BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

DĖL ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO 2003 M. BIRŽELIO 16 D. ĮSAKYMU NR. 3D-236 PATVIRTINTŲ „PARAMOS PIENO SUPIRKIMO KAINOMS PALAIKYTI TEIKIMO PERDIRBIMO ĮMONĖMS TAISYKLIŲ“ ATITIKIMO KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIES NUOSTATAS TYRIMO NUTRAUKIMO

Atgal

Administracinė byla Nr. P15-99/2006
Procesinio sprendimo kategorija 66.11.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2006 m. spalio 20 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1591/2005 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žalmargės pienas“ skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) 2004 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas tyrimo nutraukimo“ (toliau – Nutarimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai 2 997 062 Lt žalos atlyginimo. Paaiškino, kad žemės ūkio ministras 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtindamas Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau - Taisyklės), nukrypo nuo 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio - gruodžio mėnesiais“ nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, todėl Taisyklės bei jų pakeitimai neatitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 725 1 ir 2 punktų reikalavimų. Taisyklių 1 priede nurodytos konkrečios įmonės, kurioms bus teikiama parama ir patvirtinti paramos dydžiai, tačiau pareiškėjas nebuvo įtrauktas į šių įmonių sąrašą. Tik žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 buvo nustatyta, jog parama teikiama ir įmonėms, kurios 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tačiau net ir tada nebuvo panaikinti įmonių konkurenciją ribojantys veiksniai, o tuo pačiu ir pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimai, kadangi suteikiama parama pieno perdirbimo įmonėms skiriasi. Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 15 d. pareiškimu kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl pareiškime nurodytų konkurenciją ribojančių veiksmų, išnagrinėti, ar Taisyklės, jų I priedas ir pakeitimai atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir esant reikalui kreiptis į žemės ūkio ministrą su reikalavimu pakeisti ar panaikinti Taisykles, imtis kitų veiksmų. Konkurencijos taryba skundžiamu Nutarimu nutraukė tyrimą. Nutarime nurodė, jog atskirų įmonių paramos dydžių skirtumai vienai bazinio pieno tonai susidarė ne dėl paramos nustatymo principų bei apskaičiavimo kriterijų, bet dėl atskirų pieno perdirbimo įmonių 2003 m. veiklos rezultatų. Šios išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, o nutarime nepateikiami argumentai, kurie leistų abejoti pareiškėjo argumentais. Paramos teikimo būdas, įtvirtintas Taisyklėse, riboja įmonių galimybes konkuruoti, o atsakovas neatsižvelgė į nurodytus konkurenciją ribojančius veiksnius. Taisyklėmis nenurodžius pareiškėjui skirtinos išmokos dydžio, neįtraukus jo į įmonių sąrašą, buvo ir yra žymiai sunkiau konkuruoti pieno rinkoje, todėl toks reglamentavimas susilpnina ir iškraipo konkurenciją, gali sukelti kitokio pobūdžio neigiamą poveikį, atskirų ūkio subjektų naudai nustatyti valstybės paramos dydžiai, taip ribojant kitiems ūkio subjektams teisę gauti valstybės paramą. Dėl ydingo reglamentavimo, valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų pareiškėjas patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Paramos skyrimo laikotarpiu pirko pieną iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“, žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ ir kitų pieno kooperatyvų ir bendrovių, gamintojams mokėjo nustatytas aukštesnes kainas, o gauta parama nekompensavo kainų skirtumo, dėl ko išaugo pieno savikaina. Už toną supirkto pieno gauta 38,31 Lt parama, tuo tarpu akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ gavo paramą iki 96,77 litų už toną pieno, todėl skaičiuojant, kad tokia turėtų būti gautina kompensacija, visam 8613 tonų supirktam pienui, negauta parama sudarė 658 051 Lt (t. 2, b l. 97). Dėl šių tiesioginių nuostolių sumažėjo pareiškėjo apyvartinės lėšos, dėl to negalėjo laiku atsiskaityti už supirktą pieną ir prarado dalį pieno tiekėjų, įmonės apyvarta sumažėjo. Pagal 2003 metų verslo planą nuo 2003 m. birželio iki gruodžio mėn. turėjo supirkti 32400 tonų, tačiau dėl Taisyklėmis nustatytos tvarkos neįvykdė įsipareigojimų, todėl prarado 2 301 842 Lt gautinos paramos, taigi iš viso patyrė 2 959 893 Lt nuostolių (t. 2, b. l. 97). Nuostolius sąlygojo valstybės valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos – neteisėti aktai, kadangi žemės ūkio ministras nustatė Taisykles, kurios riboja pareiškėjo ir kitų įmonių teises, nukrypo nuo Vyriausybės nutarimu Nr. 725 nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, nutarimo 1 ir 2 punktų bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.
Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad nors pareiškėjas teigė, jog Taisyklės sudarė išskirtines sąlygas parama naudotis 2002 m. veiklą vykdžiusiems subjektams, tačiau 2003 m. pradėjusioms veiklą įmonėms Taisyklės taikė tam tikras lengvatas. Į „Kitų įmonių“ sąrašą įtraukus 2003 m. veiklą pradėjusius ūkio subjektus, realiai šis sąrašas pasipildė tik vienu ūkio subjektu – pareiškėju. Teiginys, kad galimos paramos dydis priklausė nuo kitų sąraše esančių įmonių veiklos rezultatų, nepagrįstas, nes pagal Taisyklių 10 punktą 2002 m. veiklą vykdę ūkio subjektai negalėjo plėsti savo veiklos ir už tai gauti paramą. Pagrindo teigti, jog pareiškėją įtraukus į „Kitų įmonių“ sąrašą, jam atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos, nėra. Pareiškėjas priskirtinas prie mažesnių pajėgumų ūkio subjektų, todėl neaišku, kuo pagrįstas verslo planas, pagal kurį jis tikėjosi nupirkti net 33 000 tonų pieno. Pareiškėjas nepajėgė pritraukti pieno gamintojų ir pieną pirko ne iš jų, o iš pieno perdirbėjų. Tuo tarpu pagal Taisyklių nuostatas ūkio subjektai teise į paramos lėšas galėjo pasinaudoti su sąlyga, kad supirks pieną iš pieno gamintojų, todėl pareiškėjas neturėjo teisės gauti paramą už pieno kiekį, supirktą iš kitų pieno perdirbėjų. Pareiškėjo supirkto pieno kiekį sąlygojo ne Taisyklių nuostatos, o rinkoje veikiančių ekonomiškai stipresnių ūkio subjektų veiksmai pritraukiant pieno gamintojus ir superkant žymiai daugiau pieno (nors ir negaunant už tai paramos lėšų). Pagal pareiškėjo 2003 m. gruodžio 15 d. prašymą atsakovas tyrimą pradėjo dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4, o ne 5 straipsnio pažeidimo, todėl teiginiai dėl galimo minėto įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nėra susiję su šia byla. Taisyklių nuostatos nesąlygojo konkurencijos ribojimo, o priešingai - visiems ūkio subjektams, įskaitant ir 2003 m. pradėjusius veiklą, buvo nustatytas toks teikiamos paramos santykis, kad dėl valstybinio reguliavimo gaunama parama netaptų priemone išsikovoti didesnę rinkos dalį.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Žemės ūkio ministerija, Ministerija) prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad pagal Taisykles paramos dydis kiekvienai įmonei priklausė tik nuo įmonės vietos 2002 m. rinkoje. Pagrindinė išmokų nuostata buvo ta, kad tai ne priedas prie kainos (nebuvo tikslo suvienodinti kainas), o parama perdirbimo įmonei eksporto padarinių situacijai gerinti. Taisyklėse įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., parama nebuvo numatyta. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir įvertinus tai, kad yra „Kitų įmonių“ daliai apskaičiuotų lėšų rezervas, žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 parama pareiškėjui buvo skirta ir pradėta mokėti nuo liepos mėnesio. Siekiant išvengti paramos lėšų pereikvojimo, įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., nustatyta, kad skiriama parama turi būti ne didesnė nei 70 Lt vienai tonai bazinio pieno. Šis dydis atitinka paramos dydį, vidutiniškai tenkantį programoje dalyvaujančių įmonių supirkto pieno tonai. Manė, kad pareiškėjo veikla nebuvo apribota. Teiginys apie pareiškėjo supirkto pieno kiekį yra neteisingas ir nepagrįstas. Pagal pareiškėjo Ministerijai pateiktą pažymą apie 2002 m. perdirbtą ir 2003 m. supirktą bei perdirbtą pieną bei iš jo pagamintus produktus, 2003 m. liepos - gruodžio mėn. pareiškėjas supirko 3852 tonas bazinio pieno. Pažymėjo, kad pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės už pieną turėjo mokėti gamintojams, todėl į reguliuojamus santykius nepatenka pieno pirkimas ne iš gamintojų, o iš kitų ūkio subjektų. Žalos skaičiavimas nepagrįstas ne tik dėl minėto supirkto pieno kiekio neatitikimo, bet ir sulyginimu su akcine bendrove „Rokiškio sūris“, kadangi pareiškėjas ir akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ patenka į skirtingas įmonių grupes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Il-08/04 nustatė, kad šioms grupėms (veiklą pradėjusioms 2002 ir 2003 metais) pagrįstai nustatytos skirtingos paramos suteikimo sąlygos. Nepagrįstas ir žalos apskaičiavimas pagal pareiškėjo 2003 metų verslo planą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir Nutarimą panaikino. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą, turintį prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, konstatavo, jog Nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 - 6.250 ir 6.271 straipsniais, konstatavo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti būtinas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – padarytą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų bei CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą – ar Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Remdamasis žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236, vykdant Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ patvirtintomis Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklėmis, Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 116 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto (ar jo dalies) teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jie netaikytini nuo oficialaus paskelbimo (jei sprendime nenumatyta kitaip), tačiau iki to laiko buvusiems teisiniams santykiams tiek, kiek jie yra pasibaigę, tokie sprendimai nėra reikšmingi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata ir 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Valstybės žiniose buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl atitinkamų Taisyklių dalių netaikymo nuo jų priėmimo datos, todėl Taisyklių nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, laikomos panaikintomis ir negali būti taikomos tik nuo 2004 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas į teismą su skundo papildymu, kuriuo pareikalavo atlyginti dėl Taisyklėse įtvirtintos tvarkos jam padarytą žalą, kreipėsi 2004 m. birželio 22 d., t. y. tuo metu, kai 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 725 ir Taisyklėmis įtvirtintas sprendimas skirti pieno perdirbimo įmonėms 56 milijonų litų paramą jau buvo įvykdytas. Todėl šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas nėra reikšmingas, nes Žemės ūkio ministerijos darbuotojai 2003 metų antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį, t. y. paramos skirstymo laikotarpiu, veikė taip, kaip numatė tuo metu galiojantis teisės aktas, vadinasi, byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai. Taip pat, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pieną supirko ir iš pieno perdirbėjų, o ne tik iš pieno gamintojų, teismas pareiškėjo teiginio, jog parama turėtų būti skirta už visą nurodytu laikotarpiu supirktą kiekį, tame tarpe ir supirktą iš kitų pieno perdirbėjų – UAB „Pakalniškių pieninė“ ir akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“ – nelaikė pagrįstu. Remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas realiai galėjo supirkti jo nurodytą pieno kiekį, be to, supirkti pieną būtent iš pieno gamintojų ar pieno supirkėjų - tarpininkų. Pateikto pareiškėjo verslo plano teismas nelaikė tinkamu įrodymu byloje ir juo nesirėmė, kadangi neaiški nei jo sudarymo data, nei kas jį sudarė ir patvirtino. Teismas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai negautomis pajamomis laiko negautas paramos lėšas. Todėl netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) ir, pareiškėjo nuomone, pagal Taisykles galėtos gauti paramos sutapatinimas visiškai nepagrįstas. Be to, neįrodytas ir priežastinis ryšys, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl Taisyklėse įtvirtintos paramos teikimo tvarkos pareiškėjas nesupirko iš gamintojų jo nurodomo pieno kiekio. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė ir aplinkybės, kad dėl Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo jis patyrė žalą.
II.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo. Be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliantas, remdamasis CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nurodė, kad Žemės ūkio ministerija atliko neteisėtus veiksmus (priėmė, patvirtino teisės aktą, kuris ribojo apelianto galimybes lygiais pagrindais konkuruoti su kitais ūkio subjektais), neteisėtai neveikė (pradžioje apelianto neįtraukė į paramos gavėjų sąrašus, nesiėmė jokių priemonių diskriminacijai panaikinti). Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl nuostolių priteisimo motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nuostolių priteisimo tik 2004 m. birželio 22 d. Teismas neatsižvelgė į ankstesnės administracinės bylos I2-1540/03 nagrinėjimą, netinkamai vertino įrodymus. Pabrėžė, kad atsakovo veikos neteisėtumą įrodo ir tai, jog teismas pats konstatavo, kad pareiškėjo galimybės lygiais pagrindais konkuruoti rinkoje buvo neteisėtai ribojamos. Teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateikto šalių susirašinėjimo. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjas realiai galėjo supirkti nurodytą pieno kiekį, be to netinkamai vertinti pareiškėjo pateikti pieno supirkimo duomenys.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė motyvais, išdėstytais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, bei teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo argumentais.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Sutiko su teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko. Atsiliepimą grindė teismo sprendimo motyvais. Taip pat nurodė, kad neveikimas yra neteisėtas elgesys tik tada, kai skolininkas turėjo pareigą veikti, bet jos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių. Pagal teisės aktus Žemės ūkio ministerija neprivalo vykdyti UAB „Žalmargės pienas“ ar kito privataus juridinio asmens reikalavimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą iš dalies tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, 109 950, 96 Lt žalą UAB „Žalmargės pienas“. Kitą 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Teismas nurodė, kad Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 nustatė, jog 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas supirkimo kainas ir įpareigojo Žemės ūkio ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 milijonų litų paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 buvo patvirtintos Taisyklės. Jomis nebuvo numatyta teikti paramą toms pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms, kurios nesupirko ir/ar neperdirbo pieno 2002 metais. Pareiškėjas pieno supirkimo ir perdirbimo veiklą pradėjo 2003 metais, todėl parama, vykdant minėtą Vyriausybės nutarimą, jam nebuvo skiriama. Tik pareiškėjui kreipusis gynybos dėl jo pažeistų teisių, žemės ūkio ministras 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 pakeitė Taisykles ir nustatė, kad parama teikiama ir toms įmonėms, kurios 2003 m. pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išmokėta parama už 2003 m. liepos – gruodžio mėnesiais supirktą iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ pieną. Tačiau parama nebuvo mokama už iš to paties kooperatyvo supirktą pieną 2003 m. birželio mėnesį, o taip pat iš kitų tiekėjų supirktą pieną 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais. Pakeisdama Taisykles ir sumokėdama pareiškėjui paramą už dalį supirkto pieno Žemės ūkio ministerija iš esmės pripažino, kad pareiškėjas iš paramos gavėjų Taisyklėmis buvo pašalintas be teisėto pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. I1-08/04 pripažino, kad Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Taisyklių nuostatos, užkertančios galimybę pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės veiklą pradėjo tik 2003 metais, prieštarauja CK 2.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį ir šio nutarimo 1 punktui. Teismas nusprendė, kad valstybės valdžios institucijos neteisėtu aktu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė gauti valstybės paramą už supirktą pieną. Dėl to pareiškėjui padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė (CK 6.271 str.). Tačiau nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas, kad parama jam turėjo būti mokama už iš visų tiekėjų 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirktą pieną. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punkte nustatyta, kad 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Darytina išvada, kad parama mokama tik už iš pieno gamintojų supirktą pieną. Pieno gamintojais, iš kurių pareiškėjas 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais pirko pieną, laikytini pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“ ir žemės ūkio kooperatyvas „Europienas“. UAB „Pakalniškių pieninė“ ir akcinė bendrovė „Kelmės pieninė“, iš kurių pareiškėjas irgi pirko pieną, yra pieno perdirbėjai. Šios įmonės buvo įrašytos į gaunančių paramą įmonių sąrašą ir už supirktą pieną jos paramą gavo. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad už iš pieno perdirbėjų supirktą pieną reikalavimas mokėti paramą ir pareiškėjui yra nepagrįstas. Tačiau teismas padarė neteisingą išvadą, kad teismo sprendimu pripažinus Taisyklių nuostatas prieštaraujančiomis įstatymams ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, jos negali būti taikomos tik nuo teismo sprendimo paskelbimo Valstybės žiniose dienos, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 4 d., nes šio sprendimo galia nukreipta tik į ateitį. Pareiškėjas dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl paramos už supirktą pieną neišmokėjimo, kreipėsi į teismą prieš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant sprendimą dėl Taisyklių nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis įstatymams. Pats pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Taisyklių atitikimas įstatymų ir Vyriausybės nutarimo reikalavimams. Teismas tokį pareiškėjo prašymą patenkino. Pareiškėjas pasinaudojo visomis įstatymo leidžiamomis galimybėmis savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Jis kreipėsi teisminės gynybos teigdamas, kad viešojo administravimo subjektas priėmė neteisėtą aktą ir dėl to jam padaryta žala. Viešojo administravimo subjekto priimto akto pripažinimas prieštaraujančiu įstatymams yra tik viena pareiškėjo teisių apgynimo stadija. Tik po to atsirado galimybė išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime nurodė, jog ši pirmosios instancijos teismo nurodyta taisyklė nėra absoliuti. Nagrinėjamoje byloje Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo atskiros Taisyklių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams, įsigaliojo dar neužsibaigus teisės normos taikymo procedūrai, todėl nėra taikymo atgal problemos, nes dėl Taisyklių neatitikimo įstatymams buvo kreiptasi kaip tik šioje byloje. Padaryta išvada, kad pareiškėjui be teisėto pagrindo nebuvo mokama parama už visą 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš pieno gamintojų supirktą pieną ir dėl tokio neteisėto akto pareiškėjui padaryta žala. Pareiškėjas 2003 m. birželio mėnesį iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ nupirko 654106 kg pieno, o 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ - 916622 kg pieno. Viso pareiškėjas iš pieno gamintojų per paminėtą laikotarpį nupirko 1570728 kg pieno. Tai patvirtinama pateiktomis byloje sąskaitomis-faktūromis. Už šį pieno kiekį parama pareiškėjui nebuvo mokama be teisėto pagrindo. Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 3 punkte nustatyta, kad tokia parama yra ne daugiau kaip 70 litų už vieną toną. Tai nėra daugiau nei vidutiniškai buvo mokama kitoms įmonėms. Todėl pareiškėjui už 1570728 kg supirkto iš gamintojų pieno neišmokėta 109950,96 Lt parama, kuri ir sudaro pareiškėjui padarytą žalą. Pareiškėjo teiginys, kad negavęs paramos jis neturėjo galimybės supirkti didesnį pieno kiekį ir dėl to jam taip pat padaryta žala, yra nepagrįstas. Pareiškėjas didelį pieno kiekį pirko iš kitų perdirbėjų, o ne iš gamintojų. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad paramos negavimas nebuvo priežastis, kliudžiusi pirkti pieną iš pieno gamintojų, ir pagrįstai šį reikalavimą atmetė.
IV.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Žemės ūkio ministerija 2006 m. vasario 24 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1591/2005 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, kurie nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 6 dalies normą, nes neįskaitė UAB „Žalmargės pienas“ gautos 175 455 Lt dydžio naudos (paramos) į nurodytus 109 950,96 Lt dydžio nuostolius. Pažymi, kad gauta nauda gerokai viršijo teismo nustatytus nuostolius. Be to, nebuvo atsižvelgta į paramos neprivalomą ir savanorišką pobūdį. Teismas pažeidė ir CK 6.247 bei 6.271 straipsnių nuostas, nes priteisė pareiškėjui atlyginti nuostolius, kurie negali būti laikomi Ministerijos veiksmų (neveikimo) rezultatu. Tarp jų nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjas bei apeliacinės instancijos teismas valstybės pareigą atlyginti žalą kildino iš fakto, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pripažinta, jog Taisyklių tam tikros normos prieštarauja atitinkamiems teisės aktams. Tačiau minėtu sprendimu pripažinta prieštaraujančia kitiems teisės aktams Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata dėl paramos apskaičiavimo pareiškėjui nebuvo taikoma. Pareiškėjas pieno produktus pradėjo gaminti ir eksportuoti 2003 metais, todėl jo atžvilgiu buvo taikoma Taisyklių 5 punkto 3 dalis, kuri nebuvo ir nėra panaikinta. Taisyklių 2, 3.1 ir 10 punktų nuostatos dėl superkamo pieno kiekio prognozuojamo padidėjimo 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu taip pat nebuvo taikomos pareiškėjo atžvilgiu (Taisyklių 12 punktas). Taisyklių I priedo elementą „Kitos įmonės" Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir panaikino kaip norminį teisės aktą. Tačiau vien faktas, kad tarp „Kitų įmonių" buvo tik pareiškėjas, nekeičia šios situacijos vertinimo. Vien šis faktas negali būti pareiškėjo nuostolių priežastis. Reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjui realiai teko mažesnė paramos dalis, privalėjo būti konstatuota sprendžiant individualią administracinę bylą, tačiau tai padaryta nebuvo. Nesant priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų Ministerijos veiksmų ir nurodytų nuostolių, netenka prasmės ir kitas pareiškėjo teiginys, kad Ministerijos veikos neteisėtumas pasireiškė per neteisėtą neveikimą - nesiėmimą pašalinti Taisyklių ydingo reglamentavimo. Teismas pažeidė ir CK 6.246 bei 6.271 straipsnių normas, nes priteisė atlyginti pareiškėjui nuostolius nesant neteisėtos Ministerijos veikos (veikimo, neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas jokių Ministerijos veiksmų (neveikimo) neginčijo. Įrodinėdamas Ministerijos neteisėtą veiką jis rėmėsi tik faktu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu nusprendė, jog Taisyklių tam tikros normos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas teigia, kad Ministerijos paramos mokėjimas buvo diskriminacinio pobūdžio, kad jam teko mažesnė paramos dalis, kad jam neskyrė papildomos paramos, kad pareiškėjas nebuvo įtrauktas į įmonių sąrašą, kurioms teikiama parama, kad jam nebuvo mokėta parama už birželio mėnesį ir t. t., tačiau nė vienas toks teiginys nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka bei pagrindais pripažintas teisingu, o Ministerijos koks nors aktas (veika, veiksmas, neveikimas) neteisėta. Teismas, savo iniciatyva tarsi ir konstatavęs Ministerijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), pažeidė CK 1.125 straipsnio 2 dalį ir ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, nes buvo praleisti visi įstatymo numatyti terminai, kurių pareiškėjas neprašė atnaujinti. Kaip buvo minėta, pareiškėjas jokių Ministerijos veiksmų (neveikimo) teismine tvarka neginčijo, o skundą dėl žalos atlyginimo pateikė tik 2004 m. birželio 22 d., praėjus daugiau negu 6 mėnesiams po paramos programos pasibaigimo ir praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje numatytus skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui terminus. Nagrinėjamu atveju taikytinas ABTĮ 33 straipsnyje numatytas 1 mėnesio apskundimo terminas, o ne CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų terminas, nes pareiškėjas, pateikęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo valstybei, privalėjo įrodyti Ministerijos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimas negalioja ir ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu - teismo sprendimo išvada yra nemotyvuota. Teismas sprendime nurodė, kad pakeisdama Taisykles ir sumokėdama pareiškėjui paramą už dalį supirkto pieno, Žemės ūkio ministerija iš esmės pripažino, kad pareiškėjas iš paramos gavėjų Taisyklėmis buvo pašalintas be teisėto pagrindo. Ši išvada nėra motyvuota ir taip pažeisti ABTĮ 85 – 97 straipsniai. Pareiškėjui parama buvo numatyta mokėti 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 3D-236 „Dėl paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių patvirtinimo'' pakeitimo" pagrindu. Šio akto prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams konstatuotas nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų apie teismo nurodytą Ministerijos pripažinimą, kad pareiškėjas iš paramos gavėjų Taisyklėmis buvo pašalintas be teisėto pagrindo. Be to, teismas pažeidė ir CK 6.249 straipsnio normas - priteisė nominalius pagal Taisyklių viršutinę (maksimalią) ribą, o ne realiai (faktiškai) padarytus nuostolius. Teismas besąlygiškai vadovavosi Taisyklių 5 punkto 3 dalyje nustatytu antruoju paramos lėšų išmokėjimo kriterijumi - 70 Lt kaip viršutinė paramos riba už supirkto bazinio pieno vieną toną, tačiau netyrė, ar pareiškėjui neturėtų priklausyti mažesnė negu 70 Lt dydžio parama, nors paties pareiškėjo pateiktoje 2005 m. gegužės 25 d. pažymoje nurodyta, kad bazinio pieno vienai tonai vidutiniškai teko mažesnė (68,32 Lt) parama; bei pareiškėjas teismui pateikė duomenis (sąskaitas), kad iš pieno gamintojų supirko 4 545,1 tonų pieno, nors Ministerijai pateikė kitus (mažesnius) skaičius, t. y., kad supirko 4 468,2 tonų rūšinio pieno, arba 76,9 tonų mažiau negu nurodė teismui. Taigi pareiškėjas suklaidino Ministeriją pateikdamas jai mažesnius skaičius ir Ministerija negali būti atsakinga už paramos neskyrimą nurodytam 76,9 tonų pieno kiekiui. Be to, teismas neatsižvelgė į galiojančias Taisyklių 2 punkto nuostatos, jog parama teikiama atsižvelgiant į nepalankias aplinkybes užsienio pieno rinkose ir įvertinant 2002 m. pieno produktų pardavimo struktūrą (eksporto rinkoje ir vidaus vartojimui - po 50 proc. perdirbto pieno). Vien užimtos rinkos dalies kriterijaus nepakanka pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą nustatyti išmokėtinos paramos dydį. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad Taisyklių I priedo elemento „kitos įmonės" paramos dydis (254 tūkst. Lt) buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad „Kitos įmonės" užima tik 0,91 proc. vidaus rinkos. Tačiau paramos skyrimo metu tarp „Kitų įmonių" buvo tik pareiškėjas (tai yra jam skiriamos paramos dalis nepriklausė nuo kitų šios grupės įmonių rezultatų), o jis realai užėmė mažesnę rinkos dalį. Be to, teismas pažeidė Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 2 punktą, kuriame numatyta ribota (56 mln. litų dydžio) parama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Atsakovo atstovė prašymą atnaujinti procesą byloje pateikė 2006 m. vasario 24 d. Objektyvi galimybė sužinoti apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas minėtas prašymas, sietina su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties priėmimo ir įsiteisėjimo data, tad prašymas buvo pateiktas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.
VI.
Prašymas dėl proceso byloje atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu - jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pirmasis atsakovo atstovės argumentas dėl CK 6.249 straipsnio 6 dalies pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 175 455 Lt dydžio parama pareiškėjui buvo išmokėta už 2003 m. liepos – gruodžio mėnesiais iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartimi pareiškėjui buvo priteista žala, kurią teismas konstatavo atsiradus dėl be teisėto pagrindo jam neišmokėtos paramos už 2003 m. birželio mėnesį iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ ir 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ supirktą pieną. Dėl pastarosios veikos (neveikimo) pareiškėjas jokios naudos negavo, tad šiuo atveju CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikytinos.
VII.
Kitus argumentus atsakovo atstovė sieja su CK 6.246, 6.247 bei 6.271 straipsnių pažeidimais. Vadovaujantis minėtų straipsnių nuostatomis atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiradimas sietinas su trimis sąlygomis: neteisėtais veiksmais ar neveikimu, žala ir priežastiniu neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiu. Visų šių trijų elementų konstatavimas yra būtina civilinės atsakomybės CK 6.271 straipsnio pagrindu atsiradimo sąlyga.
Įvertinus byloje esančius pareiškėjo skundus bei paaiškinimus spręstina, jog reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš esmės yra kildinamas iš fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 konstatavo Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostatos „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštaravimą CK 2.76 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui; bei Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ prieštaravimą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgus į minėtų CK 6.246, 6.247 bei 6.271 straipsnių nuostatas turi būti vertinama, ar byloje buvo pagrįstai nustatyta, kad būtent minėtų Taisyklių nuostatų, kurių neteisėtumas konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartyje, galiojimo pasėkoje pareiškėjui buvo padaryta jo nurodyta žala. Pažymėtina, kad minėtos Taisyklės yra norminis administracinis teisės aktas, tad kreipimuisi dėl jo teisėtumo ištyrimo terminai nėra nustatyti (ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi buvo pripažintas Taisyklių nuostatų, užkertančių galimybę pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės veiklą pradėjo tik 2003 metais, prieštaravimas aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Tačiau, įvertinus minėtas Taisykles bei 2004 m. spalio 28 d. nutartį, tokios išvados daryti negalima. Paramos mokėjimas įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, buvo reglamentuotas Taisyklių 3.2 punkte bei 5 punkto 3 dalyje (2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija), kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams ir tuo pačiu neteisėtumas nustatytas nebuvo. O ir minėta 2004 m. spalio 28 d. nutartimi teismas konstatavo, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies tirta nuostata prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams tuo aspektu, kad šioje teisės normoje įmonės gaunamos paramos dydžiui nustatyti be objektyviai pateisinamų priežasčių buvo pasirinktas tik ankstesniais metais šios įmonės užimtos rinkos dalies kriterijus. Minėta nutartimi Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo pripažintas dėl to, kad šiuo elementu nustačius fiksuoto dydžio paramą įmonėms, kurios nebuvo įvardytos konkrečiai Taisyklių 1 priede, šių įmonių gaunamos paramos dydis tapo priklausomas nuo kitų įmonių, patenkančių į „Kitas įmones“, pieno supirkimo apimčių, skirtingai nei įmonėms, kurioms fiksuotas paramos dydis Taisyklių 1 priede buvo nustatytas konkrečiai, o tai gali lemti skirtingas konkurencijos sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtomis Taisyklėmis kaip pradėjęs veiklą 2003 metais buvo priskirtas prie grupės „Kitos įmonės“, tačiau, įvertinus 2004 m. spalio 28 d. nutarties argumentus, spręstina, kad žalos atlyginimas dėl šio Taisyklių 1 priedo elemento neteisėtumo būtų galimas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog pareiškėjui buvo realiai išmokėta mažesnio dydžio parama būtent dėl to, kad kitos grupės „Kitos įmonės“ įmonės padidino pieno supirkimo apimtis. Šios aplinkybės nustatytos nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi nusprendė priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą dėl nesumokėtos paramos už iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną. Tačiau, įvertinus Taisyklių su vėlesniais pakeitimais nuostatas, spręstina, kad įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, paramos mokėjimas už 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną apskritai nebuvo numatytas ir tokio paramos mokėjimo reglamentavimo neteisėtumas 2004 m. spalio 28 d. nutartyje nustatytas nebuvo. Galimybė mokėti paramą įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, buvo numatyta tik 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Nr. 3D-334 atitinkamai papildžius Taisyklių nuostatas. Vadovaujantis minėtos redakcijos Taisyklių 5 punkto 3 dalimi, paramos mokėjimas numatytas tik už 2003 m. liepos – gruodžio mėnesiais supirktą pieną. Pažymėtina, kad pareiškėjas argumentą, jog iki minėto 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 priėmimo iš paramos gavėjų tarpo įmonės, pradėjusios veiklą 2003 metais, buvo eliminuotos neteisėtai ir nepagrįstai, įvardijo savo skunduose, tačiau šiuo aspektu minėtų Taisyklių nuostatos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 nebuvo vertintos ir šiuo pagrindu atitinkamų jų nuostatų neteisėtumas konstatuotas nebuvo. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes spręstina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui parama už 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną buvo neišmokėta neteisėtai, konstatuota nepagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi pareiškėjui priteisė žalos atlyginimą ir dėl neišmokėtos paramos už 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ supirktus 916622 kg pieno. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad minėtas kiekis pieno iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ buvo supirktas 2003 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais (t. 2, b. l. 121 – 127). Šiuo atveju vertinant minėtą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį reiktų atkreipti į dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip nurodo bylos šalys, pareiškėjui buvo išmokėta 175 455 Lt parama už 2003 m. liepos – gruodžio mėnesiais iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną. Tiek pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“, tiek žemės ūkio kooperatyvas „Europienas“ yra pieno gamintojai. Iš abiejų kooperatyvų pareiškėjas supirko pieną laikotarpiu, nurodytu Taisyklių (2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) 5 punkto 3 dalyje. Parama už iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną buvo išmokėta remiantis tomis pačiomis tuo metu galiojusiomis Taisyklėmis, tad spręstina, kad pareiškėjui parama už iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ supirktą pieną buvo nesumokėta ne dėl ydingų vėliau panaikintų Taisyklių nuostatų, o dėl kitų veiksnių.
Įvertinus išdėstytas argumentus spręstina, kad pareiškėjo nurodyta, jo teigimu, jam padaryta žala atsirado ne Taisyklių atitinkamų nuostatų, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2004 m. spalio 28 d. nutartimi, o dėl kitų veiksnių.
Šiuo atveju taip pat reikia pažymėti ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino būtent iš minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi nurodytų Taisyklių atitinkamų nuostatų neteisėtumo. Jokie kiti konkretūs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (šios institucijos tarnautojų ar darbuotojų) veiksmai ar neveikimas įstatymo numatytais terminais ir tvarka nebuvo skųsti, nebuvo vertinami ir tuo pačiu nebuvo konstatuotas jų neteisėtumas.
Šios išvados pagrindu spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo pažeistos CK 6.247, 6.271 straipsnių nuostatos netinkamai jas taikant ir tai įtakojo teismo priimtą procesinį sprendimą. Ši aplinkybė yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1591/2005 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, o bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
VIII.
Prašymas atnaujinti procesą taip pat grindžiamas ir ABTĮ 85 – 97 straipsnių pažeidimu, tačiau minėtuose straipsniuose yra įtvirtintos proceso teisės normos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriuo remiasi atsakovo atstovė, proceso atnaujinimo pagrindu numatytas tik esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Pagrindas atnaujinti procesą esant proceso teisės normų pažeidimui ABTĮ 153 straipsnyje, kuriame reglamentuotas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas, nenumatytas, tad argumentai, susiję su minėtų teisės normų pažeidimu, nenagrinėtini.
Atsakovo atstovė prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ir aplinkybe, kad apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui priteisė ne realiai padarytą žalą, o žalą, paskaičiuotą pagal Taisyklių 5 punkto 3 dalyje numatytą viršutinę paramos dydžio ribą, taip pažeidžiant CK 6.249 straipsnį bei Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 2 punktą. Tačiau atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju jau konstatuota, jog žalos atlyginimas buvo priteistas nesant nustatytiems CK 6.271 straipsnyje nurodytiems civilinės atsakomybės pagrindams, argumentai, susiję su priteistos žalos dydžio skaičiavimais, nenagrinėtini.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo atstovės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1591/2005 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Administracinę bylą Nr. A10–1591/2005 perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai
Anatolijus Baranovas
Birutė Janavičiūtė
Edvardas Sinkevičius