Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Živilei Kičaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2009 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 2S-12 „Dėl investicinių paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams” (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 85–88) (toliau – ir Nutarimas):

1. Pripažino UAB „Investment house“ (toliau – ir Bendrovė) spaudoje ir internete naudotus reklaminius teiginius: „Uždirbk 125 000 Lt; 47 % PELNAS“; „<…>...Bendras projekto pelningumas – investavus 20 000 litų gaunate 60 000 litų.“; “<….> Investuoji 30 000 Lt ir po 3 metų turi 125 000 Lt; Investuoji 100 000 Lt, po 3 metų turi 417 000 Lt; Investuoji 1 mln. Lt, po 3 metų turi 4,17 mln.; Investuok kartu su profesionalais! Pelnas? 47 % per metus!; Investuok 20 000 Lt – po 3 metų turėk 63 530 Lt; Projekto pelningumas – 317 %.“; „<…> 47% pelnas <…> Nusipirk dalį Verslo ir po 3 metų uždirbk 125 000 Lt investavęs tik 30 000 Lt; Mūsų projekto Pelnas 47% per metus!; Investavę 20 000 Lt – per 3 metus uždirbame 63 530 Lt; Projekto pelningumas 317%; <…> Bendras projekto pelningumas 18-20 mln. litų arba 300-330%.“ (toliau – ir Reklamos teiginiai) klaidinančia reklama.

2. Įpareigojo UAB „Investment house“ nuo šio nutarimo paskelbimo dienos nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, t. y. reklamos tekste nenaudoti reklaminių teiginių, kurie pripažinti klaidinančia reklama, jeigu šie veiksmai dar tęsiami.

3. Už klaidinančios reklamos naudojimą skyrė UAB „Investment house“ 26 400 litų piniginę baudą.

4. Įpareigojo UAB „Investment house“ per 5 darbo dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo ir Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas UAB „Investment house“ skundu (b. l. 3–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl investicinių paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams”.

Pareiškėjas nurodė, kad tiek iš Nutarimo, tiek pareiškėjo žinių, atsakovas jokio tyrimo dėl pareiškėjo paruoštų naudotų verslo planų neatliko, dėl to priimtas neteisėtas Nutarimas. Konkurencijos taryba rėmėsi tik Vertybinių popierių komisijos sprendimu, kuris yra negaliojantis. Įpareigojimas nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą yra absurdiškas, pradėjus tyrimą pareiškėjas nedelsiant nutraukė veiksmus, todėl neaišku, kodėl atsakovas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo valios, kuri seniai nevykdoma. Baudos dydis yra nepagrįstas, nes Nutarime nenurodyta, ar nustatyta lengvinančių, sunkinančių aplinkybių, be to, pareiškėjo veika nepadarė žalos. Konkurencijos taryba neišskyrė, kokia 5 straipsnio dalimi pareiškėjo Reklamos teiginiai pripažinti klaidinančia reklama. Nepagrįstas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo 7 straipsnio 9 punkto taikymas pareiškėjo atžvilgiu. Iš Nutarimo teksto neaišku, kokiais faktiniais duomenimis remiantis padarytos išvados apie Bendrovės tariamai įvykdytą teisės pažeidimą, Nutarime nėra visų bylos aplinkybių analizės, visų įrodymų vertinimo, visų motyvų, nenurodyta kaltės forma – neišpildyti administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 248 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (b. l. 24–27) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad kvalifikuodamas pažeidimą vadovavosi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytu teisingumo kriterijumi, kuriuo remiantis reklamoje pateiktus reklaminius teiginius galima pripažinti neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Konkurencijos taryba turėjo pareigą vertinti pareiškėjo skleistų reklaminių teiginių teisingumą pagrindžiančius įrodymus bei nuspręsti, ar jie yra pakankami bei patikimi (nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009). Bendrovės pateiktas verslo planas negali būti laikomas pagrindžiančiu nagrinėjamų reklaminių teiginių teisingumo jų naudojimo metu, kadangi remiasi tik prognozėmis, kurių įgyvendinimo galimybė nėra ir negali būti visiškai garantuojama. Konkurencijos taryba neturi pareigos įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama. Ūkio subjektas, kuris mano, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės, pats turi įrodinėti šią aplinkybę. Atsakovas atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjas neginčijo fakto, kad jis yra klaidinančia pripažintos reklamos davėjas. Reklamos davėjo veiksmai, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, laikomi reklamos davėjo kalta veika, kuri gali reikštis ne tik tyčios forma (nutartis administracinėje byloje Nr. A¹ -930/2005). Remiantis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punktu, reklaminės veiklos subjektas pagrįstai buvo įpareigotas nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą pagal Konkurencijos tarybos nustatytas sąlygas bei terminus. Nustatydamas baudos dydį atsakovas vadovavosi tuo, kad pareiškėjo reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti reklama, kuri galėjo suklaidinti reklamos vartotojus ir galėjo paveikti jų ekonominį elgesį. Buvo atsižvelgta į trumpą pažeidimo trukmę – reklama buvo platinama nuo 2008 m. spalio 11 d. iki 2008 m. spalio 23 d., didelį reklamos skleidimo mastą – reklama skleista spaudoje ir interneto svetainėse. Visos aplinkybės, kuriomis vadovautasi nustatant baudos dydį, yra įvardytos Nutarime. Tyrimo metu lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjos atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skunde nenurodė, kurias aplinkybes Konkurencijos taryba turėjo pripažinti sunkinančiomis ar lengvinančiomis. Pareiškėjo pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis dėl didelio pažeidimo masto, taip pat dėl to, kad Bendrovė nepripažino, kad savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skleista klaidinančia reklama nebuvo padaryta jokios žalos visuomeniniam interesui.

Atsakovas nurodė, kad, nustatant piniginės baudos dydį, yra siekiama ne tik nubausti įstatymo reikalavimus pažeidusį ūkio subjektą, tačiau kartu jį atgrasyti nuo negatyvių veiksmų ateityje. Paskirta bauda yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, trukmei ir mastui bei pavojingumui. Nutarimas yra pagrįstais konkrečiais teisės aktais, priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas byloje esančias faktines aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kuriais teisės aktais, priimdama nutarimą ar vertindama pažeidimą, Konkurencijos taryba nesivadovavo. Taikydamas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 9 punkto nuostatas atsakovas rėmėsi Vertybinių popierių komisijos sprendimu, tačiau atsižvelgus į tai, kad Bendrovė ginčija įstatymuose nustatytą reikalavimą dėl licencijos privalomumo, papildomai vertino ir Bendrovės veiksmų atitiktį Reklamos įstatyme numatytiems kriterijams. Net ir tuo atveju, jei teismas panaikintų Vertybinių popierių komisijos sprendimą, kuriuo Konkurencijos taryba rėmėsi taikydama Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnį, Bendrovės reklama bet kokiu atveju būtų draudžiama pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjo skleista reklama buvo nagrinėjama remiantis teisingumo kriterijumi, t. y. 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėjo argumentas, kad Konkurencijos taryba nenurodė, kokia konkrečiai Reklamos įstatymo 5 straipsnio dalimi rėmėsi priimdama sprendimą, yra nepagrįstas. Nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁷-615/2001pažymėta, kad juridinis asmuo nėra administracinio teisės pažeidimo subjektu, o ATPK bendrosios dalies normos, patraukiant atsakomybėn už veikas, numatytas Konkurencijos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 41 straipsnyje, nėra taikomos. Kadangi Reklamos įstatyme, kaip ir Konkurencijos įstatyme, yra nustatytas analogiškas atsakomybės bei baudų atskyrimas, bendrosios ATPK nuostatos, taikant atsakomybę už Reklamos įstatymo pažeidimus, ūkio subjektams taip pat nėra taikomos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 38–43) pareiškėjo UAB „Investment house“ skundą tenkino iš dalies; pakeitė Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 2S-12 dalį, kuria UAB „Investment house“ skirta 26 400 litų bauda ir paskyrė 3 000 litų baudą; kitą Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 2S-12 dalį paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Investment house“ spaudoje ir interneto svetainėse skelbti Reklamos teiginiai, siūlantys investuoti į stabilių verslų jungimą ir plėtrą laikytini reklama, nes tokia informacija tiesiogiai susijusi su bendrovės vykdoma veikla ir skatina investuoti į šio ūkio subjekto reklamuojamą produktą. Pareiškėjas reklamavo investicines paslaugas, kurioms teikti reikalinga turėti licenciją. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi teisę teikti reklamuojamas investicines paslaugas, todėl Vertybinių popierių komisija nustatė, kad pareiškėjas vertėsi licencijuojama veikla neturėdamas licencijos. Pareiškėjo reklamos turi Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 9 punkte nustatytų požymių, t. y. pasireiškė kaip apgaulingas tvirtinimas arba įspūdžio sudarymas, kad produktas gali būti teisėtai parduotas. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi konstatuotina, kad tokia pareiškėjo klaidinanti komercinė veikla laikytina klaidinančia reklama.

Kaip nurodoma Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, klaidinanti reklama yra tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti asmenų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pareiškėjas yra reklamos davėjas, todėl jam tenka atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą, neįrodžius, kad įstatymas pažeistas ne dėl jo kaltės. Pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas pateikė verslo planą, kuriuo buvo remiamasi ruošiant nagrinėjamas reklamas. Verslo planas nepagrindė nagrinėjamų reklaminių teiginių teisingumo jų naudojimo metu. Pareiškėjas remiasi tik prielaidomis, pavyzdžiui, „pardavimo kaina bus“, „projekto pelningumas bus“, „bus parduotas“, kurios nepagrindžia skelbtų reklaminių teiginių teisingumo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas abejoja sėkmingu projekto įgyvendinimu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad riziką, susijusią su investuotojų investicijomis, prisiima sau ir garantuoja, kad nepateisinus vartotojų lūkesčių, jų investuotos lėšos bus grąžintos, t. y. visa investavimo rizika tektų investuotojams, o tokia lėšų valdytojo elgsena kėlė tiesioginį pavojų investuotojų interesams. Pareiškėjo Reklamos teiginiai, siūlantys investuoti į stabilių verslų jungimą ir plėtrą, yra neteisingi ir gali klaidinti vartotojus, ypač tuos, kurie neturi investavimo žinių bei patirties, todėl yra labiausiai pažeidžiami, jiems priimant sprendimą, susijusį su investicinių paslaugų pirkimu. Pareiškėjas pažeidė vartotojo teises į teisingą, išsamią ir visapusišką informaciją ir jo kaltė dėl klaidinančios reklamos naudojimo yra įrodyta. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Nutarimas atitinka viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui keliamus reikalavimus, jis pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tinkamai pritaikius įstatymo nuostatas, todėl naikinti jį pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ekonominė sankcija pareiškėjui paskirta, atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 ir 7 dalių reikalavimus. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis numato, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas pareiškėjui paskyrė artimesnį sankcijoje numatytam baudos maksimumui, t. y. 26 400 litų baudą. Atsakovas vadovavosi tuo, kad pareiškėjo reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti, kuri galėjo suklaidinti reklamos vartotojus ir galėjo paveikti jų ekonominį elgesį, atsižvelgė į trumpą pažeidimo trukmę – reklama buvo platinama nuo 2008 m. spalio 11 d. iki 2008 m. spalio 23 d., didelį reklamos skleidimo mastą – reklama skleista spaudoje ir interneto svetainėse. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas, gavęs atsakovo 2008 m. spalio 22 d. raštą ,,Dėl galimai klaidinančios reklamos naudojimo“, nedelsdamas nutraukė reklamą, apie tai informuodama atsakovą 2008 m. spalio 24 d. raštu. Tyrimo byloje nėra įrodymų, kad minėta reklama suklaidino reklamos vartotojus ir paveikė jų ekonominį elgesį. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis konstituciniais teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įgalinančiais teismą paskirti teisingą nuobaudą administracinėse bylose, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir Konkurencijos tarybos Nutarimu paskirtą 26 400 litų baudą UAB „Investment house“ pakeitė ir skyrė 3 000 litų baudą. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, nustatęs, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir jo nepatenkinus, atmetė prašymą priteisti teismo išlaidas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (b. l. 45–47) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „Investment house“ skundą bei palikti galioti Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 2S-12.

Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, kadangi neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skleidžiamos reklamos nenutraukė ir toliau ją skelbė savo interneto svetainėje. Nors Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 22 d. rašte Bendrovė buvo informuota, kad reklama, kuri gali klaidinti, buvo skleidžiama interneto svetainėje, tačiau Bendrovė šios reklamos nepašalino ir skelbė toliau. Pats pareiškėjas skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nenurodė, kurias aplinkybes Konkurencijos taryba turėjo pripažinti lengvinančiomis. Tyrimo metu lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjos atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta. Be to, nustatant baudos dydį privalu atsižvelgti į tai, kad atsakovės skelbta reklama galėjo padaryti didelę žalą visuomeniniam interesui. Konkurencijos tarybos nuomone paskirta bauda yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, trukmei ir mastui bei pavojingumui. Mažesnio dydžio bauda tik paskatintų ūkio subjektą toliau nepaisyti Reklamos įstatymo reikalavimų ir naudoti draudžiamą reklamą, siekiant didinti apyvartą. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, kad skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu atitinkamoje šio straipsnio dalyje nustatytos minimalios piniginės baudos. Skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nebuvo remtasi aukščiau nurodytu Reklamos įstatymo straipsniu, o į aukščiau nurodytas aplinkybės nebuvo tinkamai atsižvelgta, todėl teismo sprendimas sumažinti Nutarimu paskirtą baudą yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Konkurencijos taryba nurodo, kad Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta formali, o ne materiali pažeidimo sudėtis, t. y. pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui. Tokią išvadą ne kartą konstatavo teismai, nagrinėdami Reklamos įstatymo pažeidimo bylas (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I²-1568/2003). Tokią Konkurencijos tarybos ir administracinių teismų praktiką patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo praktika. 1998 m. liepos 16 d. priimtame sprendime Gut Springenheide GmbH v. Rudolf Tusky ir kt., kur spręsdamas, ar aprašymas, prekės ženklas ar reklaminis tekstas galėjo suklaidinti vartotoją, teismas neskyrė ekspertizės ar vartotojų apklausos, rėmėsi vien vidutinio vartotojo tikėtinų lūkesčių vertinimu. Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nėra aišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba, įrodinėdama reklamos klaidinantį pobūdį ir nustatydama baudos dydį, turi remtis realaus vartotojų suklaidinimo įrodymais ir kodėl šioje byloje turėtų būti nukrypta nuo administracinių teismų, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Neįrodytas vartotojų suklaidinimo faktas nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė ar savarankiškas pagrindas mažinti baudos dydį.

Pareiškėjas UAB „Investment house“ apeliaciniu skundu (b. l. 50–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. dienos sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą ir bylą nutraukti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino ydingus įrodymus. Atsakovas pagal teismo turimus įrodymus (2009 m. kovo 12 d. Konkurencijos tarybos raštą Vertybinių popierių komisijai ir Vertybinių popierių komisijos 2009 m. kovo 24 d. atsakymas Konkurencijos tarybai) netgi nesivargino tirti pareiškėjo pateiktų įrodymų. Pats atsakovas rašte Vertybinių popierių komisijai teigia, kad tyrimui baigti reikia gauti kompetentingos institucijos dviejų bakalėjos gamintojų sujungimo verslo plano išvadas, t. y. atlikti verslo plano tyrimą. Atsakovas verslo plano ištirti nesugebėjo, o kompetentingos institucijos išvadų nesivargino gauti, todėl pareiškėją nubaudė netyręs pagrindinio įrodymo, kuris nedviprasmiškai įrodo, kad pareiškėjo reklama buvo pagrįsta ir teisinga. Atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Teismas, remdamasis niekuo nepagrįstais atsakovo teiginiais ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad atsakovas be jokių kaltės įrodymų nubaudė pareiškėją, akivaizdžiai palaikė atsakovą – valstybinę instituciją ir jos nekompetentingumą arba suinteresuotumą byloje. Viešojo administravimo įstatymo nepritaikymas atsakovo Nutarimui yra visiškai nepagrįstas, tai nulėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Nei Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nėra apibrėžiami reikalavimai sprendimui (nutarimui) dėl tam tikrų teisės pažeidimų pagal įstatymus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, individualus teisės aktas turi būti ne tik pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bet ir jos motyvuotai įvertintos. Todėl preziumuotina, kad teismas nagrinėdamas bylą taikė dvi skirtingas materialinės teisės normas.

Pareiškėjas UAB „Investment house“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde meluoja teigdamas, jos pareiškėjas nenutraukė reklamos. Tai pripažino ir Vertybinių popierių komisijos darbuotojai per susitikimą su pareiškėju. Atsakovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad pripažinimui, jog reklama yra klaidinanti, nėra būtina nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui, ir nurodydamas, kad reikia skirti maksimalią įmanomą baudą, kryptingai stengiasi nuslėpti faktą, kad bylos eigoje neatliko jam pateiktų įrodymų tyrimo ir aplaidžiai bei nekvalifikuotai atliko savo darbą susijusį su bylos procedūromis. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovui nebūtina turėti įrodymų, norint ką nors nubausti, – tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai teisingumo esmei ir principams. Teisingumą Lietuvos Respublikoje gali vykdyti tik teismai, tačiau Konkurencijos taryba siekia sukurti precedentus ir savo nihilistinį teisingumą, pamindama teisines vertybes ir principus, tarp kurių yra ir teisė remtis byloje turimais svarbiais įrodymais. Tik ištyrus pagrindinius įrodymus galima nustatyti ar buvo klaidinamas vartotojas, atsižvelgiant į jo tikėtinus lūkesčius, ar ne, tai yra, ar buvo įstatymo pažeidimas ar ne. Tokiu būdu, atsakovui, o po to ir pirmosios instancijos teismui netiriant pagrindinių įrodymų – verslo plano ir papildomai pateiktų elementarių apskaičiavimų, buvo pažeista pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas baudos dydį, nepakankamai įvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurias nuslėpė arba kurių nevertino atsakovas, todėl tyrimą atsakovas atliko tendencingai, pažeisdamas įstatymus. Pirmosios instancijos teismas ignoravo nuostatą, kad teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). Atsakovas piktnaudžiauja procesine padėtimi.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo atmesti UAB „Investment house“ skundą bei palikti galioti Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 2S-12.

Atsiliepime nurodoma, kad Konkurencijos taryba vadovaujasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytu teisingumo kriterijumi. Naudodamas konkrečius teiginius, pareiškėjas reklamos skleidimo metu privalo turėti visų reklaminių teiginių teisingumo patvirtinimo įrodymus. Įstatyme įtvirtintas formalus ir konkretus reikalavimas, iš kurio akivaizdu, kad reklamos davėjas gali skleisti tik tokią reklamą, jei jos teisingumą įmanoma įrodyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009 nurodė, kad pagal Reklamos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į tai, kokius reklamoje pateiktų teiginių teisingumą pagrindžiančius duomenis turi reklamos davėjas reklamos naudojimo metu. Ši įstatymo nuostata įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Subjektas, tiriantis klaidinančios reklamos buvimo faktą, turi patikrinti, ar reklamos davėjas turi pakankamai duomenų faktams pagrįsti. Bendrovės pateiktas verslo planas negali būti laikomas pagrindžiančiu nagrinėjamų Reklamos teiginių teisingumo jų naudojimo metu, kadangi remiasi tik prognozėmis, kurių įgyvendinimo galimybė nėra ir negali būti visiškai garantuojama. Bendrovė neprisiima rizikos ir negarantuoja, kad asmenys, pasinaudoję reklamoje siūlomomis paslaugomis, bet kokiu atveju gaus reklamoje nurodomą pelną ar atgaus investuotus pinigus. Tai pripažino ir Bendrovės atstovas viešo posėdžio metu. Vertybinių popierių komisija taip pat nurodė, kad Bendrovė nevaldė ir neketino valdyti priimamos investicijų rizikos, o reklamuojama investicinė grąža nebuvo garantuojama ar kitaip užtikrinama.

Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime detaliai nurodoma, dėl kokių aplinkybių Bendrovės verslo planas neįrodo skelbtų Reklamos teiginių teisingumo. Pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokius principus pažeidė pirmosios instancijos teismas, nėra aišku, kodėl pareiškėjo nuomone buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl investicinių paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams” teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo dalykas – uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ reklamos pripažinimas klaidinančia ir Konkurencijos tarybos nustatytų įpareigojimų vertinimas.

Byloje, be kita ko, ginčas kilo dėl to, ar Konkurencijos taryba Nutarimu pagrįstai pripažino pareiškėjo reklamą klaidinančia, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus įrodymus, kuriais jis grindžia reklamos teiginių pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas spaudoje ir internete naudojo reklaminius teiginius „Uždirbk 125 000 Lt; 47 % PELNAS“; „<…>...Bendras projekto pelningumas – investavus 20 000 litų gaunate 60 000 litų.“; “<….> Investuoji 30 000 Lt ir po 3 metų turi 125 000 Lt; Investuoji 100 000 Lt, po 3 metų turi 417 000 Lt; Investuoji 1 mln. Lt, po 3 metų turi 4,17 mln.; Investuok kartu su profesionalais! Pelnas? 47 % per metus!; Investuok 20 000 Lt – po 3 metų turėk 63 530 Lt; Projekto pelningumas – 317 %.“; „<…> 47% pelnas <…> Nusipirk dalį Verslo ir po 3 metų uždirbk 125 000 Lt investavęs tik 30 000 Lt; Mūsų projekto Pelnas 47% per metus!; Investavę 20 000 Lt – per 3 metus uždirbame 63 530 Lt; Projekto pelningumas 317%; <…> Bendras projekto pelningumas 18-20 mln. litų arba 300-330%.“ (Konkurencijos tarybos byla, b.l. 88).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Vis dėlto ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas, ar konkrečiu atveju galima konstatuoti klaidinančios reklamos buvimą, turi būti vertinamas paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis). Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaipvartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti, ir įvertinti ją vidutinio vartotojo atžvilgiu. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo nepagrįstas, svarbu tai, ar tyrimas pradėtas motyvuotai, vykdomas remiantis objektyviais duomenimis, pagrįstai leidžiančiais konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-806/2010). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reklama pirmiausiai vertintina reklamos teisingumo kriterijaus atžvilgiu, pagal kurį reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįstišių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamųteiginiųteisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas, skleidęs Konkurencijos tarybos nurodytus reklamos teiginius, turėjo pareigą pagrįsti jų teisingumą, t. y. pareiškėjas turi įrodinėjimo naštą įrodyti reklamos teiginių teisingumą. Pareiškėjo teigimu, pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis reklamos teisingumą, yra pareiškėjo pateiktas verslo planas (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 44). Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytame verslo plane nėra pateikta duomenų, kurie leistų spręsti, jog asmenys, įvykdę pareiškėjo reklamoje nurodytus veiksmus (investavę tam tikras sumas), gaus tai, kas nurodyta reklamoje. Pareiškėjo verslo planas yra paremtas prielaidomis ir tikėtinu tam tikrų investicijų efektyvumu, tačiau jis negali būti laikomas įrodymu, pagrindžiančiu reklamos teiginių nagrinėjamu atveju teisingumą. Verslo plane yra kalbama apie „labiausiai tikėtiną scenarijų“, verslo pardavimą neįvardytiems konkurentams iš užsienio arba iš Lietuvos už konkrečią kainą, nors iš verslo plano nėra aišku, kodėl neįvardyti konkurentai apskritai turėtų šį verslą pirkti arba pirkti jį už verslo plane nurodytą konkrečią sumą. Verslo plane taip pat nurodoma, kad nesant realaus įmonės pirkėjo jos akcijos bus kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjas nurodo, kad akcijos bus likvidžios ir patrauklios. Juo labiau neaišku, kokią konkrečią sumą būtų galima uždirbti šias akcijas pardavus. Analogiškai vertintinas teiginys ir dėl „didelių dividendų iki sėkmingo projekto pardavimo“ mokėjimo. Tai tinkamai ir pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis prisiima su investavimu susijusią riziką ir garantuoja potencialiems investuotojams, kad jie nepatirs neigiamų pasekmių, jei verslo plane nurodytas labiausiai tikėtinas scenarijus nepasiteisins. Teisėjų kolegija pažymi, kad vartotojų teisių apsauga nebūtų užtikrinama, jeigu planuojami tikėtini verslo rezultatai ateityje, įforminti verslo planu, būtų visais atvejais laikomi kaip nekvestionuojama tiesa ir šiais duomenimis būtų galima ūkio subjektui operuoti kaip teisingais, be to, Reklamos įstatymas nustato aiškią pareigą ūkio subjektui, t. y. pareiškėjui, pagrįsti reklamos teiginių teisingumą. Nei Konkurencijos taryba, nei teismai nėra įpareigoti nagrinėjamu atveju vykdyti išsamios pareiškėjo pateikto verslo plano analizės, kadangi pagrįsti verslo planu pasiekiamus rezultatus yra pareiškėjo pareiga, tačiau pareiškėjas be tikėtinais rezultatais paremto verslo plano nepateikė kitų ginčijamos reklamos teisingumą pagrindžiančių duomenų, taip pat nenurodė kitų argumentų, patvirtinančių, jog verslo planu bus garantuotai pasiekiami tam tikri rezultatai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepagrindė reklamos teiginių teisingumo, bei tai reklamą įvertinus vidutinio vartotojo atžvilgiu, konstatuotina, jog Konkurencijos taryba pagrįstai pareiškėjo reklamą pripažino klaidinančia, o pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir joms tinkamai pritaikė teisės normas.

Byloje ginčas taip pat kilo dėl Konkurencijos tarybos pareiškėjui skirtos baudos dydžio. Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino Konkurencijos tarybos Nutarimu skirtą baudą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad už klaidinančios ir neleidžiamos reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų (Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalis nustato sunkinančias aplinkybes: reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą; reklaminės veiklos subjektas tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti; reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala; pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo Reklamos įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 dalis nustato lengvinančias aplinkybes: reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino pareiškėjui skirtos baudos dydį nuo 26 400 litų iki 3 000 litų. Esminis pirmosios instancijos teismo argumentas yra tas, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad pareiškėjas, gavęs atsakovo 2008 m. spalio 22 d. raštą (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 5), nedelsdamas nutraukė reklamą, informuodamas apie tai atsakovą (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 13). Tačiau iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad, nors pareiškėjas ir pateikė raštą dėl nutrauktos reklamos, kurį Konkurencijos taryba gavo 2008 m. spalio 27 d. (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 13), Konkurencijos taryba 2008 m. spalio 28 d. aktu (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 15–20) patvirtino, jog reklama interneto svetainėje www.parduoduversla.lt nebuvo nutraukta. Atsižvelgdama į tai, kad rašte (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 5), skirtame pareiškėjui, Konkurencijos taryba nurodė ir dėl galimos klaidinančios reklamos skleidimo minėtoje interneto svetainėje bei nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas nedelsdamas nepašalino klaidinančios reklamos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nedelsdamas nutraukė klaidinančią reklamą, gavęs atsakovo raštą. Nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, gavęs Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 22 d. raštą, nenutraukė klaidinančios reklamos skleidimo, pagrįstai vertinta kaip sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog klaidinanti pareiškėjo reklama paveikė vartotojus. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų apie paveiktus vartotojus nebuvimas nėra laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Reklamos klaidinantis pobūdis gali būti įrodytas ir tikėtinu poveikiu vartotojams, vertinant jį vidutinio vartotojo atžvilgiu. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalimi, atsakomybę sunkinančia aplinkybe yra laikoma reklamos vartotojams ar kitiems asmenims padaryta žala, tokia sunkinanti aplinkybė pagrįstai nebuvo konstatuota Konkurencijos tarybos. Nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė kitų aplinkybių, kurios leistų Konkurencijos tarybos skirtą baudą vertinti kaip prieštaraujančią proporcingumo principui, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų Nutarimu skirtos baudos nepagrįstumą, o skirta bauda nėra akivaizdžiai nepagrįsta, ypač atsižvelgiant į klaidinančios reklamos turinį, jos skleidimo mastą ir būdus. Dėl nurodytų argumentų Konkurencijos tarybos skirtos baudos dydis vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Konkurencijos tarybos Nutarimo rezoliucinėje dalies 3 punkte numatytos baudos sumažinimo nuo 26 400 litų iki 3 000 litų keistinas, atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–3punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Investment house“ skundą atmesti. Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl investicinių paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams” palikti nepakeistą.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas