Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Infomedia“ atstovui L. M., atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei E. N., trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lintel“ atstovei D. K., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovei M. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Infomedia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Infomedia“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei TEO LT, uždarajai akcinei bendrovei „Lintel“ ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Infomedia“ (toliau – ir UAB „Infomedia“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2008 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1S-153 ir įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą pagal UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2008 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1S-153 atsisakė pradėti tyrimą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo teikiant komercinę informaciją atitikties LR konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams. Atsakovas skundžiamame 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 1S-153 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarime Nr. 699 „Dėl universaliųjų paslaugų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo ir universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausios ribos nustatymo“ (toliau – ir Taisyklės) nėra nustatyta, jog draudžiama teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti. Pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakovo teiginiu. Pareiškėjas savo 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškime Nr. 47 detaliai nurodė ES teisės aktus (2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21 /EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva); 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų Direktyva); 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos Direktyva); 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjo teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva); 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje; CEPT/ECTRA 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacija dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos), kurių sisteminė ir kompleksinė analizė leidžia daryti išvadą, kad ES institucijų nustatyta vieninga reguliavimo sistema numato, jog vieningu visoje ES informacijos telefonu numeriu 118 gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose(t. y. tik teikiamos informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos). ES teisės aktais siekiama šioje informacijos telefonu teikimo srityje sukurti sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją tarp šias paslaugas teikiančių ūkio subjektų, tuo pačiu padėti visos ES gyventojams lengviau susigaudyti informacijos telefonu numerių gausybėje. Tai reiškia, kad bet kuris ES valstybės pilietis nuvykęs į kitą valstybę – ES narę, turėtų galimybę skambinant trumpuoju telefono numeriu 118 už objektyvią į sąnaudas orientuotą kainą gauti „Baltųjų puslapių“informaciją. Yra sąmoningai siekiama pačių ES gyventojų labui visus viešuosius informacijos telefonu numerius suvienodinti, kad visoje ES erdvėje jie būtų vienodi ir bendri, o tuo pačiu siekiama užtikrinti ir skaidrią konkurenciją tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių. Universaliųjų paslaugų direktyvojenustatyta, kad valstybėms narėms leidžiama paskirti skirtingas įmones tam tikriems tinklų ir universaliųjų paslaugų elementams teikti (preambulės 9 p.); abonentų knygos informacija ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos – svarbi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų priemonė, sudaranti universaliųjų paslaugų įpareigojimo dalį. Paslaugų gavėjai ir vartotojai nori, kad ši informacija būtų teikiama visiems vienodomis sąlygomis (preambulės 11 p.); didesnė konkurencija ir pasirinkimas sudaro galimybes kitoms įmonėms, ne tik toms, kurios turi didelę įtaką rinkoje, prisiimti visus ar dalį universaliųjų paslaugų įpareigojimų (preambulės 14 p.); ši direktyva nustato galutinių paslaugų gavėjų teises ir viešai prieinamus elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių įmonių atitinkamus įpareigojimus. Siekdama užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą atviroje ir konkurencinėje rinkų aplinkoje, ši direktyva apibrėžia minimalų nustatytos kokybės paslaugų rinkinį, kuris yra prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos (1 str. 2 d.); valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principu, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus (3 str. 2 d.); valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias įmones universaliųjų paslaugų teikimui visoje nacionalinėje teritorijoje užtikrinti. Valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes atskiriems skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti ir (arba) aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis. Skirdamos įmones universaliosioms paslaugoms teikti visoje teritorijoje ar jos dalyje, valstybės narės taiko veiksmingą, objektyvų, skaidrų ir nediskriminacinį mechanizmą, kad a priori gali būti paskirta bet kuri įmonė (8 str.); sąnaudų paskirstymo mechanizmas taikomas laikantis skaidrumo, kuo mažesnio rinkos iškraipymo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų pagal IV priedo B dalies nuostatas (13 str. 3 d.). Pagrindų direktyvojenustatyta, kad įmonės galėtų konkuruoti elektroninių ryšių sektoriuje, esminis dalykas numeracijos sistemos prieiga remiantis skaidriais, objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais (preambulės 20 p.); labai svarbu, kad ex ante reguliavimo įsipareigojimai būtų taikomi ten, kur nėra veiksmingos konkurencijos, t. y. rinkose, kur yra viena ar kelios įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, ir kur nacionalinės ar Bendrijos konkurencijos teisės priemonių nepakanka šiai problemai išspręsti. Todėl būtina, kad, remdamasi konkurencijos teisės principais, Komisija Bendrijos lygiu parengtų gaires, kuriomis nacionalinės reguliavimo institucijos vadovautųsi vertindamos, ar tam tikroje rinkoje konkurencija yra veiksminga, ir vertindamos didelę įtaką rinkoje. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų analizuoti, ar konkretaus produkto ar paslaugos rinka yra veiksmingai konkurencinga konkrečioje geografinėje srityje, kuri gali būti apibrėžta kaip visa atitinkamos valstybės narės teritorija ar tik jos dalis arba kaip valstybių narių teritorijų kaimyninių dalių bendra teritorija (preambulės 27 p.); nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia užtikrindamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo (8 str. 2 d. b) p.); nacionalinės reguliavimo institucijos prisideda prie vidaus rinkos plėtros, inter alia užtikrindamos, kad panašiomis aplinkybėmis nebūtų diskriminuojamos elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas teikiančios įmonės (8 str. 3 d. c) p.); valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos kontroliuotų visus nacionalinius numeracijos išteklius ir nacionalinių numeracijos planų valdymą. Valstybės narės užtikrina, kad visoms viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms būtų teikiama pakankamai numerių ir numerių intervalų. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustato nacionalinių numeracijos išteklių skyrimo objektyvią, skaidrią ir nediskriminacinę tvarką. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad numeracijos planai ir procedūros būtų taikomos vienodai visiems viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams. Svarbiausia valstybės narės užtikrina, kad įmonė, kuriai skirtas numerių intervalas, nediskriminuotų kitų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų nustatydama numerių sekas, kuriomis pasiekiamos jų paslaugos (10 str. 2-3 d.); 2007 m. gruodžio 17 d. Europos Komisijos rekomendacijojedėl elektroninių ryšių sektoriaus atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21 /EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos rekomenduojama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad būtų įvykdyti kriterijai, tame tarpe pašalinti patekimo į rinką kliūtys (struktūrinio, teisinio arba reguliuojamojo pobūdžio), kad reikia išnagrinėti konkurencijos padėtį esant patekimo į rinką kliūtims (2 p.). Minėtos rekomendacijos preambulės 10 p. šios kliūtys yra apibūdinamos: „Teisinės arba reguliuojamojo pobūdžio kliūtys pagrįstos ne ekonominėmis sąlygomis, o atsiranda dėl teisės aktų, administracinių ar kitų valstybės priemonių, kurios turi tiesioginį poveikį patekimo į rinką sąlygoms ir (arba) operatorių padėčiai atitinkamoje rinkoje. Kaip pavyzdį galima paminėti teisines arba reguliuojamojo pobūdžio kliūtis, neleidžiančias patekti į rinką, nes yra apribotas įmonių, turinčių prieigą prie atitinkamoms paslaugoms teikti reikalingo spektro, skaičius.“ Nagrinėjamu atveju akcinė bendrovė TEO LT (toliau – ir TEO LT, AB) (UAB „Lintel“) telefono numeriu 118 teikia informaciją ne tik iš Baltųjų puslapių, bet ir visą kitą komercinę informaciją, o remiantis minėtu ES teisiniu reglamentavimu, trumpuoju telefono numeriu 118 Lietuvoje gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose(nepaisant to, kaip kad tvirtina atsakovas, jog Taisyklėse (t.y. žemesnės teisinės galios akte) ir nėra nustatyta, jog draudžiama teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti). ES teisės aktai yra aukštesnės teisinės galios nei nacionaliniai teisės aktai ir jie turi būti taikomi tiesiogiai, tad tokie atsakovo tvirtinimai, jog Taisyklėse nėra nustatyta, jog draudžiama teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti yra nepagrįsti ir akivaizdžiai prieštaraujantys ES teisės aktams, o taip pat iškreipiantys konkurencinę erdvę. Taigi, nenormali ir koreguotina yra situacija, kuomet dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu Lietuvos rinkoje užimančiai įmonei – TEO LT, AB (UAB „Lintel“) žemesnės teisinės galios teisės aktais (t. y. LR Vyriausybės nutarimu bei Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymu) yra įtvirtintas dominuojančio subjekto - TEO LT, AB (UAB „Lintel“) pranašumas bei jam suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną (o ne sąnaudų kompensavimą, kaip kad tai numato ES direktyvos) be Baltųjų puslapiųinformacijos teikiant papildomą norimos apimties komercinio pobūdžio informaciją trumpuoju telefono numeriu 118, kai tuo metu visi kiti komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai tokios galimybės neturi. Koreguotini yra galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai, įtvirtinantys galimybę tik viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjams informaciją apie abonentus teikti per trumpąjį telefono numerį 118. Pažymėjo, kad trumpasis informacijos telefono numeris 118, kaip prekės ženklas, priklauso TEO LT, AB (Valstybinio patentų biuro internetinis puslapis www.vpb.lt, kuriame matyti, kad TEO LT, AB yra prekinių ženklų, reg. Nr. 42147, 43433, 43191, 43190, kuriuose pagrindiniu skiriamuoju elementu yra bendrinis telefono numeris 118, savininkė). Nepaisant to, jog Taisyklėse ir nėra nustatyta, jog draudžiama teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti, atsakovas privalėjo vadovautis ES direktyvomis (t. y. tiesiogiai taikomais ES teisės aktais), o ne remtis vien tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699, ir pradėti tyrimą bei savo kompetencijos ribose imtis priemonių, kad nedelsiant būtų panaikinta komercinės informacijos paslaugų teikimo Lietuvoje rinkoje dominuojančio subjekto (TEO LT, AB ir UAB „Lintel“) privilegiją teikti komercinio pobūdžio informaciją per 118 numerį, paliekant teisę teikti tik Baltųjų puslapiųinformaciją. Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja valstybės valdymo institucijas užtikrinti sąžiningą konkurenciją, tačiau šiuo atveju atsakovė tokios įstatymais įtvirtintos pareigos akivaizdžiai vengia. Skundžiamame 2008 m. spalio 30 d. nutarime atsakovė konstatuoja, kad remiantis esamu teisiniu reglamentavimu, kiekvienas pageidaujantis gali teikti prašymus Ryšių reguliavimo tarnybai dėl atitinkamų paslaugų teikimo ar priimti skelbiamą kasmetinį Ryšių reguliavimo tarnybos pasiūlymą dėl universaliųjų paslaugų teikimo. Nustatytomis Taisyklėmis nėra privilegijuojami ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai. Taip pat nurodo, kad telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės,patvirtintos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104, nustato, kad informacijos numeriai 118 yra skiriami tik asmenims, turintiems teisę teikti viešąjį telefono ryšio tinklą ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas, kad tik viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpąjį numerį 118. Šios Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės nustato, kad visi viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118. Taigi, UAB „Infomedia“ bei visiems kitiems komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviams (kurie nėra viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai) yra užkertama galimybė tapti dalies universaliųjų paslaugų teikėju, t. y. per trumpąjį numerį 118 teikti abonentų knygos informaciją ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas (kitaip tariant teikti Baltųjų puslapių informaciją), kaip kad tai numato aukščiau paminėtos ES direktyvos. O tuo tarpu viešojo telefono ryšio tinklo paslaugų teikėjui TEO LT, AB (UAB „Lintel“) Taisyklės nedraudžia teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti, ir visame tame speciali nacionalinės konkurencijos institucija (atsakovė) net neįžvelgia TEO LT, AB (UAB „Lintel“) teikiamos privilegijos, nemato visų kitų komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių (viešąjį telefono ryšio tinklą ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas neteikiančių subjektų) diskriminacijos. Atsakovas, kaip vieną iš priežasčių, kodėl atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47, nurodė tai, kad UAB „Infomedia“ nėra pateikusi prašymo Ryšių reguliavimo tarnybai gauti leidimą teikti informaciją apie viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus teikimo universaliąsias paslaugas. Jei pareiškėjas ir pateiktų prašymą gauti leidimą teikti informaciją apie viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus teikimo universaliąsias paslaugas, tačiau minėtų Lietuvos Respublikos teisės aktų pagrindu UAB „Infomedia“ neturėtų teisės per trumpąjį telefono numerį 118 teikti abonentų knygos informacijos, t. y. teikti Baltųjų puslapių informaciją. Tokia situacija akivaizdžiai yra diskriminacinio pobūdžio visų kitų komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių (viešąjį telefono ryšio tinklą ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas neteikiančių subjektų) atžvilgiu, išskyrus vienintelį – TEO LT, AB (UAB „Lintel“). Dėl šios priežasties yra būtinybė koreguoti šią esamą padėtį: būtina vadovautis CEPT/ECTRA (CEPT – Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencija; ECTRA – Europos telekomunikacijų priežiūros reikalų komitetas) 1997 m. gruodžio 4 d. priimta rekomendacija dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos. Pagal šią rekomendaciją šalims ES narėms rekomenduojama paskirti prieigos kodą 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas bei priskirti kodą 118 prieigai prie informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugų sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Rekomenduojama, kad po prieigos kodo 118 eitų vienas ar daugiau skaitmenų, norint atskirti konkuruojančias ar skirtingų tipų informacines tarnybas. Atsakovas skundžiamame 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodo, kad telefono ryšio numerių naudojimo sąlygų nustatymas ir jų laikymosi kontrolė bei priežiūra nepatenka į Konkurencijos tarybos kompetencijos sritį. Pagrindų direktyva (preambulės 35 p.) numato, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ir nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų vienos kitoms teikti informaciją, būtiną šios direktyvos ir specifinių direktyvų nuostatoms taikyti, kad jos galėtų visapusiškai bendradarbiauti. Universaliųjų paslaugų direktyva (3 str.) numato, kad valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus. Universaliųjų paslaugų direktyva (33 str.) nustato, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgtų į visų suinteresuotų subjektų (paslaugų gavėjų, vartotojų, gamintojų, teikėjų ir kt.) nuomonę klausimais, susijusiais su universaliųjų paslaugų teikimu, gavėjų ir vartotojų teisėmis, ypač kuomet kai kurie iš jų turi didelę įtaką rinkoje. Šioje direktyvoje valstybėms narėms rekomenduojama sukurti mechanizmus, kuriuose dalyvautų vartotojai, paslaugų gavėjų grupės ir paslaugų teikėjai, tikslu bendrai paslaugų kokybei pagerinti nustatant ir stebint, inter alia, elgesio kodeksus ir veiklos normas.Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas net nebandė gilintis į šiuo metu Lietuvoje esančią komercinės informacijos telefonu teikimo rinką, nebandė domėtis kitų TEO LT, AB konkurentų pozicija/nuomone, o tik formaliai atsisakė pradėti tyrimą šiuo aktualiu visiems komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviams (išskyrus vienintelį – TEO LT, AB / UAB „Lintel“) klausimu. LR konkurencijos įstatymas nustato, kad valstybės valdymo institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, privalo užtikrinti sąžiningą konkurenciją. LR konkurencijos įstatymas draudžia valstybės valdymo institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Dabartinė situacija Lietuvoje yra ydinga, nesąžininga TEO LT, AB (UAB „Lintel“) konkurentų – komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių, o taip pat visų paslaugos 118 vartotojų atžvilgiu, diskriminuojanti konkurentus, bei iškreipianti pačią Lietuvos informacijos teikimo telefonu rinką. Akivaizdu, kad esant dabartinei padėčiai, TEO LT, AB (UAB „Lintel“) yra privilegijuotoje padėtyje, palyginus su UAB „Infomedia“ bei visomis kitomis informacijos telefonu paslaugas Lietuvoje teikiančiomis įmonėmis: numeris 118 dėka specialaus teisinio reglamentavimo visoje ES yra plačiai naudojamas ir žinomas kaip Baltųjų puslapiųinformaciją teikiantis numeris (jo net nereikia reklamuoti), o tuo tarpu UAB „Infomedia“ bei kitų informacijos telefonu paslaugas Lietuvoje teikiančių įmonių numeriai akivaizdžiai yra nepalankesnėje padėtyje, nes jie yra sunkiau įsimenami dėl savo didesnės skaitmenų sekos – 1588; 1666; 1551 ir kt., o be to juos būtina reklamuoti. Dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu rinkoje užimančiai įmonei TEO LT, AB (UAB „Lintel“) suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną (o ne sąnaudų kompensavimą, kaip kad tai numato ES direktyvos) Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtinus pareigą informaciją apie abonentus teikti tik per TEO LT AB priklausantį 118 numerį. Negalima taip pat ignoruoti ir visoje Europos Sąjungos erdvėje pripažįstamo komercinio pranašumo, kurį įgyja rinkoje dominuojanti TEO LT, AB, turėdama Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtiną galimybę teikti kitos informacijos (ne Baltųjų puslapių)teikimo paslaugas per trumpesnį ir, dėka savo trumpumo, lengviau įsimenamą numerį. Teisinis reglamentavimas Lietuvoje, suteikiantis galimybę tik dominuojančiam komercinės informacijos teikimo telefonu Lietuvoje subjektui – TEO LT, AB teikti ne Baltųjų puslapiųinformacijos paslaugas per patį trumpiausią ir geriausiai įsimenamą numerį 118, yra grubiai pažeidžiantis sveikos, skaidrios ir sąžiningos konkurencijos principą. Taigi, esama padėtis Lietuvoje turi būti keičiama, kaip tai numato ES teisės aktai. Todėl nedelsiant reikia panaikinti komercinės informacijos paslaugų teikimo Lietuvoje rinkoje dominuojančio subjekto (TEO LT, AB ir UAB „Lintel“) privilegiją teikti komercinio pobūdžio informaciją per 118 numerį, paliekant teisę teikti tik Baltųjų puslapių informaciją; nustatyti, kad visi komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją tiktai per vienodo ilgio numerį (dėl išdėstytų priežasčių būtina keisti Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą, nustatant, kad direktyvines paslaugas galima būtų teikti keturženkliais informacijos telefono numeriais, prasidedančiais 118X, kur X pagalba būtų atskiriamos konkuruojančios ar skirtingų tipų informacinės tarnybos, užtikrinant sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją bei atimant iš TEO LT, AB ir jos dukterinių įmonių Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtiną privilegiją teikti tokio pobūdžio informaciją per trumpesnį, nei kiti rinkos dalyviai, numerį). Tuo tikslu Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba privalo pradėti tyrimą dėl pareiškime bei skunde išdėstytų aplinkybių bei bendradarbiaudama su Ryšių reguliavimo tarnyba privalo savo kompetencijos ribose aktyviai imtis veiksmų (o ne atsisakyti net pradėti tyrimą) užtikrinant komercinės informacijos telefonu teikimo rinkoje sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją (b. l. 3 – 9).

Atsiliepimu į skundą atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su skundu nesutiko.Nurodė, kad pareiškėjas skunde paminėjo eilę Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų, Europos Komisijos rekomendaciją, kuriomis remiantis Konkurencijos taryba privalėjo įžvelgti esant Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Atsakovo vertinimu, priešingai, nei teigia pareiškėjas, jokie Europos Sąjungos teisės aktai (įskaitant ir direktyvas) bei Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenustato trumpuoju telefonu 118 teikiamos informacijos apribojimų – t. y. ūkio subjektai, trumpuoju telefonu teikdami informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir/ar elektroninius abonentų sąrašus, remiantis galiojančiais teisės aktais gali teikti ir kitą, su taip vadinama „Baltųjų puslapių“ informacija nesusijusią informaciją. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos direktyvos, skirtingai nei teigia pareiškėjas, nėra tiesioginio taikymo aktai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba privalėjo vadovautis minėtais teisės aktais (įskaitant ir rekomendacijas). Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiais teisės aktais nepagrįstai buvo suteiktos privilegijos vienam ūkio subjektui, atitinkamai diskriminuojant kitus, atitinkamoje rinkoje veikiančius ūkio subjektus. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1 V-l 104 patvirtintų „Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių“ 43 punkte nurodoma, jog viešojo telefono ryšio ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118. Jokių kitų apribojimų nei Elektroninių ryšių įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra numatyta. Kaip nurodė Ryšių reguliavimo tarnyba 2008 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. (36.1) 1B-4692, UAB „Infomedia“ nesikreipė į pastarąją instituciją dėl paskyrimo universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjos statuso suteikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad TEO LT, AB suteikus galimybę naudoti trumpąjį numerį 118, buvo užkirsta galimybė šį numerį naudoti ir kitiems ūkio subjektams. Pareiškėjas taip pat nenurodė, ar yra kitų ūkio subjektų, teikiančių ar siekiančių teikti universaliąsias paslaugas. Konkurencijos įstatymo 4 str. nurodyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Iš pareiškėjos nurodyto reglamentavimo matyti, kad Ryšių reguliavimo tarnybos teisės aktai nesuteikia privilegijų atskiriems ūkio subjektams ir šiais teisės aktais nėra diskriminuojami atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Tai buvo konstatuota ir Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 1S-153. Kadangi Ryšių reguliavimo tarnyba nepriėmė sprendimų ar kitų teisės aktų, kuriais būtų teikiamos privilegijos ar diskriminuojama, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 4 str. nuostatas. Ryšių reguliavimo tarnyba – elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga. Elektroninių ryšių įstatymo 8 str. nurodyta, kad tarnybos tikslas – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, efektyvus elektroninių ryšių išteklių naudojimas bei užtikrinta elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsauga. Tame pačiame įstatyme nurodyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos uždavinys yra užtikrinti sąlygas, reikalingas veiksmingai konkurencijai elektroninių ryšių rinkose, tikslas – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, efektyvus elektroninių ryšių išteklių naudojimas bei užtikrinta elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsaugą. Elektroninių ryšių įstatymo 6 str. 7 d. nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos teisės aktai ar jų nepriėmimas per nustatytus terminus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami teismui. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų teisės aktų, būtent ši institucija yra atsakinga už telefono ryšio numerių naudojimo sąlygų nustatymą, jų laikymosi kontrolę bei priežiūrą. Būtent ši institucija, o ne Konkurencijos taryba, yra atsakinga už teisės aktų bei kitų sprendimų priėmimą, siekiant veiksmingos ir sąžiningos konkurencijos tarp atitinkamas paslaugas teikiančių ūkio subjektų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktai riboja ūkio subjekto teisę savo prekės ženkle naudoti šį ar kitą telefono numerį (b. l. 32 – 34).

Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lintel“ (toliau – ir UAB „Lintel“) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Europos Bendrijos sutarties 189 str. apibūdina direktyvas kaip privalomas kiekvienai valstybei narei, siekiant jose keliamų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekant teisę pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus. Europos Komisija prižiūri ir kontroliuoja Bendrijos direktyvų inkorporavimą. Iš esmės direktyvos negali būti tiesiogiai taikomos, išskyrus konkrečiai nustatytas jų priskyrimo prie tiesiogiai veikiančių aktų sąlygas: kai per nustatytą laiką direktyvos nebuvo teisingai ar kitaip įgyvendintos ir kai nereikalaujama jų įgyvendinti. Nei vienos iš paminėtų sąlygų skunde nurodyti teisės aktai neatitinka. Tuo tarpu rekomendacijos, kuriomis savo reikalavimus pagrindė pareiškėjas, neturi jokios privalomosios galios, todėl nagrinėjant pareiškimą į jas neatsižvelgta pagrįstai. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas ir visi skunde paminėti poįstatyminiai aktai yra suderinti su Prieigos direktyva, Leidimų direktyva, Pagrindų direktyva, Universaliųjų paslaugų direktyva, 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių); 2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyva 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkoje. Pareiškėjo minima 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje 97/66/EB yra panaikinta nuo 2003 m. spalio 31 d. Mano, kad visos aukščiau nurodytos direktyvos yra inkorporuotos į nacionalinę teisę teisingai ir pilnai. Priešingu atveju Europos Komisija pagal Europos Bendrijos sutarties 169 str. yra įgalinta pradėti Europos Teisingumo Teismo procesą prieš valstybę narę. Europos Komisija, gavus informaciją apie Lietuvos Respublikos įsipareigojimų vykdymą, jų neskundė Europos Teisingumo Teismui, nekvestionavo direktyvų įgyvendinimo tinkamumo, tad laikytina, kad direktyvos įgyvendintos tinkamai. Šiuo atveju, privaloma vadovautis nacionaliniais teisės aktais, netaikant direktyvų tiesiogiai, kaip to nepagrįstai reikalauja pareiškėja. Mano, kad Konkurencijos taryba tinkamai vykdė savo funkcijas ir nagrinėdama pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47 pagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais. Nesutinka su pareiškėjo išvada, kad Europos Sąjungos institucijų nustatyta vieninga reguliavimo sistema numato, jog vieningu visoje ES informacijos telefonu numeriu 118 gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose (t. y. tik teikiamos tik informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos). Priešingai, nei teigia pareiškėjas, teisės aktuose – tiek Europos Sąjungos direktyvose, tiek vadovaujantis jomis priimtuose nacionaliniuose teisės aktuose – nėra nustatyti telefono numeriu 118 teikiamos informacijos apribojimai, o tai reiškia, kad universaliųjų paslaugų teikėjas, teikdamas privalomą informaciją nustatytu numeriu, tuo pačiu gali teikti ir kitą, nedraudžiamą, informaciją. Tokia Konkurencijos tarybos atsakyme išdėstyta nuostata atitinka ir teisėje galiojantį leidimo metodą quod lege non prohibitum, licitum est(leidžiama viskas, ko nedraudžia teisė). Pareiškėja nepagrįstai iš universaliųjų paslaugų sąrašo išskiria tik vieną – informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus – ir traktuoja ją kaip išskirtinę privilegiją gauti pastovų pelną (o ne sąnaudų kompensavimą, kaip kad numato ES direktyvos). Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 31 str. 1 d. nurodytas universaliųjų paslaugų sąrašas: 1) viešųjų telefono ryšio paslaugų fiksuotoje vietoje; 2) taksofonu teikiamų viešųjų telefono ryšio paslaugų; 3) informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus; 4) galimybių neįgaliesiems paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintų Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 14 punkte nustatyta, kad teikėjai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti turinčiais didelę įtaką rinkoje, nuo jų pripažinimo turinčiais didelę įtaką rinkoje dienos privalo teikti universaliąsias paslaugas. Tokiu teikėju nustatytose rinkose Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba yra pripažinusi TEO LT, AB kartu su susijusiais juridiniais asmenimis (tarp jų ir pareiškėjos nurodyta UAB „Lintel“) ir nustačiusi įpareigojimą, o ne privilegiją, kaip teigia pareiškėja, teikti visas Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 31 str. 1 d. nurodytas universaliąsias paslaugas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą bei universaliųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias universaliųjų paslaugų mastą, kokybės reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas bei įpareigojimų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką, sąlygas bei atvejus, taip pat paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką, sąlygas ir atvejus. Universaliųjų paslaugų teikimo nuostoliai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis kompensuojami viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų lėšomis ar iš kitų šaltinių. Taisyklių 41 punkte nustatyti universaliųjų paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo būdai: viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų lėšomis; didinant universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą; derinant abu nurodytus universaliųjų paslaugų nuostolių kompensavimo būdus. Taigi, universaliųjų paslaugų teikėjas turi teisę (ir net socialiai reikšmingą misiją) imtis leistinų priemonių, kad nuostolių iš reguliuojamos veiklos nepatirtų ar juos sumažintų. Viena iš tokių priemonių ir yra papildomos informacijos skelbimas telefono numeriu 118. Pareiškėja neteisingai interpretuoja ir skunde nurodytus nacionalinius teisės aktus, susijusius su elektroninių ryšių reguliavimu. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. IV-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 43 punkte nurodyta, kad Viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118, o Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 3.2.9 punkte nurodyta, kad 118 tai numeris viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšių paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti. Toks reguliavimas reiškia, kad visi viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo užtikrinti, kad abonentų sąrašai būtų skelbiami vieningu numeriu – 118. Taigi, telefono numeris 118 yra specialiosios paskirties numeris, esantis kiekviename tinkle, kuriuo privalomai turi būti teikiama universalioji - informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus - paslauga (Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 31 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjo skunde išdėstyta nuomonė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta pareiga informaciją apie abonentus teikti tik per TEO LT, AB priklausantį 118 numerį, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, yra visiškai nepagrįsta ir klaidinga. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-12-13 įsakymo Nr. IV-1104 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių ir nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano patvirtinimo“ 23 punkte nustatyta, kad viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius 117, 118, 119, 13XX, 14XX, 15XX, 16XX. Jokių privilegijų ar išimčių atskiriems rinkos dalyviams nėra nustatyta. TEO LT, AB, kaip ir visi kiti paslaugų teikėjai, naudoja aukščiau paminėtus numerius ir tik savo tinkle.Skunde nepagrįstai sutapatintos telefono numerio 118 ir informacinių paslaugų numerio sąvokos (tuo pačiu ir skirtingų paslaugų rinkos). Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 3.2.9 punkte telefono numeris 118 nurodytas kaip „numeris viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti (universalioji paslauga), o informacinių paslaugų teikėjams skirti plano 3.6 ir 3.9 punktuose nurodyti numeriai – 15XX ir 18XX (informacinės paslaugos). Pareiškėja siekia pagerinti išimtinai savo veiklos rezultatus, bandydama pradėti naują veiklą – vienos iš universaliųjų paslaugų teikimą – numeracijos pakeitimo pagalba, tokiu būdu pasinaudoti TEO LT, AB įmonių grupės reputacija, devynerių metų įdirbiu teikiant informacijos telefonu 118 turinio paslaugas ir taip gauti nesąžiningos naudos, suklaidinus 118 informacijos turinio paslaugos vartotojus dėl paslaugų teikėjo. Pareiškėja bando registruoti prekės ženklus, klaidinančius, panašius į TEO LT, AB registruotus prekės ženklus. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad TEO LT, AB ir jos dukterinės įmonės UAB „Lintel“ teikiamos informacijos turinio paslaugos yra žinomiausios rinkoje ir pasirenkamos daugumos vartotojų tik dėl numerio trumpumo. Šią situaciją sąlygojo paslaugos kokybiniai rodikliai: informacijos išsamumas, paieškos sistemos greitis, išskirtinis dėmesys klientų aptarnavimui ir kt. Į paslaugos žinomumą per devynerius metus investuota virš 10 milijonų litų, priešingai nei teigia pareiškėja, kurios manymu, numerio žinomumas yra savaiminis. Kaip svarbiausią faktorių nurodo ir mažiausią paslaugos kainą, kurią yra nustačiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė – 1,50 Lt už minutę (informacijos atsiuntimas trumpąja žinute ir paieška internete www.118.lt, www.zebra.lt yra nemokama). Tuo tarpu pareiškėjos numeriu 1588 teikiamų paslaugų kaina yra 2 Lt už minutę; informacija trumpąja žinute – 0,65 Lt. Civilinėje byloje Nr. 2-731-560/2008 dėl prekių ženklų, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, pareiškėja yra pateikusi rašytinį įrodymą – sutartį su UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ – pagal kurią pareiškėja teikia minėtam viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjui jo tinklo numerio 118 aptarnavimo paslaugas. O tai rodo, kad pareiškėjos teiginys, kad ji neturi galimybės teikti numeriu 118 informacinių turinio paslaugų, yra klaidinantis (b. l. 42 – 48).

Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad UAB „Lintel“ priklauso TEO LT, AB įmonių grupei ir skunde minimas paslaugas teikia TEO LT, AB vardu, palaiko UAB „Lintel“ atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (b. l. 39).

Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjos teiginys, kad Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą privalėjo vadovautis ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir atitinkamomis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) direktyvomis, kaip tiesiogiai taikomais ES teisės aktais, yra klaidingas. Direktyvos, kaip vienas iš ES institucijų leidžiamų teisės aktų rūšių, skiriasi nuo reglamentų, kuriems yra būdinga tai, kad jie privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose ES valstybėse narėse be papildomo įgyvendinimo nacionaliniais teisės aktais. Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 str. yra aiškiai nurodyta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, t. y. direktyvos nėra tiesiogiai taikomos. Taigi pagrindinis direktyvos tikslas - ne nustatyti visai ES vienodas taisykles, bet siekti, kad valstybių narių įstatymai būtų suderinti su ES institucijų patvirtintais standartais ir reikalavimais. Tad direktyvos daugiausiai naudojamos derinti, koordinuoti valstybių narių nacionaliniams įstatymams. Todėl svarbu skirti direktyvos ir reglamento teisinę prigimtį bei poveikį, nes reglamentas taikomas visuotinai, o direktyva skiriama valstybės narėms, bet ne asmenims, be to, valstybės narės pačios pasirenka tinkamiausią būdą jas įgyvendinti. Teisės doktrinoje pažymima, kad tik tuo atveju, jei direktyvos per nustatytus terminus nebuvo teisingaiįgyvendintos, jos gali tapti tiesiogiai veikiančiomis, t. y. jų nuostatomis būtų galima tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose, nes iš esmės direktyvos negali būti tiesiogiai taikomos. Priežiūrai, kaip valstybės narės įgyvendina direktyvų nuostatas užtikrinti, sukurtas tam tikras kontrolės mechanizmas, vadinamas notifikavimo (informavimo) procedūra. Vadovaujantis ES direktyvose įtvirtintomis nuostatomis, kiekviena valstybė narė, iki nustatytos datos priėmusi nacionalinius teisės aktus, skirtus direktyvos įgyvendinimui, apie tai turi nedelsdama informuoti Europos Komisiją. Pareiškėjos minimų direktyvų, t. y. Pagrindų direktyva, Leidimų direktyva, Prieigos direktyva, Universaliųjų paslaugų direktyva, normos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės sistemą bei įgyvendinamos nacionaliniais teisės aktais, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 „Dėl Universaliųjų elektroniniu ryšiu paslaugu teikimo taisyklių patvirtinimo ir Universaliųjų elektroniniu ryšių paslaugu kainų aukščiausios ribos nustatymo“, kuriuo vadovavosi Konkurencijos Taryba priimdama nutarimą. Apie Direktyvų įgyvendinimą nustatytais terminais ir pagal nustatytas procedūras buvo informuotos ir kompetentingos ES institucijos. Pažymėjo, kad Europos Komisija nėra pateikusi pastabų dėl Direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, todėl laikytina, kad Lietuvos Respublika yra tinkamai įvykdžiusi pareigą perkelti Direktyvų nuostatas. Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškėjos pareiškimą teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, įgyvendinančiais Direktyvų nuostatas, o pareiškėjos teiginiai, kad Konkurencijos taryba privalėjo vadovautis Direktyvomis, kaip tiesiogiai taikomais ES teisės aktais, o ne Taisyklėmis ir kitais nacionaliniais teisės aktais, yra nepagrįstas ir klaidinantis. UAB „Infomedia“ taip pat nurodo, kad neva ES teisės aktais siekiama informacijos telefonu teikimo srityje sukurti sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją tarp šias paslaugas teikiančių ūkio subjektų, t. y. tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių. Tokie pareiškėjos teiginiai yra visiškai nepagrįsti. UAB „Infomedia“ konkrečiai net nenurodo, kokie tie ES teisės aktai ir kokios konkrečios jų nuostatos yra skirtos konkurencijai tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių skatinti. Pažymėjo, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 str. 2 d. nustatyta, kad direktyva apibrėžia minimalų nustatytos kokybės paslaugų rinkinį, kuris yra prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos. Taigi, Universaliųjų paslaugų direktyvos reguliavimo dalykas yra nustatyti minimalų paslaugų rinkinį, kuris būtų prieinamas galutiniams paslaugų gavėjams, o ne, kaip nepagrįstai teigia pareiškėja, sukurti sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių. Šių Direktyvų pagrindinis tikslas yra reguliuoti elektroninių ryšių rinką, tačiau naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo Direktyvos nereglamentuoja. Pažymėjo, kad pati UAB „Infomedia“ nėra ūkio subjektas, besiverčiantis elektroninių ryšių veikla, t. y. nėra elektroninių ryšių rinkos dalyvis, be to, nėra universaliųjų paslaugų teikėja, todėl neaišku, kokį ryšį turi pareiškėjo cituojamos aukščiau minėtų direktyvų nuostatos su UAB „Infomedia“ skunde nurodytomis aplinkybėmis, t. y. konkurencijos skatinimo tarp komercinės informacijos teikimo telefonu rinkos dalyvių kontekste. Pareiškėja teigia, kad skunde nurodytų ES teisės aktų sisteminė ir kompleksinė analizė leidžia daryti išvadą, kad ES institucijų nustatyta bendra reguliavimo sistema numato, jog vieningu visoje ES informacijos telefono numeriu 118 gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose (t. y. tik teikiamos informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos), tačiau savo teiginio nepagrindžia jokiomis konkrečiomis Direktyvų nuostatomis, kuriomis vadovaudamasi ji daro tokią išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų, t. y. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo, Taisyklių, Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 ir kitų susijusių teisės aktų nuostatos taip pat neleidžia daryti aukščiau minėtos pareiškėjo išvados, todėl laiko, kad minėtas pareiškėjos teiginys nepagrįstas. Taigi nei Direktyvos, nei kiti pareiškėjos minimi teisės aktai nenustato, kad trumpasis numeris 118 yra bendras visoje ES informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos numeris ar, kad trumpuoju numeriu 118 gali būti teikiama išimtinai tik informacija apie abonentus. Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 str. minimas tik vienintelis trumpasis numeris ES valstybių narių mastu, t. y. vieningas Europos skubaus iškvietimo telefono numeris 112. Pareiškėjo skunde minimoje Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT) ir Europos telekomunikacijų priežiūros reikalų komiteto (ECTRA) 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacijoje „Dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos“ įtvirtinta nuostata, kad ES valstybėms narėms rekomenduojama suteikti telefono ryšio numerį 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas yra įgyvendinta, nes pagal Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano, patvirtinto Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 3.2.9 punktą, viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugu abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti skiriamas būtent telefono ryšio numeris 118. Dėl TEO LT, AB, kaip dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu rinkoje užimančią įmonę pareiškėja skunde teigia, kad yra nenormali ir koreguotina situacija, kuomet dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu Lietuvos rinkoje užimanti įmonė TEO LT, AB turi išskirtinę privilegiją teikti papildomą komercinio pobūdžio informaciją trumpuoju telefono ryšio numeriu 118, kai kiti rinkos dalyviai tokios galimybės neturi. Ūkio subjektas gali būti pripažintas turinčiu dominuojančią padėtį tam tikroje rinkoje tik Konkurencijos tarybos, jai atlikus tyrimą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (ex post reguliavimas) nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tačiau Konkurencijos tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, atlieka ex ante reguliavimą ir pripažįsta ūkio subjektus, turinčiais didelę įtaką tam tikroje rinkoje. Informacijos teikimo telefonu rinka Konkurencijos tarybos nebuvo tiriama ir TEO LT, AB nebuvo pripažinta turinčia didelę įtaką joje, todėl tokie pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 16 str. 3 d., Ryšių reguliavimo tarnyba atlieka rinkos tyrimus Europos Bendrijų Komisijai priėmus rekomendaciją, nustatančią atitinkamas produktų ir paslaugų rinkas. Ūkio subjektas TEO LT, AB buvo pripažintas turinčiu didelę įtaką tam tikrose rinkose ir jam buvo nustatyti įpareigojimai tik ištyrus 2003 m. vasario 11 d. Komisijos rekomendacijoje dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių srityje, reikalaujančių ex ante reguliavimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, nurodytas rinkas, tarp kurių, kaip buvo aukščiau minėta, nebuvo nustatyta informacijos teikimo telefonu rinka. Pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 17 d. Europos Komisijos rekomendacijoje dėl elektroninių ryšių sektoriaus atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, panaikinusi 2003 m. vasario 11 d. Komisijos rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių srityje, reikalaujančių ex ante reguliavimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, taip pat nėra įvardinta pareiškėjos minima rinka. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 6 str. 1 d., Ryšių reguliavimo tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, išskyrus tas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos, laikymąsi prižiūrinti ir įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti pagal Elektroninių ryšių įstatymo ir kitus įstatymus bei savo nuostatus. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 8 str. 1 d., vienas iš Ryšių reguliavimo tarnybos tikslų - veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, tačiau pažymėjo, kad į šią sritį nepatenka komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos reguliavimas. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad Elektroninių ryšių įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu, o 1 str. 2 d. nurodoma, kad Elektroninių ryšių įstatymas nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su paslaugomis, teikiamomis naudojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tinklus ir paslaugas, taip pat elektroniniu ryšių tinklais perduodamo turinio ir su juo susijusiu paslaugų. Pagal to paties įstatymo 3 str. 14 d., elektroninių ryšių paslauga - tai paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausiai sudaro signalų perdavimas elektroniniu ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais. Elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroniniu ryšių tinklais ar naudojant elektroniniu ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų, tarp jų informacinės visuomenės paslaugu, kurių visiškai ar daugiausiai nesudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais. Taigi, komercinės informacijos teikimo telefonu paslaugos nepatenka į elektroninių ryšių paslaugų sampratą, todėl informacinių tarnybų vykdomos veiklos reguliavimas nėra Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencija. UAB „Infomedia“ nėra ūkio subjektas, besiverčiantis elektroninių ryšių veikla, t. y. nėra elektroninių ryšių rinkos dalyvis, be to, nėra universaliųjų paslaugų teikėja, todėl pareiškėja nėra asmuo, kurio veiklą reguliuoja ir prižiūri Ryšių reguliavimo tarnyba, kaip elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūrinti ir įgyvendinanti institucija. Taip pat nurodo, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 str. 1 d. b punktas įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visiems galutiniams paslaugų gavėjams, įskaitant taksofonų naudotojus, būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 31 str. 1 d. 3 p., informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus paslauga yra viena iš universaliųjų paslaugų, t. y. Lietuvos Respublika įvykdė jai nustatytą pareigą užtikrinti, kad būtų suteikta galimybė gauti bent vieną informacijos apie abonentus teikimo paslaugą. Pagal įstatymo 31 str. 2 d., Vyriausybė nustato universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą bei universaliųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias universaliųjų paslaugų mastą, kokybės reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas bei įpareigojimų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką, sąlygas bei atvejus, taip pat paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką, sąlygas ir atvejus. Taigi pareiga viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, įpareigotiems teikti universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas, teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugas yra nustatyta Taisyklių 3.3 punkte. Šiuo metu šias universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas teikia, t. y. užtikrina, kad visiems universaliųjų paslaugų gavėjams būtų prieinamas bent vienas išsamus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų sąrašas, jį nustatyta tvarka nuolatos atnaujina, informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnybos telefono ryšio numeriu informuoja universaliųjų paslaugų gavėjus, taip pat taksofonų naudotojus, apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų, įrašytų į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, telefono ryšio numerius, tik TEO LT, AB, kaip ūkio subjektas, turintis didelę įtaką prisijungimo prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkoje (Taisyklių 11 punktas). Pažymėjo, kad dėl to TEO LT, AB nėra privilegijuotoje padėtyje lyginant su kitais viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjais. Užmokestį už informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugas nustato Taisyklių priedo 6.2 punktas, kuriame informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugoms nustatytas 1,50 Lt už minutę tarifas, todėl TEO LT, AB taikomas užmokestis už informacijos teikimą paslaugų gavėjams telefono ryšio numeriu 118 nepažeidžia Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausios ribos, todėl pareiškėjos teiginys, kad TEO LT, AB suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną, yra visiškai nepagrįstas. Pagal Taisyklių 15 p., viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl jų paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais. Ryšių reguliavimo tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 16.1 p., ne rečiau kaip kartą per metus oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbia pasiūlymą viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams pareikšti pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas. Pagal Taisyklių 18 p., jeigu vienas ar daugiau viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų šių Taisyklių 15 ir 16.1 punktuose nurodytais atvejais pareiškia pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas be kompensacijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, išklausiusi šių teikėjų motyvus, gali nuspręsti dėl įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis perdavimo arba universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių paskirstymo viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams. Pagal Taisyklių 7 p., visi viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo užtikrinti savo abonentams galimybę informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnybos telefono ryšio numeriu gauti informaciją apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų, įrašytų į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, telefono ryšio numerius. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 48 str. 3 d. yra nustatyta, kad telefono ryšio numeriai, naudojami viešuosiuose elektroninių ryšių tinkluose, valdomi pagal Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą. Šio plano 3.2.9 punktas nustato, kad telefono ryšio numeris 118 skiriamas viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugu teikėju informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugu abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti, todėl šį trumpąjį telefono ryšio numerį savo tinkle TEO LT, AB naudoja informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikti. Atkreiptinas dėmesys, kad tai pagrindinė šio numerio paskirtis, tačiau Nacionalinis telefono ryšio numeracijos planas, patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104, nedraudžia telefono ryšio numeriu 118 kartu su viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacija apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugu abonentus teikti ir kitokia informaciją. Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane yra ir kitokie trumpieji telefono ryšio numeriai (15XX, 18XX), kurie gali būti skiriami informacinių paslaugų teikėjams, todėl pareiškėjos argumentai, kad jie yra diskriminuojami TEO LT, AB atžvilgiu, yra nepagrįsti. UAB „Infomedia“ nėra apribota galimybė tapti viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugu teikėju ir naudoti telefono ryšio numerį 118, arba vadovaujantis Taisyklių 15 p., pasinaudoti suteikta teise ir kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl jos paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėja. Telefono ryšio numeriai, kaip elektroninių ryšių ištekliai, yra skiriami tik naudoti, todėl pareiškėja nepagrįstai skunde teigia, kad TEO LT, AB priklauso telefono ryšio numeris 118. Vadovaujantis Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 23 p., viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti tam tikrus trumpuosius telefono ryšio numerius, tarp jų ir trumpąjį telefono ryšio numerį 118, o pagal 43 p., viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti būtent trumpąjį telefono ryšio numerį 118. Vykdydami aukščiau išvardytus įpareigojimus, viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai sudaro galimybę savo abonentams, kiekviename viešajame telefono ryšio tinkle naudojant trumpąjį telefono ryšio numerį 118, susisiekti su TEO LT, AB informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnyba. Taigi, bet kurio telefono ryšio paslaugu teikėjo abonentams yra užtikrinama galimybė paskambinus trumpuoju numeriu 118 gauti informacija apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į abonentų sąrašus. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas, nei jį įgyvendinantys teisės aktai (Taisyklės, Nacionalinis telefono ryšio numeracijos planas, Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės ir kt.) nedraudžia telefono ryšio numeriu 118 kartu su viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėju informaciją apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikti ir kitokią informacija. Pareiškėja klaidingai teigia, kad TEO LT, AB, turėdama Lietuvos Respublikos teises aktais įtvirtintą galimybę teikti kitos informacijos paslaugas, įgyja konkurencinį pranašumą. Joks Lietuvos Respublikos teisės aktas tokios galimybės neįtvirtina, tiesiog Taisyklės, įpareigoja TEO LT, AB teikti universaliąsias paslaugas, tarp jų ir informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus. Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklėse bei Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane šiam tikslui yra numatyta naudoti trumpąjį telefono ryšio numerį 118, tačiau aukščiau minėti teisės aktai nedraudžia šiuo numeriu tuo pačiu teikti ir kitokios informacijos teikimo paslaugas (b. l. 101 – 107).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Infomedia“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimu Nr. 47 kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį LR Ryšių reguliavimo tarnybą ir atsakovą LR Konkurencijos tarybą, kuriuo prašė: 1) nustatyti, kad visi komercinės informacijos telefonu rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją tiktai per vienodo ilgio numerį (dėl išdėstytų priežasčių būtina keisti Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą, nustatant, kad direktyvines paslaugas galima būtų teikti keturženkliais informacijos telefono numeriais, prasidedančiais 118X, kur X pagalba būtų atskiriamos konkuruojančios ar skirtingų tipų informacinės tarnybos, užtikrinant sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją bei atimant iš TEO LT, AB ir jos dukterinių įmonių Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtintą privilegiją teikti tokio pobūdžio informaciją per trumpesnį, nei kiti rinkos dalyviai, numerį); 2) nedelsiant panaikinti komercinės informacijos paslaugų teikimo Lietuvos Rinkoje dominuojančio subjekto (TEO AB, LT ir UAB „Lintel“) privilegiją teikti komercinio pobūdžio informaciją per 118 numerį, paliekant teisę teikti tik Baltųjų puslapių informaciją bei nustatant, kad skambinantiems į 118 numerį asmenims, besidomintiems komercine informacija, nebūtų nurodomas kitas TEO LT, AB ar jos dukterinių kompanijų ar bet kokios kitos bendrovės trumpasis numeris (b. l. 113 – 117). Nors pareiškimas neatitiko visų LR konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtintame LR konkurencijos tarybos darbo reglamente numatytų reikalavimų pareiškimui dėl įstatymo pažeidimo tyrimo (reglamento 24 – 28 p.), jame netgi nėra aiškiai suformuota dėl ko (dėl kokio LR konkurencijos įstatyme numatyto pažeidimo) pareiškėjas kreipėsi į atsakovą LR konkurencijos tarybą ir kurie iš reikalavimų skirti nagrinėti būtent šiai institucijai, įvertinusi pareiškimo teiginius, kad dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu rinkoje užimančiai įmonei TEO LT, AB (UAB „Lintel“) suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtinus pareigą informaciją apie abonentus teikti tik per TEO LT, AB priklausantį numerį 118, taip pat kad teisinis reglamentavimas, suteikiantis galimybę tik dominuojančiam subjektui TEO LT, AB teikti ne Baltųjų puslapių informacijos paslaugas (taip pareiškėjas sąlyginai įvardija vieną iš universalių paslaugų sudedamųjų dalių – informacijos teikimą apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus) per patį trumpiausią ir geriausiai įsimenamą numerį (118), yra šiurkščiai pažeidžiantis sveikos, skaidrios ir sąžiningos konkurencijos principą, atsakovas LR konkurencijos taryba pareiškėjo UAB „Infomedia“ pareiškimą įvertimo kaip kreipimąsi pradėti tyrimą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo teikiant komercinę informaciją atitikties LR konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams ir 2008 m. spalio 30 d. nutarimu NR. 1S-153 atsisakė pradėti tyrimą LR konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 ir 5 p. numatytais pagrindais, t. y. pažymėjo, kad tirti pareiškime nurodytus faktus LR konkurencijos tarybai nepriklauso ir nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą (b. l. 10 – 11). Nutarimas motyvuotas išvadomis, kad remiantis esamu teisiniu reglamentavimu, kiekvienas pageidaujantis gali teikti prašymus LR Ryšių reguliavimo tarnybai dėl atitinkamų paslaugų (universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių) teikimo ar priimti skelbiamą kasmetinį LR Ryšių reguliavimo tarnybos pasiūlymą dėl universaliųjų paslaugų teikimo, LR Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintomis Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėmis nėra privilegijuojami ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai, o pareiškėjas nėra pateikęs prašymo LR Ryšių reguliavimo tarnybai gauti leidimą teikti universaliąsias paslaugas (informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus), nėra nustatyta, kad draudžiama teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį (118), kaip ir universaliosioms paslaugoms teikti (LR konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 5 p.), taip pat kad telefono ryšio numerių naudojimo sąlygų nustatymas ir jų laikymosi kontrolė bei priežiūra nepatenka į LR konkurencijos tarybos kompetencijos sritį (LR konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad pateiktu skundu pareiškėjas UAB „Infomedia“ neneigia, kad atsakovas tinkamai įvertimo jos pareiškimą dėl tyrimo pradėjimo, t. y., kaip teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovas, pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 25 d. pareikimu Nr. 47 kreipėsi į LR Konkurencijos tarybą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo teikiant komercinę informaciją atitikties LR konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams, atsakovo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą teismas vertino šiuo aspektu, t. y. ar buvo pagrindas atsisakyti pradėti tyrimą dėl LR konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo (valstybės valdymo ir savivaldos institucijų nesilaikymas pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę). Teismas pažymėjo, LR elektroninių ryšių įstatymo 32 str., reglamentuojančio universaliųjų paslaugų teikimą ir finansavimą, 1-3 d. numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje turi būti užtikrintas šių universaliųjų paslaugų teikimas: 1) viešųjų telefono ryšio paslaugų fiksuotoje vietoje; 2) taksofonu teikiamų viešųjų telefono ryšio paslaugų; 3) informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus; 4) galimybių neįgaliesiems paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis. Vyriausybė nustato universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą bei universaliųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias universaliųjų paslaugų mastą, kokybės reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas bei įpareigojimų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką, sąlygas bei atvejus, taip pat paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką, sąlygas ir atvejus. Vyriausybė gali įgalioti Ryšių reguliavimo tarnybą nustatyti universaliųjų paslaugų kokybės reikalavimus ir informacijos apie paslaugų kokybę skelbimo taisykles, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, taip pat priimti teisės aktus, įgyvendinančius universaliųjų paslaugų teikimo taisykles. Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas gali būti susiję ir su didelės įtakos atitinkamoje rinkoje turėjimu. Vyriausybė turi teisę nustatyti ūkio subjektams, nepaskirtiems teikti universaliąsias paslaugas, įpareigojimus, kurie būtini, kad būtų galima tinkamai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant įpareigojimus teikti informaciją apie savo abonentus sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis, taip pat įpareigojimus, skirtus užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų galimybę naudotis informacijos apie viešojo telefono ryšio abonentus teikimo paslaugomis.

LR Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 (LR Vyriausybės 2006 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 162 redakcija) patvirtintų Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 14 – 19 p. numato, kad teikėjai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti turinčiais didelę įtaką rinkoje, nuo jų pripažinimo turinčiais didelę įtaką rinkoje dienos privalo teikti universaliąsias paslaugas. Jeigu ne vienas, o daugiau teikėjų pripažįstami turinčiais didelę įtaką rinkoje, Ryšių reguliavimo tarnyba, išklausiusi šių teikėjų motyvus, gali nuspręsti, kokiu mastu, po vieną ar drauge jie teiks universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis. Teikėjai turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl jų paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais. Ne rečiau kaip kartą per metus Ryšių reguliavimo tarnyba: oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbia pasiūlymą teikėjams pareikšti pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas; atlieka tyrimą, siekdama nustatyti, ar universaliosios paslaugos, nurodytos šiose Taisyklėse, teikiamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje šių Taisyklių 4 punkte nustatytu mastu, taip pat ar šių Taisyklių 4 punkte nustatytas mastas atitinka universaliųjų paslaugų gavėjų (įskaitant vartotojus ir neįgaliuosius šių paslaugų gavėjus) poreikius. Jeigu per 30 dienų nuo kreipimosi, nurodyto šių Taisyklių 15 punkte, ir (ar) 16.1 punkte nurodyto pasiūlymo paskelbimo teikėjas ar teikėjai, gebantys teikti universaliąsias paslaugas, sutinka teikti šių Taisyklių 3 punkte nurodytas universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis be kompensacijos, Ryšių reguliavimo tarnyba paskiria juos universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais (teikėju) ir įpareigoja teikti universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis. Jeigu vienas ar daugiau teikėjų šių Taisyklių 15 ir 16.1 punktuose nurodytais atvejais pareiškia pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas be kompensacijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, išklausiusi šių teikėjų motyvus, gali nuspręsti dėl įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis perdavimo arba universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių paskirstymo teikėjams. Universaliųjų paslaugų teikėjai, informavę Ryšių reguliavimo tarnybą, gali sudaryti su kitais ūkio subjektais jiems paskirtų universaliųjų paslaugų teikimo sutartis. Šiuo atveju universaliųjų paslaugų teikėjai atsako už šių Taisyklių reikalavimų laikymąsi. Taisyklių 5 ir 7 p. numato, kad įpareigoti teikti universaliąsias paslaugas teikėjai, teikdami papildomas paslaugas, be tų, kurios nurodytos šių Taisyklių 3 punkte, privalo nustatyti tokias sąlygas ir reikalavimus, kad universaliųjų paslaugų gavėjui nereikėtų mokėti už priemones ir paslaugas, nebūtinas toms universaliosioms paslaugoms, kurių šis gavėjas prašo, o neįgaliesiems teikiamos universaliosios paslaugos nekainuotų brangiau už tokias pat paslaugas, teikiamas kitiems universaliųjų paslaugų gavėjams. Visi viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo užtikrinti savo abonentams galimybę informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnybos telefono ryšio numeriu gauti informaciją apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų, įrašytų į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, telefono ryšio numerius kainomis, neviršijančiomis universaliųjų paslaugų kainų aukščiausios ribos.

LR ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 1, 3 – 4 p. numato, kad šios taisyklės reglamentuoja elektroninių ryšių tinkluose naudojamų telefono ryšio numerių (toliau – ir numeriai) valdymo, teisės naudoti numerius suteikimo, paraiškų numerių skyrimui pateikimo ir nagrinėjimo, numerių naudojimo, numerių rinkimo bei teisės naudoti numerius panaikinimo sąlygas ir tvarką. Numeriai gali būti naudojami tik tuo tikslu, koks nurodytas leidime ir šiose taisyklėse. Numerių naudojimo priežiūrą pagal savo kompetenciją atlieka Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – ir Tarnyba). Taisyklių 7, 8, 20, 22 – 23 p. numato, kad: numerius skiria Tarnyba, vadovaudamasi Nacionaliniu telefono ryšio numeracijos planu (Taisyklių 7 p.); numeriai, išskyrus Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane numatytus paslaugų numerius ir numerius, skiriamus netelekomunikacijų paslaugų teikėjams bei netelekomunikacijų paslaugų teikimui, skiriami tik asmenims, turintiems teisę teikti viešąjį telefono ryšio tinklą ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas (Taisyklių 8 p.); trumpieji numeriai yra išskirtinės ekonominės vertės ir skiriami po vieną, kiekvienam pageidaujamam numeriui gauti pateikiant atskirą paraišką, išskyrus šių taisyklų 23 punkte nurodytus numerius (taisyklių 20 p.); trumpieji numeriai iš serijos 18XX skiriami netelekomunikacijų paslaugų teikėjams (Taisyklių 22 p.); viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius 117, 118, 119, 13XX, 14XX, 15XX, 16XX (Taisyklių 23 p.). Šių Taisyklių 41-45 p. numato, kad: viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai trumpuosius numerius iš serijų 13XX, 14XX, 15XX, 16XX gali naudoti savo nuožiūra jiems priklausančiuose viešuosiuose ryšių tinkluose; viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjo pagalbos paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams Tarnybos veiklai turi naudoti trumpąjį numerį 117; viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118; viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai tinklo gedimams registruoti turi naudoti trumpąjį numerį 119; netelekomunikacijų paslaugų teikėjo prašymu viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo įdiegti netelekomunikacijų paslaugos teikėjui Tarnybos skirtus numerius. Viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų netelekomunikacijų paslaugų teikėjams skirtų numerių įdiegimo ir eksploatacijos mokesčiai turi būti pagrįsti įdiegimo ir eksploatacijos sąnaudomis, atsižvelgiant į protingą investicijos grąžą. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo manyti, jog esamas teisinis reglamentavimas dėl universaliųjų paslaugų teikimo teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus: visi viešųjų elektorinių ryšių paslaugų tiekėjai LR Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. numarimu Nr. 699 patvirtintų Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių ir jas įgyvendinančių aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į LR ryšių reguliavimo tarnybą dėl jų paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais. Nesant kitų viešųjų elektorinių ryšių paslaugų tiekėjų prašymų, universaliąsias paslaugas, tame tarpe ir informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, paskirta teikti TEO LT, AB, kuri nustatyta tvarka pripažinta turinčia didelę įtaką rinkoje, o visi kiti viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo užtikrinti savo abonentams galimybę informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnybos telefono ryšio numeriu gauti informaciją apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų, įrašytų į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus (informacija, kuri, kaip nustato LR ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 43 p. ir Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 3.2.9. p., teikiama numeriu 118), telefono ryšio numerius kainomis, neviršijančiomis universaliųjų paslaugų kainų aukščiausios ribos, kas, kaip matyti iš trečiųjų asmenų atstovų paaiškinimo teismo posėdyje, įgyvendinama sudarant su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis TEO LT, AB ir UAB „Lintel“ sutartis dėl tokios paslaugos teikimo. Pažymėjo, kad ūkio subjektai, kurie nėra viešųjų elektorinių ryšių paslaugų teikėjai ir patys negali būti paskirti universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais, tokias paslaugas gali teikti su ūkio subjektais, galinčiais būti paskirtais tokių paslaugų teikėjais, sudarę sutartis dėl pastariesiems paskirtų universaliųjų paslaugų teikimo. Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad esamas teisinis reglamentavimas suteikia tik TEO LT, AB galimybę numeriu 118, kuris dėl savo pobūdžio yra gerai žinomas ir plačiai naudojamas visoje Europos Sąjungoje, teikti ne tik vieną iš universaliųjų paslaugų sudedamųjų dalių – informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, bet ir kitas komercinio pobūdžio informacines paslaugas, kas savo ruožtu vertintina kaip privilegija, taip pat diskriminuoja kitus komercinės informacijos teikimo telefonu rinkos dalyvius Lietuvoje: kaip numato LR ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės, viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti nurodytus trumpuosius numerius, tame tarpe ir 118 (Taisyklių 23 p.), t. y. kiekvienas tiekėjas turi teisę savo tinkle naudoti šį numerį iš esmės savo nuožiūra, tame tarpe ir – informacinių paslaugų teikimui, tačiau Taisyklėse numatytas ir papildomas reikalavimas, susijęs su šio trumpojo numerio naudojimu: šis numeris turi būti naudojamas informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus. Pažymėtina, kad teikdamas papildomas paslaugas šiuo numeriu (118), kaip numato LR Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 (LR Vyriausybės 2006 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 162 redakcija) patvirtintų Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 5 p., teikėjas privalo nustatyti tokias sąlygas ir reikalavimus, kad universaliųjų paslaugų gavėjui nereikėtų mokėti už priemones ir paslaugas, nebūtinas toms universaliosioms paslaugoms, kurių šis gavėjas prašo, o neįgaliesiems teikiamos universaliosios paslaugos nekainuotų brangiau už tokias pat paslaugas, teikiamas kitiems universaliųjų paslaugų gavėjams. Įvertinęs aplinkybę, kad, kaip jau minėta, esamas teisinis reglamentavimas sudaro galimybę iš esmės bet kuriam ūkio subjektui, sudariusiam sutartis su ūkio subjektais, galinčiais būti paskirtais universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais, teikti universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis, pažymėjo, kad nėra pagrindo manyti, kad teisiniu reglamentavimu, leidžiančiu telefonu 118 teikti ne tik vieną iš universaliųjų paslaugų sudedamųjų dalių, bet ir kitokio pobūdžio paslaugas, sudaromos privilegijos, taip pat diskriminuojami kiti komercinės informacijos teikimo telefonu rinkos dalyviai Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su atsakovui ir teismui pateiktuose skunduose nurodytų ES teisės aktų – direktyvų, rekomendacijų – netinkamu įgyvendinimu Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose elektroninių ryšių paslaugų teikimą, yra bendro pobūdžio samprotavimai:duomenų, kad Europos Komisija yra pateikusi pastabų dėl pareiškėjo minimų direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, nėra, kas leidžia manyti, jog Lietuvos Respublika yra tinkamai perkėlusi direktyvų nuostatas į savo nacionalinės teisės sistemą;skunde minimų direktyvų nuostatos nenumato reikalavimo nacionalinėje teisėje įtvirtinti nuostatų, kurios draustų ūkio subjektui, konkrečiu telefono numeriu teikiančiam universalių paslaugų sudedamąją dalį – informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, tuo pačiu numeriu teikti kitokio pobūdžio informacines paslaugas.

Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad atsakovo LR Konkurencijos tarybos sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą dėl LR Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šį įstatymo pažeidimą yra pagrįstas. Pažymėjo, kad netgi pripažinus, kad kaip bylos nagrinėjimo metu ėmė aiškinti pareiškėjo atstovas (b. l. 53, 111), kad esamas teisinis reglamentavimas – t. y., LR ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 3 p. nuostata, kad numeriai gali būti naudojami tik tuo tikslu kaip nurodyta leidime ir šiose taisyklėse, ir Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 3.2.9. p. nuostata, kad numerio 118 paskirtis ir naudojimo sąlygos – viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti – neleidžia numeriu 118, šalia informacijosapie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, teikti kitokio pobūdžio informacinių paslaugų, naikinti atsakovo priimto sprendimo nebūtų pagrindo: LR konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos aktų reikalavimus. Taigi, pripažinus, kad teisės aktai neleidžia universaliųjų paslaugų teikėjui telefonu 118, šalia informacijosapie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, teikti kitokio pobūdžio informacinių paslaugų, taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui LR ryšių reguliavimo tarnybai, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktos LR Seimo kontrolieriaus 2009 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 4D-2008/01-1677 (b. l. 113 – 117), nepriėmus jokio sprendimo dėl pareiškėjo UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimo Nr. 47, nebuvo jokio LR konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numatyto teisės akto arba kito sprendimo, kurie teikia privilegijas tretiesiems suinteresuotiems asmenims arba diskriminuoja pareiškėją pastarųjų atžvilgiu, tuo tarpu klausimus, susijusius su konkrečių numerių skyrimu ir jų naudojimo priežiūra, t. y. susijusius UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimo Nr. 47 reikalavimais, sprendžia ne LR konkurencijos taryba, o LR ryšių reguliavimo tarnyba (LR elektorinių ryšių įstatymo 8 str. 2 d. 4 p., 48 str. 3 d., 50 str. 1 d., LR ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-12-13 įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 4, 7 p.).

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Infomedia“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 156 – 159) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, t.y. Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 (toliau – ir Taisyklės), 23 punktą. Taisyklių 23 punktas yra skyriuje „Teisės naudoti numerius suteikimas“ ir jame Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – ir RRT) kalba tik apie išimtį, kad norint naudoti šiuos numerius viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius be atskiro RRT leidimo, tačiau jokiu būdu ne visus trumpuosius numerius savo nuožiūra, kaip kad klaidingai išaiškino teismas, o RRT leidimo ir Taisyklių nustatyta tvarka (Taisyklių 3 punktas). Visiems kitiems subjektams toks RRT leidimas yra būtinas ir numerio naudojimo apimtis yra nurodoma RRT išduotame leidime (Taisyklių 16 punktas). Tuo tarpu viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjai, naudodamiesi numeriais, kuriais naudotis jiems nebūtinas leidimas, privalo laikytis Taisyklių V skirsnio „Numerių naudojimo sąlygos“ reikalavimų. Šio skirsnio 41 – 44 punktai yra taikytini TIK viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjams ir nustato sąlygas, kuriomisviešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius. Taisyklių 41 punktas nustato, kad viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjai savo nuožiūra turi teisę naudoti tik keturženklius trumpuosius numerius – iš serijų 13XX, 14XX, 15XX, 16XX. Tuo tarpu triženklių numerių naudojimą Taisyklės griežtai riboja ir pasisako kokiu tikslu jie gali būti naudojami – 42 punktas nustato trumpojo numerio 117 naudojimo sąlygas, 43 punktas – 118 numerio naudojimo sąlygas, 44 punktas – 119 numerio naudojimo sąlygas. Jeigu Taisyklėse būtų buvęs įtvirtintas leidimas viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjams naudoti trumpus triženklius numerius 117, 118 ir 119 savo nuožiūra – tai šie numeriai turėjo būti išvardinti arba Taisyklių 41 punkte (tuo tarpu šiuo metu jie yra sąmoningai neįvardinti, nes minėtiems subjektams neleidžiama jų naudoti savo nuožiūra), arba naudojimas savo nuožiūra turėjo būti įtvirtintas atitinkamame Taisyklių punkte, reglamentuojančiame triženklio trumpojo numerio panaudojimą. Tuo tarpu specialiai vien tik viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų tiekėjams nustatantis trumpojo numerio 118 naudojimo sąlygas Taisyklių 43 punktas skamba taip: „Viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, Įrašytus Į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus teikti turi naudoti trumpąjį numerį 775“. Prierašo, kad trumpąjį numerį 118 viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai gali naudoti savo nuožiūra ar dar kaip nors kitaip nėra. Tokio įrašo nėra ir visuose likusiuose Taisyklių punktuose, nors kaip matome iš Taisyklių 41 punkto – keturženklius numerius naudoti savo nuožiūra minėtiems subjektams leista, tuo tarpu triženklių – neleista. Draudimą naudoti triženklius numerius kitokiu tikslu nustato, kaip jau buvo minėta, Taisyklių 3 punktas, sakantis, kad „Numeriai gali būti naudojami tik tuo tikslu kaip nurodyta leidime ir šiuose Taisyklėse“. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis Taisyklių 23 punktu, leidimas viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjams (taigi ir TEO LT, AB) yra nebūtinas, tačiau tai neatleidžia TEO LT, AB nuo Taisyklių laikymosi. Numerio naudojimas ne tuo būdu, kaip numatyta Taisyklėse, ir yra grubus konkurencijos sąlygų pažeidimas, suteikiantis milžinišką pranašumą TEO LT, AB (bei jos pasirinktam partneriui - dukterinei įmonei UAB „Lintel“).

2. Nesutinka, kad leidžiant naudoti trumpąjį numerį 118 savo nuožiūra (taip pat ir kitai informacijai, nesusijusiai su „Baltaisiais puslapiais“, teikti) universalių paslaugų tiekėjui TEO LT, AB yra kompensuojamos su universalių paslaugų tiekimu susijusios išlaidos. Teismas neatkreipė dėmesio į LR Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintų Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 41 punktą, kuris nustato, kad universalių paslaugų teikimo nuostoliai kompensuojami šiais būdais: 1) viešojo telefono ryšio paslaugų teikėjų lėšomis; 2) didinant universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią riba; 3) derinant paminėtų 1 ir 2 universalių paslaugų nuostolių kompensavimo būdus. Sąrašas yra ne pavyzdinis, o išsamus (baigtinis), taigi kitokių universalių paslaugų tiekėjo nuostolių atlyginimo būdų Lietuvos Respublikoje negalima nustatyti. Atitinkamai RRT negalėjo nustatyti TEO LT, AB leidimo per 118 šalia „Baltųjų puslapių“ informacijos teikti ir visą kitą komercinio pobūdžio informaciją ir tokiu būdu naudoti šį trumpąjį numerį kaip dar vieną papildomą universalių paslaugų tiekėjo nuostolių kompensavimo mechanizmą.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvas, kad Europos Komisijos pastabų dėl ES direktyvų ir rekomendacijų tinkamo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje nebuvimas yra tinkamas įrodymas, kad nacionalinėje teisėje yra tinkamai įtvirtinti atitinkami ES teisės reikalavimai, nėra visiškai pagrįstas, dėl to teismas, grįsdamas savo sprendimą, neturėjo šiuo motyvu remtis. Iš tiesų, skaitant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius minėtos srities teisinį reguliavimą, atrodytų lyg ir teisingai perkeltos ES direktyvų nuostatos, būtent tą Europos Komisija ir darė – vertino minėtus teisės aktus (tai yra vertino perkėlimą de jure aspektu). Problema atsiranda atitinkamoms Lietuvos Respublikos institucijos – RRT ir Konkurencijos tarybai prižiūrint teisiniu nihilizmu užsiimančių TEO LT, AB ir UAB „Lintel“ veiksmus, kuomet priežiūros institucijos visiškai nemato ir nenori matyti, kad TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“) jau eilę metų nesilaiko ir ateityje net nesiruošia laikytis teisės aktų, tame tarpe Taisyklių, nenustatančių joms teisės 118 numerį naudoti savo nuožiūra, priešingai – draudžiančių tai daryti, reikalavimų. Tai yra šiai dienai su RRT ir Konkurencijos tarybos pritarimu de facto trumpųjų numerių teisinis reguliavimas yra iškreiptas ir neatitinkantis nei ES direktyvų nuostatų, nei Lietuvos Respublikos teisės aktų. Europos Komisija kol kas dar nevertino Lietuvos Respublikos institucijų, atsakingų už minėtų teisės aktų reikalavimų vykdymo priežiūrą, veiksmų, tai yra faktinės situacijos Lietuvos Respublikoje.

4. RRT individualaus teisės akto, turinčio juridinę galią ginčijamu klausimu, nepriėmė, tačiau tiek iš RRT veiksmų, tiek iš daugelio rašytinių dokumentų, RRT surašytų tiek administracinėje byloje Nr. 1-469-121/2009 m., tiek ir šioje byloje yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad RRT yra priėmusi sprendimą nieko nedaryti leidžiant TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“) ir toliau savavališkai naudoti 118 numerį savo nuožiūra. Būtent toks RRT sprendimas nieko nedaryti, kad būtų atstatyta sveika konkurencinė aplinka informacijos telefonu tiekimo rinkoje ir pažeidžia UAB „Infomedia“ ir kitų informacijos telefonu tiekimo rinkos dalyvių teises. Atitinkamai Konkurencijos taryba privalėjo tirti UAB „Infomedia“ skundą dėl LR konkurencijos įstatymo 4 str. 2 dalyje numatyto pažeidimo, kurį vykdo RRT.

EB steigimo sutartis (3(g) str.) nustato, kad „Bendrijos veikla apima sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipiama, sukūrimą“. Ši idėja pagrįsta tuo, kad konkurencija yra geriausias ekonominės veiklos stimulas, kadangi ji garantuoja visiems plačiausią galimą veiklos laisvę. Konkurencija leidžia įmonėms nuolat kelti jų efektyvumą ir skatina nuolatinį gyvenimo lygio ir užimtumo perspektyvų gerinimą. Dėl šių priežasčių, laisvoji konkurencija yra esminė Bendrijos politikos dalis. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti ES teisės aktai (Pagrindų Direktyva, Leidimų Direktyva, Prieigos Direktyva, Universaliųjų paslaugų Direktyva, o taip pat CEPT/ECTRA 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacija) labai aiškiai nustato, kad valstybės narės, reguliuodamos elektroninių ryšių bei universaliųjų paslaugų įgyvendinimą nacionalinėj e teisėj e, privalo mažinti rinkos iškraipymus, parinkti veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris nepažeistų sveikos, skaidrios ir sąžiningos konkurencijos principų, kad būtų laikomasi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų. Tie patys principai yra atkartoti ir nacionaliniuose teisės aktuose (LR elektroninių ryšių įstatymo 1 str., 2 str., 5 str. 1 d., 8 str., 12 str.; LR konkurencijos įstatymo 1 str., 2 str., 4 str.). Tad Nacionalinis telefono ryšio numeracijos planas bei Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės tiek Konkurencijos tarybos, tiek RRT, tiek ir teismų turi būti aiškinamas vadovaujantis minėtuose teisės aktuose įtvirtintais principais, o ne vadovaujantis principu „galima viskas, kas nėra uždrausta“, kaip kad teismą bandė įtikinti Konkurencijos taryba, RRT bei TEO LT, AB.

LR elektroninių ryšių įstatymo 12 str. nustatyta, kad Konkurencijos taryba vykdo konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą, ir vykdydama šią funkciją Konkurencijos taryba privalo bendradarbiauti su RRT, ją konsultuoti, ir tokiu būdu siekti, kad būtų laikomasi konkurencijos principų elektroninių ryšių srityje. Šiuo gi atveju Konkurencijos taryba, gavusi UAB „INFOMEDIA“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47, kuriame pareiškėjas Konkurencijos tarybai nurodė labai konkrečius faktus apie konkurencijos principų pažeidinėjimą RRT reguliuojamoje elektroninių ryšių srityje (t.y. nurodė konkrečius duomenis apie įstatymų pažeidimus), net nesigilinusi į pareiškime nurodytus faktus nusprendė tyrimo neatlikinėti apskritai. Atsisakydama pradėti tyrimą Konkurencijos taryba pasirėmė LR Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 ir 5 punktais, t.y. nepradėjo tyrimo motyvuodama tuo, kad tai neva Konkurencijos tarybai tirti nepriklauso ir kad nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymų pažeidimą. Toks Konkurencijos tarybos elgesys šioje situacijoje parodo, kad atsakovas neatliko įstatymų jam pavestų funkcijų (pareigų), dėl ko mūsų manymu yra pagrindas naikinti Konkurencijos tarybos 2008-10-30 nutarimą Nr. 1S-153 ir įpareigoti ją vykdyti įstatymų jai pavestas funkcijas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu (b. l. 172 – 174) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais kaip ir 2008 m. gruodžio 22 d. atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 32 – 34). Papildomai nurodo šiuos argumentus:

1.      Elektroninių ryšių veiklą reguliuoja ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūri ir jas įgyvendina ne Konkurencijos taryba, o savarankiška valstybės įstaiga – Ryšių reguliavimo tarnyba. Šį teiginį atitinkamai grindžia Konkurencijos įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis.

2.      Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas sutinka, kad esamas elektroninių ryšių reguliavimas atitinka ES direktyvų prasmę, yra tinkamas ir nediskriminacinis.

3.      Skundžiamame sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad apeliantas neginčijo fakto, jog Konkurencijos taryba teisingai įvertino Konkurencijos tarybai adresuoto 2009 m. rugsėjo 25 d. skundo Nr. 47 esmę, ir tinkamai skundžiamus veiksmus vertino galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio aspektu.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Lintel“ atsiliepimu (b. l. 163 – 168) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja teisės aktus, susijusius su elektroninių ryšių reguliavimu. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tiek Europos Sąjungos direktyvose, tiek vadovaujantis jomis priimtuose nacionaliniuose teisės aktuose – nėra nustatyti telefono numeriu 118 teikiamos informacijos apribojimai. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad numeriu 118 teikiant su abonentų sąrašų informacija susijusią papildomą informaciją siekiama kompensuoti universaliųjų paslaugų teikimo nuostolius. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje iš viso nepasisakė šiuo klausimu, kaip nesusijusiu su įrodinėjimo dalyku, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Nurodo, kad pareiškėjo pozicija dėl direktyvų perkėlimo yra nenuosekli – skunde jis teigia, kad direktyvos perkeltos netinkamai, o apeliaciniame skunde sutinka, kad direktyvos perkeltos „lyg ir teisingai“, tačiau nacionalinės teisės aktų vykdymo priežiūros institucijos nevykdo savo funkcijų. Mano, kad tyrimas dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nagrinėjamu atveju nebuvo galimas, nes pareiškėjas ir TEO LT, AB nėra vienoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Skunde nepagrįstai sutapatintos telefono numerio 118 ir informacinių paslaugų numerio sąvokos (tuo pačiu ir skirtingų paslaugų rinkos).

Tretysis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB atsiliepimu (b. l. 169 – 170) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad pritaria ir palaiko argumentus bei motyvus, išdėstytus UAB „Lintel“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepimu (b. l. 183 – 186) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nesutinka su pareiškėjo nurodytais teiginiais ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas. Nurodo, kad pareiškėjas nenurodo konkretaus teisės akto ar konkrečios teisės akto nuostatos, kuris arba kuri pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį.

                      Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas byloje iš esmės yra susijęs su Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos atribojimo klausimu užtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvę elektroninių ryšių visuomeninių santykių srityje.

 Konkurencijos taryba 2008 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1S-153 (b. l. 10 – 11) „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo teikiant komercinę informaciją atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ atsisakė pradėti tyrimą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo, teikiant komercinę informaciją, tvarkos. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo teikiant komercinę informaciją, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais. Šios teisės normos nustato, kad Konkurencijos taryba atsisako pradėti tyrimą, jei tirti pareiškime nurodytus faktus jai nepriklauso ir jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą motyvuojamas tuo, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymą pareiga užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių srityje tenka Ryšių reguliavimo tarnybai, o ne Konkurencijos tarybai. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nagrinės tik tuos argumentus ir tas aplinkybes, kurie susiję su Konkurencijos tarybos kompetencija.

Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009).

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos įstatymo 19 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad Konkurencijos taryba: 1) kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Tarybos uždaviniams vykdyti.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Dėl atsisakyme pradėti tyrimą Konkurencijos tarybos taikyto Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino Konkurencijos tarybai įstatymais suteiktus įgaliojimus, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą, nors buvo tam pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Pagal Konkurencijos įstatymo 18 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti kaip laikomasi šio įstatymo, yra Konkurencijos taryba. Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus (Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi Konkurencijos taryba, būdama viešasis juridinis asmuo (Konkurencijos tarybos nuostatų 3 punktas), vykdo jai priskirtas specialiąsias viešojo administravimo funkcijas Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolės srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 6, 7 dalys). Akivaizdu, kad Konkurencijos tarybos kompetenciją apibrėžia ne tik Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio, bet ir 19 straipsnio, kuriame įtvirtinti Konkurencijos tarybos įgalinimai, nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nors Konkurencijos tarybai suteiktos valstybės valdymo ir savivaldos institucijų kontrolės funkcijos vykdymo tvarka specialiai Konkurencijos įstatyme neaptarta, ši įstatymo nustatyta funkcija turi būti įgyvendinama taikant bendras, Konkurencijos įstatymo numatytas, tiriamųjų veiksmų tvarką reglamentuojančias nuostatas. Tai reiškia, kad atsakovas gali pradėti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio laikymosi tyrimą pagal atitinkamą suinteresuoto asmens (ūkio subjekto) prašymą arba pradėti tyrimą savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004; 2007 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-381/2007).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas gavo UAB „Infomedia“ pareiškimą, kuriuo buvo prašoma ištirti, ar nustatyta telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo tvarka, pagal kurią leidžiama teikti komercinę informaciją, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Pareiškime nurodyta, kad komercinės informacijos teikimo telefonu tvarka Lietuvoje paslaugų rinkoje sudaro išskirtinę galimybę dominuojančiam subjektui UAB „Lintel“ naudotis privilegija teikti komercinio pobūdžio informaciją naudojant telefono ryšio trumpąjį 118 numerį. Atsižvelgdama į teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neišnagrinėjus iš esmės telefono ryšio trumpojo numerio naudojimo tvarkos jos atitikties Konkurencijos įstatymo požiūriu yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo jokio Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisės akto arba kito sprendimo, kurie teikia privilegijas tretiesiems suinteresuotiems asmenims arba diskriminuoja pareiškėją pastarųjų atžvilgiu, ir tokiu būdu nebuvo pagrindo Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo.

Kadangi byloje kilo klausimas, ar Konkurencijos taryba ar Ryšių reguliavimo tarnyba yra kompetentinga spręsti nagrinėjamą ginčą, teisėjų kolegija mano esant svarbu pasisakyti dėl šių institucijų kompetencijų atribojimo. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Ryšių reguliavimo tarnyba reguliuoja elektroninių ryšių veiklą, įgyvendina šio Įstatymo nuostatas bei prižiūri jo laikymąsi. Šio įstatymo 17 straipsnis suteikia Tarnybai teisę ūkio subjektams, turintiems didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, nustatyti atitinkamus įpareigojimus (skaidrumo, nediskriminavimo ir kt.), kurie yra detalizuojami atskiruose įstatymo straipsniuose. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla: 1) keičiasi su Ryšių reguliavimo tarnyba Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijoms įgyvendinti reikalinga informacija, įskaitant ir konfidencialią informaciją ir užtikrina gaunamos informacijos apsaugą; 2) konsultuoja Ryšių reguliavimo tarnybą, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje; 3) bendradarbiauja ir konsultuojasi su Ryšių reguliavimo tarnyba, pagal Konkurencijos įstatymą vykdydama konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 14 straipsnio 2 dalį konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, o pagal to paties straipsnio 1 dalį Ryšių reguliavimo tarnyba siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Konkurencijos taryba šiuo atveju turėjo nustatyti, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina nagrinėjamu atveju bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, prieš tai nenustačiusi, ar specialus teisinis reglamentavimas užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi vykdant konkrečią veiklą, Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių. Taigi, remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba yra kompetentinga vykdyti konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje minėta apimtimi pagal Konkurencijos įstatymą, dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstu Konkurencijos tarybos argumentą, kad nagrinėjamas ginčas priskirtinas Ryšių reguliavimo tarnybai.

Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant klausimą, ar yra pagrindo pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo, privaloma preliminariai įvertinti tikimybę, kad suinteresuoto asmens nurodyti faktai gali atitikti pažeidimo požymius, tuo tarpu tiksliai rinka apibrėžiama ir situacija išnagrinėjama atliekant tyrimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą remdamasi tuo, kad nėra pagrindo įtarti, jog kam nors yra teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai. Kolegija pažymi, kad prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti tik abstraktaus pobūdžio. Reikalavimus tokio prašymo turiniui sąlygoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyti konkurencijos sąžiningumo, privilegijų ar diskriminacijos kriterijai, todėl prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminaciją atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms (Konkurencijos įstatymo 25 str. 1 ir 2 d.), taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teises (Konkurencijos įstatymo 38 str. 1 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad minėtų aplinkybių nurodymas savaime nenulemia būtinumo pradėti tyrimą, nes jose yra reiškiamas subjektyvus prašančio atlikti tyrimą asmens požiūris. Šitos aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos (atsakovo) turi būti įvertinamos siekiant nustatyti minėtų pažeidimų požymius, pakankamus pradėti tyrimą. Konkurencijos įstatyme nesant tiksliai apibūdintų tokių požymių nustatymo kriterijų, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atlikti prašomo ištirti teisės akto ar sprendimo preliminarią (turinio, konstrukcijos ir pan.) analizę bei įvertinti, kiek šitie požymiai (juos nustačius) gali turėti įtakos prašymą padavusio asmens Konkurencijos įstatymo ginamoms teisėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹ – 1055/2004). Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija mano, kad Konkurencijos taryba neįsigilino ir tinkamai nemotyvavo dėl kokių priežasčių pareiškimo argumentai yra nepagrįsti, dėl to nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą remdamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punktu.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, prieš tai nenustatęs, ar specialus teisinis reglamentavimas užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi vykdant konkrečią veiklą, Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis), priimtinas naujas sprendimas, o Konkurencijos tarybos nutarimas panaikinamas ir byla grąžintina Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti (Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo UAB „Infomedia“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 30 nutarimą Nr. 1S-153 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu pradėti tyrimą pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai 2008 m. rugsėjo 29 d. pateiktą pareiškimą Nr. 47.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė