Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Simonai Tolušytei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Tours Vilnius“ atstovui Sigitui Fabijonavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Interneto partneris“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Tours Vilnius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Amicus Verus“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Interneto partneris“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2010 m. vasario 4 d. nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl ūkio subjektų, parduodančių aviabilietus, reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-9) paaiškino, kad norint konstatuoti klaidinančios reklamos faktą ir už tokios reklamos naudojimą (įstatymo pažeidimą) nubausti klaidinančios reklamos davėją, būtina nustatyti ir įrodyti šių aplinkybių visumą: 1) skleidžiama informacija turi būti susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 str. 7 d.); 2) informacija buvo skleidžiama to asmens iniciatyva ir interesais (Reklamos įstatymo 2 str. 8 d., 21 str. 1 d.); 3) reikia įvertinti, ar reklama klaidina arba gali bet kokiu būdu klaidinti vartotojus ir dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį, vartotoją vertinant pagal vidutinio vartotojo standartą (Reklamos įstatymo 2 str. 4 d., 5 str. 7 d.). Be to, pareiškėjo nuomone, sprendžiant dėl trečiojo požymio (klaidinamo reklamos pobūdžio), reikia atsižvelgti į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų visetą (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d.).

Pareiškėjas skunde patvirtino, kad buvo reklaminio teiginio „pigiausi lėktuvo bilietai“ davėjas. Minėtas teiginys buvo platinamas per Google Advvords sistemą. Už reklaminio teiginio skleidimą UAB „Interneto partneris“ sumokėjo Google Inc., o šiuos veiksmus nutraukė iš karto po to, kai buvo gautas Konkurencijos tarybos pranešimas apie atliekamą tyrimą, t. y. 2009 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėjo manymu, negalima daryti išvados, kad per interneto svetainę Greitai.lt platintas reklaminis teiginys „pigiausi lėktuvų bilietai“ galėtų klaidinti vartotoją, nes netinkamai įvertintas reklamos teisingumo kriterijaus pagrįstumas. Atsakovo surinkta medžiaga neleidžia daryti išvados, jog byloje esančios interneto tinklapių Greitai.lt ir Airbaltic.lt ištraukos darytos tuo pačiu metu (nurodyta tik interneto tinklapių ištraukų spausdinimo data). Dinaminė internetinės paieškos sistema, kuri yra naudojama pareiškėjo interneto svetainėje Greitai.lt, pasižymi būtent tuo, jog užklausos pateikimo metu sistema per dvi pasaulyje egzistuojančias bilietų rezervacijos sistemas „Amadeus“ ir „Galileo“ ieško pigiausių bilietų, kurių rezultatas gali keistis priklausomai nuo nevienodų skrydžių kompanijų taikomų kainų, jų nuolatinės kaitos, bilietų rezervavimo/rezervacijos panaikinimo ir įsigijimo sandorių, vartotojų paieškų skaičiaus ir kitų kriterijų. Tos pačios dienos ar net tos pačios valandos užklausos Greitai.lt sistemoje bei palyginimui naudojamose sistemose gali ženkliai skirtis. Kiekvieną kartą vykdant skrydžių paiešką, vartotojas yra informuojamas, kad realiame laike vykdoma skrydžių paieška, kas sudaro sąlygas jam suvokti pateikiamos nuolat kintančios informacijos aktualumą. Dėl realaus palyginimui pateiktų paieškos rezultatų laiko neužfiksavimo ir Konkurencijos tarybai nepateikus išvadų apie tai, kokia informacija laikoma aktualia (t. y. kokiu periodiškumu Airbaltic.lt ir Greitai.lt sistemose informacija atnaujinama), negalima teigti, jog dviejų skirtingų paieškų skirtingi rezultatai pagal tyrimo metu pateiktą medžiagą klaidino vartotoją, todėl atitinkamai negalima daryti pagrįstos išvados apie tai, jog reklaminis teiginys buvo klaidinantis. Be to, nagrinėjant klaidinimo aspektą, netinkamai įvertintas ir reklamos pateikimo kriterijus, pagal kurį turi būti įvertinama, ar vidutinis vartotojas dėl reklamos pateikimo būdo gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį, ir ar įvertinus pateikimo kriterijų, galima teigti, jog pareiškėjo užsakytas reklaminis teiginys „pigiausi lėktuvų bilietai“ gali suklaidinti vidutinį vartotoją taip, kad galėtų paveikti jo ekonominį elgesį. Vidutinis vartotojas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, suvokiamas kaip protingas apdairus vartotojas, neturintis specifinių žinių atitinkamoje srityje (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. A¹-930/2005). Klaidinamą reklaminio teiginio pobūdį atsakovas konstatavo pagal teisingumo kriterijų, tačiau neįvertino pateikimo kriterijaus ir konteksto, kuriame toks reklaminis teiginys buvo nurodomas. Tyrimo metu surinkta medžiaga akivaizdžiai liudija, jog patikrinimo metu Google paieškos sistemoje buvo randami bent kelių interneto svetainių, siūlančių pigiausius aviabilietus (greitai.lt, skrendu.lt, avia.lt) aprašymai. Visi šie reklaminiai teiginiai buvo generuojami vienas po kito paieškos rezultatų viršuje, prie rėmėjų nuorodų. Pareiškėjo nuomone, vidutinis (protingai atidus ir apdairus bei socialiai aktyvus interneto paieška besinaudojantis) vartotojas Google paieškos rezultatuose matydamas bent tris interneto svetaines, siūlančias pigiausius aviabilietus, gali suvokti, jog nei viena interneto svetainė nėra išskirtinė t. y. nesiūlo įsigyti pigesnių bilietų nei greta paieškos rezultatuose esantis konkurentas. Toks reklaminių teiginių pateikimo būdas Google paieškos sistemoje eliminuoja klaidinamą reklaminio teiginio pobūdį.

Dėl teiginio „skrydžiai parenkami automatizuotos sistemos, kuri garantuoja, kad mūsų siūlomi skrydžių aviabilietai bus pigiausi“ pareiškėjas pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl minėto teiginio klaidinančio pobūdžio ir atsakingo subjekto taip pat yra nepagrįstas. Jis negali būti laikomas reklamos davėju ir atsakyti už tariamai klaidinančio reklaminio teiginio viešinimą, nes minėtą teiginį pašalino iš savo internetinės svetainės „description“ kodo eilutės nedelsiant po to, kai gavo Konkurencijos tarybos informaciją apie atliekamą tyrimą. Reklamos davėju Reklamos įstatymo prasme laikomas asmuo, kurio iniciatyva ir interesais reklama yra naudojama. Tai reiškia, jog siekiant atitinkamą asmenį identifikuoti kaip reklamos davėją, reikia nustatyti ne tik tai, jog minimas teiginys susijęs su asmens interesais, bet ir tai, jog toks teiginys naudojamas asmens iniciatyva. Atsakovas taip pat nepagrįstai sprendė ir dėl nagrinėjamo teiginio klaidinančio pobūdžio, neatsižvelgdamas į šio teiginio teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Analizuojamas teiginys nėra klaidinantis, kadangi juo perteikiama informacija, jog naudojama automatizuota paieškos sistema garantuoja surasianti pigiausius aviabilietų pasiūlymus, konkrečiu užklausos pateikimo metu ieškant tokių bilietų rezervacijų per tarptautines „Amadeus“ ir „Galileo“ bilietų rezervacijos sistemas, prie kurių yra prisijungusios visos aviakompanijos, vykdančios internetinę bilietų prekybą. Pareiškėjo naudojama automatizuota paieškos sistema iš tikrųjų užklausos pateikimo momentu tarptautinėse bilietų rezervacijos sistemose suranda mažiausias ieškomo skrydžio kainas, prie kurių pareiškėjas kaip tarpininkas prideda savo mokestį už tarpininkavimą. Ir priešingai – pareiškėjui naudojant sistemą, kuri ieškotų ne pigiausių lėktuvų bilietų, tokia naudojama sistema prieštarautų verslo logikai, kadangi pareiškėjas negalėtų konkuruoti su kitais panašias paslaugas siūlančiais tarpininkais, kurių paieškos sistemos taip pat buvo reklamuojamos kaip siūlančios pigiausių skrydžių paieškos rezultatus.

UAB „Interneto partneris“ pažymėjo ir tai, kad atsakovas ne tik neatsižvelgė į jo išdėstytus argumentus ir priėmė nepagrįstą nutarimą, tačiau nevertino byloje esančių įrodymų dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, nenustatė, kad tariamu pažeidimu buvo padaryta reali žala vartotojų interesams. Įtariamas pažeidimas Reklamos įstatymo prasme nėra piktybinis, reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, todėl turėjo būti baudžiamas įspėjimu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 29-34) paaiškino, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent viena Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹ -930/2005). Šiuo atveju Konkurencijos taryba įvertino visų įstatyme nurodytų kriterijų pritaikymo galimybę ir nutarime konstatavo, kad UAB „Interneto partneris“ veiksmai buvo kvalifikuoti vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytu teisingumo kriterijumi. Kaip matyti iš akte užfiksuotų duomenų, klaidinančią reklamą pareiškėjas skleidė mažiausiai iki 2010 m. sausio 28 d. Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad klaidinančia reklama pagal teisingumo kriterijų pripažįstama tokia reklama, kurios teisingumo jos skleidimo metu negali pagrįsti reklamos davėjas, t. y. šia nuostata įstatymų leidėjas įtvirtino reklamos davėjo pareigą įrodinėti skleistų reklaminių teiginių teisingumą, todėl pareiškėjo bandymas reklaminių teiginių teisingumo įrodinėjimo naštą perkelti Konkurencijos tarybai neleistinas (LVAT 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009). Reklamos davėjas turi turėti neginčijamus įrodymus, kad jo skleidžiama reklama skleidimo metu buvo teisinga. Tai reiškia, kad reklamos davėjas gali skleisti tik tokią reklamą, jei jos teisingumą įmanoma įrodyti. Jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo dėl kokių nors subjektyvių ar objektyvių priežasčių įrodyti neįmanoma (pvz., nebeliko duomenų serveryje, neįmanoma tiksliai ką nors prognozuoti, labai greitai kinta kainos ir pan.), tokios aplinkybės negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančią reklamą. Kadangi UAB „Interneto partneris“ reklamoje nebuvo nurodyta jokių išimčių, konkrečių skrydžių ar krypčių, datos, susipažinęs su pareiškėjo skelbtu reklaminiu teiginiu – „pigiausi lėktuvų bilietai“, vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog pastarojoje bendrovėje visuomet gaus pigesnius bilietus, nei jie parduodami kitose bendrovėse. Taigi Konkurencijos tarybai turėjo būti įrodyta, kad bet kurią dieną, valandą ir pan. pareiškėjo parduodami bilietai reklamos skleidimo metu buvo pigesni nei parduodami kitų bendrovių. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas viešame posėdyje pripažino pažeidimą, į šią aplinkybę buvo atsižvelgta skiriant sankciją. Nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, kuomet jis, pripažinęs pažeidimą, vėliau jį ima neigti, turėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas.

Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Interneto partneris“ priklausančio interneto tinklalapio www.greitai.lt šaltinyje (source) buvo skelbiamas teiginys „skrydžiai parenkami automatizuotos sistemos, kuri garantuoja, kad mūsų siūlomi skrydžių aviabilietai bus pigiausi“, todėl akivaizdu, kad šalia „Google“ paieškos sistemoje patalpintos interneto tinklalapio www.greitai.lt nuorodos skelbta reklama, kurioje teigiama „skrydžiai parenkami automatizuotos sistemos, kuri garantuoja, kad mūsų siūlomi skrydžių aviabilietai bus pigiausi“, buvo skelbiama todėl, kad pastaroji informacija bendrovės iniciatyva ir interesais buvo skelbiama bendrovės interneto tinklalapio www.greitai.lt šaltinyje. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nurodo, kad reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Interneto tinklalapyje www.greitai.lt teigiama, kad vartotojai gali įsigyti bendrovės parduodamus aviabilietus, jame yra pateikiama informacija apie bendrovės paslaugas bei nurodomas bendrovės kontaktinis telefonas. Visa tai patvirtina UAB „Interneto partneris“ iniciatyvą ir interesą. Konkurencijos taryba sutinka, kad informacija, skelbiama interneto tinklalapio šaltinyje (source), šiuo atveju nėra reklama. Tačiau už vartotojus galinčio suklaidinti reklaminio teiginio „skrydžiai parenkami automatizuotos sistemos, kuri garantuoja, kad mūsų siūlomi skrydžių aviabilietai bus pigiausi“ paskelbimą „Google“ paieškos svetainėje yra atsakingas būtent pareiškėjas, kadangi tikslingai skelbė minėtą reklaminį teiginį savo interneto tinklalapio šaltinyje (source), kas sąlygojo jo pasirodymą viešame tinklalapyje. Ir atvirkščiai – jei UAB „Interneto partneris“ klaidinančios informacijos nebūtų skelbusi interneto tinklalapio šaltinyje (source), tokia reklama nebūtų pasiekusi reklamos vartotojų.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje Konkurencijos tarybai numatyta galimybė, nesant žalos įstatymo saugomiems interesams, ūkio subjektui skirti administracinę nuobaudą – įspėjimą, o iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų seka, jog įstatymų leidėjas Konkurencijos tarybos nereikalauja nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui ar faktinės žalos visuomeniniam interesui. Reklamos įstatymo pažeidimo sudėtis yra formali. Pareiškėjas nei Konkurencijos tarybai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad pažeidimas buvo mažareikšmis. Atsakovo nuomone, jau vien tai, kad reklama buvo skleista labai ilgą laiko tarpą, nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimo mažareikšmiškumo. Pareiškėjas nepadėjo Konkurencijos tarybai tirti pažeidimo, todėl ji tokios lengvinančios aplinkybės tyrimo metu nenustatė. Konkurencijos įstatymo 26 straipsnyje yra įtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė gauti visą tyrimui reikalingą informaciją, už kurios nepateikimą ar pateikimą ne laiku, taikomos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos sankcijos. Pažymėjo, jog pareiškėjo vėlesni veiksmai patvirtina, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuota ir bauda sumažinta 30 proc. buvo nepagrįstai, todėl iš naujo svarstytinas UAB „Interneto partneris“ atsakomybės individualizavimo klausimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 76-84).

Teismas pripažino, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisingumas, išsamumas ir pateikimo kriterijus yra savarankiški, todėl konstatavus vieno jų pažeidimą, kito kriterijaus taikymas neįtakoja pažeidimo kvalifikavimo. Pareiškėjo pozicija, kad pateikimo būdas pakeičia klaidinančio teiginio esmę ar turinį, yra nepagrįsta ir neatleidžia jo nuo atsakomybės. Pareiškėjas sužinojo apie atliekamą tyrimą ir pašalino klaidinančius teiginius iš savo svetainės. Klaidinantys teiginiai nebuvo rodomi po to, kai pareiškėjas išreiškė valią dėl jų demonstravimo. Google UK Limited 2009 m. gruodžio 9 d. patvirtino, kad svetainių administratoriai turi galimybę įtakoti programinės įrangos paieškos būdus ir formą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad klaidinantys teiginiai buvo demonstruojami nepriklausomai nuo jo valios, kad jis negalėjo to įtakoti, neatitinka faktinių aplinkybių ir atmetami. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB “Interneto partneris“ savo klaidinančią reklamą skelbė gan ilgą laiko tarpą – nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. rugpjūčio 14 d. Per dieną svetainę aplankydavo apie 500 lankytojų, todėl vertinti padarytą veiką kaip mažareikšmę, iš esmės nesukėlusią žalos saugomiems interesams, negalima. Konkurencijos taryba atsiliepime išsakė nuomonę, kad pareiškėjo pozicija tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo priešinga, t. y. kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo elgesiu, dėl ko jam buvo parinkta mažesnė bauda, ir prašė padidinti baudą. Konkurencijos taryba išdėstė šį savo reikalavimą atsiliepime, atskiro skundo dėl skirtos nuobaudos neadekvatumo nepadavė, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Konkurencijos tarybos 2010 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 2S-4 rezoliucinės dalies 3 punktą.

Apeliacinis skundas (b. l. 86-88) grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui atsakovas prašė pakeisti 2010 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 2S-4 rezoliucinės dalies 3 punktą, t. y. UAB „Interneto partneris“ skirtą baudą padidinti iki 5 200 litų, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šio reikalavimo neišnagrinėjo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalies, 82 straipsnio 5 – 7 dalių, 105 straipsnio 1 dalies normos suponuoja teismo pareigą svarstyti tokį Konkurencijos tarybos prašymą ir jį motyvuotai patenkinti arba atmesti.

2. Skiriant pareiškėjui nuobaudą buvo įvertinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad tyrimo metu jis nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą, nors faktiškai tai nebuvo padaryta. UAB „Interneto partneris“ neteisėti veiksmai truko mažiausiai iki 2010 m. sausio 28 d.

3. Situacija, kuomet ūkio subjektai iki Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo raštu arba žodžiu prisipažįsta dėl padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo, o vėliau jį ginčija teisme, yra dviprasmiška ir sudaro ūkio subjektams sąlygas piktnaudžiauti Reklamos įstatymo nuostatomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba, po nutarimo priėmimo, neturi jokių galimybių reaguoti į vėliau paaiškėjusią neteisingą informaciją ir keisti baudų dydžius.

4. Nagrinėjamu atveju susiklostė padėtis, kai pareiškėjas Konkurencijos tarybai prisipažino, kad padarė atitinkamą Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą ir nurodė, jog nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą, dėl ko jam 30 proc. buvo sumažinta skirtina bauda. Tačiau po to Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas skundas, kuriame pareiškėjas ginčijo Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą bei reklaminio teiginio „pigiausi lėktuvų bilietai“ pripažinimo klaidinančia reklama, o tai reiškia, kad bendrovė iš esmės paneigė pateiktus Konkurencijos tarybai prisipažinimus, t. y. savo veiksmais parodė, kad jai buvo nepagrįstai pritaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir atitinkamai 30 proc. sumažinta bauda. Todėl vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 punktu, numatančiu, kad teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, gali priimti sprendimą pakeisti nutarimą dėl sankcijų taikymo, Vilniaus apygardos administracinis teismas UAB „Interneto partneris“ skirtą baudą turėjo teisę padidinti.

5. Europos Sąjungos Bendrasis teismas yra konstatavęs, jog jam negali būti uždrausta padidinti baudų ūkio subjektams, kurie, pasinaudoję baudos sumažinimo galimybe dėl Komisijos nustatytų esminių aplinkybių pripažinimo jos administracinės procedūros metu, vėliau šias aplinkybes pradeda ginčyti teisme.

Pareiškėjas UAB „Interneto partneris“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad Konkurencijos taryba netinkamai supranta sąvoką „prašymas“. Ji painioja procesinio prašymo (ABTĮ 53 str. 2 d. ir 82 str. 5-7 d.) ir prašymo (skundo), kaip pažeistų teisių gynimo priemonės (ABTĮ 22 str. 1 d.) institutus. Reikalavimas padidinti pareiškėjui skirtą baudą sudaro savarankišką bylos nagrinėjimo dalyką, todėl gali būti išspręstas tik teismo sprendimu (ABTĮ 85 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju apeliantas tokį prašymą išdėstė ne skunde, bet atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pagal ABTĮ 72 straipsnį, atsiliepime atsakovas turi nurodyti, sutinka ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Reikšti jame savarankiškų reikalavimų kitai šaliai negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal UAB „Interneto partneris“ skundą, paliko Konkurencijos tarybos 2010 m. vasario 4 d. nutarimą Nr. 2S-4, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 5 straipsnį, galioti.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo teismą pakeisti 2010 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 2S-4 rezoliucinės dalies 3 punktą – sugriežtinti pareiškėjui pritaikytą ekonominę sankciją už klaidinančios reklamos naudojimą.

Konkurencijos tarybos įgaliojimus kontroliuojant, ar reklama nėra klaidinanti, apibrėžia Reklamos įstatymas ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Pagal Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktą, Konkurencijos taryba turi teisę priimti sprendimą dėl reklamos pripažinimo klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja ir už tai skirti reklaminės veiklos subjektams baudas. Reklamos įstatymo 22 straipsniu reglamentuojama administracinė baudų skyrimo tvarka, pagal kurią kompetentinga viešojo administravimo institucija, įgaliota priimti sprendimus minėtų teisinių santykių srityje, yra būtent atsakovas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 6 straipsniu, teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. ABTĮ 3 straipsnis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Paminėtos nuostatos patvirtina, kad viešojo administravimo funkcijų administracinis teismas neturi ir jų vykdyti negali, todėl atsakovo reikalavimas skirti UAB „Interneto partneris“ baudą pagal Reklamos įstatymą teisiškai nepagrįstas. Be to, suinteresuoto subjekto, siekiančio savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo, kreipimasis į teismą gali būti realizuojamas tik skundo (prašymo) forma (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 23 str.). Atsiliepime kelti priešpriešinius reikalavimus, ABTĮ administracinės bylos proceso šalims nesuteikia teisės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos medžiagą, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai identifikavo ginčą ir bylą išnagrinėjo neperžengdamas pareiškėjo skundo ribų, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė