Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Concept events & media“ atstovams T. R. ir advokatui Henrikui Celencevičiui,

pareiškėjo UAB „ANONIMINIŲ DARBOHOLIKŲ KLUBAS“ atstovui advokatui Laurui Butkevičiui,

pareiškėjo viešosios įstaigos „PIRMOJI KAVA“ atstovui advokatui Adomui Kunčiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovo Elonui Šatui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Concept events & media“, uždarosios akcinės bendrovės „ANONIMINIŲ DARBOHOLIKŲ KLUBAS“, viešosios įstaigos „PIRMOJI KAVA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys RENGINIŲ ORGANIZATORIŲ ASOCIACIJA, UAB „SALDO GRUPĖ“, UAB „Dubmedis“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams„ (Konkurencijos tarybos byla t. III, b. l. 60–77) (toliau – ir Nutarimas):

1. Pripažino, kad RENGINIŲ ORGANIZATORIŲ ASOCIACIJA (toliau – ir Asociacija, ROA), UAB „Alchemic“ (dabar – UAB „Dubmedis“) (toliau – ir UAB „Dubmedis“), uždaroji akcinė bendrovė „ANONIMINIŲ DARBOHOLIKŲ KLUBAS“ (toliau – ir UAB „Anoniminių alkoholikų klubas”, „Klubas”), UAB „Concept events & media“, viešoji įstaiga „PIRMOJI KAVA“ (toliau – ir VšĮ „Pirmoji kava“) ir UAB „SALDO GRUPĖ“ (toliau – ir UAB „Saldo grupė“), sudariusios draudžiamą susitarimą nustatyti fiksuotą konkurso mokesčio dydį, kurį turi sumokėti konkursų dėl renginių organizavimo paslaugų pirkimo organizatoriai, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

2. Įpareigojo Asociaciją, UAB „Dubmedis“, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, UAB „Concept events & media“, VšĮ „Pirmoji kava“, UAN „Saldo grupė“ nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, jei jis vis dar tęsiamas.

3. Už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė baudas: UAB „Dubmedis“ – 9 300 litų, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ – 35 200 litų, UAB „Concept events & media“ – 45 300 litų, VšĮ „Pirmoji kava“ – 39 000 litų, UAN „Saldo grupė“ – 22 200 litų.

4. Įpareigojo Asociaciją, UAB „Dubmedis“, UAB „Anoniminių darboholikų klubas“, UAB „Concept events & media“, VšĮ „Pirmoji kava“, UAB „Saldo grupė“ per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas UAB „Concept events & media“ skundu (t. I, b. l. 4–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nutarimą ir priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pasiūlymą renginių konkursams nepagrįstai prilygino renginių organizavimo paslaugoms, renginių organizavimo paslaugas apibrėžė labai plačiai, o renginio organizatorių pasiūlymą – siaurai. Pasiūlymo renginiui organizuoti mokestis buvo siejamas ne su renginių organizavimo paslaugomis, o tik su pasiūlymu, kuriame yra informacija apsispręsti dėl renginio organizavimo sutarties su asociacijos nariais sudarymo. Be pagrindo informaciją prilyginęs paslaugoms, atsakovas nepagrįstai pasiūlymus renginių konkursams vertino kaip „prekę“. Pasiūlymas renginių konkursui nėra nei paslauga, nei darbas, nei teisės, nei vertybiniai popieriai. Taip atsakovas netinkamai apibrėžė rinką, informacija Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) prasme nėra prekė. Net jei laikyti, kad prekės rinka gali būti apibrėžta, atsakovas prekės rinką apibrėžė itin siaurai. Atsakovs į atitinkamą prekės rinką taip pat turėjo įtraukti ir kitus rinkos dalyvius, kurie turi nurodyto turinio informaciją ir gali ją suteikti (pvz., renginių organizavimo paslaugų pirkėjus). Apibrėžiant geografinę rinką atsakovas nepagrįstai susiaurino ją iki Lietuvos ribų, nes turėjo būti įvertinta ir nustatyta ne renginių organizavimo paslaugų, bet renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti reikalingos informacijos geografinė rinka. Atsakovas nustatė geografinę rinką tik iš pasiūlos pusės, tačiau neįvertino paklausos, kuri iš esmės gali rodyti visai kitas geografinės rinkos ribas, nes informacija gali būti suteikta įvairiais komunikavimo būdais, dėl kurių geografinė rinka gali apimti pasaulinę rinką. Atsakovas priėjo nepagristą išvadą, kad nėra būtinybės galutinai ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką, nurodydamas, kad šiuo atveju pakanka nustatyti, kad nagrinėjami ūkio subjektai yra konkurentai.

Pareiškėjas UAB „Concept events & media“ pažymėjo, kad pasiūlymų (informacijos) atžvilgiu nėra pagrindo Asociacijos narių laikyti konkurentais, nes, teikdami šiuos pasiūlymus, jie nekonkuravo. Be to, atsakovo padarytos nepagrįstos išvados užkirto pareiškėjui kelią pasinaudoti KĮ 5 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, 34 ir kituose jo straipsniuose numatytomis teisėmis. Atsakovs nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti ir taikyti KĮ 5 straipsnio 4 dalies išimtį, nors nustatė, kad per 7 mėnesius nuo susitarimo nustatyti kainą už pasiūlymą Asociacijos nariai tik 2 kartus tepateikė tokį pasiūlymą, tad turėjo būti taikomos mažareikšmio poveikio konkurencijai nuostatos bei įstatyminės išimtys arba turėjo būti laikoma, kad toks pasiūlymas (informacija) nėra ir pirkėjų nelaikomas preke. Nors pareiškėjas ir kiti tyrime dalyvavę ūkio subjektai pateikė argumentus dėl KĮ 6 straipsnio taikymo, Konkurencijos taryba nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė vertinti argumentus, apsiribodama abejone, kad yra mažai tikėtina, jog sunkūs konkurencijos ribojimai galėtų tenkinti KĮ 6 straipsnio sąlygas. Nutarimu paskirtų sankcijų arba neturėtų būti, arba jos turėtų būti minimalios. Pareiškėjui buvo paskirta didžiausia bauda, lyginant su kitais ūkio subjektais, nors jo vaidmuo tyrime buvo aktyvus, o pažeidime – minimalus. Dėl didelės konkurencijos renginių organizavimo rinkoje, pirkėjai turėjo galimybes rinktis ir jų pasirinkimas nebuvo apribotas, o pats sprendimas įvesti mokestį už pasiūlymo konkurso organizavimui pateikimą buvo nenaudingas patiems tyrime dalyvavusiems ūkio subjektams. Todėl Asociacijos ir jos narių susitarimas neturėtų būti vertinamas nei kaip sunkus, nei kaip apskritai KĮ pažeidimas. Susitarimas dėl mokesčio už pasiūlymą konkurso organizavimui galiojo itin trumpai, buvo nevykdomas, ką pripažino ir pats atsakovas. Pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, padėjo tyrimui. Pareiškėjas vadovavosi teisininkų išvadomis, kad tokio mokesčio įvedimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, nė karto nepritaikė mokesčio už pasiūlymą konkurso organizavimui. Baudų skyrimas ir išieškojimas pareiškėjai turėtų ypač sunkių pasekmių dėl ekonominės krizės. Pareiškėjas nebuvo įtariamo pažeidimo organizatorius, iniciatorius. Asociaciją atsakovas atleido nuo baudos, pareiškėjui šių principų netaikė, tad jis yra diskriminuojama. Taip buvo pažeista Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, nesilaikyta demokratinių viešojo administravimo principų – įstatymų viršenybės ir objektyvumo.Skiriant baudasbuvo netinkamai taikytos sankcijų individualizavimo taisyklės. Nutarimas yra individualus administracinis aktas, jis turi būti motyvuotas.

Pareiškėjas UAB ,,Anoniminių darboholikų klubas“ skundu (t. I, b. l. 52–55) prašė panaikinti Nutarimą toje apimtyje, kiek jis yra taikomas UAB ,,Anoniminių darboholikų klubas“. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas klaidingai kvalifikavo konkursinį mokestį kaip susitarimą, savaime ribojantį konkurenciją. Renginius organizuojančios bendrovės konkuruoja idėjiniais sprendimais bei jų kaina konkursų organizatoriams, o ne dalyvavimu konkurse ar konkursiniu mokesčiu. Konkursinis mokestis neturi ir negalėjo turėti jokios įtakos konkurencijos ribojimui, nes Asociacijos nariai patys ruošė sprendimus renginių organizavimui ir vienašališkai nustatė savo paslaugų kainas. Asociacijos sprendimas dėl konkursinio mokesčio buvo ne susitarimas dėl paslaugų kainų, o būdas išvengti nesąžiningos konkurencijos, kai konkursą laimėjęs dalyvis ar pats užsakovas pasinaudodavo svetimomis idėjomis be jokio teisėto pagrindo ir atlyginimo. Šis susitarimas nenustatė bendros paslaugų kainos, o fiksuoto konkurso mokesčio dalis bendrojoje paslaugų kainoje sudarydavo visiškai nereikšmingą dalį ir neįtakojo paslaugų kainos, todėl negalėjo būti kvalifikuotas kaip savaime draudžiamas ūkio subjektų susitarimas. Asociacijai priklauso tik 5 renginių organizavimo bendrovės. Konkursinio mokesčio nustatymas tikrai neribojo, o priešingai – skatino konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nes bendrovės, besinaudojančios renginių organizavimo įmonių paslaugomis, turėjo galimybę rinktis tarp Asociacijoje dalyvaujančių ir pagal tam tikrus kokybės ir etikos standartus veikiančių įmonių bei kitų rinkoje veikiančių ir dalyvavimo konkurse mokesčių neimančių bendrovių. Susitarimas neturėjo tikslo riboti konkurenciją, todėl atsakovas privalėjo įvertinti konkursinio mokesčio nustatymo antikonkurencinį poveikį. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ETT), tiriant galimus ūkio subjektų suderintus veiksmus, pirmiausia reikia įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imamasi (2009 m. birželio 4 d. sprendimas T-Mobile Netherlands BV. ir kt. byloje Nr. C-8/08). Asociacijos konkursinio pasiūlymo mokestis buvo simbolinis, nustatytas pagal jo inicijavimo metus – 2 008 litai. Pareiškėjas neturėjo tikslo tokiu būdu sumažinti konkurentų kiekį ar pakenkti sąžiningiems klientams, priešingai – mokestis turėjo pasitarnauti paslaugų rinkos skaidrinimui, Asociacija siekė atkreipti klientų dėmesį į tai, kad konkursinis pasiūlymas organizuoti renginį yra kūrybinis produktas, kuriuo negalima nesąžiningai manipuliuoti. Po fiksuoto konkursinio mokesčio įvedimo klientai ėmė rinktis kitas renginių organizavimo paslaugas teikiančias įmones, todėl pareiškėjo pardavimai bei dalyvavimo konkursuose apimtys žymiai sumažėjo, tad nei jis, nei kiti Asociacijos nariai negavo jokios ekonominės naudos. Tais atvejais, kai suderintų veiksmų analizė neleidžia daryti išvados, jog draudžiamu susitarimu ūkio subjektai siekė antikonkurencinių tikslų, Konkurencijos taryba turi pareigą nagrinėti suderintų veiksmų poveikį. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009, bendro pobūdžio prielaidos apie susitarimo ribojantį konkurenciją tikslą ar poveikį negali būti pakankamu pagrindu daryti išvadą, kad susitarimas pažeidžia KĮ 5 straipsnį.

Pareiškėjas VšĮ ,,Pirmoji kava“ skundu (t. I, b. l. 79–85) prašo panaikinti Nutarimą dėl VšĮ ,,Pirmoji kava“ ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjai išreiškė vienareikšmišką poziciją, jog susitarimo tikslas buvo ne riboti konkurenciją, bet apsaugoti konkurse dalyvaujančių renginių organizavimo įmonių kūrybines idėjas. Asociacijos ir jos narių veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti KĮ, todėl atsakovas privalėjo įrodyti tokio susitarimo ar veiksmų realų poveikį konkurencijai. Tačiau atsakovas, konstatavęs, kad susitarimo tikslas buvo riboti konkurenciją, poveikio konkurencijai netyrė, patys Asociacijos nariai patyrė nuostolių, taikydami tokį mokestį. Renginių organizavimo įmonės, prašydamos tokio mokesčio iš konkursą skelbiančių įmonių, nesitarė dėl savo paslaugų kainos, nes šis mokestis turėjo būti mokamas renginius organizuojančioms įmonėms už tai, kad jos dalyvauja konkurse ir pateikia savo projektus, t. y. atskleidžia savo kūrybines idėjas. Bet kuris asmuo, ketinantis samdyti renginius organizuojančią bendrovę, turėjo plačią pasirinkimo laisvę ir ja galėjo pasinaudoti. Asociacijos nariai nesitarė dėl galutinės savo teikiamų paslaugų kainos. Pareiškėjas ir kiti Asociacijos nariai sąžiningai konkuravo tarpusavyje, nes savo pasiūlymus su kainomis pateikdavo savarankiškai, nederindami su kitais ūkio subjektais. Atsakovo teiginiuose yra prieštaravimų: teigiama, kad konkurso mokestis neva turėjo būti įskaičiuotas į konkursą organizuojančio ūkio subjekto renginio organizavimo pirkimui skirtas lėšas, nors vėliau pasisakoma, jog konkurso mokestis neva generuoja papildomas sąnaudas, todėl jos perkeliamos ant galutinių vartotojų. Pareiškėjo manymu, atsakovas neskiria konkurso mokesčio nuo konkurso pasiūlymo kainos, nes pasiūlymo pateikimas nemokamai nesuponuoja pranašumo prieš įmones, kurios tokį mokestį taiko. Konkurse turėtų laimėti ta įmonė, kurios pasiūlymas yra priimtiniausias konkurso organizatoriui. Klaidingai teigiama, kad konkurso organizatorius nepriklausomai nuo savo noro atlyginti už parengtą pasiūlymą, turi sumokėti prašomą mokestį, nes konkurso organizatorius turi teisę pasirinkti konkurse dalyvaujančius asmenis ir jei konkurse kviečiama dalyvauti įmonė paprašo sumokėti konkursinį mokestį, konkurso organizatorius turi diskrecijos teisę atsisakyti tokios įmonės dalyvavimo konkurse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-697/2008 nurodoma, jog svarbu nustatyti suderintų veiksmų egzistavimą, tokių veiksmų tikslas ar pasekmė turi būti konkurentų elgesio paveikimas. Šiuo atveju konkursinio mokesčio nustatymas negali būti vertinamas kaip siekis paveikti konkurentų veiksmus.

Pareiškėjas VšĮ ,,Pirmoji kava“ pažymėjo, kad pajamos iš konkurso tikrai yra didesnės už 2 008 litų konkursinį mokestį. Konkursus organizuojančiai įmonei nėra tikslo dalyvauti konkursuose vien tik dėl to, kad gautų konkursinį mokestį ir po to atsisakyti toliau dalyvauti konkurse ir jie to nedaro. Pareiškėjo manymu, Konkurencijos taryba turėjo remtis ETT sprendimais bylose Musique Diffusionfrancaise prieš Komisiją, Dansk Rorindustri prieš Komisiją, Michelin prieš Komisiją, kuriose konstatuota, kad įmonės apyvarta nėra ir negali būti vieninteliu vertinimo kriterijumi, kuriuo remiantis nustatomas baudos dydis ir privalėjo savo iniciatyva išsiaiškinti, kokia yra renginius organizuojančių įmonių (ir pareiškėjo) bendrųjų pajamų struktūra, kadangi renginius organizuojančių įmonių bendrųjų pajamų struktūra yra specifinė lyginant su kitų veiklos rūšių įmonėmis. Konkurencijos taryba turi visus įgalinimus rinkti įrodymus ir iš byloje esančių įrodymų bei ūkio subjektų paaiškinimų privalėjo kiekvieno ūkio subjekto atžvilgiu nustatyti, ar jis taikė konkurso mokestį, ar ne. Pareiškėjas teigė, kad netaikė konkurso mokesčio, o byloje kitokių įrodymų nėra, todėl jam turėjo būti pritaikytos KĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, Konkurencijos taryba nepasisakė dėl susitarimo vertinimo tuo aspektu, ar jis negali būti laikomas susitarimu, kuris dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju, turėjo būti įvertinta Asociacijos narių užimama atitinkama rinkos dalis Lietuvos Respublikoje renginių organizavimo srityje. Viešame Konkurencijos tarybos 2009 m. gegužės 28 d. posėdyje pareiškėjui atstovavo asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, jis nebuvo ir nėra susipažinęs nei su teisės aktais, nei su teismų praktika konkurencijos teisės pažeidimų bylose, tad jo pažeidimo pripažinimas vertintinas kaip paties fakto, kad buvo sudarytas toks susitarimas, pripažinimas, tačiau negali būti suprantamas kaip besąlygiškas pareiškėjo kaltės pripažinimas.

Pareiškėjas UAB „Concept events & media“ atsiliepime į skundus (t. I, b. l. 141–142) nurodė, jog skundus palaiko ir prašė juos tenkinti.

Pareiškėjas UAB ,,Anoniminių darboholikų klubas“ atsiliepimu (t. II, b. l. 26–29) nurodė, kad sutinka su UAB „Concept events & media" skundo argumentais, jog atsakovas netinkamai apibrėžė atitinkamą rinką, taip pat su teiginiu, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog Asociacijos susitarimas neskatina pažangos renginių organizavimo paslaugų rinkoje, todėl nepatenka į KĮ 6 straipsnio taikymo sritį. Pareiškėjas sutiko su VšĮ ,,Pirmoji kava“ teiginiais, kad atsakovas netinkamai kvalifikavo renginių organizavimo kainą, kaip apimančią ir pradinio pasiūlymo kainą, taip pat su argumentu, jog atsakovas klaidingai įvertino Asociacijos narių sudarytą susitarimą kaip iškraipantį normalias konkurencijos sąlygas bei argumentui, kad atsakovas pažeidė KĮ įtvirtintą reikalavimą, nesant susitarimo tikslo riboti konkurenciją, tirti susitarimo pasekmes bei įrodyti jų antikonkurencinį poveikį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjų skundus (t. II, b. l. 3–24, 53–55) su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus bei prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 3.2. ir 3.4. punktuose nurodytus baudos dydžius atitinkamai taip: UAB ,,Anoniminių darboholikų klubas – 39 100 litų; VšĮ ,,Pirmoji kava“ – 43 400 litų.

Atsakovas nurodė, kad tiek nagrinėjant prekės rinką, tiek geografinę rinką, buvo taikomas pagrindinis vertinimo kriterijus – paklausos pakeičiamumas. Atitinkamos rinkos nustatymas buvo būtinas tik siekiant nustatyti, ar nagrinėjami ūkio subjektai yra konkurentai. Tyrimo metu nustatyta, kad šie ūkio subjektai susiduria su tarpusavio konkurencija tiek teikdami pasiūlymus, tiek teikdami galutines renginių organizavimo paslaugas, taigi, ir jų susitarimas dėl dalyvavimo konkursuose mokesčio nustatymo pagristai vertintas kaip susitarimas tarp konkurentų KĮ 5 straipsnio prasme. Pagal prekės rinkos sąvoką, nustatant prekės rinką, nagrinėjamos paslaugos pagal jų bendras vartotojui reikšmingas savybes, o ne pagal atskirus šių paslaugų teikimo etapus. Renginių organizavimo paslaugos – kūrybinių, techninių ir organizacinių priemonių visuma, kurių rezultatas – paslaugos vartotojo (užsakovo) pateiktą pageidavimą atitinkantis renginys. Būtent tokią paslaugą tikisi iš renginių organizatorių gauti užsakovai (vartotojai, klientai) ir būtent tokią paslaugą suteikia renginių organizatoriai. Tai, kad dalyvavimo konkurse mokestis yra mokamas atskirai už pateiktą konkurse pasiūlymą dėl renginio organizavimo, o pats pasiūlymo pateikimas nėra tas pats, kas konkretaus renginio įgyvendinimas, niekaip nepaneigia fakto, kad tarp pasiūlymo renginiui organizuoti pateikimo ir paties renginio organizavimo egzistuoja neatsiejamas ir nepaneigiamas ryšys, nes bet kuriuo atveju tikslas, kurio siekia konkursą paskelbęs subjektas, yra išsirinkti tinkamiausią renginio organizavimo paslaugų teikėją. Tokiu būdu renginio užsakovas tikisi iš renginių organizatorių gauti renginį, o renginių organizatoriai, teikdami renginio pasiūlymą, stengiasi užsakovui įsiūlyti būtent savo renginį. Aplinkybė, jog pasiūlymo dėl paslaugos pateikimas ir pačios paslaugos pirkimas gali būti atskiri etapai, niekaip nesuponuoja išvados, kad, nustatant prekės rinkos apibrėžimą pagal atskirus etapus, būtų apibrėžiamos atskiros prekės rinkos. Taigi, pasiūlymo pateikimas vertintinas, kaip dalis renginio organizavimo paslaugos, nepaisant to, kad paties pasiūlymo paruošimas gali lemti atitinkamas ūkio subjekto sąnaudas, kurias ūkio subjektas norėtų atgauti. Tiek pareiškėjas, tiek ir kiti Nutarime nagrinėti ūkio subjektai ne kartą yra aiškiai nurodę, kad mokestis už konkursinio pasiūlymo paruošimą yra kaip kompensacija už jų patirtas išlaidas. Be to, KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudimas yra susijęs ne vien tik su galutinėmis tiesioginėmis prekių kainomis, tačiau šis draudimas apima bet kokių net ir netiesiogiai prekių ar paslaugų kainai darančių įtaką veiksnių bendru sutarimu nustatymą (fiksavimą). Susitarimai dėl prekės kainų nustatymo konkurencijos teisės prasme yra analogiškai vertinami ir Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – ir EB sutartis) 81 straipsnyje, kuris yra iš esmės analogiškas KĮ 5 straipsniui. Tiek KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, tiek ir EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytas pažeidimas gali pasireikšti bet kokiu tiesioginiu ar netiesioginiu prekių kainų nustatymu, taigi, ne vien tik galutinės prekės kainos fiksavimu (ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. C-8/08). Tokią poziciją ES institucijos yra patvirtinusios daugelyje savo sprendimų, kuriuose minėtos teisės normos pažeidimu pripažino įvairiausius susitarimus, susijusius su kainos ir jos sudėtinių dalių nustatymu. Atsakovas padarė išvadą, kad visos renginio organizavimo paslaugos teikimo sąlygos, kurios apima ir pasiūlymo dėl renginio organizavimo pirkėjui pateikimą, daro įtaką pirkėjo apsisprendimui, kurio ūkio subjekto paslaugomis naudotis, atsižvelgiant ne vien tik į kūrybinį renginio pasiūlymą, tačiau ir į bendrą visos paslaugos kainą. Pagal KĮ 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006 yra konstatavęs, kad tokie susitarimai, kaip horizontalūs susitarimai dėl kainos, laikomi ribojančiais konkurenciją ab initio. Vertinant veiksmų pripažinimo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą sudarančiu susitarimu, pakanka konstatuoti susitarimo faktą bei tikslą – kainos nustatymą. Bet kuriuo atveju, kai nustatomas susitarimo dėl kainų faktas, tai, nepaisant subjektyvių susitarimo dalyvių ketinimų, dalyvių padėties rinkoje, susitarimo (ne) įgyvendinimo, jo dalyvių gautos ar negautos naudos iš susitarimo, ar kitų aplinkybių, jis turi būti kvalifikuotas kaip KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. EB sutarties 81 straipsnis, kaip ir KĮ 5 straipsnis, taip pat yra skirtas uždrausti bet kokią veiksmų koordinavimo formą, kuri sąmoningai pakeistų su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu tarp ūkio subjektų (ESTT 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Nr. C-209/07). Taigi, bet koks ūkio subjektų susitarimas, leidžiantis jiems įvertinti savo konkurentų numatomą elgesį rinkoje ir tokiu būdu panaikinantis netikrumą dėl konkurentų elgesio, yra vertintinas kaip ribojantis ar galintis riboti konkurenciją. Pareiškėjų nurodomas siekis apsaugoti ūkio subjektų konkurso pasiūlyme pateiktas idėjas yra susijęs su paties konkurso mokesčio tikslu, o ne sudaryto susitarimo tikslu. Pareiškėjai apskritai nepateikia jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių pats ūkio subjektas savarankiškai negalėtų apsispręsti dėl savo paruošto idėjinio sprendimo ar jo atlyginimo, atsižvelgęs į savo individualias sąnaudas konkretaus pasiūlymo paruošimui ar kitus, jo nuomone, reikšmingus veiksnius. Net ir tuo atveju, jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Kaip ne kartą yra pabrėžusi Europos Komisija ir ETT, susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama teisėtų tikslų (ETT 2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. C-551/03P ir kt).

Atsakovas pažymėjo, kad KĮ 5 straipsnis draudžia sudaryti bet kokius susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Taigi, ne visais atvejais konstatuojant KĮ pažeidimą yra būtina nustatyti faktinę galimybę riboti konkurenciją ar jos faktinį ribojimą. Susitarimai dėl kainų nustatymo laikomi būtent tokiais susitarimais, kurie savaime turi tikslą riboti konkurenciją, taigi, yra ir savaime draudžiami ab initio, o KĮ pažeidimo konstatavimui pakanka vien jų sudarymo fakto nustatymo. ETT 2009 m. birželio 4 d. sprendime byloje Nr. C-8/08 nurodė, kad antikonkurenciniam tikslui įrodyti pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kitaip tariant, atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją. Aplinkybė, kad susitarimo dalyviams nepavyko įgyvendinti susitarimo ar dėl kokių nors kitų priežasčių susitarimas nepadarė faktinės reikšmingos įtakos konkurencijai, šiuo atveju neturi reikšmės, nes, nustačius susitarimo tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina nustatyti realių jo pasekmių konkurencijai. Iš sudaryto susitarimo naudos gavimas jį sudariusiems ūkio subjektams nėra būtina draudžiamo susitarimo nustatymo sąlyga. Kaip yra nurodęs Europos Pirmosios instancijos teismas, faktas, kad ūkio subjektai negavo naudos iš konkurencijos taisyklių pažeidimo, negali užkirsti kelio sankcijų taikymui (2000 m. kovo 15 d. sprendimas sujungtose bylose T-25/95 ir kt.). Pareiškėjai savo skunduose visiškai neteisingai traktuoja nagrinėjamo susitarimo teigiamą poveikį konkurencijai bei renginių organizavimo paslaugų pirkėjams, teigdami, kad pirkėjai (konkursų organizatoriai) galėjo rinktis ir kviesti teikti pasiūlymų tuos renginių organizatorius, kurie konkurso mokesčio netaikė. Dėl tokio susitarimo yra dirbtinai padidinamos konkursą dėl renginio organizavimo skelbiančio subjekto išlaidos skirtos renginio organizavimo paslaugos pirkimui, be to, yra apribojama konkurencija tarp susitarime dalyvaujančių ūkio subjektų, kurie sudaryto susitarimo pagrindu atsisako galimybės konkurso organizatoriui pateikti savo pasiūlymą kiek įmanoma palankesnėmis sąlygomis, nei konkurentai – nemokamai arba už mažesnį atlyginimą. Dėl susitarimo yra suvaržoma pirkėjo pasirinkimo laisvė dėl to, jog vietoje galimybės gauti pasiūlymus palankesnėmis sąlygomis, nei konkurentų pasiūlymai iš Asociacijai nepriklausančių renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir kiekvieno asociacijos nario atskirai, pirkėjas gali tikėtis tarpusavyje konkuruojančių pagal savo kainą pasiūlymų tik iš ūkio subjektų, nepriklausančių Asociacijai. Kita vertus, apribojama pirkėjo galimybė pasirinkti pasiūlymą pagal savo poreikius tuo atveju, jeigu jis pageidauja jokiomis išskirtinėmis savybėmis nepasižyminčio ir ypatingų idėjinių sprendimų nereikalaujančio pigaus renginio.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamų ūkio subjektų užimama rinkos dalis atlikto tyrimo atveju nėra reikšminga, ir atsakovas neprivalėjo jos tiksliai nustatyti, nes nepriklausomai nuo to, kokią rinkos dalį užimtų nagrinėjamo susitarimo dalyviai, susitarimas nustatyti konkurso mokestį visais atvejais laikomas ribojančiu konkurenciją. Galimybės svarstyti mažareikšmiškumo taisyklės taikymą šiuo atveju nenumato teisės aktai (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1. punktas). Pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka išimtį, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi išimtimi. Konkurencijos taryba savo iniciatyva susitarimo atitikties išimties sąlygomis neprivalo vertinti. Nei tyrimo metu, nei nagrinėjimo metu, nei kartu su savo skundais pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų dėl to, kad susitarimas nustatyti konkurso mokestį iš tikrųjų skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą (paslaugų teikimą) ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos. Be to, sunkūs konkurencijos ribojimai, kokie yra ir susitarimai dėl kainų, tik retais atvejais galėtų tenkinti nustatytas išimties sąlygas. Pareiškėjo nurodyti susitarimo tikslai apsaugoti renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų kūrybinius sprendimus dėl renginių organizavimo galėtų būti įgyvendinti ir nesant susitarimo, t.y. patiems ūkio subjektams savarankiškai apsisprendžiant dėl konkurso mokesčio taikymo. Nurodoma Europos Komisijos praktika.

Atsakovas pažymėjo, kad tokių pažeidimų, kaip susitarimas dėl kainų, koks ir buvo nustatytas nagrinėjamu atveju, neigiamas poveikis konkurencijai ir vartotojams yra iš esmės preziumuojamas ir tokie pažeidimai pagal savo pavojingumą vertintini kaip pavojingi pažeidimai, tačiau atsakovas vis dėlto atsižvelgė į tai, kad šis susitarimas buvo ne dėl galutinių paslaugų kainų vartotojams, kas mažina pavojingumą, ir atitinkamai padarė išvadą, kad baudos dydis už pažeidimo pavojingumą turėtų būti mažesnis, nei paprastai yra taikomas už kainų nustatymą, t. y. ne 4–5 proc. bendrųjų, metinių pajamų, bet 1 proc. UAB „Concept events & media“ nurodoma aplinkybė dėl pažeidimo trukmės taip pat yra įvertinta, skundžiamame nutarime konstatuojant, kad už pažeidimo trukmę baudos dydis nėra didinamas. Kitos UAB „Concept events & media“ skunde nurodytos aplinkybės nedaro įtakos šiampareiškėjui nustatytos baudos dydžiui, nes, nustačius baudos dydį už pavojingumą ir trukmę, jį galima mažinti tik esant KĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, kurių sąrašas yra baigtinis. Dėl šios priežasties atmestini pareiškėjo argumentai dėl teisininkų padarytų išvadų dėl susitarimo neprieštaravimo KĮ, dėl nebuvimo pažeidimo iniciatoriumi ar organizatoriumi. UAB „Concept events & media“ taip pat nepagrįstai teigia, kad aktyviai dalyvavo tyrimo metu, todėl šio teiginio negalima vertinti, kaip pagrindo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę. UAB „Concept events & media“ argumentai dėl sunkios finansinės padėties taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti, nes nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą Konkurencijos tarybos posėdyje, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių labai sunkią jo finansinę padėtį. Be to, atsakovas visiems nagrinėtiems ūkio subjektams sumažino baudas, atsižvelgęs į susiklosčiusią tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje sunkią ekonominę situaciją. Skirdamas baudą Asociacijai, atsakovas atsižvelgė ne į tai, kad ši asociacija buvo pažeidimo iniciatorė (tyrimo metu iniciatorius nebuvo nustatytas), bet į tai, kad 90 litų bauda neatspindėtų baudos skyrimu siekiamų tikslų – nubausti ūkio subjektą ir atgrasyti nuo pažeidimų kitus ūkio subjektus. VšĮ „Pirmoji kava“ nurodyta ETT praktika yra susijusi su baudų, kurias skiria Europos Komisija už EB sutarties 81 straipsnio pažeidimus, dydžio nustatymu. Europos Komisija baudas skiria vadovaudamasi Europos Tarybos 2002 m. gruodžio 16 d. reglamento (EB) Nr. 1/2003 ,,Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 23 straipsniu. Tuo tarpu to paties reglamento 5 straipsnyje nustatyta, kad, taikydamos EB sutarties 81 ar 82 straipsnius, valstybių narių konkurencijos institucijos ūkio subjektams skiria nacionaliniuose įstatymuose nustatytas baudas. VšĮ „Pirmoji kava“ nurodė, kad Konkurencijos taryba privalėjo konstatuoti, jog ji netaikė konkurso mokesčio ir šią aplinkybę laikyti atsakomybę lengvinančia. Nutarime niekur neteigiama, jog VšĮ „Pirmoji kava“ taikė konkurso mokestį. Bauda gali būti mažinama tik tiems ūkio subjektams, kurie sąmoningai nukrypo nuo susitarimo, net ir turėdami visas galimybes jį įgyvendinti. Nagrinėjamo draudžiamo susitarimo įgyvendinimas pasireiškia ne vien tik konkurso mokesčio taikymu, kai ūkio subjektas sutaria su pirkėju, kad šis už konkursinį pasiūlymą sumokės konkurso mokestį. Susitarimo veiksmų įgyvendinimas pasireiškia ir tada, kai ūkio subjektai informuoja pirkėjus apie tai, kad jie pasiūlymą konkursui pateiks tik tuo atveju, jei pirkėjas (konkurso organizatorius) sumokės konkurso mokestį, nes vien tokiu informavimu paveikia pirkėjo elgesį bei atitinkamai savo elgesiu deklaruoja, kad laikosi su konkurentais sudaryto susitarimo. Tuo tarpu pareiškėjo atstovas Konkurencijos tarybos posėdžio metu ne kartą minėjo, jog informuodavo klientus apie mokestį, savo nuomonę dėl mokesčio taikymo pareiškėjas dėstė ir susirašinėdamas su kitų ūkio subjektų atstovais. Atsakovas negali ir neprivalo papildomai aiškintis, ar atstovo posėdžio metu pateikta pozicija iš tikrųjų atitinka atstovaujamojo poziciją, ar atstovas gali tinkamai suprasti ir vertinti situaciją. Nors UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ ir VšĮ „Pirmoji kava“ Konkurencijos tarybai prisipažino, kad padarė atitinkamą KĮ 5 straipsnio pažeidimą ir dėl to šiems ūkio subjektams buvo sumažintas skirtinos baudos dydis 10 proc., jie vėliau pateikė skundus teismui dėl Nutarimo pagrįstumo, o tai reiškia, kad iš esmės paneigė savo atsakovui pateiktus prisipažinimus, tad UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ ir VŠĮ „Pirmoji kava“ baudų dydžiai turi būti nustatyti iš naujo, tačiau, jau nebeatsižvelgiant į jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – esminių aplinkybių pripažinimą. Atitinkamai turėtų būti tokie baudos dydžiai: UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ – 39 100 litų (t. y. 3 900 litų didesnė galutinė bauda); VšĮ „Pirmoji kava“ – 43 400 litų (t. y. 4 400 litų didesnė galutinė bauda).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu (t. II, b. l. 151–163) skundą patenkino; panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalį, liečiančią pareiškėjus UAB „Concept events & media“, UAB ,,Anoniminių darboholikų klubas“, VšĮ ,,Pirmoji kava“; UAB „Concept events & media“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino; priteisė UAB „Concept events & media“ naudai iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 100 litų bylinėjimosi išlaidų; VšĮ ,,Pirmoji kava“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino; priteisė VšĮ ,,Pirmoji kava“ naudai iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 100 litų bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad bylos dalykas yra ginčas, ar susitarimas nustatyti fiksuotą konkurso mokesčio dydį, kurį turi sumokėti konkurso dėl renginių organizavimo paslaugų pirkimo organizatoriai, laikytinas ribojančiu konkurenciją susitarimu, t. y. ar susitarimas atitinka 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, ar atsakovas skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatavo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nesilaikymo faktą. KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui yra reikšmingas šiame straipsnyje draudžiamo susitarimo rūšies nustatymas, t. y. straipsnis taikomas tik dėl pirkimo–pardavimo sąlygų nustatymo arba dėl kitų sandorių, kurių pagrindu prekės yra perduodamos nuosavybėn ar naudotis, arba yra suteikiamos paslaugos. EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis taip pat nustato reikalavimus dėl prekybos, pirkimo pardavimo sąlygų. Sutartą mokestį Asociacijos nariai mokėjo tuomet, kai, paslaugos pirkėjui paskelbus konkursą teikti pasiūlymus pagal jo nustatytas norimo renginio sąlygas, nelaimėdavo konkurso, įvertinus tai, kad užsakovui nepaskelbus konkurso, mokestis nebuvo imamas, t. y. mokestis, dėl kurio buvo sudarytas, atsakovo tvirtinimu, draudžiamas susitarimas, buvo nustatomas tuomet, kai prievoliniai teisiniai (t. y. prievolė konkursą paskelbusiam asmeniui sumokėti konkurso mokestį (2 008 litų) Asociacijos nariams, kurie teikia pasiūlymus (idėjas) santykiai atsirasdavo iš viešo konkurso paskelbimo. Dėl to, vertinant susitarimą, reikia vadovautis viešo konkurso santykius reglamentuojančiomis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis – CK 6.947–6.952 straipsniais. CK 6.947 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad asmens viešas pažadėjimas sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą arba kitokį rezultatą (konkurso paskelbimas) įpareigoja šį asmenį sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Konkursu taip pat yra pripažįstamas asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. CK 6.947 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad viešas konkursas gali būti atviras, kai konkurso organizatoriaus pasiūlymas dalyvauti konkurse skiriamas visiems norintiems jame dalyvauti ir paskelbiamas spaudoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba uždaras, kai pasiūlymas dalyvauti konkurse siunčiamas tik tam tikriems asmenims konkurso organizatoriaus pasirinkimu. Pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte minimus ir KĮ 3 straipsnio 2 dalyje duotus išaiškinimus prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo–pardavimo, tiekimo, rangos, nuomos, panaudos sutartis ar kitus sandorius, pagal kurias yra perduodamos prekės ar suteikiamos paslaugos, yra sutartinio pobūdžio, nes atsiranda iš minėtų sutarčių. Prievolės, atsirandančios iš konkurso teisinių santykių, nors Civiliniame kodekse yra priskirtos prie atskirų sutarčių rūšių, tačiau nėra sutartinio pobūdžio. CK 6.947–6.952 straipsnių turinys patvirtina, kad prievolės, atsirandančios iš konkurso teisinių santykių, yra kitokio pobūdžio, nei minėtos sutartinės prievolės, atsižvelgiant į konkurso subjektus, jų specifines teises ir pareigas, kurios atsiranda atskirų konkurso stadijų metu. Nurodyti konkurso teisinių santykių ypatumai atsiranda dėl konkurso tikslų, kurių siekia konkurso organizatorius ir konkurso dalyviai. Konkursui būdingos atskiros stadijos, kurių kiekviena turi tik jai būdingą teisinį turinį, priklausantį nuo atskiros stadijos tikslo. Konkurso teisiniai santykiai atsiranda paskelbus konkursą. Ši stadija pagal savo teisinį pobūdį yra vienašalis sandoris, pagal kurį konkurso organizatorius viešai (ar tam tikriems subjektams) skelbia, jog prisiima prievolę sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju arba suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. CK 6.947 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skelbiant konkursą turi būti išdėstyta užduotis, jos įvykdymo terminas, atlyginimo (premijos) dydis ar suteikiama speciali teisė, darbų ar projektų pateikimo vieta, jų įvertinimo tvarka ir laikas, taip pat gali būti nustatytos kitos konkurso sąlygos. Tokiomis sąlygomis gali būti, pvz., sąlygos dėl konkurso laimėtojo darbo panaudojimo, dėl galimybės naudoti, skelbti pateiktus darbus po konkurso pasibaigimo ar pan.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartys dėl konkurso mokesčio nustatymo konkurso nelaimėjusio dalyvio naudai gali būti vertinamos kaip minėtos kitos konkurso sąlygos, dėl kurių pareiškėjai pasirašydavo sutartis, kuriose nebuvo sąlygų, būdingų pirkimo–pardavimo ar kitoms sutartims, kurios pagal KĮ ar EB sutartį gali būti siejamos su prekyba. Kitos konkurso stadijos yra konkurso dalyvių pateikimas darbų konkurso organizatoriui, pateiktų darbų vertinimas bei konkursą laimėjusio asmens paskelbimas. Pasibaigus konkursui, teisiniai santykiai tarp konkurso organizatorių ir jo dalyvių gali toliau tęstis. Teisiniai santykiai gali toliau tęstis tarp konkurso laimėjusio asmens ir organizatoriaus, pvz., dėl kūrinio panaudojimo. Kitokio pobūdžio teisiniai santykiai gali atsirasti tarp konkurso organizatoriaus ir konkursą nelaimėjusio asmens. Paskelbęs viešą konkursą asmuo privalo grąžinti konkurso dalyviams darbus ar projektus, už kuriuos neskirtas atlyginimas (premija) ar nesuteikta teisė, jei ko kita nenumatyta skelbiant konkursą (CK 6.951 straipsnis). Ginčijamu atveju minėtos sutartys dėl konkursinio mokesčio nustatymo konkurso nelaimėjusio dalyvio naudai gali būti vertinamos kaip teisinių santykių tarp šalių sureguliavimas pasibaigus konkursui. Šiame kontekste sutartys negali būti vertinamos kaip susitarimai, būdingi pirkimo–pardavimo ar kitoms minėtoms sutartims, kurios pagal KĮ ar EB sutartį gali būti siejamos su prekyba. Konkurencijos taryba, neteisingai įvertinusi susitarimų teisinį kontekstą, neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl prekės (paslaugos) kainos, todėl neturėjo pagrindo taikyti KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

 Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba, neteisingai įvertinusi susitarimų teisinį ir ekonominį kontekstą, padarė neteisingas išvadas ir dėl susitarimų tikslo – riboti konkurenciją, buvimo, nes pareiškėjai minėto susitarimo nustatymo tikslu nurodė siekį apsaugoti savo teisėtus interesus nuo nesąžiningų užsakovų veiksmų, siekiant išvengti fiktyvių konkursų. Pramogų verslu užsiimančios bendrovės, rengdamos konkursinius pasiūlymus, formuluoja kūrybinę idėją, atskleidžia jos atlikimo būdus, atlikėjus, t. y. sukuria autorinį kūrybos produktą. Konkurso organizatoriams pateikiamas produktas, atitinkantis konkurso organizatorių nurodytą užduotį. Vykdydama šią užduotį, bendrovė, siekianti dalyvauti konkurse, patiria tam tikras sąnaudas. Šių sąnaudų kompensavimo klausimai ir buvo reguliuojami susitarimais, sudaromais atskirose konkurso stadijose. Nagrinėjant suderintų veiksmų atitiktį EB sutarties 81 straipsnio nuostatoms, būtina įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imtasi. Vis dėlto, jei šių suderintų veiksmų analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jų poveikį ir, kad juos apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (1966 m. birželio 30 d. ETT sprendimas LTM byloje Nr. 56/65, 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers byloje Nr. C-209/07 15 punktas, T-Mobile Netherlands BV ir kt. sprendimo byloje Nr. C- 8/08 29 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A⁸²²-750/2009). Vadinasi, norint įvertinti, ar suderintus veiksmus draudžia EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, tik tuo atveju, jeigu jų tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. Šioje byloje aptariamo konkurso esmė yra varžymasis dėl geriausio pasiūlymo pagal konkurso užduotį pateikimas. Pareiškėjų veiksmai negali būti siejami su tikslu riboti kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių subjektų galimybes dalyvauti konkursuose. Konkurso paskelbimas ir jo sąlygų nustatymas, kaip jau buvo minėta, yra vienašalis sandoris, kuris priklauso nuo konkurso organizatoriaus valios, kuris yra suinteresuotas atlikti ekonomine prasme racionalius savo įmonei veiksmus ir turi tokią galimybę, nes būtent konkurso organizatorius atlieka veiksmus, nukreiptus į konkurso teisinių santykių atsiradimą. Dalyvaudamos konkurse įmonės varžosi dėl užsakovo užsakymo, konkuruoja tarpusavyje savo pasiūlymų kaina ir kokybe. Jeigu konkursai nėra fiktyvūs, įmonių konkuravimas tarpusavyje negali neigiamai veikti konkurencijos lygio. Konkurencijos taryba, neteisingai nustačiusi susitarimo tikslo riboti konkurenciją, buvimą, be pagrindo nevertino susitarimo galimo poveikio konkurencijai, t. y. veiksmų galimos įtakos konkurencijos lygio pasikeitimui. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad Konkurencijos taryba padarė neteisingas išvadas dėl susitarimų tikslo riboti konkurenciją buvimo bei neteisėtai konstatavo, jog pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl prekės kainos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 1–10) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundus dėl Nutarimo panaikinimo; pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 3.2. ir 3.4. punktuose nurodytus baudos dydžius, UAB „Anoniminių darboholikų klubas skiriant 39 100 litų; VšĮ „Pirmoji kava“ – 43 400 litų.

Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad nagrinėjamu atveju, kai taikomas ir aiškinamas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ekonominis teisės normos turinys yra laikomas savaime suprantamu, nes KĮ 5 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvas, patvirtinantis savaiminį konkurencijos ribojimą, jeigu nustatomos atitinkamos nurodytos aplinkybės, t. y. tiesioginis ar netiesioginis tam tikros prekės kainos ar kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų fiksavimas. Draudžiami bet kokie susitarimai, kuriais siekiama pakeisti kainą, esančią normalios konkurencijos sąlygomis, ir priverčiant pirkėją įsigyti prekę už konkurentų sutartą, o ne sąžiningos konkurencijos nulemtą kainą. Kaina yra suprantama kaip tai, kas turi būti atiduota, siekiant gauti prekę ar paslaugą. Tiek nagrinėjant, ar susitarimas gali riboti konkurenciją pagal tikslą ar gali turėti konkurenciją ribojantį poveikį, bet kuriuo atveju turi būti remiamasi susitarimo vertinimu ekonominiame kontekste, kuriame toks susitarimas būtų taikomas. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos institucijų praktika (pvz., ETT 1984 m. kovo 28 d. sprendimas bylose Nr. 29/83 ir 30/83). Pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiami argumentai prieštarauja elementariai ekonominei logikai.

Atsakovas pažymi, kad teismas rėmėsi lingvistiniu teisės aiškinimu, neatsižvelgdamas į teisės normų ekonominį kontekstą. Teismo sprendimas yra netinkamas ir nepagrįstai iškraipo konkurencijos teisės normų turinį, nes neatspindi ir ignoruoja konkurencijos normų ekonominį pagrindą, kuris yra konkurencijos teisės dalis. Negalima remtis CK normomis ir konstatuoti, kad nėra pažeidžiamos KĮ normos, kaip tai padarė teismas. Skirtingų normų prasmė sietina su skirtingais ir tarpusavyje ryšio neturinčiais tikslais. Tiesiogiai vadovautis civilinės teisės normomis, aiškinant konkurencijos teisę, įskaitant ir prekės bei kainos sąvokas, yra iš esmės net neįmanoma. KĮ 3 straipsnio 2 dalyje pateikta prekės sąvoka nesuponuoja pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, nes tai, kas šioje dalyje įvardijama kaip bet koks pirkimo ar pardavimo objektas, turėtų būti interpretuojama susietai su kitomis KĮ normomis bei atitinkamu ekonominiu kontekstu, o ne išimtinai pagal CK normas, ką nepagrįstai padarė teismas. Preke konkurencijos teisės prasme iš esmės gali būti laikomi bet kokie objektai, kuriems ūkio subjektas suteikia tam tikrą vertę, t. y. nustato jų kainą kitų asmenų, kuriems ji skirta atžvilgiu. Renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, įskaitant ir pareiškėjus, bendru susitarimu nustatytas dalyvavimo konkursuose mokestis, kurį turėjo mokėti tokių konkursų organizatoriai už tai, kad gautų ūkio subjektų paruoštus konkursinius pasiūlymus, akivaizdžiai rodo, kad nagrinėjamu atveju konkursinis pasiūlymas laikytinas objektu, kuris yra pateikiamas konkurso organizatoriui tik už tam tikrą atlygį – dalyvavimo konkurse mokestį, t. y turinčiu nustatytą kainą, o tai rodo, jog toks konkursinis pasiūlymas laikytinas preke tiek KĮ 3 straipsnio 2 dalies, tiek KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime pateikiama argumentacija prieštarauja elementariai konkurencijos teisės normų logikai ir gausiai iki šiol buvusiai Konkurencijos tarybos ir Europos Komisijos praktikai. Ne vienoje Konkurencijos tarybos byloje buvo konstatuotas draudžiamas susitarimas dalyvavimo konkurse metu. Konkurso paskelbimas yra tik paprasčiausias būdas įsigyti reikalingą prekę ar paslaugą, tačiau jo tikslas bet kuriuo atveju yra sutarties sudarymas su geriausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu. KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo esmės yra tai, kad draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis prekės kainos fiksavimas. Jeigu bent dalis galutinės prekės kainos yra suformuojama ne rinkos mechanizmo, o konkurentų tarpusavio susitarimo, kainos fiksavimo reikalavimas yra tenkinamas, o pagal KĮ 5 straipsnio 2 dalį tai laikoma savaiminiu konkurencijos ribojimu. Kad ir koks būtų subjektyvus dėl dalyvavimo konkurse mokesčio susitarusių ūkio subjektų tikslas (net jei sąmoningai nebuvo norima riboti konkurencijos), susitarimo esmė nuo to nesikeičia – tokio pobūdžio susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją. Visos renginio organizavimo paslaugos teikimo sąlygos, kurios apima ir pasiūlymo dėl renginio organizavimo pirkėjui pateikimą bei, neišvengiamai, ir tokio pasiūlymo pateikimo sąlygas, įskaitant ir pasiūlymo kainą (pavyzdžiui, dalyvavimo konkurse mokesčio dydis), daro įtaką pirkėjo apsisprendimui, kurio ūkio subjekto paslaugomis naudotis, atsižvelgiant ne vien tik į kūrybinį renginio pasiūlymą, tačiau ir į bendrą visos paslaugos – renginio suorganizavimo – kainą. Konkurencijos taryba taip pat pažymi dėl būtinybės pakeisti (padidinti) baudos dydį VšĮ „Pirmoji kava“ ir UAB „Anoniminių darboholikų klubas“.

Pareiškėjas UAB „Concept events & media“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 24–27) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas pažymi, kad norint konstatuoti tikslą riboti konkurenciją nepakanka konstatuoti susitarimo dėl kainų sudarymo, bet draudžiamų suderintų veiksmų egzistavimo faktą kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti atskirai, tinkamai atsižvelgiant į nustatytas teisines ir faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-697/2008). Atsakovo vykdyta administracinė procedūra neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei Nutarimo pagrįstumo. Atsakovas neįvertino susitarimo galimo poveikio konkurencijai. Teismas negali vykdyti už atsakovą pareiškėjų administracinio persekiojimo, kaip tai atsakovui numato įstatymas.

Pareiškėjas UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 29–33) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes. Net ir esant konkursiniam mokesčiui pareiškėjas ir kiti Asociacijos nariai turėjo visas galimybes savarankiškai ir nuo nieko nepriklausomi veikti bei formuoti savo elgesį renginių organizavimo rinkoje. Konkurso mokesčiu tik buvo siekiama apsaugoti teisėtus interesus nuo nesąžiningų užsakovų veiksmų, siekiant išvengti fiktyvių konkursų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tam tikrose rinkose informacijos skleidimas ir keitimasis ja bei skaidrios rinkos kūrimas gali turėti neutralų ar net teigiamą poveikį konkurencingai rinkos struktūrai (administracinė byla Nr. A⁸²²-750/2009). Kompensacijos už dalyvavimą konkursuose taikymas paskatino konkursų rinkos augimą ir sudarė prielaidas sąžiningai konkurencijai. Konkursinio mokesčio nustatymas skatino konkurenciją, nes sudarė galimybę klientams rinktis iš skirtingas paslaugas siūlančių bei pagal skirtingus veiklos, kriterijus veikiančių rinkos dalyvių. Konkursinis pasiūlymas negali būti laikomas renginių organizavimo paslaugos dalimi, o laikytinas atskira konkurso sąlyga. Konkurso mokestis vertintinas kaip tam tikra viešai paskelbto konkurso sąlyga, t. y. kaip teisinio santykio tarp konkurso organizatoriaus ir nelaimėjusio konkurso dalyvio sureguliavimas pasibaigus konkursui. Konkurencijos taryba pati prieštarauja Nutarime pateiktam atitinkamos prekės rinkos apibrėžimui. Pareiškėjas niekada nesutiko, kad pareiškėjo bei kitų pareiškėjų elgesys turėjo antikonkurencinį tikslą ar poveikį, kas nulėmė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Atsakovo prašymas didinti baudą neatitinka visuotinai pripažįstamam principui non reformatio in peius. Tai pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos Tarybos 2009 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 2S-14 „Dėl renginių organizavimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo, be kita ko, buvo nuspręsta, jog pareiškėjai, sudarę draudžiamą susitarimą nustatyti fiksuotą konkurso mokesčio dydį, kurį turi sumokėti konkursų dėl renginių organizavimo paslaugų pirkimo organizatoriai, pažeidė Konkurencijos įstatymo 1 dalies 1 punktą, juo pareiškėjams buvo skirtos minėto Nutarimo 3 punkte nurodyto dydžio baudos.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ginčijamame Nutarime aptariamas ir konkurencijos teisės požiūriu vertintas dalyvavimo renginių organizavimo konkurse mokestis buvo nustatytas. Atsakovo ginčijamame Nutarime nurodyti, byloje surinkti įrodymai (pvz., Konkurencijos tarybos byla, t. I, b.l. 157-158, 160-162, 167, 170-171; t. II, b.l. 8-10; 11-12) patvirtina, kad asociacijas ROA ir pareiškėjai (jos nariai) susitarė dėl dalyvavimo konkurse mokesčio taikymo, nustatė jo dydį (2008 Lt). Pareiškėjai šią faktinę aplinkybę iš esmės pripažįsta (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 44-45, 46, 49-59). Iš esmės ginčas kylas dėl minėtos faktinės aplinkybės teisinio vertinimo, t. y., ar toks dalyvavimo renginių organizavimo konkurse mokesčio nustatymas yra susitarimas konkurencijos teisės požiūriu ir jei taip, ar toks susitarimas prieštarauja teisės reikalavimams.

Atsižvelgiant į minėtą faktinę aplinkybę ir byloje kilusio ginčo pobūdį visų pirma būtina atskleisti byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį, o po to įvertinti, ar atsakovas jį tinkamai taikė priimdamas ginčijamą Nutarimą.

Kaip minėta, ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjai minėtame Nutarime nurodytais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Turėdama galvoje pirmiau minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija atsižvelgia į iki šiol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pateiktą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimą, be kita ko, įvertinant tai, kad šioje byloje aptariamas konkursinis mokestis iš esmės panašus į konkursinį mokestį, kuris Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu buvo vertintas LVAT 2011 m. kovo mėn. 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tokį panašumą tarp šioje byloje ir pirmiau minėtoje byloje vertinamų konkursinių mokesčių pripažino ir dalis pareiškėjų (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 44, 49-50).

Atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, anot Konstitucinio Teismo, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, pažymėtinos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje. SESV 101 straipsnyje įtvirtinta:

,,1. Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; <...>“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausiai yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą Teismo praktiką).

Teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: taikant ir aiškinant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama. Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją, kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.

Išdėstytą poziciją dėl susitarimų, įtvirtintų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje, konceptualaus ir praktinio atribojimo, atsižvelgiant į šių susitarimų daromo poveikio pobūdį, būtinybės patvirtina LVAT jurisprudencija. Administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/2006, kurioje ginčas kilo dėl susitarimo, pasireiškusio suderintais veiksmais nustatyti taksi paslaugos kainas kvalifikavimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad būtina atskirti Konkurencijos įstatymo draudžiamas veikas, kurių įrodinėjimas reikalauja nustatyti veikos poveikį rinkai, ir tokias ypač pavojingais konkurencijos teisės pažeidimais pripažįstamas veikas, kurių neigiamas poveikis rinkai įstatymo yra preziumuojamas, todėl nereikalaujantis atskiro įrodinėjimo. Aiškindamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, teismas, be kita ko, nurodė, kad minėtieji teisės aktai imperatyviai nustato, jog tam tikros susitarimų kategorijos, įskaitant ir horizontalius susitarimus dėl kainos, laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio. Teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjų suderintus veiksmus (horizontalų susitarimą) dėl kainos, nepagrįstai dar papildomai analizavo to susitarimo poveikį konkurencijai. Šiuo aspektu pareiškėjų argumentai dėl jų veikos poveikio rinkai turėjo būti atmesti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pagrindu (LVAT 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107–137).

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija, nenukrypdama nuo suformuotos administracinių bylų praktikos itin panašaus pobūdžio situacijose, daro išvadą, kad nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti:

1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir

2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Atitinkamai, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog pareiškėjai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos teisinės pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekį riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (analogiškai žr., LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011).

Taigi, konstatavus, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima du kumuliatyvius elementus, ginčijamo atsakovo Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atskirai pagal kiekvieną iš nurodytų elementų ir jų visumos buvimą pareiškėjų veiksmuose.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad ROA ir pareiškėjai nustatė byloje aptariamą dalyvavimo renginių organizavimo konkurse mokestį. Atitinkamai, būtina įvertinti, ar atsakovas ginčijamame Nutarime pagrįstai konstatavo susitarimo tarp ūkio subjektų (t. y. ir pareiškėjų), kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir tokio susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Visų pirma pažymėtina, kad vertinant, ar pareiškėjai yra konkuruojantys subjektai (konkurentai), turi būti apibrėžiama atitinkama prekės (paslaugos) rinka, kurioje šie subjektai veikia (konkuruoja). Konkurencijos taryba byloje vertinamu atveju atitinkamą prekės (paslaugos) rinką apibrėžė kaip renginių organizavimo rinką. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su tokiu Konkurencijos tarybos pateiktu atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimu sutinka.

Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nepagrįstai pasiūlymą renginiui organizuoti prilygino pačiai renginio organizavimo paslaugai, tokį teiginį iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas informaciją nepagrįstai prilygino „prekei“ Konkurencijos įstatymo požiūriu.

Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad, kaip nurodė LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, ir kaip bus kalbama toliau, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prekės kainos sąvoka neturi būti aiškinama pernelyg siaurai, ji apima bet kokius kainos elementus ar dalis, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai ,,patenkančias“ į kainą. Todėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pažeidimas gali pasireikšti bet kokiu tiesioginiu ar netiesioginiu, tiek galutinių, tiek dalinių prekių kainų (jų sudedamųjų dalių) nustatymu.

Atitinkamai, aiškinant ir taikant KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimas sietinas su galutine preke (paslauga), kurią dalyvaudamas tam tikrame konkurse potencialiam klientui ketina pasiūlyti / siūlo atitinkamas konkurse dalyvaujantis ūkio subjektas, o ne izoliuotai vertinant tik tam tikrą prekės (paslaugos) įsigijimo procedūros etapą. Šiuo atveju pažymėtina, kad lingvistinis ir sisteminis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5-7 dalių ir Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo aiškinimas leidžia teigti, jog apibrėžiant atitinkamą rinką Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio tikslais pagrindinis vertinimo kriterijus yra būtent paklausos pakeičiamumas („prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas“). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundus pagrįstai nurodė, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas šios bylos kontekste nėra savitikslis. Nėra poreikio teoriškai apibrėžti tam tikros prekės (paslaugos) rinkoje veikiančius visus ūkio subjektus, o pats atitinkamos rinkos apibrėžimas yra reikšmingas tik siekiant įvertinti, ar tyrimo objektu esantys ūkio subjektai (tiksliau, jų elgesys) yra konkurentai. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad apibrėždama atitinkamą prekės (paslaugos) rinką Konkurencijos taryba, be kita ko, įvertino, kaip, nustatydami aptariamą konkursinį mokestį, rinką de facto apibrėžė RAO ir jos nariai, susitardami, kad jis bus taikomas būtent renginių organizavimo konkursuose, kuriuose dalyvauja RAO nariai (Konkurencijos byla, t. II, b.l. 8-12). Akivaizdu, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjai, tam tikras konkurso organizatorius, organizuodamas konkursą dėl konkretaus renginio organizavimo, siekia įsigyti ne informaciją apie tokį renginį, o pačią renginio organizavimo paslaugą.

Įvertinus byloje surinktą medžiagą nekyla abejonių, kad pagal ROA ir jos narių susitarimą konkursinis mokestis turėjo būti taikomas renginio užsakovui paskelbus konkursą dėl renginio organizavimo. Pati mokesčio idėja – užtikrinti, kad konkurse dalyvautų atitinkamas ūkio subjektas ir taip pateiktų konkursinį pasiūlymą dėl konkrečios renginio organizavimo paslaugos suteikimo (pvz., konkurencijos byla, t. I, b.l. 170-171). Pvz., UAB Concept events & media, be kita ko, nurodė, kad konkurso mokesčioįvedimo tikslas – efektyvinti renginių organizavimo veiklą, taip pat ginti idėjas, kūrybinę veiklą nuo nesąžiningų konkursų organizatorių (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 45). Dėl minėtų priežasčių atmestini argumentai, kad į atitinkamos prekės (paslaugos) rinką turėjo būti įtraukti ūkio subjektai, kurie teikia informacines paslaugas, renka informaciją apie paslaugų organizavimą, nes tokie ūkio subjektai, vertinant paklausos pakeičiamumo kriterijaus požiūriu, neteikdami konkretaus konkursinio pasiūlymo dėl kliento norimo renginio organizavimo, negalėtų jo laimėti ir įgyti teisę klientui teikti renginio organizavimo paslaugą, be to, pareiškėjų nurodyti hipotetiniai ūkio subjektai nedalyvavo nustatant konkursinio mokesčio dydį.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamame Nutarime pateiktą geografinės rinkos apibrėžimą, konstatuoja, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjai, ji buvo vertinama ir paklausos, ir pasiūlos pakeičiamumo kriterijų pagrindu. Apibrėždamas geografinę rinką atsakovas atsižvelgė į ribotus renginių užsakovų biudžetus, taip pat į vietinės kalbos, kultūros ir tradicijų išmanymo svarbą teikiant tokio pobūdžio paslaugas. Nors dalis pareiškėjų nurodo, kad geografinė rinka buvo apibrėžta pernelyg siaurai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai (pvz., kad renginiui organizuoti reikalinga informacija gali būti suteikta įvairiais komunikavimo būdais) yra abstraktūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Be to, kaip minėta, tokio pobūdžio tyrimo kontekste svarbu įvertinti, ar būtent pareiškėjai yra konkurentai KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti Konkurencijos tarybos pateiktu geografinės rinkos apibrėžimu.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad konkurentai, tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Įvertinusi pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad visi pareiškėjai bylai reikšmingu metu buvo ROA nariai, o jų veiklos pobūdis – renginių organizavimas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjai laikytini konkurentais.

Konstatavus, jog pareiškėjai byloje aptariamu atveju laikytini konkuruojančiais ūkio subjektais, būtina įvertinti, ar aptariamo konkursinio mokesčio nustatymas laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme.

Sprendžiant, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo buvus tarp minėtų konkurentų susitarimą konkurencijos teisės požiūriu, visų pirma pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje numatyta, jog susitarimas – tai bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjekto junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Analogiškai, SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ,,kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai <...>“.

Konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat galima teigti, jog kiekvienas ūkio subjektas, veikiantis rinkoje, turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Todėl į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį patenka ir tokie susitarimai, kurie yra priimti asociacijos ar jos atstovų sprendimo forma. Kaip patvirtina ir administracinės justicijos nuostatos, konkretaus susitarimo kvalifikavimui, be kita ko, nesvarbu ir tai, ar Asociacijos arba jos atstovų priimtas sprendimas yra rekomendacinio, ar įpareigojančio pobūdžio. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ūkio subjektų asociacijų sprendimai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra privalomi ar tik rekomendacinio pobūdžio, gali patekti į ekonominės veiklos, todėl ir į Konkurencijos įstatymo taikymo sritį, jeigu jais siekiama riboti konkurenciją arba jeigu jie tiesiogiai ar netiesiogiai riboja (gali riboti) konkurenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 16, 2008, p. 176–203). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra reikšmingi ir susitarime dalyvavusių subjektų vertinimai dėl priimto sprendimo įpareigojančio pobūdžio, jų suvokimas ar įsivaizdavimas dėl priimto sprendimo privalomumo. Taigi net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, kuriuo inter alia yra draudžiamas ir netiesioginis kainų nustatymas.

Vertindama konkrečiai šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai sudarė susitarimą nustatyti 2008 Lt dydžio konkurso mokestį renginių organizavimo paslaugų pirkimo konkursuose dalyvaujantiems ūkio subjektams.

Visų pirma pastebėtina, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ROA ir jos nariai (įskaitant pareiškėjus) ne kartą buvo susirinkę ir nusprendę nustatyti minėtą dalyvavimo konkurse mokestį. Tokį teiginį, be kita ko, pagrindžia 2008 m. sausio 22 d. ROA valdybos susirinkimo, kuriame dalyvavo ir pareiškėjų atstovai, protokolo Nr. 1 (Konkurencijos byla, t. II, b.l. 8-10) turinys, iš kurio matyti, jog nutarta taikyti 2008 Lt dalyvavimo konkursuose mokestį; parengtos standartinės sutarties (konkurencijos byla, t. I, b.l. 170-171) turinys, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog „užsakovas įsipareigoja sumokėti Agentūrai už pasiūlymo renginiui pagal pateiktą aprašymą organizuoti sukūrimą ir pateikimą 2008 <...> litus“; 2008 m. balandžio 14 d. ROA valdybos susirinkimo, kuriame dalyvavo ir pareiškėjų atstovai, protokolo Nr. 2 (konkurencijos byla, t. II, b.l. 11-12) turinys, iš kurio matyti, kad, nežiūrint neigiamo kliento požiūrio į konkursinio mokesčio taikymą, buvo nuspręsta ir toliau laikytis praktikos ir jį taikyti kiekvieną kartą, kai ROA narys kviečiamas dalyvauti konkurse dėl renginio organizavimo. Tuo tarpu ROA 2009 m. kovo 31 d. rašte (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 46) nurodoma, kad „dar 2008 –ųjų metų vasarą buvo nutraukta konkurso mokesčio taikymo praktika“. Be to, informacija apie aptariamo konkurso mokesčio nustatymą ir taikymą buvo ne kartą skelbta viešai (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 5-7), kaip minėta, pačios faktinės aplinkybės, kad minėtas mokestis buvo nustatytas, neginčija ir patys pareiškėjai.

Byloje surinkti įrodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad pirmiau nurodytas susitarimas iš esmės buvo įpareigojantis. Tokį teiginį patvirtina pirmiau minėtų ROA valdybos susirinkimų, kuriuose dalyvavo ir pareiškėjų atstovai, protokolų turinys, kuriuose aiškiai nurodyta, jog nuspręsta taikyti (toliau laikytis praktikos taikyti) dalyvavimo konkurse mokestį. Pačių pareiškėjų elgesys nustačius konkurso mokestį (pvz., Konkurencijos byla, t. I, b.l. 165, 172, 182-183, 190) ir jų parodymai bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtina, kad nustačius konkurso mokestį pareiškėjai tarpusavyje derino savo veiksmus jie aptariamą susitarimą taikyti konkurso mokestį traktavo kaip privalomą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nesietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pareiškėjai nurodo, jog byloje aptariamas konkurso mokestis praktikoje niekada nebuvo taikomas, iniciatyva buvo nesėkminga ir nepasiteisino, o ROA narių turima rinkos dalis buvo nedidelė, šie argumentai paties susitarimo buvimo fakto konstatavimui teisiškai nėra reikšmingi.

Visų pirma dėmesys atkreiptinas į tai, kad UAB „Anoniminių darboholikų klubas“ 2008 m. vasario 1 d. pasirašė pirmiau minėtą standartinę sutartį dėl konkurso mokesčio su UAB „Hansa lizingas“ (Konkurencijos byla, t. II, b.l. 73-74). Taigi tokios sutarties pasirašymas traktuotinas kaip praktinio konkurso mokesčio taikymo pavyzdys. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad faktas, jog ūkio subjektas priimtų sprendimų nerealizavo, nėra pakankamas argumentas daryti išvadą apie jo nedalyvavimą susitarime. Šis faktas gali patvirtinti, kad ūkio subjektas nerealizavo susitarimo, bet negali paneigti prisijungimo prie susitarimo (žr., pvz., Pirmosios instancijos teismo 1991 m. spalio 24 d. sprendimą Petrofina SA prieš Komisiją (T-2/89, Rink., p. II‑01087, 129-130 punktai); Pirmosios instancijos teismo 1991 m. spalio 24 d. sprendimą Atochem prieš Komisiją (T-3/89, Rink., p. II‑01177, 100 punktas). Be to, teisės doktrinoje, remiantis Europos Komisijos praktika, taip pat nurodoma, kad net ir subjekto elgesys ar kainos, priešingos toms, kurios buvo aptartos susitarimu, taikymas taip pat neįrodo, jog subjektas nedalyvavo susitarime (Van Bael & Bellis. Competition Law of the European Community. Kluwer Law International, 2010, p. 352).

Įvertinusi pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime pagrįstai konstatavo, jog ROA ir jos narių (įskaitant pareiškėjus) veiksmai nustatant 2008 Lt konkurso mokestį, laikytini susitarimu tarp konkurentų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio požiūriu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2011 m. kovo mėn. 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/11 išsamiai pasisakė dėl konkurso mokesčio nustatymo vertinimo kainų nustatymo (fiksavimo) požiūriu. Atsižvelgiant į tai, kad abiejose bylose vertinami konkurso mokesčiai yra itin panašūs, minėto sprendimo argumentai mutatis mutandis taikytini ir šioje byloje.

Minėtame sprendime konstatuota, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia ne bet kokius susitarimus rinkoje, o tuos, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos (fiksuojamos) prekės (paslaugos) kainos. Kvalifikuojant konkrečią byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nustatant, ar buvo konkurencijos teisės pažeidimas, žodžiai ir žodžių junginiai, vartojami teisės normose, turi būti aiškinami ir suprantami remiantis žodžių reikšmėmis, kurias tokiems žodžiams suteikia konkurencijos teisė. Remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, prekė – tai kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Prekei prilyginami daiktai (turtas), perduodami pagal nuomos ar panaudos sutartis.

Pareiškėjai, susitardami reikalauti konkursų organizatorių sumokėti jiems kompensaciją (mokestį) tais atvejais, jeigu konkursas nelaimimas, faktiškai sudarė tokią situaciją, kad konkurso organizatorius, pasirašydamas galutinę sutartį su konkursą laimėjusiu dalyviu ir jos pagrindu įgydamas teisę naudoti bei disponuoti galutiniu idėjiniu produktu, realiai ir iš viso už jį (galutinį produktą) sumoka kainą, kurią sudaro ne tik galutinės sutarties kaina (pasiūlymo, laimėjusio konkursą, kaina), bet ir kompensacijų (konkurso mokesčių), sumokėtų konkurso nelaimėjusiems dalyviams, kainų suma. Tai rodo, jog faktiškai konkurso organizatorius įgyja prekę (paslaugą) ir už ją sumoka kainą. Tai, kad šis prekės (paslaugos) įgijimas vykdomas viešo konkurso būdu per tam tikrą procedūrą, konkurencijos teisės požiūriu nėra reikšminga. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžiama prekės sąvoka, nėra išskiriamas jos įgijimo ar perleidimo būdas (ne pagrindas), todėl šioje teisės normoje apibrėžta prekė suprantama kaip prekė, kuri perleidžiama ar gali būti potencialiai perleidžiama bet kokiu būdu ar priemonėmis. Prekės sampratai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu nėra reikšminga ir tai, kad į galutinės kainos sudėtį patenka mokesčių už nelaimėtus pasiūlymus suma. Ekonominis rezultatas, kuris konkurencijos teisės požiūriu ir turi būti vertinamas, yra tas, kad konkurso organizatorius iš dalies (konkurso mokesčio apimtimi) sumoka kainą, kuri yra nulemta ne sąžiningos konkurencinės kovos, o dirbtinai sukurtų aplinkybių (susitarimo). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra svarbu ir tai, kad hipotetiškai vertinant, net jeigu aptariamo susitarimo nebūtų, konkurso organizatorius galbūt sumokėtų ir didesnę kainą už konkurso rezultatą, nei toji, kurios dalis yra užfiksuota susitarimu. Tačiau tokiu atveju ši – galbūt didesnė – kaina būtų nulemta sąžiningos konkurencijos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju suderinus, susitarus dėl dalyvavimo paslaugų pirkimo konkursuose sąlygų – konkurso mokesčio taikymo – konkurencijos teisės pažeidimas pasireiškė tuo, kad pasiūlymai konkursams nebuvo teikiami savarankiškai, ir vienas galutinės kainos elementas iš esmės tapo nulemtas nebe konkurencijos, o pareiškėjų susitarimo.

Todėl, kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prekės kainos sąvoka neturi būti aiškinama pernelyg siaurai, ji apima bet kokius kainos elementus ar dalis, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai ,,patenkančias“ į kainą. Atitinkamai, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pažeidimas gali pasireikšti bet kokiu tiesioginiu ar netiesioginiu, tiek galutinių, tiek dalinių prekių kainų nustatymu. Išdėstytas išvadas patvirtina ir ES teismų praktika, pagal kurią horizontalūs konkurenciją ribojantys susitarimai dalyvaujant konkursuose, pavyzdžiui, pasiūlymų kainų derinimas, taip pat gali patekti į SESV 101 straipsnio veikimo sritį. Pvz., Pirmosios instancijos teismas yra patvirtinęs, kad ir dalies konkurso pasiūlymo kainos nustatymas dėl savo tikslo ir poveikio gali būti konkurencijos teisės pažeidimu. Tai taikoma ir susitarimams padidinti kainas dalyvaujant konkursuose. Byloje SPO prieš Komisiją buvo nustatyta, kad asociacija priėmė taisykles, kuriose buvo susitarta, jog ūkio subjektai, dalyvaudami konkursuose, pasiūlymų kainas padidins vienoda suma, pagrįsta pasiūlymų skaičiavimo bei dalyvavimo konkurse sąnaudomis, kurias patiria visos konkurse dalyvauti pakviestos įmonės. Tais atvejais, kai konkursą laimėdavo vienas iš susitarimo dalyvių, jis turėjo tą kainos dalį, kuri buvo pridėta kaip kompensacija už išlaidas, išmokėti asociacijai. Asociacija iš šios sumos nustatyta tvarka sumokėdavo kompensacijas visiems susitarimo dalyviams, taip padengiant jų patirtas išlaidas. Teismas konstatavo, kad nurodytas konkursinio pasiūlymo teikimo būdas yra nesuderinamas su Sutarties nuostatomis, net jeigu kvietime teikti pasiūlymus nustatomos neprotingos sąlygos. Kiekvienas rangovas turi savarankiškai nuspręsti, kas yra protinga, ar neprotinga, ir atitinkamai elgtis. Neginčijama, kad dėl sudaryto susitarimo išauga užsakovo, kuris kviečia teikti pasiūlymus daugelį subjektų, mokėtina kaina, kadangi į ją įtraukiamos visų susitarime dalyvavusių subjektų dalyvavimo konkurse išlaidos. Teismas konstatavo, kad dėl kainų padidinimo sistemos, kuri pasireiškė susitarimu dėl kainos dalies nustatymo, buvo apribota konkurencija. Tokiu būdu konkurso organizatoriui buvo užkirsta galimybė sulaukti palankesnių konkurso pasiūlymų. Jeigu toks susitarimas nebūtų sudaromas, veiksmingesnę sąnaudų struktūrą turinčios įmonės galėtų konkuruoti rinkoje pagal šį parametrą (Pirmosios instancijos teismo 1995 m. vasario 21 d. sprendimas byloje SPO prieš Komisiją (T-29/92, Rink., p. II‑00289).

Vertindama nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir lygindama ją su Pirmosios instancijos teismo nagrinėta byla, taip pat minėta LVAT administracine byla Nr. A⁵²⁵-2577/2011, teisėjų kolegija pažymi, kad struktūriškai šių bylų atveju sudaryti susitarimai lėmė labai panašų ekonominį efektą. LVAT šios bylos ir pirmiau nagrinėtos bylos atvejais kompensacijas (konkurso mokestį) konkursą nelaimėjusiems dalyviams sumoka ir tiesiogiai išmoka konkurso organizatorius. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtos bylos atveju susitarimo dalyvių kompensacijų sumas konkurso organizatorius pirmiausia sumoka konkursą laimėjusiam dalyviui, kurios per asociaciją faktiškai išmokamos konkurso nelaimėjusiems dalyviams. Matyti, kad ir vienu, ir kitu atveju realias išlaidas, sumokėdamas kompensacijas, patiria konkurso organizatorius, o faktinę naudą aptariamais atvejais taip pat gauna konkurso nelaimėję dalyviai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, neturi pagrindo nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos kvalifikuoti kitaip, nei Konkurencijos įstatymo pažeidimo, pasireiškusio susitarimu nustatyti (fiksuoti) dalį prekės (paslaugos) kainos. Juolab kad net laikantis pozicijos, jog šiuo atveju nebuvo užfiksuota dalis pirkėjo įsigyjamo produkto galutinės (bendros, „iš viso“) kainos, išliktų galimybė svarstyti ir teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta dalyvavimo konkurse arba konkursinio pasiūlymo kaip santykinai savarankiškos prekės (konkurencijos teisės požiūriu) kaina.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų darytina išvada, kad minėtų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėties elementų visuma rodo, jog ROA sprendimų, kuriais nuspręsta, kad ROA nariai (įskaitant ir pareiškėjus), dalyvaudami konkursuose, turi taikyti fiksuotą 2008 Lt konkurso mokestį (kompensaciją, mokamą tais atvejais, kai konkurso dalyvis nelaimi konkurso), pagrindu buvo sudarytas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas.

Kaip minėta, pats konkurso mokesčio reikalavimas savaime nėra draudžiamas, jis gali turėti teisėtus ir pagrįstus tikslus. Aptariamu atveju konkurencijos teisė draudžia tartis ir derinti konkurentų veiksmus taikant šį mokestį, o tai sudaro kliūtis veikti natūraliais rinkos dėsniais pagrįstai konkurencijai. Nagrinėjamo susitarimo esmė ta, kad juo buvo apribota savarankiško veikimo konkurencinėje kovoje laisvė taip, kad juo iš konkurentų buvo atimtas pranašumas galbūt neprašyti kompensacinio mokesčio už dalyvavimą konkurse. Tai lemia, kad vien faktas, jog ūkio subjektai sudarė tokio pobūdžio susitarimą, t. y. susitarė dėl konkurso mokesčio dydžio ir dėl jo taikymo dalyvaujant konkursuose, reiškia esminį konkurencijos teisės pažeidimą.

Išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime pagrįstai pripažino, kad pareiškėjų veiksmai yra susitarimas dėl kainos nustatyto (fiksavimo), t. y. Konkurencijos straipsnio 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas draudžiamas susitarimas.

Kaip minėta, susitarimo dėl kainų fiksavimo fakto konstatavimas yra pakankamas pagrindas atsakomybei pagal Konkurencijos įstatymą kilti, todėl dėl susitarimo kilusios neigiamos pasekmės nagrinėjamu atveju nėra nustatinėjamos. Kita vertus, nors Konkurencijos taryba neprivalėjo nustatyti sudaryto susitarimo poveikį konkurencijai ir konkrečias neigiamas pasekmes, kilusias rinkoje, pažymėtina, kad apelianto pateikti tyrimo rezultatai ir argumentai šiuo aspektu yra pakankamai įtikinami bei motyvuoti.

Pareiškėjai, be kita ko, nurodo, kad atsakovas nepagrįstai netyrė, ar aptariamas susitarimas patenka į Konkurencijos įstatyme įtvirtintų išimčių ratą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio įstatymo 5 straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 redakcija) 7.1 punkte įtvirtinta, kad sąlygos, kurioms esant susitarimas gali būti nelaikomas itin ribojančiu konkurenciją, netaikomos susitarimams tiesiogiai arba netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas. Europos Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal EB steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (2001/C/368/07, OL C 368) 11 punkte įtvirtinta, kad de minimis taisyklė netaikoma inter alia susitarimams dėl trečiosioms šalims parduodamų prekių kainų fiksavimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir vertinant tai, jog byloje vertinamu atveju buvo nustatytas susitarimo dėl kainų nustatymo (fiksavimo) faktas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo remtis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi ir apskritai svarstyti klausimą dėl de minimis taisyklės taikymo.

Be to, Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Iš esmės analogiška teisės norma įtvirtinta ir SESV 101 straipsnio 3 dalyje. Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tai, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį (šiuo metu – SESV 101 straipsnio 3 dalį) taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (žr., pvz., Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 76/172/EEB byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą sutarties normą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą byloje GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (C-501/06 P, Rink., p. I‑09291, 92 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika). Pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje expressis verbis numatyta, jog kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka 6 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti atitiktį tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pažymi, kad išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį taikymas paprastai yra susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu. Savo ruožtu teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Teismas tokiu atveju paprastai gali įvertinti tik tai, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą bylose BAT ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos 142 ir 156/84, Rink., p. 04487,62 punktas).

Įvertinusi pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl ko sudarytas susitarimas dėl konkurso mokesčio turėtų būti pateisinamas, teisėjų kolegija konstatuoja, jos nelaikytinos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis taikyti išimtį. Pareiškėjai nurodė, kad konkurso mokesčio įvedimo tikslas – efektyvinti renginių organizavimo veiklą, taip pat ginti idėjas, kūrybinę veiklą nuo nesąžiningų konkursų organizatorių (pvz., Konkurencijos byla, t. III, b.l. 45), taip pat teigta, jog toks mokestis galėjo prisidėti prie didesnės konkurencijos rinkoje, jos skaidrumo ir veiksmingumo užtikrinimo (pvz., Konkurencijos byla, t. III, b.l. 51). Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjai, nurodydami tam tikras, jų manymu, konkurencijai palankias susitarimo pasekmes, nenurodo, ar sudarytas susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą, ar pagerina prekių gamybą ar paskirstymą. Antra, pareiškėjai iš esmės pateikia bendro pobūdžio samprotavimus ne dėl susitarimo dėl konkurso mokesčio taikymo naudos, o dėl paties konkurso mokesčio taikymo naudos. Be ko, pareiškėjai savo argumentų nepagrindžia konkrečiais duomenimis ar ekonominiais skaičiavimais. Teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, kad konkurso mokestis gali padėti apsaugoti kūrybines renginio organizatorių idėjas, juo gali būti skatinama konkursų organizatorių atsakomybė už skaidrių ir sąžiningų konkursų rengimą, tačiau pareiškėjai nepateikė įtikinamų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog minėti tikslai gali būti pasiekti tik sudarant susitarimą dėl vienodo mokesčio taikymo, taip pat pagrindžiančių, kad tokio susitarimo sukuriama nauda galėtų kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatydama teisinių pagrindų Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatytos išimties taikymui Konkurencijos taryba nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus, jog pareiškėjai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, nagrinėjamoje byloje atsiranda pagrindas taikyti sankcijas ūkio atitinkamiems subjektams. Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis skaičiuojamas pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 159140 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės). Tačiau šiose taisyklėse nėra nurodyta bendrųjų metinių pajamų samprata. Todėl, atsižvelgiant į susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, nagrinėjamu atveju kaip teisės analogija mutatis mutandis taikytinas Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Koncentracijų nutarimas). Šiame nutarime įtvirtinta, kad bendrųjų pajamų sąvoka suprantama kaip pinigų suma, gauta pardavus prekes (suteikus paslaugas); pardavimai, kaip ūkio subjekto veiklą atspindintis rodiklis, yra esminis bendrųjų pajamų skaičiavimo kriterijus; Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų finansinėse ataskaitose sumos, gautos iš pardavimo, atsispindi eilutėje „Pardavimai ir paslaugos“ (Pelno (nuostolio) ataskaita). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir Europos Komisija savo veikloje  paprastai remiasi pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais (the sales made by the undertaking during the last full business year of its participation in the infringement). Kitaip tariant bazinis baudos dydis sudaro prekių ar paslaugų pardavimo vertę atitinkamoje teritorijoje (žr. pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires, Oficialusis leidinys C 210). Be to, baudos dydis nėra siejamas su pajamomis, gautomis darant pažeidimą, o skaičiuojamas nuo bendrųjų metinių pajamų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939/2008).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos atžvilgiu pažymi, kad konkurencijos taryba Nutarimu baudą skaičiavo, atsižvelgdama ir atskaitos tašku baudos skaičiavimo procese laikydama iki pažeidimo buvusių metų pareiškėjų bendrąsias metines pajamas. Jos buvo skaičiuojamos vertinant kiekvieno pareiškėjo pateiktas Pelno (nuostolių) ataskaitas. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Vis dėlto pareiškėjai mano, kad bendrosios metinės pajamos turėjo būti skaičiuojamos atsižvelgiant į vykdomos veiklos specifiką. Tai pareiškėjai grindžia aplinkybe, jog pareiškėjui, kaip renginių organizatoriui (o tokią veiklą ir vykdė pareiškėjai) veikiant komiso sutarties pagrindu, ne visos gaunamos įplaukos laikytinos pajamomis Konkurencijos įstatymo prasme, nes jos yra ne turto pagausėjimas (kas, pareiškėjų nuomone, patenka į pajamų sampratą), bet atlyginimas tretiesiems asmenims už jų suteiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad Konkurencijos įstatymu ir kitais aktualiais teisės aktais nėra diferencijuojami sankcijų baudos bazinio dydžio skaičiavimo kriterijai pagal vykdomos veiklos rūšis, todėl teiginys, jog pareiškėjo bendrosios pajamos turi būti skaičiuojamos ir vertinamos kitaip, nėra teisiškai pagrįstas. Pažymėtina, kad bendrųjų pajamų skaičiavimas yra vykdomas, orientuojantis į ūkio subjekto pardavimus. Šie pardavimai, kaip minėta, atspindimi inter alia Pelno (nuostolių) ataskaitose. Pareiškėjai Konkurencijos tarybai pateikė atitinkamas Pelno (nuostolių) ataskaitas, kuriomis Konkurencijos taryba vadovavosi, skaičiuodama bendrąsias metines pajamas. Pelno (nuostolių) ataskaitoje atspindimos pardavimo pajamos, kurios yra ekonominės naudos padidėjimas dėl prekių pardavimo ir paslaugų teikimo per ataskaitinį laikotarpį, pasireiškiantis įmonės turto padidėjimu arba įsipareigojimų sumažėjimu, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus (žr. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintą 3-iajį verslo apskaitos standartą „Pelno (nuostolių) ataskaita“). Ginčo dėl to, kad pareiškėjų pateikti duomenis netinkamai atspindi patvirtintus verslo apskaitos dokumentuose esančius duomenis, nėra, o pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jų pateikti verslo apskaitos dokumentuose esantys duomenys skiriasi nuo tų, kuriais vadovaudamasi Konkurencijos taryba skaičiavo bendrąsias metines pajamas, kaip atskaitos tašką, nustatant galutinę atitinkamiems pareiškėjams skiriamą baudą. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo UAB „Concept events & media“ pateikta Ataskaita apie faktinius pastebėjimus, kuria UAB „Auditorių profesinė bendrija“ patvirtino, jog pareiškėjo bendrosios pajamos, gautos iš veiklos 2007 metais, teisingai suskaičiuotos ir atspindėtos įmonės buhalterinės apskaitos registruose (t. II, b. l. 114–115), per se nepaneigia pareiškėjo verslo apskaitos dokumentuose (nagrinėjamu atveju – Pelno (nuostolių) ataskaitoje) esančių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teiginys, jog dalis pajamų, įtrauktų į verslo apskaitos dokumentus, yra gauti iš trečiųjų asmenų ir skirta trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti, nepaneigia to, kad šios lėšos apskaitomos kaip ūkio subjekto gaunamos pajamos atitinkamuose verslo apskaitos dokumentuose. Taip suvokiant bendrųjų pajamų kategoriją nėra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, nes visais atvejais atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų bendrosios pajamos yra skaičiuojamos vadovaujantis tuo pačiu principu. Priešingu atveju, atsižvelgiant į argumentus, leidžiančius nukrypti nuo egzistuojančio bendrųjų pajamų skaičiavimo standarto, susidarytų situacija, kai toje pačioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų bendrosios pajamos būtų diferencijuojamos pagal tai, kokių civilinės teisės sandorių formų pagrindu ūkio subjektai pasirinko veikti, o tai būtų nepagrįsta ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjų argumentai dėl skiriamos baudos neproporcingumo gali būti vertinami individualizuojant baudą ir atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes, kurios galimai patvirtina būtinybę skirti mažesnę baudą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konkurencijos taryba ir atsiliepime į pareiškėjų skundus, ir apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė padidinti jos skirtas baudas pareiškėjams uždarosios akcinės bendrovės „Anoniminių alkoholikų klubas“, viešosios įstaigos „Pirmoji kava”. Tokį prašymą motyvavo tuo, jog, atsakovo teigimu, Konkurencijos tarybos bylos tyrimo metu minėti ūkio subjektai iš esmės pripažino padarytus pažeidimus, toks pripažinimas buvo vertintas kaip lengvinanti aplinkybė ir dėl to minėtiems pareiškėjams buvo sumažintos baudos. Vis dėlto vėliau minėti pareiškėjai apskundė ginčijamą Nutarimą, ir tuo parodė, kad šiuo aspektu bauda jiems buvo skirta nepagrįstai.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam atsakovo vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime kaip lengvinančią aplinkybę nurodė tai, kad minėti ūkio subjektai „iš esmės pripažino, kad <...> pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, taigi iš esmės pripažino Konkurencijos tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes“. Vertinant minėtų ūkio subjektų tyrimo metu pateiktus paaiškinimus galima sutikti su teiginiu, kad šie subjektai iš esmės pripažino Konkurencijos tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog jie besąlygiškai ir eksplicitiškai sutiko, jog buvo padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Manytina, kad toks pripažinimas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas ir besąlyginis, o, įvertinus minėtų ūkio subjektų poziciją tyrimo metu, konstatuoti buvus tokį pripažinimą pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjų UAB „Concept events & media“, uždarosios akcinės bendrovės „Anoniminių darboholikų klubas“, viešosios įstaigos „Pirmoji kava” skundus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas