Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Stasio Gudyno ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A3-09/04 pagal pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Pakrijas“, UAB „Lietuva Statoil“ ir atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Pakrijas“, UAB „Vaizga“ ir AB „Mažeikių nafta“ skundus atsakovui Konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Konkurencijos taryba 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr.8/b „Dėl AB „Mažeikių nafta“ ir naftos produktais prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus“ nutarė už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą skirti AB „Mažeikių nafta“ 100000 Lt, UAB „Lukoil Baltija“ - 86000 Lt, UAB „Lietuva Statoil“ - 60000 Lt, UAB „Uotas“ - 39000 Lt, UAB „Pakrijas“ - 32000 Lt, UAB „Vaizga“ - 29000 Lt baudas, įpareigoti AB „Mažeikių nafta“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“ ir UAB „Vaizga“ nutraukti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį pažeidžiančius veiksmus ir apie įpareigojimo įvykdymą informuoti Konkurencijos tarybą per 2 mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjai nubausti už tai, jog sutartyse, sudarytose tarp AB „Mažeikių nafta“ ir likusių bendrovių (pareiškėjų) dėl naftos produktų platinimo, nustatyti pirkėjų įsipareigojimai neimportuoti ir nepirkti iš kitų importuotojų naftos produktų. Konkurencijos tarybos nuomone, tokie susitarimai yra draudžiami, nes jais yra siekiama riboti konkurenciją.

Pareiškėjai UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, UAB „Vaizga“ ir AB „Mažeikių nafta“ kreipėsi į administracinį teismą prašydami panaikinti Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimą Nr.8/b „Dėl AB „Mažeikių nafta“ ir naftos produktais prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus“ atitinkamai tose dalyse, kuriose pareiškėjams paskirtos baudos ir jie įpareigoti nutraukti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį pažeidžiančius veiksmus.

Pareiškėjas UAB „Lietuva Statoil“ skunde nurodė, kad Konkurencijos taryba pareiškėją nubaudė įstatyme nenumatytu pagrindu, t.y. už tai, kad buvo sudaryta sutartis, kuri savo esme yra ribojanti konkurenciją. Tačiau Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis negali būti taikomas pareiškėjo su AB „Mažeikių nafta“ 1999-07-29 sudarytai sutarčiai Nr. 99-687B, nes ja nesiekta apriboti konkurencijos. Už sutarties 10.7 punkte įtvirtintos sąlygos nevykdymą pareiškėjui nenustatytos jokios sankcijos. Tame pačiame sutarties punkte numatyta, kad pareiškėjas gali naftos produktus importuoti ar pirkti iš kitų tiekėjų, jei AB „Mažeikių nafta“ nevykdo įsipareigojimų. Konkurencijos taryba, neįrodinėdama priežastinio ryšio tarp sutarties ir konkurencijos ribojimo, be pagrindo apribojo sutarties laisvės principą. Teigė, kad pareiškėjo galimybė pirkti naftos produktus iš kitų tiekėjų nebuvo apribota, naftos produktų pirkimas iš kitų tiekėjų po sutarties sudarymo padidėjo net 15 kartų. Pareiškėjo nuomone, nėra nė vienos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad sutartį ar jos 10.7 punktą būtų galima pripažinti ribojančiais konkurenciją ir negaliojančiais bei taikyti sankcijas sutartį sudariusiems asmenims. Atsakovas neteisingai traktavo Europos Bendrijų teisės normų taikymo galimybę, neįrodė pareiškėjo kaltės dėl tariamo pažeidimo, kaip reikalauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis, netinkamai nustatė ir apibrėžė geografinę rinką, dėl ko netinkamai išsiaiškinta galimybė taikyti sutarčiai bendrąją išimtį. Nepagrįstas baudos skaičiavimo modelis, kadangi nebuvo nustatyta nei padaryta žala, nei dėl pažeidimo pareiškėjui tekusios pajamos. Pažymėjo, kad nurodytos bendrosios pajamos yra gautos iš daugelio pareiškėjo vykdomų veiklos rūšių, kurios nesusijusios su nurodytu konkurencijos pažeidimu.

Pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“ bei UAB „Uotas“ nuomone, Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjų sudaryta sutartis savo esme yra ribojanti konkurencija, nepagrįsta. Galiojantis Konkurencijos įstatymas bei Konkurencijos tarybos bendro taikymo teisės aktai nepateikia konkurencijos apibrėžimo, todėl aiškinant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio turinį reikėtų taikyti sisteminį teisės aiškinimo būdą, atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės šaltiniuose įtvirtintus principus. Konkurencija laikytina tik veikianti konkurencija, todėl būtina nustatyti, ar Lietuvos naftos produktų rinkoje egzistavo veikianti konkurencija, ir, jeigu ne, tai ar potencialiai tokia konkurencija galėjo atsirasti. Nutarime nurodyta, kad AB „Mažeikių nafta“ yra dominuojantis ūkio subjektas, todėl sutarties sudarymo metu veiksminga konkurencija neegzistavo. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį tam tikri susitarimai tarp konkurentų (dėl kainų fiksavimo, rinkos pasidalinimo, diskriminavimo ir pan.) visais atvejais laikytini ribojančiais konkurenciją. Konkurencijos taryba tokiems susitarimams priskiria taip pat ir sutartis, sudarytas tarp pareiškėjų. Tačiau pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savaime ribojančiais konkurenciją susitarimais yra nurodyti susitarimai tarp konkurentų, t.y. horizontalaus pobūdžio susitarimai, o šiuo atveju yra vertikalaus pobūdžio susitarimas. Todėl sutarties negalima vertinti kaip savaime ribojančios konkurenciją. Atsakovas taip pat neatsižvelgė į tai, kad UAB „Lukoil Baltija“ faktiškai nevykdė susitarimo. UAB „Lukoil Baltija“ ir UAB „Uotas“ paskirtos baudos neatitinka baudų skyrimo taisyklių, įtvirtintų Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje.

Pareiškėjas UAB „Pakrijas“ nurodė, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos 2001-04-09 išvada Nr.08-07-494. Išvadoje nurodyta, kad tiriamasis laikotarpis yra nuo 1999 m. iki 2000 m., o pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjama nefasuotų naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartis Nr.00-243B su pardavėju AB „Mažeikių nafta“ yra sudaryta 2000-02-10 ir galiojo iki 2000-12-31. Nesutiko, kad minėta sutartis uždraudė ir apribojo analogiškų nefasuotų naftos produktų importą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Už sutarties 11.6 punkte įtvirtintos sąlygos nevykdymą bendrovei nebuvo nustatytos jokios sankcijos. Minėtame punkte yra nustatytas ne importo ar konkurencijos ribojimas, o galimybė užtikrinti pirkėjo esminių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą. Sutarties galiojimo laikotarpiu pareiškėja buvo įsigijusi importo licenciją ir laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2001 m. į Lietuvos Respublikos teritoriją importavo 368 tonas benzino A-76. Atsakovas neįrodė priežastinio ryšio tarp AB „Mažeikių nafta“ bei pareiškėjo sudarytos sutarties ir faktinio naftos produktų importo į Lietuvą sumažėjimo, nors priežastinio ryšio įrodinėjimas yra atsakovo pareiga. Atsakovas netinkamai išsiaiškino galimybę taikyti sutarčiai bendrąją išimtį: netinkamai apibrėžė atitinkamą geografinę rinką, neaišku, kokiais pagrindais remdamasis paskaičiavo kiekvienam ūkio subjektui tenkančias pajamas. Atsakovo teiginys, kad Lietuvos naftos produktų rinkai buvo padaryta didelė materialinė žala, nepagrįstas. Atsakovas neatsižvelgė į Europos Komisijos praktiką sutartinių nuostatų, draudžiančių ar kitaip ribojančių importą, srityje. AB „Mažeikių nafta“ visiems nefasuotų naftos produktų platintojams siūlė pasirašyti beveik analogiško turinio naftos produktų tiekimo sutartis. Nė vienas iš ūkio subjektų neturėjo jokių realių galimybių derėtis dėl sutarties sąlygų, kurios visiems platintojams buvo siūlomos visiškai vienodos. Atsakovas neįrodė atsakomybės atsiradimo sąlygų, be to, paskirtos baudos dydis nepagrįstas įstatyme numatytais kriterijais.

Pareiškėjas UAB „Vaizga“ nurodė, kad bendrovė buvo nubausta tik už formalią sutarties nuostatą, kuria nei siekė riboti, nei faktiškai ribojo konkurenciją. Bendrovė nuo savo veiklos pradžios (1996 m.) nė karto neužsiėmė naftos produktų importu, jos veikla - didmeninė prekyba naftos produktais. 2000 m. rugsėjo mėnesį licencija importui buvo įsigyta tik dėl to, kad, perkant licenciją didmeninei prekybai naftos produktais, už importo licenciją nereikėjo mokėti. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba nutarime nenurodė nė vieno užsienio gamintojo, galėjusio konkuruoti su AB „Mažeikių nafta“. Neįmanoma riboti konkurencijos, jei ji neegzistuoja. Nutarime taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp sutarties ir importo mažėjimo. Taryba neįvertino visų aplinkybių, skirdama baudą, nesivadovavo Konkurencijos įstatymo 42 straipsniu, kuris nustato, kad baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į žalos dydį, pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ūkio subjektui dėl pažeidimo tekusių pajamų dydį, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui.

Pareiškėjas AB „Mažeikių nafta“ skunde nurodė, kad nutarimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nutarime nurodoma, kad tiriamasis laikotarpis apėmė 1999-2000 metus, o atlikdama tyrimą taryba vadovavosi 1999 m. Konkurencijos įstatymu, nesilaikė Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies reikalavimų, pagal kuriuos jokios valstybės institucijos, įskaitant ir Konkurencijos tarybą, neturi teisės kelti jokių papildomų reikalavimų AB „Mažeikių nafta“ dėl pastarosios veiklos ar neveikimo, įvykusių iki 1999 m. spalio 29 d., todėl reikalavimas dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų (sutarties su UAB „Lietuva Statoil“ sudarymo), atliktų iki šios datos, yra laikytinas papildomu reikalavimu, kurio pareikšti Konkurencijos taryba neturėjo teisės. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba turėjo nustatyti atitinkamo teisės pažeidimo sudėtį, tokio įrodinėjimo būtinumą patvirtina ir egzistuojanti teismų praktika konkurencijos teisės bylose. Be to, Konkurencijos taryba neįrodė nė vieno iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalies reikalaujamo subjektyviosios pusės požymio. Nutarime nėra teiginio, kad AB „Mažeikių nafta“ ir (ar) naftos produktais prekiaujančios bendrovės būtų turėjusios tikslą riboti konkurenciją. Taryba neįrodė ir objektyviosios konkurencijos teisės pažeidimo pusės. Taryba taip pat privalėjo įrodyti neigiamas nagrinėjamų ūkio subjektų susitarimų pasekmes konkurencijai bei priežastinį ryšį tarp ūkio subjektų atliktų veiksmų ir neigiamų pasekmių; arba įrodyti, kad ūkio subjektų susitarimai galėjo riboti konkurenciją. Susitarimas nepirkti naftos produktų iš kitų tiekėjų yra vertikalusis susitarimas, todėl atsakovas plečiamai išaiškino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalies normas. Pareiškėjo nuomone, AB „Mažeikių nafta“ atlikti veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip atitinkantys Konkurencijos tarybos 1999-12-27 nutarimu Nr. 38 patvirtintos bendrosios išimties vertikaliesiems susitarimams sąlygas. Taryba privalėjo apibrėžti atitinkamą rinką, nustatyti joje veikiančius ūkio subjektus bei patikrinti, ar AB „Mažeikių nafta“ rinkos dalis neviršija 30 procentų, tačiau taryba neteisingai apibrėžė atitinkamą rinką ir klaidingai įvertino AB „Mažeikių nafta“ užimamą padėtį atitinkamoje rinkoje (neteisingai įvertino prekių pakeičiamumą, nepagrįstai neįtraukė į vieną prekės rinką suskystintų dujų). Taryba taip pat neteisingai apibrėžė geografinę rinką (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis) kaip nacionalinę rinką. Pareiškėjo nuomone, geografinės atitinkamos rinkos ribos turi apimti bent jau visas valstybes, su kuriomis Lietuva yra sudariusi laisvos prekybos sutartis ir į jas turėtų būti įtraukta Baltarusijos bei dalis Rusijos teritorijos. Be to, Konkurencijos taryba turi atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje nurodytas aplinkybes. AB „Mažeikių nafta“ nuomone, bendrovei paskirta bauda yra neproporcingai didelė.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Konkurencijos tarybos nuomone, reikalavimas laikytis Konkurencijos įstatymo negali būti traktuojamas kaip papildomas reikalavimas, numatytas Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, veiksmai, kurie nors ir turi įstatymo nustatytų pažeidimų požymių, nelaikomi jo pažeidimu, jei jie dėl mažareikšmio pobūdžio negali itin riboti konkurencijos. AB „Mažeikių nafta“ yra dominuojantis ūkio subjektas, todėl jo sudaromi susitarimai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, nepriklausomai nuo to, kokią rinkos dalį užima kitos sutarties šalys. Nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai tvirtina, jog Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė geografinę ir prekės rinkas, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ užima dominuojančią padėtį ir jos sudaromiems susitarimams bendroji išimtis netaikoma. Susitarimo šalys privalo per l mėnesį nuo susitarimo įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai informaciją apie susitarimo šalis bei jo sąlygas. Kadangi nei AB „Mažeikių nafta“, nei kitos įmonės nepranešė apie susitarimų sudarymą ir naudojimąsi išimtimi, nėra pagrindo manyti, kad įmonės laikė savo susitarimus teisėtais. Be to, šalys taip pat gali kreiptis į tarybą prašydamos patvirtinti, kad jų sudaromas susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas. Tokio prašymo taryba taip pat negavo. Atsakovo nuomone, geografinė rinka negali būti apibrėžiama plačiau nei Lietuvos Respublikos teritorija. Pažymėjo, kad skiriant baudas buvo vadovautasi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio l dalimi bei 42 straipsniu. Tyrimo metu lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos AB „Mažeikių nafta“ skundą patenkinti, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 100000 Lt bauda, panaikinti; pareiškėjo UAB „Lukoil Baltija“ skundą patenkinti iš dalies, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 86000 Lt bauda, pakeisti ir paskirti bendrovei 75000 Lt baudą; pareiškėjo UAB „Lietuva Statoil“ skundą patenkinti iš dalies, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 60000 Lt bauda, pakeisti ir paskirti bendrovei 50000 Lt baudą; pareiškėjo UAB „Uotas“ skundą patenkinti iš dalies, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 39000 Lt bauda, pakeisti ir paskirti bendrovei 30000 Lt baudą; pareiškėjo UAB „Pakrijas“ skundą patenkinti iš dalies, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 32000 Lt bauda, pakeisti ir paskirti bendrovei 25000 Lt baudą; pareiškėjo UAB „Vaizga“ skundą patenkinti iš dalies, Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr.8/b dalį, kuria bendrovė nubausta 29000 Lt bauda, pakeisti ir paskirti bendrovei 20000 Lt baudą. Teismas nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius 1999-03-15 pasirašė įsakymą Nr. 109 „Dėl papildomų priemonių rinkos padidinimui“, kuriuo įsakė pravesti derybas su įmonėmis, turinčiomis naftos produktų importo į Lietuvos Respubliką licencijas, dėl naftos produktų pirkimo iš bendrovės; sutartyse su jomis pardavimo kainas nustatyti su pastovia nuolaida, sutartyse numatyti, kad nuolaidos taikomos tik įmonėms, neimportuojančioms naftos produktų į Lietuvą. Vykdant šį įsakymą, su pareiškėjais buvo sudarytos standartinės sutartys, kurių atitinkamai 10.7 (su UAB „Lietuva Statoil“) ir 11.6 (likusiose) punktuose buvo numatyta sąlyga, kad pirkėjai po sutarties sudarymo neimportuos ir nepirks importuotų į Lietuvą naftos produktų, o už šios sąlygos nevykdymą grasinama vienašališku sutarties nutraukimu su pirkėju. Dėl šių sutarčių (susitarimų) atitikimo Konkurencijos įstatymo reikalavimams atsakovas pradėjo tyrimą ir skundžiamu nutarimu pareiškėjams už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą paskirtos įvairaus dydžio baudos ir jie įpareigoti nutraukti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį pažeidžiančius veiksmus. Pareiškėjai nubausti už tai, kad sutartyse, sudarytose tarp AB „Mažeikių nafta“ ir likusių bendrovių (pareiškėjų) dėl naftos produktų platinimo, nustatyti pirkėjų įsipareigojimai neimportuoti ir nepirkti iš kitų importuotojų naftos produktų. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003-04-23 išnagrinėjo administracinę bylą pagal AB „Mažeikių nafta“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Klevo lapas“, dėl atsakovo 2000-07-10 nutarimo Nr.11/b, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 100000 Lt už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimą, ir skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2003-07-11 nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Teismas nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ ir kitų pareiškėjų veiklos tyrimas svarstomoje administracinėje byloje buvo atliktas pagal UAB „Klevo lapas“ skundą dėl jį diskriminavusių sutarčių sudarymo su konkurentais dėl tų pačių faktų ir remtasi tomis pačiomis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, todėl teismas iš naujo nenagrinėjo skundų argumentų dėl prekių rinkos nustatymo, geografinės (nacionalinės) rinkos nustatymo ir fakto, kad AB „Mažeikių nafta“ dalis joje yra 70-80 procentų. Pripažįstama, kad bendrovės padėtis šioje rinkoje yra dominuojanti, o jos su kitais pareiškėjais sudarytos sutartys - diskriminacinės. Teismas dėl skundžiamo nutarimo AB „Mažeikių nafta“ atžvilgiu nurodė, kad minėta bendrovė šiuo nutarimu nubausta už tą patį pažeidimą antrą kartą. Teismas nustatė, kad pirmasis tyrimas pradėtas pagal UAB „Klevo lapas“ skundą dėl to, kad bendrovė „Mažeikių nafta“ po 1999-03-01 UAB „Klevo lapas“ konkurentams sudarė išskirtines sąlygas. Šiuo tyrimu buvo analizuojamos 1999 metais su UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Pakrijas“, UAB „Uotas“, UAB „Lietuva Statoil“ sudarytos sutartys, nutarimas pagal šį pranešimą priimtas 2000-07-10. Nutarimas pradėti kitą tyrimą atsakovo priimtas 2000-07-18, t.y. jau galiojant analogiškoms 2000 metų sutartims. Nors formaliai abu tyrimai apėmė skirtingus laikotarpius 1997-1999 ir 1999-2000 metus, tačiau abiejų tyrimų struktūra yra vienoda. Teismas padarė išvadą, kad tirtos aplinkybės ir veiksmai, vykę nuo 1997 metų ir 1999- 2000 m., ir šie chronologiškai vykę įvykiai sudaro vieną tęstinį pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad AB „Mažeikių nafta“ su kitais pareiškėjais sudarė draudžiamus bei konkurenciją ribojančius susitarimus (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalis) ir dėl tokių susitarimų kitiems ūkio subjektams (UAB „Klevo lapas“ ir kt.) taikė diskriminacines sąlygas ir sudarė jiems skirtingas konkurencijos sąlygas (Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktas). Teismas konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalis (1999-03-23 redakcija) konkurenciją ribojančius susitarimus apibūdina kaip visus susitarimus, kuriais siekiama riboti arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, todėl, teismo nuomone, įstatymų leidėjas yra uždraudęs visus konkurenciją ribojančius susitarimus - tiek horizontalius, tiek vertikalius. Sprendime minimų naftos produktų pirkimo sutarčių atitinkamų punktų redakcija bei jos analizė leidžia daryti išvadą, kad šiomis sutartimis (susitarimais) aiškiai siekiama riboti konkurenciją - riboti naftos produktų importavimą iš gamintojų, esančių už Lietuvos ribų, nes kitų konkurentų - gamintojų - pačioje Lietuvoje AB „Mažeikių nafta“ neturi ir šio fakto neginčija. Šį siekį netiesiogiai patvirtina ir bendrovės generalinio direktoriaus 1999-03-15 įsakymas Nr.109 „Dėl papildomų priemonių rinkos padidinimui“. Iš dokumentų matyti abipusis abiejų sutarties šalių suinteresuotumas tokia sutartimi, nes viena šalis eliminuoja papildomų naftos produktų kiekių importavimą (galimus konkurentus iš už Lietuvos), antroji gauna palankias sutarties sąlygas (norimus naftos produktų kiekius ir palankias kainas). Todėl, teismo nuomone, atsakovas įrodė pažeidimo objektyviąją pusę. Teismas nurodė, kad įrodyta ir teisės pažeidimo subjektyvioji pusė - tiesioginė ar netiesioginė tyčia riboti konkurenciją. Teismas sutiko su atsakovo atsikirtimu, kad bendroji išimtis nei pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, nei pagal įstatymo 5 straipsnio 5 ir 7 dalis netaikoma, nes ūkio subjektų pajamos, bendrai paėmus, viršija 10 milijonų Lt, tiekėjo ir kitų ūkio subjektų rinkos dalis viršija 30 procentų, nes vien AB „Mažeikių nafta“ dalis rinkoje yra 70-80 proc., apie susitarimą nepranešta Konkurencijos tarybai. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnis nustato baudų už šio įstatymo pažeidimus skyrimo ir jų diferencijavimo taisykles. Įstatymas įpareigoja atsakovą atsižvelgti į pažeidimu padarytos žalos dydį. Teismo nuomone, pareiškėjų argumentai, kad kiti importuotojai į Lietuvą neatėjo ne dėl pareiškėjų pasirašytų sutarčių, pagrįsti, nes ir pasibaigus sutarčių galiojimui, naftos produktai praktiškai nėra importuojami. Įstatymo 42 straipsnio l dalies 4 punktas įpareigoja atsižvelgti ir į ūkio subjektui dėl pažeidimo tekusių pajamų dydį, tačiau atsakovas neanalizavo, kiek pareiškėjai turėjo naudos (pajamų) iš draudžiamų susitarimų. Skiriant baudas buvo atsižvelgta į įmonių bendrąsias pajamas, o tai įstatymu nenumatyta. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai baudos dydį diferencijavo pagal kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, tačiau yra pagrindas paskirtąsias baudas sumažinti.

Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-09-11 sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas yra patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti arba sumažinti paskirtą baudą iki 3000 Lt. Apeliantas nurodė, kad teismas nenagrinėjo, ar pareiškėjo veiksmai buvo ribojantys konkurenciją. Apelianto nuomone, draudžiamų veiksmų atlikimo dieną Lietuvos naftos produktų rinkoje veiksmingos konkurencijos nebuvo, todėl sutartis tarp pareiškėjų nėra laikytina draudžiama pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Teismas nenagrinėjo tos aplinkybės, kad sutartis, kurią su AB „Mažeikių nafta“ sudarė pareiškėjas, nėra savo esme ribojanti konkurenciją. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savaime ribojančiais konkurenciją susitarimais yra nurodyti susitarimai tarp konkurentų, t.y. horizontalaus pobūdžio susitarimai. Tuo tarpu sutartis, sudaryta tarp skirtingame ekonominiame lygmenyje veikiančių ūkio subjektų (tiekėjo ir platintojo), yra vertikalaus pobūdžio susitarimas. Teismas nenagrinėjo tos aplinkybės, kad sutartis neturėjo faktinio poveikio konkurencijai ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas faktiškai nevykdė susitarimo neimportuoti naftos produktų. Apelianto nuomone, bauda yra paskirta pažeidžiant įstatymo nustatytas taisykles. Taip pat nurodė, kad teismas nenustatė pareiškėjo tyčios.

Pareiškėjas UAB „Pakrijas“ apeliaciniu skundu taip pat prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-09-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti UAB „Pakrijas“ skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2001-05-08 nutarimo Nr. 8/b dalį, kuria UAB „Pakrijas“ buvo paskirta 32000 Lt bauda, arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-09-11 sprendimo dalį, kuria yra nustatytas baudos UAB „Pakrijas“ dydis 25000 Lt ir nustatyti minimalų baudos dydį 1000 Lt. Apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Visų pirma, reikia nustatyti, ar susitarimo sudarymo metu konkurencija, kurią siekė riboti susitarimo šalys, buvo veikianti. Jeigu veikiančios konkurencijos nebuvo, svarstytina, ar konkurencija potencialiai galėjo atsirasti. Teismas taip pat klaidingai išaiškino, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nurodyti konkretūs susitarimai yra laikomi visais atvejais ribojančiais konkurenciją, nepaisant to, ar jie yra vertikalūs, ar horizontalūs. Šiuo atveju susitarimas yra vertikalusis, todėl jo negalima vertinti kaip savaime ribojančio konkurenciją. Būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, dėl kurių turėtų būti paskirta minimali bauda, nes UAB „Pakrijas“ susitarime su AB „Mažeikių nafta“ teko pasyvus vaidmuo.

Pareiškėjas UAB „Lietuva Statoil“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-09-11 sprendimo dalį dėl UAB „Lietuva Statoil“ ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimo Nr. 8/b dalį UAB „Statoil Lietuva“ atžvilgiu. Nurodė, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Teismo išvada, kad UAB „Lietuva Statoil“ tyčia siekė riboti konkurenciją, nėra pagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių. UAB „Lietuva Statoil“ negalėjo siekti apriboti konkurenciją arba sąmoningai leisti, kad tokios pasekmės kiltų, nes, sudarydama sutartį ir jos galiojimo laikotarpiu, neturėjo naftos produktų importo licencijos, o ją įsigijo tik nuo 2000-05-29. Sutarties 10.7 punktas, numatantis pirkėjo įsipareigojimą neimportuoti ir nepirkti importuotų produktų, turėtų būti vertinamas kaip netikėta (siurprizinė) standartinės sutarties sąlyga. Teismas nepagrįstai neįvertino to fakto, kad AB „Mažeikių nafta“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. AB „Mažeikių nafta“ jau buvo nubausta kaip dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujantis ūkio subjektas, todėl konstatuoti, jog greta Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo buvo padarytas ir 5 straipsnio pažeidimas nėra juridinio pagrindo. 1999-07-29 sutarties 10.7 punktas turėtų būti vertinamas kaip vienas iš tęstinio AB „Mažeikių nafta“ pažeidimo - piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi - epizodas, o ne kaip atskiras pažeidimas. Skiriant baudą buvo neteisingai pritaikytos Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio nuostatos.

Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-09-11 sprendimą ir Konkurencijos tarybos 2001-05-18 nutarimą palikti galioti. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ buvo bausta antrą kartą už tą patį pažeidimą. Konkurencijos taryba 2000-07-10 nutarimu Nr. 11/b nustatė, kad 1999 metais AB „Mažeikių nafta“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, o 2000 metais Konkurencijos taryba AB „Mažeikių nafta“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nenustatė, tačiau buvo nustatytas kitas Konkurencijos įstatymo pažeidimas - draudžiami vertikalūs susitarimai tarp AB „Mažeikių nafta“ ir kitų pareiškėjų, kuriais buvo siekta ne diskriminuoti kitus ūkio subjektus Lietuvoje, bet riboti konkurenciją. Šie vertikalūs susitarimai buvo sudaryti 2000 metais. Pagal Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnį nuo 2000 m. sausio l d. jie buvo uždrausti, jeigu tokie susitarimai nepateko į bendrąją išimtį arba yra negaunama atskiroji išimtis. Teigė, kad teismas klaidingai aiškino, jog Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniai yra vienas kitą pakeičiantys. Savo esme Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir 9 straipsnio pažeidimai yra visiškai skirtingi, už juos numatytos atskiros sankcijos. Be to, teismas konstatavo, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas, todėl AB „Mažeikių nafta“ turėjo būti taikoma sankcija. Konkurencijos tarybos nuomone, AB „Mažeikių nafta“ už 1999 metais padarytą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi taikant diskriminacines sąlygas visai pagrįstai buvo nubausta taikant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, ką patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-07-11 nutartimi. Atsakovas taip pat nesutiko su skundžiamo sprendimo motyvais, kuriais remiantis Konkurencijos įstatymą pažeidusioms įmonėms buvo sumažintos baudos.

Pareiškėjas UAB „Uotas“ atsiliepimu prašė pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Pakrijas“ ir UAB „Lietuva Statoil“ apeliacinius skundus tenkinti. Pareiškėjas AB „Mažeikių nafta“ atsiliepime nurodė, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos apeliaciniu skundu ir prašė jo netenkinti. UAB „Lietuva Statoil“ atsiliepime nurodė, kad Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas dalyje, kurioje ginčijama teismo sprendimo dalis dėl paskirtų baudų sumažinimo, yra nepagrįstas. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu prašė pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Pakrijas“ ir UAB „Lietuva Statoil“ apeliacinius skundus atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Pakrijas“, UAB „Lietuva Statoil“ ir atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 11/b konstatavo, jog AB „Mažeikių nafta“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir skyrė AB „Mažeikių nafta“ piniginę baudą. Iš šio nutarimo turinio teismas nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ yra nubausta už keletą konkrečių veikų, tarp kurių yra tai, kad 1999 m. kovo mėn. AB „Mažeikių nafta“ pasirašė su UAB „Uotas“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Pakrijas“ sutartis, kurių 10.7 punkte yra nuostata „pirkėjas įsipareigoja neimportuoti naftos produktų į Lietuvą, išskyrus tuos naftos produktus, kurie nėra gaminami AB „Mažeikių nafta“, arba tais atvejais, kada AB „Mažeikių nafta“ negali atkrauti naftos produktų“. AB „Mažeikių nafta“ sutartyse susiejo nuolaidas su benzino ir dyzelinio kuro neimportavimu į Lietuvą. Konkurencijos taryba 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 8/b konstatavo, kad AB „Mažeikių nafta“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, UAB „Vaizga“ padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skyrė minėtoms bendrovėms pinigines baudas. Kaip matyti iš šio nutarimo turinio, bendrovės nubaustos už tai, kad 1999 m. liepos - 2000 m. vasario susitarimuose numatė sąlygą, kad AB „Mažeikių nafta“ produkcijos pirkėjai - minėtos naftos produktus platinančios bendrovės - pačios neimportuos ir nepirks į Lietuvą importuotų naftos produktų. AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Lietuva Statoil“ 1999-07-29 sutartyje yra toks pats 10.7 punktas, kurio turinys iš esmės yra analogiškas kaip ir aukščiau paminėtose sutartyse. Teismas įvertino minėtą AB „Mažeikių nafta“ veiką 1997-2000 m. kaip tęstinio pobūdžio veiką, nes esminiai objektyviosios pusės elementai buvo tie patys. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“ padarė tęstinį pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad AB „Mažeikių nafta“ su kitais pareiškėjais sudarė draudžiamus bei konkurenciją ribojančius susitarimus ir dėl tokių susitarimų kitiems ūkio subjektams taikė diskriminacines sąlygas ir sudarė jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Nurodė, kad vieną pažeidimą išskaidyti pagal atskirus veiksmus nėra pakankamo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo požiūriu, byloje nagrinėjamu atveju veika negali būti kvalifikuojama kaip pakartotinė, kadangi AB „Mažeikių nafta“ veiksmus (susitarimus), už kuriuos nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 8/b, padarė prieš paskiriant 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 11/b piniginę baudą pirmąjį kartą. Atsakovo argumentus, kad veiksmai, už kuriuos AB „Mažeikių nafta“ buvo nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 8/b, buvo uždrausti tik nuo 2000 m. sausio l d., apeliacinės instancijos teismas pavadino nepagrįstais, nes šie veiksmai buvo uždrausti dar 1992 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. I-2878 3 ir 4 straipsniais. Taip pat teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio l dalį, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Ginčo sutartimis aiškiai siekiama riboti konkurenciją - riboti naftos produktų importavimą iš gamintojų. Šį siekį netiesiogiai patvirtina ir AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 1999-03-15 įsakymas Nr. 109. Apeliantų argumentai, kad sutartimis nebuvo siekiama riboti konkurenciją, prieštarauja susitarimų nuostatoms neimportuoti ir neplatinti importuotos produkcijos. 2001-05-18 nutarime Nr. 8/b bei tyrimo byloje įrodyta, kad Lietuvoje egzistuoja konkurencija naftos produktų rinkoje - AB „Mažeikių nafta“ neturėjo 100 procentų atitinkamos rinkos dalies, sudarius draudžiamus susitarimus, naftos produktų importas į Lietuvą sumažėjo. Apeliantų argumentus, kad dėl pažeidimo kalta tik AB „Mažeikių nafta“, teismas įvardijo kaip nepagrįstus, kaip ir teiginius, kad Konkurencijos taryba nesilaikė tam tikrų Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio l dalies reikalavimų. Pagal bendruosius administracinės atsakomybės (plačiąja prasme) principus teismas, taikydamas administracinę atsakomybę, turi teisę pripažinti lengvinančiomis bet kokias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrindė sprendimo dalį, kuria paskirtas nuobaudas sumažino. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių ar procesinių įstatymų pažeidimų šioje srityje nenustatė.

Atsakovas Konkurencijos taryba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Nurodo, kad bylos, užbaigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutartimi, procesas turėtų būti atnaujintas, kadangi yra proceso atnaujinimo pagrindai, numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose.

Prašymas grindžiamas tokiais motyvais.

1. Atsakovas nurodo, kad pagal teisės teoriją pažeidimas yra konstatuotinas tada, jeigu yra nustatyta pažeidimo sudėtis. Esant dviejų skirtingų pažeidimų sudėtims, yra konstatuotini du pažeidimai, o ne vienas tęstinis. AB „Mažeikių nafta“ padarė du pažeidimus skirtingais veiksmais, skirtingu metu, skirtingų subjektų. Antrasis pažeidimas buvo daromas po nubaudimo už pirmąjį. Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniai nekonkuruoja, tai yra savarankiški pažeidimai. Siekiant teisingai kvalifikuoti pažeidimus, reikalinga teisingai išaiškinti Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių normų turinį, kurį galima atskleisti išnagrinėjus Europos Sąjungos teisę bei praktiką. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį yra draudžiami bet kokie ūkio subjektų susitarimai (dvišaliai ar daugiašaliai), kurie riboja konkurenciją, o įstatymo 9 straipsnis draudžia vienašalius dominuojančio ūkio subjekto veiksmus, ribojančius konkurenciją, nors tie vienašaliai veiksmai (vienpusės lemiamos įtakos rinkoje turėjimas ir jos panaudojimas) gali būti išreikšti ir sutartyje. Pagal įstatymo 5 straipsnį ūkio subjektai susitaria riboti konkurenciją, o pagal įstatymo 9 straipsnį dominuojančiam ūkio subjektui susitarimo nereikia. Taigi, atsakovas daro išvadą, kad tiek Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, tiek 9 straipsnis (analogiški Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniams) yra taikomi savarankiškai ir vieno taikymas neužkerta kelio kito taikymui. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties atsakovas daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniai yra aiškinami kaip vienas ir tas pats pažeidimas - konkurencijos ribojimas. Tokia išvada yra nepagrįsta, neatitinka įstatymo siekiamų tikslų, konkurencijos teisės doktrinos, neužtikrina vieningos teisės praktikos. Vadovaujantis tokia logika, už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi nubaustas ūkio subjektas gali likti nebaudžiamas už draudžiamo susitarimo sudarymą. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi taip pat dėl to, kad teismas laiko, jog draudžiamas susitarimas buvo sudarytas, tačiau netaiko sankcijos draudžiamo susitarimo organizatoriui AB „Mažeikių nafta“.

2. Atsakovo nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad veiksmai, už kuriuos AB „Mažeikių nafta“ buvo nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr.8/b, buvo uždrausti dar 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo 3 ir 4 straipsniais. 1992 m. Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu buvo draudžiami susitarimai ar suderinti veiksmai tarp konkuruojančių ūkio subjektų (ar potencialių konkurentų), t.y. horizontalūs susitarimai. 1999 m. Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu buvo uždrausti visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, t.y. uždrausti visi (horizontalūs, vertikalūs ir mišrūs) susitarimai, ribojantys konkurenciją. 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnis pastarajam draudimui numatė pereinamąjį laikotarpį. Atlikdama tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikimo 1999 m. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus, Konkurencijos taryba kai kuriose sutartyse nustatė 1999 m. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo požymius, tačiau, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsniu, už jas bausti ar įpareigoti pakeisti neturėjo teisės, laikė jas teisėtomis ir galiojančiomis. Teismo nutartyje neįvertinama, kad 1999 m. sutartyse numatyti apribojimai buvo leidžiami, o 2000 metais ūkio subjektai tokių apribojimų negalėjo nustatyti, nes jie buvo laikomi pažeidžiančiais įstatymą. Teismas, neteisingai išaiškinęs teisės normų tikrąją prasmę, padarė neteisingą išvadą teigdamas, kad Konkurencijos taryba 2000 m. liepos 10 d. nutarimu nubaudė AB „Mažeikių nafta“ ir už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ir už draudžiamus susitarimus, o 2001 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr.8/b pakartotinai nubaudė už draudžiamus susitarimus.

3. Teismas sutarties pasirašymo dieną laikė pažeidimo padarymo momentu, tačiau toks išaiškinimas prieštarauja teisės doktrinai, vienodos teismų praktikos formavimo principui. Atsakovo nuomone, ne sutarties pasirašymo momentas, bet visas laikotarpis, kuomet sutartis buvo vykdyta, laikytinas pažeidimu. Tai yra tęstinis pažeidimas, kurio padarymo momentas yra paskutinių veiksmų atlikimo diena. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl sutartinių santykių tęstinio pobūdžio, t.y., kad pažeidimas, esant sutartiniams santykiams, prasideda pasirašius sutartį, ribojančią konkurenciją, ir tęsiasi iki tol, kol ji galioja ar iki tol, kol pagal sutartį paskutinį kartą pritaikomos antikonkurencinės nuostatos. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis administracinėmis bylomis Nr.A7-363-02, A4-562-03, A5-530/2003. Atsakovo teigimu, neteisingai įvertinus ir išaiškinus sutartinių santykių tęstinį pobūdį, buvo prieita neteisingos išvados, kad AB „Mažeikių nafta“ veiksmus (susitarimus), už kuriuos nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 8/b, padarė prieš paskiriant 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 11/b piniginę baudą pirmą kartą. Draudžiami susitarimai tęsėsi visus 2000 metus, taigi, ir po to, kai buvo priimtas 2000 m. liepos 10 d. nutarimas Nr. 11 /b. Nėra pagrindo teigti, kad 2001-03-18 nutarimu Nr.8/b viena iš draudžiamo susitarimų šalių - AB „Mažeikių nafta“ - nubausta pakartotinai už tą patį pažeidimą.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, kad pagal bendruosius administracinės atsakomybės (plačiąja prasme) principus teismas, taikydamas administracinę atsakomybę, turi teisę pripažinti lengvinančiomis bet kokias aplinkybes, atsakovui neaiškus ir kelia abejones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A7-615/2001 nurodė, kad veikos, išvardintos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje, nėra administraciniai teisės pažeidimai. Taigi, teismas 2004-01-26 nutartyje skirtingai išaiškino administracinės atsakomybės principų netaikymą Konkurencijos įstatymo pažeidimams. Teismas, pripažindamas vieną ar kitą aplinkybę lengvinančia, privalo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymas, tai motyvuoti, t.y. įvardinti, kokiu konkrečiu principu ar norma remiantis teismas vieną ar kitą aplinkybę laiko lengvinančia atsakomybę. Teismo sprendime nėra aišku, kokios aplinkybės yra vertinamos kaip lengvinančios atsakomybę. Be to, teismas nepateikė motyvų, dėl ko Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl apygardos administracinio teismo sprendimo nepagrįstumo yra atmetamos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos įstatyme įvardijamos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nustatomos pareigos ūkio subjektui. Tai dar labiau įpareigoja teismą, pripažįstant lengvinančiomis aplinkybėmis tam tikras aplinkybes ne iš įstatyme numatyto sąrašo, tai motyvuoti. Tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, atvykimas į apklausas, paaiškinimų davimas, reikalaujamų dokumentų pateikimas, kurios yra ūkio subjektų, įtariamų įstatymo pažeidimu, pareiga (ką pirmosios instancijos teismas laikė atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis), pripažinimas lengvinančiomis iš viso neįmanomas, kadangi tokių pareigų nevykdymas užtraukia Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3-5 dalyse numatytą atsakomybę. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytini tik tokie ūkio subjektų pozityvūs veiksmai, kurie yra padaryti jų iniciatyva, o ne kieno nors reikalavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Prašymas iš dalies tenkintinas.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, jo turinyje dėsto aplinkybes, susijusias su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 26 d. priimta nutartimi. Taigi, atsakovui apie prašyme nurodomų pagrindų buvimą tapo žinoma 2004 m. sausio 26 d. Prašymas paduotas 2004 m. balandžio 26 d., vadinasi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nepraleistas.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvus, kad yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A3-09/04, numatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t.y., kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutartis yra be motyvų. Prašyme šio pagrindo egzistavimas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kuo remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalis, kuria sumažintos Konkurencijos tarybos skirtos piniginės baudos, vertinama kaip pagrįsta ir paliekama galioti. Be to, prašyme dėl proceso atnaujinimo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, dėl ko Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl apygardos teismo sprendimo nepagrįstumo yra atmetamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris teisinėmis pasekmėmis skiriasi nuo kitų proceso teisės normų pažeidimų, esančių pagrindu panaikinti teismo sprendimą (nutartį) tik tuo atveju, jei dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis), ir nesudarančių savarankiškų proceso atnaujinimo pagrindų. Įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą, todėl vertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Motyvų nebuvimas teismo sprendime (nutartyje) reiškia, kad teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakė į visus esminius apeliantų argumentus, iš pateiktų motyvų galima matyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti motyvai ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtas baudas sumažino. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nepagrįstas. Atnaujinti bylos procesą šiuo pagrindu atsisakytina.

Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas nutarties dalyje, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog AB „Mažeikių nafta“ buvo nubausta už tą patį pažeidimą pakartotinai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos įstatymas, saugodamas sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, įtvirtino draudimus piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (9 straipsnis), sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus (5 straipsnis) bei nustatė už šių draudimų pažeidimą teisinę atsakomybę (41 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į minėtų Konkurencijos įstatymo straipsnių turinį, Europos Bendrijų konkurencijos teisės principus bei Europos Bendrijų teisminių institucijų praktiką (pagal Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį įstatymo tikslas - Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimas), konstatuotina, kad Konkurencijos įstatyme draudžiamos veikos - konkurenciją ribojantys susitarimai ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi - turi skirtingą teisinį turinį. Konkurenciją ribojantys susitarimai - tai draudžiamos ūkine veikla užsiimančių vienetų, nepriklausomai nuo jų teisinės formos ir finansavimo pobūdžio, veikos - tiek rašytiniai, tiek žodiniai savanoriški susitarimai, asociacijų susitarimai, suderinti veiksmai, kurių tikslas arba padarinys yra konkurencijos varžymas, ribojimas arba iškraipymas rinkoje (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, atitinkamai - EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį (atitinkamai - EB sutarties 82 straipsnio 1 dalį) suprantamas kaip neigiamas ekonominių galių koncentracijos poveikis - vienasmeniai ir nesąžiningi veiksmai. Dominuojančios įmonės ar kelių įmonių (kolektyvinio dominavimo atveju) elgesys daro įtaką rinkos struktūrai, kurioje dėl tokios konkrečios įmonės (jų grupės) buvimo sumažėja konkurencija, ir kurio (taikant metodus, kitokius nei tie, kuriuos lemia normali prekių ar paslaugų konkurencija, grindžiama verslininkų sandoriais) padariniai yra trukdymas išlaikyti rinkoje esantį konkurencijos lygį arba tokios konkurencijos didėjimą. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje neturi sutartinio pagrindo, tačiau tai nereiškia, kad sutartinių santykių egzistavimas atmeta Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio taikymo galimybę. Priešingai, galimos situacijos, kai susitarimai kaip tik ir paaiškina piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Pavyzdžiui, pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktą piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali pasireikšti dominuojančiam subjektui lygiaverčiuose sandoriuose taikant nevienodas sąlygas atskiriems ūkio subjektams. Taigi, Konkurencijos įstatyme formuluojami piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje ir konkurenciją ribojančių susitarimų būdingiausi požymiai yra vieni nuo kitų iš esmės besiskiriantys ir apibrėžiantys savarankiškus teisės pažeidimus, už kurių kiekvieną gali būti taikoma teisinė atsakomybė. Kartu pažymėtina, kad kai kurios situacijos gali atitikti tiek Konkurencijos įstatymo 5, tiek 9 straipsniuose apibrėžtus požymius, todėl veiksmų teisinis kvalifikavimas galimas pagal abu šiuos straipsnius.

AB „Mažeikių nafta“ Konkurencijos tarybos 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu buvo nubausta už tai, kad sudarė sutartis su antikonkurencinėmis nuostatomis, nustatančiomis pirkėjų įsipareigojimą neimportuoti ir neplatinti importuotų produktų. Ši bendrovė ankstesniu Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr.11/b buvo nubausta už tai, kad pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ir toks pažeidimas pasireiškė bendrovei panašaus pobūdžio sutartyse su pirkėjais numačius nevienodas (diskriminacines) nuolaidas bei kitas pirkimo sąlygas, įskaitant ir tai, kad kai kuriose sutartyse kainų nuolaidos buvo siejamos su benzino ir dyzelinio kuro neimportavimu į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“ veikos 1997-2000 m. esminiai objektyviosios pusės elementai yra tie patys - buvo sudaromos sutartys su pirkėjais, susitariama dėl neimportavimo į Lietuvą naftos produktų; be to, apeliacinės instancijos teismo teigimu, atskirų veiksmų tikslas, tyčia, rezultatas buvo tie patys. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad už minėtus veiksmus AB „Mažeikių nafta“ jau buvo nubausta Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu, o Konkurencijos tarybos 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu už tą patį pažeidimą buvo nubausta pakartotinai. Teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta, kai kurios teisinės situacijos gali atitikti tiek Konkurencijos įstatymo 5, tiek 9 straipsniuose apibrėžtų pažeidimų požymius. Tai reiškia, kad konkurencijos teisėje, kaip ir baudžiamojoje teisėje ar kitose teisės šakose, pripažįstama, jog viena veika tuo pačiu metu gali būti padaryti keli teisės pažeidimai. Šiuo atveju teisę pažeidžiantys veiksmai padaromi taip, kad jų negalima aprėpti viena teisės norma. Pažymėtina, kad teisės pažeidimams, kurių požymiai apibrėžti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuoti gali būti reikšmingi skirtingi tos pačios veikos požymiai. Iš jau išdėstytų požymių matyti, kad veiką kvalifikuojant kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, o konkrečiai - kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, yra svarbus vienasmenis nesąžiningas dominuojančio ūkio subjekto valios primetimo faktas, dėl kurio panašaus pobūdžio sutartyse numatytos ir taikomos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos atskiriems ūkio subjektams, tuo jiems sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas (nagrinėjamu atveju - diskriminacinis premijų/nuolaidų pobūdis). Tuo tarpu veiką kvalifikuoti pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį yra svarbus ne diskriminacinių sąlygų primetimas atskiriems ūkio subjektams, bet suderintas dviejų ar daugiau subjektų siekis riboti konkurenciją (nagrinėjamu atveju - ne diskriminacinis premijų/nuolaidų pobūdis, bet pats pirkėjų įsipareigojimas neimportuoti ir neplatinti). Taigi, vieno teisės pažeidimo požymiai yra už kito teisės pažeidimo sudėties ribų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas byloje patvirtino išvadą, kad atitinkamomis ginčo sutarčių sąlygomis šalys aiškiai siekė riboti konkurenciją, o būtent - riboti naftos produktų importavimą iš gamintojų, todėl kiekvienos iš sutarčių šalių, taigi ir AB „Mažeikių nafta“, veiksmai įvertinti kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs tokią išvadą, patvirtino veikos kvalifikavimą tik pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino Konkurencijos įstatyme apibrėžtus konkurencijos teisės pažeidimų požymius ir tinkamai teisiškai kvalifikavo AB „Mažeikių nafta“ veiką.

Be to, teisėjų kolegijai kyla abejonė dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad AB „Mažeikių nafta“ veiksmai, už kuriuos ji buvo nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu, buvo uždrausti dar 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo Nr. I-2878 3 ir 4 straipsniais. Byloje nustatyta, kad AB ‘Mažeikių nafta“ atsakovo 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu buvo nubausta už antikonkurencines sąlygas vertikalaus pobūdžio susitarimuose (t.y. susitarimuose tarp skirtingame naftos produktų platinimo (prekybos) lygmenyje veikiančių ūkio subjektų). 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo Nr. I-2878 4 straipsnis įtvirtino atitinkamus draudimus, taikomus tik susitarimams ar suderintiems veiksmams tarp konkuruojančių ūkinių subjektų (ar potencialių konkurentų), t.y. horizontaliesiems susitarimams. 1999 m. Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnis numatė, kad jeigu 1999 m. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudžiami susitarimai yra sudaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir nebuvo draudžiami pagal 1992 m. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, jie yra galiojantys ir dėl jų sudarymo 1999 m. Konkurencijos įstatymo nustatytos sankcijos iki 2000 m. sausio 1 d. netaikomos. Iki šios datos ūkio subjektai privalo nutraukti ar pakeisti sutartis arba gauti atskirąją išimtį, vadovaudamiesi 1999 m. Konkurencijos įstatymo 5, 6, 7 ir 8 straipsniais. Pažymėtina, kad atsakovas, aiškindamas 1992 m. Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu ir 1999 m. Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu draudžiamų susitarimų pobūdį, pagrįstai remiasi 1999 m. Konkurencijos įstatymo rengimo dokumentais (Konkurencijos įstatymo projekto aiškinamojo rašto 3 punktas), kurie įrodo, jog įstatymų leidėjas naujuoju įstatymu siekė išplėsti konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą, apimant ir vertikalius susitarimus.

Pažymėtina, kad atsakovo prašymo 3 punkte nurodyti argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ir išaiškino sutartinių santykių tęstinį pobūdį, pagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, ypač iš teismo nutarties teiginio, kad AB „Mažeikių nafta“ veiksmus (susitarimus), už kuriuos nubausta 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr.8/b padarė prieš paskiriant 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr.11/b piniginę baudą pirmą kartą, galima daryti prielaidą, kad teismas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo padarymo momentu laikė sutarties (sutarčių) pasirašymo dieną, nors to tiesiogiai ir nenurodė. Aiškinimas, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo padarymo momentas yra paties susitarimo dėl draudžiamos antikonkurencinės sąlygos momentas, yra nevisiškai teisingas, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pažeidžiama ir visą antikonkurencinio susitarimo galiojimo laiką (išlieka tikslas varžyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją rinkoje). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl tokio Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo apeliacinės instancijos teismas byloje galėjo priimti neteisėtą nutartį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad bylos procesas atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Iš atsakovo prašymo 4 punkte dėstomų motyvų matyti, kad atsakovas nesutinka su teisės aiškinimu ir taikymu, pagal kurį laikoma teisėtu bet kokių aplinkybių pripažinimas lengvinančiomis, jeigu tai nėra motyvuojama. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašomoje atnaujinti byloje nebuvo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią teismas, taikydamas atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimą, lengvinančiomis gali pripažinti bet kokias aplinkybes, ir neprivalo to motyvuoti. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė sprendimo dalį, kuria paskirtas nuobaudas sumažino.

Kaip matyti iš kitų atsakovo prašymo 4 punkte dėstomų motyvų, atsakovas nesutinka ir su tokiu teisės aiškinimu ir taikymu, pagal kurį už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos atvykimas į apklausas, paaiškinimų davimas ir reikalaujamų dokumentų pateikimas. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų buvę remiamasi tokiu teisės aiškinimu ir taikymu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties darytina išvada, kad teismai pareiškėjams (išskyrus AB „Mažeikių nafta“) Konkurencijos tarybos 2001 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr.8/b paskirtas baudas sumažinto, nes atsakovui jas skiriant buvo atsižvelgta į įstatymu nenumatytas aplinkybes (įmonių bendrąsias pajamas), be to neanalizuoti duomenys apie tai, kiek pareiškėjai iš draudžiamų susitarimų turėjo naudos (pajamų), netinkamai pagrįstas pažeidimu padarytos žalos dydis. Taigi, atsakovas teismui akivaizdžių įrodymų, kad šioje dalyje padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, nepateikė.

Nėra pagrindo teigti, kad prašyme nurodomu aspektu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A7-363-02, A4-562-03, A5-530/2003. Visose šiose administracinėse bylose buvo sprendžiamas Konkurencijos tarybos nutarimų, priimtų dėl Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimų, teisėtumo klausimas, o tai neatitinka teisinės situacijos, susiklosčiusios administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Nėra pagrįsti atsakovo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikto Konkurencijos įstatymo 41-43 straipsnių išaiškinimo neatitikimo išaiškinimui, pateiktam administracinėje byloje Nr.A7-615/2001. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. liepos 5 d. nutartyje minėtoje administracinėje byloje Nr.A7-615/2001 konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo VI skyriuje numatyta teisė ūkio subjektui taikyti baudas kaip atsakomybės rūšis savo turiniu yra artima administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis reglamentuojamai administracinei atsakomybei, tačiau veikos, išvardytos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje, nėra administraciniai teisės pažeidimai. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 41-43 straipsniuose nustatoma ne administracinė, bet ekonominė atsakomybė, ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso Bendrosios dalies normos patraukiant atsakomybėn už veikas, numatytas Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje, netaikomos. Teisėjų kolegija nenustatė, kad prašomoje atnaujinti byloje teismas būtų kitaip aiškinęs Konkurencijos įstatymo 41-43 straipsnius ar taikęs Administracinių teisės pažeidimų kodekso Bendrosios dalies normas. Byloje atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, o tai iš esmės neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 5 d. nutartyje byloje Nr.A7-615/2001 padarytoms išvadoms. Pažymėtina, kad byloje Nr.A7-615/2001 iš esmės nepaneigtas administracinės atsakomybės principų taikymas Konkurencijos įstatymo pažeidimams. Taigi, atnaujinti bylos procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu atsisakytina.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A3-09/04 pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Atsakovo prašymas atnaujinti bylos procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktų pagrindais yra nepagrįstas, todėl šioje dalyje atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsniu

n u t a r i a :

Atsakovo Konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A3-09/04 iš dalies tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A3-09/04 pagal pareiškėjų UAB „Lukoil Baltija“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Pakrijas“, UAB „Lietuva Statoil“ ir atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Pakrijas“, UAB „Vaizga“ ir AB „Mažeikių nafta“ skundus atsakovui Konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Bylą priimti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gudynas

Sigita Rudėnaitė