Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rositos Patackienės, teisėjų Arūno Kaminsko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos atstovams R. K. ir advokatui Adomui Kunčiui, atsakovės atstovui Elonui Šatui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei V. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos kinologų draugijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – individualiai įmonei „Terra Animalis“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

pareiškėja Lietuvos Kinologų draugija (toliau – ir Pareiškėja, LKD, Draugija) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b.l. 82-96), prašydama panaikinti 2010-04-01 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir KT, Atsakovė) nutarimą Nr. 2S-9 „Dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas). Taip pat priteisti iš Konkurencijos tarybos Pareiškėjos naudai jos turėtas žyminio mokesčio išlaidas, išlaidas dėl skundo surašymo ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjos teigimu, priimant Nutarimą nebuvo atsižvelgta į Lietuvos kinologų draugijos statusą ir jos veiklos organizavimą bei Tarptautinės kinologų federacijos (toliau – ir FCI) subjektiškumą. Skunde pažymint, kad Lietuvos kinologų draugija yra pagal Asociacijų įstatymą įsteigtas nesiekiantis pelno ribotos civilinės atsakomybės viešasis asmuo, kurio tikslas — vienyti kinologijos mėgėjus, koordinuoti LKD narių veiklą, atstovauti jų interesams (LKD įstatų 1.3 p.), ir kurio nariais yra asociacijos, vienijančios arba tam tikrų veislių Šunų mylėtojus, arba kitus juridinius asmenis, jungiančius šunų mylėtojus. LKD yra Tarptautinės kinologų federacijos (Federation Cynologique Internationale) nariu. Tačiau LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, kuri užsiima tokia pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose. Nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai (tarptautiniu lygiu) pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. Tai, kad FCI yra didžiausia tokios rūšies organizacija, nereiškia, kad kitos organizacijos negali vykdyti savo uždavinių, įskaitant ir šunų kilmės dokumentų išdavimą.

FCI laikytina nevyriausybine organizacija, kurios įsteigimo ir veiklos tikslai yra grynai nekomerciniai ir atitinka visuomenės interesą spręsti įvairias humanitarines problemas atitinkamoje srityje. Nevyriausybinėms organizacijoms taikoma apsauga ir specifinis reglamentavimas pripažintinas tiek pačiai FCI, tiek visai jos struktūrai, kuriai priklauso LKD, LKD nariais esantys kinologiniai klubai bei patys šunų mylėtojai, sudarantys šios struktūros pagrindą. Ypatinga nevyriausybinių organizacijų svarba, veiklos laisvė, nepagrįsto kišimosi į jų veiklą draudimas yra pripažinti ir įtvirtinti tarptautiniame lygmenyje (pvz., Jungtinių tautų deklaracijos, patvirtintos Generalinės asamblėjos 1998 m. gruodžio 9 d. rezoliucijos Nr. 53/144, 16 ir 17 straipsniuose; 2007 m. spalio 10 d. Ministrų komiteto rekomendacijoje dėl nevyriausybinių organizacijų statuso Europoje). Taigi LKD laikytina nevyriausybine organizacija, kadangi ji atitinka nekomercionalumo požymį ir vykdo humanitarinę funkciją. LKD priimtų sprendimų atitikimas konkurencijos teisės normoms turi būti vertinamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnį, LKD statusą bei tikslus ir vykdomą veiklą. Šunų mylėtojai laisvanoriškai jungdamiesi į organizacijas, kurios yra LKD nariais, turi teisę nuspręsti kaip pasiekti savo nekomercinių tikslų. Todėl vertinant ar LKD veisimo nuostatų 4.3.9 bei 4.3.10 punktai, prieštarauja Konkurencijos įstatymui būtina atsižvelgti į tai, ar įgyvendinant LKD veiklos tikslus minėtų nuostatų galima buvo išvengti, ar tokios nuostatos atitinka LKD veiklos tikslus ir visuomenės interesą. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato sąlygų, kurios draustų LKD priimti tokį sprendimą, ar tai prieštarautų galiojančiai tvarkai.

Viena iš FCI nuostatų — šuniukų perpardavinėjimo ir pardavimo zooparduotuvėse draudimas, užtikrinantis sąlygas augti sveikiems šunims. Užsiimti komerciniu veisimu savanoriškos narystės organizacijoje FCI griežtai draudžiama. Pareiškėjos teigimu, šuns perdavimas perparduoti į parduotuvę, yra tuo pačiu ir komercinis veisimas, kadangi šuo perduodamas tikslu gauti pelną. Tokie veiksmai neatitinka siekio apsaugoti viešąjį interesą bei deklaracijos, kad visuomenė jau yra pakankamai subrendusi pripažinti naminių gyvūnų reikšmę žmogui ir juos apsaugoti. Tokios pozicijos laikosi kitų šalių FCI nariai, uždraudę savo šalių veisėjams parduoti šuniukus į parduotuves, o prekyba šunimis zooprekių parduotuvėse neegzistuoja (pvz., Šveicarija, Švedija, Norvegija, Suomija, Olandija, Slovėnija, Kroatija ir kt.). Pareiškėja pabrėžia, kad tiriamų LKD nuostatų turinys atitinka FCI įstatų ir veisimo nuostatų, Europos konvencijos dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos reikalavimus, tenkina viešąjį interesą, todėl neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams. O įpareigojimas tokias nuostatas panaikinti prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsniui bei kitiems tarptautiniams dokumentams. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti esant ūkio subjekto susitarimą riboti konkurenciją rinkoje ir konkurencijos normų pažeidimą, kadangi LKD elgesys atitinka LR Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės interesų viršenybės prieš individualius interesus principą.

Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma kolizijos taisyklė, t.y. kad FCI nariai FCI statutais, reglamentais, cirkuliarais, sprendimais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia asmenims savanoriškai vienytis į organizacijas turint visuomeniniam interesui neprieštaraujantį tikslą — veisti šunis nekomerciniais tikslais ir susitarti jų neperduoti perpardavinėtojams. Iš to seka, kad FCI nustatytas ir LKD akceptuotas draudimas perduoti šuniukus perpardavėjams (fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti) tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nenustato leidimo šuniukais prekiauti parduotuvėse, todėl nėra aišku, kokiems teisės aktams tiesiogiai prieštarauja tiek FCI, tiek ir LKD nustatytas draudimas veisėjams neparduoti šuniukų į parduotuves.

LKD taip pat nesutinka ir Konkurencijos tarybos vertinimu, kad LKD priimti sprendimais, nors juose ir nėra aiškiai išreikšto ketinimo riboti konkurenciją, pagal susitarimo turinį ir objektyvius tikslus, kurių jais siekiama, buvo užkirstas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje. Pareiškėja pažymi, kad nei LKD, nei jos nariai niekada neprekiavo ir neorganizavo jokios prekybos šuniukais, todėl negali būti laikomi zooprekių ar perpardavinėtojų konkurentais, LKD nariai vienija šunų mylėtojus, t.y. ir šunų veisėjus (veislynus). LKD klubams priklausantys veisėjai nėra konkurentai zooparduotuvėms, nes jos neveisia šuniukų. Pareiškėja taip pat nesutinka su KT vertinimu, kad LKD nutarimas turi kolektyvinio boikoto požymių, kadangi laikytinas ribojančiu konkurenciją. LKD tikslas yra ne eliminuoti konkurentą, o užtikrinti sveikų šunų veisimą bei jų gerovę, todėl ir buvo priimtas FCI nuostatas atitinkantis sprendimas. Kadangi FCI tikslo riboti Lietuvos ar kitų valstybių perpardavinėtojus taip siekiant konkurencinio pranašumo, įrodyti neįmanoma, todėl atitinkami LKD veiksmai turėtų būti vertinami būtent tokiu aspektu. LKD teigimu, Atsakovė neįrodė ne tik to, kad LKD tikslas buvo riboti konkurenciją, bet ir neigiamų pasekmių, kurios nustačius tokį draudimą galėjo atsirasti konkurencijai. KT neteisingai apibrėžus atitinkamą rinką, nepagrįstai buvo suabsoliutintas LKD poveikis šunų pardavėjams, kadangi nebuvo vertinami tie šunų pardavėjai, kurie nėra LKD veisėjai. Neteisinga ir Atsakovės išvada, kad nustačius tokį draudimą, buvo susilpninta arba visai eliminuota veislynų tarpusavio konkurencija, kadangi veislynai nelaikytini verslo subjektais, siekiančiais pelno, jie negali būti sutapatinami su gyvūnų perpardavinėtojais, kurių tikslas yra pelno gavimas. Taip pat kritiškai vertintinas ir Atsakovės sprendimas panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytas reikalavimas per 1 mėnesį nuo šuniuko pardavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, kadangi to reikalauja nacionaliniai teisės aktai LKD įgyvendinant savo funkcijas.

Atsakovė neteisingai apibrėžė prekės rinką kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinką, kadangi neteisingai šunį priskyrė prie kitų „prekių“, nors šunų pardavimo rinka iš esmės skiriasi nuo įprastinių prekių pardavimo rinkų. Visuotinai suprantama ir pripažinta, bei tarptautiniuose ir nacionaliniuose aktuose įtvirtinta, kad tarp žmogaus ir šuns egzistuojantis ryšys nėra tapatus ryšiui tarp žmogaus ir daikto. Nors civilinės teisės prasme šuo yra laikytinas komercinių teisinių santykių objektu, kitaip tariant „preke", tačiau toks jo subjektiškumas neturėtų būti be jokių išlygų taikomas ir nustatant jo, kaip specifinio objekto, išskirtinumą. Pareiškėjos teigimu, šuns, kaip „prekės“ statusas yra priverstinis ir skirtas tik užtikrinti šuns pirkėjo ir pardavėjo teises. Dėl specifinio šuns statuso, didelio žmonių profesionalumo ir atidumo būtinumo ši rinka pasižymi ir dar viena savybe — išskirtiniu savireguliavimu. Lietuvos Respublikos teisės aktai detaliai nereglamentuoja nuo kokio amžiaus ir kokių spalvų, kokius sveikatos tyrimus turinčius šunis veisti, kokia tvarka pripažinti jų veislės grynumą ir kokius dokumentus išduoti, kaip būtent šunį socializuoti ir auklėti. Dauguma šių taisyklių yra įtvirtinta įvairių kinologinių ir gyvūnų globos organizacijų lygmenyje, kurios ir prižiūri tokių reikalavimų laikymąsi. Todėl daryti išvadą, kad šunų pardavimo rinkoje šunų mylėtojų organizacijos, tiek kiek tai neprieštarauja įstatymams, savarankiškai sprendžia dėl šios rinkos ateities taip, kad kuo labiau būtų užtikrinta šunų gerovė.

