Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų S.Gudyno(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), N.Piškinaitės ir A.Taminsko,

sekretoriaujant Z.Steponavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams A.Danilevičiui ir G.Juozaičiui,

atsakovo atstovei J.Šovienei,

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui L.Valavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio mėn. 9 d. sprendimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą

2000 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 30 Panevėžio m. savivaldybė įpareigota pakeisti Panevėžio m. valdybos 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 33Iv, nustatant vienodus apipavidalinimo terminus privatiems vežėjams, vežantiems maršrutiniais taksi, ir UAB „Panevėžio autobusų parkas“. Nutarimu konstatuota, kad Panevėžio m. valdybos sprendimu atidėti transporto priemonių apipavidalinimo terminą 5 metams UAB „Panevėžio autobusų parkas“ kiti ūkio subjektai, užsiimantys keleivių pervežimu reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutais, yra diskriminuojami. UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir privačių vežėjų, vežančių maršrutiniais taksi, teikiamos keleivių vežimo paslaugos reguliariais reisais Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje, yra pakeičiamos viena kita pagal paslaugos savybes ir kainą. Skirtumų tarp autobusų ir maršrutinių taksi kaip transporto priemonių bei jais teikiamų paslaugų neužtenka, kad būtų galima paneigti paklausos pakeičiamumą, kadangi jis vertinamas tik vartotojų, t.y. keleivių požiūriu. Nagrinėjami ūkio subjektai konkuruoja tik dėl keleivių, neturinčių lengvatų, vežimo.

Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti minėtą nutarimą. Nurodė, kad neteisingai apibrėžta keleivių vežimo paslauga, į kurią nepagrįstai neįtraukta keleivių, kuriems taikomos važiavimo lengvatos, dalis, siekianti 40 % bendrojo keleivių skaičiaus. Maršrutinio taksi teikiama vežimo paslauga skiriasi nuo miesto autobusų teikiamos paslaugos. Maršrutinis taksi yra taksi rūšis, jis turi būti paženklintas specialiu atpažinimo ženklu - plafonu, keleiviai vežami tik sėdimose vietose. Maršrutiniai taksi netaiko nuolaidos keleiviams, turintiems važiavimo lengvatas, keleivius paima ir išlaipina jų pageidaujamose vietose, kas neįmanoma važiuojant miesto autobusais. Panevėžio mieste yra skirtingi šių vežėjų maršrutų tinklai ir numeriai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 9 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog Panevėžio m. valdyba ginčijamą sprendimą priėmė siekdama padėti UAB „Panevėžio autobusų parkas“ sumokėti skolą valstybės biudžetui. Pareiškėjas yra UAB „Panevėžio autobusų parkas“ steigėjas ir suinteresuotas gera bendrovės finansine padėtimi. Keleiviams, turintiems važiavimo lengvatas, maršrutinis taksi nėra tinkamas pakaitalas ir jie renkasi autobusus. Todėl UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir privatūs vežėjai konkuruoja dėl keleivių, iš kurių skaičiaus reikalinga išeliminuoti lengvatinius keleivius. Kitu atveju nebūtų įmanoma teisingai apibrėžti atitinkamos prekės rinkos. Atsižvelgiant į tai, tiek autobusų, tiek maršrutinių taksi teikiamos paslaugos Panevėžio mieste yra pakeičiamos viena kita pagal savybes, naudojimą ir kainą (maršrutų atitikimas, sėdimos vietos, ar keleivis turi galimybę _ išlipti pagal jo pageidavimą, paslaugos tarifas). Susisiekimo transporto priemonių apipavidalinimas vežėjams neišvengiamai kainuos, tad privačių maršrutinių taksi vežėjai gali didinti savo paslaugų kainas, kad kompensuoti patirtus nuostolius. Atidėjus apipavidalinimo terminą išlieka galimybė tuo aspektu kainų nekeisti. Tokiu būdu atitinkamoje rinkoje susidaro nevienodos sąlygos konkuruoti ūkio subjektams, teikiantiems tas pačias paslaugas vartotojams.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad pagal LR konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. kaina negali būti pagrindiniu kriterijumi nustatant paslaugos rūšį. Teismas nevertino skunde nurodytų maršrutinių taksi ir autobusų vežimo paslaugų skirtumų, apsiribojo kainos vertinimu. Ginčo paslaugos iš esmės skiriasi pagal savo savybes ir naudojimą, todėl negali būti pripažintos kaip pakeičiančios viena kitą. Skiriasi autobusų ir maršrutinių taksi sąvokos, pateiktos LR Susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 10 Leidimų vežti keleivius reguliariais susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklių 2.4 ir 2.5 p. Skiriasi šių priemonių minimalių ir maksimalių vietų skaičius. Keleiviai maršrutiniuose taksi bilietus gali įsigyti tik transporto priemonėse, o autobusuose - stacionariose bilietų pardavimo vietose, pas vairuotojus. Važiuoti autobusais galima įsigijus mėnesinius bilietus, važiuojant maršrutiniais taksi tokios galimybės nėra. Todėl klaidingai įvertinta bendra situacija keleivių pervežimo rinkoje. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Panevėžio m. vadyba priėmė sprendimą atidėti apipavidalinimo terminą siekdama padėti sumokėti skolą biudžetui UAB „Panevėžio autobusų parkas“. Teismas neturėjo vertinti aplinkybės, jog transporto priemonių apipavidalinimas sąlygos maršrutinių taksi paslaugų kainų didėjimą, naudingumo aspektu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Konkurencijos taryba prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad Transporto lengvatų įstatyme nėra nuostatos, suteikiančios teisę savivaldybėms nustatyti kitokias, diskriminacines sąlygas maršrutiniams taksi, nes jais važiuojant nėra taikomos lengvatos. Be to, pagal įstatymo 8 str. 1 d. vežėjų negautos dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų pajamos atlyginamos pagal su jais sudarytas sutartis iš valstybės ir savivaldybių biudžetų Vyriausybės nustatyta tvarka. Minimų transporto priemonių skirtumai yra nežymūs ir nelemia pirkėjo nuomonės dėl pačios paslaugos. Miesto autobusų ir maršrutinių taksi maršrutai persidengia, įlipimo į maršrutinius taksi vieta paprastai yra ta pati kaip miesto autobusų, maršrutiniai taksi, kaip ir miesto autobusai, privalo skelbti važiavimo tvarkaraščius, važiuoja tik nustatytais maršrutais, kaina panaši. Vadovaujantis LR konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. buvo tiriama ne bendra situacija rinkoje, bet konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingos konkurencijos neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.).

UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir privačių vežėjų, vežančių keleivius maršrutiniais taksi, teikiamos keleivių vežimo paslaugos reguliariais reisais Panevėžio mieste, yra pakeičiamos viena kitą pagal paslaugos savybes ir kainą. Pareiškėjas, atidėdamas transporto priemonių apipavidalinimo terminą 5 metams uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio autobusų parkas“ ir nesuteikdamas tokios lengvatos kitiems šioje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams veikiantiems keleivių pervežimo rinkoje. Tokiu būdu kiti ūkio subjektai, veikiantys šioje rinkoje yra diskriminuojami. Apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia teismo sprendime padarytų išvadų. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

S.Gudynas

N.Piškinaitė

A.Taminskas