Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams V. B. ir J. S., atsakovės atstovui Justui Margeniui, trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Vilniaus energija“ atstovei T. L., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Lietuvos dujos“ skundą atsakovei LR konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ ir Lietuvos dujų asociacijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

pareiškėja AB „Lietuvos dujos“ (toliau - Bendrovė ) skunde (b.l. 3-12) prašo panaikinti LR Konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2009-10-01 nutarimą Nr.1S-157 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties LR reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo nutraukimo“ ir grąžinti bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad 2009-03-10 kreipėsi į atsakovą su prašymu ištirti, ar trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir ar nevykdė nesąžiningos komercinės veiklos: (i) Vilniaus m. šilumos ir karšto vandens vartotojams 2008 m. spalio - 2009 m. vasario mėn. kartu su sąskaitomis už šilumos energiją ir karštą vandenį pateikdamas informacinius pranešimus, kuriuose būdavo nurodoma, kad 85 proc. šilumos kainos dalį sudarė „dujininkams (už dujas)“ mokami pinigai, o 15 proc. - „Vilniaus energijai“ (pinigai, skiriami šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms"), taip pat nurodytu laikotarpiu trečiojo suinteresuoto asmens interneto svetainėje www. vilniaus-energija.lt patalpindamas interaktyvią skaičiuoklę, pavadintą „Kam atitenka Jūsų pinigai?", kurioje įvedus bet kokią sumą, lankytojas gaudavo paskaičiavimus, pagal kuriuos 85 proc. šilumos kainos dalį jis esą sumoka „dujininkams (už dujas)“, o 15 proc. „ Vilniaus energijai“ („pinigai, skiriami: šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms“); (ii) platindamas informaciją apie šilumos tiekimo įmonių 1999-2008 m. sumokėtas sumas už importuojamas gamtines dujas ir sumas, valstybės skirtas alternatyvioms dujoms energijos šaltinių skatinimui, taip pat platindamas informaciją, kad tik alternatyvios kuro rūšys yra ekologiškos kuro rūšys santykyje su gamtinėmis dujomis.

Atsakovė 2009-07-02 nutarimu inter alia nusprendė pradėti tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties LR reklamos įstatymo reikalavimams, o 2009-10-01 nutarimu Nr.1S-157 nutarė tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties LR reklamos įstatymo reikalavimams nutraukti.

Dėl 2008 m. spalio - 2009 m. platintos informacijos, kad 85 proc. šilumos kainos dalį sudarė „dujininkams (už dujas)“ mokami pinigai, o 15 proc. - „Vilniaus energijai“ (pinigai, skiriami šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms“) tarnyba nurodė, kad tai nėra reklama LR reklamos įst. 2 str. 7 d. prasme, todėl nėra atsakovo tyrimo objekto.

Šiuo atveju atsakovas nepagrįstai susiaurino reklamos sampratą iki informacijos, tiesmukiškai skatinančios vartotojus įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, kadangi iš tikrųjų reklamos samprata yra kur kas platesnė.

Konstitucinis Teismas 2005-09-29 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Farmacinės veiklos įstatymo 17 str. 4 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atveju prilygti reklamai (konstatuojamosios dalies II.4 p.). Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Konstitucinio Teismo 2006-12-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 str. (2000-06-29 redakcija) 5 d., 6 str. 1, 3, 4 d.d. (2000-06-29 redakcija), 10 str. (2000-06-29 redakcija) 1 d., 15 str. (2000-06-29 redakcija) 1,2 d., LR visuomenės informavimo įstatymo 31 str. (2000-08-29 redakcija) 4 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (konstatuojamosios dalies V.30.2 p.).

Taigi reklama laikomas ne tik tiesioginis vartotojo skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, tačiau reklama gali būti laikoma ir tokia informacija, kuria, pavyzdžiui, vartotojui siekiama padaryti tokį poveikį, kad vartotojas išliktų prekės ar paslaugos pirkėju ir/ar naudotoju, o nepasirinktų tokią informaciją skleidžiančio subjekto konkurento prekių ir/ar paslaugų ar pan.

Trečiojo suinteresuotos asmens platinti informaciniai pranešimai bei interneto svetainės turinys atitiko LR reklamos įst. 2 str. 4 d. pateiktą klaidinančios reklamos sampratą. LR reklamos įst. 2 str. 4 d. nustatyta, kad klaidinanti reklama - reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

LR reklamos įst. 5 str. 1 d. nustatyta, kad draudžiama naudoti klaidinančią reklamą.

Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra nurodyti LR reklamos įst. 5str. 2 d. 1-3 p.p. LR reklamos įst. 5 str. 2 d. preambulėje nurodoma, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus.

LR reklamos įst. 5 str. 7d. nustatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo.

Vidutinio vartotojo samprata ir jo ekonominio elgesio vertinimo kriterijai plėtojami ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-17 nutartyje adm. byloje UAB „TELE 2“ v. LR Konkurencijos taryba ir kt., bylos Nr. A-931/2005 („Administracinių teismų praktika“, Nr. 8, 62-84 psl.), remdamasis ir Europos Teisingumo Teismo praktika, nurodė, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas LR reklamos įst. 5 str. 1 d. įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną LR reklamos įst. 5 str. 2 d. nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti šį kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu. Sprendžiant ginčą dėl reklamos išsamumo LR reklamos įst. nurodyto paprasto vartotojo požiūriu, ši sąvoka vartotina kaip vidutinio vartotojo sąvokos sinonimas. Vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę, neanalizuojant kiekvienos detalės. Iš esmės analogiškai vidutinio vartotojo samprata aiškinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-03 nutartyje adm. byloje UAB „Tez Tour“ v. LR Konkurencijos taryba, bylos Nr.A-556-997/2008 („Administracinių teismų praktika“, Nr. 5(15), 80-90 psl.).

Atsakovas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens platinti informaciniai pranešimai bei interneto svetainės turinys neturi nieko bendra su LR ŠŪĮ ir LR EĮ minima pareiškėjo pareiga teikti informaciją vartotojams. LR EĮ 19 str. 4 d. nustatyta, kad energetikos įmonės savo veikimo srityje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir mastu pagal kompetenciją energijos vartotojams ir savivaldybėms teikia informaciją inter alia apie energijos kainas bei energijos vartotojams teikiamas paslaugas. Taigi ne visa ir ne bet kokia trečiojo suinteresuoto asmens skleidžiama informacija laikytina informacija LR EĮ 19 str. 4 d. ir LR ŠŪĮ 22 str. 2 d. prasme, o tik tokia informacija, kuri skelbiama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir mastu. Šiam ginčui aktualūs trečiojo suinteresuoto asmens informaciniai pranešimai ir interneto svetainės turinys šiai informacijai negali būti priskiriami. Apie tai spręstina jau vien iš to, kad trečiojo suinteresuoto asmens platintuose informaciniuose pranešimuose ir interneto svetainėje buvo pateikiama ne šilumos kainos dedamosios dalys, bet tik kai kurie trečiojo suinteresuoto asmens parinkti, be to, neatitinkantys tikrovės šilumos kainos fragmentai.

Trečiojo suinteresuoto asmens platintuose informaciniuose pranešimuose ir interneto svetainėje informacija apie visas šilumos kainos dedamąsias dalis nebuvo teikiama, nors, pavyzdžiui, viena iš šilumos kainas dedamųjų dalių yra trečiojo suinteresuoto asmens normatyvinis pelnas, tuo tarpu platintuose pranešimuose nurodoma, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pinigus skiria tik šilumos tinklų nusidėvėjimui padengti, remontui, darbo užmokesčiui, kitoms sąnaudoms, tarsi pareiškėjos normatyvinis pelnas nebūtų įskaičiuojamas į šilumos kainą. Tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens platinta informacija buvo ir neteisinga, ir nepilna.

Apie tai, kad ginčui aktuali trečiojo suinteresuoto asmens informacija nelaikytina informacija LR EĮ 19 str. 4 d. ir LR ŠŪĮ 22 str. 2 d. prasme, spręstina ir iš to, kad šios informacijos platinimas buvo ne permanentiškas, tačiau trumpalaikis, kadangi ginčui aktuali informacija buvo platinama nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. vasario mėn., o nei iki 2008 m. spalio mėn., nei po 2009 m. vasario mėn. tokia informacija nebuvo ir nėra platinama.

Net jeigu trečiojo suinteresuoto asmens platinta informacija būtų atitikusi LR EĮ 19 str. 4 d. ir LR ŠŪĮ 22 str. 2 d. sampratą ir būtų buvusi platinama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, ji vis tiek turėtų atitikti LR KĮ ir LR reklamos įst. nuostatas, inter alia būti teisinga ir išsami.

Be to, trečiojo suinteresuoto asmens platinta informacija buvo akivaizdžiai neteisinga, kadangi 2008 m. spalio mėn. gamtinių dujų kaina, įskaitant ir dujų perdavimo ir paskirstymo nuo valstybės sienos iki trečiojo suinteresuoto asmens katilinės kainą, sudarė apie 64 proc. šilumos kainos, o 2009 m. vasario mėn. - tik apie 43 proc. šilumos kainos. Pažymėtina, kad 2009-10-01 nutarime minimame trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinime, kuriame nurodoma, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - VKEK komisija) 2008-06-26 nutarimu Nr.O3-76 vienašališkai nustatė trečiojo suinteresuoto asmens tiekiamos šilumos energijos kainą nuo 2008-08-01 22,56 cnt/kWh, nurodoma, kad VKEK komisija, patvirtindama šią šilumos kainą, įtraukė orientacinę 889,00 Lt už 1000 m3 gamtinių dujų kainą. Nors faktinė dujų kaina 2008 m. spalio mėn. - 2009 m. vasario mėn. buvo didesnė, nei 889,00 Lt už 1000 m3, tačiau, įvertinant viršutinę dujų degimo šilumos vertė (kcal/m3) ir konvertavus į kilovatvalandės santykiu 1 kcal =1,163 x 10 kWh, gamtinių dujų, įskaitant dujų transportavimą, kaina šilumos kainoje sudarė atitinkamai: 14,45 cnt./kWh arba 64,07 % 2008 m. spalio mėn., 14,31 cnt./kWh arba 63,43 % 2008 m. lapkričio mėn., 12,19 cnt./kWh arba 54,05 % 2008 m. gruodžio mėn., 11,18 cnt./kWh arba 49,58 % 2009 m. sausio mėn. ir 9,74 cnt./kWh arba 43,16 % 2009 m. vasario 1-15 d.d.

Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens informacija buvo platinama vartotojams bei skaičiuoklė interneto svetainėje veikė 2008 m. spalio - 2009 m. vasario mėn. ir visą tą laiką nesikeitė, nors gamtinių dujų kaina, o atitinkamai ir jos dedamoji dalis šilumos kainoje permanentiškai ir ženkliai mažėjo. Be to, niekur nebuvo nurodyta, kad proporcija: 85 proc. „dujininkams (už dujas)“ ir 15 proc. „Vilniaus energijai“ yra ne esamuoju laiku.

Atsakovė 2009-10-01 nutarimo konstatuojamojoje dalyje pakartojo trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, jog paskleista informacija negalėjo paveikti vartotojų ekonominio elgesio, kadangi teritorinio planavimo dokumentais (specialiaisiais planais) Vilniaus miesto savivaldybė paskirstė teritoriją į dujinio ir centralizuoto šildymo zonas. 2009-10-01 nutarime nurodoma, kad vartotojo laisvė priimti sprendimą dėl esamo šilumos tiekėjo pakeitimo yra apribota teisės aktų nustatytais reikalavimais bei procedūra, taip pat nurodoma, kad vartotojui vienintelis galimas būdas pakeisti šilumos tiekėją yra gyvenamosios vietos ir būsto keitimas pasirenkant pageidaujamą šilumos apsirūpinimo būdą.

Tokia atsakovės išvada nepagrįsta. LR reklamos įst. 2 str. 2 d. nustatyta, kad ekonominis elgesys -reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Šiuo atveju reikšminga, kad šilumos energijos šaltinių rinkoje egzistuoja konkurencija, o pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra konkurentai šioje rinkoje. LR ŠŪĮ 3 str. 1d. nustatyta, kad šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, o LR ŠŪĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija.

Šilumos energijos ir karšto vandens kaina yra itin aktuali vartotojams, kadangi pastaraisiais metais centralizuotai tiekiamos šilumos energijos ir karšto vandens išlaidos sudaro nemažą dalį tiek namų ūkių išlaidų, tiek ūkio subjektų sąnaudų. Kad galutinė kaina yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojo elgseną, pripažino ir atsakovas, pasiremdamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 5 d. sprendimu adm. byloje UAB „IMP Baltic“ v. LR Konkurencijos taryba, bylos Nr. 1-11-1099/2001. Trečiojo suinteresuoto asmens vykdomas centralizuotas šilumos energijos ir karšto vandens tiekimas turi įvairių alternatyvų - šildymas ir karšto vandens ruošimas naudojant elektros energiją, saulės ir vėjo energiją, suskystintas dujas ir kt, tačiau patraukliausia alternatyva yra šildymas ir karšto vandens ruošimas naudojant gamtines dujas. Tai reiškia, kad pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens interesai šilumos energijos šaltinių rinkoje yra priešingi, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo yra suinteresuotas, kad esami šilumos energijos vartotojai neatsijungtų nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos, taip pat kad nauji vartotojai pasirinktų būtent trečiojo suinteresuoto asmens centralizuotai tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, o ne riktųsi pigesnį alternatyvų šilumos energijos šaltinį - pareiškėjos tiekiamas gamtines dujas.

Atsakovė neįvertino tos reikšmingos aplinkybės, kad trečiojo suinteresuoto asmens platintoje informacijoje buvo lyginami du tarpusavyje visiškai nesusiję dalykai - valstybės parama alternatyvių dujoms energijos šaltinių skatinimui 1999-2008 m. m. ir Lietuvos šilumos tiekimo įmonių sumokėta suma už gamtines dujas 1999-2008 m. m. Taigi vienu atveju buvo skaičiuojamas valstybės paramos dydis tam tikrai veiklai, o kitu atveju skaičiuojama tam tikros prekės - gamtinių dujų kaina. Jeigu būtų siekiama objektyvumo, tai turėtų būti lyginamas valstybės paramos dydis alternatyvių dujoms energijos šaltinių skatinimui ir, pavyzdžiui, valstybės paramos dydis gamtinių dujų vartojimo skatinimui. O jeigu lyginami šilumos energijos kūrenant gamtinėmis dujomis kaštai, tai tie kaštai turėjo būti lyginami su alternatyvių kuro rūšių, pvz., mazuto, akmens anglies ar kt. kuro rūšies kaštais.

Trečiojo suinteresuotos asmens platintame „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių energijos šaltinių skatinimui palyginime“ taip pat yra toks sakinys: „Tereikia gamtines dujas pakeisti alternatyviu kuru - žymiai pigesniu ir aplinkos neteršiančiu vietiniu biokuru“. Šiame sakinyje pateikiami du biokuro privalumai, lyginant su gamtinėmis dujomis: (i) biokuras yra pigesnis; (ii) biokuras neteršia aplinkos. Tokiu teiginiu vartotojams siekiama įteigti išvadą, kad gamtinės dujos, kurių tiekėjas yra pareiškėjas, yra: (i) brangi kuro rūšis ir (ii) aplinką teršianti kuro rūšis.

Tokia informacija yra klaidinanti. Pirmasis teiginys dėl biokuro pigumo atskirai vertinant su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis gali būti vertinamas kaip neutralus (nors įvairių rūšių biokuro kaina yra skirtinga, o gamtinių dujų kaina nuo 2008 m. spalio mėn. yra žymiai sumažėjusi, be to, deginant biokurą, priklausomai nuo jo rūšies (pavyzdžiui, komunalines atliekas), gali išsiskirti įvairios kenksmingos medžiagos, kurių neutralizavimui reikalinga speciali brangi įranga, didinanti tos rūšies biokuro savikainą ir pan.). Tačiau biokuro privalumo, kad jis neteršia aplinkos, lyginant su gamtinėmis dujomis, deklaravimas yra neteisingas ir klaidinantis. LR reklamos įst. 5 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad reklama yra klaidinanti, jeigu reklamoje pateikta informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas dviejų tarpusavyje nesusijusių dalykų - valstybės paramos alternatyvių dujoms energijos šaltinių skatinimui 1999-2008 m. m. ir Lietuvos šilumos tiekimo įmonių sumokėtos sumos už gamtines dujas 1999-2008 m. m. - lyginimas, vertintinas kaip neišsami, o dėl to klaidinanti reklama.

2009-10-01 nutarimas naikintinas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės administracinės procedūros, o dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

LR ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

2009-10-01 nutarimas buvo priimtas ne tik pareiškėjai nedalyvaujant, bet ir jai nieko nežinant apie atsakovės posėdį, kadangi pareiškėjai apie šį posėdį nebuvo pranešta. Tuo buvo pažeista viena iš pagrindinių pareiškėjos teisių administraciniame procese - teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Be to, pabaigus tyrimą, pareiškėjai nebuvo pateiktos tyrimą atlikusio įgalioto pareigūno išvados raštu, nesudaryta galimybė susipažinti su bylos dokumentais.

Atsakovė 2009-10-01 nutarimo juridiniu pagrindu nurodė LR KĮ 30 str. 2 d. 1 p. - tyrimas nutraukiamas, jeigu tyrimo metu paaiškėja, kad nėra teisės pažeidimo sudėties. Tai reiškia, kad atsakovė priėmė sprendimą dėl bylos esmės, kadangi tokiu nutarimu atsakovė konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepažeidė LR reklamos įst. reikalavimų. Analogiškas atsakovės sprendimas dėl bylos esmės numatytas ir LR KĮ 36 str. 1 d. 3 p., kur nustatyta, kad konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą, nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti. Taigi ir LR KĮ 30 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu, ir LR KĮ 36 str. 1 d. 3 p. numatytu pagrindu galimo LR KĮ pažeidimo nagrinėjimas baigiasi atsakovės sprendimu nutraukti bylą nesant įstatymo pažeidimo, tik vienas straipsnis yra LR KĮ V skyriaus ketvirtajame skirsnyje, o kitas straipsnis yra LR KĮ V skyriaus penktajame skirsnyje. Manytina, kad atsakovei priimant sprendimą dėl bylos esmės tiek LR KĮ 30 str. 2 d. 1 p. numatytu atveju, tiek LR KĮ 36 str. 1 d. 3 p. numatytu atveju pareiškėjai turėtų būti užtikrintos tokios pačios teisės, tame tarpe teisė būti išklausytam, taip pat kitos teisės. LR KĮ 31 str. 1 d. 1-5 p.p. nustatyta, kad nagrinėjant bylą dėl 23 str. nurodytų pažeidimų, inter alia dalyvauja pareiškėjas (tyrimo iniciatorius).

Šiuo atveju pareiškėjo teisių - teisės būti išklausytam ir duoti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu pažeidimas, taip pat nepateikimas jam tyrimą atlikusio įgalioto pareigūno išvados raštu ir nesudaryta galimybė susipažinti su bylos dokumentais turėjo įtakos 2009 m. spalio 1 d. nutarimo pagrįstumui, kadangi negavę tyrimą atlikusio pareigūno išvados raštu, nesusipažinę su dokumentais, pareiškėjos atstovai negalėjo duoti paaiškinimų žodžiu ir/ar raštu dėl tyrimą atlikusio pareigūno išvados pagrįstumo, taip pat dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų argumentų ir įrodymų. Kaip jau nurodyta aukščiau, trečiojo suinteresuoto asmens argumentais remiamasi 2009-10-01 nutarimo konstatuojamojoje dalyje, t. y. jų pagrindu priimtas ginčijamas nutarimas. Pareiškėja, nežinodama nei apie atsakovės tyrimo eigą ir numatomą ginčijamo nutarimo priėmimo vietą ir laiką, nei apie atsakovės įgalioto pareigūno išvados, nei apie trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus argumentus bei įrodymus, negalėjo atsikirsti į tuos argumentus, pateikti kontrargumentus ir/ar papildomus įrodymus, kurie teikiami šiame skunde ir kt.

Skundo rezoliucinėje dalyje reiškiamas prašymas panaikinti 2009-10-01 nutarimą ir grąžinti bylą atsakovui, kadangi LR KĮ 39 str. 2 p. nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs skundą dėl atsakovo nutarimo, gali panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą atsakovei papildomam tyrimui atlikti.

Iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos - žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į skundą surašymą ir už atstovavimą teisme apmokėti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.l. 44-49) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, jog Konstitucinis Teismas nurodė, kad tam tikromis aplinkybėmis skleidžiama informacija reklamos vartotojus gali paskatinti rinktis paslaugą ar prekę bei turėti reklamos poveikį, tačiau, nagrinėtu atveju, atsižvelgus į bylos aplinkybes, atsakovė konstatavo priešingai - t.y., kad nagrinėjamos informacijos skleidimas negali paveikti reklamos vartotojo ekonominio elgesio. Net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba pripažintų, kad informacijos skleidėjas nagrinėtu atveju siekė paveikti reklamos vartotojo ekonominį elgesį, išvada dėl to, kad tokie informacija neskatina vartotojo ekonominio elgesio nepasikeistų.

LR reklamos įstatymo 17 str. 2 d. nustatyta Tarybos teisė priimti sprendimus dėl klaidinančios reklamos ar neleidžiamos lyginamosios reklamos. Pagal LR reklamos įstatymo 2 str. 7 d., reklama apibrėžiama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Skundžiamame nutarime Taryba pažymėjo, kad informaciniuose pranešimuose bei interneto tinklalapyje skleidžiama informacija buvo skirta ne potencialiems jos paslaugų vartotojams, siekiant pateikti savo paslaugų privalumus bei paskatinti pasirinkti centrinį šildymo būdą, bet esamiems paslaugų vartotojams informuoti apie šildymo kainos sudėtines dalis.

Nagrinėjamuose informaciniuose pranešimuose „Kur keliauja šie pinigai?“ bei „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ bei interneto tinklalapyje skleidžiama informacija informuoja vartotoją apie šilumos kainos sudėtines dalis, tačiau būtent galutinės kainos, kurią vartotojas turi sumokėti už prekę ar paslaugą, dydis, turi skatinamąjį poveikį vartotojo ekonominiam sprendimui, o ne jos struktūra. Ta pati pripažįsta ir pareiškėja 2009-03-10 skunde Tarybai teigdama, kad: „vartotojai privalo apmokėti sąskaitas už šiluminę energiją ir visai nesvarbu, kokią kuro rūšį, už kokią savikainą pasirinktų UAB „ Vilniaus energija“.

Kaip nurodo pati pareiškėja 2009-03-10 skunde, UAB „Vilniaus energija“ turi išskirtinę padėtį rinkoje, ir būtent ši bendrovė, o ne vartotojas, priima sprendimus, kokį kurą naudoti tiekiant vartotojams šildymo paslaugas. Kaip nurodo pareiškėja: „Daugiabučių namų gyventojai neturi galimybės rinktis pigiausio ir jiems geriausio būdo šildyti savo būstą.“

Skundžiamame nutarime Taryba nurodė, kad vertinant, ar nagrinėjama informacija buvo siekiama ir ar galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį, reikšmingu veiksniu laikytina ir šilumos tiekimo rinkos, kurios dalyvių - valstybės, savivaldybių, šilumos tiekėjų ir vartotojų santykiai yra griežtai reglamentuoti, specifika. Vartotojo laisvė priimti sprendimą dėl esamo šilumos tiekėjo pakeitimo, atsijungiant nuo centrinio šildymo tinklų yra apribota teisės aktų, reglamentuojančių šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų bei pastato šildymo būdo pakeitimą, nustatytais reikalavimais bei procedūra. Be nustatytų teisės aktais reikalavimų atsijungimui nuo centrinės šildymo sistemos įvykdymo, svarbu yra tai, kad visus įrenginių atjungimo ir kitus susijusius darbus pagal statybos techninius reglamentus, statybos normas ir kitus teisės aktus, norintis atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos vartotojas turi atlikti savo lėšomis. Be to, jei atsijungimas nuo centrinės šildymo sistemos yra negalimas dėl šilumos ūkio plane nustatytų sąlygų, vartotojui vienintelis galimas būdas pakeisti šilumos tiekėją yra gyvenamosios vietos ir būsto keitimas pasirenkant pageidaujamą šilumos apsirūpinimo būdą, todėl akivaizdu, kad šilumos aprūpinimo būdo keitimas keičiant gyvenamąją vietą negali būti patrauklus vartotojams.

Tarybos nutarime tai pat buvo konstatuota, kad UAB „Vilniaus energija“ skleista informacija apie valstybės paramą alternatyviems energijos šaltiniams bei išlaidas gamtinėms dujoms nėra reklama, kadangi neskatina vartotojų ekonominio elgesio. Taigi šios informacijos atitiktis LR reklamos įstatymo 5str. reikalavimams taip pat nebuvo nagrinėta. Atitinkamai nėra pagrįsti ir nagrinėtini pareiškėjos argumentai dėl šios informacijos pripažinimo klaidinančia reklama.

Priešingai, nei skunde nurodo pareiškėja, Taryba pripažįsta, kad pareiškėja ir UAB „Vilniaus energija“ yra konkurentai, tačiau atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, t.y., kad informacija buvo skirta esamiems UAB „Vilniaus energija“ klientams, kurių galimybės pakeisti šildymo būdą yra apribotos įstatymais, ši aplinkybė nėra svarbi vertinant tai, ar skleista informacija galėjo skatinti vartotojus naudotis pareiškėjos, UAB „Vilniaus energija“ ar kito ūkio subjekto paslaugomis.

Pareiškėja skunde nepagrįstai teigia, kad Taryba pritarė UAB „Vilniaus energija“ aiškinimui, kad pastaroji vykdė LR šilumos ūkio ir LR energetikos įstatymų nustatytą pareigą vartotojams teikti informaciją apie šilumos kainas ir šių kainų struktūrą.

Iš LR konkurencijos įstatyme įtvirtintų nuostatų išdėstymo, V skyriuje „Konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas ir bylų nagrinėjimas“ yra aiškiai išskirtos dvi Konkurencijos taryboje nagrinėjamų bylų stadijos. Pirma stadija apima visus tyrimo veiksmus iki bylos nagrinėjimo bylų nagrinėjimo posėdyje ir antra stadija - tai procesas bylų nagrinėjimo posėdyje. Šios stadijos atsispindi ne tik įstatymo struktūroje, bet ir V skyriaus bei jį sudarančių skirsnių pavadinimuose. V skyriaus ketvirtasis skirsnis reglamentuoja tyrimo stadiją ir vadinasi „Konkurencijos tarybos vykdomas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas", tuo tarpu nagrinėjimo viešame posėdyje tvarka, proceso dalyviai, jų teisės ir kt., yra reglamentuota penktajame skirsnyje, kurio pavadinimas atitinkamai yra „Bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesas“.

Atitinkamai, LR konkurencijos įstatymo 30 str. įstatymo leidėjas įtvirtino tyrimo nutraukimo pagrindus, tuo tarpu įstatymo 36 str. yra reglamentuota, kokiais atvejais yra nutraukiama byla (ne tyrimas).

Konkurencijos įstatyme nėra numatyta, jog tyrimo nutraukimo atvejais būtų surašomas atskiras procesinis dokumentas - tyrimą atlikusio pareigūno išvados. Iš LR konkurencijos įstatymo 32 str. įtvirtintų nuostatų akivaizdu, kad įgaliotų pareigūnų išvados dėl konkurenciją ribojančių veiksmų kaip procesinis dokumentas yra numatytas tik tuomet, kai Konkurencijos taryba nusprendžia tyrimą baigti (o ne nutraukti) ir byla toliau nagrinėjama bylų nagrinėjimo posėdyje.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog LR administracinių bylų teisenos įst. 89 str. 1 d. 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-22 sprendimas administracinėje byloje Nr.A-14-416/2005, 2005-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr.A-14-554-05, 2008-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr.A-248-715/2008).

Net žinodama tyrimo išvadas dėl tyrimo nutraukimo ir galėjusi dalyvauti Tarybos posėdyje, pareiškėja nebūtų turėjusi galimybių reikšmingai pakeisti savo pozicijos, išdėstytos skunde. Be to, paminėtina, kad Konkurencijos taryba jokių naujų aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl pareiškėja savo argumentus dėl informacijos pripažinimo reklama galėjo teikti nepriklausomai nuo Konkurencijos tarybos tyrimo veiksmų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.l. 51-55) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją iš esmės pagrindė tais pačiais motyvais kaip ir atsakovė. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos cituojamomis ištraukomis iš Konstitucinio Teismo nutarimų (o jų esmė yra ta, kad net statistinių duomenų, techninių bei kitų žinių skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, todėl šiuo atveju prilygti reklamai), negalima pagrįsti išvados, kad UAB „Vilniaus energija“ skleidžiama informacija apie šilumos kainos struktūrą „tam tikromis aplinkybėmis" darė Pareiškėjos skunde nurodytą poveikį vidutiniam vartotojui (jo ekonominiam elgesiui). Pareiškėjos skunde išdėstytas būtent toks UAB „Vilniaus energija“ skleidžiamos informacijos vertinimas yra nemotyvuotas, pagrįstas tik prielaidomis (pvz. nurodant, kad informaciniais pranešimais buvo siekiama padaryti tokį poveikį, kad vartotojas išliktų prekės ar paslaugos pirkėju ir nepasirinktų Pareiškėjos tiekiamų paslaugų).

Pareiškėja laiko, kad UAB „Vilniaus energija“ informaciniai pranešimai yra vartotojus klaidinanti reklama (LR reklamos įstatymo 2 str. 4 dalis ir 5 str.), kad jie neturi nieko bendra su Šilumos ūkio įstatymo (toliau - ŠŪĮ) 22 str. ir Energetikos įstatymo (toliau - EĮ) 19 str. 4 d. šilumos tiekėjui nustatyta pareiga. Toks teiginys nepagrįstas. Pagrindinis pareiškėjos motyvas yra tas, kad UAB „Vilniaus energija“ pranešimai yra neteisingi ir neišsamūs, jie neatitinka ŠŪĮ 22 str. nustatytos informacijos skelbimo tvarkos, todėl klaidina vartotojus.

Pareiškėja teigia, kad UAB „Vilniaus energija" vartotojams pateikta informacija yra neišsami, nepilna, nepriskirtina prie ŠŪĮ ir EĮ teiktinos informacijos, nes UAB „Vilniaus energija" nepaskelbė šilumos kainos visų dedamųjų dalių, o nurodė tik sąnaudų dalį kurui pirkti. Pareiškėja savo skunde klaidingai nurodo, kad pagal ŠŪĮ 2 str. 27 dalį šilumos kaina sudaroma iš dviejų dedamųjų (pastoviosios ir kintamosios). Informacinių pranešimų platinimo metu minima ŠŪĮ 2 str. 27 dalies redakcija dar negaliojo, ji įsiteisėjo tik 2009-07-01. Pagal 2009-05-12 priimtą ir 2009-07-01 įsigaliojusį Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo įstatymą (5 str. 3 dalis) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-09-09 sprendimu Nr. 1-1179 nustatytos laikotarpiui nuo 2009-10-01 UAB „Vilniaus energija" šilumos kainų dedamosios (pastovioji ir kintamoji) buvo viešai paskelbtos 2009-09-24 dienraštyje „Vilniaus diena" ir 2009-09-26 dienraščio „Lietuvos rytas priede „Sostinė“.

Vykdydama įstatyminę šilumos tiekėjo pareigą informuoti vartotojus, UAB „Vilniaus energija“ kartu su 2009 m. vasario sąskaitomis taip pat pateikė vartotojams grafinę informaciją apie šilumos kainų lygį Baltijos šalyse. Šioje diagramoje galima pamatyti, kaip skirtingose Baltijos šalyse 2007-2009 metais dujų kaina įtakojo centralizuotos šilumos energijos tarifus (priklausomai nuo konkrečioje valstybėje įteisintos šilumos tarifų perskaičiavimo galimybės). Kartu su 2009 m. kovo-balandžio mėn. sąskaitomis vartotojai buvo informuoti apie pastatų renovaciją ir apšiltinimą. Todėl nepagrįstas Pareiškėjos teiginys, kad informacijos platinimas buvo trumpalaikis.

Pareiškėjos teiginiai, kad vartotojams pateikta informacija buvo „...akivaizdžiai neteisinga", nepagrįsti. Pareiškėja visiškai neatsižvelgė į tai, kad šilumos ūkyje nustatyta specifinė centralizuotos šilumos energijos kainų reguliavimo tvarka (ŠŪĮ 30 str.), kad pagal galiojančias Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (toliau - VKEKK) 2003-07-08 nutarimu Nr.03-43 patvirtintą Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų metodiką ir VKEKK 2008-03-15 nutarimu Nr.03-41 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką iki 2009-07-01 nebuvo numatytas operatyvus (pvz. kas mėnesį) tarifų peržiūrėjimas. Todėl centralizuotos šilumos energijos kainos galėjo būti perskaičiuotos ne dažniau kaip du kartus per metus, o pranešimų platinimo metu Vilniaus mieste VKEKK 2008-06-26 nutarimu Nr.03-76 vienašališkai nustatyta šilumos energijos kaina pradėjo galioti 2008-08-01.

Paskelbta informacija apie vidinę šilumos kainos struktūrą ir paaiškinanti normine tvarka reguliuojamų šilumos kainų didėjimo priežastis niekaip negali paveikti vartotojų apsisprendimo rinktis šildymo būdą, todėl ji nelaikytina reklama, tuo labiau - klaidinanti reklama. Atmestini ir pareiškėjos argumentai, kuriais bandoma įrodinėti priežastini ryšį tarp vartotojams paskelbtos, tikslios ir teisingos informacijos apie vidinę šilumos kainų struktūrą, jos didėjimo priežastis ir tariamą įtaką vartotojų apsisprendimui rinktis/pakeisti dujinį šildymo būdą į centralizuotą šildymo būdą, nes jie yra nepakankami ir subjektyvūs, pagrįsti Pareiškėjos prielaidomis.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad šilumos tiekėjo informacija apie valstybės paramą alternatyvių energijos šaltinių skatinimui taip pat klaidina vartotojus. UAB „Vilniaus energija“ pranešimuose pateikta informacija apie biokuro pigumą bei ekologiškumą taip pat yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Pvz. UAB „Vilniaus energija“ 2008 metais įsigyto biokuro vidutinė kaina buvo 40% mažesnė, negu per tą patį laikotarpį nupirktų gamtinių dujų vidutinė kaina. Biokuras yra ne tik pigesnis, bet jis laikytinas ekologiškesniu.

Atsinaujinančius taršos šaltinius naudojantys ūkio subjektai, skirtingai nuo iškastinio kuro (dujų, mazuto, anglies) vartotojų yra atleidžiami nuo mokesčių už taršą, kas biokurą daro ne vien pigesniu, bet ir labiau ekologišku kuru. Manytina, kad ir ši UAB „Vilniaus energija“ informacija yra teisinga ir neklaidina vartotojus.

Pareiškėjos skunde neįrodytas ir visiškai nepagrįstas teiginys, kad UAB „Vilniaus energija“ pranešimuose centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojams pateikta informacija turi ar tikėtinai galėtų turėti Pareiškėjos nurodyto pobūdžio įtakos vartotojams bei jų ekonominiam elgesiui arba juos kokiu nors būdu klaidintų. Pranešimai skirti išimtinai vartotojams informuoti apie šilumos (o ne gamtinių dujų) kainas, jų struktūrą ir didėjimo priežastis, taip pat apie Seimo patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos tikslų (didinti atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių dalį bendrame šalies pirminės energijos balanse) įgyvendinimą. Akivaizdu, kad ši informacija nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra skirta ir niekaip neskatina vartotojų rinktis vienokį ar kitokį ekonominį elgesį. Tokiu atveju, remiantis pareiškėjos logika, jo skundų atsakovais dėl tariamai „vartotojų ekonominį elgesį veikiančių / įvairių dujų tiekimo bendrovių galimybes konkuruoti įtakojančių veiksmų“ galėtų būti tiek Seimas, 2007-01-18 patvirtinęs aukščiau minėtą Nacionalinę energetikos strategiją, tiek Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priėmusi nutarimą Vilniaus miesto kuro balanse atsinaujinančių šaltinių dalį iki 2012 m. padidinti iki 70%, tiek ir Europos Komisija bei Europos Parlamentas ir Taryba, priėmę visą eilę savo esme analogiškų sprendimų. Laisvo apsisprendimo dėl bet kokio galimo ekonominio elgesio teisė yra ir privalo būti išimtinai pačių vartotojų rankose - jiems savo nuožiūra pasinaudojant visais įmanomais objektyvios, teisingos ir pagal jų poreikį - visapusiškos informacijos šaltiniais.

Tokiu būdu pareiškėja neįrodė, kad tiek nutarimu, tiek UAB „Vilniaus energija“ informaciniais pranešimais pareiškėjos teisės buvo pažeistos ar ginčijamos ar kaip nors ribojamos.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė prašė skundo reikalavimus atmesti.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos dujų asociacija atsilipime į pareiškėjos skundą (b.l 65) nurodė, kad palaiko skundo reikalavimus.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Bendrovė 2009-03-10 pateikė Tarnybai prašymą ištirti UAB „Vilniaus energija“ , pareiškėjos vertinimu, įvykdytus nesąžiningos konkurencijos, klaidinančios bei neteisėtos lyginamosios reklamos bei klaidinančios komercinės veiklos veiksmus bei įpareigoti UAB „Vilniaus energiją“ nutraukti neteisėtus veiksmus, t.y. klaidinančios informacijos skelbimą ir platinimą (b.l. 20-21).

Kartu su skundu Bendrovė pateikė Tarnybai UAB „Vilniaus energija“ informacinius pranešimus, platintus interneto svetainėje http://www.vilniaus-energija.lt ir kartu su einamųjų mėnesių sąskaitomis, kurių pavadinimai „Kam atitenka Jūsų pinigai?“, „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių energijos šaltinių skatinimui palyginimas“, skaičiuoklė pateikiama minėtoje interneto svetainėje „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ (b.l. 19-27).

Analogišką prašymą įvertinti UAB „Vilniaus energija“ veiksmus 2009-03-10 pateikė ir Lietuvos dujų asociacija (priedo b.l. 9-12).

Tarnybos Vartojimo prekių skyrius, išnagrinėjęs Bendrovės ir Lietuvos dujų asociacijos prašymus, 2009-09-28 pranešime Nr.5S-43 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties LR reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo nutraukimo“ padarė išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ informacijos patekimas nelaikytinas reklama pagal LR reklamos įst. 2 str. 7 d., todėl vadovaujantis LR reklamos įst. 19 str. 1d., LR konkurencijos įst. 30 str. 2 d. 1 p. siūlė tyrimą nutraukti (priedo b.l. 83-88).

Taryba 2009-10-01 nutarimu Nr.1S-157 tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties LR reklamos įstatymo reikalavimams nutraukė, nurodydama, kad UAB „Vilniaus energija“ vartotojams pateikiama informacija nelaikytina reklama bei vertintina dėl atitikties LR reklamos įst. 5 ir 6 str. nustatytiems reikalavimams (b.l. 17-18).

Byloje spręstinas ginčas dėl Bendrovės skundo reikalavimų panaikinti Tarnybos 2009-10-01 nutarimą bei grąžinti bylą Tarybai papildomam tyrimui atklikti, pagrįstumo ir teisėtumo.

LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Bendrovės reikalavimų pagrįstumą, pirmiausiai būtina įvertinti skundžiamo Tarnybos 2009-10-01 nutarimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitikimą LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Tai pat būtina įvertinti ar nėra LR administracinių bylų teisenos įst. 89 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

LR reklamos įstatymo 2 str. 7 d. nurodoma, kad reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

LR reklamos įst. 2 str. 4 d. nurodoma, jog klaidinanti reklama - reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti, o lyginamoji reklama - reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos.

LR reklamos įst. 5 str. 1d. nurodoma, kad klaidinanti reklama yra draudžiama. Lyginamoji reklama leidžiama, jei ji atitinka LR reklamos įst. 6 str. nustatytas sąlygas.

Vadovaujantis LR reklamos įst. 17 str. 2 d., Tarnyba taryba kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, ir lyginamąją reklamą.

Kaip minėta, skundžiamame Tarnybos nutarime nurodoma, kad tyrimas dėl Bendrovės 2009-03-10 pateikto skundo buvo nutrauktas nustačius, jog UAB „Vilniaus energija“ teikta informacija nelaikytina reklama LR reklamos įst. 5 ir 6 str. prasme, todėl pagal LR konkurencijos įst. 30 str. 2 d. 1 p. nenustatyta pažeidimo sudėtis.

Tokiu būdu, nagrinėjant skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos 2009-10-01 nutarimą, būtina įvertinti, ar Bendrovės nurodytuose bei UAB „Vilniaus energija“ platintuose pranešimuose pateikta informacija bei internetinėje svetainėje http://www.vilniaus-energija.lt patalpinta skaičiuoklė laikytina draudžiama reklama LR reklamos įst. 5 ir 6 str. nuostatų taikymo prasme.

Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog AB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekia gyventojams šilumą Vilniaus mieste, o tai pat Salininkuose, Grigiškėse ir Trakų Vokėje. Gaminant šiluminę energiją pagrindiniai naudojami energijos ištekliai yra gamtinės dujos arba mazutas.

Taigi, informacija apie vartotojų mokamas šilumos kainos sudedamąsias dalis, o taip pat informacija apie 1999-2008 m. sumokėtas sumas už importuojamas gamtines dujas bei sumas, skirtas gamtinių dujų pakeitimui alternatyviu kuru yra susijusi su bendrovės vykdoma veikla.

Teisminėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad reklamos esminiu požymiu, išskiriančiu ją nuo kitos informacijos yra jos tikslas – tokiu būdu paveikti vartotojo ekonominę elgseną, skatinti naudotis prekėmis, paslaugomis ar atsisakyti jų naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1999-06-28 nutartis civ.b. Nr. 3K–3–337/1999; Konstitucinio teismo 2005-09-29 nutarimas; Konstitucinio teismo 2005-09-29 nutarimas ir kt.).

Vertinant informaciniuose pranešimuose „Kur keliauja šie pinigai ?“, „Kam atitenka Jūsų pinigai?“ pateiktą informacija, o taip pat svetainėje http://www.vilniaus-energija.lt pateikiamos skaičiuoklės rezultatus, matyti, kad jais vartotojai informuojami, jog UAB „Vilniaus energijos“ tiekiamos šilumos dalį sudaro kuro, t.y. dujų, kaina. Tokiu būdu, pateikiamoje informacijoje pabrėžiamas kuro kainų reikšmingumas bendroje šildymo energijos kainų struktūroje, patvirtinama, kad kitų kaštų (šilumos tinklų nusidėvėjimo dengimo bei jų remonto, darbo užmokesčio ir t.t.) įtaka galutinei kainai, kurią vartotojai moka už šildymą, nėra žymi.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sutinka su skundžiamo Tarnybos nutarimo išvada, jog vartotojo elgesio pasirinkimą lemia ne paslaugos kainos struktūra, o galutinė, t.y. vartotojo mokama, kaina už suteiktą paslaugą ar įsigyjamą prekę.

Be to, ne vartotojas, o pati bendrovė, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, priima sprendimus, kokį kurą naudoti tiekiant vartotojams šildymo paslaugas. Todėl vartotojams pateikta informacija apie paslaugų kainos struktūrą, o ne galutinę paslaugos kainą, negalėjo daryti skatinamojo poveikio jų sprendimui naudotis būtent UAB „Vilniaus energija“ paslaugomis. Minėti informaciniai pranešimai buvo platinami su sąskaitomis už šildymą, t.y. esamiems UAB „Vilniaus energija“ šilumos vartotojams, o ne potencialiems paslaugų vartotojams. Ir tai patvirtina pranešimuose nurodytų duomenų informacinį, o ne reklaminį pobūdį.

Pareiškėja nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu neginčijo tų nutarime nurodytų aplinkybių, kad šilumos tiekimo rinkos dalyvių elgesys yra griežtai reglamentuojamas teisės aktais, o šilumos vartotojų teisė pasirinkti šilumos tiekėjus ar įsirengti vietines (autonomines) šildymo sistemas yra suvaržyta teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. LR šilumos ūkio įst. 29 str. 1d. numatyta šilumos vartotojo teisė nutraukti šilumos pirkimo sutartį, tik pakeitus šildymo būdą LR statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą. Vartotojo laisvė priimti sprendimą dėl esamo šilumos tiekėjo pakeitimo, atsijungiant nuo centrinio šildymo tinklų yra apribota šių bei juos įgyvendinančių teisės aktų, reglamentuojančių šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų bei pastato šildymo būdo pakeitimą, nustatytais reikalavimais bei procedūromis. Be nustatytų teisės aktais reikalavimų atsijungimui nuo centrinės šildymo sistemos įvykdymo, visus įrenginių atjungimo ir kitus susijusius darbus pagal statybos techninius reglamentus, statybos normas ir kitus teisės aktus, norintis atsijungti nuo centrinė šildymo sistemos vartotojas turi atlikti savo lėšomis. Tuo tarpu, jei atsijungimas nuo centrinės šildymo sistemos yra negalimas dėl šilumos ūkio plane nustatytų sąlygų, vartotojui vienintelis galimas būdas pakeisti šilumos tiekėją yra gyvenamosios vietos ir būsto keitimas pasirenkant pageidaujamą šilumos apsirūpinimo būdą. Tačiau šilumos aprūpinimo būdo keitimas keičiant gyvenamąją vietą nėra priimtinas vidutiniam vartotojui ar daugumai vartotojų.

Tokiu būdu, Tarnybos išvada, jog UAB „Vilniaus energija“ esamiems vartotojams pateikta informacija apie šilumos paslaugos kainos struktūrą negalėjo daryti ekonominio poveikio, skatinant juos išlikti UAB „Vilniaus energija“ paslaugų naudotojais, o ne pasirenkant alternatyvių tiekėjų paslaugas, yra logiška ir pagrįsta.

Iš pranešimo „Išlaidų dujų pirkimui ir valstybės paramos alternatyvių energijos šaltinių skatinimui palyginimas“ turinio matyti, kad šiame pranešime pateikiama nuomonė, jog valstybės skiriamas dėmesys alternatyvių energijos šaltinių plėtrai nėra pakankamas. Tačiau, vartotojo apsisprendimo ekonominio elgesio pasirinkimo atžvilgiu ši nuomonė yra neutrali, todėl nelaikytina reklama.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad skundžiamame Tarnybos 2010-10-01 nutarime padaryta išvada, jog UAB „Vilniaus energija“ vartotojams pateikta informacija apie teikiamos šilumos energijos kainos struktūrą ir apie 1998-2008 sumokėtas lėšas už importuojamas gamtines dujas bei lėšas, valstybės skirtas skatinti Lietuvos gaminamo biokuro naudojimui neturi skatinamojo pobūdžio naudotis UAB „Vilniaus energija“ paslaugomis, todėl nelaikytina reklama ir nevertintina LR reklamos įst. 5 ir 6 str. prasme, pagrįsta bei teisėta.

Vienu iš skundo motyvu, kuriais grindžiamas reikalavimas panaikinti Tarybos 2010-10-01 sprendimą, Bendrovė nurodo minėto sprendimo priėmimo metu padarytus procedūrinius pažeidimus, t.y. Bendrovei nebuvo pranešta apie posėdžio, kuriame buvo priimtas skundžiamas nutarimas, vietą ir laiką, pareiškėja nedalyvavo posėdyje ir tuo buvo pažeista teisė būti išklausytai, duoti paaiškinimus.

Iš LR konkurencijos įst. V skyriaus „Bylų dėl konkurencija ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesas“ struktūros matyti, kad yra išskirtos dvi Taryboje nagrinėjamų bylų proceso stadijos (konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas; bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimas), kurios reglamentuojamos VI skirsnyje „Konkurencijos tarybos vykdomas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas“ (23-30 str.) ir V skirsnyje „Bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesas“ (31-37 str.) įtvirtintomis nuostatomis.

LR konkurencijos įst. 30 str. 1 d. sakoma, kad tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimą tyrimą dėl įstatymo pažeidimo nutraukti arba tyrimą dėl įstatymo pažeidimo baigti.

Vadovaujantis LR konkurencijos įst. 30 str. 2 d., esant šioje dalyje nustatytiems pagrindams, tyrimas nutraukiamas. Minėto straipsnio 4 d. nurodoma, kad apie priimtą sprendimą raštu pranešama pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims.

Tuo tarpu iš LR konkurencijos įst. 31-36 str. įtvirtintų nuostatų analizės matyti, kad bylos dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimas vyksta tada, kai priimamas LR konkurencijos įst. 30 str. 1d. numatytas sprendimas tyrimą baigti, įtarus asmenį savo veiksmais pažeidus LR konkurencijos įstatymą.

Tokiu atveju, galimas pažeidimas nagrinėjamas Tarybos skiriamame posėdyje, o vadovaujantis LR konkurencijos įst. 32 str. proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę.

Išnagrinėjus bylą, priimamas vienas iš LR konkurencijos įst. 36 str. 1 d. numatytų sprendimų.

Iš minėtų teisės normų analizės matyti, kad apie posėdį proceso šalims pranešama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog galimai buvo pažeistos LR konkurencijos įst. nuostatos ir tolesnis nagrinėjimas vyksta paskirtame posėdyje.

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, kad Taryba priimdama skundžiamą 2010-10-01 nutarimą LR konkurencijos įst. nuostatų, reglamentuojančių skundžiamo sprendimo priėmimo tvarką, nepažeidė.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad Taryba 2010-10-01 nutarime sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimtas nutarimas yra pagrįstas LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. prasme, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

LR administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1d. sakoma, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi Bendrovės skundo reikalavimai atmestini, pareiškėjai nepriteistinos ir jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 45 str. 2 d., 85-87 str., 88str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

pareiškėjos AB „Lietuvos dujos“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai Liuda Arlauskienė

Raimondas Blauzdžius

Mefodija Povilaitienė