Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei

dalyvaujant pareiškėjo atstovams A.S., adv. Vygantui Barkauskui

atsakovo atstovui V.G.

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams M.V., V. Š.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos UAB „Akmenės energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-12-28 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Akmenės energija“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėja skundu (b.l. 3-8) prašė teismą: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - Taryba) 2005-06-23 nutarimą Nr. 1S-72 (toliau - Nutarimas), kuriuo atsakovė nutarė atsisakyti pradėti tyrimą pagal UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Ukmergės energija“ 2005-03-30 prašymus atlikti tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 ir 5 straipsnių nuostatoms, grąžinant bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti; 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2005-03-30 pareiškimu kreipėsi į atsakovę, prašydama: 1) nustatyti, ar 2005 metais AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo laisviesiems gamtinių dujų vartotojams rinkoje; 2) nustatyti, ar 2005 metais UAB „Dujotekana“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo laisviesiems gamtinių dujų vartotojams rinkoje; 3) nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra sudariusios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudžiamo susitarimo; 4) nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, atsisakydama sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Akmenės energija“ 2004 m. II pusmečiui ir 2005 metams; 5) jei bus nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“, atsisakydama sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, pažeidė Konkurencijos įstatymą (piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi), įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ nutraukti neteisėtą veiką ir sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Akmenės energija“, nustatant šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas; 6) jei bus nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“ pažeidė Konkurencijos įstatymą - skirti piniginę baudą.

Pareiškėja mano, kad atsakovės 2005-06-23 nutarimas Nr.1S-72, kuriuo ji atsisakė pradėti tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintinas, o byla grąžinta atsakovei papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėja paaiškino, kad 2004 metais trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos dujos“ gavus papildomus gamtinių dujų, skirtų parduoti Lietuvos Respublikoje, kiekius 2004 metų II pusmečiui, UAB „Akmenės energija“ 2004-05-18 ir 2004-06-16 kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“, prašydama parduoti gamtinių dujų 2004 metų II pusmečiui. AB „Lietuvos dujos“ 2004-06-28 raštu pranešė, kad sutarties nesudarys. 2004-10-20 Bendrovė vėl kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“, prašydama parduoti gamtinių dujų 2005 metais. 2004-11-04 AB „Lietuvos dujos“ pranešė, kad, patikslinus vartotojų prašomus gamtinių dujų kiekius, spręs dėl dujų pardavimo UAB „Akmenės energija“. Negaudama atsakymo, 2004-12-31 pareiškėja dar kartą kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų tiekimo 2005 metams. 2005-01-04 gavo AB „Lietuvos dujos“ neigiamą atsakymą, todėl buvo priversta sudaryti dujų pirkimo-pardavimo sutartis su antruoju gamtinių dujų importuotoju į Lietuvą, t.y. trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Dujotekana“, ir 2005 m. pirkti dujas žymiai didesne kaina nei jas parduoda AB „Lietuvos dujos“.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovė 2005-06-23 nutarimu atsisakė pradėti tyrimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatoms, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymo 13,14 straipsniais dėl dujų rinkos atvirumo laipsnio bei kainų reguliavimo, konstatavusi, jog pareiškėjos skundas iš esmės yra susijęs su gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos, perkant jas iš AB „Lietuvos dujos“, reguliavimu, o pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnį skundus dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveiklumo perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau -VKEKK), todėl gamtinių dujų kainų reguliavimo klausimai ir bendrovių skundai, susiję su gamtinių dujų įmonių veikla ar neveikimu tiekiant (parduodant) dujas, nepriskirtini Tarybos kompetencijai. Pareiškėjos manymu, atsakovės nutarimas yra nepagrįstas, kadangi UAB „Akmenės energija“ pareiškime keliami žymiai platesni nei su AB „Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina susiję klausimai. Pareiškime gamtinių dujų kainos klausimas tik vienas iš motyvų, pagrindžiančių tyrimo būtinumą, kai kurie pareiškime išdėstyti klausimai iš viso nesusiję su AB ''Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina. Pareiškėjos teigimu, reikšminga yra tai, jog ji nėra gamtinių dujų iš AB „Lietuvos dujos“ pirkėja. UAB „Akmenės energija“. Be to, pareiškime keliami klausimai ne tik dėl AB „Lietuvos dujos“, bet ir dėl UAB „Dujotekana“ veiksmų. Pareiškėja atkreipė dėmesį inter alia prašiusi nustatyti, ar 2005 metais tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo laisviesiems gamtinių dujų vartotojams rinkoje, taip pat ar AB „Lietuvos dujos“ nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, atsisakydama sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su pareiškėja 2004 metų II pusmečiui ir 2005 metams. Pareiškėja rėmėsi Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis argumentuodama, kad jos pareiškime išdėstytų klausimų sprendimas yra atsakovės kompetencijoje.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad gamtinių dujų tiekime į Lietuvą ir pardavime laisviesiems vartotojams de facto neveikia laisvos rinkos dėsniai, kadangi yra tik du importuotojai, kurie iš Rusijos Federacijos AAB „Gazprom“ importuoja gamtines dujas, skirtas pardavimui laisviesiems vartotojams, t.y. AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“. Pareiškėja paaiškino, kad pagal žiniasklaidoje skelbtus duomenis AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. laisviesiems vartotojams turėtų parduoti apie 58 %%, o UAB „Dujotekana“ - apie 42 %% dujų, 2004 metais šios proporcijos buvo atitinkamai apie 35 %% (AB „Lietuvos dujos“) ir 65 %% (UAB „Dujotekana“). Todėl, pareiškėjos manymu, abu nurodyti tretieji suinteresuoti asmenys 2005 m. atitinka dominuojančios padėties sąvoką, išaiškintą Konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 3 straipsnio 11 dalyje. Pareiškėja paaiškino, jog AB „Lietuvos dujos“ atsisakius sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis, ji turi pirkti dujas iš UAB „Dujotekana“ ir mokėti po 316 Lt/1000 m3, kai tuo tarpu AB „Lietuvos dujos“ parduodamų gamtinių dujų kaina neoficialiais duomenimis svyruoja tarp 240 ir 275 Lt/1000 m3. Pareiškėja pabrėžė, jog atsakovė neįvertino to, kad UAB „Akmenės energija“ yra ne tik laisvasis gamtinių dujų vartotojas, bet ir šilumos tiekimo įmonė, kuri vienintelė tiekia šilumą ir karštą vandenį galutiniams vartotojams - gyvenamiesiems namams, švietimo ir gydymo įstaigoms, administraciniams ir gamybiniams pastatams Naujojoje Akmenėje, Akmenėje ir Ventos gyvenvietėje Akmenės rajone. Pareiškėja paaiškino, jog AB „Lietuvos dujos“ 2005 metais parduoda gamtines dujas visoms Lietuvos šilumos tiekimo įmonėms - gamtinių dujų laisviesiems vartotojams, išskyrus UAB „E energija“ įmonių grupei priklausančias UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Ukmergės energija“. Jos manymu, atsakovė turėjo spręsti, ar AB „Lietuvos dujos“ nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, atsisakydama parduoti gamtines dujas pareiškėjai ir taip išskirdama ją iš kitų analogiškoje padėtyje esančių šiluminės energijos tiekėjų-laisvųjų vartotojų. Kadangi sąnaudos gamtinėms dujoms pagamintos šilumos energijos kainoje sudaro apie 50%%, atitinkama dalimi padidėja ir šilumos energijos, kurią naudoja galutiniai vartotojai, kaina. Todėl atsakovė, pareiškėjos manymu, taip pat turėjo vertinti, ar nėra pažeidžiami šiluminės energijos vartotojų interesai.

Pareiškėja nurodė, jog pagrindą tyrimui, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra sudariusios KĮ 51 straipsnio 1 dalyje aptarto draudžiamo susitarimo, suteikia ne tik aplinkybės, kad minėti tretieji suinteresuoti asmenys užima dominuojančią padėtį parduodant gamtines dujas laisviesiems vartotojams, kad perka dujas iš to pačio ūkio subjekto AAB „Gazprom“, kuri yra ir AB „Lietuvos dujos“ akcininkas, bet ir žiniasklaidoje skelbta informacija, jog tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Dujotekana“ Lietuvoje dujas parduoda AB „Lietuvos dujos“, taikydamas 6-8 kartus mažesnį antkainį nei kitiems gamtinių dujų pirkėjams, tame tarpe UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Ukmergės energija“. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Akmenės energija“ prašė Tarybos, nustačius, jog AB „Lietuvos dujos“ pažeidė KĮ, skirti jai piniginę baudą, taip pat į Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, jog Konkurencijos taryba tiria ir nagrinėja įstatymo pažeidimus ir taiko pažeidėjams sankcijas įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka, pareiškėja pažymėjo, kad VKEKK nėra kompetentinga nagrinėti Konkurencijos įstatymo pažeidimus ir taikyti sankcijas.

Pareiškėjos manymu, nagrinėjamam ginčui reikšminga aplinkybė, jog pareiškėja kai kuriais klausimais, susijusiais su AB „Lietuvos dujos“ atsisakymu sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su ja, visų pirma kreipėsi į VKEKK, prašydama išnagrinėti skundą ginčų sprendimo iki teismo tvarka. Bendrovė prašė VKEKK : 1) nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ pažeidė 2002-02-05 Ūkio ministro įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 93 punkto reikalavimą, neinformuodama komisijos apie atsisakymą sudaryti su pareiškėja gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis; 2) nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ atsisakymas sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su bendrove 2004 m. II pusmečiui ir 2005 m. yra pagrįstas, t.y. objektyvus, nediskriminuojantis ir motyvuotas; 3) jei bus nustatyta, kad atsisakymas sudaryti sutartis buvo nepagrįstas, įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis. VKEKK 2005-03-15 nutarimu Nr. O3-9 nusprendė netenkinti UAB „Akmenės energija“ skundo kaip nepagrįsto, motyvuodama ir tuo, kad nagrinėja tik Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnyje nurodytus skundus dėl teisės naudotis sistema ir pan., bei konstatuodama, kad bendrovės prašymas viršija VKEKK kompetenciją ir kad bendrovė turėtų kreiptis į atsakovą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-06-29 sprendimas dėl Komisijos 2005-03-15 nutarimo Nr. O3-9 teisėtumo įsiteisėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2005-11-03 priėmus nutartį palikti minėtą sprendimą nepakeistą. Pareiškėja pažymėjo, kad tokia situacija, kai tiek Taryba, tiek Komisija atmeta jos prašymą ištirti trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ veiksmus, t.y. nė viena valstybės institucija negali spręsti konkretaus klausimo, yra negalima. Jos manymu, atsakovė privalo išnagrinėti bendrovės 2005-03-30 pareiškimą iš esmės, todėl Nutarimas naikintinas, o byla grąžintina atsakovei papildomam tyrimui atlikti.

Atsakovė atsiliepime į skundą (b.l. 40-43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje yra nuostata, iš esmės reiškianti AB „Lietuvos dujos“ parduodamų gamtinių dujų laisviesiems vartotojams kainų reguliavimą. AB „Lietuvos dujos“, sudarydama gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su laisvaisiais vartotojais, faktiškai vykdo minėtą nuostatą, kas sąlygoja tai, jog AB „Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina yra mažesnė, nei nevaržomai gamtinių dujų kainą laisviesiems vartotojams nustatančios UAB „Dujotekana“. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėja skunde teigia, jog jos pareiškime Tarybai keliami kai kurie klausimai nėra susiję su AB „Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina, bendrovės pareiškimo Tarybai esmė yra AB „Lietuvos dujos“ atsisakymas jai tiekti dujas, kurių kaina yra reguliuojama ir todėl žemesnė už kito tiekėjo - AB „Dujotekana“. Atsakovė pažymėjo, kad Tarybos, kaip viešąjį interesą saugančios institucijos, pagrindinė funkcija — užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Konkurencijos laisvės principas yra grindžiamas ūkinės veiklos laisve ir minimaliu valstybės kišimusi bei ūkinės veiklos reguliavimu. Visų rinkos subjektų nepriklausomas veikimas rinkoje neįsivaizduojamas be ūkio subjektų galimybės patiems priimti sprendimus dėl prekės kainos, gamybos pardavimo (pirkimo) kiekių ir kitų sąlygų, kurių laisvas pasirinkimas bei nustatymas yra vienas svarbiausių veiksnių rungiantis tarpusavyje dėl prekės pirkėjų. Tai, jog AB „Lietuvos dujos“ galimybės laisvai apsispręsti dėl parduodamų gamtinių dujų kainos yra suvaržytos, reiškia, kad AB „Lietuvos dujos“ veikla yra reguliuojama, ir vieninteliai gamtinių dujų tiekėjai į Lietuvą - AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ - kurie dujas perka iš vienintelio išorinio tiekėjo (AAB „Gazprom“) ir kiekvienas turi nustatytą dujų kvotą, nekonkuruoja įprasta šio žodžio prasme. Atsakovė pažymėjo, kad VKEKK parengtoje Lietuvos elektros energijos ir gamtinių dujų rinkos 2004 metinėje ataskaitoje Europos Komisijai taip pat yra pripažįstama, kad dujų tiekime laisviesiems vartotojams akivaizdžiai nėra jokios konkurencijos. Atsižvelgiant į tai, ginčas tarp pareiškėjos bei UAB „Ukmergės energija“ ir AB „Lietuvos dujos“ dėl atsisakymo sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį nepriklauso Tarybos kompetencijai (KĮ 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Remdamasi Vyriausybės 2002-11-07 nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 5 punktu ir Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsniu, Taryba laikė, kad kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skunde keliamus klausimus institucija yra gamtinių dujų rinkos priežiūrą vykdanti ir skundus dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant (parduodant) gamtines dujas nagrinėjanti VKEKK. Taryba pažymėjo atliekanti KĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus veiksmus tik vykdydama Konkurencijos įstatymu nustatytas funkcijas, visų pirma - kontroliuodama, kaip laikomasi šio įstatymo reikalavimų - o ne to pageidaujant ūkio subjektams, norintiems sužinoti savo ar konkurentų padėtį atitinkamoje rinkoje, todėl pagrįstai netenkinusi pareiškėjos prašymo. Taryba nurodė, jog net jeigu AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ iš tiesų užimtų dominuojančią padėtį parduodant gamtines dujas laisviesiems vartotojams, dominavimas pats savaime dar nebūtų nei pažeidimas, nei pažeidimo (šiuo atveju - draudžiamo susitarimo) įrodymas. Tai, kad keli ūkio subjektai perka prekes iš to paties ūkio subjekto, negali būti laikoma pagrindu įtarti tarp jų esant draudžiamam susitarimui. Remiantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi bei Konkurencijos tarybos darbo reglamento 25.4, 25.5 punktų nuostatomis, pareiškime turi būti nurodyti konkretūs skundžiami veiksmai, pareiškėjui žinomos skundžiamų veiksmų faktinės aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, prie pareiškimo Tarybai pradėti tyrimą turi būti pridėti konkurenciją ribojančių veiksmų faktines aplinkybes patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja 2005-03-30 pareiškime atlikti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų Tarybai jokių įrodymų dėl galimo draudžiamo susitarimo nepateikė. Prašymas nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra sudariusios draudžiamo susitarimo, buvo grindžiamas vienintele aplinkybe, kad VKEKK nagrinėjant pareiškėjos skundą, šios komisijos Licencijų skyriaus viršininkas išsakė įtarimą, jog AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ gali būti sudariusios susitarimą dėl rinkos pasidalijimo. Todėl, atsakovės manymu, Taryba pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovė pažymėjo, kad jos pagrindinė funkcija - saugoti sąžiningą konkurenciją. Jos užtikrinimas yra vartotojų interesų apsaugos garantija. Kadangi gamtinių dujų tiekimo rinkoje neveikia konkurencija ir rinkos savireguliacijos mechanizmas, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, būtinas kompetentingo rinkos reguliatoriaus – VKEKK - įsikišimas. Atsakovės manymu, nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas gražinti bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti, kadangi šiuo atveju tyrimas apskritai nebuvo atliekamas (Taryba atsisakė pradėti tyrimą).

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.l. 33-38) ir jos atstovė teismo posėdyje (b.l. 93-98) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. AB „Lietuvos dujos“ manymu, Taryba pagrįstai netyrė pareiškėjos 2005-03-30 pareiškimo nustatyti, ar 2005 metais „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje, kadangi, remiantis Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dominuojančios padėties rinkoje užėmimas nėra pažeidimas (todėl nustatymas, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį rinkoje, negali būti savarankišku Tarybos tyrimo objektu). Tretysis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad Taryba tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje tik atlikdama tam tikrų pažeidimų tyrimą ar spręsdama kitus jos kompetencijai priskirtinus klausimus (pvz., koncentracijos). Remdamasi Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 25 straipsnio 1 dalimi, AB „Lietuvos dujos“ pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarybą su prašymu nustatyti, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra sudariusios šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje aptarto draudžiamo susitarimo, turėjo pateikti Tarybai tokį susitarimą pagrindžiančius įrodymus. Pati Taryba neturi teisės ir galimybės ieškoti ir tirti, ar tam tikras ūkio subjektas yra sudaręs kokį nors susitarimą, ar kuris nors iš šių susitarimų nepažeidžia kurios nors Konkurencijos įstatymo nuostatos. Pareiškėja, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pateikė Tarybai įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantį abstraktų prašymą ištirti, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra sudariusios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje aptarto draudžiamo susitarimo, nurodydama tik tiek , jog minėti ūkio subjektai perka gamtines dujas iš to paties pardavėjo (AAB „Gazprom“) bei kad AB „Lietuvos dujos“ yra pirkusios iš UAB „Dujotekana“ gamtinių dujų už mažesnę kainą, nei UAB „Dujotekana“ parduoda pareiškėjai. UAB „Akmenės energija“ nepateikė Tarybai jokių draudžiamo susitarimo, sudaryto tarp AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“, egzistavimo įrodymų, taip pat jokių paaiškinimų, kaip, jos nuomone, yra pažeidžiama ar ribojama konkurencija, perkant gamtines dujas iš to paties pardavėjo - Rusijos Federacijos subjekto AAB „Gazprom“ - ir kokį AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ susitarimą šis pirkimas suponuoja. AB „Lietuvos dujos“ pažymėjo, kad visiems žinoma, jog gamtinių dujų pirkimui iš AAB „Gazprom“ nėra realių alternatyvų. Todėl nėra ir negali būti susitarimo pirkti gamtines dujas tik iš AAB „Gazprom“. Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktas numato, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Todėl Taryba dėl pareiškėjos prašymo, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, negalėjo priimti jokio kito sprendimo, kaip atsisakyti pradėti tyrimą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas AB „Lietuvos dujos“ atsisakymas sudaryti su pareiškėja gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį negali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi nei pagal faktines aplinkybes, nei pagal teisinį gamtinių dujų energetikos sektoriaus reglamentavimą. Kadangi AB „Lietuvos dujos“, vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymu, privalo 100 %% užtikrinti visų reguliuojamų gamtinių dujų vartotojų poreikių patenkinimą, 2004-2005 metais dėl iš AAB „Gazprom“ gaunamos gamtinių dujų kvotos ji nurodo negalėjusi patenkinti visų laisvųjų vartotojų poreikių ir sudaryti su visais laisvaisiais vartotojais gamtinių dujų tiekimo sutartis. AB „Lietuvos dujos“ pažymėjo, jog pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Ukmergės energija“ nėra vieninteliai laisvieji vartotojai, su kuriais AB „Lietuvos dujos“ nesudarė gamtinių dujų tiekimo sutarčių. Turėdama ribotą gamtinių dujų kiekį ir norėdama sėkmingai plėtoti savo verslą, AB „Lietuvos dujos“ paaiškino sudariusios gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su tais partneriais, kurie įrodė esą patikimi ir sąžiningi vykdydami įsipareigojimus pagal anksčiau sudarytas sutartis (pareiškėja neretai pažeisdavo sutartis, jos veikla santykiuose su AB „Lietuvos dujos“ neatitiko sąžiningos ūkinės veiklos praktikos bei gerų papročių). Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Gamtinių dujų įstatymas neįpareigoja gamtinių dujų įmonės sudaryti tiekimo sutartį su laisvuoju vartotoju, tiekėjų ir laisvųjų vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami sutartimis, kurios valstybės nėra reguliuojamos (nėra viešosios sutartys). AB „Lietuvos dujos“ mano, jog yra nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad atsisakymas sudaryti su ja sutartis pažeidė šilumos energijos vartotojų interesus, nes ji yra šilumos tiekimo įmonė, tiekianti šilumą ir karštą vandenį gyvenamiesiems namams, švietimo ir gydymo įstaigoms ir pan. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad įstatymai neišskiria šilumos tiekimo įmonių ir nesuteikia joms prioriteto kitų laisvųjų vartotojų atžvilgiu, sudarant gamtinių dujų tiekimo sutartis. Be to, pareiškėja yra privatus ūkio subjektas, vykdantis įvairią komercinę veiklą, ne visas įsigyjamas gamtines dujas naudojanti šilumos gamybos tikslams. Kadangi atsisakymas sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį yra susijęs su galimu pateikti ribotu gamtinių dujų kiekiu, o ne su dominuojančia padėtimi rinkoje, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, jis negali būti traktuojamas kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo iš šio atsisakymo jokios naudos (nei finansinės, nei marketinginės) neturėjęs, savo konkurencinių pozicijų rinkoje nesustiprinęs, pranašumo prieš konkurentus neįgijęs ir barjerų jiems patekti į gamtinių dujų sektorių nesukūręs. Atvirkščiai, dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių AB „Lietuvos dujos“ buvo priversta dalį potencialių klientų perleisti konkurentui. Todėl Tarybos atsisakymas pradėti tyrimą šiuo klausimu, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, yra pagrįstas ir teisėtas. AB „Lietuvos dujos“ nurodė, kad šiuo atveju įstatymai ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nenumato. Ginčo dėl atsisakymo sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį nagrinėjimas nepriklauso Tarybos kompetencijai. VKEKK įstatymai taip pat nesuteikia teisės spręsti gamtinių dujų tiekėjų ir laisvųjų vartotojų ginčų, tuo labiau įpareigoti gamtinių dujų tiekėjus sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartis su laisvaisiais vartotojais. Todėl tarp ūkio subjektų kilę ginčai, nepavykus jų išspręsti tarpusavio derybose, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, gali būti sprendžiami tik teismine tvarka. AB „Lietuvos dujos“ atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 2 dalį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Šiuo atveju įstatymai tokios pareigos AB „Lietuvos dujos“ nenustatė, be to, nebuvo AB „Lietuvos dujos“ savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartį, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį yra nesuderinamas su sutarties laisvės principu ir pažeidžia jį.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Dujotekana“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Jos atstovai teismo posėdyje (b.l. 93-98) palaikė atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ atstovų išdėstytus argumentus dėl pareiškėjos skundo, prašydami atmesti skundą ir palikti galioti atsakovės 2005-06-23 nutarimą Nr. 1S-72.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatydamas, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, bylos II,III,IV,V prieduose esanti medžiaga sudaro komercinę paslaptį ir nėra vieša. Teismas rėmėsi KĮ V skyriaus nuostatomis, 24 ir 25 straipsniais, Vyriausybės 1999-07-12 nutarimu Nr.822 (2004-09-15 nutarimo Nr.1171 redakcija) patvirtintais Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nuostatais, Tarybos pirmininko 2002-11-14 nutarimu Nr.129 (2004-09-16 nutarimo Nr.1S-139 redakcija) patvirtinto Tarybos darbo reglamento (toliau - Reglamentas) 25-29 punktais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra šilumos tiekimo įmonė, kuri Gamtinių dujų įstatymo taikymo prasme VKEKK nutarimu yra pripažinta laisvuoju vartotoju, t.y. vartotoju, turinčiu teisę laisvai pasirinkti gamtinių dujų tiekėją. Bendrovė 2005-03-30 pareiškimu (b.l.14-17) kreipėsi į Konkurencijos tarybą kaip gamtinių dujų laisvoji vartotoja, nurodydama, kad tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“, nepagrįstai atsisakydama sudaryti su ja gamtinių dujų-pirkimo pardavimo sutartis 2004 metų II pusmečiui ir 2005 metams, pažeidė jos interesus, kadangi bendrovei teko pirkti gamtines dujas iš trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Dujotekana“ žymiai didesne kaina nei jas parduoda AB „Lietuvos dujos“, o tai neigiamai įtakojo bendrovės tiekiamos šiluminės energijos vartotojų interesus. Pareiškėja prašė atsakovės ištirti, ar AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo laisviesiems gamtinių dujų vartotojams rinkoje (KĮ 9 straipsnis), ar šios įmonės nėra sudariusios draudžiamo susitarimo (KĮ 5 straipsnio 1 dalis), ar AB „Lietuvos dujos“, atsisakydama sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis 2004 m. II pusmečiui ir 2005 metams, nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Be to, pareiškėja prašė Konkurencijos tarybos tuo atveju, jei atsakovė nustatys, kad AB „Lietuvos dujos“, atsisakydama sudaryti su bendrove minėtas sutartis, pažeidė Konkurencijos įstatymą (piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi), įpareigoti AB“Lietuvos dujos“ nutraukti neteisėtą veiklą ir sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, paskiriant AB „Lietuvos dujos“ baudą. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 2005-06-23 nutarimu Nr. 1S-72 atsisakė pradėti tyrimą pagal UAB „Akmenės energija“ 2005-03-30 prašymą atlikti tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 ir 5 straipsnių nuostatoms, padariusi išvadą, jog bendrovės skundas iš esmės yra dėl AB „Lietuvos dujos“ atsisakymo sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos reguliavimo (perkant jas iš AB „Lietuvos dujos“), o pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnį skundus dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveiklumo perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas nagrinėja VKEKK.

Vadovaujantis ginčo santykius reglamentuojančiais teisės aktais bei byloje ištirtais įrodymais, konstatuota, kad atsakovė teisingai taikė ir aiškino įstatymus, pagrįstai ir teisėtai tvarkomajame posėdyje (Reglamento 31.74 punktas) nutarė atsisakyti pradėti tyrimą pagal pareiškėjos 2005-03-30 pareiškimą. Teismas rėmėsi Gamtinių dujų įstatymo V skirsnio, 12 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 (2004-01-29 Įsakymo Nr.4-25 redakcija) patvirtintomis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis. Teismas pažymėjo, jog gamtinių dujų tiekėjai turi teisę atsisakyti sudaryti dujų pirkimo-pardavimo sutartį su laisvuoju vartotoju, tačiau toks atsisakymas turi būti objektyvus, nediskriminuojantis ir motyvuotas, kad Gamtinių dujų įstatymas nenustato dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimo. Konkurencijos taryba padarė išvadą, jog gamtinių dujų tiekimo kaina laisviesiems vartotojams, perkantiems gamtines dujas iš AB „Lietuvos dujos“, yra reguliuojama. Todėl faktiškai gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje nereguliuojamomis kainomis veikia tik vienas tiekėjas - tretysis suinteresuotas asmuo „Dujotekana“, kurio parduodamų gamtinių dujų kainos yra aukštesnės negu AB „Lietuvos dujos“. Nors pareiškėja 2003-03-30 pareiškimo 1-4 punktais (b.1.14-17) prašė Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą dėl to, ar AB „Lietuvos dujos“ nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio, iš pareiškimo turinio, jo 5 punkto dalies, kuria pareiškėja prašė, kad Taryba įpareigotų AB „Lietuvos dujos“ sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, bei pareiškime nurodytų priedų (susirašinėjimo su AB „Lietuvos dujos“ dokumentai, patvirtinantys, kad buvo nepatenkinti UAB „Akmenės energija“ prašymai sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis, o VKEKK atmetė bendrovės pateiktą skundą, b.1.14-17, I priedo 5-22 l.) nustatyta, kad pareiškėja skundžiasi dėl AB „Lietuvos dujos“ atsisakymo sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį ir gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos reguliavimo (trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos dujos“ atsisakius sudaryti minėtas sutartis, pareiškėja neturėjo kito pasirinkimo, kaip sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Dujotekana“, nors šios sutartys dėl aukštesnės dujų kainos bendrovei yra nepalankios).

Teismas nurodė, jog pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnį skundus dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveiklumo, perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas, kainų nustatymo nagrinėja VKEKK ginčų sprendimo iki teismo tvarka. Analogiškai nurodyta ir Vyriausybės 2002-11-07 nutarimu Nr.1747 (2003-08-28 nutarimo Nr.1092 redakcija) patvirtintų VKEKK nuostatų 6.10 punkte. Minėtų nuostatų 5 punktas nustato, kad pagrindinis VKEKK uždavinys - prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Bylos medžiaga patvirtino (b.1.18-21), kad pareiškėja pasinaudojo Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka ir AB „Lietuvos dujos“ atsisakymą sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo - pardavimo sutartis 2004 metų II pusmečiui bei 2005 metams apskundė VKEKK, prašydama nustatyti, ar atsisakymas pagrįstas (objektyvus, nediskriminuojantis ir motyvuotas), o jei bus nustatyta, kad atsisakymas buvo nepagrįstas - įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis. VKEKK 2005-03-15 nutarimu Nr.O3-9 pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja minėtą nutarimą apskundė administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-06-29 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (b.1.22-25). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-03 nutartimi paliko minėtą teismo sprendimą nepakeistą, konstatavęs, kad privalomasis dujų pirkimo- pardavimo sutarčių elementas - nuostata dėl privalomumo dujų tiekėjui sudaryti tokią sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi (būdinga viešajai sutarčiai) - sutartims su laisvaisiais vartotojais netaikytina (b.1.87-92).

Teismo konstatavimu, iš UAB „Akmenės energija“ 2005-03-30 pareiškimo (b.1.14-17) Konkurencijos tarybai akivaizdu, kad ji į atsakovę iš esmės kreipėsi tais pačiais klausimais, kaip ir Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnyje numatyta ginčų sprendimo iki teismo tvarka į VKEKK, t.y. dėl AB „Lietuvos dujos“ atsisakymo sudaryti gamtinių dujų pirkimo - pardavimo sutartis ir įpareigojimo jas sudaryti, tik 2005-03-30 pareiškime jau rėmėsi kitu įstatymu (KĮ), kuriuo vadovaudamasi prašė ištirti ir tai, ar AB „Lietuvos dujos“ nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio nuostatų.

Remiantis byloje ištirtais įrodymais konstatuota, kad atsakovė 2005-06-23 nutarimu Nr.1S-72 (b.l.12-13) pagrįstai ir teisėtai atsisakė pradėti tyrimą dėl UAB „Akmenės energija“ prašymo atlikti tyrimą tuo pagrindu, kad gamtinių dujų kainų reguliavimo klausimai ir bendrovių skundai, susiję su gamtinių dujų įmonių veikla ar neveikimu tiekiant (parduodant) dujas, nepriklauso Tarybos kompetencijai (KĮ 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Teismas pažymėjo, jog KĮ tikslas - saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (KĮ 1 straipsnio 1 dalis). Į šio įstatymo laikymąsi kontroliuojančios valstybės institucijos - Konkurencijos tarybos - funkcijas įeina sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimas. Konkurentai šio įstatymo taikymo prasme - ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija (KĮ 3 straipsnio 9 dalis). Lietuvos Respublikoje gamtinių dujų tiekimo rinkoje veikia du ūkio subjektai - „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ - kurie gamtines dujas perka iš to paties užsienio valstybės subjekto (AAB „Gazprom“) ir kiekvienas turi nustatytą dujų kvotą. Vienas iš minėtų ūkio subjektų, tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“, iš gaunamos dujų kvotos privalo užtikrinti, kad būtų patenkinti visų reguliuojamųjų vartotojų poreikiai gamtinėms dujoms, todėl su laisvaisiais vartotojais gali sudaryti gamtinių dujų pirkimo - pardavimo sutartis tik dėl tos kvotos dalies, kuri lieka nuo reguliuojamųjų vartotojų poreikių (I priedo l.60-61). Dėl šios priežasties, kaip konstatuota teismo sprendime, gamtinių dujų tiekimo rinkoje tarp tiekėjų nėra įprastinės konkurencijos, kuri būdinga kitoms prekių ir paslaugų rinkoms. Laisvieji vartotojai gali rinktis tik iš šių dviejų gamtinių dujų tiekėjų - AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“.

Pagal Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1,2 d. bei Reglamento 25.4, 25.5 punktų reikalavimus Tarybai pateikiamuose pareiškimuose dėl tyrimo atlikimo turi būti nurodyti konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data, pareiškėjui žinomos konkurenciją ribojančių veiksmų faktinės aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, bei tas aplinkybes patvirtinantys įrodymai (liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta), prie pareiškimo turi būti pridėti nurodytas faktines aplinkybes patvirtinantys dokumentai. Nors UAB „Lietuvos energija“ 2003-03-30 pareiškimo 1-4 reikalavimais prašoma, kad atsakovė ištirtų ir nustatytų, ar tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio nuostatų, pareiškime nurodytos faktinės aplinkybės apie AB „Lietuvos dujos“ atsisakymus sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis bei šio atsisakymo bendrovei sukeltus padarinius, teismo konstatavimu, nesuteikia jokios informacijos apie tai, kad buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei 9 straipsnis. Nustatyta, jog pareiškėja prie 2005-03-30 pareiškimo pridėjo (I priedo 1-22 lapai) susirašinėjimo su AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų pirkimo dokumentus, savo 2005-01-11 skundą VKEKK dėl AB „Lietuvos dujos“ neteisėto atsisakymo sudaryti dujų tiekimo sutartį bei VKEKK 2005-03-15 nutarimą Nr. O3-9, kuriuo Komisija atsisakė tenkinti UAB „Akmenės energija“ skundą, t.y. pateikė susirašinėjimo dokumentus, patvirtinančius, jog AB „Lietuvos dujos“ netenkino bendrovės prašymų sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis 2004 metų II pusmečiui ir 2005 metams, o VKEKK atmetė jos pateiktą skundą. Kaip nurodyta teismo sprendime, atsakovė pagrįstai teigia, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl galimo draudžiamo susitarimo ar konkurenciją ribojančių veiksmų, todėl ji neturėjo pagrindo pradėti tyrimą, net jei ir būtų galėjusi jį atlikti pagal savo kompetenciją. Pati pareiškėja 2005-03-30 pareiškime bei skunde teismui pripažino, jog gamtinių dujų tiekime į Lietuvą ir pardavime laisviesiems vartotojams neveikia laisvosios rinkos dėsniai, kad Konkurencijos įstatymas nedraudžia dominuoti atitinkamoje rinkoje. Tokiu būdu, nenustatyta pagrindo pripažinti pagrįstu pareiškėjos argumentą, jog tiek Taryba, tiek Komisija neišsprendžia konkretaus klausimo. Teismo konstatavimu, kiekviena institucija pagal įstatymais nustatytą kompetenciją ir tvarką sprendžia asmenų skundus ta apimtimi, kuria prašo pareiškėjai. VKEKK 2005-03-15 nutarimo Nr.O3-9 (b.l. 18-21), kuriuo atmestas UAB „Akmenės energija“ skundas, motyvuojamosios dalies teiginys, kad pareiškėja dėl ištyrimo, ar AB „Lietuvos dujos“ atsisakymas sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį yra pagrįstas, objektyvus ir nediskriminuojantis, turėtų kreiptis į Konkurencijos tarybą, kaip nurodyta sprendime, tėra neargumentuota VKEKK nuomonė, neturėjusi jokios įtakos VKEKK sprendimui dėl pareiškėjos skundo. Dėl minėtame VKEKK nutarime išreikštos nuomonės, jog pareiškėja turėtų kreiptis į Konkurencijos tarybą, kaip nurodė teismas, atsakovei nekilo jokių pareigų. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-06-29 sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-03 nutarties (b.1.22-25,87-92) nustatyta, jog teismai nagrinėjo, ar VKEKK 2005-03-15 nutarimu Nr.O3-9 pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Remiantis byloje ištirtais įrodymais, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pagal savo kompetenciją neturėjo faktinio ir teisinio pagrindų atlikti tyrimą pagal pareiškėjos 2005-03-30 pareiškimą (b.1.14-17). Pažymėta, kad toks reikalavimas, kurį pareiškėja pateikė pareiškimo 5 punkte, t.y., kad Konkurencijos taryba įpareigotų AB „Lietuvos dujos“ sudaryti su bendrove gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, apskritai negalėjo būti pateiktas, kadangi iš KĮ nustatytos Konkurencijos tarybos kompetencijos (KĮ 18, 19, 23 straipsniai) akivaizdu, kad ji tokių klausimų nesprendžia. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, netenkintas ir prašymas dėl su byla susijusių išlaidų priteisimo iš atsakovės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimąir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2005 m. birželio 23 d. nutarimą Nr. 1S-72 panaikinti, grąžinant bylą Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Apeliantės teigimu, jos pareiškime Tarybai buvo keliami žymiai platesni, nei su trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina susiję klausimai, tačiau teismas šioje dalyje iš esmės išnagrinėjo ne jos reikalavimą, o tokius su dujų kainos nustatymu susijusius klausimus, kurie skunde nebuvo reiškiami. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje gamtinių dujų tiekimo rinkoje veikia tik du ūkio subjektai - tretieji asmenys AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“, kad gamtinių dujų tiekimo rinkoje nėra įprastinės konkurencijos, kad laisvieji vartotojai dėl gamtinių dujų pirkimo gali rinktis tik iš šių gamtinių dujų tiekėjų. Iš teismo konstatuotų faktinių aplinkybių ir KĮ analizės akivaizdu, kad tretieji asmenys AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ kiekvienas užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo rinkoje. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad KĮ nedraudžia dominuoti atitinkamoje rinkoje. Dominuojanti padėtis nėra konkurencijos pažeidimas, tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsakovė nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Šių klausimų sprendimas yra atsakovo kompetencijoje, todėl pareiškėjos manymu, ji pagrįstai siekė, kad atsakovas ištirtų, ar tretieji asmenys AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nepiktnaudžiauja užimama dominuojančia padėtimi. Teismas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, sprendime neįvertino ir nepasisakė dėl skundo argumentų, kad apeliantas yra ne tik laisvasis gamtinių dujų vartotojas, bet ir šilumos tiekimo įmonė, vienintelė tiekianti šilumą ir karštą vandenį galutiniams vartotojams tam tikroje geografinėje vietovėje (gyvenamiesiems namams, švietimo ir gydymo įstaigoms, administraciniams ir gamybiniams pastatams Naujojoje Akmenėje, Akmenėje ir Ventos gyvenvietėje Akmenės rajone). Apeliantė nurodo, jog tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. pardavė gamtines dujas visoms Lietuvos šilumos tiekimo įmonėms - gamtinių dujų laisviesiems vartotojams, išskyrus apeliantą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „Ukmergės energija“. Todėl, apeliantės manymu, turėjo būti sprendžiama, ar tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, atsisakydamas parduoti gamtines dujas apeliantui ir taip išskirdamas apeliantą iš kitų analogiškoje padėtyje esančių šiluminės energijos tiekėjų-laisvųjų vartotojų, ar nebuvo pažeidžiami ne tik apelianto, bet ir šiluminės energijos vartotojų interesai, t. y. viešasis interesas. Apeliantė pažymi, jog pagal KĮ 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakovas tiria ir nagrinėja šio įstatymo pažeidimus bei taiko pažeidėjams sankcijas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. VKEKK nėra kompetentinga nagrinėti KĮ pažeidimų ir taikyti sankcijas. Apeliantė nurodo, kad svarbi yra ne tik VKEKK 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. O3-9 rezoliucinė, bet ir motyvuojamoji dalis, kur atskleidžiami priimamo sprendimo motyvai, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai prieštarauja Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. I-1105-16/2005, pagal kurią, vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 7 dalimi, VKEKK nagrinėja skundus dėl teisės naudotis sistema, jos pajėgumo padidinimo, investicijų atsipirkimo laiko pagrįstumo. Teismas nurodė, kad ši norma yra speciali, todėl sprendžiant jos konkurencijos su Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsniu (jame yra bendrai išvardintos nagrinėtinų skundų kategorijos) klausimą, turi pirmenybę. Apeliantė pažymi, jog tokiu būdu Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad būtent Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 7 dalis, o ne 20 straipsnis nustato VKEKK nagrinėtinų skundų, susijusių su dujų rinka, ratą. Tuo tarpu skundžiamame sprendime teismas rėmėsi Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsniu. Šiuo atveju atsakovas atsisakė nagrinėti apelianto pareiškimą, padaręs išvadą, jog tokį pareiškimą turėtų nagrinėti VKEKK, o VKEKK prieš tai atmetė apelianto prašymą ištirti trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ veiksmus inter alia dėl to, kad padarė išvadą, jog tokį pareiškimą turėtų nagrinėti atsakovas. Teismai tiek atsakovo, tiek VKEKK priešingus sprendimus paliko galioti. Apeliantės teigimu, toks teisinis nenuoseklumas neatitinka teisinės valstybės principų, kadangi teisinėje valstybėje negalima situacija, kai nei viena valstybės institucija netiria galimo apelianto teisių pažeidimo. Teismo sprendime nurodoma, kad atsakovas nėra kompetentingas spręsti apelianto 2005 m. kovo 30 d. pareiškimo 5 punkte išdėstyto reikalavimo įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ sudaryti su apeliantu gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau, apelianto manymu, netgi pripažinus, kad atsakovas nėra kompetentingas spręsti šio klausimo, tai nėra pagrindas atmesti visą skundą, kadangi šis teismo sprendimo argumentas liečia tik vieną iš penkių 2005 m. kovo 30 d. pareiškime išdėstytų reikalavimų, tokiu atveju atsakovo 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 1S-72 galėtų būti naikinamas iš dalies. Apeliantas remiasi KĮ 39 straipsnio 2 punkto nuostata, pagal kurią teismas, išnagrinėjęs skundą, gali panaikinti nutarimą ar atskiras jo dalis ir grąžinti bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti. Kadangi šiuo atveju atsakovas, apeliantės teigimu, iš esmės netyrė jos pareiškimo, nuarimas naikintinas, o byla grąžintina atsakovui papildomam tyrimui atlikti, iš atsakovo priteisiant bylinėjimosi pirmos ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidas.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsakovė mano, kad teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovė nurodo pagal Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą tirianti ir apibrėžianti atitinkamas rinkas, nustatanti ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje, tačiau šiuos veiksmus atliekanti tik kontroliuodama kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo reikalavimų, o ne vykdydama ūkio subjektų, norinčių sužinoti savo konkurentų ar partnerių padėtį atitinkamoje rinkoje, pageidavimus. Atsakovės teigimu, apelianto pareiškime Tarybai buvo minimas tik vienas konkretus skundžiamas veiksmas - AB „Lietuvos dujos“ atsisakymas sudaryti su apeliantu sutartį dėl dujų pirkimo-pardavimo. Jokių kitų įtartinų veiksmų, faktų, draudžiamo susitarimo egzistavimo įrodymų apeliantas nepateikė bei nepaaiškino, kokio pobūdžio susitarimo buvimą jis įtaria ir kaip toks susitarimas gali riboti konkurenciją. Apelianto pareiškimas buvo išnagrinėtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio reikalavimais. Priimtas sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą, nes pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai tirti nepriklauso (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Konkurencijos tarybos nutarime pažymėta, kad atsižvelgiant į Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio nuostatą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencijos nustatant rinkos atvirumo laipsnį bei į AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatą dėl gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainų lygio, kai iš esmės nustatytos kainų reguliavimo ribos, o taip pat į faktinę situaciją, kad AB „Lietuvos dujos“ sudarant gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su laisvaisiais vartotojais laikosi šios nuostatos, darytina išvada, kad gamtinių dujų tiekimo kaina laisviesiems vartotojams, perkant dujas iš AB „Lietuvos dujos“, yra reguliuojama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004-01-09 nutarimu Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ pritarė AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šio nutarimo 4.1 punkte sakoma, kad atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti akcinei bendrovei „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne mažiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio, pareikšto akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą akcinei bendrovei „Achema“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofikacinė elektrinė“). Nutarimo 4.2 punkte nurodyta, kad gamtinių dujų kaina turi būti nustatoma pagal formulę, aptartą galiojančioje dujų teikimo sutartyje, sudarytoje tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“. Taigi, kaip paaiškina atsakovė, Vyriausybės nutarimais yra nustatytos AB „Lietuvos dujos“ veiklos laisvės ribos: 1) šios bendrovės Lietuvos vartotojams parduodamas gamtinių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau 70 procentų bendro poreikio; 2) gamtinių dujų kaina, kurią AB „Lietuvos dujos“ moka AAB „Gazprom“ už dujas, nustatoma pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintą formulę; 3) AB „Lietuvos dujos“ nėra laisva ir nustatant jos parduodamų gamtinių dujų laisviesiems vartotojams antkainį, nes antkainio ribos yra nustatytos AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties priede, o šiai sutarčiai su visais priedais pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu. Taryba pažymi esanti nekompetentinga peržiūrėti Vyriausybės nutarimais įtvirtintą tvarką, o taip pat negalinti spręsti klausimo dėl AB „Lietuvos dujos“ disponuojamo gamtinių dujų kiekio paskirstymo atskiriems laisviesiems vartotojams. Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-03 nutartyje kaip tik konstatavo, kad teisinius santykius dėl gamtinių dujų tiekimo (pardavimo vartotojams) reglamentuoja Gamtinių dujų įstatymas, Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės bei (skundų nagrinėjimo aspektu) Skundų dėl gamtinių dujų įstatymo taikymo nagrinėjimo tvarka. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktame galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-06-29 sprendime nurodyta, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjų skundą, įvertindama duomenis, esančius apelianto pateiktoje medžiagoje, ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Tokiu būdu, VKEKK neatsisakė nagrinėti UAB „Akmenės energija“ skundo, pilnai ir visapusiškai ji išnagrinėjo, priimdama nutarimą jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymima, kad Konkurencijos taryba 2005-06-23 nutarimu Nr. 1S-72 atsisakė pradėti tyrimą pagal UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Ukmergės energija“ prašymus atlikti tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 ir 5 straipsnių nuostatoms, todėl nėra galimybių grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. AB „Lietuvos dujos“ nurodo, jog Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnis įtvirtina privalomą skundų dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveikimo perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas, nesuteikimo teisės pasinaudoti sistema, prisijungimo, sistemos balansavimo, kainų nustatymo, nagrinėjimą VKEKK ginčų sprendimo iki teismo tvarka, todėl Taryba padarė pagrįstą išvadą, jog gamtinių dujų kainų reguliavimo klausimai ir bendrovių skundai, susiję su gamtinių dujų įmonių veikla ar neveikimu tiekiant (parduodant) dujas, nepriklauso jos kompetencijai. Tretysis suinteresuotas asmuo mano, jog Taryba pagrįstai atsisakė atlikti tyrimą ir dėl kitų, apelianto pareiškime nurodytų klausimų. AB „Lietuvos dujos“ pažymi, jog KĮ nesuteikia teisės ūkio subjektams kreiptis į Tarybą su prašymu ištirti, kokią rinkos dalį užima kitas ūkio subjektas ir kaip tokia padėtis vertintina (dominuojanti ar ne). Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog apelianto pareiškime Tarybai nurodytos faktinės aplinkybės dėl AB „Lietuvos dujos“ atsisakymo sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 dalių bei Tarybos reglamento 25.4, 25.5 punktų taikymo prasme nesuteikia jokios informacijos apie Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, todėl Taryba neturėjo pagrindo pradėti tyrimo. AB „Lietuvos dujos“ pažymi, jog apeliaciniame skunde nenurodoma, kuo konkurenciją pažeidžia ar riboja gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sandoriai tarp dviejų gamtinių dujų tiekėjų, be to, gamtinių dujų kaina tokiuose sandoriuose negali būti lyginama su galutiniam vartotojui parduodamų gamtinių dujų kaina. Priešingu atveju, atsižvelgiant į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ parduodamų dujų kaina galutiniam vartotojui yra reguliuojama, AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų pardavimo galutiniam vartotojui patirtų nuostolius.

AB „Lietuvos dujos“ paaiškina, kad gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines dujas) nustato Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnis numato, kad dujų įmonių santykiai su vartotojais ir sistemos naudotojais grindžiami sutartimis. Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis numato, kad dujų įmonė turi teisę sudaryti tiekimo sutartis su laisvaisiais vartotojais. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad laisvasis vartotojas turi teisę sudaryti tiekimo sutartis su bet kuriomis dujų tiekimo įmonėmis. Nei šiame, nei kituose Gamtinių dujų įstatymo straipsniuose nekalbama apie dujų įmonės įpareigojimą sudaryti tiekimo sutartį su laisvuoju vartotoju. Šalys gali laisva valia pasirinkti verslo partnerį. Gamtinių dujų, kaip prekės, kaina laisviesiems vartotojams nėra valstybės reguliuojama, sutarties laisvės principu sudaryta dujų tiekimo sutartis su laisvuoju vartotoju nėra viešoji sutartis. Tai, kad tarp gamtinių dujų tiekėjų ir laisvųjų vartotojų sudarant dujų tiekimo sutartis galioja šalių laisvo pasirinkimo principas, konstatavo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2005-11-03 nutartyje (administracinė byla Nr. A11-1658/2005).

Atsisakymas sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, negali būti traktuojamas kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, nes yra susijęs su galimu pateikti ribotu gamtinių dujų kiekiu, o ne su dominuojančia padėtimi rinkoje, iš šio atsisakymo AB „Lietuvos dujos“ jokios naudos (nei finansinės, nei marketinginės) neturėjo. Teismas sprendime, AB „Lietuvos dujos“ manymu, pagrįstai konstatavo, kad VKEKK siūlymas kreiptis į Tarybą tėra neargumentuota VKEKK nuomonė, kuri neturėjo jokios įtakos VKEKK sprendimui dėl apelianto skundo, VKEKK sprendimas netenkinti apelianto skundo reiškia, jog visi reikalavimai yra išspręsti. Tokia teismo išvada, kaip teigiama atsiliepime, neprieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-06-29 sprendimui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-03 nutarčiai, pagal kuriuos privalomasis dujų pirkimo-pardavimo sutarčių elementas - nuostata dėl privalomumo dujų tiekėjui sudaryti tokią sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi (būdinga viešajai sutarčiai) - sutartims su laisvaisiais vartotojais, kokiu yra apeliantas, netaikytina. Tokiu būdu, dėl apelianto prašymo įpareigoti AB „Lietuvos dujas“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-03 nutartyje, sprendžiant dujų tiekimo sutarties sudarymo privalomumo klausimą, buvo vadovaujamasi Gamtinių dujų įstatymo 5 skirsnio nuostatomis, o ne bendrosiomis ginčų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė, ar pagrįstai Taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal apelianto prašymą. Tretysis suinteresuotas asmuo remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, Konkurencijos įstatymo 18 straipsniu, Konkurencijos tarybos nuostatų 3 punktu. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog tiek apeliantas, tiek tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Ukmergės energija“ yra privatūs ūkio subjektai, vykdantys įvairią komercinę veiklą ir prisiimantys pilną šios veiklos riziką, įstatymai neišskiria šilumos tiekimo įmonių ir nesuteikia joms prioriteto kitų laisvųjų vartotojų atžvilgiu, sudarant gamtinių dujų tiekimo sutartis. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog tik mažesnę įsigyjamų dujų dalį minėtos įmonės naudojo šilumos gamybos tikslams. AB „Lietuvos dujų“ teigimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2005-11-03 nutartyje konstatavus, jog gamtinių dujų tiekėjai sudaryti dujų tiekimo sutarčių su laisvaisiais vartotojais, kokiu yra UAB „Akmenės energija“, neprivalo, galimo apelianto teisių pažeidimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi jokių konkurencijos pažeidimų ar ribojimo atvejų pareiškėjas nenurodė, o ginčo dėl atsisakymo sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį bei gamtinių dujų kainų reguliavimo nagrinėjimas nepriklauso Tarybos kompetencijai, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Taryba pagrįstai bei teisėtai atsisakė pradėti tyrimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė šalių ginčui spręsti aktualias teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas atsakovo nutarimas yra teisėtas.

Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos 2005m. birželio 23 d. nutarimo Nr.1S-72 turinio, atsakovė nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Ukmergės energija“ prašymų dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatoms, remdamasi Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. Nr. VIII-1099) 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Ši įstatymo norma nustato, kad tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų pradėti atsisakoma, jeigu tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso.

Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje, kuriama yra nustatyta, kad :

Konkurencijos taryba:

1) kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų;

2) nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje;

3) duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Tarybos uždaviniams vykdyti;

4) nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus - apygardos administraciniam teismui;

5) tiria ir nagrinėja šio įstatymo pažeidimus bei taiko pažeidėjams sankcijas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka;

6) kreipiasi į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų šio įstatymo saugomi interesai;

7) pagal kompetenciją priima teisės aktus;

8) pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, teikia Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei išvadas dėl šių aktų poveikio konkurencijai;

9) vykdo kitus šiame bei kituose įstatymuose numatytus įgalinimus.“.

Konkurencijos įstatymo 1-2 straipsniuose įtvirtinti esminiai reikalavimai, kurių laikymąsi turi kontroliuoti Konkurencijos taryba:

„ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šio įstatymo tikslas - saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.

2. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

3. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo.

< ...>.

2 straipsnis. Įstatymo taikymas

1. Šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis.

<...>„.

Skundžiamo nutarimo faktiniais pagrindais atsakovė nurodė dvejopas aplinkybes: pirma, padarė išvadą, kad dujų tiekimo kaina laisviesiems vartotojams perkant jiems dujas iš AB .“Lietuvos dujos“ yra reguliuojama; antra, konstatavo, kad pareiškėjos skundžiasi dėl AB „Lietuvos dujos“ atsisakymo sudaryti dujų pirkimo – pardavimo sutartį, todėl jų skundas Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio pagrindu žinybingas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

Lietuvos Respublikos Gamtinių dujų įstatymo ( 2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1973) 2 straipsnio 24 punkte laisvas vartotojas yra apibrėžiamas kaip vartotojas, turintis teisę laisvai pasirinkti tiekėją.

Įstatymo 12 straipsnyje „Teisė naudotis sistema“ be kito yra nustatyta:

<...>

3. Dujų tiekėjai turi teisę sudaryti dujų tiekimo sutartis su laisvaisiais vartotojais ir paskirstymo įmonėmis.

4. Laisvieji vartotojai turi teisę sudaryti tiekimo sutartis su bet kuriomis dujų tiekimo įmonėmis. Laisvieji vartotojai turi teisę sudaryti naudojimosi sistema sutartis dėl tokio dujų kiekio, kurį sunaudoja jie patys.

<...>„.

Įstatymo 13 straipsnyje „Rinkos liberalizavimas“ įtvirtinta nuostata, kad rinkos atvirumo laipsnį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, pripažindama dujų vartotojus laisvaisiais.

Įstatymo 14 straipsnyje „Kainų reguliavimas“ nustatyta, kad dujų sektoriuje yra reguliuojamos 1) perdavimo; 2) paskirstymo; 3) laikymo; 4) dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams.

Nurodytos Gamtinių dujų įstatymo nuostatos paneigia atsakovės teiginį, kad gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kaina yra reguliuojama, todėl šioje rinkoje konkurencijos laisvė negalima. Pažymėtina, kad su tokius atsakovės teiginiu nesutiko ir AB „Lietuvos dujos“, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos riboja maksimalią įmonės taikomų dujų pardavimo kainų ribą, tačiau įmonė turi laisvę pasirinkti, kuriems laisviesiems dujų vartotojams dujas parduoti ir už kokią konkrečią kainą, neviršijančią maksimalios ribos.

Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnis „ Skundų nagrinėjimas‘ nustato, kad:

„Skundus dėl gamtinių dujų įmonių veiklos ar neveikimo perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas, nesuteikimo teisės pasinaudoti sistema, prisijungimo, sistemos balansavimo, kainų nustatymo nagrinėja Komisija ginčų sprendimo iki teismo tvarka. Skundus dėl įrenginių bei apskaitos prietaisų gedimų, sistemų eksploatavimo pažeidimų, avarijų, dujų tiekimo nutraukimo nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija ginčų sprendimo iki teismo tvarka.“.

Ši teisės norma reiškia, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi įstatymo nustatytą kompetenciją spręsti ginčus, susijusius su dujų tiekimu, tačiau nėra jokio pagrindo aiškinti šios įstatymo normos kaip paneigiančios visų kitų valstybės institucijų kompetenciją gamtinių dujų teisiniuose santykiuose ir iš to kilusiuose ginčuose.

Iš nurodytų teisės normų ir faktinių aplinkybių visumos išplaukia dvi išvados:

pirma, gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinka nėra reguliuojama, todėl joje galima konkurencija ir konkurencijos laisvę pažeidžiantys veiksmai, prieštaraujantys Konkurencijos įstatymo reikalavimams;

antra, Konkurencijos taryba yra kompetentinga nagrinėti prašymus, susijusius su konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimu gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje.

Atsakovės nutarimas nebuvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis dėl prašymo nepagrįstumo, todėl šis aplinkybės nėra aktualios ginčo sprendimui. Pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 4 punktą prašymo nepagrįstumas faktiniais duomenimis ir įrodymais gali būti pagrindu atsisakyti pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai pareiškėjas neįvykdo atitinkamo Konkurencijos tarybos nurodymo dėl prašymo trūkumų šalinimo ir per Konkurencijos tarybos nustatytą laiką nepateikia tyrimui pradėti reikalingų duomenų ir dokumentų.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą nepagrįstas .

Pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekamas nenagrinėtas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005m. gruodžio 28d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2005m. birželio 23d. nutarimą Nr.1S-72 ir grąžinti pareiškėjos UAB „Akmenės energija“ pareiškimą atsakovei nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Nijolė Piškinaitė

Sigita Rudėnaitė

Algirdas Taminskas