Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

 


DĖL ATSISAKYMO PRADĖTI TYRIMĄ DĖL TEO LT, AB VEIKSMŲ, SUSIJUSIŲ SU FIKSUOTO TELEFONO RYŠIO PASLAUGŲ TEIKIMU, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. I-2977-484/2008
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 7.3; 7.6

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2008 m. birželio 06 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Anai Klimovič, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Andriui Marapolskui, atsakovės atstovei Justinai Paulauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovei Marinai Lavrinavičiūtei ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB, atstovui advokatui Mariui Juoniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „CSC Telecom“, UAB „Cubio“, UAB „Interneto pasaulis“, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „Norby Telecom“ skundą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba ir TEO LT, AB).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba {toliau - Konkurencijos taryba) 2008-01-31 nutarimu Nr. 1S-14 atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų, susijusių su fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams (t.2, b. 1. 67-70).
Pareiškėjai UAB „CSC Telecom“, UAB „Cubio“, UAB „Interneto pasaulis“, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „Norby Telecom“ kreipėsi į teismą su skundais ir prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008-01-31 nutarimą Nr. 1S-14 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB, veiksmų, susijusių su viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai 2007-11-14 pateiktą pareiškimą bei pagal vėliau prie šio pareiškimo pateiktus 2007-12-22 ir 2008-01-23 raštus (t.l, b. 1. 3-18, 19-34).
Patikslintame skunde pareiškėjai nurodė, kad 2007-11-14 kreipėsi į Konkurencijos tarybą su pareiškimu pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB, veiksmų, susijusių su viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams. Pagrįsdami pavyzdžiais pareiškėjai paaiškino, kad TEO LT, AB, abonentui siūlomos skambučio kainos į pareiškėjų tinklą yra žymiai didesnės, nei kainos į TEO LT, AB tinklą nors TEO LT, AB sąnaudos abiem atvejais vienodos. Taip pat nurodė, kad TEO LT, AB, abonentui skambučio kaina į pareiškėjų tinklą yra artima kainai į judriojo ryšio tinklą nors tokio skambučio sąnaudos yra gerokai didesnės. Pareiškėjai yra įsitikinę, kad tokia kainodara ne tik juos diskriminuoja, bet ir išnaudoja TEO LT, AB, abonentus. Paaiškino, kad Konkurencijos taryba 2008-01-31 nutarimu Nr. 1S-14 atsisakė pradėti tyrimą pagal 2007-11-14 pareiškėjų pareiškimą motyvuodama tuo, kad pareiškime nurodytų galimai antikorupcinių veiksmų nagrinėjimas nepriskirtas jos kompetencijai.
Pareiškėjai nesutinka su paminėtu nutarimu ir pabrėžė, kad Konkurencijos įstatyme nėra nurodyta, jog Konkurencijos tarybos kompetencijai nepriklauso elektroninių ryšių sritis, taip pat nenurodyta, kad jai nepriklauso ir Ryšių reguliavimo tarnybos tam tikra sureguliuota ar nesureguliuota elektroninių ryšių sritis. Atkreipė dėmesį, kad Elektroninių ryšių įstatymo 12 straipsnio 2 dalis tiesiogiai nurodo, jog konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, o Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijos pagal tą patį įstatymą yra reguliacinės, t.y. šiai institucijai suteikiama administracinio pobūdžio teisės aktų leidėjo funkcija. Pareiškėjų teigimu, Ryšių reguliavimo tarnyba gali konstatuoti* tik savo nustatytų įpareigojimų pažeidimą, kurie skirti siekiant išvengti galimų konkurencijos taisyklių pažeidimų, bet ne pačių konkurencijos taisyklių pažeidimą kas yra Konkurencijos tarybos kompetencija.
Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis visus dominuojančius ūkio subjektus, išskyrus įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį, įpareigoja jokiais būdais neapriboti konkurencijos ir savarankiškai stebėti savo veiksmus ir atitikimą įstatymui. Teigia, kad nei Konkurencijos įstatyme, nei Elektroninių ryšių įstatyme nėra numatyta, jog dominuojantis ūkio subjektas, kurį Ryšių reguliavimo tarnyba kartu yra pripažinusi didelę įtaką turinčiu subjektu atitinkamoje rinkoje, yra atleistas nuo pareigos nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (t. y. laikytis Konkurencijos įstatymo) tuo atveju, kai Ryšių reguliavimo tarnybos yra nustatyti tam tikri įpareigojimai ir net tuo atveju, kai jų laikomasi. Pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba privalėjo tirti pareiškime nurodytus faktus dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo nekeldama klausimo, ar Ryšių reguliavimo tarnyba yra nustačiusi tam tikrus įpareigojimus TEO LT, AB, ar ne.
Nurodė, kad Ryšių reguliavimo tarnybos įsakymai, kuriais remdamasi Konkurencijos taryba atsisakė nagrinėti pareiškėjų pareiškimą, priimti 2005 m. pabaigoje ir 2006 metų pirmoje pusėje, o jais nustatyti kainų kontrolės įpareigojimai galiojo tik iki 2006 m. gruodžio 31 dienos. Tuo tarpu pareiškėjai pareiškime abejoja TEO LT, AB, kaip dominuojančio ūkio subjekto veiksmų, kurių daugelis atliekami nuo 2003 metų iki pareiškimo padavimo momento, teisėtumu. Tai reiškia, kad galimai neteisėti veiksmai atlikti net nesant ar negalioj ant atitinkamiems Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įpareigojimams, todėl ir tokiu atveju nagrinėtini Konkurencijos taryboje.
Taip pat atkreipė dėmesį, kad TEO LT, AB, viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų kainų vartotojams aukščiausia riba ar šios ribos nustatymo metodika nėra nustatyta jokiais Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymais. Šį faktą, pasak pareiškėjų, patvirtina paties TEO LT, AB, oficiali pozicija, pareikšta Ryšių reguliavimo tarnybai 2007-06-11 rašte Nr. 01-2-244 „Dėl informacijos pateikimo“ bei Ryšių reguliavimo tarnybos nurodymas 2007-09-05 rašte Nr. (24.5)lB-3379 UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „CSC TELECOM“ kreipimesi į Konkurencijos tarybą dėl atitinkamo klausimo sprendimo. Todėl Konkurencijos tarybos argumentas, kad TEO LT, AB, kainų dydžių galutiniams vartotojams pagristumą nagrinėja tik Ryšių reguliavimo tarnyba ir kad tai nepatenka į Konkurencijos tarybos kompetencijos ribas, kaip institucijos, vykdančios prekių ir paslaugų rinkose dominuojančių ūkio subjektų veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymui (ex post aspektu), pareiškėjų manymu, yra nepagristas.
Pareiškėjai paaiškino, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymuose (2006 m. rugsėjo 18 d. įsakymas Nr.lV-988, 2006 m. birželio 27 d. {sakymas Nr.lV-776, 2005 m. gruodžio 29 d. [sakymas Nr.lV-1166 ir 2006 m. vasario 20 d. {sakymas Nr.lV-217), kuriais TEO LT, AB, pripažintas didelę įtaką turinčiu ūkio subjektu atitinkamose didmeninėse rinkose, dalis esminių su kainų kontrole susijusių įpareigojimų - skaičiuoti savo didmeninių paslaugos sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, pagal pilnai paskirstytų sąnaudų metodą bei teikti paslaugas tokiomis kainomis, kurios būtų pagrįstos apskaičiuotomis sąnaudomis, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, o teikiamos skambučių inicijavimo paslaugos kaina neturi viršyti Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytos kainų aukščiausios ribos (išskyrus nacionalinio tranzito atveju) - buvo taikomi nuo minėtų įsakymų įsigaliojimo dienos iki 2006 m. gruodžio 31 d. Nuo 2007 m. sausio 1 d. TEO LT, AB turėjo užtikrinti, kad paslaugų kaina neviršytų Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytos ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, paslaugų kainos, pagrįstos FL-LRAIC (įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą) bei priedo bendrosioms sąnaudoms padengti suma, jei šios kainos ir faktiškai taikomos TEO LT, AB, teikiamų paslaugų kainos skirtumas neviršys 40 procentų. Tačiau, pareiškėjų tvirtinimu, Ryšių reguliavimo tarnyba iki 2007 m. sausio 1 d. nenustatė atitinkamų kainų, o jos nustatytos tik 2008 m. sausio 31d. įsakymu Nr. IV-I01, kuris dar nėra įsigaliojęs. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai konstatuoja, kad Ryšių reguliavimo tarnyba turėjo teisę kontroliuoti nurodyta apimtimi kainų kontrolės įpareigojimo vykdymą tik jų galiojimo laikotarpiu, t.y. nuo nagrinėtų įsakymų įsigaliojimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, jog TEO LT, AB, nuo 2007 m. sausio 1 d. turėjo visišką laisvę vertinti ir nustatyti savo visų didmeninių paslaugų kainas, kadangi nurodyti įpareigojimai šiai įmonei nebuvo ir negalėjo būti taikyti. Todėl teigia, kad Konkurencijos tarybos nutarimo argumentas, jog TEO LT, AB, teikiamų paslaugų alternatyviems operatoriams didmeninių kainų pagrįstumą nagrinėja Ryšių reguliavimo tarnyba, yra nepagristas.
Pareiškėjų vertinimu, Konkurencijos taryba, remdamasi Ryšių reguliavimo tarnybos Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams ir paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, fiksuotoje vietoje rinkų tyrimo ataskaita suklydo dėl viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų rinkos apibrėžimo (apimties), t.y. dėl į atitinkamą rinką patenkančių paslaugų. Atsižvelgdami į minėtos ataskaitos išvadas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, pareiškėjai nurodo, kad skambutis į fiksuoto telefono ryšio tinklą ar į judriojo telefono ryšio tinklą iš viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo jo paslaugos gavėjui (iniciatoriui) yra laikytinas bet kokiu atveju ta pačia viešojo fiksuoto telefono ryšio paslauga. Toks skambutis kiekvieną kartą išnaudoja viešojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus skambučio inicijavimo ir (ar) nacionalinio tranzito paslaugą, o priklausomai nuo skambučio užbaigimo vietos - viešojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus skambučio užbaigimo ar judriojo telefono ryšio operatoriaus skambučio užbaigimo paslaugą. Bet kokiu atveju pastarąsias paslaugas teikia ar perka didmeninėje rinkoje iš kito operatoriaus galutiniam paslaugos gavėjui pats operatorius, suteikęs savo galutiniam paslaugos gavėjui skambučio galimybę į atitinkamą tinklą. Todėl teigia, kad atsakovės išvada, jog pareiškėjų nurodomas TEO LT, AB, kainų į judriojo ryšio tinklus ir kainų į fiksuotojo ryšio tinklus palyginimas nėra teisingas, kadangi šios paslaugos priskirtinos atskiroms rinkoms ir šių paslaugų teikimo sąnaudos bei kainų dydžiai negali būti lyginami tarpusavyje, neteisinga.
Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog TEO LT, AB, taikoma itin didelė marža (tam tikrais atvejais viršija net 200 proc.) už skambučius iš TEO LT, AB, tinklą į pareiškėjų tinklą ne diskriminuoja TEO LT, AB, paslaugų gavėjus, o juos išnaudoja, t.y. tiesiogiai primetamos nesąžiningos kainos TEO LT, AB galutiniams paslaugų gavėjams, taip ne tik pažeidžiami vartotojų interesai, bet ir faktiškai apribojama finansine prasme vartotojų galimybė skambinti į pareiškėjų viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklus ir taip daroma žala ne tik pareiškėjams, bet ir vartotojams (Konkurencijos [statymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktai). Atsižvelgdami į Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, tvirtina, kad Konkurencijos taryba šiuo atveju pati turėtų pradėti tyrimą, priimdama motyvuotą nutarimą kadangi jai tapo žinoma apie dominuojančio ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi vartotojų atžvilgiu (t.l, b. 1. 3-18).
Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos kainų įstatymu valstybinį kainų reguliavimą vykdo Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos ryšių sektoriaus reguliavimas deleguotas Ryšių reguliavimo tarnybai. Konkurencijos taryba yra institucija, siekianti saugoti bei užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvoje.
Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis draudžia ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Nurodė, kad remiantis Elektorinių ryšių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla: „ 2) konsultuoja Ryšių reguliavimo tarnybą, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje; 3) bendradarbiauja ir konsultuojasi su Ryšių reguliavimo tarnyba, pagal Konkurencijos įstatymą vykdydama konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą“. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, teigia, kad tarp Ryšių reguliavimo tarnybos ir Konkurencijos tarybos kompetencijų užtikrinant konkurenciją elektroninių ryšių srityje egzistuoja aiškus funkcijų pasiskirstymas - Konkurencijos taryba pagal Konkurencijos įstatymą vykdo konkurencijos priežiūrą tose elektroninių ryšių srityse, kurios nėra sureguliuotos Ryšių reguliavimo tarnybos ir kurfų pastaroji tarnyba neturėtų teisės kontroliuoti.
Paaiškino, kad Elektroninių ryšių įstatyme yra nuostatų, skirtų sąžiningai konkurencijai užtikrini reguliuojant visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis (pvz., 17, 18, 19, 20, 21 straipsniai; 22 straipsnio 2 dalis ir kt). Tai specialiosios teisės normos, skirtos bendrųjų normų imperatyvams konkretinti bei plėtoti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką, o Konkurencijos įstatyme tokių specialių nuostatų, skirtų sąžiningai konkurencijai užtikrinti elektroninių ryšių srityje, atsakovės teigimu, nėra. Todėl mano, kad Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos, kuriomis įtvirtinama išskirtinė Ryšių reguliavimo tarnybos teisė ūkio subjektams nustatyti tam tikrus įpareigojimus bei vykdyti jų priežiūrą, yra specialiosios normos Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Pastebėjo, kad Konkurencijos taryba neturi teisės nustatyti tokio pobūdžio įpareigojimų.
Konkurencijos tarybos nuomone, Ryšių reguliavimo tarnyba, kartu su kitomis institucijomis būdama atsakinga už elektroninių ryšių veiklą Lietuvoje, laikytina specialiuoju centriniu valstybinio administravimo subjektu, kuriam įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė elektroninių ryšių sektoriuje didelę rinkos galią turintiems ūkio subjektams taikyti imperatyvius įpareigojimus. Nagrinėjamu atveju Ryšių reguliavimo tarnyba, atsižvelgdama į specifinę bei jautrią šių visuomeninių santykių sritį ir siekdama skatinti konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, didelę įtaką turinčiam ūkio subjektui TEO LT, AB nustatė konkrečius ex ante įpareigojimus, įtvirtintus skundžiamame nutarime nurodytais Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymais (2006-09-18 Nr. 1V-988, 2006-06-27 Nr. IV-776, 2005-12-29 Nr. IV-1166, 2006-02-20 Nr. 1V-217). Pažymėjo, kad už šių įpareigojimų laikymosi priežiūrą yra atsakinga Ryšių reguliavimo tarnyba, todėl daro išvadą, kad TEO LT, AB, teikiamų paslaugų alternatyviems operatoriams didmeninių kainų dydžių ir kainų dydžių galutiniams vartotojams pagrįstumą pagal kompetenciją nagrinėja Ryšių reguliavimo tarnyba. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba priėmė nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB, veiksmų, susijusių su fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams.
Atsakovė tvirtina, kad pareiškėjų skundžiamų TEO LT, AB, veiksmų nereguliavimas konkrečiais skundžiamame nutarime įtvirtintais Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymais nepaneigia tos aplinkybės, kad skundžiamo ūkio subjekto veikla didmeninėse rinkose teikiant skambučių inicijavimo, tranzito bei terminavimo paslauga iki 2006 m. apskritai nebuvo reguliuojama jokiais teisės aktais. Pažymėjo, kad skundžiamame nutarime paminėti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymai pakeitė ankstesnius 2002 ir 2003 metų Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymus dėl atitinkamų įpareigojimų nustatymo TEO LT, AB, (tuometinei AB „Lietuvos telekomas“). Todėl ir šiuo atveju Konkurencijos taryba nėra kompetentinga atlikti tyrimą pagal pareiškėjų 2007-11-14 pareiškime nurodytas aplinkybes dėl bet kurio pareiškėjų nurodomo laikotarpio ar jo dalies (t. 2, b. 1. 60-66).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau - Tarnyba) atsiliepime į skundą paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (Žin., 2004, Nr. 69-2382) (toliau - ERĮ) 6 straipsnio 1 dalį Tarnyba yra savarankiška valstybės įstaiga, reguliuojanti elektroninių ryšių veiklą ir įgyvendinanti ERĮ nuostatas bei prižiūrinti jų laikymąsi.
Nurodė, kad Europos Parlamento* bei Tarybos 2002-03-07 direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos Komisija priima rekomendacijas dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioje bus nurodytos tos elektroninių ryšių rinkos, kurių charakteristikos pagrįstai leidžia taikyti įpareigojimus ūkio subjektams, veikiantiems tose rinkose. Rinkos, išvardytos 2003-02-11 Komisijos rekomendacijoje dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių srityje, reikalaujančių ex ante reguliavimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos {toliau - Atitinkamų rinkų apibrėžimo rekomendacija), tenkina trijų kriterijų testo reikalavimus, nustatytus siekiant taikyti ex ante reguliavimą.
Tarnyba paaiškino, kad nuo 2005 m. iki 2006 m., vadovaudamasi ERĮ 16 straipsnio 3 dalimi, ištyrė Atitinkamų rinkų apibrėžimo rekomendacijos priede nurodytas rinkas, reikalaujančias ex ante reguliavimo. Tarnyba, vadovaudamasi ERĮ nuostatomis, Tarnybos direktoriaus įsakymais 2006-09-18 Nr. 1V-988, 2006-09-18 Nr. 1V-990, 2006-11-24 Nr. 1V-1219, 2006-11-24 Nr. 1V-1217, 2006-09-18 Nr. 1V-994, 2006-09-18 Nr. 1V-992, (toliau - Mažmeniniai įsakymai), nustatė atitinkamus įpareigojimus TEO LT, AB, mažmeninėse fiksuoto telefono ryšio rinkose, o Tarnybos direktoriaus įsakymais 2006-06-27 Nr. 1V-776, 2005-12-29 Nr. IV-I 166, 2006-02-20 Nr. 1V-217 (toliau - Didmeniniai įsakymai) - įpareigojimus atitinkamose didmeninėse rinkose. Pažymėjo, kad ex ante reguliavimo esmė yra užkirsti kelią galimiems pažeidimams, todėl ex ante reguliavimas yra orientuotas į ateitį ir juo siekiama sudaryti sąlygas naujiems rinkos dalyviams lygiais pagrindais įeiti į rinką ir konkuruoti su jau esančiais rinkos dalyviais.
Taip pat nurodė, kad UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ 2007-04-19 raštu Nr. 406 informavo Tarnybą apie jos pačios atliktą TEO LT, AB, viešųjų fiksuoto telefono ryšio paslaugų kainų analizę bei nurodė, jog, jos manymu, TEO LT, AB, taikoma kainodara yra diskriminuojanti. Analogiško turinio raštą Tarnyba 2007-06-20 gavo iš UAB „CSC Telecom“. Tarnyba 2007-05-18 raštu Nr. (24.5)-1 B-1929 paprašė TEO LT, AB, pateikti savo paaiškinimus dėl UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ rašte nurodytų faktų. Paaiškinimus TEO LT, AB, pateikė Tarnybai 2007-06-11 raštu Nr. 01-2-244. Tarnyba, išnagrinėjusi UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, UAB „CSC Telecom“ bei TEO LT, AB pateiktus argumentus, 2007-09-05 raštu Nr. (24.5) 1B-3379 informavo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ bei UAB „CSC Telecom“, kad TEO LT, AB, vykdydama Mažmeninių įsakymų 3.1.1 punktuose nustatytus kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus, privalo užtikrinti, kad skambučių kaina nebūtų mažesnė nei kaina, orientuota į sąnaudas, apskaičiuotas pagal pilnai paskirstytų sąnaudų metodą. Tarnyba nenustatė, kad TEO LT, AB, būtų pažeidusi Mažmeniniuose įsakymuose jai nustatytus kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus. Kadangi Tarnyba pagal savo kompetenciją nustatė, kad TEO LT, AB, nepažeidė nei ERĮ, nei Mažmeninių įsakymų nuostatų, o ERĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, informavo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „CSC Telecom“, kad vadovaudamiesi Įstatymo 25 straipsnio nuostatomis turi teisę kreiptis į Konkurencijos tarybą su prašymu atlikti tyrimą, ar TEO LT, AB nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi.
Pažymėjo, kad Tarnyba, įvertinusi UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „CSC Telecom“ raštuose nurodytas problemas bei vadovaudamasi ERĮ 16 straipsnio 4 dalies 3 punktu, nusprendė savo iniciatyva pradėti pakartotinį mažmeninių Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, rinkos ir Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, fiksuotoje vietoje rinkos tyrimus (Tarnybos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. 1V-985 „Dėl Mažmeninių viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams ir paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, fiksuotoje vietoje, rinkų tyrimo“). Tarnyba informuoja, kad 2007-03-26 ji paskelbė viešąją konsultaciją dėl anksčiau minėtų mažmeninių Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, ir Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, fiksuotoje vietoje, rinkų tyrimų rezultatų. Pažymėjo, kad Tarnybos direktoriaus įsakymo „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, rinkoje“ bei Tarnybos direktoriaus įsakymo „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką Viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, fiksuotoje vietoje, rinkoje“ projektų 4 punktuose planuojama nustatyti ūkio subjektui TEO LT, AB naują įpareigojimą, kurį vykdydamas ūkio subjektas TEO LT, AB privalo užtikrinti, kad „nacionalinių skambučių vartotojams bei paslaugų gavėjams kainodara būtų nediskriminacinė ir nacionalinių skambučių vartotojams bei paslaugų gavėjams į viešuosius telefono ryšio tinklus kainų skirtumas būtų pagrįstas nacionalinių skambučių vartotojams bei paslaugų gavėjams užbaigimo viešuosiuose telefono ryšio tinkluose kainų skirtumu“. Teigia, kad šiuo įpareigojimu siekiama išspręsti nesubalansuotų TEO LT, AB, taikomų kainų, skambinant į alternatyviųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų tinklus, problemą. Atkreipė dėmesį, kad Tarnybos direktoriaus 2008-01-31 įsakymu Nr. 1V-101 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, skambučių inicijavimo, skambučių užbaigimo, nacionalinio bei tarptautinio tranzito paslaugų, teikiamų TEO LT, AB, viešuoju telefono ryšio tinklu, teikiamu fiksuotoje vietoje, kainas“ Tarnyba nustatė TEO LT, AB skambučių inicijavimo, skambučių užbaigimo, nacionalinio bei tarptautinio tranzito paslaugų, teikiamų TEO LT, AB viešuoju telefono ryšio tinklu, teikiamų fiksuotoje vietoje, bei susijusių priemonių kainas. Tačiau šiuo metu šio įsakymo galiojimas (ir atitinkamai nustatytų didmeninių kainų taikymas) yra sustabdytas TEO LT, AB, prašymu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje Nr. 1-2985/08 (t.2, b. 1. 54-58).
Trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB, su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad Konkurencijos įstatymas yra taikomas tik tose situacijose, kai ūkio subjektai veikia konkurencijos sąlygomis, t. y. ten, kur veikia rinkos dėsniai. Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjai trečiojo asmens piktnaudžiavimą įžvelgia tose rinkose, kurios yra reguliuojamos tiesioginiu administraciniu reguliavimu.
Paaiškino, kad TEO LT, AB, veikla, teikiant tiek pareiškėjų skunde nurodytas didmenines skambučių inicijavimo, tranzito ir terminavimo paslaugas, tiek teikiant mažmeninę viešąją telefono ryšio paslaugą, yra reguliuojama RRT priimtais individualiais administraciniais teisės aktais. Šių paslaugų reguliavimas apima tiek paslaugų kainodarą, tiek ir šių paslaugų teikimo tretiesiems asmenims sąlygas. Pareiškėjų skunde nurodomos problemos dėl tariamai netinkamo santykio tarp TEO LT, AB, didmeninių ir mažmeninių kainų, grobuoniškos kainodaros ir dislairninavimo, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, patenka į atitinkamų RRT direktoriaus įsakymų reguliavimo sritį. Dėl šios priežasties turėjo būti vertinama, ar pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės atitinka specialiuosius teisės aktus -Elektroninių ryšių įstatymą bei RRT priimtus įstatymo galią turinčius aktus.
Tvirtina, kad pareiškėjų skunde nurodytos TEO LT, AB didmeninės ir mažmeninės paslaugos buvo reguliuojamos ir iki pareiškėjų skunde minimų RRT direktoriaus Įsakymų priėmimo. Tą aplinkybę, kad Įsakymuose nustatytas didmeninių skambučių inicijavimo, tranzito ir terminavimo paslaugų kainų įpareigojimas buvo / yra įgyvendinamas tam tikrais etapais, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad šios paslaugos nėra reguliuojamos. Pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos kompetencija ir Konkurencijos įstatymo taikymas pasibaigia ten, kur prasideda reguliavimas. Kadangi pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios su reguliuojamų paslaugų teikimu, Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė tirti jų skundą.
Atkreipė dėmesį, kad kreipdamiesi į Konkurencijos tarybą pareiškėjai reikalavo ne tik ištirti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, bet ir įpareigoti TEO LT, AB, sumažinti savo didmenines ir mažmenines kainas bei taikyti fiksuotą procentinę maržą (4-6 prašymai). Pabrėžė, kad Konkurencijos įstatymo 40 str. suteikia Konkurencijos tarybai teisę taikyti tik šiame straipsnyje nurodytas sankcijas. Tuo tarpu tokių Konkurencijos tarybos teisių / įgaliojimų, kaip konkrečių kainų įpareigojimų (kainų didinimas, mažinimas, jų ribų arba konkrečios maržos nustatymas) taikymas, Konkurencijos įstatymas nenumato. Mano, kad minėti pareiškėjų skunde išdėstyti prašymai sureguliuoti trečiojo asmens paslaugų kainas akivaizdžiai savo esme yra reguliavimo įpareigojimai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ši aplinkybė parodo, kad pareiškėjų inicijuojamas ginčas yra susijęs su reguliavimu, tuo labiau, kad ir patys pareiškėjai kaip efektyvų jų nurodytų problemų sprendimo būdą pripažįsta būtent reguliavimo įpareigojimus.
TEO LT, AB, teigimu, pareiškėjai savo skunde iš esmės pripažįsta, kad yra galiojantys RRT direktoriaus įsakymai, kurie nustato tiek ginčo objektu tapusių didmeninių paslaugų kainodaros taisykles, tiek ir šių paslaugų teikimo sąlygas. Nepaisant to, patys pareiškėjai šią aplinkybę bando paneigti įrodinėdami, kad kainų kontrolės įpareigojimas buvo įgyvendinamas tam tikrais etapais. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad toks kainų kontrolės įpareigojimas buvo nustatytas jau pradiniame etape, t.y. įsigaliojus atitinkamiems RRT direktoriaus įsakymams. Tai, kad vėlesniame etape (t. y., 2008-01-01) buvo priimtas RRT direktorius įsakymas Nr. 1V-101, reiškia tik tai, jog kainodaros reguliavimas keitėsi ir tęsėsi, bet ne tai, kad tokio reguliavimo iki tol nebuvo (t. 2, b. 1. 3-20).
Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą tenkinti remdamasis jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad Ryšių reguliavo tarnybos reguliavimas perspektyvus, t. y. nukreiptas į ateitį. Nurodė, kad viršutinė mažmeninė kaina nebuvo ir nėra sureguliuota. Ryšių reguliavimo tarnyba, pareiškėjų atstovo manymu, gali tik įspėti ir prašyti nutraukti tam tikrus pažeidimus, bet neturi veiksmingų priemonių atlikti tyrimui ir taikyti atsakomybę už pažeidimus retrospektyviai. Šiuo atveju, pareiškėjų atstovo teigimu, sankcijas gali taikyti tik Konkurencijos taryba.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti remdamasi atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai atkreipė dėmesį, kad Ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime neišsakė aiškios pozicijos, ar ji kompetentinga nagrinėti ginčo klausimą.
Trečiojo suinteresuotojo asmens LR, ryšių reguliavimo tarnybos atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.
Trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB, atstovas teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą remdamasis atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjai UAB „CSC Telecom“, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, UAB „Cubio“, UAB „Norby Telecom“ ir UAB „Interneto pasaulis“ su 2007-11-12 pareiškimu kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydami nustatyti: 1) ar TEO LT, AB, nustatydama didmenines nacionalinio terminavimo ir inicijavimo kainas, kurios yra ypatingai artimos TEO LT, AB, teikiamų mažmeninių paslaugų kainoms ar net už jas mažesnės, nepažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimų; 2) ar TEO LT, AB, parduodama galutiniams paslaugų gavėjams nuostolingai piko metu pokalbių srautus į judriojo telefono ryšio operatorių tinklus, nepažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimų; 3) ar TEO LT, AB, nustatydama neprotingai didelius mažmeninius pokalbių galutiniams TEO LT, AB, paslaugų gavėjams tarifus į kitų viešojo fiksuoto telefono ryšio operatorių tinklus, palyginti su tais, kurie buvo nustatyti pokalbiams į judriojo ryšio tinklus bei paties TEO LT, AB, tinklą nepažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimų. Taip pat pareiškėjai prašė: 1) įpareigoti TEO LT, AB, sumažinti savo didmeninių paslaugų (nacionalinio terminavimo ir nacionalinio inicijavimo) kainas, arba proporcingai pakelti TEO LT, AB, viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų mažmenines kainas į TEO LT, AB, ir judriojo telefono ryšio tinklus; 2) įpareigoti TEO LT, AB, sumažinti viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų mažmenines kainas į alternatyvaus ryšio operatorių tinklus; 3) įpareigoti TEO LT, AB, taikyti mažmeninėms viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugoms vienodo dydžio procentinę maržą skaičiuojamą nuo terminuojančio operatoriaus terminavimo kainos {Konkurencijos tarybos byla, t.l, b. 1.1-23).
Konkurencijos taryba 2008-01-31 nutarimu Nr. 1S-14 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų, susijusių su fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“ atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų, susijusių su fiksuoto telefono ryšio teikiamų kainų nustatymu paslaugų gavėjams (Konkurencijos tarybos bylos, 1.1, b. 1. 125-128).
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB, veiksmų, susijusių su fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Ši teisės norma nustato, kad Konkurencijos taryba atsisako pradėti tyrimą, jei tirti pareiškime nurodytus faktus jai nepriklauso.
Nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą motyvuojamas tuo, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymą pareiga užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių srityse tenka Ryšių reguliavimo tarnybai, o ne Konkurencijos tarybai.
Taigi, ginčas byloje iš esmės yra susijęs su Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijų atribojimo klausimu užtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvę elektroninių ryšių visuomeninių santykių srityje.
Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad Konkurencijos taryba: 1) kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Tarybos uždaviniams vykdyti.
Konkurencijos įstatymo 1-2 straipsniuose įtvirtinti esminiai reikalavimai, kurių laikymąsi turi kontroliuoti Konkurencijos taryba. Įstatymo tikslas - saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus (1 straipsnis). Konkurencijos įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis (2 straipsnio 1 dalis).
Taigi iš Konkurencijos įstatymo nuostatų matyti, kad šis įstatymas yra taikomas tik tose situacijose, kai ūkio subjektai veikia konkurencijos sąlygomis. Kitaip tariant, Konkurencijos įstatymo veikimas bei Konkurencijos tarybos kompetencija yra įmanomi ten, kur veikia rinkos dėsniai.
Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Ryšių reguliavimo tarnyba reguliuoja elektroninių ryšių veiklą, įgyvendina šio Įstatymo nuostatas bei prižiūri jo laikymąsi. Elektroninių ryšių įstatymo 17 straipsnis suteikia Tarnybai teisę ūkio subjektams, turintiems didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, nustatyti atitinkamus įpareigojimus (skaidrumo, nediskriminavimo ir kt), kurie yra detalizuojami atskiruose įstatymo straipsniuose.
Elektroninių ryšių įstatymo 23 straipsnio 1 punkte taip pat nurodyta, kad Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę nustatyti operatoriui, turinčiam didelę įtaką rinkoje, įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant įpareigojimus teikti prieigą tokiomis kainomis, kurios būtų pagrįstos sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), bei įpareigojimus, susijusius su sąnaudų apskaitos sistemomis, skirtomis konkrečioms prieigos rūšims teikti, kai rinkos tyrimo metu nustatyta, kad veiksmingos konkurencijos trūkumas (ūkio subjektų, turinčių didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, buvimas) reiškia, kad atitinkamas operatorius galėtų palaikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimų, tuo darydamas žalą galutiniams paslaugų gavėjams. Elektroninių ryšių įstatymo 23 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę reikalauti pakeisti kainas arba nustatyti aukščiausią kainų ribą. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla: 1) keičiasi su Ryšių reguliavimo tarnyba Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijoms įgyvendinti reikalinga informacija, įskaitant ir konfidencialią informaciją ir užtikrina gaunamos informacijos apsaugą; 2j konsultuoja Ryšių reguliavimo tarnybą, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje; 3) bendradarbiauja ir konsultuojasi su Ryšių reguliavimo tarnyba, pagal Konkurencijos įstatymą vykdydama konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą.
Taigi, išanalizavus paminėtą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tarp Ryšių reguliavimo tarnybos ir Konkurencijos tarybos kompetencijų užtikrinant konkurenciją elektroninių ryšių srityje egzistuoja aiškus funkcijų pasiskirstymas - Konkurencijos taryba pagal Konkurencijos įstatymą vykdo konkurencijos priežiūrą tose elektroninių ryšių srityse, kurios nėra sureguliuotos Ryšių reguliavimo tarnybos ir kurių pastaroji tarnyba neturėtų teisės kontroliuoti.
Elektroninių ryšių įstatymo normos, nustatančios Ryšių reguliavimo tarnybos teises, skirtas sąžiningai konkurencijai užtikrinti elektroninių ryšių srityje, laikytinos specialiomis teisės normomis Konkurencijos įstatymo normų, taip pat ir šio įstatymo 9 straipsnio, atžvilgiu, kadangi tokių specialių nuostatų, šiame įstatyme nėra.
Nagrinėjamu atveju TEO LT, AB yra ūkio subjektas, teikiantis viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugas.
Ryšių reguliavimo tarnyba atliko nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, rinkos tyrimą ir konstatavo, kad tose rinkose didelę rinkos dalį užima TEO LT, AB, bei Tarnybos direktoriaus 2006-09-18 įsakymu Nr. 1V-988 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką viešųjų vietinio ir (arba) nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, rinkoje“, 2006-06-27 įsakymu Nr. 1V-776 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką skambučių inicijavimo viešajame telefono ryšio tinkle, teikiamame fiksuotoje vietoje, rinkoje“, 2005-12-29 įsakymu Nr. IV-1166 „Dėl ūkio subjekto AB „Lietuvos telekomas“, turinčio didelę įtaką skambučių užbaigimo AB „Lietuvos telekomas“ viešajame telefono ryšio tinkle, teikiamame fiksuotoje vietoje, rinkoje“, 2006-02-20 įsakymu Nr. 1V-217 „Dėl ūkio subjekto AB „Lietuvos telekomas“, turinčio didelę įtaką nacionalinio tranzito paslaugų, teikiamų viešuoju telefono ryšio tinklu, teikiamu fiksuotoje vietoje, rinkoje“ šiai bendrovei, kaip turinčiai didelę įtaką rinkoje, nustatė kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos, nediskriminavimo, skaidrumo, apskaitos atskyrimo ir kitus įpareigojimus, siekiant užtikrinti, kad nacionalinių skambučių vartotojams kaina nebūtų mažesnė nei kaina, orientuota į sąnaudas apskaičiuotas pagal pilnai paskirstytų sąnaudų metodą (angį. Fully Distributed Costs - FDC).
Šios faktinės aplinkybės rodo, kad TEO LT, AB veiklai nacionalinio telefono ryšio paslaugų, teikiamų vartotojams fiksuotoje vietoje, rinkoje, yra taikomas specialus teisinis reguliavimas.
Atitinkamos rinkos sureguliavimas administracinių teisės aktų pagrindu reiškia tai, kad imperatyvūs administraciniai nurodymai pakeičia rinkos dėsnių veikimą, t. y. ex ante rinkos reguliavimas pakeičia nevaržomą konkurenciją. Vadinamojo ex ante reguliavimo atveju ūkio subjektas privalo vykdyti imperatyvius reguliatoriaus nurodymus. Dėl šios priežasties, reguliuojamoje rinkoje veikiantis ūkio subjektas privalo veikti pagal nustatytus imperatyvus, o tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas gali būti nagrinėjamas atitikties rinką reguliuojančios institucijos nurodymams, bet ne Konkurencijos įstatymui, prasme.
Kaip jau minėta, už TEO LT, AB, įsipareigojimų laikymosi priežiūrą pagal Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas yra atsakinga Ryšių reguliavimo tarnyba. Todėl TEO LT, AB, teikiamų paslaugų alternatyviems operatoriams didmeninių kainų dydžių ir kainų dydžių galutiniams vartotojams pagrįstumą nagrinėja Ryšių reguliavimo tarnyba, o ne Konkurencijos taryba.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl pareiškėjų 2007-11-15 pareiškime nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ė:

pareiškėjų UAB „CSC Telecom“, UAB „Cubio“, UAB „Interneto pasaulis“, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir UAB „Norby Telecom“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
 
Teisėjai
Ina Kirkutienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Petras Viščinis