Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Liudos Arlauskienės, Nijolės Šidagienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Concept events & media“ atstovams advokatui Henrikui Celencevičiui bei Tadui Rimdžiui, pareiškėjos UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ atstovui advokatui Pauliui Koverovui, pareiškėjos VšĮ „Pirmoji kava“ atstovui advokatui Adomui Kunčiui. atsakovės atstovui Elonui Šatui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Concept events & media“, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, viešosios įstaigos (VšĮ) „Pirmoji kava“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys- Renginių organizatorių asociacija, UAB „Alchemic“, UAB „Saldo grupė“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

UAB „Concept events & media“ skundu prašo teismo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau-Taryba) 2009-06-11 nutarimą Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad atsakovė pasiūlymą renginių konkursams nepagrįstai prilygino renginių organizavimo paslaugoms, renginių organizavimo paslaugas apibrėžė labai plačiai, o renginio organizatorių pasiūlymą- siaurai. Pasiūlymo renginiui organizuoti mokestis buvo siejamas ne su renginių organizavimo paslaugomis, o tik su pasiūlymu, kuriame yra informacija apsispręsti dėl renginio organizavimo sutarties su asociacijos nariais sudarymo. Be pagrindo informaciją prilyginusi paslaugoms, atsakovė nepagrįstai pasiūlymus renginių konkursams vertino kaip „prekę“. Pasiūlymas renginių konkursui nėra nei paslauga, nei darbas, nei teisės, nei vertybiniai popieriai. Taip atsakovė netinkamai apibrėžė rinką, abejoja, ar šiuo atveju prekės rinka apskritai gali būti apibrėžta, nes informacija Konkurencijos įstatymo (toliau-KĮ) prasme nėra prekė. Tačiau net jei laikyti, kad prekės rinka gali būti apibrėžta, mano, kad atsakovė prekės rinką apibrėžė itin siaurai. Atsakovė į atitinkamą prekės rinką taip pat turėjo įtraukti ir kitus rinkos dalyvius, kurie turi nurodyto turinio informaciją ir gali ją suteikti (pvz. renginių organizavimo paslaugų pirkėjus). Apibrėžiant geografinę rinką, atsakovė nepagrįstai susiaurino ją iki Lietuvos ribų, nes turėjo būti įvertinta ir nustatyta ne renginių organizavimo paslaugų, bet renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti reikalingos informacijos geografinė rinka. Atsakovė nustatė geografinę rinką tik iš pasiūlos pusės, tačiau neįvertino paklausos, kuri iš esmės gali rodyti visai kitas geografinės rinkos ribas, nes informacija gali būti suteikta įvairiais komunikavimo būdais, dėl kurių geografinė rinka gali apimti pasaulinę rinką. Tad atsakovė priėjo nepagristos išvados, kad nėra būtinybės galutinai ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką, nurodydama, kad šiuo atveju pakanka nustatyti, kad nagrinėjami ūkio subjektai yra konkurentai. Atsakovė nustatė, kad, teikiant pasiūlymus Renginių organizatorių asociacijos (toliau-Asociacija) nariai veikė vieningai, naudodamiesi Asociacijos nustatytomis sąlygomis ir sutartimis. Pareiškėjos manymu, pasiūlymų (informacijos) atžvilgiu nėra pagrindo Asociacijos narių laikyti konkurentais, nes, teikdami šiuos pasiūlymus, jie nekonkuravo. Be to, atsakovės padarytos nepagrįstos išvados užkirto pareiškėjai kelią pasinaudoti KĮ 5 str. 3 dalyje numatyta išimtimi, 34 ir kituose jo straipsniuose numatytomis teisėmis. Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti ir taikyti KĮ 5 str. 4 dalies išimtį, nors nustatė, kad per 7 mėnesius nuo susitarimo nustatyti kainą už pasiūlymą Asociacijos nariai tik du kartus tepateikė tokį pasiūlymą, tad turėjo būti taikomos mažareikšmio poveikio konkurencijai nuostatos bei įstatyminės išimtys arba turėjo būti laikoma, kad toks pasiūlymas (informacija) nėra ir pirkėjų nelaikomas „preke“ įstatym0 prasme, dėl ko apskritai negalėjo būti taikomos KĮ 5 str. 1 d. 1 punktas. Nors pareiškėja ir kiti tyrime dalyvavę ūkio subjektai pateikė argumentus dėl KĮ 6 straipsnio taikymo, Taryba nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė vertinti argumentus, apsiribodama abejone, kad „yra mažai tikėtina, kad sunkūs konkurencijos ribojimai galėtų tenkinti KĮ 6 straipsnio sąlygas“. Nutarimu paskirtų sankcijų arba neturėtų būti, arba jos turėtų būti minimalios. Pareiškėjai buvo paskirta didžiausia bauda, lyginant su kitais ūkio subjektais, nors jo vaidmuo tyrime buvo aktyvus, o pažeidime- minimalus. Atsakovė atsižvelgė, kad, pirma, pažeidimas nėra pavojingas ir neturėjo neigiamų pasekmių vartotojams. Dėl didelės konkurencijos renginių organizavimo rinkoje, pirkėjai turėjo galimybes rinktis ir jų pasirinkimas nebuvo apribotas, o pats sprendimas įvesti mokestį už pasiūlymo konkurso organizavimui pateikimą buvo nenaudingas patiems tyrime dalyvavusiems ūkio subjektams. Dėl to sprendimas neturėjo jokių neigiamų pasekmių nei vartotojams, nei konkurentams. Todėl Asociacijos ir jos narių susitarimas neturėtų būti vertinamas nei kaip sunkus, nei kaip apskritai KĮ pažeidimas. Antra, susitarimas dėl mokesčio už pasiūlymą konkurso organizavimui galiojo itin trumpai, buvo nevykdomas, ką pripažino ir pati atsakovė. Trečia, pareiškėja aktyviai bendradarbiavo su atsakove, padėjo tyrimui. Pareiškėja vadovavosi teisininkų išvadomis, kad tokio mokesčio įvedimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, nė karto nepritaikė mokesčio už pasiūlymą konkurso organizavimui. Baudų skyrimas ir išieškojimas pareiškėjai turėtų ypatingai sunkių pasekmių dėl ekonominės krizės. Ketvirta, pareiškėja nebuvo įtariamo pažeidimo organizatorius, iniciatorius. Penkta, Asociaciją atsakovė atleido nuo baudos, pareiškėjai šių principų netaikė, tad ji yra diskriminuojama. Taip buvo pažeista Konstitucijos 29 str. 1 dalis, nesilaikyta demokratinių viešojo administravimo principų- įstatymų viršenybės ir objektyvumo. Šešta, skiriant baudas buvo netinkamai taikytos sankcijų individualizavimo taisyklės. Skundžiamas nutarimas yra individualus administracinis aktas, kaip jis apibrėžtas Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 2 str. 9 dalyje, todėl pagal minėtą įstatymą jis turi būti motyvuotas (I t., b.l. 4-11). Atsiliepime į skundus nurodė, jog UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ ir VšĮ „Pirmoji kava“ skundus ir prašymus palaiko ir prašo juos tenkinti (I t., b.l. 141-142).

UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ skundu prašo panaikinti Tarybos 2009-06-11 nutarimą Nr. 2S-14 toje apimtyje, kiek jis yra taikomas UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, tokiais motyvais: 1) Taryba klaidingai kvalifikavo konkursinį mokestį kaip susitarimą savaime ribojantį konkurenciją. Renginius organizuojančios bendrovės konkuruoja idėjiniais sprendimais bei jų kaina konkursų organizatoriams, o ne dalyvavimu konkurse ar konkursiniu mokesčiu. Konkursinis mokestis neturi ir negalėjo turėti jokios įtakos konkurencijos ribojimui, kadangi Asociacijos nariai patys ruošė sprendimus renginių organizavimui ir vienašališkai nustatė savo paslaugų kainas. Asociacijos sprendimas dėl konkursinio mokesčio buvo ne susitarimas dėl paslaugų kainų, o būdas išvengti nesąžiningos konkurencijos, kai konkursą laimėjęs dalyvis ar pats užsakovas pasinaudodavo svetimomis idėjomis be jokio teisėto pagrindo ir atlyginimo. Kadangi šis susitarimas nenustatė bendros paslaugų kainos, o fiksuoto konkurso mokesčio dalis bendrojoje paslaugų kainoje sudarydavo visiškai nereikšmingą dalį ir neįtakojo paslaugų kainos, todėl negalėjo būti kvalifikuotas kaip savaime draudžiamas ūkio subjektų susitarimas. Asociacijai priklauso tik penkios renginių organizavimo bendrovės. Konkursinio mokesčio nustatymas tikrai neribojo, o priešingai- skatino konkurenciją atitinkamoje rinkoje, kadangi bendrovės, besinaudojančios renginių organizavimo įmonių paslaugomis, turėjo galimybę rinktis tarp Asociacijoje dalyvaujančių ir pagal tam tikrus kokybės ir etikos standartus veikiančių įmonių bei kitų rinkoje veikiančių ir dalyvavimo konkurse mokesčių neimančių bendrovių.

2) susitarimas neturėjo tikslo riboti konkurenciją todėl Taryba privalėjo įvertinti konkursinio mokesčio nustatymo antikonkurencinį poveikį. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Europos Teisingumo Teismas (toliau- ETT), tiriant galimus ūkio subjektų suderintus veiksmus, pirmiausia reikia įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imamasi (2009 m. birželio 4 d. sprendimas T-Mobile Netherands BV. ir kt. byloje Nr. C-8/08). Asociacijos konkursinio pasiūlymo mokestis buvo simbolinis, nustatytas pagal jo inicijavimo metus- 2008 litai. Pareiškėja neturėjo tikslo tokiu būdu sumažinti konkurentų kiekį ar pakenkti sąžiningiems klientams, priešingai-mokestis turėjo pasitarnauti paslaugų rinkos skaidrinimui, Asociacija siekė atkreipti klientų dėmesį į tai, kad konkursinis pasiūlymas organizuoti renginį yra kūrybinis produktas, kuriuo negalima nesąžiningai manipuliuoti. Po fiksuoto konkursinio mokesčio įvedimo klientai ėmė rinktis kitas renginių organizavimo paslaugas teikiančias įmones, todėl pareiškėjos pardavimai bei dalyvavimo konkursuose apimtys žymiai sumažėjo tad nei ji, nei kitos Asociacijos narės negavo jokios ekonominės naudos.

3) nors Taryba privalėjo įvertinti konkursinio mokesčio nustatymo poveikį konkurencijai, * pasekmės nebuvo tirtos. Tais atvejais, kai suderintų veiksmų analizė neleidžia daryti išvados, jog draudžiamu susitarimu ūkio subjektai siekė antikonkurencinių tikslų, Taryba turi pareigą nagrinėti suderintų veiksmų poveikį. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2009-06-11 sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸²-750/2009, „bendro pobūdžio prielaidos apie susitarimo ribojantį konkurenciją tikslą ar poveikį negali būti pakankamu pagrindu daryti išvadą, kad <...> susitarimas pažeidžia KĮ 5 straipsnį“ (I tomas, b.l. 52-55).

Atsiliepime pareiškėja nurodė, kad sutinka su UAB „Concept events & media“ skundo argumentais, jog Taryba netinkamai apibrėžė atitinkamą rinką, taip pat su teiginiu, kad Taryba nepagrįstai nusprendė, kad Asociacijos susitarimas neskatina pažangos renginių organizavimo paslaugų rinkoje, todėl nepatenka į KĮ 6 straipsnio taikymo sritį. Sutinka su VŠĮ „Pirmoji kava“ teiginiais, kad Taryba netinkamai kvalifikavo renginių organizavimo kainą, kaip apimančią ir pradinio pasiūlymo kainą taip pat su argumentu, kad Taryba klaidingai įvertino Asociacijos narių sudarytą susitarimą kaip iškraipantį normalias konkurencijos sąlygas bei argumentui, kad Taryba pažeidė KĮ įtvirtintą reikalavimą, nesant susitarimo tikslo riboti konkurenciją, tirti susitarimo pasekmes bei įrodyti jų antikonkurencinį poveikį (II tomas, b.l. 26-29).

VŠĮ „Pirmoji kava“ skundu prašo panaikinti Tarybos 2009-06-11 nutarimą Nr. 2S-14 dalyje dėl VŠĮ „Pirmoji kava“, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad Tarybos teigimu, nustačius, kad susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti tokio susitarimo ar veiksmų realaus poveikio konkurencijai. Taryba nurodo, kad Asociacijos ir jos narių susitarimas dėl konkursinio mokesčio nustatymo turi tikslą riboti konkurenciją renginių organizavimo rinkoje. Tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta. Pareiškėjai išreiškė vienareikšmišką poziciją kad tokio susitarimo tikslas buvo ne riboti konkurenciją, bet apsaugoti konkurse dalyvaujančių renginių organizavimo įmonių kūrybines idėjas. Asociacijos ir jos narių veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti KĮ, todėl, šiuo atveju, Taryba privalėjo įrodyti tokio susitarimo ar veiksmų realų poveikį konkurencijai. Tačiau Taryba, konstatavusi, kad susitarimo tikslas buvo riboti konkurenciją, poveikio konkurencijai netyrė, gi patys Asociacijos nariai patyrė nuostolių, taikydami tokį mokestį. Renginių organizavimo įmonės, prašydamos tokio mokesčio iš konkursą skelbiančių įmonių, nesitarė dėl savo paslaugų kainos, nes šis mokestis turėjo būti mokamas renginius organizuojančioms įmonėms už tai, kad jos dalyvauja konkurse ir pateikia savo projektus, t.y. atskleidžia savo kūrybines idėjas. Tokios idėjos yra sunkiai apsaugomos autorių teises ginančiais įstatymais, todėl ginti savo teises per autorių teisių institutą yra praktiškai neįmanoma. Renginius organizuojančių įmonių paslaugų kaina nėra įtakojama minėto konkursinio mokesčio. Renginius organizuojančių įmonių Lietuvos Respublikoje yra net keletas šimtų. Bet kuris asmuo, ketinantis samdyti renginius organizuojančią bendrovę, turėjo plačią pasirinkimo laisvę ir ja galėjo pasinaudoti. Taryba nutarime teigia, kad Asociacijos narių susitarimas dėl konkurso mokesčio iš esmės yra susitarimas nustatyti kainą, tačiau Asociacijos nariai nesitarė dėl galutinės savo teikiamų paslaugų kainos. Priešingai, pareiškėja ir kiti Asociacijos nariai sąžiningai konkuravo tarpusavyje, nes savo pasiūlymus su kainomis pateikdavo savarankiškai, nederindami su kitais ūkio subjektais. Taryba susitarimą dėl kainos aiškina labai plečiamai, neva taikant konkurso mokestį, dalis renginio organizavimo paslaugų pirkimui skirtų lėšų panaudojamos mokesčio padengimui, todėl konkurso organizatoriaus paslaugos dėl konkurso dalyvio prašomo mokesčio tampa brangesnės. Tuo tarpu, konkursą organizuojantis ūkio subjektas, neva norėdamas padengti savo patiriamas papildomas išlaidas, jas turi įskaičiuoti į teikiamų paslaugų ar gaminamų prekių kainą, kurią sumoka galutinis vartotojas. Tačiau Taryba šių teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, todėl tokios išvados laikytinos nepagrįstomis. Be to, minėtuose Tarybos teiginiuose yra prieštaravimų- teigiama, kad konkurso mokestis neva turėjo būti įskaičiuotas į konkursą organizuojančio ūkio subjekto renginio organizavimo pirkimui skirtas lėšas (taigi, papildomų sąnaudų nepatiriama), nors vėliau pasisakoma, kad konkurso mokestis neva generuoja papildomas sąnaudas, todėl jos perkeliamos ant galutinių vartotojų. Pareiškėjo manymu, Taryba neskiria konkurso mokesčio nuo konkurso pasiūlymo kainos, kadangi pasiūlymo pateikimas nemokamai nesuponuoja pranašumo prieš įmones, kurios tokį mokestį taiko. Konkurse turėtų laimėti ta įmonė, kurios pasiūlymas yra priimtiniausias konkurso organizatoriui. Be to, klaidingai teigiama, kad konkurso organizatorius „nepriklausomai nuo savo noro atlyginti už parengtą pasiūlymą, turi sumokėti prašomą mokestį“, nes konkurso organizatorius turi teisę pasirinkti konkurse dalyvaujančius asmenis ir jei konkurse kviečiama dalyvauti įmonė paprašo sumokėti konkursinį mokestį, konkurso organizatorius turi diskrecijos teisę atsisakyti tokios įmonės dalyvavimo konkurse. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-697/2008, teigdamas, jog svarbu nustatyti suderintų veiksmų egzistavimą, yra nurodęs, kad tokių veiksmų tikslas ar pasekmė turi būti konkurentų elgesio paveikimas. Šiuo atveju konkursinio mokesčio nustatymas negali būti vertinamas kaip siekis paveikti konkurentų veiksmus. Taryba nutarime padarė išvadą, kad „tuo atveju, kai konkurso pasiūlymo sąnaudos yra mažesnės negu 2008 Lt, ūkio subjektas, net ir nelaimėjęs konkurso, gauna pajamų ir gali būti nesuinteresuotas konkuruoti su kitais ūkio subjektais dėl konkurso laimėjimo, tuo atitinkamai sumažindamas konkurenciją tarp konkurso dalyvių“. Tokia Tarybos išvada yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti pačių renginių organizatorių pateiktiems paaiškinimams Tarybos posėdyje, jog pajamos iš konkurso tikrai yra didesnės už 2008 Lt konkursinį mokestį. Konkursus organizuojančiai įmonei nėra tikslo dalyvauti konkursuose vien tik dėl to, kad gauti konkursinį mokestį ir po to atsisakyti toliau dalyvauti konkurse ir jie to nedaro. Pareiškėjos manymu, Taryba turėjo remtis ETT sprendimais bylose Musiąue Diffusionfrancaise prieš Komisiją, Dansk Rorindustri prieš Komisiją, Michelin prieš Komisiją, kuriose jis konstatavo, kad įmonės apyvarta nėra ir negali būti vieninteliu vertinimo kriterijumi, kuriuo remiantis nustatomas baudos dydis ir privalėjo savo iniciatyva išsiaiškinti, kokia yra renginius organizuojančių įmonių (ir pareiškėjo) bendrųjų pajamų struktūra, kadangi renginius organizuojančių įmonių bendrųjų pajamų struktūra yra specifinė lyginant su kitų veiklos rūšių įmonėmis. Taryba nutarime nurodo, kad „atsakomybę lengvinančia aplinkybe savaime nelaikytina tai, kad pareiškėjas neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų. Ši lengvinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tuomet, jeigu ūkio subjektas pateikia pakankamai įrodymų, kad jis iš esmės nevykdė sudaryto draudžiamo susitarimo rinkoje veikdamas pagal konkurencijos principus“. Pareiškėjo manymu, Taryba turi visus įgalinimus rinkti įrodymus ir iš byloje esančių įrodymų bei ūkio subjektų paaiškinimų privalėjo kiekvieno ūkio subjekto atžvilgiu nustatyti, ar jis taikė konkurso mokestį, ar ne. Pareiškėja teigia, kad netaikė konkurso mokesčio, o byloje kitokių įrodymų nėra, todėl jai turėjo būti pritaikytos KĮ 42 str. 2 dalies nuostatos. Be to, Taryba nepasisakė dėl susitarimo vertinimo tuo aspektu, ar jis negali būti laikomas susitarimu, kuris dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju, turėjo būti įvertinta Asociacijos narių užimama atitinkama rinkos dalis Lietuvos Respublikoje renginių organizavimo srityje. Viešame Tarybos 2009-05-28 posėdyje pareiškėją atstovavo asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, jis nebuvo ir nėra susipažinęs nei su teisės aktais, nei su teismų praktika konkurencijos teisės pažeidimų bylose, tad jo pažeidimo pripažinimas vertintinas kaip paties fakto, kad buvo sudarytas toks susitarimas, pripažinimas, tačiau negali būti suprantamas kaip besąlygiškas pareiškėjo kaltės pripažinimas. Prašo tokį pareiškėjo atstovo pasisakymą vertinti tik kaip paties susitarimo fakto sudarymo pripažinimą (b.l. 79-85).

Atsakovė atsiliepimu į skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir pakeisti Tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3.2 ir 3.4 punktuose nurodytus baudos dydžius atitinkamai taip: UAB „Anoniminių darboholikų klubas- 39 100 Lt; VŠĮ „Pirmoji kava“- 43 400 Lt tokiais motyvais:

1) Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir susitarimo objekto vertinimo paaiškina, kad, tiek nagrinėjant prekės rinką, tiek geografinę rinką, buvo taikomas pagrindinis vertinimo kriterijus-paklausos pakeičiamumas. Tai reiškia, kad yra vertinamos atitinkamos prekės (paslaugos) savybės, jų tiekimo (teikimo) ypatumai, kurie rodo, jog nagrinėjamu atveju tam tikrą prekę (paslaugą) galima atskirti nuo kitų prekių (paslaugų) tam tikroje teritorijoje. Tokiu pačiu principu vadovaujantis, atsižvelgus į tai, kad renginių organizavimo paslaugos negali būti pakeičiamos kitokio pobūdžio paslaugomis, buvo apibrėžta ir nagrinėta renginių organizavimo paslaugų rinka. Atitinkamos rinkos nustatymas buvo būtinas tik siekiant nustatyti, ar nagrinėjami ūkio subjektai yra konkurentai. Tyrimo metu nustatyta, kad šie ūkio subjektai susiduria su tarpusavio konkurencija tiek teikdami pasiūlymus, tiek teikdami galutines renginių organizavimo paslaugas, taigi, ir jų susitarimas dėl dalyvavimo konkursuose mokesčio nustatymo pagristai vertintas kaip susitarimas tarp konkurentų KĮ 5 straipsnio prasme. Nepagrįstas yra UAB „Concept Events & Media“ skundo teiginys, kad Taryba per plačiai apibrėžė renginių organizavimo rinką, nes nepagrįstai į ją įtraukė pasiūlymų renginių organizavimo konkursams pateikimą, kadangi dalyvavimas konkurse dėl renginio organizavimo yra glaudžiai susijęs su renginių organizavimu ir negali būti atskirai vertinamas. Pagal prekės rinkos sąvoką, nustatant prekės rinką, nagrinėjamos paslaugos pagal jų bendras vartotojui reikšmingas savybes, o ne pagal atskirus šių paslaugų teikimo etapus. Renginių organizavimo paslaugos- kūrybinių, techninių ir organizacinių priemonių visuma, kurių rezultatas- paslaugos vartotojo (užsakovo) pateiktą pageidavimą atitinkantis renginys. Būtent tokią paslaugą tikisi iš renginių organizatorių gauti užsakovai (vartotojai, klientai) ir būtent tokią paslaugą suteikia renginių organizatoriai. Tai, kad dalyvavimo konkurse mokestis yra— mokamas atskirai už pateiktą konkurse pasiūlymą dėl renginio organizavimo, o pats pasiūlymo pateikimas nėra tas pats, kas konkretaus renginio įgyvendinimas, niekaip nepaneigia fakto, kad tarp pasiūlymo renginiui organizuoti pateikimo ir paties renginio organizavimo egzistuoja neatsiejamas ir nepaneigiamas ryšys, nes bet kuriuo atveju tikslas, kurio siekia konkursą paskelbęs subjektas, yra išsirinkti tinkamiausią renginio organizavimo paslaugų teikėją. Tokiu būdu renginio užsakovas tikisi iš renginių organizatorių gauti renginį, o renginių organizatoriai, teikdami renginio pasiūlymą, stengiasi užsakovui įsiūlyti būtent savo renginį. Aplinkybė, jog pasiūlymo dėl paslaugos pateikimas ir pačios paslaugos pirkimas gali būti atskiri etapai, niekaip nesuponuoja išvados, kad, nustatant prekės rinkos apibrėžimą pagal atskirus etapus, būtų apibrėžiamos atskiros prekės rinkos. Taigi, pasiūlymo pateikimas vertintinas, kaip dalis renginio organizavimo paslaugos, nepaisant to, kad paties pasiūlymo paruošimas gali lemti atitinkamas ūkio subjekto sąnaudas, kurias ūkio subjektas norėtų atgauti. Be to, UAB „Concept Events & Media“ skundo teiginys, kad konkursinis pasiūlymas apskritai negali būti laikomas preke KĮ prasme, yra nepagrįstas. UAB „Concept Events & Media“ nuomone, pasiūlymas renginių konkursui nėra nei paslauga, nei darbas, nei teisės, nei vertybiniai popieriai, nes jį sudaro tik informacija apie renginį, jo aprašymas, preliminarios išlaidos, mokestis agentūrai ir kita reikalinga informacija. Iš to seka, kad konkursinis pasiūlymas apskritai neturi jokios vertės, o kad jį pateiktų, ūkio subjektas nepatiria jokių sąnaudų, nes pasiūlymas yra tiesiog objektyviai egzistuojanti informacija. Ši prielaida nėra teisinga, nes tiek pats pareiškėjas, tiek ir kiti skundžiamame Tarybos nutarime nagrinėti ūkio subjektai ne kartą yra aiškiai nurodę, kad mokestis už konkursinio pasiūlymo paruošimą yra kaip kompensacija už jų patirtas išlaidas. Todėl pareiškėjo teiginiai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys faktinei situacijai. Be to, KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto draudimas yra susijęs ne vien tik su galutinėmis tiesioginėmis prekių kainomis, tačiau šis draudimas apima bet kokių net ir netiesiogiai prekių ar paslaugų kainą įtakojančių veiksnių bendru sutarimu nustatymą (fiksavimą). Susitarimai dėl prekės kainų nustatymo konkurencijos teisės prasme yra analogiškai vertinami ir Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau-EB sutartis. Sutartis) 81 straipsnyje, kuris yra iš esmės analogiškas KĮ 5 straipsniui. Tiek KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto, tiek ir EB sutarties 81 str. 1 d. 1 punkto numatytas pažeidimas gali pasireikšti bet kokiu tiesioginiu ar netiesioginiu prekių kainų nustatymu, taigi, ne vien tik galutinės prekės kainos fiksavimu (ETT 2009-06-04 sprendimas byloje Nr. C-8/08). Tokią poziciją ES institucijos yra patvirtinusios daugelyje savo sprendimų, kuriuose minėtos teisės normos pažeidimu pripažino įvairiausius susitarimus, susijusius su kainos ir jos sudėtinių dalių nustatymu, pavyzdžiui, susitarimus dėl: nuolaidų (ETT 1989-07-11 sprendimas byloje Nr. 246/86), papildomų paslaugų įkainių (Europos Komisijos 2002-07-24 sprendimas byloje Nr. COMP/E-3/36.700), bendros tarifų struktūros (Europos Komisijos 1993-02-24 sprendimas byloje Nr. 93/174/EEB); pasiūlymų konkursams nepateikimo be išankstinių konsultacijų (Europos Komisijos 1992-02-05 sprendimas byloje Nr. 92/204/EEB). Atsakovė daro išvadą, kad visos renginio organizavimo paslaugos teikimo sąlygos, kurios apima ir pasiūlymo dėl renginio organizavimo pirkėjui pateikimą, daro įtaką pirkėjo apsisprendimui, kurio ūkio subjekto paslaugomis naudotis, atsižvelgiant ne vien tik į kūrybinį renginio pasiūlymą, tačiau ir į bendrą visos paslaugos kainą. Nepagrįsti argumentai, kad Taryba nepagrįstai nutarime konstatavo, jog pareiškėjai ir kiti nagrinėti ūkio subjektai sudarė susitarimą, kurio tikslas riboti konkurenciją, nes dalyvavimo konkurse mokesčio tikslas buvo apsaugoti savo konkurso metu pateikiamas idėjas. Pagal KĮ 5 str. 2 dalį konkurentų sudaryti susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. LVAT administracinėje byloje Nr. A -686/2006 yra konstatavęs, kad tokie susitarimai, kaip horizontalūs susitarimai dėl kainos, laikomi ribojančiais konkurenciją ab initio. Vertinant veiksmų pripažinimo KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto pažeidimą sudarančiu susitarimu, pakanka konstatuoti susitarimo faktą bei tikslą- kainos nustatymą. Europos Komisijos pranešimo „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams“ 25 punkte yra nurodyti susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 str. 1 dalies taikymo sritį. Iš esmės tai susitarimai, kurių tikslas yra riboti konkurenciją tokiomis priemonėmis, tarp kurių nurodytas ir kainų nustatymas. Tokie apribojimai yra laikomi ypač žalingais, kadangi jie tiesiogiai veikia konkurencinio proceso rezultatą. Tarybos atlikto tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su nagrinėjamo susitarimo tikslu nustatyti kainas ir turiniu, neginčija ir patys pareiškėjai. Bet kuriuo atveju, kai nustatomas susitarimo dėl kainų faktas, tai, nepaisant subjektyvių susitarimo dalyvių ketinimų, dalyvių padėties rinkoje, susitarimo (ne) įgyvendinimo, jo dalyvių gautos ar negautos naudos iš susitarimo, ar kitų aplinkybių, jis turi būti kvalifikuotas kaip KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto pažeidimas. EB steigimo sutarties 81 straipsnis, kaip ir KĮ 5 straipsnis, taip pat yra skirtas uždrausti bet kokią veiksmų koordinavimo formą, kuri sąmoningai pakeistų su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu tarp ūkio subjektų (ETT 2008-11-20 sprendimas byloje Nr. C-209/07). Taigi, bet koks ūkio subjektų susitarimas, leidžiantis jiems įvertinti savo konkurentų numatomą elgesį rinkoje ir tokiu būdu panaikinantis netikrumą dėl konkurentų elgesio, yra vertintinas kaip ribojantis ar galintis riboti konkurenciją. Taryba, nustatydama skirtinos baudos dydį, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju konkurentai susitarė ne dėl galutinės teikiamų paslaugų kainos, bet dėl konkursams teikiamų pasiūlymų kainos. Jeigu ūkio subjektai būtų susitarę dėl galutinių savo teikiamų paslaugų kainų, tai reikštų didesnį pažeidimo pavojingumą, tačiau abiem atvejais pažeidimo kvalifikavimas būtų identiškas. Pareiškėjų nurodomas siekis apsaugoti ūkio subjektų konkurso pasiūlyme pateiktas idėjas yra susijęs su paties konkurso mokesčio tikslu, o ne sudaryto susitarimo tikslu. Pareiškėjai apskritai nepateikia jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių pats ūkio subjektas savarankiškai negalėtų apsispręsti dėl savo paruošto idėjinio sprendimo ar jo atlyginimo, atsižvelgęs į savo individualias sąnaudas konkretaus pasiūlymo paruošimui ar kitus, jo nuomone, reikšmingus veiksnius. Net ir tuo atveju, jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Kaip ne kartą yra pabrėžusi Europos Komisija ir ETT, susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama teisėtų tikslų (ETT 2006-04-06 sprendimas byloje Nr. C-551/03P, ETT 1983-11-08 sprendimas sujungtose bylose Nr. 96-102, 104, 105, 108, 110/82, ETT 2008-11-20 sprendimas byloje Nr. C-209/07, ETT 1989-07-11 sprendimas byloje Nr. 246/86).

3) Dėl susitarimo poveikio konkurencijai vertinimo paaiškina, kad KĮ 5 straipsnis draudžia sudaryti bet kokius susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Taigi, ne visais atvejais konstatuojant KĮ pažeidimą yra būtina nustatyti faktinę galimybę riboti konkurenciją ar jos faktinį ribojimą. Susitarimai dėl kainų nustatymo laikomi būtent tokiais susitarimais, kurie savaime turi tikslą riboti konkurenciją, taigi, yra ir savaime draudžiami ab initio, o KĮ pažeidimo konstatavimui pakanka vien jų sudarymo fakto nustatymo. Analogiškos pozicijos dėl susitarimų, kuriais nustatomos kainos, laikomasi ir taikant EB steigimo sutarties 81 straipsnį- nėra būtina nustatyti konkrečių susitarimo pasekmių, jeigu yra nustatoma, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos bendrojoje rinkoje trikdymas, ribojimas ar iškraipymas. Tokiu atveju aplinkybė, kad nebuvo atlikta susitarimo poveikio konkurencijai analizė, nesudaro sprendimo dėl pažeidimo anuliavimo pagrindo. Taigi, jeigu įrodoma, kad susitarimas turi antikonkurencinį tikslą, nėra būtina įrodyti, kad susitarimas nulėmė konkurencijos ribojimą bendrojoje rinkoje (Pirmosios instancijos teismo 2000-03-15 sprendimas sujungtose bylose Nr. T-25/95 ir kt.). LVAT administracinėje byloje Nr. A'-686/2006 konstatavo, kad, vertinant veiksmų pripažinimo KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto pažeidimą sudarančiu susitarimu, pakanka konstatuoti susitarimo faktą bei tikslą- kainos nustatymą. Nors ir nėra privaloma vertinti tokio pobūdžio susitarimų poveikio konkurencijai, Taryba nutarime pateikė nagrinėjamo susitarimo poveikio vertinimą. ETT 2009-06-04 sprendime byloje Nr. C-8/08 nurodė, kad antikonkurenciniam tikslui įrodyti pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kitaip tariant, atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją. Atsakovės manymu, aplinkybė, kad susitarimo dalyviams nepavyko įgyvendinti susitarimo ar dėl kokių nors kitų priežasčių susitarimas nepadarė faktinės reikšmingos įtakos konkurencijai, šiuo atveju neturi reikšmės, nes, nustačius susitarimo tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina nustatyti realių jo pasekmių konkurencijai. Iš sudaryto susitarimo naudos gavimas jį sudariusiems ūkio subjektams nėra būtina draudžiamo susitarimo nustatymo sąlyga. Kaip yra nurodęs Europos Pirmosios instancijos teismas, faktas, kad ūkio subjektai negavo naudos iš konkurencijos taisyklių pažeidimo, negali užkirsti kelio sankcijų taikymui (2000-03-15 sprendimas sujungtose bylose T-25/95 ir kt.). Pareiškėjai savo skunduose visiškai neteisingai traktuoja nagrinėjamo susitarimo teigiamą poveikį konkurencijai bei renginių organizavimo paslaugų pirkėjams, teigdami, kad pirkėjai (konkursų organizatoriai) galėjo rinktis ir kviesti teikti pasiūlymų tuos renginių organizatorius, kurie konkurso mokesčio netaikė. Dėl tokio susitarimo yra dirbtinai padidinamos konkursą dėl renginio organizavimo skelbiančio subjekto išlaidos skirtos renginio organizavimo paslaugos pirkimui, be to, yra apribojama konkurencija tarp susitarime dalyvaujančių ūkio subjektų, kurie sudaryto susitarimo pagrindu atsisako galimybės konkurso organizatoriui pateikti savo pasiūlymą kiek įmanoma palankesnėmis sąlygomis, nei konkurentai- nemokamai arba už mažesnį atlyginimą. Teiginys, jog pirkėjas gali pasirinkti teikti pasiūlymus tuos ūkio subjektus, kurie nepriklauso Asociacijai ir konkurso mokesčio netaiko, šiuo atveju yra niekinis, nes, ar esant susitarimui tarp Asociacijos narių, ar tokio susitarimo nesant, pirkėjas bet kuriuo atveju gali rinktis ir kitų renginių organizatorių paslaugas. Dėl susitarimo yra suvaržoma pirkėjo pasirinkimo laisvė dėl to, jog vietoje galimybės gauti pasiūlymus palankesnėmis sąlygomis, nei konkurentų pasiūlymai iš Asociacijai nepriklausančių renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir kiekvieno asociacijos nario atskirai, pirkėjas gali tikėtis tarpusavyje konkuruojančių pagal savo kainą pasiūlymų tik iš ūkio subjektų, nepriklausančių Asociacijai. Kita vertus, apribojama pirkėjo galimybė pasirinkti pasiūlymą pagal savo poreikius tuo atveju, jeigu jis pageidauja jokiomis išskirtinėmis savybėmis nepasižyminčio ir ypatingų idėjinių sprendimų nereikalaujančio pigaus renginio.

4) Dėl susitarimo vertinimo pagal mažareikšmiškumo taisyklę ir pagal išimties kriterijus paaiškina, kad nagrinėjamų ūkio subjektų užimama rinkos dalis atlikto tyrimo atveju nėra reikšminga, ir Taryba neprivalėjo jos tiksliai nustatyti, nes nepriklausomai nuo to, kokią rinkos dalį užimtų nagrinėjamo susitarimo dalyviai, susitarimas nustatyti konkurso mokestį visais atvejais laikomas ribojančiu konkurenciją. Galimybės svarstyti mažareikšmiškumo taisyklės taikymą šiuo atveju nenumato teisės aktai (Konkurencijos tarybos 2004-12-09 nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 punktas). Dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti išimties taisyklę paaiškina, kad pagal KĮ 6 str. 2 dalį, kilus ginčui, ar susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka išimtį, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Konkurencijos taryba savo iniciatyva susitarimo atitikties išimties sąlygomis neprivalo vertinti. Nei tyrimo metu, nei nagrinėjimo metu, nei kartu su savo skundais pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų dėl to, kad susitarimas nustatyti konkurso mokestį iš tikrųjų skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą (paslaugų teikimą) ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos. Be to, sunkūs konkurencijos ribojimai, kokie yra ir susitarimai dėl kainų, tik retais atvejais galėtų tenkinti nustatytas išimties sąlygas. Europos Komisija pabrėžia, kad antikonkurenciniai veiksmai, susiję su kainomis, yra viena pavojingiausių konkurencijos ribojimo formų, todėl išimtis gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais (1996-06-05 sprendimas Nr. 96/438/EB). Kaip nurodyta KĮ 6 str. 1 d. 1 punkte bei ne kartą yra pabrėžusi Europos Komisija, taikyti išimtį galima tik esant ir kitai būtinajai sąlygai, t.y. tuomet, jeigu susitariančių šalių veiklai susitarimas nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini minėtiems tikslams pasiekti (EK 1996-06-05 sprendimas Nr. 96/438/EB). Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjo nurodyti susitarimo tikslai apsaugoti renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų kūrybinius sprendimus dėl renginių organizavimo galėtų būti įgyvendinti ir nesant susitarimo, t.y. patiems ūkio subjektams savarankiškai apsisprendžiant dėl konkurso mokesčio taikymo.

5) Dėl už KĮ pažeidimą skirtų sankcijų pagrįstumo paaiškina, kad tokių pažeidimų, kaip susitarimas dėl kainų, koks ir buvo nustatytas nagrinėjamu atveju, neigiamas poveikis konkurencijai ir vartotojams yra iš esmės preziumuojamas ir tokie pažeidimai pagal savo pavojingumą vertintini kaip pavojingi pažeidimai, tačiau Taryba vis dėlto atsižvelgė į tai, kad šis susitarimas buvo ne dėl galutinių paslaugų kainų vartotojams, kas mažina pavojingumą, ir atitinkamai padarė išvadą, kad baudos dydis už pažeidimo pavojingumą turėtų būti mažesnis, nei paprastai yra taikomas už kainų nustatymą, t.y. ne 4-5 proc. bendrųjų, metinių pajamų, bet 1 proc. UAB „Concept Events & Media“ nurodoma aplinkybė dėl pažeidimo trukmės taip pat yra įvertinta, skundžiamame nutarime konstatuojant, kad už pažeidimo trukmę baudos dydis nėra didinamas. Kitos UAB „Concept Events & Media“ skunde nurodytos aplinkybės nedaro įtakos šiam pareiškėjui nustatytos baudos dydžiui, nes, nustačius baudos dydį už pavojingumą ir trukmę, jį galima mažinti tik esant KĮ 42 str. 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, kurių sąrašas yra baigtinis. Dėl šios priežasties atmestini pareiškėjo argumentai dėl teisininkų padarytų išvadų dėl susitarimo neprieštaravimo KĮ, dėl nebuvimo pažeidimo iniciatoriumi ar organizatoriumi. UAB „Concept Events & Media“ taip pat nepagrįstai teigia, kad aktyviai dalyvavo tyrimo metu: pareiškėja savanoriškai nepateikė jokios papildomos informacijos, kurios Taryba nereikalavo ir neturėjo, ir neatliko jokių kitų veiksmų, kurie būtų padėję Tarybai atlikti tyrimą, be to, nėra aišku, kokiais būdais ir kokių ėmėsi priemonių, kad kiti ūkio subjektai pateiktų prašomą informaciją, todėl šio teiginio negalima vertinti, kaip pagrindo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę. UAB „Concept Events & Media“ argumentai dėl sunkios finansinės padėties taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti, nes nei tyrimo Taryboje metu. nei nagrinėjant bylą Tarybos posėdyje, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių labai sunkią jo finansinę padėtį. Be to, Taryba visiems nagrinėtiems ūkio subjektams sumažino baudas, atsižvelgusi į susiklosčiusią tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje sunkią ekonominę situaciją. Taryba visiems ūkio subjektams skyrė baudas nediskriminuodama nė vieno iš jų, nes pagrindinis baudos dydis visiems buvo nustatytas vienodas- 1 proc. bendrųjų metinių pajamų. Skirdama baudą Asociacijai, Taryba atsižvelgė ne į tai, kad ši asociacija buvo pažeidimo iniciatorė (tyrimo metu iniciatorius nebuvo nustatytas), bet į tai, kad 90 Lt bauda neatspindėtų baudos skyrimu siekiamų tikslų-nubausti ūkio subjektą ir atgrasyti nuo pažeidimų kitus ūkio subjektus. VŠĮ „Pirmoji kava“ skunde yra nurodoma, kad Taryba netyrė visų aplinkybių, nepagrįstai pagrindiniu kriterijumi laikydama šio pareiškėjo bendrąsias pajamas, nes, pareiškėjo teigimu, remiantis ETT praktika. Taryba privalėjo savo iniciatyva išsiaiškinti nagrinėjamų ūkio subjektų bendrųjų pajamų struktūrą. Pareiškėjo nurodyta ETT praktika yra susijusi su baudų, kurias skiria Europos Komisija už EB steigimo sutarties 81 straipsnio pažeidimus, dydžio nustatymu. Europos Komisija baudas skiria vadovaudamasi Europos Tarybos 2002-12-16 reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 23 straipsniu. Tuo tarpu to paties reglamento 5 straipsnyje nustatyta, kad, taikydamos EB steigimo sutarties 81 ar 82 straipsnius, valstybių narių konkurencijos institucijos ūkio subjektams skiria nacionaliniuose įstatymuose nustatytas baudas. VŠĮ „Pirmoji kava“ nurodo, kad Taryba privalėjo konstatuoti, jog ji netaikė konkurso mokesčio ir šią aplinkybę laikyti atsakomybę lengvinančia. Taryba nutarime niekur neteigia, jog VŠĮ „Pirmoji kava“ taikė konkurso mokestį. Bauda gali būti mažinama tik tiems ūkio subjektams, kurie sąmoningai nukrypo nuo susitarimo, net ir turėdami visas galimybes jį įgyvendinti. Nagrinėjamo draudžiamo susitarimo įgyvendinimas pasireiškia ne vien tik konkurso mokesčio taikymu, kai ūkio subjektas sutaria su pirkėju, kad šis už konkursinį pasiūlymą sumokės konkurso mokestį. Susitarimo, taigi, ir konkurenciją ribojančių veiksmų įgyvendinimas pasireiškia ir tada, kai ūkio subjektai informuoja pirkėjus apie tai, kad jie pasiūlymą konkursui pateiks tik tuo atveju, jei pirkėjas (konkurso organizatorius) sumokės konkurso mokestį, nes vien tokiu informavimu paveikia pirkėjo elgesį bei atitinkamai savo elgesiu deklaruoja, kad laikosi su konkurentais sudaryto susitarimo. Tuo tarpu pareiškėjos atstovas Tarybos posėdžio metu ne kartą minėjo, jog informuodavo klientus apie mokestį, savo nuomonę dėl mokesčio taikymo pareiškėja dėstė ir susirašinėdama su kitų ūkio subjektų atstovais. Taryba negali ir neprivalo papildomai aiškintis, ar atstovo posėdžio metu pateikta pozicija iš tikrųjų atitinka atstovaujamojo poziciją, ar atstovas gali tinkamai suprasti ir vertinti situaciją. Nors UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ ir VŠĮ „Pirmoji kava“ Konkurencijos tarybai prisipažino, kad padarė atitinkamą KĮ 5 straipsnio pažeidimą ir dėl to šiems ūkio subjektams buvo sumažintas skirtinos baudos dydis 10 proc, jie vėliau pateikė skundus teismui dėl Tarybos nutarimo pagrįstumo, o tai reiškia, kad iš esmės paneigė savo Tarybai pateiktus prisipažinimus, tad UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ ir VŠĮ „Pirmoji kava“ baudų dydžiai turi būti nustatyti iš naujo, tačiau, jau nebeatsižvelgiant į jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę - esminių aplinkybių pripažinimą. Atitinkamai turėtų būti tokie baudos dydžiai: UAB „Anoniminių darboholikų klubas“- 39 100 Lt (t.y. 3 900 Lt didesnė galutinė bauda); VšĮ „Pirmoji kava“- 43 400 Lt (t.y. 4 400 Lt didesnė galutinė bauda) (II tomas, b.l. 3-24, 53-55).

Pareiškėjų atstovai, bylą nagrinėjant teisme, skundus ir jų argumentus palaikė.

UAB „Concept events & media“ atstovai papildomai paaiškino, kad VAAT jau išnagrinėjo analogišką bylą ir skundus tenkino. Atsakovė visai neskyrė dėmesio pažeidimo pasekmėms, gi jos buvo neigiamos patiems pareiškėjams- jie prarado rinką, netyrė susitarimo tikslo. Dalyvavimo konkurse mokestis galutinės kainos nepadidino. Neįrodytos bendrosios pajamos, gi nuo jų skaičiuojamos baudos; atsakovė galėjo samdyti ekspertus, auditorius joms apskaičiuoti, gi jų definicija yra duodama kituose teisės aktuose. Priimant pasiūlymus dalyvauti konkurse buvo veikiama pagal pavedimo (komiso) sutartis. Pasiūlymų teikime yra konkuruojama su kitomis media struktūromis, todėl egzistuoja dvi atskiros rinkos.

UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ atstovas papildomai paaiškino, kad, kadangi jo klientas mokesčio netaikė, nebuvo ir pasekmių, poveikis netirtas. Renginių organizavimo rinkoje veikia apie 300 subjektų, asociacija net ne dominuoja; nenustatytas iniciatorius. Faktinė situacija yra analogiška situacijoje VAAT išnagrinėtoje byloje Nr. 1-515/2010. Pasiūlymus renginiui organizuoti ir pačių renginių organizavimą reikia laikyti atskiromis rinkomis, tarp jų nėra lygybės ženklo. Asociacijos nariai yra konkurentai, bet tik teikiant paslaugas.

VŠĮ „Pirmoji kava“ atstovas papildomai paaiškino, kad susitariant imti konkurso mokestį nebuvo tikslo riboti konkurenciją, be net jei jis būtų buvęs- toks tikslas nebuvo pasiektas. Nebuvo tinkamai, nustatyta prekės rinka- pasiūlymų teikimas ir paslaugos yra atskiros savarankiškos rinkos. Agentūrų pajamos, gaunamos už renginio organizavimą, yra tik 10-20 proc. nuo viso renginio kainos.

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, paaiškino, jog susitarimo tikslas- išrinkti patį geriausią renginio organizatorių, todėl tai yra paslaugos pirkimo etapas , o mokestis- paslaugos kainos elementas, juo padidėja galutinė paslaugos kaina. Jei visos agentūros būtų darę tą patį, tik be susitarimo- pažeidimo nebūtų buvę. Pajamos buvo nustatytos pagal pelno- nuostolio ataskaitas.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ROA valdyba 2008-01-22 susirinkimo metu apsvarsčiusi dalyvavimo konkurse mokesčio klausimą (2-asis klausimas), nutarė nustatyti dalyvavimo konkurse mokestį- 2008 Lt. Taip pat nutarė paruošti standartinį ROA nario laišką, kurį pasirašęs ir grąžindamas klientas įsipareigoja sumokėti mokestį. Po to pateikiama sąskaita išankstiniam mokėjimui, kuri apmokama pasibaigus konkursui ir paskelbus nugalėtoją. Sąskaitas pateikia nelaimėjusieji. Taip pat nutarė paruošti preliminarią renginio pasirašymo sutartį, jei klientas deklaruoja, kad tai ne konkursas. Pasirašius šią sutartį, konkurso mokestis nemokamas (Tarybos byla Nr. 08/ /1/1/02/08/014, toliau- „ten pat“, II tomas, b.1.8-10). Tarybos byloje yra ROA parengtos dvi tipinės sutartys- pirmoji, kai užsakovas skelbia konkursą renginiui pagal pareiktą aprašymą organizuoti, antroji- kai toks konkursas neskelbiamas (ten pat, lt.,b.l.45-46). Šių sutarčių skirtumas yra tas, jog pagal pirmąjį variantą užsakovas įsipareigoja sumokėti Agentūrai už pasiūlymo renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti sukūrimą ir pateikimą 2008 Lt. Nustatyta, kad 2008/06/16 sutartyje Nr.2008-166/ROA, pasirašytoje tarp UAB „Panorama LT“ (Užsakovas) bei Saldo grupė (Agentūra) (ten pat, II tomas, b.l.25-26), 2008-02-01 sutartyje Nr.7/226, pasirašytoje tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ (b.l.73-74), buvo taikytos šios nuostatos: šalys atsižvelgdamos į tai, jog Užsakovas paskelbė konkursą renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti, siekdamas pasirinkti geriausią paslaugų teikėją ekonominiu, organizaciniu ir kūrybiniu atžvilgiu (2 punktas), į tai, jog Agentūra, įvertinusi pateiktą renginio aprašymą, siekia dalyvauti konkurse ir pateikti savo pasiūlymą dėl renginio idėjos, koncepcijos, vietos, sąmatos bei kitų sąlygų (3 punktas), į tai, kad pasiūlymo sukūrimas ir pateikimas reikalauja Agentūros resursų ir todėl turi būti atlyginamas (4 punktas), susitarė, kad Užsakovas įsipareigoja sumokėti Agentūrai už pasiūlymo renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti sukūrimą ir pateikimą 2008 litus, įskaitant PVM, ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šios sutarties pasirašymo, pervesdamas į Agentūros nurodytą sąskaitą (1 punktas), taip patnumatyta, kad šalys susitaria, jog Užsakovui renginiui organizuoti pasirinkus Agentūrą, šalys pasirašys papildomą susitarimą dėl renginio organizavimo, o šios sutarties 1 punkte nurodyta suma bus išskaičiuota iš mokesčio Agentūrai, o jeigu Užsakovas renginiui organizuoti nepasirinks Agentūros, šios sutarties 1 punkte nurodyta suma nebus grąžinama ir bus užskaitoma kaip užmokestis už Agentūros pasiūlymo sukūrimą ir pateikimą (4 punktas).

Asociacija, kuriai priklauso pareiškėjos ir tretieji suinteresuoti asmenys, spaudoje ir kitose informavimo priemonėse 2008-02-11 pranešė (www.verslas.banga.lt 2008-02-11 11.55 val. pranešimas (ten pat, I tomas, b.l. 23-24), www.delfi.lt 2008-02-11 13.58 val. pranešimas, (ten pat, I tomas, b.l. 15), www.lrytas.lt 2008-02-11 14.32 vai. pranešimas, (ten pat, I tomas, b.l.6) ir kt.) įvedanti konkurso skelbimo mokestį, kurį klientams privalo taikyti visi asociacijos nariai, dalyvaujantys bet kuriame konkurse renginiui organizuoti ir kurio dydis yra 2008 Lt (su PVM), tad Taryba 2008-02-21 priėmė nutarimą Nr. 1S-25 savo iniciatyva pradėti tyrimą dėl bendrovių „Concept events & media“, „Saldo Grupė“, „Alchemic“, „Anoniminių alkoholikų klubas“ bei VŠĮ „Pirmoji kava“, Asociacijos veiksmų atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams (ten pat, II tomas, b.1.110-111,112,119,151). Tyrimo laikotarpis- 2007-2009 metai. 2009-03-02 Pranešime apie atliktą tyrimą dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams Nr. 5S-8 (toliau-Pranešimas) padarytos išvados, kad 2007-2008 m. Asociacija ir jos nariai veikė renginių organizavimo paslaugos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kad jie, 2008 metais sudarydami susitarimą nustatyti privalomą fiksuotą 2008 Lt dydžio konkursinį mokestį, pažeidė KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto reikalavimus. Pranešime siūloma už šį pažeidimą Asociacijai bei jos nariams skirti baudas bei įpareigoti nutraukti pažeidimą (ten pat, II tomas, b.l. 156-167). Po Tarybos 2009-06-04 posėdžio (protokolas Nr.4S-25, ten pat, II tomas, b.l.52-59) Taryba 2009-06-11 priėmė nutarimą Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo nutarė: pripažinti, kad Asociacija, UAB „Alchemic“, UAB „Concept events & media“, UAB „Saldo Grupė“, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, VŠĮ „Pirmoji kava“, sudarę draudžiamą susitarimą nustatyti fiksuotą konkurso mokesčio dydį, kurį turi sumokėti konkursų dėl renginių organizavimo paslaugų pirkimo organizatoriai, pažeidė KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto reikalavimus (1 punktas); įpareigoti minėtus ūkio subjektus nutraukti 1 punkte nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar tęsiamas (2 punktas); už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti tokias baudas: UAB „Alchemic“- 9 300 Lt, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“- 35 200 Lt, UAB „Concept events & media“- 45 300 Lt, VŠĮ „Pirmoji kava“- 39 000 Lt, UAB „Saldo grupė“- 22 200 Lt (3 punktas) (b.l. 60-77).

Bylos dalykas yra ginčas, ar susitarimas nustatyti fiksuotą konkurso mokesčio dydį, kurį turi sumokėti konkurso dėl renginių organizavimo paslaugų pirkimo organizatoriai, laikytinas ribojančiu konkurenciją susitarimu, t.y. ar susitarimas atitinka 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 (toliau- Įstatymas arba KĮ) 5 str. 1 d. 1 punkte nustatytas sąlygas, ar atsakovė skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatavo Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkto nesilaikymo faktą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutartis bei Konkurencijos įstatymas.

Pagal Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnį kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; b) ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos; c) dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais; d) lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; e) sutartys sudaromos tik kitoms šalims priimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku. Visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai (Sutarties 81 str. 2 dalis). Tačiau 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis: įmonių susitarimams ar tokių susitarimų rūšims; įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims; suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie: a) atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti; b) nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai (Sutarties 81 str. 3 dalis).

1999 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 (2009-04-09 įstatymo Nr. XI-216 redakcija) I str. 3 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo.

Minėta, kad pareiškėjos nubaustos už KĮ 5 str. 1 d. 1 punkto, kuriame nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas, reikalavimų nepaisymą. Pagal KĮ 5 str. 2 dalį, konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. KĮ 5 straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Konkurencijos taryba (5 str. 4 d.). KĮ 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje (6 str. 1 d.). Kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi (6 str. 2 d.).

Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkto taikymui ir aiškinimui turi reikšmės šiame straipsnyje vartojamos ir Įstatyme aiškinamos sąvokos. KĮ 3 straipsniu apibrėžta, kad: prekė yra kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Prekei prilyginami daiktai (turtas), perduodami pagal nuomos ar panaudos sutartis (2 dalis); konkurencijos ribojimas yra veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją (3 dalis); atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje ,(5 dalis); prekės rinka - visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas (6 dalis); geografinė teritorija (geografinė rinka) - teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (7 dalis); konkurentai - ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija (9 dalis); susitarimas - bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio jungimo atstovų priimtą sprendimą (10 dalis).

Taigi, Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkto taikymui yra reikšmingas šiame straipsnyje draudžiamo susitarimo rūšies nustatymas, t.y. straipsnis taikomas tik dėl pirkimo-pardavimo sąlygų nustatymo arba dėl kitų sandorių, kurių pagrindu prekės yra perduodamos nuosavybėn ar naudotis, arba yra suteikiamos paslaugos. EB steigimo sutarties 81 str. 1 dalis taip pat nustato reikalavimus dėl prekybos, pirkimo pardavimo sąlygų.

Iš sprendimo skyriuje „Faktinės bylos aplinkybės“ išanalizuotų ROA parengtų tipinių sutarčių bei pareiškėjų sudarytų konkrečių sutarčių matyti, jog sutartą mokestį asociacijos nariai mokėjo tuomet, kai, paslaugos pirkėjui paskelbus konkursą teikti pasiūlymus pagal jo nustatytas norimo renginio sąlygas, nelaimėdavo konkurso, įvertinus tai, kad užsakovui nepaskelbus konkurso, mokestis nebuvo imamas, t.y. mokestis, dėl kurio buvo sudarytas, Tarybos tvirtinimu, draudžiamas susitarimas, buvo nustatomas tuomet, kai prievoliniai teisiniai (t.y. prievolė konkursą paskelbusiam asmeniui sumokėti konkurso mokestį (2008 Lt) asociacijos nariams, kurie teikia pasiūlymus (idėjas)) santykiai atsirasdavo iš viešo konkurso paskelbimo. Dėl to, vertinant susitarimą, reikia vadovautis viešo konkurso santykius reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis - CK 6.947 str.-6.952 str.

CK 6.947 str. 1 dalimi nustatyta, kad asmens viešas pažadėjimas sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą arba kitokį rezultatą (konkurso paskelbimas) įpareigoja šį asmenį sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Konkursu taip pat yra pripažįstamas asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. CK 6.947 str. 4 dalimi nustatyta, kad viešas konkursas gali būti atviras, kai konkurso organizatoriaus pasiūlymas dalyvauti konkurse skiriamas visiems norintiems jame dalyvauti ir paskelbiamas spaudoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba uždaras, kai pasiūlymas dalyvauti konkurse siunčiamas tik tam tikriems asmenims konkurso organizatoriaus pasirinkimu.

Pagal cituotus Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkte minimus ir Įstatymo 3 str. 2 dalyje duotus išaiškinimus prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos, nuomos, panaudos sutartis ar kitus sandorius, pagal kurias yra perduodamos prekės ar suteikiamos paslaugos, yra sutartinio pobūdžio, nes atsiranda iš minėtų sutarčių. Prievolės, atsirandančios iš konkurso teisinių santykių, nors Civiliniame kodekse yra priskirtos prie atskirų sutarčių rūšių, tačiau nėra sutartinio pobūdžio. CK 6.947 str.-6.952 straipsnių turinys patvirtina, kad prievolės, atsirandančios iš konkurso teisinių santykių, yra kitokio pobūdžio, nei minėtos sutartinės prievolės, atsižvelgiant į konkurso subjektus, jų specifines teises ir pareigas, kurios atsiranda atskirų konkurso stadijų metu. Nurodyti konkurso teisinių santykių ypatumai atsiranda dėl konkurso tikslų, kurių siekia konkurso organizatorius ir konkurso dalyviai.

Konkursui būdingos atskiros stadijos, kurių kiekviena turi tik jai būdingą teisinį turinį. priklausantį nuo atskiros stadijos tikslo. Konkurso teisiniai santykiai atsiranda paskelbus konkursą. Ši stadija pagal savo teisinį pobūdį yra vienašalis sandoris, pagal kurį konkurso organizatorius viešai (ar tam tikriems subjektams) skelbia, jog prisiima prievolę sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju arba suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. CK 6.947 str. 2 dalyje nustatyta, kad skelbiant konkursą turi būti išdėstyta užduotis, jos įvykdymo terminas, atlyginimo (premijos) dydis ar suteikiama speciali teisė, darbų ar projektų pateikimo vieta, jų įvertinimo tvarka ir laikas, taip pat gali būti nustatytos kitos konkurso sąlygos. Tokiomis sąlygomis gali būti, pvz., sąlygos dėl konkurso laimėtojo darbo panaudojimo, dėl galimybės naudoti, skelbti pateiktus darbus po konkurso pasibaigimo ar pan.

Minėtos sutartys dėl konkurso mokesčio nustatymo konkurso nelaimėjusio dalyvio naudai gali būti vertinamos kaip minėtos kitos konkurso sąlygos, dėl kurių pareiškėjai pasirašydavo sutartis, kuriose nebuvo sąlygų, būdingų pirkimo-pardavimo ar kitoms sutartims, kurios pagal įstatymą ar EB steigimo sutartį gali būti siejamos su prekyba.

Kitos konkurso stadijos yra konkurso dalyvių pateikimas darbų konkurso organizatoriui, pateiktų darbų vertinimas bei konkursą laimėjusio asmens paskelbimas. Pasibaigus konkursui, teisiniai santykiai tarp konkurso organizatorių ir jo dalyvių gali toliau tęstis. Teisiniai santykiai gali toliau tęstis tarp konkurso laimėjusio asmens ir organizatoriaus, pvz., dėl kūrinio panaudojimo. Kitokio pobūdžio teisiniai santykiai gali atsirasti tarp konkurso organizatoriaus ir konkursą nelaimėjusio asmens. Paskelbęs viešą konkursą asmuo privalo grąžinti konkurso dalyviams darbus ar projektus, už kuriuos neskirtas atlyginimas (premija) ar nesuteikta teisė, jei ko kita nenumatyta skelbiant konkursą (CK 6.951 str.). Ginčijamu atveju minėtos sutartys dėl konkursinio mokesčio nustatymo konkurso nelaimėjusio dalyvio naudai gali būti vertinamos kaip teisinių santykių taip šalių sureguliavimas pasibaigus konkursui. Šiame kontekste sutartys negali būti vertinamos kaip susitarimai, būdingi pirkimo-pardavimo ar kitoms minėtoms sutartims, kurios pagal įstatymą ar EB steigimo sutartį gali būti siejamos su prekyba.

Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba, neteisingai įvertinusi susitarimų teisinį kontekstą, neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl prekės (paslaugos) kainos, todėl neturėjo pagrindo taikyti Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punktą.

Konkurencijos taryba, neteisingai įvertinusi susitarimų teisinį ir ekonominį kontekstą, padarė neteisingas išvadas ir dėl susitarimų tikslo- riboti konkurenciją, buvimo, nes pareiškėjai minėto susitarimo nustatymo tikslu nurodė siekį apsaugoti savo teisėtus interesus nuo nesąžiningų užsakovų veiksmų, siekiant išvengti fiktyvių konkursų. Pramogų verslu užsiimančios bendrovės, rengdamos konkursinius pasiūlymus, formuluoja kūrybinę idėją, atskleidžia jos atlikimo būdus, atlikėjus, t.y. sukuria autorinį kūrybos produktą. Konkurso organizatoriams pateikiamas produktas, atitinkantis konkurso organizatorių nurodytą užduotį. Vykdydama šią užduotį, bendrovė, siekianti dalyvauti konkurse, patiria tam tikras sąnaudas. Šių sąnaudų kompensavimo klausimai ir buvo reguliuojami susitarimais, sudaromais atskirose konkurso stadijose.

Nagrinėjant suderintų veiksmų atitiktį Steigimo sutarties 81 straipsnio nuostatoms, būtina įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imtasi. Vis dėlto, jei šių suderintų veiksmų analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jų poveikį ir, kad juos apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (1966 m. birželio 30 d. ETT sprendimas LTM byloje Nr. 56/65, 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Beef Industry Development Society ir Burry Brothers byloje Nr. C-209/07 15 punktas, T-Mobile Netherlands BV ir kt. sprendimo byloje Nr. C- 8/08 29 punktas, LVAT byla Nr. A⁸²²-750/2009). Vadinasi, norint įvertinti, ar suderintus veiksmus draudžia EB 81 str. 1 dalis, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, tik tuo atveju, jeigu jų tikslas - konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas.

Minėta, jog šioje byloje aptariamo konkurso esmė yra varžymasis dėl geriausio pasiūlymo pagal konkurso užduotį pateikimas. Pareiškėjų veiksmai negali būti siejami su tikslu riboti kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių subjektų galimybes dalyvauti konkursuose. Konkurso paskelbimas ir jo sąlygų nustatymas, kaip jau buvo minėta, yra vienašalis sandoris, kuris priklauso nuo konkurso organizatoriaus valios, kuris yra suinteresuotas atlikti ekonomine prasme racionalius savo įmonei veiksmus ir turi tokią galimybę, nes būtent konkurso organizatorius atlieka veiksmus, nukreiptus į konkurso teisinių santykių atsiradimą. Dalyvaudamos konkurse įmonės varžosi dėl užsakovo užsakymo, konkuruoja tarpusavyje savo pasiūlymų kaina ir kokybe. Jeigu konkursai nėra fiktyvūs, įmonių konkuravimas tarpusavyje negali neigiamai veikti konkurencijos lygio.

Taryba, neteisingai nustačiusi susitarimo tikslo riboti konkurenciją, buvimą, be pagrindo nevertino susitarimo galimo poveikio konkurencijai, t.y. veiksmų galimos įtakos konkurencijos lygio pasikeitimui. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad Konkurencijos taryba, neteisingai įvertinusi susitarimų teisinį ir ekonominį kontekstą, padarė neteisingas išvadas dėl susitarimų tikslo riboti konkurenciją buvimo bei neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl prekės kainos, todėl neturėjo pagrindo taikyti Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punktą bei taikyti pareiškėjų atžvilgiu Įstatyme nustatytas sankcijas, todėl nutarimas naikinamas (KĮ 39 str. 3 p.).

Šiuo teismo sprendimu konstatavus Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkto pažeidimo nebuvimą, bylos išsprendimui neturi reikšmės kitos skunduose nurodomos aplinkybės.

Pareiškėjos UAB „Concept events & media“ (R, b.l.4-11) ir Všį „Pirmoji kava“ (lt., b.l.79-85) skunduose taip pat prašo priteisti iš atsakovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir prie skundo prideda kvitus, patvirtinančius, kad pareiškėjos, paduodamos skundus, sumokėjo po 100 litų žyminį mokestį (lt., b.l.3, 78).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau-ABTĮ) 44 str. 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 str. 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę, be kitų išlaidų, reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį.

Nustačius, kad pareiškėjos- UAB „Concept events & media“ ir Všį „Pirmoji kava“- kiekviena patyrė po 100 litų teismo išlaidų; kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis, ir atsižvelgiant į tai, kad jų skundai tenkintini, joms iš atsakovo priteistina po 100 litų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 2 p., 127 str., kolegija

nusprendė:

skundą patenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009-06-11 nutarimo Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalį, liečiančią pareiškėjas UAB „Concept events & media“, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, VšĮ „Pirmoji kava“ .

UAB „Concept events & media“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti. Priteisti UAB „Concept events & media“ (į.k.225936450) naudai iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 100 litų bylinėjimosi išlaidų.

Všį „Pirmoji kava“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti. Priteisti Všį „Pirmoji kava“ (į.k.225293310) naudai iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 100 litų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

 

Teisėjai

Liuda Arlauskienė

Nijolė Šidagienė

Liudmila Zaborovska