Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Lavisos agrogrupė“ atstovams Ingai Šabūnienei, adv. Laimonui Gasiūnui, atsakovo LR Konkurencijos tarybos atstovams Jūratei Šovienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Lavisos agrogrupė“ ir atsakovo LR Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Lavisos agrogrupė“ skundą atsakovui LR Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

pareiškėjas UAB „Lavisos agrogrupė“ Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti LR Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimą Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003m. birželio 30d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ ir grąžinti bylą Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pagrįsdamas skundą nurodė, kad įstatymo nustatyta tvarka pateikė LR Konkurencijos tarybai prašymą ištirti, ar LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimas Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja LR Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Konkurencijos taryba 2003-07-15 nutarimu Nr. 1S-77 konstatavusi, jog pareiškėjo pateikti duomenys leidžia daryti prielaidą, jog LRV nutarimas gali sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams ir gali prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nutarė pradėti tyrimą. 2003-10-09 nutarimu Nr.1S-110 Konkurencijos taryba tyrimą nutraukė, motyvuodama tuo, kad valstybės valdymo institucijų veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas tik tada, jeigu skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant LR įstatymų reikalavimus. Konkurencijos taryba pripažino, kad Vyriausybė, priimdama sprendimą apmokestinti inulino sirupą cukraus mokesčiu, vykdė Cukraus įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimus garantuoti baltojo cukraus rinkos ekonominę apsaugą, t.y. pritaikė Konkurencijos įstatymo 4 dalyje numatytą išimtį. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba neteisingai įvertino Vyriausybės sprendimo apmokestinti inulino sirupą priėmimo pagrindus ir aplinkybes, dėl to padarė neteisingą esminę išvadą, kad Vyriausybės priimtas ginčijamas nutarimas negali būti laikomas konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimu, nes šiuo atveju skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma buvo išvengti, siekiant garantuoti baltojo cukraus rinkos ekonominę apsaugą. Pareiškėjas sutiko, kad baltojo cukraus rinkos ekonominė apsauga turi būti, tačiau nurodė, jog atsakovas, grįsdamas savo esminę išvadą, tyrime neteisingai įvertino inulino sirupo, lyginant jį su izogliukoze, kaip cukraus pakaitalo, reikšmę. Konkurencijos taryba atlikusi tyrimą nustatė, kad inulinas (KPN kodas 1702.60.80) ir izugliukozė (KPN kodas 1702.60.10) pagal savo panaudojimo ir vartojamąsias savybes laikomi ekvivalenčiais ir tarpusavyje pakeičiamais produktais ir priklauso vienai cukraus rinkai. Žemės ūkio ministerija, nustačiusi, kad inulino ir izogliukozės importas mažina Lietuvoje pagaminto cukraus suvartojimą, pateikė Vyriausybei siūlymą į nutarimo projekto sąrašą įtraukti, apmokestinant 60 procentų dydžio cukraus mokesčiu, į Lietuvą importuojamus visus fruktozės sirupus, klasifikuojamus 1702.60 pozicijoje, tame tarpe ir 1702.60.10.0- izogliukoze (fruktozė gaunama izomerizuojant gliukozę) ir 1702.60.80.0- inulino sirupas (fruktozė gaunama estrahuojant cikorijos šaknis). Svarstant projektą Vyriausybėje, inulino sirupas buvo paliktas sąraše, o izogliukozės sirupas (KPN kodas 1702.60.10), turintis tokią pačią reikšmę cukraus rinkai, nebuvo įrašytas į sąrašą. Vietoj jo į sąrašą įrašytas sirupas-izogliukozė, kurio KPN kodas 1702.90.30.0. Taigi, į sąrašą buvo įrašytas pareiškėjo įvežamas produktas- inulinas, o kitų ūkio subjektų importuojama izogliukoze KPN 1702.60.10.0 nebuvo įrašyta. Pareiškėjas nurodė, kad šios reikšmingos aplinkybės Konkurencijos taryba nevertino ir netyrė. LR Cukraus įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, jog valstybė garantuoja šalies baltojo cukraus rinkos ekonominę apsaugą, t.y. imasi priemonių šalies vidaus cukraus gamintojus apsaugoti nuo atvežtinio cukraus. Šis įstatymas suteikia teisę Vyriausybei sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas vietos gamintojams ir importuojantiems cukrui prilyginamus produktus ūkio subjektams, tačiau nesuteikia teisės sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas tarp ūkio subjektų, importuojančių cukraus produktus. Šiuo aspektu Konkurencijos taryba klausimo iš viso netyrė. Konkurencijos tarybos tyrimo išvada, kad izogliukoze (KPN kodas 1702.60.10.0) ir inulino sirupas (KPN kodas 1702.60.80.0) neginčijamai laikomi cukraus pakaitalais, nėra pakankamai pagrįsta. Pareiškėjo įmonės pagrindinė veikla yra inulino sirupo prekyba, apmokestinus šį produktą 60 proc. cukraus mokesčiu, pareiškėjas atsidūrė blogesnėje ekonominėje padėtyje, negu ūkio subjektai, analogišką produktą- izogliukoze - importuojantys lengvatinėmis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jis siekia, jog atsakovas išnagrinėtųjų prašymą iš esmės ir išaiškintų, ar LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimas Nr.875 neprieštarauja LR Konkurencijos įstatymo nuostatoms.

Atsakovas LR Konkurencijos taryba nurodė, kad skundžiamą nutarimą priėmė konstatavusi, jog šiuo atveju taikytina Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta išimtis. Atlikus tyrimą pagal pareiškėjo pateiktą skundą, buvo nustatyta, kad inulino sirupas LRV 2003-06-30 nutarimu Nr.857 į Lietuvos Respublikoje pagamintų ar importuotų cukraus ir produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašą buvo įtrauktas vykdant Cukraus įstatymo reikalavimus ir tyrimas nutrauktas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Cukraus įstatymo 6 str. 2 d. normą. Šiuo įstatymu siekiama apsaugoti šalies baltojo cukraus rinką, viena iš veiksmingiausių tokios apsaugos priemonių yra darančių įtaką cukraus rinkai produktų importo reguliavimas. Inulino sirupas ir izogliukoze yra importuojami pigesni cukraus pakaitalai, kurių vartojimas mažina šalyje pagaminto cukraus vartojimą. Abiems produktams yra taikomas LRV nustatytas cukraus režimas, kuris numato atitinkamų importo reguliavo priemonių taikymą, atsižvelgiant į faktinius atskirų produktų importo mastus. Pagal Muitinės departamento informacinių sistemų centro duomenis, per pirmą 2003 m. pusmetį inulino sirupo buvo importuota 5,2 karto daugiau negu izogliukozės, tuo tarpu šalyje pagaminto cukraus pardavimas ženkliai sumažėjo. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, LR Žemės ūkio ministerija, vadovaudamasi „Cukraus režimo“ 24 p., pateikė LRV atitinkamą pasiūlymą dėl cukraus rinkos apsaugos, t.y. dėl dideliais kiekiais importuojamo inulino sirupo įtraukimo į Lietuvos Respublikoje pagamintų ar importuotų cukraus ir produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašą. Izogliukozė (KPN kodas 1702.60.10.0) į šį sąrašą nebuvo įtraukta, kadangi jos importo kiekis palygint nedidelis, be to, ji praktiškai visa perdirbama į gliukozės sirupą kuris nėra cukraus pakaitalas. Finansų ministerija, atsakydama į Konkurencijos tarybos pateiktus klausimus, patvirtino, kad pasikeitus faktinei situacijai, t.y. izogliukozės sirupo importui žymiai padidėjus ir šį didėjimą susiejus su jos, kaip cukraus pakaitalo, naudojimu, bus teikiamas pasiūlymas dėl šio produkto įtraukimo į minėtą sąrašą. Atsakovas nurodė, jog skundžiamas nutarimas savo forma ir turiniu atitinka Konkurencijos tarybos darbo reglamento 60.2.1 ir 60.2.2 p. reikalavimus. Visi tyrimo metu surinkti duomenys yra užfiksuoti tyrimo byloje. Cukraus rinkoje konkurencija apribota valstybinio reguliavimo priemonėmis ir apie pilnavertę sąžiningos konkurencijos laisvę tokiu atveju negalima kalbėti. Cukraus įstatymas suteikia LRV teisę reguliuoti rinką, t.y. vykdant įstatymo reikalavimus iškreipti konkurencijos sąlygas, atitinkamai Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo šioje byloje konstatuoti negalima. Atsakovo atstovų nuomone, Konkurencijos taryba kompetentinga nagrinėti Vyriausybės priimtų teisės aktų atitikimą LR Konkurencijos įstatymui, tačiau tuo atveju, jei Konkurencijos taryba konstatuotų Vyriausybės nutarimo nuostatų prieštaravimą įstatymo normoms, toks atsakovo nutarimas būtų rekomendacinio pobūdžio, kadangi Konkurencijos taryba negalėtų pareikšti reikalavimo Vyriausybei pakeisti ar panaikinti antiįstatymišką nutarimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo LR Vyriausybė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškė abejojanti jame išdėstytų prašymų tikslingumu, nurodydama šias aplinkybes: pirma, LR Cukraus mokesčio įstatymas galios tik iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, todėl ir nagrinėjamas LR Vyriausybės nutarimas galios iki šio termino. Antra, LR Žemės ūkio ministerija kartu su suinteresuotomis institucijomis svarsto galimybę papildyti LR Vyriausybės 2003-05-30 nutarimą Nr. 857 izogliukozė 1702.60.10.0, kadangi išaugo jo įvežimas į šalį ne tik siekiant jį naudoti kaip žaliavą gamybos reikmėms, bet ir pardavimui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 2 d. sprendimu panaikino LR Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimą Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“. Teismas sprendime nurodė, kad administracinėje byloje surinktais įrodymais bei LR Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiaga patvirtintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės. Teismas nurodė, kad įvertinus nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualias teisės normas, konstatuotina, jog skundžiamas LR Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimas Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ neteisėtas, kadangi jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ir naikintinas LR ABTĮ 89 str. 1 d.2 p. nustatytu pagrindu. Teismas sprendime nurodė, kad visos valstybės valdžios ir valdymo institucijos privalo veikti laikydamosi LR Konstitucijoje įtvirtinto teisėtumo principo, t.y. savo veikloje nepažeisti įstatymo reikalavimų bei neperžengti įstatymo joms suteiktos kompetencijos ribų. Vienas iš viešojo administravimo sistemos pagrindinių principų - teisinio apibrėžtumo principas, pasireiškia tuo, kad viešojo administravimo subjektai turi tik tokias teises ir įgalinimus, kokie jiems yra suteikti galiojančiais teisės aktais. Teismas nurodė, kad LR Konkurencijos tarybos įgalinimai yra apibrėžti LR Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje bei LR Vyriausybės 1999-07-12 nutarimu Nr.822 patvirtintų LR Konkurencijos tarybos nuostatų 5-7 punktuose; Nuostatų 6.9 p. nustatyta, jog Konkurencijos taryba taip pat vykdo funkcijas, kurias jai numato LR Kainų įstatymas, Antidempingo įstatymas bei kiti įstatymai. Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. bei Konkurencijos tarybos nuostatų 6.5 p. įtvirtinta nuostata, kuria Konkurencijos taryba vadovavosi priimdama šioje byloje nagrinėjamą nutarimą: Konkurencijos taryba įgalinta nagrinėti, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreiptis valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus, o tokio reikalavimo neįvykdžius - valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimus, išskyrus LR Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti atitinkamam teismui. Teismas konstatavo, kad šios įstatymo normos turinys negali būti atskleistas ją vertinant atsietai nuo valstybėje galiojančių teisės aktų sistemos. Teismas nurodė, kad LR Konstitucijos 5 straipsnis įtvirtina Lietuvos valstybės valdžios sistemą, pagrįstą valdžių padalijimo principu. Vyriausybė pagal Konstituciją yra aukščiausia valstybės valdymo, t.y. įstatymų vykdomosios valdžios institucija. Valstybės valdymo sistema veikia remdamasi subordinacijos principu, kurio esmė yra tokia, jog valdingi įgalinimai valstybės valdymo sistemoje yra nukreipti tik viena kryptimi: nuo aukščiausios valdymo institucijos žemyn. Tai reiškia, kad žemesnis pagal padėtį valstybės valdymo sistemoje viešojo administravimo subjektas negali vertinti aukščiau stovinčio viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo ir reikšti jam privalomų reikalavimų. Teismas nurodė, kad LR Konkurencijos taryba yra viešojo administravime institucija, pagal savo padėtį valstybės valdymo organų hierarchijoje žemesnė už Vyriausybę bei jai atskaitinga (Konkurencijos tarybos nuostatų 8.2 p.). Teismas taip pat nurodė, kad pagal LR Konstitucijos 102 straipsnį spręsti, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams yra išimtinė LR Konstitucinio teismo kompetencija. Iš nurodytų aukščiau teisės aktų visumos teismas padarė išvadą, kad galiojantys įstatymai nesuteikia LR Konkurencijos tarybai galios vertinti LR Vyriausybės nutarimų teisėtumo, jos įgalinimai vertinti valstybės valdymo institucijų priimtų teisės aktų atitikimą Konkurencijos įstatymui neapima teisės nagrinėti Vyriausybės nutarimų atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Teismas konstatavo, kad priimdama skundžiamą nutarimą Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ Konkurencijos taryba viršijo savo kompetenciją, dėl to šis nutarimas yra neteisėtas ir negali būti paliktas galioti.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Lavisos agrogrupė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas gražinti bylą Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - gražinti bylą Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad toks teismo sprendimas užkerta pareiškėjui kelią imtis tolimesnių veiksmų dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo. Teismas sprendime nenurodė, kurioje dalyje pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo nuomone, panaikinus LR Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimą Nr.lS-110, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas ir turint omenyje tai, kad lieka galioti LR Konkurencijos nutarimas, kuriuo buvo pradėtas tyrimas, logiška manyti, jog tyrimas turi būti tęsiamas toliau. Tačiau iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų motyvų ir nesant rezoliucinėje dalyje nurodymo, grąžinti bylą tyrimo atnaujinimui, darytina išvada, jog būtent šioje dalyje (dėl tyrimo atnaujinimo) ir buvo atmestas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, suabsoliutino subordinacijos principą, ko pasėkoje priėmė klaidingą sprendimą. Pareiškėjas sutinka, kad viešojo administravimo institucijos veikia įstatymų joms suteiktos kompetencijos ribose. Tačiau nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokias teises ir pareigas t.y. kompetenciją, turi tam tikras viešojo administravimo subjektas. Nurodo, kad Konkurencijos tarybos kompetencija yra nustatyta LR Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p., kuriame įtvirtintos Konkurencijos tarybos teisės ir pareigos valstybės ir savivaldos institucijų atžvilgiu. Pareiškėjas daro išvadą, kad įstatymo leidėjas nesuteikė LR Konkurencijos tarybai tik teisės apskųsti LR Vyriausybės priimtus teisės aktus teismui. Pareiškėjo nuomone, nagrinėti LR Vyriausybės teisės aktų atitikimą LR Konkurencijos įstatymo 4 str. bei šiuo klausimu pateikti savo išvadas, tai yra juos vertinti, tačiau tik LR Konkurencijos įstatymo atžvilgiu, Konkurencijos taryba privalo. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą pareiškėjas daro išvadą, kad subordinacijos principas negali būti suprantamas bei aiškinamas taip, jog atleistų Konkurencijos tarybą nuo įstatymu jai suteiktų įgalinimų vykdymo. Pareiškėjas nurodo, kad LR Konstitucijos 46 str. įtvirtino sąžiningos konkurencijos laivės principą, kurio pažeidimus, sutinkamai su LR Konkurencijos įstatymo nuostatomis, tiria Konkurencijos taryba. Jokiai kitai institucijai, teisė tirti atitikimą šiam konstituciniam principui bei Konkurencijos įstatymo nuostatoms nesuteikta. Pareiškėjo teigimu, pripažinus, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvai yra teisingi, galima būtų daryti išvadą, jog LR Vyriausybės priimti teisės aktai atitikimo Konkurencijos įstatymo reikalavimų atžvilgiu yra netiriami. Tai reikštų, jog nei viena institucija negalėtų kontroliuoti LR Vyriausybės veiksmų Konkurencijos įstatymo atžvilgiu ir tokie Vyriausybės veiksmai, jeigu jie neatitiktų Konkurencijos įstatymo reikalavimams, negalėtų būti įvertinti.

Apeliaciniu skundu atsakovas LR Konkurencijos taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 2 d. sprendimą, o Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimą Nr. 1S-110 palikti galioti.

Dėl LR Konkurencijos tarybos teisinės padėties atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal skyrimo tvarką Konkurencijos taryba yra priskirtina prie Lietuvos Respublikos Prezidentui pavaldžių institucijų, kadangi pagal Konkurencijos įstatymo 20 str. 1 d. Konkurencijos tarybos pirmininką bei narius Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko teikimu skiria Respublikos Prezidentas. Atsakovo nuomone, logiška teigti, kad asmuo pavaldus jį paskyrusiajam. Pavaldumas yra daugiau formalus, nes Konkurencijos taryba vykdo tik įstatymuose nustatytus įgalinimus (Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 9 p.). Konkurencijos tarybos santykiai su Seimu ir Vyriausybe pasireiškia ne tik tuo, kad Konkurencijos taryba kasmet teikia Seimui ir Vyriausybei veiklos ataskaitas (21 str. 1 d. 4 p.), bet ir tuo, kad Konkurencijos taryba išreiškia savo kompetentingą nuomonę konkurencijos klausimais, tai yra: pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę ir teikia Seimui bei Vyriausybei išvadas dėl šių aktų poveikio konkurencijai (19 str. 1 d. 8 p.). Be to, Konkurencijos tarybos pirmininkas turi teisę dalyvauti patariamojo balso teise Vyriausybės posėdžiuose ir privalo pareikšti savo pastabas tuo atveju, jei siūlomi spendimai prieštarautų šiam įstatymui (21 str. 3 d.). Konkurencijos taryba, sutinkamai su Konkurencijos įstatymo 21 str. 1 d. 4 p. ir 19 str. 1 d. 8 p. nuostatomis, teikia savo veiklos ataskaitą bei išvadas dėl teisės aktų ir Seimui, tačiau tai nereiškia, kad ir jam Konkurencijos taryba yra pavaldi. Atsakovas nurodo, kad pavaldumas ir atskaitomybė yra skirtingos prasmės žodžiai. Pavaldumas yra apibūdinamas kaip „buvimas kieno nors žinioje“ , tuo tarpu atskaitomybė -“būtinas atsiskaitymas, ataskaitų teikimas aukštesnei valdžiai“ . Atsakovo nuomone, pripažinus, kad teismo sprendime pateiktas įstatymo aiškinimas yra teisingas, tai gautųsi, jog Konkurencijos taryba yra pavaldi Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei, kas sukeltų painiavą valdymo sistemoje, nes esant priešingiems minėtų institucijų reikalavimams, nebūtų aišku kieno reikalavimą vykdyti ir kieno reikalavimas yra viršesnis. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 9 p. tiksliai apibrėžta, kokias funkcijas vykdo Konkurencijos taryba, t.y. „vykdo kitus šiame bei kituose įstatymuose numatytus įgalinimus“, kas reiškia, jog nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Prezidentas negali duoti Konkurencijos tarybai privalomų vykdyti nurodymų. Nurodymai gali būti nustatyti tik įstatymo. Ataskaitų teikimas Seimui ir Vyriausybei yra reikalingas tam, kad užtikrinti veiklos viešumą bei skaidrumą, o ne gauti privalomus vykdyti nurodymus. Atsakovo teigimu, minėtų normų analizė rodo, kad Konkurencijos tarybos santykiai su Seimu ir Vyriausybe pasireiškia ne pavaldumu, bet bendradarbiavimu. Atsakovas nurodo, kad tą, kas išdėstyta, patvirtina ir įstatymo aiškinimas naudojant įstatymo leidėjo ketinimo, įstatymo tikslo bei istorinį teisės aiškinimo metodus. Nurodo, kad 1992-09-15 priimtame Konkurencijos įstatyme Nr. I-2878 buvo įtvirtintas Konkurencijos tarybos pavaldumas Vyriausybei, tačiau įstatymų leidėjo valia tokie pavaldumo santykiai nebuvo perkelti į 1999-03-23 priimtą Konkurencijos įstatymą Nr. VIII-1099 —jie buvo pakeisti, ką įrodo įstatymo travaitx preparatories analizė. Nurodo, kad svarstant 1999 metų Konkurencijos įstatymo (Nr. VIII-1099) projektą Seime, daugiausia diskusijų vyko būtent dėl Konkurencijos tarybos pavaldumo. Vyriausybės pateiktame Konkurencijos įstatymo projekte buvo siūloma, kad Konkurencijos taryba būtų Vyriausybės įstaiga, kurios įstatus tvirtintų, vadovą skirtų ir atleistų bei sudėtį tvirtintų Vyriausybė. Oponuodamas Vyriausybės pateiktam projektui, Seimo Ekonomikos komitetas pažymėjo, kad „Vyriausybei tiesiogiai pavaldi institucija ne visada sugebės tinkamai taikyti įstatymo nuostatas kitoms to paties rango Vyriausybės institucijoms, tuo labiau ministerijoms ar pačiai Vyriausybei“ . Diskusijų metu Prezidento nuomonę išsakiusi Prezidento patarėja E.Leontjeva akcentavo, jog „yra labai svarbu, kad „Konkurencijos taryba galėtų tinkamai prižiūrėti ne tik privačių ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant konkurenciją, bet ir visų be išimties valstybės institucijų veiklą“ (1999 02 11 Seimo 71 (297) posėdžio stenograma). Po svarstymo, priėmus Vyriausybės siūlytą Konkurencijos įstatymo projekto variantą, Prezidentas, pasinaudojęs Konstitucijos 71 str. numatyta veto teise, 1999-03-05 dekretu Nr.338 grąžino jį pakartotinai svarstyti, be kita ko konstatuodamas, kad įstatyme numatytas Konkurencijos tarybos statusas nesudaro prielaidų tinkamai vykdyti tarybai pavestų funkcijų, ypatingai susijusių su valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimų ir veiksmų, turinčių įtakos konkurencijai, priežiūra. Prezidento dekrete pateiktos įstatymo pataisos Seime buvo vertinamos kaip kompromisinės (1999 03 16 Seimo 4 (301) posėdžio stenograma; 1999 03 23 Seimo 7 (304) posėdžio stenograma). Konkurencijos tarybą siūloma vadinti ne „Vyriausybės“, o „valstybės įstaiga“, o išvadas dėl teisės aktų projektų poveikio konkurencijai bei metines ataskaitas teikti ne tik Vyriausybei, bet ir Seimui. Pakartotinai apsvarsčius Seime, Konkurencijos įstatymas buvo priimtas su visomis Prezidento teiktomis pataisomis. Atsakovas daro išvadą, kad 1999 metų Konkurencijos įstatymu Nr. VIII-1099 įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti Konkurencijos tarybos, kaip nepriklausomos kontrolės institucijos statusą, kuris įgalintų šią instituciją kiek įmanoma efektyviau vykdyti Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolę ne tik privačių ūkio subjektų, bet ir valstybės valdymo, savivaldybių institucijų atžvilgiu, bei pačios Vyriausybės ir jos kontroliuojamų įmonių atžvilgiu, tam, kad sudaryti teisines sąlygas sąžiningai konkurencijai vystytis, kas neįmanoma egzistuojant pavaldumo santykiams.

Dėl LR Konkurencijos tarybos teisės nagrinėti Vyriausybės teisės aktus atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog Konkurencijos tarybos funkcijos apima ne tik teisę ir pareigą ex anie nagrinėti valstybės valdymo sprendimus bei vertinti jų atitikimo sąžiningos konkurencijos laisvės principui, bet ir ex post teisės aktų kontrolę. Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nustato, kad Konkurencijos taryba „nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę tokius sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus - apygardos administraciniam teismui;“. Atsakovas daro išvadą, kad įstatymas nustato jo teisę ir pareigą nagrinėti visų valstybės valdymo institucijų, įskaitant ir Vyriausybę, teisės aktų atitikimą sąžiningos konkurencijos laisvės principui. Tačiau dėl Vyriausybės teisės aktų, atsakovo nuomone, prieštaraujančių Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, atsakovas neturi teisės kreiptis į teismą. Atsakovo nuomone, Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. esantis žodis „reikalavimas“ ir kitos šio punkto nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai su kitomis įstatymo normomis. Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nurodoma, kad jei reikalavimas neįvykdomas, Konkurencijos taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsakovas nurodo, jog žodis „reikalavimas“ yra apibrėžiamas kaip „oficialus dokumentas, kuriuo ko nors reikalaujama, prašoma“ . Atsakovo nuomone, reikalavimas, kurio nevykdymas negali būti skundžiamas teismui, negali būti laikomas imperatyviu ir yra aiškintinas ne kaip privalomas reikalavimas, o kaip prašymas, siūlymas. Todėl, atsakovo teigimu, minėta įstatymo norma turėtų būti aiškinama taip: Konkurencijos tarybos nutarimai dėl valstybės valdymo ir savivaldos institucijų yra privalomo pobūdžio, tačiau gali būti ginčijami teisme, o dėl Vyriausybės teisės aktų tik rekomendacinio pobūdžio. Atsakovas nurodo, kad tą patvirtina ir Konkurencijos tarybos veiklos praktika - jokie privalomi reikalavimai Vyriausybei neteikiami. Konkurencijos taryba, esant pagrindui, kreipiasi į Vyriausybę, išdėstydama probleminio klausimo esmę ir siūlydama Vyriausybei jį spręsti, tačiau neteikia reikalavimo naikinti ar keisti teisės aktus ar sprendimus, kadangi, dėl aukščiau minėtų priežasčių, imperatyvaus nurodymo teikimas Vyriausybei būtų beprasmis ir iš esmės niekinis. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į visa tai, Konkurencijos taryba nepripažįsta Vyriausybės teisės aktų ar sprendimų prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 str., bet išreiškia savo nuomonę ir teikia pasiūlymus, nepriimdama jokio Vyriausybei kokius nors teisinius padarinius galinčio sukelti sprendimo ir savo kompetencijos neviršija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. įtvirtinta, jog Konstitucinis teismas sprendžia, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau Konkurencijos tarybos, atlikus nagrinėjimą ir įvertinimą, išreikštos nuomonės, į kurią Vyriausybė neprivalo atsižvelgti, ir Konstitucinio teismo nutarimo, turinčio įstatymo galią ir privalomo visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 2 d.), sukeliami padariniai akivaizdžiai skiriasi. Konstitucinio teismo priimtas nutarimas dėl Vyriausybės akto atitikimo įstatymui patvirtina arba paneigia tokio akto teisėtumą ir, kaip ir kiti Konstitucinio teismo nutarimai, yra galutinis ir neskundžiamas. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos 2003-10-09 priimtas nutarimas Nr.1S-110 analogiškomis galiomis ir pasekmėmis akivaizdžiai nepasižymi, kaip kad jis neužkerta kelio Konkurencijos tarybos vertinto Vyriausybės akto nagrinėti Konstituciniame teisme. Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. ta dalimi, kuri liečia Vyriausybę, suteikia Konkurencijos tarybai teisę kreiptis į Vyriausybę teikiant siūlymus jos kompetencijai priskirtais klausimais. Nesant pagrindo imtis tokių veiksmų, Konkurencijos taryba privalo baigti pradėtą tyrimą, priimdama Konkurencijos tarybos darbo reglamento reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą.

Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijos pasisakyti dėl teisės akto konstitucingumo atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Konkurencijos tarybos nutarimą, kaip priimtą viršijant kompetenciją. Teismo pagrindinis motyvas yra tas, kad tik Konstitucinis teismas turi teisę nagrinėti ar Vyriausybės nutarimai neprieštarauja įstatymams, nes taip yra pasakyta Konstitucijos 102 straipsnyje. Atsakovo teigimu, teismas darė išvadą, kad galiojantys įstatymai nesuteikia Konkurencijos tarybai galios vertinti Vyriausybės nutarimų teisėtumo, nors Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte aiškiai pasakyta, kad ir Vyriausybės sprendimus Konkurencijos taryba turi teisę ir pareigą nagrinėti. Todėl, atsakovo nuomone, teismo išvada rodo, kad teismas suabejojo Konkurencijos įstatymo atitikimu Konstitucijai ir ultra vires išsprendė tokio akto konstitucingumą, kai, tuo tarpu, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą dėl minėtos normos atitikimo Konstitucijai.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas UAB „Lavisos agrogrupė“ prašo atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų bei jų nevertino, ir todėl nepagrįstai netenkino prašymo grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėjo nuomone, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti sprendimo nepagrįstumo motyvai patvirtina, kad naikindamas skundžiamą atsakovo nutarimą teismas privalėjo bylą grąžinti papildomam tyrimui, nes pagal Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 punktą Konkurencijos taryba turi teisę nagrinėti (aiškintis) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip valstybės valdymo institucijos, priimti teisės aktai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas nurodo, kad jis sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad Konkurencijos taryba yra ne Vyriausybės, o valstybės įstaiga ir nors ji yra atskaitinga Vyriausybei, tačiau jai ji nėra pavaldi. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis sutinka ir su kitu apelianto teiginiu, kad Konkurencijos įstatymas „nustato Konkurencijos tarybos teisę ir pareigą nagrinėti visų valstybės valdymo institucijų, įskaitant ir Vyriausybę, teisės aktų atitikimą sąžiningos konkurencijos laisvės principui“ ir kad įstatymas daro skirtumą tarp Vyriausybės ir kitų valstybės valdymo bei savivaldos institucijų priimtų teisės aktų dėl jų apskundimo galimybės (dėl Vyriausybės teisės aktų, Konkurencijos tarybos nuomone prieštaraujančių Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Konkurencijos taryba neturi teisės kreiptis į teismą). Tačiau pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su atsakovo nuomone, jog Konkurencijos tarybai nustačius, kad Vyriausybės priimtas teisės aktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ji negali kreiptis į Vyriausybę su reikalavimu pakeisti ar panaikinti tokį teisės aktą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo samprotavimas, kad „... reikalavimas, kurio nevykdymas negali būti skundžiamas teismui, negali būti laikomas imperatyviu ir yra aiškintinas ne kaip privalomas reikalavimas, o kaip prašymas, siūlymas“ yra neteisingas. Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 punkto turinys tokios išvados daryti neleidžia, nurodydamas, kad „Konkurencijos taryba: ...esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu ...“. Pareiškėjo nuomone, iš to seka, kad tokį reikalavimą Konkurencijos taryba turi teisę pateikti visoms valstybės valdymo institucijoms be išimties. Jeigu įstatymo leidėjas būtų turėjęs omenyje, kad Konkurencijos taryba tokio reikalavimo Vyriausybei teikti negali, jis neabejotinai tokią išimtį pačiame įstatyme būtų numatęs. Pareiškėjas teigia, kad gramatinis analizuojamos teisės normos aiškinimas patvirtina, jog Konkurencijos taryba tokius reikalavimus gali teikti ir Vyriausybei. („Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę tokius sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus -apygardos administraciniam teismui.“). Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad jeigu valstybės valdymo institucija (tame tarpe ir Vyriausybė) tokio Konkurencijos tarybos reikalavimo nevykdo, tai Konkurencijos taryba šį sprendimą, išskyrus Vyriausybės priimtą, gali apskųsti teismui. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nurodyta praktika, kai tokiais atvejais Vyriausybei teikiamas ne reikalavimas, o Konkurencijos taryba kreipiasi į Vyriausybę, „išdėstydama probleminio klausimo esmę“, nepaneigia aptartos įstatymo nuostatos dėl valstybės valdymo institucijos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus neatitinkančio teisės akto priėmimo pasekmių. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad „Konkurencijos taryba nepripažįsta Vyriausybės teisės aktų ar sprendimų prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 str., bet išreiškia savo nuomonę ir teikia pasiūlymus, nepriimdama jokio Vyriausybei kokius nors teisinius padarinius galinčio sukelti sprendimo ...“. Pareiškėjas nurodo, kad pati Konkurencijos tarybos veiklos praktika leidžia daryti kitokią išvadą. Pareiškėjui pateikus prašymą ištirti, ar Vyriausybės priimtas teisės aktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, Konkurencijos taryba, esant pagrindui, tokį klausimą tiria. Konkurencijos taryba 2003 07 15 nutarimu Nr. 1S-77 konstatavusi, jog pareiškėjo pateikti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad Vyriausybės nutarimas gali prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, tokį tyrimą pradėjo. Pareiškėjo teigimu, jeigu sutikti, kad Konkurencijos taryba negali pripažinti Vyriausybės teisės aktų ar sprendimų prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, tai kyla klausimas kodėl iš viso yra pradedamas toks tyrimas. Pareiškėjas nurodo, kad jo ginčo atveju nėra tiek svarbu, ar Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad Vyriausybės priimtas teisės aktas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, teikia Vyriausybei reikalavimą ar pasiūlymą. Nurodo, kad pagrindinis skundo teismui motyvas buvo tas, kad Konkurencijos taryba tyrimą atliko neobjektyviai, paviršutiniškai bei neteisingai pritaikė LR Konkurencijos įstatyme 4 str. 2 d. numatytą išimtį, ir to pasėkoje jį nepagrįstai nutraukė. Jeigu Konkurencijos taryba tinkamai atlikusi tyrimą būtų nustačiusi, kad Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ji galėjo teikti Vyriausybei, kad ir pasiūlymą peržiūrėti (pakeisti) nutarimą. Tačiau, nepagrįstai nutraukus tyrimą, to padaryta nebuvo. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog negalima sutikti su apelianto motyvu, kad teismas, suabejojęs Konkurencijos įstatymo atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, turėjo bylą stabdyti ir kreiptis i Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo teigimu, visų pirma, teismas tokios abejonės neišreiškė, o antra - pareiškėjo skundo esmė buvo nustatyti, ar pagristai Konkurencijos taryba nutraukė pradėtą tyrimą. Tik pilnai, visapusiškai ir teisingai atlikus tyrimą, pati Konkurencijos taryba pagal savo kompetenciją galėjo padaryti išvadą ar Vyriausybės priimtas nutarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas LR Konkurencijos taryba nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-02-02 sprendimas administracinėje byloje Nr.I¹²-170-04 yra naikintinas, tačiau nesutinka su apelianto UAB „Lavisos agrogrupė“ skundo reikalavimu grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmojoje instancijoje skųstas Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimas Nr. 1S-110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.857 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo Nr.851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus ir produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turi būti paliktas galioti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-02-02 sprendimas - panaikintas. Nurodo, kad išsamūs motyvai, kuriais grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-02-02 sprendimo neteisėtumas, išdėstyti Konkurencijos tarybos 2004-02-17 apeliaciniame skunde.

Atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodo, kad su Lietuvos -Respublikos Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo motyvais ir prašymu sutinka pilnutinai ir juos palaiko, o UAB „Lavisos agrogrupė“ apeliacinio skundo prašo netenkinti, nes šio apelianto reikalavimai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys Konkurencijos įstatyme numatytai Konkurencijos tarybos kompetencijai. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo Konkurencijos tarybos kompetenciją Vyriausybės norminių teisės aktų atžvilgiu (jos atliekamo tyrimo ir priimamo sprendimo teisinę galią), todėl iš esmės yra neteisinga teismo sprendimo nuostata, kad Konkurencijos taryba negalėjo vertinti aukščiau stovinčio viešojo administravimo subjekto, t. y. Vyriausybės veiksmų ir tokiu būdu pažeidė įstatymų suteiktas kompetencijos ribas bei valdžių subordinacijos principą. Nurodo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. Konkurencijos taryba iš esmės vertina valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimamus teisės aktus arba kitus sprendimus sąžiningos konkurencijos aspektu, t. y. ar jie neteikia privilegijų arba nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti skirtingų konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (įstatymo 4 str. 2 d.)- Taigi, Konkurencijos taryba visų pirma vykdo rinkos sąlygų tyrimą ir jos kompetencija neapsiriboja vien tik formaliu teisės aktų bei sprendimų teisėtumo vertinimu. Be to, taikant loginį Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. aiškinimą neatsižvelgiant į jo pirmame sakinyje minimą žodį „reikalavimas“, būtina visų pirma teisingai vertinti šio punkto 2 sakinį, kad Konkurencijos taryba neturi teisės ir galios prievartine tvarka spręsti klausimą dėl Vyriausybės norminių teisės aktų, sukuriančių skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, pakeitimo ar galiojimo panaikinimo. Iš to, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, seka, kad Konkurencijos tarybos priimami nutarimai Vyriausybės norminių teisės aktų atžvilgiu yra tik rekomendaciniai, o ne imperatyvūs, ką ir nurodė atsakovas. Dėl šios priežasties negali kilti abejonių dėl Konkurencijos tarybos „pasisavinamos“ Konstitucinio Teismo teisės spręsti Vyriausybės teisės aktų atitikimą įstatymams ir Konstitucijai, nes tik Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai, neskundžiami bei be jokių išlygų naikinantys „nekonstitucinio“ teisės akto galiojimą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, administracinis teismas neteisingai traktavo valdžių padalijimo principą neatskirdamas įstatymų leidėjo valios dėl kompetentingos institucijos funkcijų nustatant skirtingas konkurencijos sąlygas rinkoje nuo teisės akto prieštaravimo konstatavimo Konstitucijoje įtvirtintam sąžiningos konkurencijos laisvės bei kitiems principams ir normoms. Taip pat tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Konkurencijos taryba teisingai pastebėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004-02-02 sprendimu išsprendė ir konstatavo Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 punkto neteisėtumą (prieštaravimą įstatymams ir Konstitucijai), gi motyvuotas teisines abejones dėl šio įstatymo atitikimo Konstitucijai Vilniaus apygardos administracinis teismas galėjo ir privalėjo realizuoti tik įstatymų nustatyta tvarka kreipdamasis į Konstitucinį Teismą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsižvelgiant į tai, kad toks įsiteisėjęs neteisėtas teismo sprendimas įgytų prejudicinę galią ir sukeltų neaiškumų Konkurencijos tarybai realizuojant šią teisę ir pareigą, dėl netinkamo materialinės teisės normų išaiškinimo ir pritaikymo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą būtina panaikinti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pareiškėjo atstovai pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą motyvais prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsakovo atstovė atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą motyvais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - palikti galioti atsakovo 2003-10-09 nutarimą Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003m. birželio 30d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovo LR Konkurencijos tarybos 2003-10-09 nutarimą Nr. lS-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003m. birželio 30d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ panaikino tuo pagrindu, kad priimdamas šį nutarimą atsakovas viršijo savo kompetenciją (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.), todėl pirmiausia būtina nustatyti, ar galiojantys norminiai teisės aktai LR Konkurencijos tarybai suteikia teisę nagrinėti prašymus dėl LR Vyriausybės priimtų nutarimų atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad vienas iš viešojo administravimo sistemos pagrindinių principų - teisinio apibrėžtumo principas, pasireiškia tuo, kad viešojo administravimo subjektai turi tik tokias teises ir įgalinimus, kokie jiems yra suteikti galiojančiais teisės aktais. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad LR Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo institucija, pagal savo padėtį valstybės valdymo organų hierarchijoje žemesnė už Vyriausybę. Tačiau teismas netiksliai sprendime nurodė, kad LR Konkurencijos taryba atskaitinga Vyriausybei. Kaip matyti iš LR Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.822 patvirtintų LR Konkurencijos tarybos nuostatų 8.2 p., LR Konkurencijos taryba atskaitinga ne tik LR Vyriausybei, bet ir LR Seimui. Konkurencijos įstatymo 21 str. taip pat numato, kad Konkurencijos tarybos pirmininkas kasmet teikia Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas. Be to, kaip teisingai nurodoma atsakovo apeliaciniame skunde, LR Konkurencijos taryba yra ne Vyriausybės, o Valstybės įstaiga.

Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nustato, kad „Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus- apygardos administraciniam teismui.“

Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nustato LR Konkurencijos tarybai teisę ir pareigą nagrinėti visų valstybės valdymo institucijų, įskaitant ir Vyriausybę, teisės aktų atitikimą sąžiningos konkurencijos laisvės principui, bet nesuteikia teisės apskųsti konkurenciją ribojančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 2 d. sprendime nepagrįstai konstatavo, jog skundžiamas atsakovo nutarimas Nr. 1S-110 „Dėl LR Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.875 „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo 851 „Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį tyrimo nutraukimo“ yra neteisėtas dėl to, kad jį priimdama Konkurencijos taryba viršijo savo kompetenciją, šis teismas sprendimas naikinamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) taip pat gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Kaip buvo nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas skundžiamą atsakovo nutarimą panaikino tuo pagrindu, kad priimdamas šį nutarimą atsakovas viršijo savo kompetenciją (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.), Teismas nevertino ar skundžiamas atsakovo nutarimas yra teisėtas (neteisėtas) iš esmės, t. y. ar savo turiniu neprieštarauja (prieštarauja) aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priimant nebuvo (buvo) pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą o taip pat ar nebuvo (buvo) kitų svarbių pagrindų, kuriais turėtų būti panaikintas skundžiamas atsakovo nutarimas. Visa tai turėtų būti nustatinėjama ir vertinama pirmosios instancijos teisme, kadangi priešingu atveju, t.y. visa tai nustačius ir įvertinus tik apeliacinės instancijos teisme, iš bylos šalių būtų atimta ABTĮ 127 str. 1 d. numatyta apeliacijos teisė, t.y. teisė skųsti teismo sprendimą iš esmės išnagrinėtoje administracinėje byloje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Gintaras Kryževičius

Nijolė Piškinaitė

Algirdas Taminskas