Skunde taip pat nurodoma, kad KT išvada, jog šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais yra vertingesni, kadangi jie gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami ir jų palikuonys gali gauti kilmės dokumentus, yra kritikuotina. Jei parodas, varžybas, medžiokles organizuoja LKD ar FCI, ar jos nariai, jie patys ir nustato, kokie šunys jose gali dalyvauti, todėl tai negali būti laikoma diskriminacija kitų šunų savininkų atžvilgiu. Ir nors LKD išduotus kilmės dokumentus turintys šunys ir pripažįstami kaip atitinkantys atitinkamos veislės standartą, tačiau tai nereiškia, kad kiti šunys, turintys kitų organizacijų išduodamus kilmės dokumentus, neatitinka konkrečiai veislei taikomų standartų, tačiau šios aplinkybės Atsakovė neanalizavo.

Rinka netinkamai buvo apibrėžta dar ir todėl, kad pagal prekių pakeičiamumo kriterijų aiškiai egzistuoja šuniukų pardavimo rinka, kuri negali būti skirstoma į atskirus segmentus: šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais, šuniukų su kitų organizacijų išduotais kilmės dokumentais, grynaveislių šuniukų be kilmės dokumentų, negrynaveislių šuniukų. Šuniukai, neturintys LKD kilmės dokumentų, yra tinkami pakaitalai šuniukams su LKD kilmės dokumentais.

Pareiškėja taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka neteisingai apibrėžta kaip Lietuvos Respublikos teritorija, kadangi ES galiojant laisvam prekių judėjimui, konstatuotina, kad iš bet kurios ES valstybės narės šuniukai gali būti įvežami į Lietuvos Respubliką be jokių apribojimų, jei tik laikomasi nustatytų transportavimo ir veterinarijos reikalavimų, todėl geografinė rinka turėtų būti apibrėžta kaip ES valstybių narių bendra teritorija, taip pat įtraukiant ir Baltarusiją ir Rusiją, kadangi kaip nurodė KT, iš pastarųjų valstybių į Lietuvą taip pat yra įvežami šuniukai. Šiuo atveju nėra reikšminga, ar jie yra su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais, nes prekės rinka yra apibrėžtim kaip šuniukų rinka.

Apibrėžiant geografinę rinką, taip pat taikomas paklausos pakeičiamumo kriterijus, tačiau šiuo atveju itin svarbus yra kainos faktorius. Kadangi 8 proc. visų registruotų šuniukų Lietuvoje sudaro įvežti iš kitų valstybių, egzistuoja realios galimybės įvežti šuniukus su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais iš kitų valstybių ir jų pardavimo kaina nėra labai skirtinga nuo Lietuvoje vyraujančių atitinkamų šunų kainų. Taigi egzistuoja tikimybė, kad į Lietuvą gali būti įvežti ir šuniukai su kitų FCI šalių dokumentais, bet neperregistruojami LKD, su kitų organizacijų pripažįstamais kilmės dokumentais arba šuniukai be kilmės dokumentų, kurie atitinkamai laikytini šuniukų su LKD pripažįstamais dokumentais pakaitalu (kaip tai nurodyta aukščiau, aptariant prekės rinką).

Pareiškėja pabrėžia, kad ginčijami LKD sprendimai neužkerta kelio zooparduotuvėms ir šuniukų perpardavinėtojams juos įsigyti kitose šalyse ir verstis tokių šuniukų prekyba. Tiek IĮ „Terra Animalis“, tiek kiti asmenys yra laisvi įsigyti šuniukus iš ES ar kitų valstybių.

