Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko R.Piličiausko,

kolegijos teisėjų A.Taminsko ir B.Janavičiūtės,

sekretoriaujant A.Macaitytei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. J.Masiokiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms L.Darulienei, D.Stadalnikienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Susisiekimo ministerijos atstovei I.Laurinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gegužės 17 d. sprendimo

nustatė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2000 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 16/b, nustačiusi, kad AB „Lietuvos telekomas“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 punktus, paskyrė AB „Lietuvos telekomas“ 150 000 litų piniginę baudą ir įpareigojo pareiškėją nemontuoti išnuomojamose analoginėse skirtosiose linijose praleidžiamų dažnių juostą ribojančių filtrų. Šį sprendimą Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba priėmė nustačiusi, kad AB „Lietuvos telekomas“ tiesiogiai nesusiduria su konkurencija telekomunikacinių tinklų (linijų), naudojamų balso ir duomenų perdavimui, nuomos rinkoje ir todėl, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d., užima dominuojančią padėtį šioje rinkoje. AB „Lietuvos telekomas“ nuomoja analogines skirtąsias linijas telekomunikacijų paslaugų teikėjams - ūkio subjektams. Nors pagal norminius teisės aktus pirminė analoginės skirtosios linijos naudojimo paskirtis yra balso signalų perdavimas, visos išnuomotos linijos naudojamos išimtinai duomenų perdavimui, kadangi AB „Lietuvos telekomas“ turi bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimo monopolį. AB „Lietuvos telekomas“ priėmė sprendimą naujiems klientams nuomojant analogines skirtąsias linijas, sumontuoti filtrus, kurie apribotų šių linijų praleidžiamų dažnių juostą (AB „Lietuvos telekomas“ paslaugų valdybos 1999 12 10 posėdžio protokolas, UAB „Lietuvos telekomo verslo sprendimai“ direktoriaus 2000 04 25 potvarkis). Kaip matyti iš tyrimo byloje esančios medžiagos bei remiantis gautais rinkos dalyvių skundais ir Valstybinės radijo dažnių tarnybos ekspertų išvadomis, toks AB „Lietuvos telekomas“ sprendimas sąlygoja dvejopas pasekmes rinkoje veikiantiems ūkio subjektams: 1. įmontavus filtrus panaikinama galimybė analogines skirtąsias linijas panaudoti plačiajuosčių skaitmeniškai moduliuotų signalų perdavimui, ko pasėkoje: 1.1. Ūkio subjektai, nuomojantys tokias linijas, nebegali teikti skaitmeninių duomenų perdavimo paslaugų naudodami analogines skirtąsias linijas, o yra priversti nuomoti iš AB „Lietuvos telekomas“ skaitmenines linijas, kurios yra žymiai brangesnės; 1.2. Ūkio subjektai praranda galimybę efektyviai konkuruoti su AB „Lietuvos telekomas“ duomenų perdavimo paslaugų rinkoje, nes techninius sprendimus dėl linijos skaitmenizavimo (pritaikymo duomenų perdavimui) gali priimti tik AB „Lietuvos telekomas“. 2. Atskiri ūkio subjektai, veikiantys duomenų perdavimo paslaugų rinkoje, atsiduria skirtingose konkurencinėse sąlygose, nes kai kuriems iš jų filtrai nuomojamose analoginėse skirtosiose linijose nėra montuojami, ko pasėkoje jie atsiduria geresnėse konkurencijos sąlygose lyginant su tais, kuriems nuomojamose linijose filtrai yra sumontuoti. Iki AB „Lietuvos telekomui“ priimant sprendimą įmontuoti filtrus, duomenų perdavimo rinkoje veikiantys ūkio subjektai, nuomodami analogines skirtąsias linijas bei priimdami techninius sprendimus dėl jų skaitmenizavimo (pritaikymo duomenų perdavimui), galėjo sėkmingai konkuruoti tiek vienas su kitu, tiek ir su AB „Lietuvos telekomas“ duomenų perdavimo paslaugų rinkoje. AB „Lietuvos telekomui“ priėmus sprendimą įmontuoti filtrus, niekas, išskyrus AB „Lietuvos telekomas“ nebeturi galimybės prijungti modemus prie telekomunikacinių tinklų ir tuo būdu juos pritaikyti duomenų perdavimui. Tokiu būdu AB „Lietuvos telekomas“ nepagrįstai, pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi telekomunikacinių tinklų nuomos rinkoje, įgyja ryškų konkurencinį pranašumą prieš kitus duomenų perdavimo paslaugų rinkoje veikiančius ūkio subjektus. To pasėkoje žymiai susiaurinamos kitų ūkio subjektų galimybės įeiti į duomenų perdavimo paslaugų rinką ir joje veikti efektyviai konkuruojant su AB „Lietuvos telekomas“. Taigi, AB „Lietuvos telekomas“, užimdamas dominuojančią padėtį bendro fiksuoto telefono ryšio ir telekomunikacinių tinklų nuomos rinkose, siekia išstumti konkurentus ir įtvirtinti savo dominuojančią padėtį ir duomenų perdavimo paslaugų rinką. Tokie AB „Lietuvos telekomas“ veiksmai vertinami kaip duomenų perdavimo paslaugų ribojimas (duomenų perdavimo paslaugų plitimo ribojamas) pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 str. 2 p. Šie AB „Lietuvos telekomas“ veiksmai gali būti vertinami ir kaip techninės paslaugos ribojimas pagal Konkurencijos įstatymo 9 str. 2p., nes iš rinkos dalyvių, o tuo pačiu ir vartotojų, atimama teisė pasirinkti kokie modemai, t.y. kokios naujausios pažangios technologijos bus naudojamos skaitmenizuojant telekomunikacines linijas ir pritaikant jas duomenų perdavimui. AB „Lietuvos telekomas“ sprendimas įmontuoti filtrus nuomojamose analoginėse skirtosiose linijose yra diskriminacinis tam tikrų ūkio subjektų atžvilgiu. Kaip matyti iš tyrimo byloje esančių dokumentų - AB „Lietuvos telekomas“ paslaugų valdybos 1999 12 10 posėdžio protokolo ir UAB „Lietuvos telekomo verslo sprendimai“ direktoriaus 2000 04 25 potvarkio – AB „Lietuvos telekomas“ priėmė sprendimą sumontuoti filtrus nuomoj ant analogines skirtąsias linijas naujiems klientams. Dėl šio sprendimo naujai įeinantys į rinką ūkio subjektai diskriminuojami jau veikiančių atžvilgiu, kadangi norėdami teikti duomenų perdavimo paslaugas, jie priversti nuomoti iš AB „Lietuvos telekomas“ daug brangesnes skaitmenines linijas ir to pasėkoje atsiduria prastesnėse konkurencinėse sąlygose nei tie operatoriai, kurie teikia duomenų perdavimo paslaugas nuomojamomis analoginėmis skirtosiomis linijomis.

Pareiškėjas AB „Lietuvos telekomas“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 16/b. Teismui nurodė, kad Konkurencijos įstatymo nepažeidė. Europos ir Lietuvos standartai numato jog analoginės skirtosios linijos naudojamos balso signalui perduoti 300-3400 Hz ryšio diapazone. Įrengus filtrus, skirtosiomis linijomis buvo galima naudotis ir toliau (jų techninės charakteristikos atitiko nuomos sutarčių bei standartų reikalavimus), tačiau šių linijų nebuvo galima panaudoti ne pagal paskirtį - plačiajuosčių skaitmeniškai moduliuotų signalų perdavimui, nes to daryti neleido ir prie sutarčių pridėtos techninės specifikacijos. To daryti linijų nuomininkai negalėjo ir pagal CK 305 str., o pagal CK 312 str. nuomotojas gali nutraukti nuomos sutartį, todėl bandymas sutvarkyti tinklų ūkį negali būti traktuojamas kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. 2 dalies pažeidimas. Nuomininkams yra pasiūlyta nuomoti skaitmenines skirtąsias linijas, be to, kitiems ūkio subjektams nėra suvaržytos teisės statyti nuosavus duomenų perdavimo tinklus. Kaltinimas techninės pažangos ribojimu taip pat yra nepagrįstas, nes pareiškėjas, montuodamas filtrus, siekia užtikrinti paslaugos kokybę ir diegti pažangiausias technologijas, tuo tarpu, nuomininkai, pasistatę net pačius moderniausius modemus, negali užtikrinti geros paslaugų kokybės, nes dėl didelio apkrovimo kanalai „užsikemša“. Nors pareiškėjui išduotos licencijos skyriuje „Konkurencijos reikalavimai“ nurodyta, kad licencijos turėtojas privalo teikti telekomunikacijų paslaugas visiems tos pačios kategorijos to pageidaujantiems fiziniams ar juridiniams asmenims be jokios diskriminacijos, tai nereiškia, kad linijos gali būti panaudotos ne pagal paskirtį. Nepagrįsti ir kaltinimai pareiškėją pažeidus Konkurencijos įstatymo 9 str. 3 p., nes pagal bendrovės administracijos 2000 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 1/130 filtrų montavimas buvo numatytas dviem etapais, t.y. nuo 2000 m. gegužės 1 d. filtrus pradėti montuoti naujai nuomojamoms analoginėms linijoms, vėliau - ir jau išnuomotoms linijoms, tai įrodo, kad pareiškėjas nesiekė ūkio subjektams sudaryti skirtingų konkurencinių sąlygų ar juos diskriminuoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. gegužės 17 d. sprendimu nusprendė skundą atmesti. Teismas motyvavo, kad AB „Lietuvos telekomas“ 1998 m. birželio 29 d. buvo išduota licencija Nr. 174/97, pagal kurią jai suteikta teisė, be kitų, teikti tarptautinio, tarpmiestinio bei vietinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugas. Šios licencijos 5.1 p. yra numatyta, jog jos turėtojas, kiek tai leidžia jo tinklo techninės galimybės, ir atsižvelgdamas į savo vidinio naudojimo poreikius, privalo tenkinti rinkos poreikį skirtosioms ryšių linijoms ir kanalams pagal jų tipus, o 5.3 p. numatė, jog licencijos turėtojas nuomoja skirtąsias linijas bei kanalus pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintą ir „Valstybės žiniose“ paskelbtą tipinę nuomos sutartį. Konkurencijos reikalavimai išdėstyti šios licencijos 8 skyriuje ir jo 3 p. numato, kad jos turėtojas, kiek tai leidžia jo tinklo techninės galimybės, privalo teikti visas telekomunikacijų paslaugas visiems tos apačios kategorijos to pageidaujantiems fiziniams ir juridiniams asmenims be jokios nepagrįstos diskriminacijos. Įprastos kokybės balso dažnio juostos, kurios gali būti dvilaidės arba keturlaidės jungiamos prisilaikant Lietuvos standartų ETS 300 448 ir ETS 300 451. Šie standartai, 1997 m. gruodžio 31 d. patvirtinti Lietuvos standartizacijos departamento įsakymu, yra Europos telekomunikacijų standartų ETS 300 451: 1996 ir ETS 300 448:1996 lietuviškoji versija. Šių standartų 1 p. 3 d. teigia, jog „išnuomota linija leidžia naudotis balso juostos pločiu (nuo 300 Hz iki 3400 Hz), neribojant dažnių naudojimo. Šio standarto reikalavimai pirmiausiai taikomi telefoniniam ryšiui, tačiau jis neapriboja išnuomotų linijų naudojimo kitokių srautų perdavimui“. Tipinės nuomos sutarties minėtoji tarnyba nėra patvirtinusi, Telekomas skirtąsias linijas nuomoja pagal savo nuožiūra sudarytas tipines sutartis. Išanalizavus byloje esančias 1997-1998 metais pasirašytas Vietinių ir tarpmiestinių skirtųjų linijų nuomos sutartis, teismas padarė išvadą, jog jose taip pat nėra reikalavimo skirtąsias linijas naudoti išimtinai tik balso telefonijai, dar daugiau - iš sutarties 3.1.2 bei 7.2 p. galima spręsti, jog jas technine prasme įmanoma ir nedraudžiama skaitmenizuoti įrengus modemus, tačiau tik su Telekomo modemine įranga. Specifikacija, priešingai nei teigia pareiškėjo atstovai, prie sutarčių nebuvo pridedama, todėl jų tvirtinimas, kad filtrų montavimą iššaukė būtinumas užtikrinti specifikacijos rodiklius (parametrus) bei standarto reikalavimus, yra nepagrįstas, nes tokie reikalavimai ūkio subjektams, sudariusiems sutartis iki 2000 metų, apskritai nebuvo žinomi. Pareiškėjo atstovai taip pat teismui nepateikė įrodymų, kad gedimai tinkle, neva dėl kurių ėmė skųstis Telekomo klientai, atsirado būtent dėl to, kad chaotiškai prijungiami modemai. Skundai, kuriuos į bylą pateikė pareiškėjas yra labai bendri, pareiškėjas jokių techninių tyrinėjimų, matavimų, ekspertizių dėl skunduose pareikštų pretenzijų nedarė ir įrodymų, jog gedimai atsirado būtent dėl modemų prijungimo prie balso linijų, nepateikė, be to, didžioji dauguma skundų yra iš UAB „Infostruktūra“, kuri pati yra analoginės skirtosios linijos nuomininkė. Pareiškėjas turi techninę galimybę skirtąsias analogines linijas leisti naudoti kitai paskirčiai ir, kad filtrų montavimas nebuvo priemonė siekiant užtikrinti linijos technines charakteristikas. Ekspertai susidariusią situaciją klasifikavo kaip AB „Lietuvos telekomas“ savavališką žingsnį įvesti de facto įmonės monopolį skaitmeninių duomenų perdavimo nuomos paslaugose ir pareiškėjo veiksmus įvertino kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimą. Specialistu į bylą pašauktas Ryšių reguliavimo tarnybos Telekomunikacijų reguliavimo skyriaus viršininkas F.Dobrovolskis pareiškė savo nuomonę, jog Konkurencijos tarybos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, paaiškino, jog išvadas padarė išnagrinėję faktinę situaciją - išsiaiškinę, kokie veiksmai buvo atlikti, išnagrinėję reglamentuojančius įstatymus, licenciją. Standartai nenumato, kad analoginės (fizinės) linijos turi būti naudojamos tik balso ryšiui. Licencijoje yra reikalavimas teikti visas paslaugas savo galimybių ribose, tokias galimybes pareiškėjas turi. Pastačius skaitmeninius modemus juostos dažnio požiūriu kokybė nenukenčia. AB „Lietuvos telekomas“. Paslaugų valdybos 1999 m. gruodžio 12 d. posėdyje buvo nuspręsta filtrus montuoti tik naujiems klientams ir, kad tai bus nurodyta pasirašomosiose sutartyse. AB „Lietuvos telekomas“ dukterinė įmonė - UAB „Lietuvos telekomo verslo sprendimai“, pasirėmusi šiuo nutarimu, nurodė filtrus rengti naujai nuomojamose linijose. Kad filtrai seniems klientams buvo sumontuoti per klaidą, pripažįstama ir 2000 m. spalio 2 d. paaiškinime Konkurencijos tarybai. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog sprendimas sumontuoti filtrus tik naujai nuomojamose analoginėse skirtose linijose ūkio subjektus pastato į nevienodas, t.y. į diskriminacines sąlygas ir tuo pačiu trukdo jiems sėkmingai konkuruoti duomenų perdavimo rinkoje, ir Konkurencijos tarybos nutarimas patraukti pareiškėją atsakomybėn pagal Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 3 p. yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliaciniu skundu AB „Lietuvos telekomas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant AB „Lietuvos telekomas“ skundą dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė bylą, kadangi netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, taip pat neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė klaidingas išvadas. Teismas neteisingai įvertino teisinius santykius, atsiradusius tarp „Lietuvos telekomo“ ir kitų ūkio subjektų dėl jų civilinių teisių ir pareigų, kylančių iš skirtųjų linijų nuomos sutarčių. Konkurencijos įstatymas negali būti taikomas spręsti klausimus, kuriuos reglamentuoja Telekomunikacijų įstatymas ir „Lietuvos telekomui“ išduota Licencija (Konkurencijos įstatymo 2 str. 1 d.). Konkurencijos taryba, nuspręsdama dėl skirtųjų linijų nuomos paslaugų teikimo sąlygų, viršijo jai įstatymu suteiktus įgaliojimus ir išsprendė klausimą, kuris reglamentuojamas Telekomunikacijų įstatymo ir Licencijos. Tik „Lietuvos telekomas“, kontroliuodamas tinklo techninius parametrus, gali nuspręsti dėl linijos „skaitmenizavimo“, kadangi abonentams savavališkai įrengus modemus, neatitinkančius išsinuomotos linijos tipo, gali būti trikdomas telekomunikacinių paslaugų teikimas kitiems „Lietuvos telekomo“ vartotojams. Skirtųjų linijų nuomininkai, pradėję be „Lietuvos telekomo“ žinios jungti prie išsinuomotų analoginių linijų greitaeigius didelio galingumo modemus, trukdo normaliam „Lietuvos telekomo“ tinklo funkcionavimui, pažeidė sudarytų nuomos sutarčių sąlygas, todėl „Lietuvos telekomas“, vadovaudamasis Licencijos 6 skyriaus 4.2 punktu, turėjo teisę apriboti paslaugų teikimą arba išvis jas nutraukti. Filtrų įrengimo tikslas buvo techninėmis priemonėmis užkirsti kelią analoginių linijų nuomininkų neteisėtiems veiksmams ir užtikrinti „Lietuvos telekomo“ turimo telekomunikacijų tinklo tinkamą eksploatavimą ir įvairių telekomunikacijų paslaugų suderinimą. Modemai, kuriuos įrenginėja skirtųjų linijų nuomininkai, yra galiniai įrenginiai, numatyti Telekomunikacijų įstatymo 2 str. 11 p., ir jie gali būti statomi tik esant telekomunikacijų paslaugų teikėjo sutikimui. Skirtųjų analoginių linijų nuomininkai, be „Lietuvos telekomo“ leidimo prisijungdami greitaeigius modemus, pažeidė ne tik nuomos sutarties sąlygas, bet ir įstatymo nustatytus reikalavimus galimų įrenginių jungimui. Skirtųjų analoginių linijų nuomininkai, savavališkai įrengdami prie linijų didelio galingumo modemus, perduodavo signalus dažniais, keliskart viršijančiais standarte nurodytą maksimalią ribą, todėl „Lietuvos telekomas“ privalėjo imtis techninių priemonių, kad būtų išvengta tinklo sutrikimų ir nebūtų pažeistos kitų telekomunikacinių paslaugų vartotojų teisės gauti kokybiškas paslaugas. Skirtųjų linijų nuomos sutartys yra civiliniai teisiniai sandoriai, kurių sudarymo negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė. Konkurencijos taryba, būdama viešosios teisės subjektu, negali ex officio, nesikreipdama į teismą, pripažinti negaliojančiomis skirtųjų linijų nuomos sutarčių ar jų dalį. „Lietuvos telekomui“ galėjo būti skiriamos sankcijos už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi tik nustačius, kad „Lietuvos telekomas“ atliko neteisėtus veiksmus pagal telekomunikacijų veiklą reglamentuojančius specialius teisės aktus ir nėra pagrindo šiuo atveju remtis Europos Sąjungos teisės aktais. Negali būti laikomi diskriminaciniais „Lietuvos telekomo“ teisėti veiksmai vien tik dėl to, kad nebuvo techninės galimybės įrengti iš karto filtrus ant visų išnuomotų analoginių linijų. Filtrai turėjo būti įvedami etapais, pradedant juos montuoti nuo 2000 m. gegužės 1 d. naujai nuomojamoms linijoms, o vėliau ir kitoms linijoms. Nei Susisiekimo ministerijos, nei Valstybinės radijo dažnių tarnybos specialistas F.Dobrovolskis neatliko jokių techninių „Lietuvos telekomo“ tinklo tyrimų, matavimų ar ekspertizių. Teismas negali grįsti savo išvadų prielaidomis ir suinteresuotų žinybų specialistų išvadomis. Teismas nepagrįstai atmetė „Lietuvos telekomo“ prašymą paskirti techninę ekspertizę ir ištirti technines analoginių linijų skaitmenizavimo sąlygas, kadangi, esant prieštaringiems įvairių specialistų vertinimams, tik ekspertas gali duoti atsakymus į klausimus, reikalaujančius specialių technikos žinių (ABTĮ 62 str.). Skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas naikintinas, nes nenustatytas „Lietuvos telekomo“ veiksmų neteisėtumas ir kaltė, t.y. nenustatyti būtini Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimo sudėties elementai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodė, kad Telekomunikacijų įstatymas ir Konkurencijos įstatymo 9 str. reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl teisės normų kolizijos tarp jų nėra. AB „Lietuvos telekomas“ veiklai taikomi tiek Telekomunikacijų, tiek ir Konkurencijos įstatymo reikalavimai. Tai beje, patvirtina ir AB „Lietuvos telekomui“ išduota Licencija, kurioje nurodoma, kad „Licencijos turėtojas, nepažeisdamas licencijos nuostatų, veikdamas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais Lietuvos Respublikoje telekomunikacijų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Europos Bendrijos teisminė praktika rodo, jog Konkurencijos teisė yra taikoma telekomunikaciniam sektoriui nepriklausomai nuo to, kad ši ūkinė veikla yra papildomai reguliuojama specialiais norminiais teisės aktais. Tiek Konkurencijos taryba, tiek teismas šioje byloje pirmiausia nagrinėjo ne AB „Lietuvos telekomas“ klientų teises skaitmenizuoti išsinuomotas linijas, bet AB „Lietuvos telekomas“ teises įmontuoti filtrus, panaikinant galimybes naudoti išnuomotas linijas duomenų perdavimui ir taip stumiant konkurentus iš duomenų perdavimo rinkos. Nei teisinės, nei techninės būtinybės filtrus montuoti AB „Lietuvos telekomui“ nebuvo. Įmonės pateiktų rašytinių ir žodinių paaiškinimų galima daryti pagrįstą išvadą, kad AB „Lietuvos telekomas“ turi technines galimybes nuomoti skirtąsias analogines linijas tikslu jas skaitmenizuoti ir panaudoti duomenų perdavimui. Taigi, AB „Lietuvos telekomas“, sumontuodama filtrus nuomojamose skirtosiose analoginėse linijose siekė ne paslaugos kokybės pagerinimo ar suderinamumo su techniniais standartais, kurie, beje, galioja jau nuo 1997 metų, o siekė apriboti nuomininkų teises naudoti šias linijas duomenų perdavimui. Paslaugos kokybiškumas nėra ir negali būti pateisinamu kriterijumi dirbtinai apriboti konkurentų veikimo rinkoje galimybes. AB „Lietuvos telekomas“ neturi teisės pats imtis rinkos reguliatoriaus vaidmens. Toks įmonės elgesys gali būti vertinamas tik kaip monopolisto siekis kontroliuoti rinką.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Visuotinai yra pripažįstama, kad sąžininga įmonių konkurencija yra viena didžiausių demokratinės visuomenės vertybių. Sąžininga konkurencija užtikrina rinkoje teisingumą, apsaugo vartotojų interesus už paslaugą, ar prekę mokėti tiek, kiek jos pagrįstai atitinka rinkoje konkrečios paslaugos, ar prekės vertę, apsaugo mažas ir vidutines įmones. Lietuvos Respublikos Konstitucijos - pagrindinio nacionalinės teisės šaltinio, nusakančio pagrindinius teisinio reguliavimo objektus ir tikslus Lietuvos Respublikoje - 46 str. 4 ir 5 d. skelbia, kad „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ Šiomis Konstitucijos normų nuostatomis Lietuvos Respublikos tauta išreiškė siekį įtvirtinti bendruosius sąžiningos konkurencijos principus - t.y. siekį sudaryti lygias galimybes visiems ūkio subjektams nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, užtikrinti mažų ir vidutinių įmonių ekonominės veiklos apsauga sveikos konkurencijos pagalba apsaugoti vartotojus. Sąžiningos konkurencijos laisvė būdama įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra svarbi Lietuvos Respublikos visuomenės teisinė vertybė.

Sąžiningos konkurencijos samprata, bei ūkio subjektų pareigos šioje srityje yra sukonkretintos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Šio įstatymo 9 str. nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatytas draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje yra svarbi sąžiningos konkurencijos užtikrinimo priemonė.

AB „Lietuvos telekomas“ vykdydamas savo veiklą privalo laikytis ne tik Telekomunikacijų įstatymo, licencijos sąlygų ar standartų normatyvų. AB „Lietuvos telekomas“ privalo vykdyti ir kitų galiojančių teisės aktų nurodymus. Konkurencijos įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad Konkurencijos įstatymo draudimai netaikomi, jei kiti įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Telekomunikacijų įstatymo 8 str. įtvirtina pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus išimtinę teisę būti vieninteliu bendro fiksuoto telefono ryšio operatoriumi ir bendro fiksuoto telefono ryšio paslaugų tiekėju iki 2003 m., tačiau nereglamentuoja teisinių santykių, atsirandančių šiam dominuojančiam operatoriui piktnaudžiaujant savo dominuojančia padėtimi, ir teisės piktnaudžiauti šia padėtimi nesuteikia. Be to, sutinkamai su Telekomunikacijų įstatymo 8 str. 1 d. AB „Lietuvos telekomas“ iki 2002 m. gruodžio 31 d. turi teisę būti vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėju. Duomenų perdavimo rinkoje, kuri ir buvo Konkurencijos tarybos nagrinėjimo objektu, dominuojančiam telekomunikacijų operatoriui įstatymas nenustato jokių išskirtinių veikimo sąlygų. Todėl Telekomunikacijų įstatymas ir Konkurencijos įstatymo 9 str. reguliuoja skirtingus teisinius santykius, teisės normų kolizijos tarp jų nėra. Konkurencijos įstatymo 9 str. nurodymus AB „Lietuvos telekomas“ privalo vykdyti.

Pareiškėja neįrodė, kad sprendimą įmontuoti filtrus priėmė siekdama išvengti techninių trukdžių ir užtikrinti kokybišką paslaugą kitiems vartotojams, ar dėl kitos techninės būtinybės. AB „Lietuvos telekomas“ Paslaugų valdybos posėdžio protokole Nr. 11 (1 t. b.l. 57), nurodyta, kad sumontuojant filtrus bus siekiama užkirsti kelią linijų naudojimui „ne pagal jų paskirtį“. Šiame protokole yra užfiksuotas pirminis AB „Lietuvos telekomas“ siekis - panaikinti galimybę šias linijas panaudoti skaitmeniškai moduliuotų signalų perdavimui. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad AB „Lietuvos telekomas“ priimdamas sprendimą sumontuoti filtrus neatliko jokių tinklo tyrimų, matavimų ar ekspertizių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl kiekvieno ar visų linijos nuomininkų veiksnių būtų kilę techninės kliūtys naudotis telekomunikacijų tinklu kitiems vartotojams. Teismas neprivalėjo skirti ekspertizės. Teismui buvo pateiktos specialisto išvados ir jomis nėra pagrindo abejoti. Apelianto argumentai, kad išvados pateiktos suinteresuotų žinybų specialistų, nėra pagrįstos įrodymais.

Byloje yra nustatyta, kad AB „Lietuvos telekomas“ būdamas vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriumi, turėdamas išskirtines teises valdant ryšių linijas, pats teikė duomenų perdavimo paslaugas. AB „Lietuvos telekomas“ teikdamas duomenų perdavimo paslaugas privalėjo laikytis Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimų ir vykdyti veiklą tokiu būdu, kad „įmonės, veikiančios duomenų perdavimo rinkoje, galėtų gauti ryšių linijos nuomos paslaugą neblogesnėmis sąlygomis nei pats dominuojantis telekomunikacijų operatorius šias paslaugas teikia sau. Vietoj to, AB „Lietuvos telekomas“, neturėdamas jokių išskirtinių teisių duomenų perdavimo rinkos srityje, be pagrįstos techninės priežasties vertė duomenis perduodančias bendroves naudotis pareiškėjo teikiamomis duomenų perdavimo paslaugomis. Apelianto nurodyti teisės aktai AB „Lietuvos telekomas“ neįpareigojo dirbtinai apriboti pralaidumą už balso dažnių juostos ribų. Atsakovas teisingai įvertino įmonės elgesį kaip monopolisto siekį kontroliuoti rinką.

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms teismas pripažįsta, kad atsakovas Konkurencijos taryba ūkio subjekto veiksmus pagrįstai vertino kaip piktnaudžiavimą ir tuo atveju, kai konkurenciją ribojantis poveikis pasireiškė ir rinkoje, kurioje ūkio subjektas neužima dominuojančios padėties, bet dominuoja kitoje, neatsiejamai glaudžiai su ja susijusioje rinkoje.

Apelianto teiginiai, kad Konkurencijos taryba pripažino negaliojančia AB „Lietuvos telekomas“ nuomos sutarčių dalį prieštarauja skundžiamo nutarimo turiniui. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas sutarčių galiojimo klausimų nesvarstė. Be to, Konkurencijos taryba nagrinėjo ne AB „Lietuvos telekomas“ klientų teisės skaitmenizuoti išsinuomotas linijas klausimus, bet AB „Lietuvos telekomas“ teisės įmontuoti filtrus, panaikinant galimybes naudoti išnuomotas linijas duomenų perdavimui ir taip stumiant konkurentus iš duomenų perdavimo rinkos, klausimus.

Byloje įrodyta, kad AB „Lietuvos telekomas“ žymiai susiaurino kitų ūkio subjektų galimybę įeiti į duomenų perdavimo paslaugų rinką ir joje veikti efektyviai konkuruojant su AB „Lietuvos telekomas“, iš rinkos dalyvių, o tuo pačiu ir vartotojų, atėmė galimybę pasirinkti kokie modemai, t.y. kokios naujausios pažangios technologijos bus naudojamos skaitmenizuojant telekomunikacines linijas ir pritaikant jas duomenų perdavimui. Todėl atsakovas pagrįstai vertino AB „Lietuvos telekomas“ veiksmus kaip duomenų perdavimo paslaugų ir techninės pažangos ribojimą.

Atsakovas Konkurencijos taryba AB „Lietuvos telekomas“ sprendimą įmontuoti filtrus nuomojamose analoginėse skirtosiose linijose pagrįstai vertino kaip diskriminacinį tam tikrų ūkio subjektų atžvilgiu. Teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad AB „Lietuvos telekomas“ priėmė sprendimą sumontuoti filtrus nuomoj ant analogines skirtąsias linijas naujiems klientams, ir šį sprendimą realiai vykdė.

Remiantis išdėstytu, teismas daro išvadą, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad AB „Lietuvos telekomas“, pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi telekomunikacinių tinklų nuomos rinkoje, neteisėtai įmontavo filtrus, kurie panaikino galimybę analogines skirtąsias linijas panaudoti plačiajuosčių skaitmeniškai moduliuotų signalų perdavimui ir tuo reikšmingai apribojo konkurenciją duomenų perdavimo paslaugų rinkoje, ribojo techninę pažangą ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus sudarydamas jiems nevienodas konkurencijos sąlygas. Tokie AB „Lietuvos telekomas“ veiksmai pagrįstai ir teisėtai buvo įvertinti kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. 2 p. ir 3 p. pažeidimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ apeliacinį skundą atmesti. Nutartis kasacine tvarka neskundžiamą.

 

Kolegijos pirmininkas R.Piličiauskas

Teisėjai

A.Taminskas

B.Janavičiūtė