Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatui Adomui Kunčiui ir Ramunei Kazlauskaitei, atsakovo atstovui Elonui Šatui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – individualiai įmonei ,,Terra Animalis“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

pareiškėjas Lietuvos Kinologų draugija (toliau – ir pareiškėjas, LKD, Draugija) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 82-96), prašydamas panaikinti 2010-04-01 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir KT, atsakovas) nutarimą Nr. 2S-9 „Dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas). Taip pat prašė priteisti iš Konkurencijos tarybos pareiškėjo naudai jo turėtas žyminio mokesčio išlaidas, išlaidas dėl skundo surašymo ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjo teigimu, priimant Nutarimą nebuvo atsižvelgta į Lietuvos kinologų draugijos statusą ir jos veiklos organizavimą bei Tarptautinės kinologų federacijos (toliau – ir FCI) subjektiškumą. Skunde pažymint, kad Lietuvos kinologų draugija yra pagal Asociacijų įstatymą įsteigtas nesiekiantis pelno ribotos civilinės atsakomybės viešasis asmuo, kurio tikslas – vienyti kinologijos mėgėjus, koordinuoti LKD narių veiklą, atstovauti jų interesams (LKD įstatų 1.3 p.), ir kurio nariais yra asociacijos, vienijančios arba tam tikrų veislių Šunų mylėtojus, arba kitus juridinius asmenis, jungiančius šunų mylėtojus. LKD yra Tarptautinės kinologų federacijos (Federation Cynologique Internationale) nariu. Tačiau LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, kuri užsiima tokia pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose. Nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai (tarptautiniu lygiu) pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. Tai, kad FCI yra didžiausia tokios rūšies organizacija, nereiškia, kad kitos organizacijos negali vykdyti savo uždavinių, įskaitant ir šunų kilmės dokumentų išdavimą. Nurodė, kad FCI laikytina nevyriausybine organizacija, kurios įsteigimo ir veiklos tikslai yra grynai nekomerciniai ir atitinka visuomenės interesą spręsti įvairias humanitarines problemas atitinkamoje srityje. Nevyriausybinėms organizacijoms taikoma apsauga ir specifinis reglamentavimas pripažintinas tiek pačiai FCI, tiek visai jos struktūrai, kuriai priklauso LKD, LKD nariais esantys kinologiniai klubai bei patys šunų mylėtojai, sudarantys šios struktūros pagrindą. Ypatinga nevyriausybinių organizacijų svarba, veiklos laisvė, nepagrįsto kišimosi į jų veiklą draudimas yra pripažinti ir įtvirtinti tarptautiniame lygmenyje (pvz., Jungtinių tautų deklaracijos, patvirtintos Generalinės asamblėjos 1998 m. gruodžio 9 d. rezoliucijos Nr. 53/144, 16 ir 17 straipsniuose; 2007 m. spalio 10 d. Ministrų komiteto rekomendacijoje dėl nevyriausybinių organizacijų statuso Europoje). Taigi LKD laikytina nevyriausybine organizacija, kadangi ji atitinka nekomerciškumo požymį ir vykdo humanitarinę funkciją. LKD priimtų sprendimų atitikimas konkurencijos teisės normoms turi būti vertinamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnį, LKD statusą bei tikslus ir vykdomą veiklą. Šunų mylėtojai laisvanoriškai jungdamiesi į organizacijas, kurios yra LKD nariais, turi teisę nuspręsti kaip pasiekti savo nekomercinių tikslų. Todėl vertinant ar LKD veisimo nuostatų 4.3.9 bei 4.3.10 punktai, prieštarauja Konkurencijos įstatymui būtina atsižvelgti į tai, ar įgyvendinant LKD veiklos tikslus minėtų nuostatų galima buvo išvengti, ar tokios nuostatos atitinka LKD veiklos tikslus ir visuomenės interesą. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato sąlygų, kurios draustų LKD priimti tokį sprendimą, ar tai prieštarautų galiojančiai tvarkai. Viena iš FCI nuostatų – šuniukų perpardavinėjimo ir pardavimo zooparduotuvėse draudimas, užtikrinantis sąlygas augti sveikiems šunims. Užsiimti komerciniu veisimu savanoriškos narystės organizacijoje FCI griežtai draudžiama. Pareiškėjo teigimu, šuns perdavimas perparduoti į parduotuvę yra tuo pačiu ir komercinis veisimas, kadangi šuo perduodamas tikslu gauti pelną. Tokie veiksmai neatitinka siekio apsaugoti viešąjį interesą bei deklaracijos, kad visuomenė jau yra pakankamai subrendusi pripažinti naminių gyvūnų reikšmę žmogui ir juos apsaugoti. Tokios pozicijos laikosi kitų šalių FCI nariai, uždraudę savo šalių veisėjams parduoti šuniukus į parduotuves, o prekyba šunimis zooprekių parduotuvėse neegzistuoja (pvz., Šveicarija, Švedija, Norvegija, Suomija, Olandija, Slovėnija, Kroatija ir kt.). Pareiškėjas pabrėžė, kad tiriamų LKD nuostatų turinys atitinka FCI įstatų ir veisimo nuostatų, Europos konvencijos dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos reikalavimus, tenkina viešąjį interesą, todėl neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams. O įpareigojimas tokias nuostatas panaikinti prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsniui bei kitiems tarptautiniams dokumentams. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti esant ūkio subjekto susitarimą riboti konkurenciją rinkoje ir konkurencijos normų pažeidimą, kadangi LKD elgesys atitinka LR Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės interesų viršenybės prieš individualius interesus principą. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma kolizijos taisyklė, t. y., kad FCI nariai FCI statutais, reglamentais, cirkuliarais, sprendimais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia asmenims savanoriškai vienytis į organizacijas turint visuomeniniam interesui neprieštaraujantį tikslą – veisti šunis nekomerciniais tikslais ir susitarti jų neperduoti perpardavinėtojams. Iš to seka, kad FCI nustatytas ir LKD akceptuotas draudimas perduoti šuniukus perpardavėjams (fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti) tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nenustato leidimo šuniukais prekiauti parduotuvėse, todėl nėra aišku, kokiems teisės aktams tiesiogiai prieštarauja tiek FCI, tiek ir LKD nustatytas draudimas veisėjams neparduoti šuniukų į parduotuves. LKD taip pat nesutinka ir Konkurencijos tarybos vertinimu, kad LKD priimti sprendimais, nors juose ir nėra aiškiai išreikšto ketinimo riboti konkurenciją, pagal susitarimo turinį ir objektyvius tikslus, kurių jais siekiama, buvo užkirstas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei LKD, nei jos nariai niekada neprekiavo ir neorganizavo jokios prekybos šuniukais, todėl negali būti laikomi zooprekių ar perpardavinėtojų konkurentais, LKD nariai vienija šunų mylėtojus, t. y., ir šunų veisėjus (veislynus). LKD klubams priklausantys veisėjai nėra konkurentai zooparduotuvėms, nes jos neveisia šuniukų. Pareiškėjas taip pat nesutinka su KT vertinimu, kad LKD nutarimas turi kolektyvinio boikoto požymių, kadangi laikytinas ribojančiu konkurenciją. LKD tikslas yra ne eliminuoti konkurentą, o užtikrinti sveikų šunų veisimą bei jų gerovę, todėl ir buvo priimtas FCI nuostatas atitinkantis sprendimas. Kadangi FCI tikslo riboti Lietuvos ar kitų valstybių perpardavinėtojus taip siekiant konkurencinio pranašumo įrodyti neįmanoma, atitinkami LKD veiksmai turėtų būti vertinami būtent tokiu aspektu. LKD teigimu, atsakovas neįrodė ne tik to, kad LKD tikslas buvo riboti konkurenciją, bet ir neigiamų pasekmių, kurios, nustačius tokį draudimą, galėjo atsirasti konkurencijai. KT neteisingai apibrėžus atitinkamą rinką, nepagrįstai buvo suabsoliutintas LKD poveikis šunų pardavėjams, kadangi nebuvo vertinami tie šunų pardavėjai, kurie nėra LKD veisėjai.

Nesutiko ir su ir atsakovo išvada, kad nustačius tokį draudimą, buvo susilpninta arba visai eliminuota veislynų tarpusavio konkurencija, kadangi veislynai nelaikytini verslo subjektais, siekiančiais pelno, jie negali būti sutapatinami su gyvūnų perpardavinėtojais, kurių tikslas yra pelno gavimas. Taip pat kritiškai siūlė vertinti ir atsakovo sprendimą panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytas reikalavimas per 1 mėnesį nuo šuniuko pardavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, kadangi to reikalauja nacionaliniai teisės aktai LKD įgyvendinant savo funkcijas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neteisingai apibrėžė prekės rinką kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinką, kadangi neteisingai šunį priskyrė prie kitų „prekių“, nors šunų pardavimo rinka iš esmės skiriasi nuo įprastinių prekių pardavimo rinkų. Visuotinai suprantama ir pripažinta, bei tarptautiniuose ir nacionaliniuose aktuose įtvirtinta, kad tarp žmogaus ir šuns egzistuojantis ryšys nėra tapatus ryšiui tarp žmogaus ir daikto. Nors civilinės teisės prasme šuo yra laikytinas komercinių teisinių santykių objektu, kitaip tariant „preke“, tačiau toks jo subjektiškumas neturėtų būti be jokių išlygų taikomas ir nustatant jo, kaip specifinio objekto, išskirtinumą. Pareiškėjo teigimu, šuns, kaip „prekės“ statusas yra priverstinis ir skirtas tik užtikrinti šuns pirkėjo ir pardavėjo teises. Dėl specifinio šuns statuso, didelio žmonių profesionalumo ir atidumo būtinumo ši rinka pasižymi ir dar viena savybe – išskirtiniu savireguliavimu. Lietuvos Respublikos teisės aktai detaliai nereglamentuoja, nuo kokio amžiaus ir kokių spalvų, kokius sveikatos tyrimus turinčius šunis veisti, kokia tvarka pripažinti jų veislės grynumą ir kokius dokumentus išduoti, kaip būtent šunį socializuoti ir auklėti. Dauguma šių taisyklių yra įtvirtinta įvairių kinologinių ir gyvūnų globos organizacijų lygmenyje, kurios ir prižiūri tokių reikalavimų laikymąsi. Todėl daryti išvadą, kad šunų pardavimo rinkoje šunų mylėtojų organizacijos, tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams, savarankiškai sprendžia dėl šios rinkos ateities taip, kad kuo labiau būtų užtikrinta šunų gerovė. KT išvada, jog šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais yra vertingesni, kadangi jie gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami ir jų palikuonys gali gauti kilmės dokumentus, yra kritikuotina. Jei parodas, varžybas, medžiokles organizuoja LKD ar FCI, ar jos nariai, jie patys ir nustato, kokie šunys jose gali dalyvauti, todėl tai negali būti laikoma diskriminacija kitų šunų savininkų atžvilgiu. Ir nors LKD išduotus kilmės dokumentus turintys šunys ir pripažįstami kaip atitinkantys atitinkamos veislės standartą, tačiau tai nereiškia, kad kiti šunys, turintys kitų organizacijų išduodamus kilmės dokumentus, neatitinka konkrečiai veislei taikomų standartų, tačiau šios aplinkybės Atsakovas neanalizavo. Rinka netinkamai buvo apibrėžta dar ir todėl, kad pagal prekių pakeičiamumo kriterijų aiškiai egzistuoja šuniukų pardavimo rinka, kuri negali būti skirstoma į atskirus segmentus: šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais, šuniukų su kitų organizacijų išduotais kilmės dokumentais, grynaveislių šuniukų be kilmės dokumentų, negrynaveislių šuniukų. Šuniukai, neturintys LKD kilmės dokumentų, yra tinkami pakaitalai šuniukams su LKD kilmės dokumentais. Pareiškėjas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka neteisingai apibrėžta kaip Lietuvos Respublikos teritorija, kadangi ES galiojant laisvam prekių judėjimui, konstatuotina, kad iš bet kurios ES valstybės narės šuniukai gali būti įvežami į Lietuvos Respubliką be jokių apribojimų, jei tik laikomasi nustatytų transportavimo ir veterinarijos reikalavimų, todėl geografinė rinka turėtų būti apibrėžta kaip ES valstybių narių bendra teritorija, taip pat įtraukiant ir Baltarusiją ir Rusiją, kadangi kaip nurodė KT, iš pastarųjų valstybių į Lietuvą taip pat yra įvežami šuniukai. Šiuo atveju nėra reikšminga, ar jie yra su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais, nes prekės rinka yra apibrėžtim kaip šuniukų rinka. Apibrėžiant geografinę rinką, taip pat taikomas paklausos pakeičiamumo kriterijus, tačiau šiuo atveju itin svarbus yra kainos faktorius. Kadangi 8 proc. visų registruotų šuniukų Lietuvoje sudaro įvežti iš kitų valstybių, egzistuoja realios galimybės įvežti šuniukus su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais iš kitų valstybių ir jų pardavimo kaina nėra labai skirtinga nuo Lietuvoje vyraujančių atitinkamų šunų kainų. Taigi egzistuoja tikimybė, kad į Lietuvą gali būti įvežti ir šuniukai su kitų FCI šalių dokumentais, bet neperregistruojami LKD, su kitų organizacijų pripažįstamais kilmės dokumentais arba šuniukai be kilmės dokumentų, kurie atitinkamai laikytini šuniukų su LKD pripažįstamais dokumentais pakaitalu (kaip tai nurodyta aukščiau, aptariant prekės rinką). Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčijami LKD sprendimai neužkerta kelio zooparduotuvėms ir šuniukų perpardavinėtojams juos įsigyti kitose šalyse ir verstis tokių šuniukų prekyba. Tiek IĮ „Terra Animalis“, tiek kiti asmenys yra laisvi įsigyti šuniukus iš ES ar kitų valstybių. LKD teigimu, atsakovas nepagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo 6 str. numatytos išimties, kadangi draudimas parduoti šuniukus į parduotuvę skatina veisėjus atsisakyti komercinio veisimo ir visą savo dėmesį skirti šunų sveikatos, psichikos, eksterjero savybių tobulinimui, o ne pelno siekimui, šios rinkos kontekste tai vertintina kaip „prekių gamybos tobulinimas“, „techninė pažanga“ ir net ,,nauda vartotojams“, nes kuo sveikesni ir gražesni yra šunys, tuo vartotojo gaunama nauda yra didesnė. Mano, kad atsakovas nepagrįstai atmetė šiuos pareiškėjos argumentus ir įrodymus kaip nepakankamus, neįrodančius aiškaus ryšio tarp susitarimo ir efektyvumo bei deklaruojamo efektyvumo tikimybės ir dydžio, taip pat to, kad šuniukai įsigyti tiesiai iš veisėjo yra geresnės kokybės, kadangi pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtino, jog šuniukams pirmaisiais jų mėnesiais yra itin svarbi juos supanti aplinka, bei tai, kad šuniuko iš veislyno ir šuniuko iš parduotuvės vitrinos negalima tapatinti „prekės“ kokybės prasme. Anot pareiškėjo, toks įrodymų atmetimas patvirtina, jog KT neskiria šuns nuo paprasto daikto, todėl jo pardavimui taiko tuos pačius reikalavimus, tačiau: šuo nėra tokios rūšies prekė, kuri gali keliauti per perpardavinėtojus, kol pateks pas galutinį vartotoją; zooparduotuvės negali būti zoologijos sodai prekybos centruose, kur narvuose ar vitrinose būtų eksponuojami įvairių veislių šuniukai tik tam, kad pirkėjai galėtų „palyginti“ skirtingų veislių, ar net tos pačios veislės šuniukus kainos prasme, šuns pasirinkimas turi būti vykdomas vertinant jų būsimas tikėtinas savybes ir savo pasirengimą įsigyti šunį; šuniukų pardavimas tiesiai iš šunų veisėjų niekaip neapriboja pirkėjų galimybės išsirinkti, apžiūrėti, sužinoti kainą ir susitarti dėl įsigijimo; šunų veisėjai nėra verslo subjektai, siekiantys pelno, todėl jie negali būti vertinami kaip tiesioginiai zooparduotuvių ir šunų perpardavinėtojų konkurentai. LKD taip pat nesutinka su KT nuomone, kad pareiškėjo sprendimas yra neadekvatus ir neproporcingas tokiu ribojimu siekiamam tikslui, kadangi buvo galima sutartyse su perpardavinėtojais nustatyti sąlygas, kuriomis turi būti laikomas šuniukas. Tačiau šunų veisėjai nėra verslininkai, šunų veisimas jiems nėra pragyvenimo šaltinis, kas atitinkamai reiškia, kad jie negali savo laiko skirti dar ir sutarčių su perpardavinėtojais kontrolei, taip pat nėra aiškus ir tokios kontrolės mechanizmas, kadangi jis gali būti apsunkintas ir perpardavinėtojo nenoru atskleisti visą informaciją. Todėl pareiškėjui kilo pagrįsta abejonė tokiu KT „pasiūlymu“. Skunde pažymima, kad LKD nuostatos neapribojo vartotojų teisių šunų pardavimo rinkoje, nenustatė pardavimo kainų, vartotojai turi plačias galimybes pasirinkti patikusį šuniuką, derėtis dėl kainų, vartotojų daugumos nuomonė apie šunų prekiavimą parduotuvėse griežtai neigiama. Dėl labai nedidelės pareiškėjo rinkos dalies (atitinkama rinka laikytina visų šuniukų rinka ES bei Rusijoje ir Baltarusijoje), LKD nuostatos neiškraipė konkurencijos rinkoje, neapribojo IĮ ,,Terra Animalis“ ir vartotojų galimybių pasirinkti pakaitalus kitose šunų pardavimo rinkos segmentuose. Todėl LKD atžvilgiu taikytina Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. numatyta išimtis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – KT, Taryba, atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b.l. 55-69, 126) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas deramai įvertino aplinkybę, jog LKD nėra vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. KT nustatė, kad tarptautinės organizacijos UCI (United Kennel Clubs International) bei IKU (International Kennel Union), kurioms priklausoLietuvos Gyvūnų Augintojų Centras (toliau – LGAC), taip pat išduodantis kilmės dokumentus šuniukams, neprilygsta FCI, ir jų naudojami šuniukų kilmės dokumentai FCI nėra pripažįstami. LGAC išduodami kilmės dokumentai nėra lygiaverčiai su LKD išduodamais dokumentais. Lietuvos konkurencijos teisėje pateikiamas platus ūkio subjekto apibrėžimas, todėl tam, jog LKD, turinti asociacijos statusą, galėtų būti laikoma ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme, užtenka, kad LKD būtų pripažinta ūkio subjektų junginiu ir nustatyta LKD galimybė savo veiksmais daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos teisės normų taikymui nedaro įtakos ir tai, kad juridinis asmuo nesiekia ekonominių tikslų, ar savo veikloje nesivadovauja pelno siekimo motyvais. LKD nariai, t.y. veislynai, veisėjai, kiti šunų savininkų junginiai, laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi jie verčiasi ūkine veikla – šuniukų pardavimu. Taigi šiuos subjektus vienijanti asociacija – LKD – pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį taip pat laikytina ūkio subjektu, kadangi konkurencijos teisėje ūkio subjektu laikoma ne tik rinkoje tiesiogiai veikianti įmonė, bet ir tie ūkio subjektai, kurie daro įtaką, ar kurių ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LKD pagal savo kompetenciją ne tik gali daryti įtaką ūkinei šuniukų veisimo bei pardavimo veiklai, bet ir realiai įgyvendino tokią savo galimybę. Atsakovas pabrėžė, kad nors šios rūšies juridiniams asmenims ir yra garantuojamas specifinis reglamentavimas bei taikoma tam tikra apsauga, tačiau asociacijos tikslų įgyvendinimas turi būti suderinamas su galiojančių teisės aktų, inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, garantuojamos ūkinės veiklos laisvės principu bei Konkurencijos įstatymo reikalavimais, pagrindo privilegijuoti pareiškėją vien dėl to, jog jis yra asociacija, siekianti nekomercinių tikslų, ir tokiu būdu atleisti nuo atsakomybės už Konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimus, nėra. Pažymėjo, kad pagal nacionalinius Lietuvos Respublikos teisės aktus prekyba šuniukais nėra draudžiama, o FCI priimti sprendimai neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikoje galiojančius nacionalinius teisės aktus, kadangi FCI priimami dokumentai nelaikytini tarptautinėmis sutartimis. Atsižvelgiant į tai, bet kokie reikalavimai, kuriuos savo nariams privaloma forma nustatytų LKD, turi būti suderinami su Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeisti. Nors LKD teigia, kad valstybėje nesant aiškaus tam tikrų teisinių santykių reguliavimo, tai yra palikta savireguliacijai, tačiau LKD nustatytas draudimas yra paremtas Lietuvos Respublikoje teisinės galios neturinčiais tarptautinės nevyriausybinės organizacijos priimtais sprendimais. Įstatymų leidėjo valia buvo sukurti palankią aplinką verstis prekybos šuniukais ūkine veikla Lietuvos Respublikoje, todėl Pareiškėjos teiginys, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato leidimo šuniukais prekiauti parduotuvėse, laikytinas klaidingu ir atmestinu. Taigi pagrindo netaikyti kolizijos taisyklės, nustatytos FCI Statuto 9 straipsnio c punkte, nėra. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad šio ginčo dalykas nėra LKD nuostatų atitikties kitiems nei Konkurencijos įstatymas teisės aktams vertinimas. Nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus, kad LKD kaip FCI narė savo veikloje turi vadovautis FCI priimtais dokumentais, todėl savo nariams privalo taikyti imperatyvią nuostatą, draudžiančią perparduoti šuniukus su LKD dokumentais, t.y. komercinį pardavimą. LKD nariai, užsiimantys kinologine veikla, vykdo ūkinę-komercinę veiklą – parduoda šuniukus. Taigi, tarp LKD narių šuniukų veisėjų bei jų pirkėjų susiklostė komerciniai prekybiniai santykiai, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog LKD privalėjo drausti savo nariams parduoti šuniukus perpardavėjams, nes to reikalavo FCI nuostatos, draudžiančios komercinį šunų veisimą, kadangi akivaizdu, kad LKD nedraudė savo nariams vykdyti komercinės veiklos – pardavinėti šuniukų, o draudė tik parduoti šuniukus, asmenims, kurie juos perparduoda. LKD savo sprendimais daranti įtaką tokiai komercinei prekybos veiklai, neturėjo teisės savavališkai eliminuoti iš atitinkamos rinkos kitų esamų ar potencialių šuniukų pardavėjų, t.y. zooprekių parduotuvių. Konkurencijos tarybos nutarimu pareiškėjas pripažintas pažeidęs ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bet ir šios dalies 3 punktą, draudžiantį visus susitarimus, kuriais nustatomi tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, taip pat ribojama techninė pažanga ar investicijos. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį toks susitarimas laikomas ribojančiu konkurenciją visais atvejais, t.y. ab initio. Vertinant LKD veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme, pakanka konstatuoti susitarimo faktą bei tikslą, nagrinėjamu atveju – pardavimo kiekių nustatymą, o jo neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas. Kadangi pareiškėjas šios KT nutarimo dalies neginčija, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas su Konkurencijos tarybos išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo LKD sutinka, taigi sutinka ir su tam tikro neigiamo poveikio konkurencijai, atsiradusiu dėl jo priimtų sprendimų, buvimu. Atsiliepime taip pat nurodė, kad Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog konkurencija suponuoja tai, kad kiekvienas ūkio subjektas privalo nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio. Sprendimas netiekti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais į parduotuves ar kitiems perpardavėjams, veislynų buvo priimtas ne savarankiškai, o LKD valdymo organų sprendimų pagrindu, kuriais LKD per įvairius kontrolės mechanizmus gali daryti ir realiai daro įtaką šuniukų veisimo ūkinei veiklai bei ja besiverčiantiems ūkio subjektams. Toks susitarimas pagal savo tikslą siekė riboti konkurenciją, tokiu atveju, pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, nebereikia nustatinėti susitarimo realaus ar tikėtino poveikio konkurencijai. LKD priimtų sprendimų turinys ir objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais buvo užkirstas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje. Minėtais draudimais LKD taip pat užsitikrino, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo. Šiuos aspektu nėra svarbūs pareiškėjo teiginiai, kad konkurencijos ribojimas yra nežymus, nes pažeidžia tik vieno ūkio subjekto, užsiimančio prekyba gyvūnais interesus. Atsakovo teigimu, draudimas nukreiptas ne prieš konkretų subjektą IĮ „Terra Animalis“, o į neapibrėžtą subjektų ratą, t. y., visus ūkio subjektus, kurie užsiima ar gali užsiimti šuniukų perpardavimu, kadangi nustatyta, jog prekyba gyvūnais augintiniais Lietuvos Respublikoje verčiasi ne vienas ūkio subjektas IĮ „Terra Animalis“, o 31 įmonė. Nagrinėjami LKD veiksmai vertintini kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, t. y. šuniukus, su LKD išduotais kilmės dokumentais, esamiems ar potencialiems šuniukų perpardavėjams, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems jo nesilaikant gali atsirasti neigiamos pasekmės. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad LKD veiksmai apribojo veisėjams laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką, ir tuo būdu visiškai eliminavo jų tarpusavio konkurenciją, taip pašalinant galimybę parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, o iš galutinių pirkėjų atimant galimybę palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Draudimas buvo įgyvendintas, kadangi LKD galėjo savo narius, nesilaikančius tokios nuostatos, pašalinti iš draugijos. Taigi nesant tokio susitarimo, veislynai galėtų konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais. Atsakovas pabrėžė, kad kuo didesnė draudžiamo susitarimo dalyvių rinkos galia, tuo tokio susitarimo poveikis konkurencijai rinkoje yra žalingesnis. Kadangi LKD užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos dalies, neabejotinai LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją rinkoje. Konkurencijos proceso esmė – laisvė pasirinkti, su kuo nori bendradarbiauti, taigi LKD veisėjams kolektyviai susitarus atsisakyti šios savo teisės ir įvesti tam tikras taisykles kitiems, konkurencija ribojama savaime. Nutarimu konkurentais pripažinti veisėjai bei perpardavėjai, tačiau nustatyta, kad LKD, kaip veisėjus vienijanti asociacija, savo sprendimais daro įtaką šiems atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems potencialiai veikti konkurentams. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 dalį ūkio subjektų asociacijų sprendimai Konkurencijos įstatymo prasme laikomi tokiu pat susitarimu kaip ir ūkio subjektų sudarytos sutartys ar suderinti veiksmai, todėl jeigu asociacijų sprendimas riboja ar gali riboti konkurenciją rinkoje, jam neabejotinai taikomos konkurencijos teisės normos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju neteisingai buvo nustatyta atitinkama rinka, kadangi ji nustatyta vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 (Žin. 2000, Nr. 19-487) bei Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi. Pagrindinis kriterijus apibrėžiant atitinkamas rinkas yra paklausos pakeičiamumo įvertinimas. Kadangi KT nagrinėjamu atveju nustatė, jog iš esmės šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais neturi artimų pakaitalų, tad ir paklausos pakeičiamumo nėra. Šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais pagal savo savybes pranoksta kitus šuniukus, tik tokie šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus, minėtų šuniukų pardavimo kaina 2-3 kartus didesnė negu šuniukų be LKD išduotų kilmės dokumentų. Pirkėjai negali žymiai paveikti vyraujančių šuniukų su kilmės dokumentais kainų ir kitų pardavimo sąlygų, nes dėl aukščiau išvardintų priežasčių šuniukų su kilmės dokumentais negali pakeisti šuniukais be kilmės dokumentų. LKD narių šuniukų kainai lemiamos įtakos neturi ir kitų veisėjų veisiamų šuniukų kaina, kadangi šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI ir turi geresnes veisimo ir pardavimo galimybes. Tai, jog šuniukai su išduotais LKD dokumentais dėl savo savybių laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais ar šuniukais be kilmės dokumentų, be kita ko, patvirtina ir pati LKD. Tik LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, tad veisėjams norint gauti tarptautinį pripažinimą, jie turi rinktis narystę LKD. Pažymi, jog pareiškėjas klaidingai nurodo, kad KT neanalizavo to, ar yra kitų tarptautinių asociacijų, kurių išduoti kilmės dokumentai taip pat garantuoja šunų savininkui, kad šuo atitinka tai veislei keliamus reikalavimus, kadangi šių asociacijų reikšmė, remiantis LKD prezidentės paaiškinimais, yra vertinama nutarimo 5.1. dalyje, apibrėžiančioje prekės rinką. Pažymėjo, kad pati LKD pripažįsta, jog LKD nepriklausančių veisėjų šuniukai net ir su kilmės dokumentais nelaikytini konkurentais LKD nariams, todėl daro išvadą, kad LKD prekės rinkos apibrėžimas yra netikslus, klaidingas bei per platus, nes į prekės rinką įtraukiamos tos prekės, kurios nėra ir negali būti tinkamais pakaitalais viena kitai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai reikšmingais kriterijais geografinei rinkai apibrėžti pripažįsta paklausos pakeičiamumo kriterijų bei kainos faktorių, kadangi darydamas prielaidą, jog egzistuoja realios galimybės įvežti šuniukus su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais iš kitų valstybių ir jų pardavimo kaina nėra labai skirtinga, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o hipotetinė prielaida negali būti vertinama apibrėžiant geografinę rinką. Ir atvirkščiai, bylos medžiaga patvirtina, kad tos pačios veislės šuniuko kaina Lietuvoje ir užsienio valstybės veislyne gali skirtis vidutiniškai 2-3 kartus (priklausomai nuo veislės), ar net ir daugiau kartų.

Atmestinas ir pareiškėjos argumentas dėl laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungos erdvėje apibrėžiant geografinę rinką, kadangi remiantis šiuo argumentu praktiškai nė vienos prekių geografinės rinkos apskritai nebūtų įmanoma apibrėžti kaip nacionalinės, kadangi praktiškai visoms prekėms Europos Sąjungoje taikomas laisvas judėjimas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad importo lygis, siekiantis apie 8 procentus per metus, laikytinas itin mažu ir nesuteikiančiu pagrindo teigti, jog esant tokiam importo kiekiui geografinė rinka turi būti brėžiama plačiau nacionalinė valstybės teritorija. Europos Komisija 1992-02-17 sprendime Nr. 92/157/EEC (UK Agricultural Tractor Registration Exchange) geografinę rinką pripažino nacionaline Jungtinės Karalystės rinka, nors buvo nustatyta, kad daugiau nei 50 procentų visų šalyje parduodamų traktorių buvo įvežami iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Įtakos Konkurencijos tarybos apibrėžtai geografinei rinkai neturi ir pareiškėjo prie bylos pateikta FCI statistika, atspindinti šuniukų su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais skaičių FCI šalyse narėse, kadangi šie duomenys tiesiog parodo, kiek kokioje šalyje parduodama šuniukų su FCI kilmės dokumentais, tačiau nepagrindžia to fakto, kad geografinė rinka yra platesnė nei nacionalinė. Atsakovas taip pat nurodė, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas konkurencijos teisėje nėra savitikslis dalykas, jis priklauso nuo siekiamų tikslų (Pranešimo dėl atitinkamos rinkos 10 p.). Todėl būtinybė tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką priklauso nuo įtariamo pažeidimo pobūdžio. Tais atvejais, kai net ir tiksliai neapibrėžus atitinkamos rinkos galima įvertinti konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ar jo nebuvimą, o išvada dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo nesikeistu net ir kitaip apibrėžus atitinkama rinką, nėra būtinybės tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Nors, LKD teigimu, ji riboja ne visus perpardavimo būdus, o tik tuos, kurie kenkia šuniukų psichinei būklei, bylos nagrinėjimo metu užfiksuota, kad LKD draudžia bet kokį šuniukų perpardavinėjimą ir toleruoja tik pardavimą tiesiai iš veislyno. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad LKD savo sprendimais iš atitinkamos rinkos siekė pašalinti visus LKD priklausančių ūkio subjektų esamus bei potencialius konkurentus. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto atsisakymo taikyti Konkurencijos įstatymo 6 str. nustatytas išimtis, Konkurencijos taryba pabrėžė, kad pagal 6 str. 2 dalį, pareiga įrodyti, kad draudžiamas susitarimas atitinka minėtas sąlygas, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi, t. y. LKD. Atsakovo teigimu, tariamas techninės pažangos bei efektyvumo siekis veisėjams draudžiant parduoti šuniukus į parduotuves (dėl neva neigiamų laikymo sąlygų) niekaip negali pagrįsti LKD numatyto besąlygiško draudimo parduoti šuniukus bet kokiems perpardavėjams. Be to, Konkurencijos taryba aiškiai nurodė, kad visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, bei d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas. Tačiau Pareiškėja šių aplinkybių neįrodė. Atsiliepime taip pat pažymima, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdžiusi kelis tyrimus dėl galimų šuniukų laikymo sąlygų parduotuvėse pažeidimo, nė vienu atveju pažeidimų nekonstatavo. Atsižvelgiant į tai, privatus ūkio subjektas, t.y. LKD, neturi pagrindo imtis konkurenciją ribojančių veiksmų, remdamasi tariamu gyvūnų gerovės užtikrinimo siekiu. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog šuniukus parduodant perpardavėjams dėl to pablogėja šuniukų savybės, taigi neįrodė, kad LKD apribojus galimybes jos nariams parduoti šuniukus perpardavėjams, vartotojai, pirkdami šuniukus tiesiai iš LKD narių, įsigis geresnės kokybės šuniukus. Net ir nustačius, kad tiesiai iš LDK narių perkami šuniukai geresnėmis savybėmis, tai neatitinka vartotojų naudos kriterijaus, kuris pagal Komisijos komunikatą dėl Sutarties 101 str. 3 d. taikymo gairių(toliau – ir Gairės) 85 punktą, turi bent jau kompensuoti vartotojams jiems sukeltą kiekvieną esamą ar galimai neigiamą poveikį dėl konkurencijos ribojimo. Grynasis susitarimo poveikis tų vartotojų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia susitarimas, atžvilgiu turėtų būti bent jau neutralus. Jei tokių vartotojų padėtis dėl susitarimo pablogėja, vadinasi, netenkinama antroji Sutarties 101 str. 3 d. sąlyga. Atsakovo teigimu, dėl LKD draudimo, galutinių vartotojų patiriama žala nusveria galimus vartotojų gerovės kėlimo požymius. Gairių 75 punkte nustatytas apribojimų būtinumo sąlygos vertinimo testas reikalauja, kad efektyvumas būtų būdingas tam susitarimui ta prasme, kad nebūtų kitų ekonomiškai įvykdomų ir mažiau ribojančių priemonių efektyvumui pasiekti. Tai vertinant būtina atsižvelgti į verslo aplinką bei rinkos sąlygas, kurioje ūkio subjektai veikia. Norėdama pasinaudoti išimtimi, susitarimo šalis turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios matomai realios ir mažiau ribojančios susitarimo alternatyvos būtų mažiau efektyvios. Konkurencijos tarybos nuomone, LKD pasirinktas sprendimas siekiant minėtų tikslų, t.y. draudimas parduoti šuniukus perpardavėjams ir tokiu būdu kliūčių užsiimti komercine veikla sudarymas kitiems ūkio subjektams, yra neadekvatus ir neproporcingas. Tyrimo metu nebuvo pateikta jokiu įrodymu, patvirtinančiu, jog draudimas šuniukus tiekti visiems perpardavėjams nepriklausomai nuo šuniukų laikymo sąlygų yra būtinas, kodėl yra nepakankamos mažiau konkurenciją ribojančios priemonės, kuriomis būtu galima užtikrinti LKD nurodytus tikslus, susijusius su parduodamu šuniukų gerove. LKD visiškai nevertino galimybės, jog šuniukus perpardavėjai galėtų pardavinėti ir ne parduotuvėse. Taigi, laikytina, kad ši išimties sąlyga taip pat nėra tenkintina. Konkurencijos apribojimo rinkoje sąlyga grindžiama nepagrįstai pareiškėjo išplėsta atitinkama rinka, dėl ko LKD rinkos dalis tampa visiškai nežymi, ir ši sąlyga tenkintina. Tačiau atsakovo teigimu, nutarime atitinkama rinka apibrėžta objektyviai, o kadangi LKD vienijami veislynai, veisėjai bei kiti juridiniai asmenys, užima virš 90 procentų šios rinkos, Draugijos priimtų sprendimų poveikis konkurencijai negali nedaryti įtakos didelei atitinkamos rinkos daliai. Vien tai leidžia teigti, kad nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga. Dėl minėtų LKD sprendimų atitinkamoje rinkoje visiškai eliminuojama konkurencija tarp LKD narių dėl šuniukų pardavimo perpardavėjams, o tai sąlygoja, kad kiti ūkio subjektai neturėdami iš kur įsigyti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais ir negalėdami vykdyti prekybos veiklos, yra visiškai eliminuojami iš rinkos. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė, kad LKD sprendimai Konkurencijos tarybos nutarime pripažinti prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui, atitinka Konkurencijos įstatymo 6 str. nustatytus išimties reikalavimus, kadangi jos argumentai yra ne kas kita kaip teoriniai, deklaratyvūs samprotavimai, nepagristi jokiais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – individuali įmonė ,,Terra Animalis“(toliau – ir Įmonė) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 127-137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo pateiktas teisinis savo subjektiškumo bei teisinės atsakomybės vertinimas yra nepagrįstas, visų pirma dėl to, kad Draugija savo juridine forma yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijos asociacija, kuriai galioja visi Lietuvos Respublikos teisės aktai, taigi ir Konkurencijos įstatymas, nustatantis atitinkamus draudimus ir pasekmes, kylančias subjektams, nesilaikantiems tų draudimų. Remiantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, nėra pagrindo konkurencijos teisės normas taikyti atsižvelgiant į Pareiškėjos veiklos tikslus, kuriuos ji įvardija kaip ,,visuomenei naudingus“. Konkurencijos įstatymo 5 str. 4 dalis bei Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis nustato konkrečias ir apibrėžtas išimtis, kada savo pobūdžiu draudžiami susitarimai nelaikytini draudžiamais, tačiau Pareiškėjas savo ,,subjektiškumu“, veikdamas kaip visuomeninės naudos siekėjas, šių reikalavimų, eliminuojančių atsakomybę sudarius draudžiamą susitarimą, atitikimo neįrodė, todėl apeliacijos į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos numatytą teisę jungtis į asociacijas, nėra šios bylos dalykas. Pažymėjo, kad atsakovas nenagrinėjo bei neturi kompetencijos nagrinėti pareiškėjo veiklos teisėtumo, veiklos ribojimo galimumo bei kitų veiklos aspektų. Už KT nustatytą pažeidimą atsakomybė numatyta visiems neišskiriant nei asociacijų, nei viešųjų įstaigų, nei valstybės įmonių, nepaisant jų tikslų, pelno gavimo ar naudos visuomenei. Tas pats įstatymu nustatytų draudimų pažeidimas, padarytas skirtingos teisinės formos juridinių asmenų, negali būti vertinamas remiantis skirtingais pagrindais, kadangi Konkurencijos įstatymas išimčių juridinės formos atžvilgiu nenumato, įstatyme laikomasi visų lygybės prieš įstatymą principo. Faktinės situacijos neatitinka pareiškėjo teiginiai, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimą sąlygojo ta aplinkybė, jog FCI yra ,,įpareigojusi“ priimti įstatymą pažeidžiančius vidinius dokumentus, kadangi FCI nuostatuose nėra numatytas draudimas parduoti šuniukus perpardavinėtojams, nuostatų 8 punkte tiesiog nustatyta, kad prekiautojams šunimis ir komerciniams šunų veisėjams neleidžiama verstis veisimo veikla FCI valstybėje narėje. Todėl pareiškėjos pasirinktas FCI 8 punkto nuostatos įgyvendinimas, nustatant draudimą parduoti šuniukus parduotuvėms, laikytinas LKD interpretacija, kuri prieštarauja nacionaliniams teisės aktams, t.y. Konkurencijos įstatymui, todėl pagal FCI nuostatus toks draudimas negali būti taikomas. Tretysis asmuo nesutinka, kad šuniukų pardavimas parduotuvėje atims galimybę pirkėjui turėti sveiką šunį, kadangi šis argumentas niekuo nepagrįstas, o kompetentingos institucijos nėra nustačiusios pažeidimų dėl galiojančių teisės aktų reikalavimų prekybos gyvūnais vietose. Prekyba gyvūnais augintiniais teisės aktais nėra uždrausta, todėl pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia priimtą draudimą, vertinti kritiškai, kaip neturintys nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tretysis asmuo sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas užima 90 procentų veislinių šunų rinkos, tuo tarpu kiti – neveisliniai šunys – sudaro visiškai atskirą rinką. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad draudimas perparduoti šuniukus tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, kadangi konkrečių taisyklių, kurios reglamentuotų šuniukų pardavimą, Lietuvos Respublikoje nėra. Įmonės teigimu, šiuo metu jokių teisės aktuose nustatytų įpareigojimų/draudimų nėra, rinka yra laisva, Konstitucijos 46 straipsnis užtikrina sąžiningą prekių konkurenciją. Kadangi prekiauti gyvūnais parduotuvėse teisės aktai leidžia, parduotuvės gyvūnų prekybai yra tinkama vieta. Trečiojo asmens nuomone, ,,nekomercinis tikslas“, kurį deklaruoja pareiškėjas, negali būti viršesnis už įstatymų nustatytus reikalavimus, t. y. asociacija negali pateisinti įstatymų nesilaikymo turėdama atitinkamus tikslus, kadangi Asociacijų įstatymas įpareigoja asociacijas laikytis teisės aktų. IĮ ,,Terra Animalis“ taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nėra įrodyta, jog ginčo sprendimas buvo priimtas siekiant riboti konkurenciją, o be to LKD kaip juridinis asmuo niekada neprekiavo šuniukais, ji tik vienija šunų mylėtojus. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas, priimdamas tokį sprendimą, tiesiogiai darė įtaką savo nariams dėl parduotuvių boikoto, o šio draudimo nesilaikantiems nariams buvo nustatytos atitinkamos sankcijos – pašalinimas iš LKD. Taigi tikslas, kad veisliniais šunimis nebūtų prekiaujama parduotuvėse, buvo išreikštas aiškiai, kaip ir jo laikymosi mechanizmas. Nesupranta pareiškėjo teiginio, kad šunų veisėjų tikslas yra ne prekiauti šuniukais, bet juos perleisti asmenims, kurie juos augintų, kadangi nustatyta, jog veisėjai šuniukus perleidžia atlygintinai, ir tai nesiskiria nuo pardavimo. Niekuo nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, kad veislynai nelaikytini verslo subjektais, siekiančiais pelno, todėl jie negali būti sutapatinami su gyvūnų perpardavinėtojais, kurių tikslas yra pelno gavimas. Nuo to nepriklauso teisinis pareiškėjo elgesio vertinimas, kadangi LKD uždrausta šuniukų prekyba parduotuvėse, o tai nepriklausomai nuo susitarimo tikslų, vien savo turiniu yra draudžiamas susitarimas konkurencijos teisės prasme. Atsiliepime nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, koks nagrinėjamu atveju yra atitinkamos rinkos apibrėžimas, ginčijamas susitarimas neabejotinai riboja konkurenciją bet kurioje iš nurodytų rinkų, nes juo yra nustatomas tam tikros prekės (šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais) nulinis pardavimo kiekis (šuniukų perpardavėjai yra eliminuojami iš rinkos), ir todėl toks susitarimas negalioja nuo jo sudarymo momento, be to, yra draudžiamas. Tai, ar rinka, kurioje sudarytas minėtas draudžiamas susitarimas, yra didesnė, ar mažesnė, lemia tik Konkurencijos įstatymo pažeidimo mastą, tačiau nedaro jokios įtakos faktui, jog pažeidimas egzistuoja.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas netinkamai apibrėžė rinką, kadangi neteisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka yra visų šuniukų, o ne tik šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Šuniukai be kilmės dokumentų ir šuniukai su pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais nėra ir negali būti tarpusavyje pakeičiamos prekės, nes tik turintys kilmės dokumentus šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus ir pan. Svarbiausias įrodymas, jog šios prekės tarpusavyje yra nepakeičiamos, yra ženkliai didesnė šuniukų su kilmės dokumentais kaina. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamu atveju prekės rinka laikytina šuniukų su pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais rinka. Visiškai nepagrįstas yra ir pareiškėjos teiginys, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka turėtų būti Europos Sąjungos ir Rusijos bei Baltarusijos teritorija. Teoriškai įmanoma yra geografinę rinką apibrėžti kaip Europos Sąjungos teritoriją, tačiau joje yra daug mažesnių, nacionalinių prekių rinkų, kadangi kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje konkurencijos sąlygos šuniukų su kilmės dokumentais rinkoje dėl skirtingų teisės aktų, pirkėjų įpročių ir kitų priežasčių yra skirtingos. Todėl galima konstatuoti, kad lygiagrečiai egzistuoja tiek Europos Sąjungos teritorijos, tiek ir Lietuvos teritorijos šuniukų su kilmės dokumentais rinka, kuri reikšminga nagrinėjamu atveju. Geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija dar ir dėl to, jog nors ir yra įmanoma šuniukus su kilmės dokumentais importuoti iš užsienio valstybių, tačiau tai yra susiję su papildomomis laiko ir pinigų investicijomis - kontaktų paieška, kalbos barjerų šalinimu, transportavimo ir logistikos sprendimų priėmimu ir pan., ir dėl to šuniukai su kilmės dokumentais iš užsienio valstybių sudaro šuniukams su kilmės dokumentais iš Lietuvos tik potencialią konkurenciją. Kadangi šuniukai, išveisti Lietuvoje, iš esmės konkuruoja tik nacionalinėje rinkoje (tarpusavyje), todėl šiuo atveju, kai yra nustatytas draudžiamas susitarimas, ribojantis konkurenciją tokių šuniukų pardavimo rinkoje, atitinkama rinka turi būti apibrėžiama kaip nacionalinė rinka. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 6 str. numatytos išimties sąlygos, kurias pareiškėjas prašo taikyti jo atžvilgiu, taikomos draudžiamiems susitarimams kaip tokiems, t. y., išimtis pritaikoma tik nustačius, kad savo esme susitarimas yra draudžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Taigi pareiškėjas, reikalaudamas taikyti išimtį, pripažįsta, kad draudimas prekiauti šuniukais parduotuvėse atitinka Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įvardintas draudžiamo susitarimo sąlygas. Konkurencijos įstatymo 6 str. išimtį leidžia taikyti tik, kai skatinama techninė pažanga, t.y. tam tikras veiksmas daro tam tikros prekės kokybę geresnę, nei buvo. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad šuns buvimas parduotuvėje ,,neprisideda“ prie šuniuko kokybės skatinimo, tačiau jokių įrodymų dėl to, kad šuniukus parduodant bet kur, tik ne parduotuvėse, skatinama jų pažanga, progresas, gerėja veislė, pareiškėjas nepateikė. Taip pat nurodoma, kad LKD nustatytu draudimu, apribojamos vartotojų galimybės jiems patogioje vietoje ir laiku išsirinkti naminį gyvūną – šunį, o tai nesudaro naudos vartotojams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010-04-01 nutarimo Nr. 2S-9, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos kinologų draugija (toliau – ir Pareiškėja, LKD) nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir įpareigota šį pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti, taip pat kuriuo Pareiškėja įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2008-03-13 ir 2008-04-16 Konkurencijos taryboje buvo gautas IĮ ,,Terra Animalis” prašymai, kuriuose nurodoma, kad Draugija savo internetiniame puslapyje viešai išplatino draudimą pardavinėti šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais parduotuvėse, taip pažeisdama Konkurencijos įstatymo nuostatas (KT byla, I t., b.l. 21-24, 26-28). 2008-06-27 Konkurencijos taryboje gautas IĮ ,,Terra Animalis” prašymas išnagrinėti Lietuvos kinologų draugijos veiksmų draudžiant pardavinėti šuniukus su LKD dokumentais parduotuvėse atitikimą LR Konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatoms (KT byla, I t., b.l. 73).

Konkurencijos tarybos 2008-07-10 nutarimu Nr. 1S-96 buvo pradėtas tyrimas dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio reikalavimams (KT byla, I t., b.l. 86). Tyrimas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2008-12-04 nutarimu Nr. 1S-172(KT byla, II t., b.l. 33), 2009-03-05 nutarimu Nr. 1S-37 (KT byla, II t., b.l. 334, 2009-06-04 nutarimu Nr. 1S-81 (KT byla, II t., b.l. 66) ir Konkurencijos tarybos 2009-09-10 nutarimu Nr. 1S-142 (KT byla, II t., b.l. 70).

Tyrimas baigtas priėmus skundžiamą Konkurencijos tarybos 2010-04–01 nuarimą Nr. 2S-9, kuriame konstatuota, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, už tai jai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir nustatytas įpareigojimas pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti. Pareiškėja taip pat įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (KT byla, III t., b.l. 34-44).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2007-10-24 vykusio LKD tarybos posėdžio protokole užfiksuotas priminimas LKD nariams, kad „<...> draudžiama pardavinėti šuniukus su kilmės dokumentais parduotuvėse” (8 p.) (KT byla, I t., b.l. 148-149 ).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008-01-29 LKD tarybos posėdyje buvo svarstytas šuniukų pardavinėjimo parduotuvėse klausimas, nurodant, kad FCI laikosi aiškios pozicijos — šuniukai su FCI šalių kilmės dokumentais negali būti pardavinėjami parduotuvėse. LKD yra FCI narė ir privalo laikytis FCI nuostatų todėl nutraukia bendradarbiavimą su organizacijomis, pardavinėjančiomis parduotuvėse šuniukus, taip pat laiko netinkama priimti paramą iš šių organizacijų (KT byla, I t., b.l. 152-153). 2008-04-12 vykusioje LKD konferencijoje buvo vienbalsiai nutarta - patvirtinti LKD poziciją netoleruoti šuniukų perpardavinėjimo - tiek parduotuvėse, tiek kitais būdais (protokolo 3 punktas). Taip pat patvirtinti LKD Šunų veisimo nuostatai (įsigalioję nuo 2008-07-01) (KT byla, I t., b.l. 109-115), kuriuose imperatyviai įtvirtinama šunų veisėjo prievolė jokia forma neperduoti šuniukų fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti (4.3.10 p.), bei prievolė realizavus šuniukus per dvi savaites nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (4.3.11, 13.3 p.). Jei veisėjas parduoda savo šuniukus fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, LKD veisėjas netenka veisimo teisės 3 metams(14.1.3 p.) (KT byla, I t., b.l. 156-160). LKD konferencijoje, vykusioje 2009-04-18 buvo patvirtinti nauji Šunų veisimo nuostatai (įsigalioję nuo 2009-05-01), kurių 4.3.9. p. įtvirtintas draudimas jokia forma neperduoti šuniukų fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, o realizavus šuniukus per 1 mėnesį nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų pardavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (4.3.10. p.). (KT byla, II t., b.l. 97-104).

 Nustatyta, jog LKD sprendimas, kuriuo vadovaujantis Draugijos nariams „Draudžiama pardavinėti šuniukus su LKD dokumentais parduotuvėse”, buvo viešai skelbiamas LKD internetiniame tinklalapyje www.kinologija.lt, o taip pat ir vokiečių dogų savininkams skirtame interneto tinklalapyje http://greatdane.lt/Skelbimai/Demesio! (KT byla, I t., b.l. 23, 63-67, 88-91).

Nustatyta, kad 2008-02-20 vykusio LKD tarybos posėdžio metu dėl grubaus LKD tarybos nutarimo netarpininkauti darant eksportinius Baltarusijos kinologų sąjungos kilmės dokumentus šuniukams, dėl kurių dažniausiai kreipdavosi IĮ „Terra Animalis” valdomo „KIKA” parduotuvių tinklo klientai buvo suspenduota LKD tarybos narių K. Butrimovos ir N. Zienienės veikla taryboje(3 p.), kadangi jos atstovaudamos Lietuvos kinologų mėgėjų sąjungą, oficialiai susitarusios su ,,KIKA” vadovybe dėl tarpininkavimo gaunant eksportinius šuniukų dokumentus iš Baltarusijos, padarė rimtą žalą Draugijos tarybos bei pačios Draugijos įvaizdžiui, kadangi LKD, o taip pat ir jos nariai, turi laikytis FCI nuostatos netoleruoti šuniukų pardavinėjimo parduotuvėse (KT byla, I t., b.l. 154-155). 2008-04-12 vykusios Draugijos konferencijos metu buvo nuspręsta K. Butrimovą ir N. Zienienę pašalinti iš tarybos narių (KT byla, I t., b.l. 156-160).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra priimtas Lietuvos kinologų draugijos atžvilgiu. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis pateikia ūkio subjekto sąvoką. Jais laikomi įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis susitarimą apibrėžia kaip bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytas sutartis arba ūkio subjektų suderintus veiksmus, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatytas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Sistemiškai įvertinęs Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir  10 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad Konkurencijos įstatymas, be dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytų draudžiamų susitarimų, draudžia ir konkurencijos teisę pažeidžiančius ūkio subjektų asociacijų sprendimus. Atsakovė pagrįstai konstatavo, kad LKD laikytinas ūkio subjektų junginiu, turinčiu galimybę daryti įtaką jos nariams - ūkio subjektams, veikiantiems veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje. Šias išvadas patvirtina tyrimo metu nustatyti duomenys. Lietuvos kinologų draugija yra pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau -Asociacijų įstatymas) 1992 m. įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo (LKD įstatų 1.1 punktas), kurio tikslas - vienyti kinologijos mėgėjus, koordinuoti LKD narių veiklą, atstovauti LKD narių interesams, juos ginti ir tenkinti kitus viešuosius interesus (LKD įstatų 1.3 punktas).

Asociacija vienija 37 šunininkystės klubus, kurie apjungia šunų savininkus, asmenis, veisiančius grynaveislius šunis, taip pat asmenis, kurie neabejingi šunims (LKD vienija apie 90 procentų visų Lietuvos šunų veisėjų), o Asociacija yra vienintelė organizacija, turinti teisę oficialiai atstovauti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje - didžiausioje pasaulyje tarptautinėje kinologų organizacijoje (KT byla, I t., b.l. 56, 75, 122). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad LKD veda Lietuvos šunų veislių knygą ir vienintelė išduoda kilmės dokumentus Lietuvos Respublikoje gimstantiems grynaveisliams šuniukams, taip pat išduoda eksportinius šuniukų kilmės dokumentus, juos perregistruoja (jei šuniukas atkeliauja iš kitos valstybės su eksportiniais dokumentais); ūkio subjektas (veisėjas), norintis veikti veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, t. y. pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais, turi tapti LKD nariu. Pagal LKD įstatus, Draugija atlieka šias funkcijas: nustato šunų veisimo principus (2.4.4. punktas), koordinuoja savo narių veiklą kinologijos srityje (2.4.16. punktas). LKD įstatuose nustatyta, jog LKD narystė pasibaigia jos bet kuriam nariui išstojus iš LKD, nesumokėjus nario mokesčio, jį pašalinus iš LKD, nutraukus LKD veiklą ar ją likvidavus. LKD konferencija turi teisę pašalinti bet kurį narį iš LKD, jei jis kenkia LKD ar jos narių interesams (3.6. punktas). LKD įstatų 4.3. punktas nustato, jog LKD nariai privalo laikytis šių įstatų ir vidaus taisyklių; jei narys nesilaiko įstatų, galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, jis šalinamas iš LKD narių (4.4.1. punktas). LKD šunų veisimo nuostatuose Draugijai suteikti platūs įgaliojimai jos narių atžvilgiu. Skyriuje, reglamentuojančiame nuobaudų skyrimą, nustatyta, kad LKD veisėjas netenka teisės veisti 3 metams, t.y. jo šunų palikuonims LKD kilmės dokumentai nebus išduodami, jei jis parduoda savo šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti (Šunų veisimo nuostatų 14.1.3 punktas). Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad LKD, pasinaudodama turimomis teisėmis bei priemonėmis siekė įgyvendinti savo sprendimus, t.y., kad jos nariai laikytųsi nustatytų draudimų ir netiektų šuniukų su LKD išduotais dokumentais parduotuvėms, bei kitais būdais nebendradarbiautų su parduotuvėmis, bei įgyvendino šiuos draudimus(KT byla, I t., b.l. 78-79). Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad 2008-02-20 vykusio LKD tarybos posėdžio metu buvo suspenduota dviejų LKD tarybos narių veikla taryboje, o 2008-04-12 vykusios Draugijos konferencijos metu buvo nuspręsta juos pašalinti iš tarybos narių. Sprendimai priimti atsižvelgiant į tai, kad konstatuotas pažeidimas LKD tarybos nutarimo netarpininkauti darant eksportinius Baltarusijos kinologų sąjungos kilmės dokumentus šuniukams, dėl kurių dažniausiai kreipdavosi IĮ „Terra Animalis” valdomo „KIKA” parduotuvių tinklo klientai (KT byla, I t., 53-54,80-81).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sutiko su LR Konkurencijos tarybos išvada, kad LKD gali būti laikoma ūkio subjektu ir dėl to, kad jos veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką jos narių ūkinei veiklai.

Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti draudimai parduoti šunis asmenims, kurie juos perparduotų, arba parduoti šunis parduotuvėse.

Vertindamas LKD priimtus sprendimus suformuotos teismų praktikos kontekste, teismas laikėsi pozicijos, kad tiek jų turinys, tiek objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais užkertamas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje.

Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos nuomone, kad pareiškėja, priimdama sprendimą drausti pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais perpardavėjams, bei šį draudimą nustatydamas šunų veisimo taisyklėse, kurios privalomos visiems LKD veisėjams, turėjo tikslą riboti konkurenciją veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, kadangi LKD, priimtų draudimų pagrindu, nustatė, jog LKD veisėjai parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams netieks nė vieno šuniuko, tuo užsitikrinant, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo.

Teismas LKD veiksmus vertino kaip kolektyvinį atsisakymą tiekti prekes, t. y. šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, trečiajam asmeniui - IĮ „Terra Animalis”, kuris per prekybos tinklą „KIKA” užsiima mažmenine zooprekių bei gyvūnų prekyba, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems šio įpareigojimo nesilaikant gresia LKD įstatuose bei kituose dokumentuose (pavyzdžiui, LKD priimtuose Šunų veisimo nuostatuose) numatytos neigiamos pasekmės.

LKD priimtų sprendimų pobūdis, kuris išreiktas draudimo forma, aiškiai įvardijant subjektus, kuriems negalima tiekti šuniukų, bei numatant neigiamas pasekmes visiems Asociacijos nariams, kurie tokio draudimo nesilaikys, apribojo veisėjams laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką, susijusią su šuniukų pardavimu parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams, ir tokiu būdu turėjo įtakos eliminuojant tarpusavio konkurenciją dėl šuniukų pardavimo minėtiems subjektams. Pareiškėjo LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms, ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš esmės tokiu būdu iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti esami (ar neįleisti potencialūs) konkurentai. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, jog draudimas buvo įgyvendintas, nes LKD konferencija pagal Draugijos įstatus turi teisę pašalinti narį iš draugijos, jeigu jis nesilaiko įstatų, galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, taip pat jei narys savo veikla diskredituoja LKD veiklą (KT byla, II t., b.l. 113-114; I t., b.l. 27).

Teismas laikėsi nuostatos, kad yra pagrįstos Konkurencijos tarybos išvados, kad neleidžiant šuniukais prekiauti parduotuvėse ar kitose perpardavimo vietose, iš galutinių pirkėjų buvo atimta galimybė palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Todėl šios nustatytos aplinkybės turi neigiamos įtakos veislynų tarpusavio konkurencijai, nes veislynams nelieka poreikio konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais.

Nustatyta, kad LKD yra sukūrusi tam tikrą savo narių vykdomos šuniukų pardavimo veiklos priežiūros bei kontrolės mechanizmą, kadangi visi veisėjai, realizavę šuniukus, iki naujų Šunų veisimo nuostatų įsigaliojimo privalėjo per 14 dienų, o patvirtinus naująją jų redakciją - per vieną mėnesį nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (Šunų veisimo nuostatų 4.3.10 punktas) (KT byla, II t., b.l. 129-173). Tokiu būdu LKD turi galimybę tikrinti ir kontroliuoti, jog šuniukai nebūtų parduodami parduotuvėms ar kitiems perpardavinėtojams. Šie nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad minėti LKD sprendimai tiek pagal savo tikslą, tiek ir savo poveikiu yra ribojantys konkurenciją. Vertinant nagrinėjamo LKD sprendimo poveikį konkurencijai taip pat turi įtakos rinkos struktūra, nes kuo didesnė draudžiamo susitarimo dalyvių rinkos galia, tuo tokio susitarimo poveikis konkurencijai rinkoje yra žalingesnis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ūkio subjektai LKD nariai (susitarimo dalyviai) veislinių šuniukų su LKD kilmės dokumentais pardavimo rinkoje užima virš 90 procentų rinkos, todėl tokia didelė minėtų subjektų rinkos dalis neabejotinai parodo didelę jų rinkos galią, dėl ko LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje.

Todėl įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pripažino, kad LKD priimti sprendimai, kuriais draudžiama LKD veisėjams parduoti parduotuvėms ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (perpardavinėtojams) šuniukus su jų išduotais kilmės dokumentais, pagal tikslą ir poveikį ribojo ar galėjo riboti konkurenciją.

Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju atitinkamą rinką apibrėžė kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėlatitinkamos rinkos apibrėžimo bei Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 d. nuostatomis. Buvo nagrinėti LKD veiksmai, susiję su šuniukų, turinčių Draugijos išduotus kilmės dokumentus, pardavimo veikla, kuria užsiima LKD nariams priklausantys veisėjai.

Konkurencijos Tarnyba nagrinėjamu atveju nustatė, kad šuniukų pardavimo pobūdis priklauso nuo to, kokius šuniukus, t.y. grynaveislius (turinčius kilmės dokumentus) ar ne, ketinama parduoti. Šuniukus turinčius LKD kilmės dokumentus, veisėjas tiesiogiai parduoda pirkėjui tik su kilmės dokumentais, identifikuotus tatuiruote arba mikroschema bei esant sudarytai pirkimo - pardavimo sutarčiai (KT bylos, I t., b.l.65; II t., b.l.67). Kadangi kilmės dokumentuose yra nurodoma šuniuko genealoginis medis (tėvai, protėviai bei jų sveikatos būklė), šuniuko veislė, kailio spalva, veisėjas, veislyno pavadinimas ir kiti svarbūs duomenys, todėl kilmės dokumentai garantuoja, kad įsigytas šuo turės konkrečiai šunų veislei būdingas savybes bei galės dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos šunų veislių knygoje registruojami šunys ir kalės, turintys LKD ir FCI pripažįstamus kilmės liudijimus, taip pat šioje knygoje registruojami ir LKD klubų pateiktų vadų šuniukai (KT bylos, I t., b.l. 109). Veislinių šuniukų kaina priklauso nuo to, kas yra šuniuko tėvai, nuo veislyno populiarumo ir autoriteto (KT bylos, II t., b.l. l.80). Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas šuniukų su kilmės dokumentais negali pakeisti šuniukais be kilmės dokumentų, todėl šuniukų be kilmės dokumentų kainų mažėjimas (nuo 5 iki 10 procentų ar net 50 procentų) negali turėti įtakos minėtiems pirkėjams. Įvertinus tai, kad šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI, kas užtikrina, jog gyvūnas atitinka aukščiausius tai veislei keliamus standartus (KT bylos, II t., b.l. 92), kitų veisėjų veisiami šuniukų, turinčių kilmės dokumentus, kainos neturi lemiamos įtakos LKD narių parduodamų šuniukų kainoms. Nors nepriklausantys LKD klubai taip pat gali vienyti veisėjus, veisiančius šuniukus su kilmės dokumentais, tačiau pastarieji negali konkuruoti su LKD klubams priklausančiais veisėjais, nes tik LKD turi teisę išduodi kilmės dokumentus, kuriuos pripažįsta FCI. LKD yra vienintelė oficiali organizacija, atstovaujanti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje FCI (FCI turi 82 narius, po vieną kinologų organizaciją iš šalies, ir bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Britanija organizacijomis, t. y. tai įtakingiausia kinologų organizacija pasaulyje)( 1tomas b.l.163). Kaip nurodo ir pati pareiškėja, narystės LKD pagrindinis privalumas - prestižas ir tarptautinis pripažinimas, LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus ir gali būti parduoti, sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų (KT bylos, II t., b.l. l.92). Kadangi LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, todėl veisėjai, norintys gauti tarptautinį pripažinimą, turi rinktis narystę LKD. Įvertinus šias nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad pirkėjo, kaip ir tiekėjo, požiūriu veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimas neturi artimų pakaitalų. Todėl pagrįstai Atsakovės prekės rinka apibrėžiama kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti Pareiškėjos argumentai dėl prekės rinkos netinkamo apibrėžimo, kad ji turėtų būti apibrėžiama žymiai plačiau, nes LKD šunys gali būti pakeičiami kitais šunimis, o šunų pirkėjai netrukdomai gali išsirinkti šunis savo nuožiūra iš bet kurio rinkos segmento.

 Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria iš esmės su panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Nagrinėjamojoje byloje, įvertinus paklausos pakeičiamumą, atitinkama geografinė rinka apibrėžtina kaip nacionalinė - Lietuvos Respublikos teritorija - rinka.

Nustatyta, kad LKD vienija 37 Lietuvos šunininkystės klubus - 13 regioninių visų veislių klubų, 22 veislės klubus, jaunųjų vedlių klubą ir Lietuvos šunų sporto sąjungą, t.y. apie 80 procentų Lietuvos šunininkystės klubų ir 90 procentų šuniukų veisėjų(KT bylos, II t., b.l. 92), vykdančių veiklą visoje Lietuvoje iš esmės vienodomis konkurencijos sąlygomis. Nagrinėjamu atveju aktualūs LKD priimti sprendimai bei nutarimai, susiję su veislinių šuniukų paradavimu, galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tik jos ribose. Remiantis LKD pateiktais duomenimis, LKD naujai įregistruotų ir perregistruotų šuniukų su eksportinės kilmės dokumentais sudaro iki 8 procentų per metus(KT bylos, II t., b.l. 92). Todėl toks nežymus iš kitų valstybių įvežtų šuniukų skaičius patvirtina, kad geografinė rinka yra ne platesnė nei nacionalinė.

 Pareiškėjos nuomonę, kad geografinė rinka apirėžtina kaip ES, Rusijos ir Baltarusijos šuniukų rinka, teismas vertino kaip nepagrįstą. Tarptautinėje Kinologų Federacijoje kiekvienai valstybei atstovauja po vieną nacionalinę kinologų draugiją (LKD analogai), todėl skirtingose valstybėse galioja skirtingos nacionalinių draugijų priimtos taisyklės, taip pat nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys naminių gyvūnų veisimą bei pardavimą, todėl skirtingose valstybėse veisėjai, veisiantys šunis, susiduria su skirtingu jų ūkinės veiklos reglamentavimu, kas tuo pačiu turi įtakos skirtingoms konkurencijos sąlygoms. LKD veisėjai veislinius šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais iš esmės parduoda Lietuvoje, šuniukai iš kitų valstybių veislynų, kad būtų perregistruojami privalo turėti LKD reikalavimus atitinkančius eksportinius kilmės dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatytas nežymus LKD perregistruotų šuniukų su eksportinės kilmės dokumentais skaičius patvirtina, kad geografinė rinka yra ne platesnė nei nacionalinė. Be to, atitinkamos rinkos apibrėžimas konkurencijos teisėje nėra savitikslis dalykas, nes jis priklauso nuo siekiamų tikslų (Europos Komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams” (97/C 372/03) 10 p.), todėl priklausomai nuo tiriamo konkurencijos klausimo pobūdžio, atitinkama rinka gali būti apibrėžiama skirtingai. Tais atvejais, kai net ir tiksliai neapibrėžus atitinkamos rinkos galima įvertinti konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ar jo nebuvimą, o išvada dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo nesikeistų net ir kitaip apibrėžus atitinkamą rinką, nėra būtinybės tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos (Bendrojo Teismo (buvęs Pirmosios instancijos) 2000 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. T-62/98 Volkswagen prieš Komisiją, 230 punktas. 2005 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Nr. T-241/01 Scandinavian Airlines System AB prieš Komisiją, 99 punktas). Todėl, net ir apibrėžus atitinkamą rinką plačiausiai kaip tik įmanoma - į rinką įtraukus visus veislinius šunis tiek su kilmės dokumentais, tiek be kilmės dokumentų, tai neturėtų įtakos išvadai dėl nagrinėjamų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, kadangi šioje byloje nagrinėjami susitarimai laikytini pagal tikslą ribojančiais konkurenciją, kurių poveikio rinkai nereikia nustatinėti ir jiems netaikomos išimtys dėl mažareikšmio poveikio  (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 1S-172, 11 dalis).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, atitinkama rinka nagrinėjamu atveju pagrįstai apibrėžta kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nustatyta, kad atitinkamoje rinkoje veikia LKDpriklausantys veisėjai ir veislynai, parduodantys veislinius šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, kurie užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos. Likusią apytiksliai 10 procentų rinkos dalį užima veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms, kurios taip pat išduoda šuniukams kilmės dokumentus(KT bylos, II t., b.l. 92). Kadangi Veislinių šuniukų su LKDišduotais kilmės dokumentais pardavimo rinkoje veislynų konkurentais galėtų būti zooprekių parduotuvės ir kiti šuniukų perpardavinėtojai, tačiau LKD priimti ginčijami sprendimai pašalina šiuos subjektus iš atitinkamos rinkos, o veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms, kaip jau minėta aukščiau, negalėtų būti laikomi LKD narių konkurentais atitinkamoje rinkoje.

Pareiškėja nurodo, kad draudimas perparduoti šuniukus nustatytas ir FCI priimtuose dokumentuose. Teismas pažymėjo, kad FCI priimtuose dokumentuose nėra nuostatų, draudžiančių šuniukų pardavimą perpardavėjams. Pagal Tarptautinės kinologų federacijos tarptautinių veisimo nuostatų preambulės 8 punkto nuostatas šunų pardavėjams ir komerciniams šunų veisėjams neleidžiama užsiimti veisimu FCI valstybėje narėje ar valstybėje partnerėje (KT bylos, III t., b.l. 26). FCI tarptautinių veisimo nuostatų 19 punkte nustatyta, jog FCI valstybių narių ir valstybių partnerių veisimo taisyklės gali nustatyti daugiau reikalavimų, nei šie FCI tarptautiniai veisimo nuostatai, tačiau tos taisyklės negali šiems FCI nuostatams prieštarauti ar būti su jais nesuderinamos. FCI statuto 9 straipsnio c dalyje, nustatančioje šios federacijos narių ir valstybių partnerių pareigas, nurodoma, kad visi nariai privalo pilnai vadovautis šiais statutais, FCI reglamentais, cirkuliarais ir FCI Generalinės Asamblėjos ir Generalinio Komiteto priimtais sprendimais, tačiau su sąlyga, jog šie teisės aktai neprieštarauja valstybės narės nacionaliniams teisės aktams, priimtiems vietos valdžios institucijų. Nors, kaip jau buvo minėta, FCI dokumentuose nėra draudžiančių šuniukų pardavimą perpardavėjams nuostatų, tačiau net ir tuo atveju, jei FCI dokumentai numatytų analogišką draudimą, tai neturėtų įtakos vertinant nagrinėjamo LKD draudimo atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, nes FCI dokumentai neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikoje galiojančius nacionalinius įstatymus.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmiopoveikio laikomi negalinčiais itin riboti konkurencijos (Konkurencijos įstatymo 5 str. 4 d.). Tokiems susitarimams taikomas sąlygas ir reikalavimus nustato Konkurencijos tarybos 2004-12-09 nutarimas Nr. 1S-172 dėl mažareikšmiškumo, kurio 4 punktas nustato, kad susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, laikomi horizontalieji susitarimai tarp ūkio subjektų, kurių bendrai užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 10 procentų. Šio Nutarimo 7.3 punktu nustatyta, kad susitarimai, kuriais nustatomi tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, nelaikomi susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos.

Atsižvelgiant į tai, LKD sprendimai neatitikta minėtame nutarime numatytų mažareikšmiškumo kriterijų, nes ūkio subjektų, kuriuos vienija LKD, užimama dalis atitinkamoje rinkoje gerokai viršija Nutarime dėl mažareikšmiškumo nustatytą 10 procentų ribą, taip pat įvertinus tai, kad nagrinėjami LKD sprendimai kvalifikuotini kaip susitarimai, kuriais buvo nustatyti prekių pardavimo kiekiai, šių sprendimų teismas nelaikė mažareikšmiais.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatyta išimtis, reglamentuojanti, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip pat sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat, jeigu: susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį t.y. išimčiai keliamas sąlygas, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai (KĮ 6 straipsnio 2 d.). Komisijos komunikatu dėl Sutarties 101 str. 3 d. taikymo gairių (toliau - Gairės) nustatytos išsamios Išimties taikymo sąlygos. Gairių 51 punktas numato, jog vertinant šios sąlygos buvimą, visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, bei d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtu būti pasiektas.

 Nustatyta, kad prekybą naminiais gyvūnais reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, Europos Tarybos 1987 m. lapkričio 13 d. Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos. Nustatyta, kad VMVT yra suteikusi 29 veterinarinius patvirtinimus prekiautojams gyvūnais augintiniais (įskaitant ir patvirtinimą, išduotą Pareiškėjai) bei užregistravusi 95 prekiautojų gyvūnais augintiniais patalpas, iš kurių 45 priklauso IĮ „Terra Animalis”. Tyrimo metu iš VMVT buvo gauta informacija, kad gyvūnai turi būti auginami ir laikomi bei prekiaujama jais tokiomis sąlygomis, kurios nėra kenksmingos gyvūnui, ir gyvūnų auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus, kad prekiauti naminiais gyvūnais leidžiama savivaldos institucijų nustatytose vietose, kad specialiųjų reikalavimų prekybai naminiais gyvūnais prekybos tinklų parduotuvėse arba zooparduotuvėse nėra, todėl VMVT nuomone, prekiauti gyvūnais augintiniais prekybos tinklų parduotuvėse galima (KT byla, II t., b.l. 63, 64-65).

Draudžiant šuniukais prekiauti parduotuvėse ir perpardavėjams, yra ribojama galimybė palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Taip pat veislynams nelieka poreikio konkuruoti tarpusavyje dėl patekimo į parduotuves. Kadangi dėl LKD sprendimų, kuriais uždrausta parduoti šuniukus perpardavėjams, galutinių vartotojų patiriama žala nusveria galimus vartotojų gerovės kėlimo požymius, pripažino, kad pareiškėjos nurodyti argumentai neatitinka šios išimties sąlygos.

Nagrinėjamu atveju LKD draudimas parduoti šuniukus perpardavėjams ir tokiu būdu kliūčių užsiimti komercine veikla sudarymas kitiems ūkio subjektams, yra neadekvatus ir neproporcingas tokiu ribojimu siekiamam nurodytam tikslui. Tyrimo metu nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog draudimas šuniukus tiekti visiems perpardavėjams, neatsižvelgiant į laikymo sąlygas, yra būtinas. Taip pat nėra duomenų, kodėl siekiant užtikrinti LKD nurodytus tikslus, susijusius su parduodamų šuniukų gerove, nebuvo nustatytos mažiau konkurenciją ribojančios priemonės. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl Pareiškėja nevertino galimybės šuniukus perparduoti ne parduotuvėse, kur nebūtų LKD nurodytos problemos, ryšium su kuriomis buvo priimti ginčijami sprendimai - mažas plotas, aplinkinių dėmesio ir pan. Įvertinus šias nustatytas bylos aplinkybes, pripažintina, kad ši išimties sąlyga taip pat nėra tenkintina.

Nustatyta, kad LKD užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos, todėl tokia didelė užimama atitinkamos rinkos dalis leidžia pagrįstai pripažinti, kad nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga. Kaip jau buvo minėta, norint remtis Konkurencijos įstatyme numatyta išimtimi, būtina atitikti visas nustatytas sąlygas. Kadangi nagrinėjamas konkurencijos teisės normų pažeidimas netenkina nė vienos iš reikalaujamų sąlygų, pripažintina, kad minėtiems susitarimams dėl juose įtvirtintų konkurencijos ribojimų Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikytina.

Konkurencijos taryba baigė tyrimą baigtas priėmus skundžiamą Konkurencijos tarybos 2010-04–01 nutarimą Nr. 2S-9, kuriame konstatuota, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, už tai Pareiškėjai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir nustatytas įpareigojimas pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti. Pareiškėja taip pat įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (KT byla, III t., b.l. 34-44).

Konkurencijos taryba konstatavusi, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, 2010-04 –01 nutarimu Nr. 2S-9 pagrįstai skyrė 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų baudą (KT byla, III t., b.l. 34-44). Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime apskaičiuodama baudą konstatavo, kad pažeidimas truko nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn., t.y. apytiksliai 2 metus 2 mėnesius. Nustatant baudos dydį, atsakovė atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, kurį įvertintino kaip apysunkį Konkurencijos įstatymo pažeidimą, kad Lietuvos kinologų draugijos atžvilgiu sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į pažeidimo trukmę. Taip pat Konkurencijos taryba, pripažinusi, kad dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, skirtinos baudos dydį sumažino 10 procentų. Papildomų aplinkybių, kurių atsakovė nebūtų įvertinusi, skirdama baudas, pareiškėja iš esmės nepateikė bei nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjai skiriant baudą nebuvo pažeisti nustatyti bendrieji baudų skyrimo pradmenys. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskirtos baudos nėra pagrindo mažinti.

Pareiškėjas Lietuvos kinologų draugija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio nuostatas, kadangi neleido pareiškėjui teikti įrodymų: prijungti prie bylos LKD pažymą apie parodoje dalyvaujančius šunis, straipsnį iš internetinio portalo apie šunų laikymo narvuose žalą; netenkino prašymo kaip specialistą apklausti Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytoją Aidą Grigonį.

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas LKD subjektiškumą bei įgytas teises padarė klaidingas išvadas apie LKD išskirtinumą iš kitų tokio tipo organizacijų. Pareiškėjas aiškina, kad LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, užsiimanti ta pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą – teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Be to, LKD nėra vienintelė oficiali Lietuvos šunų mylėtojų asociacija, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose, be to, nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ir jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai (tarptautiniu lygiu) pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004-11-24 įsakymo Nr. B1-1015 ir 2005-03-01 įsakymo Nr. B1-146 analizė leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti draudimai parduoti šunis asmenims, kurie juos perparduotų, arba parduoti parduotuvėse. Apeliantas pažymi, kad Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 8 straipsnis nustato dvi sąlygas, kurioms esant galima prekiauti naminiais gyvūnais: 1) savivaldos institucijos turi nustatyti prekybos gyvūnais vietas; 2) turi būti laikomasi prekybos naminiais gyvūnais reikalavimų. Tačiau prekybos šunimis parduotuvėse reikalavimai iš esmės nėra apibrėžti. Pabrėžia, kad šuns perdavimas perparduoti į parduotuvę yra ir komercinis veisimas, o tai prieštarauja 1987 m. lapkričio 13 d. Europos konvencijai dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos nuostatoms, apibrėžiančioms ypatingą ryšį, siejantį žmogų ir šunį. Teismas šių aplinkybių nevertino.

4. Nesutinka su teismo išvada, kad LKD sprendimo dėl draudimo šuniukus parduoti perpardavinėtojams tikslas buvo riboti konkurenciją šuniukų su LKD dokumentais rinkoje. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl šuniukų, kaip ypatingos „prekės“ specifikos. Pabrėžia, kad LKD draudimas parduoti šuniukus perpardavinėtojams turėjo vienintelį tikslą – apsaugoti šuniukus nuo neigiamo poveikio jų psichikai ir elgesiui ateityje.

5. Kritiškai vertina teismo poziciją, kad LKD, Šunų veisimo nuostatuose numatydama reikalavimą per 1 mėnesį nuo šuniuko pardavimo dienos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, kontroliuoja, jog šuniukai nebūtų parduodami parduotuvėms ir perpardavinėtojams. Teismas nepaaiškino, kaip LKD, gavusi šuniuko pardavimo naujam savininkui dokumento kopiją, gali nustatyti, ar šuniuką įsigijęs asmuo yra perpardavinėtojas. Teigia, kad reikalavimas pateikti šiuos dokumentus nustatytas siekiant kaupti informaciją.

6. Teismas nepagrindė teiginio, jog LKD turėjo tikslą riboti konkurenciją, galimas tik konkurencijos ribojimo įrodinėjimas per pasekmes, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė realaus poveikio, taip pat byloje nėra duomenų, kad LKD siekė atsikratyti trečiuoju asmeniu kaip konkurentu, neįrodyta neigiamos pasekmės.

7. Nesutinka, kad prekės rinka laikytina šuniukų su LKD dokumentais rinka, o geografinė teritorija – Lietuvos teritorija. Geografine rinka siūlo laikyti Lietuvos, ES valstybių, Rusijos ir Baltarusijos teritoriją.

8. Nors teismas pažymėjo, jog įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, tenka išimtinai besinaudojančiai susitarimu šaliai, tačiau pareiškėjui nebuvo leista teikti įrodymus, be to, teismo posėdis vyko tik 30 minučių, dėl ko pareiškėjui nebuvo galimybės pateikti visus įrodymus.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir tuo buvo pažeistos ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad tik esant svarbioms priežastims šis terminas gali būti atnaujintas. Nesutinka su pareiškėjos motyvais dėl jos neva pažeistų procesinių teisių bei tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas jos pateiktų įrodymų, buvo šališkas, mano, kad teikti įrodymai negalėjo pakeisti Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo išvadų. LKD pagrįstai pripažinta išskirtine organizacija, kuriai prestižu ir pripažinimu kitos kinologus vienijančios organizacijos prilygti negali, pareiškėjo argumentas dėl neva netinkamo jos subjektiškumo įvertinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Iš apeliacinio skundo daro išvadą, kad pareiškėja sutinka su Konkurencijos tarybos išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo, o tuo pačiu sutinka su tam tikro neigiamo poveikio konkurencijai, atsiradusio dėl jos priimtų sprendimų, buvimu. Skundžiamu nutarimu konkurentais yra pripažįstami veisėjai ir perpardavėjai, o LKD, kaip veisėjus vienijanti organizacija, savo sprendimais daro įtaką šiems atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems veikti konkurentams. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį ūkio subjektų asociacijų sprendimai Konkurencijos įstatymo prasme laikomi tokiu pat susitarimu, kaip ir ūkio subjektų sudarytos sutartus ar suderinti veiksmai. Parduotuvės ir kiti perpardavėjai bei veislynai pripažintini konkurentais remiantis paklausos pakeičiamumo kriterijumi, o argumentas, kad veislynai šuniukais neprekiauja, klaidingas. Tyrimo byloje esantys įrodymai akivaizdžiai įrodo, kad LKD veiksmai apribojo veisėjams laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką, kiek tai susiję su šuniukų pardavimu parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams, ir tuo būdu visiškai eliminavo jų tarpusavio konkurenciją dėl šuniukų pardavimo, tokie LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti konkurentai. Rinkos apibrėžimas yra nustatytas tinkamai ir jis nustatytas vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, tuo tarpu pareiškėja ginčydama Konkurencijos tarybos pateiktą rinkos apibrėžimą, visiškai nesivadovauja minėtomis nuostatomis. Taip pat atsakovas kartoja argumentus, kuriuos jau buvo aptekęs atsiliepime į skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo individuali įmonė ,,Terra Animalis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies, nes ir atsakovas, ir tretysis suinteresuotas asmuo prieštaravo naujų įrodymų pateikimui, nes jie galėjo būti pateikti iki posėdžio ir jais nebūtų įrodinėjamos naujai paaiškėjusios aplinkybės, o ketinto kviesti eksperto nuomonė nebūtų susijusi su Konkurencijos įstatymo pažeidimo konstatavimu ar išimties taikymo galimybe; atsakovas tinkamai ir labai išsamiai įrodė, kad apelianto užimama veislinių šunų rinkos dalis yra apie 90 proc., o neveisliniai šunys sudaro visiškai atskirą rinką; šiuo metu šuniukų pardavimo rinka Lietuvoje remiantis teisės aktų reikalavimais yra laisva, prekiauti gyvūnais teisės aktai leidžia parduotuvėse, vadinasi, parduotuvės gyvūnų prekybai yra tinkama vieta; apelianto deklaracijos apie šuniukų, kaip specifinės prekės, ypatumus, atsižvelgiant į prekybą parduotuvėje, nesusiję su atliktu Konkurencijos įstatymo pažeidimu ir vertintinos kaip subjektyvios emocijos; apeliantas neįrodė tikslo riboti konkurenciją nebuvimo spendime drausti prekybą šuniukais; taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoti pirminiame atsiliepime nurodyti argumentai dėl atitinkamos rinkos nustatymo ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio taikymo, taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliantas, reikalaudamas taikyti išimtį, pats sutinka, kad jo veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įvardintas draudžiamo susitarimo sąlygas; apelianto veiksmais ne tik neskatinama nauda vartotojams, bet apribojamos vartotojų galimybės jiems patogioje vietoje ir laiku išsirinkti naminį gyvūną – šunį, apeliantas netinkamai sugretina du dalykus: alternatyvą vartotojams pasirinkti šunį parduotuvėje, arba turėti fiziškai ir psichiškai sveiką ir dėl to nekeliantį grėsmės apslinkai šunį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-9 „Dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina susitarimų, turinčių tikslą riboti konkurenciją, ribojančių ar galinčių riboti konkurenciją, draudimą, kuris taikytinas šios dalies 1-5 punktuose įvardintoms susitarimų kategorijoms. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies 1-4 punktuose išvardinti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi minėtos teisės aktų nuostatos imperatyviai nustato, kad tam tikros susitarimų kategorijos laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia susitarimu nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas. Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba nustatė, jog Lietuvos kinologų draugija (toliau – ir LKD) savo veiksmais, t. y. priimdama sprendimus LKD tarybos posėdžių bei konferencijos metu, drausti parduoti šuniukus, turinčius LKD išduotus kilmės dokumentus, parduotuvėse bei Šunų veisimo nuostatuose įtvirtindama draudimą perduoti šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, sudarė draudžiamą susitarimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir šios dalies 3 punkto prasme, tuo pačiu nustatė, kad LKD, atlikdama minėtus veiksmus, iš esmės nustatė parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams prekių pardavimo kiekius, t. y. nustatė nulinius pardavimo kiekius.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip pat sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat, jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Kaip nurodoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, t. y. išimčiai keliamas sąlygas, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai. Nors LKD apeliuoja į šios išimties taikymą bei pateikia atitinkamus argumentus, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo požiūriu vadovavosi Europos Komisijos komunikatu dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 69 (toliau – Gairės), nustatančiu išsamias išimties taikymo sąlygas, sutinka su padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti laikomi tinkamais minėtų išimčių patvirtinimui nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 ir 10 dalių nuostatas ir LKD pagrįstai laikė ūkio subjektų junginiu, turinčiu galimybę daryti įtaką jos nariams - ūkio subjektams, veikiantiems veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje.

Konkurencijos įstatymas reglamentuoja konkurencijos teisinius santykius, susiklosčiusius vietinėje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, jog šio įstatymo normos (šiuo atveju reglamentuojančios draudžiamus susitarimus) ir jose naudojamos sąvokos iš esmės yra identiškos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 101 straipsnio (buv. Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio) nuostatoms, be to, atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos įstatymo tikslas yra Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimas (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis), SESV 101 straipsnio interpretavimas ETT praktikoje yra ypač aktualus taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Todėl nepaisant to, kad Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu nėra konstatavusi SESV 101 straipsnio pažeidimo, nagrinėjant šią bylą ir aiškinant Konkurencijos įstatymo nuostatas yra svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, susijusi su SESV 101 straipsnio pažeidimais.

Pagal nusistovėjusią ETT praktiką Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 101 (EB steigimo sutarties 81) straipsnio 1 dalyje numatyta tikslo ir poveikio alternatyva, kuri reiškia, kad galimas, o tam tikrais atvejais būtinas, dvipakopis nagrinėjimas. Pagal nuo 1966 m. birželio 30 d. sprendimo LTM byloje Nr. 56/65 nusistovėjusią ETT praktiką nagrinėjant suderintų veiksmų atitiktį SESV 101 (buv. EB steigimo sutarties 81) straipsnio nuostatoms pirmiausia reikia įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imtasi. Jei nustatoma, kad susitarimo tikslas – riboti konkurenciją, nėra svarbu, ar tokio susitarimo poveikis iš tikrųjų yra konkurencijos ribojimas, t. y. nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jeigu jo tikslas – konkurencijos ribojimas (2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 261 punktas), 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, Rink. p. I‑8637, 16 punktas) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Coop de France Bétail ir Viande prieš Komisiją (C‑101/07 P ir C‑110/07 P, Rink. p. I‑10193, 87 punktas), toks susitarimas patenka į EB steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį net ir tuomet, jei rinkoje nėra jokio konkurenciją ribojančio poveikio. Tikslas apriboti konkurenciją preziumuojamas, jei susitarimas pagal savo pobūdį gali riboti konkurenciją (1978 m. vasario 1 d. Sprendimas Miller International Schallplatten prieš Komisiją (19/77, Rink. p. 131, 7 punktas) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas T-Mobile Netherlands BV (C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 31 punktas). Taip yra tuomet, jei susitarimas, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą, gali daryti neigiamą poveikį konkurencijai. Tikslo riboti konkurenciją sąvoka apima ir susitarimus, kurių atveju, remiantis ekonomine analize, galima daryti prielaidą dėl pakankamos žalos konkurencijai (1966 m. birželio 30 d. Sprendimas LTM (56/65, Rink. 1966, p. 303). Atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti į susitarimo teisinį ir ekonominį kontekstą. Nors tokia analizė turi tam tikro panašumo su konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio vertinimu, tačiau šio tyrimo skirtumas nuo konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio tyrimo yra tai, jog tikslo apriboti konkurenciją atveju grėsmė rinkos sąlygoms yra tokia akivaizdi, kad konkurenciją ribojantis susitarimo poveikis gali būti preziumuojamas ir neatlikus išsamios rinkos analizės. Vis dėlto, jei suderintų veiksmų analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jų poveikį ir, kad juos apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (2008 m. lapkričio 20 d. ETT sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers byloje Nr. C-209/07 15 punktas).

Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad nors remiantis turima patirtimi, atrodytų, kad tam tikri veiksmai vertintini kaip susitarimas, siekiantis antikonkurencinio tikslo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad antikonkurencinio tikslo negalima nustatyti remiantis vien abstrakčia prielaida, Konkurencijos taryba neatleidžiama nuo pareigos atlikti individualų susitarimo vertinimą, kuris priklausomai nuo susitarimo turinio, teisinio ir ekonominio konteksto galėtų būti sutrumpintas.

Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, ginčijamu nutarimu pripažino, kad LKD, ir tarybos posėdžių metu, ir konferencijoje priimdama sprendimą drausti pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais parduotuvėms (perpardavėjams), o taip pat ir Šunų veisimo taisyklėse, kurios privalomos visiems LKD veisėjams, įtvirtindama analogišką nuostatą, turėjo tikslą riboti konkurenciją veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, nes minėtais veiksmais LKD siekė, kad LKD veisėjai netiektų nė vieno šuniuko parduotuvėms ir kitiems perpardavėjams, ir tokiu būdu užtikrino, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo. Be to, Konkurencijos taryba nagrinėjamus veiksmus vertino kaip kolektyvinį atsisakymą tiekti prekes, kurio antikonkurencinis tikslas yra akivaizdus. Taigi, Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamus susitarimus pagal tikslą laikė ribojančiais konkurenciją, kurių poveikio rinkai net ir nereikia nustatyti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad LKD draudimas parduoti šuniukus perpardavėjams turėjo vienintelį tikslą – apsaugoti šuniukus nuo neigiamo poveikio, t. y. susitarimo objektyvūs tikslai yra ne riboti konkurenciją, bet apsaugoti šuniukus nuo neigiamos įtakos. Tačiau nei apeliaciniame skunde, nei skunde teismui nėra paaiškinta, nuo kokios neigiamos įtakos minėtais draudimais yra saugomi šuniukai. Iš 2008 m. gegužės 22 d. LKD rašto Konkurencijos tarybai aišku, kad LKD laikosi nuostatos, kad parduotuvėse nėra sudarytos tinkamos šuniukų laikymo sąlygos (jie neturi ramios vietos, kur galėtų pailsėti, pasislėpti nuo aplinkos trukdžių, bei galimybės laisvai judėti tiek, kiek jiems reikia), dėl to šuniukų atiduoti į parduotuves negalima (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 61-62). Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą ir tiriamus pareiškėjo veiksmus atsižvelgtina į tai, kad naminių gyvūnų laikymo ir pardavimo sąlygas ir principus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, nustatantis, kad gyvūnai turi būti auginami ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios nėra jiems kenksmingos, auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus (4 straipsnio 1 ir 2 dalys); kiekvienas gyvūnas laikomas, šeriamas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis (11 straipsnio 1 dalis); prekiauti naminiais ir dekoratyviniais gyvūnais leidžiama savivaldos institucijų nustatytose vietose ir laikantis prekybos naminiais gyvūnais reikalavimų (8 straipsnis). Europos Tarybos 1987 m. lapkričio 13 d. Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos nustato, kad asmenys, norintys prekiauti gyvūnais, turi apie tai pranešti atitinkamoms savo šalies kompetentingoms institucijoms (8 straipsnis), o ši veikla gali būti atliekama tik tuo atveju, jei veiklai naudojamos patalpos ir įranga atitinka Konvencijos 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. gyvūnui teikiama priežiūra, būstas ir dėmesys, parūpinama tinkamo pašaro ir vandens, sudaromos sąlygos judėti, imamasi tinkamų priemonių, kad gyvūnas neištrūktų. LKD Šunų veisimo nuostatų 4.3 punktas nustato, kad veisėjas privalo sudaryti savo augintiniams ir jų palikuonims tinkamas gyvenimo, mitybos ir priežiūros sąlygas pagal bendrus šunims ir papildomus tai veislei reikalavimus (šis reikalavimas iš esmės atitinka Globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4, 11 straipsniuose ir 17 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus); o 9 punktas nustato bendrus šunų auginimo reikalavimus (pavyzdžiui, kad šuo turi turėti patogų ir atitinkantį jo dydį guolį sausoje ir patogioje vietoje (9.1 p.), jei šuo gyvena uždaroje patalpoje, jis turi būti išvedamas pasivaikščioti arba išleidžiamas pabėgioti į pakankamai didelį aptvarą ne rečiau nei du kartus per dieną (9.2 punktas)). Iš esmės LKD prezumpcija, kad fizinis ir/ar juridinis asmuo, turintis tikslą šuniukus perparduoti, nesilaikys Globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4, 11 ir 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, nėra pagrįsta, nes nei fiziniai, nei juridiniai asmenys, turintys tikslą šuniukus perparduoti, nuo minėtų įstatymo reikalavimų laikymosi nėra atleisti, taip pat nėra aišku, ar perpardavėjai (parduotuvės) neužtikrins tokių pačių ar panašių bendrų sąlygų šuniukams, kaip jos yra nustatytos LKD Šunų veisimo nuostatuose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas teisės nuostatas, LKD Šunų veisimo nuostatų 4.3.10 punkte nustatyto absoliutaus draudimo perduoti šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, tiesiogiai nesieja su šuniukų gerove. Be minėto absoliutaus draudimo perduoti šuniukus perpardavėjams, patys LKD Šunų veisimo nuostatai iš esmės nereglamentuoja šuniukų pardavimo tvarkos ir, pavyzdžiui, sutinkamai su šiais Nuostatais veisėjas galėtų parduoti šuniukus mugėje ar turguje arba kitose savivaldybių sprendimais patvirtintose vietose Prekybos naminiais gyvūnais taisyklėse, patvirtintose Valstybinės veterinarijos tarnybos direktoriaus 1999 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 4-162, nustatyta tvarka. Taigi, absoliutus draudimas perduoti šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, nustatytas LKD Šunų veisimo nuostatuose, nevertintinas kaip atitinkantis LKD deklaruojamą šunų gerovės tikslą, akivaizdu, kad iš esmės šiuo draudimu siekiama eliminuoti iš rinkos kiekvieną fizinį ir/ar juridinį asmenį, turintį tikslą šuniukus perparduoti, veikiantį nesvarbu kokiomis sąlygomis. Šios išvados taikytinos ir LKD veiksmų LKD tarybos posėdžių bei konferencijos metu, kuriais buvo nustatytas draudimas parduoti šuniukus su kilmės dokumentais parduotuvėse ar draudimas kitokio perpardavinėjimo, atžvilgiu. Išanalizavus teisinį kontekstą akivaizdu, kad susitarimo antikonkurencinio tikslo negali paneigti tiriamais veiksmais, anot apelianto, siekiamas šuniukų gerovės tikslas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai tvirtina, kad LKD veiksmai apribojo veisėjų veikimo rinkoje laisvę, kiek tai susiję su šuniukų pardavimu parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams, ir tuo būdu visiškai eliminavo veisėjų ir parduotuvių (perpardavėjų) tarpusavio konkurenciją dėl šuniukų pardavimo, tokie LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti konkurentai. Toks susitarimas eliminuoti iš rinkos fizinius ir/ar juridinius asmenis, turinčius tikslą šuniukus perparduoti, veikiančius nesvarbu kokiomis sąlygomis, priskirtinas prie susitarimų, nustatančių tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, nes jis nustato parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams prekių pardavimo kiekius - nulinius pardavimo kiekius, tokio susitarimo antikonkurencinis tikslas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra akivaizdus. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Konkurencijos tarybos pozicija, kad minėtas susitarimas vertintinas kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, kurio antikonkurencinis tikslas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat yra akivaizdus. Teisėjų kolegija nevertina tiriamų veiksmų konkurenciją ribojančio poveikio, nes remiantis ETT praktika konstatavus antikonkurencinį veiksmų tikslą atsižvelgti į susitarimo pasekmes nėra svarbu ar būtina.

Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio nuostatas, neleisdamas pareiškėjui teikti įrodymų: prijungti prie bylos LKD pažymą apie parodoje dalyvaujančius šunis, straipsnį iš internetinio portalo apie šunų laikymo narvuose žalą; netenkino prašymo kaip specialistą apklausti Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytoją Aidą Grigonį, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje yra tiriamas ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas, tai reiškia, kad tuo pačiu tiriama aplinkybė, ar Konkurencijos taryba, priimdama šį nutarimą, tinkamai ir išsamiai ištyrė faktines aplinkybes. Be to, aplinkybės, kurias, apelianto nuomone, turėjo patvirtinti prašomi prijungti dokumentai ir eksperto išvados, kad tik nedidelė dalis veislinių šunų dalyvauja parodose (dėl veislinio šuns paskirties) ir kad šunims daroma didelė žala juos laikant narvuose, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ginčijamame nutarime ar pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nustatinėjama veislinių šunų paskirtis bei pačių sąlygų, kuriomis geriausia laikyti šunis, turinys. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos tyrimo objektas buvo ne konkrečių šunų laikymo sąlygų įvertinimas, bet Lietuvos kinologų draugijos sprendimuose įtvirtinto draudimo parduoti šuniukus, turinčius LKD išduotus kilmės dokumentus, parduotuvėms ir (ar) fiziniams/juridiniams asmenims (perpardavėjams) įvertinimas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, tai reiškia, kad tyrimas pirmiausia buvo nukreiptas į tai, kokio tikslo iš tiesų buvo siekta tiriamais veiksmais, kai siekiamo tikslo pagrįstumo klausimas šiuo atveju yra antraeilis arba apskritai nesvarbus.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas LKD subjektiškumą bei įgytas teises padarė netikslias išvadas, nes LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, užsiimanti ta pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, ir nėra vienintelė oficiali Lietuvos šunų mylėtojų asociacija, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą, nes nagrinėjamoje byloje nepaneigta lemiama aplinkybė dėl to, kokią rinkos dalį sudaro LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus,- šie veisėjai sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų, be to, Konkurencijos taryba yra tinkamai ir išsamiai ištyrusi aplinkybes dėl LKD statuso Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje, teisėjų kolegija šiuo požiūriu ypač atsižvelgia į tai, kad LKD išduoti kilmės dokumentai yra pripažįstami FCI ir šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais dėl savo savybių ir perspektyvos laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais šuniukais ar šuniukais be kilmės dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė rinką - šuniukų su LKD dokumentais rinka, ir - geografinę teritoriją – Lietuvos teritorija, yra nepagrįsti ir šiuo požiūriu sutinka su Konkurencijos tarybos nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei nemano, kad juos būtina kartoti.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teisme nebuvo leista teikti įrodymus, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad pareiškėjas galimybę teikti minėtus įrodymus turėjo ir galėjo ja pasinaudoti Konkurencijos tarybos tyrimo metu, o pirmosios instancijos teisme buvo tiriamas Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas, taip pat tiriama aplinkybė, ar Konkurencijos taryba tinkamai surinko įrodymus ir ar pagrįsti nutarime išdėstytos išvados.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė