Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei E. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinė sala“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinė sala“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – G. G., dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gintarinė sala“ (toliau – ir Bendrovė; pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2007 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 2S-21 „Dėl UAB „Gintarinė sala“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir nutarimas Nr. 2S-21) ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Taryba nutarimu Nr. 2S-21 Bendrovės organizuotos kelionės į Indiją reklamą pripažino klaidinančia reklama, įpareigojo pareiškėją per 2 darbo dienas nuo nutarimo Nr. 2S-21 paskelbimo nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą ir reklamos tekste nenaudoti reklaminio teiginio, kuris buvo pripažintas klaidinančia reklama, bei už klaidinančios reklamos naudojimą skyrė 7 500 Lt piniginę baudą. Nurodė, kad su minėtu Tarybos nutarimu nesutinka. Teigė, kad Taryba netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, o nutarimą Nr. 2S-21 priėmė nepagrindusi jo nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis.

Paaiškino, kad Bendrovė 2006 m. lapkričio 13 d. – 2006 m. lapkričio 26 d. organizavo kelionę į Indiją, kurios reklama 2006 m. rugsėjo 15 d. – 2006 m. spalio 14 d. buvo skelbiama Bendrovės interneto svetainėje. Pažymėjo, jog ginčijamame nutarime Nr. 2S-21 nurodoma, kad šios reklamos teiginys „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“ yra klaidinantis. Nesutiko su nutarime Nr. 2S-21 padaryta išvada, kad Bendrovė nepateikė reklaminio teiginio „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“ teisingumą patvirtinančių įrodymų. Nurodė, kad pateikė Tarybai savo partnerių Indijoje raštą, patvirtinantį, kad viešbučiai, kuriuose turistai turėjo gyventi, buvo įvertinti 5 žvaigždutėmis. Be to, pateikė įvairių interneto svetainių išrašus dėl viešbučių, kuriuose turistai gyveno, kategorijų. Laikėsi pozicijos, jog jei Taryba manė, kad šie duomenys yra netinkami, ji turėjo toliau tęsti tyrimą ir savo iniciatyva išsireikalauti duomenis iš atitinkamų Indijos institucijų apie minėtų viešbučių kategorijas.

Pažymėjo, kad minėtos kelionės reklamos skelbimo Bendrovės interneto svetainėje metu buvo numatyta, kad turistai bus apgyvendinti vienuose viešbučiuose, tačiau dėl Bendrovės partnerių Indijoje kaltės, prieš turistams išvykstant į kelionę, Bendrovė buvo informuota, kad dalis viešbučių bus pakeisti. Teigė, jog tik vienas iš pakeistųjų viešbučių buvo 4 žvaigždučių kategorijos. Akcentavo, kad kelionės reklamos naudojimo metu pareiškėjas nežinojo ir negalėjo numatyti galimo viešbučių pasikeitimo. Nurodė, kad atsakovas, prieš traktuodamas Bendrovės veiksmus kaip klaidinančią reklamą, turėjo pagrįsti, jog reklamos skelbimo metu pareiškėjas suvokė klaidinantis vartotojus.

Manė, kad Bendrovei paskirtos baudos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo principų reikalavimų. Nurodė, kad Bendrovės interneto svetainę kasdien aplanko tik apie 30 unikalių vartotojų, todėl minėtos reklamos naudojimo mastas buvo nedidelis ir vartotojams esminės žalos nepadarė. Be to, prieš turistams sudarant kelionės paslaugų sutartį su pareiškėju, jiems buvo paaiškinta apie galimą viešbučių komforto lygio neatitikimą vakarietiškam, nepaisant nurodomos viešbučių klasifikacijos.

Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nutarimas Nr. 2S-21 yra pagrįstas, prašė sumažinti juo Bendrovei paskirtą baudą.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Tarybai turėjo pateikti neginčijamus įrodymus, jog reklamoje naudoti teiginiai buvo teisingi arba kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Pabrėžė, kad Taryba neturi pareigos įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti vartotojus ir kad ūkio subjektas yra konkrečios klaidinančios reklamos davėjas, reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama.

Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (išrašai iš interneto) yra prieštaringi, juose pateikiamas to paties viešbučio įvertinimas skiriasi, todėl šie įrodymai dėl savo pobūdžio negali būti pripažinti tinkamais. Be to, pareiškėjo partnerių Indijoje pateiktame rašte nurodoma, kad tik 4 iš 8 viešbučių turėjo 5 žvaigždučių kategorijas.

Nurodė, kad ūkio subjektai, prieš naudodami reklamoje tam tikrus teiginius, privalo įsitikinti tų teiginių teisingumu. Tvirtino, kad nutarimas Nr. 2S-21 yra pagrįstais konkrečiais teisės aktais, jis buvo priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas faktines bylos aplinkybes.

Paaiškino, kad pareiškėjo padaryto pažeidimo negalima vertinti kaip mažareikšmio, nes šiuo pažeidimu buvo suklaidinti reklamos vartotojai, pažeidimo trukmė laikytina ilga, o Bendrovė nepripažino, kad savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Reklamos įstatymas už klaidinančios reklamos naudojimą, nesant sunkinančių aplinkybių, numato iki 30 000 Lt baudą, ir pažymėjo, jog pareiškėjui buvo paskirta 7 500 Lt bauda, kuri, sudaro 0,3 procento Bendrovės bendrųjų metinių pajamų ir yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, trukmei ir mastui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. G. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo vertino, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nutarimas Nr. 2S-21 per daug liberalus, o paskirta piniginė bauda per maža.

Pabrėžė, jog vienintelis dokumentas, patvirtinantis teiginį „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“, gali būti tik 5 metus galiojantis pažymėjimas, išduotas Viešbučių ir restoranų patvirtinimo ir klasifikacijos komisijos (HRACC). Atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė tokio dokumento nepateikė, todėl Taryba teisėtai teiginį „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“ pripažino klaidinančia reklama.

Nurodė, kad Taryba lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog pareiškėjas sumokėjo kompensaciją už gyvenimo viešbučiuose kainų skirtumą, t. y. po 214 Lt kiekvienam turistui (iš viso 14 turistų). Akcentavo, kad ši kompensacija buvo išmokėta tik po daugkartinių 13 turistų skundų įvairioms institucijoms. Manė, kad, atsižvelgiant į sunkinančią aplinkybę (pažeidimu buvo suklaidinti reklamos vartotojai, pažeidimo trukmė laikytina ilga, o Bendrovė nepripažino, kad savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį), būtų teisinga pareiškėjui skirti 30 000 Lt piniginę baudą. Pažymėjo, kad Bendrovė, organizuodama keliones į Indiją, ir toliau savo interneto svetainėje klaidina vartotojus, nurodydama, kad jie bus apgyvendinami „pagal Indijos viešbučių klasifikaciją aukštos klasės viešbučiuose“.

Prašė iš pareiškėjo priteisti 71 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl teismui pateiktų dokumentų vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė ir G. G. naudai iš pareiškėjo priteisė 71 Lt teismo išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia naudoti klaidinančią reklamą, kuria, pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, pripažįstama tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

Atkreipė dėmesį į tai, jog Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisingumo kriterijus reiškia, kad reklamoje pateiktus reklaminius teiginius galima pripažinti neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu.

Nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2006 m. lapkričio 13 d. – 2006 m. lapkričio 26 d. organizavo kelionę į Indiją pagal kelionės programą „Šiaurinė Indijos dalis“ ir jog interneto svetainėje www.gintarinesala.lt nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. spalio 14 d. Bendrovė skelbė šios kelionės reklamą, nurodydama teiginį „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“.

Vertino, kad Bendrovės interneto svetainėje teikiama informacija apie turistinės kelionės programą ir viešbutį laikytina reklama, nes tokia informacija yra tiesiogiai susijusi su Bendrovės vykdoma veikla bei skatina įsigyti būtent šio ūkio subjekto reklamuojamą produktą (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis), taigi pareiškėjas yra reklamos davėjas (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Bendrovės (kelionių organizatoriaus) interneto svetainėje skelbiama naujausia ir aktualiausia informacija apie viešbučius, jų kategorijas, paslaugas ir pramogas juose. Laikėsi pozicijos, kad informacija apie viešbučio klasę, patogumus jame negali kardinaliai pasikeisti kelionės metu. Nurodė, kad interneto svetainėje skelbiama informacija netikėti pagrindo nėra, todėl vartotojas neturi pareigos patikrinti kelionių organizatoriaus pateiktos informacijos. Akcentavo, kad ūkio subjektai, prieš naudodami reklamoje tam tikrus teiginius, privalo įsitikinti tų teiginių teisingumu, kadangi, priešingu atveju, už klaidinančios reklamos skleidimą ūkio subjektai gali būti nubausti Reklamos įstatymo nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad išvengti atsakomybės tik dėl to, jog buvo pasinaudota neteisingais ir nepatikimais duomenimis, reklamos davėjas negali, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis negali būti atsakingas dėl viešbučių ar kitų paslaugų teikėjų interneto svetainėse pateiktos netikslios informacijos, yra atmestinas.

Laikėsi pozicijos, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra reklamos davėjas, jam tenka atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą, išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų įrodyta, kad įstatymas buvo pažeistas ne dėl jos kaltės. Pabrėžė, kad įrodinėjimo našta, vadovaujantis  Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tenka reklamos davėjui.

Vertino, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui tinkamų įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes, kadangi pateikti interneto svetainių išrašai apie viešbučių, kuriuose kelionės į Indiją metu gyveno ar turėjo gyventi turistai, kategorijas nėra oficialūs duomenys, patvirtinti atitinkamų Indijos institucijų dokumentais, dėl ko jie negali būti laikytini tinkamais įrodymais. Kadangi pareiškėjas negali pagrįsti reklamoje naudoto teiginio „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“ teisingumo jo naudojimo metu, o šie duomenys yra neteisingi, to pakanka reklamą pripažinti klaidinančia.

Nurodė, kad byloje surinkti duomenys (trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai, Tarybos tyrimo byloje Nr. 5.1-11 esantys duomenys) patvirtina, jog viešbučiai, kuriuose faktiškai buvo apgyvendinti asmenys, vykę į Bendrovės reklamuotą kelionę, neatitiko reklaminių teiginių, nurodytų Bendrovės interneto svetainėje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai pažeidė vartotojų teises į teisingą, išsamią ir visapusišką informaciją apie viešbučius Indijoje šios kelionės metu ir kad jo kaltė dėl klaidinančios reklamos naudojimo yra įrodyta.

Pažymėjo, kad ekonominė sankcija pareiškėjui buvo paskirta atsižvelgus į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 ir 10 dalių reikalavimus. Vertino, kad 7 500 Lt bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo skleidžiama reklama sukėlė ir tam tikras pasekmes, nes tyrimo byla buvo pradėta Tarybai gavus konkretų vartotojų skundą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepripažino, jog savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Vertino, kad esant nustatytoms aplinkybėms, teigti, jog Bendrovės padarytas pažeidimas yra mažareikšmis ir nesukėlė esminės žalos, negalima, dėl to skirti už šį pažeidimą tik įspėjimą nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nutarimas Nr. 2S-21 atitinka viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui keliamus reikalavimus, jis yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybes bei tinkamomis įstatymo nuostatomis, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir atmėtė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo, o trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. iš pareiškėjo priteisė 71 Lt teismo išlaidų, patirtų dėl teismui pateiktų dokumentų vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo nutarimas Nr. 2S-21 būtų panaikintas, bei pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto jo partnerių Indijoje rašto ir taip pažeidė ABTĮ 57 ir 86 straipsnius.

2. Atkreipia dėmesį į tai, jog joks teisės aktas neįpareigoja pareiškėjo pateikti oficialių Indijos institucijų duomenų, todėl, jo nuomone, jo pateikti išrašai iš atitinkamų viešbučių interneto svetainių yra pakankami įrodymai.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005 ir pažymi, kad Taryba nenustatė nei vieno iš Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, dėl ko negalėjo konstatuoti, kad Bendrovė pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepripažino, kad pažeidė Reklamos įstatymą, tačiau tai, pagal Reklamos 22 straipsnio 10 d., nėra laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir pagrindu didinti jam paskirtą baudą. Be to, Taryba neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas įvykdė visas sąlygas, kurios pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 d. laikytinos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė.

5. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies prasme neįvertino pareiškėjo veiksmų (padaryto pažeidimo trukmės, masto ir padarytos žalos vartotojams), taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo kaltės laipsnį. Dėl pažeidimo trukmės ir masto vertinimo nukreipia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²-709/2007.

6. Mano, kad Taryba turėjo įvertinti, ar pareiškėjo skleista reklama galėjo daryti įtaką kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti rinkoje, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę.

7. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir motyvų, dėl ko laikytina, jog skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Vetina, kad taip pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimus bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

8. Pabrėžia, kad nutarimas Nr. 2S-21 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino dėl to pateiktų pareiškėjo argumentų.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P⁶-289/2006 ir teigia, kad nemotyvuotas teismo sprendimas reiškia, jog arba jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies, arba iš jo motyvuojamosios dalies negalima suprasti, kuo remdamasis teismas priėjo atitinkamą išvadą, suformuluotą rezoliucinėje dalyje. Vertina, kad pareiškėjo nurodytas jo partnerių Indojoje raštas nebuvo tinkamai išverstas ir patvirtintas, be to, minėtų partnerių Indijoje raštai, pateikti Tarybai ir pirmosios instancijos teismui, skiriasi savo turiniu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pareiškėjo kaltės laipsnį, tiek ir jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes skundžiamame sprendime jis vertino nutarimo Nr. 2S-21, kuriame šiais aspektais buvo pasisakyta, teisėtumą ir pagrįstumą. Nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog jis bendradarbiavo su Taryba, kas turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra nepagrįstas, nes vien Tarybos prašomos informacijos pateikimas, pagal Konkurencijos įstatymo 26 straipsnį, laikytinas subjekto pareiga, o ne bendradarbiavimu. Tai, kad pareiškėjas Tarybai pateikė raštą, kuriuo įsipareigojo nutraukti reklamos skelbimą, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes toks raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjui, nei  Tarybai, be to, pati Bendrovė tokiu atveju yra suinteresuota nutraukti draudžiamus veiksmus, kadangi jai dėl to grėstų atitinkamos sankcijos. Vertina, kad pareiškėjo teiginys, jog jis savo noru nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą savo interneto svetainėje, nepagrįstas, nes jis niekada nepripažino, jog pažeidė Reklamos įstatymo reikalavimus.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. G. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.303 straipsniu ir pabrėžia, kad reklamos davėjas turi įrodyti, jog paskelbta informacija atitinka tikrovę. Pažymi, kad Bendrovė teismui nepateikė nei vieno įrodymo, jog reklama buvo teisinga jos naudojimo metu.

Kiti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nutarimas Nr. 2S-21 atitinka viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui keliamus reikalavimus, jis yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybes bei tinkamomis įstatymo nuostatomis, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindo (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, klaidinančia pripažįstama tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog tais atvejais, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Pastarojoje normoje įtvirtintas teisingumo kriterijus reiškia, kad reklamoje pateiktus reklaminius teiginius galima pripažinti neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą numatyta 22 straipsnio 10 dalyje: už klaidinančios ir neleidžiamos reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2006 m. lapkričio 13 d. – 2006 m. lapkričio 26 d. organizavo kelionę į Indiją pagal kelionės programą „Šiaurinė Indijos dalis“ ir kad interneto svetainėje www.gintarinesala.lt nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. spalio 14 d. Bendrovė skelbė šios kelionės reklamą, nurodydama teiginį „pragyvenimas 5 žvaigždučių viešbučiuose“. Pagrįstai nuspręsta, kad Bendrovės interneto svetainėje teikiama informacija apie turistinės kelionės programą ir viešbutį laikytina reklama, nes tokia informacija yra tiesiogiai susijusi su Bendrovės vykdoma veikla bei skatina įsigyti būtent šio ūkio subjekto reklamuojamą produktą, taigi pareiškėjas yra reklamos davėjas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.

Įvertinus administracinėje byloje surinktus duomenis (tame tarpe atsakovo tyrimo byloje Nr. 5.1-11 esančius duomenis), matyti, kad padarytos pagrįstos išvados, jog viešbučiai, kuriuose faktiškai buvo apgyvendinti asmenys, vykę į Bendrovės reklamuotą kelionę, neatitiko reklaminių teiginių, nurodytų Bendrovės interneto svetainėje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėjo veiksmai pažeidė vartotojų teises į teisingą, išsamią ir visapusišką informaciją apie viešbučius Indijoje šios kelionės metu ir kad jo kaltė dėl klaidinančios reklamos naudojimo yra įrodyta.

Pareiškėjas, kaip reklamos davėjas, nepagrindė reklaminių teiginių dėl viešbučių, kuriuose planuota apgyvendinti keliautojus, teisingumo jų naudojimo metu, todėl pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą reklamoje pateikti teiginiai laikytini neteisingais. Tai atitinka Reklamos įstatyme (2 straipsnio 4 dalis) apibrėžtos klaidinančios reklamos naudojimą, baustiną įstatymo nustatyta tvarka.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad teismas dalies įrodymų nevertino, ar juos vertino netinkamai. Tiek pareiškėjo partnerių Indijoje raštas, tiek išrašai iš atitinkamų viešbučių interneto svetainių nagrinėjamu atveju, vertinant juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nepripažintini pakankamais konstatuoti, kad reklaminiai teiginiai dėl viešbučių (atitikimas 5 žvaigždučių kategorijai) buvę teisingi.

Ekonominė sankcija pareiškėjui buvo paskirta laikantis į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 ir 10 dalių reikalavimų. Teismas pagrįstai vertino, kad 7 500 Lt bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo skleidžiama reklama sukėlė ir tam tikras pasekmes, nes tyrimo byla buvo pradėta Tarybai gavus vartotojų skundą, pareiškėjas nepripažino, jog savo veiksmais pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnį. Faktas dėl tretiesiems asmenims pareiškėjo išmokėtų sumų neduoda pagrindo vertinti baudos dydžio netinkamu.

Nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinė sala“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė