Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Halsas“ atstovams V. M. ir advokatui Stasiui Lileikiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Giedrei Jarmalytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės tarybos atstovui Renaldui Viščiniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „HALSAS“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Easy 2 invest“ ir Druskininkų savivaldybės taryba) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba) 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1S-134 „Dėl Druskininkų savivaldybės sprendimų sudarant sąlygas vykdyti keleivinę laivybą Nemuno upėje Druskininkų savivaldybės teritorijoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 58–63) (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) nutarė nutraukti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės sprendimų, sudarant sąlygas vykdyti keleivinę laivybą Nemuno upėje Druskininkų savivaldybės teritorijoje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjas UAB „HALSAS“ (toliau – ir Įmonė) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 4–5, 16–17, 61–63), prašydamas panaikinti Nutarimą ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėjas nurodė, kad Druskininkų savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje, Nemuno upėje, vykdo keleivinę, pažintinę ir pramoginę laivybą. 2008 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas nustatyti, ar Savivaldybė atitinkamais sprendimais nediskriminavo pareiškėjo, suteikdama konkurencinį pranašumą UAB „Easy 2 invest“. Atsakovas Nutarimu nutraukė tyrimą. Savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. T1-126 (toliau – ir 2008 m. balandžio 22 d. sprendimas) be konkurso išnuomavo UAB „Easy 2 invest“ Savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį daiktą – mineralinio vandens biuvetę (toliau – ir Biuvetė) – Druskininkuose, Vilniaus al. 9, informaciniam reklaminiam centrui, bilietų į ekskursijas laivų pardavimo vietai bei kavinei įrengti. Prieš tai Savivaldybės administracija prašė pateikti investicinius pasiūlymus vykdyti pramoginį plaukiojimą laivais ir keleivių pervežimą Nemuno upe Savivaldybės teritorijoje. Priimdama 2008 m. balandžio 22 d.sprendimą, Savivaldybė pagrindinę reikšmę suteikė investicijų į Biuvetę dydžiui, nors iš Savivaldybės pateiktų 7 klausimų tiktai vienas buvo susijęs su Biuvetės nuoma. Pagal Savivaldybės prašymą pateikti investicinį pasiūlymą jai priklausančio turto nuomos pagrindinė sąlyga buvo pramoginio plaukiojimo laivais ir keleivių pervežimo Nemuno upe organizavimas, t. y. turto nuoma, pirmiausia, turėjo tarnauti šiam tikslui. Tačiau 2008 m. balandžio 22 d. sprendime nebuvo užsiminta apie tai, kad turtas išnuomojamas keleivių pervežimo ir pramoginio plaukiojimo laivais tikslu. Investicinio pasiūlymo pateikimo dieną UAB „Easy 2 invest“ neturėjo nei vieno jo vardu įregistruoto laivo, kuriuo galėtų vykdyti keleivių pervežimą Nemuno upe. Investiciniame pasiūlyme nurodyta 250 00 litų suma buvo skirta ne Biuvetės remontui, o 24 vietų laivui, mobilios prieplaukos (debarkaderio) įsigijimui, senosios prieplaukos prieigų sutvarkymui ir tik dalis lėšų – Biuvetės remontui. 2008 m. navigacijos sezonui buvo įsigytas ne 24, o vos 12 keleivių galintis pervežti laivas, kurio vertė yra apie 70 000 litų. Tuo tarpu UAB „Halsas“ dar iki 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo priėmimo turėjo 11 vietų pontoninį laivą ir 6 vietų greitaeigį laivą. 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo 2.1 punkte nurodyta viena iš pagrindinių nuomos sąlygų – privalomų investicijų apimtis per pirmuosius 6 nuomos mėnesius į Biuvetės pastatą, jo aplinkos bei numatomos įrengti mobilios prieplaukos (debarkaderio), senosios prieplaukos prieigų sutvarkymą – ne mažiau kaip 150 000 litų. Taigi tiesioginiam Bbiuvetės remontui skirta pinigų suma būtų kur kas mažesnė nei 150 000 litų. Tuo tarpu UAB „Halsas" turėjo mobilią prieplauką (debarkaderį) „Halso uostas“, įregistruotą Valstybinėje vidaus vandenų laivybos inspekcijoje, todėl sąmatoje-pasiūlyme nurodyta 153 610,68 litų suma buvo skirta Biuvetės remontui ir aplinkos aplink ją sutvarkymui. Tad abi bendrovės investiciniame pasiūlyme dalyvavo nevienodomis konkurencinėmis sąlygomis ir dėl šios priežasties nebuvo skelbiamas konkursas keleivių pervežimui Nemuno upe, nes konkurse gali dalyvauti tik įmonės, turinčios konkurso paskelbimo dieną įmonės vardu įregistruotų laivų. UAB „Easy 2 invest“ 2008 m. nepervežė nė vieno keleivio (buvo įsipareigojusi pervežti 6 000 ar 7 000 keleivių), nes neturėjo tam reikalingų licencijų. Licencija vežti keleivius vidaus vandenimis UAB „Easy 2 invest“ išduota tik 2009 m. rugpjūčio 19 d. 2009 m. rugpjūčio mėn. UAB „Easy 2 invest“ laivavedys nutraukė darbo sutartį su bendrove. Nuo to laiko UAB „Easy 2 invest“ neperveža keleivių Nemuno upe Druskininkuose. Pareiškėjo duomenimis, šį navigacijos sezoną UAB „Easy 2 invest“ legaliai pervežė vos 48 keleivius, iki tol bandė verstis nelegaliu keleivių plukdymu. Už tai Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. liepos 20 d. nubaudė direktorių 500 litų bauda. UAB „Easy 2 invest“ keleivio pervežimo kaina buvo 32 litai, UAB „Halsas“ – 25 litai. Nebuvo atsižvelgta į įmonių patirtį. UAB „Halsas“ laivybos srityje dirba nuo 2004 m., 2005–2006 m. dalyvavo konkursuose keleivių plukdymui Neries upe Vilniuje ir juos laimėjo. Tuo tarpu UAB „Easy 2 invest“ įkurta 2007 m. lapkričio 8 d. Vienas iš UAB „Easy 2 invest“ akcininkų 2007 m. navigacijos sezono metu dirbo UAB „Halsas“ direktoriaus pareigose. Iki to laiko UAB „Easy 2 invest“ laivybos srityje patirties neturėjo. Vienas iš UAB „Easy 2 invest“ akcininkų yra Savivaldybės administracijos direktoriaus bičiulis.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Easy 2 invest“ pasiūlytos investicijos į biuvetės nuomą buvo ženkliai didesnės. Pareiškėjo manymu, toks vertinimas yra labiau civilinės teisės požiūriu, o ne Konkurencijos įstatymo prasme. Dėl Savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-293 (toliau – ir 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas) paaiškino, kad šį sprendimą atsakovas įvertino, susiedamas jį su 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu – 2008 m. gruodžio 4 d. sprendime nurodytas turtas išnuomotas tolesniam laivybos vystymui. Savivaldybės taryba Biuvetės nuomos nesiejo su laivyba, o Biuvetę išnuomavo vien dėl to, kad jos remontui bus skiriamos didesnės investicijos. Toks prioritetų sudėliojimas įrodo nevienodų konkurencinių sąlygų sudarymą UAB “Halsas“ ir UAB „Easy 2 invest“. Be to, minėtu sprendimu buvo išnuomotas mineralinio vandens gręžinys bei apsauginis statinys, kurie akivaizdžiai neturi nieko bendro su laivyba. Skundžiamo nutarimo motyvas, kad pareiškėjas savo investiciniame pasiūlyme nebuvo nurodęs ketinimo investuoti į šį objektą, yra nepagrįstas, nes UAB „Easy 2 invest“, pateikdamas pasiūlymą, taip pat nebuvo išreiškęs tokio ketinimo. Be to, apie ketinimus išnuomoti šį turtą buvo žinoma tik UAB „Easy 2 invest“. Pareiškėjas nurodė, kad tik išnuomavus 2008 m. gruodžio 4 d. sprendime nurodytą turtą UAB „Easy 2 invest“ konkurentui, bus galima laisva konkurencija rinkoje. Dėl Savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. T1-250 (toliau – ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas)  pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo vertinamas, ne siejant jį su kitais Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės administracijos veiksmais, bet nurodant, jog jis panaikintas ir dėl to nekyla jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjo manymu, minėtas sprendimas akivaizdžiai parodo nevienodų sąlygų konkuruoti sudarymą: priimant jį UAB „Easy 2 invest“ net nebuvo Vidaus vandenų laivybos inspekcijoje įregistravęs prieplaukos, o bendradarbiavimo sutartis su Meteorologijos tarnyba buvo ydinga, bet Savivaldybei tai nebuvo kliūtimi suderinti akvatorijos ribas. Konkurencijos tarybos 2009 m. kovo 5 d. nutarimu tyrimas buvo pradėtas ne tik dėl 3 paminėtų sprendimų, bet ir dėl kitų Savivaldybės veiksmų. Skundžiamame nutarime įvertinti ne visi pareiškėjo nurodyti nesąžiningos konkurencijos veiksmai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 74–77) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad jis, atlikęs tyrimą, nustatė, jog nagrinėti Savivaldybės sprendimai nepažeidžia Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio reikalavimų. Atsakovas konstatavo, kad KĮ 4 straipsnio prasme Savivaldybė, priimdama 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą, nesudarė skirtingų konkurencijos sąlygų UAB „Halsas“ ir UAB „Easy 2 invest“. Savivaldybė vykdė investicinių planų atrankos procedūrą, kurios metu tiek UAB „Halsas“, tiek UAB „Easy 2 invest“ turėjo vienodas sąlygas, t. y. jiems buvo pateiktos vienodos investicinio pasiūlymo teikimo sąlygos, jie galėjo be jokių suvaržymų teikti savo pasiūlymus. Savivaldybės taryba, įvertinusi investicinius pasiūlymus bei atsižvelgusi į abiejų ūkio subjektų nurodytas investicijas tam pačiam objektui (Biuvetei) sumas, priėmė atitinkamą sprendimą dėl Biuvetės nuomos. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Easy 2 invest“ pateikta investicijų suma į Biuvetę buvo didesnė. Taigi, KĮ 4 straipsnio prasme Savivaldybė užtikrino sąžiningą konkurenciją, nustatydama nediskriminacines pasiūlymų teikimo sąlygas ūkio subjektams, t. y. visiems atrankos procedūros dalyviams buvo suteikta teisė lygiateisiais pagrindais dalyvauti atrankoje, pateikiant savo pasiūlymus, bei iš pateiktų pasiūlymų pasirinkdama objektyviai jai priimtiniausią pasiūlymą. Pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kurios susijusios su UAB „Easy 2 invest“ subjektyviomis galimybėmis teikti atitinkamas keleivinės laivybos paslaugas ir investuoti į Biuvetę. KĮ 4 straipsnio vertinimas neapima konkrečių ūkio subjektų subjektyvių galimybių ar pateikto konkretaus investicinio pasiūlymo vertinimo. Konkurencijos taryba negali kištis į Savivaldybės veiklą daugiau, nei numatyta, vykdant KĮ 4 straipsnio laikymosi priežiūrą, o Konkurencijos tarybos nurodymas Savivaldybei, kurio ūkio subjekto pasiūlymą ji turėjo pasirinkti, akivaizdžiai viršytų Konkurencijos tarybos kompetenciją. Be to, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su UAB „Easy 2 invest“ neteisėtu pranašumu Įmonės atžvilgiu, yra pagrįstos tik prielaidomis. Tai, kad galbūt egzistuoja aplinkybės, susijusios su neteisėtais UAB „Easy 2 invest“ veiksmais, yra pagrindas atsirasti šio ūkio subjekto atsakomybei, numatytai kituose teisės aktuose, kuriuos taikyti ir tokio pobūdžio ūkio subjekto veiksmų kontrolės priežiūrą vykdyti Konkurencijos taryba nėra kompetentinga. Tokios aplinkybės, kai jos susijusios tik su ūkio subjekto veiksmais ar veikla, nėra pagrindas konstatuoti Savivaldybės sprendimų neteisėtumo ir prieštaravimo KĮ 4 straipsnio reikalavimams.

Atsakovas dėl 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo nurodė, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog Taryba įvertintų ne minėto sprendimo poveikį konkurencijai, bet iš naujo įvertintų, ar Savivaldybė tinkamai atsižvelgė į investicinių pasiūlymų vertinimo kriterijus ir konstatuotų, kad Įmonės pateiktas investicinis pasiūlymas yra geresnis. Tačiau, vadovaujantis KĮ 4 straipsnio nuostatomis, Konkurencijos Taryba negalėjo peržengti savo kompetencijos ribų ir pasisakyti dėl šių klausimų. Dėl 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi: jis teigia, jog minėtu sprendimu UAB „Easy 2 invest“ išnuomotos patalpos akivaizdžiai neturi nieko bendro su laivyba ir tuo pačiu teigia, kad šių patalpų išnuomojimas UAB “Easy 2 invest“ rodo konkurencijos rinkoje ribojimą. Atsakovo nuomone, skundžiamame nutarime nagrinėti Savivaldybės tarybos sprendimai turi būti vertinami pagal tai, ar jie sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas konkrečioje – keleivinės laivybos – rinkoje, o ne abstrakčioje neapibrėžtų paslaugų ar prekių rinkoje. Todėl pareiškėjas, teigdamas, kad 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu išnuomotos patalpos nėra susijusios su laivyba, patvirtina skundžiamame nutarime padarytą išvadą, kad minėtas Savivaldybės sprendimas nesudaro skirtingų konkurencijos sąlygų keleivinės laivybos rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Dėl 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo atsakovas paaiškino, kad skundžiamame nutarime yra nurodyta ne tik tai, jog šis sprendimas negalioja, bet ir tai, kad Savivaldybės atsisakymas nustatyti akvatorijos ribas UAB “Halsas“ atžvilgiu bei akvatorijos ribų suderinimas UAB „Easy 2 invest“ prieplaukai nesudaro pagrindo tokio atsisakymo vertinti kaip KĮ 4 straipsnio pažeidimo. Tikrinti, ar Savivaldybės sprendimas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus, nepriklauso Konkurencijos tarybos kompetencijai. Vien ta aplinkybė, kad, pareiškėjo manymu, Savivaldybė, vadovaudamasi formaliais pagrindais, atsisakė nustatyti akvatorijos ribas UAB „Halsas“ prieplaukai, neįrodo, kad 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas sudaro nevienodas konkurencijos sąlygas keleivinės laivybos rinkoje. Be to, tai, kad minėtas sprendimas buvo panaikintas, nepraėjus net 3 mėnesiams nuo jo priėmimo, patvirtina, jog objektyviai jis niekaip negalėjo paveikti konkurencijos sąlygų keleivinės laivybos rinkoje. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. kovo 5 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti tyrimą dėl Savivaldybės sprendimų, susijusių su Savivaldybės atsisakymu UAB „Halsas“ išduoti leidimus įrengti informacinį skydą, biotualetą bei kilnojamuosius laiptelius. Taryba nenustatė pagrindo įtarti, kad šie sprendimai gali pažeisti KĮ 4 straipsnio reikalavimus, todėl tyrimas jų atžvilgiu nebuvo atliekamas pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjas šio nutarimo neapskundė

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu (b. l. 82–90) pareiškėjo skundą patenkino, panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą Nr. 1S-134 ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad abi bendrovės turėjo pateikti investicinius pasiūlymus, susijusius su jų galimybe geriausiai vykdyti pramoginį plaukiojimą laivais ir keleivių pervežimą Nemuno upe Savivaldybės teritorijoje (pagal 5 pozicijas), Savivaldybės turto nuoma, sprendžiant iš pasiūlymų tikslo, turėjo, pirmiausia, tarnauti pagrindiniam tikslui – pramoginės laivybos vystymui. Iš to darytina išvada, kad tolimesni Savivaldybės veiksmai (priimant konkrečius sprendimus, inter alia, dėl turto nuomos), turėjo būti priimami, įvertinus kontrahentų galimybes vykdyti būtent tuos tikslus, kuriuos nustatė Savivaldybė. Šiuo atveju buvo koncentruotasi tik į Biuvetės nuomą ir investicijas į jos remontą, tarsi užmiršus, kokiam tikslui ji turėtų būti išnuomojama, t. y. Biuvetė turėjo tarnauti pagrindiniam tikslui – pramoginės laivybos vystymui. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos (toliau – ir Tvarka) (b. l. 46–51) 1.1.1. punktu nustatyta, kad Savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas ne konkurso būdu: kai sprendimą dėl turto nuomos ne konkurso būdu priima Druskininkų savivaldybės taryba; kai savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas turto valdytojo sprendimu išnuomojamas subjektams, organizuojantiems trumpalaikius (iki 30 dienų) renginius (pasitarimus, seminarus, parodas, sporto varžybas, šventes, kultūros ir kt. renginius). Vienas iš pareiškėjo argumentų yra tai, kad Tvarka taip pat varžo konkurenciją, nes turtas nuomojamas ne konkurso tvarka, dėl ko apie kito Savivaldybės turto – negyvenamųjų patalpų Druskininkuose, Vilniaus al. 9, su mineraliniu vandentiekiu ir mineralinio vandens gręžinio „Dzūkija“ – išnuomavimą Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-293jam iš viso nebuvo žinoma. Todėl atsakovas, vertindamas pareiškėjo nurodytų sprendimų atitikimą sąžiningos konkurencijos reikalavimams, turėjo įvertinti ir minėtos Tvarkos atitikimą Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nepaisant to, kad pareiškėjas skunde tiesiogiai to neprašė. Tokia Konkurencijos tarybos prievolė išplaukia ir iš KĮ 19 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba: kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, viešojo administravimo subjektailaikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; duoda privalomus nurodymus (...) viešojo administravimo subjektams, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą (...) kitiems Konkurencijos tarybos uždaviniams vykdyti; nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektųpriimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į viešojo administravimo subjektussu reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Konkurencijos taryba turi teisę valstybinio administravimo subjektų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimus – apygardos administraciniam teismui. Poreikį tai atlikti lemia įtarimas, jog Tvarka gali pažeisti draudimą riboti konkurenciją. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, kuriais Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis ilgalaikį materialųjį turtą išnuomoja ne konkurso būdu: 1) Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, arba kai toks turtas išnuomojamas užsienio valstybių ambasadoms ar konsulinėms įstaigoms, taip pat tarptautinių organizacijų atstovybėms; 2) valstybės turto valdytojas, kai ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas trumpalaikiam neatidėliotinam darbui (avarijų, stichinių nelaimių likvidavimui ir pan.) ar trumpalaikiam renginiui (parodai, sporto varžyboms, pasitarimams, seminarams, šventėms, kultūros renginiams, darbuotojų socialinėms reikmėms) organizuoti. Bendra turto nuomos trukmė šiems darbams ar renginiams negali būti ilgesnė kaip 30 dienų per kalendorinius metus. Iš teisės analogijos matyti, kad galimybės ne konkurso tvarka išnuomoti valstybės turtą yra labai ribotos, tuo tarpu Savivaldybės tarybos sprendimu iš esmės numatyta galimybė ne konkurso tvarka bet kokį turtą išnuomoti bet kuriam laikotarpiui, jei tik tam pritaria Savivaldybės taryba.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad atsakovas 1) visus pareiškėjo skundžiamus sprendimus bei veiksmus (atsakymus į prašymus ir kt.) turėjo vertinti kaip visumą, viename – galimo sąžiningos konkurencijos ribojimo – kontekste, o ne kaip atskirus Savivaldybės tarybos bei Savivaldybės administracijos veiksmus, vertinant juos tik pagal tai, ar tokių sprendimų priėmimas pagal teisės aktus yra jų kompetencijoje; 2) vertindamas Savivaldybės tarybos sprendimus dėl turto nuomos, atsakovas turėjo įvertinti ir Tvarkos atitikimą KĮ 4 straipsnio reikalavimams; 3) Konkurencijos taryba 2009 m. kovo 5 d. nutartimi neatsisakiusi atlikti tyrimo, iš viso netyrė ir nevertinoSavivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-307 „Dėl pritarimo valstybinės žemės sklypo nuomai“, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 16 d. rašto Nr. S12-1333-(24.5) „Dėl Tarybos sprendimo“, Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakymo Nr. SA-513-(17.25) „Dėl informacijos pateikimo“. To neatlikus, laikytina, kad atsakovas nevisiškai ištyrė, ar viešojo administravimo subjektas nepriėmė teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (b. l. 94–103) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas dėl pareiškėjo nurodytų Savivaldybės sprendimų vertinimo kaip visumos nurodo, kad b9tinybę atskirai vertinti kiekvieną nagrinėjamą viešojo administravimo subjekto sprendimą lemia KĮ 4 straipsnio nuostatos, t. y. draudimas viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, kurie sudarytų skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tik tokius sprendimus vertinant atskirai įmanoma tinkamai įvertinti dėl atitinkamų sprendimų susidariusią situaciją ir kvalifikuoti KĮ 4 straipsnio pažeidimą ar konstatuoti, kad jo nėra. Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti atskirus Savivaldybės sprendimus ir tik tada konstatuoti, ar kuris jų vienas, ar visuma pažeidžia ar nepažeidžia KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl sprendimų vertinimo kaip visumos ne tik nesuderinama su bendrais tyrimo dėl KĮ 4 straipsnio principais, bet ir reikalavimas, neįgyvendinamas praktiškai. Jeigu būtų galima konstatuoti, kad Savivaldybės sprendimų visuma pažeidžia KĮ 4 straipsnį, būtų neaišku, kaip reikėtų pašalinti Savivaldybės veiksmų prieštaravimą KĮ 4 straipsniui, t. y. neaišku, kokius sprendimus reikėtų Savivaldybei priimti ar pakeisti. Taip būtų ir šiuo konkrečiu atveju. Atsakovui taip pat neaišku, dėl kokių Savivaldybės sprendimų visumos turi būti atliekamas tyrimas pagal KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Teismas turėjo pagrįsti, ar visi Savivaldybės sprendimai gali daryti įtaką ūkinės veiklos – keleivinės laivybos – konkurencijos sąlygoms. Savivaldybė iš dviejų pateiktų investicinių pasiūlymų turėjo pasirinkti vieną, jai atrodantį tinkamiausią – bet kuriuo atveju atitinkamas nekilnojamasis turtas būtų išnuomotas vienam iš ūkio subjektų, o galima įtaka konkurencijos sąlygoms neįsiskirtų, tai nepriklauso nuo to, su kuriuo iš ūkio subjektų Savivaldybė būtų pasirinkusi bendradarbiavimą. Vertindama, kuris iš ūkio subjektų pateiktas investicinis pasiūlymas yra geresnis, ar kuris iš ūkio subjektų geriau pasiruošęs užsiimti laivybos veikla, Konkurencijos taryba viršytų savo kompetenciją. Atsakovas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo nagrinėjimo ribas, nes be Nutarimo taip pat netiesiogiai įvertino ir Konkurencijos tarybos 2009 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 1S-35, kuris nebuvo apskųstas, pagrįstumą.

Atsakovas dėl Tvarkos atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams pažymi, kad vienas ar kitas sprendimas, kurį viešojo administravimo subjektas gali priimti, neskelbęs konkurso, savaime nesuponuoja to, jog konkurso nepaskelbimas bet kokioje srityje gali pažeisti KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Vienu konkrečiu atveju konkretaus turto nuoma ne konkurso būdu konkrečiam ūkio subjektui gali daryti įtaką konkurencijos sąlygoms ir dėl to kelti abejonių dėl atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams, tačiau kitais atvejais tokia nuoma konkurencijos sąlygoms įtakos gali ir neturėti. Todėl bendro pobūdžio Tvarkos 1.1.1.1. punkto nuostata, numatanti Savivaldybės diskrecijos teisę jai priklausantį turtą nuomoti ir ne konkurso būdu, pati savaime negali būti nagrinėjama KĮ 4 straipsnio atžvilgiu, nes ji pati savaime niekaip nesuponuoja galimų skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo konkrečia ūkine veikla užsiimantiems ūkio subjektams. Pastebėtina, kad nurodytą atsakovo poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (sprendimas administracinėje byloje Nr. I⁵⁷⁵-10/2009). Pirmosios instancijos teismo nuoroda į Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ir šių nuostatų palyginimas su Tvarka nesuponuoja išvados, kad Tvarka turi būti vertinama KĮ 4 straipsnio atžvilgiu.

Atsakovas dėl nenagrinėtų Savivaldybės sprendimų ir raštų nurodo, kad Savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-307 neaptarimas Nutarime niekaip nepakeistų išvados, jog Savivaldybė savo sprendimais, įskaitant ir minimąjį, nesudarė skirtingų sąlygų keleivine laivyba užsiimantiems ūkio subjektams ir nediskriminavo šiuo aspektu pareiškėjo UAB „Easy 2 invest“ atžvilgiu. Kiti pirmosios instancijos teismo nurodyti Savivaldybės raštai taip pat negali daryti įtakos Nutarime padarytai išvadai, jie yra informacinio pobūdžio, tai matyti iš jų turinio. Konkurencijos taryba klausimus, keltus Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. raštu, vertino, nagrinėdama pareiškėjo keltus klausimus dėl biotualeto ir kilnojamųjų laiptelių įrengimo, todėl teismo išvada, jog dar atskirai reikėjo vertinti minėtą raštą, yra nepagrįsta.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į Konkurencijos tarybos kompetenciją, vykdant KĮ 4 straipsnio priežiūrą, t. y. į vieną iš pagrindinių tokios priežiūros sąlygų – viešojo administravimo subjektų priimtų konkrečių sprendimų vertinimą konkrečios ūkinės veiklos kontekste, o ne pagal abstraktų jų galimo neteisėtumo suvokimą. KĮ 4 straipsnio specifiką yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004

Pareiškėjas UAB „HALSAS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–110) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad, vertinant Savivaldybės tarybos veiksmus KĮ 4 straipsnio prasme, ypatingas dėmesys apeliaciniame skunde skiriamas Konkurencijos tarybos kompetencijai laivininkystės srityje, teigiant, kad savivaldybė neturi daug funkcijų ir tai atsakovo nuomone yra pagrindinis kriterijus, vertinant Savivaldybės tarybos veiksmus. Tokie argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas turėjo vertinti Savivaldybės tarybos veiksmus ne atsižvelgdamas į teisės norminių aktų jai suteiktas teises ir pareigas vidaus laivybos srityje, bet plačiau – kokios teisės Savivaldybės tarybai suteiktos kitais teisės norminiais aktais ir kiek tų teisių panaudojimas galėjo riboti konkurenciją vidaus laivyboje Savivaldybės teritorijoje, taip kitų teisės aktų, apibrėžiančių Savivaldybės tarybos kompetencijos ribas, atžvilgiu. Konkurencijos tarybos tyrimas buvo šališkas. Savivaldybės taryba turtą išnuomavo, teikdama pirmenybę tik vienam iš kriterijų – investicijų dydžiui, visiškai neatsižvelgdama į tai, jog UAB „Easy 2 invest“ neatitiko kitų kriterijų.

Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. T1-293 priimtas, nepranešus apie būsimą turto nuomą pareiškėjui. Analogiškomis aplinkybėmis buvo priimtas ir 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. T1-307. Tvarkos nuostatos yra ydingos, sudarančios nevienodas sąlygas konkuruoti, vykdant laivybą. Tai, kad pareiškėjas neprašė vertinti Tvarkos atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams, neatleido atsakovo nuo tokios pareigos tai daryti savo iniciatyva (KĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 24 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmai nėra norminio pobūdžio raštai, ši aplinkybė neatleidžia atsakovo nuo pareigos, juos vertinti sistemiškai kartu su priimtais kitais teisės norminiais aktais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kyla dėl Konkurencijos tarybos 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1S - 134, kuriuo buvo nuspręsta nutraukti pareiškėjo iniciatyva pradėtą tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame iš esmės konstatuota, kad Konkurencijos taryba tyrimą atliko neišsamiai ir dėl to byla grąžinta papildomam tyrimui atlikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008). Nekyla abejonių, kad įvairūs viešojo administravimo subjektų priimami sprendimai gali turėti įtakos atitinkamoje rinkoje konkuruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygoms (pavyzdžiui, sprendimai viešųjų pirkimų procedūrų pagrindu, sprendimai atleisti ūkio subjektus nuo tam tikrų mokesčių ir pan.), tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienas toks sprendimas bus ydingas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu. Pavyzdžiui, vykdydamas viešojo pirkimo procedūras viešojo administravimo subjektas gali nuolat laimėtoju paskelbti tą patį ūkio subjektą, jei būtent jis teisės aktų nustatyta tvarka pateiks ekonomiškai naudingiausią arba mažiausia kaina pagrįstą pasiūlymą. Akivaizdu, kad toks sprendimas galėtų turėti neigiamų padarinių su šiuo ūkio subjektu atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems kitiems ūkio subjektams, kurie prarastų galimybę potencialiam klientui tiekti tam tikras prekes ar paslaugas, ir taip atsidurtų mažiau palankioje situacijoje. Tačiau tokia situacija negali būti traktuojama kaip sąžiningos konkurencijos laisvės principo paneigimas ar pažeidimas, o, priešingai, ji laikytina šio principo įgyvendinimo išraiška. Taigi, kaip minėta, tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, turi būti nustatyta pirmiau minėtų trijų aplinkybių visuma.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šioje byloje sprendžiant Konkurencijos tarybos ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą Konkurencijos įstatymo požiūriu turi būti atsižvelgta į tai, jog prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti tik abstraktaus pobūdžio. Prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalys), taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės (Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., LVAT 2004 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad Konkurencijos taryba nepilnai ištyrė Druskininkų savivaldybės tarybos ir Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimus ir veiksmus. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas 1) visus pareiškėjo pareiškime nurodytus sprendimus bei veiksmus turėjo vertinti kaip visumą viename – galimo sąžiningos konkurencijos ribojimo – kontekste, o ne kaip atskirus veiksmus, vertinant juos tik pagal tai, ar tokių sprendimų priėmimas pagal teisės aktus yra Druskininkų savivaldybės tarybos ar Druskininkų savivaldybės administracijos kompetencijoje; 2) vertindamas Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimus dėl turto nuomos, turėjo įvertinti ir Tvarkos atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; 3) atsakovas ankstesniu 2009 m. kovo 5 d. nutarimu neatsisakęs atlikti tyrimo iš viso netyrė ir nevertino tam tikrų Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimų ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus raštų.

Kaip matyti iš ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo (b.l. 18-23) turinio, Taryba, ištyrusi faktines aplinkybes, jame apibrėžė atitinkamą rinką (t. y. keleivinė laivyba Nemuno upėje Druskininkų savivaldybės teritorijoje) ir dalį pareiškėjo skunde nurodytų Druskininkų savivaldybės tarybos ir Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimų ir veiksmų vertino tuo požiūriu, ar šie sprendimai ir veiksmai nesudarė skirtingų konkurencijos sąlygų.

Įvertinus pareiškėjo patikslintą skundą (b.l. 61-63), taip pat ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą matyti, kad juose nėra ginčijamas atsakovo pateiktas atitinkamos rinkos apibrėžimas. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atitinkamą rinką ginčijamame Nutarime apibrėžė tinkamai.

Kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė tris ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo trūkumus, kolegija juos įvertins atskirai.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime inter alia pažymėjo, kad atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba privalėjo įvertinti ir Tvarkos atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo manymu, Tvarkos 1.1.1 punkto nuostata, jog savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas ne konkurso būdu, kai sprendimą dėl turto nuomos ne konkurso būdu priima Druskininkų savivaldybės taryba, savaime nebūtinai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai vertino konkrečius sprendimus ir veiksmus, o ne pačios teisės normos atitiktį Konkurencijos įstatymui. Apeliantas taip pat nurodo, kad tokio prašymo nebuvo pareiškėjo skunde, o tokį Tvarkos nuostatų ir Konkurencijos įstatymo nuostatų santykį patvirtina ir LVAT praktika.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su minėtais apelianto argumentais iš esmės sutinka. Visų pirma pritartina argumentui, kad minėta Tvarkos 1.1.1 punkto nuostata per se visais atvejais nebūtinai nėra suderinama su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais. Pavyzdžiui, gali būti situacijų, kuomet Savivaldybės taryba, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, turtą išnuomos apskritai ne ūkio subjektui, t. y. nekomerciniams tikslams. Tokiu būdu nei teisės norma, nei jos pagrindu priimtas individualus teisės taikymo aktas neprieštaraus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, nes nesudarys prielaidų pažeisti sąžiningos konkurencijos principą. Taigi pagrįstas Konkurencijos tarybos teiginys, kad aptariamu atveju turi būti vertinamas būtent konkretus sprendimas ir nustatinėjama, ar tokiu sprendimu buvo suteikta privilegija arba diskriminuojamas atskiras ūkio subjektas ar jų grupė ir ar dėl tokio sprendimo atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Kaip bus aptariama toliau, ginčijamo Nutarimo analizė rodo, kad tokį vertinimą Konkurencijos taryba iš esmės atliko. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą Tvarkos 1.1.1 punkto nuostatą, kaip teisės analogiją pateikė LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, iš kurių matyti, kad LR Vyriausybės galimybės išnuomoti ilgalaikį materialųjį valstybės turtą ne konkurso tvarka yra labai ribotos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pozicijai, kad Konkurencijos taryba turi pareigą vertinti savivaldos institucijų sprendimų ir veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo požiūriu. Kaip minėta, Tvarkos 1.1.1 punkto nuostatos savaime nesuponuoja sąžiningos konkurencijos principo pažeidimo. Be to, viešojoje teisėje galimybė taikyti teisės analogiją yra gana ribota. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LR vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 15 punktas ir LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis savivaldybėms suteikia joms priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisę. LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje yra tiesiogiai numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Atitinkamai, Druskininkų savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 744 patvirtinta Tvarka yra priimta būtent pirmiau minėtų įstatymų nuostatų pagrindu, todėl teigti, kad jos 1.1.1 punktas nėra suderinamas su LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, pagrindo taip pat nėra (taip pat žr. LVAT 2008 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁵⁵⁶-385/2008).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas savo pareiškime Konkurencijos tarybai nekėlė pačios Tvarkos atitikties Konkurencijos įstatymui klausimo, neprašė, kad atsakovas dėl Tvarkos nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams kreiptųsi į administracinį teismą. Taigi nors Konkurencijos taryba ex officio turi pareigą vertinti, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas (Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo teigti, kad tokio vertinimo motyvus ir išvadas, nesant pagrįstų abejonių dėl aptariamos Tvarkos 1.1.1 punkto nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir pareiškėjo prašymo šiuo klausimu, Konkurencijos taryba privalėjo išdėstyti būtent skundžiamame Nutarime.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas privalėjo įvertinti Tvarkos atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nėra pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Konkurencijos taryba visus pareiškėjo skundžiamus sprendimus bei veiksmus privalėjo vertinti kaip visumą viename – galimo sąžiningos konkurencijos ribojimo – kontekste, o ne kaip atskirus veiksmus, vertinant juos tik pagal tai, ar tokių sprendimų priėmimas pagal teisės aktus yra Druskininkų savivaldybės tarybos ar Druskininkų savivaldybės administracijos kompetencijoje. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad Konkurencijos taryba 2009 m. kovo 5 d. nutarimu neatsisakiusi atlikti tyrimo iš viso netyrė ir nevertino Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-307; Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 16 d. rašto Nr. S12-1333-(24.5) ir Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakymo Nr. SA-513-(17.25).

Dėl šių aspektų teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, jame atsakovas vertino ne tik tą aspektą, ar konkretaus sprendimo priėmimas buvo atitinkamos savivaldos institucijos kompetencijoje. Ginčijamame nutarime analizuota ir tai, ar pareiškėjo pareiškime Konkurencijos tarybai nurodyti Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimas, 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas bei Druskininkų savivaldybės 2008 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. S12-3110-(7.2) nesudarė skirtingų konkurencijos sąlygų, t. y. ar jais nebuvo teiktos privilegijos trečiajam suinteresuotam asmeniui ir, atitinkamai, ar nebuvo diskriminuotas pareiškėjas Konkurencijos tarybos apibrėžtoje rinkoje, t. y. keleivinės laivybos Nemuno upėje Druskininkų savivaldybės teritorijoje rinkoje.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nenurodė, kaip konkrečiai atsakovas privalėjo įvertinti visus pareiškėjo skundžiamus sprendimus bei veiksmus kaip visumą, kaip ir kokiu aspektu ginčijamų sprendimų ir veiksmų visuma, nežiūrint to, kad atsakovas ginčijamame Nutarime priėjo prie išvados, kad pirmiau minėti Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimas, 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas bei Druskininkų savivaldybės 2008 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. S12-3110-(7.2) nesudarė skirtingų konkurencijos sąlygų, gali būti ydinga Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Druskininkų savivaldybės 2008 m. kovo mėn. rašte Nr. S12-(24.5) (Konkurencijos tarybos byla, t. I, b.l. 9) pateiktą prašymą UAB „Easy 2 invest“ ir UAB „Halsas“ pateikti investicinius pasiūlymus, sprendime tik nurodė, kad Konkurencijos taryba visus Druskininkų savivaldybės veiksmus turėjo vertinti atsižvelgiant į ūkio subjektų galimybes vykdyti būtent tuos tikslus, kuriuos nustatė savivaldybė. Teismas konstatavo, kad pagrindinis tikslas – pramoginės laivybos vystymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai išvadai nepritaria. Kaip matyti iš Druskininkų savivaldybės 2008 m. kovo mėn. rašto Nr. S12-(24.5) turinio, jame įvardintas prašomų pateikti investicinių pasiūlymų tikslas – pramoginio plaukiojimo laivais ir keleivių pervežimo Nemuno upe Druskininkų savivaldybės teritorijoje vykdymas. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamame rašte aiškiai pažymima, jog aprašant numatomą veiklą turi būti nurodomos investicijos į įvairius objektus, įskaitant ir į prieplaukų įrengimą bei šalia jų esančios teritorijos sutvarkymą (rašto 1.2 punktas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pats raštas nėra visiškai nepriekaištingas tuo požiūriu, kad jame nėra aiškiai įvardinti investicinių pasiūlymų vertinimo kriterijai (pvz., didžiausia investicijų suma, įdomiausia projekto įgyvendinimo koncepcija, ūkio subjektų patirtis atitinkamoje srityje ar pan.), Druskininkų savivaldybės taryba, kuri atsakinga už viešojo intereso užtikrinimą ir tinkamą Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymą, svarstydama pateiktus pasiūlymus, turėjo tam tikrą diskreciją apibrėžti, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti siekiama pirmiau minėto tikslo, taip pat apsispręsti, kuris investicinis pasiūlymas šiuo požiūriu geresnis. Ši diskrecija nėra neribota, ją riboja, inter alia, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, taip pat, kiek tai susiję su jai priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš priimant 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą, abu investiciniai projektai buvo viešai svarstomi 2008 m. balandžio 22 d. Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje (Konkurencijos tarybos byla, t. I, b.l. 115-118), posėdžio metu buvo akcentuotas poreikis užtikrinti kuo didesnes investicijas į savivaldybės turtą, taip pat buvo įvertinta, kad investicijos buvo planuotos ne tik į Biuvetės pastatą, bet ir į naują prieplauką, laivus ir pan. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu Druskininkų savivaldybės taryba, pasirinkdama objektyviai įvertinamą ekonominį kriterijų – investicijų dydį, ir jo pagrindu priimdama sprendimą balsuoti būtent už UAB „Easy 2 invest“ pasiūlymą, kuriame buvo nurodyta beveik dvigubai didesnė investicijų suma, pirmiau minėtos diskrecijos nuspręsti, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti siekiama pirmiau minėto tikslo, ribų neperžengė.

Tai konstatavusi teisėjų kolegija pažymi, kad byloje analizuojamu atveju nėra pagrindo teigti, jog padarius išvadą, kad nors konkretūs Druskininkų savivaldybės tarybos ar Druskininkų savivaldybės administracijos ar jos padalinių sprendimai ar veiksmai nepažeidžia sąžiningos konkurencijos principų, jų visuma galėtų šį principą pažeisti. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai vertino atskirus Druskininkų savivaldybės sprendimus ir veiksmus jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu. Taip pat pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos taryba pagrįstai vertino ir tai, ar priimant konkretų sprendimą ar atliekant tam tikrą veiksmą atitinkamas viešojo administravimo subjektas turi teisę ar pareigą tai daryti, nes priešingu atveju nebūtų įmanoma nustatyti, ar atitinkamas viešojo administravimo subjektas pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį.

Kaip matyti iš pareiškėjo pareiškimo Konkurencijos tarybai, taip pat skundo ir patikslintų skundų pirmosios instancijos teismui turinio, pareiškėjas, be to, kad nurodo, jog Druskininkų savivaldybės taryba konkrečiais pirmiau nurodytais sprendimais suteikė konkurencinį pranašumą UAB „Easy 2 invest“, kartu iš esmės siekia įrodyti, kad Druskininkų savivaldybės taryba ir administracija jo atžvilgiu elgiasi šališkai, neobjektyviai ir nepagrįstai, įvairiais būdais kliudo pareiškėjui plėtoti ūkinę veiklą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ne visi viešojo administravimo subjektų veiksmai, kuriais daroma įtaka ūkio subjekto ūkinės veiklos sąlygoms, gali būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas. Kaip minėta, tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, privalo būti nustatyta (įrodyta) trijų faktinių aplinkybių visuma: kad 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nėra kompetentinga vertinti viešojo administravimo subjektų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir pagrįstumo kitais aspektais nei atitikties Konkurencijos įstatymui požiūriu. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių (žinoma, ir joms visoms esant) ūkio subjektas, manantis, kad savivaldos institucija priėmė neteisėtus ar nepagrįstus sprendimus arba nepagrįstai atsisako atlikti tam tikrus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, turi teisę šiuos sprendimus ar atsisakymą ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame iš esmės nėra vertinama, ar Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, jog Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimas, 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas bei Druskininkų savivaldybės 2008 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. S12-3110-(7.2) nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar Konkurencijos taryba tinkamai įvertino minėtų Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo, 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo bei Druskininkų savivaldybės 2008 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. S12-3110-(7.2) atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir nepagrįstai Konkurencijos tarybą įpareigojo vertinti šių bei kitų sprendimų ir veiksmų visumos atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Kadangi šioje byloje tokios būtinybės nėra, teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, iš esmės įvertins ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo turinio analizė rodo, kad atsakovas, vertindamas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir konstatuodamas, jog minėtu sprendimu Druskininkų savivaldybės taryba skirtingų konkurencijos sąlygų UAB „Halsas“ ir UAB „Easy 2 invest“ nesudarė, atsižvelgė į kelis aspektus: tai, kad savivaldybė faktiškai vykdė investicinių planų atrankos procedūrą, t. y. abiems ūkio subjektams sudarė vienodas sąlygas pateikti konkuruojančius investicinius projektus; tai, kad UAB „Halsas“ savo pirminiame pasiūlyme apskritai nenurodė investicijų sumos, o ją pateikė tik pasibaigus paraiškų pateikimo terminui, t. y. 2008 m. balandžio 7 d.; tai, kad pareiškėjo pateiktas investicinis pasiūlymas buvo beveik 100 tūkstančių litų mažesnis nei trečiojo suinteresuoto asmens; į objektyviai pasveriamą ekonominį kriterijų, t. y. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktuose investiciniuose pasiūlymuose nurodytą investicijų sumą, kurios pagrindu buvo nustatytas laimėtojas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai atsakovo padarytai išvadai pritaria. Kaip minėta, nustatydama, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti siekiama pirmiau nurodyto tikslo, taip pat apsispręsdama, kuris investicinis pasiūlymas šiuo požiūriu geresnis, Druskininkų savivaldybės taryba turėjo tam tikrą diskreciją. Kartu ji privalėjo vadovautis LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtintais principais. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad valstybių ir savivaldybių turtas privalo būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Taigi valdydama, naudodama turtą ar juo disponuodama savivaldybė privalo elgtis kaip apdairus ir racionalus savininkas. Vertindama 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo turinį teisėjų kolegija daro išvadą, kad jį priimdama Druskininkų savivaldybės taryba jai suteiktos diskrecijos ribų neperžengė ir minėtų principų nepažeidė, t. y. priėmė sprendimą išnuomoti turtą objektyviai pasveriamo ekonominio kriterijaus - didesnės investicijų sumos - pagrindu. Be to, kaip matyti iš aptariamo sprendimo turinio (sprendimo 5 punktas), jame aiškiai nurodomas terminas, per kurį turėjo būti padarytos investicijos, taip pat investicijų dydis ir pobūdis (sprendimo 2.1 punktas), o sprendimo įsigaliojimui buvo numatyta papildoma sąlyga – draudimo bendrovės laidavimo raštas, užtikrinantis, kad minėtos investicijos bus realiai atliktos. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nurodė, jog 2008 m. balandžio 22 d. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimas skirtingų konkurencijos sąlygų nesudarė ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nepažeidė.

Analogiška išvada darytina ir dėl 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 62). Šiuo atveju pritartina atsakovo ginčijamame sprendime išdėstytai išvadai, kad jis vertintinas kartu su 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu. Kaip matyti iš UAB „Halsas“ pateikto investicinio pasiūlymo (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 19-25, 26-28), pareiškėjas savo pateiktame investiciniame pasiūlyme apskritai nebuvo nurodęs, jog nori išsinuomoti aptariamame sprendime nurodytas negyvenamąsias patalpas. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad minėtame sprendime (2.2.1 ir 2.2.3 punktai) nurodyta ir būtinų investicijų į patalpas ir šalia esančią aplinką suma, ir nuompinigių dydis. Taigi tokia nuoma negali būti traktuojama kaip privilegijos suteikimas, be to, pareiškėjas nepaaiškino, kaip šių patalpų nuoma trečiajam suinteresuotam asmeniui sukelia ar gali sukelti konkurencijos sąlygų skirtumus pirmiau minėtoje atitinkamoje rinkoje, juo labiau, kad pats pareiškėjas patikslintame skunde (b.l. 62) teigia, jog šis pastatas nieko bendro su laivyba neturi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog priimdama 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą Druskininkų savivaldybės taryba skirtingų konkurencijos sąlygų UAB „Halsas“ ir UAB „Easy 2 invest“ nesudarė ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nepažeidė.

Ginčijamame Konkurencijos tarybos nutarime taip pat buvo prieita prie išvados, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. T1-250 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 43), kuriuo suderintos UAB „Easy 2 invest“ Nemuno upės vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribos, negalėjo būti vertinamas kaip UAB „Halsas“ diskriminacija UAB „Easy 2 invest“ atžvilgiu. Darydamas tokią išvadą atsakovas įvertino du aspektus: pirma, tai, kad savivaldybės taryboms tokia teisė nėra suteikta; antra, kad minėtą sprendimą Druskininkų savivaldybės taryba panaikino 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu T1-309 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 144). Teisėjų kolegija su minėtu atsakovo vertinimu sutinka. Byloje nekyla ginčo, kad minėtas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas buvo panaikintas Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu T1-309. Taigi nėra pagrindo teigti, jog negaliojantis teisės aktas gali daryti neigiamą įtaką konkurencijos sąlygoms, ypač atsižvelgiant į trumpą Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo galiojimo trukmę.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai netyrė ir nevertino Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-307; Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 16 d. rašto Nr. S12-1333-(24.5) ir Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakymo Nr. SA-513-(17.25).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas minėtus sprendimus ir raštus buvo nurodęs savo pareiškime atsakovui (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 1-8, 66-69, 64, 71 75). Konkurencijos tarybos 2009 m. kovo 5 d. nutarime Nr. 1S-35 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 101-103) kuriuo, be kita ko, buvo atsisakyta pradėti tyrimą dėl tam tikrų administracinių aktų, nėra nurodyta, kad atsakovas atsisako pradėti tyrimą dėl pirmiau minėtų Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. T1-307; Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 16 d. rašto Nr. S12-1333-(24.5) ir Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakymo Nr. SA-513-(17.25). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai netyrė ir nevertino minėto sprendimo ir raštų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu, iš esmės yra pagrįsta. Vis dėlto, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateiktą pareiškimą, apeliaciniame skunde išdėstytus Konkurencijos tarybos argumentus, taip pat pareiškėjo atsiliepimą į apeliacinį skundą teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis procedūrinis pažeidimas nėra esminis, todėl šioje dalyje grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti prasmės nėra. Šiuo atveju pritartina atsakovo argumentams, kad pareiškėjas UAB „Halsas“ nei pareiškime, nei vėliau pareiškimą nagrinėjant Konkurencijos tarybai nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu būdu Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. T1-307, kuriuo buvo pritarta žemės sklypo išnuomavimui trečiajam suinteresuotam asmeniui, galėjo daryti ar darė įtaką konkurencijos sąlygoms pirmiau minėtoje atitinkamoje rinkoje, tokie argumentai nenurodyti ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Analogiška išvada darytina ir dėl 2008 m. gegužės 15 d. Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus rašto Nr. S12-1333-(24.5), kuris yra tik lydraštis, juo pareiškėjui persiunčiamas Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. T1-126. Šiuo atveju akivaizdu, kad minėtas raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių, o pareiškėjas nepaaiškino, kaip jis daro ar gali daryti įtaką konkurencijos sąlygoms pirmiau minėtoje atitinkamoje rinkoje. Tuo tarpu, kaip matyti iš Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakymo Nr. SA-513-(17.25) turinio (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 75), juo buvo pateiktas neigiamas atsakymas dėl laiptelių įrengimo ir biotualeto įrengimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šie pareiškėjo prašymai savo turiniu analogiški tiems, dėl kurių Konkurencijos taryba 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 1S-35 atsisakė pradėti tyrimą tuo pagrindu, kad tokie atsisakymai nesudaro pagrindo įtarti, jog minėtais sprendimais pareiškėjui būtų sudaromos diskriminacinės veiklos sąlygos. Pareiškėjas minėto Konkurencijos tarybos nutarimo neskundė, be to, nepateikė jokių argumentų, kaip, jo nuomone, minėtas atsisakymas galėjo daryti ar darė įtaką konkurencijos sąlygoms pirmiau minėtoje atitinkamoje rinkoje.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Halsas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1S-134 „Dėl Druskininkų savivaldybės sprendimų sudarant sąlygas vykdyti keleivinę laivybą Nemuno upėje Druskininkų savivaldybės teritorijoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas