Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Godos, Aloyzo Kruopio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ atstovams advokatui Vitoldui Kumpai, advokato padėjėjui Mariui Juoniui ir Stasiui Ilakiui,

atsakovo Konkurencijos tarnybos atstovams Dariui Jušinskui, Jūratei Šovienei ir Linai Kasperavičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta” skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Klevo lapas“ dėl 2000 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 11/b panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas AB „Mažeikių nafta“ (toliau - bendrovė) prašė teismą panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimą Nr. 11/b (toliau - nutarimas), kuriuo pareiškėjui už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą paskirta 100 000 Lt bauda ir pareiškėjas įpareigotas nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą pažeidžiančius veiksmus.

Nesutikimą su nutarimu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Nutarimo turinys neatitinka Konkurencijos įstatymo (toliau - įstatymas) 36 straipsnio 2 dalies reikalavimų, neteisėtas ir nepagrįstas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, Konkurencijos taryba, konstatuodama, kad bendrovė padarė teisės pažeidimą, rėmėsi netinkamais teisės aktais. Antra, bendrovės veiksmuose nėra teisės pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, sudėties ir atsakovas to neįrodė, todėl, pareiškėjo nuomone, bendrovės veiksmai negali būti pripažinti kaip priešingi teisei.

2. Priimdama ginčijamą nutarimą, Konkurencijos taryba rėmėsi savo atlikto tyrimo medžiaga. Nurodoma, kad tiriamasis laikotarpis apėmė 1997-1999 metus. Iki 1999 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikoje galiojo 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymas Nr. 1-2878. Naujas įstatymas priimtas 1999 m. kovo 23 d. ir įsigaliojo 1999 m. balandžio 2 d. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, į tai neatsižvelgė ir taikė konkurenciją reglamentuojančias teisės normas, negaliojusias tiriamų veiksmų atlikimo metu.

3. Apibrėždama atitinkamą rinką bei nustatydama AB „Mažeikių nafta“ dominavimą joje, Konkurencijos taryba rėmėsi 1999 m. kovo 23 d. redakcijos Konkurencijos įstatymu, 2000 m. vasario 24 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ bei 2000 m. gegužės 17 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 52 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“. Pastarieji du teisės aktai atsakovo tiriamuoju laikotarpiu iš viso negaliojo, o 1999 m. Konkurencijos įstatymas įsigaliojo tik 1999 m. balandžio 2 d., todėl, pareiškėjo nuomone, atitinkama rinka, bendrovės veiksmai rinkoje, t.y. padėtis, buvusi iki minėtos datos, negalėjo būti analizuojami pagal 1999 m. Konkurencijos įstatymą. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju turėjo būti taikoma 1992 m. Konkurencijos įstatymo redakcija.

4. Konkurencijos taryba (nutarimo 5 punkto 4 dalis), vertindama AB „Mažeikių nafta“ atliktus veiksmus pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktą, išnagrinėjo sutartis, sudarytas 1999 metais. Iš visų atsakovo nagrinėtų sutarčių tik viena - sutartis Nr. 99-879 B - buvo sudaryta 1999 m. spalio 11 d., galiojant naujajai Konkurencijos įstatymo redakcijai. Visos kitos sutartys sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl jų atžvilgiu minėtas įstatymas netaikytinas.

5. Konkurencijos taryba, pareiškėjo nuomone, neįrodė teisės pažeidimo sudėties elementų, būtent: teisės pažeidimo subjekto, šio subjekto kaltės bei veiksmų, pažeidžiančių įstatymo 9 straipsnio l dalies l punktą.

5.1. Konkurencijos taryba neteisingai nustatė teisės pažeidimo subjektą. Įstatymo 9 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo subjektu gali būti tik ūkio subjektas, užimantis dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje. Nustatydamas AB „Mažeikių nafta“ dominavimo faktą, atsakovas privalėjo apibrėžti atitinkamą rinką, nustatyti joj veikiančius ūkio subjektus bei įrodyti bendrovės dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje. Atlikdama tyrimą, Konkurencijos taryba neteisingai apibrėžė ir atitinkamą rinką tiek prekių rinkos, tiek geografinės rinkos požiūriu, ir klaidingai įvertino AB „Mažeikių nafta“ padėtį atitinkamoje rinkoje.

6. Konkurencijos taryba, pareiškėjo nuomone, neteisingai nustatė prekių rinką. 1999 m. įstatymas, kuriuo vadovavosi Konkurencijos taryba, apibrėžia prekės rinką kaip visumą prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas viena kitos pakaitalas pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Vertindama prekių rinką, Konkurencijos taryba vadovavosi savo pačios 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau - paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo), tačiau neatsižvelgė į savo pačios priimto dokumento turinį, todėl padarė neteisingas išvadas:

6.1. Konkurencijos įstatymas reikalauja, kad prekių pakeičiamumas būtų vertinamas pirkėjų požiūriu. Sprendžiant iš nutarimo bei pranešimo pareiškėjui tekstų, Konkurencijos taryba pirkėjais laikė galutinius AB „Mažeikių nafta“ parduodamos produkcijos vartotojus, tačiau tokia atsakovo pozicija, pareiškėjo nuomone, prieštarauja tiek Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies turiniui, tiek Konkurencijos tarybos priimtiems paaiškinimams dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, iš kurių aišku, kad šiuo atveju pirkėjai, kurių požiūris yra svarbus pakeičiamumui nustatyti, yra ne vartotojai, o ūkio subjektai, užsiimantys didmenine naftos produktų prekyba. Pareiškėjui akivaizdu, kad ūkio subjektų prekių pakeičiamumo vertinimas yra skirtingas nei vartotojų vertinimas, kadangi pirmiesiems nereikia spręsti klausimų, ar dyzelinis kuras gali pakeisti benziną, ar žemesnio oktaninio skaičiaus benzinas tiks varikliui, pritaikytam aukštesnio oktaninio skaičiaus benzinui, ar benziną gali pakeisti dujos ir pan. Atsižvelgiant į tai, prekės rinka pirkėjo požiūriu turėtų būti apibrėžta plačiau, nei apibrėžė Konkurencijos taryba, t.y. kaip didmeninė automobilio degalų rinka apskritai, į kurią įeitų įvairaus oktaninio skaičiaus benzinai, dyzelinis kuras bei dujos.

6.2. Vertindama prekių pakeičiamumą galutinio vartotojo požiūriu, Konkurencijos taryba, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai neįtraukė į vieną prekės rinką automobilių dujų. Nutarime benzino pakeičiamumo dujomis klausimas iš viso nėra minimas, o pranešimo tekste toks pakeičiamumas laikomas negalimu dėl to, kad tai, atsakovo nuomone, reikalauja papildomų investicijų, be to, benzino kainos yra kelis kartus didesnės už automobilių dujų kainas. Šie argumentai, pareiškėjo nuomone, ne paneigia, o greičiau patvirtina teiginį, kad benzinas ir dujos yra tinkami tarpusavio pakaitalai pagal savo savybes, naudojimą ir kainas: dujų ir benzino naudojimo paskirtis sutampa, savybių skirtumai lengvai pašalinami atlikus palyginus nedideles investicijas, o kainų skirtumas, priešingai negu mano Konkurencijos taryba, tik dar labiau paskatina pakeičiamumą, nes atliktos investicijos greitai atsiperka.

6.3. Konkurencijos taryba, teigdama, kad pirkėjo požiūriu benzinas, kaip ir dyzelinis kuras, neturi artimų pakaitalų ir pagal savo savybes, panaudojimą ir kainą negali būti lengvai pakeičiamas kitu naftos produktu, nepateikia jokios analizės ar argumentų, kurie pagrįstų šį teiginį, nors tai numato pačios Konkurencijos tarybos patvirtinti paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (paaiškinimų III skyriaus I skirsnis). Toks Konkurencijos tarybos požiūris, pareiškėjo nuomone, leidžia teigti, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neobjektyviai.

7. Konkurencijos taryba neteisingai apibrėžė geografinę rinką. Tikslus geografinės rinkos nustatymas yra ypač svarbus, nes taip išaiškinamas konkuruojančių ūkio subjektų skaičius tam tikroje teritorijoje, o subjektų skaičius bei jų užimamos rinkos dalys lemia, ar kuris nors ūkio subjektas bus pripažintas dominuojančiu, ar rinką reikės vertinti kaip labai konkurencingą. Nutarime atsakovas padarė išvadą, kad geografinė rinka yra apibrėžiama kaip nacionalinė rinka, remdamasis dviem argumentais: pirma, galiojančiais importo apribojimais, antra, nedidele importo apimtimi. Tokia pozicija patvirtina, kad atsakovas netinkamai įvertino modernios ekonomikos realijas bei teisines bylos aplinkybes. Konkurencijos tarybos pateiktas geografinės rinkos apibrėžimas yra nepagrįstai siauras ir rodo klaidingą Lietuvos ūkio subjektų vaidmens pasaulinėje prekybos naftos produktais sistemoje suvokimą. Iš tikrųjų AB „Mažeikių nafta“ negali būti vertinama izoliuotai nuo aplinkinių valstybių teritorijose esančių naftos perdirbimo įmonių, kadangi tarp jų vyksta konkurencinė kova. Tai reiškia, kad geografinės rinkos ribos yra gerokai platesnės nei Lietuvos valstybės siena.

7.1. Iš ginčijamo nutarimo teksto, pareiškėjo nuomone, nėra aišku, apie kokius importo apribojimus kalba Konkurencijos taryba. Ji nenurodė nė vienos iš kliūčių, išvardytų paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (22, 23, 24 punktai), kurios izoliuotų Lietuvos teritoriją nuo aplinkinių teritorijų. Jei, pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba būtų atlikusi bent kiek išsamesnį aplinkybių tyrimą, tai būtų įsitikinusi, kad jokių kliūčių nėra. Lietuvoje naftos produktų kainos nėra reguliuojamos, nėra nustatomos kvotos, taip pat nenustatomi tarifai, ribojantys naftos produktų prekybą arba gamybą, naftos produktams nėra taikomi jokie specifiniai techniniai standartai, užkertantys kelią importinei produkcijai, jokiems ūkio subjektams nėra suteiktos išimtinės ar specialiosios teisės gaminti, importuoti ar prekiauti naftos produktais. Taip pat reikia pažymėti, kad, įvežant naftos produktus iš daugelio aplinkinių valstybių (išskyrus Rusiją bei Baltarusiją), netaikomi importo muitai, nes galioja su šiomis valstybėmis sudarytos laisvosios prekybos sutartys. Pareiškėjo manymu, tai akivaizdžiai įrodo Konkurencijos tarybos teiginių neteisingumą dėl naftos produktams nustatyto 15 proc. muito (pranešimo 5 punkto 4 pastraipa) bei dėl muito naftos produktams įvedimo ir jo laipsniško didinimo (nutarimo 2 punkto „Dėl dominuojančiopadėties nustatymo“ 4 pastraipa).

7.2. Nedidelė importo apimtis, kurią nurodo Konkurencijos taryba savo nutarime, dar nepatvirtina siauro geografinės rinkos apibrėžimo. Kaip teigiama paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 24.6 punkte, „tai, kad nėra pirkimų ar prekybos srautų iš kitų šalių, nebūtinai reiškia, kad rinka yra nacionalinė <…>“, nes „prieš nusprendžiant, jog atitinkama geografinė rinka yra nacionalinė, reikia nustatyti kliūtis, izoliuojančias nacionalinę rinką“. Viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių pirkti iš kitų teritorijų, atsakovo nuomone, yra transportavimo kaštai. Tačiau pati Konkurencijos taryba nutarime pripažįsta, kad „transporto išlaidos benzino savikainoje yra nežymios (vidutiniškai apie 2 procentus) <...>“ (nutarimo l punkto „Dėl atitinkamos rinkos“ 5 pastraipa), todėl, pareiškėjo nuomone, to negalima laikyti kliūtimi, izoliuojančia nacionalinę rinką. Kadangi kitos kliūtys nenurodytos ir jų nėra, tai spręsti apie geografinės rinkos apribojimą nacionaline rinka vien tik iš importo apimčių, pareiškėjo manymu, negalima.

7.3. Teiginį, kad geografinės rinkos ribos yra platesnės nei Lietuvos teritorija, patvirtina ir AB „Mažeikių nafta“ pardavimų geografija bei eksporto apimtys. Pareiškėjas pažymi, kad daugiau kaip du trečdaliai bendrovės produkcijos yra parduodama užsienio šalyse, tai akivaizdžiai suponuoja platesnį geografinės rinkos apibrėžimą.

7.4. Nei nutarime, nei pranešime atsakovas detaliai neanalizuoja pagrindinio geografinės rinkos apibrėžimo kriterijaus, nurodyto įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje, t.y. ar ūkio subjektai susiduria suiš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis. Sprendžiant iš nutarimo, Konkurencijos taryba neteisingai ir prieštaringai aiškina minėto straipsnio turinį. Akivaizdus pavyzdys yra nutarimo l punkto „Dėl atitinkamos rinkos“ 5 pastraipa, kur Konkurencijos taryba daro išvadą, kad „visi pirkėjai visoje Respublikos teritorijoje susiduria su pakankamai vienodomis konkurencijos sąlygomis“. Tokia išvada leidžia Konkurencijos tarybai manyti, kad atitinkamos rinkos geografinės ribos sutampa su Lietuvos teritorija, nors apie konkurencijos sąlygas už Lietuvos teritorijos ribų net neužsimenama.

7.5. Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 5 punktas nurodo, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Atsižvelgiant į tai, kad geografinės rinkos ribos yra gerokai platesnės nei Lietuvos teritorija, galima daryti dar vieną išvadą - AB „Mažeikių nafta“ konkurentais tokioje geografinėje rinkoje reikia laikyti ne ūkio subjektus, užsiimančius didmenine naftos produktų prekyba bei importu, kadangi šie ūkio subjektai yra AB „Mažeikių nafta“ klientai, o kitas naftos perdirbimo gamyklas, kurios kartu su AB „Mažeikių nafta“ konkuruoja atitinkamoje rinkoje dėl pirkėjų (didmenininkų).

8. Konkurencijos taryba, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai pripažino pareiškėją dominuojančiu ūkio subjektu. Tiek 1992 m. Konkurencijos įstatymas, tiek 1999 m. Konkurencijos įstatymas dominuojančią padėtį rinkoje apibrėžė panašiai, akcentuodami galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje (1992 m. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 1999 m. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis).

8.1. Konkurencijos taryba galėjo pripažinti AB „Mažeikių nafta“ dominuojančiu ūkio subjektu tiktai tinkamai apibrėžusi atitinkamą rinką. Kadangi, kaip įrodo aukščiau pateikti argumentai, atsakovas padarė esminių klaidų, pateikdamas tiek prekių, tiek geografinės rinkos apibrėžimus, tai ir negalėjo teisingai įvertinti AB „Mažeikių nafta“ padėties atitinkamoje rinkoje. Pareiškėjo nuomone, apsiribojus tik nacionaline rinka, taip pat atmetus visas naftos perdirbimo įmones kaip AB „Mažeikių nafta“ konkurentes, neteisingai apskaičiuota bendrovės užimama rinkos dalis, kuri toliau buvo naudojama kaip pagrindinis dominavimą įrodantis argumentas. Pritaikius pareiškėjo skunde pateiktą geografinės rinkos apibrėžimą, AB „Mažeikių nafta“ pardavimai tikrai neperžengs 40 proc. rinkos dalies ribos, kuri yra svarbi nustatant dominuojančią padėtį rinkoje.

8.2. Atsakovas, pripažindamas AB „Mažeikių nafta“ dominuojančiu ūkio subjektu, vadovavosi 1999 m. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta dominavimo prezumpcija, kuri taikoma tik tuo atveju, kai ūkio subjekto rinkos dalis yra didesnė nei 40 proc. Atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo apėmė laikotarpį (1997-1999 metai), kada galiojo 1992 m. Konkurencijos įstatymas, nenumatęs dominavimo prezumpcijos, pareiškėjo nuomone, darytina išvada, kad tokios prezumpcijos taikymas buvo nepagrįstas, ir atsakovas privalėjo atlikti detalesnę analizę bei pateikti įrodymus dėl ūkio subjekto dominavimo.

8.3. Nepriklausomai nuo jau minėtos prezumpcijos taikymo, Konkurencijos taryba turėjo atsižvelgti, tačiau neatsižvelgė arba netinkamai atsižvelgė į daugelį kitų faktorių, kurie paneigia AB „Mažeikių nafta“ dominavimo faktą net ir tuo atveju, jeigu AB „Mažeikių nafta“ užimamos rinkos dalis viršytų 40 proc. Taip atsitiktų tik tada, jeigu geografinė rinka būtų nepagrįstai susiaurinta iki nacionalinės rinkos, o AB „Mažeikių nafta“ konkurentėmis būtų laikomos įmonės, importuojančios naftos produktus. Visus šiuos faktorius Konkurencijos taryba pati nurodė savo 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintuose Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau - paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo). Šių paaiškinimų 10 punkte Konkurencijos taryba pripažįsta, kad ūkio subjekto užimama rinkos dalis nėra vienintelis ir neginčijamas jo dominavimo kriterijus. Šio dokumento 15 punkte teigiama, kad „ūkio subjektas, nors ir turėdamas didelę atitinkamos rinkos dalį, šioje rinkoje gali nedominuoti, jeigu nėra kliūčių (arba jos yra mažos) kitiems ūkio subjektams įeiti į atitinkamą rinką ir veiksmingai konkuruoti sunčiu rinkoje ūkio subjektu“. Pažymėtina, kad daugelis paaiškinimuose nurodytų veiksnių, Konkurencijos tarybos laikomų svarbiais nustatant dominavimo faktą, prieštarauja jos pačios išvadai dėl AB „Mažeikių nafta“ dominuojančios padėties, o nutarime pateikiamos įėjimo į rinką kliūtys yra menamos:

8.3.1. Nors Konkurencijos taryba aiškiai nenurodo, apie kokių „griežtesnių prekybos taisyklių naftos produktais“ įvedimą ji kalba savo nutarimo 2 punkto 4 pastraipoje, tačiau šiuo metu galiojančios Prekybos naftos produktais Lietuvos Respublikoje taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1107, neturi nieko bendra su pareiškėjo padėtimi rinkoje, nes jos reglamentuoja didmeninę ir mažmeninę prekybą naftos produktais, o ne naftos produktų importą į Lietuvą. Muitinio įvertinimo kainų nustatymas, kurį mini Konkurencijos taryba, negali būti laikomas įėjimo į rinką kliūtimi, nes ši procedūra, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 751, galiojusi nuo 1996 m. rugpjūčio l d. iki 2000 m. balandžio l d., realiai neveikė, nes per visą šį laikotarpį kainos buvo nustatinėjamos vos šešis kartus ir daugeliu atvejų jos būdavo nustatomos mažesnės nei AB „Mažeikių nafta“ parduodamos produkcijos kainos.

8.3.2. Konkurencijos tarybos minimų muitų buvimas, pareiškėjo nuomone, taip pat negali būti laikomas kliūtimi įeiti į rinką, nes, kaip jau nurodyta, muitas naftos produktams yra taikomas tik įvežant naftos produktus iš Rusijos ar Baltarusijos, o su daugeliu kitų valstybių-eksportuotojų (Lenkija, Latvija, Suomija, Norvegija ir kt.) yra sudarytosios prekybos sutartys, numatančios nulinį importo muito tarifą.

8.3.3. Konkurencijos taryba nurodo AB „Mažeikių nafta“ finansinius resursus kaip dominavimą patvirtinantį faktorių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju laikotarpiu, o ypač 1999 metais, AB „Mažeikių nafta“ patyrė didžiulių nuostolių, bendrovės finansinė padėtis liudija visiškai priešingą faktą; daugelio pagrindinių AB „Mažeikių nafta“ konkurentų (tarptautinės kompanijos Shell, Statoil, Neste ir kt.) finansinė padėtis ir resursai yra žymiai geresni, todėl jie turi pranašumą prieš AB „Mažeikių nafta“.

8.3.4. Neišnaudojamas AB „Mažeikių nafta“ gamybinis potencialas, kurį nurodo Konkurencijos taryba savo nutarime, nesudaro bendrovei papildomų galimybių didinti savo rinkos dalį, kurią nagrinėja Konkurencijos taryba, Lietuvos teritorijoje, kadangi šalies poreikiams išnaudojami pajėgumai net ir šiuo metu yra per dideli.

8.3.5. AB „Mažeikių nafta“ neturi absoliučių pranašumų, kurie yra laikomi įėjimo į rinką kliūtimi (paaiškinimų 18 punktas), nes joks valstybinis reguliavimas (18.1 punktas) nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neriboja konkurentų skaičiaus rinkoje. Naftos produktų importo licencijos išduodamos neribotam kiekiui ūkio subjektų, jokios importo kvotos nenustatytos, bendrovė neturi tokių esminių gamybos išteklių (18.2 punktas), kokių neturėtų konkuruojančios naftos perdirbimo įmonės, taip pat nedisponuoja jokiomis intelektinės nuosavybės teisėmis, kurios suteiktų jai pranašumą prieš konkurentus. Pareiškėjo nuomone, absoliučius pranašumus turi būtent AB „Mažeikių nafta“ konkurentės - naftos perdirbimo įmonės, kadangi daugelis jų turi savo žinioje esminius gamybos išteklius (kompanijos Shell, Lukoil, Statoil pačios išgauna naftą).

8.3.6. AB „Mažeikių nafta“ pagrindinių konkurentų (Lukoil, Shell, Statoil, Neste) vertikaliosios integracijos laipsnis (paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 14, 20.1 punktai) yra gerokai didesnis nei AB „Mažeikių nafta“, nes šie naftos produktų gamintojai turi savus žaliavų šaltinius (Lukoil, Shell, Statoil), specialų transportą (pvz., Neste kompanija turi didelę laivų flotilę), taip pat platinimo tinklus tiek Lietuvoje, tiek aplinkinėse valstybėse, patenkančiose į geografinę rinką, dėl to jie bet kada gali atsisakyti bendrovės produkcijos ir pardavinėti savąją.

9.Konkurencijos taryba savo nutarime nepateikė jokių argumentų, įrodančių AB „Mažeikių nafta“ kaltę dėl menamai padaryto teisės pažeidimo. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad Konkurencijos tarybos nutarime turi būti pateikti pažeidėjo kaltės įrodymai, t.y. turi būti nustatyta subjektyvioji teisės pažeidimo pusė. Kaltės, kaip neatskiriamo teisės pažeidimo elemento, įrodymo būtinumą patvirtina ir teismų praktika. Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje UAB „Sirowa“ byloje konstatavo, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, ignoruodami tą faktą, kad, taikant administracinę atsakomybę, teisės pažeidėjo kaltė nėra preziumuojama, o jo kaltę, kitus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus turi įrodyti atitinkama valstybės institucija. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, tokia institucija yra Konkurencijos taryba. Įrodinėjimo naštos riba privalo būti nubrėžiama labai aiškiai: ne AB „Mažeikių nafta“ privalo įrodinėti savo nekaltumą, o Konkurencijos taryba privalėjo pateikti įrodymus, kad nutarime minimi pareiškėjo veiksmai padaryti dėl jo kaltės ir prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Kadangi to nepadaryta, AB „Mažeikių nafta“ negali būti laikoma įvykdžiusi teisės pažeidimą.

10. Konkurencijos taryba, pareiškėjo nuomone, neįrodė objektyviosios teisės pažeidimo pusės, t.y. veiksmų, pažeidžiančių Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimus. Šis punktas draudžia dominuojantiems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas (nutarimo 3 punktas „Dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi“). Atsakovas, pateikdamas tokius kaltinimus, kai nėra bendrovės dominavimo fakto, turėjo įrodyti dar keletą aplinkybių: nagrinėjamų sutarčių panašumą, diskriminacinį sutarčių sąlygų pobūdį, skirtingų konkurencijos sąlygų ūkio subjektams sudarymą.

10.1. Konkurencijos taryba nagrinėjo epizodą, kai AB „Mažeikių nafta“ pradėjo taikyti naują naftos produktų kainų nustatymo politiką, atsižvelgdama į pasaulines kainas, nurodytas PLATT’S kainų biuleteniuose, ir nurodė, kad sutarčių, sudarytų bendrovės ir UAB „Pakrijas“, UAB „Lukoil Baltija“ bei UAB „Uotas“ 10.7 ir 10.8 punktų nuostatų nuolaidos susietos su benzino ir dyzelinio kuro neimportavimu į Lietuvą. Atsakovas nurodo sutarties su UAB „Lukoil Baltija servisas“ sąlygas, pagal kurias naftos produktų pirkėjui nustatoma bauda už naftos produktų realizavimą ne savo mažmeninės prekybos tinkle. Vertindama šias sutarčių nuostatas, Konkurencijos taryba daro išvadą, kad jos yra „diskriminacinio pobūdžio, apriboja atskirų bendrovių (pirkėjų) teises veikti naftos produktų rinkose ir tuo pažeidžia Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktą“. Tokia Konkurencijos tarybos išvada, pareiškėjo nuomone, visiškai nepagrįsta. Tai įrodo ir abstrakti jos formuluotė: teigdama, kad sutarties nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio, Konkurencijos taryba nepaaiškina, ką jos diskriminuoja.

10.2. Nagrinėdama antrąjį epizodą, Konkurencijos taryba vertina sutartis, sudarytas pareiškėjo ir UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija servisas“, UAB „Pakrijas“, UAB „Uotas“, UAB „Lietuva Statoil“ (toliau - Pirmosios grupės įmonės), ir jas lygina su AB „Mažeikių nafta“ sutartimis, sudarytomis su UAB „Klevo lapas“, UAB „Vaizga“, Gedimino Jurėno firma „Ksilenas“ (toliau - Antrosios grupės įmonėmis) (nutarimo 4 punkto -“AB „Mažeikių nafta“ veiksmų įvertinimas pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktą“ 8-14 pastraipos). Konkurencijos taryba nurodo, kad Pirmosios grupės įmonės gavo 60 Lt nuolaidą už toną perkamų naftos produktų, o Antrosios grupės įmonės tokių nuolaidų negavo. Be to, Konkurencijos taryba pažymi, kad sutartyse su Antrosios grupės įmonėmis buvo nustatytos 40 000 Lt netesybos už įsipareigojimo išvežti per kalendorinį mėnesį 5000 (+/-10 proc.) tonų naftos produktų nevykdymą, kai sutartyje su UAB „Pakrijas“ tokių netesybų nėra. Iš to Konkurencijos taryba daro išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“, pasirašydama panašaus pobūdžio sutartis su bendrovėmis, nustatė joms nevienodas (diskriminacines) nuolaidas ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktą. Konkurencijos taryba taip pat teigia, kad, nenumatydama netesybų sutartyje su UAB „Pakrijas“, AB „Mažeikių nafta“ diskriminavo UAB „Klevo lapas“, UAB „Vaizga“ ir Gedimino Jurėno firmą „Ksilenas“. Šios išvados, pareiškėjo nuomone, yra klaidingos, nes atsakovo lyginamos sutartys nėra panašios, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymas. Sutarčių panašumui įrodyti neužtenka vien tik to, kad sutartys sudarytos naftos produktų tiekėjo - AB „Mažeikių nafta“ - ir jos klientų (pirkėjų), užsiimančių naftos produktų prekyba, ir apima naftos produktų pirkimo sąlygas (nutarimo 4 punkto l pastraipa). Pareiškėjo nuomone, sutarčių panašumą lemia ne tik sutarties šalys ir objektas, bet ir perkamos produkcijos kiekiai, atsiskaitymo terminai, sutarčių sudarymo datos ir pan. Konkurencijos taryba, konstatuodama sutarčių panašumą, neįvertino esminių ekonominių sutarčių skirtumų, t.y. to, kad labai skiriasi perkamos produkcijos kiekiai, sutarčių sudarymo data, atsiskaitymo terminai.

10.3. Nagrinėdama trečiąjį epizodą, Konkurencijos taryba nagrinėja AB „Mažeikių nafta“ sudarytą sutartį su UAB „Shell Lietuva“ ir lygina su AB „Mažeikių nafta“ sutartimis, „sudarytomis su prekybos įmone „Gindana“, TŪB „Skulas“ ir UAB „Gazolinas“ (nutarimo 4 punkto 15-19 pastraipos). Atsakovas, teigdamas, kad šios sutartys yra panašios, nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ diskriminavo prekybos įmonę „Gindana”, TŪB „Skulas” ir UAB „Gazolinas“, nesuteikdama joms nuolaidų bei numatydama joms didesnius delspinigius nei UAB „Shell Lietuva“. Tokie Konkurencijos tarybos teiginiai yra klaidingi dėl jau ankščiau nurodytų analogiškų priežasčių. Suteikdama nuolaidas, numatydama mažesnius delspinigius UAB „Shell Lietuva“, bendrovė atsižvelgė ne tik į UAB „Shell Lietuva“ perkamų naftos produktų kiekį, bet ir į kitų kompanijos Shell dukterinių bendrovių pirkimus iš AB „Mažeikių nafta“, todėl darytina išvada, kad geresnių pirkimo sąlygų sudarymas UAB „Shell Lietuva“, pareiškėjo nuomone, yra objektyviai pateisinamas didesniais perkamos produkcijos kiekiais, o ūkio subjektai - prekybos įmonė „Gindana“, TŪB „Skulas“ ir UAB „Gazolinas“ - negali būti laikomi diskriminuojamais.

Atsakovas su skundu nesutiko ir nurodė:

1. Pareiškėjas neteisingai nustato senojo Konkurencijos įstatymo ir naujojo (1999 m. kovo 23 d. redakcija Nr. VIII-1099) įstatymo tarpusavio santykį ir neteisingai aiškina teisės normų galiojimą laike. Stengdamasis pagrįsti šį savo teiginį, pareiškėjas, atsakovo nuomone, iškraipo Konkurencijos tarybos pateiktus faktus. Teiginys, kad Konkurencijos tarybos nagrinėtos AB „Mažeikių nafta“ sutartys buvo sudarytos iki naujojo Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo, todėl jos turi būti vertinamos pagal seniau galiojusį 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymą - nepagrįstas, nes AB „Mažeikių nafta“ įvykdytas pažeidimas laikytinas tęstiniu. Įmonė vykdė priešingus įstatymui veiksmus ne tik sudarydama sutartis, nustačiusias konkurenciją ribojančias nuostatas, bet ir jas įgyvendindama. Vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsniu, asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu. Kadangi įsigaliojus naujajam Konkurencijos įstatymui teisės pažeidimas buvo tęsiamas, todėl Konkurencijos taryba ir vertino AB „Mažeikių nafta“ veiksmus pagal naująjį Konkurencijos įstatymą.

2. Pareiškėjo teiginys, kad Konkurencijos taryba neįrodė teisės pažeidimo sudėties elementų: teisės pažeidimo subjekto, šio subjekto kaltės bei jo veiksmų, pažeidžiančių Konkurencijos įstatymo nuostatas, taip pat nepagrįstas. Visi teisės pažeidimo sudėties elementai yra įrodyti, ir tai įrodo išsami Konkurencijos tarybos tyrimo medžiaga (priedas Nr. 3) ir šie argumentai:

2.1. Pareiškėjas teigia, kad Konkurencijos taryba neteisingai apibrėžė prekės rinką, kadangi prekių pakeičiamumą vertino ne pirkėjų, o galutinių vartotojų požiūriu. Šis teiginys, atsakovo nuomone, - nelogiškas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis atitinkamą prekės rinką apibrėžia kaip visumą prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas viena kitos pakaitalas pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Jau pats prekės rinkos apibrėžimas pasako, kad prekių pakeičiamumas turi būti vertinamas galutinių pirkėjų, o ne prekių perpardavėjų - tarpininkų - požiūriu, kadangi prekės perpardavėjai nenaudoja prekės. Jos panaudojimas ir savybės jiems nėra svarbios, todėl tiek pagal įstatymą, tiek ir pagal ekonominę logiką apibrėžiant prekės rinką visada yra vertinamas prekių pakeičiamumas galutinio vartotojo požiūriu.

2.2. Pareiškėjas teigia, kad apibrėždama prekės rinką Konkurencijos taryba nepagrįstai į vieną ir tą pačią prekės rinką neįtraukė dujų. Benzino pakeičiamumas dujomis nėra didelio masto - tokio, kad apribotų AB „Mažeikių nafta“ galią rinkoje. Be to, egzistuojantis pastovus žymus benzino ir dujų kainų skirtumas jau parodo, kad šios dvi prekės nėra viena kitai artimi pakaitalai ir negali būti priskirtos vienai ir tai pačiai prekės rinkai. Atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti, kokios ir kokių gamintojų prekės efektyviai konkuruoja su nagrinėjamo ūkio subjekto prekėmis. Konkurencijos tarybos nuomone, dyzelinis kuras, benzinas A-80 ir benzinas A-92, A-95, A-98 neturi artimų substitutų, todėl turi būti apibrėžiamos tokios atitinkamos prekės rinkos: dyzelinio kuro rinka, benzino A-80 rinka ir benzino A-92, A-95, A-98 rinka.

2.3. Pareiškėjas taip pat ginčija geografinės rinkos apibrėžimą. Jo nuomone, geografinė rinka yra daug platesnė nei Lietuvos Respublikos teritorija. Pagal Konkurencijos įstatymą geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama, lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Tiek esamų prekybos srautų analizė, tiek rinkos dalių pasiskirstymas tarp įvairių įmonių kaimyninėse geografinėse ir kitose teritorijose rodo, kad konkurencijos sąlygos Lietuvoje ir Vakarų Europoje bei Rusijoje yra skirtingos. Didelirinkos dalių skirtumai tarp teritorijų Europos Sąjungoje laikomi vienais pagrindinių kriterijų, nustatant geografinės rinkos ribas. Transportavimo kaštai, pervežant benziną iš Vakarų šalių yra reikšmingi tiek, kad vežti iš ten praktiškai neapsimoka. AB „Mažeikių nafta“ kainos ir kainos, egzistuojančios Vakarų Europoje, yra panašios. Šis kainų skirtumas gali būti kliūtis importui. Atvežus benziną iš Vakarų Europos, gaunama ta pati kaina, kokia parduoda savo prekę AB „Mažeikių nafta“. Dėl šių priežasčių vežti nagrinėjamas prekes iš kitų Vakarų Europos valstybių nėra ekonomiškai naudinga. Importą iš Rusijos, kur kainos paprastai šiek tiek mažesnės negu Europoje, riboja kitos kliūtys: muitas, partnerių nepatikimumas, verslo kontaktų nebuvimas, atsiskaitymo nepatikimumas ir kt. Šie bei jau pateikti argumentai patvirtina, kad benzino rinka (benzino A-80, A-92, A-95, A-98) ir dyzelinio kuro geografinė rinka apima Lietuvos Respublikos teritoriją ir apibrėžiama kaip nacionalinė rinka.

2.4. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi dominuojanti padėtis suprantama kaip vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje, veiksmingai ribojant konkurenciją. Vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintais paaiškinimais dėl dominuojančios padėties nustatymo, vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar įeitoms veiklos sąlygoms, dėl to veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje. Ūkio subjekto užimama rinkos dalis yra vienas pagrindinių veiksnių, leidžiančių daryti išvadą apie ūkio subjekto gebėjimą daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 proc. Tyrimo metu nustatyta, kad 1997-1999 m. benziną A-80, A-92, A-95, A-98 ir dyzelinį kurą Lietuvoje gamino tik AB „Mažeikių nafta“. Ši bendrovė - vienintelė naftos ir naftos produktų perdirbimo įmonė ir pagrindinė naftos produktų tiekėja Lietuvoje. Pagal pareiškėjo (2000 m. sausio 27 d. raštas Nr. 00-27/16) ir Statistikos departamento (2000 m. vasario 14 d. raštas Nr. 212-29-62) pateiktus duomenis 1997 m. AB „Mažeikių nafta“ rinkos dalis benzino A-80 rinkoje buvo apie 91 proc., benzino A-92, A-95, A-98 - 67 proc., dyzelinio kuro rinkoje - 89 proc., 1998 m. - atitinkamai apie 95 proc., 76 proc. ir 89 proc., o 1999 m. benzino A-80 rinkoje - apie 98 proc., benzino A-92, A-95, A-98 rinkoje - apie 80 proc. ir dyzelinio kuro rinkoje - 94 proc. Tyrimo byloje esantys duomenys rodo, kad naftos produktų importas į Lietuvą nuolat mažėjo. Visos šios aplinkybės rodo, kad AB „Mažeikių nafta“ užimama rinkos dalis yra santykinai didelė ir stabili, o tai, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta dominavimo prezumpcija, leidžia daryti išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“ užima dominuojančią padėtį nacionalinėse benzino A-80, benzino A-92, A-95, A-98 ir dyzelinio kuro rinkose. Bendrovės rinkos dalis yra stabili ir sudaro 70-80 proc. Konkurencijos tarybos nuomone, esant tokiai didelei ir stabiliai rinkos daliai, kiti dominavimo vertinimo kriterijai iš esmės yra nebereikšmingi.

2.5. Konkurencijos taryba, nustatydama, ar AB „Mažeikių nafta“ užima dominuojančią padėtį, nepaisant didelės ir stabilios ūkio subjekto užimamos rinkos dalies, papildomai atsižvelgė į įėjimo į rinką kliūtis: griežtesnių prekybos taisyklių naftos produktais įvedimą, muitinio įvertinimo kainų nustatymą muito naftos produktams (įvedimą ir jo laipsnišką didinimą), AB „Mažeikių nafta“ finansinius resursus, gamybinius pajėgumus, kurie, atsakovo nuomone, patvirtina tai, kad bendrovė užima dominuojančią padėtį rinkoje. Atsakovas pažymi, kad įėjimo į rinką kliūtys nagrinėtinos, siekiant įvertinti potencialią konkurenciją. Nepaisant to, kad vertikaliai integruoti gigantai Shell, Statoil, Neste, Lukoil realiai Lietuvoje, t.y. yra realūs konkurentai, daugelis iš jų perka benziną iš AB „Mažeikių nafta“, o ne importuoja jį iš kitų valstybių. Jeigu realūs konkurentai nedidina savo rinkos dalių, tai nėra pagrindo nagrinėti potencialių konkurentų įėjimo į rinką galimybes.

3. AB „Mažeikių nafta“ yra dominuojantis ūkio subjektas atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis numato draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Šiame straipsnyje nustatytas draudimas yra labai platus ir apima visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Vienas iš veiksmų, draudžiamų Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje, kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, yra nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymas atskiriems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Tokių nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymas laikomas priešingu teisei veiksmu.

Kaltė administracinėje teisėje suprantama kaip administracinio teisės pažeidimo padarymas tyčia arba dėl neatsargumo. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo sudėtis nenurodo kaltės formos, todėl administraciniu teisės pažeidimu laikomas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo padarytas veiksmas. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo atliko priešingus teisei veiksmus, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą. Kaip buvo minėta, Konkurencijos įstatymas draudžia dominuojančiam ūkio subjektui taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Tyrimo metu buvo išnagrinėtos sutartys, pagal kurias 1999 m. Lietuvoje AB „Mažeikių nafta“ pardavė apie 95 proc. benzino ir dyzelinio kuro. Analizuojamosios sutartys yra panašaus pobūdžio, nes sudarytos naftos produktų tiekėjo - AB „Mažeikių nafta“ - ir jos klientų (pirkėjų), užsiimančių naftos produktų prekyba, ir liečia naftos produktų pirkimo sąlygas. AB „Mažeikių nafta“ pirkėjai - naftos produktų prekyba besiverčiančios įmonės. Šie ūkio subjektai vienoje ir toje pačioje rinkoje, todėl turi būti laikomi konkurentais. Taigi analizuojamosios sutartys yra panašaus pobūdžio sutartys, sudarytos su atskirais ūkio subjektais, konkuruojančiais tarpusavyje. Konkurencijos taryba sutarčių nuostatas laiko diskriminacinėmis, kai vienam pirkėjui teikiamos ekonomiškai nepagrįstos privilegijos ar lengvatos kito atžvilgiu, jei dėl tos priežasties šie pirkėjai gali atsidurti skirtingose konkurencijos sąlygose. AB „Mažeikių nafta“ teikiamos nuolaidos ir kitos sutarties sąlygos nebuvo siejamos su prekių pardavimo kiekiais ar kitais aiškiai įvardytais pagrįstais ekonominiais kriterijais. Diskriminacinės sutarčių nuostatos turėjo poveikį konkurencijai ir sudarė AB „Mažeikių nafta“ pirkėjams - konkuruojantiems ūkio subjektams - nevienodas konkurencijos ir veikimo rinkoje sąlygas: įmonių, kurios gavo nuolaidas, pirkimai labai išaugo ir 1999 m. sudarė didžiąją bendrovės pardavimų dalį, o bendrovių, kurioms 1999 m. pagal sutartis nebuvo taikomos 60 Lt už toną nuolaidos, pirkimų apimtys labai sumažėjo.

4. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimu, galima teigti, kad Konkurencijos taryba neturėjo teisės taikyti Konkurencijos įstatyme numatytų sankcijų AB „Mažeikių nafta“ už veiksmus, atliktus iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų, t.y. iki 1999 m. spalio 29 d. Kartu galima teigti, kad jokia Reorganizavimo įstatymo teisės norma nebuvo ribojama Konkurencijos tarybos teisė taikyti sankcijas AB „Mažeikių nafta“ už veiksmus, atliktus po to, kai strateginis investuotojas įsigijo akcijų, t.y. po 1999 m. spalio 29 d. Konkurencijos tarybos tyrimo dėl AB „Mažeikių nafta“ Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo laikotarpis apėmė ir tą laikotarpį, kuriuo bendrovei Reorganizavimo įstatymu buvo suteiktas „imunitetas“, t.y. apėmė laikotarpį, už kurį bendrovei negalėjo būti taikomos sankcijos. Tačiau tokia Reorganizavimo įstatymo interpretacija paaiškėjo tik po Konstitucinio Teismo sprendimo. Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą ir taikydama Konkurencijos įstatymą, buvo įsitikinusi, kad Konkurencijos tarybos nutarimas skirti baudą AB „Mažeikių nafta“ už Konkurencijos įstatymo pažeidimus negali būti laikomas papildomu reikalavimu, nes buvo priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, kurios galiojo tiek iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų, tiek ir po to. Konstituciniam Teismui pasisakius dėl Reorganizavimo įstatymo nuostatos turinio, paaiškėjo, kad už tam tikru laikotarpiu atliktus AB „Mažeikių nafta“ veiksmus Konkurencijos taryba negalėjo kelti reikalavimų dėl Konkurencijos įstatymo laikymosi. Tačiau toks Konstitucinio Teismo sprendimas nėra pagrindas naikinti Konkurencijos tarybos nutarimą dėl dviejų pagrindinių priežasčių: teismo sprendimas panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą remiantis įstatymu, kuris prieštarauja Konstitucijai, būtų antikonstitucinis; Konkurencijos tarybos nustatyti AB „Mažeikių nafta“ veiksmai, pažeidžiantys Konkurencijos įstatymą, buvo atliekami ir po Reorganizavimo įstatyme numatytos datos, t.y. laikotarpiu, kuriuo Reorganizavimo įstatymas nedraudė Konkurencijos tarybai kelti reikalavimus AB „Mažeikių nafta“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BU AB „Klevo lapas“ palaikė atsakovo poziciją ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas - teisėtas ir pagrįstas. Jis, kaip didmenininkas, buvo saistomas galutinio vartotojo poreikių, todėl suskystintos dujos nebuvo tinkamas benzino pakaitalas, nes buvo būtent benzino paklausa. Konstitucinio Teismo nutarimas gali turėti įtakos tik paskirtosios baudos dydžiui, nes pareiškėjas diskriminavo didmenininkus ir po 1999 m. spalio 29 d., kai strateginis investuotojas įsigijo pareiškėjo akcijų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, pagrįstai vadovavosi Konkurencijos įstatymu Nr. VIII-1099, įsigaliojusiu 1999 m. rugsėjo 2 d., nes, pareiškėjui vykdant atsakovo nurodytas sutartis, kuriose pirkėjams numatytos nevienodos (diskriminacinės) nuolaidos bei kitos pirkimo sąlygos, šios įstatymo normos jau galiojo. Pareiškėjo veiksmai buvo tęstiniai. Įsigaliojus minėtam Konkurencijos įstatymui, diskriminacinės sutarčių nuostatos nebuvo pakeistos, t.y. sutartys buvo vykdomos, naftos produktai buvo parduodami su nevienodomis (diskriminacinėmis) nuolaidomis bei kitomis nevienodomis sąlygomis.

Teismo nuomone, atsakovas teisingai nustatė prekių rinką, nes automobilių dujos, pirkėjų požiūriu, negali būti laikomos tinkamu benzino pakaitalu, nes tam pirkėjas turi įsirengti automobilyje dujų įrangą, o tai susiję su gana didelėmis papildomomis išlaidomis. Be to, teismo nuomone, skiriasi dujų ir benzino kaina, tačiau, nors dujos yra gerokai pigesnės ir investicijos į dujų įrangą turi greitai atsipirkti, benziną vartoti neatsisakoma tokiu mastu, kad būtų galima daryti išvadą, jog pirkėjo požiūriuautomobilių dujos pagal savybes prilygsta benzinui (įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Konkurencijos taryba pagrįstai laikė pirkėjais galutinius vartotojus, nes, teismo nuomone, akivaizdu, jog naftos produktų prekybos didmenininkas yra saistomas galutinio vartotojo poreikių, t.y. paklausos.

Geografinės rinkos (geografinės teritorijos) apibrėžimas nacionaline rinka teismo pripažintas pagrįstu, nes pareiškėjas vienintelis Lietuvos Respublikoje gamina naftos produktus, ir jo naudojama naftos produktų nustatymo formulė sudaryta taip, kad vežti benziną bei dyzelinį kurą iš Vakarų Europos nėra ekonomiškai naudinga dėl transportavimo išlaidų, o importas iš Rusijos ribojamas kitomis atsakovo įvardytomis kliūtimis. Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas patvirtino, kad pareiškėjo dalis nacionalinėse benzino A-80, benzino A-92, A-95, A-98 ir dyzelinio kuro rinkose yra 70-80 proc., todėl atsakovas, teismo nuomone, pagrįstai pripažino pareiškėjo padėtį rinkoje dominuojančia.

Pareiškėjo su UAB „Takrijas“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, UAB „Lukoil Baltija servisas“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Klevo lapas“, UAB „Vaizga“, G. Jurėno firma „Ksilenas“ bei kitos 1999 metais sudarytos sutartys yra panašaus pobūdžio - tai naftos produktų pirkimas-pardavimas kiekiais, būdingais didmeninei prekybai. Be to, kai kuriose sutartyse susitarta dėl praktiškai panašių naftos produktų kiekių pardavimo per mėnesį. Teismas pažymėjo, kad įstatymas nereikalauja visų sutarties sąlygų panašumo ar vienodumo, o tik reikalauja, kad jos būtų panašaus pobūdžio.

Pareiškėjo 1999 m. kovo 15 d. įsakyme Nr. 109 „Dėl papildomų priemonių rinkos dalies padidinimui“ nurodytas tikslas - rinkos dalies padidinimas Lietuvoje ir siekis sumažinti importo apimtis. Šio įsakymo 2 punkte buvo numatyta „sudaryti metines sutartis su šio įsakymo 1 punkte nurodytomis įmonėmis, nustatant šias sąlygas: produktų pardavimo kainas nustatyti su pastovia „premija/nuolaida“ remiantis pasaulinėmis kainomis, spausdinamomis PLATT’S kainų biuleteniuose; numatyti sutarčių sąlygose, kad kainų „premijos/nuolaidos“ taikomos tik šio įsakymo 1 punkte nurodytoms įmonėms, neimportuojančioms naftos produktų į Lietuvos Respubliką. Sutarties galiojimo laikotarpiu įmonei, pradėjusiai importuoti naftos produktus į Lietuvos Respubliką, kainų „nuolaidos/premijos“ nebetaikomos; įpareigoti nupirkti sutarties sąlygose nurodytus naftos produktų kiekius, už nevykdymą nustatant sankcijas“. Tokias įsakymo nuostatas teismas įvertino kaip pareiškėjo, dominuojančią padėtį užimančio subjekto, siekimą piktnaudžiauti šia padėtimi, nes, pasinaudodamas savo dominavimu, pareiškėjas siekė nepagrįstai varžyti kitų ūkio subjektų veiklą - naftos produktų importą, o tai pažeidžia ir vartotojų interesus, nes mažesnė importo apimtis mažiau turi įtakos pareiškėjo naftos produktų kainai. Įsakymas buvo įgyvendintas sutartyse su UAB „Takrijas“, UAB „Lukoil Baltija“, susiejant nuolaidas su benzino ir dyzelinio kuro neimportavimu į Lietuvą. Kadangi minėtos įsakymo nuostatos taip pat buvo įgyvendintos sudarinėjant ir kitas 1999 metų sutartis bei jas vykdant, tai šiais veiksmais, teismo nuomone, buvo pažeidžiamos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatos, nes vieniems ūkio subjektams (UAB „Takrijas“) sutartyse buvo numatyta 60 Lt nuolaida tonai naftos produkto, o kitiems (UAB „Klevo lapas“, UAB „Vaizga“, firma „Ksilenas“) tokios nuolaidos iš viso nenumatytos, nors perkamas produktų kiekis per mėnesį buvo vienodas - 5000 tonų. Pastariesiems ūkio subjektams taip pat galiojo sutarties nuostata dėl 40 000 Lt netesybų, neįvykdžius įsipareigojimo išvežti per mėnesį 5000 (+/- 10 proc.) tonų naftos produktų, o UAB „Takrijas“ tokios netesybos nenumatytos. Teismas pripažino tokias sutarčių sąlygas diskriminacinėmis, nes vieniems ūkio subjektams be objektyvaus pagrindo suteikiamos geresnės pirkimo sąlygos. Konstatavęs įstatymo pažeidimą bei atsižvelgęs į pažeidimo apimtį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai paskirta maksimali bauda.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio l dalies nuostata, netaikė Reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (1999 m. spalio 5 d. įstatymo Nr. VIII-1343 redakcija) nuostatos, kad „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio l dalies l punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ atsakovas po 1999 m. spalio 29 d. negalėjo kelti papildomų reikalavimų pareiškėjui dėl veiksmų, atliktų iki 1999 m. spalio 29 d. (kai buvo įsigytos pareiškėjo akcijos) dėl jos pripažinimo prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas), ir atsakovo veiksmus pripažino teisėtais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują - jo skundą tenkinti. Apelianto teigimu, teismo sprendimas neteisingas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netaikė tų normų, kurias reikėjo taikyti. Nesutikdamas su sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo skundo pirmosios instancijos teismui motyvus ir papildomai nurodė, kad sutarčių, sudarytų su įvairiais ūkio subjektais, negalima laikyti panašiomis, o jose esančių sąlygų - diskriminacinėmis, nes pirkėjo, turinčio milijoninius įsiskolinimus, negalima prilyginti laiku atsiskaitančioms įmonėms. Teismo sprendime yra nagrinėjamas AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 109 „Dėl papildomų priemonių rinkos dalies padidinimui“. Tuo tarpu UAB „Klevo lapas” skola bendrovei „Mažeikių nafta“ susidarė 1997-1998 metais, tai patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2000 m. gegužės 31 d. sprendimas, kuriame nurodoma, kad UAB „Klevo lapas“ atstovai dėl skolos išieškojimo prašė taikyti ieškininę senatį. Taigi, pareiškėjo nuomone, UAB „Klevo lapas“ pats pripažįsta, kad skola susidarė iki 1999 metų, todėl pareiškėjo generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 109 UAB „Klevo lapas“ ūkinei-finansinei veiklai jokios įtakos neturėjo. Kaip nurodoma UAB „Klevo lapas“ 1999 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. 433 AB „Mažeikių nafta“ direktoriui, 1999 m. kovo mėnesio pradžioje AB „Mažeikių nafta“ Marketingo skyriaus darbuotojai jiems pranešė, kad bendrovė su UAB „Klevo lapas“ sutiktų pasirašyti naują sutartį, kuri suteiktų palankesnes sąlygas ir didesnes kainų nuolaidas perkamai produkcijai, jeigu būtų grąžintos bendrovės apyvartinės lėšos, t.y. skola. Tačiau, kaip nurodoma Šiaulių apygardos teismo 2000 m. gegužės 31 d. sprendime, sutarčių, sudarytų su AB „Mažeikių nafta“, UAB „Klevo lapas“ nevykdė ir už gautą produkciją neapmokėjo. Dėl šios priežasties 1999 m. birželio mėnesį šiai bendrovei buvo nutrauktas naftos produktų pardavimas. Pareiškėjo nuomone, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Klevo lapas“, nors ir negavo konkrečios nuolaidos, tačiau jai buvo suteikti ilgesni negu kitiems subjektams atsiskaitymų už naftos produktus terminai, tai ekonomine prasme prilyginama nuolaidai. 1998 m. gruodžio 29 d. sutartimi Nr. 99-47B buvo susitarta, kad ši bendrovė privalo atsiskaityti už produkciją per 60 dienų. Tuo tarpu kitų naftos produktais prekiavusių įmonių atsiskaitymo terminai nebuvo ilgesni nei 30 dienų, be to, už dalį produkcijos kitos įmonės turėjo sumokėti iš anksto. Faktiškai UAB „Klevo lapas“ už gautą produkciją atsiskaitydavo pavėluotai, t.y. per 90 dienų, ir už tai AB „Mažeikių nafta“ jai jokių sankcijų netaikė, todėl laikytina, kad UAB „Klevo lapas“ kitų bendrovių atžvilgiu turėjo išskirtines palankias sąlygas, nes pareiškėjas visiškai kreditavo šią bendrovę, pardavusią pareiškėjo produkciją ir negrąžinusią dalies pinigų (daugiau kaip 5 mln. Lt). Tiek Konkurencijos tarybos, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad UAB „Klevo lapas“ buvo diskriminuojama, pareiškėjo manymu, - nepagrįstos, o įrodymų, kad AB „Mažeikių nafta“ veiksmai būtų pažeidę kitų ginčijamame Konkurencijos tarybos nutarime minimų ūkio subjektų interesus, ribojo ar galėjo riboti konkurenciją, - nepateikiama.

Taip pat apeliantas pažymėjo, kad skundžiamame 2003 m. balandžio 23 d. teismo sprendime neteisingai nurodomos faktinės bylos aplinkybės, todėl ir teismo išvados - neteisingos. Teismo lyginamos sutartys nėra panašios, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktas, nes sutarčių panašumą lemia ne sutarties šalys ir objektas, bet objektyvūs kriterijai: perkamos produkcijos kiekiai, atsiskaitymo terminai, sutarčių sudarymo datos ir pan. Tais atvejais, kada šie objektyvūs kriterijai yra skirtingi, gali būti skirtingos ir kitos atitinkamų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos (pvz., nuolaidų dydžiai). Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada dėl nagrinėjamųjų sutarčių panašumo padaryta neįvertinus esminių ekonominių sutarčių skirtumų. Apelianto teigimu, neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirkėjo požiūriu automobilių dujos pagal savybes negali prilygti benzinui, nes byloje nėra medžiagos, įrodančios, kad atsakovas tyrė pirkėjų požiūrį į benzino ir dujų pakeičiamumą. Nebuvo tirtas benzino ir dujų kryžminis paklausos elastingumas, t.y. santykis tarp dujų paklausos procentinio pokyčio ir benzino kainos procentinio pokyčio. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad prekių pakeičiamumas ir paklausos elastingumas yra ne hipotetinės kategorijos, bet objektyvūs veiksniai, atspindintys objektyviai pasireiškiančias pirkėjų elgesio tendencijas. Konkurencijos taryba netyrė, kaip reaguoja pirkėjai į benzino kainų padidėjimą ir kaip dėl to kinta dujų paklausa. Teismo sprendime pakartojamas Konkurencijos tarybos argumentas, jog dujos yra netinkamas benzino pakaitalas dėl to, kad dujų įrangos įrengimas reikalauja didelių investicijų, yra paneigiamas to paties teismo sprendimo kitame sakinyje, nurodant, jog dėl kainų skirtumo dujų įrangos instaliavimas turėtų greitai atsipirkti. Kitas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog „nuo benzino vartojimo nėra atsisakoma tokiu mastu (pastaba: iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiu mastu turi būti atsisakoma nuo benzino, kad dujos būtų pripažintos tinkamu pakaitalu), kad būtų galima daryti išvadą, jog pirkėjo požiūriu automobilinės dujos pagal savybes prilygsta benzinui“ nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada dėl Konkurencijos tarybos pateikto geografinės rinkos (geografinės teritorijos) apibrėžimo pagrįstumo, apelianto teigimu, neatitinka bylos aplinkybių ir galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ta aplinkybė, kad AB „Mažeikių nafta“ yra vienintelis naftos produktų gamintojas Lietuvoje, nėra pagrindas sutapatinti geografinę prekės rinką su nacionaline Lietuvos rinka, nes bendrovė yra vienintelis tokių produktų gamintojas ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Teismo argumentas, kad įvežti benziną ir dyzelinį kurą iš Vakarų Europos nėra naudinga dėl transportavimo išlaidų, - nepagrįstas bylos medžiaga. Apeliantas mano, kad, atvirkščiai, pačiame Konkurencijos tarybos nutarime yra nurodoma, jog „transporto išlaidos benzino savikainoje yra nežymios“ (nutarimo l p. „Dėl atitinkamos rinkos“ 5 pastraipa). Konkurencijos tarybos nutarime įvardytas barjeras (muitai) taikomas tik importui iš Rusijos ir Baltarusijos. Tačiau net ir su 15 proc. muito antkainiu rusiškų ir baltarusiškų naftos produktų kaina buvo artima lietuviškų naftos produktų kainai, dėl ko lietuviškų ir rusiškų bei baltarusiškų naftos produktų konkurencija buvo paremta gamybos ir rinkodaros efektyvumu. Be to, importo muitai netaikomi naftos produktams, importuojamiems iš šalių, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis. Tarp tokių yra ir Lietuvos kaimynės: Latvija, Estija, Lenkija, Norvegija ir Suomija. Konkurencijos taryba savo pranešime dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksnių atitikties Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 9 straipsnio l dalies 3 ir 4 punktams taip pat pažymi, kad naftos produktai dažniausiai importuojami per Lietuvos-Latvijos sieną, o pagrindiniai eksportuotojai yra Latvija, Lenkija, Norvegija, Suomija (t.y. šalys, iš kurių naftos produktų importui netaikomi muito mokesčiai). Vadinasi, pareiškėjo nuomone, AB „Mažeikių nafta“ kainodara yra pagrįsta potencialia konkurentų pasiūla, todėl ji neturėjo ir neturi galimybės vienašališkai, neatsižvelgdama į pasiūlą, nulemti parduodamų naftos produktų kainų ar kitaip riboti konkurenciją. Tai, palyginus nedideles importo iš užsienio apimtis, lėmė ne dirbtinai sukurti barjerai, bet AB „Mažeikių nafta“ kainodara, tai reiškia, kad faktiškai AB „Mažeikių nafta“ konkuruoja su užsienio naftos produktų gamintojais ir, nustatydama savo produktų kainą, įvertina potencialią užsienio naftos produktų gamintojų pasiūlą.

Apeliantas taip pat nurodo, jo manymu, esminę šiai bylai aplinkybę, kurios neįvertino nei Konkurencijos taryba, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 punktas dominuojančią padėtį apibrėžia kaip ūkio subjekto padėtį atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Ekonominiu požiūriu dominavimas reiškia tokią rinkos galią, kurią turintis ūkio subjektas gali, konkurencijos iš kitų ūkio subjektų nevaržomas, riboti produkcijos gamybą (pasiūlą), kartu pakeldamas kainą. Konkurencijos tarybos ir teismo analizė susivedė tik į AB „Mažeikių nafta“ tariamai užimamos rinkos dalies procento konstatavimą, tačiau nebuvo atsižvelgta, ar tikrai AB „Mažeikių nafta“ užima atitinkamoje rinkoje tokią išskirtinę padėtį (nors apeliantas pateikė pakankamai priešingų įrodymų). Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytas faktas, jog AB „Mažeikių nafta“ kainodarą lemia potenciali konkurentų pasiūla, leidžia apeliantui daryti išvadą, kad pareiškėjas neturi galimybės daryti vienpusės lemiamos įtakos atitinkamoje rinkoje. Iš to darytina ir kita išvada - Vilniaus apygardos administracinio teismo išvados nepagrįstos ekonomine logika. Teismas nevertino kartu su apelianto skundu pateiktų įrodymų: AB „Mažeikių nafta“ geografinis eksporto pasiskirstymo, naftos perdirbimo įmonių, esančių geografinėje rinkoje, sąrašo. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neišskyrė tų aplinkybių, kuriomis grindžiamas tariamai padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, iš tų aplinkybių, kurios netraktuojamos kaip įstatymo pažeidimas. Teismas sprendime šiuo klausimu motyvų nepateikė. Apelianto nuomone, Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik šio tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Apeliantas nubaustas už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimus, kai nutarimo konstatuojamojoje dalyje nagrinėjami ne tik įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto, bet ir 4 punkto nuostatų neva padaryti pažeidimai ir faktinės aplinkybės, todėl visiškai neaišku, kokias įstatymo nuostatas pažeidė AB „Mažeikių nafta“. Jeigu buvo pažeistas tik įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktas, tai kyla klausimas, kodėl rašoma ir apie įstatymo 9 straipsnio l dalies 4 punkto pažeidimus, kurių iš tikrųjų nebuvo. Jeigu iš nutarimo būtų eliminuotos Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 4 punkto nurodytų neva padarytų pažeidimų aplinkybės, turbūt neliktų ir įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimo aplinkybių. Tai, apelianto nuomone, principinis klausimas, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė. Teismas neturėjo teisės patraukti UAB „Klevo lapas“ trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes ši bendrovė su byla nesusijusi. Įtraukiant vieną asmenį trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismas privalėjo patraukti ir kitas Konkurencijos tarybos nutarime nurodytas bendroves, nes atsakovas įpareigojo AB „Mažeikių nafta“ imtis veiksmų (konkrečiai nenurodydama, kokių) ne tik UAB „Klevo lapas“, bet ir kitų nutarime minimų bendrovių atžvilgiu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl 1998 m. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta”, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo aiškinimo ir atsakovo, t.y. Konkurencijos tarybos, veiksmų teisėtumo. Teismas šiuo metu neturėtų taikyti Reorganizavimo įstatymo nuostatų, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau teismo išvada, kad atsakovo veiksmai laikytini teisėtais, prilygsta išvadai, kad valstybinės institucijos gali apskritai nesilaikyti arba nevykdyti įstatymų.

Atsakovas Konkurencijos taryba su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašo jį atmesti. Atsakovo nuomone:

1. Apeliantas pateikia tam tikrus UAB „Klevo lapas“ finansinę būklę apibūdinančius rodiklius, kurie nėra susiję su Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimu, Konkurencijos tarybos vykdomomis funkcijomis, ir šie rodikliai neturėtų būti pripažinti turinčiais ryšį su byla.

2. Panašaus pobūdžio sutartyje UAB „Klevo lapas“ suteikti ilgesni atsiskaitymo terminai nereiškia, kad dėl to šis ūkio subjektas nediskriminuojamas. Diskriminacinis sutarčių pobūdis akivaizdžiai pasireiškia tuo, kad vieniems ūkio subjektams, perkant vienodą naftos produktų kiekį, buvo taikoma 60 Lt už toną „premija/nuolaida“, o kitiems, įskaitant ir UAB „Klevo lapas“ - netaikyta.

3. Pareiškėjo teiginys, kad sutartys su minėtais ūkio subjektais buvo pasirašytos iki naujojo Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) įsigaliojimo, todėl šis įstatymas negalėjo būti taikomas, - nepagrįstas, nes AB „Mažeikių nafta“ padarytas pažeidimas yra tęstinis. Ūkio subjektas, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu. Kadangi įsigaliojus naujajam Konkurencijos įstatymui teisės pažeidimas buvo tęsiamas, Konkurencijos taryba vertino AB „Mažeikių nafta“ veiksmus pagal naująjį Konkurencijos įstatymą.

4. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Konkurencijos taryba ir Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė neteisingą išvadą, kad dujos ir benzinas nėra tinkami pakaitalai. Šalia kitų skundžiamame nutarime bei kitoje teismui pateiktoje medžiagoje esančių argumentų atsakovas pabrėžė, kad dujoms naudoti būtinos dujų įrangos įrengimas, reikalaujantis gana dideliųinvesticijų, greitai atsiperka tik tiems vartotojams, kurie transporto priemone naudojasi nuolat arba kaip darbo priemone. Taip pat yra tam tikros dujų ir benzino savybės, dėl kurių jie nėra tinkami vienas kito pakaitalai: didesnės kuro sąnaudos, variklio galios sumažėjimas ir pan. Be to, dujomis prekiaujama ne visose degalinėse. Visa tai tik patvirtina tą faktą, kad nėra masiškai atsisakoma nuo benzino naudojimo ir įrengiama dujų įranga, o dujos ir benzinas pirkėjo požiūriu nėra tinkami pakaitalai.

5. Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentas, jog įvežti benziną ir dyzelinį kurą iš Vakarų Europos nėra naudinga dėl transportavimo išlaidų, nepagrįstas byloje esančia medžiaga. Klaidinga ir tai, kad Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarime Nr. 1l/b nurodoma, jog „transporto išlaidos benzino savikainoje yra nežymios“. Minėtame sakinyje Konkurencijos taryba pasisako dėl pirkėjų, kurie, būdami įvairiose Lietuvos teritorijose, nepatiria kliūčių pirkdami ar pristatydami naftos produktus į bet kurią šalies teritoriją. Kitaip tariant, transporto išlaidos benzino savikainoje sudaro nežymią dalį tik tais atvejais, kada produktas gabenamas trumpais atstumais, šalies viduje.

6. Pareiškėjo teiginys, kad Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte įtvirtintas įpareigojimas yra nekonkretus ir praktiškai neįgyvendinamas, - nepagrįstas. Konstatuojamojoje nutarimo dalyje Konkurencijos taryba aiškiai įvardija, kas laikytina Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimu - panašaus pobūdžio sutarčių su bendrovėmis pasirašymas, nustatant joms nevienodas (diskriminacines) nuolaidas bei kitas pirkimo sąlygas. Taigi įpareigojimas nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punkto pažeidimą gali būti suprantamas tik kaip įpareigojimas eliminuoti identifikuotas konkurenciją ribojančias sutarčių nuostatas. Konkurencijos taryba nenustatė, kokiu būdu AB „Mažeikių nafta“ privalo tai padaryti - pripažinti minėtas sutarčių nuostatas negaliojančiomis ir toliau vykdyti sudarytas sutartis ar nutraukti sutartis ir sudaryti naujas, nes toks detalus reglamentavimas nepagrįstai ribotų ūkio subjekto veiklos laisvę. AB „Mažeikių nafta“ gali laisvai pasirinkti nutarimo įvykdymo būdą.

7. Teismas pagrįstai įtraukė UAB „Klevo lapas“ trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kadangi tyrimas buvo pradėtas būtent pagal šio ūkio subjekto pareiškimą, o teismo sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos tolesniam pažeistų ūkio subjekto teisių gynimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutuojanti UAB „Klevo lapas“ atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir palaiko atsakovo poziciją. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išvados dėl AB „Mažeikių nafta“ dominavimo rinkoje geografine prasme yra pagrįstos, nes naftos produktų pirkėjai didmenininkai neturėjo galimybės pasirinkti kuro įsigijimo būdo adekvačiomis sąlygomis iš kitų naftos produktų pardavėjų. Lietuvoje toks pardavėjas yra vienas - AB „Mažeikių nafta“. Naftos produktų įsigijimas iš užsienio šalyse esančių pardavėjų apribotas kelių veiksnių: perkant naftos produktus iš Rytų valstybių taikomas 15 proc. dydžio importo muitas (1999 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 641), perkant naftos produktus iš Vakarų valstybių, atsiranda papildomų išlaidų, susijusių su produktų transportavimu. Dėl šių išlaidų naftos produktų kaina tampa pernelyg didelė, negalinti konkuruoti su AB „Mažeikių nafta“ parduodamo kuro kainomis.

Apeliacinės instancijos teisme šalių atstovai palaikė savo pozicijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nėra. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 str.).

Apelianto manymu, Konkurencijos taryba, priimdama skundžiamą nutarimą, pažeidė tuo metu galiojančią Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatą, draudžiančią valstybės institucijai kelti papildomus reikalavimus dėl AB „Mažeikių nafta“ veiklos ar neveikimo iki 1999 m. spalio 29 d. (Konkurencijos taryba tyrimą atliko už 1997-1999 metų laikotarpį). Ši įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimu, todėl negali būti taikoma tik nuo šio nutarimo paskelbimo dienos (Konstitucijos 107 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

1999 m. spalio 5 d. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotekis“ reorganizavimo įstatymo (toliau - Reorganizavimo įstatymas) 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl AB „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“. Pagal šią nuostatą valstybės institucijos negalėjo kelti papildomų reikalavimų bendrovei po 1999 m. spalio 29 d., t.y. po to, kai strateginis investuotojas įsigijo akcijų, dėl šios bendrovės veiklos iki 1999 m. spalio 29 d. Skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl AB „Mažeikių nafta“ veiklos per 1997-1999 metus (t.y. iki minėtoje įstatymo nuostatoje nurodyto įvykio), priimtas 2000 m. liepos 10 d., t.y. po to įvykio, kuriuo įstatymas apribojo valstybės institucijos tirti bendrovės veiklą iki 1999 m. spalio 29 d. Skundžiamu nutarimu buvo įvertinta AB „Mažeikių nafta“ veikla per 1997-1999 metus, nubaudžiant ją už Konkurencijos įstatymo pažeidimus ir įpareigojant juos pašalinti. Šios aplinkybės įgalina daryti prielaidą, kad pagal 1999 m. spalio 5 d. Reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo minėtas nuostatas Konkurencijos taryba po 1999 m. spalio 29 d. negalėjo kelti papildomų reikalavimų AB „Mažeikių nafta“ dėl šios bendrovės veiklos iki minėtos datos, todėl šiuo aspektu kyla skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo klausimas. Sprendžiant tai, būtina įvertinti 1999 m. spalio 5 d. Reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo galiojimo aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimu minėta įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Konstitucijoje įtvirtintas bendras Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriais teisės aktas pripažįstamas antikonstituciniu, sukeliamų teisinių padarinių tokio teisės akto atžvilgiu principas. Tačiau pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Šių teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas teisės aktą pripažįsta antikonstituciniu, išnagrinėjęs bylą pagal teismo, suabejojusio tokio akto, taikytino individualioje byloje, teisėtumu, prašymą, teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir spręsdamas ginčą teisiniams santykiams, iš kurių kils ginčas, antikonstitucinio teisės akto taikyti negali. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas priimtas išnagrinėjus Vilniaus administracinio teismo 2001 m. birželio 18 d. prašymą dėl Reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai. Su prašymu į Konstitucinį Teismą Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi būtent šioje administracinėje byloje, 2001 m. birželio 18 d. nutartimi ( T.1, b.l. 249), sustabdęs bylos nagrinėjimą, todėl šioje administracinėje byloje, sprendžiant skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumą, Reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostata, draudžianti valstybės institucijai kelti papildomus reikalavimus dėl AB „Mažeikių nafta“ veiklos ar neveikimo iki 1999 m. spalio 29 d., negali būti taikoma.

Kolegija pripažįsta, kad ir pirmosios instancijos teismas, ir konkurencijos tarnyba tinkamai taikė Konkurencijos įstatymą laiko atžvilgiu. Nors pagal bendrą principą įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, jeigu pačiame akte nenurodyta kitaip, tačiau neretai iš teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ūkio subjektų privatinės nuosavybės teisės reguliavimo srityje, susiformuoja ir viešosios teisės reguliuojami santykiai. Tarp pareiškėjo ir sutartyse minimų ūkio subjektų susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, reglamentuojami privatinės teisės normų, tačiau šių santykių šalių teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms reikšmingos ir konkurenciją reglamentuojančios normos, įtvirtintos Konkurencijos įstatyme. Taigi pareiškėjo sudarytos su atitinkamais ūkio subjektais ir atsakovo tirtos sutarys patenka ne tik į privatinės teisės, bet ir į viešosios teisės reguliuojamą sritį. Nors teisės ir pareigos kyla iš sutarties, sudarytos galiojant senajai Konkurencijos įstatymo (1992 m. rugsėjo 15 d.) redakcijai, tačiau sutarčių realizavimas, jose numatytų sąlygų įgyvendinimas tęsėsi ir įsigaliojus naujajai Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d.) redakcijai, todėl Konkurencijos tarnyba, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydama valstybinę Konkurencijos įstatymo priežiūros funkciją, turėjo pareigą tirti pareiškėjo sudarytų sandorių, vykdomų jau galiojant naujajam Konkurencijos įstatymui, jo normoms, draudžiančioms piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, atlikti kitus konkurenciją ribojančius veiksmus, atitiktį minėto įstatymo nuostatoms. Kolegija konstatuoja, kad atsakovas, tirdamas pareiškėjo veiklą, taikė Konkurencijos įstatymo nuostatas ne atgal, o tiems teisiniams santykiams, kurie vyko įstatymo galiojimo metu, pažeidžiant draudžiančius veiksmus nustačiusias teisės normas.

Dėl AB „Mažeikių nafta“ komercinių paslapčių

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 22 straipsnį, įpareigojantį Konkurencijos tarybą ir darbuotojus saugoti šios įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir draudžiantį be ūkio subjekto sutikimo naudoti tas žinias, nes 2000 m. liepos 10 d. posėdyje dalyvavo ir su visa medžiaga susipažino UAB „Klevo lapas“ atstovai. Tokiu būdu, apelianto manymu, Konkurencijos taryba atskleidė pareiškėjo sudarytų sutarčių su įvairiais ūkio subjektais turinį ir komercines paslaptis. Kolegija nesutinka su šiuo teiginiu. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. posėdžio protokolo, tarybos posėdyje dalyvavo AB „Mažeikių nafta“ atstovai S. Ilakis, G. Raudys, A. Abišala, advokato padėjėjas Š. Keserauskas. Protokole pažymėta, kad Konkurencijos tarybos pirmininkui R. Stanikūnui informavus apie gautą UAB „Klevo lapas“ prašymą leisti posėdyje dalyvauti žiniasklaidos atstovams ir paklausus posėdyje dalyvaujančių UAB „Klevo lapas“ bei AB „Mažeikių nafta“ atstovų, ar nagrinėjant tyrimo medžiagą nebus atskleista ūkio subjektų komercinių paslapčių ir ar gali posėdyje dalyvauti žiniasklaidos atstovai, gauti patvirtinimai, kad medžiaga gali būti nagrinėjama viešai, dalyvaujant žiniasklaidos atstovams. Šios aplinkybės įrodo, kad Konkurencijos taryba nepažeidė Konkurencijos įstatymo 22 straipsnio draudimo be ūkio subjekto sutikimo atskleisti tyrimo metu surinktas žinias.

Dėl AB „Mažeikių nafta“ padaryto pažeidimo kvalifikavimo

Apelianto teigimu, iš skundžiamo nutarimo visiškai neaišku, kokias įstatymo nuostatas pažeidė AB „Mažeikių nafta“. Jeigu buvo pažeistas tik Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktas, tai dėl kokių priežasčių nutarime rašoma apie įstatymo 9 straipsnio l dalies 4 punkto pažeidimus, kurių iš tikrųjų nebuvo. Šis teiginys, kolegijos nuomone, - nepagrįstas. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, įskaitant panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Konstatuojamojoje skundžiamo nutarimo dalyje nurodytos AB „Mažeikių nafta“ sudarytų su įvairiais ūkio subjektais sutarčių nuostatos ir sąlygos, kurių pagrindu Konkurencijos taryba konstatavo minėtą Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Apelianto argumentas, kad nutarime painiojamos Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 punkto nuostatos, yra nepagrįstas, nes jame aiškiai pasisakyta būtent dėl minėto straipsnio 3 punkto pažeidimo.

Apelianto argumentas, kad tiek Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prekės ir geografinę rinką, kolegijos nuomone, taip pat nepagrįstas. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas viena kitos pakaitalas pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Apelianto teigimu, pirkėjo požiūriu automobilių dujos pagal savybes prilygsta benzinui, todėl Konkurencijos taryba, apibrėždama prekės rinka šiuo atveju nepagrįstai eliminavo automobilių dujas. Kaip matyti iš skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo, jos atsiliepimo į skundą ir apeliacinį skundą, Konkurencijos taryba išvadą, jog benzinas ir automobilių dujos nesudaro prekės rinkos, pagrindė pareiškėjo nenuginčytais argumentais, t.y. tuo, kad benzino pakeičiamumas dujomis nėra didelio masto - tokio, kad apribotų AB „Mažeikių nafta“ galią rinkoje, be to, egzistuojantis pastovus žymus benzino ir dujų kainų skirtumas jau parodo, kad šios dvi prekės nėra artimi viena kitos pakaitalai ir negali būti priskirtos vienai ir tai pačiai prekės rinkai. Tas pačias išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas teisingai nustatė prekių rinką, nes automobilių dujos pirkėjų požiūriu negali būti laikomos tinkamu benzino pakaitalu, nes tam pirkėjas turi įsirengti automobilyje dujų įrangą, tai yra susiję su gana didelėmis papildomomis išlaidomis. Be to, skiriasi dujų ir benzino kaina, ir nors dujos yra gerokai pigesnės, investicijos į dujų įrangą turėtų greitai atsipirkti, tačiau nuo benzino vartojimo nėra atsisakoma tokiu mastu, kad būtų galima daryti išvadą, jog pirkėjo požiūriu automobilių dujos pagal savybes prilygsta benzinui. Šių Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisingumą pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė. Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog Konkurencijos tarybos pateiktas „geografinės rinkos (geografinės teritorijos) apibrėžimas nacionaline rinka irgi yra pagrįstas“, apelianto teigimu, neatitinka bylos aplinkybių ir galiojančių teisės aktų reikalavimų. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis geografinę rinką apibrėžia kaip teritoriją, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad geografinė rinka šiuo atveju sutampa su Lietuvos teritorija, kadangi naftos produktus pareiškėjas gamina vienintelis ir jo naudojama naftos produktų (kainos) nustatymo formulė sudaryta taip, kad vežti benziną ir dyzeliną iš Vakarų Europos nėra ekonomiškai naudinga dėl transportavimo išlaidų, o importas iš Rusijos ribojamas kitomis atsakovo įvardytomis kliūtimis, apeliantas neigia, motyvuodamas tuo, kad palyginus nedideles importo iš užsienio apimtis lėmė ne dirbtinai sukurti barjerai, bet AB „Mažeikių nafta“ kainodara, o tai reiškia, kad faktiškai AB „Mažeikių nafta“ konkuruoja su užsienio naftos produktų gamintojais ir, nustatydama savo produktų kainą, įvertina potencialią užsienio naftos produktų gamintojų pasiūlą. Kaip matyti iš įstatyme pateikto geografinės rinkos apibrėžimo, esminis kriterijus, kurio pagrindu atribojama geografinė rinka, yra iš esmės panašios konkurencijos sąlygos tam tikroje teritorijoje. Konkurencijos taryba ir teismas įvardijo konkrečias aplinkybes (importo muitai, transportavimo kaštai ir kt.), kurios įrodo, jog, importuojant naftos produktus iš kitų valstybių, konkurencijos sąlygos iš esmės skiriasi, tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtomis aplinkybėmis pagrįstas Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl geografinės rinkos.

Apeliantas nurodė, jo manymu, esminę šiai bylai aplinkybę, kurios, jo teigimu, neįvertino nei Konkurencijos taryba, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 punktas dominuojančią padėtį apibrėžia kaip ūkio subjekto padėtį atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Ekonominiu požiūriu dominavimas reiškia tokią rinkos galią, kurią turintis ūkio subjektas gali, nevaržomas konkurencijos iš kitų ūkio subjektų, riboti produkcijos gamybą (pasiūlą), kartu pakeldamas kainą. Konkurencijos tarybos ir teismo analizė susivedė tik į AB „Mažeikių nafta“ tariamai užimamos rinkos dalies procento konstatavimą, tačiau nebuvo atsižvelgta, ar tikrai AB „Mažeikių nafta“ užima atitinkamoje rinkoje tokią išskirtinę padėtį (nors apeliantas pateikė pakankamai priešingų įrodymų). Šie apelianto teiginiai nepagrįsti įstatymo nuostatomis, kadangi jis rėmėsi tik Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 punkto dalimi, tačiau šiame punkte nurodyta ir tai, kad „jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų”. Minėtų Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 punkto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad apelianto nurodyti kriterijai, kurie vertintini nustatant, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį rinkoje, yra papildomi ir taikytini tada, kai vienareikšmiškai negalima konstatuoti, jog tam tikras ūkio subjektas užima ne mažiau kaip 40 proc. tam tikros rinkos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo rinkos dalis žymiai viršija 40 proc. rinkos, todėl papildomų kriterijų vertinimas nebuvo reikalingas. Pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 punktą, nustačius didesnę kaip 40 proc. rinkos dalį, dominuojanti padėtis rinkoje yra preziumuojama, „jeigu neįrodoma priešingai“, todėl Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas, nustatę pareiškėjo rinkos dalį, viršijančią 40 proc. rinkos, neprivalėjo įrodinėti kitų dominuojančią padėtį pagrindžiančių aplinkybių.

Apeliantas mano, kad Konkurencijos tarybos tirtose AB „Mažeikių nafta“ su ūkio subjektais sudarytose sutartyse neteisingai nustatytos diskriminacinio pobūdžio sąlygos, nes tokio pobūdžio sąlygos gali būti konstatuojamos tik tais atvejais, kai sutartys yra panašaus pobūdžio, o Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo lyginamos sutartys, apelianto nuomone, nėra panašios, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 3 punktas. Šį teiginį apeliantas grindė tuo, kad sutarčių panašumą lemia ne sutarties šalys ir objektas, bet objektyvūs kriterijai: perkamos produkcijos kiekiai, atsiskaitymo terminai, sutarčių sudarymo datos ir pan. Tais atvejais, kada šie objektyvūs kriterijai yra skirtingi, gali būti skirtingos ir kitos atitinkamų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos. Konkurencijos įstatymas draudimą dominuojančiam ūkio subjektui taikyti diskriminacinio pobūdžio sąlygas sieja ne su analogiškomis sutartimis, o su panašaus pobūdžio sutartimis (įstatymo 9 straipsnio 3 punktas), todėl apelianto teiginys, kad, skiriantis produkcijos kiekiams ar atsiskaitymo terminams, nėra pagrindo taikyti minėto draudimo, yra nepagrįstas, nes tokiu atveju, sutinkant su apelianto pozicija, draudimas galėtų būti taikomas tik esant analogiškoms sutartims. Nagrinėtų sutarčių turinys pagal sutarties rūšį, objektą, prekybos veiklos rūšį leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šios sutartys laikytinos panašaus pobūdžio sutartimis.

Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad iš skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies neaišku, kaip turi būti įvykdyti bendrovei nustatyti įpareigojimai. Nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad AB „Mažeikių nafta“ skiriama 100 000 Lt bauda už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, ir bendrovė įpareigojama nutraukti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą pažeidžiančius veiksmus. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina draudimą ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, įskaitant panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Kadangi skundžiamame nutarime konstatuota, kad AB „Mažeikių nafta“ pažeidė šią normą konkrečiomis sutarčių nuostatomis, tai įpareigojimas nutraukti tokio pobūdžio veiksmus turi būti vienareikšmiškai interpretuojamas kaip įpareigojimas pašalinti konkurenciją ribojančias konkrečiai įvardytas sutarčių nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Gintaras Goda

Aloyzas Kruopys

Nijolė Piškinaitė

Algirdas Taminskas