Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Godos ir Stasio Gudyno,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo (apelianto) atstovei A. M. ,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ (apelianto) atstovei T. L. ,

atsakovo atstovams J. Š. , B. M. ,

trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ atstovei I. J. ,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Būsto industrijos grupė“ atstovams adv. pad. Aivarui Raišučiui, P. D.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Būsto industrijos grupė“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Vilniaus energija“, Sveikatos apsaugos ministerijai, Aplinkos ministerijai, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Konkurencijos tarybos (toliau – Tarybos) 2002-07-09 nutarimą Nr.78 Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 1.2.3 punkto atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kuriuo atsakovas nutarė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą panaikinti 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bei per vieną mėnesį nuo Tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienos pranešti apie priimtus sprendimus.

Pareiškėja nurodė, kad Taryba pilnai, objektyviai ir visapusiškai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, priimdama 2002-01-31 sprendimą Nr. 152V, vykdė jai priskirtas funkcijas teritorijų planavimo ir statybos srityje, nustatydama specialiąją projektavimo sąlygą – šilumos šaltinį, atsižvelgdama į miesto gyventojų teisėtus interesus. Aplinkos ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000-10-30 įsakymu Nr.470/581 patvirtinto Sąrašo nuostatų turinys yra neaiškus, todėl Taryba negalėjo remtis šio sąrašo išvada, kad aplinkos oro kokybė pagal teršalų koncentraciją neviršija nustatytų normų. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba rėmėsi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktais stebėjimų duomenimis, patvirtinančiais, kad foninė teršalų koncentracija yra viršijama teritorijoje, kurioje yra planuojama statyba (duomenys neskelbtini).

Savivaldybės valdyba negalėjo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymo, nes atsižvelgė į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento duomenis dėl foninės teršalų koncentracijos viršijimo teritorijoje, kurioje yra (duomenys neskelbtini), ir vykdė Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro ekspertizė neatitinka įstatymų reikalavimų.

Atsiliepimuose į skundą atsakovas, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Būsto industrijos grupė“, AB „Lietuvos dujos“ prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė skundą patenkinti pilnai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Konkurencijos tarybos 2002-07-09 nutarimą Nr.78 paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto panaikinimo, Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu ir nepažeidžia jos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Nėra pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą nutarimą, kuris jo priėmimo momentu buvo pagrįstas ir teisėtas, iš esmės atitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimus bei grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartyje konstatuota: tai, kad pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atliktus matavimus aplinkos oro kokybės matavimo stotyse foninės azoto oksidų koncentracijos detaliojo planavimo teritorijoje, kaip ir visame Vilniaus mieste, viršija leistiną azoto oksidų normą aplinkos ore, neatima iš UAB „Būsto industrijos grupė“ teisės gauti iš poveikio aplinkai vertinimo subjekto teritorijų planavimo specialiąją sąlygą šiluminės energijos šaltiniui – dujų panaudojimą. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti skirtingas konkurencijos sąlygas pagal įstatymų leidėjo numatytą išlygą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė skundo reikalavimus. Tai, kad Taryba sprendimu neįtraukė į bylos nagrinėjimo procesą dalyviu UAB „Vilniaus energija“, yra formalus pažeidimas, kuris nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą, nes, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Vilniaus miesto valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr.l52V 1.2.3 punkto panaikinimo, ginčijamas Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr. 78 nesukuria teisinių pasekmių UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, todėl nepažeidžia jos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2002-07-03 sprendimu Nr.638 patvirtino Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą, nėra reikšminga šiai bylai, nes Taryba savo tyrimą buvo baigusi 2002-06-14. Teismo nuomone, šiuo atveju pačiai pareiškėjai tenka įrodinėjimo našta ir pareiga vykdyti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą. Nurodė, kad teismas iš esmės netyrė ginčijamo nutarimo priėmimo pagrįstumo, jo atitikimo galiojantiems įstatymams, apsiribodamas nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra pagrįstas. Konkurencijos taryba netyrė, nelygino šilumos energijos kainų, kai centralizuota šiluma tiekiama iš skirtingų šilumos šaltinių. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnį šilumos ir karšto vandens kainos įsigalioja po jų suderinimo su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK). Derinant kainas, komisija privalo vadovautis jos pačios 1997-03-27 nutarimu Nr.6 patvirtinta Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinąja metodika, kuri nustato, kokias sąnaudas šilumos energijos tiekėjas turi teisę įtraukti į tarifus. Tyrime panaudota informacija apie dujų (kaip šilumos šaltinio, o ne kuro) kainą ir galimas investicijų sumas, kurias apskaičiavo pats kuro tiekėjas. Taryba netyrė, kokia būtų parduodamos šilumos energijos ir karšto vandens reali kaina, jeigu juos centralizuotai tiektų UAB „Busto industrijos grupė“ iš naujai pastatytų dujinių katilinių (duomenys neskelbtini) vartotojams. Nurodė, kad atlikus visapusišką tyrimą, paaiškėtų, kad naujai pastatytų šilumos šaltinių, kuriuose deginamas kuras yra gamtinės dujos kaip planuojama daryti (duomenys neskelbtini) parduodamos šilumos kaina būtų aukštesnė. Pagal Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktą konkurencijos sąlygos – pirkimo parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai. Todėl Tarybos išvada, kad vartotojas pasirinko šilumos energijos šaltinį dėl kainų konkurencijos ir kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba privalo nustatyti vartotojo pasirinktą šildymo būdą, apelianto manymu, nepagrįsta. Tai, kad Taryba neįtraukė į bylos nagrinėjimo procesą UAB „Vilniaus energija“, negali būti laikoma tik formaliu pažeidimu, nes dėl to Taryba objektyviai ir visapusiškai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių.

Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinantį jos skundą. Apeliantas pažymėjo, kad ginčo objektas buvo ne Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punktas, o Tarybos 2002-07-09 nutarimas Nr.78, tačiau dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo teismas nepasisakė. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas nutarimas nesukuria teisinių pasekmių pareiškėjo atžvilgiu ir jo teisių bei įstatymų saugomų interesų nepažeidžia. Taryba įpareigojo savivaldybės valdybą ne tik panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punktą, bet ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Taryba, 2002-07-09 nutarimu Nr. 78 įpareigodama pareiškėją priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę atlikti neteisėtus veiksmus, nes Konkurencijos įstatymas, nustatant specialiąją sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti, negali būti taikomas. Savivaldybės valdyba, priimdama 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punktą, kuriuo planuojamiems statyti daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomenines ir komercinės paskirties patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nustatytas šilumos energijos šaltinis – centralizuotai teikiama šiluma – vykdė jai priskirtas funkcijas teritorijų planavimo srityje. Šios funkcijos nėra susijusios su ūkinės veiklos reguliavimu, todėl joms nėra taikytinas Konkurencijos įstatymas.

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas turėjo nustatyti, ar Taryba, priimdama ginčijamą 2002-07-09 nutarimą Nr. 78, pagrįstai konstatavo egzistuojant šilumos energijos šaltinio rinką, kurioje tarpusavyje konkuruoja AB „Vilniaus energija“ ir AB „Lietuvos dujos“. Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 straipsnio 5 dalis). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 straipsnio 6 dalis), o geografinė rinka – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 straipsnio 7 dalis). Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad AB „Lietuvos dujos“ teikia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ teikia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ teikiamas dujas. Apelianto manymu, akivaizdu, kad centralizuotai teikiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra ir negali būti prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą. Dėl to konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-09-23 nutartyje byloje Nr. A⁷-907/2002 m. pažymėta, kad pagal Aplinkos oro apsaugos įstatymą pareigą užtikrinti, jog nebus viršijamos nustatytos ribinės užterštumo vertės ir pavojaus slenksčiai, turi planavimo organizatoriai, planuojamos ūkinės veiklos užsakovai, rengdami ir tvirtindami teritorijų planavimo dokumentus ir planuodami ūkinę veiklą (11 straipsnio 3 dalis). Ši įstatymo nuostata, apelianto nuomone, patvirtina, kad atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą bei užtikrinti, kad planuojama ūkinė veikla neturės neigiamo poveikio aplinkai, turi būtent UAB „Būsto industrijos grupė“, todėl ne Vilniaus miesto savivaldybė turėjo įrodyti Tarybai, kad leidus planuojamiems statyti gyvenamiesiems namams su visuomenines ir komercines paskirties patalpomis žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudoti šilumos energijos šaltinį dujas, aplinkos oro tarša viršys leistinas normas. UAB „Busto industrijos grupė“ Vilniaus miesto savivaldybei pateikė įtakos aplinkos oro užterštumui vertinimą, kurį, naudodama metodus „Varsa“ ir AIRWIRO, atliko UAB „Vilniaus architektūros studija“, o įvertino Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Apeliantas mano, kad atlikti tokį poveikio aplinkai vertinimą šie asmenys neturėjo teisės. Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento atmosferos skyriaus vedėjas pirmosios instancijos teismui pateiktose išvadose nurodė, kad vykdant teršalų sklaidos skaičiavimus, naudojant modeliavimo programą „Varsa“ būtina įvertinti foninį aplinkos oro užterštumą (fonines koncentracijas), vadovaujantis LAND 32-99 5.3.11 punkte nurodyta Įmonių išmetamų teršalų koncentracijų atmosferoje skaičiavimo metodika OND-86. Šis reikalavimas galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. AIRWIRO programa naudoja detalias išmetamų teršalų meteorologinių parametrų duomenų bazes, miesto topografiją bei užstatymo aukščius ir pateikia teršalų sklaidos žemėlapius, nurodančius aplinkos oro užterštumo lygį konkrečioje teritorijoje. Ši teršalų sklaidos programa gali būti naudojama tik atlikus jos sulyginimus su faktiniais, instrumentiniu būdu stacionariose aplinkos oro kokybės matavimo stotyse gautais duomenimis. Lietuvoje šia programa disponuoja tik Aplinkos ministerijos Jungtinių tyrimų centras ir Kauno miesto savivaldybė, todėl UAB „Vilniaus architektūros studija“ naudotis šiuo metodu, atlikdama poveikio aplinkai vertinimą, apskritai negalėjo.

Pagal Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento duomenis teritorijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, anglies monoksido bei azotų oksidų foninės koncentracijos viršija leistinas normas. Šią aplinkybę konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002-09-23 nutartyje ir pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nustatydama specialiąją sąlygą (šilumos energijos šaltinį) detaliajam planui rengti, privalėjo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad ribinė ir kitos Aplinkos apsaugos įstatyme nurodytos užterštumo vertės nebūtų viršijamos. Todėl, apelianto manymu, Tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 išdėstytas argumentas, kad pagal Aplinkos ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000-10-30 įsakymu Nr. 470/581 patvirtintą Zonų ir aglomeracijų aplinkos oro kokybei vertinti ir valdyti sąrašą aplinkos oro kokybė pagal sieros dioksido, azoto dioksido, kietųjų dalelių bei kitų teršalų koncentraciją neviršija nustatytų gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų normų ir juo turi būti vadovaujamasi, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat nurodė, kad tik pirminio poveikio aplinkai vertinimo rezultatai, fiksuoti aplinkos oro kokybės vertinimą atliekančio Aplinkos ministerijos Jungtinių tyrimų centro išvadose, lems vieno iš planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektų – Vilniaus miesto savivaldybės – sprendimą derinti sprendinius ar atsisakyti tai daryti. Apeliantas atkreipė teismo dėmesį, kad šiuo metu UAB „Busto industrijos grupė“ yra nustatyta ir išduota specialioji sąlyga žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliajam planui rengti – šilumos energijos šaltinis – dujos.

Taryba atsiliepimuose į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą jį prašė atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Būsto industrijos grupė“ prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą, o UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Taryba pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. sausio 21 d. sprendimu apeliacinius skundus patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikino. Vilniaus miesto savivaldybės skundą patenkino. Skundžiamą Tarybos 2002-07-09 nutarimo Nr.78 dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės valdyba įpareigota panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, panaikino ir pripažino, jog atlikto tyrimo ribose nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.152 V 1.2.3 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Teismas nurodė, kad apelianto argumentai, jog Taryba apskritai negalėjo tirti, ar savivaldybės valdybos 2002-01-31 sprendimo Nr. 152V 1.2.3 punktas atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, nepagrįsti, nes sprendimas, kuriuo nustatoma sąlyga detaliajam planui rengti, turi ūkinės veiklos reguliavimo elementų, todėl atitinka teisės akto, nurodomo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, požymius, o dėl to privalo nepažeisti konstitucinio sąžiningos konkurencijos laisvės principo. Teismas padarė išvadą, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksmai pripažįstami kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kai yra pagrindas konstatuoti šių aplinkybių visumą: institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis. Taryba nutarime pripažįsta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 152V daugiabučiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpoms (duomenys neskelbtini) nustatydama vienintelį šilumos energijos šaltinį – centralizuotai pagamintą šilumą – suteikė privilegiją SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra vienintelė įmonė Vilniaus mieste, tiekianti centralizuotai pagamintą šilumą, o tai diskriminavo alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus, kurie, priėmus šį sprendimą, nebegali siūlyti savo paslaugų (duomenys neskelbtini) planuojamiems statiniams šildyti. Teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog sprendimu nustatytos diskriminacinio pobūdžio teisės kitų galimų šiluminės energijos tiekimo šaltinių atžvilgiu. Pagal įstatymą diskriminacijos fakto pripažinimo sąlyga yra atitinkamoje rinkoje konkuruojančių atskirų ūkio subjektų ar jų grupių individualizavimas. Sąžiningos konkurencijos laisvės principo įgyvendinimo vertinimui turi būti individualizuotai apibrėžiama palyginamoji konkurencijos subjektų erdvė. Šiuo atveju Taryba, konstatuodama tiriamo savivaldos institucijos sprendimo diskriminacinį pobūdį, diskriminuojamais pripažino alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjus. Tačiau teismas nustatė, kad SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra ne šiluminės energijos šaltinio, o šiluminės energijos tiekėjas, šis ūkio subjektas negali būti pripažįstamas konkurentu alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjams, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo sprendimas ta apimtimi, kiek jis buvo tyrimo Tarybos nutarime dalyku, diskriminavimo požymių neturi. Kaip konkuruojančius atitinkamoje rinkoje ūkio subjektus Taryba pripažino centralizuotos šilumos tiekėją SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir dujų tiekėją Vilniaus mieste AB „Lietuvos dujos“, tačiau, teismo nuomone, tokios išvados neteisingos. Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 straipsnio 5 dalis). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 straipsnio 6 dalis), o geografinė rinka – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 straipsnio 7 dalis). AB „Lietuvos dujos“ teikia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ teikia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ teikiamas dujas. Centralizuotai teikiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis), todėl konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką, Tarybos 2002-07-09 nutarime Nr. 78 įvardintą kaip šilumos energijos šaltinių rinką, kurioje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje, nėra teisinių pagrindų. Teismas padarė išvadą, kad ta apimtimi, kuria atliktas tyrimas ir padarytos išvados dėl atitinkamoje rinkoje konkuruojančių ūkio subjektų, atsakovo nutarimas nepagrįstas. Teismas taip pat konstatavo, kad skundžiamas nutarimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Būsto industrijos grupė“ ir AB „Lietuvos dujos“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą byloje, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi prašymą atnaujinti procesą atsisakyta priimti, nes tretiesiems suinteresuotiems asmenims Administracinių bylų teisenos įstatymas nesuteikia teisės paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas tos pačios dienos nutartimi nutarė teikti teisėjų kolegijai siūlymą įvertinti, ar yra pagrindas atnaujinti procesą byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 29 d. nutartimi atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr.A⁷-68/2003 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės bei trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 29 d. nutartyje nurodyta, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (3 straipsnio 5 dalis). Prekės rinka Konkurencijos įstatymas pripažįsta visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (3 straipsnio 6 dalis), o geografinė rinka – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (3 straipsnio 7 dalis). Energetikos įstatymas, kuris pagal jo 1 straipsnio nuostatas yra specialusis įstatymas energetikos reglamentavimo prasme, elektrą, šilumos energiją ir gamtines dujas apibrėžia kaip energiją, kuri laikoma preke. Todėl svarstytina, ar paminėtos energijos rūšys negali būti laikomos sudarančiomis prekių (energijos) rinką Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju gali būti daroma prielaida, kad šias energijos rūšis tiekiančios įmonės SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ (dabar UAB „Vilniaus energija“) ir AB „Lietuvos dujos“ laikytinos energetikos įmonėmis, tiekiančiomis šilumos ūkio rinkoje konkuruojančias prekes: šilumos energiją ir gamtines dujas, todėl šios įmonės yra konkuruojantys ūkio subjektai, kurių atžvilgiu taikytinos Konkurencijos įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismui byloje konstatavus, kad AB „Lietuvos dujos“ tiekia dujas kaip žaliavą, o AB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotai pagamintą šilumą, kuri gaunama panaudojus AB „Lietuvos dujos“ tiekiamas dujas, ir kad centralizuotai tiekiama šiluma kaip galutinis produktas ir dujos kaip žaliava nėra prekės, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkami pakaitalai pagal jų savybes, naudojimą ir kainą (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis), galėjo būti neteisingai išaiškintos materialinės teisės normos (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis), neatsižvelgus į Energetikos įstatymo nustatytą reglamentavimą, ir tai galėjo įtakoti teismo priimto sprendimo teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė apeliacinio skundo argumentus, paaiškino, kad nutartyje, kuria atnaujintas procesas byloje, remiamasi Energetikos įstatymo redakcija, kuri negali būti taikoma ginčo teisiniams santykiams, nes įsigaliojo 2002-07-01, nurodė, kad gamtinės dujos yra organinis kuras, bet ne energija, prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, apeliacinį skundą tenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ atstovė paaiškino, kad gamtinės dujos negali būti priskiriamos prie energijos sąvokos, prašė palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 21 d. sprendimą. Atsakovo atstovai nurodė, kad apeliantų skundai nepagrįsti, UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Lietuvos dujos“ yra konkurentai, nes tiek karštas vanduo, tiek šiluma vartojamos gauti šilumos energiją, išlygų riboti šilumos tiekėjo pasirinkimą nėra, prašė palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o apeliacinius skundus atmesti. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Būsto industrijos grupė“ atstovai palaikė atsakovo poziciją. Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ atstovė prašė palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 21 d. sprendimas panaikinamas. Apeliaciniai skundai atmetami. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 133–145 straipsniai, 162 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalys). Šie principai visumoje su kitais Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintais principais sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės ir savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat ir draudžia šioms institucijoms teisės aktais ar kitais sprendimais ją pažeisti.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis draudžia valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002-01-31 sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktu planuojamiems statyti daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams su visuomeninės ir komercinės paskirties patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatė šilumos energijos šaltinį – centralizuotai teikiamą šilumą (b.l. 17). Sprendimo 2 punktu Miesto plėtros departamentas įpareigotas išduoti technines sąlygas statinių techniniams projektams ir teritorijų detaliesiems planams rengti, nurodant nustatytą šilumos energijos šaltinį. Dėl minėto sprendimo 1.2.3 punkto teisėtumo Konkurencijos taryba 2002 m. liepos 9 d. nutarime nustatė aplinkybes, jos teigimu, būtinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti: 1) Vilniaus miesto savivaldybės valdyba sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktu suteikė privilegiją centralizuotai pagamintos šilumos tiekėjui tiekti šilumos energiją patalpoms (duomenys neskelbtini)šildyti, tuo diskriminuodama alternatyvaus šilumos energijos šaltinio – dujų – tiekėją; 2) dėl šio sprendimo atsirado konkurencijos sąlygų skirtumų šilumos energijos šaltinių tiekimo rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams – SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir AB „Lietuvos dujos“ – nes vienam iš šių subjektų buvo atimta galimybė teikti savo paslaugas stambiam užsakovui; 3) konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9 d. nutarimo teisėtumo.

Dėl atsakovo nustatytos aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktu suteikė privilegiją centralizuotai pagamintos šilumos tiekėjui tiekti šilumos energiją patalpoms (duomenys neskelbtini) šildyti, tuo diskriminuodama alternatyvaus šilumos energijos šaltinio – dujų – tiekėją pasakytina, kad ši aplinkybė nustatyta pagrįstai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai skundžiamame nutarime konstatavo egzistuojant atitinkamą rinką, įvardintą kaip šilumos energijos šaltinių rinką, kurioje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. sausio 21 d. sprendime taip pat priėjo išvados, kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra ne šiluminės energijos šaltinio, o šiluminės energijos tiekėjas, todėl šis ūkio subjektas objektyviai negali būti pripažįstamas konkurentu alternatyvių šilumos energijos šaltinių tiekėjams, o tuo pačiu pareiškėjo sprendimas, kiek jis buvo tyrimo skundžiamame nutarime dalyku diskriminavimo požymių neturi. Šie pareiškėjo ir apeliacinės instancijos teismo 2003 m. sausio 21 d. sprendime išdėstyti argumentai nepagrįsti, jais netinkamai aiškinamos ir taikomos nustatytoms bylos aplinkybėms Konkurencijos įstatyme įtvirtintos teisės normos.

Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra esminis visiems konkurencijos teisės aspektams. Tik apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar egzistuoja konkurencija, taip pat nustatyti konkurencijos suvaržymai.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6 ir 7 dalys nurodo, kad atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, geografinė teritorija – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėtas sąvokas nustatant, ar tam tikroje teritorijoje egzistuoja rinka, būtina nustatyti, ar toje teritorijoje tam tikros prekės laikytinos tinkamais pakaitalais viena kitai, ir čia svarbiausiu kriterijumi yra laikomas prekių konkurencingumas pirkėjų požiūriu (ar pirkėjas mano, kad tam tikra prekė gali būti pakeista kita panašia ar tokia pačia kitoje teritorijoje). Nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Būsto industrijos grupė“ planuojamiems statyti statiniams (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nustatytas šilumos energijos šaltinis – centralizuotai pagaminta šiluma, tačiau gamtinės dujos pagal savo savybes taip pat laikytinos žaliava šilumos energijai sukurti, taigi yra šilumos energijos šaltinis kaip galutinis produktas pirkėjo (nagrinėjamu atveju UAB „Būsto industrijos grupė“) požiūriu. Kad gamtinės dujos yra šilumos energijos šaltinis nurodoma paties Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 21 d. sprendimo Nr.152V 1.1 punkte, sprendimo aiškinamajame rašte. Taigi tiek centralizuotai pagaminta šiluma, tiek gamtinės dujos yra šilumos energijos šaltinis kaip galutinis produktas pirkėjo požiūriu ir laikytinos tinkamais pakaitalais viena kitai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui buvo pakankamas pagrindas konstatuoti egzistuojant atitinkamą rinką – šilumos energijos šaltinių rinką. Šioje rinkoje šilumą ir dujas teikiančios įmonės konkuruoja tarpusavyje. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju egzistavo techninės galimybės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, numatomus statyti pastatus prijungti prie šilumos energijos šaltinių – tiek prie centralizuotai pagamintos šilumos, tiek prie dujų. Vadinasi Konkurencijos įstatymo prasme SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir AB „Lietuvos dujos“ pagrįstai atsakovo laikyti kaip konkurentai, nes atitinkamoje rinkoje susiduria ar gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Dėl išdėstyto konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktu suteikta privilegija centralizuotai pagamintos šilumos tiekėjui tiekti šilumos energiją patalpoms (duomenys nesklebtini) šildyti, tuo diskriminuojant alternatyvaus šilumos energijos šaltinio – dujų – tiekėją. Atsakovas šią aplinkybę nustatė pagrįstai. Nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos dujos“ atstovas pirmosios instancijos teisme pripažino, jog AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ nėra konkurentai šilumos energijos šaltinių rinkoje, nes, priešingai, atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog dėl UAB „Būsto industrijos grupė“ AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ yra konkurentai (b.l. 155).

Pareiškėjo sprendimo Nr.152V priėmimo metu galiojusio Energetikos įstatymo 3 straipsnio 9 punktas nustatė, kad vienas iš pagrindinių valstybės energetikos politikos tikslų yra konkurencijos ir privataus kapitalo dalyvavimo skatinimas ekonominiam efektyvumui didinti. Šio tikslo pareiškėjas pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9 punktą įgyvendindamas teritorijos planavimo funkcijas kaip ribotai savarankiškas savivaldybės funkcijas privalėjo siekti.

Išvadą, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos įstatymo prasme SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir AB „Lietuvos dujos“ laikytini konkurentais patvirtina ir Energetikos įstatymo, įsigaliojusio 2002-07-01, 2 straipsnyje pateikta energijos sąvoka. Elektra, šilumos energija ir gamtinės dujos apibrėžiamos kaip energija, kuri laikoma preke.  

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime taip pat konstatavo, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr.152V 1.2.3 punkto atsirado konkurencijos sąlygų skirtumų šilumos energijos šaltinių tiekimo rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams – SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir AB „Lietuvos dujos“ – nes vienam iš šių subjektų buvo atimta galimybė teikti savo paslaugas stambiam užsakovui. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje konkurencijos sąlygos suprantamos kaip visokie pirkimo ar pardavimo parametrai, tarp jų – ūkinės veiklos teisiniai ribojimai. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktu suteikta diskriminacinio pobūdžio privilegija centralizuotai pagamintos šilumos tiekėjui tiekti šilumos energiją sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas AB „Lietuvos dujos“ ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

Atsakovas priėjo išvados, kad konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis. Pareiškėjas skirtingas konkurencijos sąlygas aiškina siekiu užtikrinti aplinkos apsaugos interesus ir nurodo, kad priimdama 2002 m. sausio 31 d. sprendimą, vykdė Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Minėto sprendimo aiškinamajame rašte, parengtame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus (b.l.19), aiškinama, kad miesto centre, kur išplėtoti centralizuotos šilumos tinklai, siūloma bendrovėms, gyvenamiesiems namams, administracinėms ir komercinėms patalpoms nustatyti šilumos šaltinį – centralizuotai pagamintą šilumą. Aplinkos apsaugos motyvai nurodomi tik Vilniaus miesto valdybos Statinio prijungimo prie šilumos energijos šaltinio ar jo pakeitimo kita šilumos energijos rūšimi komisijos posėdžio 2002-01-10 protokolo Nr.15 36 punkte (b.l. 27), kur dėstoma, jog Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas, derindamas parengtą Žvėryno, Šnipiškių, Žirmūnų ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą, pritarė su pastaba, kad Verkių seniūnijos kvartaluose, kur išvystyti centralizuoti šilumos tinklai, vietinių dujinių katilinių statyba nepriimtina; per (duomenys neskelbtini) teritoriją seniai nutiesti šilumos tinklai.

