Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Giedrei Jarmalytei, pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Justui Šatrauskui, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Gintarui Valdenui ir Alfredui Taminskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

pareiškėja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau - ir Ministerija)kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir Taryba) 2008-03-13 nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-l 113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau - ir Nutarimas).

Savo reikalavimus Ministerija pagrindė tuo, kad Taryba 2008-03-13 priėmė nepagrįstą Nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-l 113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas)6 ir 10 punktai prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ta apimtimi, kuria jie taikomi specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimui, ir įpareigojo Ministeriją per tris mėnesius nuo skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Aprašo 6 ir 10 punktų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir per 14 dienų nuo šio įpareigojimo įvykdymo, bei informuoti apie tai Tarybą.

Ministerija paaiškino, kad Aprašas, taip pat, jo 6 ir 10 punktai užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios Lietuvos Respublikoje teikia specializuotas ambulatorines, priėmimo-skubios pagalbos, dienos stacionaro, dienos chirurgijos, stebėjimo ir trumpalaikio gydymo paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - ir PSDF)biudžeto. Teritorinės ligonių kasos, vadovaujantis Aprašu, pasirašo su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sutartis dėl paslaugų teikimo, ir atlikdamos šių paslaugų administravimo veiksmus, nediskriminuoja atskirų paslaugų teikėjų ar jų grupių. Visiems paslaugų teikėjams taikomi vienodi patekimo į rinką principai, sutartyse numatyta mokėjimo už paslaugas tvarka yra proporcinga, ekonomiškai ir teisiškai pagrįsta.

Ministerija, aiškindama LR sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto, LR sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad visiems paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, taikomas tas pats ir vienintelis reikalavimas - paslaugos teikėjas privalo turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba būti akredituotas šiai veiklai. LR sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teritorinės ligonių kasos, apmokėdamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktas sąskaitas, negali viršyti patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, todėl Taryba, priimdama Nutarimą, neatsižvelgė į tai, kad LR sveikatos draudimo įstatymas reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų tvarką, bei į tai, kad PSDF biudžetas yra tvirtinamas įstatymu.

Ministerija paaiškino, kad Taryba, prieš darydama išvadas, ar Aprašas atitinka LR konkurencijos įstatymo nuostatas, turėjo atsižvelgti į tai, kaip reglamentuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidų apskaičiavimas. LR Vyriausybės 2003-12-14 nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte nurodoma, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal šių paslaugų sąrašą ir bazines kainas. Aprašo 6 ir 10 punktais yra detalizuojama minėtame 8.1 punkte įtvirtinta nuostata. Ministerija pažymėjo, kad Aprašo 10 punkte įtvirtintais kriterijais paremtas skaičiavimas yra vienintelis būdas, kurį taikant galima apskaičiuoti planuojamą suteikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį, kad Aprašo 10 punktas reglamentuoja tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo mechanizmą ir neriboja teikiamų paslaugų kiekio, todėl negali riboti šioje paslaugų rinkoje dalyvaujančių asmenų konkurencijos. Ministerija pabrėžė, kad 2006-12-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, kurios taikymo sritis yra valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamos paslaugos, 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši direktyva netaikoma sveikatos priežiūros paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikiamos, naudojantis sveikatos priežiūros infrastruktūra, kaip jos organizuojamos ir finansuojamos nacionaliniu lygiu, arba į tai, ar jos yra valstybinės, ar privačios. Tokia taisyklė buvo nustatyta todėl, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje reikalavimai, reglamentuojantys valstybės lėšų skirstymą šių paslaugų teikėjams, yra itin griežti ir specifiniai.

Ministerija paaiškino, kad Aprašo 6 punktas, įpareigojantis teritorines ligonių kasas ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartyse nurodyti numatomas lėšas paslaugoms apmokėti, ir 10 punktas, numatantis paslaugų kiekio apskaičiavimo mechanizmą, negali būti vertinami kaip prieštaraujantys LR konkurencijos įstatymui, nes Aprašo 12-15 punktai suteikia galimybes paslaugų teikėjams teikti ir didesnį, ir mažesnį šių paslaugų kiekį.

Atsakovė Taryba atsiliepime į Ministerijos skundą su Ministerijos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad Tarybos išvados dėl Aprašo 6 ir 10 punktų neprieštarauja nei LR sveikatos draudimo įstatymo, nei LR sveikatos sistemos įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymą. Pagrindinis Tarybos atlikto tyrimo objektas yra ne sutarčių su ligonių kasomis sudarymo bendra tvarka, bet sudaromose sutartyse dėl specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimo nurodomų kompensacijoms skirtų PSDF lėšų dydžio išankstinis nustatymas, vadovaujantis kriterijais, kurie neatspindi konkrečios asmens sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatų ir galimybių. Nei vienas teisės aktas, kuris reglamentuoja bendrus sutarčių sudarymo principus, neįpareigoja Ministerijos nustatyti tokią PSDF lėšų skirstymo konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatymo metodiką, kokia įtvirtinta Apraše.

Taryba paaiškino, kad Ministerijos argumentas, jog teritorinės ligonių kasos negali viršyti patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, yra nesusijęs su Tarybos atlikto tyrimo dalyku, nes Taryba LR konkurencijos įstatymo reikalavimams prieštaraujančiais pripažino Aprašo nuostatas, kuriose įtvirtinti PSDF lėšų skirstymo atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms kriterijai. Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo Ministerijai įvykdymas, taip pat, neturėtų įtakos PSDF biudžeto formavimui, nes šis įpareigojimas nėra susijęs su PSDF biudžeto asignavimų didinimu ar mažinimu, o susijęs tik su biudžeto ribotų lėšų paskirstymo principų pakeitimu. Taryba paaiškino, kad PSDF sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punktas yra susijęs ne su PSDF lėšų skirstymu atskiroms konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o su paties PSDF biudžeto sudarymu, nurodant, kaip yra nustatomos PSDF išlaidos atskiroms asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimui, bet ši taisyklių nuostata neįtakoja ir nereglamentuoja PSDF lėšų skirstymo atskiroms sveikatos priežiūros įstaigoms. Taryba, atlikusi įstatymų, reglamentuojančių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimo apmokėjimą, analizę, nustatė, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta tokių reikalavimų, kurie įpareigotų Ministeriją nustatyti tokią apmokėjimo už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas tvarką, kuri būtų pagrįsta išankstiniu konkrečių lėšų paskirstymu konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, remiantis neobjektyviais kriterijais, ir tokiu būdu sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas specializuotas ambulatorines paslaugas teikiančioms įstaigoms.

Taryba paaiškino, kad nagrinėta specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimo tvarka, net atsižvelgiant į numatytas galimybes iš PSDF lėšų apmokėti daugiau suteiktų specializuotų ambulatorinių paslaugų, nei buvo iš anksto numatyta su teritorine ligonių kasa sudarytoje sutartyje, bet kuriuo atveju negarantuoja vienodų konkurencijos sąlygų šias paslaugas teikiančioms įstaigoms, nes tokios galimybės yra paremtos tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, jeigu lieka nepanaudotų lėšų. Tokios sąlyginės galimybės nesuteikia tikrumo toms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios suteikė daugiau paslaugų, nei buvo numatyta sutartyse, ir toms, kurios specializuotas ambulatorines paslaugas pradėjo teikti jau po to, kai PSDF lėšos einamiesiems metams buvo paskirstytos kitoms įstaigoms. Todėl tokios įstaigos atsiduria nepalankesnėje padėtyje, lyginant su įstaigomis, kurios neketina suteikti daugiau paslaugų nei numatyta sutartyse.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė ligonių kasa (toliau - ir Kauno TLK)su Ministerijos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, paaiškindama, kad susirašinėjime su Taryba minimas sutartinis konsultacijų skaičius buvo išskaičiuotas iš metinių sutartinių sumų, nors planuojamas bendras ambulatorinių specializuotų paslaugų (konsultacijų) skaičius, jo nedetalizuojant pagal kiekvieną gydytoją specialistą, todėl planinis konkretaus specialisto konsultacijų skaičius teisinės reikšmės neturi ir nėra aptariamas sutartyse su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie LR sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - ir VLK) su Ministerijos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, paaiškindama, kad pritaria Ministerijos skunde išdėstytiems argumentams bei nurodė, kad PSDF biudžeto lėšų, kurios 2007 metais buvo skirtos teritorinių ligonių kasų veiklos zonų gyventojams suteiktoms ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, analizė, kurią atliko VLK specialistai, rodo, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos nevisiškai panaudoja joms skiriamas lėšas. Tai reiškia, kad Aprašo 15 punktas, reglamentuojantis situaciją, kada lieka nepanaudotų lėšų, nėra deklaratyvus ir turi ekonominį pagrindą, todėl naujiems sveikatos paslaugų teikėjams, pageidaujantiems sudaryti šių paslaugų teiškimo sutartis su TLK, nėra nei teisinių, nei ekonominių kliūčių tokias sutartis sudaryti.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Orthoservice“ atsiliepime į Ministerijos skundą su Ministerijos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, paaiškindamas, kad Ministerija nepagrįstai nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo įtrauktos į 2006-12-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123EB „Dėl paslaugų vidaus rinkoje“ reguliavimo sritį, bei paaiškindamas, kad, skirstydamos PSDF biudžeto lėšas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių dalis yra viešos, o dalis privačios, ligonių kasos privalo vadovautis konkurencijos teise.

UAB „Baltic Orthoservice“ paaiškino, kad Aprašo 10 punkte suformuluoti kriterijai gali būti naudojami, nustatant bendrą paslaugų vienai ar kitai specializuotai ambulatorinei paslaugai poreikį, tačiau visai nėra tinkami naudoti, paskirstant planuojamų suteikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kvotas tarp atskirų asmens sveikatos priežiūros įstaigų.

UAB „Baltic Orthoservice“ pabrėžė, kad lėšos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra skirstomos vienasmeniškais teritorinių ligonių kasų direktorių įsakymais, nenurodant motyvų, kuriais remiantis vienoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra nustatomas didesnis, o kitoms - mažesnis planuojamų suteikti ambulatorinių paslaugų, už kurias bus apmokama iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis. Be to, Aprašo 6 punktas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams tik tuo atveju, jeigu PSDF biudžeto lėšos atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būtų skirstomos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

UAB „Baltic Orthoservice“ paaiškino, kad Ministerijos motyvas, jog Aprašo 6 punkto nuostata, nustačiusi išankstinį lėšų paskirstymą įmonėms yra būtina siekiant užtikrinti, kad nebūtų viršyti PSDF biudžete specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms finansuoti skirti asignavimai, yra nepagrįstas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008-03-13 nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Teismas nustatė, kad Taryba 2008-03-13 nutarimu Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b.1.9-17) pripažino, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms, prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Sistemiškai aiškindamas LR Konstitucijos 46 straipsnio, LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostata, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos gali priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, jei šiais teisės aktais ir sprendimais nustatomas reguliavimas yra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant šį ginčą būtina nustatyti, ar Aprašo 6 ir 10 punktuose nustatytas reguliavimas buvo neišvengiamas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymus.

Teismas nustatė, kad Taryba ginčijamame Nutarime konstatavo, jog tokia apmokėjimo už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas tvarka, kokia numatyta Aprašo 6 ir 10 punktuose, kai konkreti lėšų suma, skiriama konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai už konkrečių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą, yra iš anksto nurodoma su teritorine ligonių kasa sudaromoje sutartyje, t.y. dar iki realaus paslaugų pacientams suteikimo, o šių lėšų suma nustatoma pagal kriterijus, kurie nesudaro galimybės objektyviai įvertinti atskiros asmens sveikatos priežiūros įstaigos galimybių bei poreikio suteikti tam tikrą kiekį atitinkamų paslaugų, nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms gauti objektyviais jų veiklos rezultatais pagrįsto lėšų dydžio iš PSDF biudžeto už specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą, sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamose specializuotų ambulatorinių paslaugų rinkose konkuruojantiems ūkio subjektams - asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, ir pažeidžia LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Teismas padarė išvadą, kad Taryba skundžiamame Nutarime nepagrįstai nurodė, jog Aprašo 6 punkte yra įtvirtintas išankstinis skirtinų lėšų kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai nustatymas ir tokia sistema sudaro nevienodas veiklos galimybes atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, todėl diskriminuoja tokias įstaigas, kurios ketina plėsti savo veiklą ir yra suplanavusios teikti daugiau atitinkamos rūšies specializuotų ambulatorinių paslaugų, lyginant su tomis įstaigomis, kurios neketina to daryti, taip pat, yra diskriminuojami nauji atitinkamų specializuotų ambulatorinių paslaugų teikėjai lyginant su seniau savo veiklą vykdančiais ūkio subjektais, bei nurodė, kad Aprašo 10 punkte nurodyti kriterijai gali diskriminuoti vienas asmens sveikatos priežiūros įstaigas kitų atžvilgiu, nes negali būti objektyviai pritaikyti visų įstaigų atžvilgiu, nes jie yra pagrįsti ne realiais veiklos rezultatais.

PSDF biudžetas - LR sveikatos draudimo įstatyme nustatytų pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams (LR privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis LR sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, PSDF biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę apyskaitą rengia VLK, PSDF biudžetas tvirtinamas įstatymu.

LR sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnyje yra nustatyta, kokios pajamos sudaro PSDF biudžetą, o šio įstatymo 21 straipsnyje nustatytas PSDF biudžeto išlaidų sąrašas.

LR Vyriausybės 2003-12-14 nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių toliau - ir Taisyklės)1 punkte nustatyta, kad šios Taisyklės reglamentuoja PSDF biudžeto sudarymą, vykdymą ir atskaitomybę, o Taisyklių 2 punkte nurodoma, kad šiomis taisyklėmis privalo vadovautis Valstybinė ligonių kasa, teritorinės ligonių kasos, asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir vaistinės, sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, taip pat privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojai, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami ir apdrausti asmenys.

Taisyklių 8.1 punkte numatyta, kad PSDF išlaidos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, sąrašą ir bazines kainas. Tokiu būdu, šiuo teisės aktu yra nustatyta taisyklė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos yra apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą suteikti paslaugų kiekį.

Aprašas reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą (Aprašo 1 punktas).

Išanalizavęs LR teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos apsaugą, nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad sveikatos priežiūros paslaugoms yra skiriami riboti biudžeto ištekliai, todėl konstatavo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis pagrįstai yra ribojamas, nustatant konkrečią lėšų sumą sutartyse sudarytose su tokias paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Tai sąlygoją šių paslaugų ir apmokėjimo už jas specifika. Teismas pažymėjo, kad specializuotų ambulatorinių paslaugų rinka yra specifinė. Sveikatos priežiūros įstaigos negali suteikti neribotą specializuotų ambulatorinių paslaugų skaičių, nes neribojant teiktinų paslaugų kiekio, gali būti viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatymu.

Teismas konstatavo, kad sutartyse nenustačius konkretaus konkrečiai sveikatos priežiūros paslaugai skirtinų lėšų kiekio, nebus galima tinkamai įgyvendinti LR sveikatos draudimo įstatyme nustatytų nuostatų dėl PSDF biudžeto sandaros ir jo panaudojimo tvarkos, todėl teritorinės ligonių kasos, nustatydamos konkretų lėšų skaičių, konkrečiom specializuotom ambulatorinėm paslaugom apmokėti, pagrįstai vadovavosi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimais.

Teismas priėjo išvadą, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamos paslaugos, numatytos Aprašo 2.1-2.7 punktuose yra apmokamos iš PSDF biudžeto (Aprašo 5 punktas), todėl yra pagrįstas Ministerijos teiginys, kad ji negalėjo nustatyti kitokio reguliavimo, nei tai padaryta Aprašo 6 punkte, nes išankstinio skirtinų lėšų planavimą numato LR sveikatos draudimo įstatymo ir Taisyklių nuostatos.

Teismas sutiko su Tarybos Nutarime išreikšta pozicija, kad LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatos nesuponuoja Ministerijai pareigos nustatyti tokią sutarčių sudarymo tvarką, kokia nustatyta Aprašo 6 ir 10 punktuose, tačiau teismas pažymėjo, kad tik išankstinis per metus skirtinų lėšų kiekio nustatymas, tinkamai įgyvendina LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatas. Teismas konstatavo, kad Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai yra vienodi visoms asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, o išanalizavęs Aprašo 10 punktą, teismas priėjo išvadą, kad jame nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą atskirų numatomų teikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai įstaigai. Vadovaujantis LR Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, PSDF biudžeto išlaidos yra planuojamos, todėl Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai laikytini tinkamais ir objektyviais, bei nustatytais, vadovaujantis LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis. Nustatęs, kad Aprašo 6 ir 10 punkto nuostatos yra sąlygotos LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, teismas konstatavo, kad jose nustatyto reguliavimo neįmanoma išvengti, vykdant šio įstatymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad, norint pripažinti ginčijamą Tarybos Nutarimą neteisėtu, šiuo atveju pakanka patvirtinti, kad skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Taryba, priimdama Nutarimą, netinkamai taikė konkurencinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai konstatuodama Ministerijos pažeidimus konkurencijos srityje, todėl Ministerijos skundas yra tenkintinas, o Tarybos 2008-03-13 nutarimas Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ yra naikintinas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Konkurencijos taryba nesutinka su VAAT išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo ir PSDF biudžeto taisyklių nuostatų tinkamas vykdymas suponuoja tokią apmokėjimo už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas tvarką, kokia yra numatyta Apmokėjimo tvarkos parašo 6 ir 10 punktuose. Konkurencijos tarybos nuomone, skundžiamame sprendime nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo straipsniai ir PSDF biudžeto taisyklių nuostatos nenustato ribotų PSDF išteklių naudojimo tvarkos, t. y. nenustato jokių principų, kuriais vadovaudamosi teritorinės ligonių kasos juos turėtų skirstyti įvairias sveikatos priežiūros paslaugas, įskaitant ir specializuotas ambulatorines paslaugas, teikiančioms konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.

Apibendrinusi Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 15, 21, 26 ir 27 straipsnių nuostatas, Taryba daro išvadą, kad šis įstatymas niekaip nesuponuoja būtinybės Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti tokią PSDF lėšų skirstymo konkrečioms atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką, kokia įtvirtinta Konkurencijos tarybos pripažintuose prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktuose, kai atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra iš anksto nustatoma skirtina PSDF biudžeto lėšų suma vadovaujantis šių įstaigų veiklos rezultatų neatspindinčiais kriterijais.

Analogišką išvada padaryta ir PSDF biudžeto taisyklių atžvilgiu. Šių taisyklių II skyrius „Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymas“ reglamentuoja būtent PSDF biudžeto formavimą, PSDF biudžeto sudarymo principus. Taigi ir šiame skyriuje esantis šių PSDF biudžeto taisyklių 8.1 punktas, kuriuo VAAT rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat turėtų būti vertinamas PSDF biudžeto sudarymo, o ne jo lėšų skirstymo kontekste. Atkreipia dėmesį, kad šios nuostatos yra taikomos būtent formuojant PSDF biudžetą t. y. nustatant, kiek bendrai visoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti turėtų būti skirta lėšų iš PSDF biudžeto, o ne tai, kiek ir kokiais kriterijais paskaičiuotų lėšų turėtų būti skirta konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai už suteiktą konkretų skaičių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, šiuo atveju - specializuotų ambulatorinių paslaugų.

Mano, kad VAAT išvados dėl būtinybės, siekiant tinkamai vykdyti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas ir neviršyti PSDF biudžeto asignavimų, Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti būtent tokią PSDF biudžeto lėšų, skirtų kompensuoti išlaidas už atskirų asmens sveikatos priežiūros įstaigų suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas, skirstymo šioms įstaigoms tvarką kokia numatyta Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktuose (išankstinis lėšų paskaičiavimas ir paskirstymas vadovaujantis asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rezultatų neatspindinčiais kriterijais), yra nepagrįstos. VAAT nurodomos teisės aktų nuostatos niekaip nesusijusios su išankstinių PSDF biudžeto lėšų skirstymu konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms pagal jų veiklos rezultatų neatspindinčius kriterijus. Pažymi, kad pats VAAT skundžiamame sprendime yra nurodęs, jog Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos nesuponuoja Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos nustatyti tokią sutarčių sudarymo tvarką, kokia nustatyta Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktuose. Tačiau mano, kad vadovaudamasis šiomis prielaidomis VAAT daro nepagrįstą išvadą kad tik išankstinis per metus skirtinų lėšų kiekio nustatymas tinkamai įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad VAAT motyvai, kuriais akcentuojami riboti PSDF biudžeto ištekliai būtų teisingi tik tokiu atveju, jei Konkurencijos taryba nagrinėjamame nutarime būtų vertinusi tiesiogiai PSDF biudžeto asignavimų dydį įtakojančius veiksnius, pavyzdžiui, paslaugų, kurios turėtų ar neturėtų būti įtraukiamos į kompensuojamų paslaugų sąrašą rūšių skaičių ar paslaugų teikimo bazinių kainų dydžius. Tuo tarpu Konkurencijos taryba nagrinėjo ne šiuos tiesiogiai PSDF biudžeto asignavimų dydžius įtakojančius veiksnius, o tik jau nustatytų ribotų PSDF biudžeto asignavimų paskirstymo konkrečioms asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms pagrindinius principus. Šie principai yra įtvirtinti Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktuose ir būtent jie nurodo, kad PSDF lėšų, skirtinų konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai už specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą išankstinis skirstymas pagal įstaigos veiklos rezultatų neatspindinčius kriterijus, neužtikrina vienodų konkurencijos sąlygų tarp šias paslaugas teikiančių ūkio subjektų- asmens sveikatos priežiūros įstaigų, ir dėl to pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Nurodo, kad Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 punkte iš esmės yra įtvirtintas išankstinis konkrečių PSDF biudžeto lėšų sumų paskirstymas konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (šiuo atveju specializuotas ambulatorines paslaugas teikiančioms įstaigoms), lėšų sumas nurodant su šiomis įstaigomis pasirašomose sutartyse. Nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime yra išsamiai pagrįsta, jog tokia PSDF lėšų skirstymo tvarka nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų šioms įstaigoms ir dėl to pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Kaip teisingai nurodo VAAT, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas nebūtų konstatuojamas, jeigu tokio reguliavimo nebūtų galima išvengti vykdant kitų įstatymų reikalavimus. Tačiau VAAT neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, jog tik toks išankstinis PSDF biudžeto lėšų skirstymas gali tinkamai įgyvendinti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas.

Atsižvelgus į tokią VAAT nuomonę, peršasi kita klaidinga išvada, kad PSDF biudžeto lėšų skirstymo konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarka, kai lėšos yra ne iš anksto apskaičiuojamos ir nurodomos sutartyse, sudarytose tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, yra neteisėta, nes neužtikrina tinkamo Sveikatos draudimo įstatymo vykdymo. Tačiau tiek išvada, kad tik išankstinis PSDF lėšų paskirstymas užtikrina tinkamą įstatymų vykdymą, tiek ir išvada, kad kitoks lėšų skirstymas neužtikrina tinkamo įstatymų vykdymo, yra nepagrįsta, nes Sveikatos draudimo įstatymas apskritai nenustato nei vienokio, nei kitokio lėšų skirstymo konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būdo, o Konkurencijos įstatymas, šiuo atveju, net draudžia skirstyti lėšas taip, kad būtų sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos (kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, išankstinis lėšų skirstymas specializuotas ambulatorines paslaugas teikiančioms įstaigoms sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas).

Tai, kad išankstinis PSDF lėšų, skirtinų konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai, sumų nustatymas yra vienintelis būdas tinkamai vykdyti Sveikatos draudimo įstatymo reikalavimus, Tarybos nuomone, paneigia tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir pačios Sveikatos apsaugos ministerijos praktika, aiškinant ir taikant Sveikatos draudimo įstatymą. Pavyzdžiui, analizuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-02-14 įsakymu Nr. 85 patvirtintą Sutarčių dėl lėšų kompensuojamiesiems vaistams apimčių, nustatomų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sudarymo ir vykdymo tvarką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002-10-15 sprendime administracinėje byloje Nr. I -18/2002 konstatavo, jog Sveikatos draudimo įstatymas (2002-07-17 redakcija) nustato PSDF biudžeto formavimo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš PSDF biudžeto pagrindus, ir iš to padarė išvadą, kad Kompensuojamųjų vaistų tvarkos nuostatos, kuriomis siekiama kompensuojamųjų vaistų išrašymo apdraustiesiems asmenims nustatytų lėšų apimties ribose, gali būti laikomos teisėtomis tiek, kiek jos atspindi Sveikatos draudimo įstatyme tiesiogiai nustatytus vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimo pagrindus ir sąlygas. Kadangi nei ankstesnėje, nei dabar galiojančioje Sveikatos draudimo įstatymo redakcijoje nėra nurodyta, kad PSDF biudžeto lėšos turi būti skirstomos, nustatant išankstinį skirtinų konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai lėšų kiekį, ar kad Sveikatos apsaugos ministerija turi teisę būtent tokią tvarką nustatyti, mano, kad Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinto Apmokėjimo tvarkos apraše nustatytos PSDF biudžeto lėšų skirstymo tvarkos ne tik kad buvo įmanoma, bet ir buvo būtina išvengti.

Pastebi, kad PSDF biudžeto lėšas skirstyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra įmanoma ir konkurencijos nevaržančiais būdais, o ne vadovaujantis išankstiniu skirtinų konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai PSDF biudžeto lėšų nustatymu, kas neužtikrina vienodų konkurencijos sąlygų tarp šias paslaugas teikiančių įstaigų. Tai pavirtina ir pačios Sveikatos apsaugos ministerijos praktika. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-03-31 įsakymu Nr. V-234 patvirtinto Valstybinės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo (toliau - Ortopedijos techninių priemonių įsigijimo tvarkos aprašas) 23 punkte nurodyta, kad Valstybinė ligonių kasa sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis sudaro su ortopedijos įmonėmis. Šiose sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis lėšų suma šioms priemonėms kompensuoti nenurodoma, tačiau negali būti viršijama bendra metinė suma, numatyta atskiriems ortopedijos techninių priemonių poklasiams.

Pastebi, kad tiek ortopedijos techninės priemonės, tiek ir asmens sveikatos priežiūros paslaugos pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktus yra apmokamos iš PSDF biudžeto. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus tiek ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidos, tiek ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų (įskaitant ir specializuotas ambulatorines paslaugas) teikimo išlaidos sudaro PSDF biudžeto išlaidas. PSDF biudžeto taisyklių 8.1 ir 8.5 punktai taip pat numato iš esmės analogiškus PSDF biudžeto išlaidų apskaičiavimo būdus: asmens sveikatos priežiūros paslaugų atveju atsižvelgiama į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį ir bazines kainas; ortopedijos techninių priemonių atveju taip pat atsižvelgiama į planuojamą išmokėti kompensacijų kiekį ir šių priemonių kainas. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, tai yra susiję su bendrai planuojamų skirti PSDF biudžeto lėšų dydžiais, o ne principais, kuriais vadovaujantis PSDF biudžeto lėšos būtų skirstomos konkrečioms atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.

Pažymi, jog Konkurencijos taryba nagrinėjamame nutarime iš esmės konstatavo, jog Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų nuostatos pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, nes riboja asmens sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurenciją, kadangi nesudaro vienodų galimybių šioms ištaigoms varžytis dėl ribotų specializuotų ambulatorinių paslaugų apmokėjimui skirtų PSDF biudžeto lėšų. Tai, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būtų sudaromos galimybės konkuruoti dėl PSDF biudžeto lėšų, savaime nesuponuotų PSDF biudžeto išlaidų didinimo. Tai patvirtina ir minėtos Ortopedijos techninių priemonių įsigijimo tvarkos aprašo nuostatos, reglamentuojančios PSDF biudžeto lėšų, skiriamų ortopedijos įmonėms, tvarką.

Konkurencijos taryba nagrinėjamame nutarime yra išsamiai pagrindusi, dėl kokių priežasčių Apmokėjimo tvarkos aprašo 10 punkte nurodyti kriterijai, kuriais vadovaudamosi, kaip nustatyta Konkurencijos taryboje atlikto tyrimo metu, teritorinės ligonių kasos skirsto ribotas PSDF biudžeto lėšas konkrečioms atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms už suteiktas specializuotas ambulatorines paslaugas, neužtikrina vienodų konkurencijos sąlygų tarp šias paslaugas teikiančių įstaigų. VAAT niekaip nepaaiškina, kokiu būdu Apmokėjimo tvarkos parašo 10 punkte nustatyti kriterijai, jeigu jie yra taikomi bendrai nustatant teiktinų specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, apskritai gali būti taikomi konkrečių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių tokias paslaugas, atžvilgiu. Sutinkant su VAAT pozicija, kad šie kriterijai yra taikomi bendram paslaugų skaičiui nustatyti, tada tampa visiškai neaišku kokiais kriterijais vadovaudamosi ir kokiais duomenimis remdamosi teritorinės ligonių kasos, sudarydamos sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, šiose sutartyse nurodo konkrečią konkrečiai įstaigai skirtiną PSDF biudžeto lėšų sumą. Pastebi, kad tokių lėšų skirstymo aiškumo ir skaidrumo nebuvimas tik patvirtina Konkurencijos tarybos išvadas dėl to, kad nustatydama tokią specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimo kompensavimo iš PSDF tvarką Sveikatos apsaugos ministerija neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės bei nesudarė vienodų konkurencijos sąlygų šias paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Šias Konkurencijos tarybos išvadas patvirtina tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys, kurie yra išsamiai aptarti tiek Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus 2008-01-10 Pranešime apie atliktą tyrimą tiek o nagrinėjamame Konkurencijos tarybos 2008-03-13 nutarime Nr. 2S-4.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė ligonių kasa atsiliepime į apeliacinį skundą (b. 1. 146 -147) su skundo motyvais nesutinka ir prašo jį atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. 1.149 -163) prašo jį atmesti.

Nurodo, kad apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde apsiribojo tik Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punkto analize, bet neanalizavo šio teisės akto, kaip vientiso dokumento, kurio visi punktai tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, taip pat neatsižvelgė į tai, kad šis teisės aktas yra parengtas remiantis įstatymų reikalavimais ir yra įstatymų įgyvendinamasis teisės aktas. Analizuodamas Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą apeliantas (atsakovas) nesivadovavo Sveikatos draudimo įstatymo (Žin, 1996, Nr.55-1287; 2002, Nr. 123-5512) 14 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodyta, kad PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Vyriausybė. Apeliantas (atsakovas), prieš darydamas išvadas apie Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo atitiktį Konkurencijos įstatymui, turėjo atsižvelgti, kaip reglamentuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidų apskaičiavimas. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 589 (Žin., 2003, Nr. 48-2122) patvirtintos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Šių taisyklių 8.1 punkte nurodytą kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos apskaičiuojamos atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal šių paslaugų sąrašą ir bazines kainas. Ši nuostata tik detalizuojama Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 punkte, kuriame nurodyta, jog teritorinių ligonių kasų (toliau - TLK) ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau - ASPĮ) sutartyse numatomos lėšos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti. To paties teisės akto 10 punkte nenukrypstama nuo PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, nes planuojant paslaugų kiekį būtina atsižvelgti į paskutinio ataskaitinio laikotarpio faktinį paslaugų kiekį, jo kitimo tendencijas, suteiktų paslaugų kiekio ir ASPĮ aptarnaujamų pacientų kiekio santykį, į restruktūrizavimo planuose numatytas priemones, taip pat į būtinybę teikti daugiau paslaugų bei į pacientų laukimo eiles. Tai vienintelis būdas, kuriuo galima apskaičiuoti planuojamą suteikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį. Tai atliekama sudarant PSDF biudžetą, šios nuostatos įtvirtintos Paslaugų apmokėjimo tvarkos apraše. Apeliantas (atsakovas) vienokias ar kitokias išvadas galėjo padaryti tik išanalizavęs visą Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą ir atsižvelgęs į tai, kad 11-15 punktuose numatytos kitos sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sąjygos. Šie punktai reguliuoja teisinius santykius tarp VLK, TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei nustato, kaip apmokamos paslaugos, jei jų suteikiama: 1) ne daugiau nei nurodyta sutartyse (Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 11 punktas), 2) daugiau nei nurodyta sutartyse (to paties aprašo 13 punktas), 3) mažiau nei nurodyta sutartyse (to paties aprašo 14 punktas). Be to, Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 15 punktas reguliuoja teisinius santykius tarp VLK, TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei nustato, kaip apmokamos paslaugos, jei sumokėjus už jas lieka nepanaudotų biudžeto lėšų. Išanalizavęs šiuos Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo punktus, apeliantas (atsakovas) galėjo padaryti teisingą išvadą kad Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 10 punktas reglamentuoja tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo mechanizmą ir jokiu būdu neriboja teikiamų paslaugų kiekio, taigi negali riboti šioje paslaugų rinkoje dalyvaujančių asmenų konkurencijos. Kiti čia paminėti Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo punktai palieka galimybę šios paslaugų rinkos dalyviams teikti ir didesnį, ir mažesnį paslaugų kiekį, taip pat neriboja naujų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rinkos dalyvių (paslaugų teikėjų) galimybių. PSDF biudžeto lėšų, kurios 2007 metais buvo skirtos teritorinių ligonių kasų veiklos zonų gyventojams suteiktoms ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, analizėje (diagrama pateikta administracinės bylos Nr. 1-3383-561/2008 lape 44) nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos nevisiškai panaudoja joms skiriamas lėšas. Tai reiškia, kad Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 15 punktas, reglamentuojantis situaciją, kada lieka nepanaudotų lėšų, nėra deklaratyvus ir turi ekonominį pagrindą. Taigi naujiems sveikatos paslaugų teikėjams, pageidaujantiems sudaryti šių paslaugų teikimo sutartis su TLK, nėra nei teisinių, nei ekonominių kliūčių tokias sutartis sudaryti. Į tai, teikdamas skundą, apeliantas (atsakovas) neatsižvelgė.

Pastebi, kad apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde taip pat neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių PSDF biudžeto sudarymą ir vykdymą. Ši analizė leistų padaryti išvadą kad PSDF biudžetas turi būti subalansuotas (Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Šiuo atžvilgiu paminėtina ir to paties įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad Seimas gali įstatymu patvirtinti PSDF biudžetui papildomus valstybės biudžeto asignavimus, jei dėl šio biudžeto tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių padidėja jo išlaidos arba sumažėja pajamos ir dėl to PSDF biudžetas negali įvykdyti visų Sveikatos draudimo įstatymo nustatytų įpareigojimų. Jeigu faktinės PSDF biudžeto išlaidos yra didesnės, negu patvirtintosios Privalomojo veikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų plane, Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo priimti sprendimus dėl tokio išmokų ir kompensacijų dydžio, kuris atitiktų patvirtintą išlaidų planą (Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 3 dalis). Jeigu faktinės PSDF biudžeto pajamos yra mažesnės negu patvirtintame Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete, Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, teikia siūlymus Vyriausybei patikslinti PSDF biudžetą. Tikslinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, numatomos reikiamos lėšos susidariusiems delspinigiams padengti teisės aktų nustatyta tvarka. Šioje pastraipoje aprašytos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti yra skiriami riboti PSDF biudžeto ištekliai, o išankstinį skirtinų lėšų planavimą numato Sveikatos draudimo įstatymas. VAAT, priimdamas sprendimą ir panaikindamas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. kovo 13 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, tiksliai išanalizavo Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą visos teisinės sistemos, reglamentuojančios sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimą, kontekste.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau - ir Ministerija) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. 1. 154 - 158) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Sveikatos apsaugos ministerija pažymi, kad Sveikatos priežiūra ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veikla yra valstybės ir savivaldybės institucijų reglamentuojama ir administruojama veikla. Sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099) 3 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad tik įstatymai nustato sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas. Sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto tvarką nustato Sveikatos draudimo įstatymas. Sutinka su VAAT išvada, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti yra skiriami riboti PSDF biudžeto ištekliai ir šių paslaugų kiekis yra pagrįstai ribojamas, nustatant konkrečią lėšų sumą sutartyse sudarytose su tokias paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Tai sąlygoja šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas specifika. Specializuotų ambulatorinių paslaugų rinka yra specifinė, o sveikatos priežiūros įstaigos negali suteikti neribotą specializuotų ambulatorinių paslaugų skaičių, nes neribojant teiktinų paslaugų kiekio, gali būti viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatymu.

Ministerija visiškai sutinka bei laiko pagrįstą VAAT išvadą, kad tinkamas Sveikatos draudimo įstatyme nustatytų nuostatų dėl PSDF biudžeto sandaros ir jo panaudojimo tvarkos įgyvendinimas galimas tik tuo atveju, kai sutartyse yra nustatomas konkretus konkrečiai sveikatos priežiūros paslaugai lėšų kiekis, todėl teritorinės ligonių kasos, nustatydamos konkretų lėšų skaičių, konkrečioms paslaugoms apmokėti, pagrįstai vadovavosi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimais.

Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas buvo parengtas remiantis įstatymų reikalavimais ir yra įstatymų įgyvendinamasis teisės aktas. Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis nustato teritorinių ligonių kasų atsiskaitymo su sveikatos priežiūros įstaigomis tvarką ir terminus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teritorinės ligonių kasos, apmokėdamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktas sąskaitas, negali viršyti patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtų asignavimų. Pažymi, kad Konkurencijos taryba, neatsižvelgė į tai, kad Sveikatos draudimo įstatymas reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų tvarką (įstatymo 27 straipsnis), taip pat į tai, kad PSDF biudžetas tvirtinamas įstatymu (Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Aprašo 2.1-2.7 punktuose yra nurodytos asmens sveikatos priežiūros teikiamos paslaugos, kurios yra apmokamos iš PSDF biudžeto (Aprašo 5 punktas). VAAT konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija negalėjo nustatyti kitokio reguliavimo, nei tai padaryta Aprašo 6 punkte, nes išankstinis per metus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms skirtinų lėšų kiekio nustatymas tinkamai įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas. Nei iš Aprašo 6 ir 10 punktų teksto, nei iš jo normų sistemos be aiškinimo negalima daryti išvados, jog yra diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri, t.y. konkretūs, subjektai ar konkrečiai apibrėžtos jų grupės. Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Vyriausybė, todėl prieš darydamas išvadas apie tai, ar Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas atitinka Konkurencijos įstatymą apeliantas turėjo atsižvelgti, kaip reglamentuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidų apskaičiavimas. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos apskaičiuojamos atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal šių paslaugų sąrašą ir bazines kainas. Sveikatos apsaugos ministerija pažymi, kad tai vienintelis būdas, kurį taikant galima apskaičiuoti planuojamą suteikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį. Tai daroma sudarant PSDF biudžetą, ir šios nuostatos įtvirtintos Paslaugų apmokėjimo tvarkos apraše. Be to, Apeliantas neteisingai teigia, kad 10 punkto nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymui.

Vienokias ar kitokias išvadas galima padaryti tik sistemiškai išanalizavus visą Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą kurio 11-15 punktuose numatytos kitos sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sąlygos ir nustatyta, kaip apmokamos paslaugos, kai jų suteikiama ne daugiau, nei nurodyta sutartyse (11 punktas), kai tokių paslaugų suteikiama daugiau, nei nurodyta sutartyse (13 punktas), taip pat kai paslaugų suteikiama mažiau, nei nurodyta sutartyse (14 punktas) ir kai apmokėjus paslaugas, lieka nepanaudotų biudžeto lėšų (15 punktas). Daro išvadą, kad Paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 10 punktas reglamentuoja tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo mechanizmą ir jokiu būdu neriboja teikiamų paslaugų kiekio, taigi negali riboti šioje paslaugų rinkoje dalyvaujančių asmenų konkurencijos. Kiti čia paminėti aprašo punktai palieka galimybę šios paslaugų rinkos dalyviams teikti ir didesnį, ir mažesnį paslaugų kiekį. Ministerijos nuomone VAAT pagrįstai konstatavo, kad Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai yra vienodi visoms asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms bei kad šiame punkte nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą atskirų numatomų teikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Orthoservice“ atsiliepime (b. 1. 159 - 160) sutinka su Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinio skundo motyvais ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo.

Taryba 2008-03-13 nutarimu Nr. 2S-4 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b. 1. 9-17) pripažino, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2006-12-22 įsakymu Nr. V-1113 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms, prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad Sveikatos draudimo įstatymas ir siekis neviršyti PSDF biudžeto asignavimų nesuponuoja būtinybės Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti tokią PSDF lėšų skirstymo konkrečioms atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką, kokia įtvirtinta Apmokėjimo tvarkos aprašo 6 ir 10 punktuose, kai atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra iš anksto nustatoma skirtina PSDF biudžeto lėšų suma. Ši PSDF lėšų skirstymo konkrečioms atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarka nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų šioms įstaigoms ir dėl to pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Lėšų kvotų nustatymas atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jei Sveikatos draudimo įstatymas numatytų tokią PSDF biudžeto lėšų skirstymo sistemą. Tai, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būtų sudaromos galimybės konkuruoti dėl PSDF biudžeto lėšų, savaime nesuponuotų PSDF biudžeto išlaidų didinimo. Apmokėjimo tvarkos aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą atskirų numatomų teikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai įstaigai, dėl to nėra lėšų skirstymo aiškumo ir skaidrumo.

Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.

Dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų taikymo konkrečiu atveju, pažymėtina, kad nors pagal EB steigimo sutarties 152 straipsnio 5 dalį Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą tačiau ši nuostata nereiškia, kad kitos šios sutarties nuostatos, pavyzdžiui, EB steigimo sutarties 49 straipsnis, arba remiantis kitomis sutarties nuostatomis priimtos Bendrijos priemonės, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis, negali įpareigoti valstybių narių pakeisti savo nacionalinę socialinės apsaugos sistemą ir to negalima vertinti kaip jų suverenios kompetencijos atitinkamoje srityje pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 5 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-376/98, Rink. p. I-8419, 78 punktą). Vadinasi, kiekvienu atveju taip turi būti tikrinama, ar konkreti nacionalinės teisės norma nepažeidžia ir EB steigimo sutarties nuostatų.

Ginčijamame nutarime Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į tai, kad visų rūšių specializuotas ambulatorines paslaugas teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurios privalo vadovautis tokių įstaigų veiklą reguliuojančiais įstatymais bei kitais teisės aktais, galiojančiais visoje Lietuvos Respublikoje, be to, į tai, kad iš PSDF lėšų apmokamas paslaugas gali teikti Lietuvoje veikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, visų rūšių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimo geografinę rinką apibrėžė kaip Lietuvos Respublikos teritoriją.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 6 punktas nustato, kad teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartyje numatomos lėšos paslaugoms, išvardintoms šio aprašo 2.1-2.6 punktuose (specializuotoms ambulatorinėms; priėmimo-skubiosios pagalbos; dienos stacionaro; dienos chirurgijos; stebėjimo (paslaugos teikimo trukmė nuo 8 iki 24 val.); trumpalaikio gydymo (paslaugos teikimo trukmė iki 72 vai.) paslaugoms), 2.7. punkte (stacionarinėms paslaugoms) apmokėti ir lėšų rezervas. Šio Aprašo 10 punkte numatyta, kad paslaugų, išvardintų šio aprašo 2.1-2.6 punktuose, numatomas suteikti kiekis nustatomas pagal paskutinio ataskaitinio laikotarpio faktinį paslaugų kiekį, atsižvelgiant į jo kitimo tendencijas, suteiktų paslaugų kiekio ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų aptarnaujamų pacientų kiekio santykį, į restruktūrizavimo planuose numatytas priemones, į būtinybę teikti daugiau šių paslaugų bei į pacientų laukimo eiles. Taigi, pagal šiuos du punktus svarbiausia yra tai, kad teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartyje yra numatomos lėšos paslaugoms teikti ir kad bendras numatomų suteikti paslaugų kiekis yra nustatomas pagal paskutinio ataskaitinio laikotarpio faktinį paslaugų kiekį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taryba skundžiamame nutarime yra padariusi nepagrįstą išvadą, kad iš anksto skirtinų lėšų kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai pagal Aprašo 6 punktą nustatymas sudaro nevienodas veiklos galimybes atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, dėl to diskriminuoja tokias įstaigas, kurios ketina plėsti savo veiklą ir yra suplanavusios teikti daugiau atitinkamos rūšies specializuotų ambulatorinių paslaugų, lyginant su tomis įstaigomis, kurios neketina to daryti, taip pat, yra diskriminuojami nauji atitinkamų specializuotų ambulatorinių paslaugų teikėjai lyginant su seniau savo veiklą vykdančiais ūkio subjektais, bei kad Aprašo 10 punkte nurodyti kriterijai gali diskriminuoti vienas asmens sveikatos priežiūros įstaigas kitų atžvilgiu, nes negali būti objektyviai pritaikyti visų įstaigų atžvilgiu, nes jie yra pagrįsti ne realiais veiklos rezultatais. Tuo pačiu pažymėtina, kad nenustačius, jog Aprašo 6 ir 10 punkto nuostatos diskriminuoja subjektus ar teikia privilegijas, laikytina, kad šios nuostatos nepažeidžia ir Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš sisteminės Aprašo nuostatų analizės aišku, kad Aprašo 11-15 punktuose detalizuota tvarka, kaip apmokamos paslaugos, kai jų suteikiama ne daugiau nei nurodyta sutartyse (11 punktas), kai tokių paslaugų suteikiama daugiau nei nurodyta sutartyse (13 punktas), taip pat kai paslaugų suteikiama mažiau nei nurodyta sutartyse (14 punktas) ir kai apmokėjus paslaugas lieka nepanaudotų biudžeto lėšų (15 punktas). Remdamasi šiomis nuostatomis teisėjų kolegija daro išvadą, kad sutartyse su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis numatytos lėšos ir numatomas paslaugų, kurios bus suteiktos, kiekis atsižvelgiant į konkrečią situaciją gali būti koreguojami.

Konkurencijos tarybos ginčijamo nutarimo teiginys, susijęs su Aprašo 6 punkto nuostatomis, kad. visiems metams į priekį paskirstant konkrečių specializuotų ambulatorinių paslaugų teikimą tarp konkrečių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, iš esmės nustatoma, kiek asmens sveikatos priežiūros įstaiga galės suteikti iš PSDF lėšų apmokamų paslaugų per ateinančius metus, nėra visiškai tikslus, nes pagal Aprašo 13 punktą už paslaugas yra apmokama ir tokiu atveju, kai atitinkamų paslaugų suteikiama daugiau nei nurodyta sutartyse. Dėl tų pačių priežasčių Konkurencijos tarybos teiginys, kad Aprašo 6 punkto nuostatos neužtikrina galimybės suteikti daugiau nemokamų paslaugų savo pacientams laikytinas nepagrįstu.

Dėl Aprašo 6 punkto nuostatų diskriminacinio poveikio (tiriant, ar šios nuostatos teikia privilegijas ūkio subkjektams ar jas diskriminuoja) teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, netyrusi, kokiais kriterijais remiantis numatomos šios lėšos sutartyse, nepagrįstai teigia, kad pats išankstinis lėšų numatymas sutartyse teikia privilegijas ūkio subjektams ir diskriminuoja juos. Vien tik ta aplinkybė, kad lėšos iš anksto yra numatomos sutartyse, turint omenyje, kad šių lėšų panaudojimas metų eigoje gali būti tikslinamas, negali teikti privilegijų ūkio subjektams bei juos diskriminuoti.

Dėl Konkurencijos tarybos teiginio, kad diskriminuojamos tokios įstaigos, kurios ketina plėsti savo veiklą ir yra suplanavusios teikti daugiau paslaugų, lyginat su tomis įstaigomis, kurios neketina to daryti, teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys nepagrįstas, nes Konkurencijos taryba šiuo požiūriu netyrė, kokiais kriterijais remiantis numatomos šios lėšos. Jei laikyti, kad lėšų skyrimas sietinas su Aprašo 10 punkte numatytu teiktinų paslaugų kiekio nustatymu ir šiame punkte nustatytais kriterijais, tai šiuo atveju Konkurencijos taryba netyrė, ar Aprašo 10 punkte numatyti kriterijai, taikomi nustatant teikiamų paslaugų kiekį, tuo pačiu neužtikrina, kad skirstant lėšas bus tinkamai atsižvelgta į įstaigų planus plėsti savo veiklą. Kita vertus, lėšų panaudojimas metų eigoje gali būti tikslinamas, o tai reiškia, kad įstaigoms, išplėtusioms savo veiklą ir suteikusioms daugiau sveikatos priežiūros paslaugų, pagal Aprašo 13 punktą už suteiktas paslaugas apmokama.

Dėl Konkurencijos tarybos teiginio, kad Aprašo 6 punkto nuostatos diskriminuoja naujai įsisteigusius specializuotų ambulatorinių paslaugų teikėjus lyginant su seniau savo veiklą vykdančiais subjektais, nes nėra garantijos, kad tokių lėšų jos iš viso gaus, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienos įstaigos galimybės gauti tam tikro dydžio lėšų turi būti pagrįstos ne garantijomis, bet konkrečiais kriterijais, be kita ko, leidžiančiais ligonių kasoms įsitikinti, kad konkreti įstaiga yra pajėgi suteikti atitinkamas paslaugas. Kita vertus, iš bylos medžiagos aišku, kad praktikoje naujai įsisteigusių paslaugų teikėjų atveju nekyla problemų, nes yra galimybė jiems paskirstyti lėšas iš PSDF lėšų rezervo. Šiuo požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neteigia, kad sistema, kai asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos tik įstaigoms, kurios yra sudarę sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio. Taip pat svarbu tai, kad įstaigoms, siekiančioms sudaryti tokią sutartį yra keliamas tik vienas reikalavimas - turėti veiklos licenciją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naujos įstaigos galėtų sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis ir gauti lėšų metų eigoje iš nepanaudotų lėšų remiantis Aprašo 15 punktu, o nuo kitų metų - įprastine tvarka. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis, kai įstaigoms nėra keliami papildomi reikalavimai, kurie galėtų apsunkinti sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymą (t. y. apsunkinti jų galimybę pasinaudoti PSDF lėšomis), ir kai naujos įstaigos turi galimybę ir tų pačių metų eigoje gauti lėšų, teiginys, kad Aprašo 6 punkto nuostatos diskriminuoja naujai įsisteigusius specializuotų ambulatorinių paslaugų teikėjus, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai yra vienodi visoms asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, o Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą atskirų numatomų teikti specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai įstaigai. Dėl Aprašo 10 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams Konkurencijos taryba teigia, kad šiame punkte numatyti kriterijai gali diskriminuoti vienas asmens sveikatos priežiūros įstaigas kitų atžvilgiu, nes kriterijai nepritaikomi objektyviai kiekvienos įstaigos atžvilgiu. Vertindama šį teiginį, teisėjų kolegija pažymi, kad 10 punkto nuostatų diskriminacinio poveikio negalima būtų konstatuoti, nes Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai taikomi, nustatant bendrą specializuotų ambulatorinių paslaugų kiekį, o ne jų kiekį atskirai tokias paslaugas teikiančiai įstaigai, o lėšos, skiriamos sveikatos priežiūros įstaigoms ir numatytos sutartyse su teritorinėmis ligonių kasomis, gali būti tikslinamos metų eigoje. Dėl to, kad Aprašo 10 punkte nustatyti kriterijai nediskriminuoja naujai įsteigtų sveikatos priežiūros įstaigų ir sveikatos priežiūros įstaigų, plečiančių savo veiklą, paminėtini iš esmės tie patys argumentai, kurie teisėjų kolegijos buvo nurodyti Aprašo 6 punkto atžvilgiu. Dėl lėšų skirstymo aiškumo ir skaidrumo nebuvimo Aprašo 10 punkto atžvilgiu, reikia konstatuoti, kad nebuvo pateikta jokių konkrečių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Tas pats pasakytina ir dėl Konkurencijos tarybos teiginio, kad Aprašo 10 punkte numatyti kriterijai yra praktikoje netaikomi arba taikomi taip, kad lemia atskirų įstaigų diskriminavimą. Be to, dėl minėtų Aprašo 10 punkte numatytų kriterijų įdingos taikymo praktikos, pabrėžtina, kad tokia praktika negali turėti įtakos minėtą punktą pripažįstant neatitinkančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų šių kriterijų turinio požiūriu.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktą iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalį apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos, vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. LR Vyriausybės 2003-12-14 nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 15 punktas patikslina šį principą ir nustato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo išlaidos apmokamos, vadovaujantis teritorinių ligonių kasų ir atitinkamos veiklos licencijas turinčių įmonių ir įstaigų sutartimis. Pagal šių Taisyklių 16 punktą teritorinės ligonių kasos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartis sudaro neviršydamos atitinkamai teritorinei ligonių kasai skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte numatyta, kad PSDF išlaidos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į planuojamą apdraustiesiems suteikti paslaugų kiekį pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, sąrašą ir bazines kainas. Iš minėtų teisės nuostatų pažymėtina, kad jose įtvirtinta sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sistema (kitaip - planavimo pagal sutartis sistema) pirmiausiai susijusi su visuomenės sveikatos apsauga, nes sutarčių sistema siekiama užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir subalansuotą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, antra, su socialinės apsaugos finansine pusiausvyra, nes tokia sistema leidžia valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių ir, kiek įmanoma, išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į ribotus sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamus biudžeto išteklius apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis tam tikru būdu turi būti ribojamas.

Taip pat teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik išankstinis per metus skirtinų lėšų kiekio nustatymas, tinkamai įgyvendina LR sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti, ar išankstinis per metus skirtinų lėšų kiekio nustatymas, yra vienintelis būdas įgyvendinti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, nes teismas nėra kompetentingas spręsti dėl hipotetinių situacijų atitikties teisės aktams. Tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, kad Aprašo 6 ir 10 punkto nuostatos nediskriminuoja ūkio subjektų ir neteikia jiems privilegijų, negali būti konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas. Todėl pirmosios instancijos teismui nereikėjo tirti, ar Aprašo 6 ir 10 punkto nuostatose, sąlygotose Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, nustatyto reguliavimo neįmanoma išvengti, vykdant šio įstatymo reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs pagrįstą išvadą, kad Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, nepagrįstai nustatė Sveikatos apsaugos ministerijos pažeidimus konkurencijos srityje, dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus ir teisingai įvertino nurodytas aplinkybes. Taigi, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė