Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gudyno ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Loretai Cesnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui J.Masiokui, A.Bimbiriui, R.Navickui ir D.Bogdanovui,

atsakovo atstovui J.Laureckaitei, V.Gliebui ir E.Navickaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Ergo Lietuva“, UADB „Preventa“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „IF draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 17d. sprendimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2002 m. gruodžio 19d. nutarimu Nr. 12/b UADB „Preventa“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „If draudimas“ ir UAB „ERGO Lietuva“ už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalies l punkto pažeidimą skyrė po 40000 Lt baudą. Sprendimas motyvuotas tuo, kad minėtos įmonės nuo 2001 m. spalio l d. parengė, išplatino ir pradėjo taikyti naują vieningą transporto priemonių draudimo saugos lygių sistemą, kuri sugriežtino reikalavimus apsaugos sistemai, draudžiant transporto priemones nuo vagystės rinkos. Toks konkuruojančių įmonių susitarimas draudžiamas pagal Konkurencijos 5 straipsnį. Susitarimo faktas grindžiamas leidiniu „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ su minėtų įmonių logotipais, įmonių atsakingų darbuotojų 2001 m. spalio 3 d. pasirašytu vieningu pranešimu dėl naujos transporto priemonių draudimo saugos lygių sistemos, atsakingų darbuotojų paaiškinimais bei automobilių pardavėjų tvirtinimais apie tuo pačiu metu prasidėjusį naują reikalavimų taikymą.

Pareiškėjai UADB „Preventa“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „If draudimas“, UAB „ERGO Lietuva“ kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Konkurencijos tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. nutarimą.

UADB „Preventa“ nurodė, kad ginčijamas nutarimas susijęs su brangių automobilių draudimu nuo vagysčių, todėl pareiškėjo veiksmai nustatant tokių automobilių draudimo rizikos lygį neįtakojo sausumos transporto priemonių draudimo rinkos. Įmonė draudimo veiklą reglamentuojančių įstatymų ribose veikė savarankiškai, atsižvelgdama į pasikeitusią kriminogeninę situaciją ir rūpindamasi automobilių vagysčių prevencija. Leidinį „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ pareiškėjas užsakė atskirai nuo kitų draudimo bendrovių. Pareiškėjo teigimu, 2001 m. spalio 3 d. draudimo įmonių raštas yra rekomendacinio pobūdžio, teisinių pasekmių nesukelia, nes jį pasirašęs bendrovės darbuotojas nebuvo įgalintas veikti pareiškėjo vardu.

AB „Lietuvos draudimas“ skunde teigė, kad labiausiai vagiamų automobilių draudimo reikalavimus sugriežtinimas, padėjęs išvengti nuostolingumo draudžiant transporto priemones, pradėtas 1999 metais. 2001 m. spalio 3 d. draudimo įmonių raštas yra rekomendacinis ir informacinis, konkurencijos neriboja, nes teisę verstis transporto priemonių draudimu turi dar 11 ne gyvybės draudimo įmonių.

UAB „If draudimas“ akcentavo, kad atsakovas neatsižvelgė į konkurenciją ribojančio susitarimo faktą paneigiančius suinteresuotų asmenų argumentus. Be to, baudos skirtos neatsižvelgiantį draudimo įmonių užimamas rinkos dalis.

UAB „ERGO Lietuva“ nurodė, kad bendradarbiavimas su kitomis draudimo bendrovėmis, susijęs tik su ekstremalia kriminogenine situacija ir juo nebuvo siekiama eliminuoti konkurenciją dėl draudimo sąlygų tarp šių bendrovių. Nurodė, kad draudimo bendrovių veiksmai vertintini tik kaip priverstiniai ir laikini, siekiant užkirsti kelią automobilių vagystėms. Efektyviausia priemonė šiam tikslui pasiekti buvo techniškai patikimesnių apsaugos priemonių įrengimas. Bendrovė iš to vartotojų sąskaita jokios naudos negavo. Leidinys „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos valstybėse pripažįstamu katalogu, kuriuo pareiškėjas naudojasi nuo 1996 metų. Be to, reikalavimų griežtinimas buvo naudingas patiems vartotojams. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad UAB „ERGO Lietuva“ ir UADB „Preventa“ laikytinos vienu ūkio subjektu, nes abiejų įmonių akcijos priklauso tam pačiam subjektui.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas skundų argumentus dėl to, kad susitarimą pateisina susiklosčiusi kriminogeninė situacija, atmetė, nes pareiškėjai su šiais argumentais galėjo kreiptis prašydami bendrosios ar atskirosios išimties suteikimo pagal Konkurencijos įstatymo 6-8 straipsnius. Pats tarimosi faktas dėl tam tikrų pirkimo ar pardavimo sąlygų nustatymo yra laikomas draudžiamu ir ribojančiu konkurenciją. UAB „ERGO Lietuva“ ir UADB „Preventa“ nelaikytinos vienu ūkio subjektu, nes jų priimti sprendimai rodo jų savarankiškumą, be to, nėra duomenų, jog UADB „Preventa“ sprendimus įtakojo ERGO grupė.

2003 m. kovo 17d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjų skundai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad pareiškėjai nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. iki 2001 m. spalio 15d. atliko panašius veiksmus bei priėmė panašius sprendimus, kurių visuma atitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktą susitarimo sampratą ir patvirtina, kad pareiškėjai suderintais veiksmais susitarė vienu metu, t. y. nuo 2001 m. spalio l d., pradėti taikyti vieningus reikalavimus transporto priemonių apsaugos sistemoms draudžiant jas nuo vagystės rizikos. Teismo nuomone, pareiškėjų 2001 m. lapkričio 22 d. raštai naujų automobilių pardavimo atstovybėms, bei kiti su šia faktine aplinkybe susiję pareiškėjų dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai derino veiksmus nustatant reikalavimus draudžiamų nuo vagysčių transporto priemonių saugos sistemoms, ėmėsi aktyvių, vieningų naujos transporto priemonių draudimo saugos lygių sistemos įgyvendinimo veiksmų.. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjai, kaip konkuruojantys sausumos transporto priemonių draudimo paslaugos rinkoje ūkio subjektai, byloje aktualiu laikotarpiu kartu užėmė 81,2% šios paslaugos rinkos. Aptariamas susitarimas laikytinas ribojančiu konkurenciją susitarimu, varžančiu paslaugos vartotojų galimybę pasirinkti jiems priimtinas palankesnes transporto priemonių draudimo nuo vagystės rizikos sąlygas. Vien šio fakto nustatymas yra pakankamas konstatavimui, kad pareiškėjai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. l d. l p. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjai dėl Konkurencijos įstatymo 6-8 straipsnių nuostatų taikymo į atsakovą nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad, pareiškėjai susitarime dalyvavo lygiomis teisėmis, kiekvienai draudžiamo susitarimo dalyvei pagrįstai skirtos vienodo dydžio baudos. Aptariamu laiku UAB „ERGO Lietuva“ ir UADB „Preventa“ sausumos transporto priemonių draudimo rinkoje veikė kaip savarankiški subjektai, todėl atskirai nubausti pagrįstai.

Apeliaciniais skundais apeliantai UADB „Preventa“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB „If draudimas“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 17d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-jų skundus tenkinti.

UADB „Preventa“ nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad 2001 m. spalio 3 d. raštas negalėjo sukelti teisinių pasekmių, nes jį pasirašė apelianto neįgaliotas darbuotojas. Pareiškėjo logotipas leidinyje „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ išspausdintas leidėjo UAB „Mažasis prekeivis“ iniciatyva. Naujus reikalavimus bendrovės pradėjo taikyti skirtingu laiku. Konkurencijos

f įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje pateikta konkurencijos ribojimo sąvoka apima ne vien susitarimą, bet ir dėl tokio susitarimo atsiradusias kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje. Pareiškėjų lokaliniais teisės aktais nustatyti reikalavimai transporto priemonių draudimui nuo vagystės rizikos, net jeigu jie ir yra panašūs, ar atskirais atvejais vienodi, niekaip negali būti vertinami kaip susitarimas tarpusavyje nekonkuruoti, kadangi draudimo bendrovė vykdo specifinę veiklą, kuria siekiama apsaugoti fizinių ar juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (Draudimo įstatymo 2 str. l d. l p.) ir tai ją įpareigoja imtis priemonių apsaugoti draudėjų automobilius nuo trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų.

UAB „ERGO Lietuva“ teigė, kad pareiškėjų veiksmai pagal byloje nustatytas aplinkybes negali būti priskirti nei prie sunkių kartelinių susitarimų esant akivaizdžiam antikonkurenciniam tikslui, nei prie kartelinių susitarimų dėl jų sukeltų neigiamų pasekmių konkurencijai. Pareiškėja siekė teisėtų, atitinkančių viešąjį interesą tikslų - užkirsti kelią brangių automobilių vagystėms. 2001 m. spalio 3 d. raštu automobilių pardavėjai buvo informuojami ne apie bendrai priimtą naują sprendimą įvesti anksčiau netaikytas saugos priemones, bet apie taikomų saugos lygių grupavimo ir žymėjimo suvienodinimą, kuri padėtų vartotojui gauti reikiamą informaciją apie saugos sistemas. UAB „Ergo Lietuva“ ir ADB „Preventa“ pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 12 p. laikytinos vienu ūkio subjektu, nes pasirašydamos 2001 m. spalio 3 d. raštą priklausė tam pačiam savininkui.

AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, jog 2001 m. spalio 3 d. raštas konstatuoja faktą, kad draudimo bendrovės taiko tik panašius, bet ne identiškus reikalavimus draudžiamų automobilių saugos sistemoms, reikalavimai atskirose įmonėse skirtingi. Draudimo sutarties šalims bei draudimo tarpininkams minėtas raštas neprivalomas.

UAB „If draudimas“ nuomone, atsakovo ginčijamu nutarimu neįrodyta pareiškėjų padaryta žala vartotojams. Be to, atsakovo nutarime „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atskirosios išimties suteikimo tam tikroms susitarimų rūšims draudimo sektoriuje taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 8 straipsnius“ numatyta galimybė suteikti atskirąją išimtį susitarimams dėl saugos priemonių. Tai, kad pareiškėjai nesikreipė dėl atskirosios išimties suteikimo, nėra pagrindas skirti baudą už konkurenciją ribojančius veiksmus. Apeliantas pažymėjo, kad ir baudų paskirstymas pareiškėjams yra neproporcingas. Netgi atsakovo tyrimo pranešime siūloma baudas skirstyti atsižvelgiant į draudimo įmonių pajamas.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Konkurencijos taryba prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Inta“ prašė Konkurencijos tarybos sprendimo nekeisti. Teigė, kad keturių draudimo bendrovių vienodų saugos reikalavimų įvedimas vienodiems automobiliams vienu metu ir buvo pagrindas Konkurencijos tarnybai atlikti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant ir susitarimą dėl prekės ar paslaugos pardavimo sąlygų.

Konkurencijos ribojimas yra veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją ( Konkurencijos įstatymo 3 str. 3d.).

Byloje nustatyta, kad visi pareiškėjai vienu metu pakeitė iki tol buvusius skirtingus reikalavimus apsaugos sistemoms, draudžiant transporto priemones nuo vagysčių rizikos. Pareiškėjų atstovai 2001 m. spalio 3 d. pasirašė ir išsiuntinėjo naujų automobilių pardavimo atstovybėms raštą, kuriame nurodyta, kad nuo 2001 m. spalio l d. įsigalioja nauja, šį raštą pasirašiusių 4 draudimo bendrovių, transporto priemonių draudimo saugos lygių sistema. Pateikiami reikalavimai apsaugos sistemoms draudžiant transporto priemones nuo vagystės rizikos. Prie šio rašto buvo pridėtos transporto priemonių draudimo apsaugos sistemų lygio lentelės, ištraukos iš leidimo „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“, nurodyta į ką kiekvienoje iš bendrovių kreiptis. Siame rašte pareiškėjai nurodė save, leidinio „lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ leidėjais. Pareiškėjo UADB „Preventa“ teiginys apeliaciniame skunde, kad 2001 m. spalio 3 d. raštas negalėjo sukelti teisinių pasekmių, nes jį esą pasirašė neįgaliotas šios draudimo bendrovės atstovas, yra nepagrįstas. Paminėtame rašte pateiktą informaciją 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 75 patvirtino UADB „Preventa“ valdyba patvirtinusi iki tol galiojusių transporto priemonių draudimo vykdymo sąlygų pakeitimus.

Kad pareiškėjai derino tarpusavio veiksmus, nustatant reikalavimus draudžiamų nuo vagysčių transporto priemonių saugos sistemoms, rodo ir kitos byloje nustatytos aplinkybės.

AB „Lietuvos draudimas“ 2001 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. 02-01-01-38 savo struktūriniams padaliniams ir draudimo tarpininkams nurodė, kad suvestinėje „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ pateikta informacija naudojasi AB Lietuvos draudimas', UAB „Ergo Lietuva“, UADB „Preventa“ ir UAB „Sampo Lietuva“, kurios savo veikloje taiko vienodus apsaugos sistemų nustatymo, jų taikymo konkretiems automobiliams principus ir apie šių draudimo bendrovių susitarimą yra informuoti automobilių pardavėjai ir apsaugos sistemas montuojančios įmonės.

UAB „Ergo Lietuva“ valdyba 2001 m. rugsėjo 26 d. nurodymuose transporto priemonių draudimui nuo 2001m. spalio l d. nurodė taikyti leidinyje „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“ nurodytus reikalavimus.

UADB „Preventa“ valdybos 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 75 patvirtinti transporto priemonių draudimo sąlygų pakeitimai atitinka sąlygoms nurodytoms leidinyje „Lengvųjų automobilių vertės Lietuvoje“.

UAB „Sampo Lietuva“ ( šiuo metu UAB „IF draudimas“) valdyba 2001 m. spalio 8 d. patvirtino tokius pačius, kaip ir kiti pareiškėjai, transporto priemonių draudimo nuo vagysčių reikalavimus.

Dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų suderinti veiksmai ir priimti sprendimai atitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktą susitarimo sampratą ir patvirtina, kad pareiškėjai suderintais veiksmais susitarė vienu metu pradėti taikyti vieningus reikalavimus transporto priemonių apsaugos sistemoms draudžiant jas nuo vagystės rizikos.

Byloje taip pat nustatyta, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu sausumos transporto priemonių draudimo rinkoje pareiškėjai užėmė 81,2 procentų šios paslaugos. Todėl teisinga išvada, kad jų susitarimas taikyti vieningus reikalavimus transporto priemonių saugos sistemoms, draudžiant jas nuo vagystės rizikos, laikytinas ribojančiu konkurenciją susitarimu, varžančiu paslaugos vartotojų galimybę pasirinkti jiems priimtinas palankesnes transporto priemonių draudimo nuo vagysčių sąlygas. Be to pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas konkurentų sudarytas susitarimas tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas visais atvejais yra laikomas ribojančiu konkurenciją. Tokiam susitarimui nebūtina rašytinė forma. Tai gali būti ir ūkio subjektų suderinti veiksmai (Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 d.).

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 d. nuostatas UAB „Ergo Lietuva“ ir UADB „Preventa“ yra atskiri ūkio subjektai, o ta aplinkybė, kad jie nekonkuruoja tarpusavyje dar nerodo, kad jie nekonkuruoja su kitais tokias pačias paslaugas teikiančiais ūkio subjektais. Todėl ir Konkurencijos j įstatymo prasme jie negali būti laikomi vienu ūkio subjektu.

Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje nėra numatyta, kad skiriant baudą būtų atsižvelgiama į ūkio subjekto užimamą rinkos dalį. Todėl šiuo pagrindu diferencijuoti baudos dydį atsakovas neprivalėjo. Nustatyta, kad visi pareiškėjai susitarime dalyvavo lygiomis teisėmis. Todėl skiriant jiems vienodo dydžio baudas įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.

Ūkio subjektas, kuris pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį nori gauti atskirąją išimtį, privalo iki sutarties sudarymo ar jos įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai prašymą suteikti atskirą išimtį (Konkurencijos įstatymo 8 str. l d.). Pareiškėjai į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo nesikreipė. Be to jų susitarimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje keliamų reikalavimų. Todėl nepagrįstas teiginys apeliaciniuose skunduose, kad pareiškėjams turėjo būti suteikta atskiroji išimtis.

Konkurenciją ribojančiam susitarimui nėra būtinas žalos atsiradimas. Tam pakanka, kad dėl tokio susitarimo atsirastų galimybė iškraipyti arba kitaip paveikti konkurenciją. Todėl nustatyti ir įrodyti žalos buvimą šiuo atveju nereikėjo.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos apilinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjų apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 140 str. l d. l p.

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų UAB „Ergo Lietuva“, UADB „Preventa“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „If draudimas“ apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Arturas Drigotas

Stasys Gudynas

Romanas Klišauskas