Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų:

Antano Ablingio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Taminsko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A⁷ – 68/2003 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės bei trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė skundu Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimą. Nr.78 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punkto atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus“. Skundžiamu nutarimu Vilniaus miesto savivaldybės valdyba buvo įpareigota panaikinti 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienos pranešti apie priimtus sprendimus.

Vilniaus apygardos administracinio teismo -2002-11-11 sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė ir tretysis suinteresuotos asmuo UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniais skundais prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinantį pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, taikydamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl draudimo savivaldos institucijoms priimti sprendimus, kurie teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, pirmiausiai turėjo išsiaiškinti, ar apskritai i įstatymo nuostata gali būti taikoma Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3. punkto atžvilgiu (ABTĮ 86 str. 2 d.). Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo nustatyti, ar Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą 2002-07-09 nutarimą Nr. 78, pagrįstai konstatavo egzistuojant šilumos energijos šaltinio rinką, kurioje tarpusavyje konkuruoja AB „Vilniaus energija“ ir AB „Lietuvos dujos“.

Vyriausiasis administracinis teismas 2003-01-21 sprendimu Vilniaus m. savivaldybės ir UAB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-11-11 sprendimą ir patenkino Vilniaus m. savivaldybės skundą dėl Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimo Nr. 78 panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog valstybės valdymo ir savivaldos institucijų diskrecija priimant teisės aktus sąžiningos konkurencijos laisvės principo įgyvendinimo prasme apibrėžiama, ką teisingai pažymėjo Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime, Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Šioje normoje įtvirtintas draudimas priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konkurencijos taryba nutarime pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, 2002-01-31 sprendimu Nr.152V daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpoms Žvalgų g. 9 nustatydama vienintelį šilumos energijos šaltinį - centralizuotai pagamintą šilumą, suteikė privilegiją SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra vienintelė įmonė Vilniaus mieste, tiekianti centralizuotai pagamintą šilumą, o tai, savo ruožtu, diskriminavo alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus, kurie, priėmus šį sprendimą, nebegali siūlyti savo paslaugų. Žvalgą g.9 planuojamiems statiniams šildyti.

Šios atsakovo išvados apeliacinės instancijos teismo pripažintos pagrįstomis toje dalyje, kuria pripažinta, kad toks sprendimas suteikė privilegijas vieninteliam centralizuotai teikiančiam šiluminę, energiją ūkio subjektui - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes nustatomas vienintelis šiluminės energijos tiekimo šaltinis, tačiau kitam juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad sprendimu nustatytos diskriminacinio pobūdžio sąlygos kitų galimų šiluminės energijos šaltinių tiekėjų atžvilgiu, konstatuoti teisiniai pagrindai nenustatyti.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konkuruojančiais atitinkamoje rinkoje ūkio subjektais pripažino centralizuotos šilumos tiekėją - SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir dujų tiekėją Vilniaus mieste - AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos dujos“ tiekia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ tiekiamas dujas. Centralizuotai tiekiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.). Todėl konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką, Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 įvardintą kaip šilumos energijos šaltinių rinką, kurioje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje, nėra teisinių pagrindų.

Konstatavus, kad nebuvo teisinio pagrindo AB „Lietuvos dujos“ ir AB „Vilniaus energija“ pripažinti šiluminės energijos tiekimo rinkoje konkuruojančiais ūkio subjektais, o tuo pačiu nesant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto vieno iš reikalavimų – draudimo priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams - pažeidimo, nėra svarbu vertinti tokį sprendimą ar juo nustatyti konkurencijos sąlygų, skirtumai yra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis, nes tik esant anksčiau paminėtiems dviems netesėtus veiksmus kvalifikuojantiems požymiams analizuotina, ar konkurencijos sąlygų skirtumai nenustatomi teisės normų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2003-05-20 teikime dėl proceso atnaujinimo šioje apeliacinėje byloje nurodė, kad Energetikos įstatymas elektrą, šilumos energiją ir gamtines dujas apibrėžia kaip energiją, kuri laikoma preke (šio įstatymo 2 straipsnis). Todėl svarstytina, ar paminėtos energijos rūšys negali būti laikomos sudarančiomis prekių (energijos) rinką Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme ir ar SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ (dabar AB „Vilniaus energija“) ir AB „Lietuvos dujos“ nelaikytinos energetikos įmonėmis, tiekiančiomis šilumos ūkio rinkoje konkuruojančias prekes: šilumos energiją ir gamtines dujas, kurių atžvilgiu taikytinos Konkurencijos įstatymo nuostatos. Nurodytų aplinkybių pagrindu Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas iškėlė prielaidą, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje galėjo netinkamai aiškinti ir taikyti Konkurencijos įstatymo nuostatas, neatsižvelgdamas į Energetikos įstatyme įtvirtintas sąvokas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Procesas administracinėje byloje Nr.A⁷-68/2003 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės bei trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11d. sprendimo atnaujinamas, esant pagrindui manyti, kad padarytas materialinės teises normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant sprendimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą. sprendimą.

Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 str. 5 d.). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kuries pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 str. 6 d.), o geografinė rinka - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri,. atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 str. 7 d.).

Energetikos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja energetikos veiklą, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui. To paties įstatymo 2 straipsnyje apibrėžta energijos sąvoka, t.y. elektros ir šilumos energija, taip pat šiame įstatyme energijai priskiriamos ir gamtinės dujos. Energija laikoma preke (2 str. 3 d.).

Taigi Energetikos įstatymas, kuris pagal jo 1 straipsnio nuostatas yra specialusis įstatymas energetikos reglamentavimo prasme, elektrą, šilumos energiją ir gamtines dujas apibrėžia kaip energiją, kuri laikoma preke. Todėl svarstytina, ar paminėtos energijos rūšys negali būti laikomos sudarančiomis prekių (energijos) rinką Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju gali būti daromo prielaida, kad šias energijos rūšis tiekiančios įmonės: SPAB „Vilniaus Šilumos tinklai“ (dabar AB „Vilniaus energija“) ir AB „Lietuvos dujos“, laikytinos energetikos įmonėmis, tiekiančiomis šilumos ūkio rinkoje konkuruojančias prekes: šilumos energiją ir gamtines dujas, todėl šios įmones yra konkuruojantys ūkio subjektai, kurių atžvilgiu taikytinos Konkurencijos įstatymo nuostatos.

Šių argumentų pagrindu darytina prielaida, jog teismui byloje konstatavus, kad AB „Lietuvos dujos“ tiekia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ tiekiamas dujas, ir kad centralizuotai tiekiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.), galėjo būti neteisinga išaiškintos materialinės teisės normos (Konkurencijos įstatymo 4 str.), neatsižvelgus į Energetikos įstatymo nustatytą reglamentavimą, ir tai galėjo įtakoti teismo priimto sprendimo teisėtumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A⁷-68/2003 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės bei trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11d. sprendimo.

Bylą apeliacine tvarka nagrinėti Vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

Nijolė Piškinaitė

Algirdas Taminskas