Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko L.Alechnavičiaus, kolegijos teisėjų A.Bakavecko ir R.Miliuvienės, sekretoriaujant L.Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ atstovui advokatui Deividui Poškai, atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios LR Žemės ūkio ministerijos atstovėms Violetai Dailidėnienei ir Aušrūnei Kazlauskienei, atsakovo Konkurencijos tarybos atstovui Dariui Jušinskui, trečiojo suinteresuotojo asmens LR Finansų ministerijos atstovei Skirmantei Staveckaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, LR Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui LR Finansų ministerijai dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu bei skundo papildymais ir patikslinimais (t. 1, b.l 3-9, 73-75, 170-177) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2004 04 01 nutarimą Nr. 1S-53 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai 2997062 Lt žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad Žemės ūkio ministras 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtindamas Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau -Taisyklės), nukrypo nuo 2003 06 04 nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, todėl Taisyklės bei jų pakeitimai neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 str. ir 2003 06 04 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 725 1 ir 2 p. reikalavimų. Taisyklių 1 priede nurodytos konkrečios įmonės, kurioms bus teikiama parama ir patvirtinti paramos dydžiai, tačiau pareiškėjas nebuvo neįtrauktas į šių įmonių sąrašą. Tik ŽŪM 2003 08 13 įsakymu Nr. 3D-334, kuriuo iš esmės pakeistas Taisyklių 3 p., buvo nustatyta, jog parama teikiama ir įmonėms, kurios 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tačiau net ir tada nebuvo panaikinti įmonių konkurenciją ribojantys veiksniai, o tuo pačiu ir pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimai, kadangi suteikiama parama pieno perdirbimo įmonėms skiriasi. Paaiškino, kad 2003 12 15 kreipėsi į Konkurencijos tarybą pareiškimu, kuriuo prašė pradėti tyrimą dėl pareiškime nurodytų konkurenciją ribojančių veiksmų, išnagrinėti, ar Taisyklės, jų 1 priedas ir pakeitimai atitinka LR Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, ir esant reikalui kreiptis į ŽŪM su reikalavimu pakeisti ar panaikinti Taisykles, imtis kitų veiksmų. Konkurencijos taryba 2004 04 01 nutarimu Nr. 1S-53 (toliau -Nutarimas) nutraukė tyrimą. Nutarime Konkurencijos taryba nurodė, jog atskirų įmonių paramos dydžių skirtumai vienai bazinio pieno tonai susidarė ne dėl paramos nustatymo principų bei apskaičiavimo kriterijų, bet dėl atskirų pieno perdirbimo įmonių 2003 m. veiklos rezultatų, tačiau pareiškėjas laiko, kad tokios išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, o nutarime nepateikiami argumentai, kurie leistų abejoti pareiškėjo argumentais. Pareiškėjo nuomone, paramos teikimo būdas, įtvirtintas Taisyklėse, riboja įmonių galimybes' konkuruoti, o atsakovas neatsižvelgė į nurodytus konkurenciją ribojančius veiksnius. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas nepagrįstas ir dėl kitų priežasčių, be to, jame yra nepagrįstų bei neteisingų teiginių. Pareiškėjas laiko, kad Taisyklėmis nenurodžius pareiškėjui skirtinos išmokos dydžio, neįtraukus jo į įmonių sąrašą, buvo ir yra žymiai sunkiau konkuruoti pieno rinkoje, todėl toks reglamentavimas susilpnina ir iškraipo konkurenciją, gali sukelti kitokio pobūdžio neigiamą poveikį, atskirų ūkio subjektų naudai nustatyti valstybės paramos dydžiai, taip ribojant kitiems ūkio subjektams teisę gauti valstybės paramą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl ydingo reglamentavimo, valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų pareiškėjas patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Paaiškino, kad paramos skyrimo laikotarpiu pirko pieną iš PK „Žalmargė“, ŽŪK „Europienas“ ir kitų pieno kooperatyvai ir bendrovių, gamintojams mokėjo nustatytas aukštesnes kainas, o gauta parama nekompensavo kainų skirtumo, dėl ko išaugo pieno savikaina. Už toną supirkto pieno gauta 38,31 Lt parama, tuo tarpu AB „Rokiškio sūris“ gavo paramą iki 96,77 litų už toną pieno, todėl skaičiuojant, kad tokia turėtų būti gautina kompensacija, visam 8613 tonų supirktam pienui, negauta parama sudarė 658051 Lt (t.2, b.l. 97). Dėl Šių tiesioginių nuostolių sumažėjo pareiškėjo apyvartinės lėšos, dėl to negalėjo laiku atsiskaityti už supirktą pieną ir prarado dalį pieno tiekėjų, įmonės apyvarta sumažėjo. Pagal 2003 metų verslo planą nuo 2003 m. birželio iki gruodžio mėn. turėjo supirkti 32400 tonų, tačiau dėl Taisyklėmis nustatytos tvarkos neįvykdė įsipareigojimų, todėl prarado 2301842 litų gautinos paramos, taigi iš viso patyrė 2959893 litų nuostolių (t. 2, b.l. 97). Nuostolius sąlygojo valstybės valdžios institucijos - LR Žemės ūkio ministerijos - neteisėti aktai, kadangi Žemės ūkio ministras nustatė Taisykles, kurios riboja pareiškėjo ir kitų įmonių teises, nukrypo nuo nutarimu nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, nutarimo 1 ir 2 punktų bei Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimų.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašo skundo netenkinti. Paaiškino (t. 1,b.l. 186-189), kad nors pareiškėjas teigia, kad Taisyklės sudarė išskirtines sąlygas parama naudotis 2002 m. veiklą vykdžiusiems subjektams, pabrėžtina, kad 2003 m. pradėjusioms veiklą įmonėms Taisyklės taikė tam tikras lengvatas. Į „Kitų įmonių“ sąrašą įtraukus 2003 m. veiklą pradėjusius ūkio subjektus, realiai šis sąrašas pasipildė tik vienu ūkio subjektu - pareiškėju. Pareiškėjo teiginys, kad galimos paramos dydis priklausė nuo kitų sąraše esančių įmonių veiklos rezultatų, nepagrįstas, nes pagal Taisyklių 10 p. 2002 m. veiklą vykdę ūkio subjektai negalėjo plėsti savo veiklos ir už tai gauti paramos. Laiko, kad pagrindo teigti, jog pareiškėją įtraukus į „Kitų įmonių“ sąrašą, jam atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos, nėra. Pareiškėjas priskirtinas prie mažesnių pajėgumų ūkio subjektų, todėl neaišku, kuo pagrįstas pareiškėjo verslo planas, pagal kurį jis tikėjosi nupirkti net 33000 t pieno. Pareiškėjas nepajėgė pritraukti pieno gamintojų ir pieną pirko iš pieno perdirbėjų, o ne gamintojų, tuo tarpu pagal Taisyklių nuostatas ūkio subjektai teise į paramos lėšas galėjo pasinaudoti su sąlyga, kad supirks pieną iš pieno gamintojų, todėl pareiškėjas neturėjo teisės gauti paramos už pieno kiekį, supirktą iš kitų pieno perdirbėjų. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo supirkto pieno kiekį sąlygojo ne Taisyklių nuostatos o rinkoje veikiančių ekonomiškai stipresnių ūkio subjektų veiksmai, pritraukiant pieno gamintojus ir superkant žymiai daugiau piene (nors ir negaunant už tai paramos lėšų). Pagal pareiškėjo 2003 12 15 prašymą atsakovas tyrimą pradėjo dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 str., o ne 5 str. pažeidimo, todėl teiginiai dėl galimo Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimo nėra susiję su šia administracine byla. Atsakovas laiko, jog Taisyklių nuostatos nesąlygojo konkurencijos ribojimo, o priešingai - visiems ūkio subjektams, įskaitant ir 2003 m. pradėjusius veiklą, buvo nustatytas toks teikiamos paramos santykis, kad dėl valstybinio reguliavimo gaunama parama netaptų priemone išsikovoti didesnę rinkos dalį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Žemės ūkio ministerija prašo skundo netenkinti (t. 1, b.l. 64-67, 192-193). Paaiškino, kad pagal Taisykles paramos dydis kiekvienai įmonei priklausė tik nuo įmonės vietos 2002 m. rinkoje. Pagrindinė išmokų nuostata buvo ta, kad tai ne priedas prie kainos (nebuvo tikslo suvienodinti kainas), o parama perdirbimo įmonei eksporto padarinių situacijai gerinti. Taisyklėse įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., parama nebuvo numatyta. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir įvertinus tai, kad yra „Kitų įmonių“ daliai apskaičiuotų lėšų rezervas, Žemės ūkio ministro 2003 08 13 įsakymu Nr. 3D-334 parama pareiškėjui buvo skirta ir pradėta mokėti nuo liepos mėnesio. Siekiant išvengti paramos lėšų pereikvojimo, įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., nustatyta, kad skiriama parama turi būti ne didesnė nei 70 Lt vienai tonai bazinio pieno, Šis dydis atitinka paramos dydį, vidutiniškai tenkantį programoje dalyvaujančių įmonių supirkto pieno tonai. Žemės ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjo veikla nebuvo apribota. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo teiginys apie jo supirkto pieno kiekį yra neteisingas ir nepagrįstas - pagal pareiškėjo atsakovui pateiktą pažymą apie 2002 m. perdirbtą ir 2003 m. supirktą bei perdirbtą pieną bei iš jo pagamintus produktus, 2003 m. liepos-gruodžio mėn. pareiškėjas supirko 3852 t. bazinio pieno. Pažymėjo, kad pagal LR Vyriausybės 2003 06 04 nutarimą Nr. 725 pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės už pieną turėjo mokėti gamintojams, todėl į reguliuojamus santykius nepatenka pieno pirkimas ne iŠ gamintojų, o iš kitų ūkio subjektų. Žalos skaičiavimas nepagrįstas ne tik dėl minėto supirkto pieno kiekio neatitikimo, bet ir sulyginimu su AB „Rokiškio sūris“, kadangi pareiškėjas ir AB „Rokiškio sūris“, vadovaujantis objektyviais kriterijais, patenka į skirtingas įmonių grupes, o kaip nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 10 28 sprendime administracinėje byloje Nr. I¹-08/04, šioms grupėms (veiklą pradėjusioms 2002 ir 2003 metais) pagrįstai nustatytos skirtingos paramos suteikimo sąlygos. Nepagrįstas ir žalos apskaičiavimas pagal pareiškėjo 2003 metų verslo planą.

Teismo posėdžio metu Žemės ūkio ministerija, remdamasi CK nuostatomis dėl atsakomybės už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą, prašė reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti, kadangi nėra neteisėtų Žemės ūkio ministerijos veiksmų.

Tretysis suinteresuotasis asmuo prašo skundo netenkinti (t. 2, b.l. 49-50). LR Vyriausybės 2003 06 04 nutarimu Nr. 725 buvo siekiama 2003 metais palaikyti 2002 m. birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį, o ne kompensuoti visus pieno perdirbimo įmonių nuostolius ar kompensuoti kainų skirtumą. Si parama buvo ribota, valstybės biudžete numačius 56 mln. litų. Taisyklės buvo įgyvendintos 2003 metais. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ištyręs Taisyklėse įtvirtintus skirtingus paramos teikimo kriterijus įmonėms, veiklą pradėjusioms 2002 ir 2003 metais, nustatė, jog šios nuostatos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. nuostatoms.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas 2003 12 15 pareiškimu kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl pareiškime nurodytų konkurenciją ribojančių veiksmų, išnagrinėti, ar atitinka Žemės ūkio ministro 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintos Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės, jų 1 priedas bei 2003 08 13 įsakymu Nr. 3D-334 padarytas įsakymo pakeitimas Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus ir, esant pagrindui, kreiptis į ŽŪM su reikalavimu pakeisti ar panaikinti šį įsakymą, imtis kitų veiksmų (t. 1, b.l. 22-26, Konkurencijos tarybos tyrimo byla (toliau - KT byla), b.l. 1-5).

Konkurencijos įstatymo (toliau - Įstatymas) 4 str. 1 d. nustato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o šio straipsnio 2 d. nurodo, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitokius sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nustato, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ar savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 str. reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus.

Konkurencijos taryba 2004 04 01 nutarimu Nr. 1S-53 tyrimą nutraukė (b.l. 12-1-4, KT byla, b.l. 145-146). Atsakovas skundžiamu nutarimu konstatavo, kad 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintose ir 2003 08 13 įsakymu Nr. 3D-334 įsakymu pakeistose Taisyklėse paramos teikimo ir paramos sumų apskaičiavimo principai ir kriterijai visoms pieno perdirbimo įmonėms nustatyti vienodi; kiekvienai įmonei skirta valstybės paramos suma priklausė nuo įmonės padėties 2002 m. pieno perdirbimo rinkoje, o atskirų įmonių paramos dydžių skirtumai vienai bazinio pieno tonai susidarė ne dėl paramos nustatymo principų bei apskaičiavimo kriterijų, bet dėl atskirų pieno perdirbimo įmonių 2003 m. veiklos rezultatų (KT byla, b.l. 146).

Nagrinėjant šią bylą ir teismui kilus abejonių, ar Taisyklių 5 p. nuostata, taip pat 3.1 ir 3.2 punktai (2003 08 13 įsakymo Nr. 3D-334 redakcija), Taisyklių 1 priedas neprieštarauja LR Vyriausybės 2003 06 04 nutarimui Nr.. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, kolegija kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą (t. 1, b.l. 121-123).

Lietuvos Vyliausiasis administracinis teismas 2004 10 28 sprendime konstatavo (t. 1, b.l. 125-132), jog ginčijamos Taisyklių 5 punkto 1 dalies teisinis reglamentavimas „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės bei diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, dėl to gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų pieno perdirbimo įmonėms, todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad ši nuostata prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Taip pat šiame sprendime konstatuota, jog Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ reglamentavimas, kai nustatyta fiksuoto dydžio parama (254 tūkst. Lt) pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms, kurios konkrečiai nėra įvardytos Taisyklių 1 priede, skiriasi nuo Taisyklių 1 priedo reglamentavimo, nustatyto konkrečiai įvardytoms įmonėms, nes šioms įmonėms skirta paramos dalis nepriklauso nuo kitų įmonių pieno supirkimo apimčių, tuo tarpu Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ potencialiai galėjo trukdyti įžengti į pieno supirkimo ir/ar perdirbimo rinką naujoms įmonėms, kurioms būtų tekusi fiksuota „Kitų įmonių“ grupei priskirta paramos dalis, priklausanti nuo visų „Kitų įmonių“ grupėje esančių įmonių veiklos rezultatų; tokiomis sąlygomis gali atsirasti nevienodos konkurencijos sąlygos su įmonėmis, kurioms konkrečiai priskirta atitinkama paramos dalis, todėl teisėjų kolegija konstatavo, jog Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ yra diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.. Taip pat teismas pripažino, kad Taisyklių 3.1 ir 3.2 p. ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 m., neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. ir LR Vyriausybės 2003 06 04 nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Vyliausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, konstatuotina, jog Konkurencijos tarybos 2004 04 01 nutarimas Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas tyrimo nutraukimo“ negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikintinas (Konkurencijos įstatymo 39 str. 3 p.).

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuojami LR Civiliniame kodekse. CK 6.245-6.250 str. įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos - žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 str., kurio 1 dalis nurodo, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti būtinas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas - padarytą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų bei CK 6.271 str. 4d. numatytą sąlygą - ar Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti.

Parama pieno perdirbimo įmonėms buvo teikiama pagal Žemės ūkio ministro 2003 06 16 įsakymu Nr. 3D-236, vykdant LR Vyriausybės 2003 06 04 nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“, patvirtintomis Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklėmis. Pagal Taisyklėse nustatytas sąlygas paramos teikimas buvo susietas su .2002 metų įmonių veiklos duomenimis - taikytomis kainomis, supirktu ir perdirbtu pieno kiekiu, todėl darytina išvada, jog įmonės, veiklą pradėjusios 2003 metais, paramos gauti negalėjo. Tačiau Žemės ūkio ministro 2003 08 13 įsakymu Nr. 3D-334 Taisyklės buvo pakeistos ir nustatyta, kad paramą gali gauti ir įmonės, kurios 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus ir nuo gamybinės veiklos pradžios iki 2003 metų pabaigos superka ir perdirba visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 m. tais pačiais mėnesiais šalyje vidutinės kainos (Taisyklių 3.2 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 116 str. 1 d. nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, o 2 d. nurodo, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo datos. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto (ar jo dalies) teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jie netaikytini nuo oficialaus paskelbimo (jei sprendime nenumatyta kitaip), tačiau iki to laiko buvusiems teisiniams santykiams, tiek kiek jie yra pasibaigę, tokie sprendimai nėra reikšmingi.

Lietuvos Vyliausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimas, kuriuo, kaip minėta, Taisyklių 5 p. 1 d. nuostata ir 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ buvo pripažinti prieštaraujančias Konkurencijos įstatymo 4 str., Valstybės žiniose buvo paskelbtas 2004 11 04. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl atitinkamų Taisyklių dalių netaikymo nuo jų priėmimo datos, todėl darytina išvada, jog Taisyklių nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 str., laikomos panaikintomis ir negali būti taikomos tik nuo 2004 11 04. ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p. nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, todėl iki atitinkamo sprendimo, kuriuo konstatuojamas teisės akto neteisėtumas, teisės aktas laikytinas teisėtu ir turi būti vykdomas. Pagal šalių paaiškinimui visa paramai skirta lėšų suma 56 mln. Lt ūkio subjektams buvo išskirstyta per 2003 metų antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas į teismą su skundo papildymu, kuriuo pareikalavo atlyginti, jo nuomone, dėl Taisyklėse įtvirtintos tvarkos jam padarytą žalą, kreipėsi 2004 06 22 (t. 1, b.l. 73-75), t.y. tuo metu, kai 2003 06 04 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 725 ir Taisyklėmis įtvirtintas sprendimas skirti pieno perdirbimo įmonėms 56 mln. Lt paramą jau buvo įvykdytas (panaudota visa paramai skirta lėšų suma). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimas nėra reikšmingas, nes Žemės ūkio ministerijos darbuotojai 2003 metų antrąjį pusmetį ir 2004m. sausio mėnesį, t.y. paramos skirstymo laikotarpiu, veikė taip, kaip numatė tuo metu galiojantis teisės aktas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai..

Pareiškėjas 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais iš PK „Žalmargė“, ŽŪK „Europienas“, UAB „Pakalniškių pieninė“ ir AB „Kelmės pieninė“ supirko 8613 tonų pieno (t. 2, b.l. 98), už kurį, jo nuomone, ir turėjo būti skirta parama. Tačiau iš Taisyklių 3 p. seka, kad parama teikiama įmonėms, kurios pieną superka ir moka nurodytas kainas pieno gamintojams arba pieno supirkėjams - tarpininkams. Pieno gamintojų ir pieno supirkėjų sąvoka apibrėžta LR Žemės ūkio ministro 2001 05 09 įsakymu Nr. 146 patvirtintų Pieno supirkimo taisyklių 3 p., kuris nustato, kad pieno gamintojai - fiziniai ir juridiniai asmenys, gaminantys pieną parduoti, o pieno supirkėjai - fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka perka pieną iš gamintojų savo ūkinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad parama turėtų būti skirta už visą nurodytu laikotarpiu supirktą kiekį, tame tarpe ir supirktą iš kitų pieno perdirbėjų - UAB „Pakalniškių pieninė“ ir AB „Kelmės pieninė“ - nelaikytinas pagrįstu. Taisyklių 6.1 p. nustato, kad paramai gauti įmonės Žemės ūkio ministerijai teikia pažymas apie supirktą ir perdirbtą pieną bei iš jo pagamintus per tam tikrą mėnesį produktus (3 priedas). Pareiškėjas Žemės ūkio ministerijai už 2003 m. liepos-gruodžio mėn. laikotarpį pateikė tokias pažymas, iš kurių nustatyta, kad iš pieno gamintojų ir pieno supirkėjų-tarpininkų pareiškėjas šiuo laikotarpiu supirko 3939,2 t pieno (už 2003 m. birželio mėn. pareiškėjas paramos negalėjo gauti, kadangi, kaip minėta, pagal tuo metu galiojusią Taisyklių redakciją, paramą gauti galėjo įmonės, veiklą vykdžiusios ir 2002 metais) (KT byla, b.l. 69-70, 80-81, 100, 114, 115, 138), todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad parama turėjo būti skirta už visą supirkto pieno kiekį - 8613 t.

Pagal Taisyklių nuostatas parama buvo teikiama įmonėms, jei jos mokėdavo pieno gamintojams (ar užtikrindavo, kad pieno supirkėjai-tarpininkai moka gamintojams) atitinkamais 2002 metų mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, todėl turėjo padengti susidariusį skirtumą tarp Šios kainos ir rinkoje susiklosčiusios kainos. Įmonėms, vykdžiusioms veiklą 2002 metais, paramos teikimas buvo susietas su sąlyga mokėti pieno gamintojams ne mažesnes kainas, nei buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metų tais pačiais mėnesiais (Taisyklių 3.1 p.), tuo tarpu Taisyklių 3.2 p. (2003 08 13 įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) nustatė, kad 2003 metais pradėjusioms gaminti ir eksportuoti pieno produktus įmonėms paramos gavimas buvo susietas su sąlyga mokėti ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos vidutinės šalies kainos pagal rūšis 2002 metų tais pačiais mėnesiais. Kaip nustatyta iš byloje esančios medžiagos, AB „Rokiškio sūris“, kurios gautos paramos 1 tonai supirkto pieno dydį pareiškėjas pasirinko kriterijumi padarytai žalai apskaičiuoti, pieno gamintojams mokėta kaina atitinkamais 2003 metų mėnesiais buvo daug didesnės nei pareiškėjo mokėtos kainos (KT byla, b.l. 50, 59, 74, 90, 104, 120, 139), taigi akivaizdu, kad AB „Rokiškio sūris“ iš savo lėšų turėjo padengti didesnį kainų skirtumą, nei pareiškėjas. Todėl pareiškėjo teiginys, jog jam vienai tonai supirkto pieno turėjo būti skirtas būtent toks paramos dydis, kokį gavo AB „Rokiškio sūris“, nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais įrodymais.

Pareiškėjas prašo atlyginti ir, jo nuomone, jam padarytus netiesioginius nuostolius (negautas pajamas). Pareiškėjo teiginys, kad dėl Taisyklėmis nustatytos tvarkos jis neįvykdė įsipareigojimų pagal verslo planą - t.y. nesupirko 23787 t pieno, todėl patyrė 2301842 Lt nuostolių (t. 2 b.l. 97), kurie susidarė dėl negautos paramos šiam supirktam pieno kiekiui, vertintinas kritiškai. CK 6.249 str. 1 d. nustato, kad negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, taigi netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas realiai galėjo supirkti nurodytą pieno kiekį, be to, supirkti pieną būtent iš pieno gamintojų ar pieno supirkėjų-tarpininkų. Pateiktas UAB „Žalmargės pienas“ verslo planas (t. 1, b.l. 79-107, t. 2, b.l. 15-47) nelaikytinas tinkamų įrodymu byloje ir juo teismas nesiremia, kadangi iš pateikto verslo plano neaiški nei jo sudarymo data, nei kas jį sudarė ir patvirtino. Pareiškėjas nurodo tai, jog pieno kiekius, kuriuo;s įmonė būtų supirkusi, gali patvirtinti 2004 metais atitinkamu laikotarpiu supirktas pieno kiekis, tačiau tai taip pat nelaikytina objektyviu ir pakankamu įrodymu. Kaip minėta, paramos lėšos pagal Taisykles buvo skirtos įmonėms, kurios iš savo lėšų turėjo padengti skirtumą tarp kainos, kurią turėjo mokėti pieno gamintojams siekdami gauti paramą (pareiškėjas, kaip įmonė, veiklą pradėjusi 2003 metais, - vidutines pieno supirkimo 2002 metų atitinkamą mėnesį kainas), ir 2003 m. atitinkamą mėnesį rinkoje nusistovėjusios pieno supirkimo kainos, todėl pareiškėjas nepagrįstai negautomis pajamomis laiko negautas paramos lėšas. Akivaizdu, jog pareiškėjui nesupirkus jo nurodyto pieno kiekio, nesusidarė ir minėtas kainų skirtumas, kurį būtų turėjęs, kompensuoti pareiškėjas, o jei būtų supirkęs nurodytą pieno kiekį ir gavęs paramos lėšas, jo pajamas sudarytų ne būtent gauta paramos suma, o pajamos už perdirbtą pieno produkciją. Todėl netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) ir, pareiškėjo nuomone, pagal Taisykles galėtos gauti paramos sutapatinimas visiškai nepagrįstas. Be to, pažymėtina ir tai, kad sprendžiant netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo klausimą, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas - konkrečiu atveju neteisėtus veiksmus, netiesioginius nuostolius bei priežastinį ryšį tarp jų. Nagrinėjamu atveju neįrodytas ir priežastinis ryšys, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl Taisyklėse įtvirtintos paramos teikimo tvarkos pareiškėjas nesupirko iš gamintojų jo nurodomo pieno kiekio -tai galėjo lemti daugelis priežasčių, visiškai nesusijusių su paramos pagal Taisykles teikimu.

Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė ir tos aplinkybės, kad dėl Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo jis patyrė žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neįrodė, kad jis patyrė žalą- tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius nuostolius, t.y. byloje nekonstatuotos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127

str.,

Pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Konkurencijos tarybos 2004 04 01 nutarimą Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas tyrimo nutraukimo“.

Likusioje dalyje pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 d. apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

L.Alechnavičius

A.Bakaveckas

R.Miliuvienė