Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ atstovui advokatui Nerijui Katiliui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Simonai Tolušytei ir Erikai Lukšei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 2S-19 „Dėl reklamos, siūlančios nuolaidas vaistams ir kitoms prekėms „Litfarmos vaistinėse“, atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams” (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 130–137) (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) nutarė pripažinti UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) skleistą reklamą: „Visose „Litfarma vaistinėse“ darbo dienomis nuo 14 iki 16 valandos skelbiamos laimingos valandos! Net iki 100 procentų nuolaida kompensuojamųjų vaistų priemokoms ir 15 proc. nuolaida visoms nekompensuojamoms prekėms. „Litfarma vaistinė“ - išklausysime ir patarsime“, ta apimtimi, kiek tai susiję su nuolaidų suteikimu ne visų kompensuojamųjų vaistų priemokoms, klaidinančia reklama; įpareigojo Įmonę ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 p. nurodytą klaidinančią reklamą, t. y. reklamos tekste nenaudoti reklaminio teiginio, kuris pripažintas klaidinančia reklama, jeigu veiksmai dar tęsiami; už klaidinančios reklamos naudojimą skyrė Įmonei 3 000 litų piniginę baudą.

Pareiškėjas UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ kreipėsi į teismą skundu (b. l. 3–6), prašydamas Nutarimą ir priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Savo reikalavimus Įmonė pagrindė tuo, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytas nepagrįstai. Pareiškėjo reklama „Visose „Litfarma vaistinėse“ darbo dienomis nuo 14 iki 16 val. skelbiamos laimingos valandos! Net iki 100 procentų nuolaida kompensuojamųjų vaistų priemokoms bei 15 procentų nuolaida visoms nekompensuojamoms prekėms. „Litfarma vaistinė“ — išklausysime ir patarsime“ (toliau – ir Reklama) ta apimtimi, kiek tai susiję su nuolaidų suteikimu ne visų kompensuojamųjų vaistų priemokoms, nelaikytina klaidinančia. Iš Reklamos teksto yra aišku, kad „Litfarma vaistinėse“ akcijos metu taikoma 15 procentų nuolaida visoms nekompensuojamoms prekėms, tačiau Reklamoje nenurodoma, kad yra taikoma nuolaida visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms. Reklamos tekstas jokiu būdu neleidžia preziumuoti, jog nuolaida taikoma visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms. Piešingai, kadangi Reklamoje išskirta, jog nuolaida taikoma visoms nekompensuojamoms prekėms, tačiau nurodant nuolaidą kompensuojamųjų prekių priemokoms, atitinkama formuluotė, t. y. teiginys „visoms priemokoms“, nenaudojama, todėl akivaizdu, jog Reklama nesudaro jokio pagrindo išvadai apie nuolaidas visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms daryti. Teiginys „iki 100 procentų nuolaida“ reiškia, jog kompensuojamųjų vaistų priemokoms galėjo būti suteikiama (buvo) suteikiama nuo 0 iki 100 proc. nuolaida. Nutarimo motyvas, jog analizuojamuoju atveju visų kompensuojamųjų vaistų priemokoms turėjo būti taikoma „bent minimali“ nuolaida, yra visiškai nepagrįstas, kadangi Reklamoje naudojamas teiginys suteikė pareiškėjai galimybę tiek taikyti 0 proc. nuolaidą (t. y. jos netaikyti), tiek 100 procentų nuolaidą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad eilinis reklamos vartotojas, matydamas ir (ar) girdėdamas sąlygą „iki 100 procentų nuolaida“, jokiu būdu nemano, kad visoms atitinkamame prekybos taške parduodamoms ar visoms atitinkamos rūšies prekėms taikoma „bent minimali“ nuolaida. Tokią išvadą suponuoja ir plačiai naudojama didžiųjų Lietuvoje veikiančių prekybos centrų reklamos skelbimo praktika. Vykdytos reklaminės akcijos metu, t. y. laikotarpiu, kuomet radijo stočių eteryje buvo transliuojama reklama, kiekvienose „Litfarma vaistinės“ patalpose buvo išdėstyti plakatai, kurie iš esmės skleidė tą pačią reklamą ir kuriuose buvo aiškiai nurodoma, kad nuolaidos iki 100 proc. suteikiamos kompensuojamų vaistų priemokoms pagal sąrašą (reklaminiuose plakatuose nurodyta, jog „Litfarma vaistinėse“ taikoma iki 100 procentų nuolaida kompensuojamųjų vaistų priemokoms, tačiau nurodyta ir tai, jog atitinkama akcija taikoma tam tikroms sąraše įvardintoms prekėms). Atitinkama informacija buvo prieinama visiems Reklamos vartotojams kiekvienoje „Litfarma vaistinėje“, t. y. kiekvienam asmeniui, prieš įsigyjant vaistinius preparatus ar kitas atitinkamas prekes, buvo neabejotinai sudaryta galimybė gauti išsamią informaciją apie analizuojamuoju laikotarpiu taikytą nuolaidų sistemą. Reklamos radijuje bei reklaminių skelbimų turinys negalėjo būti vertinami izoliuotai. Vartotojui šiuo atveju buvo suteikta visa ir išsami informacija, susijusi su pareiškėjo vykdyta reklamine akcija. Vertindamas pritaikytos atsakomybės mastą, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atliekamo tyrimo dėl galimai klaidinančios reklamos metu visokeriopai bendradarbiavo su Konkurencijos tarnyba, teikė išsamią informaciją, tokiu būdu aktyviai padėjo atlikti tyrimą. Pradėjus tyrimą dėl skleidžiamos Reklamos teisėtumo, savo iniciatyva nutraukė jos transliavimą. Skleidžiama Reklama nesukėlė Reklamos įstatymo saugomiems asmenų interesams žalos, todėl galimai padarytas pažeidimas neabejotinai yra mažareikšmis. Reklamos mastas buvo nedidelis – per Lietuvos radiją Reklama buvo skleidžiama iš viso 50 kartų, o per radijo stotį „Pūkas“ – 40 kartų. Pareiškėjui turėjo būti skirtas įspėjimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Konkurencijos taryba nurodė, kad Reklamoje buvo aiškiai apibrėžta konkreti prekių kategorija – kompensuojamųjų vaistų priemokos, kuriai buvo skirta ši reklama. Visi kompensuojamieji vaistai buvo iš anksto žinomi ir iš esmės visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms galėjo būti pritaikytos nuolaidos (tyrimu nustatyta, kad pareiškėjas Reklamos laikotarpiu pagal šią akciją nuolaidos netaikė tik 156 kompensuojamųjų vaistų pozicijoms). Tuo atveju, jei reklamoje nurodoma, kad tam tikrai prekių grupei taikomos nuolaidos ir reklamoje nepateikiama jokios informacijos, jog nuolaidų taikymas apribotas tik tam tikroms tos prekių grupės prekėms, vartotojas pagrįstai gali suprasti, jog nuolaidos taikomos visoms tos prekių grupės prekėms. Apibūdinus konkrečią prekių kategoriją, Reklamoje nebuvo nurodyta jokia išlyga ar informacija, kad nuolaidos taikomos ne visų kompensuojamųjų vaistų priemokoms, o tik tų, kurių sąrašus sudarė pati pareiškėja. Kitoje Nutarimu nagrinėtoje reklamoje prie teiginio: „Iki 100 % nuolaida kompensuojamųjų prekių priemokoms“ buvo padėta žvaigždutė bei žemiau pateiktas pastarosios paaiškinimas „akcijos prekių teiraukitės vaistinėse“, kas vartotojui teikė aiškią informaciją jog egzistuoja tam tikras prekių, kurioms taikomos nuolaidos, sąrašas. Šioje reklamoje pareiškėjas veikė atidžiai ir rūpestingai bei vartotojams suteikė išsamią informaciją apie vykusią akciją.

Reklamoje pateikta neišsami informacija galėjo suklaidinti (o ir faktiškai suklaidino) reklamos vartotojus – išgirdę reklamą, skirtą konkrečiai prekių kategorijai, vartotojai visiškai pagrįstai galėjo tikėtis, jog, nuvykus į „Litfarma vaistines“ nurodytu metu, jiems bus suteiktos bent minimalios nuolaidos perkamų kompensuojamųjų vaistų priemokoms. Pareiškėjas nepagrįstai siekia sutapatinti savo turiniu skirtingų reklamų tipus – reklamas, kuriose pateikiama bendro pobūdžio informacija apie nuolaidas, ir reklamas su nuolaidomis konkrečių prekių kategorijoms. Nagrinėjamos Reklamos atveju vartotojams buvo skleidžiama labai konkreti žinia apie nuolaidas labai konkrečiai prekių grupei ir vartotojas tikrai galėjo pagrįstai tikėtis, kad visoms šioms prekėms nuolaidos ir bus suteiktos. Tokią poziciją patvirtina ir Konkurencijos tarybos praktika. Pvz., 2009 m. kovo 19 d. nutarime Nr. 2S-6 Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „Kotryna“ skleistoje reklamoje, kurioje buvo nurodyta, kad bus dovanojama 20 proc. nuolaida vaikiškiems drabužėliams ir avalynei parduotuvėse „Kotryna“, „Vaikų miestas“, „Čipolino“ ir „Mažylio pasaulis“, vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, kad reklamoje minėtose parduotuvėse akcijos laikotarpiu 20 proc. nuolaida bus taikoma visiems vaikiškiems drabužėliams ir avalynei.

Konkurencijos tarybos nuomone, jeigu reklamos davėjas skelbia savo prekėms ar paslaugoms teikiantis nuolaidą, tai vartotojas ir tikisi ją realiai gauti, t. y. jis tikisi gauti siūlomą prekę ar paslaugą mažesne nei įprasta kaina. Tuo tarpu 0 proc. nuolaidos pritaikymas faktiškai kainos nesumažina, o palieka tokią pačią, tad tokia nuolaida praranda savo tikslinę paskirtį ir yra negalima. Dėl šių priežasčių daro išvadą, kad teiginys „iki 100 proc. nuolaida“ nereiškia, jog kompensuojamųjų vaistų priemokoms galėjo būti suteikiama nuo 0 iki 100 proc. nuolaida, nes pritaikius 0 proc. nuolaidą, kaina nesumažėja ir nėra įgyvendinami teisėti vartotojo lūkesčiai nusipirkti prekę pigiau. Priešingu atveju, sutikus su pareiškėjos siūlomu aiškinimu, reklamos davėjas galėtų visuomet skleisti reklamą, teigdamas, jog jo parduotuvėse ar vaistinėse prekėms taikomos nuolaidos, nors kainos nebūtų sumažintos nei vienai prekei, o tokios reklamos teisingumui pagrįsti reklamos davėjui pakaktų pasakyti, kad prekėms taikomos 0 proc. nuolaidos. Akivaizdu, kad toks nuolaidų vertinimas prasilenktų ne tik su Reklamos įstatymo tikslais – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, bet ir su logika. Toje pačioje skundo pastraipoje pareiškėjas nurodo, kad 0 proc. nuolaidos taikymas reiškia jos netaikymą. Taigi, iš esmės pats pareiškėjas pritaria 0 proc. nuolaidos taikymo nelogiškumui. Pareiškėjas turėjo pateikti tokius įrodymus, kurie pagrįstai leistų teigti, jog „Litfarmos vaistinėse“ reikšmingam kiekiui kompensuojamųjų vaistinių preparatų priemokų buvo pritaikyta maksimali (100 proc.) nuolaida. Atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad 100 proc. nuolaida buvo pritaikyta 32 proc. akcijos metu galiojusio kompensuojamųjų vaistinių preparatų sąrašo pozicijų arba 64 proc. nuo faktiškai parduotų kompensuojamųjų vaistinių preparatų priemokoms pritaikytų nuolaidų. Pareiškėjas maksimalią 100 proc. nuolaidą pritaikė reikšmingam kiekiui skirtingų pavadinimų kompensuojamųjų vaistinių preparatų priemokų, todėl Reklama šiuo aspektu vartotojų neklaidino.

Konkurencijos taryba pažymėjo, kad, nors apie tai, jog reklamuojama nuolaida galioja ne visoms kompensuojamųjų prekių priemokoms buvo nurodoma vaistinėse esančiuose akcijos plakatuose, nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu pateikta papildoma informacija užtikrino, jog nebus suklaidintas vidutinis reklamos vartotojas. Vartotojui užtenka vieną kartą išgirsti ar pamatyti bet kokiu būdu skleidžiamą reklamą tam, kad atsirastų galimybė būti suklaidintam dėl reklamoje pateiktos neteisingos ar neišsamios informacijos. Vien tai, kad vartotojas dėl radijo stotyse skleistos neišsamios informacijos buvo paskatintas atvykti į „Litfarma vaistines“ rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas. Atsakovas, kaip lengvinančios aplinkybės, nevertino pareiškėjo  nurodytų argumentų, kad Įmonė visapusiškai bendradarbiavo su tyrimą vykdžiusiais Konkurencijos tarybos specialistais, nes Konkurencijos įstatymo 26 straipsnyje yra nustatyta Konkurencijos tarybos teisė gauti visą tyrimui reikalingą informaciją, už kurios nepateikimą ar pateikimą ne laiku taikomos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A² -709/2007 nurodė, kad vien šios institucijos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos pateikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu. Pareiškėjas siekė suklaidinti, nurodydamas, kad pradėjus tyrimą savo iniciatyva nutraukė Reklamos transliavimą. Reklama per radijo stotis buvo skleidžiama 2008 m. gruodžio 15–30 d. Vartotojos pareiškimas gautas 2008 m. gruodžio 30 d. Pirmas raštas pareiškėjai nusiųstas 2009 m. sausio 9 d. Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo pradėjimo priimtas 2009 m. vasario 12 d. Taigi Reklamos nutraukimas visiškai nebuvo susijęs su Konkurencijos tarybos tyrimo pradėjimu, o tiesiog pasibaigė reklaminės akcijos trukmė, dėl to vertinti šios aplinkybės kaip lengvinančios atsakomybę nėra pagrindo. Nagrinėta Reklama buvo skleidžiama per radijo stotis „Lietuvos radijas“ (skleista 50 kartų) ir „Pūkas“ (skleista 40 kartų). Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 376 „Dėl radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strategijos patvirtinimo“ 8.1. punktu, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija vidurinių bangų ruože transliuoja vieną nacionalinio radijo visuomeninio radijo programą LRT I. Programa gerai girdima visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš dalies ir už jos ribų. Minėto nutarimo 9.6. punkte nurodyta, kad UAB „Pūkas“ priklausančiu siuntimo tinklu transliuojamą radijo programą „Pūkas“ girdi 62 proc. Lietuvos gyventojų. Įvertinus tai, jog klaidinanti reklama 90 kartų buvo transliuota per radijo stotis, kurias girdi visi Lietuvos gyventojai arba daugiau nei pusė jų, Reklamos skleidimo mastas buvo tikrai didelis.

Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad klaidinančiai reklamai konstatuoti užtenka nustatyti, jog reklama gali suklaidinti, tvirtino, kad ir vertinant žalos sukėlimą turi būti remiamasi žalos sukėlimo galimybe. Tokia galimybė turi būti vertinama atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytus kriterijus, nurodytus Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje – pažeidimo trukmę, jo mastą ir pobūdį. Pažeidimo pobūdis yra susijęs su neišsamia informacija dėl kainos. Įvertinus didelį Reklamos mastą bei pažeidimo pobūdį, mano, jog nėra pagrindo teigti, kad Reklama nesukėlė ar negalėjo sukelti esminės žalos. Tuo tarpu įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą bei pagrįstų, jog nagrinėtas pažeidimas nesukėlė ar negalėjo sukelti esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems asmenų interesams, pareiškėjas nepateikė. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į labai nedidelę paskirtą piniginę baudą. Baudos už Reklamos įstatymo pažeidimą vidurkis yra lygus 15 500 litų, o pareiškėjui už klaidinančios reklamos naudojimą skirta tik 3 000 litų bauda. Toks sprendimas buvo priimtas įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes (trukmę, mastą pavojingumą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybės), kurios nesuteikė pagrindo klaidinančią reklamą vertinti kaip mažareikšmę bei už tai skirti administracinę nuobaudą – įspėjimą, tačiau kurios leido už pažeidimą skirti labai mažą baudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 52–59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vartotojai, paprastai girdėdami skleidžiamą reklamą apie taikomas nuolaidas, iš esmės gali tikėtis įsigyti tam tikrą prekę mažesne kaina nei įprasta. Pareiškėja skunde akcentavo, kad skleista Reklama suteikė galimybę taikyti ir 0 proc. nuolaidą, tačiau, pritaikant ją, parduodamos prekės kaina iš esmės nesikeičia, todėl akivaizdu, kad 0 proc. nuolaida reiškia jos netaikymą (tai skunde pripažino ir pareiškėjas). Jei reklamoje, akcentuojant taikomas nuolaidas, yra nurodoma tam tikra konkreti prekių grupė, vartotojai iš esmės turi pagrindo tikėtis, kad visoms šios prekių grupės prekėms bus taikomos vienokio ir kitokio dydžio nuolaidos. Pareiškėjo pateiktuose pavyzdžiuose nebuvo nurodyta konkreti prekių kategorija, todėl vartotojas tikrai negali manyti, kad visoms be išimties prekėms toje parduotuvėje taikomos nuolaidos. Ne visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms akcijos laikotarpiu buvo taikomos bent minimalios nuolaidos. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su Konkurencijos tarybos nurodytu teiginiu, kad skleistoje Reklamoje buvo pateikiama akivaizdžiai neišsami informacija, todėl vartotojai dėl pateiktos informacijos nepakankamumo išsamumo buvo klaidinami, paveikiant jų ekonominį elgesį – radijo stočių klausytojai, išgirdę informaciją apie taikomas nuolaidas kompensuojamų vaistų priemokoms, buvo paskatinti vykti ir, kaip rodo bylos medžiaga, vyko būtent į „Litfarma vaistines“ tam, kad įsigyti reikiamas prekes. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, „Litfarma vaistinės“ patalpose buvo išdėstyti plakatai, kuriuose buvo nurodoma, kad nuolaidos iki 100 procentų suteikiamos kompensuojamų vaistų priemokoms pagal sąrašą, situacijos teisinio vertinimo iš esmės nekeičia, nes tokia informacija nebuvo pateikiama, Reklamą transliuojant radijo stotyse. Šių radijo stočių klausytojai sprendimą vykti būtent į „Litfarma vaistines“ iš esmės priiminėjo tik pagal per radiją išgirstą informaciją, todėl papildomos informacijos pateikimas prekių pardavimo vietose nagrinėtinu atveju reklamos davėjo kaltės eliminuoti negali. Todėl Konkurencijos taryba reklamos skleidimo būdus – per radiją ir vaistinėse išdėstytuose plakatuose – pagrįstai vertino atskirai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog akcijos laikotarpiu visoms nekompensuojamoms prekėms buvo suteikiama 15 proc. nuolaida, todėl atsakovas pagrįstai pripažino, kad dalis Reklamos teiginių iš esmės buvo teisingi ir vartotojų neklaidino.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numato, jog už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 litų iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje išvardyti pažeidimai buvo padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, ūkio subjektams gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau neviršijanti 3 proc. bendrųjų metinių pajamų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl per griežto nubaudimo. Visų pirma atsižvelgtina, kad dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams tyrimas buvo pradėtas tik 2009 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 1S-24, t. y. jau po Reklamos skleidimo per radiją, todėl pareiškėjos skunde nepagrįstai nurodoma, kad, pradėjus tyrimą dėl skleidžiamos Reklamos teisėtumo, Įmonė savo iniciatyva nutraukė Reklamos transliavimą. Per „Lietuvos radiją“ Reklama buvo skleista 50 kartų, o per radijo stotį „Pūkas“ – 40 kartų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į minėtų radijo programų klausymą Lietuvos teritorijoje, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo teiginiu, kad reklamos mastas buvo nedidelis. Be to, Reklama iš esmės galėjo klaidinanti ar suklaidino vartotojus bei jų ekonominį elgesį, renkantis prekes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad padarytas pažeidimas iš esmės buvo mažareikšmis, nesukėlęs Reklamos įstatymo saugomiems asmenų interesams žalos. Konkurencijos taryba, vertindama pažeidimo aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimo trukmė buvo trumpa (2008 m. gruodžio 15–30 d.). Pareiškėjui bauda buvo skirta sankcijos ribose, žymiai mažesnė nei baudos už Reklamos įstatymo pažeidimą vidurkis. Pagrindo skirti ne piniginę baudą nagrinėtinoje situacijoje nėra. Pagal administracinės atsakomybės teisingumo principą neturi būti taikomos pernelyg švelnios nuobaudos, nedarančios teigiamo poveikio kaltiems asmenims. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės skundo pagrįstumo taip pat neįrodo.

Pareiškėjas UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ apeliaciniu skundu (b. l. 66–69) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Nutarimą, taip pat priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareiškėjo argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teisme, taip pat pagrindžia Lietuvos veikiančių prekybos centrų naudojama reklamos skelbimo praktika, į bylą pareiškėjo pateikti atliktos apklausos rezultatai. Pareiškėjas bendradarbiavo su Konkurencijos taryba, teikė išsamią informaciją, pareiškėjo Reklama nesukėlė žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams. Padarytas pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Reklamos įstatymo nuostatoje, numatančioje atsakomybę už klaidinančios reklamos naudojimą, apskritai nenumatyta ne piniginės baudos skyrimo galimybė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–81) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad vartotojai, išgirdę Reklamą, skirtą konkrečiai prekių kategorijai, visiškai pagrįstai galėjo tikėtis, jog, nuvykus į „Litfarma vaistines“ nurodytu metu, jiems bus suteiktos bent minimalios nuolaidos perkamų kompensuojamųjų vaistų priemokoms. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo aiškinimu, kadangi tokiu atveju reklamos davėjas galėtų visuomet skleisti reklamą, teigdamas, kad jo prekėms taikomos nuolaidos, nors kainos nebūtų sumažintos nei vienai prekei, o tokios reklamos teisingumui pagrįsti reklamos davėjui pakaktų pasakyti, kad prekėms taikomos 0 proc. nuolaidos. Toks nuolaidų vertinimas prasilenktų ne tik su Reklamos įstatymo tikslais, bet ir su sveika logika. Pareiškėjas nepagrįstai tapatina turiniu skirtingų reklamų tipus – reklamas, kuriose pateikiama bendro pobūdžio informacija apie nuolaidas, ir reklamas su nuolaidomis konkrečių prekių kategorijoms. Atsakovas Reklamos skleidimo būdus – per radiją ir vaistinėse išdėstytuose plakatuose – vertino atskirai. Nepriklausomai nuo to, ar vaistinėse buvo teikiama papildoma informacija, vien tai, kad vartotojas dėl radijo stotyse skleistos neišsamios informacijos buvo paskatintas atvykti į „Litfarma vaistines“ rodo, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas.Dėl paskirtos baudos dydžio atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone. Konkurencijos taryba pagrįstai pareiškėjui skyrė 3 000 litų baudą, o paties pažeidimo nevertino kaip mažareikšmio, buvo įvertintas didelis reklamos mastas bei pažeidimo pobūdis, nėra pagrindo teigti, kad reklama nesukėlė ar negalėjo sukelti esminės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjo UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 2S-19 „Dėl reklamos, siūlančios nuolaidas vaistams ir kitoms prekėms „Litfarmos vaistinėse“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo dalykas – UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ reklamos pripažinimo klaidinančia kriterijai ir Konkurencijos tarybos nustatytos baudos dydžio vertinimas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadą dėl pareiškėjo skleistos reklamos pripažinimo klaidinančia. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 2 punkte yra nustatyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, t. y. inter alia reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010).

Ginčijamu nutarimu konstatuotas pareiškėjo pažeidimas pasireiškė tuo, kad radijo stotyse „Pūkas“ ir „Lietuvos radijas“ buvo transliuota reklama, kurioje teigiama: Visose „Litfarma vaistinėse“ darbo dienomis nuo 14 iki 16 valandos skelbiamos laimingos valandos! Net iki 100 procentų nuolaida kompensuojamųjų vaistų priemokoms ir 15 procentų nuolaida visoms nekompensuojamoms prekėms. „Litfarma vaistinė“ – išklausysime ir patarsime“(Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 132) (toliau – ir Reklama). Pažeidimas konstatuotas dėl to, kad Reklamos skleidimo metu ne visoms kompensuojamųjų vaistų priemokoms buvo taikomos bent minimalios nuolaidos (ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra), tačiau Reklama buvo skirta konkrečiai prekių grupei (kompensuojamųjų vaistų priemokos), todėl vidutinis vartotojas, išgirdęs radijo stočių transliuojamą Reklamą, pagrįstai galėjo tikėtis, jog, Reklamoje nurodytu metu atvykus į nurodytas vaistines, bus suteikta bent minimali nuolaida perkamo kompensuojamojo vaisto priemokai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog tuo atveju, jei reklamoje nurodoma, kad tam tikrai prekių grupei taikomos nuolaidos, ir reklamoje nepateikiama jokia informacija dėl tokio teiginio išimčių, vidutinis vartotojas pagrįstai gali suprasti, jog nuolaidos taikomos visoms tos prekių grupės prekėms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir skunde pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog Reklamoje naudojamas teiginys suteikė galimybę taikyti 0 proc. nuolaidą, yra nepagrįstas. Kaip tinkamai pažymėjo pirmosios instancijos teismas (b. l. 58), 0 proc. nuolaida reiškia nuolaidos netaikymą. Priešingai vertinant tokios nuolaidos teikimo galimybę, susidarytų situacija, kai ūkio subjektai galėtų piktnaudžiauti, potencialius reklamuojamų prekių pirkėjus viliodami nuolaidomis, o šiems atvykus teigti, kad visoms reklamose nurodytoms prekėms taikomos 0 proc. nuolaidos. Tokia situacija akivaizdžiai prieštarautų Reklamos įstatymo tikslams bei vartotojų teisei gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pateiktas ir realiai Reklamos suklaidinto vartotojo skundas Konkurencijos tarybai (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 1), kuris tik patvirtina, jog Reklama skatina atvykti į pareiškėjo vaistines, siekiant įsigyti atitinkamus vaistus su nuolaidomis.

Pareiškėjo argumentas dėl UAB „Komvalda“ atliktos apklausos rezultatų (b. l. 46) yra atmestinas dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, iš apklausos rezultatus apibendrinančio dokumento (b. l. 46) matyti, kad klausimas apklausoje buvo „Ar matydami/girdėdami teiginį, jog tam tikroje vietoje taikoma „iki 50 % nuolaida“, Jūs tikitės, kad atitinkamoje prekybos vietoje: absoliučiai visoms prekėms bus taikoma kokia nors nuolaida; didžiajai daliai prekių bus taikoma kokia nors nuolaida; kai kurioms prekėms bus taikoma kokia nors nuolaida.“ Toks klausimo suformulavimas nagrinėjamos bylos kontekste yra ydingas, kadangi klausime neatsispindi, kad nuolaidos teikiamos konkrečiai prekių grupei, pats klausimas suformuluotas abstrakčiai, todėl jis negali būti pagrindu daryti tam tikras apibendrinančias išvadas šioje byloje. Kaip minėta, nuolaida pagal Reklamą buvo teikiama konkrečiai prekių grupei – kompensuojamųjų vaistų priemokoms. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjo pateikta apklausa vadovautis negalima dar ir dėl to, kad iš pareiškėjo pateiktų apklausos rezultatus apibendrinančio dokumento (b. l. 46) negalima spręsti apie sociologinio tyrimo patikimumą, t. y. byloje nėra duomenų nei apie sociologinio tyrimo metodus, nei apie jo eigą, nei apie jo tikslus ir kt. Be to, pagal nurodytos apklausos rezultatus 433 iš 10 080 respondentų pasirinko atsakymo variantą, pagal kurį aišku, jog respondentai pagal nurodyta teiginį laikytų, kad nuolaidos taikomos absoliučiai visoms prekėms. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad net ir dėl tinkamai neapibrėžtos prekių grupės nebūtų vartotojų, kurie manytų, jog turi būti taikomos nuolaidos absoliučiai visoms prekėms. Todėl, net ir vertinant nurodytos apklausos rezultatus, jie nepatvirtina pareiškėjo argumentų.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kuriuo atmestas pareiškėjo argumentas dėl pareiškėjo vaistinėse išdėstytų plakatų, kuriuose buvo nurodoma, jog nuolaidos iki 100 proc. suteikiamos kompensuojamųjų vaistų priemokoms pagal sąrašą. Nurodyti pareiškėjo plakatai Reklamos klaidinančio pobūdžio nekeičia, kadangi plakatuose nurodoma informacija nebuvo pateikiama Reklamą transliuojant radijo stočių eteryje, o būtent radijo stoties eteryje skleista Reklama nulėmė vartotojų ekonominį elgesį – vykimą akcijos nurodytu metu į pareiškėjo vaistines. Todėl Reklama radijo stočių eteryje ir reklama plakatuose pagrįstai vertinta atskirai.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija ir skirtos baudos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis, todėl pareiškėjui gali būti skiriama administracinė nuobauda – įspėjimas. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ir neleidžiamos reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų; tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos tarybos argumentais dėl skirtos 3 000 litų baudos dydžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁰²-1884/2008). Tai, kad pareiškėjas vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją savaime nėra pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip padėjimą reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu. Pareiškėjo padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis tiek dėl Reklamos skleidimo masto (90 kartų dviejų radijo stočių, girdimų visoje Lietuvos teritorijoje, eteryje (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 45–49), tiek dėl byloje esančio vartotojo skundo (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 1). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui skirta 3 000 litų bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, ji yra artima Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytam sankcijos minimumui, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad skirta bauda yra neproporcinga, todėl šioje dalyje pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat atmestinas. Dėl nurodytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl naikinti jo pagrindo nėra, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB SAULĖGRĄŽŲ VAISTINĖ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas