Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo „Air Baltic Corporation“ A/S atstovui advokatui L. B. , atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovui J. M. , trečiojo suinteresuoto asmens BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ atstovui advokatui T. P. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Air Baltic Corporation“ A/S apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Air Baltic Corporation“ A/S skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas „Air Baltic Corporation“ A/S skundu (b. l. 3-8) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimą Nr. 2S-20 „Dėl „Air Baltic Corporation“ A/S veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

Nurodė, kad tyrimas buvo atliktas dėl reklamos, kurioje teigiama „Flylal“/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AirBALTIC!“/Airbaltic.lt“. Atlikdama tyrimą dėl reklamos Konkurencijos taryba jos buvimą nustatė pagal antstolio V. Č. 2007 m. rugsėjo 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau pats atsakovas pripažįsta, kad šis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra netikslus ir pateikia klaidingą informaciją. Nurodytoje reklamoje pagal antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagą akivaizdžiai matyti, kad interneto paieškos portalo www.google.lt paieškos lange yra įvestas paieškos žodis „flaylal“, kuris skiriasi nuo nurodomo paieškos žodžio „flylal“ bei kitų antstolio protokole nurodomų paieškos žodžių. Visuotinai yra žinoma, kad interneto paieškos portale įvedus bent vienu simboliu besiskiriantį paieškos žodį yra pateikiami visiškai skirtingi paieškos rezultatai. Dėl šių priežasčių antstolio protokole pateikta informacija ir teiginiai yra prieštaringi, nepagrįsti, o protokolu visiškai negali būti remiamasi kaip įrodymu.

Teigė, kad „Air Baltic Corporation“ A/S kaip reklamos užsakovas 2009 m. gegužės 4 d. rašte yra įvardintas tikslingai, siekiant išskirti šią sąvoką ir atriboti nuo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 13, 14 dalyse nurodytų „reklamos davėjo“, „reklamos gamintojo“, „reklamos skleidėjo“ ir „reklamos tarpininko“ sąvokų. Nurodyta reklama buvo skleista Konkurencijos tarybai pateiktos 2007 m. rugpjūčio 16 d. paslaugų sutarties pagrindu paslaugų teikėjo, tačiau dėl konkretaus šios reklamos turinio „Air Baltic Corporation“ filialas nebuvo davęs pavedimo paslaugų teikėjui, todėl netgi objektyviai negalėtų būti laikomas kaltu, t. y. atsakomybės subjektu dėl nurodytos reklamos skleidimo. Šios aplinkybės turėjo būti nustatytos ir ištirtos tyrimo Konkurencijos taryboje metu.

Nurodė, kad kartu su 2007 m. rugsėjo 17 d. AB „flyLAL – Lithuanian Airines“ prašymu Konkurencijos tarybai pateiktais įrodymais visiškai negalėjo būti remiamasi tyrime ir jie nepatvirtina jokių aplinkybių dėl kurių reklama galėtų būti laikoma neleidžiama lyginamąja reklama. Pažymėjo, kad pareiškėjas būtų galėjęs reklamos naudojimu metu (2007 m. rugpjūčio 30 d. - 2007 m. rugsėjo 2 d.) pateikti neginčijamus įrodymus dėl tiriamos reklamos teiginių teisingumo, t. y. kad jos parduodami bilietai skrydžiams atitinkamais maršrutais ir atitinkamam laikotarpiui yra pigesni nei AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ parduodami bilietai, tačiau ši informacija šiuo metu fiziškai nėra išlikusi.

Atkreipė dėmesį į tai, kad aviakompanijų parduodamų bilietų kaina skiriasi priklausomai ir nuo to, į kokius oro uostus atitinkamuose šalyse ir miestuose jos vykdo skrydžius, be to, didžiuosiuose oro uostose esminę reikšmę nustatant skrydžio bilieto kaštus turi leidimosi laikas atitinkamame oro uoste – laiko tarpsnis (angl. „slot“). Todėl skrydžio bilietų kaina iš esmės ir objektyviai skiriasi priklausomai nuo to, kada Londono oro uoste lėktuvas leidžiasi. Pareiškėjos teigimu, Konkurencijos taryba šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

Nurodė, kad aviabilietai internetinėje rezervavimo sistemoje pagal pasaulinę praktiką visų aviakompanijų yra parduodami naudojantis bendra „Amadeus“ kompiuterine bilietų rezervavimo sistema. Šioje sistemoje duomenys apie parduotus bilietus ir jų kainas yra saugomi maksimaliu vienerių metų laikotarpiu. Todėl 2009 m. oficialios informacijos apie 2007 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. aviabilietų kainas negalėtų fiziškai pateikti nei „Air Baltic Corporation“ A/S, nei AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“, nei bet koks kitas asmuo.

Teigė, kad tiriamoje reklamoje nėra nurodytos konkrečios kryptys, kuriomis bilietai siūlomi pigiau, todėl faktiškai siūlomų pervežimo oru paslaugų lyginimas nėra atliekamas, o kad ši aplinkybė būtų nustatyta, turėtų būti patikrinti abiejų aviakompanijų siūlomų skrydžiai kainos visais maršrutais 2007 m. rugpjūčio 30 d. – 2007 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu. Vartotojai supranta, kad skrydžio bilieto kaina kinta laike, priklausoma nuo skrydžio maršruto, skrydžio laiko, oro uosto ir reiso, todėl jie negali tikėtis ir nesitiki, kad visuomet vienos aviakompanijos bilietai bus pigesni už kitos aviakompanijos bilietus.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 19-22) paaiškino, kad pažeidimas konstatuotas remiantis ne tik faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, bet ir kitomis aplinkybėmis – pvz., aplinkybe, kad „Air Baltic Corporation“ A/S pripažino, kad skleidė minėto turinio reklamą. Bendrovė 2009 m. gegužės 4 d. rašte patvirtino, kad „Air Baltic Corporation“ A/S filialas yra minėtos reklamos užsakovė – t. y. reklama „Flylal“/ „Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“ / Airbaltic.lt” buvo skelbta filialo iniciatyva ir interesais. Tai įrodo ir bendrovės pateikta 2007 m. rugpjūčio 16 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. AD-07-08/05-A, iš kurios matyti, kad reklama buvo skelbiama suderinus reklamos tekstus ir raktinius žodžius su pareiškėju, todėl manyti, kad dėl klaidinančios reklamos skleidimo yra atsakingas kitas ūkio subjektas, nėra pagrindo. „Air Baltic Corporation“ A/S nepateikė įrodymų, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnis buvo pažeistas ne dėl jos kaltės, todėl buvo konstatuota, kad ši bendrovė yra atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą.

Teigė, kad jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo dėl kokių nors subjektyvių ar objektyvių priežasčių įrodyti neįmanoma (pvz., nebeliko duomenų serveryje, neįmanoma tiksliai ką nors prognozuoti, labai greitai kinta kainos ir pan.), tokios aplinkybės negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Pažymėjo, kad skleistoje reklamoje nėra nurodyta jokių išimčių, konkrečių skrydžių ar krypčių, susipažinęs su pareiškėjos skelbtais reklaminiais teiginiais - „Flylal“/ „Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/ Airbaltic.lt”, reklamos vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog pastarojoje bendrovėje visuomet gaus pigesnes bilietus nei jie parduodami AB „Flylal – Lithuanian Airlines“. Taigi, pareiškėja Konkurencijos tarybai turėjo pateikti įrodymus, kad bet kurią dieną, valandą ir pan. jos skrydžiai reklamos skleidimo metu buvo pigesni nei AB „Flylal – Lithuanian Airlines“. Pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas savo skunde teismui nurodo, jog bilieto kaina kinta laike, priklausomai nuo skrydžio maršruto, skrydžio laiko, oro uosto ir reiso, todėl vartotojai negali tikėtis, kad visuomet vienos aviakompanijos bilietai bus pigesni už kitos aviakompanijos bilietus. Laikytina, kad tokiu teiginiu pati pareiškėja pripažįsta, kad jos bilietai ne tik kad nebuvo, bet apskritai negali būti visuomet pigesni nei nagrinėjamoje reklamoje nurodomos AB „Flylal – Lithuanian Airlines“ bilietai.

Pažymėjo, kad įstatyme įtvirtinta reklamos davėjo pareiga įrodinėti skleistų reklaminių teiginių teisingumą, tiriant klaidinančios reklamos pažeidimus, Konkurencijos taryba privalo patikrinti ir įvertinti pažeidimu įtariamo ūkio subjekto pateiktus įrodymus, tačiau joks teisės aktas neįpareigoja šios institucijos įrodinėti skleidžiamos reklamos neteisingumo. Reklamos įstatymas numato reklamos davėjo pareigą skleisti tik teisingą informaciją ir turėti jos teisingumą patvirtinančius įrodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ atsiliepime (b. l. 37-38) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmeti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 44-51) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad „Air Baltic Corporation“ A/S laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki 2007 m. rugsėjo 2 d. „Google“ interneto svetainėje skleidė reklamą, kurioje buvo nurodoma jos konkurentė – BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ bei lyginamos šių bendrovių teiktų keleivių skraidinimo paslaugų kainos, skatinant naudotis pareiškėjos paslaugomis, bei padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai tokią reklamą traktavo kaip lyginamąją. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas nagrinėtinu atveju pagrįstai traktuotas reklamos davėju. Tokią išvadą leidžia daryti ir 2007 m. rugpjūčio 16 d. paslaugų teikimo sutarties 3.2 p. sisteminis aiškinimas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl ginčo reklamos skleidimo yra atsakingas kitas ūkio subjektas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Konkurencijos tarybai nebuvo pateikęs įrodymų, kurie neginčijamai įrodytų reklaminių teiginių teisingumą, be to skunde pripažino, kad tokių įrodymų neturi (kad fiziškai jie nėra išlikę), todėl akivaizdu, jog reklamos vartotojui, susipažinusiam su pareiškėjo skleista reklama, pagal reklamoje vartojamą formuluotę galėjo susidaryti įspūdis, jog visais atvejais „Air Baltic Corporation“ A/S teikia pigesnes paslaugas nei jos tiesioginė konkurentė, t. y. galėjo būti paveiktas jų ekonominis elgesys renkantis paslaugų teikėją (konkrečią aviakompaniją). Tai, kad nurodytu terminu (2007 m. rugpjūčio 30 d. – 2007 m. rugsėjo 2 d.) galėjo būti parduota daug bilietų į įvairius aviakompanijos reisus tiek nurodytomis dienomis, tiek bet kuriam kitam laikotarpiui keliais mėnesiais ar net metams vėliau nei pardavimo diena ar pan., neatleidžia ūkio subjekto nuo pareigos skleisti tik tokią reklamą, kurios teisingumą įmanoma įrodyti. Kadangi pareiškėjas negalėjo pagrįsti reklaminių teiginių teisingumo jų naudojimo metu (Reklamos įstatymas būtent reklamos davėjui priskiria tokią pareigą), vėliau pateiktus įrodymus dėl aviakompanijos skrydžių bilietų kainų (pvz., 2009 m. spalio 23 d. raštas, b. l. 13 ir kt.) teismas vertino kritiškai. Teismas taip pat pažymėjo, kad tyrimo metu bendrovė buvo pripažinusi, kad neturi atitinkamų įrodymų, kurie įrodytų reklaminių teiginių teisingumą jų naudojimo metu, todėl papildomų dokumentų pateikimas pareiškėjos pozicijos teisingumo neįrodo ir dėl šios priežasties. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nepagrindus reklamos teiginių teisingumo jų naudojimo metu bei neįrodžius, kad Reklamos įstatymo nuostatos buvo pažeistos ne dėl jo kaltės, atsakovas 2009 m. spalio 1 d. nutarime Nr. 2S-20 pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas padarė nustatytą Reklamos įstatymo pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas ir dėl to, jog nenustatytas pastarosios materialinis teisinis suinteresuotumas. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė kuo ginčijamas atsakovo nutarimas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus. Nutarimas, kuriuo skleista reklama pripažinta neleidžiama lyginamąja reklama, pareiškėjui jokių tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria – juo nėra skirta bauda (dėl pasibaigusio termino jai skirti), nėra nustatytas konkretus įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar pan.

III.

Pareiškėjas „Air Baltic Corporation“ A/S apeliaciniu skundu (b. l. 56-66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, panaikinti Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimą Nr. 2S-20 „Dėl „Air Baltic Corporation“ A/S veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“. Be argumentų nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui papildomai pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas netyrė bylai svarbių įrodymų ir nepatikrino, ar apelianto veiksmuose yra teisės pažeidimo sudėtis. Teismas netinkamai nustatė, kad reklamos užsakovu yra apeliantas, dėl konkretaus reklamos teiginio turinio apeliantas nebuvo davęs pavedimo paslaugų tiekėjui, todėl negali būti laikomas atsakomybės subjektu dėl šios reklamos skleidimo. Byloje nėra duomenų, įrodančių apelianto kaltę dėl reklamos teiginio, o atsakovas tyrimo metu netyrė apelianto kaltės klausimo ir kaltę preziumavo.

2) Teismas klaidingai aiškino ir taikė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Apeliantas nepažeidė minėtos nuostatos, nes neprivalėjo saugoti duomenų apie bilietų kainas iki 2009 metų. Atsakovas turėjo aiškintis, ar apelianto bilietai buvo pigesni konkrečiu laikotarpiu, o ne formaliai reikalauti pateikti abstraktaus pobūdžio informaciją.

3) Ginčo objektu esanti reklama negali būti vertinama kaip neleidžiama lyginamoji reklama, o teismo vertinimas neatitinka galiojančių teisės normų ir teismų jurisprudencijoje įtvirtintų taisyklių. Teismas privalėjo aiškintis, ar reklamos teiginys galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją. Vartotojas nesitiki ir negali tikėtis, kad visuomet vienos aviakompanijos bilietai bus pigesni už kitos aviakompanijos bilietus. Atsakovas ir teismas reklamos teiginį vertino formaliai, neatsižvelgiant į skrydžių bilietų kainodaros ypatumus.

4) Teismo pozicija, kad apeliantas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, yra teisminės gynybos prieinamumo ir efektyvaus pažeistų teisių bei interesų gynybos ribojimas. Vien tai, kad atsakovas nusprendė, kad apeliantas pažeidė Reklamos įstatymą, yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas kreiptis į teismą ir ginčyti atsakovo nutarimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81-87) atsakovas Konkurencijos taryba prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad apeliantas nepagrįstai remiasi 1998 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kadangi tuo metu buvęs teisinis reglamentavimas skiriasi nuo šiuo metu egzistuojančio, be to, minėtoje byloje aiškinamos Konkurencijos įstatymo nuostatos, o nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba šio įstatymo netaikė. Pažymi, kad Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar reklama yra klaidinanti, t. y. nagrinėja klaidinančios reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams, tačiau tai savaime nereiškia, kad Konkurencijos taryba visais atvejais, nagrinėdama reklamos atitiktį Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, atlieka ir ūkio subjektų veiksmų vertinimą pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus. Iš Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei 21 straipsnio 1 dalies nurodytų nuostatų matyti, kad Konkurencijos taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti ir kad ūkio subjektas yra konkrečios klaidinančios reklamos davėjas – reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama. Ir priešingai, ūkio subjektas, kuris mano, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės, pats turi įrodinėti šią aplinkybę.

Teigia, kad įstatyme nedetalizuota, kiek laiko ūkio subjektas, paskleidęs tam tikrus teiginius privalo turėti tų teiginių teisingumą patvirtinančius įrodymus. Tačiau sistemiškai aiškinant Reklamos ir Konkurencijos įstatymų nuostatas, akivaizdu, kad reklaminės veiklos subjektas reklamos teisingumo įrodymus privalo turėti bent iki to momento, kai baigiasi nustatytas senaties terminas atlikti tyrimą dėl klaidinančios ar neleidžiamos reklamos ir patraukti pažeidimą padariusius asmenis atsakomybėn.

Nurodo, kad apelianto samprotavimas, kad reklama turėjo būti vertinama skaidant į struktūrines dalis, niekuo nepagrįstas. Reklaminis teiginys Flylal“/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/Airbaltic.lt” gali būti suprantamas tik vienu būdu – apelianto parduodami bilietai reklamos skleidimo metu visais atvejai yra pigesni nei AB „Flylal – Lithuanian Airlines“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ atsiliepimu (b. l. 88-89) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas ne kartą akcentavo, jog aviakompanijų paslaugų kainų negalima nustatyti apibendrintai. Taigi apeliantas savo reklamoje jokiu būdu objektyviai negalėjo teigti, kad vartotojui Air Baltic paslaugomis naudotis yra pigiau nei konkurentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Konkurencijos taryba 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 2S-20 pripažino „Air Baltic Corporation“ A/S internetinės paieškos sistemoje „Google“ skleistą reklamą, kurioje teigiama „FlyLAL/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/Airbaltic.lt, neleidžiama lyginamąja reklama. Pareiškėjas su Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 2S-20 nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas reklaminio teiginio egzistavimą nustatė pagal antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriuo neturėjo būti remiamasi kadangi jis netikslus ir prieštaringas. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip pat byloje esančios medžiagos, Konkurencijos taryba rėmėsi ne tik minėtu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tačiau ir kita byloje esančia medžiaga, taip pat ir paties pareiškėjo rašytiniu paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad jo filialas buvo paieškos sistemoje „Google“ skleistos reklamos „Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“ užsakovu, minėta informacija buvo skleidžiama 2007 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir konstatuotina, kad reklaminio teiginio „FlyLAL/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/Airbaltic.lt egzistavimas internetinės paieškos sistemoje „Google“ 2007 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. įrodytas.

Pareiškėjas taip pat ginčija, kad jis nėra teisės pažeidimo subjektas. Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2009 m. gegužės 4 d. rašte patvirtino, kad minėtos reklamos užsakovas yra „Air Baltic Corporation“ filialas. Pagal „Air Baltic Corporation“ filialo nuostatus, filialas nėra juridinis asmuo, už filialo įsipareigojimus ir iš jų kylančias prievoles atsako steigėjas – atsakovas. Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju pagrįstai laikytas reklamos davėju ir pažeidimo subjektu. Tokią išvadą pagrindžia ir 2007 m. rugpjūčio 16 d. paslaugų teikimo sutarties 1.4 punktas, pagal kurį UAB „Inbold“ įsipareigoja persiųsti „Air Baltic Corporation“ filialui patvirtinimui raktinius žodžius, reklaminius tekstus ir URL prieš pradedant kampaniją „Google Adwords“, 2.1 punktas, pagal kurį UAB „Inbold“ pasilieka teisę keisti raktinius žodžius ir reklaminius tekstus, prieš tai suderinus juos su „Air Baltic Corporation“ filialu bei 3.2 punktas, pagal kurį UAB „Inbold“ pateikus raktinių žodžių sąrašą, „Air Baltic Corporation“ filialas įsipareigoja jį patvirtinti su raktinių žodžių, reklaminių tekstų ir URL pakeitimais ar pataisymais per protingą terminą. Minėtos sutarties nuostatos akivaizdžiai paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo davęs paslaugos teikėjui pavedimo dėl konkretaus reklamos teiginio.

Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad lyginamoji reklama – reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Nagrinėjamu atveju, įvertinus minėtas teisės normas bei paieškos sistemoje „Google“ skleistą informaciją, kurioje teigiama „FlyLAL/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/Airbaltic.lt, akivaizdu, kad minėta informacija laikytina lyginamąja reklama (informacija susijusi su pareiškėjo „Air Baltic Corporation“ A/S vykdoma veikla ir skatina naudotis jo teikiamomis paslaugomis, be to, joje lyginamos „Air Baltic Corporation“ A/S ir jos konkurentės AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ teikiamų paslaugų kainos).

Lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, inter alia reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir 5 straipsnį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, lyginamoji reklama, jei laikomasi nustatytų reikalavimų, nėra draudžiama, tuo tarpu Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Kaip minėta, kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005; 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reklama pirmiausiai vertintina reklamos teisingumo kriterijaus atžvilgiu. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Taigi įrodinėjimo našta įstatymo leidėjo patvarkymu yra perkeliama reklamos davėjui. Jis turi pagrįsti skelbiamų teiginių atitikimą tikrovei. Pažymėtina, kad įstatymas nedetalizuoja, kiek laiko reklamos davėjas turi turėti reklamoje naudojamų teiginių teisingumą patvirtinančius įrodymus. Tačiau, atsižvelgiant į Reklamos įstatymo tikslą, įtvirtintą šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, kitas šio įstatymo nuostatas bei tai, kad pareiga įrodyti reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, tenka reklamos davėjui, nėra pagrindo teigti, kad reklamos davėjas reklamoje naudojamų teiginių teisingumą patvirtinančius įrodymus turi turėti tik reklamos naudojimo metu. Priešingai, kadangi pareiga įrodyti reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, tenka reklamos davėjui, būtent jis suinteresuotas užtikrinti tokių įrodymų saugojimą atitinkamą protingą laikotarpį, per kurį gali būti ar yra atliekamas tyrimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu, reiškia, kad reklamos davėjas privalo turėti įrodymus, jog skleidžiama reklama buvo teisinga skleidimo metu, t. y. nurodo laikotarpį, per kurį (skleidimo metu) skleidžiama reklama turi būti teisinga, tačiau neapibrėžia, reklamoje naudojamų teiginių teisingumą patvirtinančių įrodymų saugojimo termino.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Konkurencijos tarybai nepateikė reklaminių teiginių „FlyLAL/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/ Airbaltic.lt“ teisingumo įrodymų ir pripažino, kad tokių įrodymų neturi. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikdamas argumentus dėl skrydžių bilietų kainų dinamiškumo bei sudėtingos kainodaros, netiesiogiai pats patvirtina, kad tokių įrodymų iš esmės ir negali būti. Pareiškėjo kartu su skundu teismui pateiktas raštas, kuriame nurodomos bilietų kainos, su priedais nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, nes nebuvo pateiktas Konkurencijos tarybos tyrimo metu, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, jis taip pat nepagrindžia ginčijamo reklaminio teiginio teisingumo. Taip pat pažymėtina, kad, nors reklamos teiginių teisingumo įrodinėjimo pareiga tenka reklamos davėjui, atsakovas taip pat ėmėsi priemonių ginčijamų teiginių teisingumui nustatyti. Pareiškėjo teiginys, kad jis nepažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, nes neprivalėjo saugoti duomenų apie bilietų kainas iki 2009 m. laikytinas nepagrįstu. Kaip minėta, reklamos davėjui tenka pareiga įrodyti reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, o kokiomis priemonėmis jis vykdys šią pareigą įstatymas neapibrėžia, tačiau ir neatleidžia nuo minėtos pareigos praėjus tam tikram laikui. Pareiškėjo teiginys, kad Konkurencijos taryba prašydama pateikti informaciją pateikė abstraktų reikalavimą, pirmiausiai laikytinas nepagrįstu, be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į skleistos reklamos turinį, taip pat į tai, kad reklamos teiginių teisingumo įrodinėjimo pareiga tenka reklamos davėjui, pareiškėjas privalėjo pateikti visus turimus įrodymus, apie 2007 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. skleistos reklamos teisingumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo reklamos vertinimo, kaip draudžiamos lyginamosios reklamos, laiko nepagrįstais. Apeliaciniame skunde pateikiamas reklamos teiginio aiškinimas skaidant į struktūrines dalis, taip pat visiškai nepagrįstas. Aplinkybė, kad reklaminiame teiginyje jo dalys atskirtos įvairiais skyrybos ženklais, nesudaro pagrindo vertinti ne visą reklaminį teiginį kaip vientisą, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad visos dalys ne tik pateikiamos kartu, bet ir turinio prasme yra susijusios ir vertintinos kaip vientisas tekstas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reklamos vartotojui, susipažinusiam su pareiškėjo skleista reklama, pagal reklamoje vartojamą formuluotę galėjo susidaryti įspūdis, jog visais atvejais „Air Baltic Corporation“ A/S teikia pigesnes paslaugas nei jos tiesioginė konkurentė. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog byloje nėra duomenų, įrodančių pareiškėjo kaltę dėl ginčijamo reklamos teiginio. Tokie pareiškėjo argumentai, nepagrįsti. Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje A⁸⁵⁸-1235/2010). Kaip pagrįstai konstatavo Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų kad įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimas Nr. 2S-20, kuriuo „Air Baltic Corporation“ A/S internetinės paieškos sistemoje „Google“ skleista reklama, kurioje teigiama „FlyLAL/„Kodėl FLYLAL? Skriskite Pigiau Su AIRBALTIC!“/Airbaltic.lt, pripažinta neleidžiama lyginamąja reklama, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi materialinio teisinio suinteresuotumo. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, vertindamas skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei konstatavo, kad pareiškėjas padarė Reklamos įstatymo pažeidimą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos administracinis teismas, nepagrįstai kaip papildomą skundo netenkinimo motyvą nurodė pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo nebuvimą, tai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimo, kadangi teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus ir pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo „Air Baltic Corporation“ A/S apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius