Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, 

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjų Klaipėdos miesto savivaldybės, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“ atstovei G. E., pareiškėjų VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“ ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ atstovui advokatui V. K.,

atsakovo Konkurencijos tarybos atstovei G. J., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos atstovėms R. R., advokatei L. D., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, atstovei R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Klaipėdos miesto savivaldybės, Palangos miesto savivaldybės, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjų Klaipėdos miesto savivaldybės, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“, Palangos miesto savivaldybės, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“ skundus atsakovui Konkurencijos tarybai, byloje dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybei, Plungės rajono savivaldybei, Rietavo savivaldybei, Telšių rajono savivaldybei, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijai, Klaipėdos rajono savivaldybei, Kretingos rajono savivaldybei, Neringos savivaldybei, Skuodo rajono savivaldybei, Šilutės rajono savivaldybei, Akmenės rajono savivaldybei, Joniškio rajono savivaldybei, Kelmės rajono savivaldybei, Pakruojo rajono savivaldybei, Radviliškio rajono savivaldybei, Šiaulių miesto savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, Šiaulių RATC) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, I t., b. l. 2–14), prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 2.1–2.6 punktus, 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Šiaulių regiono savivaldybėmis ir Šiaulių RATC.

2. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, Klaipėdos RATC) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 133–144), prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 rezoliucinės dalies 1.1-1.6 punktus, 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Klaipėdos regiono savivaldybėmis ir Klaipėdos RATC.

3. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, Telšių RATC) kreipėsi į teismą su skundu (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t., b. l. 3-13), prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 rezoliucinės dalies 3.1-3.4 punktus bei 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Telšių regiono savivaldybėmis ir Telšių RATC.

4. Pareiškėjas Palangos miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu (administracinė byla Nr. A⁵⁰²-40/2011, VI t., b. l. 3–7), prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 rezoliucinės dalies 1.4 punktą bei 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Palangos miesto savivaldybe ir Klaipėdos RATC.

5. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VII t., b. l. 3–8), prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 rezoliucinės dalies 1.1 punktą bei 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Klaipėdos miesto savivaldybe ir Klaipėdos RATC.

6. Visi pareiškėjai savo (patikslintuose) skunduose nurodė iš esmės labai panašias aplinkybes ir rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais. Pareiškėjai nesutiko su Nutarimo motyvais ir argumentais, kadangi, pasak jų, Konkurencijos taryba netinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, savivaldybių teises ir pareigas organizuojant atliekų tvarkymo sistemą. Pasak pareiškėjų, Konkurencijos taryba, priimdama skundžiamą Nutarimą, nesilaikė objektyvumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte. Skundžiamame Nutarime nurodytus savivaldybių priimtus sprendimus sąlygojo teisės aktai, todėl šie sprendimai Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui neprieštarauja. Europos Sąjungai priėmus Suvestinį Europos Aktą (1986 m.), Mastrichto sutartį (1992 m.), Amsterdamo sutartį (1997 m.), buvo nustatyta valstybių pareiga atsižvelgti į aplinkos apsaugos reikalavimus derinant teisės aktus pagal EB sutartį. Rėmėsi 1975 m. gegužės 15 d. Bendrąja atliekų direktyva 75/442/EEB (pakeista Direktyva 91/156/EE), kurioje pateikta atliekų sąvoka, nurodomi atliekų valdymo planų sudarymo reikalavimai, leidimų išdavimo dalintojams reikalavimai ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucija, Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 patvirtintos Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos 4.1.3.2 punktu, Europos sutarties 70 straipsniu, Atliekų tvarkymo įstatymu, Vyriausybės 1999 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 593 patvirtintais Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos metmenimis, Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu patvirtintų Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų 22 derybiniu skyriumi „Aplinka“, Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinta Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarka. Pareiškėjai taip pat nurodė Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Atliekų tvarkymo planas) 57 punktą, kuriame numatyta, jog eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai, taip pat 62, 64 ir 69 punktus. Atkreipė dėmesį į regioninių atliekų tvarkymo centrų steigimo sutartis, kuriose įtvirtintos pagrindinės nuostatos. Pažymėta, kad Europos Bendrijų Komisija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, turėdamos tikslą įkurti tvirtą ir darnią aplinkosauginiu bei ekonominiu atžvilgiu atliekų tvarkymo sistemą, kuri atitiktų šalies reikalavimus ir galiojančių Europos Bendrijos nuostatų reikalavimus, pasirašė 2002 m. liepos 2 d. Finansavimo memorandumą 2001/LT/16/P/PE/008 dėl projekto „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtra“, 2002 m. gruodžio 17 d. Finansavimo memorandumą 2001/LT/16/P/PE/010 dėl projekto „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“, 2004 m. kovo 30 d. Finansavimo memorandumą 2003/LT/16/P/PE/016 dėl projekto „Telšių regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ (toliau kartu vadinami Memorandumais). Lietuvos Respublikos Vyriausybė Memorandumais, kaip tarptautinėmis sutartimis, įsipareigojo įkurti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, kuri būtų atsakinga už atliekų tvarkymą ir jų pašalinimą, uždaryti reikalavimų neatitinkančius egzistuojančius sąvartynus, įrengti naują sąvartyną ir jį eksploatuoti. Memorandumų šalys, skirdamos pagalbą projektų finansavimui, nustatė, kad būtent Šiaulių RATC, Telšių RATC, Klaipėdos RATC, o ne kiti subjektai bus atsakingi už regiono atliekų tvarkymą bei šalinimą bei už pagalbos savivaldybėms teikimą. Memorandumai pirmame atliekų tvarkymo sistemos kūrimo (plėtros) etape (2002–2005 m.) numatė įkurti regioninę atliekų tvarkymo bendrovę, atsakingą už atliekų tvarkymą ir šalinimą, apdorojimą ir teikiančią pagalbą savivaldybėms atliekų tvarkymo srityje. Memorandumai, kaip būtiną sąlygą Europos Sąjungos paramai gauti, numatė reikalavimą, kad naujai steigiamų Regioninių atliekų tvarkymo centrų akcininkais arba dalininkais būtų atitinkamo regiono savivaldybės. Pagal Memorandumus, galutiniai paramos gavėjai yra Regioniniai atliekų tvarkymo centrai. Europos Bendrijos ir Lietuvos valstybės lėšos Regioniniams atliekų tvarkymo centrams skiriamos tam, kad jie galėtų žymiai palankesnėmis sąlygomis ir pigiau tvarkyti regione susidariusias komunalines atliekas, negu kiti ūkio subjektai, kuriems reikiamų lėšų reikėtų skolintis iš bankų. Skunduose nurodyta, kad 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai, visas Europos Sąjungos acqui iš karto pradėjo galioti Lietuvoje. Vyriausybė, 2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 780 „Dėl regioninių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projektų pripažinimo turinčiais valstybinę svarbą“ įgyvendindama Atliekų tvarkymo planą, pripažino 9 regioninius atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projektus, vykdomus pagal finansavimo memorandumus, pasirašytus tarp Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Europos Bendrijų Komisijos, turinčius valstybinę svarbą. Padaryta išvada, kad egzistuoja tokių aplinkybių visuma, kai skirtingos konkurencijos sąlygos buvo nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Pasak pareiškėjų, Nutarime Regioniniams atliekų tvarkymo centrams priskirtos atliekų tvarkymo sistemos organizavimo (administravimo) funkcijos, atliekas išverčiant ant žemės ar po žeme jiems nuosavybės teise priklausančiuose sąvartynuose, nepagrįstai įvertintos kaip ūkinė komercinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Skunduose taip pat remtasi Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi bei Konstitucinio Teismo 1995 m. gegužės 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d.,  2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimais, kuriuose išdėstomos ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlygos. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba netaikė šių Konstitucijos nuostatų, ignoravo Konstitucinio Teismo nutarimus. Sudarant koncesijos sutartis su Regioniniais atliekų tvarkymo centrais, egzistavo Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkte išvardytos sąlygos, nes atliekų tvarkymo sistemos plėtros projektai yra finansuojami ne mažiau kaip 50 proc. iš Europos Bendrijos (ISPA) ir iš valstybės biudžeto bei skolintomis lėšomis. Be to, Savivaldybių tarybos, priimdamos sprendimus, pagrįstai taikė Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 7 punkto nuostatas. Regioniniai atliekų tvarkymo centrai įkurti, siekiant efektyviau įgyvendinti atliekų tvarkymo užduotis bei sukurti visą atliekų tvarkymo sistemą. Jų funkcijas ir kompetenciją nustatė steigėjai – savivaldybės. Regioninių atliekų tvarkymo centrų atsakomybė ir užduotys išdėstytos Memorandumuose. Įsipareigojimuose nustatyta Lietuvos valstybės pareiga užtikrinti pakankamas pajamas Regioninių atliekų tvarkymo centrų veiklai. Jie yra vieninteliai ir realūs regioninių atliekų tvarkymo sistemų kūrėjai ir paramos gavėjai. Jie vieninteliai turi finansinius įsipareigojimus ir atsakomybę už regioninės sistemos infrastruktūros objektų statybą. Visi jų atliekami darbai ir įsipareigojimai buvo vykdomi ankstesnių sutarčių su atitinkamomis savivaldybėmis pagrindu. Visų toliau vykdomų regiono atliekų tvarkymo sistemos vystymo darbų techniškai ir ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo jau esamų susitarimų, nesukeliant didelių nepatogumų savivaldybėms bei gyventojams. Be to, nurodyta, kad atsakovas netinkamai aiškino koncesijos sutarčių nuostatų, kuriomis atitinkamos savivaldybės paveda teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Regioniniams atliekų tvarkymo centrams, turinį ir prasmę, rėmėsi vien pažodiniu nuostatų aiškinimu, nebuvo nagrinėjami tikrieji sutarčių šalių ketinimai, sutarčių esmė ir tikslas bei jų sudarymo aplinkybės. Turėjo būti atsižvelgta į visą sutarčių tekstą, taip pat teisės aktus, reglamentuojančius koncesiją ir atliekų tvarkymą. Remtasi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 10, 12 ir 29 dalyje apibrėžtomis atliekų tvarkymo, atliekų šalinimo, sąvartyno sąvokomis. Pažymėta, kad Regioniniai atliekų tvarkymo centrai Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio nustatyta tvarka yra gavę Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos išduotus specialius leidimus vykdyti atliekų šalinimo veiklą, pasireiškiančią atliekų deponavimu, t. y. išvertimu ant žemės ar po žeme jiems nuosavybės teise priklausančiuose sąvartynuose. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Padaryta išvada, kad atitinkamos savivaldybės koncesijos sutartimis leido Regioniniams atliekų tvarkymo centrams vykdyti komunalinių atliekų išvertimą jiems nuosavybės teise priklausančiuose sąvartynuose, todėl nuostata, kad ūkio subjektui teisė eksploatuoti jam pačiam nuosavybės teise priklausantį sąvartyną gali būti suteikta tik konkurso būdu, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Pareiškėjai nesutiko su Nutarime išdėstytu teiginiu, jog atliekų tvarkymo rinkoje yra ne vienas šių paslaugų teikimo šaltinis, t. y. ūkio subjektas, teikiantis atliekų tvarkymo paslaugas ir galintis užtikrinti tinkamą šių paslaugų kokybę. Konkurencijos tarybos tyrimo byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad kokie nors kiti ūkio subjektai, atitinkantys Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus reikalavimus, gali ar galėtų vykdyti ūkinę veiklą – komunalinių atliekų šalinimą vieninteliu būdu – išvertimu ant žemės ar po žeme.

7. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybė taip pat rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio nuostata, įpareigojančia savivaldybes siekti, kad už užmokestį teikiamos viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo bei kitas su jų teikimu susijusias išlaidas, tačiau šių paslaugų teikimas netaptų pelno siekiančia veikla. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nagrinėdamas atitinkamų savivaldybių sprendimus, susijusius su atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų perdavimu, analizavo ne funkcijų perdavimo metu galiojusią, o nutarimo priėmimo metu galiojusią Vietos savivaldos įstatymo redakciją. Nesutiko su atsakovo teiginiu, jog savivaldybė eliminavo galimybę kitiems ūkio subjektams savo vykdomai atitinkamai komunalinių atliekų naudojimo ir / ar šalinimo veiklai naudoti tuos pačius atliekų tvarkymo infrastruktūros objektus, taip atimant galimybę užsiimti atliekų tvarkymo veikla. Pabrėžiama, kad komunalinių atliekų naudojimas (kompostavimas) gali būti vykdomas ne tik Klaipėdos RATC priklausančiuose atliekų tvarkymo įrenginiuose, bet ir kitose tam pritaikytose vietose (pavyzdžiui, visos Klaipėdos miesto želdinius tvarkančios įmonės turi savo kompostavimo aikšteles ir naudoja šias atliekas savo reikmėms). Be to, šalinti komunalines atliekas Klaipėdos RATC atliekų šalinimo įrenginiuose gali visi Klaipėdos regiono fiziniai ir juridiniai asmenys.

8. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) pateikė atsiliepimą į VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 85–93), atsiliepimą į UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IV t., b. l. 116–124), atsiliepimą į UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą (administracinė byla Nr. A-1581502/2015, V t., b. l. 117–125), atsiliepimą į Palangos miesto savivaldybės prašymą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VI t., b. l. 54–63) bei atsiliepimą į Klaipėdos miesto savivaldybės prašymą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VII t., b. l. 81–88) ir prašė skundus bei prašymus atmesti.

9. Atsiliepimuose nurodoma, kad pareiškėjai nepateikė jokių argumentų ar kitų motyvų, kurie patvirtintų, kad skirtingos konkurencijos sąlygos buvo sąlygotos įstatymų reikalavimų vykdymo. Pareiškėjai apsiribojo abstrakčiomis nuorodomis į tai, kada ir koks teisės aktas buvo priimtas ir ko buvo siekiama šiuo teisės aktu. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nagrinėjo teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, tačiau nei Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus 2008 m. spalio 9 d. pranešime apie atliktą tyrimą, nei skundžiamame Nutarime nebuvo ginčijamas pačių regioninių atliekų tvarkymo sistemų steigimas, jų tikslas ar būtinybė. Prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo pripažinti ne atitinkamų savivaldybių sprendimai, kuriais buvo kuriamos atliekų tvarkymo sistemos, tačiau tokie sprendimai, kuriais šių sistemų eksploatavimo funkcijos, susijusios su ūkinės veiklos – komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo – vykdymu, buvo pavestos šių savivaldybių įsteigtiems Regioniniams atliekų tvarkymo centrams. Nutarime padarytas aiškus funkcijų, susijusių su ūkinės veiklos vykdymu, ir funkcijų, susijusių su atliekų tvarkymo sistemos organizavimu (administravimu), atskyrimas. Savivaldybių funkcijos atliekų tvarkymo srityje sietinos su tikslu, kad būtų užtikrintos tinkamai teikiamos viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos, tuo tarpu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas vertintinas kaip pačių viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimas – ūkinės  veiklos vykdymas. Administravimo ir paslaugų teikimo atskyrimą patvirtina ir Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kurioje aiškiai nurodyta, kad viešo administravimo subjektas, kuris pagal minėto įstatymo nustatytą valdymo sritį administruoja tam tikros viešosios paslaugos teikimą, negali pats teikti šios paslaugos. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalis, Regioniniai atliekų tvarkymo centrai laikytini viešo administravimo subjektais viešųjų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo srityje, todėl administruodami šią veiklą, turi aiškiai atsiriboti nuo tokių paslaugų teikimo, o savivaldybės negali pavesti Regioniniams atliekų tvarkymo centrams vykdyti tokios ūkinės veiklos, kurią šie taip pat ir administruoja. Pareiškėjai klaidingai interpretuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei nepaaiškina, kad nuo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodytos pareigos valstybės ir savivaldos institucijos gali būti atleistos tik tuo atveju, jeigu, vykdant kitų įstatymų reikalavimus, yra neįmanoma išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo. Tuo tarpu pareiškėjai nurodo daugybę teisės aktų, tačiau niekaip nepaaiškina, kokiu būdu jie daro įtaką Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų vykdymui ir kokios konkrečios šių teisės aktų nuostatos nurodo įpareigojimą savivaldybėms organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą tokiu būdu, kad savivaldybės privalėtų absoliučiai eliminuoti bet kokią konkurenciją šių paslaugų teikimo srityje, t. y. neužtikrinti vienodų konkurencijos sąlygų ir kitiems analogiškas paslaugas galintiems teikti ūkio subjektams. Iš pareiškėjų paminėtų teisės aktų tik Atliekų tvarkymo įstatymas numato savivaldybės pareigas ir teises komunalinių atliekų tvarkymo srityje, tačiau šio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatos, suteikiančios savivaldybėms teisę pasirinkti, kaip organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, neįpareigoja komunalinių atliekų tvarkymą organizuoti be viešo konkurso ar kitos konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje yra numatyti ir tokie atliekų tvarkytojų parinkimo būdai, kurie garantuoja konkurencijos galimybes. Savivaldybės, parinkdamos komunalines atliekas naudojančius ir šalinančius ūkio subjektus, privalėjo pasirinkti konkurenciją užtikrinantį būdą. Tokio būdo reikalauja sisteminis Atliekų tvarkymo įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymas. Priešingai nei teigia pareiškėjai, Nutarime buvo atsižvelgta ir į Konstitucijos nuostatas, į konstitucinį laisvos konkurencijos principą. Savivaldybės savo sprendimais be aiškaus įstatyme nustatyto pagrindo negali uždrausti ūkio subjektams ar apriboti jų galimybes užsiimti tam tikra ūkine veikla. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A²-32/2007, pagal kurį net jeigu nėra tam tikro specialaus teisės akto, privalu vadovautis bendraisiais teisės principais, įskaitant nediskriminavimo bei konstituciniu konkurencijos laisvės principu. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, pirmenybė visais atvejais turi būti teikiama tokiam ūkinės veiklos organizavimo būdui, kuris skatintų privačias iniciatyvas, neribotų ūkinės veiklos laisvės, kas iš esmės reiškia, jog tiek valstybės, tiek savivaldybės, organizuodamos ar reguliuodamos tam tikrą ūkinę veiklą, pirmiausiai turi įvertinti bei skatinti privačių ūkio subjektų veiklos rinkoje galimybes ir tik išimtiniais atvejais pavesti išimtinėmis teisėmis savo kontroliuojamiems ūkio subjektams tam tikros ūkinės veiklos vykdymą, t. y. 1) kai dėl rinkos specifikos ar reikalingų didelių investicijų į infrastruktūrą negali veikti daug ūkio subjektų ir 2) nėra kitų ūkio subjektų, kurie galėtų ekonomiškai teikti tam tikrą paslaugą. Komunalinių atliekų tvarkymo (įskaitant naudojimo ir šalinimo) pavedimas išimtinėmis teisėmis savivaldybių įsteigtam ūkio subjektui yra ne savivaldybių pareiga, o teisė, kuria jos privalo naudotis, atsižvelgdamos į visas atitinkamose rinkose susiklosčiusias aplinkybes. Tuo tarpu nesant aiškaus nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei jokiame kitame įstatyme įtvirtinto imperatyvo netaikyti konkurencijos teisės normų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veikloje, nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės turi teisę pačios pasirinkti, ar joms organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, taikyti konkurencijos teisės normas ar jų netaikyti. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai nesutinka su Konkurencijos tarybos išvada, jog Regioniniai atliekų tvarkymo centrai negali vykdyti ūkinės veiklos, t. y. atlikti komunalinių atliekų šalinimą vieninteliu būdu – išverčiant ant žemės ar po žeme atliekas patiems Regioniniams atliekų tvarkymo centrams nuosavybės teise priklausančiuose sąvartynuose. Be to, nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad Regioninių atliekų tvarkymo centrų vykdoma veikla nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Nurodė, kad Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, teikdami komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, gauna atlyginimą už šių paslaugų teikimą, todėl tai laikytina ūkine veikla. Pabrėžė skirtumą tarp savivaldybių funkcijų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo (administravimo) srityje, bei jų pavedimų Regioniniams atliekų tvarkymo centrams vykdyti ūkinę komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą. Organizacinio (administracinio) pobūdžio sprendimai vertintini kaip savivaldybių funkcijas atliekų tvarkymo srityje įgyvendinantys sprendimai, kurie, priešingai nei pats atitinkamų konkrečių atliekų tvarkymo paslaugų teikimas, nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Tokio pobūdžio organizacinių (administracinių) funkcijų perdavimas Regioniniams atliekų tvarkymo centrams nepatektų į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo sritį. Skundžiamame Nutarime buvo nagrinėjamas būtent ūkinės veiklos vykdymo pavedimas Regioniniams atliekų tvarkymo centrams. Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tik savivaldybės gali apsispręsti, kokiu būdu ir kaip bus organizuojamas šių paslaugų teikimas, t. y. savivaldybės turi lemiamo sprendimo teisę ir pareigą dėl pačios atliekų tvarkymo sistemos organizavimo ir negali šios savo pareigos perleisti jokiems kitiems asmenims. Todėl savivaldybės negali Regioniniams atliekų tvarkymo centrams pavesti tokių su atliekų tvarkymo sistemos organizavimu (administravimu) susijusių funkcijų, kurios paneigtų pačių savivaldybių teises ir pareigas šioje srityje. Savivaldybės išlaiko savo, kaip pagrindinių atliekų tvarkymo sistemų organizatorių, funkcijas, o Regioniniai atliekų tvarkymo centrai šioje srityje gali veikti tik tose ribose, kokias jiems nustato savivaldybės. Dėl to vien ta aplinkybė, kad Regioniniai atliekų tvarkymo centrai komunalines atliekas naudoja ir šalina jiems nuosavybės teise priklausančiuose sąvartynuose, neįrodo, jog Regioninių atliekų tvarkymo centrų vykdoma veikla nėra ūkinė veikla, nesuteikia laisvės Regioniniams atliekų tvarkymo centrams šiuos sąvartynus valdyti absoliučiai savo nuožiūra ir nepateisina savivaldybių sprendimų šių paslaugų teikimą pavesti vykdyti išimtinėmis teisėmis Regioniniams atliekų tvarkymo centrams. Regioniniai atliekų tvarkymo centrai privalo valdyti šiuos objektus taip, kad būtų įvykdyti savivaldybių sprendimai, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu. Jeigu savivaldybės nuspręstų būtent konkurso būdu organizuoti  komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, Regioniniai atliekų tvarkymo centrai neturėtų galimybės tam prieštarauti, nes tai kliudytų savivaldybei įgyvendinti jos teises atliekų tvarkymo sistemos organizavimo srityje bei viršytų Regioninių atliekų tvarkymo centrų įgaliojimus. Atsakydamas į pareiškėjų argumentus, susijusius su Memorandumų pasirašymu, atsakovas nurodė, kad Nutarime padarytos išvados nedaro įtakos Regioninių atliekų tvarkymo centrų, kaip galutinių naudos gavėjų pagal Memorandumus, pareigoms, susijusioms su lėšų naudojimu, reikalavimus atitinkančių įrenginių statybai, senų sąvartynų uždarymui bei paskolų, paimtų visiškam finansuojamų projektų įgyvendinimui, grąžinimu. Skundžiamame Nutarime nagrinėtos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugos yra ūkinė veikla, už kurią yra gaunamas tam tikras atlyginimas pagal principą „teršėjas moka“, t. y. šių paslaugų teikimas yra finansuojamas įgyvendinant minėtą principą ir iš esmės šią veiklą finansuoja patys atliekų turėtojai. Tuo tarpu Memorandumais finansuojamų projektų įgyvendinimas yra susijęs ne su atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo) paslaugų teikimu, o su pačios atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros sukūrimu ir jos plėtra – senų sąvartynų uždarymu bei naujų įrenginių statyba. Tai, kad Regioniniai atliekų tvarkymo centrai yra projektų naudos gavėjai ir įsigyto turto savininkai, nereiškia, jog jie savaime tampa ir atitinkamų atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų, kurioms teikti yra būtina projekto įgyvendinimo metu sukurta atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūra, teikėjais ir kad neįmanoma užtikrinti, jog šias paslaugas teiktų konkurenciją užtikrinančiu būdu parinkti atliekų tvarkytojai. Todėl būtent savivaldybių sprendimai, o ne Memorandumų nuostatos ir atliekų tvarkymo sistemos plėtros projekto įgyvendinimo sąlygos lemia, kokiu būdu bus organizuojamas ūkinės veiklos – komunalinių atliekų naudojimo ir šių atliekų šalinimo – vykdymas, užtikrinant viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimą. Memorandumuose nėra nuostatų, kad Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurie yra galutiniai paramos gavėjai, būtinai turi patys teikti šias paslaugas ir ypač palankesnėmis sąlygomis nei kiti ūkio subjektai. Priešingai, Memorandumų 8 straipsnyje nurodyta, kad Europos Komisija turi teisę koreguoti pagalbą, jeigu yra ryškių pakeitimų, kurie daro poveikį eksploatacijos pobūdžiui ar sąlygoms arba privačiam ar valstybiniam subjektui suteikia neteisėtą pranašumą. Pareiškėjai, teigdami, kad dėl Memorandumų Regioniniai atliekų tvarkymo centrai įgyja pranašumą kitų ūkio subjektų atžvilgiu, tik patvirtina, kad savivaldybės, pavesdamos Regioniniams atliekų tvarkymo centrams vykdyti atliekų naudojimo ir šalinimo ūkinę veiklą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pagal Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkto nuostatą, koncesiją be konkurso galima suteikti tokiu atveju, kai koncesijos projektas yra didele dalimi finansuojamas užsienio institucijų ar valstybės. Memorandumais finansuojamų projektų įgyvendinimas yra susijęs ne su atliekų tvarkymo paslaugų teikimu, o su pačios atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros sukūrimu ir jos plėtra. Todėl net ir ta aplinkybė, kad pagal Memorandumus Regioniniai atliekų tvarkymo centrai tampa projekto metu įgyto turto savininkais, nesudaro pagrindo išvadai, kad projekto finansavimas apima ir ūkinės veiklos infrastruktūros šiuose objektuose vykdymą. Dėl šių priežasčių Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos, kaip pateisinančios Regioninių atliekų tvarkymo centrų koncesijos teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šių atliekų šalinimo paslaugas suteikimą be viešo konkurso, nes šios ūkinės veiklos vykdymo Memorandumais suteiktas finansavimas neapima. Be to, suteikti koncesiją be konkurso vadovaujantis Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 7 punktu taip pat nebuvo jokio pagrindo, nes nėra jokių įrodymų, kad buvo skelbti vieši konkursai dėl pradinių koncesijos sutarčių sudarymo. Konkurenciją užtikrinančiu būdu parinkti atliekų tvarkytojai, galėdami pasinaudoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektais atitinkamų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimui, teikdami šias paslaugas taip pat būtų galėję tinkamai užtikrinti tiek visuomenės, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus, tiek viešąjį interesą.

10. Konkurencijos taryba atsiliepimuose į Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės skundus papildomai nurodė, kad pelno siekimas tam tikroje veiklos srityje nėra kriterijus sprendžiant, ar tai sričiai turi būti ar neturi būti taikomos konkurencijos teisės normos. Todėl nepaisant to, ar ūkio subjektas siekia pelno ar jo nesiekia, ar jį gauna, ar jo negauna, jis, teikdamas tam tikras paslaugas už tam tikrą atlyginimą, bet kuriuo atveju vykdo ūkinę veiklą Konkurencijos įstatymo prasme. Taigi Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatanti pareigą savivaldybėms, steigiančioms naujus paslaugų teikėjus, siekti, kad viešųjų paslaugų teikimas nevirstų pelno siekiančia veikla, nedaro įtakos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymui, kadangi pelno siekimas tam tikroje srityje nėra kriterijus sprendžiant, ar tai sričiai turi būti taikomos konkurencijos teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nuostata negalėjo būti pagrindu apskritai atsisakyti atitinkamose rinkose veikusių ar galinčių veikti ūkio subjektų, kurie galėtų naudoti ir šalinti komunalines atliekas, paslaugų vien dėl to, kad jie savo ūkine veikla siekia pelno. Draudimas siekti pelno pagal 2000 m. spalio 27 d. redakcijos Vietos savivaldos įstatymo nuostatą yra siejamas tik su savivaldybių naujai steigiamais paslaugų teikėjais. Taigi pagal šią įstatymo nuostatą, Regioniniai atliekų tvarkymo centrai negalėtų siekti pelno vykdydami ūkinę komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, tačiau tam prieštarauja aplinkybė, jog kai kurių Regioninių atliekų tvarkymo centrų teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė. Tai tik patvirtina, kad Palangos miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybė, pavesdama atliekų naudojimą ir šalinimą vykdyti uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, paneigia savo pačios argumentą, kad pelno nesiekimas yra vienintelis ir lemiamas veiksnys, sprendžiant, kokie ūkio subjektai galėtų teikti savo paslaugas, t. y. komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas. Šiuo metu galiojančios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 8 ir 9 straipsniai nenumato, kad viešųjų paslaugų teikimas negali virsti ūkine veikla. Taigi pareiškėjo argumentas dėl draudimo siekti pelno, teikiant viešąsias paslaugas, jokiais būdais nesudaro prielaidų Palangos miesto savivaldybei nepaisyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų ir neužtikrinti vienodų konkurencijos sąlygų ūkio subjektams teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, šių paslaugų teikimą pavedant UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelmės rajono savivaldybė teismui pateikė atsiliepimą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 81–83), prašydamas pareiškėjo Šiaulių RATC patikslintą skundą tenkinti. Kelmės rajono savivaldybės taryba paaiškino, kad Nutarimas pažeidžia Kelmės rajono savivaldybės bei Šiaulių RATC teises, taip pat įstatymų saugomus interesus. Konkurencijos taryba netinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, savivaldybių teises ir pareigas organizuojant atliekų tvarkymo sistemą. Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 780 „Dėl regioninių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projektų pripažinimo turinčiais valstybinę svarbą“, 2002 m. birželio 25 d. Šiaulių RATC steigimo sutartimi, nurodė, kad egzistuoja tokių aplinkybių visuma, kai skirtingos konkurencijos sąlygos buvo sąlygotos tik Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybė teismui pateikė atsiliepimą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 96–97), prašydamas pareiškėjo Šiaulių RATC patikslintą skundą tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba, pasirašydama VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ steigimo sutartį, patvirtino Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projekto pagrindines nuostatas bei nusprendė dalyvauti Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos kūrimo bei vystymo projekte. Pagrindiniai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos organizavimo principai numatė, kad Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra vieninga komunalinių atliekų tvarkymo sistema, integruojanti savyje Šiaulių apskrities rajonų savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemas. Šiaulių RATC yra vienintelis ir realus Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos kūrėjas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybė teismui pateikė atsiliepimą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 100–102), prašydamas pareiškėjo Šiaulių RATC skundą tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad ginčijamą Nutarimą vertina kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Konkurencijos taryba netinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, savivaldybių teises ir pareigas organizuojant atliekų tvarkymo sistemą. Šiaulių regiono savivaldybių sprendimai, tarp jų ir Pakruojo rajono savivaldybės tarybos, ir jų su Šiaulių RATC pasirašytos koncesijos sutartys nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, o šios skirtingos konkurencijos sąlygos Šiaulių RATC vykdant atliekų tvarkymo paslaugą regioniniame Aukštrakių sąvartyne yra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Nurodė, kad sutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 105–107) nurodė, kad pareiškėjo Šiaulių RATC skundas yra pagrįstas ir motyvuotas. Skunde keliami reikalavimai turėtų būti tenkinami. Paaiškino, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos išvada, jog 2006 m. lapkričio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutarties 13.8 punktas teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Šia sutarties nuostata nėra pavedama Šiaulių RATC vykdyti ūkinę veiklą – eksploatuoti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo įrenginius, t. y. teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, o tik pasakoma, kad Šiaulių miesto savivaldybė savo kompetencijos ribose atliks veiksmus, kad Šiaulių RATC gautų tik teisės aktų nustatyta tvarka leidimus įrengti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje, kuris vykdo administracinę priežiūrą pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas, nėra pateikęs teismui nei teikimo, nei prašymo dėl šioje byloje minimų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų teisėtumo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Joniškio rajono savivaldybė atsiliepime (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 120–121) nurodė, kad su Šiaulių RATC skundu sutinka visiškai, prašė teismo panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1-2.6 punktus ir 5, 6, 7 punktus toje dalyje, kiek tai aktualu Šiaulių regiono savivaldybėms ir Šiaulių RATC.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Akmenės rajono savivaldybė atsiliepime (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, III t., b. l. 123–124) nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais sutinka, prašė skundą tenkinti. Šiaulių RATC yra savivaldybių įmonė, įkurta siekiant efektyviau įgyvendinti atliekų tvarkymo užduotis bei sukurti visą atliekų tvarkymo sistemą, o savivaldybė, sudarydama Šiaulių RATC steigimo sutartį, patvirtino Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projekto pagrindines nuostatas bei nusprendė dalyvauti Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos kūrimo bei vystymo projekte. Įmonės funkcijas ir kompetenciją taip pat nustatė šios įmonės steigėjai, t. y. Akmenės rajono ir kitų Šiaulių regiono savivaldybės.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime į Klaipėdos RATC skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IV t., b. l. 165–168) nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundo reikalavimus, skundą prašė tenkinti. Rėmėsi pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad Atliekų tvarkymo plano 95 punkte nurodyta, jog savivaldybės teritorijoje susidariusios komunalinės atliekos turėtų būti tvarkomos tik to atliekų tvarkymo regiono, kuriam priklauso savivaldybė, regioniniuose infrastruktūros objektuose (nepavojingų atliekų sąvartynas, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, kompostavimo aikštelė ir kita). Klaipėdos miesto savivaldybė įsteigė Klaipėdos RATC, siekdama kokybiškai vykdyti visas įstatymais numatytas funkcijas ir pasiūlyti visiems gyventojams ir ūkio subjektams viešąją komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, taip pat užtikrinti, kad paslauga atitiktų aplinkosauginius, techninius-ekonominius ir higienos reikalavimus. Klaipėdos RATC yra vienintelis ir realus paramos gavėjas ir Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos kūrėjas. Šis centras yra vienintelis, turintis finansinius įsipareigojimus ir atsakomybę už regiono atliekų tvarkymą ir šalinimą. Atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba, nagrinėdama savivaldybės sprendimus dėl funkcijų perdavimo Klaipėdos RATC, analizavo ne funkcijų perdavimo metu galiojusią Vietos savivaldos įstatymo redakciją, o aktualią – Nutarimo metu galiojusią įstatymo redakciją. Nei vienas ūkio subjektas prieštaravimų dėl savivaldybės sprendimo nepateikė, nors apie priimtą sprendimą, kuriuo pritarė koncesijos suteikimui be konkurso, buvo tinkamai paskelbta. Pabrėžė, kad Klaipėdos RATC buvo suteiktos ne tik teisės, bet ir pareigos, t. y. būti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriumi – uždaryti, rekultivuoti ir prižiūrėti po uždarymo senuosius, netinkamus eksploatacijai sąvartynus. Sudarytos koncesijos sutarties 32 punkto reguliavimo sritis – komunalinių atliekų šalinimo vieta. Šiame punkte aiškiai suformuluota, kad Klaipėdos RATC privalo savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas šalinti ne kur kitur, o tik šio centro pastatytame, aplinkosauginius reikalavimus atitinkančiame ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne. Toks reikalavimas Koncesijos sutartyje suformuluotas vykdant teisės aktų – Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, memorandumo ir Atliekų tvarkymo plano 95 punkto reikalavimus.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybė atsiliepime į Telšių RATC skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t. , b. l. 155–160) nurodė, kad su skundu sutinka, teismo prašė panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 3.1-3.4 punktus, 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Plungės rajono savivaldybe ir kitomis Telšių regiono savivaldybėmis bei Telšių RATC. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir minėtas pareiškėjo skundas.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybė atsiliepime į Telšių RATC skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t., b. l. 162–167) nurodė, kad su skundu sutinka, prašė jį tenkinti ir panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 3.1-3.4 punktus, 5, 6 ir 7 punktus toje dalyje, kiek tai susiję su Mažeikių rajono savivaldybe ir kitomis Telšių regiono savivaldybėmis bei Telšių RATC. Atsiliepime Mažeikių rajono savivaldybė rėmėsi iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pareiškėjas savo skunde.

20. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės prašymą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VI t., b. l. 54–63) ir atsiliepimą į Klaipėdos miesto savivaldybės prašymą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VII t. , b. l. 48–58), prašydamas juos tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacija (toliau – ir Asociacija) pateikė atsiliepimą į VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IV t., b. l. 176–184) bei atsiliepimą į Palangos miesto savivaldybės prašymą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VI t., b. l. 86–93) ir prašė juos atmesti. Asociacija atsiliepimuose iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir Konkurencijos taryba savo atsiliepime į Šiaulių RATC skundą. Papildomai pažymėjo, kad Regioninių atliekų tvarkymo centrų veikla yra finansuojama iš savivaldybės ir Europos Sąjungos fondų, todėl panaudojant šią paramą ūkinėje veikloje, būtų pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti sąžiningos konkurencijos laisvės, lygybės ir nediskriminavimo principai. Regioniniai atliekų tvarkymo centrai neturi teisės patys vykdyti ūkinės veiklos, o gautas lėšas turi panaudoti išimtinai viešosioms administracinėms bei organizacinėms funkcijoms vykdyti. Savivaldybės neturi teisės perduoti naudoti turto ūkinėje veikloje vienam ūkio subjektui, jeigu dėl to kiti ūkio subjektai praranda galimybę tą ūkinę veiklą vykdyti ir pablogėja jų galimybės konkuruoti. Savivaldybės turi teisę perduoti sąvartynus Regioniniams atliekų tvarkymo centrams tuo atveju, jeigu centro veikla yra sąvartynų administracinė priežiūra ir tinkamos veiklos organizavimas. Tokiu atveju Regioniniai atliekų tvarkymo centrai turėtų skelbti sąvartyno operatoriaus atrankos konkursus, ir pats ūkinės veiklos nevykdydamas, pavesti šią veiklą vykdyti konkurencijos būdu parinktam operatoriui. Savivaldybės neturėjo teisės suteikti atliekų tvarkymo paslaugų koncesijos Regioniniams atliekų tvarkymo centrams, kadangi toks koncesijos suteikimas neatitinka Koncesijų įstatyme numatytos koncesijos sampratos ir jos suteikimui keliamų reikalavimų. Be to, koncesija negalėjo būti suteikta be konkurso.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundus (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VIII t., b. l. 138–143) nurodė, kad skundai yra pagrįsti. Europos Sąjungos nustatyti reikalavimai įpareigojo Lietuvą pertvarkyti atliekų tvarkymo ūkį. Prieš Lietuvai gaunant Europos Komisijos finansinę paramą atliekų tvarkymo sektoriui, nepriklausomų ekspertų atliktos studijos išvadose buvo pasiūlyta atliekų tvarkymą organizuoti regioniniu principu. Siekdama įkurti aplinkosauginiu bei ekonominiu požiūriu tvirtą ir darnią atliekų tvarkymo sistemą, atitinkančią šalies bei Europos Bendrijų teisės aktų reikalavimus, Vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija pasirašė Memorandumus, kuriais nustatė, jog būtent Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, o ne kiti subjektai bus atsakingi už atitinkamo regiono atliekų tvarkymą bei šalinimą. Memorandumai, kaip būtiną sąlygą Europos Sąjungos paramai gauti, numatė reikalavimą, kad naujai steigiamų bendrovių akcininkais būtų visos atitinkamų regionų savivaldybės. Savivaldybių sprendimus sąlygojo Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai. Vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Koncesijų įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės turi įstatymuose aiškiai nurodytą teisę pavesti savivaldybės įsteigtai bendrovei ar kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Europos Bendrijos teisės nuostatos nurodo, kad perkančioji organizacija turi skelbti viešojo pirkimo konkursą sudarydama koncesijų sutartis visais atvejais, kai turi būti sudaroma sutartis tarp vietos valdžios institucijos ir teisiškai atskiro nuo šios institucijos asmens (2005 m. spalio 31 d. sprendimas Parking Brixen, C-458/03, 58 punktas). Tačiau šios Bendrijos nuostatos neturėtų būti taikomos tuo atveju, kai valstybės valdžios institucija vykdo jai tenkančias viešojo intereso užduotis, naudodamasi savo administracinėmis, techninėmis ir kitokiomis priemonėmis nesikreipdama į išorės organizacijas (2005 m. sausio 11 d. sprendimas Stadl Halle ir RPL Lochau, C-26/03, 48 punktas). Todėl darant prielaidą, kad vietos valdžios institucija suinteresuotos gauti koncesiją įmonės atžvilgiu vykdo kontrolę, analogišką tai, kurią ji vykdo savo tarnybų atžvilgiu, ir kad ši įmonė pagrindinę savo veiklos dalį vykdo vienai ar daugiau vietos valdžios institucijų, kurioms ji priklauso, viešasis pirkimas neturi būti rengiamas (vadinamasis in-house paslaugų teikimas) (2005 m. spalio 31 d. sprendimas Parking Brixen, C-458/03, 58 punktas). Be to, atsiliepime remtasi Teisingumo Teismo išplėstinės kolegijos 2009 m. birželio 9 d. sprendimu byloje Nr. C-480/06, kuriame išaiškinta, jog konkursas nėra privalomas, kai valdžios institucija atitinkamą atskirą subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas su sąlyga, kad šis subjektas pagrindinę veiklos dalį vykdo kartu su ta institucija ar kitomis vietos valdžios institucijomis, kurioms ji priklauso.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VIII t., b. l. 190–206) pareiškėjų VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės skundus atmetė.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė 2007 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. T2-79 „Dėl pritarimo koncesijos sutarties projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kurio 1 punktu nusprendė pritarti koncesijos sutarties dėl Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijų perdavimo ir vykdymo su UAB „Klaipėdos regioniniu atliekų tvarkymo centru“ projektui (Konkurencijos tarybos byla, t. 5, b. l. 19). Koncesijos sutartis Nr. J4-831 buvo pasirašyta 2007 m. liepos 9 d. Šios koncesijos sutarties 32 punkte nurodyta, jog koncesininkas privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Dumpių kaime, Klaipėdos rajone (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 209–220).

25. Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė 2007 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. T2-235 „Dėl pritarimo koncesijos sutarties projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kurio 1 punktu nusprendė pritarti koncesijos sutarties dėl Palangos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijų perdavimo ir vykdymo su UAB „Klaipėdos regioniniu atliekų tvarkymo centru“ projektui (Konkurencijos tarybos byla, t. 5, b. l. 63). 2007 m. lapkričio 16 d. koncesijos sutarties Nr. 190-K 32 punkte nustatyta, kad Klaipėdos RATC privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Dumpių kaime, Klaipėdos rajone (Konkurencijos tarybos byla, t. 5, b. l. 74–83).

26. Kretingos rajono savivaldybės taryba priėmė 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. T2-221 „Dėl Kretingos rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros kūrimo“, kurio 1.1 punktu savivaldybė nusprendė pavesti UAB „Klaipėdos regioniniam atliekų tvarkymo centrui“  suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę ir negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 52–53). Šiuo sprendimu Klaipėdos RATC pavestos funkcijos buvo įtvirtintos tarp Kretingos rajono savivaldybės ir Klaipėdos RATC sudarytoje 2006 m. rugsėjo 27 d. sutartyje Nr. S1-526 (Konkurencijos tarybos byla, t. 5, b. l. 54–57). Šios sutarties 1.1 punkte yra numatyta, kad savivaldybė paveda, o Klaipėdos RATC įsipareigoja suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę bei negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę. Sutartyje numatyta, kad Klaipėdos RATC, vykdydamas finansavimo memorandume numatytus įpareigojimus, įsipareigoja: iki 2008 m. spalio 30 d. Aukštakių kaime, Kretingos rajone, suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę ir negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę (sutarties 2.1.1 punktas).

27. Neringos savivaldybės taryba priėmė 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T1-124 „Dėl Neringos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros kūrimo“, kuriuo nusprendė pavesti UAB „Klaipėdos regioniniam atliekų tvarkymo centrui“ organizuoti Neringos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų kūrimą: iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos mieste suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę (sprendimo 1.1 punktas); iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos mieste suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę (sprendimo 1.2 punktas) (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 189). Minėto sprendimo pagrindu tarp Neringos savivaldybės ir Klaipėdos RATC 2006 m. liepos 11 d. sutarties 1.1 punkte yra nurodyta, kad savivaldybė įgalioja, o Klaipėdos RATC įsipareigoja suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę bei negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę. Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad Klaipėdos RATC, vykdydamas Finansavimo memorandume numatytus įpareigojimus, įsipareigoja: iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos mieste suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę; iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos mieste suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 190–193).

28. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 1 d. sprendimo „Dėl Skuodo rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros kūrimo“ Nr. T9-83, 1.1 ir 1.2 punktuose bei minėto sprendimo pagrindu tarp Skuodo rajono savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro“ sudarytos 2006 m. liepos  5 d. sutarties Nr. R5-212a, 1.1 ir 2.1 punktuose (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 183–188).

29. Tokios pat nuostatos įtvirtintos Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T1-1181 „Dėl Šilutės rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros kūrimo“ 1.1. ir 1.2 punktuose bei šio sprendimo pagrindu tarp Šilutės rajono savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro“ sudarytos 2006 m. lapkričio 13 d. sutarties Nr. R5-(9.40)-767, 1.1 ir 2.1. punktuose (Konkurencijos tarybos byla, t. 2, b. l. 177–182).

30. Akmenės rajono savivaldybės taryba 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo „Dėl koncesijos sutarties teikti Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas sudarymo“ Nr. T-85, 1 punktu pritarė koncesijos sutarties su VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru“ dėl viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje sudarymui (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 84). 2006 m. birželio 20 d. sudarytos koncesijos sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad koncesininkas privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra koncesininkas – Šiaulių RATC (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 85–95).

31. Kelmės rajono savivaldybės taryba priėmė 2006 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. T-172 „Dėl koncesijos sutarties teikti Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas sudarymo“, kurio 1 punktu pritarė, kad būtų sudaryta koncesijos sutartis su VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru“ dėl viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 51). Kelmės rajono savivaldybė su Šiaulių RATC sudarė 2006 m. rugsėjo 20 d. koncesijos sutartį teikti Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas. Kai kurios šios sutarties nuostatos buvo pakeistos koncesijos sutarties 2007 m. birželio 6 d. pakeitimo susitarimu. Koncesijos sutarties 18 punkte nurodyta, kad koncesininkas, Šiaulių RATC, privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra koncesininkas – Šiaulių RATC (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 57–70).

32. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. T-330 „Dėl pritarimo sudaryti koncesijos sutartį su Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru“ 1 punktu nusprendė pritarti koncesijos sutarties su VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru“ dėl viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje be konkurso (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 138). Šio sprendimo pagrindu savivaldybė ir Šiaulių RATC pasirašė koncesijos sutartį, kurios nuostatų dalis išdėstytos nauja redakcija Pakruojo rajono savivaldybei priėmus 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. T-163 „Dėl pritarimo 2006-12-07 koncesijos sutarties Nr. SA-K-06-1 teikti Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas pakeitimo susitarimui“. Koncesijos sutarties 20 punkte nurodyta, kad koncesininkas privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra koncesininkas – Šiaulių RATC (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 139–158).

33. Radviliškio rajono savivaldybės taryba priėmė 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. T-948 „Dėl koncesijos suteikimo be konkurso ir pritarimo sutarčiai teikti Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas“, kuris iš dalies buvo pakeistas savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-159 (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 72–73). Šio sprendimo 1 punktu savivaldybė nusprendė suteikti koncesiją Šiaulių RATC dėl viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje be konkurso. Sprendimo 2 punktu buvo pritarta patikslintai koncesijos sutarčiai, sudarytai su VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru“. Koncesijos sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad koncesininkas, privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra koncesininkas –Šiaulių RATC (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 75–82).

34. Joniškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. T-1 „Dėl pavedimų viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui komunalinių atliekų tvarkymo srityje“ 1.2 punktu nusprendė pavesti VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui“ komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje administravimą (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 180). Joniškio rajono savivaldybė ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ sudarė 2007 m. kovo 6 d. Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutartį Nr. (7.44)-A4-12. Pagal šios sutarties 13.8 punktą, savivaldybė įsipareigoja pagal savo kompetenciją atlikti visus veiksmus, kad Šiaulių RATC gautų teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka visus leidimus įrengti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 181–189).

35. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. T-210 „Dėl pavedimo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą“ 1 punktu pavedė VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui“ Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimo) sistemos administravimą (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 191). Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių RATC 2006 m. lapkričio 28 d. sudarė Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutartį Nr. 8Ž-1718. Pagal šios sutarties 13.8 punktą, savivaldybė įsipareigoja pagal savo kompetenciją atlikti visus veiksmus, kad Šiaulių RATC gautų teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka visus leidimus įrengti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus (Konkurencijos tarybos byla, t. 3, b. l. 108–116).

36. Mažeikių rajono savivaldybės taryba priėmė 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. T1-146 „Dėl regioninės atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo“. Kai kurios sprendimo nuostatos buvo pakeistos savivaldybės 2005 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. T1-125. Mažeikių rajono savivaldybė pavedė kaip privalomą užduotį UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ organizuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą ir vykdyti šias funkcijas: iki 2008 m. liepos 1 d. suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti regioninį Jėrubaičių sąvartyną (sprendimo 1.2 punktas); iki 2007 m. liepos 1 d. suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti žalienų kompostavimo aikštelę Dargių sąvartyno teritorijoje (sprendimo 1.4 punktas); iki 2007 m. liepos 1 d. suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti atliekų perkrovimo punktą Dargių sąvartyno teritorijoje (sprendimo 1.5 punktas) (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 20–22).

37. Plungės rajono savivaldybės taryba 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T1-1-12 „Dėl regioninės atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo“ pavedė kaip privalomą užduotį UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ organizuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą ir vykdyti šias funkcijas: iki 2008 m. liepos 1 d. suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti regioninį Jėrubaičių sąvartyną (sprendimo 1.2 punktas); iki 2007 m. liepos 1 d. Jėrubaičių kaime (regioninio sąvartyno teritorijoje) suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti žalienų kompostavimo aikštelę (sprendimo 1.3 punktas); iki 2007 m. liepos 1 d. Lentpjūvės g., Plungės mieste, suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti atliekų priėmimo punktą (sprendimo 1.4 punktas) (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 24–25).

38. Rietavo savivaldybės taryba priėmė 2005 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. T1-2 „Dėl regioninės atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo“. Rietavo savivaldybė nusprendė pavesti kaip privalomą užduotį UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ organizuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą ir vykdyti šias užduotis: iki 2008 m. liepos 1 d. suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti regioninį Jėrubaičių sąvartyną (sprendimo 1.2 punktas); iki 2007 m. liepos 1 d. Kalakutiškių kaime suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti atliekų priėmimo punktą, žalienų kompostavimo aikštelę (sprendimo 1.3 punktas) (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 48–49).

39. Telšių rajono savivaldybės taryba 2005 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 052 „Dėl funkcijų perdavimo UAB „Telšių regioniniam atliekų centrui“ pavedė kaip privalomą užduotį Telšių RATC organizuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą ir vykdyti šias funkcijas: suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti regioninį Jėrubaičių sąvartyną (sprendimo 1.2 punktas); Gaudikaičių kaime suprojektuoti, pastatyti ir eksploatuoti atliekų priėmimo punktą, žalienų kompostavimo aikštelę, Telšių miesto Mažeikių g. 18 atliekų perkrovimo stotį (sprendimo 1.3 punktas) (Konkurencijos tarybos byla, t. 4, b. l. 2–3).

40. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnyje apibrėžtomis ūkio subjekto, ūkinės veiklos sąvokomis. Iš savivaldybių sprendimų bei savivaldybių su Regioniniais atliekų tvarkymo centrais sudarytų sutarčių nuostatų pirmosios instancijos teismui buvo matyti, kad Regioniniams atliekų tvarkymo centrams buvo pavestos užduotys, susijusios su konkrečių viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimu (pavyzdžiui, komunalinių atliekų naudojimas ar šalinimas) arba komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų eksploatavimu (pavyzdžiui, pavedimai eksploatuoti sąvartynus, kompostavimo aikšteles). Tokio pobūdžio pavedimai yra pavedimai vykdyti ūkinę veiklą Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi atliekų tvarkymo paslaugų teikimas, įskaitant komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, patenka į ūkinės veiklos sąvoką, įtvirtintą Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Anot pirmosios instancijos teismo, kadangi susitarimai tarp savivaldybių ir Regioninių atliekų tvarkymo centrų buvo sudaryti neorganizavus konkurso ir neišsiaiškinus kitų toje rinkoje veikiančių asmenų galimybių teikti paslaugas, tai akivaizdu, kad Konkurencijos tarybos tirtais savivaldybių sprendimais buvo suteiktos privilegijos Regioniniams atliekų tvarkymo centrams bei diskriminuoti kiti ūkio subjektai, dėl ko galimi konkurencijos sąlygų skirtumai. Konkurencijos tarybos tyrimo metu buvo nustatyta, kad tokią pačią veiklą toje pat rinkoje yra deklaravę ir kiti ūkio subjektai (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 16–17). Tai, kad galimai ne visi iš registre esančių asmenų gali teikti reikalingas paslaugas, yra klausimas, kuris gali leisti sudaryti koncesiją be konkurso Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 4 punkto pagrindu. Tačiau šiuo atveju paslaugos pirkėjai neatliko procedūros, kad būtų nustatyta, ar kuris nors kitas asmuo turėtų galimybę teikti paslaugas. Pasisakydamas dėl išimtinių teisės normų buvimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios išimtys turi būti formuluojamos tiksliai, aiškiai ir suprantamai. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p.). Atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugos yra viešosios paslaugos, už kurių tiekimą gyventojams atsakinga savivaldybė (Vietos savivaldos įstatymo 8 str. 1 d.). Savivaldybių viešųjų paslaugų atliekų tvarkymo srityje tiekimą reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, kurio 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės: gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą; nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą. Vieno iš trijų numatytų būdų pasirinkimas nėra besąlyginė savivaldybės teisė. Pasirinkimas turi būti atliktas, atsižvelgiant į kitų įstatymų reikalavimus, tarp jų ir į Konkurencijos įstatymo nuostatas. Užduoties pavedimas savivaldybės įsteigtai įmonei yra galimas tik tada, kai toks sprendimas atitinka kitų teisės aktų formuluojamas taisykles. Vietos savivaldos įstatymas riboja savivaldybių teises viešųjų paslaugų teikimą pavesti savivaldybių įsteigtoms įmonėms, o kartu – ir rinktis Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 punkte numatytą variantą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Savivaldybių sudarytos sutartys savo esme atitinka koncesijų sutartis. Pagal Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, koncesija – tai vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, teikti viešąsias paslaugas, kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką. Koncesija suteikiama konkurso būdu, išskyrus 17 straipsnyje nustatytas išimtis. Šiame straipsnyje išvardytos išimtys yra įstatyminis pagrindas neskelbti konkurso, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Iš esmės nei viena iš šiame straipsnyje išvardytų išimčių negali būti pritaikyta bylos aplinkybėms. Jokių neatidėliotinų poreikių negalėjo būti, kadangi atliekų šalinimo procesas yra nuolatinis vyksmas, nenumatytų aplinkybių taip pat neįvyko; atliekų šalinimas nesusijęs su valstybės saugumo ir gynybos klausimais; ar yra alternatyvus viešųjų paslaugų teikimo šaltinis, savivaldybės netyrė; konkursas nebuvo rengtas; sudaryta pirminė paslaugų pirkimo sutartis; Memorandumais finansuojamas tik sąvartyno įrengimas, o ne jo eksploatacija (Konkurencijos tarybos byla, III t., b. l. 13–37). Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punktas numato, kad koncesija gali būti suteikiama be konkurso, kai koncesijos projektas yra ne mažiau kaip 50 procentų finansuojamas užsienio institucijos ar valstybės palankesnėmis sąlygomis, negu koncesijos suteikimo metu Lietuvoje esančios rinkos sąlygos, ir tokia finansuojančioji institucija ar valstybė yra potencialiems koncesininkams nustačiusi reikalavimus, kuriuos atitinka tik tam tikra subjektų kategorija, bei reikalavimus, kokia tvarka turi būti parenkamas koncesininkas, ir tokia tvarka skiriasi nuo šio įstatymo nustatytos konkurso tvarkos. Šioje normoje nurodoma, kad išlyga taikoma, kai pats koncesijos projektas (šiuo atveju atliekų naudojimas ir šalinimas) yra finansuojami, o ne tų paslaugų atlikimui reikalingi statiniai ar kitos priemonės. Be to, pareiškėjai nepateikė duomenų dėl kitų įstatyme išvardytų sąlygų buvimo – kad finansavimo sąlygos buvo palankesnės nei rinkos, kad koncesininkams finansuojančios institucijos keliamus reikalavimus atitinka tik Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, taip pat, kad finansuojanti institucija būtų nustačiusi skirtingą nuo bendros koncesininko parinkimo tvarką. Įstatymais pateisinta išimtimi galėtų būti laikoma ir tokio pirkimo įvardinimas Viešųjų pirkimo įstatymo 9 straipsnyje, tačiau nei viena iš tame straipsnyje vardinamų situacijų neatitinka nagrinėjamų pirkimų. Pareiškėjų išvardytuose aktuose pateikiamos bendro pobūdžio taisyklės dėl reikalingumo saugoti aplinką, tvarkyti atliekas, kurios šio ginčo sprendimui negali turėti reikšmės. Tam, kad būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą išlygą, Lietuvos Respublikos įstatymuose turi būti aiškiai ir tiksliai, laikantis teisinio tikrumo ir apibrėžtumo reikalavimų, nustatomi atvejai, kada leidžiamos skirtingos konkurencijos sąlygos. Vien tai, kad tiek Europos Sąjunga, tiek Lietuvos Respublika skiria didelį dėmesį teisiniam reguliavimui aplinkos apsaugos srityje, negali būti traktuojama kaip savivaldybių teisė pasirinkti paslaugas teikiantį subjektą be konkurso. Teisingumo Teismas, aiškindamas ES direktyvų 92/50/EEB ir 93/36/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo nuostatas, byloje Nr. C-107/98 suformulavo vidaus sandorių doktriną, pagal kurią vidaus sandoriams nėra taikomos viešųjų pirkimų normos. Nors minėtos direktyvos buvo pakeistos 2004/17/EB ir 2004/18/EB direktyvomis, tačiau šioje byloje suformuluotos taisyklės buvo taikomos ir vėlesnėje teismo praktikoje. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) byloje Nr. C-107/98 suformuluotas taisykles tam, kad sandoris būtų laikomas vidaus sandoriu, jis turi atitikti du kriterijus: 1) perkančioji organizacija kontroliuoja juridinį asmenį (kitą sandorio šalį) panašiai kaip savo struktūrinius padalinius; 2) kita sandorio šalis esminę savo veiklos dalį vykdo kartu su perkančiąja organizacija arba jų naudai. Šiaulių RATC buvo įsteigtas, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybėms 2002 m. birželio 25 d. pasirašius Šiaulių RATC steigimo sutartį (Konkurencijos tarybos byla, III t., b. l. 103–106). Klaipėdos RATC buvo įsteigtas, Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Kretingos rajono, Neringos, Palangos, Skuodo ir Šilutės rajono savivaldybėms 2003 m. liepos 31 d. pasirašius Klaipėdos RATC akcininkų sutartį (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 122–132). Telšių RATC įsteigtas, Mažeikių, Plungės, Rietavo ir Telšių savivaldybėms 2003 m. gruodžio 23 d. pasirašius Telšių RATC steigimo sutartį (Konkurencijos tarybos byla, III t., b. l. 133–136). Pagal steigimo sutartis, juridinių asmenų dalyviai yra savivaldybės, kurios sudarė paslaugų pirkimo sutartis be viešo konkurso. Šiaulių RATC steigimo sutartis rodo, kad šis juridinis asmuo įsteigtas 7 savivaldybių, steigėjams 100 balsų pasidalinus nuo 8 iki 37. Klaipėdos RATC 7 savivaldybių turimos akcijos sudaro 92,472 procento bendro akcijų skaičiaus, kita dalis priklauso 24 fiziniams ir juridiniams asmenims. Šią bendrovę įsteigusios 5 savivaldybės turi tik po 0,004 procento akcijų dalį. Akcininkų sutarties 9 punkte numatyta, kad akcininkai susitaria, jog visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimant nutarimus sieks balsuoti vieningai, prieš tai balsuojamą klausimą išsamiai aptarus ir pasiekus bendrą nuomonę, o kiekvienas akcininkas stengsis geranoriškai pašalinti bet kokius skirtumus ir veikti konsensuso pagrindu. Telšių RATC steigimo sutartis rodo, kad šis juridinis asmuo įsteigtas 4 savivaldybių, steigėjams 100 balsų pasidalinus nuo 6 iki 37. Visų trijų asmenų – Regioninių atliekų tvarkymo centrų – steigimo dokumentuose pažymėtas steigimo tikslas – vykdyti atliekų tvarkymo užduotis, sukurti atliekų tvarkymo sistemą, šiems asmenims buvo suteikta Memorandumais gauta parama. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės leidžia manyti, jog sandoris galėtų būti kvalifikuojamas kaip vidaus sandoris, tačiau tokia išlyga Lietuvos Respublikos teisėje nenustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1976/2008, yra išaiškinęs, kad nesant Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos vidaus sandorių išimties, Teckal taisyklės nagrinėjant bylas teismuose neturi būti taikomos.

41. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino minėtas savivaldybių sprendimų bei savivaldybių su Regioniniais atliekų tvarkymo centrais sudarytų sutarčių nuostatas prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Savivaldybės, be konkurso ar kitos konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros pavesdamos komunalinių atliekų naudojimą ir/ar šalinimą vykdyti Regioniniams atliekų tvarkymo centrams, juos privilegijuoja ir tuo pačiu diskriminuoja kitus ūkio subjektus, dėl ko susidaro ar gali susidaryti skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Konkurencijos tarybos nutarime buvo aiškiai ir motyvuotai apibrėžtos nagrinėjamos atitinkamos rinkos: komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugos Klaipėdos apskrityje, komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugos Šiaulių apskrityje.

42. Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl Telšių RATC skundo nutraukė, atsižvelgdamas į tai, kad buvo praleistas Nutarimo apskundimo terminas ir nebuvo priežasčių, leidžiančių jį atnaujinti.  Skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas buvo priimtas 2008 m. gruodžio 24 d. 2008 m. gruodžio 31 d. nutarimo rezoliucinė dalis buvo paskelbta leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Pareiškėjui tekstas įteiktas 2009 m. sausio 12 d. Paskutinė diena skundui pateikti buvo 2009 m. sausio 20 d. Skundas buvo pateiktas 2009 m. vasario 2 d. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė – neteisingas teisinės situacijos suvokimas bei sąžiningas suklydimas – pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinta kaip svarbi.

III.

43. Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 15–20), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

44. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1. Teismas netinkamai aiškino faktines bei teisines bylos aplinkybes. Tam, kad būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, būtina ne formaliai, bet aiškiai ir objektyviai nustatyti, kad savivaldybės sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Klaipėdos miesto savivaldybė skunde aiškiai nurodė, kad galimybė užsiimti atliekų tvarkymo veikla kitiems ūkio subjektams nėra ribojama, nes komunalinių atliekų naudojimas (kompostavimas) gali būti vykdomas ne tik Klaipėdos RATC atliekų tvarkymo įrenginiuose, bet ir kitose tam pritaikytose vietose; šalinti komunalines atliekas Klaipėdos RATC atliekų šalinimo įrenginiuose gali visi Klaipėdos regiono fiziniai ir juridiniai asmenys.

44.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalį, Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Teismas neatsižvelgė į Viešųjų pirkimų įstatymo 12 straipsnio 11 dalį (tiek įstatymo redakcija, galiojusi Koncesijos sutarties sudarymo metu (nuo 2006 m. sausio 31 d.), tiek ir aktuali įstatymo redakcija). Sistemiškai ir teleologiškai aiškinant teisės norminius aktus, akivaizdu, kad savivaldybė visais atvejais turi teisę komunalinių atliekų tvarkymo sistemą pavesti eksploatuoti savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įmonei ir tik tais atvejais, kai tokio sprendimo nepriima, gali organizuoti operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą ar turi organizuoti šios paslaugos viešojo pirkimo konkursą. Pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, savivaldybė gali koncesijos pagrindu suteikti leidimą vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su viešųjų paslaugų teikimu atliekų naudojimo, perdirbimo ir tvarkymo srityje. Koncesijos suteikiamos atviro viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, numatytus Koncesijų įstatyme, kai koncesijos gali būti suteikiamos be konkurso. Viena tokių sąlygų apibrėžta Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkte.

44.3. Iš finansavimo memorandumo 2001/LT/16/P/PE/010 nuostatų akivaizdu, kad atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas, atliekų tvarkymo dalis, apimanti atliekų apdorojimą, šalinimą, naudojimą, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą – Klaipėdos RATC pareiga. Tuo tarpu atliekų tvarkymo dalis, apimanti atliekų surinkimo ir vežimo veiklą, pagal minėto finansavimo memorandumo nuostatas, privalo būti perduota privatiems rangovams. Todėl teismas visiškai nepagrįstai, nepatikrinęs Konkurencijos tarybos pateiktų argumentų pagrįstumo, vertindamas šiuos duomenis kaip įrodymus, konstatavo, kad nurodytu finansavimo memorandumu finansuojamas tik sąvartyno įrengimas, o ne jo eksploatacija.

44.4. Aplinkybės, jog projekto finansavimo sąlygos, kai finansavimo memorandumu 2001/LT/16/P/PE/010 skiriama 50 procentų projekto išlaidų, aiškiai yra palankesnė negu koncesijos suteikimo metu Lietuvoje buvusios rinkos sąlygos ir kad finansuojančios institucijos reikalavimus atitinka tik Klaipėdos RATC, taip pat, kad finansuojančioji institucija buvo nustačiusi skirtingą nuo bendros koncesininko parinkimo tvarką (finansavimo memorandumu aiškiai nustatyta, kas bus sukurto turto savininkas, kas turės būti atsakingas už visos sistemos eksploatavimą), yra aiškiai visiems žinomos, todėl jos neturėjo būti įrodinėjamos, o teismas šias aplinkybes turėjo pripažinti visuotinai žinomomis. Todėl teismo argumentas, kad pareiškėjai nepateikė duomenų dėl Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkte nurodytų aplinkybių buvimo, visiškai nepagrįstas.

44.5. Tam, kad teismo sprendimas būtų objektyvus, pagrįstas ir teisėtas, teismas sprendimu iš esmės turėtų pasisakyti dėl visų proceso šalių nurodytų argumentų. Tačiau teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl šių Klaipėdos miesto savivaldybės pateiktų argumentų. Koncesijos sutartyje aiškiai suformuluota, kad Klaipėdos RATC privalo savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas šalinti ne kur kitur, o tik Klaipėdos RATC pastatytame, aplinkosauginius reikalavimus atitinkančiame ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne. Toks reikalavimas suformuluotas, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, finansavimo memorandumo 2001/LT/16/P/PE/010, Atliekų tvarkymo plano 95 punkto reikalavimus. Klaipėdos RATC yra vienintelis ir realus Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemai sukurti iš Europos Sąjungos ISPA programos paramos gavėjas bei šios sistemos kūrėjas, taip pat yra vienintelis, turintis finansinius įsipareigojimus ir atsakomybę už regioninės sistemos infrastruktūros objektų statybą ir eksploataciją. Įvykdžius Konkurencijos tarybos nutarimą, liktų visiškai neaišku, iš kokių lėšų Klaipėdos RATC turėtų grąžinti paskolą, kuri buvo panaudota įgyvendinti šį projektą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnį, už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams yra atsakinga savivaldybė, kuri turi siekti, kad už užmokestį teikiamos viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo bei kitas su jų teikimu susijusias išlaidas, bet šių paslaugų teikimas nevirstų pelno siekiančia veikla. Konkurencijos taryba, nagrinėdama savivaldybės sprendimus dėl funkcijų perdavimo Klaipėdos RATC, analizavo ne funkcijų perdavimo metu galiojusią Vietos savivaldos įstatymo redakciją, o aktualią – Nutarimo priėmimo metu galiojusią įstatymo redakciją. Savivaldybė turi užtikrinti ne tik konkurenciją, bet ir ekonomišką bei geros kokybės viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.

44.6. Nuostata, jog ūkio subjektui teisė eksploatuoti jam pačiam nuosavybės teise priklausantį atliekų šalinimo įrenginį (sąvartyną) gali būti suteikta tik konkurso būdu taip užtikrinant konkurenciją, yra teisiškai nekorektiška ir nepagrįsta, be to, prieštaraujanti Konstitucijos 23 straipsniui.

45. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 34–42), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bei Nutarimo dalį, kuri susijusi su Klaipėdos miesto savivaldybe ir Klaipėdos RATC, panaikinti.

46. UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir Klaipėdos RATC skundas pirmosios instancijos teisme ir Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinis skundas. Papildomai nurodoma, kad:

46.1. Bylos medžiaga patvirtina, jog būtent Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai sąlygojo skundžiamame Nutarime nurodytus Klaipėdos regiono savivaldybių priimtus sprendimus, todėl teismui, kaip ir Konkurencijos tarybai, nebuvo teisinio pagrindo daryti išvadą, jog minėti Klaipėdos regiono savivaldybių sprendimai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasirašyta tarptautinė sutartis – finansavimo memorandumas 2001/LT/16/P/PE/010, o ne Klaipėdos regiono savivaldybių priimti sprendimai, apribojo kitų ūkio subjektų ūkinę veiklą. Būtent Valstybė, o ne savivaldybės nustatė, kad Klaipėdos RATC yra vienintelis subjektas, turintis finansinius įsipareigojimus ir atsakomybę už regioninės sistemos infrastruktūros objekto – sąvartyno statybą ir jo tolesnę eksploataciją. Būtent valstybės sprendimai įgalino Klaipėdos RATC žymiai palankesnėmis gyventojams sąlygomis tvarkyti (šalinti) regione susidariusias komunalines atliekas, negu tai galėtų atlikti kiti ūkio subjektai, neturintys šalinimo įrenginio – sąvartyno. Vyriausybės pasirašyta tarptautinė sutartis nėra pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Finansavimo memorandumas yra speciali teisės norma Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Konkurencijos taryba, iškraipė minėto finansavimo memorandumo, kaip Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties, turinį ir prasmę. Šio finansavimo memorandumo 4 straipsnyje „Mokėjimai“ nurodyta, kad Europos Sąjungos skirtos paramos lėšomis bus padengiami mokėjimai, dėl kurių paramos gavėjas buvo sudaręs teisiškai saistančius įsipareigojimus, ir kuriems konkrečiai buvo skirtos lėšos, šie mokėjimai turi būti susiję su I priede aprašytais darbais. Jame nurodyta, kad Europos Sąjungos lėšomis finansuojamos pagrindinės priemonės sudedamosios dalys, be kita ko, yra: regioninės atliekų tvarkymo įmonės, kurios akcininkai  būtų visos Klaipėdos apskrities savivaldybės ir kuri būtų atsakinga už atliekų tvarkymą ir jų pašalinimą, egzistuojančių sąvartynų uždarymą, naujo sąvartyno įrengimą ir eksploatavimą pagal naujausias technologijas ir Europos Sąjungos standartus, įkūrimą. Pagal nurodyto finansavimo memorandumo 8 straipsnio 3 punktą, antras mokėjimas bus išmokamas tik tuomet, jei Europos Komisija gaus įrodymus, kad regioninė atliekų tvarkymo įmonė buvo įsteigta tinkamai.

46.2. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Konkurencijos taryba, netaikė Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, nuostatų, ignoravo Konstitucinio Teismo priimtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, kuria galima pateisinti nevienodų sąlygų sudarymą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog monopolizavimo draudimas, saugant sąžiningą konkurencijos laisvę, turi būti taikomas absoliučiai. Ekonomine prasme išskirtinės teisės, tame tarpe nuosavybės teisės, yra monopolijos teisės. Kadangi valstybės sprendimai Klaipėdos RATC atžvilgiu (taip pat minėtas finansavimo memorandumas), susiję su išskirtinių nuosavybės teisių bei teisių užsiimti ekonomine veikla suteikimu, nėra pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog savivaldybių sprendimai pavesti Klaipėdos RATC naudoti ir šalinti atliekas sąvartyne prieštarauja Konkurencijos įstatymui.  Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Konkurencijos taryba, skundžiamame Nutarime teigdama, jog atliekų tvarkymo (atliekų naudojimo, tvarkymo ir perdirbimo) rinkoje yra ne vienas šių paslaugų teikimo šaltinis, t. y. ūkio subjektas, teikiantis atliekų tvarkymo paslaugas ir galintis užtikrinti tinkamą šių paslaugų kokybę, iškraipo faktinę situaciją, netinkamai aiškina atliekų tvarkymo ir atliekų šalinimo sąvokas. Konkurencijos tarybos tirtoje byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad kokie nors kiti ūkio subjektai, atitinkantys Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus reikalavimus, gali ar galėtų Klaipėdos RATC priklausančiame sąvartyne vykdyti ūkinę veiklą – komunalinių atliekų šalinimą.

46.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesines teisės normas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti. Pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, konstatavo, kad be Klaipėdos RATC yra ir kitų toje rinkoje veikiančių asmenų, galinčių teikti atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas. Šią išvadą teismas padarė remdamasis vien spėjimais ir prielaidomis. Byloje apskritai nėra jokių patikimų įrodymų apie kokius nors kitus ūkio subjektus, galinčius teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo (deponavimo) paslaugas regione.

46.4. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimus, teismui nurodė Teisingumo Teismo (Didžiosios kolegijos) 2009 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-480/06 išvadas ir prašė teismo šias išvadas įvertinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausybė atsiliepime taip pat prašė įvertinti Europos Bendrijų teisės nuostatas ir Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant su ginču susijusias teisės aktų nuostatas. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo šiuos prašymus.

47. Pareiškėjas VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 44–52) ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo bei Nutarimo dalį, kurios yra susijusios su Šiaulių miesto savivaldybe ir Šiaulių RATC. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir Klaipėdos RATC apeliacinis skundas.

48. Pareiškėjas Palangos miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 55–60) ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo Palangos miesto savivaldybė skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliaciniame skunde nurodoma:

48.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymą, Atliekų tvarkymo įstatymą, Koncesijų įstatymą, Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos RATC koncesijos sutarties nuostatas.

48.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad sudarant koncesijos sutartį, nebuvo Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkte numatytų išimčių.

48.3. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos RATC koncesijos sutarties 32 punkto turinio ir prasmės, nenagrinėjo tikrųjų Palangos miesto savivaldybės ir kitų Klaipėdos regiono savivaldybių bei Klaipėdos RATC ketinimų, sutarties esmės ir tikslo, jos sudarymo aplinkybių. Aiškinant koncesijos sutarties 32 punktą, turėjo būti atsižvelgta į visą sutarties tekstą, taip pat teisės aktus, reglamentuojančius koncesiją ir atliekų tvarkymą.

49. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 63–67) ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuri susijusi su Telšių RATC.

50. Telšių RATC apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netaikė Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Viešojo administravimo įstatymas, skirtas sudaryti prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą, imperatyviai nurodo, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai nurodyta akto apskundimo tvarka. Konkurencijos taryba Nutarime nurodė, jog jis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nuo jo įteikimo dienos arba rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos. Tokia nurodyta Nutarimo apskundimo tvarka negali būti laikoma kaip aiški nuoroda. Pareiškėjas dėl valstybės ir steigėjų priimtų sprendimų neturėdamas galimybių nuolat naudotis teisinėmis paslaugomis, pagrįstai tikėjosi, jog teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, 20 dienų terminą skundui paduoti skaičiuos nuo Nutarimo įteikimo dienos. Administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Vadinasi, terminas tokiam teisės aktui apskųsti turi būti skaičiuojamas nuo viso akto įteikimo dienos, o ne nuo akto rezoliucinės dalies paskelbimo dienos. Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys neturi pareigos nuolat pirkti ir skaityti „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ spausdinamus Konkurencijos tarybos nutarimus. Atsakovas su dideliu tarnautojų, specialistų ir ekspertų kiekiu skundžiamą Nutarimą rengė daugiau kaip vienerius metus. Byloje yra duomenys, kad Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 rezoliucinė dalis buvo paskelbta 2008 m. gruodžio 31 d. leidinyje „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“, o pareiškėjui visas skundžiamo Nutarimo tekstas buvo įteiktas tik 2009 m. sausio 12 d. Pažymėtina, kad per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo buvo 11 nedarbo dienų bei keturios sutrumpintos darbo dienos. Be to, Bendrovės valdybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvęs administracijos vadovas buvo atleistas iš pareigų, o laikinai vadovo pareigos pavestos neturėjusiam administravimo patirties darbuotojui. Taigi pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėjo pakankamai laiko parengti teismui išsamų ir visiškai motyvuotą skundą iki 2009 m. sausio 20 d. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, yra pagrindas ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies tvarka pripažinti, jog skundo padavimo terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismine tvarka nepatikrinus Nutarimo teisėtumo pareiškėjo Telšių RATC atžvilgiu, nebūtų apgintas viešasis interesas, kadangi nebūtų įvykdytas teisingumas šioje byloje.

51. Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinius skundus (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 131–143), kuriame prašo teismo bylą dėl Telšių RATC apeliacinio skundo nutraukti, kitus apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

52. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės panašiais motyvais, kaip ir atsiliepimai į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodomi šie nesutikimo su apeliaciniais skundais motyvai:

52.1. Nesutiktina su pareiškėjo Telšių RATC apeliaciniame skunde išdėstytu reikalavimu atnaujinti skundo padavimo terminą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. AS⁶³-483/2008, Nr. A²³-676/2008, Nr. A²³-610/2008, Telšių RATC skundą turėjo paduoti iki 2009 m. sausio 20 d. Be to, kaip nurodyta ABTĮ 102 straipsnio 2 dalyje, dėl teismo nutarties nutraukti bylą gali būti paduodamas atskirasis skundas, o ABTĮ 149 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskirieji skundai turi būti paduoti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį bylą dėl Telšių RATC nutraukti, dėl kurios galėjo būti paduotas atskirasis skundas per 7 dienas nuo jos paskelbimo, t. y. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. Tuo tarpu pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė (nors turėjo pateikti atskirąjį skundą) tik 2009 m. rugsėjo 17 d, t. y. praleidęs teismo nutarties nutraukti bylą apskundimo terminą bei nepateikė jokio prašymo šį terminą atnaujinti. Be to, toks atskirasis skundas dėl bylos nutraukimo turi būti paduodamas per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama (ABTĮ 149 str. 2 d.). Tuo tarpu Telšių RATC skundą padavė tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, taip pažeisdamas ir skundo padavimo tvarką. Dėl nurodytų priežasčių nėra jokio pagrindo nagrinėti šio pareiškėjo apeliacinį (atskirąjį) skundą.

52.2. Konkurencijos taryba jau išsamiai pasisakė, kad tik įstatymuose, o ne bet kokiuose kituose teisės aktuose gali būti numatyta būtinybė organizuoti komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą, šios ūkinės veiklos vykdymą be konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros pavedant savivaldybių kontroliuojamiems ūkio subjektams – atitinkamiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, o tokių įstatymuose įtvirtintų nuostatų nei atitinkamų savivaldybių sprendimų priėmimo metu, nei šiuo metu nenustatyta. Pareiškėjai neteisingai interpretuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio santykį su kituose teisės aktuose ar dokumentuose išdėstytomis nuostatomis. Finansavimo memorandumuose nėra jokių nuorodų, kaip turi būti organizuojamas komunalinių atliekų naudojimas ir šalinimas, o tik numatyta, kaip finansuojami atitinkamų komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros objektų (regioninių sąvartynų, kompostavimo, atliekų surinkimo aikštelių) statybos ir įrengimo darbai, už kuriuos atsakingi turi būti savivaldybių įsteigti subjektai. Finansavimo memorandumuose numatyta subjektų atsakomybė už minėtų darbų atlikimą ir jų eksploatavimą jokiais būdais nesuponuoja, kad tik šie subjektai turi ir gali vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo ūkinę veiklą, taigi nesuponuoja, kad savivaldybės, būdamos atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą, privalo pavesti šios ūkinės veiklos vykdymą be konkurenciją užtikrinančios procedūros būtent tik savo įsteigtiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams. Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Taigi šiuo atveju ir Finansavimo memorandumai nėra tarptautinės sutartys (kurios pasirašomos valstybės vardu), todėl jos negali nustatyti specialių teisės normų Konkurencijos įstatymo normų atžvilgiu. Finansavimo memorandumai apskritai nenustato jokių materialinių teisės normų, o įformina tik atitinkamų konkrečių projektų finansavimo tvarką ir sąlygas, t. y. nenumato jokio atitinkamų santykių reguliavimo, organizuojant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, ypač tokio, kuris paneigtų atitinkamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės normas. Tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog valstybė yra apsisprendusi, kad komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą atliktų tik Regioniniai atliekų tvarkymo centrai. Be to, bet kuriuo atveju tiek savivaldybės, tiek Regioniniai atliekų tvarkymo centrai privalo vadovautis ir laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų normų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjų pateikta Finansavimo memorandumų nuostatų interpretacija prieštarauja ir Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatoms, įtvirtinančioms būtinybę užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškraipoma, bei draudimą priimti ar palikti galiojančius teisės aktus, dėl kurių gali būti iškraipomos konkurencijos sąlygos (pvz., EB sutarties 2, 3, 86, 87 straipsniai).

52.3. Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucijos 46 straipsnį ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Konstitucija gina ir saugo sąžiningą konkurenciją, o ji gali būti ribojama tik ypatingais atvejais ir tik įstatymais. Įstatymų, kurie numatytų būtinybę praktiškai eliminuoti konkurenciją iš komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo srities, nei Konkurencijos tarybos nagrinėtų savivaldybių atitinkamų sprendimų priėmimo metu, nei Konkurencijos tarybos Nutarimo priėmimo metu nebuvo nustatyta. Tokio įstatymo nenurodė ir nė vienas iš pareiškėjų.

52.4. Savivaldybės išlaiko savo, kaip pagrindinių atliekų tvarkymo sistemų organizatorių, funkcijas, o Regioniniai atliekų tvarkymo centrai šioje srityje gali veikti tik tose ribose, kokias jiems nustato pačios savivaldybės. Todėl neturėtų būti galima situacija, kai Regioniniai atliekų tvarkymo centrai galėtų visiškai savarankiškai ir neatsižvelgdami į savivaldybių sprendimus naudoti jiems nuosavybės teise priklausančius regioninius sąvartynus tokiu būdu, kuris neatitiktų savivaldybių sprendimų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo srityje. Esant tokiai aplinkybių visumai, yra akivaizdu, jog pareiškėjų argumentai dėl nevaržomos Regioninių atliekų tvarkymo centrų teisės elgtis su jų nuosavybės teise valdomais regioniniais sąvartynais ir kitais komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros objektais, negali būti vertinami atsietai nuo specifinės tiek pačių Regioninių atliekų tvarkymo centrų, tiek minėtų objektų padėties. Savivaldybės turi ir reikiamus Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, ir priemones, kad būtų užtikrinta, jog komunalinių atliekų tvarkymo (įskaitant ir jų šalinimą bei naudojimą) srityje atskiri ūkio subjektai – jų įsteigti regioniniai atliekų tvarkymo centrai – nebūtų privilegijuojami kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir nesinaudotų ne jų pačių (skolintomis) lėšomis sukurto turto teikiamu pranašumu prieš kitus ūkio subjektus. Buvo pateikti įrodymai, kad Marijampolės apskrities savivaldybės tokiu būdu nusprendė organizuoti komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą regioniniame sąvartyne, kad regioninio sąvartyno operatorius atrenkamas atviro konkurso būdu. Taigi yra įmanoma šių paslaugų teikimą organizuoti konkurencijos neribojančiu būdu.

52.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai įvertino visas tinkamam bylos išnagrinėjimui būtinas aplinkybes, įskaitant ir tai, kad savivaldybės niekaip neįvertino galimybės komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą organizuoti konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančiu būdu. Sprendime remtasi Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis, kad tose pačiose teritorijose, kuriose veikia nagrinėti Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateiktą informaciją veikė ir kiti ūkio subjektai, registruoti Atliekas tvarkančių įmonių registre, kaip tokių pačių atliekų tvarkymo paslaugų teikėjai. Taigi pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė faktinę situaciją ir nenustatė kokių nors reikšmingų bylai aplinkybių, yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjų argumentas, kad nėra kitų ūkio subjektų, kurie turėtų visus reikalavimus atitinkančius sąvartynus, nėra reikšmingas, nes tokiu būdu įgytas Regioninių atliekų tvarkymo centrų turtas neturėtų būti naudojamas tam, kad būtų pabrėžiamas šių centrų konkurencinis pranašumas kitų ūkio subjektų atžvilgiu ūkinės veiklos vykdymo srityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad savivaldybių atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą nepašalina kitų ūkio subjektų, galinčių teikti atitinkamas paslaugas, buvimas ar nebuvimas, nes bet kuriuo atveju būtent savivaldybės turėjo užtikrinti konkurencingą procedūrą, kurios metu būtų paaiškėję, ar yra kitų ūkio subjektų, pageidaujančių ir galinčių vykdyti atitinkamą komunalinių atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą atitinkamoje apskrityje. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalį, konkurentais atitinkamoje rinkoje laikomi ne tik faktiškai tam tikru konkrečiu metu konkuruojantys ūkio subjektai, tačiau ir ūkio subjektai, kurie gali susidurti su tarpusavio konkurencija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. I¹-02/2004, Nr. A⁸²²-441/2009).

52.6. Abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu vien dėl tos priežasties, kad jame nenurodytas konkretus pareiškėjų apeliaciniuose skunduose nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas, nors sprendime išsamiai pasisakyta dėl pačios „vidaus sandorių“ koncepcijos, nėra jokio pagrindo. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas tokių sandorių vertinimas yra neteisingas. Tai tik patvirtina, jog aptariamas pareiškėjų argumentas negali būti laikomas pagrįstu ir sudarančiu pagrindą abejoti ginčijamu sprendimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos įstatymai išimties „vidaus sandoriams“ nenumato, todėl ir nagrinėjamoje byloje ši koncepcija negali būti taikoma.

52.7. Ginčijamame sprendime yra atliktas teisės aktų vertinimas ir padaryta pagrįsta išvada, kad savivaldybės negali besąlygiškai savo nuožiūra pasirinkti, kokiu būdu organizuoti komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą, o tai turi daryti atsižvelgdamos ir į kitų įstatymų reikalavimus, įskaitant ir Konkurencijos įstatymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pasirėmė Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintu savivaldybių veiklos teisėtumo principu, teisės aktus vertino sistemiškai. Tuo tarpu pareiškėjai savo sprendimus bando pateisinti atskiromis teisės normomis, neatsižvelgdami į visą kontekstą.

52.8. Vietos savivaldos įstatymo nuostata (savivaldybių sprendimų priėmimo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 10 str.), kuria remiasi pareiškėjai apeliaciniuose skunduose, jokiu būdu nesuponuoja išimties iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tik savivaldybių įsteigti ūkio subjektai, šiuo atveju Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, gali tinkamai ir ekonomiškai teikti atitinkamas komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas.

52.9. Finansavimo memorandumais nėra finansuojama komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veikla, todėl negalima pasinaudoti Koncesijų įstatymo 17 straipsnio 6 punkte numatyta galimybe suteikti koncesiją be konkurso. Pareiškėjai visiškai neatsižvelgia į Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį, kuriame yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojai. Pareiškėjai nepateikia jokių argumentų, kodėl Klaipėdos RATC vykdant atitinkamą atliekų tvarkymo veiklą, Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nėra reikšmingas.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybė atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 71–72), atsiliepime į Šiaulių RATC, Telšių RATC, Klaipėdos RATC ir Palangos miesto savivaldybės apeliacinius skundus (administracinė byla Nr. Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 96–97) nurodo, kad su apeliacinių skundų reikalavimais sutinka.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybė atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 74–75), atsiliepime į Palangos miesto savivaldybės, Klaipėdos RATC, Telšių RATC ir Šiaulių RATC apeliacinius skundus (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 124–125) nurodo, kad su jais sutinka, palaiko juose išdėstytus argumentus.

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacija atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 77–85) apeliacinės instancijos teismo prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas panašiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundus pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami šie argumentai:

55.1. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo sprendimais buvo suteiktos privilegijos Klaipėdos RATC. Klaipėdos savivaldybės teritorijoje surinktos atliekos gali būti šalinamos tik regioniniame sąvartyne, bet ne kituose įrenginiuose. Klaipėdos miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės nenumato, kad savivaldybės teritorijoje susidariusias atliekas galima tvarkyti kituose sąvartynuose, todėl pareiškėjo argumentai, kad atliekos gali būti šalinamos kituose šalinimo įrenginiuose, nei Klaipėdos RATC priklausančiame sąvartyne, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad šalinti komunalines atliekas Klaipėdos RATC regioniniame sąvartyne gali visi asmenys, nepanaikina diskriminacijos tarp atliekų šalinimo veikla užsiimančių ar galinčių užsiimti asmenų. Tai, kad šalinti komunalines atliekas Klaipėdos RATC atliekų šalinimo įrenginiuose gali visi Klaipėdos regiono fiziniai ir juridiniai asmenys rodo, kad pareiškėjo sprendimai nesukuria diskriminacinių sąlygų tarp atliekų surinkėjų. Tačiau atliekų šalinimo rinkoje dėl pareiškėjo priimtų sprendimų konkurencija yra panaikinama, kadangi kiti ūkio subjektai netenka teisės eksploatuoti regioninį atliekų tvarkymo sąvartyną. Pareiškėjo sprendimai diskriminuoja tuos ūkio subjektus, kurie galėtų varžytis dėl teisių eksploatuoti Klaipėdos regioninį sąvartyną. Savivaldybėms suteikiant išimtinę teisę eksploatuoti sąvartyną Klaipėdos RATC, kiti potencialūs šios paslaugos teikėjai neišvengiamai yra diskriminuojami, kadangi netenka galimybės vykdyti atliekų šalinimo veiklos pareiškėjo sukurtoje ir organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

55.2. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad jis visais atvejais turi teisę komunalinių atliekų tvarkymo sistemą pavesti eksploatuoti savivaldybės įsteigtai ar kelių savivaldybių įsteigtai bendrovei. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nurodytas būdas, kai savivaldybės paveda eksploatuoti atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą jų įsteigtai įmonei, šiuo atveju yra negalimas dėl to, kad jį taikant pažeidžiami kitų teisės aktų reikalavimai. Minėta Atliekų tvarkymo įstatymo nuostata nenurodo, kad pavedus atliekų tvarkymo paslaugas teikti savivaldybės ar kelių savivaldybių kontroliuojamai įmonei, ši įgyja išimtinę teisę teikti tam tikras atliekų tvarkymo paslaugas, ir šių paslaugų nebegali teikti kiti ūkio subjektai. Pavedimas (kaip privalomos užduoties) savivaldybių įsteigtai įmonei galimas tuomet, kai jo pasekmė nėra rinkos monopolizavimas ir konkurencijos iškraipymas. Viešosios paslaugos teikimo ir jos kontrolės funkcijos negali būti vykdomos vieno ir to paties subjekto, nes tokiu atveju užprogramuojamas interesų konfliktas tarp ekonominio veiklos suinteresuotumo ir pareigos užtikrinti viešąjį interesą. Be to, būdas, kai savivaldybės paveda eksploatuoti atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą jų įsteigtai įmonei šiuo atveju yra negalimas dėl to, kad jį taikant, pažeidžiamas Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnis. Klaipėdos RATC yra pelno siekiantis uždarosios akcinės bendrovės statusą turintis subjektas, kontroliuojamas ne tik Klaipėdos apskrities savivaldybių, bet ir privačių ūkio subjektų. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos RATC negali būti laikomas Klaipėdos savivaldybės ar Klaipėdos apskrities savivaldybių visiškai kontroliuojamu asmeniu, kuris veikia kaip šių institucijų padalinys ir per kurį savivaldybės pačios teikia atliekų tvarkymo paslaugas. Remiantis Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, Klaipėdos RATC tikslas nėra viešosios paslaugos teikimas ne pelno tikslais vykdant savivaldybei nustatytas pareigas, bet ūkinės-komercinės veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pelno ir tenkinti akcininkų turtinius interesus. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad Klaipėdos RATC yra savivaldybių įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, kaip tai nurodyta Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje. Be to, Klaipėdos RATC yra kitų pelno siekiančių asmenų steigėjas ir vienintelis akcininkas (yra vienintelis UAB „Anabazis“, kuri turi teisę vykdyti bet kokią teisėtą komercinę-ūkinę veiklą, akcininkas).

55.3. Koncesijos įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje numatyta išimtis negalėjo būti taikoma. Finansavimo memorandume nustatytas finansavimas apima tik atliekų tvarkymo sistemos ir jos infrastruktūros sukūrimą bei plėtrą – Klaipėdos RATC steigimą, esamų sąvartynų uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo, naujo regioninio sąvartyno statybą, aplinkos apsaugos priemonių tobulinimą bei diegimą, bet neapima atliekų tvarkymo paslaugų, įskaitant atliekų šalinimo veiklos, finansavimo. Tuo tarpu koncesijos sutartis Klaipėdos RATC suteikia išimtinę teisę vykdyti atliekų šalinimo ūkinę veiklą.

55.4. Iš Nutarimo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kad Konkurencijos taryba neginčija pareiškėjo ir kitų savivaldybių sprendimų dėl atliekų šalinimo vietos, tačiau ginčija teisių vykdyti atliekų šalinimo veiklą suteikimą Regioniniams atliekų tvarkymo centrams. Atsižvelgiant į tai, pažeidimas yra ne nustatant atliekų šalinimo objektą, bet nustatant šalinimo veiklos subjektą – Klaipėdos RATC.

55.5. Nesutiktina, kad įvykdžius Konkurencijos tarybos nutarimą, būtų neįmanoma įgyvendinti projekto. Tuo atveju, jeigu Klaipėdos RATC būtų pripažinta teisė teikti atliekų tvarkymo paslaugas, pajamos, gautos iš šios veiklos, būtų skirtos sąnaudoms teikiant šias paslaugas padengti, o ne Klaipėdos RATC vykdomam atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo, organizavimo ir administravimo veiklos finansavimui. Klaipėdos savivaldybės sprendimu įvesta rinkliava už atliekų tvarkymą taip pat apima ir sąvartyno išlaikymo kaštus, todėl nepriklausomai nuo to, kas eksploatuos sąvartyną, sąvartyno priežiūros ir išlaikymo kaštai bus dengiami pagal principą „teršėjas moka“ iš surinktos rinkliavos lėšų.

55.6. Nesutiktina, kad tik Klaipėdos RATC eksploatuojant sąvartyną, galima užtikrinti ekonomišką ir geros kokybės viešųjų paslaugų teikimą gyventojams. Kiti ūkio subjektai galėtų šias paslaugas teikti lygiai taip pat kokybiškai ir ekonomiškai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepagrindžia, kodėl būtent Klaipėdos RATC teikiamos paslaugos būtų kokybiškesnės ir ekonomiškesnės. Būtent Klaipėdos RATC suteikus tiek kontrolės (atliekų tvarkymo sistemos administravimo), tiek ir ūkinės veiklos funkcijas, atliekų šalinimo paslaugos būtų teikiamos neefektyviai.

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacija atsiliepime į Palangos miesto savivaldybės, Klaipėdos RATC, Telšių RATC, Šiaulių RATC apeliacinius skundus (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 110–120) nurodo, kad su jais nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsiliepimas į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą.

57. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybė atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 150–151) nurodė, kad su skundu ir jame išdėstytais argumentais sutinka.

58. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybė atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 98), atsiliepime į Šiaulių RATC apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 99), atsiliepime į Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 100), atsiliepime į Klaipėdos RATC apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 101) ir atsiliepime į Telšių RATC apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 102) nurodo, kad su šiuose apeliaciniuose skunduose išdėstytais reikalavimais sutinka.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 104–107) nurodo, kad su jame išdėstytais motyvais ir reikalavimais sutinka. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinis skundas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, atsiliepimas pirmosios instancijos teisme.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į Šiaulių RATC (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 127) nurodo, kad su jame nurodytais argumentais sutinka.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybė atsiliepime į Telšių RATC apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 129) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

62. Trečiasis suinteresuotas asmuo Akmenės rajono savivaldybė atsiliepime į Šiaulių RATC apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IX t., b. l. 149) nurodo, kad su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais sutinka.

IV.

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, X t., b. l. 45–70) sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX‑1004 redakcija) nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 daliai bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

64. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT9-N5/2015, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 72-3016) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis nutarimas įsigaliojo jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną – 2015 m. kovo 5 d.

65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, X t., b. l. 82–83) administracinė byla Nr. A-1581-502/2015 atnaujinta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja :

V.

 

66. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje administracinė byla dėl šio pareiškėjo skundo atsakovui Konkurencijos tarybai dėl Nutarimo teisėtumo nutraukta, vadovaujantis tuo, jog buvo praleistas skundo padavimo terminas.

67. Konkurencijos įstatymo (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu) 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos arba jo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žiniose“. Analogiška nuostata nurodyta ir šioje byloje ginčijamo Nutarimo rezoliucinėje dalyje. Iš minėtos įstatymo formuluotės matyti, jog yra įtvirtinti du alternatyvūs kreipimosi į administracinį teismą dėl Konkurencijos tarybos priimto nutarimo termino eigos pradžios momentai: nutarimo įteikimo diena ir nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena. Byloje nustatyta, kad Telšių RATC Nutarimas įteiktas 2009 m. sausio 12 d. (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t., b. l. 14). Nutarimo rezoliucinė dalis „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbta 2008 m. gruodžio 31 d. (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t., b. l. 153). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad terminas skundui dėl Konkurencijos tarybos priimtų nutarimų teismui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo ankstesnės Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kuriai įvykus, pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie priimtą nutarimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁶³-483/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²³-610/2008). Taigi, įvykus vienai iš paminėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, kita aplinkybė skundo padavimo teismui termino skaičiavimo požiūriu tampa nereikšminga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS¹⁴³-499/2012). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 31 d., o paskutinė diena Telšių RATC skundui dėl Nutarimo pateikti laikytina 2009 m. sausio 20 d. Iš teismo antspaudo matyti, kad Telšių RATC skundas teismui paduotas 2009 m. vasario 2 d. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas.

68. Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju ir, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-553/2010). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁶-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA⁴⁹²-6/2012).

69. Pareiškėjo Telšių RATC skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodyta, kad terminas praleistas dėl to, jog visas Nutarimo tekstas Telšių RATC buvo gautas tik 2009 m. sausio 12 d., o nuo 2009 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo buvo 11 nedarbo dienų bei keturios sutrumpintos darbo dienos, taip pat buvo neteisingai suprasta teisinė situacija ir sąžiningai suklysta dėl apskundimo termino skaičiavimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁵²⁵-586/2011). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, poilsio ar švenčių dienos, įsiterpusios į skundo padavimo laikotarpį, taip pat savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartai. Pareiškėjas taip pat turi būti aktyvus ir siekti, jog skundas administraciniam teismui būtų paduotas laiku. Nagrinėjamu atveju negalima laikyti, kad Telšių RATC elgėsi pagal minėtus reikalavimus.

70. Telšių RATC skundą pasirašė profesionalus teisininkas – advokatas, su kuriuo atstovavimo sutartis sudaryta 2008 m. sausio 30 d. (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, V t., b. l. 108). Skunde nurodoma, kad byla bus vedama per tą patį advokatą, atstovaujantį ne tik Telšių RATC, bet ir Klaipėdos RATC bei Šiaulių RATC, kurių skundai teismui dėl to paties Konkurencijos tarybos Nutarimo pateikti laiku. Nutarime vertinami labai panašūs savivaldybių veiksmai, šie veiksmai kvalifikuojami ir teisiškai vertinami, atsižvelgiant į tuos pačius motyvus. Todėl skundui dėl Nutarimo dalies, susijusios su Telšių RATC, paduoti nebuvo reikalinga panaudoti daugiau teisinių žinių ar įdėti daugiau pastangų, nei Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC skundų atvejais. Be to, iš visų skundų, neišskiriant ir Telšių RATC, turinio matyti, kad juose dėstomi analogiški argumentai, Telšių RATC skunde nenurodomos jokios ypatingos ar išskirtinės aplinkybės, susijusios su Telšių regionui priklausančių savivaldybių veiksmų vertinimu. Svarbu ir tai, kad apie Konkurencijos tarybos atliekamą tyrimą dėl savivaldybių sprendimų dėl funkcijų perdavimo regioniniams atliekų tvarkymo centrams Telšių RATC buvo žinoma, 2008 m. spalio 14 d. šiam pareiškėjui buvo išsiųsta informacija apie baigtą tyrimą, pridėta 2008 m. spalio 9 d. Konkurencijos tarybos tvarkomajame posėdyje išnagrinėto Paslaugų skyriaus pranešimo „Apie atliktą tyrimą dėl savivaldybių sprendimų dėl funkcijų perdavimo regioniniams atliekų tvarkymo centrams atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ kopija (Konkurencijos tarybos byla, VI t., b. l. 58–59), Telšių RATC atstovas Konkurencijos tarybos posėdyje dalyvavo. Galiausiai Telšių RATC nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas susipažinti su visu Nutarimo tekstu po Nutarimo rezoliucinės dalies viešo paskelbimo „Valstybės žiniose“. Nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo kriterijus, neleidžia pripažinti, kad aptariamu atveju egzistavo svarbios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, galinčios pateisinti termino kreiptis į administracinį teismą praleidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti Telšių RATC skundo dėl Nutarimo padavimo terminą ir administracinę bylą, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, šioje dalyje nutraukė.

71. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su administracinės bylos dalies nutraukimu, išplėstinė teisėjų kolegija šią bylą nagrinės pagal Klaipėdos miesto savivaldybės, Palangos miesto savivaldybės, Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC pateiktus apeliacinius skundus ir Nutarimą vertins tiek, kiek jis susijęs su šiais pareiškėjais ir kitomis Klaipėdos bei Šiaulių apskritims priklausančiomis savivaldybėmis.

VI.

72. Administracinėje byloje ginčijamas Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 2S-27, kuriame nutarta pripažinti, kad, be kita ko, Klaipėdos apskrities savivaldybių, Šiaulių apskrities savivaldybių priimtų sprendimų ir / ar jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatos, kiek jos yra susijusios su komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų pavedimu atitinkamai UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui“ ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui“, nesudarant vienodų konkurencijos sąlygų kitiems ūkio subjektams teikti šias paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

73. Konkurencijos įstatymo (2004 m.  balandžio 15 d. įstatymo redakcija, galiojusi Konkurencijos tarybos ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

74. Nutarime nustatytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad, pasak Konkurencijos tarybos, atitinkamos savivaldybės be viešo konkurso ar kitų konkurencingas sąlygas užtikrinančių procedūrų administracinių aktų pagrindu pavedė savivaldybių įsteigtiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams atlikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijas, t. y. suteikė jiems išskirtines (išimtines) teises vykdyti minėtą veiklą atitinkamose apskrityse. Tokiu būdu savivaldybės privilegijavo regioninius atliekų tvarkymo centrus, diskriminuodamos kitus, analogišką veiklą galinčius vykdyti ūkio subjektus, ir sudarydamos skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamose rinkose. Konkurencijos tarybos teigimu, savivaldybės neužtikrino sąžiningos konkurencijos tarp ūkio subjektų sąlygų nei prieš suteikdamos išimtines teises regioniniams atliekų tvarkymo centrams, nei po to nesudarydamos galimybių kitiems ūkio subjektams pasinaudoti vienodomis su šiais centrais veiklos sąlygomis ir sąžiningos konkurencijos teikiamomis veiklos atitinkamoje rinkoje galimybėmis. Taigi Konkurencijos tarybos vertinimu, savivaldybės pažeidė bendrą pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir nesilaikė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Administracinių teismų praktikoje laikoma, kad viešojo administravimo institucijos (taip pat vietos savivaldos institucijos) veiksmai (neveikimas), kuriais neužtikrinama sąžininga konkurencija, gali būti vertinami kaip savarankiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1301/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012). Tačiau vertinant tai, kad Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, jog savivaldybių sprendimai ir / ar jų pagrindu sudarytos sutartys pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, kaip jame įtvirtintų reikalavimų visumą, ir tokį pažeidimą iš esmės grindė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo sąlygų egzistavimu, šiame procesiniame sprendime bus analizuojama atitinkamų veiksmų teisėtumas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų požiūriu.

75. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-762/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis 2011 m. kovo 31 d. administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

76. Konkurencijos taryba atitinkamus savivaldybių veiksmus – administracinius aktus, pasireiškusius savivaldybių tarybų sprendimų priėmimu ir / arba sutarčių sudarymu – kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, be kita ko, dėl to, kad, pirma, šiais administraciniais aktais regioniniams atliekų tvarkymo centrams buvo pavesta atlikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo viešąsias funkcijas, ir antra, šie pavedimai atlikti, netaikant konkurencingų procedūrų.

77. Tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 2007 m. liepos 9 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. J4-831 32 punkte nustatyta, kad „koncesininkas [Klaipėdos RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Dumpių kaime“ (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 209–220).

78. Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T2-221 1.1 punkte pavedama Klaipėdos RATC „suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę ir negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę“ (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 194–195). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tarp Kretingos rajono savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. rugsėjo 27 d. pasirašytos Kretingos rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų kūrimo ir tvarkymo sutarties 1.1 ir 2.1.1 punktuose (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 196–199).

79. Neringos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T1-124 1.1 punkte nustatyta, kad Neringos savivaldybės taryba paveda Klaipėdos RATC „iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos m., Preilos gyv., Nidos – Smiltynės pl. 12 <...> suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę“, o 1.2 punkte – „iki 2008 m. spalio 30 d. Neringos m., Preilos gyv., Nidos – Smiltynės pl. 12 <...> suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę“ (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 189). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tarp Neringos miesto savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. liepos 11 d. pasirašytos Neringos miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų kūrimo ir tvarkymo sutarties 1.1 ir 2.1.1 bei 2.1.2 punktuose (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 190–193).

80. Tarp Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Klaipėdos RATC 2007 m. lapkričio 16 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. 190-K 32 punkte nustatyta, kad „koncesininkas [Klaipėdos RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Dumpių kaime, Klaipėdos rajone“ (Konkurencijos tarybos byla, V t., b. l. 74–83).

81. Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. T9-83 1.1 punkte nustatyta, kad Skuodo rajono savivaldybės taryba paveda Klaipėdos RATC „iki 2008 m. spalio 30 d. Skuodo rajono Puodkalių k. <...> suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę“, 1.2 punkte – „iki 2008 m. spalio 30 d. Skuodo rajono Puodkalių k. <...> suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę“ (Konkurencijos tarybos byla, V t., b. l. 2). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tarp Skuodo rajono savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. liepos 5 d. pasirašytos Skuodo rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų kūrimo ir tvarkymo sutarties 1.1 ir 2.1.1 bei 2.1.2 punktuose (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 185–188).

82. Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T1-1181 1.1 punkte nustatyta, kad Šilutės rajono savivaldybės taryba paveda Klaipėdos RATC „suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti biodegraduojamų atliekų kompostavimo aikštelę <...> Šilutės r. sav., Šilutės sen., Rumšų k. iki 2008 m. spalio 30 d.“, 1.2 punkte – „suprojektuoti, pastatyti ir pradėti eksploatuoti negabaritinių komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo aikštelę <...> Šilutės r. sav., Šilutės sen., Rumšų k. iki 2008 m. spalio 30 d.“ (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 177–178). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tarp Šilutės rajono savivaldybės ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. lapkričio 13 d. pasirašytos Šilutės rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektų kūrimo ir tvarkymo sutarties 1.1 ir 2.1.1 bei 2.1.2 punktuose (Konkurencijos tarybos byla, II t., b. l. 179–182).

83. Tarp Akmenės rajono savivaldybės ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. birželio 20 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. SS-195 7.1 punkte nustatyta, kad „koncesininkas [Šiaulių RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių km., Šiaulių raj., Regioninio sąvartyno operatoriumi yra Koncesininkas“ (Konkurencijos tarybos byla, IV t., b. l. 85–95).

84. Tarp Joniškio rajono savivaldybės ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ 2007 m. kovo  6 d. sudarytos Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutarties 13.8 punkte nustatyta, kad savivaldybė įsipareigoja „pagal savo kompetenciją atlikti visus veiksmus, kad ŠRATC gautų teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka visus leidimus įrengti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus“ (Konkurencijos tarybos byla, IV t., b. l. 181–189).

85. Tarp Kelmės rajono savivaldybės administracijos ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. rugsėjo 20 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. SŽ-682 18 punkte nustatyta, kad „Koncesininkas [Šiaulių RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių km., Šiaulių raj. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra koncesininkas“ (Konkurencijos tarybos byla, IV t., b. l. 57–70).

86. Tarp Pakruojo rajono savivaldybės ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ 2006 m. gruodžio 7 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. SA-K-06-1 20 punkte nustatyta, kad „Koncesininkas [ Šiaulių RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra Koncesininkas“ (Konkurencijos tarybos byla, III t., b. l. 58–72).

87. Tarp Radviliškio rajono savivaldybės ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ sudarytos koncesijos sutarties, kuriai pritarta 2006 m. gruodžio 21 d. tarybos sprendimu Nr. T-948, 7.1 punkte nustatyta, kad „Koncesininkas [Šiaulių RATC] privalo šalinti savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas jo pastatytame (įrengtame) ir jam nuosavybės teise priklausančiame regioniniame sąvartyne Aukštrakių km., Šiaulių rajone. Regioninio sąvartyno operatoriumi yra Koncesininkas“ (Konkurencijos tarybos byla, IV t., b. l. 74–82).

88. Tarp Šiaulių miesto savivaldybės ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro“ sudarytos Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą sistemos administravimo sutarties, kuriai pritarta 2006 m. spalio 29 d. tarybos sprendimu Nr. T-397, 13.8 punkte nustatyta, kad savivaldybė įsipareigoja „pagal savo kompetenciją atlikti visus veiksmus, kad ŠRATC gautų teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka visus leidimus įrengti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus“ (Konkurencijos tarybos byla, III t., b. l. 74–83).

89. Nurodytos savivaldybių sprendimų ir / arba sutarčių nuostatos, išreikštos skirtingomis formuluotėmis, vertintinos kaip savivaldybių pavedimai regioniniams atliekų tvarkymo centrams šalinti konkrečios savivaldybės teritorijoje susidarančias komunalines atliekas komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros objektuose (Klaipėdos m. sav., Palangos m. sav., Akmenės raj. sav., Kelmės raj. sav., Pakruojo raj. sav., Radviliškio raj. sav.) ir pavedimai eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo (naudojimo ir šalinimo) infrastruktūros objektus (Kretingos raj. sav., Skuodo raj. sav., Šilutės raj. sav., Neringos m. sav., Šiaulių m. sav., Joniškio raj. sav.). Kvalifikuojant konkrečius savivaldybių sprendimus (veiksmus ar neveikimą) Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu ir nustatant pažeidimo faktą, esminę reikšmę turi objektyvi savivaldos institucijos eksplicitiškai ar implicitiškai išreikšta valia reguliuoti rinką atitinkamu būdu.

90. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnį, ūkinė veikla suprantama kaip visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, o prekė – kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnio 20 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas buvo viena iš priskirtųjų (ribotai savarankiškų) savivaldybių funkcijų. Pagal nuo 2008 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 6 straipsnio 31 punktą, ši savivaldybių funkcija laikoma savarankiškąja savivaldybių funkcija. Savivaldybių funkcijos apibrėžiamos kaip inter alia įstatymų savivaldybėms priskirtos viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcijos) 3 str. 8 d.). Taigi komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas, kaip savivaldybėms priskirta funkcija, pagal Vietos savivaldos įstatymą apima ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemų, inter alia atliekų tvarkymo (inter alia atliekų naudojimo ir šalinimo) viešųjų paslaugų teikimo, organizavimą. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, taip pat įvertinus Atliekų tvarkymo įstatyme (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) pateiktus sąvokų „atliekų tvarkymas“, „atliekų naudojimas“, „atliekų šalinimas“ apibrėžimus, darytina išvada, kad minėtais savivaldybių sprendimais ir / arba jų pagrindu sudarytomis sutartimis regioniniams atliekų tvarkymo centrams buvo pavesta teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, t. y. vykdyti ūkinę veiklą Konkurencijos įstatymo prasme. Komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo įrenginių eksploatavimas Nutarime teisingai vertintas kaip ūkinės veiklos vykdymas, kadangi komunalinių atliekų naudoti ir šalinti iš esmės nėra įmanoma, neturint galimybės naudotis tam įrengtais ir pritaikytais infrastruktūros objektais (sąvartynais, kompostavimo aikštelėmis ir kt.). Taip pat iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 30 straipsnio 4 dalies matyti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas apėmė inter alia šių atliekų tvarkymą, kuriam pagal to paties įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 10 dalį priskirta atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo.

91. Pareiškėjai argumentuoja, kad, be kita ko, Nutarime, pasak jų, regioniniams atliekų tvarkymo centrams priskirtos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo (administravimo) funkcijos atliekas išverčiant ant žemės ar po žeme regioniniam atliekų tvarkymo centrui priklausančiame sąvartyne nepagrįstai įvertintos kaip ūkinė komercinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Pirmiausia pažymėtina, kad Nutarime Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu nėra kvestionuojama savivaldybių teisė ir pavedimai regioniniams atliekų tvarkymo centrams vykdyti atliekų tvarkymo sistemos organizavimo (administravimo) funkcijas, jame neteigiama, jog šios funkcijos laikomos ūkine komercine veikla konkurencijos teisės prasme. Konkurencijos tarybos konstatuota, kad ūkinę komercinę veiklą, kaip ji suprantama pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu atveju atitinka komunalinių atliekų tvarkymo (naudojimo ir šalinimo) paslaugų teikimas. Nutarime taip pat nedaroma išvada, kad, kaip teigia pareiškėjai, regioniniai atliekų tvarkymo centrai apskritai negali vykdyti ūkinės veiklos. Nutarimo motyvai ir aktualus teisinis reguliavimas suponuoja, kad regioniniams atliekų tvarkymo centrams konkurencijos teisės požiūriu per se nėra uždrausta vykdyti ūkinę komercinę veiklą, tačiau tai jie gali daryti lygiomis su kitais atitinkamoje rinkoje veikiančiais ūkio subjektais konkurencijos sąlygomis. 

92. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad regioniniams atliekų tvarkymo centrams (Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC) pavesta vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, nerengiant konkurso ar kitų konkurenciją užtikrinančių atrankos procedūrų.

93. Vertinimas, ar aplinkybių, kad savivaldybės savo sprendimais be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros pavedė regioniniams atliekų tvarkymo centrams atitinkamų savivaldybių teritorijose teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, visuma sąlygojo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, pirmiausia siejamas su atitinkamos rinkos apibrėžimu.

98. Byloje nustatyta, kad tiek Klaipėdos, tiek Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra vieninga komunalinių atliekų tvarkymo sistema, integruojanti savyje nagrinėjamų savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemas. Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plane (2002 m. balandžio 12 d. redakcija) nurodyta, kad komunalinių atliekų, susidarančių atitinkamos savivaldybės teritorijoje, tvarkymo sistema privalo naudotis savivaldybių gyventojai ir ūkio subjektai (įmonės, įstaigos ir organizacijos) (jeigu jų gamtos išteklių naudojimo leidimuose nenustatyta kitaip) (18 punktas). Svarbiausioji savivaldybės institucijų užduotis – pasiūlyti viešąją komunalinių atliekų tvarkymo (surinkimo, naudojimo ir šalinimo) paslaugą visiems gyventojams ir ūkio subjektams (įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms) (56 punktas). Taigi savivaldybių teritorijose surinktos komunalinės atliekos naudojamos ir šalinamos regioniniuose atliekų tvarkymo įrenginiuose. Kaip minėta anksčiau, galimybė naudotis regioninės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros įrenginiais (sąvartynais, kompostavimo aikštelėmis ir kt.) yra viena iš esminių (būtinų) sąlygų teikiant komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas. Visa tai leidžia teigti, kad pavedant regioniniams atliekų tvarkymo centrams naudoti ir šalinti komunalines atliekas regioninei atliekų tvarkymo sistemai priklausančiuose įrenginiuose, buvo suteiktos išimtinės teisės teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas atitinkamose savivaldybėse. Tokių teisių suteikimas, nerengiant konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, regioniniams atliekų tvarkymo centrams sudarė kur kas palankesnes nei privatiems ūkio subjektams sąlygas vykdyti ūkinę atliekų tvarkymo (naudojimo ir šalinimo) veiklą ir leido išvengti konkurencijos (apsaugojo nuo konkurencijos) dėl aptariamų paslaugų teikimo. Nustačius, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar galėtų veikti kiti ūkio subjektai, savivaldybių sprendimai be konkurencingų procedūrų pavesti savo įsteigtam ūkio subjektui (Klaipėdos RATC arba Šiaulių RATC) teikti aptariamas paslaugas, faktiškai lėmė ir tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o regioniniai atliekų tvarkymo centrai be konkurencijos gali išlaikyti atitinkamos rinkos monopoliją. Tokie savivaldybių sprendimai užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas, eliminuodami galimybes vienodomis konkurencijos sąlygomis varžytis (konkuruoti) dėl teisių eksploatuoti regioninių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus.

99. Išimtinių sąlygų vienam ūkio subjektui sudarymas suponuoja ir absoliučius konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ar galintiems konkuruoti ūkio subjektams. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad neužtikrinus vienodų konkurencijos sąlygų varžytis dėl teisės teikti aptariamas paslaugas (be kita ko, neribotą laiką), konkurencija komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų rinkose atitinkamose savivaldybėse buvo absoliučiai panaikinta.

100. Konkurencija suprantama ne vien tik kaip atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (jų skaičius), o kaip tam tikra įtampa tarp rinkos dalyvių, varžantis dėl kuo geresnio klientų poreikių patenkinimo, taip pat atvirumas naujiems rinkos dalyviams. Sąžiningos konkurencijos sąlygomis konkursų ar kitos konkurencingos procedūros dalyviai siūlo savarankiškai nustatytas paslaugų kainas, kurios apskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, jog paslaugos turi būti teikiamos kuo efektyviau už priimtiniausią kainą. Nekonkurencingu būdu parinktų įmonių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė nėra veikiama iš konkurencijos kylančios įtampos, todėl paprastai nėra tokia efektyvi. Konkurencijos tarybos atliktame tyrime (Konkurencijos tarybos byla, VI t., b. l. 1–23) nustatyta, kad regioninių atliekų tvarkymo centrų finansinių įsipareigojimų grąžinimas numatytas iš atliekų tvarkymo veiklos (atliekų šalinimo). Tai reiškia, kad skolintų lėšų su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinimo kaštai įskaitomi į atliekų šalinimo kaštus, kurie yra vieni iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ar komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainos dydį lemiančių veiksnių. Tačiau, kaip nustatyta byloje, pasiskolintomis lėšomis buvo finansuojamas senų sąvartynų uždarymo bei regioninio sąvartyno įrengimo darbų vykdymas, todėl į atliekų turėtojų (vartotojų, paslaugų gavėjų) mokamą atliekų tvarkymo (inter alia sąvartynų eksploatavimo) kainą įtraukus paskolų, iš esmės skirtų sąvartynų įrengimui, grąžinimo kaštus, kyla pagrįstų abejonių optimaliai ekonomiškiausia vartotojui komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų kaina. Taigi, nors tai nėra būtinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo elementas, dėl savivaldybių sprendimų atsiradęs atitinkamos rinkos apribojimas galimai žalingas ir komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų vartotojams.

101. Pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės nuomone, savivaldybė neeliminavo galimybės kitiems ūkio subjektams savo vykdomai atitinkamai komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklai naudoti tuos pačius atliekų tvarkymo infrastruktūros objektus, nes komunalinių atliekų naudojimas (kompostavimas) gali būti vykdomas ne tik Klaipėdos RATC priklausančiuose atliekų tvarkymo įrenginiuose, bet ir kitose tam pritaikytose vietose. Minėta, kad savivaldybių pavedimas ne konkurso būdu eksploatuoti atliekų tvarkymo objektus reiškia pavedimą vienam ūkio subjektui teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas išimtinėmis teisėmis. Taigi taip kiti ūkio subjektai netenka galimybės vykdyti ūkinės veiklos, nes neturi teisės naudotis reikalingais infrastruktūros objektais. Negalima sutikti su pareiškėju ir dėl to, kad konkurencijos ribojimą šiuo atveju paneigia aplinkybė, jog neva šalinti komunalines atliekas Klaipėdos RATC atliekų šalinimo įrenginiuose gali visi Klaipėdos regiono fiziniai ir juridiniai asmenys. Prie skundo pareiškėjo pridėti duomenys – priimtų atliekų į sąvartyną suvestinė (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, VII t., b. l. 34–37) atspindi, kokios įmonės, kiek ir už kokią pajamų sumą pristatė komunalinių atliekų į regioninį sąvartyną, kurį pavesta eksploatuoti Klaipėdos RATC, tačiau šie duomenys nepaneigia faktinės aplinkybės, kad dėl savivaldybės sprendimų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą regioniniame sąvartyne turi teisę (suteiktą nekonkurencingu būdu) vykdyti vienintelė įmonė – Klaipėdos RATC.

VII.

102. Sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Ši, išimtį iš bendro draudimo viešojo administravimo subjektų sprendimais riboti konkurenciją įtvirtinanti, taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai. Dėl sąlygos, susijusios su reikalavimų įtvirtinimu Lietuvos Respublikos įstatymuose, pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jį aiškinančios Konstitucinio Teismo praktikos nuostatų išplaukia, kad ūkinės veiklos ribojimai gali būti įtvirtinti tik įstatyme (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose.

103. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant <...>“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą), paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012). Papildomai pažymėtina, kad iš įstatyme vartojamų formuluočių turėtų būti pakankamai aišku, kokio konkretaus viešojo administravimo (šiuo atveju vietos savivaldos institucijos) elgesio (sprendimo) yra reikalaujama. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad savivaldybės, norėdamos pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad priimdamos Konkurencijos tarybos ginčijamus sprendimus, jos vykdė Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai (taigi regioniniams atliekų tvarkymo centrams – Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC) teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas atitinkamų savivaldybių teritorijose.

104. Pareiškėjų nurodomi teisės aktai – Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 patvirtinta Valstybinės aplinkos apsaugos strategija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 593 patvirtinti Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos metmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinta Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintas Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, regioninių atliekų tvarkymo centrų steigimo sutartys –  neatitinka aptariamos išimties taikymo kriterijų. Šie aktai nėra įstatymai ar įstatymo galią turintys teisės aktai ir juose nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra reikalaujama pavesti regioniniams atliekų tvarkymo centrams teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas atitinkamų savivaldybių teritorijose.

105. Pareiškėjai remiasi Europos sutarties, steigiančios asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. birželio 20 d. įstatymu Nr. I-1391), 70 straipsniu, kuriame nurodyta, kad aplinkosauga – viena iš sričių, reikalaujančių prioritetinio Lietuvos Respublikos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų suderinimo. Tačiau ši nuostata, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepateisina savivaldybių veiksmų, kuriais įgyvendinant komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų organizavimo funkciją, teikiamos privilegijos savo įsteigtam ūkio subjektui.

106. Pareiškėjai taip pat remiasi 1975 m. gegužės 15 d. Tarybos direktyva 75/442/EEB dėl atliekų, panaikinta ir pakeista direktyva 2006/12/EB (šiuo metu aktuali 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas), tačiau nenurodo jokios konkrečios nuostatos, kurioje būtų formuluojamas aptartus kriterijus atitinkantis reikalavimas.

107. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Europos Komisija, veikianti Europos Bendrijos vardu, sudarė (pasirašė) Finansavimo memorandumą Nr. 2001/LT/16/P/PE/008 dėl pagalbos suteikimo pagal Struktūrinės politikos įgyvendinimo programą Šiaulių apskrityje, Lietuvoje vykdomam projektui: Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtra (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, I t., b. l. 162–221), pagal kurį iš Europos Bendrijos biudžeto lėšų buvo suteikta negrąžintina finansinė pagalba projekto „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ įgyvendinimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Europos Komisija, veikianti Europos bendrijos vardu, 2002 m. gruodžio 17 d. sudarė (pasirašė) Finansavimo memorandumą Nr. 2001/LT/16/P/PE/010 Dėl Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumento paramos (granto) suteikimo žemiau nurodytai priemonei: Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos vystymui Klaipėdoje, Lietuvoje (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, IV t., b. l. 67–79), pagal kurį iš Europos Bendrijos biudžeto lėšų buvo suteikta negrąžintina finansinė pagalba priemonės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos vystymas“ įgyvendinimui. Atsižvelgiant į nurodytų memorandumų turinį (susitarimo dalyką) ir specifinį pobūdį, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, apskritai šie memorandumai yra šalis teisiškai saistantys dokumentai, todėl jie patenka į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo sritį.

108. Pareiškėjai teigia, kad priešingą sąžiningai konkurencijai savivaldybių elgesį nulėmė tai, jog vietos savivaldos institucijos privalėjo vykdyti minėtų Finansavimo memorandumų sąlygas, nes šios sutartys nustato, kad neva tik regioninės atliekų tvarkymo įmonės gali teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas ir draudžia iš Europos Sąjungos biudžeto lėšų finansuojamus infrastruktūros objektus eksploatuoti kitiems (privatiems) ūkio subjektams. Išanalizavusi šių memorandumų nuostatas, vertindama jų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais pareiškėjų teiginiais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomone (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, X t., b. l. 92), „minėtuose memorandumuose neįtvirtinti jokie apribojimai atsakingoms institucijoms pirkti atliekų tvarkymo paslaugas iš rinkoje veikiančių teisėtų atliekų tvarkytojų“. Tokiai pozicijai iš esmės pritaria ir nagrinėjamoje byloje pateikusi nuomonę Lietuvos Respublikos finansų ministerija (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015, X t., b. l. 93–99), teigdama, kad „ŠRATC ir KRATC finansavimo memorandumuose nėra nuostatų, draudžiančių ar įpareigojančių konkurencingos procedūros būdu parinkti regioninio sąvartyno operatorių <...>“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į finansavimo memorandumų nuostatą, pagal kurią Europos Komisija pasilieka teisę koreguoti ISPA pagalbą, jeigu per penkerius metus nuo darbų pabaigos eksploatacijos sąlygos (tarifai, pajamos ir t. t.) gerokai skirsis nuo pradinių prielaidų, kuriomis remiantis buvo nustatyta pagalbos suma, ir (arba) jei yra ryškių pakeitimų: a) kurie daro poveikį eksploatacijos pobūdžiui ar sąlygoms arba privačiam ar valstybiniam subjektui suteikia neteisėtą pranašumą ir b) kurie atsirado dėl nuosavybės teisių pasikeitimo arba eksploatacijos nutraukimo arba žymaus pasikeitimo. Ši susitarimo nuostata traktuotina, kaip draudimas nustatyti tokias eksploatavimo sąlygas, kurios suteiktų neteisėtą pranašumą, privilegijų konkurencijos teisės prasme teikimą bet kuriam subjektui (taigi ir regioniniams atliekų tvarkymo centrams). Be to, tai, kad pagal finansavimo memorandumus, regioninė atliekų tvarkymo įmonė (Klaipėdos RATC) yra viso projekto metu įgyto turto savininkė, ar tai, kad vienas iš tikslų yra užtikrinti, jog bendra tvarkymo įmonė (Šiaulių RATC) gautų pakankamai pajamų veiklos, priežiūros ir nusidėvėjimo sąnaudoms padengti ir skoloms apmokėti, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad tik šioms įmonėms turi būti pavestos aptariamų objektų eksploatavimo funkcijos. Taigi finansavimo memorandumai ir Lietuvos valstybės įsipareigojimai dėl finansinės paramos panaudojimo neįpareigojo savivaldybių priimti Konkurencijos tarybos ginčijamus sprendimus ir nedraudžia įgyvendinti tokį komunalinių atliekų tvarkymo inter alia jų naudojimo ir šalinimo sistemos modelį, pagal kurį regioniniai atliekų tvarkymo centrai liktų iš esmės atsakingi tik už atliekų šalinimą ir naudojimą regione organizaciniu, administravimo, priežiūros ir kontrolės požiūriais, taip pat kitų įsipareigojimų pagal finansavimo memorandumus vykdymą, o sistemos infrastruktūros objektų eksploatuotojas, kurio viena iš funkcijų ir būtų komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimas, būtų parenkamas konkurso ar kitos konkurencingos ir skaidrios procedūros būdu.

109. Nagrinėjamoje byloje vertinami savivaldybių sprendimai buvo priimti atliekų tvarkymo teisinių santykių srityje. Kaip minėta, savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, todėl savivaldybėms priskirta organizuoti, be kita ko, komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą gyventojams. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija) 10 straipsnio 3 dalį, savivaldybė organizuoja viešųjų paslaugų teikimą per esančius viešųjų paslaugų teikėjus (biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves ir kitus subjektus), steigdama naujus viešųjų paslaugų teikėjus (viešąsias ir kitas įstaigas bei įmones) arba sudarydama viešųjų paslaugų teikimo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti fiziniai bei juridiniai asmenys. 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo papildyta reikalavimu kitus fizinius ar juridinius asmenis pasirinkti viešai. Be to, Vietos savivaldos įstatymas numato, kad savivaldybės steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (2000 m. spalio 12 d. įstatymo redakcijos 10 str. 5 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcijos 9 str. 2 d.).

110. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vienoje iš administracinių bylų vertindamas Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimo pavesti UAB „Trakų paslaugos“ vykdyti Trakų ir Lentvario miestų viešųjų teritorijų tvarkymo darbus teisėtumą Konkurencijos įstatymo prasme ir aiškindamas aktualias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas (5 str. 2 d., 10 str. 3 d.), yra konstatavęs, kad savivaldybė (vietos savivaldos institucijos, pareigūnai), įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, kad sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią įstatymo lygmenyje, be kita ko, atspindi ir yra skirtas ją užtikrinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas, kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją. Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino tik abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę (subjektinę teisę kaip abstraktų elgesio modelį) pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymas nustatė šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Taigi, kaip matyti, administracinių teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad Vietos savivaldos įstatyme numatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo.

111. Kaip, kokiu būdu (kokiais būdais) savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, detalizuojama Atliekų tvarkymo įstatyme. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Savivaldybės gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.

112. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatą „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atitiktį Konstitucijai (inter alia joje įtvirtintam konstituciniam sąžiningos konkurencijos principui), 2015 m. kovo 5 d. nutarime iš esmės pasisakė dėl šios savivaldybių teisės įgyvendinimo sąlygų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucinį Teismą:

– Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje (buvo) nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas;

– toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo;

– reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje;

– įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

113. Išdėstytos teisinio reguliavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos nuostatos suponuoja, kad Atliekų tvarkymo įstatymas (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) turi būti taikomas ir aiškinamas sistemiškai kartu su kitomis šio įstatymo, Konkurencijos ir Vietos savivaldos įstatymų normomis. Atliekų tvarkymo įstatymas (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) nustato keletą būdų, kaip gali būti organizuojama komunalinių atliekų tvarkymo sistema ir atrenkamas komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas teikiantis subjektas. Šio įstatymo nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ nustato tik galimybę pavesti savo įsteigtai įmonei teikti aptariamas paslaugas, tačiau ši galimybė nėra absoliuti. Savivaldybių galias nagrinėjamoje situacijoje riboja iš Atliekų tvarkymo įstatymo, kitų teisės aktų išplaukiantis reikalavimas suderinti įvairias konstitucines vertybes – inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, nepažeisti vartotojų teisių. Savivaldybės, pasirinkdamos, kokiu būdu (konkurencingu ar ne) organizuoti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, turi skatinti privačių ūkio subjektų iniciatyvą ir pirmiausia įvertinti šių subjektų veiklos rinkoje galimybes. Apskritai nėra draudžiama pavesti savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Taigi nagrinėjamu atveju savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, pirmiausia turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą. Tokia pareiga, be kita ko, kyla ir iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje expressis verbis įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybės, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo viešojo pirkimo konkursą. Reikalavimas komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugų teikėjus atrinkti konkurso ar kitu konkurencingos procedūros būdu galėjo būti nevykdomas tik dėl objektyvių priežasčių, kurias, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų atitikti situacija, kai atitinkamoje rinkoje nėra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugas, atitinkančias nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo kriterijus. Vietos savivaldos institucijoms, kaip ir kitoms institucijoms, veikiančioms viešojo administravimo srityje, tenka pareiga pagrįsti savo sprendimus. Todėl savivaldybių sprendimai savo įsteigtam ūkio subjektui be konkurencingų procedūrų pavesti teikti aptariamas viešąsias paslaugas turi būti grindžiami anksčiau nurodytomis šios teisės realizavimo sąlygomis.

114. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog reikalavimas organizuoti paslaugų viešojo pirkimo konkursą, kai įvedama vietinė rinkliava, nėra taikomas atvejams, kai savivaldybė pasinaudoja galimybe aptariamas funkcijas pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, 2010 m. birželio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸²²-382/2010). Taigi paminėtose bylose teismas vertino, kad įstatymas įtvirtina neribotą galimybę naudotis teise pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtam ūkio subjektui. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime išdėstytos nuostatos sudaro pagrindą teismo praktiką vystyti, atsižvelgiant į paminėtus Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo kriterijus.

115. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad savivaldybės, prieš pavesdamos regioniniams atliekų tvarkymo centrams (Šiaulių RATC ir Klaipėdos RATC) teikti aptariamas viešąsias paslaugas, būtų bet kokiu būdu vertinusios kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad sprendimų priėmimo metu tik Šiaulių RATC ar Klaipėdos RATC buvo vieninteliai ūkio subjektai, galėję teikti minėtus kriterijus atitinkančias paslaugas. Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijų koncesijos be konkurso suteikimo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui“ tikslingumo ir atitikimo visuomenės poreikiams vertinimo išvados (Konkurencijos tarybos byla, V t., b. l. 180–181) grindžiamos tuo, kad Klaipėdos RATC yra vienintelis ir realus Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemai sukurti iš ES ISPA programos paramos gavėjas bei šios sistemos kūrėjas, taip pat ši bendrovė yra vienintelė, turinti finansinius įsipareigojimus ir atsakomybę už regioninės sistemos infrastruktūros objektų statybą, tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nepagrindžia, kodėl kiti ūkio subjektai negali teikti aptariamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos, Klaipėdos RATC iš esmės paliekant sistemos kūrėjo ir infrastruktūros objektų statytojo vaidmenį. Priešingai, šis bylos įrodymas tik patvirtina, kad savivaldybių sprendimai ir / arba sutartys iš esmės buvo grindžiamos subjektyviais kriterijais, susijusiais su vieno ūkio subjekto (Klaipėdos RATC) finansine padėtimi ir prisiimtais įsipareigojimais. Be to, Nutarime nėra kvestionuojamas regioninių atliekų tvarkymo sistemų steigimas, regioninių atliekų tvarkymo centrų įkūrimas ir pats veikimas. Iš Nutarimo matyti, kad Konkurencijos taryba atskyrė funkcijas, susijusias su ūkinės veiklos vykdymu, ir funkcijas, susijusias su komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimu. Tai, kad regioniniai atliekų tvarkymo centrai yra tie subjektai, kurie pagal prisiimtus įsipareigojimus privalo kurti bei vystyti regionines atliekų tvarkymo sistemas, savaime nelemia, kad tik jie gali vykdyti šios sistemos veiklas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu.

116. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad savivaldybės nei Konkurencijos tarybos tyrimo, nei šios bylos nagrinėjimo metu nepagrindė, kad buvo išskirtinių, objektyvių aplinkybių, lėmusių būtinybę ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu pavesti Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas. Taigi Nutarime ginčijami savivaldybių sprendimai neatitiko Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės realizavimo sąlygų.

117. Nagrinėjamam ginčui išspręsti taip pat aktualus klausimas dėl Viešųjų pirkimų ir Koncesijų įstatymų taikymo ir aiškinimo. Byloje dalyvaujančių asmenų nuomone, savivaldybių sprendimams ir / arba sutartims dėl komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo funkcijų perdavimo turėtų būti taikoma išimtis iš viešųjų pirkimų taisyklių (inter alia reikalavimo taikyti viešojo pirkimo procedūrą), grindžiama vidaus sandorio doktrina, ir išimtis iš Koncesijų įstatymo, leidžianti nerengti viešo konkurso koncesininkui atrinkti.

118. Vidaus sandorio išimtis Lietuvos nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinta priėmus 2010 m. vasario 1 d. Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-678 (įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 2 d.). Ginčo sprendimai priimti ir / arba sutartys sudarytos (2006-2007 m.), taip pat Nutarimas priimtas (2008 m.) anksčiau, nei atsirado įstatyme numatyta galimybė remtis minėta išimtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės yra konstatavęs, kad vidaus sandorio išimtis netaikoma, jeigu tai nenumatyta nacionalinės teisės nuostatose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1976/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Todėl ir nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo savivaldybių sprendimus ir / arba sudarytas sutartis vertinti pagal vidaus sandorio išimties sąlygas. Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamos bylos kontekstas reikalauja pasisakyti apskritai dėl Viešųjų pirkimų įstatyme, taip pat Koncesijų įstatyme numatytų išimčių santykio su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Atliekų tvarkymo įstatymo normomis. 

119. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, vystančia vidaus sandorio koncepciją, konkursas pagal Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktus nėra privalomas, kai valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, atitinkamą atskirą subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas su sąlyga, kad šis subjektas pagrindinę savo veiklos dalį vykdo kartu su ta institucija ar kitomis vietos valdžios institucijomis, kurioms jis priklauso (žr., pvz., 1998 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Teckal, C-107/98, 50 p., 2005 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, 49 p.). Perkančiosios organizacijos, be kita ko, privalo laikytis Europos Sąjungos pirminės teisės nuostatų (inter alia buvusios Europos bendrijos steigimo sutarties 43 ir 49 straipsnių) dėl įsisteigimo laisvės ribojimų ir laisvės teikti paslaugas apribojimų draudimo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl pilietybės principų, taip pat iš jų išplaukiančios skaidrumo pareigos. Tačiau šios taisyklės ir jomis konkrečiai išreikšti bendrieji principai netaikomi, jeigu vietos valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, kontroliuoja subjektą, su kuriuo pasirašoma sutartis, analogiškai kaip savo tarnybas ir jeigu šis subjektas didžiąją dalį savo veiklos vykdo kartu su valdžios institucija ar institucijomis, kuriai jis priklauso (pvz., 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Sea Srl prieš Comune di Ponte Nossa, C-573/03, 38-40 p.).

120. Koncesijos sutarčių (Klaipėdos RATC ir Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos RATC ir Palangos miesto savivaldybė, Šiaulių RATC ir Kelmės rajono savivaldybė, Šiaulių RATC ir Pakruojo rajono savivaldybė, Šiaulių RATC ir Radviliškio rajono savivaldybė, Šiaulių RATC ir Akmenės rajono savivaldybė) sudarymo momentu, taip pat Nutarimo priėmimo momentu galiojusiame Koncesijų įstatymo (2004 m. balandžio 29 d., 2006 m. liepos 11 d. įstatymų redakcijos) 6 straipsnyje numatyta, kad koncesijos suteikiamos šio įstatymo numatytu atviro viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, numatytus šiame įstatyme, kai koncesijos gali būti suteikiamos be konkurso. Pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 6 punktą, kurį nurodo pareiškėjai, suteikiančioji institucija gali suteikti koncesiją be konkurso, be kita ko, kai koncesijos projektas yra ne mažiau kaip 50 procentų finansuojamas užsienio institucijos ar valstybės palankesnėmis sąlygomis, negu koncesijos suteikimo metu Lietuvoje esančios rinkos sąlygos, ir tokia finansuojančioji institucija ar valstybė yra potencialiems koncesininkams nustačiusi reikalavimus, kuriuos atitinka tik tam tikra subjektų kategorija, bei reikalavimus, kokia tvarka turi būti parenkamas koncesininkas, ir tokia tvarka skiriasi nuo šio įstatymo nustatytos konkurso tvarkos.

121. Kaip matyti, pagal viešuosius pirkimus ir koncesijas reglamentuojančias teisės normas, perkančiajai organizacijai ar koncesiją suteikiančiai institucijai yra leidžiama sudaryti sandorį nerengiant konkurso, ir toks elgesys Viešųjų pirkimų ar Koncesijų įstatymo požiūriu nebūtų neteisėtas. Tačiau pažymėtina, kad konkurencijos, kaip vertybės, užtikrinimo ir tam tikro lygio apsaugos gali būti siekiama reglamentuojant įvairius teisinius santykius. Vienas iš svarbiausių viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo siekių – nesuvaržyta tiekėjų konkurencija, viešųjų pirkimų teisėje sureglamentuotomis procedūromis užtikrinama, be kita ko, veiksminga, sąžininga konkurencija tarp tiekėjų (ūkio subjektų). Koncesijų įstatyme įtvirtintu reikalavimu koncesijas suteikti atviro viešo konkurso tvarka taip pat siekiama konkurencijai naudingų tikslų. Todėl procedūrų pagal šiuos įstatymus laikymasis paprastai turėtų garantuoti, kad bus išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų. Atitinkamai sandoriai, sudaryti laikantis viešųjų pirkimų taisyklėse nustatytų procedūrų, ar koncesija, suteikta pagal specialią įstatyme sureglamentuotą tvarką, turėtų tenkinti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Kita vertus, tai, kad pagal viešųjų pirkimų ar koncesijų teisę, esant tam tikroms sąlygoms, yra leidžiama netaikyti nustatytų procedūrų, iš esmės reiškia leidimą riboti sąžiningą konkurenciją, tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tik tiek, kiek sąžininga konkurencija yra saugoma šiuos santykius reglamentuojančiomis normomis – viešųjų pirkimų ar koncesijų suteikimo tvarkos taisyklėmis. Todėl vien tik pasinaudojimas tokia, kitame nei Konkurencijos įstatyme, numatyta išimtimi, bendrąja prasme pasireiškiančia kaip suteiktos teisės pasirinkti leidžiamą elgesio modelį įgyvendinimu, nebūtinai preziumuos ir institucijos elgesio, veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymui.

122. Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, apibendrindamas Europos Sąjungos teisinį reguliavimą konkurencijos ir viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo srityje, nurodė, kad konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai, ir tas, kas nori jomis pasiremti, turi įrodyti, jog iš tikrųjų yra išimtinių aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo galiojančių taisyklių; ši išimtis, kai tenkinamos „analogiškos kontrolės“ (vienas iš vidaus sandorio kriterijų) vykdymo sąlygos, taikomos ir paslaugų koncesijai, ir viešajam paslaugų pirkimui. Minėtame nutarime atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, užtikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų. Šiame procesiniame sprendime jau minėta, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pavedimas (kaip privaloma užduotis) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą (teikti paslaugas) savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei ar organizacijai galimas tik išimtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Nagrinėjamos bylos kontekste išdėstytos nuostatos suponuoja, kad visuminis teisinis reguliavimas įtvirtina tokį konkurencijos apsaugos standartą, pagal kurį naudojimasis Viešųjų pirkimų įstatyme ar Koncesijų įstatyme numatytomis išimtimis nebūtinai gali būti pakankama priežastis diskriminaciniams savivaldybių sprendimams pateisinti, ir savivaldybių veiksmai nagrinėjamu aspektu vertinami, visų pirma, atsižvelgiant į Konkurencijos ir Atliekų tvarkymo įstatymuose numatytus konkurencijos saugiklius, t. y. į tai, ar konkrečiu atveju konkurso būdu neįmanoma užtikrinti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, gero kokybės ir prieinamumo.

123. Pareiškėjas Klaipėdos RATC apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2009 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-480/06. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos. ESTT byla buvo susijusi su sutartimi, sudaryta tarp Hamburgo miesto valymo tarnybos ir teritorinių valdžios institucijų, siekiant užtikrinti atliekų tvarkymą, o ne su sutartimi, kuria turėtų būti nustatyti Hamburgo miesto valymo tarnybos ir atliekų tvarkymo įrenginio Rugenberger Damm eksploatuotojo santykiai (31 p.). Taigi nagrinėtas susitarimas nenustatė pavedimo eksploatuoti atliekų tvarkymo įrenginį, todėl vien dėl šios priežasties, nurodyta ESTT byla negali būti vertinama sprendžiant šioje byloje kilusį administracinį ginčą. Taip pat, kaip jau minėta šiame procesiniame sprendime, nacionalinėje teisėje gali būti nustatyti griežtesni reikalavimai, susiję su siekiu užtikrinti didesnę ir efektyvesnę konkurenciją tarp paslaugų teikėjų.

124. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje analizuojamų savivaldybių sprendimų priėmimo ir / arba sudarytų sutarčių sudarymo – pavedimo be konkurso regioniniams atliekų tvarkymo centrams teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas – imperatyvas negali būti kildinamas iš Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo įstatymų, Viešųjų pirkimų ir Koncesijų įstatymų nuostatų. Pareiškėjai taip pat nenurodė jokių įrodymais pagrįstų išskirtinių ir objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymą atitinkamose rinkose, inter alia nepagrindė, kad konkurso būdu būtų buvę neįmanoma užtikrinti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.  Nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinių motyvų pagrindu konstatuotina, kad savivaldybės nagrinėtais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, todėl Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 2S-27 tiek, kiek jis susijęs su atitinkamų savivaldybių pavedimais ne konkurso būdu Klaipėdos RATC ir Šiaulių RATC vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijas, yra teisėtas ir pagrįstas.

125. Konkurencijos taryba Nutarime taip pat įpareigojo atitinkamas savivaldybes pakeisti jame nurodytas priimtų sprendimų ir / ar jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Šiuo įpareigojimu iš esmės yra siekiama panaikinti situaciją, prieštaraujančią Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Šiame procesiniame sprendime konstatuoti savivaldybių pažeidimai vertinti pagal įstatymų redakcijas, galiojusias savivaldybių sprendimų ir Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo metu, tačiau išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, savivaldybėms vykdant minėtus Konkurencijos tarybos įpareigojimus, turėtų būti atkreipiamas dėmesys į situacijai aktualių įstatymų inter alia Atliekų įstatymo normų pasikeitimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto savivaldybės, viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro”, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro”, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“ ir Palangos miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius