Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Kaminsko, teisėjų Veslavos Ruskan ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant A. Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui J. Šatrauskui, atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei G. Jarmalytei, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams G. Valdenui, V. Zaksui ir A. Taminskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

pareiškėja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau-Ministerija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau-Taryba)2008-03-13 nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau-Nutarimas).

Savo reikalavimus Ministerija pagrindė tuo, kad Taryba 2008-03-13 priėmė nepagrįstą Nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau-Aprašas) 6 ir 10 punktai prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ta apimtimi, kuria jie taikomi specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimui, ir įpareigojo Ministeriją per tris mėnesius nuo skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Aprašo 6 ir 10 punktų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir per 14 dienų nuo šio įpareigojimo įvykdymo, informuoti apie tai Tarybą.

Ministerija paaiškino, kad Aprašas, taip pat, jo 6 ir 10 punktai užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios Lietuvos Respublikoje teikia specializuotas ambulatorines, priėmimo-skubios pagalbos, dienos stacionaro, dienos chirurgijos, stebėjimo ir trumpalaikio gydymo paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau-PSDF)biudžeto. Teritorinės ligonių kasos, vadovaujantis Aprašu, pasirašo su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sutartis dėl paslaugų teikimo, ir atlikdamos šių paslaugų administravimo veiksmus, nediskriminuoja atskirų paslaugų teikėjų ar jų grupių. Visiems paslaugų teikėjams taikomi vienodi patekimo į rinką principai, sutartyse numatyta mokėjimo už paslaugas tvarka yra proporcinga, ekonomiškai ir teisiškai pagrįsta.

Ministerija, aiškindama -LR sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto, LR sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad visiems paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, taikomas tas pats ir vienintelis reikalavimas - paslaugos teikėjas privalo turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba būti akredituotas šiai veiklai. LR sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teritorinės ligonių kasos, apmokėdamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktas sąskaitas, negali viršyti patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, todėl Taryba, priimdama Nutarimą, neatsižvelgė į tai, kad LR sveikatos draudimo įstatymas reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų tvarką, bei į tai, kad PSDF biudžetas yra tvirtinamas įstatymu.

Ministerija paaiškino, kad Taryba, prieš darydama išvadas, ar Aprašas atitinka LR konkurencijos įstatymo nuostatas, turėjo atsižvelgti į tai, kaip reglamentuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidų apskaičiavimas. LR Vyriausybės 2003-12-14 nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte nurodoma, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal šių paslaugų sąrašą ir bazines kainas. Aprašo 6 ir 10 punktais yra detalizuojama minėtame 8.1 punkte įtvirtinta nuostata. Ministerija pažymėjo, kad Aprašo 10 punkte įtvirtintais kriterijais paremtas skaičiavimas, yra vienintelis būdas, kurį taikant galima apskaičiuoti planuojamą suteikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį, kad Aprašo 10 punktas reglamentuoja tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo mechanizmą ir neriboja teikiamų paslaugų kiekio, todėl negali riboti šioje paslaugų rinkoje dalyvaujančių asmenų konkurencijos.

Ministerija pabrėžė, kad 2006-12-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, kurios taikymo sritis yra valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamos paslaugos, 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši direktyva netaikoma sveikatos priežiūros paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikiamos, naudojantis sveikatos priežiūros infrastruktūra, kaip jos organizuojamos ir finansuojamos nacionaliniu lygiu, arba į tai, ar jos yra valstybinės, ar privačios. Tokia taisyklė buvo nustatyta todėl, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje reikalavimai, reglamentuojantys valstybės lėšų skirstymą šių paslaugų teikėjams, yra itin griežti ir specifiniai.

Ministerija paaiškino, kad Aprašo 6 punktas, įpareigojantis teritorines ligonių kasas ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartyse nurodyti numatomas lėšas paslaugoms apmokėti ir 10 punktas, numatantis paslaugų kiekio apskaičiavimo mechanizmą, negali būti vertinami kaip prieštaraujantys LR konkurencijos įstatymui, nes Aprašo 12-15 punktai suteikia galimybes paslaugų teikėjams teikti ir didesnį, ir mažesnį šių paslaugų kiekį.

Teisminio nagrinėjimo metu Ministerijos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti, pabrėždamas, kad Tarybos Nutarimas yra paremtas prielaidomis, o ne įrodymais.

Atsakovė Taryba atsiliepime į Ministerijos skundą su Ministerijos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad Tarybos išvados dėl Aprašo 6 ir 10 punktų neprieštarauja nei LR sveikatos draudimo įstatymo, nei LR sveikatos sistemos įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymą. Pagrindinis Tarybos atlikto tyrimo objektas yra ne sutarčių su ligonių kasomis sudarymo bendra tvarka, bet sudaromose sutartyse dėl specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimo nurodomų kompensacijoms skirtų PSDF lėšų dydžio išankstinis nustatymas, vadovaujantis kriterijais, kurie neatspindi konkrečios asmens sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatų ir galimybių. Nei vienas teisės aktas, kuris reglamentuoja bendrus sutarčių sudarymo principus, neįpareigoja Ministerijos nustatyti tokią PSDF lėšų skirstymo konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatymo metodiką, kokia įtvirtinta Apraše.

Taryba paaiškino, kad Ministerijos argumentas, jog teritorinės ligonių kasos negali viršyti patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, yra nesusijęs su Tarybos atlikto tyrimo dalyku, nes Taryba LR konkurencijos įstatymo reikalavimams prieštaraujančiais pripažino Aprašo nuostatas, kuriose įtvirtinti PSDF lėšų skirstymo atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms kriterijai. Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo Ministerijai įvykdymas, taip pat, neturėtų įtakos PSDF biudžeto formavimui, nes šis įpareigojimas nėra susijęs su PSDF biudžeto asignavimų didinimu ar mažinimu, o susijęs tik su biudžeto ribotų lėšų paskirstymo principų pakeitimu.

Taryba paaiškino, kad PSDF sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punktas yra susijęs ne su PSDF lėšų skirstymu atskiroms konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o su paties PSDF biudžeto sudarymu, nurodant, kaip yra nustatomos PSDF išlaidos atskiroms asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimui, bet ši taisyklių nuostata neįtakoja ir nereglamentuoja PSDF lėšų skirstymo atskiroms sveikatos priežiūros įstaigoms.

Taryba, atlikusi įstatymų, reglamentuojančių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimo apmokėjimą, analizę, nustatė, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta tokių reikalavimų, kurie įpareigotų Ministeriją nustatyti tokią apmokėjimo už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas tvarką, kuri būtų pagrįsta išankstiniu konkrečių lėšų paskirstymu konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, remiantis neobjektyviais kriterijais, ir tokiu būdu sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas specializuotas ambulatorines paslaugas teikiančioms įstaigoms.

Taryba paaiškino, kad nagrinėta specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimo tvarka, net atsižvelgiant į numatytas galimybes iš PSDF lėšų apmokėti daugiau suteiktų specializuotų ambulatorinių paslaugų nei buvo iš anksto numatyta su teritorine ligonių kasa sudarytoje sutartyje, bet kuriuo atveju negarantuoja vienodų konkurencijos sąlygų šias paslaugas teikiančioms įstaigoms, nes tokios galimybės yra paremtos tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, jeigu lieka nepanaudotų lėšų. Tokios sąlyginės galimybės nesuteikia tikrumo toms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios suteikė daugiau paslaugų nei buvo numatyta sutartyse, ir toms, kurios specializuotas ambulatorines paslaugas pradėjo teikti jau po to, kai PSDF lėšos einamiesiems metams buvo paskirstytos kitoms įstaigoms. Todėl tokios įstaigos atsiduria nepalankesnėje padėtyje, lyginant su įstaigomis, kurios neketina suteikti daugiau paslaugų nei numatyta sutartyse.

Teisminio nagrinėjimo metu Tarybos atstovė palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir prašė Ministerijos skundą atmesti, pabrėždama, kad Ministerijos argumentai yra susiję su bendrais teiginiais apie bendrą specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimo organizavimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė ligonių kasa (toliau-Kauno TLK)su Ministerijos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, paaiškindama, kad susirašinėjime su Taryba minimas sutartinis konsultacijų skaičius, buvo išskaičiuotas iš metinių sutartinių sumų, nors planuojamas bendras ambulatorinių specializuotų paslaugų (konsultacijų) skaičius, jo nedetalizuojant pagal kiekvieną gydytoją specialistą, todėl planinis konkretaus specialisto konsultacijų skaičius teisinės reikšmės neturi ir nėra aptariamas sutartyse su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie LR sveikatos apsaugos ministerijos (toliau-VLK)su Ministerijos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, paaiškindama, kad pritaria Ministerijos skunde išdėstytiems argumentams bei nurodė, kad PSDF biudžeto lėšų, kurios 2007 metais buvo skirtos teritorinių ligonių kasų veiklos zonų gyventojams suteiktoms ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, analizė, kurią atliko VLK specialistai, rodo, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos nevisiškai panaudoja joms skiriamas lėšas. Tai reiškia, kad Aprašo 15 punktas, reglamentuojantis situaciją, kada lieka nepanaudotų lėšų, nėra deklaratyvus ir turi ekonominį pagrindą, todėl naujiems sveikatos paslaugų teikėjams, pageidaujantiems sudaryti šių paslaugų teiškimo sutartis su TLK, nėra nei teisinių, nei ekonominių kliūčių tokias sutartis sudaryti.

Teisminio nagrinėjimo metu VLK atstovai patvirtino atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Orthoservice“ atsiliepime į Ministerijos skundą su Ministerijos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, paaiškindmas, kad Ministerija nepagrįstai nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo įtrauktos į 2006-12-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123EB Dėl paslaugų vidaus rinkoje reguliavimo sritį, bei paaiškindamas, kad, skirstydamos PSDF biudžeto lėšas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių dalis yra viešos, o dalis privačios, ligonių kasos privalo vadovautis konkurencijos teise.

UAB „Baltic Orthoservice“ paaiškino, kad Aprašo 10 punkte suformuluoti kriterijai gali būti naudojami, nustatant bendrą paslaugų vienai ar kitai specializuotai ambulatorinei paslaugai poreikį, tačiau visai nėra tinkami naudoti, paskirstant planuojamų suteikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kvotas tarp atskirų asmens sveikatos priežiūros įstaigų.

UAB „Baltic Orthoservice“ pabrėžė, kad lėšos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra skirstomos vienasmeniškais teritorinių ligonių kasų direktorių įsakymais, nenurodant motyvų, kuriais remiantis vienoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra nustatomas didesnis, o kitiems mažesnis planuojamų suteikti ambulatorinių paslaugų, už kurias bus apmokama iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis. Be to, Aprašo 6 punktas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams tik tuo atveju, jeigu PSDF biudžeto lėšos atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būtų skirstomos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

UAB „Baltic Orthoservice“ paaiškino, kad Ministerijos motyvas, jog Aprašo 6 punkto nuostata, nustačiusi išankstinį lėšų paskirstymą įmonėms yra būtina siekiant užtikrinti, kad nebūtų viršyti PSDF biudžete specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms finansuoti skirti asignavimai, yra nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad Taryba 2008-03-13 nutarimu Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b.l.9-17) pripažino, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms, prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

LR Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas LR konkurencijos įstatyme. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtina LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve.

LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Sistemiškai aiškindamas šias įstatymines nuostatas, teismas daro išvadą kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos gali priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, jei šiais teisės aktais ir sprendimais nustatomas reguliavimas yra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų.

Teismas daro išvadą, kad, sprendžiant šį ginčą būtina nustatyti, ar Aprašo 6 ir 10 punktuose nustatytas reguliavimas buvo neišvengiamas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymus.

Teismas daro išvadą, kad Taryba ginčijamame Nutarime konstatavo, jog tokia apmokėjimo už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas tvarka, kokia numatyta Aprašo 6 ir 10 punktuose, kai konkreti lėšų suma, skiriama konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai už konkrečių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą, yra iš anksto nurodoma su teritorine ligonių kasa sudaromoje sutartyje, t.y. dar iki realaus paslaugų pacientams suteikimo, o šių lėšų suma nustatoma pagal kriterijus, kurie nesudaro galimybės objektyviai įvertinti atskiros asmens sveikatos priežiūros įstaigos galimybių bei poreikio suteikti tam tikrą kiekį atitinkamų paslaugų, nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms gauti objektyviais jų veiklos rezultatais pagrįsto lėšų dydžio iš PSDF biudžeto už specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą, sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamose specializuotų ambulatorinių paslaugų rinkose -konkuruojantiems ūkio subjektams - asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, ir pažeidžia LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Aprašo 6 punktas nustato, kad teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartyje numatomos lėšos paslaugoms, išvardintoms šio aprašo 2.1-2.6 punktuose, 2.7. punkte apmokėti ir lėšų rezervas.

Aprašo 10 punkte numatyta, kad paslaugų, išvardintų šio aprašo 2.1-2.6 punktuose, numatomas suteikti kiekis nustatomas pagal paskutinio ataskaitinio laikotarpio faktinį paslaugų kiekį, atsižvelgiant į jo kitimo tendencijas, suteiktų paslaugų kiekio ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų aptarnaujamų pacientų kiekio santykį, į restruktūrizavimo planuose numatytas priemones, į būtinybę teikti daugiau šių paslaugų bei į pacientų laukimo eiles.

Teismas daro išvadą, kad Taryba skundžiamame Nutarime nepagrįstai nurodė, jog Aprašo 6 punkte yra įtvirtintas išankstinis skirtinų lėšų kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai nustatymas ir tokia sistema sudaro nevienodas veiklos galimybes atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, todėl dislkriminuoja tokias įstaigas, kurios ketina plėsti savo veiklą ir yra suplanavusios teikti daugiau atitinkamos rūšies specializuotų ambulatorinių paslaugų, lyginant su tomis įstaigomis, kurios neketina to daryti, taip pat, yra diskriminuojami nauji atitinkamų specializuotų ambulatorinių paslaugų teikėjai lyginant su seniau savo veiklą vykdančiais ūkio subjektais, bei nurodė, kad Aprašo 10 punkte nurodyti kriterijai gali diskriminuoti vienas asmens sveikatos priežiūros įstaigas kitų atžvilgiu, nes negali būti objektyviai pritaikyti visų įstaigų atžvilgiu, nes jie yra pagrįsti ne realiais veiklos rezultatais.

Teismas daro išvadą, kad ginčas kilo dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų apmokėjimo. Bendrąsias tokių paslaugų apmokėjimo taisykles nustato LR sveikatos draudimo įstatymas. Šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos, vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Tuo tarpu, įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas.

PSDF biudžetas - LR sveikatos draudimo įstatyme nustatytų pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams (LR privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis LR sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, PSDF biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę apyskaitą rengia VLK, PSDF biudžetas tvirtinamas įstatymu.

LR sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnyje yra nustatyta, kokios pajamos sudaro PSDF biudžetą, o šio įstatymo 21 straipsnyje nustatytas PSDF biudžeto išlaidų sąrašas.

LR Vyriausybės 2003-12-14 nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau-Taisyklės)1 punkte nustatyta, kad šios Taisyklės reglamentuoja PSDF biudžeto sudarymą, vykdymą ir atskaitomybę, o Taisyklių 2 punkte nurodoma, kad šiomis taisyklėmis privalo vadovautis Valstybinė ligonių kasa, teritorinės ligonių kasos, asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir vaistinės, sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, taip pat privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojai, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami ir apdrausti asmenys.

Taisyklių 8.1 punkte numatyta, kad PSDF išlaidos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, sąrašą ir bazines kainas. Tokiu būdu, šiuo teisės aktu yra nustatyta taisyklė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos yra apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą suteikti paslaugų kiekį.

Aprašas reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą (Aprašo 1 punktas).

Išanalizavęs LR teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos apsaugą, nuostatas, teismas daro išvadą, kad sveikatos priežiūros paslaugoms yra skiriami riboti biudžeto ištekliai, todėl darytina išvada, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis pagrįstai yra ribojamas, nustatant konkrečią lėšų sumą sutartyse sudarytose su tokias paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Tai sąlygoją šių paslaugų ir apmokėjimo už jas specifika. Teismas pažymi, kad specializuotų ambulatorinių paslaugų rinka yra specifinė. Sveikatos priežiūros įstaigos negali suteikti neribotą specializuotų ambulatorinių paslaugų skaičių, nes neribojant teiktinų paslaugų kiekio, gali būti viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatymu.

Teismas daro išvadą, kad sutartyse nenustačius konkretaus konkrečiai sveikatos priežiūros paslaugai skirtinų lėšų kiekio, nebus galima tinkamai įgyvendinti LR sveikatos draudimo įstatyme nustatytų nuostatų dėl PSDF biudžeto sandaros ir jo panaudojimo tvarkos, todėl teritorinės ligonių kasos, nustatydamos konkretų lėšų skaičių, konkrečiom specializuotom ambulatorinėm paslaugom apmokėti, pagrįstai vadovavosi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimais.

Teismas daro išvadą, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamos paslaugos, numatytos Aprašo 2.1-2.7 punktuose yra apmokamos iš PSDF biudžeto (Aprašo 5 punktas), todėl yra pagrįstas Ministerijos teiginys, kad ji negalėjo nustatyti kitokio reguliavimo, nei tai padaryta Aprašo 6 punkte, nes išankstinio skirtinų lėšų planavimą numato LR sveikatos draudimo įstatymo ir Taisyklių nuostatos.

Teismas sutinka su Tarybos Nutarime išreikšta pozicija, kad LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatos nesuponuoja Ministerijai pareigos nustatyti tokią sutarčių sudarymo tvarką, kokia nustatyta Aprašo 6 ir 10 punktuose, tačiau teismas daro išvadą, kad tik išankstinis per metus skirtinų lėšų kiekio nustatymas, tinkamai įgyvendina LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatas.

Teismas konstatuoja, kad Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai yra vienodi visoms asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, o išanalizavęs Aprašo 10 punktą, teismas daro išvadą, kad jame nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą atskirų numatomų teikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai įstaigai. Kaip jau buvo nurodyta, vadovaujantis LR Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, PSDF biudžeto išlaidos yra planuojamos, todėl Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai laikytini tinkamais ir objektyviais, bei nustatytais, vadovaujantis LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis.

Nustačius, kad Aprašo 6 ir 10 punkto nuostatos yra sąlygotos LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, darytina išvada, kad jose nustatyto reguliavimo neįmanoma išvengti, vykdant šio įstatymo reikalavimus.

Teismas daro išvadą, kad, norint pripažinti ginčijamą Tarybos Nutarimą neteisėtu, šiuo atveju pakanka patvirtinti, kad skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Taryba, priimdama Nutarimą, netinkamai taikė konkurencinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai konstatuodama Ministerijos pažeidimus konkurencijos srityje, todėl Ministerijos skundas yra tenkintinas, o Tarybos 2008-03-13 nutarimas Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ yra naikintinas.

Vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str, 129 str., teismas

pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008-03-13 nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

Teisėjai

Arūnas Kaminskas

Veslava Ruskan

Liudmila Zaborovska