dyzelinas skiriasi savo tankiu, sieringumu, distiliavimo ypatumais, kas lemia skirtingą jų savikainą. Kadangi šioje rinkoje egzistuoja nors ir nedidelė, bet nuolatinė paklausa, pareiškėjas tiekia dyzeliną „Ventus“ šiai rinkai - jis parduodamas už tą kainą, už kurią realizuojamas jūrinio gazolio reikalavimus atitinkantis produktas. Pareiškėjo nuomone, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka žymėtas dyzelinas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas laivų bunkeriavimui, tokios sutartys negali būti laikomos savo pobūdžiu panašiomis į sutartis, sudarytas su automobilių kuru prekiaujančiomis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad specialūs reikalavimai lemia ne kainos dydį, kaip tai pateikta skundžiamame nutarime, bet sąlygoja sutarčių skirtingumą bei suponuoja skirtingų rinkų buvimą, o nutarime nepagrįstai teigiama, kad laivų bunkeriavimui ir automobilių kurui parduodamas tas pats dyzelinas „Ventus“. Nuo akcizo atleidžiami laivų degalai turi būti pažymėti pagal Kurui, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisykles. Pareiškėjo laivų bunkeriavimui tiekiamas dyzelinas yra žymimas ir gali būti atskirtas nuo automobilių degalais prekiaujantiems didmenininkams ir mažmenininkams parduodamo dyzelino.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, diskriminuodamas UAB „Skulas“ kitų pirkėjų atžvilgiu, nes tik pastarajam pardavė dyzeliną pagal keturių mėnesių atkrautų kiekių vidurkį, o kitiems pirkėjams - didesnius kiekius. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Akcizų įstatymo 25, 29, 30 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnis gazolinams, jų pakaitalams ir priedams taikomą akcizo tarifą padidino nuo 860 iki 1 002 Lt už toną, todėl iki įstatymo įsigaliojimo visoje rinkoje buvo ketinama įsigyti kuo daugiau dyzelino su mažesniu akcizo tarifu ir dėl padidėjusios paklausos pareiškėjas nusprendė visus pirkėjus informuoti apie galimą dyzelino trūkumą. Nutarimo išvada remiasi prielaida, kad UAB „Skulas“ norėjo pirkti dyzelino iš pareiškėjo daugiau nei jai buvo parduota, tačiau neatsižvelgiama į tą aplinkybę, kad UAB „Skulas“ 2003 metais buvo parduota dyzelino daugiau nei priklausė pagal sutartį tarp šalių, be to, UAB „Skulas“ nepasinaudojo galimybe pirkti papilomą dyzelino kiekį autocisternomis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nutarimo teiginys, kad pareiškėjas gavo 2,8 mln. papildomų grynųjų pajamų dėl arktinio dyzelino kaupimo ir akcizo pokyčio, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, atgaline data paskirdamas baudą už laikotarpį iki 2004 m. gegužės 1 d., pažeidė Administracinių teisės pažeidimo kodekso 8 straipsnį ir bendruosius Europos Bendrijos teisės principus. Atsakovas paskyrė baudą, remdamasis EB steigimo sutarties 82 straipsniu, tačiau nenurodė jokio EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimo, todėl baudos paskyrimas, nepateikiant pažeidimą pagrindžiančių išvadų, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 40 straipsniui, EB steigimo sutarties 82 straipsniui ir Reglamentui Nr.1/2003. Taip pat atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas tyčia ar dėl neatsargumo piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, taikė neteisingą metodologiją, nustatydamas pagrindinę baudos sumą ir bendrą baudos sumą, kurios prieštarauja ankstesnei Lietuvos ir Europos teismų sprendimų priėmimo praktikai, be to, nenurodoma, kaip buvo apskaičiuota 53 mln. Lt dydžio žala Lietuvos vartotojams, kuria remtasi apskaičiuojant 26,5 mln. Lt sumą. Pareiškėjo manymu, paskirta baudos suma yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2006 m. gegužės 24 d. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba priėmė sprendimą Nr.47 „Dėl bylos tyrimo pabaigos“, kuriuo buvo baigta byla „Dėl galimų Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų SIA ,‚Mažeikių nafta“ Tirdzniecibas nams“ (Prekybos namai) veikloje“. Šio tyrimo, vykusio 7 mėnesius, metu Latvijos Respublikos konkurencijos taryba tyrė, ar AB „Mažeikių nafta“ (per savo dukterinę įmonę Latvijoje SIA „Mažeikių nafta“ Tirdzniecibas nams“) nepažeidė Latvijos Respublikos Konkurencijos įstatymo nuostatos, draudžiančios piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Pareiškėjo nuomone, šiuo sprendimu paneigiama atsakovo pozicija dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir patvirtinamas pareiškėjo skunde pateiktas prekės ir geografinės rinkos apibrėžimas. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba tyrė AB „Mažeikių nafta“ veiklą, prekiaujant benzinu Latvijoje, ir savo nutarime išskyrė DDU tiekimų rinką ir 95E benzino FOT didmeninio tiekimo Latvijos klientams rinką, geografinės rinkos ribos buvo apibrėžtos kaip Latvijos teritorija ir, atlikus tyrimą, buvo padaryta išvada, kad rinka yra konkurencinga ir AB „Mažeikių nafta“ joje nedominuoja.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad jo teisė nutarimui suteikti konfidencialų statusą kyla iš Konkurencijos įstatymo nuostatų bei Konkurencijos tarybos darbo reglamento 36 punkto sisteminio aiškinimo. Priimant konfidencialų nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, siekiama apsaugoti įtariamo pažeidimo įrodymus nuo galimo sunaikinimo, kol bus atlikti Konkurencijos įstatyme nurodyti tyrimo veiksmai. Tyrimo eigoje paaiškėjus, kad tiriami pareiškėjo veiksmai gali daryti poveikį ES valstybių narių tarpusavio prekybai, atsakovui kilo pareiga taikyti EB steigimo sutarties 82 straipsnį, todėl pradėtas tyrimas buvo papildytas tyrimu dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB Steigimo sutarties 82 straipsniui. Kadangi Reglamentas nustato, jog jis su atitinkamais pakeitimais taikomas Konkurencijos tarybai taikant Tarybos reglamentą EB Nr.1/2003, nutarimas dėl tyrimo pradėjimo, taikant EB sutarties 82 straipsnį, gali būti laikomas konfidencialiu, kai pažeidimu įtariamo ūkio subjekto informavimas gali pakenkti tyrimo eigai. Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymas nenumato, jog apie priimtą nutarimą dėl tyrimo pradėjimo iš karto turi būti pranešama ūkio subjektams. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog, atliekant tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo EB Steigimo sutarties 82 straipsniui, jis negalėjo pateikti savo argumentų šiuo klausimu bei nebuvo užtikrintos kitos jo teisės. 2004 m. liepos 26 d. atlikto patikrinimo metu pareiškėjo atstovams buvo pateiktas 2004 m. liepos 15 d. nutarimo Nr.1S-119, kuriuo vadovautasi atliekant visus kitus tyrimo veiksmus, ir kuriame buvo nurodyti tyrimo tikslai, tyrimą atliekantys įgalioti pareigūnai ir pan., nuorašas, be to, Konkurencijos tarybos raštais pareiškėjo buvo prašoma patikslinti jau gautą informaciją. Priėmus 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27, dėl įtariamo ūkio subjekto buvo atliktas tik vienas naujas tyrimo veiksmas ir, prieš jį atliekant, pareiškėjas buvo informuotas apie tyrimo pratęsimą ir papildymą, todėl pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalis. Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta pareiškėjo teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus buvo užtikrinta visose tyrimo stadijose. Atsakovas nurodė, kad proceso dalyviai teisę susipažinti su tyrimo medžiaga įgyja tik pabaigus tyrimą. Byloje Dalmine prieš Komisiją Europos Pirmosios Instancijos Teismas konstatavo, jog Bendrijos teisė nenumato teisės būti informuotam apie administracinės procedūros eigą iki oficialaus pareiškimo dėl prieštaravimų pateikimo. Atsakovas nurodė, kad nutarimą dėl tyrimo pradėjimo ir papildymo pareiškėjas klaidingai laiko kaltinimu. Baigus tyrimą, pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas su tyrimo išvadomis ir pasiūlymu pateikti atsiliepimus, nustatant pakankamą terminą pasirengti ir pateikti argumentus pranešime suformuluotoms išvadoms. Tyrimo vykdymo metu pareiškėjui jokie kaltinimai nebuvo ir negalėjo būti pareikšti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl pažeistos teisės neduoti parodymų prieš save yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. EB Steigimo sutarties 82 straipsnio laikymosi priežiūrą reglamentuojančio Reglamento preambulės 23 dalyje teigiama, kad ūkio subjektas negali būti verčiamas pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau Bendrijos teismai nepripažino teisės neduoti parodymų prieš save, atsisakant pateikti dokumentus, remiantis tuo, kad juose yra apkaltinančios informacijos. Priešingai, Bendrijos konkurencijos teisė įpareigoja ūkio subjektą, kuris prašomas suteikti informaciją, aktyviai bendradarbiauti su Komisija, kas reiškia, kad jis turi būti pasiruošęs pateikti Komisijai bet kokią su tyrimu susijusią informaciją, net jei vėliau ši informacija gali būti panaudota konkurencijos teisės pažeidimo įrodymui. Teisė neduoti parodymų prieš save apsiriboja galimybe neatsakyti tik į tokius klausimus, kai atsakymai į juos tiesiogiai susiję su konkurencijos taisyklių pažeidimo prisipažinimu. Atsakovas nurodė, kad, atliekant tyrimą, procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo ir pareiškėjui buvo užtikrintos visos įstatymų numatytos teisės. Tiek EB steigimo sutarties, tiek Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas savo subjektyviais požymiais sutampa, išskyrus vieną požymį, būtiną EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimui - tiriami veiksmai turi daryti poveikį prekybai tarp šalių, todėl teigti, kad 2005 m. kovo 7 d. nutarimo konfidencialumas tam tikru laikotarpiu galėjo apsunkinti pareiškėjo teisę į gynybą, taip pat ir teisę tinkamai dalyvauti procese, nėra pagrindo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog atsakovo pareigūnai paaiškinimus turėjo fiksuoti rašytiniuose protokoluose, tačiau prievolė daryti tokio įrašo stenogramą nenumatyta, o argumentai, kad garso įrašai nėra patogūs naudoti ar leido tyrėjams užduoti ilgus ir sudėtingus klausimus, nepaneigia surinktų įrodymų teisėtumo ir leistinumo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstus samprotavimus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimo, įrodymų nepakankamumo, nepagrįstai atmestų argumentų ir įrodymų. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas supažindinti Europos Komisiją su planuojamu priimti sprendimu buvo įvykdytas, supažindinant su bylos santrauka bei nurodant, kokio pobūdžio sankciją planuojama taikyti, kai bus baigtas tyrimas.

Atsakovas nurodė, kad jis nesutinka su pareiškėjo pateikiamu 2 atskirų rinkų apibrėžimu - didmeninių pardavimų (pardavimų autotransportu FOT sąlygomis iš sausumos saugojimo terminalų) rinkos ir pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU sąlygomis) rinkos. Apibrėždamas rinką, jis pirmiausia įvertino benzino ir dyzelino pakeičiamumą pirkėjo atžvilgiu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumą tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, buvo vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai dyzelino rūšių. Konstatavus, kad visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu galimas, prekės rinka buvo apibrėžta kaip benzino ir dyzelino rinkos. Tolimesniame etape buvo įvertinti skirtingi tiekimo lygmenys - pareiškėjas, būdamas benzino ir dyzelino gamintojas, produkciją parduoda dideliems ir mažesniems didmenininkams, todėl apsiribota pardavimais didmenininkams. Tokį prekės rinkos apibrėžimą patvirtina ir naujausia Europos Komisijos praktika. Pareiškėjo teiginiai dėl rinkos nepagrįsti. Vertinant pareiškėjo nurodomų galimų rinkų skirtumus, pagrindiniu argumentu pateikiamas skirtingas naftos produktų transportavimo būdas - autotransportas arba geležinkelis, tačiau tai negali būti vertinama kaip argumentas išskirti atskirą rinką, to nepatvirtina ir Europos Komisijos praktika. Apibrėžiant prekės rinką, ypatingas dėmesys skiriamas pirkėjui, o nagrinėjamu atveju ypatingą reikšmę turi tai, kad dauguma pirkėjų produktus perka abiem būdais. Pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalį, nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus, taigi nėra reikalavimo, kad galutinis nutarimas būtų tiksli tyrimo išvadų kopija, ką pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo bei pirmosios instancijos teismo praktika. Iš teismų praktikos akivaizdu, kad pranešimas apie atliktą tyrimą gali skirtis nuo galutinio Konkurencijos tarybos sprendimo, ne visi nutarime išdėstyti motyvai turi atkartoti pranešime dėstytus, juo labiau, nėra pagrindo reikalauti, kad nutarime nebūtų jokių naujų, tyrimo išvadose nebuvusių nuorodų į teismų praktiką. Nutarimas surašomas tiek tyrimo išvadų, tiek ir suinteresuotų asmenų pateiktų paaiškinimų, argumentų pagrindu. Pranešime apie atliktą tyrimą buvo išskirtos benzino ir dyzelino rinkos, pateikti argumentai dėl pareiškėjo padėties gamintojo lygmenyje ir kt.. Iš pranešimo akivaizdu, kad nagrinėjama prekės rinka nėra skaidoma į pardavimus dideliems didmenininkams ir mažesniems, kalbama apie vieną naftos produktų perdirbimo arba benzino (atitinkamai dyzelino) pardavimų iš gamyklos rinką, be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų atsiliepimų į pranešimą, jis teisingai suprato, kad rinka apibrėžiama, neskaidant į dvi atskiras pardavimų iš gamyklos ir didmeninės prekybos rinkas.

Atsakovas nurodė, kad kvotos, tarifai ir kitos valstybinio reguliavimo kliūtys yra tik viena iš aplinkybių grupių, kurios gali turėti reikšmę rinkos apibrėžimui, todėl vienintelė aplinkybė - muito panaikinimas, atsižvelgiant į tai, kad muito panaikinimas galiojo neilgą laiką per bendrą tyrimo laikotarpį, negali būti lemianti aplinkybė, apibrėžiant geografinę rinką. Sprendimas dėl geografinės rinkos apibrėžimo buvo priimtas, surinkus pakankamai įrodymų. Iš geografinės rinkos sąvokos akivaizdu, kad geografinės rinkos apibrėžimo tikslas - nustatyti teritoriją, kurioje konkurencijos sąlygos iš esmės yra panašios. Skundžiamame nutarime geografinė rinka apibrėžta kaip Baltijos šalių rinka, įvertinus tai, kad prekybai taip Baltijos šalių nėra jokių valstybinio reguliavimo kliūčių, šalyse taikomas vienodas benzino standartas, pareiškėjo produktai gaminami pagal ES specifikacijas ir atitinka visus Latvijoje ir Estijoje galiojančius reikalavimus naftos produktams, be to, tyrimo laikotarpiu į Latviją ir Estiją importuojamiems produktams nebuvo taikomi jokie muito mokesčiai, o logistikos kaštai yra nežymūs ir panašūs. Vertinant galimus konkurentus, nustatyta, kad pareiškėjas yra vienintelis gamintojas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, todėl konstatuota, kad gamintojo lygyje nesusidūrė su konkurencija. Taip pat įvertinta tiek didžiausių, tiek kitų didmenininkų importo galimybės - mažieji didmenininkai neturi galimybės pakeisti pareiškėjo produkcijos kitų didmenininkų produkcija, nes neturi naftos produktų saugojimo rezervuarų, importo terminalų Rygoje ar Taline. Be to, importo galimybės buvo vertintos pagal šalis ir nustatytos esminės kliūtys - didesni nei Baltijos šalyse logistikos kaštai, transportavimo kliūtys, taip pat didžiąją tyrimo laikotarpio dalį galiojęs 15 procentų autonominis ir konvencinis muito mokestis. Nustatyta, kad importo iš Lenkijos į Baltijos šalis nebuvo, o esminės kliūtys Rytų (Rusijos, Baltarusijos) naftos perdirbimo įmonėms konkuruoti su pareiškėju - Rytų šalių gaminamo benzinas neatitinka ES kokybės standartų, Lietuvoje iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojęs 15 procentų importo muitas, ribotos rezervinių terminalų apimtys. Vertinant kitų gretimų šalių, Suomijos ir Norvegijos gamintojų importą į Baltijos rinką, nustatyta, kad jo iš esmės nebuvo, į Latviją ir Estiją importas nežymus, o kliūtys, neleidusios Suomijos ir Norvegijos gamintojams įeiti į Baltijos šalių rinkas, susijusios su saugojimo terminalų trūkumu, pervežimu jūros transportu, kam reikalinga turėti importo terminalus uostuose, naftos produktai turi būti perkami iš karto dideliais kiekiais ir kt. Taip pat pareiškėjo teiginius, jog nebuvo atlikta saugojimo terminalų analizė, paneigia tiek atsakovo parengtas pranešimas apie atliktą tyrimą, tiek skundžiamas nutarimas. Dėl SSNIP testo taikymo pareiškėjas nepateikė naujų motyvų, o į jo pateiktus argumentus dėl SSNIP testo netaikymo buvo išsamiai atsakyta skundžiamame nutarime.

Atsakovas nurodė, kad teiginys, kad jis neatliko dominuojančios padėties analizės pagal Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo, o konstatavus, kad pareiškėjo užimama rinkos dalis buvo didesnė nei 40 procentų, papildomai reikėjo įrodinėti, kad, atsižvelgiant į ekonominius veiksnius, bendrovė galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje, iš esmės prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtintai dominavimo prezumpcijai - jei neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Taigi, pakanka nustatyti ūkio subjekto rinkos dalį, o jai esant virš 40 procentų - konstatuoti to ūkio subjekto dominavimą. Minėtos dominavimo prezumpcijos paneigimo pareiga tenka pačiam ūkio subjektui - jis turi įrodyti, kad, net užimdamas daugiau nei 40 procentų atitinkamos rinkos, tiesiogiai susiduria su konkurencija ir negali daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje. Atsakovas nurodė, kad Europos Bendrijų teismų praktika išplėtojo dominavimo prezumpcijos teoriją, nustatydama dominavimo ribas, nuo kurių dominavimo prezumpcija nepaneigiama - Europos Bendrijų Teisingumo Teismas dominavimą preziumuoja, kai ūkio subjektas užima 50 procentų rinkos dalies, išskyrus, kai yra išimtinės aplinkybės, tačiau rinkos dalį tarp 75-87 procentų vertina kaip tokią didelę, kad savaime yra dominuojančios padėties įrodymas, o rinkos dalis, sudaranti 84-90 procentų, yra tokia didelė, kad įrodo dominuojančios padėties egzistavimą, o sudaranti 93-100 procentų - faktiškai reiškia, kad bendrovė turi monopolį atitinkamoje rinkoje. Atsakovas nurodė, kad be rinkos dalies jis įvertino ir kitas aplinkybes: pareiškėjo rinkos dalies didėjimą atitinkamoje rinkoje, turėjimą galimybių ir ateityje didinti rinkos dalį bei konkurencinę rinką, pakankamą nepanaudotų gamybinių pajėgumų turėjimą, didelį vertikalios integracijos laipsnį ir kt.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė jo nustatytų faktinių aplinkybių dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros, be to, jas vertindamas, praleido tam tikras aplinkybes, dėl kurių padarė nevisapusiškas ir nepagrįstas išvadas. Atsakovas nurodė, kad jis nustatė, jog bendrovėms, kurios buvo potencialūs importuotojai, pareiškėjas taikė dideles nuolaidas, lyginant su kitais pirkėjais, neturėjusiais galimybių importuoti, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais. Be to, kai potencialūs importuotojai pirko didelius kiekius, kurie galėtų būti kainos diferencijavimo įrodymu, taikomos nuolaidos buvo neadekvačiai skirtingos - atotrūkis tarp perkamų kiekių ir taikomų nuolaidų yra labai didelis, ypač didelis - tarp tų ūkio subjektų, kuriems kaina nustatyta derybų keliu, ir tų, su kuriais nebuvo deramasi. Tai, jog, nustatant kainą konkrečiam pirkėjui, buvo remiamasi ne objektyviomis aplinkybėmis, o subjektyviais veiksniais - pirkėjo galimybe importuoti - negali būti pripažįstama atitinkančia skaidrumo reikalavimus aplinkybe. Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad nutarime jam buvo pareikštas naujas kaltinimas - konkurentų įėjimo į rinką ribojimas, kadangi tai nėra atskiras kaltinimas.

Atsakovas nurodė, kad nors dalis veiksmų, pripažintų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, buvo atlikti, galiojant Konkurencijos įstatymo redakcijai, numačiusiai maksimalią baudą 100 000 Lt, tačiau 1/3 pažeidimo buvo atlikta, galiojant įstatymo redakcijai, kai ir nesant sunkinančių aplinkybių, skiriama bauda gali siekti iki 10 procentų ūkio subjekto bendrųjų pajamų, todėl skirta 32 mln. Lt bauda, kuri sudaro tik 0,42 procento pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų, negali būti pripažinta per didele ar skirta, pažeidžiant įstatymo netaikymo atgal principą. Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir EB steigimo sutarties 82 straipsnio normos yra analogiškos, jas skiria tik tai, kad, pagal EB steigimo sutarties 82 straipsnį, papildomai reikia įrodyti poveikį prekybai tarp šalių narių, todėl, tai įrodęs, atsakovas, vadovaudamasis Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, kartu privalo taikyti ir Sutarties 82 straipsnį.

Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje, numatančiame baudos diferencijavimo kriterijus, žala nėra nurodyta, todėl, skirdamas baudą, jis neprivalo nustatyti, kokią žalą patyrė vartotojai ir ar apskritai buvo padaryta žala konkurencijai, be to, atsakovas įvertino Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr.1591 patvirtintose Baudos, skiriamos už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse nurodytas aplinkybes. Buvo konstatuota, kad buvo padarytas kelių Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir kelių EB steigimo sutarties 82 straipsnių nuostatų pažeidimas visa grupe konkurenciją ribojančių veiksmų ir kt., o pareiškėjo pozicija, kad pažeidimas nebuvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis, nepagrįsta. Atsakovas taip pat nurodė, kad ūkio subjektas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus baudžiamas šio įstatymo, o ne Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB ,,Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo“ rezoliucinės dalies antrą punktą; panaikino Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 166 Lt teismo išlaidų (dalį sumokėto žyminio mokesčio).

Dėl 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 teismas nurodė, kad atsakovas 2004 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.1S-119 priėmė sprendimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjo ir jo dukterinės įmonės UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams, taip pat šio nutarimo rezoliucinės dalies 5 punktu nutarimą pripažino konfidencialiu tol, kol bus atlikti veiksmai, numatyti Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Atsakovas 2005 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.1S-27 „Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo“ nutarė papildyti tyrimą dalimi dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui (1 punktas), nutarimą laikyti konfidencialiu iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijomis (2 punktas) ir pratęsti tyrimo terminą 3 mėnesiams, pratęsimo terminą pradedant skaičiuoti nuo 2005 m. kovo 15 d. (3 punktas).

Teismas nurodė, kad Europos Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ (toliau – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.1/2003) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams turi taikyti ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam Sutarties 82 straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir Sutarties 82 straipsnio nuostatas. Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo redakcija) nustato, kad Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Sistemiškai vertinant Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 3 straipsnio 1 dalies bei Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas Sutarties 81 arba 82 straipsnis, valstybės narės konkurencijos institucija savo teritorijoje gali atlikti bet kokį nacionaliniuose įstatymuose numatytą patikrinimą ar įgyvendinti kitą tyrimo priemonę kitos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu ir sąskaita, darytina išvada, kad atsakovas yra įgalintas atlikti tyrimus dėl ūkio subjektų veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis suteikia teisę atsakovui savo iniciatyva, priėmus motyvuotą nutarimą, pradėti tyrimą. Ginčijamo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 aprašomosios bei motyvuojamosios dalių teksto analizė leidžia konstatuoti, kad atsakovas savo sprendimą dėl tyrimo pradėjimo dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui motyvavo pakankamai. Todėl darytina išvada, kad atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimas Nr.1S-27 dalyje dėl tyrimo papildymo dalimi dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalis (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo redakcija) nustato, kad Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Ginčijamo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 aprašomosios bei motyvuojamosios dalių teksto analizė duoda pagrindą teigti, kad atsakovas savo sprendimą dėl tyrimo pratęsimo trijų mėnesių terminui pakankamai motyvavo, teismas šiuos motyvus pripažįsta pagrįstais, todėl atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimas Nr.1S-27 dalyje dėl tyrimo termino pratęsimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad, vertinant atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo nuspręsta nutarimą laikyti konfidencialiu iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijoms, pažymėtina, kad ginčijamame nutarime nėra nurodytas tokio sprendimo įstatyminis pagrindas. Kaip nurodė atsakovas, toks sprendimas buvo priimtas, remiantis Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr.129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento 36 punkto nuostatomis. Darbo reglamento 36 punktas nustatė, kad apie priimtą nutarimą pradėti tyrimą įgaliotas pareigūnas praneša įtariamam ūkio subjektui ir pareiškėjui, išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu. Be to, Darbo reglamento 96 punktas nustatė, kad Konkurencijos taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima nutarimus. Visi tarybos nutarimai yra vieši, išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai. Taigi, nurodyti Reglamento punktai numatė atvejus, kada atsakovo priimti nutarimai galėjo būti laikomi konfidencialiais. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2006 m. liepos 28 d. sprendimu pripažino, kad Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr.129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento 36 punkto nuostata „išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu“ ir 96 punkto nuostata „išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 daliai. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad, priimdamas sprendimą laikyti 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27 konfidencialiu, atsakovas vadovavosi Darbo reglamento 36 punktu, o ši teisės norma pripažinta prieštaraujančia Konkurencijos įstatymui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad joks kitas teisės aktas nenumato galimybės atsakovui priimti konfidencialų nutarimą, darytina išvada, kad skundžiamo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Dėl 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 teismas nurodė, kad atsakovas 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ baigė 2004 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.1S-119 pradėtą ir 2005 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.1S-27 papildytą tyrimą ir pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą, Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį, 82 straipsnio c punktą (nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas), įpareigojo pareiškėją nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą, Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį, 82 straipsnio c punktą pažeidžiančius veiksmus (2 punktas) ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte išvardintus pažeidimus pareiškėjui paskyrė 32 000 000 (trisdešimt dviejų milijonų) litų baudą (3 punktas).

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje išvardintos visos teisės ir veiksmai, kuriuos atsakovo pareigūnai turi ir gali panaudoti bei atlikti, vykdydami atitinkamus tyrimus, t. y. jie turi teisę įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse; peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su ūkio subjekto darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir magnetinėse laikmenose esančią informaciją kopijuoti; gauti žodinius ir raštiškus paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tikrinamų ūkio subjektų veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimus į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas; gauti duomenis ir dokumentus arba jų nuorašus apie tikrinamo ūkio subjekto ūkines operacijas iš kitų ūkio subjektų, neatsižvelgiant į jų pavaldumą, taip pat iš valstybės valdymo ir savivaldos institucijų; patikrinti ūkio subjekto ūkinę veiklą (atlikti reviziją) ir pagal tikrinimo medžiagą iš ekspertizės įstaigų gauti išvadas; paimti dokumentus ir daiktus, kurie, tiriant bylą, turi įrodomosios reikšmės; tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų; laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, tyrimo metu naudoti technines priemones. Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalis įpareigoja atsakovo pareigūnus, prieš atliekant šiame straipsnyje nurodytus, veiksmus, pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus. Atsakovas nutarimą Nr.1S-27, kuriuo papildė atliekamą tyrimą, priėmė 2005 m. kovo 7 d. ir šiuo nutarimu atliekamo tyrimo terminą pratęsė 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. kovo 15 d.. Šis nutarimas pareiškėjui buvo pateiktas 2005 m. liepos 13 d.. Laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. atsakovas tyrimą vykdė toliau - rinko įvairią informaciją iš pareiškėjo ir jo padalinių, rinko informaciją iš kitų ūkio subjektų, institucijų, apklausė pareiškėjo bei kitų ūkio subjektų darbuotojus, t. y. atsakovo pareigūnai per laikotarpį nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. toliau vykdė veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi, šiuos veiksmus atsakovo pareigūnai galėjo atlikti tik tuo atveju, jei, prieš juos atliekant, būtų pateikę Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus. Šiuo atveju akcentuotina, kad atsakovo pareigūnai, prieš pradėdami naudotis savo teisėmis, privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius tyrimo tikslus ir terminus. Toks dokumentas laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. buvo atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimas Nr.1S-27, kuriuo atliekamas tyrimas buvo papildytas bei pratęstas tyrimo terminas. Kadangi šis nutarimas atsakovo pareigūnų pareiškėjui buvo pateiktas tik 2005 m. liepos 13 d., darytina išvada, kad visi atsakovo tyrimo pareiškėjo atžvilgiu veiksmai per laikotarpį nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. buvo neteisėti, nes atlikti, pažeidžiant imperatyvius Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pažeidžiant įrodymų leistinumo principą bei pareiškėjo teisę į gynybą. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjas apie 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27 buvo informuotas raštais, kuriais pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją, taip pat kad Konkurencijos įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti pateikti dokumentai, atmestini. Atsakovo raštuose paminėta, kad jo atliekamas tyrimas yra papildytas ir tyrimo terminas pratęstas, tačiau Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalis reikalauja pateikti ne informaciją, o patį dokumentą, kuris patvirtina įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus, todėl vertintina, jog atitinkamų aplinkybių paminėjimas raštuose, tuo labiau, šios informacijos tekste neakcentuojant, nėra tinkamas Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalies numatytos pareigos įgyvendinimas. Teismas nurodė, kad įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti pateiktas dokumentas, tačiau Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalis nustato konkretų įvykį, momentą, kada turi būti pateiktas dokumentas, t. y. dokumentas turi būti pateiktas, prieš atliekant Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus.

Teismas nurodė, kad atsakovas savo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pradėjo, priėmęs 2004 m. liepos 15 d. nutarimą Nr.1S-119 ir 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27, tačiau, pagal šiuos nutarimus, atsakovas tyrimą pradėjo ir jį papildė dviejų ūkio subjektų - AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai - atžvilgiu. Tuo tarpu byloje ginčijamo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 aprašomosios dalies 1-me skyriuje atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nagrinėjami AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių įmonių - prekybos namų - veikla Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šios nutarimo pastraipos paaiškinime atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalies prasme, AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinė bendrovė UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai bei pastarosios dukterinės bendrovės SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ yra laikomos vienu ūkio subjektu. Išdėstytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad atsakovas realiai tyrimą vykdė ir nutarimą priėmė keturių ūkio subjektų atžvilgiu. Byloje nėra pateiktas joks dokumentas, kuriuo atsakovas būtų nusprendęs pradėti tyrimą dėl SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ veiklos Lietuvoje ar už jos ribų. Darytina išvada, kad atsakovo tyrimas ta dalimi, kiek jis susijęs su SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ veikla, yra neteisėtas, nes atliktas nepriėmus sprendimo dėl tyrimo atlikimo, o tuo buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 5 dalis.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 5 dalis nustato, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, įgyvendindami jiems įstatymo ir Konkurencijos tarybos suteiktas teises, tyrimo veiksmus įformina raštu - surašo dokumentus (aktus, protokolus, reikalavimus ir pan.), kurių formas ir užpildymo tvarką nustato Konkurencijos taryba. Reglamento 44 punktas nustato, kad pareigūnas atliekamus tyrimo veiksmus įformina raštu - surašo paaiškinimų, patikrinimo, paėmimo protokolus, aktus ir kitus dokumentus, kurių formas tvirtina Konkurencijos taryba, o 45 punktas nustato, kad, apklausiant asmenį, pareigūnas turi teisę pats savo ranka užrašyti paaiškinimus arba pasiūlyti tai padaryti apklausiamam asmeniui savarankiškai. Pareigūnas turi teisę patikrinimo metu daryti duodamų paaiškinimų garso ar vaizdo įrašą, apie tai pažymėdamas paaiškinimų protokole. Sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 5 dalį bei Reglamento 44 ir 45 punktų reikalavimus, darytina išvada, kad, vykdant asmenų apklausas, atsakovo pareigūnai privalo surašyti šių apklausų protokolus, kuriuose turi būti nurodomi ne tik apklausiamojo asmens anketiniai duomenys, tačiau ir duotų paaiškinimų išsamus turinys. Techninės priemonės - garso ir vaizdo įrašymo priemonės - gali būti naudojamos tik kaip pagalbinė priemonė. Nagrinėjamoje byloje atsakovo pareigūnai apklausė ir teismui pateikė eilę tiek pareiškėjo darbuotojų, tiek kitų ūkio subjektų darbuotojų apklausų protokolų, kuriuose yra nurodyti tik apklausiamų asmenų anketiniai duomenys bei nuoroda, kad buvo darytas paaiškinimų garso įrašas, kartu pateikiamas garso įrašas, tačiau protokole visiškai nepateikiamas gautų paaiškinimų turinys. Teismas nurodė, kad tokie apklausų protokolai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, nes jie neatitinka turiniui keliamų reikalavimų ir tuo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į gynybą, į teisingą procesą bei neužtikrinama pačių apklausiamųjų asmenų teisė duoti pastabas dėl protokolo.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 31 straipsnis nustato, kokie subjektai yra laikomi bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyviais ir proceso šalimis, bylą nagrinėjant Konkurencijos taryboje. Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dalyviai yra: pareiškėjas (tyrimo iniciatorius); asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą (įtariamas pažeidėjas); Konkurencijos tarybos sprendimu kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla; valstybės valdymo ir savivaldos institucijų atstovai jų prašymu; Konkurencijos tarybos sprendimu ekspertai, specialistai bei kiti asmenys. Pagal Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą, ir Konkurencijos tarybos sprendimu į bylą įtraukti kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla, laikomi proceso šalimis. Teismas nurodė, kad bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo Konkurencijos taryboje tvarką reglamentuoja Reglamentas, kurio 91 punktas nustato, kad posėdyje pirmasis pasisako tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas, pristatydamas pranešimą apie atliktą tyrimą. Po to teisė pasisakyti suteikiama pareiškėjui (tyrimo iniciatoriui), asmeniui, įtariamam įstatymo pažeidimu, kitiems proceso dalyviams. Po kiekvieno pasisakymo proceso dalyviams gali būti užduodami klausimai. Iš eilės klausimus užduoda tarybos nariai, pareigūnas, pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs įstatymą, kiti proceso dalyviai. Teismas nurodė, kad, sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Reglamento 91 punktą, darytina išvada, kad Reglamento 91 punkte nurodytas pirmasis pasisakantis tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas yra laikytinas bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyviu ir šiam dalyviui kiti dalyviai bei proceso šalys nustatyta eile gali užduoti klausimus. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio 2006 m. sausio 3 d. protokolas Nr.4S-1 tvirtina, kad, nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje 2005 m. gruodžio 15 d. popietinio posėdžio metu, pareiškėjo atstovams buvo ribojama teisė užduoti klausimus tyrimą atlikusiai ir pranešimą apie atliktą tyrimą perkaičiusiai atsakovo įgaliotai pareigūnei L.Kasperavičienei. Toks draudimas užduoti klausimus buvo neteisėtas.

Teismas nurodė, kad Reglamento VI skirsnis numato bendrąją Konkurencijos tarybos posėdžių tvarką. Šio skirsnio 68 punkte yra numatyta, kad Tarybos sprendimu gali būti daromas posėdžio audio ar video įrašas. Nei Reglamentas, nei Konkurencijos įstatymas išsamiau nereglamentuoja klausimų, susijusių su posėdžio audio ar video įrašu. Byloje pateiktas Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio 2006 m. sausio 3 d. protokolas Nr.4S-1 tvirtina, kad, nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje, 2005 m. gruodžio 15 d. posėdžio pradžioje pareiškėjo atstovas pateikė prašymą daryti garso įrašą. Posėdžio pirmininkas atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Reglamentas nenumato tokios teisės. Konstatuotina, kad toks posėdžio pirmininko sprendimas yra neteisėtas, nes pažeidė Reglamento 68 punkto nuostatas. Pagal Reglamento 68 punktą, sprendimą dėl audio ar video įrašo turi priimti Taryba, kuriai minėtame posėdyje atstovavo penki nariai, todėl vienasmeniškas posėdžio pirmininko sprendimas dėl posėdžio garso įrašo yra neteisėtas. Teismas nurodė, kad minėtas Reglamento 68 punktas numato galimybę posėdžio eigą fiksuoti audio ar video įrašais, todėl posėdžio pirmininko teiginys, kad tokios teisės Reglamentas nenumato, nėra pagrįstas. Aplinkybė, kad darbo reglamentas nenumato garso ir vaizdo įrašų darymo detalesnės tvarkos, nepaneigia pareiškėjo teisės prašyti atlikti tokį įrašą ir kartu neatleidžia atsakovo nuo pareigos tokį prašymą spręsti teisės aktais nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 32 straipsnis nustato, jog proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje ir 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas proceso modelis yra iš esmės tapatus baudžiamajam bei administracinių teisės pažeidimų teisenoje įtvirtintam proceso modeliui, kada valstybės institucijoms yra draudžiama priimti galutinį apkaltinamąjį sprendimą platesnį ar paremtą kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei yra užfiksuota asmeniui pareikštame kaltinime (įtarime). Nagrinėjamu atveju Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje numatytas pranešimas vertintinas kaip kaltinimas, o nutarimas - galutinis apkaltinamasis sprendimas. Teismas nurodė, kad atsakovas 2005 m. liepos 1 d. surašė pranešimą „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“, kurį 2005 m. liepos 25 d. pateikė pareiškėjui. Atsikirsdamas į pranešimą, pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 30 d. atsakovui pateikė savo atsiliepimus. Atsakovas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė galutinį apkaltinamąjį sprendimą - 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16. Teismas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 atsakovas negalėjo remtis tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos 2005 m. liepos 1 d. pranešime, nes pareiškėjui tiek raštu, tiek žodžiu buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus tik dėl 2005 m. liepos 1 d. pranešime užfiksuotų išvadų ir faktinių aplinkybių. Teismas nurodė, kad, įvertinus 2005 m. liepos 1 d. pranešime bei 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 išdėstytus faktus bei atsakovo išvadas, nustatyta, kad pranešime apie atliktą tyrimą atsakovas išskyrė dvi atskiras rinkas - benzino ir dyzelino. Tuo tarpu 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 atsakovas išskyrė kitokias rinkas: (1) naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos ir (2) naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos. Pranešime apie atliktą tyrimą atsakovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su individualiais naftos produktų saugojimo rezervuarais. 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 atsakovas pateikė naujus faktinius įrodymus dėl individualių naftos produktų saugojimo rezervuarų (duomenis apie laisvus/nenaudojamus naftos produktų saugojimo rezervuarus, duomenis apie naftos produktų saugojimo rezervuarų pajėgumus). Pranešime atsakovas nebuvo suformulavęs išvados, kad pareiškėjas taikė planinių nuolaidų sistemą, kuri lėmė konkurentų išstūmimą iš rinkos. Tuo tarpu nutarime atsakovas teigia, kad pareiškėjas taikė planinių nuolaidų sistemą. Pranešime atsakovas nebuvo suformulavęs išvados, kad pareiškėjas pažeidė EB steigimo sutarties 82 straipsnį, užkirsdamas kelią paralelinei prekybai. Tuo tarpu nutarime atsakovas teigė, kad pareiškėjas pažeidė EB steigimo sutarties 82 straipsnį, užkirsdamas kelią paralelinei prekybai. Teismas nurodė, kad darytina išvada, jog atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16 grindė naujais argumentais ir išvadomis, kurios nebuvo naudojamos pranešime apie atliktą tyrimą ir dėl kurių pareiškėjas negalėjo pateikti savo atsiliepimų. Kartu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą bei teisė į teisingą procesą. Teismas nurodė, kad šias teismo išvadas patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo praktika. Byloje Musique Diffusion prieš Europos Komisiją, Teismas nagrinėjo situaciją, kuomet Europos Komisija savo galutiniame nutarime nurodė kitą pažeidimo trukmę nei pranešime apie atliktą tyrimą. Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad iš ankstesnių teismo sprendimų aišku, jog pranešime apie atliktą tyrimą turi būti aiškiai nurodyti visi esminiai faktai, kuriais Komisija remiasi tame proceso etape; tai gali būti išdėstyta glaustai, dėl ko galutinis nutarimas nebūtinai turi pažodžiui atkartoti Europos Komisijos pranešimą apie atliktą tyrimą; Europos Komisija turi atsižvelgti į administraciniame procese išaiškėjusius veiksnius, kad išvengtų išvadų, kurios paaiškėjo esą nepagrįstos, arba kad pakeistų ir papildytų savo argumentus, tiek fakto, tiek teisės klausimais, grįsdama tas išvadas, kurias ji ir toliau palaiko, tačiau su sąlyga, kad ji vadovaujasi tik tais faktais, su kuriais suinteresuotos šalys turėjo galimybę susipažinti ir pareikšti dėl jų savo požiūrį, taip pat tik tuo atveju, jei administraciniame procese ji pateikė suinteresuotiems ūkio subjektams jų gynybai reikalingą informaciją. Tokias pačias išvadas Europos Teisingumo Teismas suformulavo ir kitoje byloje - BASF AG prieš Europos Komisiją, kurioje konstatavo, jog, vadovaujantis teismo praktika, pranešimas apie atliktą tyrimą turi būti formuluojamas nors ir glaustai, bet pakankamai aiškiai, kad suinteresuotos šalys galėtų suprasti, kokį skundžiamą elgesį nagrinėja Europos Komisija; tik tokiu atveju pranešimas apie atliktą tyrimą atlieka savo funkciją, įtvirtintą Bendrijos teisėje, - suteikti įmonėms visą informaciją, reikalingą joms tinkamai apsiginti, prieš Europos Komisijai priimant galutinį nutarimą (sujungtos bylos C-89/85, C-104/85, C-114/85, C-116/85, C-117/85 ir nuo C-125/85 iki C-129/85 Ahlstrom Osakeyhtio ir kt. prieš Europos Komisiją [1993] ECR 1-1307, 42 paragrafas; Pirmosios Instancijos Teismo sprendimas byloje T-352/94 Mo och Domsjo prieš Europos Komisiją [1998] ECR 11-1989, 63 paragrafas, patvirtintas apeliaciniame procese Europos Teisingumo Teismo byloje C-283/98 Mo och Domsjo prieš Europos Komisiją [2000] ECR I-9855).

Teismas nurodė, kad Europos Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 11 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos informuoja Komisiją apie sprendimo, kuriuo reikalaujama nutraukti pažeidimą, priimami įsipareigojimai arba panaikinama teisė pasinaudoti bendrosios išimties reglamento nuostatomis, priėmimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo. Tuo tikslu jos pateikia Komisijai bylos santrauką ir numatomą priimti sprendimą arba, jo neturint, bet kurį kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Ši informacija gali būti pateikta ir kitų valstybių narių konkurencijos institucijoms. Komisijos prašymu, veikianti konkurencijos institucija pateikia Komisijai kitus jos turimus dokumentus, reikalingus bylai įvertinti. Su Komisijai pateikta informacija gali būti supažindintos kitų valstybių narių konkurencijos institucijos. Be to, nacionalinės konkurencijos institucijos tarpusavyje gali keistis informacija, būtina bylai, kurią jos nagrinėja pagal Sutarties 81 arba 82 straipsnį įvertinti. Atsakovas teigė, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalies reikalavimas pateikti numatomą priimti sprendimą nėra absoliutus, kad yra numatyta galimybė pateikti kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Atsakovas taip pat teigė, kad toks kitas dokumentas nagrinėjamu atveju buvo pateiktas. Tačiau su atsakovo pateiktu teisės normos aiškinimu negalima sutikti. Teismas nurodė, kad Tarybos reglamento (EB) Nr.1/2003 11 straipsnio 4 dalis iš tiesų numato galimybę vietoje numatomo priimti sprendimo pateikti kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai (galimai - bylos santrauką, pranešimą apie atliktą tyrimą ar pan.). Tačiau tokia galimybė yra sąlyginė, t. y. ji galima tik tada, kai numatomo priimti sprendimo iš viso nėra. Ši sąlyga reiškia, kad kitas dokumentas gali būti pateiktas tik tada, kai iš viso nenumatoma priimti sprendimo. Priešingu atveju, Reglamento 11 straipsnio 4 dalies įpareigojimas taptų beprasmis, nes kiekvienoje byloje iki galutinio sprendimo priėmimo yra parengiama ir priimama eilė dokumentų, kuriuose gali atsispindėti tiek bylos santrauka, tiek numatomos poveikio priemonės, ir kurie galėtų būti pateikiami Europos Komisijai, tuo pačiu paneigiant būtinybę pateikti galutinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas parengė ir priėmė 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16, todėl šiuo atveju nėra sąlygos, leidžiančios vietoje numatomo priimti sprendimo pateikti kitą dokumentą.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nurodytų atsakovo padarytų procesinių pažeidimų visumą, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, jog atsakovas savo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16 grindė per laikotarpį nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. neteisėtai surinktais įrodymais, taip pat įrodymais, kurie neatitinka turiniui keliamų reikalavimų, taip pat vykdė neteisėtą tyrimą pareiškėjo dviejų dukterinių įmonių atžvilgiu, darytina išvada, kad atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.2S-16, t. y. šioje byloje pareiškėjo ginčijami nutarimo rezoliucinės dalies pirmas, antras ir trečias punktai, yra neteisėtas, todėl naikintinas, nes, jį priimant, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, ginčas įvertintinas ir iš esmės. Vertinant pareiškėjo ginčijamą 2005 m. gruodžio 22d. nutarimą Nr.2S-16 iš esmės, pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje bei EB steigimo sutarties 82 straipsnyje numatytiems pažeidimams įrodyti būtina pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizė, susidedanti iš kelių susijusių, tačiau nuosekliai einančių etapų: (1) turi būti nustatyta atitinkama prekės rinka, kuri apibrėžiama pagal prekę ir geografinę teritoriją; (2) turi būti įvertinta, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką toje apibrėžtoje rinkoje; (3) turi būti įvertinta, ar tiriami veiksmai yra piktnaudžiavimas; (4) EB steigimo sutarties 82 straipsnio aspektu būtina įrodyti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Kadangi visi šie etapai tarpusavyje yra susiję, tai nors vieno iš jų neteisingas interpretavimas savaime sąlygoja neteisingas tiek galutines išvadas, tiek neteisingą paskesnio etapo įvertinimą (apibrėžimą).

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog prekės rinka - tai visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Atsakovas 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 atitinkamą prekės rinką apibrėžia kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos rinką ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinką. Pareiškėjas su atsakovo pateiktu rinkos apibrėžimu nesutinka ir teigia, kad atsakovas nepagrįstai į vieną rinką (pardavimai iš gamyklos) sujungė pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU pardavimai) su didmeniniais pardavimais (FOT pardavimai). Vertinant pareiškėjo bei atsakovo argumentus, pažymėtina, kad Lietuvoje šiuo klausimu teisminės praktikos nedaug, o Europos Komisijos nuomonė šiuo klausimu nėra vieninga. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, grįsdami savo pozicijas, nurodė eilę Europos Komisijos sprendimų, kurių vienuose naftos produktų pardavimai iš gamyklos dideliais kiekiais atskiriami nuo didmeninių pardavimų, o kituose tokio atskyrimo nėra. Nesant konkrečių ir nepaneigiamų kriterijų prekės rinkos apibrėžimui, tačiau esant būtinumui tokį apibrėžimą nustatyti, būtina įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, prekių pardavimo kiekius, sąlygas bei įvertinti pačią naujausią Europos Komisijos praktiką (nuomonę) šiuo klausimu.

Teismas nurodė, kad, pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kurių atsakovas nepaneigė, pareiškėjas benzinų bei dizelinų pardavimus geležinkeliu vykdo DAF ir DDU sąlygomis (angl. Delivered Alongside Frontier (DAF) ir Delivered Duty Unpaid (DDU)), t. y. kai nemokami akcizo mokesčiai ir PVM. Laikoma, kad DDU sąlygomis parduotas produktas nepatenka į rinką, į kurią jis atvežamas, todėl gali būti laisvai reeksportuojamas. Pareiškėjo pardavimai autotransportu atliekami FOT sąlygomis (angl. Free on Truck (FOT)), t. y. akcizas ir PVM yra mokami. Pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kurių atsakovas nepaneigė ir kuriuos iš dalies net pats nurodė 2005 m. liepos 1 d. pranešime apie atliktą tyrimą, galima išskirti tam tikrus esminius momentus, kurie leidžia atskirti pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) ir didmeninius pardavimus (FOT): pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) vykdomi geležinkeliu, laivais, naftotiekiu - didmeniniai pardavimai (FOT) vykdomi autotransportu; transportavimo atstumas geležinkeliu, laivais, naftotiekiu yra 500 km - autotransportu atstumas yra 150 km; vykdant pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU), akcizo ir PVM mokesčiai nemokami - vykdant didmeninius pardavimus (FOT), akcizo ir PVM mokesčiai mokami; pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) vykdo pareiškėjas ir importuotojai - didmeninius pardavimus (FOT) vykdo pareiškėjas ir didmenininkai; benziną ir dyzeliną dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) perka didmenininkai, perveždami produktus į saugojimo terminalus - benziną ir dyzeliną autotransportu FOT sąlygomis perka maži didmenininkai, mažmenininkai, stambūs pramoniniai vartotojai. Apibendrinant išdėstytus pardavimų skirtumus bei įvertinus skirtingus tiekimo grandinės lygmenis, yra pagrindas išskirti dvi atskiras rinkas: (1) pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (vykdomus DDU sąlygomis geležinkeliu, laivais ar naftotiekiu), apimančius importą bei pareiškėjo pardavimus dideliais kiekiais, kai produktai tiekiami į saugojimo terminalus; kadangi pardavimai dideliais kiekiais į saugojimo terminalus negali būti vykdomi autotransportu, todėl tik pardavimai geležinkeliu DDU sąlygomis kartu su pardavimais iš gamyklos naftotiekiu, baržomis ir laivais sudaro pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos rinką; šiomis sąlygomis produktai negali būti tiekiami galutiniams vartotojams; ir (2) didmeninius pardavimus (vykdomus autotransportu (FOT sąlygomis)), kurie apima pardavimus iš nuosavų arba nuomojamų sausumos terminalų smulkiems perpardavėjams, mažmenininkams ar dideliems (pramoniniams) galutiniams vartotojams. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta, jog benzino ir dyzelino tiekimų iš saugojimo terminalų lygmenyje pareiškėjas nėra vienintelis tiekėjas rinkoje ir kad šiame tiekimo lygmenyje pareiškėjas priverstas konkuruoti su kitais rinkos dalyviais (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad tokias išvadas patvirtina ir byloje pateiktas Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas ištyrus pareiškėjo prekybą benzinu Latvijos Respublikoje. Šiuo sprendimu Latvijos konkurencijos taryba pripažino skirtumą tarp didelių kiekių pardavimo iš gamyklos (DDU sąlygomis) ir didmeninių pardavimų (FOT sąlygomis), pripažino skirtingas šių dviejų atskirų rinkų savybes (transportavimą, kainodarą, sutarčių trukmę); pripažino, kad pareiškėjo klientai didelių kiekių pardavimo iš gamyklos (DDU sąlygomis) rinkoje (duomenys neskelbtini) konkuruoja su pareiškėju didmeninių pardavimų (FOT sąlygomis) rinkoje. Teismas nurodė, kad minėtas išvadas taip pat patvirtina Europos Komisijos 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimas dėl ,,PKN Orlen” ir AB „Mažeikių nafta“ koncentracijos, kuriuo pritarta numatomam įmonių „PKN Orlen“ ir AB „Mažeikių nafta“ susijungimui. Šiame sprendime Europos Komisija išdėstė savo rinkos analizę bei išvadas dėl pokyčių rinkoje, kuriuos sukeltų numatomas susijungimas, t. y. Komisija atliko išsamų ir tikslų rinkos vertinimą, sprendimą parėmė ne tik susijungiančių šalių, bet taip pat ir jų klientų, konkurentų ir trečiųjų asmenų pozicija, sprendimą parėmė ankstesniais savo sprendimais kitose bylose. Sprendime Europos Komisija išskyrė būtent tris vertikaliai susijusius platinimo lygmenis (atskirai benzino ir dyzelino): (1) pardavimai iš gamyklos dideliais kiekiais; (2) nemažmeniniai; ir (3) mažmeniniai pardavimai. Ir nors Komisija paliko tikslaus rinkos apibrėžimo klausimą atvirą, tačiau savo sprendime analizavo geografinę rinką kiekvienai nurodytai atitinkamai prekės rinkai (atskirai benzino ir dyzelino pardavimams): (1) iš gamyklos/dideliais kiekiais; (2) didmeniniams pardavimams ir (3) mažmeniniams pardavimams, t.y. de facto pripažino dvi didmenines rinkas - pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninius pardavimus. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neteisingai apibrėžė prekės rinką, o tai turi esminę reikšmę tolesnėms atsakovo išvadoms. Kadangi atsakovas nepripažino atskiros pardavimų dideliais kiekiais rinkos, buvo per siaurai apibrėžta DDU pardavimų geografinė rinka, iš esmės orientuojantis tik į tuos pirkėjus, kurie perka FOT sąlygomis. Kadangi atsakovas atsisakė pripažinti atskirą didmeninių pardavimų (FOT) lygmenį, yra pagrindas manyti, kad 2005 m. gruodžio 22 d.nutarimo Nr.2S-16 5.1 skyriuje atsakovas neteisingai traktavo skirtingas sutartis kaip panašaus pobūdžio, taip pat 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 5.3 skyriuje neteisingai lygino skirtingus sandorius Lietuvoje, iš vienos pusės, Estijoje ir Latvijoje, iš kitos pusės, dėl ko galėjo padaryti neteisingas išvadas, jog buvo taikoma diskriminacinė kainodara, taip pat nuolaidų sistema. Be to, atsakovas, neteisingai apibrėžęs prekės rinką, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas susiduria su žymia pirkėjų galia, kurią turi trys didieji didmenininkai (duomenys neskelbtini) perkantys DDU sąlygomis, ir jog pareiškėjas faktiškai konkuruoja su tais pačiais pirkėjais FOT pardavimų lygmenyje, kuriame pareiškėjas jau veikia kaip didmenininkas, o ne kaip naftos produktų perdirbėjas.

Teismas nurodė, kad, apibrėždamas geografines rinkos ribas, atsakovas skundžiamame 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 tiek benzino prekės rinką, tiek dyzelino prekės rinką geografiškai apibrėžė kaip Baltijos šalių teritoriją. Tačiau atsakovas, apibrėždamas geografines rinkos ribas, padarė keletą pažeidimų, kurie sąlygoja nepagrįstas išvadas. Teismas nurodė, kad, pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 ir 8 punktų nuostatas bei Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr.17 patvirtintus Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, atsakovui privalu atlikti kliūčių įeiti į rinką analizę. Nors Konkurencijos įstatymas tokią analizę atlikti reikalauja ir atsakovas savo argumentų pagrindu (dėl rinkos apibrėžimo) laiko naftos produktų saugojimo terminalų trūkumą, tačiau atsakovas nei savo 2005 m. liepos 1 d. pranešime apie baigtą tyrimą, nei 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16, nei visoje Tyrimo medžiagoje nepateikė jokios saugojimo terminalų rinkos analizės, tyrimo eigoje, pateikdamas klausimynus įvairiems ūkio subjektams, atsakovas netgi neuždavė jokių klausimų rinkos dalyviams apie saugojimo terminalus. Tokiu būdu, padarydamas išvadą apie saugojimo terminalų trūkumą, atsakovas iš esmės nesirėmė jokiais atliktais tyrimais, analizėmis ar surinktais objektyviais duomenimis, kas leidžia padaryti išvadą, jog atsakovo išvada apie saugojimo terminalų trūkumą nėra pagrįsta. Šias išvadas patvirtina ir pareiškėjo kartu su skundu pateikta naftos produktų saugojimo terminalų analizė, kuri patvirtina, jog saugojimo terminalų trūkumo nėra, ir kurioje pateiktų duomenų bei padarytų išvadų atsakovas nėra paneigęs.

Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės niekaip neįvertino galimų rinkos ribų pasikeitimo laiko atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 11 d. nutartyje byloje Nr.A(4)-562/2003 išaiškino, kad atitinkamos benzino ir dyzelino geografinės rinkos apibrėžimas apima tik Lietuvą. Atsakovas teigė, kad dėl pokyčių 2002-2004 m. tapo įmanomas platesnis rinkos apibrėžimas, tačiau atsakovas nutarime nenustatė šių pokyčių išdėstymo laike ir jų poveikio, laikui bėgant, nepaaiškino, kada jie lėmė rinkos išsiplėtimą, nenustatė svarbiausių iš šių pokyčių poveikio ir iš viso neanalizavo geografinės rinkos apibrėžimo pasikeitimo galimybės iki ir po 2004 m. gegužės 1d. Iš to darytina išvada, kad atsakovas neatliko objektyvaus visų aplinkybių ir įrodymų dėl pokyčių per 2002-2004 m. laikotarpį vertinimo ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime numatyta pozicija, apibrėždamas rinką didesniąją tariamo pažeidimo laikotarpio dalį (t. y. iki 2004 m. gegužės 1d.).

Teismas nurodė, kad, pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 ir 8 punktus ir Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nuostatas, atsakovas turi atlikti konkurencijos sąlygų analizę, tarp jų - sisteminę konkurencijos proceso, konkurentų, konkurentų rinkos dalių, prekybos srautų ir transporto kaštų analizę. Pareiškėjo ginčijamo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo analizė leidžia konstatuoti, kad atsakovas šių reikalavimų nevykdė ir neišnagrinėjo kelių veiksnių, kurie turėjo būti išnagrinėti, t. y. atsakovas neišnagrinėjo visų gretimų teritorijų, o sutelkė dėmesį tik į Lenkiją, nenurodė kitų dalyvių, be pareiškėjo, rinkos dalių pasiskirstymo, neišnagrinėjo prekybos srautų, neišnagrinėjo transporto kaštų, vėl gi - išskyrus Lenkiją. Pažymėtina, kad šiuos trūkumus pripažino ir pats atsakovas, tiksliau - tyrimą atlikęs ir žodiniame bylos nagrinėjime dalyvavęs atsakovo pareigūnas.

Teismas nurodė, kad atsakovas, apibrėždamas tiek prekės rinką, tiek geografinę rinką, pareiškėją, kaip ūkio subjektą, vertino apjungdamas į vieną visumą tiek motininę įmonę, t. y. AB „Mažeikių nafta“, tiek jos dukterines bendroves UAB „Mažeikių naftos“ prekybos namai, SIA „Mažeikių nafta Tirdziecibas nams“, OU „Mažeikių Nafta Trading House“. Tuo tarpu, vertindamas pareiškėjo verslo partnerius (konkurentus) (duomenys neskelbtini) , neatsižvelgė į tai, kad šie ūkio subjektai tėra tik dukterinės įmonės, o motininės įmonės yra tarptautinės kompanijos (koncernai), vykdančios veiklą daugelyje šalių, tarp jų - Lietuvoje, ir dalyvaujančios naftos versle nuo naftos telkinių žvalgybos, naftos gavybos iki mažmeninės prekybos, taip pat apimant naftos perdirbimą bei įvairaus lygio prekybą naftos produktais, t. y. turinčios ypatingai didelę pirkėjų galią, tuo pačiu galinčios vykdyti didelį konkurencinį spaudimą pareiškėjui. Toks skirtingas ūkio subjektų statuso įvertinimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 12 dalį, ir tai sąlygojo neteisingą tiek prekės, tiek geografinės rinkos teritorijos apibrėžimus.

Teismas nurodė, kad dėl to, jog atsakovas neteisingai apibrėžė tiek prekės rinką, tiek geografines rinkos ribas, darytina išvada, kad atsakovas neteisingai nustatė atitinkamos prekės rinką. Atsižvelgiant į tai, kad atitinkamos prekės rinkos apibrėžimas yra vienas esminių konkurencijos teisėje atliekamų tyrimų elementų, darančių esminę įtaką visiems po to einantiems tyrimo metodams bei rezultatams, darytina išvada, kad, neteisingai nustačius atitinkamos prekės rinką, jokios tolesnės išvados dėl dominuojančios padėties, dėl piktnaudžiavimo bei dėl atitikimo ES steigimo sutarties 82 straipsniui negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas. Dėl to atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.2S-16, t. y. ginčijami šio nutarimo rezoliucinės dalies pirmas, antras ir trečias punktai, naikintini kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai sumokėtą žyminį mokestį tenkintinas iš dalies. Kadangi ginčas dėl atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27, kuris iš pradžių buvo sprendžiamas atskiroje byloje, yra išsprendžiamas, tenkinant pareiškėjo reikalavimą iš dalies, t. y. naikinama tik viena nutarimo dalis iš trijų, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, pareiškėjui priteistini du trečdaliai už šį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 66 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 panaikinimo yra išsprendžiamas pareiškėjo naudai, jam priteistinas visas už šį reikalavimą sumokėtas žyminis mokestis, t. y. 100 Lt. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl kitų išlaidų šioje proceso stadijoje nespręstinas, nes pareiškėjas nepateikė jokių patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjui išaiškintina, kad atitinkamą prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo su visais išlaidas pagrindžiančiais dokumentais jis turi teisę pateikti teismui per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo dalį dėl Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr.2S-16 panaikinimo ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.2S-16.

Atsakovas nurodo, kad jis sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr.1S-27 dalinio panaikinimo, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl atsakovo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr.2S-16 panaikinimo.

Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų pareiga, prieš atliekant 26 straipsnyje nurodytus veiksmus, pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus, paskirtis yra užtikrinti asmenų galimybę įsitikinti Konkurencijos tarybos pareigūnų atliekamų veiksmų teisėtumu. Pareigūnams nepateikus jų įgaliojimus patvirtinančio dokumento, ūkio subjektai ar kiti asmenys galėtų nevykdyti tokių pareigūnų nurodymų. Tačiau reikalavimas pateikti tyrimo tikslus ir terminus patvirtinantį dokumentą įstatymo pažeidimu įtariamam subjektui, kad po to būtų galima teisėtai gauti duomenis iš valstybės valdymo ir savivaldos institucijų ar kitų ūkio subjektų, yra nelogiškas ir neparemtas teisės normomis. Atsakovas nurodo, kad taip pat būtina atsižvelgti ir į Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje išvardintus Konkurencijos tarybos įgalinimus. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas leidžia Konkurencijos tarybai duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų - komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat turinčius ir komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems tarybos uždaviniams vykdyti. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja pateikti tyrimo tikslus ir terminus patvirtinantį dokumentą, kai Konkurencijos taryba atlieka Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje nurodytus veiksmus. Atsakovas nurodo, kad 2004 m. liepos 26 d. atlikto patikrinimo metu AB „Mažeikių nafta“ atstovams buvo pateiktas Konkurencijos tarybos 2004 m. liepos 15 d. nutarimo Nr.1S-119 dėl tyrimo pradėjimo, kuriame buvo nurodyti tyrimo tikslai, tyrimą atliekantys įgalioti pareigūnai bei pareigūnai, įgalioti atlikti Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus, nuorašas. Atliekant visus kitus šio tyrimo veiksmus, buvo vadovaujamasi minėtu Konkurencijos tarybos nutarimu. Priėmus 2005 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.1S-27, Konkurencijos taryba AB „Mažeikių nafta“ iš esmės prašė patikslinti ir papildyti jau anksčiau pareiškėjo pateiktą neišsamią informaciją, taip pat buvo įvykdytos AB „Mažeikių nafta“ darbuotojų apklausos. Prieš pradedant apklausas, jie buvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis. Atliekant darbuotojų apklausas, dalyvavo AB „Mažeikių nafta“ advokatai, kurių tikslas buvo užtikrinti, kad vykdomos apklausos metu nebūtų pažeistos jų atstovaujamųjų teisės. Apklausos protokoluose neužfiksuota jokie galimai neteisėti apklausą atlikusių pareigūnų veiksmai, taip pat jokie veiksmai nebuvo apskųsti Konkurencijos tarybai, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatymo 27 straipsnyje. Be to, apie tyrimo papildymą bei tyrimo termino pratęsimą AB „Mažeikių nafta“ buvo informuota ir Konkurencijos tarybos 2005 m. birželio 10 d. bei 2005 m. birželio 27 d. raštuose. Visi šie faktai leidžia tvirtinti, kad AB „Mažeikių nafta“ buvo tinkamai informuojama apie tyrimą. Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymas nenumato Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų pareigos ūkio subjektams, jau informuotiems apie tyrimo pradėjimą, prieš prašant juos pateikti informaciją arba duoti paaiškinimus, pateikti visus Konkurencijos tarybos priimtus nutarimus pratęsti šio konkretaus tyrimo terminą, jeigu šie ūkio subjektai to neprašo. Atsakovas nurodo, kad visi pagrindiniai įrodymai byloje surinkti iki 2005 m. kovo 15 d., todėl, net ir pripažinimas visų laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13 d. surinktus įrodymus neteisėtais, tai negali lemti 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 išvadų neteisėtumo bei nepagrįstumo.

Atsakovas nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog Konkurencijos tarybos tyrimas ta dalimi, kiek yra susijęs su SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ veikla, yra neteisėtas, nes atliktas nepriėmus sprendimo dėl tyrimo atlikimo. Tačiau suprantama, kokią tyrimo dalį ir konkrečiai kokius tyrimo veiksmus teismas pripažino neteisėtais. Ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas priimtas tik AB „Mažeikių nafta“ atžvilgiu. SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ jokios sankcijos nėra skirtos, o nutarimo aprašomosios dalies pirmame skyriuje „Ūkio subjektas, kurio veiksmai buvo tiriami“ tik paaiškinta kaip, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalį, turi būti apskaičiuojamos ūkio subjekto bendrosios pajamos ir rinkos dalis. AB „Mažeikių nafta“ yra patronuojanti įmonė SIA „Mažeikių Nafta Tirdzniecibas nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ įmonių atžvilgiu. Šios įmonės realiai negali naudotis veikimo laisve, nustatydamos savo ekonominį elgesį rinkoje, nes yra visiškai kontroliuojamos. Todėl atsakomybė už Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 paminėtus veiksmus tenka tik AB „Mažeikių nafta“.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino Konkurencijos tarybos pareigūnų teisę apklausų metu naudoti garso įrašymo priemones. Apklausos garso įraše tiksliausiai fiksuojamos visos apklausos aplinkybės bei apklausiamųjų asmenų atsakymai, jų neiškreipiant. Tokiu būdu visiškai užtikrinamas teisingas ir visapusiškas apklausiamo asmens paaiškinimų fiksavimas bei išvengiama galimų iškraipymų, užrašant paaiškinimų turinį protokole. Pažymėtina, kad AB „Mažeikių nafta“ atstovams buvo sudarytos sąlygos naudotis padarytais garso įrašais. Be to, AB „Mažeikių nafta“ ne tik neginčijo apklausų metu darytų garso įrašų teisėtumo, tačiau pati, nagrinėjant bylą teisme, rėmėsi garso įrašų pagalba užfiksuotais asmenų paaiškinimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nusprendė pripažinti netinkamais įrodymais tik apklausų protokolus, kuriuose nėra užfiksuotas paaiškinimų turinys. Tačiau teismas nesuabejojo pačių garso įrašų bei jų pagrindu padarytų ir teismui pateiktų apklausų stenogramų teisėtumu ir leistinumu. Todėl nėra aišku, kokią reikšmę 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 išvadų teisėtumui gali turėti minėtų protokolų pripažinimas netinkamais įrodymais.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendime pateiktu Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Reglamento 91 punkto nuostatų aiškinimu, priskiriant tyrimą atlikusį Konkurencijos tarybos įgaliotą pareigūną prie bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyvių. Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo dalyvių sąrašas. Tyrimą atlikęs pareigūnas šiame sąraše nėra paminėtas. Todėl Reglamento 91 punkto nuostata, numatanti teisę užduoti klausimus proceso dalyviams, yra netaikoma pareigūno atžvilgiu. Pažymėtina, kad tyrimą atlikęs pareigūnas yra įgaliotas Konkurencijos tarybos ir, atlikdamas tyrimą, veikia Konkurencijos tarybos vardu. Todėl tyrimą atlikusio pareigūno pripažinimas bylos dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo proceso dalyviu iš esmes reikštų tokio statuso suteikimą Konkurencijos tarybai, kas yra nelogiška. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos Konkurencijos taryboje nagrinėjimo tikslas - išklausyti šalių paaiškinimus. AB „Mažeikių nafta“ galėjo netrukdomai atkreipti tarybos dėmesį į visus tyrimo netikslumus ar neaiškumus per bylos dėl įstatymo pažeidimo nagrinėjimo posėdį. Taip pat labai svarbu yra tai, kad, atsižvelgiant į labai didelę bylos apimtį, posėdžio pirmininkas leido AB „Mažeikių nafta“ atstovams užduoti klausimus tyrėjams (buvo tik ribojamas klausimų kiekis).

Atsakovas nurodo, kad neaišku, kokią įtaką 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.2S-16 teisėtumui gali turėti leidimas ar neleidimas įtariamojo pažeidėjo atstovams daryti bylos nagrinėjimo posėdžio garso įrašą. Posėdžio metu rašomas protokolas. Visi posėdyje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės, kurias jie laiko esminėmis svarstomu klausimu. Posėdyje dalyvavę suinteresuoti asmenys galėjo pareikšti pastabas dėl protokolo ir prašyti pataisyti protokolą. AB „Mažeikių nafta“ pasinaudojo tokia teisę ir pateikė savo pastabas dėl protokolo. Konkurencijos tarybos teismui perduotam posėdžio protokolui AB „Mažeikių nafta“ atstovai jokių pastabų neturėjo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad AB „Mažeikių nafta“ atstovų prašymas daryti posėdžio garso įrašą buvo pateiktas dar iki posėdžio (su juo buvo supažindinti visi Tarybos nariai) ir pakartotas posėdžio pradžioje, girdint visiems Tarybos nariams. Posėdžio pirmininkas, vykdydamas savo Reglamente nustatytas posėdžio tvarkos užtikrinimo funkcijas, atsakydamas į AB „Mažeikių nafta“ prašymą, išreiškė visos Tarybos valią, todėl nagrinėjamu atveju Reglamento 68 punktas nebuvo pažeistas.

Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad nėra reikalavimo, jog galutinis nutarimas būtų tiksli tyrimo išvadų (pranešimo apie atliktą tyrimą) kopija. Šia nuostata reikalaujama, kad pažeidimu įtariamas ūkio subjektas būtų informuotas, dėl kokio pažeidimo padarymo jis yra įtariamas ir kokiais įrodymais grindžiamas tas įtarimas. Atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl pažeidimo konstatavimo priimamas tik po bylos nagrinėjimo posėdžio ir tik išklausius visų proceso dalyvių argumentų, iš Konkurencijos tarybos narių (bendrai) negali būti atimta teisė daryti galutines išvadas dėl pažeidimo buvimo bei jo kvalifikavimo. Konkurencijos taryba neprivalo aklai pritarti pranešimo išvadoms, ji gali net priimti visiškai priešingą sprendimą - nutraukti bylą, nesant įstatymo pažeidimo (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnis). Be to, Konkurencijos taryba negali neįsiklausyti į proceso dalyvių atsiliepimus į pranešimą bei per bylos nagrinėjimo posėdį išsakytus argumentus. Jeigu Konkurencijos taryba mato, kad byloje būtina nustatyti ar patikrinti naujas paaiškėjusias faktines aplinkybes, ji gali grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės vyksta ne dėl faktinių aplinkybių, o dėl tų aplinkybių vertinimo bei AB „Mažeikių nafta“ elgesio kvalifikavimo. Todėl Konkurencijos taryba visiškai teisėtai ir pagrįstai nutarime atsižvelgė tiek į tyrimo išvadas, tiek ir į suinteresuotų asmenų pateiktus paaiškinimus. Atsakovas nurodo, kad pranešime apie atliktą tyrimą atskirai išskirtos benzino ir dyzelino rinkos, pateikti argumentai dėl AB „Mažeikių nafta“ padėties gamintojo lygmenyje, nurodytos pardavimų kryptys, vertinta bendrovės galimybė susidurti su konkurenciniu spaudimu. Iš pranešimo akivaizdu, kad nagrinėjama prekės rinka nėra skaidoma, atsižvelgiant į pardavimus geležinkeliu ir autotransportu. Be to, kaip matyti iš AB „Mažeikių nafta“ pateiktų atsiliepimų į pranešimą, ji pasinaudojo savo teise pateikti išsamius paaiškinimus dėl, jos manymu, nagrinėjamu atveju tinkamo rinkos apibrėžimo. Atsakovas nurodo, kad nutarime pateikiami AB „Mažeikių nafta“ atsiliepime į pranešimą pateiktų duomenų apie laisvus saugojimo rezervuarus komentarai negali būti laikomi naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Išvados dėl planinių nuolaidų taikymo bei kelio paralelinei prekybai užkirtimo priimtos, įvertinus byloje esančią medžiagą bei suinteresuotų asmenų pateiktus paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, nesiremiant jokiomis naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas nurodo, kad byloje Boehringe Mannheim GmgH prieš Komisiją Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad pranešimas atitinka keliamus reikalavimus, jei jame išdėstyti esminiai faktai, kuriais remiasi Komisija. Dar daugiau, teismas pripažįsta Komisijos teisę net ir po pranešimo dėl prieštaravimų šalims išsiuntimo atlikti papildomus naujus tyrimus, o dėl tokio tyrimo papildomas pranešimas dėl prieštaravimų turi būti siunčiamas įmonėms tik tokiu atveju, jei tokiu tyrimu Komisija nustato ir vertina naujas faktines aplinkybes prieš įmones arba iš esmės pakeičia ginčytino pažeidimo įrodymus (Teismo 1972 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Nr.52-69 - J.R.Geigy prieš Komisiją, 14 p.). Ši Europos Teisingumo Teismo praktika patvirtina Konkurencijos tarybos poziciją. Tuo tarpu teismo pateiktas Musique Diffusion prieš Europos Komisiją bylos pavyzdys yra netinkamas, nes teismo nurodytu atveju Komisija savo sprendime padarė išvadą, kad pažeidimai truko ilgiau negu buvo manoma, ruošiant pranešimą apie atliktą tyrimą, tai yra pasirėmė visiškai naujomis faktinėmis aplinkybėmis, rodančiomis kitą pažeidimo trukmę, kas padarė reikšmingą įtaką ir sankcijos paskyrimui.

Atsakovas nurodo, kad Reglamento 1/2003 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos informuoja Komisiją apie sprendimo, kuriuo reikalaujama nutraukti pažeidimą priėmimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo. Tuo tikslu nacionalinė konkurencijos institucija (toliau - ir NKI) Komisijai pateikia bylos santrauką ir numatomą priimti sprendimą arba, jo neturint, bet kurį kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Šios nuostatos yra detalizuotos Komisijos pranešime dėl bendradarbiavimo konkurencijos institucijų tinkle (2004/C101/03). Šio Pranešimo 46 punkte nurodyta, kad jeigu Komisija per 30 dienų terminą nepradėjo procedūrų dėl tiriamo pažeidimo (t.y. jei Komisija neperima tyrimo iš NKI), NKI gali priimti sprendimą. Komisija gali pateikti nacionalinei konkurencijos institucijai savo nuomonę apie bylą raštu. Iš tokio reglamentavimo akivaizdu, kad Reglamento 1/2003 11 straipsnio 4 dalies nuostatų tikslas yra suteikti Komisijai galimybę perimti tyrimą iš NKI. Komisijai neperėmus tyrimo, NKI galutinį sprendimą priima savarankiškai. Reglamento 1/2003 5 straipsnyje yra nurodyti valstybių narių konkurencijos institucijų įgaliojimai, taikant Sutarties 81 ir 82 straipsnius. Priimant bet kurį iš šiame straipsnyje nurodytų sprendimų, nėra reikalaujama gauti išankstinį Komisijos pritarimą konkrečiam sprendimui. Priešingu atveju būtų įtvirtinta situacija, kai galutinį sprendimą po atlikto tyrimo priimtų ne NKI, o po to nacionaliniai teismai, bet Komisija. Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos taryba įvykdė Reglamento 1/2003 11 straipsnio 4 dalies reikalavimą, supažindindama Komisiją su bylos santrauka, bei nurodydama, kokio pobūdžio sankciją ketinama taikyti, kai buvo baigtas tyrimas. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju negavo iš Komisijos jokių priekaištų dėl galimo netinkamo informavimo apie ketinamą priimti sprendimą AB „Mažeikių nafta“ atžvilgiu. Jeigu teismui kyla abejonių dėl tinkamo Komisijos informavimo šioje byloje, remiantis Reglamento 1/2003 15 straipsnio 1 dalimi, teismas gali prašyti Komisijos pateikti jos nuomonę Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo klausimais.

Atsakovas nurodo, kad prekių pristatymo būdas pats savaime negali būti rinkos (platinimo lygmens) išskyrimo kriterijumi. Apibrėžiant prekės rinką, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirkėjui (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas). Gamintojas užima kraštutinę padėtį („prieš srovę“), o pagamintas produktas juda „pasroviui“ nuo gamintojo link galutinio vartotojo. Kiekvienam platinimo grandinės lygmeniui būdinga tai, kad jame sukuriama pridėtinė vertė (pvz., didmenininkai sukuria pridėtinę vertę, pristatydami į mažmeninio platinimo punktą sutarto asortimento ir kokybės reikiamą prekių kiekį. Mažmenininkui, perkančiam prekes ne tiesiai iš gamintojo, o iš didmenininko, nereikia kurti ir išlaikyti nuosavo logistikos padalinio). Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju AB „Mažeikių naftos“ sutarčių su klientais sąlygos (ir ypatingai nuolaidos) priklausė nuo perkamo bendro kiekio per metus, nepriklausomai nuo to, kokiu transportu perkamas benzinas ar dyzelinas bus atsiimamas iš gamyklos. Atsakovas nurodo, kad, neaiškus yra teismo argumentas dėl skirtingų transportavimo atstumų geležinkeliu ir autotransportu, nurodant, kad transportavimo atstumas geležinkeliu sudaro 500 km. Turint omenyje Lietuvos Respublikos teritorijos plotą, neaišku į kurią Lietuvos vietą mūsų šalies įmonės galėtų vežti krovinį 500 km.

Atsakovas nurodo, kad akcizas ir PVM yra netiesioginiai mokesčiai, kurių našta galų gale tenka vartotojui. Šie mokesčiai turi būti mokamai nepriklausomai nuo transportavimo iš gamyklos būdo, gali skirtis tik jų sumokėjimo momentas. Akcizo ir PVM sumokėjimo momentui reikšmingas yra ir produkto gabenimo paskirties taškas (ar tai akcizinis sandėlis, ar produktas lieka Lietuvos teritorijoje ar yra eksportuojamas), o ne tik transportavimo būdas bei sutartyje nurodytos pristatymo sąlygos. Kaip ir transportavimo būdas, mokesčių sumokėjimo momentas negali būti savarankišku platinimo grandinės lygmens išskyrimo kriterijumi.

Atsakovas nurodo, kad teismas teigė, jog pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) vykdo pareiškėjas ir importuotojai. Iš tokios teismo pozicijos darytina išvada, kad teismas laiko importuotojus (duomenys neskelbtini) AB „Mažeikių nafta“ konkurentais, parduodant benziną ir dyzeliną dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU). Tai reiškia, kad teismo nuomone, AB „Mažeikių nafta“ patiria importuotojų - konkurentų spaudimą, net parduodama benziną ir dyzeliną baržomis, laivais ir naftotiekiu. Tačiau akivaizdu, kad tokia konkurencija nevyksta. Be to, parduodant benziną ir dyzeliną laivais ir baržomis taikomos visai kitokios pardavimo sąlygos bei kainodara. Nutarime Nr.2S-16 nurodyta, kad visa bendrovės pagaminta produkcija yra platinama dviem skirtingomis kryptimis - strateginėse bendrovės rinkose (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje) pardavimais užsiima „Mažeikių naftos“ prekybos namai, o jūros keliu per „Klaipėdos naftos“ terminalą - tarptautinės prekybos bendrovė (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neginčija ir pati AB „Mažeikių nafta“. Taigi, produkcijos platinimas jūros keliu net yra patikėtas specialiai bendrovei, o kainodara (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodo, kad neatitinka tikrovės ir teismo teiginys, kad benziną ir dyzeliną autotransportu FOT sąlygomis perka maži didmenininkai, mažmenininkai, stambūs pramoniniai vartotojai. Bylos medžiagoje yra duomenų, o ir pati AB „Mažeikių nafta“ neneigia, kad benziną ir dyzeliną autotransportu pirko ir vadinami dideli didmenininkai (duomenys neskelbtini). Be to, benziną bei dyzeliną dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU) pirko ir dideli ir maži didmenininkai.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neginčija Konkurencijos tarybos nustatyto prekės rinkos apibrėžimo (Konkurencijos taryba išskyrė atskiras dyzelino ir benzino rinkas, neskaidant prekės rinkos pagal benzino rūšis), tačiau teismas nesutinka su Konkurencijos tarybos pateiktu rinkos lygmenų išskyrimu. Konkurencijos taryba savo nutarime Nr.2S-16 taip pasisakė dėl rinkos lygmenų: gamintojas savo produkciją parduoda tiek dideliems, tiek ir santykinai mažesniems didmeniniams pirkėjams, kurie parduoda jį mažmenininkams ir/arba patys per savo valdomus degalinių tinklus parduoda jį galutiniam vartotojui (tokiu atveju jie patys veikia ir kaip mažmenininkai); nors AB „Mažeikių nafta“ dalį benzino ir dyzelino parduoda tiesiai mažmenininkams, ši pardavimų dalis yra nereikšminga, be to, tai nebuvo tyrimo objektas. Taigi, Konkurencijos taryba nustatė tokią platinimo grandinę: gamintojas - didmenininkas - mažmenininkas. Teismas iš esmės sutiko su tokiu Konkurencijos tarybos požiūriu, tačiau, teismo nuomone, AB „Mažeikių nafta“, pardavinėdama benziną ir dyzeliną, kraunant produktą į autocisternas, veikia nebe gamintojas - didmenininkas lygmenyje, o nusileidžia į kitą lygmenį: didmenininkas - mažmenininkas. Tačiau teismas pats (kaip ir Konkurencijos taryba) priskyrė (duomenys neskelbtini) įmones prie didmenininkų (ir netgi didelių didmenininkų). Mažmeninę prekybą degalais gali vykdyti tik degalinės (degalų pardavimas stambiems galutiniams vartotojams ne per degalinės sudaro tik labai nereikšmingą dalį degalų pardavimuose), todėl teismo pozicija gali būti suprantama tik kaip manymas, jog kiekviena iš AB „Mažeikių nafta“ teritorijos iškeliavusi pripildyta degalais autocisterna vyksta būtinai į degalinę (t. y. ji niekada nevažiuoja į degalų saugojimo terminalą). Pagal teismo logiką, AB „Mažeikių nafta“ pardavimai, (duomenys neskelbtini), turi būti priskiriami prie pirmojo platinimo lygmens (t. y. prie pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos), o pardavimai tai pačiai (duomenys neskelbtini) vykdomi autotransportu jau priskiriami prie nemažmeninių pardavimų (antras platinimo lygmuo). Tokiu būdu, anot teismo, AB „Mažeikių nafta“ parduodama degalus (duomenys neskelbtini) autotransportu FOT sąlygomis, veikia kaip didmenininkas ir faktiškai konkuruoja su kitais didmenininkais, tarp jų - ir su tuo pačiu (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodo, kad, nustatant benzino ir dyzelino platinimo lygmenis, svarbiausią reikšmę turi ne pristatymo būdas (autotransportu, geležinkeliu, laivais), bet konkretaus pirkėjo vykdomos veiklos pobūdis. Tai patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės: (1) (duomenys nesklebtini); (2) vadinamieji „dideli didmenininkai“ perka degalus ir geležinkeliu ir autotransportu, analogiškai perka ir „maži didmenininkai" (pvz., UAB „Skulas“, KB „Tiltoilas“); (3) AB „Mažeikių nafta“ pardavimų dalis tiesiogiai mažmenininkams yra nereikšminga, nepriklausomi mažmenininkai (užsiimantys tik mažmenine prekyba degalais ūkio subjektai) degalus dažniausiai perka iš didmenininkų. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad AB „Mažeikių nafta“ pirkėjų gaunama nuolaida nepriklauso nuo prekių atsiėmimo būdo, o reikšmingas skaičius pirkėjų prekes perka ir geležinkeliu, ir autotransportu, nėra pagrindo skirstyti prekės rinkas pagal transportavimo būdą.

Atsakovas nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į Europos Bendrijų Komisijos sprendimo byloje Nr.COMP/M.4348 - PKN/Mažeikiu nafta 13 pastraipą, kurioje nurodyta: „Be to, paaiškėjo, kad rinkos išsidėstymas buvo ne toks akivaizdus, kaip teigė šalys: nors pristatymo apimtys pirminiame lygmenyje greičiau yra didesnės, nei antriniame, kuras yra perkamas ir iš naftos perdirbimo gamyklų, ir iš saugojimo talpų. Taip pat nors prekės pardavimų dideliais kiekiais pirkėjams tiekiamos geležinkeliu, pristatymai vilkikais atliekami abiejuose platinimo lygmenyse. Be to, priklausomai nuo sutarties sąlygų, transporto sąnaudas dengia arba tiekėjai, arba pirkėjai.“ Tai rodo, kad lygmenų atskyrimas pagal transportavimo būdą galėtų būti taikomas, tik jeigu rinkos išsidėstymas būtų aiškus (t. y. jeigu didmenininkai pirktų tik geležinkeliu, o mažmenininkai tik autotransportu).

Atsakovas nurodo, kad Komisija PKN - Mažeikių nafta koncentracijos atveju paliko tikslaus rinkos apibrėžimo klausimą atviru, kadangi konkurencijos įvertinimas iš esmės nebūtų skirtingas, jeigu sandoris būtų vertinamas atskiromis nemažmeninių pardavimų ir pardavimų iš gamyklos/dideliais kiekiais prekės rinkomis arba remiantis bendra nemažmeninių pardavimų rinka (įskaitant abu platinimo lygmenis). Taigi, Komisijai manant, kad konkurencijos įvertinimas iš esmės nesiskirtų, nepriklausomai nuo tikslaus prekės rinkos apibrėžimo, toliau geografinę rinką Komisija analizavo, atsižvelgdama į koncentracijos pareiškėjų pasiūlytą prekės rinkos apibrėžimą. Komisijos sprendimo 15 punktas dėl rinkos apibrėžimo klausimo palikimo atviru suformuluotas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl nepagrįstas yra teismo teiginys, kad Komisija de fakto pripažino dvi didmenines rinkas - pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninius pardavimus.

Atsakovas nurodo, kad Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 12 punkte nurodyta: „ Atitinkamos rinkos apbrėžimo kriterijai paprastai taikomi, analizuojant tam tikrą elgesį rinkoje bei analizuojant struktūrinius prekių pasiūlos pakitimus. Tačiau tokia metodika gali duoti skirtingus rezultatus, priklausomai nuo tiriamo konkurencijos klausimo pobūdžio. Pavyzdžiui, geografinės rinkos apimtis gali būti kitokia, analizuojant koncentraciją, kai analizė iš esmės yra būsima, lyginant su veiklos praeityje analize. Skirtingos laiko perspektyvos kiekvienu atveju gali sąlygoti tai, kad toms pačioms prekėms bus apibrėžtos skirtingos geografinės rinkos priklausomai nuo to, ar Komisija nagrinėja pasiūlos struktūros pakitimą, tokį kaip koncentracija ar kooperatinė bendra įmonė, ar ji nagrinėja klausimus, susijusius su tam tikru elgesiu praeityje.“ Taigi, Komisija pati perspėja, kad gali skirtis rinkos apibrėžimas koncentracijų vertinimo atvejais, kai vertinamos būsimos perspektyvos, ir galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tyrimo atveju, kai vertinamas elgesys praeityje. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negalėjo savo sprendimo išskirti pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos rinką (pardavimai vykdomi DDU sąlygomis geležinkeliu, laivais ar naftotiekiu) ir didmeninius pardavimus (vykdomus autotransportu FOT sąlygomis) grįsti Komisijos išvadomis 2006 m. lapkričio 7 d. sprendime dėl PKN Orlen ir AB „Mažeikių nafta“ koncentracijos.

Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime paminėjo, kad jo išvadas dėl prekės rinkos apibrėžimo patvirtina ir Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas ištyrus AB „Mažeikių nafta“ prekybą benzinu Latvijos Respublikoje. Tačiau teismas neužsimena, kad Latvijos Respublikos konkurencijos taryba tyrė laikotarpį nuo 2005 metų rugsėjo pirmos savaitės iki 2005 metų spalio pirmos savaitės (t. y. Latvijos konkurencijos tarybos atlikto tyrimo laikotarpis visiškai nesutampa su šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu: 2002 - 2004 metai). Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad Latvijos konkurencijos institucijos sprendime aprašoma situacija iš esmės skiriasi nuo Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr.2S-16 konstatuotų aplinkybių: 2005 metais Latvijoje buvo pasirašomos atskiros sutartys dėl DDU tiekimų (duomenys neskelbtini). Taigi, dėl akivaizdžių faktinių aplinkybių skirtumų teismas, pateikdamas rinkos apibrėžimą, negalėjo remtis Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos sprendime padarytomis išvadomis.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas geografinę rinką, neatsižvelgė į tai, kad visas Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo 3.2 skyrius skirtas išimtinai terminalų ir naftos produktų saugojimo rezervuarų, kaip įėjimo į rinką kliūties, analizei. Be to, Konkurencijos taryba nurodė ir kitus veiksnius, lėmusias trijų Baltijos valstybių teritorijų priskyrimą vienai geografinei rinkai bei ribojančius degalų iš kitų teritorijų patekimą į šią rinką. Nutarime nurodyta, kad Šiaurės Europos naftos produktų gamintojų galimybes įeiti į Lietuvos, Latvijos ir Estijos benzino ir dyzelino rinkas riboja tai, kad naftos produktai turi būti pervežami jūros transportu, o tai susiję su būtinybe turėti importo terminalus uostuose - Rygoje ar Taline, su didelio naftos produktų kiekio pirkimu iš karto, atplaukus tankeriui, o tam reikalingos didelės apyvartinės lėšos, taip pat su būtinybe prieš tam tikrą laiką užsakyti tankerius, būtinybe naftos produktus sandėliuoti didelės talpos rezervuaruose bei kita šio verslo organizavimo rizika. Visos nurodytos aplinkybės lemia pakankamai reikšmingų papildomų kaštų atsiradimą, importuojant degalus į Baltijos šalis, naudojant jūros transportą. Taip pat nutarime nustatytos esminės kliūtys, trukdžiusios Rytų (Rusijos, Baltarusijos) naftos perdirbimo įmonėms konkuruoti su AB „Mažeikių nafta“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose. Tokiomis esminėmis kliūtimis pripažinta: Rytų šalių gaminamo benzino neatitikimas ES kokybės reikalavimams, eksporto muitai, kainų skirtumai. Atsižvelgiant į NVS šalyse esamą naftos produktų kainų lygį bei egzistuojančius naftos produktų eksporto iš NVS mokesčius, negalima tvirtinti ir to, kad visi ūkio subjektai susiduria su panašiomis konkurencijos sąlygomis ir Baltijos valstybėse, ir NVS.

Atsakovas nurodo, kad, pagal Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 13 punktą bei Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 24 punktą, apibrėžiant rinkas, neatsižvelgiama į potencialią konkurenciją. Jei reikia, tokia analizė atliekama tik paskesnėje stadijoje, paprastai po to, kai atitinkamoje rinkoje dalyvaujančių įmonių padėtis jau būna įvertinta ir kelia nerimo konkurencijos požiūriu.

Atsakovas nurodo, kad jis nesutinka su teismo teiginiu, kad Konkurencijos taryba iš esmės niekaip neįvertino galimų rinkos ribų pasikeitimo laiko atžvilgiu. Kaip tik Konkurencijos taryba, įvertindama pasikeitimus, įvykusius 2000 - 2004 m. laikotarpiu Europos Sąjungos ir Baltijos valstybių muitų tarifų suvienodinimo bei netarifinių kliūčių importui pašalinimo srityje, apibrėžė geografinę rinką 2002 - 2004 m. laikotarpiu plačiau negu savo 2000 m. liepos 10 d. nutarime Nr.11/b „Dėl AB „Mažeikių nafta“ konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo“, kai geografinė rinka buvo apibrėžta kaip Lietuvos Respublikos nacionalinė rinka (tokį apibrėžimą tada patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 11 d. nutartyje byloje Nr.A(4)-562/2003). Taip pat pažymėtina, kad visu tyrimo laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2004 m. pabaigos degalų judėjimui tarp Baltijos valstybių nebuvo taikomi jokie muitų tarifai.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentu, kad Konkurencijos taryba, apibrėždama tiek prekės rinką, tiek geografinę rinką, turėjo atsižvelgti į tai, kad AB „Mažeikių nafta“ verslo partneriai (konkurentai) turi ypatingai didelę pirkėjų galią, tuo pačiu gali vykdyti didelį konkurencinį spaudimą AB „Mažeikių nafta“ atžvilgiu. Atliekant galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tyrimą, būtina atsižvelgti į stiprių pirkėjų, kurie gali riboti pardavėjo potencialias galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje, galią (Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 27 punktas). Tačiau pirkėjų galios įvertinimas yra svarbus, sprendžiant tiriamo ūkio subjekto dominavimo atitinkamoje rinkoje klausimą. Tuo tarpu prekės ir geografinės rinkos apibrėžimui pirkėjų galia įtakos neturi.

Atsakovas nurodo, kad, apibrėžiant geografinę rinką, būtina turėti omenyje, kad AB „Mažeikių nafta“ yra dėkingoje geografinėje padėtyje - ji vienintelė gamykla Baltijos valstybėse. Dėl skirtingų Baltijos šalių ir Lenkijos geležinkelio bėgių geriausias ir pigiausias kelias naftos produktams iš kitų ES valstybių į Baltijos regioną yra tik per jūrą. Tuo tarpu gabenimas jūra susijęs su tam tikrais papildomais sunkumais bei papildomais kaštais. Atsakovas nurodo, kad tokia situacija lemia Baltijos valstybių teritorijos priskyrimą AB „Mažeikių nafta“ įtakos zonai (didžiausią įtaką AB „Mažeikių nafta“ turi arčiau gamyklos, o, judant link Suomijos, ši įtaka mažėja). Baltijos valstybėse AB „Mažeikių nafta“ yra geresnėje konkurencinėje situacijoje nei kitos ES naftos perdirbimo gamyklos. Šioje rinkoje tik AB „Mažeikių nafta“ turi galimybę taikyti (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Konkurencijos tarybos nutarimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo dalį, akcentavo neeisminius dalykus, o svarbiausių, kurie iš esmės ir lemia atitinkamos rinkos apibrėžimą bei AB „Mažeikių nafta“ padėties rinkoje analizę, iš viso nevertino.

Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad prekės rinka - visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Geografinė rinka - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama, lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis). Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 24 punkte yra išvardinti įrodymai, laikomi svarbiais išvadai dėl geografinės rinkos padaryti (analogiškos nuostatos yra ir Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams). Pažymėtina, kad vieni svarbiausių iš išvardintų įrodymų yra dabartinė (tyrimo laikotarpiu buvusi) pirkimų geografija bei įrodymai apie pirkimus, netolimojoje praeityje vykdytus kitoje teritorijoje. Todėl, apibrėžiant geografinę rinką, negalima ignoruoti tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kad AB „Mažeikių nafta“ benzino pardavimai Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu vidutiniškai per metus sudarė apie (duomenys neskelbtini). Atitinkamai AB „Mažeikių nafta“ dyzelino pardavimai tiriamuoju laikotarpiu vidutiniškai per metus sudarė: (duomenys neskelbtini). Be to, AB „Mažeikių nafta“ dyzelino pardavimai į Latviją ir Estiją turėjo tendenciją didėti: lyginant 2004 m. su 2002 m., Latvijoje AB „Mažeikių nafta“ dyzelino pardavimai išaugo (duomenys neskelbtini). AB „Mažeikių nafta“ pardavimai Baltijos šalių teritorijoje 2004 m. sudarė (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodo, kad, apibrėždamas atitinkamą rinką, jis įvertino ir šias aplinkybes: prekybai tarp Baltijos šalių nėra jokių valstybinio reguliavimo kliūčių; šalyse taikomas vienodas benzino standartas; AB „Mažeikių nafta“ produktai gaminami pagal ES specifikacijas ir atitinka visus Latvijoje ir Estijoje galiojančius reikalavimus naftos produktams; be to, tyrimo laikotarpiu į Latviją ir Estiją importuojamiems naftos produktams nebuvo taikomi jokie muito mokesčiai, o logistikos kaštai Baltijos valstybių teritorijoje yra nežymūs ir labai panašūs. Taip pat būtina turėti omenyje, kad faktiškai AB „Mažeikių nafta“ derėjosi su pirkėjais dėl pardavimo būtent Baltijos šalių regione (ne atskirai šalimis ir ne platesniame regione) ir būtent nuo bendrai Baltijos valstybėse perkamo kiekio priklausė AB „Mažeikių nafta“ pirkėjų gaunamos nuolaidos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į šiuos pagrindinius faktinius ir teisinius ginčo aspektus:

Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas padarė daug procedūrinių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjo teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Kiekvienas iš šių pažeidimų atskirai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamus atsakovo aktus. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai ir nuosekliai motyvavo savo išvadas dėl atsakovo padarytų procedūrinių pažeidimų, o atsakovas šių teismo išvadų apeliaciniame skunde nepaneigė, bet pateikė nepagrįstus samprotavimus, kurie padaryti, neįsigilinus į bylos medžiagą ir teismo argumentaciją. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog atsakovo atliktas tyrimas negalėjo būti konfidencialus ir jis negalėjo būti slepiamas nuo pareiškėjo, dėl kurio jis ir buvo atliekamas. Apie atliekamą tyrimą bei jo tikslus detaliai turėjo būti informuojamas pareiškėjas bei visi kiti asmenys, su kuriais buvo susijęs tyrimas, nes toks informavimas yra svarbi šių asmenų teisių apsaugos bei tyrimo tinkamumo bei objektyvumo garantija. Šiuo atveju ypač buvo svarbu užtikrinti, kad pareiškėjas būtų tinkamai supažindintas su atsakovo 2005 m. kovo 7 d. nutarimu, kuriuo buvo išplėstas tyrimas, tačiau atsakovas to nepadarė. Tuo tarpu šiuo nutarimu tyrimas buvo pradėtas ir dėl kitų galimų pažeidimų (EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimo), kurie pagal savo pobūdį ir juos apibūdinančias aplinkybes skiriasi nuo prieš tai atsakovo tirtų pažeidimų. Dėl tyrimo išplėtimo pasikeitė pažeidimų kvalifikavimas ir atsirado griežtesnių sankcijų skyrimo galimybė. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas turėjo žinoti apie tyrimo išplėtimą, kad galėtų gintis nuo galimų kaltinimų papildomų pažeidimų padarymu. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo 2005 m. birželio 10 d. ir 2005 m. birželio 27 d. raštai negali būti laikomi tinkamu pareiškėjo informavimu apie išplėstą tyrimą bei jo tikslus. Šių raštų tikslas buvo visai kitas ir jais buvo siekiama gauti iš pareiškėjo papildomą medžiagą. Juose tyrimo papildymo klausimas nebuvo akcentuotas ir išsami informacija apie tyrimo papildymą bei jo tikslus nebuvo pateikta. Pareiškėjui iš šių raštų nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog tyrimas yra papildytas ir yra esmingai pasikeitę jo tikslai. Pareiškėjas nurodo, kad negalima sutikti su atsakovo argumentais, jog visi pagrindiniai įrodymai buvo surinkti iki 2005 m. kovo 7 d. konfidencialaus nutarimo dėl tyrimo papildymo priėmimo. Priešingai, iš bylos matyti, kad daug svarbių įrodymų buvo surinkta (pvz., buvo apklausti pareiškėjo partneriai ir konkurentai) jau po šios datos. Be to, iš esmės yra sunku atskirti bylos medžiagą pagal jos surinkimo laikotarpius bei atitinkamai vertinti jos reikšmingumą. Pareiškėjas nurodo, kad jis sutinka su atsakovo teiginiu, jog, Konkurencijos įstatymo prasme, AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinės įmonės sudaro vieną ūkio subjektą. Tačiau jis nesutinka su pozicija, jog ši aplinkybė, pasisakant dėl AB „Mažeikių nafta“ dukterinių įmonių veiklos, atleido atsakovą nuo pareigos priimti sprendimą pradėti tyrimą ir dėl dukterinių bendrovių. Atsakovas nutarime pradėti tyrimą turėjo nurodyti, kad tyrimas atliekamas dėl įmonių grupės arba išvardinti visas įmonės. Atsakovas pasirinko įmonių išvardijimo variantą, tačiau tyrimą atliko ir dėl įmonių, kurios nebuvo paminėtos nutarime dėl tyrimo pradėjimo, veiklos. Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija atsakovo teisės apklausų metu naudoti garso ar vaizdo įrašymo priemones, tačiau garso ar vaizdo įrašų darymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos fiksuoti apklausiamų asmenų parodymus raštu, kaip tai yra numatyta Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo galimybę naudotis atsakovo padarytais garso įrašais, tačiau šie įrašai nebuvo atlikti tinkamai. Jie buvo padaryti netinkamose laikmenose ir yra nekokybiški, dėl ko yra abejotinas jų turinio tikslumas, kuris, įrodinėjimo prasme, yra labai svarbus šioje byloje. Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintas byloje dalyvaujančių asmenų sąrašas nurodo tik tuos asmenis, kurie dalyvauja byloje be Konkurencijos tarybos pareigūnų. Pareigūnų dalyvavimas posėdyje yra privalomas, todėl jie negali būti nelaikomi proceso dalyviais. Be to, atskirose Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostose Konkurencijos tarybos pareigūnai yra minimi, jiems Konkurencijos tarybos posėdžiuose tiesiogiai suteikiant atitinkamas proceso dalyvių teises (Reglamento 90-92 punktai). Todėl Konkurencijos tarybos pareigūnai laikytini proceso dalyviais ir pareiškėjas jiems turėjo teisę užduoti klausimus, tačiau šią teisę atsakovas nepagrįstai apribojo. Pareiškėjas nurodo, kad minėto Darbo reglamento 68 punktas numato, kad sprendimą dėl posėdžio garso ar vaizdo įrašo darymo priima Konkurencijos taryba, kaip kolegiali institucija, tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendimą dėl pareiškėjo prašymo daryti įrašą priėmė tik Konkurencijos tarybos pirmininkas. Toks sprendimas negali būti laikomas visos Konkurencijos tarybos sprendimu, nes jis nebuvo priimtas kolegialiai, už tokį sprendimą nebuvo balsuojama. Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje trukmę bei sudėtingumą, pareiškėjui šiuo atveju buvo būtina daryti posėdžio garso įrašą, tačiau jam nebuvo tai leista. Dėl to buvo apribota jo teisė į gynybą, konkrečiai, teisė įvertinti posėdžio protokole esančią informaciją ir pateikti savo pastabas. Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija Konkurencijos tarybos teisės galutiniame nutarime nukrypti nuo pranešime apie atliktą tyrimą nurodytų tyrimo išvadų, tačiau bet koks nukrypimas nuo pranešimo apie atliktą tyrimą turinio yra galimas, tik užtikrinant kaltinamo ūkio subjekto teisę į gynybą, t. y. teisę duoti paaiškinimus dėl visų tyrimo išvadų ir aplinkybių (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba šios pareiškėjo teisės neužtikrino ir galutinį savo nutarimą grindė naujomis išvadomis bei faktinėmis aplinkybėmis. Negalima sutikti su atsakovo teiginiais, jog nutarime buvo nurodyta tik papildoma teisinė argumentacija, nes iš nutarimo turinio matyti, jog jame buvo pateiktos ir naujos faktinės aplinkybės (ypač šiuo atveju yra svarbios aplinkybės dėl naftos terminalų) bei naujos atitinkamos išvados, taip pat ir naujos išvados, susijusios su šiai bylai ypač reikšmingu rinkos apibrėžimo klausimu. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi atitinkama Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika dėl galimybės galutiniame nutarime nukrypti nuo suformuluoto kaltinimo, o apeliaciniame skunde nurodyti praktikos pavyzdžiai šiuo atveju yra netinkami. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nagrinėjamu atveju netinkamai informavo Europos Komisiją apie atliktą tyrimą ir tokiu būdu apsunkino Komisijos galimybę ne tik, esant reikalui, perimti tyrimą, bet ir pareikšti nuomonę, kuri, atsižvelgiant į Komisijos patirtį tokio pobūdžio bylose, galėtų būti ypač reikšminga teisingam susidariusios situacijos įvertinimui.

Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos tarybos pozicija dėl rinkos apibrėžimo šiuo atveju yra nenuosekli. Konkurencijos tarybos pranešime apie atliktą tyrimą prekės rinka buvo apibrėžta kaip dyzelino rinka ir benzino rinka, neišskiriant skirtingų tiekimo grandinės lygmenų (pvz., pardavimų iš gamyklos arba mažmeninės prekybos). Tuo tarpu skundžiamame 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Konkurencijos taryba atitinkamą prekės rinką apibrėžė kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos rinką ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinką. Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba šiuo atveju neteisingai apibrėžė prekės rinką. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu prekės rinkos apibrėžimu, pagal kurį išskiriama: (1) pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos arba DDU pardavimų rinka ir (2) didmeninių arba FOT pardavimų rinka. Šis rinkų išskyrimas teisingai padarytas, atsižvelgiant į transportavimo būdą ir atstumus, mokesčius ir rinkliavas, taikomas parduotoms prekėms, derybų pobūdį, tiekiamus produkto kiekius bei tai, kas vienu ir kitu atveju yra tiekėjai ir pirkėjai. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas kritikuoja rinkų atskyrimą pagal produktų transportavimo būdą, tačiau tokia jo pozicija prieštarauja jo paties bei Europos Komisijos precedentams (pvz., 2001 m. balandžio 5 d. Konkurencijos tarybos nutarimas Nr.43 dėl SP AB „Lietuvos geležinkeliai“).

Pareiškėjas nurodo, kad jo ir pirmosios instancijos teismo pateiktas rinkos apibrėžimas remiasi skirtingų tiekimo grandinės lygmenų išskyrimu ir konkurencijos sąlygų atitinkamame tiekimo grandinės lygmenyje įvertinimu. Vertinant konkurencijos sąlygas skirtinguose tiekimo grandinės lygmenyse, būtina atsižvelgti ir į paklausos ypatumus, t. y. pirkėją. Pareiškėjas nurodo, kad skirtinguose tiekimo grandies lygmenyse yra tenkinami skirtingų pirkėjų poreikiai. Pavyzdžiui, parduodant benziną ar dyzeliną mažmeninės prekybos lygmenyje per degalines, pirkėjas yra galutinis vartotojas, perkantis prekę savo asmeniniamsporeikiams. Tokiais atvejais kuras paprastai yra perkamas iš mažmenininko, nedideliais kiekiais. Akivaizdu, kad galutinis vartotojas niekada nepirks benzino ar dyzelino DDU sąlygomis (dideliais kiekiais) iš gamyklos arba autocisternomis (FOT sąlygomis) iš terminalų. Pareiškėjas nurodo, kad, parduodant didelius kiekius iš gamyklos, kai naftos produktai yra pristatomi pirminiu transportu (geležinkeliu, produktotiekiu, baržomis ar laivais), paprastai yra tenkinama dideles prekybines operacijas vykdančių ūkio subjektų paklausa. Tai gali būti ūkio subjektai, kurie turi didelius mažmeninės prekybos tinklus arba patys dideliais mastais vykdo didmeninę prekybą. Neretai didele paklausa pasižymintys pirkėjai turi savo naftos produktų saugojimo terminalus, iš kurių vykdo kitas prekybines operacijas. Transportavimo būdas geležinkeliu, barža, laivu ar vamzdynu (produktotiekiu) sudaro prielaidas per vieną kartą transportuoti didelius naftos produktų kiekius. Dėl šios priežasties tiekimai į terminalus paprastai yra vykdomi, perkant dideliais kiekiais iš gamyklos, o ne vykdant tiekimus mažesnius kiekius pervežančiu autotransportu, t. y. FOT sąlygomis.Dėl kaštų ekonomijos, didelių kiekių transportavimas dideliais atstumais yra naudingesnis (ekonomiškesnis) nei mažų kiekių transportavimas dideliais atstumais. Pareiškėjas nurodo, kad, vykdant didmeniniuspardavimusiš terminalų(autotransportu,FOTsąlygomis), yra tenkinama mažesnes prekybines operacijas vykdančių pirkėjų paklausa. Paprastai tai yra smulkūs didmenininkai (perpardavėjai) bei mažesni mažmenininkai. Kadangi tokių pirkėjų paklausa yra orientuota į santykinai mažus kiekius, jie paprastai perka prekę ne iš gamyklos, bet iš terminalų. Dėl nedidelio poreikio ar saugojimo talpų trūkumo jie gali būti fiziškai nepajėgūs pirkti geležinkelio cisternomis ar laivais gabenamus didelius kiekius. Be to, didesnių kiekių pirkimas paprastai reikalauja didesnių ekonominių pajėgumų. Todėl tokiems pirkėjams didelių kiekių pirkimas gali būti neparankus ir dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Jeigu tokių pirkėjų paklausos centras (pvz., degalinė) yra nutolęs nuo gamyklos, tokiems pirkėjams gali būti ekonomiškai naudingiau pirkti prekę už didesnę kainą iš šalia esančio terminalo nei gabenti, kad ir mažiau kainavusį, tačiau nedidelį produktų kiekį iš gamyklos. Pareiškėjas nurodo, kad didelius kiekius perkantis ir (ar) dideliais atstumais produktus gabenantis prekybininkas niekada nepirks nedidelių, autotransportu tiekiamų kiekių iš terminalo, ar tuo labiau - iš degalinės. Dėl to, didmeniniame (FOT pardavimų) lygmenyje ar mažmeninėje prekyboje parduodamas benzinas ar dyzelinas, šio pirkėjo požiūriu, nebus tinkamas pakaitalas benzino ar dyzelino pardavimams dideliais kiekiais iš gamyklos. Pareiškėjas nurodo, kad minėta pirkėjų paklausos analizė yra pagrindžiama ne vien jo pateikiamais duomenimis. 2006 m. lapkričio 7 d. Europos Komisijos sprendime leisti vykdyti Lenkijos įmonės PKN Orlen ir „Mažeikių naftos“ koncentraciją yra aiškiai nurodoma, kad, prieš priimdama šį sprendimą, Komisija atliko rinkos tyrimą, apėmusį tiek AB „Mažeikių nafta“ bei PKN Orlenkonkurentus, tiek ir pirkėjus. Komisijos sprendime nurodoma, kad rinkos respondentai pritarė kuro pardavimų iš gamyklos (dideliais kiekiais) ir didmeninių pardavimų išskyrimui bei nurodė, jog tai yra įprasta praktika. Pareiškėjas nurodo, kad prekės rinka yra objektyvi kategorija ir jos apibrėžimas turi būti grindžiamas pirkėjo paklausos analize. Tuo tarpu atsakovo teiginiai apie pareiškėjo su klientais sudarytų sutarčių sąlygas negali nei patvirtinti, nei paneigti jokio rinkos apibrėžimo, nes jie nieko nepasako apie pirkėjų poreikius ar konkurencijos sąlygas skirtinguose prekės tiekimo grandies lygmenyse. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, net ir vertindamas pareiškėjo su klientais sudarytų sutarčių turinį, nepagrįstai sutarčių sąlygas laikė vienodomis. Atsakovas neįvertino sutarčių esmės, neįsigilino į jų turinį bei į sąlygas, tiesiogiai neatsispindinčias sutarčių tektuose, kurios paneigia jo išvadas apie sutarčių vienodumą. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybė, jog kai kurie klientai pagal vieną sutartį pirko ir geležinkeliu, ir autotransportu gabenamą prekę, gali būti paaiškinama tuo, jog kai kurie klientai veikia keliose rinkose. Be to, transportavimo būdas nėra vienintelis kriterijus, kurio pagrindu išskirtinos rinkos. Taigi, faktas, jog vienas ir tas pats pirkėjas pirko ir geležinkeliu, ir autotransportu gabenamą prekę, ne tik nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo, bet dar kartą patvirtina, kad, atliekant rinkos analizę, svarbios ne tiek formalios - teisinės aplinkybės, kiek ekonominis susiklosčiusių santykių turinys.

Pareiškėjas nurodo, kad akcizo ar PVM sumokėjimo momentas nėra platinimo grandinės lygmens išskyrimo kriterijus. Platinimo grandinės lygmenis nulemia pats prekės platinimo būdas, t. y. kokiu keliu naftos perdirbimo gamykloje pagaminta prekė pasiekia vartotoją. Tuo tarpu akcizų ir PVM sumokėjimo momentas, lygiai taip pat kaip prekės transportavimo būdas ir kiti veiksniai, yra svarbus, įvertinant, ar skiriasi konkurencijos sąlygos skirtinguose prekės platinimo lygmenyse. Pareiškėjas nurodo, kad prekių, į kurių kainą yra įskaitytas akcizas ir PVM, pirkimas reikalauja didesnių apyvartinių lėšų nei perkant tą patį kiekį akcizu ir PVM neapmokestintų prekių. Dėl šios priežasties, didesnes prekybines operacijas vykdantiems ūkio subjektams yra palankiau pirkti DDU sąlygomis, kai akcizas ir PVM nemokami. Be to, eksportuojamos prekės nėra apmokestinamos akcizu ir PVM. Parduodant DDU sąlygomis laikoma, jog parduotas produktas nepatenka į rinką, į kurią jis atvežamas, todėl gali būti laisvai reeksportuojamas. Tai reiškia, jog DDU pardavimai tenkina eksportuojančių perpardavinėtojų poreikius. Taigi, akcizo ir PVM sumokėjimo momentas yra vienas iš ekonominių parametrų, sąlygojančių skirtumą tarp prekės pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninių pardavimų iš terminalų. Tai pripažino ir Europos Komisijos apklausti rinkos dalyviai.

Pareiškėjas nurodo, kad tokie ūkio subjektai, kaip (duomenys neskelbtini), neveikia tik kaip didmeniniai pardavėjai iš terminalų bei mažmeninių prekybos tinklų (degalinių) operatoriai, kaip bando įteigti atsakovas. (duomenys neskelbtini) yra tarptautinės, vertikaliai integruotos kompanijos. Jos ne tik įvairiuose lygmenyse prekiauja naftos produktais, tačiau vykdo naftos telkinių žvalgybą, eksploatavimą. Šie ūkio subjektai taip pat turi ir savo naftos perdirbimo gamyklas. Paprastai šių ūkio subjektų į Baltijos valstybes įvežami naftos produktai yra jų pačių gamyklose pagaminti benzinas ir dyzelinas. Šia prasme jie yra tokie patys gamintojai, kaip ir pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad tiek jo atlikta konkurencijos sąlygų analizė, tiek Europos Komisijos tyrimas parodė, jog pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos atveju atitinkamos rinkos geografinės ribos yra gerokai platesnės nei Konkurencijos tarybos siūlomas Baltijos valstybių geografinės rinkos apibrėžimas. Dėl šios priežasties pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) santykiai turi būti vertinami platesniame kontekste nei juos vertino Konkurencijos taryba. Pareiškėjas nurodo, kad paminėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas rinkoje susiduria su kitų kompanijų konkurencija, pasireikiančia naftos produktu importu į Baltijos valstybes.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas remiasi argumentu, jog FOT ir DDU sąlygomis benziną ir dyzeliną pirko ir dideli, ir maži didmenininkai. Tačiau atsakovas neatsižvelgia į tai, kad kai kurios įmonės gali veikti ne viename, bet keliuose skirtinguose tiekimo grandinės lygmenyse. Pareiškėjas nurodo, kad nors (duomenys neskelbtini) gali pirkti (ir perka) tiek DDU, tiek FOT sąlygomis, tačiau esmė yra tai, kad, pirkdami FOT sąlygomis, šie subjektai susiduria su kitomis konkurencijos sąlygomis nei pirkdami DDU sąlygomis. Taigi aplinkybė, jog kai kurie ūkio subjektai perka abiem būdais reiškia tik tai, kad jie veikia keliose prekėsrinkose, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad konkurencijos sąlygos tose rinkose yra vienodos.

Pareiškėjas nurodo, kad jo ir pirmosios instancijos teismo pateikto prekės rinkos apibrėžimo pagrįstumą patvirtina ir Europos Komisijos sprendimo dėl įmonių PKN Orlen ir „Mažeikių nafta“ koncentracijos argumentai. Tai, jog Komisija nurodė, kad galutinio rinkos apibrėžimo klausimas paliekamas atviras, nereiškia, jog į minėtą Komisijos sprendimą neturėtų būti atsižvelgiama. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad, nagrinėdama ūkio subjektų koncentracijų bylas, Komisija beveik niekada nepateikia galutinių rinkų apibrėžimų, ypač jeigu koncentracija nekelia grėsmės konkurencijai, nepriklausomai nuo to, kaip būtų apibrėžiama rinka. Tačiau, nors ir paliko prekės rinkos apibrėžimo klausimą atvirą, Komisija rėmėsi tokiu prekės rinkos apibrėžimu, kuris buvo labiausiai tikėtinas. Be to, Komisijos sprendime pateikta prekės rinkos analizė yra paremta faktiniu rinkos tyrimu - rinkoje veikiančių ūkio subjektų apklausa, o Komisijos pateikta rinkos analizė buvo atliekama iš esmės pagal tą pačią schemą, kaip tai nagrinėjamoje byloje siūlo daryti pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nurodo, kad jo ir pirmosios instancijos teismo pozicijų dėl rinkos apibrėžimo pagrįstumą taip pat patvirtina ir Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas dėl panašaus pobūdžio situacijos.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai apibrėžė geografinę rinką. Pareiškėjo nuomone, geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama taip: 1) benzino pardavimų iš gamyklos geografinė rinka apibrėžiama kaip Šiaurės Europa; 2) dyzelino pardavimų iš gamyklos geografinė rinka apibrėžiama kaip Šiaurės Europa ir Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (išskyrus Lietuvą iki 2004 m. gegužės l d. įstojimo į Europos Sąjungą, kur dėl galiojusio 15 procentų importo muito rinka galėjo būti siauresnė ir apimti tik Lietuvą, tačiau bet kokiu atveju neapėmė Baltijos valstybių); 3) didmeninės prekybos (dyzelinu ir benzinu) lygmenyje egzistuoja arba atskiros kiekvienos iš Baltijos valstybių nacionalinės rinkos, arba viena rinka, apimanti Baltijos valstybes ir aplink jas esančias teritorijas, iš kurių galėtų būti transportuojami produktai į Baltijos valstybes.

Pareiškėjas nurodo, kad nors Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo 3.2 skyrius yra pavadintas „Dėl terminalų ir naftos produktų saugojimo rezervuarų, kaip įėjimo į rinką kliūties naftos produktų importui iš Vakarų“, tačiau nei šiame skyriuje, nei Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiagoje nėra pateikiama faktinių duomenų apie terminalų rinką, kurie pagrįstų 3.2 skyriuje daromas išvadas. Pareiškėjas nurodo, kad tiek tyrimą atlikę Konkurencijos tarybos pareigūnai bylos nagrinėjimo Konkurencijos tarybos posėdyje metu, tiek Konkurencijos tarybos atstovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog Konkurencijos taryba neatliko Lietuvos naftos produktų terminalų rinkos išsamaus tyrimo ir visiškai neanalizavo terminalų rinkų Latvijoje ir Estijoje. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Konkurencijos tarybos išvados apie terminalų trūkumą nėra pagrįstos faktiniais duomenimis. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal jo surinktus duomenis ir atliktą analizę, atsakovo išvada, jog importą iš Šiaurės Europos riboja terminalų ar apyvartinių lėšų trūkumas, yra visiškai nepagrįsta.

Pareiškėjas nurodo, kad siauro, Baltijos valstybėmis apsiribojančio rinkos apibrėžimo nepalaikė nei Europos Komisija, nei Latvijos Respublikos konkurencijos taryba. Taip pat atsakovo pozicijos nepalaiko ir atitinkamoserinkose veikiantys ūkio subjektai.

Pareiškėjas nurodo, kad 2003 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr.A(4)-562/2003, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino pačios Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarime pateiktą išvadą, jog geografinės rinkos ribos sutampa su Lietuvos teritorija, t. y. rinka yra nacionalinė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo išvada, jog esminiai pokyčiai, nulėmę rinkos ribų išsiplėtimą įvyko per 2002-2004 metus, reiškia, jog geografinės rinkos apibrėžimas (apimtis) tiriamojo laikotarpio pradžioje (2002 m.) turėjo skirtis nuo apibrėžimo jo pabaigoje (2004 m.). Tačiau 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktas pareiškėjo padėties atitinkamoje rinkoje bei jo veiksmų įvertinimas rėmėsi prielaida, jog 2002 - 2004 metųlaikotarpiu atitinkamos rinkos geografinės ribos nesikeitė. Iš tikrųjų, atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime nėra konkrečiai nurodyta, kas ir kada įvyko bei kokiu momentu prieš tai buvusi nacionalinė rinka tapo Baltijos valstybių rinka.

Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai ignoravo aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) turi galimybę pereiti prie alternatyvių tiekimo šaltinių, t. y. nukreipti benzino ir dyzelino srautus iš gretimų geografinių teritorijų į Lietuvą, Latviją ir Estiją (ir šia galimybe yra naudojamasi). Konkurencijos tarybos pasirinkimas apibrėžti Baltijos valstybes kaip atskirą rinką dėl tariamo smulkiųjų didmenininkų negalėjimo importuoti (kas taip pat yra klaidinga išvada), neanalizuojant didžiųjų ūkio subjektų galimybių, ne tik prieštarauja rinkos apibrėžimo procesą reglamentuojantiems teisės aktams, bet ir ekonominei logikai.

Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai akcentuoja argumentą, jog AB „Mažeikių nafta“ yra vienintelė naftos perdirbimo gamykla Baltijos šalyse. Geografinės rinkos apibrėžimas turi būti grindžiamas situacijos rinkoje analize, o argumentas, jog AB„Mažeikių nafta“ yra vienintelė gamykla Baltijos valstybėse, yra grynai spekuliatyvus teiginys, nieko nepasakantis apie tai, su kokiais konkurenciniais veiksniais susiduria AB „Mažeikių nafta“. Konkurencijos taryba šiuo atveju privalėjo vadovautis ne spekuliatyviais geografiniais argumentais, bet atlikti rinkos tyrimą ir įtraukti į rinkos apibrėžimą visus tuos alternatyvius pakeičiamų produktų šaltinius (teritorijas), kurie konkuruoja arba gali konkuruoti su AB „Mažeikių nafta“ ir taip varžo AB „Mažeikių nafta“ galimybę elgtis nepriklausomai nuo konkurencinių jėgų.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pateikiama informacija apie pareiškėjo pardavimų dalį Baltijos valstybėse vienareikšmiškai nepagrindžia teiginio, jog atitinkama rinka yra Baltijos valstybės. Priešingai, ši informacija leidžia pagrįstai abejoti Konkurencijos tarybos išvadų teisingumu. Atsakovo pateikiami duomenys apie pareiškėjo pardavimų dalį patvirtina, jog importo konkurencija egzistuoja, t. y. kad pareiškėjas nėra vienintelis tiekėjas. Tam tikrais atvejais kitų naftos perdirbimo gamyklų pardavimų kiekis yra labai didelis ir gerokai viršija pareiškėjo pardavimus. Be to, atsakovo pateikiami duomenys yra tik vidutiniai ir negali tiksliai atspindėti konkrečios padėties. Šie duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjo pardavimų dalis turi tendenciją mažėti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėti atsakovo pateikti duomenys negali būti vertinami besąlygiškai, o turi būti atsižvelgiama į bylos įrodymų visumą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas šiuo atveju turėjo atlikti konkurencijos sąlygų analizę, tarp jų - sisteminę konkurencijos proceso, konkurentų, konkurentų rinkos dalių, prekybos srautų ir transporto kaštų analizę, bet to nepadarė.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstaisureikšmina aplinkybę, jog pareiškėjas su klientais derėjosi dėl pardavimų Baltijos valstybių regione, ir nepagrįstai traktuoja ją kaip Baltijos valstybių geografinės rinkos apibrėžimo įrodymą. Šis teiginys nieko nepasako apie tai, su kokiais konkurenciniais veiksniais susiduriama Baltijos valstybėse ir gretimose geografinėse teritorijose. Pareiškėjas nurodo, kad bendrus pirkimus visoms Baltijos šalims vykdė trys klientai: (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu žymiai daugiau pirkėjų benziną ir dyzeliną pirkdavo savo veiklai Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių procesinės normos konkurencijos teisės įgyvendinimo srityje nėra harmonizuotos. Todėl Lietuvos Respublikoje galioja joje priimti nacionaliniai teisės aktai, be kita ko, reglamentuojantys Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) vykdomas Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) ir Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – ir EB sutartis) pažeidimų tyrimo procedūras. Tačiau siekiant kiek galima labiau suderinti Lietuvos Respublikos ir ES konkurencijos santykius reglamentuojančias teisės normas, kaip tai numatyta KĮ 1 straipsnio 3 dalyje, ir užtikrinti tinkamą šių normų taikymą Lietuvos Respublikoje, reikia atsižvelgti ir į EB teisėje galiojančias procesines konkurencijos teisės taisykles.

Remiantis EB sutarties 10 straipsniu, negalima taikyti tokių nacionalinių procesinių normų, kurios EB sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymą labai apsunkintų arba padarytų praktiškai neįmanomu (veiksmingumo reikalavimas), ir taikyti mažiau palankias procesines normas, nei taikomos nacionalinių konkurencijos normų pažeidimų atvejais (ekvivalentiškumo reikalavimas).

Be to, atliekant tyrimą dėl galimo EB konkurencijos teisės pažeidimo ir nagrinėjant tokią bylą Konkurencijos taryboje, būtina laikytis bendrųjų EB teisės principų, o taip pat ir EB teisės sistemoje pripažįstamų tiriamų ūkio subjektų pagrindinių teisių, ypač teisės būti išklausytam ir teisės į gynybą. Šios teisės aiškiai įtvirtintos tiek Konkurencijos įstatyme, tiek ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003 bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau ir Darbo reglamento) 36 punkto nuostata „išskyrus atvejus, kai nutarimo paskelbimas gali pakenkti tyrimo eigai ir turi būti laikomas konfidencialiu“ ir 96 punkto nuostata „išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo viešas paskelbimas gali pakenkti Konkurencijos taryboje atliekamo tyrimo eigai. Tokiu atveju jis gali būti laikomas konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 daliai. Teismas, pripažindamas minėto norminio administracinio akto dalį neteisėta, konstatavo, jog ginčijamos Darbo reglamento nuostatos pagal savo turinį susijusios su esminiais viešojo administravimo procedūrų elementais, galinčiais turėti įtakos asmenų teisėms ir pareigoms, todėl negali būti reglamentuotos poįstatyminiame akte, o turi būti numatytos tik įstatymo lygiu.

Pareiškėjas yra nurodęs, jog Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7 d. nutarimopriėmimas dėl savo konfidencialaus pobūdžio ipso facto laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio visi minėto nutarimo pagrindu Konkurencijos tarybos atlikti veiksmai ir surinkti įrodymai turėtų būti pripažinti neteisėtais.

ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A¹⁴-416/2005).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar procesinių tiriamų ūkio subjektų teisių pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu procedūros pažeidimu, kuris būtų pagrindas panaikinti visą Konkurencijos tarybos nutarimą arba jo dalį, pirmiausiai būtina atsižvelgti į atitinkamas teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su asmens teisėmis ir pareigomis, bei į pažeidimo poveikį galutinio Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumui. Taigi teismas pirmiausiai turi įvertinti, ar nesant procedūrinio pažeidimo, Konkurencijos taryba būtų padariusi skirtingas išvadas dėl paties konkurencijos teisės pažeidimo padarymo fakto. Toks požiūris pripažįstamas ir Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Distillers Company Limited prieš Komisiją, 30/78, 26 punktą, Dalmine SpA prieš Komisiją, C 407/04P, 70 punktą, Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73 56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, 91 punktą, Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos T-25/95, T-26/95, T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95, T-39/95, T-42/95, T-43/95, T-44/95, T-45/95, T-46/95, T-48/95, T-50/95, T-51/95, T-52/95, T-53/95, T-54/95, T-55/95, T-56/95, T-57/95, T-58/95, T-59/95, T-60/95, T-61/95, T-62/95, T-63/95, T-64/95, T-65/95, T-68/95, T-69/95, T-70/95, T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, 156, 240-241 punktus ir kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2005 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 1S-27 ,,Dėl tyrimo „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams“ papildymo ir termino pratęsimo” Konkurencijos taryba nutarė papildyti tyrimą dalimi dėl AB ,,Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui (1 punktas), nutarimą laikyti konfidencialiu, iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijomis (2 punktas) ir pratęsti tyrimo terminą 3 mėnesiams, pratęsimo terminą pradedant skaičiuoti nuo 2005 m. kovo 15 dienos (3 punktas).

Taigi šiuo nutarimu nebuvo pradėtas naujas tyrimas, o tik pakoreguotas 2004 m. liepos 15d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1S-119 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnius tyrimo pradėjimo“ pagrindu pradėtas pirminis tyrimas, jį papildant dalimi dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB sutarties 82 straipsniui. Be to, kaip teisingai teigė apeliantas, tiek EB steigimo sutarties 82 straipsnio, tiek KĮ 9 straipsnio pažeidimas savo objektyviaisiais požymiais iš esmės nesiskiria. Abiem atvejais tiriamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Skiriasi tik tai, kad, taikant EB sutarties 82 straipsnį, būtina konstatuoti, jog piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi daro (gali daryti) reikšmingą poveikį prekybai tarp valstybių narių. Tačiau procedūrine prasme pažeidimu įtariamo ūkio subjekto padėtis nepasikeičia, nes tyrimas dėl EB steigimo sutarties 82 straipsnio atliekamas pagal Konkurencijos įstatymo nustatytą tyrimo procedūrą (KĮ 47 straipsnio 2 dalis). Nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas būtų žinojęs apie tyrimo išplėtimą dalimi dėl jo veiksmų atitikties EB sutarties 82 straipsniui, jis vis tiek būtų įpareigotas glaudžiai bendradarbiauti su Konkurencijos taryba ir pateikti atsakymus į faktinio pobūdžio klausimus, susijusius su vykdomu tyrimu dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Glaudaus bendradarbiavimo pareiga konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo procedūroje pripažįstama ir Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Orkem prieš Komisiją, 374/87, 27 punktą ir Aalborg Portland A/S ir kiti prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P and C-219/00 P, 62 punktą, Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje Mannesmannohren-Werke AG prieš Komisiją, T-112/98, 62 punktą ir kt.). Taigi net žinodamas apie išplėstą tyrimą, pareiškėjas nebūtų turėjęs jokių galimybių reikšmingai pakeisti savo gynybos strategijos. Pažymėtina tai, kad ir pats pareiškėjas nenurodė jokių svarių argumentų, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeistos jo teisės į gynybą ir teisė neduoti parodymų prieš save ir kaip būtų pakitęs Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo rezultatas, jei pareiškėjas būtų laiku sužinojęs apie minėto tyrimo išplėtimą.

Be to, iš Konkurencijos tarybos tyrimo metu nagrinėtų klausimų pobūdžio, pareiškėjas turėjo galimybę suprasti, jog tyrimas neapsiriboja vien geografinės Lietuvos Respublikos rinkos analize, bet aprėpia ir šalia esančias teritorijas.

Pažymėtina, jog teisės neduoti parodymų prieš save apimtis konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo procedūroje yra siauresnė negu baudžiamajame procese. Tiriamas ūkio subjektas negali atsisakyti suteikti informacijos motyvuodamas tuo, jog ji yra kaltinanti, t. y. gali būti naudojama, konstatuojant konkurencijos teisės pažeidimą. Tačiau Konkurencijos taryba savo klausimais negali piktybiškai versti tiriamų ūkio subjektų pripažinti pažeidimo padarymą. Toks principas pripažįstamas tiek Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Dalmine SpA prieš Komisiją, C-407/04 P, 34 punktą, Orkem prieš Komisiją, 374/87, 34 ir 35 punktus, sprendimą byloje Solvay prieš Komisiją, 27/88, o taip pat Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje Société Générale prieš Komisiją, T-34/93, 74 punktą), tiek yra įtvirtintas ir Reglamento Nr. 1/2003konstatuojamosios dalies 23 punkte.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog pareiškėjui ir jo darbuotojams ginčijamu laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13d. pateikti klausimai nebuvo tokie, dėl kurių, pasinaudojant tyrimo konfidencialumu, jie būtų piktybiškai verčiami pripažinti konkurencijos teisės pažeidimo padarymą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog Konkurencijos tarybos pareigūnai piktnaudžiavo, nuslėpdami ginčijamo 2005 m. kovo 7 d. nutarimo dalį dėl pareiškėjo veiksmų atitikties EB sutarties 82 straipsniui.

Todėl darytina išvada, jog konfidencialumo sąlygos įtvirtinimas ginčijamo 2005 m. kovo 7d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio turi būti naikinamas visas minėtas nutarimas. Taip pat nėra pagrindo pripažinti neteisėtais visus nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2005 m. liepos 13d. atliktus Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmus bei šiuo laikotarpiu surinktus įrodymus.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimu buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostatos, kuriomis remiantis Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7 d. nutarimas buvo laikomas konfidencialiu iki bus atlikti bendri tyrimo veiksmai su Latvijos ir Estijos konkurencijos institucijomis, buvo pripažintas prieštaraujančiu KĮ 20 straipsnio 6 daliai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinti Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, nors ir remiantis kitais argumentais, paliekamas galioti.

KĮ 26 straipsnio 4 dalis nustato, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, prieš atlikdami šiame straipsnyje nurodytus veiksmus, turi pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus.

Ši Konkurencijos įstatymo norma reglamentuoja Konkurencijos tarybos pareigūnų pareigą, prieš atliekant tyrimo veiksmus pateikti atitinkamą dokumentą, taip pat šio dokumento turinį. Tokios pareigos įtvirtinimu įstatyme siekiama suteikti tiriamiems ūkio subjektams, o taip pat kitiems tyrime dalyvaujantiems ūkio subjektams galimybę įsitikinti konkrečių Konkurencijos tarybos pareigūnų atliekamų tyrimo veiksmų teisėtumu, sužinoti savo bendradarbiavimo su Konkurencijos taryba pareigos apimtį bei KĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų įvykdymo terminus.

Priešingai nei teigia apeliantas, vykdant tyrimą, nepakanka remtis vien KĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog Konkurencijos taryba duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų – komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius bei kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, ir kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Tarybos uždaviniams vykdyti. To paties straipsnio 1 dalies 5 punkte aiškiai išskirta atskira Konkurencijos tarybos įgaliojimų grupė – tirti ir nagrinėti Konkurencijos įstatymo pažeidimus bei taikyti pažeidėjams atitinkamas sankcijas. Tuo tarpu būtent KĮ 26 straipsnis apibrėžia Konkurencijos tarybos pareigūnų konkrečias teises ir pareigas, atliekant tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų. Sistemiškai aiškinant šias Konkurencijos įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog KĮ 26 straipsnio 4 dalis taikytina ne tik pažeidimu įtariamo ūkio subjekto, bet ir kitų su tyrimu susijusių ūkio subjektų atžvilgiu. Todėl KĮ 26 straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos nepateikimas arba neišsamus pateikimas gali pažeisti tik konkretaus ūkio subjekto, dėl kurio atliekami KĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, teises. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš tyrime dalyvavusių ūkio subjektų (išskyrus pareiškėją) neskundė ginčijamu laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15d. iki 2005 m. liepos 13 d. jų atžvilgiu atliktų Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmų. Taip pat pažymėtina, jog aptariamo tyrimo metu valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Statistikos departamento) atžvilgiu atlikti Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmai turi būti vertinami ne Konkurencijos įstatymo, o Viešojo administravimo įstatyme numatytos tarnybinės pagalbos tarp viešojo administravimo institucijų kontekste, o bendradarbiavimas su kitų ES valstybių narių konkurencijos tarnybomis (nagrinėjamu atveju, Latvijos ir Estijos) – Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų pagrindu (Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors KĮ 26 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiga prieš atliekant tyrimo veiksmus, pateikti atitinkamą dokumentą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos tarybos pareigūnai privalo kiekvieną kartą pateikti atitinkamą Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo remiantis jos pareigūnai vykdys atskirus tyrimo veiksmus. KĮ 26 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta, jog tam, kad ūkio subjektas galėtų įsitikinti Konkurencijos tarybos pareigūnų atliekamų veiksmų teisėtumu, pakanka pateikti dokumentą, kuriame išvardijami atitinkamų Konkurencijos tarybos pareigūnų įgaliojimai, atliekamo tyrimo tikslai ir terminai. Konkurencijos tarybos pareigūnų įgaliojimai pirmiausiai atskleidžiami, nurodant atitinkamą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis šie pareigūnai įgyja teisę vykdyti tyrimo veiksmus. Nurodant tyrimo tikslą, pakanka paminėti, kad vykdomas vieno ar kito ūkio subjekto veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo ar EB sutarties nuostatoms tyrimas. KĮ 26 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai – tai Konkurencijos tarybos pareigūnų KĮ 26 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų vykdymo terminai. Taigi Konkurencijos tarybos pareigūnai, atliekantys Konkurencijos įstatymo ir EB sutarties 81 ar 82 straipsnio pažeidimo tyrimą, visuomet turėtų laikytis KĮ 26 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir kiekvieną kartą, prieš atliekant atskirus to paties straipsnio pirmojoje dalyje nurodytus veiksmus, pateikti atitinkamiems ūkio subjektams Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, trumpai atskleidžiantį jos pareigūnų įgaliojimus (atliekamų veiksmų teisinį pagrindą), tyrimo tikslą ir veiksmų įvykdymo terminus.

Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendime išplėstinė teisėjų kolegija aiškiai nurodė, jog Konkurencijos tarybos nutarimų konfidencialumas nenulemia to, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai negalės vykdyti KĮ 26 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos. Tai reiškia, jog konfidencialumo sąlygos negalima tapatinti su KĮ 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta informavimo pareiga. Tačiau pripažinus, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje nutarimą dėl tyrimo išplėtimo neteisėtai pripažino konfidencialiu, pripažintina, jog šis faktas sąlygojo ir minėtos informavimo pareigos pažeidimą.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje KĮ 26 straipsnio 4 dalies pažeidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, nes, atsižvelgiant į faktines ir teisines bylos aplinkybes bei konkrečius Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmus, kuriuos jie atliko ginčijamo konfidencialaus nutarimo pagrindu, aiškiai matyti, jog minėtas pažeidimas neturėjo jokio svarbaus poveikio galutinio Konkurencijos tarybos nutarimo turiniui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo paklausimuose Konkurencijos tarybos pareigūnai ginčijamu laikotarpiu nenurodė tik tyrimo išplėtimo fakto, tačiau laikėsi kitų KĮ 26 straipsnio 4 dalies reikalavimų – buvo nurodomas pirminis vykdomo tyrimo teisinis pagrindas ir tyrimo tikslas, atsakymų pateikimo terminai, o klausimai, apibrėžiantys atsakymų ribas, buvo formuluojami taip, jog nebuvo siekiama piktnaudžiauti respondentų nežinojimu apie minėtą tyrimo apimties išplėtimą (t. 7, b.l. 32-44; t. 28, b.l. 168-203; t. 38, b.l. 49).

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog visi per laikotarpį nuo 2005m. kovo 15d. iki 2005 m. liepos 13d. Konkurencijos tarybos pareigūnų vykdyti tyrimo veiksmai, o taip pat ir surinkti įrodymai, yra neteisėti, nes buvo pažeista KĮ 26 straipsnio 4 dalis, įpareigojanti Konkurencijos tarybos pareigūnus, prieš atliekant KĮ 26 straipsnio 1 dalyje išvardintus galimo KĮ 9 straipsnio ir EB sutarties 82 straipsnio pažeidimo tyrimo veiksmus, pateikti jos išduotą dokumentą, kuris patvirtintų šių pareigūnų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus.

Negalima pritarti ir pirmosios instancijos teismo argumentams, jog SIA „Mažeikių nafta Tirdzniecibas Nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ atžvilgiu buvo vykdytas neteisėtas tyrimas, tokį teiginį grindžiant tuo, jog šių įmonių atžvilgiu nebuvo priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo atlikimo ir tuo buvo pažeista KĮ 25 straipsnio 5 dalis. Kaip teisingai teigė apeliantas, ginčijamas Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22d. nutarimas buvo priimtas tik AB „Mažeikių nafta“ atžvilgiu, kuri yra patronuojanti įmonė SIA „Mažeikių nafta Tirdzniecibas Nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ atžvilgiu. Minėtos dukterinės įmonės negali naudotis veikimo laisve, nustatydamos savo ekonominį elgesį rinkoje, nes yra kontroliuojamos patronuojančios įmonės AB „Mažeikių nafta“. Pažymėtina ir tai, jog patronuojanti įmonė atsako ir už savo kontroliuojamų dukterinių įmonių veiksmus, jei tokia patronuojanti įmonė gali daryti lemiamą įtaką savo dukterinių įmonių ekonominiam elgesiui. Išimtimi galėtų būti tik tokia situacija, kai įrodoma, jog dukterinė įmonė elgėsi visiškai nepriklausomai nuo patronuojančios įmonės. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog SIA „Mažeikių nafta Tirdzniecibas Nams“ ir OU „Mažeikių Nafta Trading House“ elgėsi nepriklausomai nuo patronuojančios įmonės AB „Mažeikių nafta“ ir sudarė atskirus ūkio subjektus (KĮ 3 straipsnio 12 dalies prasme), kurių atžvilgiu reikėtų pradėti savarankiškus tyrimus. Toks dukterinių ir patronuojančių įmonių atsakomybės santykis bei įrodinėjimo naštos modelis yra pripažįstamas ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Stora Kopparbergs Bergslags AB prieš Komisiją, C 286/98 P, 27-29 punktus).

KĮ 26 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, įgyvendindami jiems įstatymų ir Konkurencijos tarybos suteiktas teises, tyrimo veiksmus įformina raštu – surašo dokumentus (aktus, protokolus, reikalavimus ir pan.), kurių formas ir užpildymo tvarką nustato Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija) 44 punkte nustatyta, jog pareigūnas atliekamus tyrimo veiksmus įformina raštu – surašo paaiškinimų, patikrinimo, paėmimo protokolus, aktus ir kitus dokumentus, kurių formas tvirtina Konkurencijos taryba, o 45 punktas numato, kad apklausiant asmenį, pareigūnas turi teisę pats savo ranka užrašyti paaiškinimus arba pasiūlyti tai padaryti apklausiamam asmeniui savarankiškai. Pareigūnas turi teisę patikrinimo metu daryti duodamų paaiškinimų garso ar vaizdo įrašą, apie tai pažymėdamas paaiškinimų protokole.

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas minėtas teisės normas, padarė išvadą, kad apklausų protokolai, kuriuose nėra atskleidžiamas išsamus duotų paaiškinimų turinys, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, nes jie neatitinka turiniui keliamų reikalavimų, o tuo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į gynybą, į teisingą procesą bei neužtikrinama pačių apklausiamųjų asmenų teisė duoti pastabas dėl protokolo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apklausų protokolai, kuriuose nėra atskleidžiamas išsamus duotų paaiškinimų turinys, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, kad garso įrašai taip pat gali būti pripažįstami įrodymais. Net pripažinus, kad Konkurencijos tarybos pareigūnai, nesurašydami išsamių paaiškinimų protokolų, stricto sensu pažeidė KĮ 26 straipsnio 5 dalį, tačiau negalima daryti išvados, jog dėl tokio formalaus procedūrinio pažeidimo, nustatant paaiškinimų turinį, negalima remtis garso įrašais, net jei garso įrašas Konkurencijos tarybos atliekamoje tyrimo procedūroje laikytinas antriniu įrodymų fiksavimo būdu.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog, darant garso įrašą, atimama galimybė pateikti pastabas dėl paaiškinimų turinio ir pasitikrinti, ar pareiškėjas teisingai suprato klausimus ir ar teisingai į juos atsakė. Įvertinus bylos medžiagą, matyti, jog pareiškėjo atstovams buvo sudaryta pakankamai galimybių naudotis Konkurencijos tarybos pareigūnų padarytais apklausų garso įrašais.Be to, pareiškėjas šioje byloje nepateikė pakankamai svarių argumentų, kodėl daryti garso įrašai dėl savo pobūdžio ar techninių savybių turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, garso įrašai šioje byloje pripažintini įrodymais ir turėtų būti vertinami kartu su kitais įrodymais.

Remiantis Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija) 68 punktu, Konkurencijos taryba turi teisę (o kartu ir diskreciją) spręsti dėl garso įrašo darymo ar jo nedarymo. Tokia Konkurencijos tarybos teisė nepaneigia pareiškėjo teisės prašyti daryti garso įrašą. Nors Konkurencijos tarybos pirmininkas, vienasmeniškai priimdamas sprendimą neleisti pareiškėjo atstovams daryti posėdžio garso įrašo, pažeidė Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. redakcija) 68 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus aptariamo posėdžio metu surašyto protokolo detalumą ir išsamumą bei atsižvelgiant į tai, kad posėdžio protokolas yra pagrindinė posėdžio eigos fiksavimo forma, darytina išvada, jog neleidimas daryti posėdžio garso įrašo pareiškėjo procesinių teisių nepažeidė.

Konkurencijos įstatymo 31 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas asmenų, kurie laikytini bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, nagrinėjamų Konkurencijos taryboje, proceso dalyviais ir proceso šalimis. To paties straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos dalyviai yra: pareiškėjas (tyrimo iniciatorius); asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą (įtariamas pažeidėjas); Konkurencijos tarybos sprendimu – kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla; valstybės valdymo ir savivaldos institucijų atstovai jų prašymu; Konkurencijos tarybos sprendimu – ekspertai, specialistai bei kiti asmenys. Pagal KĮ 31 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą, ir Konkurencijos tarybos sprendimu į bylą įtraukti kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla, laikomi proceso šalimis.

Bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje tvarką reglamentuoja Darbo reglamentas, kurio 91 punktas nustato, kad posėdyje pirmasis pasisako tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas, pristatydamas pranešimą apie atliktą tyrimą. Po to teisė pasisakyti suteikiama pareiškėjui (tyrimo iniciatoriui), asmeniui, įtariamam įstatymo pažeidimu, kitiems proceso dalyviams. Po kiekvieno pasisakymo proceso dalyviams gali būti užduodami klausimai. Iš eilės klausimus užduoda tarybos nariai, pareigūnas, pareiškėjas, asmuo, įtariamas pažeidęs įstatymą, kiti proceso dalyviai.

Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, aiškinant minėtų teisės aktų nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog atitinkamą tyrimą atlikęs Konkurencijos tarybos pareigūnas nelaikytinas proceso dalyviu. Todėl, atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos darbo reglamento 91 punktą, kiti proceso dalyviai neturi teisės užduoti jam klausimų bylos nagrinėjimo metu. Tačiau posėdžio pirmininkas, kai jis mano, jog tai yra būtina, norint pašalinti kilusius neaiškumus, gali leisti proceso dalyviams užduoti klausimus tyrimą atlikusiam Konkurencijos tarybos pareigūnui.

Pažymėtina, jog bylų nagrinėjimas Konkurencijos tarybos posėdyje yra administracinė procedūra, kurios pagrindinis tikslas – išklausyti pažeidimo padarymu įtariamų ir nuo tokių pažeidimų nukentėjusių ūkio subjektų nuomonę dėl atlikto tyrimo išvadų. Bylos, nagrinėjamos Konkurencijos taryboje, proceso dalyviai neturi tokių teisių, kokias turi teisminio proceso dalyviai. Taigi tik teisminiame procese Konkurencijos taryba tampa lygiateise proceso šalimi, kurios atstovams gali būti užduodami su byla susiję klausimai.

KĮ 32 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę. KĮ 36 straipsnio 3 dalis numato, kad Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus.

Panašios nuostatos įtvirtintos ir EB teisėje. Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Europos Bendrijų Komisija, prieš priimdama atitinkamus sprendimus, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektais, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus (kitaip – kaltinimus), o savo sprendimus ji grindžia tik tais prieštaravimais (kaltinimais), dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų. Be to, Komisijos reglamento Nr. 773/2004 11 straipsnyje numatyta, jog Komisija, priimdama sprendimus, nagrinėja tik tuos prieštaravimus (kaltinimus), dėl kurių ūkio subjektai galėjo pateikti savo komentarus.

Teisingumo Teismo praktikoje irgi yra aiškinama pranešimo apie kaltinimus, kurie savo pobūdžiu ir prigimtimi prilygintini Konkurencijos tarybos pranešimams apie atliktą tyrimą, paskirtis ir teisinė reikšmė bei suformuluoti konkretūs pranešimo apie kaltinimus vertinimo principai. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, visų pirma pažymėtina, jog teisė į teisingą procesą reikalauja, kad pažeidimo padarymu įtariamam ūkio subjektui per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo bei dėl Komisijos dokumentų, pateiktų pagrindžiant jos teiginį dėl EB sutarties pažeidimo buvimo (žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Transocean Marine Paint Association prieš Komisiją, 17/74, 15 punktą ir sprendimo byloje Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, 10 punktą). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog pranešimas apie kaltinimus yra tik procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant Komisijai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais (žr. Teisingumo Teismo nutarties byloje British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, 13 ir 14 punktus). Taigi pranešimas apie kaltinimus yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi šalių pateiktomis pastabomis ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05, 62 punktą).

Teisingumo Teismas taip pat yra pabrėžęs, jog Komisija turi atsižvelgti į visos administracinės procedūros elementus tam, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir teisiniu bei faktiniu požiūriu papildytų argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus. Taigi Komisija neprivalo laikytis pranešime apie kaltinimus pateikto faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo. Priešingai, ji turi galutinį sprendimą motyvuoti savo galutiniais vertinimais, pagrįstais viso tyrimo rezultatais, kurie žinomi formalios procedūros užbaigimo momentu (žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Bertelsmann AG ir Sony Corporation of America prieš Independent Music Publishers and Labels Association (Impala), C-413/06 P, 63 ir 64 punktus ir minėtos nutarties byloje British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 15 punktą).

Atsižvelgiant į tokias savo pobūdžiu ir prigimtimi panašias EB teisės nuostatas bei jų teisminį aiškinimą, darytina išvada, jog ir KĮ 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma nereikalauja, kad Konkurencijos taryba galutiniame nutarime perrašytų pranešimą apie atliktą tyrimą. Konkurencijos taryba turi tik remtis pranešime pateiktomis pagrindinėmis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Kaip teisingai nurodė apeliantas, minėtos normos pagrindinis tikslas yra informuoti konkurencijos teisės pažeidimo padarymu įtariamą ūkio subjektą, dėl kokio konkretaus pažeidimo padarymo jis yra įtariamas ir kokiais įrodymais šis įtarimas grindžiamas, taip suteikiant jam galimybę apsiginti, prieš Konkurencijos tarybai priimant galutinį nutarimą. Todėl 2005 m. liepos 1d. pranešimas „Apie atliktą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ savo turiniu neturėjo būti identiškas 2005 m. gruodžio 22d. Konkurencijos tarybos nutarimui Nr. 2S-16 ir galėjo būti pakeistas, pasikeitus vertinimui, kurį atliko Konkurencijos taryba, kaip kolegiali institucija, remdamasi paaiškinimais ir pastabomis, kurias jai pateikė proceso dalyviai, ir papildytas kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas galėjo duoti savo paaiškinimus. KĮ 36 straipsnio 3 dalį aiškinant priešingai, būtų pažeisti Konkurencijos tarybos kaip kolegialios institucijos ir jos administracijos funkcijų atribojimo principai, o kartu prarastų reikšmę konkurencijos teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso skirstymas į dvi savarankiškas tyrimo ir bylų nagrinėjimo stadijas (KĮ IV ir V skyrius, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 20 straipsnis, 27 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1 dalis). Taigi KĮ 36 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip draudžianti Konkurencijos tarybai, priimant galutinį nutarimą, pakeisti jos administracijos pranešime apie atliktą tyrimą pateiktas išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių kvalifikavimo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 2S-16 pateiktas atitinkamos rinkos apibrėžimas, argumentai dėl planinių nuolaidų ir kelio paralelinei prekybai užkirtimo laikytini surinktų faktinių aplinkybių įvertinimu, kuris, kaip jau minėta, teisėtai priskirtinas Konkurencijos tarybos, kaip kolegialios institucijos, kompetencijai. Be to, įvertinus 2005 m. liepos 1 d. pranešime ir ginčijamame nutarime išdėstytas faktines aplinkybes dėl terminalų ir naftos produktų saugojimo rezervuarų, pažymėtina, jog priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtos faktinės aplinkybės nelaikytinos naujomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, galutiniame nutarime yra tik koreguojami, patikslinami duomenys, surinkti tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu (žr. 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 3.2. punktą, 7–8 p. ir 2005 m. liepos 1 d. pranešimo 6–8 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas pažeidė KĮ 36 straipsnio 3 dalį, o taip pat pareiškėjo teisę į gynybą ir į teisingą procesą, pripažintina nepagrįsta.

Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos informuoja Komisiją apie sprendimo, kuriuo reikalaujama nutraukti pažeidimą, priimami įsipareigojimai arba panaikinama teisė pasinaudoti bendrosios išimties reglamento nuostatomis, priėmimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo. Tuo tikslu jos pateikia Komisijai bylos santrauką ir numatomą priimti sprendimą arba, jo neturint, bet kurį kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Ši informacija gali būti pateikta ir kitų valstybių narių konkurencijos institucijoms. Komisijos prašymu, veikianti konkurencijos institucija pateikia Komisijai kitus jos turimus dokumentus, reikalingus bylai įvertinti. Su Komisijai pateikta informacija gali būti supažindintos kitų valstybių narių konkurencijos institucijos. Be to, nacionalinės konkurencijos institucijos tarpusavyje gali keistis informacija, būtina bylai, kurią jos nagrinėja pagal Sutarties 81 arba 82 straipsnį, įvertinti.

Nepaisant to, jog pagal EB steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalį, Reglamentas Nr. 1/2003 yra visuotinai privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas, šio reglamento 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis privatūs asmenys remtis negali, nes jos jiems nesuteikia jokių teisių ar pareigų. Jau pačiame reglamente įtvirtintas 11 straipsnio pavadinimas „Komisijos ir valstybių narių institucijų bendradarbiavimas“ ir IV skyriaus pavadinimas „Bendradarbiavimas“, o taip pat minėto straipsnio nuostatų turinys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog šios nuostatos reglamentuoja tik į Europos konkurencijos tinklą susijungusių valstybių narių konkurencijos institucijų ir Europos Bendrijų Komisijos bendradarbiavimą. Tokią išvadą patvirtina ir Komisijos pranešimo dėl bendradarbiavimo konkurencijos institucijų tinkle (Nr. 2004/C101/03) 4 punktas, kuriame pažymėta, jog konsultacijos ir keitimasis informacija Europos konkurencijos tinklo viduje yra valstybių institucijų, atsakingų už konkurencijos įstatymų įgyvendinimą, reikalas ir nekeičia jokių teisių ar pareigų, kylančių iš įmonėms taikomos Bendrijos ar nacionalinės teisės. Kiekviena konkurencijos institucija lieka visiškai atsakinga už tai, kad kiekviena jų turima byla būtų tinkamai nagrinėjama.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalies įgyvendinimu, yra nepagrįstos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu reikėtų naikinti Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7d. nutarimo Nr.1S-27 ,,Dėl tyrimo ,,Dėl AB ,,Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams” papildymo ir termino pratęsimo” rezoliucinės dalies pirmą ir trečią punktus bei Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22d. nutarimo Nr. 2S-16 ,,Dėl AB ,,Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui” rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus.

Remiantis teismų praktika, pabrėžtina, jog tam, kad būtų įrodyti KĮ 9 straipsnyje bei EB steigimo sutarties 82 straipsnyje numatyti pažeidimai, būtina atlikti pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizę, susidedančią iš kelių susijusių, tačiau nuosekliai sekančių etapų: pirma, turi būti nustatyta atitinkama rinka, kuri apibrėžiama pagal prekės ir geografinę rinką; antra, turi būti įvertinta, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką toje atitinkamoje rinkoje; trečia, turi būti įvertinta, ar tiriami veiksmai yra piktnaudžiavimas; ketvirta, taikant EB steigimo sutarties 82 straipsnį, būtina įrodyti poveikį prekybai tarp ES valstybių narių. Kadangi visi šie etapai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, todėl nors vieno iš jų neteisingas įvertinimas savaime sąlygoja neteisingas galutines išvadas bei paskesnio etapo išvadas.

Atsižvelgiant ir į Teisingumo Teismo praktiką (žr. 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/84, 34 punktą; 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo byloje British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84,62 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo byloje Thyssen Stahl prieš Komisiją, C-194/99 P, 78 punktą), pažymėtina, jog nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti KĮ 9 straipsnio ir EB steigimo sutarties 82 straipsnio taikymo sąlygas, vertindamas Konkurencijos tarybos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, tačiau teismas turi patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės bylos aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Kadangi atitinkamos rinkos apibrėžimas yra sudėtingas ekonominio pobūdžio tyrimas, todėl su tuo susijusios Konkurencijos tarybos išvados turi būti tikrinamos iš esmės tik pagal minėtus aspektus, giliau neanalizuojant su atitinkama rinka susijusių konkrečių materialinio pobūdžio išvadų teisingumo ar pagrįstumo.

Atsakovas 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 2S-16 atitinkamą prekės rinką apibrėžė kaip naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos rinką ir naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinką. Tačiau pirmosios instancijos teismas su atsakovo pateiktu prekės rinkos apibrėžimu nesutiko ir nurodė, jog atsakovas nepagrįstai į vieną rinką (pardavimai iš gamyklos) sujungė pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (DDU pardavimai) ir didmeninius pardavimus autotransportu (FOT pardavimai). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime į atskiras prekės rinkas išskyrė pardavimus dideliais kiekiais iš gamyklos (vykdomus DDU sąlygomis geležinkeliu, laivais ar naftotiekiu), apimančius importą bei pardavimus dideliais kiekiais, kai produktai tiekiami į saugojimo terminalus, ir į didmeninius pardavimus autotransportu (FOT sąlygomis), kurie apima pardavimus iš nuosavų arba nuomojamų sausumos terminalų smulkiems perpardavėjams, mažmenininkams ar dideliems (pramoniniams) galutiniams vartotojams.

Nesant konkrečių ir nepaneigiamų kriterijų aptariamos atitinkamos rinkos apibrėžimui, būtina kuo išsamiau ir visapusiškiau įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių argumentus, kartu atsižvelgiant į pačią naujausią Europos Komisijos praktiką nagrinėjamais klausimais.

KĮ 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodyti pažeidėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Tačiau skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime nėra pakankamai išsamiai paaiškinama, kodėl Konkurencijos taryba ignoravo daugelį pareiškėjo pateiktų argumentų ir kodėl buvo pasirinktas ne toks prekės rinkos apibrėžimas, kokį siūlė pareiškėjas. Grįsdamas savo poziciją dėl prekės rinkos išskyrimo į DDU pardavimų ir FOT pardavimų rinkas, pareiškėjas rėmėsi ne tik Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, bet ir tarptautinių naftos pramonės ekspertų (duomenys neskelbtini) išvadomis, Europos Komisijos ir Latvijos konkurencijos tarybos praktika, o taip pat – pačios Konkurencijos tarybos 2001 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr.43 „Dėl SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 9 straipsnio 3 punkto reikalavimus tyrimo nutraukimo“. Nepaisant to, Konkurencijos taryba savo galutiniame nutarime neaptarė daugelio tarptautinių naftos pramonės ekspertų išvadų, giliau neanalizavo su nagrinėjamais klausimais susijusios Europos Komisijos, Latvijos konkurencijos tarybos ir savo pačios praktikos ir tinkamai nepagrindė savo argumentų, kodėl Konkurencijos tarybos išvados, padarytos 2005m. gruodžio 22d. nutarime, skiriasi nuo minėtų institucijų padarytų išvadų.

Taip pat pažymėtina, jog atsakovas nepakankamai įvertino, ar skirtinguose tiekimo grandinės (platinimo) lygmenyse susiduriama su skirtingomis konkurencinėmis sąlygomis, kaip konkrečiai skiriasi naftos produktų (benzino ir dyzelino) paklausos ir pasiūlos struktūra, rinkodara ir kainodara bei sudaromų sutarčių sąlygos priklausomai nuo to, kokiame platinimo lygmenyje ir kokiems konkretiems klientams šie produktai parduodami. Konkurencijos taryba turėjo įvertinti kiekvieno platinimo lygmens specifiką, juose veikiančių subjektų ir jų vykdomos veiklos ypatumus, o taip pat konkrečius šių subjektų poreikius. Atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundą 2.6 dalyje išdėstytus pareiškėjo argumentus, kyla pagrįstų abejonių, ar Konkurencijos taryba tinkamai išskyrė nagrinėjamose rinkose egzistuojančius tiekimo grandinės lygmenis ir juose vykstančius konkurencinius santykius ir ar gerai apskaičiavo šiose rinkose veikiančių subjektų rinkos dalis.

Norint teisingai nustatyti prekės rinką nagrinėjamu atveju, būtina papildomai įvertinti paminėtus aspektus. Tik tiksliai apibrėžus atitinkamą rinką, galima toliau nagrinėti su galimu pareiškėjo piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi susijusias aplinkybes.

Kalbant apie geografinės rinkos apibrėžimą, reikia pažymėti, kad Konkurencijos taryba neatliko išsamios ir visapusiškos geografinės rinkos analizės, neįvertino visų reikšmingų rinkos tyrimo kriterijų, todėl jos išvados negali būti laikomos pagrįstomis. Konkurencijos taryba neatliko tinkamo teisinio, faktinio ir ekonominio geografinių rinkų įvertinimo, kuris yra reikalingas, norint teisingai apibrėžti atitinkamą rinką.

Šiame kontekste dėmesys atkreiptinas ypač į tai, kad Konkurencijos taryba nepakankamai išanalizavo konkurencijos sąlygų už Baltijos valstybių ribų, nevertino naftos produktų pasiūlos ir paklausos Baltijos jūros regione per atitinkamą laikotarpį. Benzino ir dyzelino prekybos srautų į Baltijos valstybes ir iš Baltijos valstybių analizė iš esmės apsiribojo tik Lietuvos prekybos su Lenkija įvertinimu, nors byloje yra duomenų, jog importas iš Vakarų Europos, ypač Švedijos, Norvegijos ir Suomijos (benzino ir dyzelino) ir iš Rytų šalių (dyzelino) taip pat galėjo būti reikšmingas, apibrėžiant geografinę rinką, ypač pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos lygmenyje, kuriame transportavimo kaštai paprastai sudaro nedidelę naftos produkto kainos dalį. Norint atskirti minėtas geografines teritorijas nuo Baltijos šalių teritorijos, nepakanka nurodyti, jog toks importas vyksta jūros keliu ir kad tai susiję su būtinybe turėti importo terminalus uostuose, su didelio kiekio naftos produktų pirkimu iš karto, su būtinybe turėti daug apyvartinių lėšų ir su kita tokio verslo organizavimo specifika. Atvirkščiai, būtina konkrečiai įvertinti logistikos jūra kaštus, įvertinti ar minėtas importas buvo realus bei ekonomiškai pagrįstas. Pažymėtina ir tai, jog Konkurencijos taryba nepakankamai pasisakė dėl pareiškėjo pateiktų duomenų, kurie gali būti reikšmingi geografinės rinkos apibrėžimui, įvertinimo, t.y dėl konsultacinės firmos (duomenys neskelbtini) analizės, konsultacijų bendrovės (duomenys neskelbtini) analizės, (duomenys neskelbtini) atlikto tyrimo. Byloje taip pat yra duomenų, kurie kelia abejonių dėl Konkurencijos tarybos išvadų, susijusių su naftos produktų terminalų trūkumu, kaip kliūtimi patekti į rinką, pagrįstumo.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant, turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Tai ypač svarbu viešojo administravimo procedūrose, kurios baigiasi sankcijų skyrimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22d. sprendimas byloje Nr. A²⁴⁸-2207-2006).

Kadangi Konkurencijos taryba neištyrė visų atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingų aplinkybių, nepašalino kai kurių faktinio pobūdžio abejonių ir nepakankamai motyvavo savo pasirinktą rinkos apibrėžimą, taip pažeisdama KĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, Konkurencijos tarybos 2005m. gruodžio 22d. nutarime padarytos išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir objektyviomis. Šiems trūkumams pašalinti, kiek tai objektyviai įmanoma, būtina atlikti papildomą tyrimą. Todėl Konkurencijos tarybos 2005m. gruodžio 22d. nutarimo pirmas, antras ir trečias punktai naikintini, grąžinant bylą Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Ričardas Piličiauskas