Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų G.Kryževičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), A.Baranovo ir R.Klišausko,

sekretoriaujant R.Barysaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei A.Misiūnaitei,

atsakovės Konkurencijos tarybos atstovei L.Darulienei,

trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams: UAB „Vilniaus energija“ - R.Mikšytei, T.Leus, AB „Lietuvos dujos“ - I.Jočienei, R.Tamošiūnui, Sveikatos apsaugos ministerijos – R.Vaitginui, R.Barzdai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovei LR Konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Būsto industrijos grupė“, AB „Lietuvos dujos“, Sveikatos apsaugos ministerijai, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, UAB „Vilniaus energija“, Aplinkos apsaugos ministerijai dėl nutarimo panaikinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė panaikinti Tarybos 2002-07-09 nutarimą Nr.78 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus“, kuriuo atsakovė nutarė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą panaikinti 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienos pranešti apie priimtus sprendimus.

Pareiškėja nurodė, kad Taryba pilnai, objektyviai ir visapusiškai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas:

1) Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, priimdama 2002-01-31 sprendimą Nr. 152V, vykdė jai priskirtas funkcijas teritorijų planavimo ir statybos srityje, nustatydama specialiąją projektavimo sąlygą - šilumos šaltinį, atsižvelgdama į miesto gyventojų teisėtus interesus.

2) Aplinkos ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000-10-30 įsakymu Nr.470/581 patvirtinto Sąrašo nuostatų turinys yra neaiškus, todėl Taryba negalėjo remtis šio sąrašo išvada, kad aplinkos oro kokybė pagal teršalų koncentraciją neviršija nustatytų normų. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba rėmėsi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktais stebėjimų duomenimis, patvirtinančiais, kad foninė teršalų koncentracija yra viršijama teritorijoje, kurioje yra planuojama statyba Žvalgų g. 9.

3) Vilniaus miesto savivaldybės valdyba negalėjo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymo, nes atsižvelgė į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento duomenis dėl foninės teršalų koncentracijos viršijimo teritorijoje, kurioje yra Žvalgų g. 9 ir vykdė Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus visuomeninio sveikatos centro atlikta ekspertizė neatitinka įstatymų reikalavimų.

Atsiliepimuose į skundą atsakovė, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Būsto industrijos grupė“ , AB „Lietuvos dujos“ prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė skundą patenkinti pilnai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė A.Misiūnaitė, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ atstovai R.Germanas, R.Mikšytė prašė skundą patenkinti pilnai, atsakovės atstovai L.Darulienė, A.Mačiokas, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai: UAB „Būsto industrijos grupė“ - A.Lepeškaitė, P.Djakonovas, AB „Lietuvos dujos“ -I.Jočienė, R.Tamošiūnas, Sveikatos apsaugos ministerijos - N.Liubarskaja, R.Vaitginas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai: Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento - A.Cibulskas, A.Giedraitienė, Aplinkos apsaugos ministerijos - R.Janušauskienė prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-11-11 sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr.78 paliktas nepakeistas.

Teismas konstatavo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto panaikinimo, ginčijamas Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu ir nepažeidžia jos teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Teismas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą nutarimą, kuris jo priėmimo momentu buvo pagrįstas ir teisėtas, iš esmės atitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimus, bei grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas draudimą savivaldos institucijoms priimti sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, siekia apsaugoti ir užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, sudarant vienodas (nediskriminacines) sąlygas veiklai plėtoti, bei numatant tik vieną išlygą: kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teismas kritiškai vertino visus pareiškėjos skundo teiginius, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartyje konstatuota: tai, kad pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktus matavimus aplinkos oro kokybės matavimo stotyse foninės azoto oksidų koncentracijos detaliojo planavimo teritorijoje, kaip ir visame Vilniaus mieste, viršija leistiną azoto oksidų normą aplinkos ore, neatima iš UAB „Būsto industrijos grupė“ teisės gauti iš poveikio aplinkai vertinimo subjekto teritorijų planavimo specialiąją sąlygą šiluminės energijos šaltiniui - dujų panaudojimą.

Nurodė, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti skirtingas konkurencijos sąlygas pagal įstatymų leidėjo numatytą išlygą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė skundo reikalavimus. Tai, kad Taryba sprendimu neįtraukė į bylos nagrinėjimo procesą dalyviu UAB „Vilniaus energija“, yra formalus pažeidimas, kuris nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą, nes, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto panaikinimo, ginčijamas Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria teisinių pasekmių UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, todėl nepažeidžia jos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2002-07-03 sprendimu Nr.638 patvirtino Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą, nėra reikšminga šiai bylai, nes Taryba savo tyrimą buvo baigusi 2002-06-14. Teismo nuomone, šiuo atveju pačiai pareiškėjai tenka įrodinėjimo našta ir pareiga vykdyti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus. Teismo nuomone, dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes skundo reikalavimai yra nepagrįsti.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą.

Pirma, pareiškėjo skundo dalykas - tai LR Konkurencijos tarybos nutarimas Nr.78, priimtas Konkurencijos įstatymo pagrindu. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Konkurencijos tarybos nutarimą, nes jis jo priėmimo metu buvo pagrįstas ir teisėtas. Apelianto nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta: teismas iš esmės netyrė ginčijamo nutarimo priėmimo pagrįstumo, jo atitikimo galiojantiems įstatymams, apsiribodamas nuoroda į Lietuvos Vyriausiojo teismo sprendimą.

Antra, nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra pagrįstas. Prie bylos buvo prijungta Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo medžiaga. Iš jos matyti, kad Konkurencijos taryba netyrė, nelygino šilumos energijos kainų, kai centralizuota šiluma tiekiama iš skirtingų šilumos šaltinių - vienu atveju deginant kurą, kitu atveju -transformuojant kitą energijos rūšį. Pagal LR energetikos įstatymo 15 straipsnį šilumos ir karšto vandens kainas įsigalioja po jų suderinimo su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija(VKEKK). Derinant kainas, minėta komisija privalo vadovautis jos pačios 1997-03-27 nutarimu Nr.6 patvirtinta „Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąja metodika“, kuri nustato, kokias sąnaudas šilumos energijos tiekėjas turi teisę įtraukti į tarifus. Gi tyrime panaudota informacija apie dujų (kaip šilumos šaltinio, o ne kuro) kainą ir galimas investicijų sumas, kurias apskaičiavo pats kuro tiekėjas. LR Konkurencijos taryba netyrė, kokia butų parduodamos šilumos energijos ir karšto vandens reali kaina, jeigu juos centralizuotai tiektų UAB „Busto industrijos grupė“ iš naujai pastatytų dujinių katilinių Žvalgų g. vartotojams.

Mano, jog atlikus visapusišką tyrimą, paaiškėtų, kad VKEKK 2002-06-14 nutarimu Nr.58 suderino UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekimo kaina gyventojams 10,33 ct/kWh, tuo tarpu naujai pastatytų šilumos šaltinių, kuriuose deginamas kuras yra gamtinės dujos ( kaip kad planuojama daryti Žvalgų g. 9 vartotojams) parduodamos šilumos kaina yra aukštesnė. Pvz. VEKK 2002-03-13 nutarimu Nr.25 suderino UAB „Kauno dujotiekio statyba“ šilumos kainą ll,98ct/kWh, AB „Klaipėdos ugnė“ iš dujinių katilinių Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajonų gyventojams centralizuotai tiekiamos šilumos kainos siekia 13,42 ct/kwh (VKEKK 2001-01-29 nutarimas Nr.12), 13,0 ct/kwh (VKEKK 2000-03-06 nutarimas Nr.40), 13,72 ct/kwh (VKEKK 2001-01-29 nutarimas Nr.14).

Pagal Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktą konkurencijos sąlygos - visokie pirkimo parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai. Konkurencijos taryba realių UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Būsto industrijos grupė“ ar AB „Lietuvos dujos“ šilumos energijos kainų nelygino, todėl apeliantas mano, jog jos išvada, kad vartotojas pasirinko šilumos energijos šaltinį būtent kainų konkurencijos pasekmėje ir kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba privalo nustatyti būtent vartotojo pasirinktą šildymo būdą, yra nepagrįsta tyrimo dokumentais. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2002-01-31 sprendimu suteikė privilegiją mūsų bendrovei kaip centralizuotos šilumos tiekėjai.

Trečia, tai, kad Konkurencijos taryba neįtraukė į bylos nagrinėjimo procesą UAB „Vilniaus energija“, negali būti laikoma tik formaliu pažeidimu. Konkurencijos įstatymo 31-35 straipsnyje numatytą skundo nagrinėjimo procedūra turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, dėl šios procedūros nesilaikymo bendrovės atstovai nebuvo kviesti į Konkurencijos tarybos posėdį, todėl jame nedalyvavo ir negalėjo duoti paaiškinimus, susipažinti su tyrimo išvadomis, įrodyti, kad jie teikia pigesnę, kokybiškesnę ir patikimesnę prekę. Mano, jog taip buvo pažeisti jų teisėti interesai. Tokio „formalaus“ procedūros pažeidimo pasekmėje LR konkurencijos taryba neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių objektyviai, visapusiškai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinantį jos skundą.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimas administracinėje byloje Nr l¹²-1423/2002 m. yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių priežasčių (ABT1 142 str l d , 143 str.):

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-11-11 sprendime administracinėje byloje Nr. 1¹²-1423/2002 m. pažymėjo, kad įsiteisėjus Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutarčiai administracinėje byloje Nr. A⁷-907/2002 m. (Nr. l²-832/2002 m.), kuria buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybes valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas, nustatęs šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą – daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpomis Žvalgų g 9, Vilniuje, ginčijamas Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria  teisinių pasekmių pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu ir nepažeidžia jo teisių ir įstatymo saugomų interesų. Mano, jog su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimo argumentu sutikti nėra pagrindo.

1.1. Pažymi, kad šioje administracinėje byloje Nr. l¹²- 1 423/2002 m. ginčo objektas buvo ne Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas, o Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78. Būtent šį Konkurencijos tarybos nutarimą kaip neteisėtą, nepagrįstą ir priimtą viršijant Konkurencijos tarybai suteiktų įgalinimų ribas skunde pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė ir prašė teismo jį panaikinti. Tačiau dėl Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimo Nr. 78, jame išdėstytų aplinkybių ir išvadų pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl Konkurencijos tarybai suteiktų įgalinimų ribų, tiriant Vilniaus miesto savivaldybes valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punkto atitikimą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, peržengimo 2002-11-11 sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė (ABTĮ 142 str. l d., 3 str., 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

1.2. Teigia, jog Konkurencijos įstatymas numato, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybes valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, taryba turi teisę tokius savivaldos institucijų sprendimus apskųsti apygardos administraciniam teismui (19 str  l d 4 p , 36 str 4 d . 38 str.l d.). Mano, kad ši ir kitos Konkurencijos įstatymo nuostatos patvirtina, kad Konkurencijos tarybos nutarimai yra privalomi ir turi būti vykdomi.

Apeliantė mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-11-11 sprendime šioje administracinėje byloje teisingai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybes valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas šiuo metu yra panaikintas įsiteisėjusia Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartimi. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-11-11 sprendime visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria jokių teisinių pasekmių pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybes atžvilgiu ir jo teisių bei įstatymų saugomų interesų nepažeidžia.

Pažymi, kad Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarimu Nr. 78 įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės valdybą ne tik panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktą, bet ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Vietos savivaldos įstatymas vienu iš pagrindinių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda, pripažįsta savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumą ir nurodo, kad savivaldybes institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 str. l d. 9 p.).

Teigia, jog Konkurencijos taryba, 2002-07-09 nutarimu Nr. 78 įpareigodama pareiškėją priimti naują sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę atlikti neteisėtus veiksmus, nes Konkurencijos įstatymas, nustatant specialiąją sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti, negali būti taikomas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2002-11-11 sprendimą šioje administracinėje byloje, šios aplinkybės neįvertino (ABTĮ 142 str. l d., 5 str l d., 86 str 2 d., 143 str.).

2. Apeliantė taip pat nurodo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityje (3str. l d.). Administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (3 str. 2 d.).

Konkurencijos įstatymas nustato, kad Konkurencijos taryba yra Lietuvos Respublikos valstybinė įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi šio įstatymo (18 str. l d.). Konkurencijos tarybai yra pavesta kontroliuoti ir nagrinėti, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus (19 str. l d. 4 p.). Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad valstybinės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Mano, jog šios Konkurencijos įstatymo nuostatos patvirtina, kad valstybes valdymo ir savivaldos institucijos privalo vadovautis Konkurencijos įstatymu vykdydamos joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai Konkurencijos taryba turi teisę kontroliuoti kaip savivaldos institucijos, vykdydamos joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkines veiklos reguliavimu, laikosi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo.

Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, priimdama 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktą, kuriuo planuojamiems statyti daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomenines ir komercinės paskirties patalpomis Žvalgų g. 9, Vilniuje, buvo nustatytas šilumos energijos šaltinis -centralizuotai teikiama šiluma, vykdė jai priskirtas funkcijas teritorijų planavimų srityje (Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 9 p., 14 p., 16 p., Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 p , 6 p.. 10 str , 1 1 str., 12 str. l d. 9 p., Aplinkos ministro 1998-11-02 įsakymu Nr. 211 patvirtintų Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrųjų taisyklių 10 p 2 d , Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-15 įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 6 p. Ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 9. l p 5 pap.). Apeliantė teigia, jog šios funkcijos nėra susijusios su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, joms nėra taikytinas Konkurencijos įstatymas. Todėl, apeliantės manymu, Konkurencijos taryba apskritai negalėjo tirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį.

Pažymi, jog šios aplinkybės Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą administracinėje byloje, nesiaiškino, Konkurencijos tarybos teises tirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nevertino (ABTĮ 142 str. l d., 3 str , 143 str.).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas draudimą savivaldos institucijoms priimti sprendimus, kurie teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, siekia apsaugoti ir užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, sudarant vienodas (nediskriminacines) sąlygas veiklai plėtoti, bei numatant tik vieną išlygą kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, taikydamas nurodytą Konkurencijos įstatymo 4straipsnio 2 dalies nuostatą, pirmiausiai turėjo išsiaiškinti, ar apskritai ši įstatymo nuostata gali būti taikoma Vilniaus miesto savivaldybes valdybos 2002-01-3 l sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punkto atžvilgiu (ABTĮ 86 str. 2 d.). Tai yra Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo nustatyti, ar Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą 2002-07-09 nutarimą Nr. 78, pagrįstai konstatavo egzistuojant šilumos energijos šaltinio rinką, kurioje tarpusavyje konkuruoja AB „Vilniaus energija“ ir AB „Lietuvos dujos“. Mano, jog šios esminės bylos aplinkybės Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2002-1 1-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. l¹²- 1423/2002 m., nenustatė, jos neišaiškino, todėl netinkamai išaiškino ir pritaikė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (142 str. l d., 86 str. 2d., 143 str.).

Teigia, jog Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 str. 5 d.). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 str. 6 d.), o geografinė rinka - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 str. 7 d.).

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad AB „Lietuvos dujos“ teikia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ teikia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ teikiamas dujas. Akivaizdu, kad centralizuotai teikiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra ir negali būti prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.). Dėl nurodytų priežasčių, apeliantės manymu, konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką, Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 įvardintą kaip šilumos energijos šaltinių rinką, kurioje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje, nėra pagrindo. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu pati AB „Lietuvos dujos“ pripažino, jog ji ir AB „Vilniaus energija“ nėra konkurentai šilumos energijos tiekimo srityje.

4. Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybes skunde išdėstyti teiginiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimo argumentu, kuris nepagrįstas byloje esančiai įrodymais, sutikti negali (ABTĮ 142 str. l d., 86 str., 87 str. 4 d. 2 p.).

Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarime Nr. 78 nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybes valdyba nesiaiškino uždarosios akcinės bendrovės „Būsto industrijos grupė“ prašomo patvirtinti šaltinio poveikio aplinkai, ji nesivadovavo kompetentingų institucijų išvadomis dėl oro užterštumo sąlygų teritorijoje Žvalgų g. 9, Vilniuje, o rėmėsi tik Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 raštu, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti laikomas tinkamu teisiniu pagrindu privalomam šilumines energijos šaltiniui nustatyti. Vilniaus miesto savivaldybes valdyba nepateikė Konkurencijos tarybai duomenų, kad nustačius šilumos energijos šaltinį dujas aplinkos oro tarša žemės sklype Žvalgų g. 9, Vilniuje, padidės. Mano, jog šių Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 išdėstytų aplinkybių ir išvadų pagrįstumą bei teisėtumą paneigia Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷-907/2002 m. (Nr. I²-832/2002 m.) ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymą pareigą užtikrinti, jog nebus viršijamos nustatytos ribinės užterštumo vertės ir pavojaus slenksčiai, turi planavimo organizatoriai, planuojamos ūkinės veiklos užsakovai, rengdami ir tvirtindami teritorijų planavimo dokumentus ir planuodami ūkinę veiklą (11 str. 3 d.). Ši įstatymo nuostata patvirtina, kad atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą bei užtikrinti, kad planuojama ūkinė veikla neturės neigiamo poveikio aplinkai, turi būtent UAB „Būsto industrijos grupė“, o ne Vilniaus miesto savivaldybė. Todėl ne Vilniaus miesto savivaldybė turėjo įrodyti Konkurencijos tarybai, kad leidus planuojamiems statyti gyvenamiesiems namams su visuomenines ir komercines paskirties patalpomis žemės sklype Žvalgų g. 9, Vilniuje, naudoti šilumos energijos šaltinį dujas aplinkos oro tarša viršys leistinas normas, o priešingai UAB „Būsto industrijos grupė“ turėjo įrodyti, jog naudojant pastatams šildyti šilumos energijos šaltinį dujas aplinkos oro tarša šioje teritorijoje nustatytų normų neviršys.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 5, 10 str., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-12-12 įsakymu Nr. 596 patvirtintų Aplinkos oro kokybės vertinimo taisyklių 5 p., 2002-09-23 nutartyje konstatavo, kad aplinkos oro kokybės vertinimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje atlieka Aplinkos ministerijos Jungtinių tyrimų centras. Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai kartu su savivaldybėmis atlieka aplinkos oro kokybės vertinimą joms priklausančiose teritorijose.

UAB „Busto industrijos grupė“ Vilniaus miesto savivaldybei pateikė įtakos aplinkos oro užterštumui vertinimą, kurį, naudodama metodus „Varsa“ ir AIRWIRO, atliko UAB „Vilniaus architektūros studija“, o įvertino Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Apeliantė mano, jog atlikti tokį poveikio aplinkai vertinimą šie asmenys neturėjo teisės. Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento atmosferos skyriaus vedėjas V.Krušinskas pirmosios instancijos teismui pateiktose išvadose nurodęs, kad vykdant teršalų sklaidos skaičiavimus, naudojant modeliavimo programą „Varsa“, taip pat būtina įvertinti foninį aplinkos oro užterštumą (fonines koncentracijas), vadovaujantis LAND 32-99 5.3.11 punkte nurodyta Įmonių išmetamų teršalų koncentracijų atmosferoje skaičiavimo metodika OND-86. Fonines koncentracijos nustatomos pagal aplinkos oro kokybės matavimų stotelių duomenis tuose miestuose, kur jos yra. Sis reikalavimas galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje AIRWIRO programa naudoja detalias išmetamų teršalų meteorologinių parametrų duomenų bazes, miesto topografiją bei užstatymo aukščius ir pateikia teršalų sklaidos žemėlapius, nurodančius aplinkos oro užterštumo lygį konkrečioje teritorijoje. Ši teršalų sklaidos programa gali būti naudojama tik atlikus jos sulyginimus su faktiniais, instrumentiniu būdu stacionariose aplinkos oro kokybės matavimo stotyse gautais duomenimis. Lietuvoje šia programa disponuoja tik Aplinkos ministerijos Jungtinių tyrimų centras ir Kauno miesto savivaldybe, todėl UAB „Vilniaus architektūros studija“ naudotis šiuo metodu, atlikdama poveikio aplinkai vertinimą, apskritai negalėjo. Apeliantė pažymi, kad būtent šis nurodytų subjektų atliktas įtakos aplinkos oro užterštumui vertinimas, kuris neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, buvo pateiktas Konkurencijos tarybai, buvo jos tiriamas ir vertinamas, priimant ginčijamą 2002-07-09 nutarimą Nr. 78.

Atkreipia teismo dėmesį taip pat į tai, kad pagal Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento duomenis teritorijoje Žvalgų g. 9, Vilniuje, anglies monoksido bei azotų oksidų foninės koncentracijos viršija leistinas normas ir sudaro: anglies monoksidas 1.2 DLK (didžiausia leistina koncentracija), azoto oksidai - 1,17 DLK. Šią aplinkybę konstatavo taip pat Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-09-23 nutartyje minėtoje administracinėje byloje bei pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nustatydama specialiąją sąlygą (šilumos energijos šaltinį) detaliajam planui rengti, privalėjo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad ribinė ir kitos Aplinkos apsaugos įstatyme nurodytos užterštumo vertės nebūtų viršijamos (Aplinkos oro apsaugos įstatymo l str., 3 str., 4 str. 2 d.). Todėl, apeliantės manymu, Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 išdėstytas argumentas, jog pagal Aplinkos ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000-10-30 įsakymu Nr. 470/581 patvirtintą Zonų ir aglomeracijų aplinkos oro kokybei vertinti ir valdyti sąrašą aplinkos oro kokybė pagal sieros dioksido, azoto dioksido, kietųjų dalelių bei kitų teršalų koncentraciją neviršija nustatytų gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų normų ir juo turi būti vadovaujamasi, yra nepagrįstas, paneigtas byloje surinktais duomenimis.

Mano, jog atsižvelgdamas į tai, kad Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento fiksuotoji oro kokybės situacija apibrėžia esamą, o ne numatomą dėl ūkines veiklos įtakos oro kokybės padėtį planuojamoje teritorijoje, bei į tai, kad užsakovas pirminį poveikio aplinkai vertinimą atlieka pagal poveikio aplinkai subjektų išduotas teritorijų planavimo specialiąsias sąlygas, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-09-23 nutartimi įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės valdybą išduoti specialiąją sąlygą detaliajam žemės sklypo Žvalgų g 9, Vilniuje, planui rengti - šilumos energijos šaltinį - dujas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat nurodė, kad tik pirminio poveikio aplinkai vertinimo rezultatai, fiksuoti aplinkos oro kokybės vertinimą atliekančio Aplinkos ministerijos Jungtinių tyrimų centro išvadose, lems vieno iš planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektų - Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą derinti sprendinius ar atsisakyti tai daryti. Todėl, apeliantės manymu, teismo išvados duoti UAB „Būsto industrijos grupė“ specialiąją sąlygą detaliajam žemes sklypo Žvalgų g. 9, Vilniuje, planui rengti - šilumos energijos šaltinį - dujas nesuvaržo Vilniaus miesto savivaldybės teisių vertinant detaliojo plano sprendinius remiantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 4 str., 5 str., 6 str. l p.f pap., 7 str. 4 d.

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad šiuo metu UAB ,, Busto industrijos grupė“, vykdant Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷-907/2002 m. (Nr. I²-832/2002 m.), yra nustatyta ir išduota specialioji sąlyga žemės sklypo Žvalgų g. 9, Vilniuje, detaliajam planui rengti - šilumos energijos šaltinis -dujos.

Pateiktuose atsiliepimuose į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skunką Konkurencijos taryba prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens skunde išdėstyti motyvai yra nepagrįsti ir kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas teisingas dėl žemiau nurodytų motyvų:

1. Teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pasisakė dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo, t.y. teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas, suteikiantis privilegiją centralizuotai gaminamos šilumos tiekėjui, yra sąlygotas įstatymo reikalavimų. Taigi, teismas pasisakė, kad Konkurencijos taryba teisingai pritaikė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. bei pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas neatitinka šio straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentas, kad teismas netyrė ginčijamo nutarimo priėmimo pagrįstumo, jo atitikimo galiojantiems įstatymams, yra nepagrįstas;

2. Mano, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nurodo, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų veiksmai nelaikomi Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimu, jei skirtingų konkurencijos sąlygų, atsirandančių dėl tokių institucijų priimtų sprendimų, neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadinasi, tiek Konkurencijos taryba, tiek teismas turėjo nustatyti ar Lietuvos įstatymuose įtvirtintos teisės normos suponuoja Vilniaus miesto savivaldybės valdybai teisę vienašališkai paskirti vienintelį šilumos energijos tiekimo šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą. Šilumos energijos kainos neturi ir negali turėti įtakos priimant sprendimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo teisėtumo, nes įstatymai nesuteikia teisės savivaldybei priimti skirtingas konkurencijos sąlygas sukuriančius sprendimus remiantis ekonominiu pagrįstumu. Taigi, priešingai nei teigia UAB „Vilniaus energija“, Konkurencijos taryba tirti šilumos energijos kainų neprivalėjo, kadangi tai neturi ryšio su nagrinėjama byla. Ūkio subjektas, pasirinkdamas vieną ar kitą energijos teikimo šaltinį pats gali apskaičiuoti vieno ar kito šaltinio ekonominę naudą ir pagal aplinkybes pasirinkti jam labiausiai tinkantį variantą;

3.Dėl UAB „Vilniaus energija“ teiginio, jog Konkurencijos taryba neįtraukė šios bendrovės į bylos nagrinėjimo procesą, ko pasekmėje nebuvo objektyviai išnagrinėtos faktinės bylos aplinkybės (Konkurencijos įstatymo 31-35 str.), pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 31 straipsnio l dalyje yra išvardinti bylos nagrinėjimo proceso dalyviai. 31 str. l d. 3 p. numato, kad Konkurencijos taryba gali nutarti į bylos nagrinėjimo procesą įtraukti kitus ūkio subjektus, kurių interesai tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla. Konkurencijos tarybos nuomone, šis ar kiti straipsniai nesuponuoja Konkurencijos tarybai pareigos įtraukti į procesą UAB „Vilniaus energija“. Be to, Konkurencijos įstatymo 31 straipsnis, kaip numatomojo pirmoje dalyje, taikomas tiriant pažeidimus, numatytus Konkurencijos įstatymo 23 straipsnyje, t.y. jis nėra taikomas tiriant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus.

Taip pat pabrėžia, kad tyrimo metu prašymo įtraukti į bylos nagrinėjimo procesą UAB „Vilniaus energija“ Konkurencijos tarybai nepateikė.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Būsto industrijos grupė“ prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio ll d. sprendimą nepakeistą, o UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pagrindiniu argumentu, dėl kurio apeliantas prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą bei Konkurencijos tarybos 2002 07 09 nutarimą nurodoma tai, jog tyrimo Konkurencijos taryboje metu nebuvo nagrinėjamas šilumos kainų, nustatytų UAB „Vilniaus energija“ tiekiamai šilumai ir kainų, kurios galėtų būti nustatytos UAB „Būsto industrijos grupė“ tiekiamai šilumai, jei šiai įmonei būtų sudarytos galimybės savarankiškai gaminti ir tiekti šilumą, klausimas. Kadangi UAB „Būsto industrijos grupė“ nei tyrimo Konkurencijos taryboje, nei teisminio nagrinėjimo metu neteikė šilumos gamybos bei tiekimo paslaugų gyventojams ir dėl to negalėjo būti nustatytos šių paslaugų kainos, pareiškėjo nuomone, tyrimą atlikusios institucijos turėjo vadovautis kitų šilumos tiekimo įmonių kainomis, nustatytomis suderinus jas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir laikyti jas analogiškomis tai šilumos tiekimo kainai, už kurią UAB „Būsto industrijos grupė“ galėtų tiekti gyventojams šilumą ateityje, jei jai būtų suteiktos galimybės vykdyti šilumos tiekimo veiklą. Nesutinka su šiuo pareiškėjo motyvu, kadangi nei Konkurencijos taryba, nei teismas negalėjo savo priimtų sprendimų grįsti niekuo nepagrįstomis prielaidomis (spėjimais) bei argumentais, kurie negalėjo būti ir nebuvo nagrinėjimo objektas.

Taip pat norėtų atkreipti dėmesį, jog tyrimo Konkurencijos taryboje objektas buvo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtas sprendimas, kuriuo iš UAB „Būsto industrijos grupė“ buvo apskritai atimta galimybė tapti šilumos energijos (dujų) vartotoju (2002 m. sausio 31d. sprendiniu Nr. 152V Vilniaus miesto savivaldybės valdyba atsisakė išduoti sąlygas dėl prisijungimo prie dujų tiekimo įvado sklypo, esančio Žvalgų g. 9, Vilniuje, detaliajam projektui rengti), t.y., tyrimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą atsisakyti išduoti prašomas projektavimo sąlygas ir tuo faktiškai uždrausti UAB „Būsto industrijos grupė“ rengti detaliojo plano projektą teritorijoje Žvalgų g. 9 numatomam statyti gyvenamųjų namų kvartalui projekte numatant dujinio šildymo įrengimo sąlygas bei jo techninius parametrus. Pažymi, jog Konkurencijos tarybos išvadas, kad 2002 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas priimtas nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais ir nesant tam faktinių prielaidų, iš esmės patvirtino ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu panaikindamas minėtą nutarimo punktą ir įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybę priimti atitinkamą sprendimą. Mano, jog visos faktinės neteisėtu pripažinto savivaldybės sprendimo priėmimo aplinkybės jau yra išnagrinėtos teismine tvarka ir negali būti pakartotinai ginčijamos teisme (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Atsakovas Konkurencijos taryba pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo konstatavimo, jog įsiteisėjus Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutarčiai administracinėje byloje Nr.A⁷-907-2Q02 m. Konkurencijos tarybos 200-07-09 nutarimas Nr.78 nesukuria pareiškėjo atžvilgiu teisinių pasekmių bei, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimo Nr.78. pažymi:

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-09-23 administracinėje byloje Nr. A⁷ -j 907-02 priėmė nutartį panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktą. Analogišką sprendimą, tik vertindama Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų atitikimo atžvilgiu, 2002-07-09 priėmė Konkurencijos taryba. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad šiuo aspektu Konkurencijos tarybos nutarimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria, kadangi, nepaisant Konkurencijos tarybos nutarimo, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktas yra naikintinas pagal Vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Konkurencijos taryba taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl Konkurencijos tarybos nutarimo Nr.78. 2002-11-11 sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti Konkurencijos tarybos nutarimą, kuris jo priėmimo metu buvo pagrįstas ir teisėtas, iš esmės atitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, drausdamas valstybės ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumu atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, numato tik vieną išlygą - kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-11-11 sprendime konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti skirtingas konkurencijos sąlygas pagal įstatymų leidėjo numatytą išlygą. Atsižvelgiant į išdėstytą mano, jog pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pažymi, kad atmestinas pareiškėjo teiginys, jog Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarimu Nr.78 įpareigodama Vilniaus miesto savivaldybės valdybą priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo reikalavimus, įpareigojo atlikti neteisėtus veiksmus bei, kad Konkurencijos įstatymas, nustatant specialią sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti, negali būti taikomas. Konkurencijos įstatymo 18 str. l d. numato, kad Konkurencijos taryba yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarimu Nr.78 įpareigodama Vilniaus miesto savivaldybės valdybą priimti naują sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose. Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numato, jog valstybės ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ari gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, vadovaujantis įstatymu, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1) Institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) Dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) Konkurencijos  sąlygų skirtumai  nėra  sąlygoti  Lietuvos  Respublikos  įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 152V daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpoms Žvalgų g. 9 nustatė vienintelį šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą. Atsakovė teigia, kad šiuo sprendimu buvo suteikta privilegija SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra vienintelė įmonė Vilniaus mieste, tiekianti centralizuotai pagamintą šilumą. Tai, savo ruožtu, diskriminavo alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus, kurie, priėmus šį sprendimą, nebegali siūlyti savo paslaugų Žvalgų g.9 planuojamiems statiniams šildyti. Mano, jog analizuojant pirmąją iš 3 aukščiau aptartų aplinkybių, galima daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 1.2.3. punktas teikia privilegijas bei diskriminuoja atskirus ūkio subjektus.

Konkurencijos taryba nustatė, kad nagrinėtu atveju egzistavo techninės galimybės Žvalgų g. 9 numatomus statyti pastatus prijungti prie kelių šilumos energijos tiekimo šaltinių - dujų bei centralizuotai pagamintos šilumos. Dujų tiekėjas Vilniaus mieste yra AB „Lietuvos dujos“, o centralizuoto šilumos tiekimo - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“. Taigi, šie du subjektai konkuruoja tarpusavyje siūlydami šilumos energijos šaltinius. Žvalgų g. 9, Vilniuje planuojami pastatai yra stambus potencialus vartotojas ir vienai, ir kitai bendrovei. Tyrimo metu nustatyta, kad šio vartotojo numatomas šiluminės energijos metinis poreikis vertine išraiška galėtų sudaryti apie 500 000 Lt. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas, suteikiantis privilegijas SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekti šilumą šiam objektui, sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas AB „Lietuvos dujos“ ir SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei galėjo reikšmingai paveikti konkurenciją tarp šių subjektų. Atsižvelgusi į išdėstytą, Konkurencijos tarybą konstatavo, kad tenkintina ir antroji sąlyga, būtina Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimui konstatuoti. Tačiau valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksniai negali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, jei konkurencijos sąlygų skirtumai yra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis. Norminių teisės aktų analizė parodė, kad nėra įstatyminių teisės normų, įtvirtinančių kurio nors vieno šilumos energijos šaltinio prioritetą kitų atžvilgiu. Atvirkščiai, nagrinėjamo sprendimo priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas nustatė, kad vienas iš valstybės politikos energetikos srityje tikslų yra konkurencijos skatinimas ekonominiam efektyvumui didinti. Teigia, jog Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai nesuteikė prioriteto nė vienam iš esamų šilumos energijos šaltinių, todėl argumentai, kad per Žvalgų g. 9 teritoriją yra nutiesti šilumos tinklai ir teritorijoje, kur išvystyti centralizuoti šilumos tinklai, vietinių dujinių katilinių statyba nepriimtina, negalėjo būti laikomi teisėtais priimant sprendimą nustatyti specialiąją sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti - šilumos energijos šaltinį centralizuotai pagamintą šilumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai yra atmestini.

Nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį, kad Konkurencijos taryba negalėjo tirti ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktas atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos veiksmai nustatant specialią sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti - šilumos energijos šaltinį centralizuotai pagamintą šilumą - laikytini ūkinės veiklos reguliavimu. Konkurencijos įstatymo 3 str. pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Įstatymo 3 str. l d. yra nurodoma, kad ūkinė veikla - visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Šio įstatymo 3 str. 2 d. nurodoma, kad prekė - kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo - pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Prekei prilyginami daiktai (turtas), perduodami pagal nuomos ar panaudos sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktu buvo patvirtintas Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos sprendimas, kuriuo buvo siūloma valdybai nustatyti sklypui esančiam Žvalgų g.9, Vilniuje nustatyti šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą ir tokiu būdu suvaržyta UAB „Būsto industrijos grupė“ teisė pasirinkti šilumos energijos paslaugų tiekėją. Atsižvelgiant į tai teigia, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdyba vykdė ūkinės veiklos reguliavimą, o Konkurencijos taryba tinkamai, kompetencijos ribose įgyvendino Konkurencijos įstatymo 19 str. 4 d. suteiktus įgalinimus.

Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarime Nr.78 neteisingai konstatavo egzistuojant atitinkamą rinką. Konkurencijos įstatymo 3 str. 5 d. nustatyta, kad atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. ir 7 d. nurodoma, kad prekės rinka - visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė teritorija - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Konkurencijos taryba 2002-07-09 nutarime Nr.78 pažymėjo, kad statiniams šildyti dažniausiai naudojami šie šilumos energijos šaltiniai: elektra, dujos bei centralizuotai pagaminta šiluma. Konkurencijos tarybos nagrinėtu atveju egzistavo techninės galimybės Žvalgų g. 9 numatomus statyti pastatus prijungti prie kelių šilumos energijos tiekimo šaltinių - dujų bei centralizuotai pagamintos šilumos. Dujų tiekėjas Vilniaus mieste yra AB „Lietuvos dujos“, o centralizuoto šilumos tiekimo - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-07-03 administracinėje byloje Nr. F-832/02 pripažino, jog AB „Lietuvos dujos“ yra šilumos energijos tiekėjas. Mano, jog šie du subjektai konkuruoja atitinkamoje rinkoje tarpusavyje siūlydami šilumos energijos šaltinius.

Dėl pareiškėjo motyvo, kad ne Vilniaus miesto savivaldybės valdyba turėjo Konkurencijos tarybai įrodyti, jog leidus planuojamiems statyti gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpomis žemės sklype Žvalgu g. 9, Vilniuje, naudojant šilumos šaltinį dujas aplinkos oro tarša pastatams šildyti šilumos energijos šaltinį dujas aplinkos oro tarša toje teritorijoje nustatytų normų neviršys, pažymi:

Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, nustatydama specialiąją sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti - šilumos energijos šaltinį - turi teisę pagal Aplinkos oro apsaugos, įstatymą pareikalauti, kad planavimo organizatoriai, planuojamos ūkinės veiklos užsakovai užtikrintų, jog nebus viršijami nustatyti ribiniai užterštumo vertės ir pavojaus slenksčiai. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba galėjo pareikalauti tokių duomenų iš UAB „Būsto industrijos grupė“. Mano, jog Konkurencijos taryba, priimdama 2002-07-09 nutarimą Nr.78 teisingai konstatavo, kad tyrimo byloje nėra faktinių duomenų, jog nustačius šilumos šaltiniu dujas, šioje teritorijoje užterštumas pakis ir ribiniai užterštumo vertės ir pavojaus slenksčiai bus viršijami, o nustačius šilumos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą, šių pakitimų bus galima išvengti. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba priimdama sprendimą preziumavo, kad šilumos energijos šaltiniu nustačius dujas, tarša padidės, tačiau tai patvirtinančiais duomenimis nedisponavo ir tokių duomenų Konkurencijos tarybai nepateikė, kitaip tariant, Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nepasinaudojo jai suteiktomis teisėmis pareikalauti, kad UAB „Būsto industrijos grupė“ įvykdytų jai taikytiną pareigą, t.y. užtikrintų, jog nustatyti slenksčiai nebus viršijami. Konkurencijos taryba nagrinėjo būtent Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, atitinkamai, naudodamasi Konkurencijos įstatymo suteiktomis teisėmis, reikalavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba pateiktų tyrimui reikalingus duomenis, kuriais ji, naudodamasi įstatymų teikiamomis teisėmis, galėjo disponuoti. Todėl mano, jog pareiškėjo teiginys, kad UAB „Būsto industrijos grupė“, o ne Vilniaus miesto savivaldybės valdyba turėjo Konkurencijos tarybai pateikti atitinkamus duomenis, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teigia, jog pareiškėjas neteisingai nurodo, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr.A⁷-907-02 paneigia Konkurencijos tarybos išvadą, jog Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 raštas yra abstraktaus pobūdžio ir. negali būti laikomas tinkamu teisiniu pagrindu privalomam šiluminės energijos šaltiniui nustatyti. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-09-23 nutartyje administracinėje byloje Nr.A⁷-907-02 konstatuoja, jog tai, kad pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktus matavimus aplinkos oro kokybės matavimo stotyse foninės oksidų koncentracijos detaliojo planavimo teritorijoje, kaip ir visame Vilniaus mieste viršija leistiną azoto oksidų normą ore, neatima iš pareiškėjo teisės gauti iš poveikio aplinkai vertinimo subjekto teritorijų planavimo! specialiąją sąlygą šiluminės energijos šaltiniui - dujų panaudojimą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad UAB „Vilniaus architektūros studija“ neteisingai atliktas įtakos oro užterštumui vertinimas buvo pateiktas Konkurencijos tarybai, buvo jos tiriamas ir vertinamas, priimant 2002 07 09 nutarimą Nr.78 nurodo:

Konkurencijos taryba pažymi, kad savo kompetencijos ribose spręsdama klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, nustatinėjo ar:

1) Institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) Dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) Konkurencijos sąlygų skirtumai sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas, drausdamas valstybės ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, numato tik vieną išlygą - kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Šiuo atžvilgiu esamoje situacijoje tokiu įstatymu teoriškai galėtų būti Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymas. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas atsisakyti nustatyti šilumos energijos šaltiniu UAB „Būsto industrijos grupė“ pasirinktą šaltinį - dujas - ir nustatyti tokiu šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą galėtų būti teisėtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu tik tuo atveju, jei būtų pakankamai faktinių duomenų teigti, kad:

1) nustačius UAB „Būsto industrijos grupė“ pasirinktą šaltinį bus pažeisti Aplinkos oro apsaugos įstatymo reikalavimai; ir

2) nustačius šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą Aplinkos oro
apsaugos įstatymo reikalavimai nebus pažeisti.

Aukščiau paminėtos Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo teisėtumo aplinkybės nenustatytos. Konkurencijos taryba priėmė 2002 07 09 nutarimą Nr.78 remdamasi bylos tyrimo eigoje surinktos medžiagos visuma, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nesiaiškino UAB „Būsto industrijos grupė“ prašomo patvirtinti šilumos energijos šaltinio poveikio aplinkai, rėmėsi abstraktaus pobūdžio Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 raštu, kuris negalėjo būti laikomas tinkamu teisiniu pagrindu privalomam šiluminės energijos šaltiniui nustatyti, ką pabrėžė Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002 09 23 nutartyje administracinėje byloje Nr.A⁷-907-02.

Vilniaus m. savivaldybės atstovė A.Misiūnaitė, palaikydama pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti. Naujų, skunde nenurodytų, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų atstovė neišdėstė.

Trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Vilniaus energija“ atstovai T.Leus ir R.Mikšytė prašo bendrovės skundą patenkinti. Atstovės išdėstė skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentus.

Konkurencijos tarybos atstovė L.Darulienė prašo apeliacinius skundus atmesti. Atstovė pakartojo atsiliepimuose į skundus nurodytus jų nepagrįstumo argumentus.

AB „Lietuvos dujos“ atstovai I.Jočienė ir R.Tamošiūnas prašo apeliacinius skundus atmesti. Paaiškino, jog AB „Lietuvos dujos“ parduoda energijos šaltinį, tačiau mano, jog su  UAB „Vilniaus energija“ yra toje pačioje prekių rinkoje konkuruojantys ūkio subjektai.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai paaiškino, jog AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ gali būti laikomi toje pačioje prekių rinkoje konkuruojančiais ūkio subjektais.

Kolegija konstatuoja:

Vilniaus m. savivaldybės ir UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniai skundai patenkinami.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimas panaikinamas.

Vilniaus m. savivaldybės skundas dėl Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9 d. nutarimo Nr.78 panaikinimo tenkinamas.

Skundžiama Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9d. nutarimo Nr.78 dalis, kuria Vilniaus miesto savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, panaikinama ir pripažįstama, jog atlikto tyrimo ribose nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.)

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9d. nutarimą Nr.78, o ne jo dalį, kuria Vilniaus m. savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus. Tačiau vertinant skundo pagrindus, galima konstatuoti, jog nutarimo dalis, kuria pripažinta, kad nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7d. sprendimo Nr.1228 V „Dėl Vilniaus mikrorajonų šilumos šaltinių nustatymo“ 4 ir 5 punktai bei Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos 2002 m. sausio 10d. posėdžio protokolas Nr.15, kuriuo komisija nusprendė pasiūlyti Vilniaus m. savivaldybės valdybai nustatyti šilumos energijos šaltinį – centralizuotai pagamintą šilumą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nėra ginčijama, todėl šios nutarimo dalies teisėtumas bei pagrįstumas nevertinamas.

Vertindama Konkurencijos tarybos nutarimo Nr.78 dalies, kuria Vilniaus m. savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 punktai), kolegija apibrėžia nagrinėjimo ribas pripažindama, jog:

1. šioje byloje Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktas galėjo būti analizuojamas tik atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 str. įtvirtintų teisės normų reikalavimams aspektu;

2. turi būti nustatoma, ar Taryba teisingai nustatė ir įvertino Konkurencijos įstatymo 4 str. įtvirtintų teisės normų turinį bei teisės taikymui reikšmingus juridinę reikšmę turinčius faktus;

3. Tarybos sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas jame nurodytų tyrimo ribų apimtimi.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktu planuojamiems statyti daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomenines ir komercinės paskirties patalpomis Žvalgų g. 9 Vilniuje nustatė šilumos energijos šaltinį - centralizuotai teikiama šiluma. Toks sprendimas, kaip teigia pareiškėjas, priimtas vykdant priskirtas funkcijas teritorijų planavimų srityje pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 9 p., 14 p., 16p., Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 p , 6 p.. 10 str , 11 str., 12 str. l d. 9 p., Aplinkos ministro 1998-11-02 įsakymu Nr. 211 patvirtintų Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrųjų taisyklių 10 p. 2 d , Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-15 įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 6 p., Ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 9. l p 5 pap.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog šios funkcijos nėra susijusios su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, todėl joms nėra taikytinas Konkurencijos įstatymas ir Konkurencijos taryba apskritai negalėjo tirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktas atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

Konkurencijos įstatymo 4 str. (Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę) nustatoma, jog:

1. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

2. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas priimdamas Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punktą vykdė pavestus uždavinius, ginčo nėra. Konkurencijos įstatymas 4 str. 1 d. minimos reguliavimo sąvokos neapibrėžia. Ūkinė veikla pagal šį įstatymą yra visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 2 p., žemės sklypo Žvalgų g. 9 Vilniuje detaliajam planui rengti numatyta išduoti sąlyga - centralizuotai teikiama šiluma. Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. nustatyta, jog detalieji planai yra dokumentai, kuriais remiantis nustatomi veiklos sklype apribojimai, statybos ir teritorijos tvarkymo reikalavimai, žemės servitutai, žemės naudojimo tikslinė paskirtis, rengiami žemėtvarkos projektai, taip pat statybos projektai; detalieji planai yra dokumentai, kurie suteikia teises fiziniams ir juridiniams asmenims plėtoti veiklą žemės sklype. Taigi sprendimas, kuriuo nustatoma sąlyga detaliajam planui rengti, turi ūkinės veiklos reguliavimo elementų, todėl atitinka teisės akto, nurodomo Konkurencijos įstatymas 4 str. 1 d., požymius, o dėl to privalo nepažeisti konstitucinio ir Konkurencijos įstatymo  4 str. 1 d. įtvirtinto sąžiningos konkurencijos laisvės principo.

Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų diskrecija priimant teisės aktus sąžiningos konkurencijos laisvės principo įgyvendinimo prasme apibrėžiama, ką teisingai pažymėjo Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime, to paties 4 str. 2 d. - draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksmai pripažįstami kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kai yra pagrindas konstatuoti šių aplinkybių visumą:

1.Institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2.Dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3.Konkurencijos  sąlygų skirtumai  nėra  sąlygoti  Lietuvos  Respublikos  įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Konkurencijos taryba nutarime pripažįsta, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 152V daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpoms Žvalgų g. 9 nustatydama vienintelį šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą suteikė privilegiją SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra vienintelė įmonė Vilniaus mieste, tiekianti centralizuotai pagamintą šilumą, o tai, savo ruožtu, diskriminavo alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus, kurie, priėmus šį sprendimą, nebegali siūlyti savo paslaugų Žvalgų g.9 planuojamiems statiniams šildyti.

Šios atsakovo išvados yra teisingos toje dalyje, kuria pripažinta, kad toks sprendimas suteikė privilegijas vieninteliam centralizuotai teikiančiam šiluminę energiją ūkio subjektui - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes nustatomas vienintelis šiluminės energijos tiekimo šaltinis, tačiau kitam juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad sprendimu nustatytos diskriminacinio pobūdžio teisės kitų galimų šiluminės energijos tiekimo šaltinių atžvilgiu, konstatuoti teisiniai pagrindai nenustatyti. Pagal įstatymą diskriminacijos fakto pripažinimo sąlyga yra atitinkamoje rinkoje konkuruojančių atskirų ūkio subjektų ar jų grupių individualizavimas. Tokia išvada darytina įvertinant teisės normos lingvistinę konstrukciją – „ (…) sprendimas (…) diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes“. Naudojamas žodžių junginys - „atskirus ūkio subjektus ar jų grupes“ – įvardija tyrimo apimtis, t.y. sąžiningos konkurencijos laisvės principo, kurio vienas iš elementų – nediskriminavimas, įgyvendinimo vertinimui turi būti individualizuotai apibrėžiama palyginamoji konkurencijos subjektų erdvė. Šiuo atveju Taryba, konstatuodama tiriamo savivaldos institucijos sprendimo diskriminacinį  pobūdį, diskriminuojamais pripažino alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus. Tačiau SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra ne  šiluminės energijos šaltinio, o šiluminės energijos tiekėjas, todėl šis ūkio subjektas, objektyviai, negali būti pripažįstamas konkurentu alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjams, o tuo pačiu pareiškėjo sprendimas ta apimtimi, kiek jis buvo tyrimo Tarybos nutarime dalyku, diskriminavimo požymių neturi.

Tam, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 152V 1.2.3 p. pripažinti pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, nepakanka pripažinti jį teikiančiu privilegijas. Be to privalu konstatuoti, jog dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Konkurencijos taryba nustatė, kad nagrinėtu atveju egzistavo techninės galimybės Žvalgų g. 9 numatomus statyti pastatus prijungti prie kelių šilumos energijos tiekimo šaltinių - dujų bei centralizuotai pagamintos šilumos. Dujų tiekėjas Vilniaus mieste yra AB „Lietuvos dujos“, o centralizuoto šilumos tiekimo - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“. Taigi, šie du subjektai konkuruoja tarpusavyje siūlydami šilumos energijos šaltinius. Žvalgų g. 9, Vilniuje planuojami pastatai yra stambus potencialus vartotojas ir vienai, ir kitai bendrovei. Tyrimo metu nustatyta, kad šio vartotojo numatomas šiluminės energijos metinis poreikis vertine išraiška galėtų sudaryti apie 500 000 Lt. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas, suteikiantis privilegijas SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekti šilumą šiam objektui, sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas AB „Lietuvos dujos“ ir SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei galėjo reikšmingai paveikti konkurenciją tarp šių subjektų. Šių argumentų pagrindu Konkurencijos taryba konstatavo, kad tenkintina ir antroji sąlyga, būtina Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimui konstatuoti.

Paminėtos Konkurencijos tarybos išvados klaidingos.

Įstatymas draudžia priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Vertinant sprendimą, dėl kurio atliekamas tyrimas, jo atitikimo paminėtus reikalavimus aspektu, privalu apibrėžti atitinkamoje rinkoje konkuruojančius ūkio subjektus, o tuomet, jei yra nustatoma, kad atitinkamoje rinkoje konkuruoja tam tikri individualiai apibrėžiami ūkio subjektai, tiriamas sprendimas vertinamas kiek iš jo kylančios teisės bei pareigos gali būti pripažįstamos tokiomis, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų.

Šiuo atveju kaip konkuruojančius atitinkamoje rinkoje ūkio subjektus Taryba pripažino centralizuotos šilumos tiekėją - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir  dujų tiekėją Vilniaus mieste - AB „Lietuvos dujos“. Tokios išvados neteisingos.

Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 str. 5 d.). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 str. 6 d.), o geografinė rinka - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 str. 7 d.).

AB „Lietuvos dujos“ teikia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ teikia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ teikiamas dujas. Centralizuotai teikiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.). Todėl konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką, Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 įvardintą kaip šilumos energijos šaltinių rinką, kurioje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje, nėra teisinių pagrindų. Pažymėtina, jog AB „Lietuvos dujos“ atstovas pirmosios instancijos teisme pripažino, jog AB „Lietuvos dujos“ ir AB „Vilniaus energija“ nėra konkurentai šilumos energijos tiekimo rinkoje (b.l.155).

Tokiu būdu, įvertinus atsakovo nutarimo šioje dalyje pagrįstumą, t.y. vertinant faktinius pagrindus, dėl kurių pareiškėjo ginčijamas sprendimas pripažintas neatitinkančiu Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. įtvirtintam reikalavimui priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, konstatuotina, jog ta apimtimi, kuria atliktas tyrimas ir padarytos išvados dėl atitinkamoje rinkoje konkuruojančių ūkio subjektų, atsakovo nutarimas nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, jog tik nustačius atitinkamoje rinkoje konkuruojančius ūkio subjektus būtų reikšminga vertinti, ar dėl sprendimo jiems atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų, o pirmasis juridinę reikšmę turintis faktas nutarime nustatytas, kaip jau minėta, neteisingai, šio paminėto antrojo fakto vienoks ar kitoks vertinimas nenustačius konkurentų toje pačioje rinkoje nesukelia teisinių pasekmių, todėl kolegijos neanalizuojamas.

Konstatavus, kad nebuvo teisinio pagrindo AB „Lietuvos dujos“ ir AB „Vilniaus energija“ pripažinti šiluminės energijos tiekimo rinkoje konkuruojančiais ūkio subjektais, o tuo pačiu nesant Konkurencijos įstatymo 4 str. įtvirtinto vieno iš reikalavimų – draudimo priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams – pažeidimo, nėra svarbu vertinti tokį sprendimą, ar juo nustatyti konkurencijos sąlygų skirtumai yra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis, nes tik esant anksčiau paminėtiems dviems netesėtus veiksmus kvalifikuojantiems požymiams analizuotina, ar konkurencijos sąlygų skirtumai nenustatomi teisės normų.

Dėl šių aplinkybių pripažinus, jog atsakovo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, jo dalis, kuria Vilniaus m. savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, panaikinama ir pripažįstama, jog atlikto tyrimo ribose nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Teismas sprendime konstatavo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto panaikinimo (adm. byla Nr.A-907-02), ginčijamas Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu ir nepažeidžia jos teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Tokia teismo išvada nepagrįsta.

Ginčijamu Tarybos sprendimu nustatytas ne tik įpareigojimas panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktą, bet ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. Taigi, pareiškėjui atsiranda pareiga veikti taip, kaip nustatyta ginčijamo nutarimo konstatuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse, o todėl nutarimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes ir dėl nepagrįstumo bei neteisėtumo pažeidžia teises ir įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d.).

Kadangi Konkurencijos tarybos nutarimo dalis, kuria Vilniaus m. savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, anksčiau paminėtų argumentų pagrindu panaikinama, kolegija nevertina kitų apeliacinių skundų argumentų, kadangi jie neturės įtakos sprendimui šioje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p. str. kolegija

N U S P R E N D Ž I A :

Vilniaus m. savivaldybės ir UAB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti.

Vilniaus m. savivaldybės skundą dėl Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9 d. nutarimo Nr.78 panaikinimo patenkinti.

Skundžiamą Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9d. nutarimo Nr.78 dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus, panaikinti ir pripažinti, jog atlikto tyrimo ribose nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai:

G.Kryževičius

R.Klišauskas

A.Baranovas