Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Kęstučiui Jonaičiui ir A. M.,

atsakovo atstovei J. P.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ atstovei adv. Rūtai Čilinskaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei I. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaresta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaresta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno miesto savivaldybė ir uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vitaresta“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas, apeliantas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Resublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2009 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 1S-100 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Kauno miesto savivaldyvės veiksmų, atsisakant sudaryti sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) ir grąžinti bylą Tarybai papildomam tyrimui.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė, trečiasis suinteresuotas asmuo), atsisakydama su pareiškėju sudaryti sutartį, remiasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi, ir pažymėjo, jog šios dalies nuostatos taikomos visos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimui, o pareiškėjas siekia konkuruoti su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kauno švara“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) tik dėl vienos iš komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje numatytų atliekų tvarkymo rūšių, t. y. mišrių komunalinių atliekų. Teigė, kad norint teikti šias paslaugas, pakanka sudaryti sutartį su Savivaldybe, t. y. nereikia rengti konkurso ar gauti sutikimo iš UAB „Kauno švara“. Pažymėjo, jog savivaldybės turi teisę pasirinkti, kaip savo teritorijose organizuos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos visumą, tačiau įstatymai nesąlygoja būtinybės sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas tokia veikla užsiimantiems subjektams, todėl Savivaldybės sprendimų nuostatos, kuriomis UAB „Kauno švara“ suteiktos išimtinės teisės teikti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Kauno mieste, negali būti pateisinamos Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų vykdymu.

Rėmėsi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 5 punktu, Savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės mišrių komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Mišrių atliekų taisyklės) 24 ir 84 punktais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę: savivaldybės negali uždrausti be aiškaus įstatyme numatyto pagrindo ūkio subjektams užsiimti tam tikra ūkine veikla. Laikėsi pozicijos, jog Taryba nurodytas aplinkybes sutapatino su jau atliktu tyrimu, kuriame 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punktas, kuriuo UAB „Kauno švara“ buvo pavesta tvarkyti mišrias komunalines atliekas Savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Akcentavo, jog Taryba nenagrinėjo pareiškėjo prašymo įpareigoti Savivaldybę nutraukti neteisėtą veiklą, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas. Be to, Nutarimo turinys neatitinka Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio nuostatų.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 buvo nustatyta, jog Savivaldybė, organizuodama mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą Kauno mieste, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, tačiau suteikė išimtines teises šias paslaugas teikti UAB „Kauno švara“. Dėl to Taryba pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 212 patvirtintų Kauno miesto atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų taisyklės) 24 punktas ir Savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punktas prieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ir įpareigojo Savivaldybę per 3 mėnesius nuo nutarimo viešo paskelbimo pakeisti Savivaldybės tarybos sprendimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ši apskundė minėtą nutarimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo vykdymą sustabdė iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4049-602/2008.

Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sankcija gali būti taikoma tik nustačius šio įstatymo pažeidimą, t. y. Tarybai priėmus nutarimą, kuriuo tam tikri ūkio subjektų veiksmai pripažįstami prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui. Pabrėžė, kad šioje byloje buvo atsisakyta pradėti tyrimą ir nutarimas nebuvo priimtas. Be to, ši sankcija gali būti taikoma tik ūkio subjektams, o Savivaldybė nėra ūkio subjektas. Teigė, jog Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 4 punktas taip pat negali būti taikomas, nes Taryba nenagrinėjo Kauno miesto savivaldybės veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad Taryba pagrįstai atsisakė pradėti naują tyrimą dėl to paties dalyko, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktus. Pažymėjo, jog Savivaldybė savarankiškai organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemą ir pasirenka organizavimo būdą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalį. Nurodė, kad ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai, pagal to paties įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 5 punktą, sprendžiamas sutarties su mišrių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikiančia įmone sudarymo klausimas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad norint teikti šias paslaugas, pakanka sudaryti sutartį su Savivaldybe. Vertino, jog nutarimas, įpareigojantis Savivaldybę sudaryti sutartį su pareiškėju, taigi – ir su visais kitais, pažeistų viešąjį interesą, nes tai yra viešoji paslauga, o ne veikla, kuria siekiama pelno. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju su pareiškėju negalės būti sudaryta sutartis, nes dėl ginčo objekto jau yra sudaryta ir galioja sutartis, todėl jo keliamo reikalavimo patenkinimas nesukels jokių teisinių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 25 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju Taryba atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kai pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas.

Pažymėjo, jog Tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 buvo išnagrinėtas klausimas dėl analogiškų Savivaldybės veiksmų, t. y. atsisakymo sudaryti sutartį su kita nei UAB „Kauno švara“ įmone dėl komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, todėl kitos įmonės (pareiškėjo) kreipimasis į Tarybą dėl tos pačios institucijos analogiškų veiksmų atitikties Įstatymo 4 straipsniui nesudaro pagrindo pradėti tyrimą, kuris jau yra atliktas, nes tokio tyrimo metu turėtų būti nagrinėjamos analogiškos aplinkybės kaip ir Tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 2S-10 ir turėtų būti priimtas analogiškas įpareigojimas dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipnio pažeidimo pašalinimo.

Nukreipė į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 19 straipsnį. Nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo atveju Taryba turi teisę taikyti ir 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 taikė Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Akcentavo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo atveju Taryba neturi kitokių įgalinimų, negu yra numatyti Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Taigi Taryba, ištyrusi pareiškėjo prašymą, galėtų nustatyti įpareigojimus tik viešojo administravimo subjektui, t.y. Savivaldybei, ir tik tokius, kurie yra numatyti Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog nurodyti klausimai buvo išspręsti Tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 2S-10, Taryba neturėjo nei teisės, nei pareigos pradėti tyrimą.

Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodyta Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio ūkio subjektams taikomas sankcijas, 1 dalies 1 punkto nuostata nėra susijusi su šia byla, nes ji taikytina tik ūkio subjektų atžvilgiu, o pareiškėjas kreipėsi dėl Savivaldybės, t. y. viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas nėra susijęs su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taikymu.

Vertino, kad pareiškėjo reikalavimas grąžinti bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti yra nepagrįstas, nes, pagal Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punktą, toks sprendimas gali būti priimtas dėl Tarybos nutarimų, priimamų išnagrinėjus bylą (Konkurencijos įstatymo 36 str.), bet ne dėl nutarimo, kuriuo atsisakoma pradėti tyrimą: tokiu atveju teismas gali panaikinti nutarimą ir įpareigoti pradėti tyrimą arba atmesti skundą dėl nutarimo panaikinimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris Tarybai suteikia teisę tirti ir nagrinėti Konkurencijos įstatymo pažeidimus bei įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti sankcijas pažeidėjams.

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatskleidė ūkio subjekto ir viešojo administravimo subjekto sąvokų skirtumų Konkurencijos įstatymo prasme, be to, Savivaldybė, pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, laikytina ūkio subjektu, nes jos veiksmai daro įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad pradėti tyrimą dėl Savivaldybės veiksmų buvo atsisakyta pagrįstai, nes priešingu atveju, t. y. pradėjus tyrimą ir nustačius, jog Savivaldybės teisės aktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Savivaldybė už tą patį pažeidimą būtų baudžiama antrą kartą, o tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas gali būti taikomas tik tada, kai nustatomas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, o tam yra būtina atlikti tyrimą ir priimti nutarimą, kuriuo tam tikri ūkio subjekto veiksmai pripažįstami prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui.

Kiti atsakovo Tarybos atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Tarybos nutarimas, kuriuo Savivaldybė būtų įpareigota pasirašyti sutartį su Bendrove, prieštarautų imperatyvioms Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (6 str. 31 d.) ir Atliekų tvarkymo įstatymo (30 str. 1 d.) nuostatoms. Teigia, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Savivaldybė nagrinėjamu atveju laikytina ūkio subjektu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad Savivaldybė nagrinėjamu atveju pasinaudojo jai Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 punkte suteikta teise vienu iš jame numatytų būdų pasirikti atliekų tvarkytoją. Pažymi, jog pareiškėjas nenurodo, kurie rašytiniai įrodymai patvirtina, anot jo, neteisėtus Savivaldybės veiksmus.

Kiti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški trečiojo suinteresuoto asmens Savivaldybės atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei bylos grąžinimo atsakovui papildomam tyrimui atlikti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 27 d. pareiškimu (Tarybos byla, b. l. 1-7) kreipėsi į Tarybą prašydamas įpareigoti Savivaldybę nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. atsisakymą sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su Bendrove, atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą Savivaldybei sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su Bendrove, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas. Nepaisant to, kad pareiškėjas savo reikalavimą, adresuojamą Tarybai, formulavo kaip prašymą įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus, iš pareiškimo turinio matyti, kad jis nesutinka su Savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 123 (bei iš jo išplaukančiomis pasekmėmis) ir vertina jį kaip nepagrįstai ribojantį sąžiningą konkurenciją.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje viešojo administravimo subjektams nustatyta pareiga įgyvendinti jiems pavestus uždavinius (priimant teisės aktus arba kitus sprendimus) taip, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė. Kaip viešojo administravimo subjektai laikosi šio imperatyvo, kontroliuoja Taryba (Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 1 p., 21 str. 1 d. 1 p.), t. y. ji, pagal Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus (o tuo atveju, jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybinio administravimo subjektų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimus – apygardos administraciniam teismui). Daugiau jokių įgaliojimų (išskyrus procedūrinio pobūdžio (Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 3 p., 26 str. 1 d. 1 p.)) Taryba viešojo administravimo subjektų atžvilgiu neturi, išskyrus tuos atvejus, kai viešojo administravimo subjektai veikia kaip ūkio subjektai. Tačiau netgi ir tuo atveju, jeigu viešojo administravimo subjektai veikia kaip ūkio subjektai, Taryba, pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, nėra įgaliota atlikti tokių veiksmų, kokių prašė pareiškėjas, – įpareigoti Savivaldybę nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. atsisakymą sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su Bendrove, atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą Savivaldybei sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su Bendrove, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas, nes taip iš esmės būtų išspręstas individualus ginčas, kilęs tarp šalių, kas priklauso išimtinai teismų, vykdančių teisingumą, kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas (Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str.), 2002 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. 123, kuris, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai riboja sąžiningą konkurenciją, nes Savivaldybė, juo remdamasi, atsisako su Bendrove sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl Savivaldybės atsisakymo sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį, tiesa, su kita įmone (konkrečiai – uždarąja akcine bendrove „Dzūtra“), bet analogiškomis aplinkybėmis, t. y. Savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. priimto sprendimo Nr. 123 pagrindu, Tarybos jau buvo ištirtas ir dėl to buvo priimtas atitinkamas sprendimas, t. y. 2008 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. 2S-10. Dėl šios priežasties Taryba Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu nutarė atsisakyti pradėti tyrimą Bendrovės pareiškimo pagrindu.

Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jei pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas šio pagrindo atsisakyti pradėti tyrimą nesieja su konkrečiu pareiškėju, t. y. yra orientuojamasi į konkrečios situacijos analogiškumą Tarybos jau analizuotai ir įvertintai priimant nutarimą situacijai. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su Savivaldybės pozicija atsisakyti sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su Bendrove, grindžiama Savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 123, o tai yra situacija, analogiška Tarybos tirtai ir 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 įvertintai situacijai (atitinkamai ir įvertinta ji būtų taip pat, kaip tai buvo padaryta Tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 2S-10), todėl Taryba nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir atsisakė pradėti tyrimą pagal Bendrovės pareiškimą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priėjus prie išvados, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai atsisakyta pradėti tyrimą pagal Bendrovės pareiškimą, bylos grąžinimas Tarybai papildomam tyrimui atlikti yra neįmanomas, nes byla apskritai nebuvo nagrinėjama (Konkurencijos įstatymo 36 str. 1 d. 4 p.).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaresta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė