Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ atstovui advokatui Giedriui Murauskui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Giedrei Jarmalytei,

trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB atstovui advokatui Mariui Juoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (Tretysis suinteresuotas asmuo - TEO LT, AB) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2009 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 1S-51 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams” (t. I, b. l. 16–19) (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjas UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ (toliau – ir Bendrovė, NTT) kreipėsi į teismą skundu (t. I, b. l. 3–14), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 1S-51 ir įpareigoti Konkurencijos tarybą pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams pagal Konkurencijos tarybai 2008 m. spalio 16 d. Bendrovės pateiktą pareiškimą „Dėl ūkio subjekto atliekamų antikonstitucinių veiksmų“ (toliau – Pareiškimas) bei pagal vėliau prie šio pareiškimo pateiktus dokumentus ir 2009 m. vasario 27 d. pareiškimą.

Savo reikalavimus Bendrovė pagrindė tuo, kad Konkurencijos taryba netinkamai įvertino Bendrovės Pareiškime dėl tyrimo pradėjimo nurodytas aplinkybes, netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Konkurencijos tarybos ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) kompetenciją. 2008 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą Pareiškimu, prašydamas pripažinti Bendrovės ir TEO LT, AB (tuometinė AB „Lietuvos telekomas“) 2004 m. liepos 15 d. pasirašytos tinklų sujungimo sutarties Nr. 2004/LTP-59 (toliau – Sutartis) C1.1 priede(toliau – Sutarties priedas)esančią nuostatą „pakeitus šios sutarties B2.1. priede nurodytas TELEKOMO Nacionalinio inicijavimo ir/ar terminavimo paslaugų kainas, atitinkamai pakeičiamos OPERATORIAUS kainos, nurodytos šiame priede“ (toliau – Sutarties priedo nuostata) prieštaraujančia Konkurencijos įstatymui; atlikti tyrimą dėl galimo TEO LT, AB piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį; tol, kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis Konkurencijos tarybos sprendimas dėl šio pareiškimo, įpareigoti TEO LT, AB netaikyti minėtos Sutarties priedo nuostatos ir apmokėti už nacionalinio terminavimo paslaugas, perkamas iš Bendrovės Sutarties priede aiškiai nurodytomis kainomis; TEO LT, AB įpareigoti nenutraukti Bendrovės ir TEO LT, AB pasirašytos Sutarties tuo pagrindu, kad Bendrovė, išrašydama PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas, neva pažeidžia Sutartį. Vėliau Bendrovė Konkurencijos tarybai pateikė papildomus dokumentus ir raštus, kuriuose nurodė, kad pareiškėja ir TEO LT, AB pasirašė tinklų sujungimo Sutartį, kuri sudarė sąlygas visiems TEO LT, AB abonentams skambinti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ abonentams ir atvirkščiai. Konkurencijos tarybai nurodė, kad dėl Sutarties priedo nuostatos statuso tarp šalių yra kilęs ginčas, kuris nėra išspręstas. Bendrovė ne kartą kreipėsi į TEO LT, AB dėl Sutarties priedo nuostatos pašalinimo iš Sutarties, nes manė ir šiuo metu yra įsitikinusi, kad ši nuostata buvo panaikinta dar 2005 metais ir, kad nuostata yra niekinė, pažeidžianti konkurencijos teisę. TEO LT, AB ne tik nesutinka su Sutarties priedo nuostatos pašalinimu iš Sutarties, bet vienašališkai siekia pritaikyti šios nuostatos pasekmes šalių santykiams, tuo sukeldama Bendrovei antikonkurencines pasekmes. Tokie TEO LT, AB veiksmai, kuomet dominuojantis viešojo fiksuoto telefono ryšio operatorius, paneigdamas Sutartyje numatytą derybų pareigą, siekia priversti savo konkurentą pakeisti Sutartį arba laikyti ją pakeista, galimai yra antikonkurenciniai. Bendrovė mano, kad Konkurencijos taryba turėtų įvertinti Sutarties priedo nuostatos atitikimą Konkurencijos įstatymui ir pripažinti ją šiam įstatymui prieštaraujančia, taip pat įvertinti, ar TEO LT, AB, nesutikdama su minėtos nuostatos pašalinimu iš Sutarties ir reikalaudama jos laikytis, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio.

Bendrovė paaiškino, kad nesutinka su Nutarimu ir jame pateiktais argumentais, nes pagal Konkurencijos įstatymą Konkurencijos taryba privalo pradėti tyrimą dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kai konstatuojama esant pagrįstą įtarimą, kad ūkio subjektas tam tikru laikotarpiu dominavo atitinkamoje rinkoje ir dominuodamas joje galimai piktnaudžiavo padėtimi. Konkurencijos tarybos išvada atsisakyti pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu iš esmės klaidinga. Konkurencijos įstatymo taikymo sritis iš esmės neribota, t. y. įstatymo nuostatose nėra nurodyta, kad Konkurencijos tarybai nepriklauso elektroninių ryšių sritis, taip pat nėra nurodyta, kad jai nepriklauso ir Ryšių reguliavimo tarnybos tam tikra sureguliuota ar nesureguliuota elektroninių ryšių sritis; Elektroninių ryšių įstatymas tiesiogiai nurodo, kad konkurencijos priežiūrą elektorinių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba; ex ante reguliavimas (RRT nustatyti įpareigojimai didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems subjektams) yra tik papildomas įrankis greta ex post reguliavimo (Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatyto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi); pagal Konkurencijos įstatymą Konkurencijos taryba tiria visus dominuojančio ūkio subjekto veiksmus ir jų atitikimą įstatymui, tuo tarpu RRT nustatomi įpareigojimai skirti išvengti galimų konkurencijos taisyklių pažeidimų. Jokie RRT nustatyti įpareigojimai nevertintini kaip pašalinantys Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymą. Šie įpareigojimai tik sudaro sąlygas ateityje išvengti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimų: apriboti ar sudaryti galimybę apriboti konkurenciją (ex ante reguliavimas). Tuo tarpu ex post reguliavimas yra vienkartinio pobūdžio, t.y. taikomas tik siekiant nubausti už tam tikrą Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Pagrindinis konkurencijos teisės reguliavimas yra ex post (šiuo atveju Konkurencijos įstatymas), o ex ante reguliavimas (Ryšių reguliavimo tarnybos nustatyti įpareigojimai) yra tik papildomas reguliavimas šalia ex post reguliavimo. Tačiau minėtas faktas nepanaikina ex post reguliavimo, nes ex ante reguliavimas nėra susijęs su įvykusiu konkurencijos apribojimu ar iškraipymu, kas yra bendrosios konkurencijos institucijų kompetencija.

Bendrovė, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi, kad Konkurencijos įstatymas nenumato, jog dominuojantis ūkio subjektas, kurį RRT kartu yra pripažinusi didelę įtaką turinčiu subjektu atitinkamoje rinkoje, yra atleistas nuo pareigos nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, taip pat įvertinusi, kad Elektroninių ryšių įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, jog konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, o Bendrovė kelia tik Konkurencijos įstatymo pažeidimo klausimus, padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba privalo nagrinėti bet kokius Konkurencijos įstatymo pažeidimo atvejus elektroninių ryšių rinkoje. Šiuo atveju Konkurencijos taryba privalėjo tirti, ar LEO LT, AB, kaip didelę įtaką turintis ūkio subjektas, nepaisant jam nustatytų RRT ex ante įpareigojimų, nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį. Konkurencijos taryba dar 2005 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (2.18-07)-6V-453 įsipareigojo atlikti tyrimą. Bendrovės skunde nurodytus teiginius patvirtina ne tik Europos Bendrijos Komisijos formuojama konkurencijos bylų nagrinėjimo praktika, bet ir su tuo susiję Europos Bendrijos pirmosios instancijos teismo naujausi precedentai, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Bendrovė nesutinka su Konkurencijos tarybos nutarimo teiginiu, kad Pareiškimas nenagrinėtinas ne tik dėl to, kad nustatyta Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalis 2 punkto sąlyga, bet ir dėl to, kad nustatytos Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punkto sąlygos, t. y. nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Pabrėžė, kad Bendrovė pateikė pakankamus įrodymus, jog TEO LT, AB nagrinėjamu laikotarpiu Bendrovei pardavinėjo paslaugas didesne kaina nei kitiems analogiškiems paslaugų gavėjams, kurie paslaugas pirko 40 proc. pigiau. Ši aplinkybė reiškia, jog skambučiams, inicijuotiems pareiškėjo tinkle ir skirtiems TEO LT, AB, atlikti reikalingi kaštai buvo gerokai didesni nei konkurentų, kas lėmė ne tik nepagrįstas ir diskriminacines veiklos sąlygas, bet ir žalą galutiniams UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ paslaugų gavėjams. Bendrovės nuomone, tokiais veiksmais TEO LT, AB pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktą – panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Bendrovė nesutinka, kad judriojo ir fiksuoto ryšio rinkos paslaugos nėra tarpusavyje pakeičiamos, todėl TEO LT, AB tinklų sujungimo mokesčių prasme nediskriminuoja Bendrovės judriojo ryšio operatorių atžvilgiu. Skambutis iš TEO LT, AB tinklo į judriojo telefono ryšio tinklą priskirtinas viešojo fiksuoto telefono ryšio rinkai, o tinklų sujungimo taškas ir infrastruktūra nėra ir negali būti laikoma judri, todėl TEO LT, AB, nustatydama Bendrovei mokesčius, kurių netaiko mobiliesiems operatoriams, diskriminuoja Bendrovę kaip IP operatorių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos atsiliepime į pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ skundą (t. II, b. l. 1–6) su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Konkurencijos taryba pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos kompetencija nagrinėti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimus neapima tų atvejų, kai iš aplinkybių visumos matyti, jog konkrečios situacijos, iš kurios kildinamas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, išsprendimas priklauso nuo reguliuotojo, šiuo atveju RRT, atitinkamų sprendimų priėmimo. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba atsižvelgė į visumą Bendrovės nurodytų aplinkybių, susijusių su UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir TEO LT, AB santykiais teikiant skambučių užbaigimo paslaugas atitinkamai UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir TEO LT, AB priklausančiuose viešojo telefono ryšio tinkluose, ir konstatavo, jog UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Pareiškime Konkurencijos tarybai nurodytų aplinkybių vertinimas tais aspektais, kurie jame nurodyti, nepatenka į Konkurencijos tarybos veiklos sritį.

Konkurencijos taryba paaiškino, jog ta aplinkybė, kad RRT jau yra priėmęs atitinkamus sprendimus savo kompetencijos ribose, kuriais tiek UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, tiek TEO LT, AB pripažintos didelę įtaką turinčiais ūkio subjektais būtent rinkose, su kuriomis siejami įtarimai dėl TEO LT, AB piktnaudžiavimo, t. y. skambučių užbaigimo srityje, rodo, jog RRT ėmėsi šių ūkio subjektų veiklos atitinkamo reguliavimo, nes suteikė jiems statusą, kuris rodo, kad šių ūkio subjektų veikla šioje konkrečioje srityje – skambučio užbaigimo paslaugų teikimas jų tinkluose – bus atitinkamai prižiūrima, bei, esant atitinkamoms aplinkybėms, ėmėsi nustatyti tam tikrus konkrečius įpareigojimus. RRT įsakymais apibrėžė atitinkamas skambučių užbaigimo TEO LT, AB ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ viešojo telefono ryšio tinkluose rinkas ir, įvertinusi sąlygas šiose rinkose, nustatė atitinkamus įpareigojimus TEO LT, AB bei UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“. Dėl šių priežasčių Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad rinkų priežiūrą pradėjo vykdyti RRT, kuris ėmėsi vertinti tiek TEO LT, AB, tiek UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas veiksmus ir būtent ši institucija, o ne Konkurencijos taryba, yra kompetentingas nagrinėti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Pareiškime nurodytus klausimus. Bendrovė dėl Pareiškime Konkurencijos tarybai nurodytų veiksmų pirmiau kreipėsi į RRT, kad jis išnagrinėtų kilusį ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, ir tik sulaukusi RRT komisijos 2008 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (46.26) GPS-23, kuriuo buvo atmestas UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ prašymas pripažinti TEO LT, AB atitinkamus veiksmus neteisėtais ir nesąžiningais, pateikė pareiškimą Konkurencijos tarybai. Ši aplinkybė patvirtina, jog RRT, būdamas kompetentinga institucija nagrinėti tokio pobūdžio ginčus, ėmėsi nagrinėti ir išnagrinėjo bei įvertino tarp TEO LT, AB ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas susiklosčiusius santykius, susijusius su skambučių užbaigimo paslaugų kainų nustatymu. Esant RRT sprendimams, Konkurencijos taryba negali pakartotinai vertinti ir tokiu būdu iš esmės dubliuoti RRT veiklą dėl tų pačių TEO LT, AB veiksmų, susijusių su skambučių užbaigimo paslaugų teikimu, nes tokiu būdu tektų pripažinti, kad Konkurencijos taryba yra kompetentinga vertinti RRT padarytų išvadų ir priimtų sprendimų teisingumą, tačiau tokios Konkurencijos tarybos teisės nenumato nei Elektroninių ryšių įstatymas, nei Konkurencijos įstatymas. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad RRT direktorius 2009 m. balandžio 24 d. priėmė įsakymus Nr. 1V-559 ir Nr. 1V-562, kuriais ūkio subjektai buvo įpareigoti suvienodinti ir netaikyti skirtingų skambučių užbaigimo jų viešuosiuose telefono ryšio tinkluose kainų. Šie RRT sprendimai akivaizdžiai parodo, kad RRT prižiūri ir reguliuoja ūkio subjektų santykius, susijusius su skambučių užbaigimo paslaugų teikimu, bei atitinkamai vertina šiose rinkose susiklostančią situaciją konkurencijos apsaugos aspektu ir priima konkrečius sprendimus dėl konkrečių priemonių taikymo. Taigi, būtent RRT išsprendė atsiradusį ginčą dėl skambučių užbaigimo kainų dydžių ir jų nustatymo, iš esmės pats nustatydamas, kokios šios kainos turi būti, kad būtų užtikrinta veiksminga konkurencija atitinkamose rinkose bei būtų apsaugoti vartotojų interesai.

Konkurencijos taryba padarė išvadą, jog negalima absoliutinti Konkurencijos tarybos kompetencijos visose srityse, o būtina atsižvelgti į kiekvieną konkrečią situaciją ir tinkamai įvertinti visas susijusias aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos taryba būtent ir atsižvelgė į visas susiklosčiusias konkrečias aplinkybes (pagrindinę UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškime Konkurencijos tarybai keliamą problemą – galimybę taikyti kitokias nei TEO LT, AB skambučių užbaigimo kainas; į RRT priimtus atitinkamus sprendimus, susijusius su TEO LT, AB ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ padėtimi ir veiksmais skambučių užbaigimo savo tinkluose rinkose, kurie parodė, kad RRT šioje srityje vykdo atitinkamą reguliavimą ir konkurencijos priežiūrą ir kt.), kurios patvirtino, kad Pareiškime nurodytų TEO LT, AB veiksmų vertinimas šiuo konkrečiu atveju nepriklauso Konkurencijos tarybos kompetencijai ir nesudaro pagrindo juos vertinti kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą.

Atsakovas pažymėjo, kad RRT 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1V-95 TEO LT, AB buvo nustatytas nediskriminavimo įpareigojimas, o RRT nustatytų įpareigojimų laikymosi kontrolė Konkurencijos tarybos kompetencijai nepriklauso. Bendrovė nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba atsisakė nagrinėti TEO LT, AB veiksmus, diskriminuodama Bendrovę kaip IP operatorių, nes suklydo dėl viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų rinkos apibrėžimo. Pareiškėjas nepateikė Konkurencijos tarybai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog TEO LT, AB taiko skirtingą kainodarą analogišką veiklą vykdantiems ūkio subjektams, esant vienodoms sąlygoms, o konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų galimą UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ diskriminavimą analogiška veikla užsiimantiems ūkio subjektams, taikant skirtingas sąlygas, nebuvimas neleido Konkurencijos tarybai pagrįstai įtarti tokiu būdų TEO LT, AB vykdant Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo TEO, LT AB atsiliepime į pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ skundą (t. I, b. l. 168–174) su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad ginčas tarp Bendrovės ir TEO LT, AB kilo dėl to, kad TEO LT, AB, remdamasi Sutarties priedo nuostatomis, atsisakė mokėti nepagrįstai dideles kainas, kai tuo tarpu UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, vadovaudamasis Sutarties priedo nuostatomis, privalėjo sumažinti savo kainas taip, kaip jas sumažino TEO LT, AB, tačiau to nepadarė. TEO LT, AB atkreipė dėmesį, kad Bendrovė 2008 m. liepos 15 d. kreipėsi į RRT, prašydama išnagrinėti tarp jos ir TEO LT, AB kilusį ginčą. Išnagrinėjusi Bendrovės prašymą, RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas sprendimo komisija 2008 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (46.26) GPS-23, kuriuo Bendrovės reikalavimai buvo atmesti. Konkurencijos taryba, prieš priimdama Nutarimą, įvertino anksčiau RRT nagrinėtų Bendrovės ir TEO LT, AB ginčų pobūdį bei ryšių reguliavimo tarnybos išvadas. Konkurencijos tarybos nutarime pagrįstai konstatuojama, kad visos UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Pareiškime nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos. Dėl šios priežasties, tirti tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo ištirtos kitos kompetentingos institucijos, Konkurencijos tarybai nepriklausė.

TEO LT, AB nurodė, kad 2009 m. balandžio 24 d. RRT direktorius priėmė įsakymą Nr. 1V-562 „Dėl laikinųjų priemonių ūkio subjektui UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, turinčiam didelę įtaką skambučių užbaigimo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ viešajame telefono ryšio tinkle, teikiamame fiksuotoje vietoje, rinkoje, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl laikinųjų priemonių). Įsakymu dėl laikinųjų priemonių RRT ne tik patvirtino kainų simetriškumo principo teisėtumą, bet ir įpareigojo Bendrovę sumažini skambučių užbaigimo paslaugos kainas tiek, kiek jas sumažino TEO LT, AB. Tai reiškia, jog Bendrovės kvestionuojamas TEO LT, AB reikalavimas laikytis kainų simetriškumo principo ir vykdyti Sutarties priedo nuostatą buvo įgyvendintas RRT nustatytų imperatyvių teisės normų pagrindu. Nepaisant to, jog minėtas RRT direktoriaus įsakymas buvo priimtas po šioje byloje skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo, RRT direktoriaus įsakymo priėmimo faktas patvirtina ne tik tai, kad Bendrovės kvestionuojama Sutarties priedo nuostata yra teisėta, bet ir tai, kad ginčai dėl kainų simetriškumo patenka į RRT kompetenciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu (t. II, b. l. 48–56) pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ patenkino; panaikino Nutarimą; įpareigojo Konkurencijos tarybą, remiantis Konkurencijos įstatymu, atlikti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams pagal Konkurencijos tarybai 2008 m. spalio 16 d. UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pateiktą pareiškimą „Dėl ūkio subjekto atliekamų antikonstitucinių veiksmų“ bei pagal vėliau prie šio pareiškimo pateiktus dokumentus ir 2009 m. vasario 27 d. pareiškimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir TEO LT, AB eksploatuoja kiekvienam iš jų priklausantį viešąjį telefono ryšio tinklą. Tarp UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir TEO LT, AB Sutartis, kurios pagrindu UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ įsipareigojo savo tinkle priimti (užbaigti) TEO LT, AB tinkle inicijuotus skambučius, o TEO LT, AB analogiškai įsipareigojo savo tinkle priimti (užbaigti) pareiškėjo tinkle inicijuotus skambučius. Sutarties C1.1 priedas įtvirtino vadinamąjį kainų simetriškumo principą, kuris numato, jog pasikeitus TEO LT, AB nacionalinio iniciavimo ir/ar nacionalinio terminavimo paslaugų kainoms, atitinkamai keičiamos ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ kainos. Iš skundžiamo Nutarimo matyti, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų, susijusių su Sutarties priedo nuostata ir iš jos kylančiomis pasekmėmis, su skirtingomis paslaugų kainomis ar kitų sąlygų nustatymu UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ lyginant su kitais analogiška kaip ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ veikla užsiimančiais ūkio subjektais, atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu (tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso) ir 5 punktu (nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą). Nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą apibendrintai motyvuojamas tuo, jog tirti Bendrovės Pareiškime įvardintus TEO LT, AB veiksmus pagal Bendrovės nurodytas aplinkybes Konkurencijos tarybai nepriklauso, nes skundžiami TEO LT, AB veiksmai yra susiję su Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) nuostatų priežiūra, kuri priskirta RRT, ir nesudaro pagrindo juos vertinti kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrosios konkurencijos institucijos (nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba) gali ir turi atlikti savo atitinkamos rinkos analizę ir paskirti tinkamas bendruosiuose konkurencijos įstatymuose (šiuo atveju Konkurencijos įstatyme) numatytas priemones šalia atitinkamo rinkos reguliatoriaus (šiuo atveju RRT) nustatytų priemonių įpareigojimų. Teismas pabrėžė, jog ex ante įpareigojimai, nustatyti nacionalinių reguliuotojų, turi specifinius į ateitį orientuotus tikslus, kurie numatyti Europos Bendrijos teisės aktuose ir nacionaliniuose įstatymuose (šiuo atveju ERĮ), tuo tarpu bendrosios konkurencijos institucijos baudžia ūkio subjektus už susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančią padėtimi, kurie faktiškai buvo apriboję ar iškraipę konkurenciją atitinkamoje rinkoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad Konkurencijos taryba: 1) kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Konkurencijos tarybos uždaviniams vykdyti. Pagal ERĮ 6 straipsnio 1 dalį RRT reguliuoja elektroninių ryšių veiklą, įgyvendina šio įstatymo nuostatas bei prižiūri jo laikymąsi. Šio įstatymo 17 straipsnis suteikia RRT teisę ūkio subjektams, turintiems didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, nustatyti atitinkamus įpareigojimus (skaidrumo, nediskriminavimo ir kt.), kurie yra detalizuojami atskiruose įstatymo straipsniuose. Pagal ERĮ 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla: 1) keičiasi su RRT Konkurencijos tarybos ir RRT funkcijoms įgyvendinti reikalinga informacija, įskaitant ir konfidencialią informaciją ir užtikrina gaunamos informacijos apsaugą; 2) konsultuoja RRT, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje; 3) bendradarbiauja ir konsultuojasi su RRT, pagal Konkurencijos įstatymą vykdydama konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą. Pagal ERĮ 14 straipsnio 2 dalį konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, o pagal to paties straipsnio 1 dalį RRT siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje.

Teismas, išanalizavęs pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, kad Konkurencijos įstatymas ir ERĮ reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nėra šių įstatymų normų konkurencijos. RRT turi įstatymo nustatytą kompetenciją spręsti ginčus, susijusius su elektroninių ryšių veikla, tačiau tai nepaneigia visų kitų valstybės institucijų kompetencijos elektroninių ryšių teisiniuose santykiuose ir iš to kilusiuose ginčuose. Teismas, remdamasis ERĮ nuostatomis ir byloje nustatytais duomenimis, padarė išvadą, jog vien tas faktas, kad TEO LT, AB veikai yra taikomas specialus teisinis reguliavimas ir kad ši bendrovė privalo veikti pagal nustatytus imperatyvus, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas gali būti nagrinėjamas tik atitikties rinką reguliuojančios institucijos ribose, bet negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo prasme. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas” Pareiškime nurodytų aplinkybių, todėl pareiškėjos UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas” skundas tenkintinas, atsakovo Nutarimas naikintinas ir Konkurencijos taryba įpareigotina remiantis Konkurencijos įstatymu atlikti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams pagal Konkurencijos tarybai 2008 m. spalio 16 d. UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pateiktą pareiškimą „Dėl ūkio subjekto atliekamų antikonstitucinių veiksmų“ bei pagal vėliau prie šio pareiškimo pateiktus dokumentus ir 2009 m. vasario 27 d. pareiškimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 58–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1736-561/2009 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Konkurencijos taryba priimdama Nutarimą įvertino visus šiuos pareiškėjo pareiškimuose nurodytus argumentu, o tai ir lėmė, kad dėl šių atskirų, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas" nuomone, neteisėtų TEO LT, AB veiklos epizodų buvo atsisakyta pradėti tyrimą skirtingais pagrindais: t. y. dėl pareiškėjo įtarimų, susijusių su skambučio terminavimo kainomis, buvo atsisakyta pradėti tyrimą, nes tokių aplinkybių tyrimas, kuriomis buvo grindžiamas pareiškimas šiuo klausimu, nepriklauso Konkurencijos tarybos kompetencijai (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas); dėl pareiškėjo įtarimų, susijusių su skirtingų mokesčių taikymu UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, lyginant su mobiliaisiais operatoriais, buvo atsisakyta pradėti tyrimą, nes UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas" nepateikė jo įtarimus pagrindžiančių įrodymų, todėl nebuvo duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti pažeidimą (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktas. Nors pagrindinis dėmesys tiek UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškimuose Konkurencijos tarybai, tiek Konkurencijos tarybos Nutarime, tiek pareiškėjo skunde ir Konkurencijos tarybos atsiliepime į jį buvo skiriamas Konkurencijos tarybos kompetencijai nagrinėti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškimuose nurodytus TEO LT, AB veiksmus, susijusius su skambučių terminavimo paslaugų kainomis ir jų nustatymu, negalima ignoruoti ir tos Konkurencijos tarybos Nutarimo, pareiškėjo skundo ir Konkurencijos tarybos atsiliepimo dalies, kuri yra susijusi su atsisakymu pradėti tyrimą dėl to, kad nebuvo pagrindo įtarti pažeidimo dėl TEO LT, AB, pareiškėjo nuomone, taikomų nevienodų mokesčių, lyginant su mobiliojo ryšio operatoriais. Į pastarąją Nutarimo dalį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Teismo Sprendimas yra be motyvų toje dalyje, kuria panaikino visą Konkurencijos tarybos Nutarimą ir įpareigojo Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl visų UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškimuose nurodytų neteisėtų TEO LT, AB veiksmų.

Teismas galėtų Konkurencijos tarybą įpareigoti pradėti tyrimą tik tokiu atveju, jeigu Teismas būtų pripažinęs, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą vadovaudamasi visais Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. bylos nagrinėjimo teisme metu būtų išnagrinėti ir sprendime įvertinti visi galimi atsisakymo pradėti tyrimą pagrindai, nurodyti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Teismo Sprendime nebuvo įvertinti visi minėti pagrindai, todėl Teismui nebuvo pagrindo įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą pagal UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškimą, nes vien ta aplinkybė, kad Konkurencijos taryba galbūt negalėjo atsisakyti pradėti tyrimą vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais (kaip paaiškinta aukščiau, dėl pastarojo Teismo Sprendime taip pat nėra užsimenama), savaime nereiškia, kad neegzistuoja kiti mintame Konkurencijos įstatymo straipsnyje numatyti atsisakymo pradėti tyrimą pagrindai.

Konkurencijos tarybos nuomone, galima daryti pagrįstą išvadą, kad bylai aktualių rinkų priežiūrą pradėjo vykdyti RRT, kuri ėmėsi vertinti tiek TEO LT, AB, tiek UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ veiksmus ir būtent ši institucija, o ne Konkurencijos taryba, yra kompetentinga nagrinėti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Pareiškime Konkurencijos tarybai nurodytus TEO LT, AB santykius, susijusius su skambučių užbaigimo paslaugų teikimu, įskaitant šių paslaugų kainų nustatymo sąlygas, nes būtent RRT turi atitinkamus įgaliojimus tiesiogiai paveikti šių ūkio subjektų, kaip turinčių didelę įtaką rinkoje, elgesį ir taip eliminuoti galimybes piktnaudžiauti vieniems kitų atžvilgiu. Esant RRT sprendimams, kurie patvirtino RRT aktyvų vaidmenį, vertinant sąlygas, kuriomis yra teikiamos skambučių užbaigimo paslaugos, taigi, realiai ir aktualiu momentu užtikrinant veiksmingą konkurenciją, Konkurencijos taryba negali pakartotinai vertinti ir tokiu būdu iš esmės dubliuoti RRT veiklą dėl tų pačių UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ nurodytų TEO LT, AB veiksmų, susijusių su skambučių užbaigimo paslaugų teikimu, nes tokiu būdu tektų pripažinti, jog Konkurencijos taryba yra kompetentinga vertinti RRT padarytų išvadų ir priimtų sprendimų teisingumą tačiau tokios Konkurencijos tarybos teisės nenumato nei Elektroninių ryšių įstatymas, nei Konkurencijos įstatymas. Pastebėtina, kad tiek RRT, tiek Konkurencijos tarybos veiklos tikslas yra susijęs su laisvos ir sąžiningos konkurencijos apsauga. Taigi, abi šios institucijos siekia konkurencijos atitinkamose rinkose skatinimo ir konkurencijos ribojimų pašalinimo. Dėl šios priežasties yra akivaizdu, jog turi egzistuoti šių institucijų veiklos atribojimas, kad būtų išvengta tokių atvejų, kai jos abi nagrinėja tą pačią situaciją, tuos pačius veiksmus, siekdamos to paties tikslo – sąžiningos konkurencijos apsaugos. Priešingu atveju, negalima būtų atmesti tokios galimybės, jog susiklostytų dar labiau paradoksali situacija, kai abi institucijos, siekdamos to paties tikslo (užtikrinti sąžiningą konkurenciją atitinkamoje rinkoje), priimtų tarpusavyje prieštaraujančius sprendimus ir pritaikytų absoliučiai nesuderinamas priemones.

Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba, nagrinėdama UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Pareiškimą, prašė pareiškėjo pateikti konkrečius skaičiavimus, kurie parodytų, kad iš tikrųjų dėl skambučių užbaigimo kainų nustatymo tvarkos, kuria skundėsi pareiškėjas (t. y. keičiantis TEO LT, AB šių paslaugų įkainiams, atitinkamai keičiasi ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ šių paslaugų įkainis), UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ tikrai nebegali efektyviai vykdyti savo veiklos. Tačiau, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ taip ir nepateikė tai pagrindžiančių duomenų, taigi, ir nepatvirtino savo pareiškime Konkurencijos tarybai iškeltų prielaidų, jog dėl tokios skambučių užbaigimo paslaugų įkainių dydžių nustatymo tvarkos, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ negali efektyviai vykdyti savo ūkinės veiklos.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tik abstrakčiai nurodė, kad Konkurencijos įstatymas gali būti taikomas kartu su ERĮ, tačiau visiškai neatsižvelgė, neįvertino ir neargumentavo, kodėl Konkurencijos tarybos motyvai, nurodyti ir Nutarime, ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, yra nepagrįsti. Tai, kad teismas neįvertino faktinių aplinkybių visumos, atspindinčios UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, TEO LT, AB ir RRT santykius šio konkretaus atvejo atžvilgiu, rodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo ir ERĮ normas, nes negalima taikyti įstatymų, neįsigilinus į konkrečią faktinę situaciją, kurią apibūdina visuma įvairių aplinkybių, kurios šiuo atveju akivaizdžiai rodo, kad nagrinėjamus specifinius santykius Konkurencijos taryba nėra kompetentinga spręsti.

Tretysis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 70–84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas, kvalifikavęs tarp šalių kilusį ginčą kaip susijusį su Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos atribojimu, privalėjo įtraukti RRT į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi įtakos RRT teisėms ir pareigoms nes sprendime pasisakoma dėl RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų atribojimo; atribojus šių dviejų institucijų kompetenciją pagal pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas gaires. Konkurencijos tarybai nustatoma pareiga iš naujo nagrinėti tuos ginčus, kuriuos iš esmės jau buvo išnagrinėjusi RRT ir kurių pagrindu vėliau buvo nustatyti tam tikri reguliaciniai įpareigojimai.

TEO LT, AB pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl vieno iš skundžiamų Nutarimo pagrindų. Priešpaskutinėje teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipoje teismas konstatuoja, jog Konkurencijos taryba neteisėtai taikė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Po to seka sprendimo rezoliucinė dalis. Apie tai, ar Konkurencijos taryba pagrįstai taikė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis numato, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 87 straipsnis reikalauja motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, teismo argumentus bei šiuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, taip pat teismo taikomas teisės normas. Atitinkamai, kadangi pirmosios instancijos teismas dviem savarankiškais teisiniais pagrindais priimtą Konkurencijos tarybos nutarimą panaikino pasisakęs tik dėl vieno teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Nutarimą visa apimtimi laikytinas nemotyvuotu.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad esminės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo formuluotės iš esmės atkartoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009 teiginius. Be išlygų atitinkamu precedentu galima remtis tik iš esmės tapačių bylų atveju. Pagrindinis klausimas, į kuri privalėjo atsakyti pirmosios instancijos teismas, vertindamas Konkurencijos tarybos atsisakymo pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumą, buvo tai, ar RRT išnagrinėjus ir atmetus pareiškėjo skundą Konkurencijos taryba privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą, grindžiamą iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šio ginčo aspekto nenagrinėjo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės aktus bei nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendime suformuluotą precedentą. Nepaneigiant paties principo, jog ex post konkurencijos priežiūra ir ex ante reguliavimas savo esme yra skirtingos kompetencijos, tretysis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo suponuojama prielaida, jog konkurencijos priežiūra ir elektroninių ryšių reguliavimas yra absoliučiai nesusijusios veiklos sritys, ir kad vienos institucijos veikla bei sprendimai turėtų būti vertinami izoliuotai nuo kitos institucijos veiklos bei sprendimų. Konkurencijos priežiūrą ir rinkos reguliavimą reikia traktuoti kaip viena kitą papildančias funkcijas, tarp kurių ne visais atvejais galima nubrėžti labai tikslią ribą. Todėl tais atvejais, kai viena institucija (pvz., rinkos reguliatorius) ištiria tam tikras aplinkybes, kita institucija (pvz., konkurencijos priežiūros) negali neatsižvelgti į tokio tyrimo aplinkybes. TEO LT, AB pažymi, kad ginčo tarp pareiškėjo ir TEO LT, AB kontekste, tikslus RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų atribojimas būtu teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, jeigu pirmoji TEO LT, AB ir pareiškėjo ginčą pradėjusi tirti institucija būtu nustačiusi konkurencijos ribojimo faktą. Tokiu atveju nuo to, kokia institucija tirtų šį atvejį, priklausytų tiek tyrimo procedūra, tiek ir pažeidėjui taikomos sankcijos. Pastaruoju atveju RRT ginčų nagrinėjimo komisija pirmoji ištyrė pareiškėjo skundą ir nenustatė konkurencijos ribojimo fakto. Tokį sprendimą RRT priėmė savo kompetencijos ribose. Kadangi tiek RRT, tiek Konkurencijos tarybos veikloje tokios kategorijos kaip „konkurencija“, „konkurencijos ribojimas“ yra suprantamos vienodai, nėra nei teisinio, nei praktinio skirtumo dėl to, kuri iš šių institucijų pirmoji padarė atitinkama sprendimą. Kadangi jos abi taiko metodologiškai vienodus principus, preziumuotina, jog abiejų institucijų išvados tuo pačiu klausimu turėtų būti vienodos. Dėl šios priežasties vienai institucijai konstatavus, jog konkurencijos ribojimų nėra nustatyta, kitai institucijai tirti tomis pačiomis aplinkybėmis pagrįstą pareiškėjo skundą nepriklausė.

Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą parodo ir tos pasekmės, kurios kyla vykdant pirmosios instancijos teismo nustatytą Konkurencijos tarybai nustatytą įpareigojimą atlikti tyrimą pagal pareiškėjo skundą. Konkurencijos taryba antrą kartą turėtų tirti tas pačias aplinkybes, kurias jau ištyrė RRT ginčų nagrinėjimo Komisija. Antra, kitai institucijai iš naujo tiriant tas pačias aplinkybes, visada kyla neatitikimo tarp vienos ir kitos institucijos sprendimų rizika. Konkurencijos taryba turėtų netiesiogiai vertinti 2009 m. balandžio 24 d. RRT įsakyme dėl laikinųjų priemonių nustatytų įpareigojimų (kurių teisėtumą pripažino ir teismas) pagrįstumą, o, bendresne prasme, ir visos ES mastu pripažįstamą kainų simetriškumo principą. Konkurencijos taryba turėtų vertinti tas aplinkybes, kurias nagrinės Vilniaus apygardos teismas. Tokiame kontekste lieka neaiškus santykis tarp galimo teismo sprendimo (kuris neabejotinai bus priimtas anksčiau nei Konkurencijos taryba atliks savo tyrimą) ir Konkurencijos tarybos tyrimo rezultatų (ypač turint omenyje, kad jie taip pat gali būti skundžiami teismui). Konkurencijos taryba turėtų tirti TEO LT, AB veiksmus pagal pareiškėjo skundą, nepaisant to, jog įsigaliojusiu administraciniu teisės aktu yra pripažintas būtent paties pareiškėjo veiksmų neigiamas poveikis konkurencijai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinį skundą (t. II, b. l. 105–106) TEO LT, AB apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Pareiškėjas UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinį skundą (t. II, b. l. 109–120) prašo TEO LT, AB apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai neatitinka 2008 m. balandžio mėn. – 2009 m. balandžio mėn. buvusių aplinkybių, taip pat pareiškėjo veiksmų, kuriais jis siekė sumažinti bent savo paslaugų kainą bei pašalinti iš tinklų sujungimo sutarties teksto 2005 metais panaikintą nuostatą dėl terminavimo paslaugų kainos siejimo dar iki TEO LT, AB pranešimo apie ketinimą keisti terminavimo paslaugų kainas. Atsiliepime išdėstomos šiuos teiginius pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad tik nedidelė dalis aplinkybių, kurios buvo nurodytos 2008 m. spalio 16 d. pareiškime Konkurencijos tarybai buvo panašios į 2008 m. liepos 31 d. patikslintame prašyme, pateiktame RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisijai, nurodytas aplinkybes. Tačiau nagrinėjant pareiškimą ir prašymą matyti, jog jų dalykai visiškai skirtingi. Be to. Konkurencijos tarybai pateiktame Pareiškime nurodyta daugiau ir naujesnių tirtinų TEO LT, AB veiksmų Konkurencijos įstatymo aspektu. Papildomai nauji tirtini TEO LT, AB veiksmai buvo nurodyti ir pareiškėjo 2009 m. vasario 27 d. paaiškinimuose ir atsakymuose į Konkurencijos tarybos pateiktus klausimus. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog RRT nevertina ūkio subjektų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo atžvilgiu.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl RRT kompetencijos. Byloje ginčytas Konkurencijos tarybos atisakymas atlikti tyrimą motyvuojant tuo, jog Konkurencijos taryba neturi teisės atlikti tyrimo dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagal Konkurencijos įstatymą. Pirmos instancijos sprendimas patvirtino, jog Konkurencijos taryba privalo nagrinėti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ pareiškimą. Teismas nevertinto ir neturėjo vertinti, ar atitinkamas aplinkybes gali nagrinėti RRT, todėl dėl šios tarnybos teisių ar pareigų nebuvo pasisakyta. Dėl RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijos atribojimo ,dalyvaujant šioms institucijoms, detaliai pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009, kurioje Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti tyrimą dėl TEO LT, AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančią padėtimi. Todėl nagrinėta byla jokios ypatingos precedentinės reikšmės, lyginant su jau išnagrinėta, neturi ir negali turėti, nes atitinkamas kompetencijos atribojimo klausimas esant tarp abiejų institucijų ginčui buvo detaliai išnagrinėtas minėtoje ankstesnėje byloje. Nei TEO LT, AB, nei Konkurencijos taryba pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo apie RRT įtraukimą į bylą, nors ginčo aplinkybės šioms proceso šalims buvo žinomos. Atitinkamo klausimo iškėlimas apeliaciniame skunde šiuo atveju laikytinas kaip siekis vilkinti procesą, t. y. atitolinti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad nors pati Konkurencijos taryba rezoliucinėje dalyje pateikia nuorodą į Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktą tačiau iš motyvuojamosios dalies aišku, jog Konkurencijos tarybos vienintelis motyvas atsisakyti pradėti tyrimą yra tariamas kompetencijos neturėjimas nagrinėti pareiškėjo pareiškime ir jo papildyme nurodytas aplinkybes. pareiškėjo atstovai, siekdami paaiškinti teismui pareiškime nurodytų aplinkybių rimtumą ir būtinybę Konkurencijos tarybą įpareigoti atlikti tyrimą teismo posėdyje aiškiai išdėstė aplinkybes, nurodė jas patvirtinančius įrodymus, susijusius su būtinybe vertinti keturis atskirus TEO LT, AB veiksmų epizodus (dėl jų išsamiai pasisakyta ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose). Teismas su atitinkamais paaiškinimais susipažino, proceso dalyviai dėl jų pasisakė, panaikinant Konkurencijos tarybos Nutarimą ir įpareigojant tarybą atlikti tyrimą jie buvo įvertinti. Pirmosios instancijos teismas prieš tai nurodytą aplinkybę (Konkurencijos tarybos apibendrinimą) įvertina ir dėl jos pasisako sprendimo 6 puslapio paskutinėje pastraipoje. Tiek Konkurencijos taryba, tiek TEO LT, AB savo atsiliepimuose nenurodė, jog Nutarimas priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu, jog be Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindo, Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą ir dėl to, jog neva nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Atitinkama aplinkybė keliama tik TEO LT, AB apeliaciniame skunde. Konkurencijos tarybai atsisakius pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, Konkurencijos taryba net negalėtų konstatuoti, jog tyrimas negali būti pradėtas ir Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi tokiu atveju toks tyrimas pats savaime nepriklausytų Konkurencijos tarybai ir ji dėl duomenų pakankamumo ar nepakankamumo neturėtų teisės pasisakyti.

Pareiškėjas nurodo, kad atitinkamų pareiškėjo kreipimųsi į atsakovą ir RRT dalykai yra skirtingi, todėl jokios kalbos apie kreipimosi tapatumą negali būti kalbos. RRT sprendžiamas civilinis ginčas ikiteismine tvarka (vėliau ginčo nagrinėjimas gali būti perkeltas į bendros kompetencijos teismą), o Konkurencijos taryba atlieka viešąjį administravimą, t. y. Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolę – Konkurencijos taryba nesprendžia ginčų, o vertina ūkio subjektu elgesio atitikimą Konkurencijos įstatymo nuostatomis, kurio pagal ERĮ neatlieka ir negali atlikti RRT ne tik kaip civilinius ginčus nagrinėjanti ikiteisminė privaloma institucija, bet ir kaip viešojo administravimo subjektas. Papildomai pareiškėjas pabrėžia, jog kreipimuose į Konkurencijos taryba buvo pateikti keturi TEO LT, AB veiksmu epizodai ir juos pagrindžiantys įrodymai, visus juos buvo prašoma įvertinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio atžvilgiu. Tuo tarpu TEO LT, AB apeliaciniame skunde argumentus pateikia tik vieno epizodo atžvilgiu, ignoruodamas kitus TEO LT, AB veiksmus, kuriuos buvo prašoma ištirti.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisės aktais, pažymi, kad rinkos, kurios turi būti apibrėžtos nacionaliniu reguliuotoju, šiuo atveju RRT, jas reguliuojant ex ante, nepaneigia konkurencijos institucijų, tarp jų ir atsakovo, teisės pagal savo kompetenciją apibrėžti rinkos vadovaujantis bendrąja konkurencijos teise. Galimos net lygiagrečios rinkos tyrimo procedūros, kurias gali pradėti nacionalinis reguliavimo institucijos ir nacionalinės konkurencijos institucijos taikydamos ex ante ir ex post reguliavimą. Taip pat pastebima, jog nacionalinės konkurencijos institucijos gali atlikti savo rinkos tyrimą ir pritaikyti ūkio subjektui poveikio priemones pagal konkurencijos teise esant jau bet kokioms specifinėms ex ante reguliavimo priemonėms, pritaikytoms nacionalinių reguliavimo institucijų. Ex ante reguliavimas nepaneigia ex post reguliavimo, todėl Konkurencijos taryba, nepaisant RRT nustatytų įpareigojimų, galiojančių tik į ateitį ir turinčių tikslą užkirsti didelę įtaką turintiems subjektams naudotis turima didele įtaka atitinkamoje rinkoje, gali savarankiškai apibrėžti rinkas ir tirti jau įvykusius veiksmus, kurie galimai pažeidė Konkurencijos įstatyme numatytus draudimus, nes ex ante ir ex post reguliavimo tikslai yra skirtingi. Dėl šios priežasties ERĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kreipimosi į RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisiją ir Konkurencijos tarybą dalykai yra skirtingi, nors tam tikra nedidelė jų pagrindo dalis (faktinės aplinkybės) panaši. Tačiau dėl to išvada apie viso kreipimosi į Konkurencijos tarybą tapatumą negali būti teisinga, ypač įvertinus skirtingus procedūrų pobūdžius – vienu atveju civilinis ginčas, kitu atveju – administracinė procedūra. Kreipimuose į Konkurencijos tarybą buvo pateikti keturi TEO LT, AB veiksmų epizodai ir juos pagrindžiantys įrodymai, visus juos buvo prašoma įvertinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio atžvilgiu. Tuo tarpu TEO LT, AB apeliaciniame skunde argumentus pateikia tik vieno epizodo atžvilgiu, nepagristai jį sutapatindama su RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisijoje nagrinėtu civiliniu skundu. Net jei ir TEO LT, AB argumentai dėl vieno iš Konkurencijos tarybai pateikto TEO LT, AB veiksmų epizodo tariamo tapatumo ir būtų pagrįsti, pažymėtina, jog tokiu atveju TEO Lt, AB teiginys dėl RRT 2009 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 1V-559 Konkurencijos taryboje vertinimo problemos taip pat būtų nepagrįstas. Konkurencijos taryba pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį turi teisę vertinti tokio įsakymo atitikimą Konkurencijos įstatymo normoms. Be to, atitinkamas RRT direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymas Konkurencijos tarybai priimant skundžiamą nutarimą neegzistavo. Nutarime nėra jokių nuorodų į minėtą įsakymą. Tai nauja aplinkybė, neturinti įtakos Nutarimui, todėl šioje administracinėje byloje nevertintina. Svarbi aplinkybė yra tai, jog pareiškėjo skundas Konkurencijos tarybai paduotas iki minėto įsakymo priėmimo. Kadangi Konkurencijos taryba vykdo ex post konkurencijos priežiūrą, ji turi nustatyti, ar iki pareiškimo padavimo atliktos veikos neprieštaravo Konkurencijos įstatymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 1S-51, kuriuo ši institucija atsisakė pradėti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms, teisėtumo ir pagrįstumo.

Konkurencijos taryba ir TEO LT apeliaciniuose skunduose teigia, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai panaikino pirmiau minėtą Nutarimą ir įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, Konkurencijos taryba tyrimą atsisakė pradėti remdamasi dviem pagrindais. Visų pirma kaip ginčijamo Nutarimo priėmimo teisinis pagrindas nurodytas Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas, t. y. Konkurencijos taryba nusprendė, kad pareiškime nurodytas faktines aplinkybes jai tirti nepriklauso. Be to, kaip antrą atsisakymo pradėti tyrimą pagrindą atsakovas nurodė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktą, t. y. nusprendė, kad nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Įvertinusi ginčijamą Nutarimą bendrųjų Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, konkrečiai jo 8 straipsnio 1 dalies, požiūriu teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame aiškiai nurodytas teisinis ginčijamo administracinio akto priėmimo pagrindas, taip pat išdėstytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, dėl kurių Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą. Taigi ginčijamas Nutarimas atitinka bendruosius administraciniams aktams keliamus reikalavimus. Vis dėlto šiuo atveju iškyla būtinybė įvertinti, kiek Konkurencijos tarybos atsisakymas pradėti tyrimą pagrįstas teisiniu ir faktiniu požiūriu.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos tarybos atsisakymas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kiek tai susiję su pirmuoju atsisakymo pagrindu, t. y. Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teisingai konstatavo, jog ginčas šiuo aspektu iš esmės susijęs su Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijų atribojimo klausimu, užtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvę elektroninių ryšių sektoriuje. Taigi visų pirma tai atitinkamiems teisiniams santykiams taikytino teisinio reguliavimo aiškinimo klausimas.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą matyti, kad teismas sprendimą priėmė įvertinęs galiojantį teisinį reguliavimą ir jo pagrindu padaręs kelias išvadas. Pirma, teismas nurodė, kad nacionalinių reguliuojančių institucijų nustatyti ex ante įpareigojimai turi specifinius į ateitį orientuotus tikslus, tuo tarpu bendrosios konkurencijos institucijos baudžia ūkio subjektus už susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kurie faktiškai buvo apriboję ar iškraipę konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Taigi buvo konstatuota, kad Elektroninių ryšių įstatymu (toliau – ir ERĮ) ir Konkurencijos įstatymu siekiama skirtingų tikslų. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Konkurencijos įstatymas ir ERĮ reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nėra šių įstatymų normų konkurencijos, o vien tas faktas, kad TEO LT veiklai taikomas specialus teisinis reguliavimas ir kad ši įmonė privalo veikti pagal nustatytus imperatyvus, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas gali būti nagrinėjamas tik rinką reguliuojančios institucijos ribose, bet negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo požiūriu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną teisinį reguliavimą, konkrečiai, ERĮ ir su juo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nacionalinių reguliuojančių institucijų nustatyti ex ante įpareigojimai turi specifinius tikslus. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į elektroninių ryšių sektoriuje taikomo specifinio reguliavimo, visų pirma ERĮ, tikslus. Kaip matyti iš ERĮ priedo, juo, be kita ko, siekiama įgyvendinti tam tikrus Europos Sąjungos teisės aktus, inter alia, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos(OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349) (toliau – ir Pagrindų direktyva), taip pat 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 skyrius, 29 tomas, p. 323) (toliau – ir Prieigos direktyva). Todėl ERĮ nuostatos privalo būti aiškinamos suderinamu su ES teise būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1204/2010). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT), aiškindamas naujosios ES elektroninių ryšių reguliavimo sistemos tikslus, yra nurodęs, kad 2002 metais telekomunikacijų sektoriuje įdiegtu nauju reguliavimu, kurį sudaro Pagrindų direktyva ir specialiosios direktyvos, tarp kurių yra Leidimų ir Prieigos direktyvos, siekiama veiksmingos konkurencijos aplinkoje sukurti suderintą elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo sistemą (žr. 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą TeliaSonera Finland (C‑192/08, Rink. p. I-10717).

Pastebėtina ir tai, kad ETT, aiškindamas Pagrindų direktyvos 8 straipsnį, apibrėžiantį nacionalinių reguliuojančių institucijų teises ir pareigas, savo praktikoje yra pabrėžęs, jog minėta Pagrindų direktyvos nuostata turi būti aiškinama kaip nustatanti ES valstybių narių pareigą garantuoti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų pagrįstų priemonių, skirtų užtikrinti veiksmingą konkurenciją teikiant elektroninių ryšių paslaugas, užtikrindamos, kad konkurencija elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų iškraipoma bei ribojama, ir panaikindamos paskutines kliūtis teikti šias paslaugas Europos lygiu (žr., pvz., 2008 m. sausio 31 d. sprendimą Centro Europa 7 (C‑380/05, Rink. p. I-00349); 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Lenkiją (C‑227/07, Rink. p. I-08403). Analogišką poziciją šiuo klausimu yra išdėsčiusi ir Europos Komisija savo 2002 m. liepos 8 d. Rinkos tyrimo ir didelės įtakos nustatymo gairėse pagal Bendrijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą (OL C 165, 2002. p. 6) (toliau – ir Rinkos tyrimo gairės).

Įvertinusi Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintus politikos formavimo tikslus ir užduotis nacionalinėms reguliuojančioms institucijoms, minėtoje direktyvoje įtvirtintus elektroninių ryšių sektoriaus reguliavimo principus, taip pat Prieigos direktyvoje įtvirtintas ex ante elektroninių ryšių rinkų reguliavimo priemones, suteiktas nacionalinėms reguliuojančioms institucijoms, bei ETT praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau minėtomis direktyvomis siekiama iš esmės tų pačių tikslų, kurių siekiama ir bendrosios konkurencijos teisės normomis – t. y. siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių rinkose, taip užtikrinant konkurentų ir vartotojų teisių apsaugą.

ERĮ turinio analizė taip pat patvirtina tokią išvadą. Kaip matyti iš ERĮ 1 straipsnio 5 dalies nuostatų, juo siekiama Europos Sąjungos elektroninių ryšių reguliavimo sistemos tikslų, tarp jų skatinti konkurenciją teikiant elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas bei susijusias priemones ir paslaugas, užtikrinti paslaugų gavėjų interesų apsaugą. ERĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad RRT veiklos tikslas – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje ir užtikrinta elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsauga. Be to, ERĮ 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad RRT siekia, jog būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Elektroninių ryšių įstatymo projekto (IXP-3224), kurio pagrindu buvo priimta šiuo metu galiojanti ERĮ redakcija, aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad šio įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant, be kita ko, į konkurencijos teisės principus. Taigi įvertinus ERĮ nuostatas darytina išvada, kad juo, inter alia, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir tai iš esmės atitinka Konkurencijos įstatymu siekiamą tikslą (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Konstatavus, jog ERĮ, be kitų tikslų, kaip ir Konkurencijos įstatymu, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, būtina pažymėti, kad ERĮ nuostatos, kiek tai susiję su specifinių ex ante reguliavimo priemonių taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe, iš esmės yra pagrįstos bendraisiais konkurencijos teisės principais.

Visų pirma, dėmesys atkreiptinas į tai, kad ERĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta didelės įtakos atitinkamoje rinkoje (angl. significant market power) koncepcija („ūkio subjektas laikomas turinčiu didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, jei jis vienas ar kartu su kitais ūkio subjektais užima padėtį, prilygintiną dominuojančiai, t. y. tokią ekonominės galios padėtį, kuri suteikia jam galią elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir, galiausiai, vartotojų“) yra pagrįsta konkurencijos teisėje išplėtota dominavimo koncepcija (inter alia, žr. Pagrindų direktyvos Preambulės 25 ir 27 konstatuojamąsias dalis, Pagrindų direktyvos 14 straipsnio 2 dalį, Rinkos tyrimo gairių 24 punktą ir, atitinkamai, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalį).

Be to, kaip matyti iš ERĮ 16 ir 17 straipsnių nuostatų, RRT, bendradarbiaudama su Europos Komisija, privalo apibrėžti atitinkamas rinkas elektroninių ryšių sektoriuje. RRT atlieka taip apibrėžtų rinkų tyrimą bei vertina, ar rinkose veikia veiksminga konkurencija. Jeigu atitinkamoje rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, RRT ex ante didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams nustato tam tikrus specifinio pobūdžio įpareigojimus. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pagal ERĮ 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, be kita ko, konsultuoja Ryšių reguliavimo tarnybą, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir apibrėždama atitinkamas rinkas, ir vertindama, ar atitinkamoje rinkoje veikia veiksminga konkurencija, RRT vadovaujasi konkurencijos teisėje išplėtotais principais (žr. RRT direktoriaus 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 1V-297 „Dėl Rinkos tyrimo taisyklių patvirtinimo“,Rinkos tyrimo gaires, 2003 m. vasario 11 d. Europos Komisijos rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių srityje, reikalaujančių ex-ante reguliavimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL L 114, 2003, p. 45) ir šios Rekomendacijos aiškinamąjį raštą). Šiuo atveju svarbu ir tai, kad RRT pagal ERĮ 16 straipsnio 4 dalį rinkų tyrimą gali pradėti ir suinteresuotų ūkio subjektų prašymu, ir savo iniciatyva.

Kaip minėta, nustačiusi, kad atitinkamoje rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, RRT ex ante didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams nustato ERĮ įtvirtintus įpareigojimus. Atlikusi pakartotinį tyrimą RRT gali ERĮ 17 straipsnio 8 dalies pagrindu pakeisti nustatytus įpareigojimus, o, esant išimtinėms aplinkybėms, ERĮ 17 straipsnio 4 dalies pagrindu turi teisę nustatyti ir ERĮ nenumatytus įpareigojimus. Be to ERĮ 16 straipsnio 13 dalies pagrindu, esant išimtinėms aplinkybėms, RRT gali imtis tam tikrų laikinųjų priemonių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ETT yra nurodęs, jog siekdamos Pagrindų direktyvoje nustatytų tikslų ir vykdydamos jame įtvirtintas reguliavimo pareigas, nacionalinės reguliavimo institucijos (Lietuvos Respublikos atveju ‑ RRT) turi didelę diskreciją, kad galėtų kiekvienu atveju įvertinti rinkos reguliavimo poreikį (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. ETT sprendimą Arcor (C‑55/06, Rink. p. I‑2931); 2009 m. gruodžio 3 d. ETT sprendimą Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C‑424/07, Rinkinyje dar neskelbtas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ERĮ pagrindu didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams nustatyti ex ante įpareigojimai savo esme nėra tapatūs sankcijoms, kurias Konkurencijos įstatymo pagrindu ex post už konkurencijos teisės pažeidimus taiko Konkurencijos taryba. Pirmaisiais siekiama apskritai užkirsti kelią veiksmingos konkurencijos iškraipymams konkrečioje atitinkamoje rinkoje, taigi siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo pagrindu baudžiama už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, t. y. post factum baudžiama už jau padarytą konkurencijos teisės pažeidimą. Vis dėlto pabrėžtina, kad ERĮ pagrindu nustatyti įpareigojimai iš esmės varžo ūkio subjektų veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos konkurencijos teisės nuostatos, galimybę, o už tokių įpareigojimų nesilaikymą / pažeidimą RRT gali taikyti ekonomines sankcijas (ERĮ 74 - 76 straipsniai). Šiuo aspektu atmestinas pareiškėjo NTT teiginys, kad nesant įstatyminės sankcijų taikymo didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam ūkio subjektui galimybės, jam suteikiama reali galimybė piktnaudžiauti savo padėtimi ir dėl to nepatirti jokių sankcijų.

Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tas faktas, jog ūkio subjektas privalo veikti pagal ERĮ pagrindu nustatytus imperatyvus, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo prasme, nėra visiškai pagrįsta, nes taip aiškinant teisinį reguliavimą galėtų susidaryti situacijų, kuomet už tą patį elgesį (t. y. RRT nustatyto įpareigojimo pažeidimą) ūkio subjektas galėtų būti patrauktas atsakomybėn ir už ERĮ pagrindu paskirtų įpareigojimų nesilaikymą, ir už Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

Galiausiai pažymėtina, kad ERĮ 28 straipsnio 1 dalis numato, jog RRT privaloma išankstine ne teismo tvarka sprendžia ginčus tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, dėl ERĮ reglamentuotų visuomeninių santykių.

Įvertinusi pirmiau aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad ERĮ nuostatomis RRT yra suteiktos itin plačios galios ir įvairios priemonės užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, dalis šių priemonių savo esme pagrįstos konkurencijos teisės principais.

Žinoma, sisteminė ERĮ (įskaitant 14 straipsnį) ir Konkurencijos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo galimybę elektroninių ryšių sektoriuje patvirtina ir ETT (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją (C‑280/08, Rinkinyje dar neskelbtas), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009) praktika. Tokią galimybę aptaria ir Europos Komisija savo Rinkos tyrimo gairėse. Akivaizdu, kad gali būti situacijų, kuomet, pavyzdžiui, RRT dar apskritai neįgyvendino savo kompetencijos ERĮ pagrindu, dar netyrė atitinkamų rinkų ir, atitinkamai, nevertino, ar jose egzistuoja veiksminga konkurencija. Tokiu atveju Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo konstatuoti, kad ji nekompetentinga atlikti atitinkamą tyrimą.

Vis dėlto kaip matyti iš minėto LVAT 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo, sprendžiant klausimą, ar elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusių konkrečių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymą, ir, atitinkamai, ar Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą, pastaroji institucija privalo įvertinti, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Akivaizdu, kad teisės teorijos požiūriu tam pačiam faktiniam teisiniam santykiui tuo pačiu metu negali būti taikomos skirtingos teisės normos, kuriomis siekiama iš esmės to paties tikslo. Taigi kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tai, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo pagrindu, nes lygiagretus ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi. Priešingas ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų ir tai, jog tais atvejais, kai konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje RRT ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto reikštų RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors akivaizdu, kad nei ERĮ, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodo Europos Komisija Rinkos tyrimo gairių 31 punkte, veiksmingas nacionalinių reguliuojančių ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimas turėtų užkirsti kelią dviguboms procedūroms, kuriose būtų nagrinėjamos identiškos rinkos problemos, o, kaip minėta, ERĮ 12 straipsnis įtvirtina teisinį tokio RRT ir Konkurencijos tarybos bendradarbiavimo pagrindą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo nustatyti ir įvertinti, ar Konkurencijos taryba pirmiau minėtą vertinimą atliko, ir ar tokio vertinimo pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis šiuo aspektu Konkurencijos tarybos priimto ginčijamo Nutarimo apskritai nevertino. Nors ginčijame Nutarime toks faktinės situacijos vertinimas pateiktas, pirmosios instancijos teismas, aptaręs ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatas, apsiribojo tik abstrakčia išvada, jog vien faktinė aplinkybė, kad TEO LT taikomas specialus reguliavimas ir kad ši bendrovė privalo veikti pagal nustatytus imperatyvas, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo prasme, ir tokios išvados pagrindu Konkurencijos tarybos priimtą ginčijamą Nutarimą pripažino neteisėtu. Kadangi pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytu aspektu ginčijamo Nutarimo nevertino, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, o ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas privalo būti įvertintas pirmiau minėtų kriterijų požiūriu.

Kaip minėta, ginčijame Nutarime išdėstyti argumentai, dėl kurių Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą, iš esmės susiję su tuo, kad, Konkurencijos tarybos manymu, pareiškėjo Pareiškime iškeltus klausimus kompetentinga spręsti būtent RRT, ir kad RRT de facto savo kompetenciją įgyvendino, t. y. Pareiškimo pateikimo Konkurencijos tarybai metu iškeltus klausimus jau buvo įvertinusi ERĮ pagrindu. Taigi būtina nustatyti, ar tokie Konkurencijos tarybos teiginiai yra pagrįsti.

Vertinant pareiškėjo Pareiškimo ir 2009 m. vasario 27 d. paaiškinimų ir atsakymų (Konkurencijos tarybos byla, t. III, b. l. 1-12) turinį matyti, kad pareiškėjo keliami klausimai iš esmės susiję su skambučių užbaigimo individualiuose atitinkamai, TEO LT ir NTT, viešuosiuose telefono ryšio tinkluose, teikiamuose fiksuotojo vietoje, rinkomis (toliau – ir skambučių užbaigimo rinkos). Minėtuose raštuose pareiškėjas kelia klausimus dėl NTT ir TEO LT 2004 m. liepos 15 d. sutarties Nr. 2004/LTP-59 priede C1.1 įtvirtinto vadinamojo simetriškumo principo atitikties konkurencijos teisei, taip pat dėl TEO LT veiksmų, susijusių su šia sutartimi, bei dėl TEO LT taikomos galimai nesąžiningos ir diskriminuojančios skambučių užbaigimo paslaugų kainodaros.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, Konkurencijos taryba, atsisakydama pradėti tyrimą, inter alia, atsižvelgė į tai, kad RRT direktorius priėmė 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 1V-95 TEO LT atžvilgiu, 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 1V-99 NTT atžvilgiu, 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 1V-101 TEO LT atžvilgiu, o 2008 m. spalio 7 d. Ginčų komisija priėmė sprendimą Nr. (46.26) GPS – 23, kuriuo buvo sprendžiamas ginčas tarp NTT ir TEO LT.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad 2008 m. RRT pateiktos Skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose telefono ryšio tinkluose, teikiamuose fiksuotojo vietoje, rinkos tyrimo ataskaitos (toliau – ir Rinkos tyrimo ataskaita), RRT direktoriaus 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1V-95 ir 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1V-99 turinys rodo, kad šiais teisės aktais RRT veiksmingos konkurencijos požiūriu įvertino ir TEO LT, ir NTT skambučių užbaigimo rinkas, abu ūkio subjektus pripažino didelę įtaką atitinkamose rinkose turinčiais subjektais ir jiems nustatė tam tikrus įpareigojimus. Rinkos tyrimo ataskaitos ir minėtų RRT direktoriaus įsakymų turinys rodo, kad RRT, be kita ko, vertino ir su abiejų ūkio subjektų skambučių užbaigimo kainodara susijusius aspektus ir, įvertinusi minėtose rinkose esančias skirtingas sąlygas, TEO LT ir NTT nustatė atitinkamus įpareigojimus. Šios bylos požiūriu svarbu ir tai, kad TEO LT atžvilgiu aptariamoje rinkoje buvo nustatytas nediskriminavimo įpareigojimas (ERĮ 19 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina išvada, kad RRT šiuo atveju minėtose rinkose de facto įgyvendino savo kompetenciją.

Įvertinusi pareiškėjo (patikslintame) Pareiškime Konkurencijos tarybai keltų klausimų dėl TEO LT kainodaros pobūdį ir pirmiau minėtus RRT sprendimus teisėjų kolegija pritaria Konkurencijos tarybos išvadai, kad RRT direktoriaus 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1V-95 TEO LT nustatytas nediskriminavimo įpareigojimas yra tinkama priemonė vertinti pareiškėjo nurodytus TEO LT veiksmus veiksmingos konkurencijos principų požiūriu. Teisėjų kolegija šiame kontekste dėmesį atkreipia ir į tai, kad 2009 m. vasario 27 d. paaiškinimuose Konkurencijos tarybai pareiškėjas pats nurodė, jog TEO LT, taikydamas diskriminuojančias skambučių užbaigimo kainas NTT, pažeidžia RRT nustatytą nediskriminavimo įpareigojimą (Konkurencijos byla, t. III, b. l. 8). Taigi pats pareiškėjas pripažįsta, kad TEO LT skambučių užbaigimo paslaugų kainodaros aspektai patenka į RRT nustatytų įpareigojimų taikymo apimtį.

Kiek tai susiję su TEO LT ir NTT tinklų sujungimo sutartyje įtvirtintu simetriškumo principu ir TEO LT veiksmais derantis su NTT dėl šios sutarties sąlygų Konkurencijos taryba nurodė, kad Ginčų komisija 2008 m. spalio 7 d. sprendime nagrinėjo visus NTT Pareiškime iškeltus klausimus.

Įvertinusi minėtą 2008 m. spalio 7 d. Ginčų komisijos sprendimą Nr. (46.26) GPS – 23 teisėjų kolegija su tokiu Konkurencijos tarybos vertinimu sutinka. Kaip matyti iš šio sprendimo turinio, Ginčų komisija jame vertino pareiškėjo NTT keltus klausimus, susijusius su TEO LT ir NTT tinklų sutartimi, inter alia, atsižvelgdama į įvairiais RRT direktoriaus įsakymais TEO LT nustatytus įpareigojimus skambučių užbaigimo TEO LT tinkle rinkoje, nacionalinio tranzito paslaugų, teikiamų viešuoju telefono ryšio tinklu, teikiamu fiksuotojo vietoje, rinkoje, taip pat skambučių inicijavimo viešajame telefono ryšio tinkle, teikiamame fiksuotojo vietoje, rinkoje

Įvertinusi pirmiau minėtų RRT direktoriaus įsakymų ir Ginčų komisijos sprendimo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patikslintame Pareiškime keltus klausimus RRT ir Ginčų komisija iš esmės analizavo. Nors, kaip nurodo pareiškėjas, Konkurencijos taryboje kelti klausimai nėra visiškai identiški tiems, kuriuos nagrinėjo Ginčų komisija, minėtais RRT direktoriaus įsakymais RRT įgyvendino savo kompetenciją, o jais nustatyti įpareigojimai TEO LT suteikia RRT galimybę vertinti pareiškėjo keliamus klausimus ERĮ požiūriu.

Teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiriamas pirmiau minėtų RRT direktoriaus priimtų administracinių aktų ir Ginčų komisijos sprendimo teisėtumas ir/ar pagrįstumas, o tik vertinama, ar Konkurencijos taryba, įvertinusi RRT direktoriaus priimtus aktus, pagrįstai konstatavo, jog atitinkamo klausimo vertinimas priklauso RRT kompetencijai. Šiuo atveju vertinant Konkurencijos tarybos atsisakymo pradėti tyrimą pagrįstumą pakanka nustatyti, kad pareiškėjo keltais klausimais RRT de facto įgyvendino savo kompetenciją ir ūkio subjektams nustatytų įpareigojimų pagrindu gali imtis kilusios problemos pobūdį atitinkančių veiksmų.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, remdamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu, byloje vertinamu atveju pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliantų teiginiams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo tuo aspektu, kad teismas, sprendime konstatavęs, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, nevertino, ar toks atsisakymas būtų pagrįstas Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu. Vis dėlto konstatavus, jog Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą vienu teisiniu pagrindu, nebėra prasmės vertinti tokio sprendimo pagrįstumą kitu teisiniu pagrindu.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas