Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ atstovui advokatui Edmundui Rusinui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Živilei Kičaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2009 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams” (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 60–63) (toliau – ir Nutarimas):

1. Pripažino UAB „Tez Tour“ reklaminiame kataloge „Turkija. Balandis – spalis 2008“ skelbtą reklamą „Viešbutis: 52 km iki oro uosto...“ klaidinančia reklama.

2. Įpareigojo UAB „Tez Tour“ per 2 darbo dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar yra tęsiami, t. y. vartotojams, užsakantiems poilsį viešbutyje „Kadikale Resort”, sutartyje atskiru punktu nurodyti teisingą informaciją apie oro uosto atstumą iki viešbučio.

3. Už klaidinančios reklamos naudojimą skyrė UAB „Tez Tour“ 40 300 litų piniginę baudą.

4. Įpareigojo UAB „Tez Tour“ per 14 dienų nuo Nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Konkurencijos tarybą apie įvykdymą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas UAB „TEZ TOUR“ skundu (b. l. 4–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams”.

Pareiškėjas nurodė, kad, analizuojant reklamą pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog jam buvo pateiktas „Kadikale Resort“ viešbučio vadovo raštas, kuriame nurodoma, kad viešbutis nuo Milo oro uosto Bodrume yra už 52 km. Pačiame nutarime nėra teigiama, jog informacija dėl 52 km neatitiktų teisingumo kriterijaus. Teigia, kad ši reklama yra teisinga. To neginčija ir į kelionę vykę turistai. Dėl reklamos išsamumo požymio pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu atsiribojo nuo pareiškėjo pateiktų įrodymų ir jame išdėstytų aplinkybių išsamaus ir visapusiško vertinimo. Kelionių organizatoriaus atsakomybę eliminuojanti sąlyga – turistui iki sutarties sudarymo buvo pranešta apie tokios informacijos pasikeitimus ir kelionių prospekte, kataloge ar kitoje turistinę kelionę aprašančioje medžiagoje buvo aiškiai numatyta pakeitimų galimybė – nebuvo tinkamai įvertinta Konkurencijos tarybos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad turistai buvo informuoti žodžiu prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymą kelionių agentūroje „Ventus Viaturus“, jog bus skraidinami į Dalamano oro uostą, esantį 230 km atstumu nuo „Kadikale Resort“ viešbučio. Su turistais sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo įtvirtinta, kad turistai yra skraidinami į Dalamano oro uostą. Detali informacija apie šiuos oro uostus buvo pateikta pareiškėjo interneto svetainėje. Pasirašydami Turizmo paslaugų teikimo sutartį, turistai patvirtino, kad nuodugniai susipažino su pateikta sutartimi ir suprato visas jos nuostatas, buvo informuoti apie pareiškėjo interneto svetainę, kurioje yra informacija apie kelionę. Turistams apie oro uosto, į kurį skraidinama, pakeitimą buvo pranešta iki turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Oro uosto pakeitimo galimybė buvo aiškiai numatyta turizmo paslaugų teikimo sutarties 1.1.1 punkte, o kataloge, kuris yra neatskiriamas sutarties priedas, skyrelyje „Svarbi informacija ir patarimai keliaujantiems/Informacija gali keistis“ pakartotinai įtvirtinta, kad informaciją galima rasti pareiškėjo interneto svetainėje. Iki katalogo išleidimo buvo numatytas turistų skraidinimas į vieną oro uostą (Milo), iki kurio yra 52 km atstumas, todėl kataloge išdėstyta išsami informacija apie atstumą nuo viešbučio „Kadikale Resort“ iki oro uosto. Ši informacija nėra klaidinanti. Po katalogo išleidimo atsirado būtinybė teikti vežimo paslaugas ir į kitą oro uostą (Dalamano), todėl apie tai nedelsiant paskelbta pareiškėjo internetiniame puslapyje, apie tai informuotos agentūros. Visi turistai apie pasikeitimą sužinojo iš Turizmo paslaugų sutarties. Joks teisės aktas verslininkui nedraudžia keisti paslaugų teikimo formos, būdų, intensyvumo. Tokios pozicijos laikėsi ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, savo nutarime konstatavusi, jog jokie neteisėti veiksmai turistų atžvilgiu nebuvo atliekami.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateikiamu vidutinio vartotojo sampratos vertinimu. Vidutinis vartotojas, turėdamas visą informaciją apie pakeitimų galimybę, turėjo ir galėjo pasitikrinti ją interneto svetainėje. Atsakovas Reklamos įstatymą taikė formaliai, neatsižvelgė į Turizmo įstatymo normas. Vertinant vidutinį vartotoją nepagrįstai nurodyta, kad ne visi reklamos vartotojai gali turėti prieigą prie interneto. Vidutinis vartotojas, kuris yra supažindinamas su informacijos pakeitimo būdu (paskelbimu interneto svetainėje) Turizmo paslaugų sutarties pasirašymo metu, turi galimybę pasidomėti šia informacija. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pateiktas kelionių agentūros UAB „Ventus Viaturus“ raštas, kuriame kelionių agentūra nurodė, jog prieš kelionę informavo turistus apie pasikeitusius kelionių atstumus, tačiau šis raštas įvertintas netinkamai.

Pareiškėjo nuomone baudos paskyrimas nėra tikslingas, nesant visų būtinų administracinės atsakomybės sąlygų – kaltės, neteisėtų veiksmų. Atsakovas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pagrįstas įrodymais, jas interpretavo neteisingai. Pareiškėjas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad atsakovas pažeidė įstatymo reikalavimus, nes rezoliucinės dalies nurodymas dėl reikalavimo nutraukti reklamos naudojimą yra nemotyvuotas. Tokią išvadą padarė dėl to, kad motyvuojamojoje dalyje nustatytas ne reklamos neteisingumas, bet neišsamumas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (b. l. 32–35) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-930/2005) pateiktu Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatų aiškinimu. Nustačius pareiškėjo reklamą esant neišsamia, tokia reklama taip pat laikoma ir klaidinančia reklama kaip nurodyta straipsnio dispozicijoje. Skleidžiama reklama turi neklaidinti – ji turi būti teisinga, išsami bei atitikti tam tikrus pateikimo būdo reikalavimus. Iš to aišku, kad Turizmo įstatymo 6 straipsnio ir Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatos nekonkuruoja tarpusavyje, o pareiškėjas pagal šių teisės aktų reikalavimus turi skleisti teisingą informaciją.

Konkurencijos taryba nustatė, kad reklamoje buvo nurodytas tik viešbučio atstumas nuo oro uosto, nenurodant oro uosto pavadinimo, nuo kurio skaičiuojamas reklamoje paminėtas 52 km atstumas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad reklamos vartotojas internete ar pasirašydamas turizmo paslaugų teikimo sutartį sužinos papildomą jo suklaidinimui išvengti reikalingą informaciją. Nutarime detaliai ir motyvuotai nurodyta, kodėl pareiškėjo skleista informacija yra neišsami, kodėl reklamos vartotojų informavimo būdas yra nepakankamas ir nepanaikinantis pareiškėjo atsakomybės dėl klaidinančios reklamos skleidimo. Todėl atsiliepime šiais klausimais nepasisakoma. Skunde pareiškėjas paminėjo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą, tačiau nei Konkurencijos tarybai, nei teismui šis nutarimas nebuvo pateiktas. Tačiau net pateikus tokį nutarimą tiek atsakovas, tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dirba savo kompetencijos ribose. Atsakovas remiasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, 2 straipsnio 17 dalimi ir aiškina, kad sąvoka „vidutinis vartotojas“ suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme. Reklamos įstatymo 2 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta formali, o ne materiali pažeidimo sudėtis, t. y. pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui. Konkurencijos Taryba nuosekliai pagrindė, kodėl pareiškėjo atskleista nepilna informacija galėjo paveikti vidutinį reklamos vartotoją. Papildomai buvo konstatuota, kad ne visi reklamos vartotojai gali turėti prieigą prie interneto, todėl, atsižvelgus į tai, kad naujausia informacija apie pasikeitimus po katalogo išleidimo (informacija apie viešbučius, tarp jos ir informacija apie atstumus iki viešbučių) skelbiama tik kelionių organizatoriaus interneto svetainėje adresu www.teztour.lt, vartotojų galimybės sužinoti apie pasikeitimus yra ribotos. Visa tai, kad vartotojas turi papildomai domėtis paskleista informacija, rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas (remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008).

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti statistiniai duomenys nepatvirtino fakto, jog vidutinis vartotojas turėjo galimybę pasidomėti informacija apie atstumus nuo oro uosto iki viešbučio. Priešingai, pateikti duomenys patvirtina atsakovo išvadas, kad vartotojų galimybės sužinoti apie pasikeitimus buvo ribotos. Pareiškėjas pateikė UAB „Ventus Viaturus“ raštą, kuriame bendrovė nurodė, jog prieš kelionę turistus informavo apie pasikeitusius kelionių atstumus. Atsakovas neginčijo, kad šis įrodymas leistinas, tačiau, atsižvelgiant į kitą tyrimo metu surinktą medžiagą – suklaidintų vartotojų pateiktus įrodymus, paaiškinimus, pareiškėjo ir UAB „Ventus Viaturus“ bendradarbiavimo ryšius ir kita, toks įrodymas nėra pakankamas. Rašte ši agentūra neatmetė galimybės, kad kelionių agentė galėjo papildomai žodžiu neatkreipti keliautojo dėmesio į tai, jog lėktuvas leisis ne Milo, esančio Bodrume, o Dalamano, esančio Marmaryje, oro uoste. Tai patvirtina, kad bendrovės raštas negali būti pripažintas įrodančiu, jog kiekvienas reklamos vartotojas buvo informuotas apie kelionių sąlygų pasikeitimus.

Atsakovas dėl paskirtos baudos paaiškino, kad abejonių dėl pareiškėjo padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo nekyla, argumentai ir motyvai išdėstyti skundžiamame nutarime, todėl šių argumentų atsakovas nekartoja. Konkurencijos taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti ir kad ūkio subjektas yra konkrečios klaidinančios reklamos davėjas, reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama. Tokiu atveju ūkio subjektas, kuris mano, kad reklamos įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės, pats turi įrodinėti šią aplinkybę. Pareiškėjas neginčijo fakto, kad jis yra klaidinančia pripažintos reklamos davėjas (nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-930/2005 ir Nr. A⁵⁰²-1884/2008).

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl rezoliucinėje dalyje esančio įpareigojimo nutraukti klaidinančios reklamos skleidimą neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Įstatymas įpareigoja atsakovą imtis būtent tokių priemonių. Įpareigojimas, atsakovo manymu, yra aiškus. Konkurencijos tarybos nutarimas yra vientisas dokumentas, kuris turi būti skaitomas, neatsiejant nutarimo rezoliucinės dalies nuo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių. Skundžiamame nutarime buvo nurodyta, kad, pareiškėjo reklama yra neišsami, t. y. dalis skleistos reklamos tam tikromis aplinkybėmis buvo teisinga, o dalis – neteisinga. Teigia, kad skundžiamas nutarimas atitinka Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 80–89) pareiškėjo UAB „Tez Tour“ skundą tenkino iš dalies; pakeitė Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 punktą ir išdėstė šį punktą taip: „Pripažinti UAB „Tez Tour“ reklaminiame kataloge „Turkija. Balandis – spalis 2008“ 267 puslapyje skelbtą reklamą „Viešbutis: 52 km iki oro uosto...“ klaidinančia reklama“; pakeitė Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2 punktą ir išdėstė šį punktą taip: „Įpareigoti UAB „Tez tour“ per 2 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą.“; pakeitė Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė šį punktą taip: „Už klaidinančios reklamos naudojimą skirti UAB „Tez tour“ 30 000 Lt (trisdešimties tūkstančių litų) piniginę baudą.“

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas yra dėl reklamos pripažinimo klaidinančia reklama. Ginčo objektas – nuobaudos už klaidinančią reklamą pagrįstumas ir teisėtumas. Reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas. Administraciniame ginče keliami du klausimai: pareiškėjo reklamos priskyrimo klaidinančiai reklamai pagrįstumas; įpareigojimo pagrįstumas. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinančia reklama pripažįstama tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Tačiau pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad reklamos pripažinimui klaidinančia, būtina nustatyti esant visus Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 1-3 punktuose išvardintus kriterijus. Ši norma aiškintina taip, kad reklamos pripažinimui klaidinančia pakanka nustatyti esant nors vieną iš šių kriterijų. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008, Nr. A⁵⁰²-1884/2008). Aiškinant normą lingvistiniu metodu, galima įsitikinti, kad žodis „kriterijus“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) reiškia sprendimo vertinimo pagrindą, matą. Taigi, jeigu nustatoma, kad reklama yra neišsami, tai yra matas ar pagrindas pripažinti, jog tokia reklama klaidina. Tokiu atveju būtina tik įvertinti, ar tas reklamos neišsamumas galėjo paveikti vidutinį vartotoją ir jį suklaidinti.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su Konkurencijos tarybos argumentais, kad pažeidimo sudėtis nereikalauja nustatyti pasekmių buvimo. Pakanka nustatyti, kad tokia reklama apskritai gali suklaidinti vartotoją. Vieno ar kelių suklaidintų vartotojų nustatymas tik patvirtina faktą, kad reklama iš tiesų gali klaidinti. Tuo tarpu atsakomybę pašalintų pareiškėjo pateikti įrodymai, kad visais atvejais individualiuose susitarimuose su vartotoju pašalinamas reklamos klaidinantis poveikis. Tai taip pat patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008, Nr. A⁵⁰²-1884/2008, Nr. A¹-930/2005. Daroma išvada, kad reklamos klaidinantis poveikis būtent tiems vartotojams, kurie skundėsi Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, galėjo būti paneigtas tik tuo atveju, jeigu turizmo paslaugų teikimo sutartyse būtų nurodyta, kad Dalamano oro uostas yra už 230 km nuo Bodrumo ir nuo viešbučio, į kurį vyko turistai. Šiuo atveju, priešingai, sutarties tekstas dar labiau klaidino, nes sutartyje įrašyta, kad perkama „Kelionė į Turkiją, Bodrumą“, taip pat nenurodyta kelionės autobusu trukmė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad turi būti įvertinta, ar kiekvienas vidutinis vartotojas, kiekvienu atveju privalėjo ir galėjo pasinaudoti šia internete esančia informacija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad reklaminis katalogas yra neatskiriama Turizmo paslaugų teikimo sutarties dalis. Kataloge aiškiai įvardinta informacija apie atstumą nuo viešbučio iki oro uosto, oro uosto pavadinimo kataloge nėra. Pareiškėjo atsakomybės nepašalina Turizmo paslaugų teikimo sutarties sąlygų 1.1.1 punktas, kuriame nurodoma, kad „katalogas, taip pat kelionę aprašanti medžiaga arba pakeista programa yra neatskiriamas šios sutarties priedas. Kelionių organizatoriaus internetiniame puslapyje www.teztour.lt skelbiama naujausia ir aktualiausia informacija apie viešbučius, jų kategorijų, paslaugų ir pramogų juose pasikeitimus po katalogo išleidimo“, nes ne visais atvejais gali kilti įtarimas, kad atstumą nuo viešbučio iki oro uosto dar kartą būtina tikrintis. Pareiškėjas, ginčydamas Konkurencijos tarybos nutarimą, nepagrįstai rėmėsi Turizmo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kaip pašalinančiomis pareiškėjo atsakomybę ir už neišsamios ir dėl to klaidinančios reklamos naudojimą pagal reklamos įstatymo nuostatas. Turizmo įstatymas reguliuoja kitus teisinius santykius nei Reklamos ir Konkurencijos įstatymai. Turizmo įstatymo 6 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustato kelionės organizatoriaus ir kelionių agentūros teises ir pareigas. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta kelionių organizatoriaus atsakomybė prieš vartotoją, o ne prieš valstybės institucijas, kontroliuojančias atitinkamas sritis. Šiuo atveju bauda nebuvo skirta už konkrečių vartotojų suklaidinimą. Bauda skirta už klaidinančios reklamos naudojimą, kuri galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį. Todėl šiuo atveju neturi esminės reikšmės tai, ar vienam ar keliems vartotojams, dar prieš sudarant paslaugos pirkimo sutartį, buvo pranešta pasikeitusi informacija, kad į šį viešbutį skrydis vyks į oro uostą, kuris yra ne už 52 km, o už 230 km. Be to, šiuo atveju negalima teigti, kad kataloge buvo aiškiai numatyta tokių pasikeitimų galimybė. Vidutiniam vartotojui sunku tikėtis, kad gali kardinaliai pasikeisti atstumas nuo viešbučio iki oro uosto, todėl negalima vartotojui užkrauti pareigos tikrinti kiekvieno įrašo sutartyje teisingumą, t. y. būti įtariam ir nepasitikinčiam reklamos davėjo skleidžiama informacija. Apibrėždamas vidutinio vartotojo sąvoką, teismas vadovavosi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, nustatančia, kad vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Šiuo atveju svarbi ne kiekvieno ar daugelio vartotojų galimybė pasinaudoti internetu, bet vartotojo vertinimas, ar jam būtina tikslintis informaciją internete. Reklaminiame kataloge skelbiama informacija netikėti pagrindo nėra, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad vartotojas turi patikrinti paties kelionių organizatoriaus jam pateiktame kataloge nurodytą informaciją apie viešbučio buvimo vietą ir atstumą nuo jo iki oro uosto. Nors tai ir nėra reikšminga aplinkybė šioje byloje, tačiau tikrinant iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos gautą informaciją, Konkurencijos taryboje nustatyta, kad vartotojui sutartyje buvo nurodytas tik oro uosto pavadinimas, o kataloge oro uosto pavadinimo nėra. Tokiu atveju vartotojas gali pagrįstai tikėtis, kad atstumas kataloge nurodytas teisingai ir šios informacijos pareiškėjo interneto svetainėje netikrinti. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad klaidinančios reklamos poveikis buvo ištaisytas individualiame susitarime tarp vartotojo ir reklamos davėjo. Pareiškėjas vis tiek, nežiūrint į Turizmo sutarties sąlygas (nurodytas oro uosto pavadinimas), teigė, kad vartotojas dar turėjo tikslintis internete atstumus. Toks reikalavimas vidutiniam vartotojui yra perteklinis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuris buvo priimtas, gavus vartotojų skundą, kurį persiuntė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, prašydama įvertinti, ar šiuo atveju nebuvo klaidinančios reklamos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėjo vartotojų prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas. Vartotojų prašymas aptariamu nutarimu buvo netenkintas ne vien todėl, kad Turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodytas oro uosto pavadinimas, o ir dėl to, kad vartotojai neįrodė žalos dydžio, nenurodė, kokios – turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo jie siekia. Dėl to, kad šis nutarimas skirtas išspręsti visai kito pobūdžio ginčą tarp vartotojų ir turizmo paslaugų organizatoriaus, jis negali turėti prejudicinės galios Konkurencijos tarybai, kurios veiklos tikslai yra kito pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime nustatė, kad tokio pobūdžio reklama, atsižvelgiant į tai, kad parduodamos poilsio paslaugos, yra esminė vykstantiems keliauti asmenims, ypatingai tiems, kurie į kelionę vyksta su vaikais. Tačiau ši nutarimo dalis nėra pakankamai motyvuota. Nenurodyta, kokia Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostata remiantis reklama pripažinta esmine (5 straipsnio 3 ar 4 dalimi, ar tiesiog 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto bendromis nuostatomis). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju klaidinančioje reklamoje buvo nuslėpta esminė informacija. Nors tai pažeidimo kvalifikacijos nekeičia, tačiau į tokią aplinkybę turėtų būti atsižvelgiama skiriant nuobaudą.

Pagrįstai nustatyta, kad tokia reklama galėjo turėti poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui, o dėl to tikėtina, kad reklama paveikė ir kitas bendroves užsiimančias ta pačia veikla, nes vartotojas, įvertinęs kainos bei paslaugos kokybės santykį, galėjo pasirinkti kitų bendrovių siūlomas paslaugas, jeigu nebūtų klaidinami. Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje draudžiama ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka reklamos davėjui, nes klaidinančios reklamos faktas įrodytas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes. Ekonominė sankcija pareiškėjui paskirta atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 22 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Nutarime niekur nėra aptarta, jog buvo neginčijamai nustatyta, kad reklama suklaidino konkrečius vartotojus ir paveikė jų ekonominį elgesį. Tokie faktiniai duomenys nutarime neaprašyti, nėra motyvų ir argumentacijos, kad toks faktas būtų pasitvirtinęs. Iš Konkurencijos tarybos bylos matyti, kad jokie konkrečių vartotojų paaiškinimai nebuvo paimti, todėl Konkurencijos taryba negali vertinti, kad jų ekonominis elgesys tikrai buvo paveiktas klaidinančios reklamos. Konkurencijos taryba vertino tik kelionių agentūros raštą, tačiau šiame rašte esančių duomenų teisingumas nebuvo tiriamas, nes jis nepateiktas susipažinti vartotojams ir jų nuomonės dėl šio rašto teiginių Konkurencijos taryba nežino. Dėl to, skiriant nuobaudą, toks motyvas, kad atsižvelgiama į tai, jog vartotojai realiai buvo suklaidinti, yra nepagrįstas nutarimo aprašomąja dalimi. Į pažeidimo trukmę ir mastą atsižvelgta pagrįstai, nes šios faktinės aplinkybės buvo tirtos ir nustatytos. Nors Konkurencijos taryba nepateikė įrodymų, kad UAB „Tez tour“ buvo baudžiama 2008 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 2S-14 už Reklamos įstatymo pažeidimą 30 000 litų bauda, tačiau pareiškėjas šio fakto neginčijo, todėl šis motyvas laikomas pagrįstu. Konkurencijos taryba, spręsdama dėl baudos dydžio, rėmėsi Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1, 7 ir 11 dalimis. Pagal 22 straipsnio 1 dalį už klaidinančios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 120 000 litų, kai yra sunkinančios aplinkybės. Šiuo atveju paskirta 40 300 litų bauda. Atsižvelgiant į tai, kad teismas keičia pažeidimo pobūdį (klaidinanti informacija nebuvo esminė), dalį baudos skyrimo motyvų pripažįsta nepagrįstais (nenustatyta, kad būtų realiai suklaidinti vartotojai), paskirtoji bauda mažintina iki 30 000 litų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nutarta įpareigoti UAB „Tez tour“ per 2 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar yra tęsiami, t. y. vartotojams, užsakantiems poilsį viešbutyje Kadikale Resort“, sutartyje atskiru punktu nurodyti teisingą informaciją apie oro uosto atstumą iki viešbučio. Teismas padarė išvadą, kad šis įpareigojimas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir prieštarauja faktinei situacijai. Konkurencijos taryba rėmėsi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktais. 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktas leidžia Konkurencijos tarybai priimti sprendimą dėl reklamos pripažinimo klaidinančia ir skirti baudas. 19 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba turi teisę įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą, nustatant šio įpareigojimo įvykdymo terminus ir sąlygas. Atsižvelgęs į šią įstatymo nuostatą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai įsiterpia į Turizmo paslaugų sutarties sudarymą, šios sutarties turinio nustatymą. Apskritai šis įpareigojimas rodo, kad Konkurencijos taryba neištyrė, ar klaidinanti reklama dar naudojama. Ištyrus, kad reklama dar naudojama, Konkurencijos taryba pagal minėtas įstatymo nuostatas turėjo teisę tik nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą. Rezoliucinės dalies 2 punktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu dar ir dėl to, kad iš reklaminio katalogo leidinio „Turkija, balandis-spalis 2008“, kuris yra pridėtas prie bylos, matyti, kad jame yra daug atvejų, kai atstumai nuo viešbučių iki oro uostų nurodomi, nenurodant oro uosto pavadinimo. Tokiu būdu klaidinančios reklamos nutraukimas būtų galimas tik įpareigojus nutraukti šio katalogo naudojimą, nes, vykdant tokį įpareigojimą, koks yra nustatytas, išimtis dėl teisingos informacijos gavimo bus sudaryta tik vieną viešbutį užsakiusiems asmenims. Tokiu įpareigojimu nebus pasiekti tikslai, kurių pagal Reklamos ir Konkurencijos įstatymus privalo siekti Konkurencijos taryba. Konkurencijos taryba, priimdama skundžiamą nutarimą, galėjo duoti tik nurodymą nutraukti konkrečios klaidinančios reklamos naudojimą, kurią Konkurencijos taryba ištyrė. Kiti įpareigojimai neatitinka minėtų Reklamos įstatymo 19 straipsnio nuostatų ir prieštarauja kitiems teisės aktams, nustatantiems turizmo paslaugų sutarties sudarymą ir jos turinį (Turizmo įstatymo 5 straipsnis, Civilinio kodekso nuostatos). Dėl to skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas keistinas, sutrumpinant sakinį iki žodžio „naudojimą“. Dėl tokio pakeitimo gali tapti neaišku, kokios reklamos naudojimas turi būti nutrauktas. Dėl to rezoliucinės dalies 1 punktas turi būti papildytas, nurodant katalogo puslapį – 267 puslapis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad nurodyti trūkumai nedaro Konkurencijos tarybos nutarimo neteisėtu ir nepagrįstu, nes iš esmės klaidinančios reklamos naudojimo faktas nustatytas, už šį pažeidimą gali būti skiriama bauda ir duodami įpareigojimai nutraukti tokios reklamos naudojimą. Nutarimas iš esmės atitinka viešojo administravimo subjekto sprendimams keliamus reikalavimus

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (b. l. 93–98) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ skundą ir palikti galioti Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 2S-10.

Atsakovas pažymi, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti klaidinančią reklamą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgti privalo Konkurencijos taryba, pripažindama reklamą klaidinančia. Nutarime remtasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, kad reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Norint pripažinti reklamą klaidinančią, užtenka įrodyti, kad reklamoje buvo praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Visi kiti vertinimai, atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto dispoziciją būtų tik papildomi. Tą atsakovas ir nurodė Nutarime, be to, 2008 m. birželio 27 d. vartotojo prašyme Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai taip pat buvo nurodyta, kad reklamoje praleista esminė informacija, lėmusi kelionės pasirinkimą. Reklamoje nebuvo informacijos, kurios privalomas skelbimas reklamos davėjui būtų nurodytas teisės aktuose, o skleista informacija atsakovo buvo pripažinta reklama, bet ne komerciniu pasiūlymu (nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad nėra aišku, kuo remiantis atsakovas pripažino reklamoje praleista informaciją esmine, ir šiuo pagrindu sumažino skirtą baudą. Nėra jokių kitų aplinkybių ir kriterijų, be nurodytų Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant baudos dydį, todėl nėra aišku, kokiomis teisės normomis pasirėmė teismas, nuspręsdamas, kad informacijos nebuvimas esmine leidžia mažinti baudos dydį.

Atsakovas taip pat pažymi, kad tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas gavus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos persiųstą suklaidintų vartotojų prašymą. Vartotojas kreipėsi manydamas, kad reklama pažeidė jo lūkesčius bei interesus. Skunde vartotojas nurodo, kad tikėjosi vienokios paslaugos, o gavo kitokią, atstumas nuo oro uosto iki viešbučio buvo pagrindinis kriterijus, vartotojų lūkesčių kelionė nepateisino. Vartotojų ekonominis elgesys, renkantis paslaugą, buvo paveiktas. Minėta reklama suklaidino būtent tuos vartotojus, kurie skundėsi Vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Teismas nepagrįstai susiaurino faktinių aplinkybių įrodinėjimo būdus ir priemones. Apklausti vartotojus nebuvo būtinybės, buvo kitų įrodymų.

Atsakovas taip pat nurodo, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas vartotojams, užsakantiems konkrečias paslaugas, sutartyje atskiru punktu nurodyti teisingą informaciją, kurios nebuvo skleidžiamoje reklamoje, ne kartą buvo taikytas Konkurencijos tarybos praktikoje. Tokia praktika patvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (nutartys administracinėse bylose Nr. A⁸²²-576/2009, Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Būtinybė aiškiai nustatyti reikalavimus nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴-554/2005). Iš skundžiamo teismo sprendimo neaišku, kaip ir kokioms Turizmo įstatymo 5 straipsnio ir Civilinio kodekso nuostatoms prieštarauja Konkurencijos tarybos įpareigojimas. Atsakovas ištyrė, kada katalogai (su juose buvusia klaidinančia reklama) buvo apyvartoje, UAB „TEZ TOUR“ galėjo pateikti įrodymus, kad nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą, bet to nepadarė. Kadangi atsakovas negali vertinti, ar pareiškėjas nutraukė klaidinančią reklamą nuo viešo posėdžio iki Nutarimo rezoliucinės dalies apskelbimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta, kad įpareigojimas taikytinas, jei veiksmai dar yra tęsiami. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl klaidinančios reklamos trukmės ir Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte esančios formuluotės, išėjo už skundo nagrinėjimo ribų.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra ydinga, turi būti pakeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008 nurodyta, kad vartotojas nuo jam nepriimtino pasirinkimo, įsigyjant poilsio paslaugą, galėtų būti apsaugotas individualaus pobūdžio veiksmais nukreiptais į konkretų vartotoją, siekiantį įsigyti reklamuotą paslaugą, apie kurią buvo paskleista tam tikra žinių dalis neatitinkanti tikrovės. Prie tokio pobūdžio veiksmų galėtų būti tikrovės atspindėjimas individualiose susitarimuose tarp reklamos davėjo ir vartotojo. Taip galimai būtų paneigta ir klaidinančios reklamos davėjo atsakomybė. Tokia praktika yra ydinga. Pirmiausiai, toks teismo išaiškinimas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią faktas, kad vartotojas turi papildomai domėtis paskleista informacija, ar vykti į platinimo ar prekybos vietas rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ekonominis elgesys apibrėžiamas kaip vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu. Ekonominis vartotojų elgesys gali būti suprantamas kaip platinimo vietų ieškojimas, vykimas į šias vietas ir pan. Tiek realiai suklaidintas vartotojas, tiek galimai suklaidinti asmenys, savo ekonominį elgesį konstravo pagal reklamos turinį, t. y. konkrečiais veiksmais siekė arba galėjo siekti žadėtos nuolaidos (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7833-5/2007, patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1463/2008). Iš nurodytos praktikos darytina išvada, kad bet kokie tolimesni, daugiau sąnaudų (laiko ir materialine prasme) reikalaujantys reklamos vartotojo veiksmai, tuo labiau sutarčių sudarymas, taip pat turėtų reikšti, kad reklamos vartotojo ekonominiam elgesiui padarytas poveikis. Taip pat atsakovas pažymi, kad dėl klaidinančios reklamos patirtos laiko ir materialinės sąnaudos iki sutarties pasirašymo gali lemti, jog galiausiai vartotojas, patyręs tokias sąnaudas, priims sau nenaudingą sprendimą, pasirašys sutartį, kadangi, sužinojęs tikras paslaugos gavimo sąlygas ir nepasirašydamas sutarties, patirs nuostolių. Todėl nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008 praktika prieštarauja Reklamos įstatymo tikslams ir principams.

Pareiškėjas UAB „TEZ TOUR“ apeliaciniu skundu (b. l. 99–103) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų vertinimas motyvuojamoje dalyje atskleidžia, kad šių bylų (nutartys administracinėse bylose Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008, Nr. A⁵⁰²-1884/2008, Nr. A¹-930/2005) ratio decidendi skiriasi nuo bylos, iškeltos pareiškėjo atžvilgiu. Reklamos klaidinantis poveikis turi būti vertinamas ir pasekmių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas vis dėlto vertino konkretaus vartotojo suklaidinimą. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad vartotojas, kurio skundą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba persiuntė atsakovui, nebuvo suklaidintas, kadangi jam buvo pateikta visa išsami ir teisinga informacija apie atstumą iki oro uosto. Analogiška informacija buvo pateikiama ir kitiems vartotojams. Pareiškėjo veiksmai atitiko Turizmo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus – turistams apie oro uosto, į kurį skraidinama, pakeitimą buvo pranešta iki turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo; po katalogo išleidimo iškilo būtinybė teikti vežimo paslaugas ir į kitą oro uostą, todėl apie tai nedelsiant buvo paskelbta pareiškėjo interneto svetainėje bei informuotos agentūros. Kiekvienas vidutinis vartotojas, visapusiškai vertindamas jam pateiktuose rašytiniuose dokumentuose esančią bei žodžiu suteiktą informaciją, kiekvienu atveju privalėjo ir galėjo pasinaudoti internete esančia informacija, atskleidžiančia atstumus nuo viešbučio iki skirtingų oro uostų. Be to, pareiškėjo, kaip kelionių organizatoriaus, vykdomą veiklą reglamentuoja Turizmo įstatymas, todėl Reklamos įstatymo ir Turizmo įstatymo nuostatos privalo būti taikomos sistemiškai.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad UAB „TEZ TOUR“ skleista informacija buvo išsami ir negali būti laikoma klaidinančia, nes atitiko abi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas išsamumo kriterijaus sąlygas: nurodytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad netenkinama sąlyga, kad reklamoje pateikiamainformacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti; o pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, kad nėra sąlygos, jog reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Pareiškėjas nurodo, kad lieka neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas sumažino baudą 10 300 litų, jeigu nustatė, kad nėra nei vienos iš dviejų išsamumo kriterijaus pažeidimo sąlygų. Už Reklamos įstatymo pažeidimus kyla administracinė atsakomybė, kuri paprastai taikoma reklamos davėjams. Baudos už klaidinančios reklamos naudojimą paskyrimas pareiškėjui yra netikslingas, nesant visų administracinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų – ne tik kaltės, bet ir neteisėtų veiksmų, kurie pažeistų informacijos vartotojo teises į teisingą, išsamią ir visapusišką informaciją apie atstumą nuo viešbučio iki oro uosto. Į šias aplinkybes neatsižvelgta, jos interpretuotos neteisingai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110–112) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kiek tai susiję su Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 1, 2 ir punktų pakeitimais ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti Nutarimą; sujungti Konkurencijos tarybos 2009 m. rugsėjo 29 d. apeliacinį skundą ir UAB „TEZ TOUR“ 2009 m. rugsėjo 30 d. apeliacinį skundą į vieną bylą.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kodėl skiriasi atitinkamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Reklamos įstatyme yra įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, kuri nereikalauja atitinkamų pasekmių vartotojui. Pareiškėjas neįrodė, kad ėmėsi pakankamai priemonių ir informavo reklamos vartotojus apie pasikeitimus, dėl ko jie buvo suklaidinti. Reklamos vartotojas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pagrįstai galėjo suprasti, kad oro uostas, kuris nurodytas sutartyje, ir yra 52 km atstumu nuo viešbučio. Konkurencijos tarybai pateiktas UAB „Ventus Viaturus“ raštas, kuriame įmonė nurodė, jog prieš kelionę turistus informavo apie pasikeitusius kelionių atstumus, neginčijamas atsakovo, tačiau buvo pripažintas nepakankamu. Be to, nurodyta agentūra rašte neatmetė galimybės, kad kelionių agentė galėjo papildomai žodžiu neatkreipti keliautojų dėmesio į tai, jog lėktuvas leisis ne Milo, bet Dalamano oro uoste. Jokių kitų vartotojų suklaidinimo galimybę paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė ne tik tyrimo metu, bet ir vėliau. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimas vartotojui papildomos informacijos ieškoti internete yra perteklinis, o klaidinančios reklamos poveikis nebuvo ištaisytas individualiame susitarime tarp vartotojo ir reklamos davėjo. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl ir kokiu būdu sistemiškas Turizmo ir Reklamos įstatymų taikymas, kad pareiškėjo veiklai nėra taikomos Reklamos įstatymo nuostatos.

Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas neturėjo vadovautis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kaip nurodo pareiškėjas, kurioje nustatyta, jog, jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais. Nei Konkurencijos taryba, nei pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, kad kvalifikuojant pažeidimą turi būti remiamasi šia nuostata, todėl teismas ir neturėjo išeiti už skundo ribų. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, to nenustatė ir Konkurencijos taryba. Pareiškėjas taip pat nurodo 2 Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas informacijos išsamumo sąlygas: reklamoje pateikiamainformacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti; reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Vertinant sistemiškai nurodytas 2 punkto nuostatas, akivaizdu, kad, norint pripažinti reklamą klaidinančia, užtenka įrodyti, kad reklamoje buvo praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė skundo ribas, pasisakęs dėl tų Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, kurių neginčijo ir skunde bei teismo posėdžio metu nenurodė pareiškėjas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Konkurencijos taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama. Pats ūkio subjektas turi nuginčyti aplinkybę, kad jis pažeidė Reklamos įstatymą. Egzistuoja tai patvirtinant teismų praktika. Pareiškėjo nurodytos administracinės bylos A¹⁵-39/2005 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Kaltės dėl Reklamos įstatymo pažeidimo įrodinėti nereikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams”, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo dalykas – UAB „TEZ TOUR“ reklamos pripažinimo klaidinančia kriterijai ir Konkurencijos tarybos nustatytų įpareigojimų vertinimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Vis dėlto ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 traipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „TEZ TOUR“ nuo 2008 m. vasario 18 d. iki 2008 m. spalio 11 d. kataloge (b. l. 67) naudojo viešbučio „Kadikale Resort“, esančio Turkijoje, Bodrume, reklamą, kurioje buvo skelbiama inter alia: „Viešbutis: 52 km iki oro uosto...“, tačiau vartotojų teigimu, iš oro uosto į nurodytą viešbutį jie važiavo ne 52 km, kaip nurodyta kataloge, bet 230 km (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 60). Pareiškėjas neneigė šių aplinkybių, bet ginčijo tai, kad toks kataloge pateiktos informacijos neatitikimas faktinei situacijai klaidino vartotojus. Todėl nagrinėjamu atveju būtina tinkamai įvertinti susiklosčiusią faktinę situaciją klaidinančią reklamą reglamentuojančių teisės normų ir suformuotos teismų praktikos atžvilgiu.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 2 punkte yra nustatyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, t. y. inter alia reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilo ginčas dėl to, ką nurodytoje Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 2 punkto nuostatoje reiškia esminė informacija ir kaip tai lemia veikos kvalifikavimą. Esminės informacijos apibrėžimas turi būti vertinamas kiekvienu atveju, analizuojant konkrečios informacijos pobūdį tuo požiūriu, kaip ją vertina vidutinis vartotojas. Tai lemia sisteminis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies ir Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimas, t. y. įpareigojimai nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą (1), ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (2) negali būti mechaniškai atskiriami kaip visiškai izoliuoti, kadangi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta esminės informacijos buvimo reklamoje sąlyga negali būti vertinama atskirai nuo paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūrio, kas jam konkrečiu atveju yra esminė informacija. Tai, ar reklama pateikta informacija vidutiniam vartotojui yra esminė priklauso nuo to, ar tokia informacija konkrečiu atveju daro įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui. Ekonominis elgesys – tai reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų argumentų, nagrinėjamoje situacijoje vartotojui UAB „TEZ TOUR“ kataloge pateikiama informacija apie atstumą nuo oro uosto iki viešbučio bus esminė, jei veiks vartotojo sprendimą renkantis konkrečią kelionę, Konkurencijos tarybos buvo pagrįstai įvertinti kaip duomenys, turėję įtakos vartotojų ekonominiam elgesiui, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo pateiktas vartotojo skundas (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 2–3), kuriame aiškiai įvardyta, jog didelis atstumas nuo oro uosto iki viešbučio sukėlė vartotojams nepatogumų, taip pat pateikti vartotojų skundai kelionės organizatoriui ir kelionių agentūrai (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 5), kuriuose nurodoma, kad buvo pažeisti vartotojų lūkesčiai, jiems nepatogumų sukėlė ilga kelionė iki viešbučio su mažais vaikais, be to, pareiškėjas fakto dėl to, kad atstumas lemia vartotojo pasirinkimą, neginčijo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, jog vartotojams pateikta informacija buvo išsami ir teisinga, kadangi vartotojams apie oro uosto, į kurį yra skraidinama, pakeitimą buvo pranešta iki turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo, tokio pakeitimo galimybė aiškiai numatyta turizmo paslaugų teikimo sutarties 1.1.1 punkte, katalogo skyrelyje Svarbi informacija ir patarimai keliaujantiems / informacija gali keistis įtvirtinta apie naujausios informacijos skelbimą pareiškėjo interneto svetainėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar nurodyti pareiškėjo argumentai gali būti laikomi pagrindu vertinti, kad byloje ginčijama reklama negalėjo klaidinti vartotojų, o kelionės organizatorius ėmėsi visų reikiamų veiksmų, siekdamas informuoti vartotojus, kurie turėjo galimybę sužinoti, kad atstumas nuo oro uosto iki viešbučio konkrečiu atveju yra kitoks nei buvo nurodyta kataloge. Pažymėtina, kad klaidinanti reklama turi būti susiejama su paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis). Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaipvartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, vidutinį vartotoją laikant pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti ir įvertinti ją vidutinio vartotojo atžvilgiu. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo nepagrįstas, svarbu tai, ar tyrimas pradėtas motyvuotai, vykdomas remiantis objektyviais duomenimis, pagrįstai leidžiančiais konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-806/2010). Nagrinėjamu atveju pažeidimo buvimą pagrindžia ne tik objektyvus Konkurencijos tarybos tyrimas, bet ir tyrimą inicijavusio vartotojo skundas (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 2–3).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009). Vertinant, ar informacija yra tokia, su kuria vartotojas objektyviai galėjo susipažinti, būdamas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, būtina tinkamai išanalizuoti faktinę situaciją ir pareiškėjo argumentus, jog vidutinis vartotojas nebuvo suklaidintas ir turėjo galimybę susipažinti su teisinga informacija apie kelionę. Pareiškėjo argumentas dėl to, kad kelionių agentūrose prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymą buvo žodžiu informuojami vartotojai vertintinas kritiškai, kadangi pareiškėjas nepateikė pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad visais atvejais vartotojai buvo informuojami apie skirtingas sąlygas nuo tų, kurios buvo pateiktos kataloge, nes UAB „Ventus Viaturus“ raštas (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 50) nepagrindžia, kad visais atvejais visos kelionių agentūros pateikdavo vartotojams naujausią informaciją, susijusią su pasikeitusiu atstumu nuo oro uosto iki viešbučio, be to, ta pati kelionių agentūra atsiliepime į turistų skundą (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 6) neatmetė galimybės, kad kelionių agentūros darbuotoja galėjo neatkreipti į tai vartotojų dėmesio. Argumentas dėl to, kad turizmo paslaugų teikimo sutarties 1.1.1 punkte nurodyta galimybė pakeisti turizmo paslaugų teikimo sutarties sąlygas ir tai, kad katalogo skyrelyje Svarbi informacija ir patarimai keliaujantiems / informacija gali keistis įtvirtinta apie naujausios informacijos skelbimą pareiškėjo interneto svetainėje yra vertintinas kritiškai, nes kataloge (b. l. 67) pareiškėjas naudojo viešbučio „Kadikale Resort“, esančio Turkijoje, Bodrume, reklamą, kurioje buvo skelbiama inter alia „Viešbutis: 52 km iki oro uosto...“, nedetalizuodamas konkrečiai nei miesto, kuriame įsikūręs viešbutis, nei oro uosto pavadinimo, tik nurodęs abstrakčiai atstumą nuo viešbučio iki oro uosto, tuo tarpu iš pareiškėjo teigimu interneto svetainėje skelbtos informacijos (b. l. 62) matyti, kad yra nurodomi konkretūs miestai, šalia kurių yra oro uostai ir atstumai iki konkrečių miestų, o viešbutis „Kadikale Resort“ nėra apskritai minimas. Be to, šios informacijos taip pat negalima laikytina neginčytinu įrodymu, kadangi iš pateikto dokumento nėra aišku, ar tikrai klaidinančios reklamos vartotojams teikimo metu ši informacija buvo teikiama nurodytoje interneto svetainėje.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Turizmo įstatymas ir Reklamos įstatymas turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionės organizatorius atsako už kelionių prospektuose, kataloguose ar kitoje turistinę kelionę aprašančioje medžiagoje pateiktą informaciją, išskyrus tuos atvejus, kai turistui iki sutarties sudarymo buvo pranešta apie tokios informacijos pasikeitimus, o kelionių prospekte, kataloge ar kitoje turistinę kelionę aprašančioje medžiagoje buvo aiškiai numatyta pakeitimų galimybė. Tačiau Turizmo įstatymo taikymas nepaneigia kelionės organizatoriaus pareigos laikytis kitų teisės aktų reikalavimų inter alia susijusių su vartotojų teisių apsauga. Nurodyta Turizmo įstatymo norma neturi būti aiškinama ir taikoma izoliuotai, ją taikant būtina atsižvelgti į vartotojų teisių apsaugą užtikrinančių teisės normų ir principų specifiką, kadangi priešingas nurodytos teisės normos aiškinimas privestų prie situacijos, kai kelionių organizatorius turėtų teisę perkelti vartotojui pareigą domėtis visomis kelionės detalėmis, vien aiškiai nurodęs apie ateityje galimus paslaugų teikimo pasikeitimus, o tai konkrečiais atvejais galėtų nepagrįstai apsunkinti vartotojus.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad vidutinis vartotojas turėjo galimybę žinoti apie skirtingą nei kataloge nurodytas atstumą nuo oro uosto iki viešbučio, o tai buvo informacija, galinti paveikti vartotojo ekonominį elgesį, todėl pareiškėjo veiksmus Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino klaidinančia reklama Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pakeisti Konkurencijos tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktai. Pirmosios instancijos teismas vietoj Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo UAB „Tez Tour“ per 2 darbo dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar yra tęsiami, t. y. vartotojams, užsakantiems poilsį viešbutyje „Kadikale Resort”, sutartyje atskiru punktu nurodyti teisingą informaciją apie oro uosto atstumą iki viešbučio nustatė įpareigojimą UAB „Tez tour“ per 2 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą. Pirmosios instancijos teismas tokį įpareigojimo pakeitimą grindė tuo, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, galėjo duoti tik nurodymą nutraukti konkrečios klaidinančios reklamos naudojimą, kurią Konkurencijos taryba ištyrė, o kiti įpareigojimai neatitinka Reklamos įstatymo 19 straipsnio nuostatų ir prieštarauja kitiems teisės aktams, nustatantiems turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymą ir jos turinį (Turizmo įstatymo 5 straipsnis, Civilinio kodekso nuostatos).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V buvo patvirtintos Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinės sąlygos. Jau vien šio teisės akto įvardijimas leidžia teigti, kad patvirtintos sąlygos yra standartinės, t. y. neturinčios savitumų. Teisėkūros subjektas sąlygų papildymo nedraudžia. Antai įsakymo Nr. 18-V 6.1 punkte numatyta, jog kelionės organizatorius dėl svarbių priežasčių, apie kurias jis nedelsdamas informuoja turistą, gali pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą, o turistas turi teisę atsisakyti keisti sutartį. Taigi standartinės sutarties sąlygos taikytinos tik tipiniams atvejams. Tuo tarpu atsiradus nenumatytų aplinkybių sutarties sąlygos gali būti keičiamos, papildomos, o tai reiškia, jog ir išaiškėjus tam tikriems reklaminių teiginių neatitikimams tikrovei, sutarties sąlygos galėtų būti platesnės nei patvirtintos 2003 m. kovo 26 d. įsakymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Konkurencijos tarybos Nutarimu nustatytas įpareigojimas UAB „Tez Tour“ per 2 darbo dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar yra tęsiami, t. y. vartotojams, užsakantiems poilsį viešbutyje „Kadikale Resort”, sutartyje atskiru punktu nurodyti teisingą informaciją apie oro uosto atstumą iki viešbučio yra pagrįstas ir teisėtas, juo nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kadangi pareiškėjas nėra įpareigojimas visais atvejais pakeisti standartines sutarčių sąlygas, bet įpareigojamas tai padaryti tuo atveju, jei nurodyta klaidinanti reklama naudojama iki šiol ir tik konkretaus viešbučio „Kadikale Resort” atžvilgiu, toks įpareigojimas yra pakankamai aiškiai suformuluotas ir tikslus, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui, Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punktui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nurodyto įpareigojimo yra nepagrįstas, nėra pagrindo teigti, kad šiuo įpareigojimu Konkurencijos taryba įsiterpia į turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl UAB „TEZ TOUR“ skirto įpareigojimo keistinas, paliekant Konkurencijos tarybos suformuluotą įpareigojimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sumažino Konkurencijos tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytą baudą už klaidinančios reklamos naudojimą nuo 40 300 litų iki 30 000 litų. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas skirtą baudą, nurodė, kad keičia pažeidimo pobūdį (klaidinanti informacija nebuvo esminė), dalį baudos skyrimo motyvų pripažino nepagrįstais (nenustatyta, kad būtų realiai suklaidinti vartotojai).

Teisėjų kolegija pažymi Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ir neleidžiamos reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalis nustato sunkinančias aplinkybes: reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą; reklaminės veiklos subjektas tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti; reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala; pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo Reklamos įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo motyvai dėl klaidinančios informacijos buvimo esmine, vertinant baudos dydį, nėra pagrįsti, nes nagrinėjamoje byloje dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad klaidinanti informacija yra esminė, be to, klaidinančios informacijos buvimas esmine ar neesmine nėra nurodytas kaip aplinkybė, kuri pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 ir 11 dalyse traktuojama kaip atsakomybę lengvinanti ar sunkinanti aplinkybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁰²-1884/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą efektą, kuris susijęs su potencialia didele daromos žalos vartotojams tikimybe. Todėl daromos žalos realumas apima ir įrodytus aiškiai tikėtinus žalos atvejus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. A⁸⁵⁸-806/2010). Nagrinėjamu atveju realios žalos padarymo faktas yra įrodytas byloje pateiktu vartotojo skundu (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 2–3). Taip pat pažymėtina, kad, nustatant baudos dydį, sunkinančia aplinkybe pripažintinas ir pakartotinumas, kadangi Konkurencijos taryba 2008 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 2S-14 buvo nubaudusi UAB „TEZ TOUR“ 30 000 litų bauda už Reklamos įstatymo pažeidimą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-4100-815/2008). Teisėjų kolegija byloje įrodytų Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalyje numatytų sunkinančių aplinkybių (pažeidimo pakartotinumas ir realios žalos buvimas) vertina kaip pagrindą taikyti Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytą ekonominę sankciją iki 120 000 litų. Todėl, atmetus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl ekonominės sankcijos sumažinimo, teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra nuginčyti Konkurencijos tarybos Nutarimo argumentai, skiriant baudą, o Konkurencijos tarybos paskirta bauda laikytina pagrįsta.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Konkurencijos tarybos Nutarimo rezoliucinėje dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo ir 3 punkte numatytos baudos sumažinimo nuo 40 300 litų iki 30 000 litų keistinas, likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista, atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pareiškėjo UAB „TEZ TOUR“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 dalį pakeisti ir išdėstyti taip: „Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2 punktą palikti nepakeistą.“

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 dalį pakeisti ir išdėstyti taip: „Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-10 „Dėl viešbučių reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą palikti nepakeistą.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas