Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjo VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas atstovui Vitui Šacikauskui, advokatei Kornelijai Janonytei, pareiškėjo UAB „Naftelf“ atstovui advokatui Mariui Juoniui, atsakovės atstovei Jolantai Ivanauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Jurgitai Karpovičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir Lietuvos ir Prancūzijos UAB „Naftelf“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai (toliau - Konkurencijos taryba), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai (toliau -Susisiekimo ministerija) dėl nutarimo panaikinimo,

2008 m. lapkričio 6 d. Konkurencijos taryba išnagrinėjusi bylą dėl Valstybės įmonės Tarptautinis Vilniaus oro uostas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams priėmė nutarimą Nr. 2S-23, kuriuo: 1) pripažino, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, nesudarydamas galimybės UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimus; 2) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas 171 000 litų baudą; 3) įpareigojo VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas nutraukti neteisėtą veiklą, t.y. ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas (I tomas, b. 1. 11-32).

Pareiškėjas VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu nutarimu skundu (I tomas, b. 1. 3-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas Konkurencijos tarybos 2008-11-06 nutarimą Nr. 2S-23 panaikinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2008-12-12 buvo gautas UAB „Naftelf“ skundas (I tomas, b. 1. 110-121) dėl Konkurencijos tarybos 2008-11-06 nutarimo Nr. 2S-23 pakeitimo. Pareiškėja UAB „Naftelf“ teismo prašė pakeisti skundžiamą nutarimą, padidinant VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas paskirtos baudos dydį iki 12 145 630 litų.

Teismas įvertinęs šiuos du iškeltus reikalavimus ir padaręs išvadą, kad jie yra dėl to paties nutarimo, pareikšti tam pačiam atsakovui dėl to paties dalyko, 2009 m. sausio 16 d. nutartimi šias dvi bylas sujungė į vieną (I tomas, b. 1. 104).

Pareiškėjas VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas skunde (I tomas, b. 1. 3-9) paaiškino, kad Konkurencijos taryba nagrinėdama VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto atsisakymo suteikti UAB „Naftelf“ prieigą prie reikalingos infrastruktūros klausimą netinkamai taikė bei aiškino materialines teisės normas, taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei pateikė subjektyvias išvadas. Visų pirma, nepagrįstas Konkurencijos tarybos argumentas, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, nesudarydamas su ūkio subjektu, nagrinėjamu atveju UAB „Naftelf“, sutarties gali užkirsti kelią pastarojo patekimui į antžeminių paslaugų rinką. Šį savo argumentą, institucija grindžia subjektyviu Antžeminių paslaugų teikimo oro uostuose taisyklių, patvirtintų 2002-04-12 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-144 aiškinimu.

Nei vienas Lietuvos Respublikos teisės aktas nenumato reikalavimo prieš Susisiekimo ministrui tvirtinant ūkio subjektą antžeminių paslaugų teikėju pateikti iš anksto sudarytą sutartį su oro uostu dėl šių paslaugų teikimo. Netgi priešingai, tų pačių Antžeminių paslaugų teikimo taisyklių, reglamentuojančių antžeminių paslaugų teikėjų tvirtinimo procedūrą, 40 punktas pateikia baigtinį sąrašą reikalavimų, kuriame nėra reikalavimo pateikti sutartį su oro uostu. Konkrečiai minėtoje nuostatoje numatyta, kad susisiekimo ministras privalo tvirtinti teikėją, jei pareiškėjas: 1) turi pakankamai patirties, finansinių išteklių, įrangos, organizacinę struktūrą, personalą, priežiūros ir eksploatavimo procedūras bei gali užtikrinti įrenginių, orlaivių, įrangos ir asmenų saugumą bei saugą; 2) yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Be to, Konkurencijos tarybos motyvas, kad VĮ Tarptautiniam oro uostui atsisakius sudaryti sutartį dėl antžeminių paslaugų teikimo oro uoste, ūkio subjektas neturi galimybės pateikti paraišką Susisiekimo ministerijai bei būti patvirtintu antžeminių paslaugų teikėju absoliučiai nepagrįstas. Šis motyvas prieštarauja LR susisiekimo ministerijos išdėstytai pozicijai. Atsargų laivams ir orlaiviams bei degalų, skirtų naudoti orlaivių gamybai, remontui, bandymams, eksploatavimui ir aptarnavimui, tiekimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-05-30 nutarimu Nr. 792, 4 punktas nustato, kad asmuo kaip atsargas orlaiviams tiekiantis kurą, privalo turėti sutartį su oro uostu teikti šias paslaugas. Šis teisės aktas nenustato sutarties sudarymo momento ir jo nereglamentuoja, bet tik nurodo reikalavimą tokią sutartį turėti vykdant veiklą. Negana to, šios sutarties sudarymo tikslas, priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, nėra viena iš būtinų sąlygų siekiant ūkio subjektui Susisiekimo ministro būti patvirtintam antžeminių paslaugų teikėju, o kaip teisingai nurodo ir pati Susisiekimo ministerija jau minėtame rašte, išimtinai susijęs su Akcizų įstatymo lengvatos taikymu teikėjui. Konkurencijos taryba, siekdama išsiaiškinti tvirtinimo antžeminių paslaugų teikėju sąlygas, procedūrą, kuri yra esminė įrodant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą, turėjo remtis kitu teisės aktu, kuris specialiai šią procedūrą reglamentuoja - Antžeminių paslaugų teikimo taisyklėmis.

Konkurencijos taryba, vertindama VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto atsisakymą suteikti bendrovei „Naftelf“ prieigą prie reikalingos infrastruktūros, subjektyviai interpretavo VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto raštuose, adresuotuose bendrovei „Naftelf“ pateiktus argumentus, todėl Konkurencijos tarybos motyvas, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas atsisakė suteikti prieigą prie reikalingos infrastruktūros savo potencialiam konkurentui bendrovei, nesant objektyvaus pateisinimo, vertintinas kaip nepagrįstas. Konkurencijos taryba nelaiko objektyviai pateisinamu VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto atsisakymo suteikti reikalingą infrastruktūrą bendrovei remiantis tuo, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus turi vieną kuro bazę ir jos pajėgumas nėra išnaudojamas, kadangi per 2007 m. kuro bazę buvo užpilta 53000 tonų aviacinio kuro, metinis pajėgumas apie 150 000 tonų (VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto 2008-02-26 raštas Nr. 4R-261, 2008-04-14 raštas Nr. 4R-472).

Kaip matyti Konkurencijos taryba, vertindama tokio atsisakymo pagrįstumą, išimtinai remiasi pažodiniu teksto vertinimu bei neatsižvelgia į tokį VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto atsakymą lėmusias aplinkybes (kontekstą). Dėl šio pažymėjo, kad tai, jog metinis pajėgumas yra didesnis, nereiškia, jog VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, atsisakymas suteikti bendrovei reikalingą infrastruktūrą, išreiškia VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto siekį riboti konkurenciją atitinkamose pasrovinėse rinkose tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė nauda pačiai VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui.

Konkurencijos taryba nelaiko objektyviu VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto argumento, kad Antžeminių paslaugų teikimo taisyklės numato antžeminių paslaugų teikėjų skaičiaus oro uoste ribojimą. Nėra aišku, kokiu pagrindu dėl šio argumento pasisako Konkurencijos taryba, kadangi jis nebuvo vienu iš motyvų atsisakyti suteikti bendrovei reikalingą infrastruktūrą. Šiuo raštu tiesiog buvo išreikštas pamąstymas šią galimybę išnaudoti, be to, jis yra išvestinis iš aukščiau nurodytų motyvų, susijusių su VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto metiniu pajėgumu. Be to, remiantis Antžeminių paslaugų teikimo taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis šią procedūrą (Taisyklių 14 ir 15 p.) matyti, kad nėra įtvirtinama, kada oro uosto administracija su tokiu prašymu apriboti antžeminių paslaugų teikėjų skaičių turi kreiptis į Susisiekimo ministeriją, todėl, kad tuo metu, kai vyko susirašinėjimas tarp bendrove „Naftelf“ ir VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto, nebuvo kreiptasi į Susisiekimo ministeriją su tokiu prašymu laikytina teisiškai nereikšminga, nustatinėjant pažeidimą.

Nepagrįsta Konkurencijos tarybos išvada, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas neturi teisės spręsti, koks aviacinių degalų tiekėjų skaičius yra tinkamas Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Skunde paaiškino, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas ne tik turi teisę, bet ir privalo rūpintis tinkamu antžeminių paslaugų teikėjų skaičiumi tam, kad užtikrintų keleivių ir kitų aviacijos paslaugų naudotojų, taip pat aviacijos įmonių, tiesiogiai vykdančių oro susisiekimą, poreikius, bei užtikrintų orlaivių skrydžių saugumą bei aviacinį saugumą Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui yra keliamas uždavinys - saugių oro susisiekimo paslaugų užtikrinimas. Jei laikytų pagrįsta Konkurencijos tarybos išvadą, kad oro uostas neturi teisės spręsti dėl antžeminių paslaugų tiekėjų skaičiaus oro uoste, tai tokiu būdu savo veiklą oro uoste vykdytų neribotas tiekėjų skaičius, neatsižvelgiant į oro uosto dydį, talpą, užimtumą, kitas technines galimybes, dėl ko labai greitai ne tik aviaciniam saugumui kiltų grėsmė, bet ir pačiam oro susisiekimui dėl netinkamo oro uosto veiklos administravimo. Juo labiau, tokia išvada prieštarautų ir įtvirtintam reglamentavimui, kadangi pagal minėtas Antžeminių paslaugų teikimo taisykles LR Susisiekimo ministerija, prieš tvirtindama ūkio subjektą antžeminių paslaugų teikėju, tik patikrina jo atitikimą Taisyklių 40 p. reikalavimams, tuo tarpu minėtame reglamentavime būtent oro uosto administracijai suteikta teisė įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes kreiptis į Susisiekimo ministeriją su prašymu apriboti antžeminių paslaugų teikėjų skaičių oro uoste (Taisyklių 14 ir 15 p.).

Nepagrįstai Konkurencijos taryba nelaikė objektyviai pateisinančiomis priežastimis nesuteikti bendrovei „Naftelf“ prieigos prie reikalingos infrastruktūros remiantis tuo, kad numatyta antrosios kuro bazės statyba. Konkurencijos taryba nepateikia nei faktinių, nei teisinių VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimo įrodymų, tik išimtinai pasiremia citatomis iš Europos Teisingumo Teismo sprendimo Genujos oro uosto ir Europos Komisijos sprendimo Frankfurto oro uosto bylose. Pareiškėjas mano, kad čia savo ruožtu Konkurencijos taryba turėjo atsižvelgti, kad Tarptautinio Vilniaus oro uosto teisinės, ekonominės bei administravimo sąlygos iš esmės skiriasi nuo Genujos jūrų uosto ar Frankfurto oro uosto, todėl turėjo būti išsamiai išnagrinėtos šiame kontekste, neapsiribojant pažodiniu Europos Teisingumo teismo ir Europos Komisijos sprendimų perrašymu iš esmės skiriantis cituojamų bylų ir nagrinėjamo atvejo faktinėms, ekonominėms aplinkybėms.

Pažymi, kad nėra įrodyta nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis Konkurencijos tarybos išvada, kad apribojimai pasrovinėse rinkose gali pasireikšti išaugusiomis aviacinių degalų kainomis ar pablogėjusia aviacinių degalų bei jų tiekimo kokybe, kas gali turėti įtakos tarptautinio keleivių vežimo oru savikainai ir/ar kokybei. Dėl to dalis aviakompanijų gali svarstyti atsisakyti vykdyti skrydžius iš/į Tarptautinį Vilniaus oro uostą. Toks teoriškas Konkurencijos tarybos pamąstymas nėra ir negali būti pagrindu nustatyti EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimą.

Konkurencijos taryba įpareigojo VĮ Tarptautinį Vilniaus oro uostą atlikti veiksmus -sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas - kai, tuo tarpu, šie veiksmai priklauso ne VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto kompetencijai ir ši neturi jokių įgaliojimų pavesti juos atlikti kitiems subjektams. Privalu pažymėti, kad Susisiekimo ministerija, kurios kompetencijoje yra antžeminių paslaugų teikėjų tvirtinimas net nebuvo įtraukta į procesą. Taigi teigtina, kad Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu nusprendė dėl neįtrauktos į tyrimą Susisiekimo ministerijos teisių ir pareigų, nes antžeminių paslaugų teikėjų tvirtinimas priklauso būtent šiam subjektui. Konkurencijos taryba netinkamai taikė baudos skyrimą reglamentuojančias teisės normas, todėl visiškai neteisėtai ir nepagrįstai skyrė VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas 171 000 Lt baudą. Ji visiškai nepagrindė skiriamos baudos skaičiavimo. Baudos dydžio už Konkurencijos įstatymo pažeidimus nustatymas yra išimtinė ir absoliuti Konkurencijos tarybos diskrecijos teisė, todėl ši institucija turi aiškiai ir išsamiai motyvuoti, kokiais kriterijais vadovaudamasi skiria baudą už vieną ar kitą pažeidimą.

Per teismo posėdį pareiškėjo VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas atstovai prašė jų skundą tenkinti skunde išdėstytais argumentais, bendrovės „Naftelf“ skundą atmesti atsiliepime (I tomas, b. 1. 152-155) išdėstytais argumentais.

Pareiškėja UAB „Naftelf“ savo skunde (1 tomas, b. 1. 110-121) paaiškino, kad paskirta bauda VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui yra nepagrįstai maža, neatitinkanti padaryto pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, dėl ko, tokios nepagrįstai mažos baudos paskyrimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 40, 41, 42 straipsnių nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintoms baudos skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėms. VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui paskirta 171 000 litų bauda neatitinka Lietuvos ir ES konkurencijos teisėje įtvirtintų nubaudimo tikslų bei neapsaugo pareiškėjo nuo trečiųjų asmenų interesų. Apskaičiuodama baudos dydį Konkurencijos taryba netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius baudos dydžio nustatymą. Pareiškėjos nuomone, šioje byloje tikslinga atsižvelgti ir ES konkurencijos teisėje įtvirtintus nubaudimo tikslus.

Nutarime nurodoma, jog pažeidimo trukmė apima laikotarpį nuo 2006-10-23 iki nutarimo priėmimo. Taigi pažeidimas trunka ilgiau nei vienerius metus, toks pažeidimo trukmės laikotarpis savaime yra pakankamai ilgas. Tačiau, pareiškėjos nuomone, Konkurencijos taryba suklydo pažeidimo pradžią susiedama su 2006-10-23, kai VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas atsakė (iš esmės neigiamai) į UAB „Naftelf“ kreipimąsi prašant sudaryti prielaidas įeiti į atitinkamas pasrovines rinkas. Konkurencijos taryba nutarime ignoruoja svarbias aplinkybes, dėl kurių pažeidimo pradžios data turėtų būti bent jau 2004-10-22. Kaip nurodoma nutarime, UAB „Naftelf“ dar nuo 1996 m. bandė nesėkmingai patekti į atitinkamas rinkas. Nutarimo 3.2 dalyje yra nurodoma, kad atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba nevertino 1996-1999 m. laikotarpio, kadangi šiam laikotarpiui 2002 m. suėjo Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. numatytas 3 metų senaties terminas. Tačiau, Konkurencijos taryba neatkreipia dėmesio į tą aplinkybę, kad 2004-10-22 VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas sudarė su pareiškėjo konkurentu UAB „RSS Motors“ sutartį dėl antžeminio aptarnavimo ir atsargų tiekimo į orlaivius. Šia sutartimi, be konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros, pareiškėjo konkurentui UAB „RSS Motors“ buvo sudaryta galimybė įeiti į tas rinkas, į kurias VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas buvo atsisakęs įleisti pareiškėją. Vadinasi, VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2004 m., diskriminavęs pareiškėją savo paties veikios pasrovinėse aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo rinkose atžvilgiu, nuo 2004-10-22 pradėjo diskriminuoti pareiškėją ir UAB „RSS Motors“ atžvilgiu.

Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pasekmes rinkai bei su pažeidimu susijusią geografinę teritoriją, VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas padarytas pažeidimas yra sunkus. 2006-05-16 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje N r. A¹-686/2006 yra paaiškinta, jog baudos dydis atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą privalo būti skaičiuojamas kaip procentinis dydis. Administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip išeitinį tašką, nuo kurio turėtų būti pradėtas konkretaus baudos dydžio nustatymas, nurodė vidurkį, t.y. 5 procentai bendrųjų metinių pajamų. Minėtoje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pažeidimas įvyko lokalinėje rinkoje bei trūko santykinai neilgą laikotarpį, padarė išvadą, baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę turėtų sudaryti 4 procentus bendrųjų metinių atitinkamo ūkio subjekto pajamų. Kadangi pažeidimas tęsėsi 4 metus, už kiekvienus pažeidimo metus turėjo būti apskaičiuota po 10 procentų baudos už pažeidimo pavojingumą sumos. Toks dydis yra proporcingas, atsižvelgiant į tai, kad savo nenorą įsileisti UAB „Naftelf“ į atitinkamas rinkas VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas buvo deklaravęs dar 1997 metais ir kad šios pozicijos pažeidėjas neatsisakė net Konkurencijos tarybos tyrimo metu. 10 procentų nuo 6 196 750 litų sumos sudaro 619 675 litus. Kadangi pažeidimas trūko 4 metus, baudos suma už pažeidimo trukmę sudaro 2 478 700 litų. Konkurencijos taryba konstatavo dvi sunkinančias aplinkybes. Nutarime nurodoma, kad už šias sunkinančias aplinkybes baudos suma yra didinama 20 procentų. Pareiškėja su tokia pozicija nesutinka. Viena iš sunkinančių aplinkybių ~ pakartotinis Konkurencijos įstatymo pažeidimas parodo, jog VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas yra ūkio subjektas, kuris yra sąmoningai apsisprendęs savo tikslus įgyvendinti neatsižvelgiant į Konkurencijos įstatyme ir EB Steigimo sutartyje įtvirtintus konkurencijos teisės reikalavimus.

Per teismo posėdį bendrovės „Naftelf“ atstovas prašė Konkurencijos tarybos nutarimą pakeisti, t. y. VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui skirtos baudos dydį padidinti iki 12 145 630 litų, kitoje dalyje ginčo nutarimą palikti nepakeistą.

Atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjų Vį Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir UAB „Naftelf“ skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose (I tomas, b. 1. 72-80, 169-174) paaiškino, kad ūkio subjektas, norėdamas tapti antžeminių paslaugų teikėju, privalo įvykdyti Susisiekimo ministerijos nustatytus reikalavimus, todėl šiuo atveju sutarties su oro uostu sudarymas yra būtina kreipimosi dėl patvirtinimo antžeminių paslaugų teikėju sąlyga. Nors, kaip nurodo pareiškėjas VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, Antžeminių paslaugų teikimo taisyklės nenumato tokio reikalavimo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-30 nutarimas Nr. 792 (kuriame ir numatytas reikalavimas sudaryti sutartį su oro uostu) nenustato sutarties sudarymo momento, šiuo atveju svarbi tampa atitinkamus teisės aktus taikančios institucijos išsakoma nuomonė. Patys teisės aktai savaime nesuteikia teisės be atitinkamos institucijos sprendimo veikti pasrovinėse rinkose, todėl ignoruoti teisės normas taikančios institucijos reikalavimų ūkio subjektai paprasčiausiai neturi galimybės. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas aiškiai išreiškė savo valią neįsileisti dar vieno konkurento į pasrovines rinkas, kuriose ilgą laiką pats vykdo ūkinę veiklą, tokios savo valios neneigia tik bando ją pateisinti keliais argumentais. Toks elgesys negali būti pateisinamas jokiomis teisės aktų formuluotėmis, praktikoje kylančiai teisės aktų taikymo neaiškumais, Susisiekimo ministerijos pozicijos pasikeitimais ar pareiškėjo pateikiamu teisės aktų interpretavimu. Vien pati nurodomų priežasčių gausa, jų keitimas ir vis naujų pateikimas akivaizdžiai parodo, kad objektyvaus pateisinimo, dėl kurio UAB „Naftelf“ negalėtų veikti atitinkamose pasrovinėse rinkose, nėra. Objektyvių aplinkybių buvimas nuo pat pirmojo kreipimosi turėtų būti aiškiai nurodomas tiek ūkio subjektui, prašančiam suteikti prieigą prie reikalingos infrastruktūros, tiek ir Konkurencijos tarybai. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos byloje surinkti įrodymai atskleidžia bandymą visais įmanomais formaliais būdais išvengti dar vieno konkurento įėjimo į rinką, net nebandant pagrįsti savo veiksmų aiškiais, suprantamais, faktinėmis aplinkybėmis patvirtinamais argumentais. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas puikiai suvokia ir žino, kad be jo pritarimo ir bendradarbiavimo joks naujas degalų tiekėjas ar bet koks kitas antžeminių paslaugų teikėjas negali vykdyti savo ūkinės veiklos ir akivaizdžiai tuo piktnaudžiauja remdamasis formaliais argumentais. Toks VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto elgesys negali būti pateisinamas konkurencijos teisės požiūriu. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime detaliai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes įvertino visus, net ir detaliau nepaaiškintus, pareiškėjo argumentus, pateiktus UAB „Naftelf“ ir Konkurencijos tarybai. EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimui nustatyti nereikalaujama įrodyti faktinio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi poveikio prekybai tarp valstybių narių. Priešingai, pakanka nustatyti potencialiai galimą poveikį prekybai tarp valstybių narių, o tai ir buvo padaryta, remiantis Europos Komisijos praktika. Europos Komisijos praktika šiuo atveju naudojama ne kaip įrodymas, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas yra analogiškas nutarime minimam Frankfurto oro uostui, o kaip pagrindimas, kad ūkio subjekto, dominuojančio sąlyginai nedidelėje geografinėje teritorijoje, veiksmai gali būti vertinami kaip pažeidžiantys EB steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimus.

VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas reikalauja konkretaus ekonominio pagrindimo, kodėl šiuo atveju yra EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimas, tačiau pastebėtina, kad visose nutarime minėtose Europos Komisijos bylose poveikio prekybai aspektas yra nagrinėjamas labai trumpai ir lakoniškai, įvertinant tikimybę, kad prekyba tarp valstybių narių gali būti paveikta. Jokie skaičiavimai ar rinkos dalyvių apklausos nėra atliekamos, todėl manytina, kad visiškai nepagrįsta būtų iš nacionalinės konkurencijos institucijos reikalauti aukštesnio įrodinėjimo pareigos laipsnio negu kad yra taikomas Europos Komisijai, kuri jau daugelį metų taiko EB steigimo sutarties 82 straipsnį. Konkurencijos taryba šiuo atveju detaliai ir išsamiai išnagrinėjo tikimybę, kad gali būti paveikta prekyba tarp valstybių narių, atliko aviakompanijų apklausą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai.

Konkurencijos taryba jokiu būdu neketina reikalauti iš VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas atlikti nuo jo valios nepriklausančius veiksmus, t.y. užtikrinti bendrovės „Naftelf“ patvirtinimą antžeminių paslaugų teikėju. Įpareigojimo turinys yra paaiškintas nutarimo 5 dalyje, kurioje nėra nurodoma, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas yra atsakingas už jo kompetencijai nepriskirtų veiksmų atlikimą. Pareiškėjo pateiktas įpareigojimo interpretavimas yra visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas, įvertinant nutarime pateiktą įpareigojimo turinio išaiškinimą. Bet kuriuo atveju pabrėžtina, kad bendrovė „Naftelf“ nėra atleidžiama nuo kokių nors teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, reikalavimo turėti atitinkamas veiklai būtinas licencijas ar gauti Susisiekimo ministro patvirtinimą. Konkurencijos tarybos įpareigojimas reiškia, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas turi atlikti nuo jo valios priklausančius veiksmus, visų pirma sudaryti su bendrove sutartį, kurios reikalauja Susisiekimo ministerija, kad būtų galima svarstyti jos patvirtinimo antžeminių paslaugų teikėju klausimą. Be to, įpareigojimas reiškia, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas negali „teisintis“ neturintis galimybės suteikti prieigos dėl kitų priežasčių, kadangi jokio objektyvaus pateisinimo tyrimo metu nebuvo nustatyta. Galiausiai paminėtina, kad tuo atveju, jeigu VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui kyla neaiškumų dėl nutarimo įvykdymo, jis turi galimybę kreiptis į Konkurencijos tarybą su konkrečiais iškilusiais klausimais.

Dėl baudos apskaičiavimo pagrindimo pasakytina, kad visos aplinkybės, į kurias Konkurencijos taryba atsižvelgė nustatydama skirtinos baudos dydį, yra nurodytos nutarimo 6 dalyje. Tai, kad nutarime nėra atskirai įvardinta už pažeidimo pavojingumą ir trukmę skirtinos baudos suma nėra pagrindas laikyti baudą nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pagrindą baudos skyrimui sudaro pažeidimo konstatavimas. Dėl pritaikytos ginčijamos sunkinančios aplinkybės Konkurencijos taryba išsamiai yra pasisakiusi nutarime, nurodydama, kad ūkio subjektas neturi teisės spręsti, kokie dokumentai turi būti pateikiami Konkurencijos tarybai atliekant tyrimą, o kokių pateikti nebūtina. Teisė spręsti dėl tyrimui reikalingos medžiagos surinkimo yra suteikta Konkurencijos tarybai, o Konkurencijos tarybos nurodymai ūkio subjektams tokiais atvejais yra privalomi. Nors VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto atsisakymas pateikti tam tikrą informaciją šiuo atveju nesutrukdė nustatyti pažeidimo, tokie veiksmai apsunkino Konkurencijos tarybos atliekamą veiksmų vertinimą ir tokiu būdu trukdė atlikti tyrimą. Pažeidimo sunkumas yra paaiškintas nutarimo 6 dalyje pateiktais argumentais, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas teigia, jog buvo remiamasi prielaidomis. Kaip visiškai nepagrįsti argumentai vertinti ir teiginiai dėl to, kad Konkurencijos taryba nevertino lengvinančių aplinkybių bei atleidimo nuo baudų sąlygų. Pats pareiškėjas nenurodo nei vienos lengvinančios atsakomybę aplinkybės, taip pat nenurodo, kad jis atitinka Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytas dominuojančio ūkio subjekto atleidimo nuo baudos sąlygas, todėl visiškai nesuprantama, ką Konkurencijos taryba tokiu atveju turėtų vertinti.

Bendrovė „Naftelf“ ginčija tik Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydį, bet ne paties pažeidimo pobūdį, su jo nustatymu susijusių aplinkybių vertinimą ir t.t, todėl pareiškėjo pateikiami argumentai dėl vienokio ar kitokio faktinių aplinkybių vertinimo laikytini nesusijusiais su skundo dalyku ir todėl atmestini. Skiriant sankcijas yra atsižvelgiama į kiekvienos individualios situacijos ypatumus ir esant galimybei visų pirma siekiama ištaisyti dėl pažeidimo atsiradusias neigiamas pasekmes konkurencijai. Šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos taryba skyrė ne vien tik piniginę baudą, bet taip pat ir kitokio pobūdžio sankciją, t.y. įpareigojimą nutraukti neteisėtą veiklą. Pastaroji sankcija yra itin reikšminga, kadangi jos taikymas užkerta kelią tolimesnių neigiamų pasekmių konkurencijai rinkoje egzistavimui. Nors pareiškėjas teigia, kad Konkurencijos tarybos skirta bauda per mažo jos dydžio šiuo atveju neapsaugo pareiškėjo ir trečiųjų asmenų interesų, reikėtų dar kartą pabrėžti, kad nurodytų asmenų interesų apsauga nėra konkurencijos teisės normų taikymo tikslas. Visų pirma siekiama apsaugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, o ne konkrečių nuo pažeidimo nukentėjusių ūkio subjektų interesus. Pastarieji asmenys (šiuo atveju pareiškėja) turi galimybę išsiieškoti patirtus nuostolius civiline tvarka. Iš esmės galima sutikti su pareiškėjos argumentu, kad įstatymų leidėjas konkurencijos taisyklių pažeidimus priskiria visuomenei didelę žalą darančių veikų kategorijai ir todėl Konkurencijos įstatyme yra įtvirtinta griežtų ekonominių sankcijų galimybė. Vis dėlto, tai nereiškia, kad už sunkų konkurencijos teisės normų pažeidimą, koks ir buvo padarytas šiuo atveju, kiekvieną kartą turi būti skiriama griežčiausia galima sankcija. Konkurencijos tarybos praktikoje nei vieno pažeidimo (netgi ir pačių pavojingiausių konkurencijos teisės pažeidimų, t.y. kartelių) atveju nebuvo skirta maksimali galima bauda. Taigi, viršutinė galimos baudos riba nereiškia, kad kiekvieno sunkaus pažeidimo atveju yra pasiektas ribinis atvejis, kai turi būti paskirta pati griežčiausia sankcija. Konkurencijos taryba atsižvelgia į Europos Komisijos praktiką konkurencijos bylose, skirdama baudas ji visų pirma vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais ir Lietuvoje susiklosčiusia konkurencijos bylų praktika, kadangi baudų skyrimo klausimas yra paliktas išimtinai nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijai. Jau minėtos konkurencijos bylų praktikos kontekste VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui paskirta bauda negali būti vertinama kaip pernelyg maža ir todėl pažeidžianti baudų skyrimo tikslus. Pareiškėja nesutinka su nutarime pateiktu pažeidimo trukmės vertinimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo aspektu yra ginčijama ne baudos apskaičiavimo tvarka, tačiau pati pažeidimo trukmė. Taigi susidaro situacija, kai skundžiant Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydį tuo pagrindu, kad nebuvo laikomasi Baudos nustatymo taisyklių nuostatų iš esmės yra ginčijami visai kiti aspektai susiję su paties pažeidimo vertinimu. Dėl pažeidimo trukmės skaičiavimo, be aukščiau nurodytų argumentų, pasakytina, kad, nors pareiškėjas akcentuoja, jog noras įeiti į atitinkamas pasrovinės rinkas išliko nepakitęs nuo pat 1996 m. ir apie tai VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas žinojo, niekaip nepaaiškina aplinkybės, kodėl jis nesikreipė į Konkurencijos tarybą anksčiau. Tokiu būdu susidaro situacija, kai ūkio subjektas, nesinaudodamas įstatymų numatyta galimybe pateikti skundą dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmų, reikalauja, kad neturint jokių rašytinių įrodymų būtų preziumuojamas pažeidimo tęstinumas. Konkurencijos taryba, nagrinėdama konkurencijos taisyklių pažeidimus, negali remtis vien tik žodiniais pareiškėjo paaiškinimais ir konstatuoti, kad pažeidimas buvo tęsiamas netgi nesant paties suinteresuoto ūkio subjekto valios išraiškos. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad baudos dydis už pažeidimo pavojingumą turėjo sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendrųjų metinių pajamų. Be nurodomų nagrinėjamo atvejo aplinkybių pareiškėja UAB „Naftelf“ taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje A¹-686/2006. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarojoje byloje buvo nagrinėjamas visai kitokio pobūdžio konkurencijos taisyklių pažeidimas, t.y. kartelinis susitarimas, kuris yra laikomas pavojingiausiu konkurencijos taisyklių pažeidimu, kur kas pavojingesnių nei piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Dėl šios priežasties teiginys, kad už šiuos visiškai skirtingo pobūdžio pažeidimus turėtų būti skiriama vienodo procentinio dydžio bauda, yra ne tik kad visiškai nepagrįstas, bet taip pat ir iškreipiantis konkurencijos taisyklių pažeidimų pavojingumo vertinimo esmę.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė pareiškėjų (VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir UAB „Naftelf“) skundus atmesti atsiliepimuose (I tomas, b. 1. 72-80, 169-174) išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Susisiekimo ministerija su pareiškėjo VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, UAB „Naftelf“ skundą dėl ginčo nutarimo 2 punkto pakeitimo atmesti. Atsiliepime (I tomas, b. 1. 67-71) paaiškino, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas yra teisus teigdamas, kad, atsižvelgiant į tai, jog nei taisyklėse, nei direktyvoje 96/67/EB nėra reikalavimo paslaugų teikėjui turėti (pateikti) sutartį su oro uostu, Susisiekimo ministerija neturi teisės šios sutarties reikalauti. Vadovaudamasi objektyvumo ir nediskriminavimo principais, jei pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus. Susisiekimo ministerija, gavusi iš jo reikalingus dokumentus, turėtų skirti šios antžeminės paslaugos teikėju. Direktyvos preambulės 25 pabrėžiama, kad teikėjui, kuriam išduotas leidimas oro uoste teikti antžemines paslaugas, teisė patekti į oro uosto įrenginius turi būti taip užtikrinta, kad jie galėtų naudotis savo teisėmis ir kad būtų užtikrinta sąžininga ir lygi konkurencija, o pareiga oro uostui užtikrinti patekimą į oro uosto įrenginius nustatyta direktyvos 16 straipsnyje ir atitinkamai taisyklių 45-47 punktuose. Pažymėtina, kad reikalavimas turėti sutartį su oro uostu susijęs ne su asmens patvirtinimu paslaugos teikėju, o su Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo lengvatos taikymu teikėjui. Susisiekimo ministerija pritaria pareiškėjui VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui, kad Atsargų laivams ir orlaiviams bei degalų, skirtų naudoti orlaivių gamybai, remontui, bandymams, eksploatavimui ir aptarnavimui, tiekimo taisyklės nenustato sutarties dėl minėtų paslaugų teikimo sudarymo momento ir jo nereglamentuoja, bet tik nurodo reikalavimą tokią sutartį turėti vykdant antžeminių paslaugų teikimo - aprūpinimo degalais ir tepalais - veiklą. Šios sutarties sudarymo tikslas nėra viena iš būtinų sąlygų siekiant ūkio subjektui siekiant, kad susisiekimo ministras jį patvirtintų antžeminių paslaugų teikėju, o, kaip buvo minėta, Susisiekimo ministerijos nuomone, tai susiję su Akcizų įstatymo nustatytos lengvatos taikymu tam teikėjui. Susisiekimo ministerija nenurodė UAB „Naftelf“, kad sutartis su pareiškėju būtina teikiant paraišką dėl ūkio subjekto patvirtinimo antžeminių paslaugų teikėju, t.y. rašte teigiama, kad šią informaciją subjektas turėtų pateikti, bet neprivalo, vadinasi, tai jis gali padaryti ir jau pradėjęs teikti antžemines paslaugas. Pareiškėjas privalo rūpintis tinkamu antžeminių paslaugų teikėjų skaičiumi tam, kad užtikrintų keleivių ir kitų aviacijos paslaugų naudotojų, taip pat aviacijos įmonių, tiesiogiai vykdančių oro susisiekimą, poreikius bei užtikrintų orlaivių skrydžių saugumą bei aviacinį saugumą Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Pareiškėjui taisyklių 14 ir 15 punktuose suteikta teisė įvertinus reikšmingas aplinkybes kreiptis į susisiekimo ministrą su prašymu apriboti antžeminių paslaugų teikėjų skaičių oro uoste. Atsižvelgdami į tai, mano, kad pareiškėjas objektyviai pagrįstai ir siekdamas užtikrinti aviacijos saugumą pateikė Susisiekimo ministerijai siūlymus dėl laikino antžeminių paslaugų teikėjų skaičiaus apribojimo. Susisiekimo ministerija, kuri pagal kompetenciją tvirtina antžeminių paslaugų teikėjus, nebuvo įtraukta į Konkurencijos tarybos atliekamą tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams, todėl Susisiekimo ministerija neturėjo galimybės pateikti savo poziciją dėl antžeminių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo.

Per teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto skundą tenkinti atsiliepime išdėstytais argumentais, UAB „Naftelf“ skundą dėl ginčo nutarimo 2 punkto, kuriuo VĮ Tarptautiniam oro uostui paskirta 171 000 Lt, pakeitimo atmesti.

Ginčo esmė - ar 2008 m. lapkričio 6 d. Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 2S-23 dėl VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas pažeidė draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ar pagrįstai ir teisėtai skirta 171 000 Lt dydžio bauda.

Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba tyrimą dėl VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir EB steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams pradėjo 2007-10-31 nutarimu Nr. 1S-142, gavusi bendrovės „Naftelf“ prašymą ištirti, ar VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas veiksmai nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir EB sutarties 82 straipsnio reikalavimų. Tyrimas buvo pratęstas 2008-03-27 nutarimu Nr. 1S-39, 2008-04-23 nutarimu Nr. 1S-54 ir 2008-05-28 nutarimu Nr. 1S-66 ((Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 1-8, 61-63, II tomas, b. 1. 9, 58, 60-61).

Konkurencijos taryba išnagrinėjusi bylą dėl VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė ginčo nutarimą Nr. 2S-23, kuriuo pripažino, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, nesudarydamas galimybės UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimus, paskyrė VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui 171 000 litų baudą, įpareigojo nutraukti neteisėtą veiklą bei nurodė sudaryti galimybę bendrovei „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas (I tomas, b. 1. 11-32).

Dėl šio ginčo nutarimo skundus pateikė VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, kuris prašo nutarimą panaikinti, o bendrovė „Naftelf“ prašo pakeisti nutarimo 2 punktą, paskiriant VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui baudą iki 12 145 630 Lt.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutartis, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (toliau - Įstatymas).

Įstatymo 3 straipsnio 11 dalis numato, kad dominuojanti padėtis - vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.

Pagal Įstatymo 9 straipsnį draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės d. 17 nutarimas Nr. 52 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“ nustatyta, kad ūkio subjekto galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką labai priklauso nuo jo dalies atitinkamoje rinkoje. Vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ir kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.

VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto įstatų 8 punktas suteikia šiai įmonei išimtinę teisę teikti viešąsias paslaugas eksploatuojant Tarptautinį Vilniaus oro uostą, ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus, t. y. vykdyti valdymo ir organizavimo paslaugas, teisinio statuso pagrindu ši įmonė laikytina užimančia dominuojančią padėtį valdymo ir organizavimo paslaugų rinkoje (I tomas, b. 1. 33-40).

Įvertinus šias teisės normas, teismas daro išvadą, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Ginčo tarp šalių, jog Tarptautinis Vilniaus oro uostas užima dominuojančią padėtį tiekdamas orlaiviams reaktyvinius degalus Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, nėra. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti koks buvo VĮ Tarptautinio oro uosto elgesys su bendrove „Naftelf“, ar buvo objektyvių aplinkybių atsisakyti sudaryti sąlygas bendrovei „Naftelf“ įeiti reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams rinką.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja UAB „Naftelf“ nuo 1996 m. bandė patekti į aviacinio benzino tiekimo orlaiviams rinką VĮ Tarptautiniame Vilniaus oro uoste bei reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams rinką VĮ Tarptautiniame Vilniaus oro uoste (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 11. 13, 14. 16, 18, 19, 21, 22, 23. 28-30). VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas yra infrastruktūros, be kurios neįmanoma veikla Tarptautiniame oro uoste valdytojas, todėl patekimas į atitinkamas rinkas yra neįmanomas be jo sutikimo ir/ar geranoriško bendradarbiavimo. Bendrovė „Naftelf“ 2006 m. sužinojo, jog VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas be konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros sudarė galimybę pareiškėjos konkurentui UAB „RSS Motors“ tiekti kurą orlaiviams Tarptautiniame Vilniaus oro uoste (2004-10-22 sutartis). Sužinojusi apie šią aplinkybę, bendrovė „Naftelf“ nuo 2006 m. iš naujo pradėjo reikalauti iš VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto sudaryti jai tokias pačias galimybes veikti Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, kaip ir kitiems ūkio subjektams. Nepaisant atkaklių pastangų, pareiškėjai iki šiol nepavyko patekti į atitinkamas rinkas.

Vadinasi, teismui svarbu nustatyti, ar buvo padarytas aukščiau nurodytų teisės aktų pažeidimas, svarbu išsiaiškinti, ar buvo VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto dominavimas aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams rinkoje, ar Tarptautinis Vilniaus oro uostas atsisakė suteikti UAB „Naftelf“ priėjimą prie išteklių, būtinų vykdant orlaivių aprūpinimo degalais veiklą, koks buvo VĮ Tarptautinio oro uosto elgesys su UAB „Naftelf“ ir ar buvo objektyvių motyvų atsisakyti sudaryti sąlygas UAB „Naftelf“ įeiti benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams rinką.

Teisės normos draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Dominuojanti padėtis - vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Šiuo atveju ginčo dėl dominuojančios padėties tarp šalių nėra.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsnyje numatyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti 81 ir 82 straipsnius. Pagal Sutarties 82 straipsnį, kuris kaip nesuderinamą su bendrąją rinka draudžia bet kokį vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintį paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Bendrovė „Naftelf“ susirašinėjimą su VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas dėl galimybės tiekti degalus orlaiviams pradėjo dar 1996 m., kuris vyko iki 1999 m. (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 9-32, 40-50). Bendrovė minėtu laikotarpiu susirašinėjo ir su VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas steigėja Susisiekimo ministerija dėl jos galimybės pradėti aviacinių degalų tiekimo orlaiviams veiklą Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, tačiau Tarptautinis Vilniaus oro uostas 2008-03-12 raštu (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. I. 134) Konkurencijos tarybai patvirtino, kad nuo 1997 m. prasidėjo susitikimai bei derybos su bendrove. Bendrovė nuo pat susirašinėjimo pradžios išreiškė norą teikti aviacinius degalus, nurodydama, kad tarptautiniu mastu pripažinto degalų tiekėjo buvimas būtų naudingas VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 43). Tiesiogiai į VĮ Tarptautinį Vilniaus oro uostą bendrovė kreipėsi 2006-10-09 raštu (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 145), prašydama pateikti VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas nuomonę dėl jos galimybių veikti oro uosto teritorijoje teikiant degalų tiekimo paslaugas. Šiame rašte bendrovė taip pat prašė paaiškinti, kokiu būdu į reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinką buvo įleistas UAB „RSS MOTORS“. Buvo kreiptasi ir į Susisiekimo ministeriją prašant paaiškinti, ar galimybės UAB „RSS Motors“ veikti oro uoste suteikimas buvo derinamas su šia institucija. Susisiekimo ministerija 2006-11-27 atsakyme nurodė, kad teisės suteikimas UAB „RSS MOTORS“ tiekti orlaivių degalus su šia institucija nebuvo derintas, taip pat paminėjo, kad tokių klausimų sprendimas yra ūkio subjektų kompetencija. 2007-09-27 raštu (Konkurencijos tarybos byla, 1 tomas, b. 1. 147) bendrovė dar kartą kreipėsi į Vilniaus oro uostą, tačiau atsakydamas į pakartotinį paklausimą Tarptautinis Vilniaus oro uostas 2007-10-12 rašte (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 58) nurodė, kad antžeminės paslaugos yra teikiamos vadovaujantis Antžeminių paslaugų teikimo taisyklėmis, taip pat paminėjo, kad antžemines paslaugas teikia tik susisiekimo ministro patvirtinti teikėjai. Dėl galimybės UAB „Naftelf“ teikti aprūpinimo degalais paslaugas pasisakyta nebuvo.

Bylos duomenimis nuo 2006-12-31 Tarptautinio Vilniaus oro uosto atžvilgiu pradėtos taikyti Antžeminių paslaugų teikimo oro uostuose taisyklės, patvirtintos 2002-04-12 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-144, kadangi oro uostas pasiekė Antžeminių paslaugų teikimo taisyklių 1 punkte numatytas ribas. Tai patvirtina ir Susisiekimo ministerija savo 2006-11-27 rašte (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 29). Antžeminių paslaugų teikėjų ar savateikių skaičius Tarptautiniame Vilniaus oro uoste nėra ribojamas (Konkurencijos tarybos bylos 1 t. b. l. 59).

Per teisminį nagrinėjimą Tarptautinis Vilniaus oro uostas savo atsisakymą sudaryti sutartį su UAB „Naftelf“ grindžia šiais argumentais: 1) nepakankami civilinės saugos reikalavimai; 2) bendrovė „Naftelf“ susisiekimo ministro įsakymu nėra patvirtinta teikėja, 3) nepakankami kuro talpų pajėgumai, reikalinga antroji kuro bazė.

Konkurencijos tarybai Tarptautinis oro uostas nebuvo nurodęs, kad atsisakymas suteikti reikalingą infrastruktūrą UAB „Naftelf“ yra pagrįstas civilinės aviacijos sauga, todėl vien jau dėl šios priežasties jis negali būti laikomas objektyviu. Teismas pabrėžia, kad jokie reikšmingi teisės aktų pakeitimai po tyrimo atlikimo nebuvo padaryti, tad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas visą laiką veikė pagal tuos pačius civilinės aviacijos saugos reikalavimus ir jokių problemų neįžvelgė. 2008-03-12 rašte (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 134) Konkurencijos tarybai pats pareiškėjas nurodė, kad siekiant įvykdyti skrydžių saugos reikalavimą dėl aviacinio kuro nusistovėjimo, yra sudaromos kuro bazės talpų nuomos sutartys. Taigi, galima suprasti, kad atsakomybės klausimai gali būti išsprendžiami sutartinių santykių pagalba, kas ir yra padaryta UAB „RSS Motors“ atveju. 1999-04-27 Europos Komisijos sprendime byloje 99/316/EB konstatuota, kad oro uostą valdančiam ūkio subjektui gali iškilti tam tikrų valdymo (administravimo) sunkumų sudarant sąlygas naujų antžeminių paslaugų teikėjų įėjimui į atitinkamas rinkas, negali būti pateisinamu argumentu išlaikyti atitinkamas rinkas uždarytas.

Tarptautinio Vilniaus oro uosto tvirtinimas, kad bendrovė „Naftelf“, norėdama tapti antžeminių paslaugų teikėja, privalo įvykdyti Susisiekimo ministerijos nustatytus reikalavimus, t. y. turi būti patvirtinta tiekėju, yra nepagrįstas. Atvirkščiai sutarties su oro uostu sudarymas yra būtina kreipimosi dėl patvirtinimo antžeminių paslaugų teikėju sąlyga. Nors, kaip nurodo VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, Antžeminių paslaugų teikimo taisyklės nenumato tokio reikalavimo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-30 nutarimas Nr. 792 (kuriame ir numatytas reikalavimas sudaryti sutartį su oro uostu) nenustato sutarties sudarymo momento. Vadinasi, šiuo atveju svarbi tampa atitinkamus teisės aktus taikančios institucijos išsakoma nuomonė. Patys teisės aktai savaime nesuteikia teisės be atitinkamos institucijos sprendimo veikti pasrovinėse rinkose, todėl ignoruoti teisės normas taikančios institucijos reikalavimų ūkio subjektai paprasčiausiai neturi galimybės. Bylos įrodymai (raštai) patvirtina, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas aiškiai išreiškė savo valią neįsileisti dar vieno konkurento į pasrovines rinkas, kuriose ilgą laiką pats vykdo ūkinę veiklą, tokios savo valios neneigia tik bando ją pateisinti keliais argumentais (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 29-30). Toks Tarptautinio Vilniaus oro uosto elgesys negali būti pateisinamas, praktikoje kylančiais teisės aktų taikymo neaiškumais, Susisiekimo ministerijos pozicijos pasikeitimais ar pareiškėjo pateikiamu teisės aktų interpretavimu. Teismas pažymi, jog nurodomų priežasčių gausa, jų keitimas, naujų pateikimas akivaizdžiai parodo, kad objektyvaus pateisinimo, dėl kurio UAB „Naftelf“ negalėtų veikti atitinkamose pasrovinėse rinkose, nėra.

Konkurencijos taryba pilnai ir objektyviai ištyrė bendrovės „Naftelf“ skundą dėl Įstatymo 9 straipsnio, EB Steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimų, pagrįstai konstatavo, kad objektyvių aplinkybių buvimas nuo pat pirmojo kreipimosi turėtų būti aiškiai nurodomas tiek ūkio subjektui, prašančiam suteikti prieigą prie reikalingos infrastruktūros, tiek ir Konkurencijos tarybai. Surinkti įrodymai atskleidžia bandymą visais įmanomais formaliais būdais išvengti dar vieno konkurento įėjimo į rinką, net nebandant pagrįsti savo veiksmų aiškiais, suprantamais, faktinėmis aplinkybėmis patvirtinamais argumentais. Vį Tarptautinis Vilniaus oro uostas puikiai suvokia ir žino, kad be jo pritarimo ir bendradarbiavimo joks naujas degalų tiekėjas ar bet koks kitas antžeminių paslaugų teikėjas negali vykdyti savo ūkinės veiklos ir akivaizdžiai tuo piktnaudžiauja remdamasis formaliais argumentais. Toks VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto elgesys negali būti pateisinamas konkurencijos teisės požiūriu.

Tarptautinis Vilniaus oro uostas ne kartą Konkurencijos tarybai ir UAB „Naftelf“ tvirtino (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 119, 134; II t. b. 1. 5), kad dabartiniai kuro bazės talpų pajėgumai yra neišnaudojami. Vadinasi, jeigu pajėgumai būtų išnaudojami didesne dalimi dėl VĮ Tarptautinio oro uosto veiklos plėtros, jokių problemų dėl saugumo, kuro nusistovėjimo reikalavimų nebūtų įžvelgiama. Tokiu atveju pakaktų užtikrinti intensyvesnį (dažnesnį) degalų atvežimą į kuro bazę (Konkurencijos tarybos byla, I tomas, b. 1. 119). Tačiau, jeigu savo veiklą vykdyti norėtų UAB „Naftelf“, kuro bazės panaudojimas staiga taptų neįmanomas, pažeistų saugumo reikalavimus. Taigi šie Tarptautinio Vilniaus oro uosto argumentai dėl talpų pajėgumų yra prieštaringi, todėl atmestini. Teismas pažymi, kad Vį Tarptautinis Vilniaus oro uostas, organizuodamas oro uosto veiklą privalo laikytis konkurencijos teisės normų reikalavimų.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad objektyvaus pateisinimo, dėl kurio UAB „Naftelf“ negalėtų veikti atitinkamose pasrovinėse rinkose, nėra. Objektyvių aplinkybių buvimas nuo pat pirmojo kreipimosi turėtų būti aiškiai nurodomas ūkio subjektui, prašančiam suteikti prieigą prie reikalingos infrastruktūros. Nustatytos šios faktinės aplinkybės atskleidžia bandymą visais įmanomais būdais išvengti dar vieno konkurento įėjimo į rinką, net nebandant pagrįsti savo veiksmų aiškiais, suprantamais, faktinėmis aplinkybėmis patvirtinamais argumentais. Tarptautinis Vilniaus oro uostas objektyvių argumentų kodėl UAB „Naftelf“ negali įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams rinką nenurodo, jis aiškiai išreiškė savo valią neįsileisti dar vieno konkurento į pasrovinės rinkas, kuriose ilgą laiką pats vykdo ūkinę veiklą, tokios savo valios neneigia tik bando ją pateisinti.

EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimui nustatyti nereikalaujama įrodyti faktinio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prekybai tarp valstybių narių. Priešingai, pakanka nustatyti potencialiai galimą poveikį prekybai tarp valstybių narių (Paaiškinimų 23, 24, 36 punktai). Paaiškinimų 20 punkte, sąvoka „prekyba“ apima atvejus, kai veiksmai daro poveikį rinkos konkurencinei struktūrai. Susitarimai ir veiksmai, kurie daro poveikį Bendrijos konkurencinei struktūrai, pašalinantys arba sudarantys grėsmę pašalinti konkurentą, veikiantį Bendrijoje, gali būti Bendrijos konkurencijos taisyklių objektu. Taigi, poveikis prekybai gali reikšti ir poveikį rinkos konkurencinei struktūrai. Šiuo atveju abejonės dėl įtakos konkurencinei rinkos struktūrai nekyla, kadangi nesant atitinkamų VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas veiksmų rinkos struktūra pasrovinėse rinkose būtų kitokia, t.y. būtų daugiau jose veikiančių ūkio subjektų. Paaiškinimų 38 punkte kalbama apie netiesioginį poveikį prekybai, kuris gali atsirasti, kai veiksmai yra susiję su tam tikrais tarpiniais produktais. Šiuo atveju šis aspektas taip pat laikytinas svarbiu, kadangi, nors pasrovinės aviacinių degalų tiekimo rinkos yra lokalinio pobūdžio, aviaciniai degalai yra naudojami teikiant tarptautinio oro susisiekimo paslaugas. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos atliktos aviakompanijų apklausos, degalų kaina oro susisiekimo paslaugų savikainoje sudaro išties didelę dalį, todėl poveikis rinkos struktūrai Tarptautiniame Vilniaus oro uoste veikiančių degalų tiekėjų atžvilgiu gali turėti įtakos ir tarptautinio keleivių vežimo oru veiklos savikainai ir/ar kokybei.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad Konkurencijos taryba pilnai ir išsamiai išnagrinėjo VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto veiksmus dėl dominuojančios padėties rinkoje, pagrįstai konstatavo, kad Tarptautinis Vilniaus oro uostas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba pagrįstai pažymėjo, kad toks VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto elgesys negali būti pateisinamas konkurencijos teisės požiūriu, pagrįstai konstatavo, jog Įstatymo 9 straipsnio ir EB steigimo sutarties 82 straipsnio pažeidimams nustatyti nereikalaujama įrodyti faktinio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi poveikio prekybai tarp valstybių narių, pakanka nustatyti potencialiai galimą poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę skirti pinigines baudas. Remiantis Įstatymo 42 str. 1 d., skiriamos baudos ūkio subjektams diferencijuojamos atsižvelgus į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą.

Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė įvykdytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba jei pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos.

Teismas pripažino, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas piktnaudžiavo savo užimama dominuojančia padėtimi valdymo ir organizavimo paslaugų Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Dėl tokių veiksmų pareiškėjai UAB „Naftelf“ buvo užkirstos galimybės veikti bei konkuruoti su kitais ūkio subjektais aviacinio benzino tiekimo orlaiviams ir reaktyvinių degalų tiekimo orlaiviams Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkose.

Tyrimo metu reikalautos informacijos VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas nepateikė Konkurencijos tarybai. Pažymėtina, kad Tarptautinis Vilniaus oro uostas neturi teisės spręsti, kokie dokumentai turi būti pateikiami Konkurencijos tarybai atliekant tyrimą, o kokių pateikti nebūtina. Teisė spręsti dėl tyrimui reikalingos medžiagos surinkimo yra suteikta Konkurencijos tarybai, o Konkurencijos tarybos nurodymai ūkio subjektams tokiais atvejais yra privalomi. Tokie Tarptautinio Vilniaus oro uosto veiksmai laikytini kaip trukdymas atlikti tyrimą, todėl pripažintina, kad tai yra sunkinanti aplinkybė.

Pagal Įstatymo 42 straipsnio 3 dalį viena iš ūkio subjekto atsakomybę sunkinančių aplinkybių yra pakartotinai įvykdytas pažeidimas, už kurį ūkio subjektui jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos. 2007-06-07 Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 2S-14 VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas jau buvo pripažintas pažeidęs Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį ir šis Konkurencijos tarybos nutarimas nebuvo panaikintas teismų (2007-10-05 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-8060-24/07, 2008-07-08 nutartis LVAT administracinėje byloje Nr. A-261-959/08).

VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas viso tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu nepateikė lengvinančių aplinkybių buvimą patvirtinančių įrodymų. Teismas pabrėžia, jog konkurencijos teisės normų taikymo tikslas yra ne pareiškėjo ir trečiųjų asmenų interesų apsauga, bet sąžiningos konkurencijos laisvės apsauga. Taigi UAB „Naftelf“ argumentas, kad siekiant apsaugoti jos interesus bauda turi būti didesnė, nereiškia, kad paskirta bauda yra netinkama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes bei Konkurencijos tarybos baudų skyrimo praktiką piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylose. Konkurencijos taryba skirdama baudas visų pirma vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais ir Lietuvoje susiklosčiusia konkurencijos bylų praktika, kadangi baudų skyrimo klausimas yra paliktas išimtinai nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijai, todėl pareiškėjo UAB „Naftelf“ argumentas, kad turi remiamasi Europos Komisijos praktika konkurencijos bylose atmestinas.

Baudos skiriamos už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591, 2 punkte numatyta, kad baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma.

Tų pačių taisyklių 5 punkte numatyta, kad bauda, nustatyta pagal šių Taisyklių 2 punktą, atitinkamai mažinama arba didinama iki 50 procentų, atsižvelgiant į: 1) ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje, ar kitas ten nenurodytas Konkurencijos tarybos pripažintas lengvinančias aplinkybes; 2) ūkio subjekto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje; 3) kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (t.y. į tai, ar ūkio subjektas buvo pažeidimo iniciatorius, ar darant pažeidimą jis atliko aktyvų ar pasyvų vaidmenį, taip pat į ūkio subjekto užimamą rinkos dalį).

Remdamasis teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis baudos skyrimą už konkurencijos įstatymo pažeidimus, teismas daro išvadą, kad baudos didinimas 20 procentų už dvi sunkinančias aplinkybes nepažeidžia baudos skyrimo taisyklių, todėl VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas skirta 171 000 Lt bauda yra pagrįsta ir teisėta, atitinkanti padarytą konkurencijos įstatymo pažeidimą, todėl bendrovės „Naftelf“ prašymas paskirti didesnę baudą yra atmestinas.

Nepatenkinus pareiškėjo VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas skundo nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

pareiškėjų VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir UAB „Naftelf“ skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

 

Kolegijos pirmininkas Henrikas Sadauskas

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ernestas Spruogis