Tačiau Konkurencijos taryba teisingai aiškino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytos išimties turinį ir pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas atsisakyti nustatyti šilumos energijos šaltiniu UAB „Būsto industrijos grupė“ pasirinktą šaltinį – dujas – ir nustatyti šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą gali būti teisėtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme tik tuo atveju, jei yra pakankamai faktinių duomenų teigti, kad 1) nustačius šilumos energijos šaltinį – dujas – bus pažeisti aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai, o 2) nustačius šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai pažeisti nebus. Sutiktina su Konkurencijos tarybos išvada, kad Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento pastaba, kuria rėmėsi pareiškėjas, nepakankama teigti minėtų dviejų sąlygų buvimo. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2001-12-07 raštas yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas, priimdamas 2002-01-31 sprendimą, nedisponavo faktiniais duomenimis, kad nustačius šilumos energijos šaltiniu dujas, šioje teritorijoje užterštumas pakis ir ribinės užterštumo vertės bus viršijamos, o nustačius šilumos energijos šaltiniu centralizuotai pagamintą šilumą šių pakitimų bus galima išvengti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A⁷-907-02 konstatuota, kad specialioji detaliojo planavimo sąlyga – šilumos energijos šaltinis centralizuotai pagaminta šiluma – nustatyta nesant teisinių pagrindų tokiam sprendimui priimti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui 2002-01-31 sprendimo motyvuoti Aplinkos oro apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų vykdymu pagrindo nebuvo, todėl atsakovo išvada, kad pareiškėjo sprendimu nustatyti konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytomis teisės normomis, pagrįsta.

Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde teigia, kad Konkurencijos taryba netyrė ir nelygino šilumos energijos kainų, kai centralizuota šiluma tiekiama iš skirtingų šilumos šaltinių. Šis teiginys nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo nutarimo, nes šilumos energijos kainos keliamo ginčo sprendimui įtakos neturi. Nagrinėjama atitinkama rinka – šilumos energijos šaltinių rinka. Ūkio subjektas pasirenka vieną ar kitą šilumos energijos šaltinį pagal aplinkybes ir ekonominę naudą.

Išdėstyti motyvai įgalina padaryti išvadą, kad pareiškėjas, priimdamas 2002 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.152V 1.2.3 punktą jam suteiktus įgaliojimus įgyvendino pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą draudimą. Pareiškėjo motyvai, kad Konkurencijos įstatymas nustatant specialiąją sąlygą žemės sklypo detaliajam planui rengti, negali būti taikomas, atmestini, nes sprendimas, kuriuo nustatoma sąlyga detaliajam planui rengti pagal savo turinį turi ūkinės veiklos reguliavimo požymių. Konkurencijos tarybos skundžiamas nutarimas pagrįstas ir teisėtas, nepaisant to, kad į bylos nagrinėjimo procesą nebuvo įtraukta UAB „Vilniaus energija“ – šis pažeidimas, teisėjų kolegijos nuomone, neįgalina teigti, kad atsakovas atliko tyrimą neišsamiai, nevisapusiškai ar neobjektyviai. Tokių pat išvadų priėjo pirmosios instancijos teismas, 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetęs kaip nepagrįstą ir vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 punktu Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9 d. nutarimą Nr.78 palikęs nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, aiškindamas ir taikydamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą 2003 m. sausio 21 d. sprendimą dalinai panaikinti Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 9 d. nutarimą Nr.78.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 133–145 straipsniais, 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti.

Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Gintaras Goda

Stasys Gudynas