LKD teigimu, Atsakovė nepagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo 6 str. numatytos išimties, kadangi draudimas parduoti šuniukus į parduotuvę skatina veisėjus atsisakyti komercinio veisimo ir visą savo dėmesį skirti šunų sveikatos, psichikos, eksterjero savybių tobulinimui, o ne pelno siekimui, šios rinkos kontekste tai vertintina kaip „prekių gamybos tobulinimas“, „techninė pažanga“ ir net „nauda vartotojams“, nes kuo sveikesni ir gražesni yra šunys, tuo vartotojo gaunama nauda yra didesnė. Atsakovė nepagrįstai atmetė šiuos Pareiškėjos argumentus ir įrodymus kaip nepakankamus, neįrodančius aiškaus ryšio tarp susitarimo ir efektyvumo bei deklaruojamo efektyvumo tikimybės ir dydžio, taip pat to, kad šuniukai įsigyti tiesiai iš veisėjo yra geresnės kokybės, kadangi Pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtino, jog šuniukams pirmaisiais jų mėnesiais yra itin svarbi juos supanti aplinka, bei tai, kad šuniuko iš veislyno ir šuniuko iš parduotuvės vitrinos negalima tapatinti „prekės“ kokybės prasme. Anot Pareiškėjos, toks įrodymų atmetimas, patvirtina, jog KT neskiria šuns nuo paprasto daikto, todėl jo pardavimui taiko tuos pačius reikalavimus, tačiau: šuo nėra tokios rūšies prekė, kuri gali keliauti per perpardavinėtojus, kol pateks pas galutinį vartotoją; zooparduotuvės negali būti zoologijos sodai prekybos centruose, kur narvuose ar vitrinose būtų eksponuojami įvairių veislių šuniukai tik tam, kad pirkėjai galėtų „palyginti“ skirtingų veislių, ar net tos pačios veislės šuniukus kainos prasme, šuns pasirinkimas turi būti vykdomas vertinant jų būsimas tikėtinas savybes ir savo pasirengimą įsigyti šunį; šuniukų pardavimas tiesiai iš šunų veisėjų niekaip neapriboja pirkėjų galimybės išsirinkti, apžiūrėti, sužinoti kainą ir susitarti dėl įsigijimo; šunų veisėjai nėra verslo subjektai, siekiantys pelno, todėl jie negali būti vertinami kaip tiesioginiai zooparduotuvių ir šunų perpardavinėtojų konkurentai.

LKD taip pat nesutinka su KT nuomone, kad Pareiškėjos sprendimas yra neadekvatus ir neproporcingas tokiu ribojimu siekiamam tikslui, kadangi buvo galima sutartyse su perpardavinėtojais nustatyti sąlygas, kuriomis turi būti laikomas šuniukas. Tačiau šunų veisėjai nėra verslininkai, šunų veisimas jiems nėra pragyvenimo šaltinis, kas atitinkamai reiškia, kad jie negali savo laiko skirti dar ir sutarčių su perpardavinėtojais kontrolei, taip pat nėra aiškus ir tokios kontrolės mechanizmas, kadangi jis gali būti apsunkintas ir perpardavinėtojo nenoru atskleisti visą informaciją. Todėl Pareiškėjai kyla pagrįsta abejonė tokiu KT „pasiūlymu“.

Skunde pažymima, kad LKD nuostatos neapribojo vartotojų teisių šunų pardavimo rinkoje, nenustatė pardavimo kainų, vartotojai turi plačias galimybes pasirinkti patikusį šuniuką, derėtis dėl kainų, vartotojų daugumos nuomonė apie šunų prekiavimą parduotuvėse griežtai neigiama. Dėl labai nedidelės pareiškėjo rinkos dalies (atitinkama rinka laikytina visų šuniukų rinka ES bei Rusijoje ir Baltarusijoje), LKD nuostatos neiškraipė konkurencijos rinkoje, neapribojo IĮ „Terra Animalis“ ir vartotojų galimybių pasirinkti pakaitalus kitose šunų pardavimo rinkos segmentuose. Todėl LKD atžvilgiu taikytina Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. numatyta išimtis.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – KT, Taryba, Atsakovė) atsiliepimu į Pareiškėjos skundą (b.l. 55-69, 126) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodant, kad Atsakovė deramai įvertino aplinkybę, jog LKD nėra vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. KT nustatė, kad tarptautinės organizacijos UCI (United Kennel Clubs International) bei IKU (International Kennel Union), kurioms priklausoLietuvos Gyvūnų Augintojų Centras (toliau - LGAC), taip pat išduodantis kilmės dokumentus šuniukams, neprilygsta FCI, ir jų naudojami šuniukų kilmės dokumentai FCI nėra pripažįstami. LGAC išduodami kilmės dokumentai nėra lygiaverčiai su LKD išduodamais dokumentais.

Lietuvos konkurencijos teisėje pateikiamas platus ūkio subjekto apibrėžimas, todėl tam, jog LKD. turinti asociacijos statusą, galėtų būti laikoma ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme, užtenka, kad LKD būtų pripažinta ūkio subjektų junginiu ir nustatyta LKD galimybė savo veiksmais daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos teisės normų taikymui nedaro įtakos ir tai, kad juridinis asmuo nesiekia ekonominių tikslų, ar savo veikloje nesivadovauja pelno siekimo motyvais. LKD nariai, t.y. veislynai, veisėjai, kiti šunų savininkų junginiai, laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi jie verčiasi ūkine veikla- šuniukų pardavimu. Taigi šiuos subjektus vienijanti asociacija – LKD pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį taip pat laikytina ūkio subjektu, kadangi konkurencijos teisėje ūkio subjektu laikoma ne tik rinkoje tiesiogiai veikianti įmonė, bet ir tie ūkio subjektai, kurie daro įtaką, ar kurių ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LKD pagal savo kompetenciją ne tik gali daryti įtaką ūkinei šuniukų veisimo bei pardavimo veiklai, bet ir realiai įgyvendino tokią savo galimybę. Atsakovė pabrėžė, kad nors šios rūšies juridiniams asmenims ir yra garantuojamas specifinis reglamentavimas bei taikoma tam tikra apsauga, tačiau asociacijos tikslų įgyvendinimas turi būti suderinamas su galiojančių teisės aktų. inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuojamos ūkinės veiklos laisvės principu bei Konkurencijos įstatymo reikalavimais, pagrindo privilegijuoti Pareiškėją vien dėl to, jog ji yra asociacija, siekianti nekomercinių tikslų, ir tokiu būdu atleisti nuo atsakomybės už Konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimus, nėra.

Pagal nacionalinius Lietuvos Respublikos teisės aktus prekyba šuniukais nėra draudžiama, o FCI priimti sprendimai neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikoje galiojančius nacionalinius teisės aktus, kadangi FCI priimami dokumentai nelaikytini tarptautinėmis sutartimis. Atsižvelgiant į tai, bet kokie reikalavimai, kuriuos savo nariams privaloma forma nustatytų LKD, turi būti suderinami su Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeisti. Nors LKD teigia, kad valstybėje nesant aiškaus tam tikrų teisinių santykių reguliavimo, tai yra palikta savireguliacijai, tačiau LKD nustatytas draudimas yra paremtas Lietuvos Respublikoje teisinės galios neturinčiais tarptautinės nevyriausybinės organizacijos priimtais sprendimais. Įstatymų leidėjo valia buvo sukurti palankią aplinką verstis prekybos šuniukais ūkine veikla Lietuvos Respublikoje, todėl Pareiškėjos teiginys, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato leidimo šuniukais prekiauti parduotuvėse, laikytinas klaidingu ir atmestinu. Taigi pagrindo, netaikyti kolizijos taisyklės, nustatytos FCI Statuto 9 straipsnio c punkte, nėra. Atsakovė taip pat pažymi, kad šio ginčo dalykas nėra LKD nuostatų atitikties kitiems nei Konkurencijos įstatymas teisės aktams vertinimas.

Nepagrįsti yra Pareiškėjos argumentai, kad LKD kaip FCI narė savo veikloje turi vadovautis FCI priimtais dokumentais, todėl savo nariams privalo taikyti imperatyvią nuostatą, draudžiančią perparduoti šuniukus su LKD dokumentais, t.y. komercinį pardavimą. LKD nariai, užsiimantys kinologine veikla, vykdo ūkinę-komercinę veiklą - parduoda šuniukus. Taigi, tarp LKD narių šuniukų veisėjų bei jų pirkėjų susiklostė komerciniai prekybiniai santykiai, todėl nepagrįstas Pareiškėjos argumentas, jog LKD privalėjo drausti savo nariams parduoti šuniukus perpardavėjams, nes to reikalavo FCI nuostatos, draudžiančios komercinį šunų veisimą, kadangi akivaizdu, kad LKD nedraudė savo nariams vykdyti komercinės veiklos - pardavinėti šuniukų, o draudė tik parduoti šuniukus, asmenims, kurie juos perparduoda. LKD savo sprendimais daranti įtaką tokiai komercinei prekybos veiklai, neturėjo teisės savavališkai eliminuoti iš atitinkamos rinkos kitų esamų ar potencialių šuniukų pardavėjų, t.y. zooprekių parduotuvių.

Konkurencijos tarybos nutarimu Pareiškėja pripažinta pažeidusi ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. bet ir šios dalies 3 punktą, draudžiantį visus susitarimus, kuriais nustatomi tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, taip pat ribojama techninė pažanga ar investicijos. Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį toks susitarimas laikomas ribojančiu konkurenciją visais atvejais, t.y. ab initio. Vertinant LKD veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme, pakanka konstatuoti susitarimo faktą bei tikslą, nagrinėjamu atveju - pardavimo kiekių nustatymą, o jo neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas. Kadangi Pareiškėja šios KT nutarimo dalies neginčija, darytina išvada, kad su Konkurencijos tarybos išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo LKD sutinka, taigi sutinka ir su tam tikro neigiamo poveikio konkurencijai, atsiradusiu dėl jos priimtų sprendimų, buvimu.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog konkurencija suponuoja tai, kad kiekvienas ūkio subjektas privalo nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio. Sprendimas netiekti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais į parduotuves ar kitiems perpardavėjams, veislynų buvo priimtas ne savarankiškai, o LKD valdymo organų sprendimų pagrindu, kuriais LKD per įvairius kontrolės mechanizmus gali daryti ir realiai daro įtaką šuniukų veisimo ūkinei veiklai bei ja besiverčiantiems ūkio subjektams. Toks susitarimas pagal savo tikslą siekė riboti konkurenciją, tokiu atveju, pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, nebereikia nustatinėti susitarimo realaus ar tikėtino poveikio konkurencijai.

LKD priimtų sprendimų turinys ir objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais buvo užkirstas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje. Minėtais draudimais, LKD taip pat užsitikrino, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo. Šiuos aspektu nėra svarbūs Pareiškėjos teiginiai, kad konkurencijos ribojimas yra nežymus, nes pažeidžia tik vieno ūkio subjekto, užsiimančio prekyba gyvūnais interesus. Atsakovės teigimu, draudimas nukreiptas ne prieš konkretų subjektą IĮ „Terra Animalis“, o į neapibrėžtą subjektų ratą, t.y. visus ūkio subjektus, kurie užsiima ar gali užsiimti šuniukų perpardavimu, kadangi nustatyta, jog prekyba gyvūnais augintiniais Lietuvos Respublikoje verčiasi ne vienas ūkio subjektas IĮ „Terra Animalis“, o 31 įmonė. Nagrinėjami LKD veiksmai vertintini kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, t.y. šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, esamiems ar potencialiems šuniukų perpardavėjams, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems jo nesilaikant gali atsirasti neigiamos pasekmės. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad LKD veiksmai apribojo veisėjams laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką, ir tuo būdu visiškai eliminavo jų tarpusavio konkurenciją, taip pašalinant galimybę parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, o iš galutinių pirkėjų atimant galimybę palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Draudimas buvo įgyvendintas, kadangi LKD galėjo savo narius, nesilaikančius tokios nuostatos, pašalinti iš draugijos. Taigi nesant tokio susitarimo, veislynai galėtų konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais.

Atsakovė taip pat pabrėžia, kad kuo didesnė draudžiamo susitarimo dalyvių rinkos galia, tuo tokio susitarimo poveikis konkurencijai rinkoje yra žalingesnis. Kadangi LKD užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos dalies, neabejotinai LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją rinkoje. Konkurencijos proceso esmė - laisvė pasirinkti, su kuo nori bendradarbiauti, taigi LKD veisėjams kolektyviai susitarus atsisakyti šios savo teisės ir įvesti tam tikras taisykles kitiems, konkurencija ribojama savaime. Nutarimu konkurentais pripažinti veisėjai bei perpardavėjai, tačiau nustatyta, kad LKD, kaip veisėjus vienijanti asociacija, savo sprendimais daro įtaką šiems atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems potencialiai veikti konkurentams. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 dalį ūkio subjektų asociacijų sprendimai Konkurencijos įstatymo prasme laikomi tokiu pat susitarimu kaip ir ūkio subjektų sudarytos sutartys ar suderinti veiksmai, todėl jeigu asociacijų sprendimas riboja ar gali riboti konkurenciją rinkoje, jam neabejotinai taikomos konkurencijos teisės normos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus.

Neapgrįsti yra ir Pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju neteisingai buvo nustatyta atitinkama rinka, kadangi ji nustatyta vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 (Žin.. 2000. Nr. 19-487) bei Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi. Pagrindinis kriterijus apibrėžiant atitinkamas rinkas yra paklausos pakeičiamumo įvertinimas. Kadangi KT nagrinėjamu atveju nustatė, jog iš esmės šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais neturi artimų pakaitalų, tad ir paklausos pakeičiamumo nėra. Šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais pagal savo savybes pranoksta kitus šuniukus, tik tokie šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus, minėtų šuniukų pardavimo kaina 2-3 kartus didesnė negu šuniukų be LKD išduotų kilmės dokumentų. Pirkėjai negali žymiai paveikti vyraujančių šuniukų su kilmės dokumentais kainų ir kitų pardavimo sąlygų, nes dėl aukščiau išvardintų priežasčių šuniukų su kilmės dokumentais negali pakeisti šuniukais be kilmės dokumentų. LKD narių šuniukų kainai lemiamos įtakos neturi ir kitų veisėjų veisiamų šuniukų kaina, kadangi šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI ir turi geresnes veisimo ir pardavimo galimybes. Tai, jog šuniukai su išduotais LKD dokumentais dėl savo savybių laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais ar šuniukais be kilmės dokumentų, be kita ko, patvirtina ir pati LKD. Tik LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, tad veisėjams norint gauti tarptautinį pripažinimą, jie turi rinktis narystę LKD.

Pareiškėja klaidingai nurodo, kad KT neanalizavo to, ar yra kitų tarptautinių asociacijų, kurių išduoti kilmės dokumentai taip pat garantuoja šunų savininkui, kad šuo atitinka tai veislei keliamus reikalavimus, kadangi šių asociacijų reikšmė, remiantis LKD prezidentės paaiškinimais, yra vertinama nutarimo 5.1. dalyje, apibrėžiančioje prekės rinką. Pažymėtina, kad pati LKD pripažįsta, jog LKD nepriklausančių veisėjų šuniukai net ir su kilmės dokumentais nelaikytini konkurentais LKD nariams, todėl darytina išvada, kad LKD prekės rinkos apibrėžimas yra netikslus, klaidingas bei per platus, nes į prekės rinką įtraukiamos tos prekės, kurios nėra ir negali būti tinkamais pakaitalais viena kitai.

Atsakovės teigimu, Pareiškėja nepagrįstai reikšmingais kriterijais geografinei rinkai apibrėžti pripažįsta paklausos pakeičiamumo kriterijų bei kainos faktorių, kadangi darydama prielaidą, jog egzistuoja realios galimybės įvežti šuniukus su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais iš kitų valstybių ir jų pardavimo kaina nėra labai skirtinga, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o hipotetinė prielaida negali būti vertinama apibrėžiant geografinę rinką. Ir atvirkščiai, bylos medžiaga patvirtina, kad tos pačios veislės šuniuko kaina Lietuvoje ir užsienio valstybės veislyne gali skirtis vidutiniškai 2-3 kartus (priklausomai nuo veislės), ar net ir daugiau kartų. Atmestinas ir Pareiškėjos argumentas dėl laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungos erdvėje apibrėžiant geografinę rinką, kadangi remiantis šiuo argumentu praktiškai nė vienos prekių geografinės rinkos apskritai nebūtų įmanoma apibrėžti kaip nacionalinės, kadangi praktiškai visoms prekėms Europos Sąjungoje taikomas laisvas judėjimas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad importo lygis, siekiantis apie 8 procentus per metus, laikytinas itin mažu ir nesuteikiančiu pagrindo teigti, jog esant tokiam importo kiekiui geografinė rinka turi būti brėžiama plačiau nacionalinė valstybės teritorija. Europos Komisija 1992-02-17 sprendime Nr. 92/157/EEC (UK Agricultural Tractor Registration Exchange) geografinę rinką pripažino nacionaline Jungtinės Karalystės rinka, nors buvo nustatyta, kad daugiau nei 50 procentų visų šalyje parduodamų traktorių buvo įvežami iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Įtakos Konkurencijos tarybos apibrėžtai geografinei rinkai neturi ir Pareiškėjos prie bylos pateikta FCI statistika, atspindinti šuniukų su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais skaičių FCI šalyse narėse, kadangi šie duomenys tiesiog parodo, kiek kokioje šalyje parduodama šuniukų su FCI kilmės dokumentais, tačiau nepagrindžia to fakto, kad geografinė rinka yra platesnė nei nacionalinė.

Atsakovė taip pat nurodo, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas konkurencijos teisėje nėra savitikslis dalykas, jis priklauso nuo siekiamų tikslų (Pranešimo dėl atitinkamos rinkos 10 p.). Todėl būtinybė tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką priklauso nuo įtariamo pažeidimo pobūdžio. Tais atvejais, kai net ir tiksliai neapibrėžus atitinkamos rinkos galima įvertinti konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ar jo nebuvimą, o išvada dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo nesikeistu net ir kitaip apibrėžus atitinkama rinką, nėra būtinybės tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos.

Nors LKD teigimu ji riboja ne visus perpardavimo būdus, o tik tuos. kurie kenkia šuniukų psichinei būklei, bylos nagrinėjimo metu užfiksuota, kad LKD draudžia bet kokį šuniukų perpardavinėjimą ir toleruoja tik pardavimą tiesiai iš veislyno. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad LKD savo sprendimais iš atitinkamos rinkos siekė pašalinti visus LKD priklausančių ūkio subjektų esamus bei potencialius konkurentus.

Atsakant į Pareiškėjos argumentus dėl nepagrįsto atsisakymo taikyti Konkurencijos įstatymo 6 str. nustatytas išimtis, Konkurencijos taryba pabrėžia, kad pagal 6 str. 2 dalį, pareiga įrodyti, kad draudžiamas susitarimas atitinka minėtas sąlygas, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi, t.y. LKD. Atsakovės teigimu, tariamas techninės pažangos bei efektyvumo siekis veisėjams draudžiant parduoti šuniukus į parduotuves (dėl neva neigiamų laikymo sąlygų) niekaip negali pagrįsti LKD numatyto besąlygiško draudimo parduoti šuniukus bet kokiems perpardavėjams. Be to, Konkurencijos taryba aiškiai nurodė, kad visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, bei d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas. Tačiau Pareiškėja šių aplinkybių neįrodė. Atsiliepime taip pat pažymima, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdžiusi kelis tyrimus dėl galimų šuniukų laikymo sąlygų parduotuvėse pažeidimo, nė vienu atveju pažeidimų nekonstatavo. Atsižvelgiant į tai, privatus ūkio subjektas, t.y. LKD, neturi pagrindo imtis konkurenciją ribojančių veiksmų, remdamasi tariamu gyvūnų gerovės užtikrinimo siekiu.

Pareiškėja taip pat neįrodė, jog šuniukus parduodant perpardavėjams dėl to pablogėja šuniukų savybės, taigi neįrodė, kad LKD apribojus galimybes jos nariams parduoti šuniukus perpardavėjams, vartotojai, pirkdami šuniukus tiesiai iš LKD narių, įsigis geresnės kokybės šuniukus. Net ir nustačius, kad tiesiai iš LDK narių perkami šuniukai geresnėmis savybėmis, tai neatitinka vartotojų naudos kriterijaus, kuris pagal Komisijos komunikatą dėl Sutarties 101 str. 3 d. taikymo gairių(toliau – ir Gairės) 85 punktą, turi bent jau kompensuoti vartotojams jiems sukeltą kiekvieną esamą ar galimai neigiamą poveikį dėl konkurencijos ribojimo. Grynasis susitarimo poveikis tų vartotojų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia susitarimas, atžvilgiu turėtų būti bent jau neutralus. Jei tokių vartotojų padėtis dėl susitarimo pablogėja, vadinasi, netenkinama antroji Sutarties 101 str. 3 d. sąlyga. Atsakovės teigimu, dėl LKD draudimo, galutinių vartotojų patiriama žala nusveria galimus vartotojų gerovės kėlimo požymius.

Gairių 75 punkte nustatytas apribojimų būtinumo sąlygos vertinimo testas reikalauja, kad efektyvumas būtų būdingas tam susitarimui ta prasme, kad nebūtų kitų ekonomiškai įvykdomų ir mažiau ribojančių priemonių efektyvumui pasiekti. Tai vertinant būtina atsižvelgti į verslo aplinką bei rinkos sąlygas, kurioje ūkio subjektai veikia. Norėdama pasinaudoti išimtimi, susitarimo šalis turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios matomai realios ir mažiau ribojančios susitarimo alternatyvos būtų mažiau efektyvios. Konkurencijos tarybos nuomone, LKD pasirinktas sprendimas siekiant minėtų tikslų, t.y. draudimas parduoti šuniukus perpardavėjams ir tokiu būdu kliūčių užsiimti komercine veikla sudarymas kitiems ūkio subjektams, yra neadekvatus ir neproporcingas. Tyrimo metu nebuvo pateikta jokiu įrodymu, patvirtinančiu, jog draudimas šuniukus tiekti visiems perpardavėjams nepriklausomai nuo šuniukų laikymo sąlygų yra būtinas, kodėl yra nepakankamos mažiau konkurenciją ribojančios priemonės, kuriomis būtu galima užtikrinti LKD nurodytus tikslus, susijusius su parduodamu šuniukų gerove. LKD visiškai nevertino galimybės, jog šuniukus perpardavėjai galėtų pardavinėti ir ne parduotuvėse. Taigi, laikytina, kad ši išimties sąlyga taip pat nėra tenkintina.

Konkurencijos apribojimo rinkoje sąlyga grindžiama nepagrįstai Pareiškėjos išplėsta atitinkama rinka, dėl ko LKD rinkos dalis tampa visiškai nežymi, ir ši sąlyga tenkintina. Tačiau Atsakovės teigimu, nutarime atitinkama rinka apibrėžta objektyviai, o kadangi LKD vienijami veislynai, veisėjai bei kiti juridiniai asmenys, užima virš 90 procentų šios rinkos, Draugijos priimtų sprendimų poveikis konkurencijai negali nedaryti įtakos didelei atitinkamos rinkos daliai. Vien tai leidžia teigti, kad nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga. Dėl minėtų LKD sprendimų atitinkamoje rinkoje visiškai eliminuojama konkurencija tarp LKD narių dėl šuniukų pardavimo perpardavėjams, o tai sąlygoja, kad kiti ūkio subjektai neturėdami iš kur įsigyti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais ir negalėdami vykdyti prekybos veiklos, yra visiškai eliminuojami iš rinkos.

Atsakovė pabrėžia, kad Pareiškėja neįrodė, kad LKD sprendimai Konkurencijos tarybos nutarime pripažinti prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui, atitinka Konkurencijos įstatymo 6 str. nustatytus išimties reikalavimus, kadangi jos argumentai yra ne kas kita kaip teoriniai, deklaratyvūs samprotavimai, nepagristi jokiais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – individuali įmonė „Terra Animalis“(toliau – ir Įmonė) atsiliepimu į Pareiškėjos skundą (b.l. 127-137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodant, kad Pareiškėjos pateiktas teisinis savo subjektiškumo bei teisinės atsakomybės vertinimas yra nepagrįstas, visų pirma dėl to, kad Draugija savo juridine forma yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijos asociacija, kuriai galioja visi Lietuvos Respublikos teisės aktai, taigi ir Konkurencijos įstatymas, nustatantis atitinkamus draudimus ir pasekmes, kylančias subjektams, nesilaikantiems tų draudimų. Remiantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, nėra pagrindo konkurencijos teisės normas taikyti atsižvelgiant į Pareiškėjos veiklos tikslus, kuriuos ji įvardija kaip „visuomenei naudingus“. Konkurencijos įstatymo 5 str. 4 dalis bei Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis nustato konkrečias ir apibrėžtas išimtis, kada savo pobūdžiu draudžiami susitarimai nelaikytini draudžiamais, tačiau Pareiškėjas savo „subjektiškumu“, veikdamas kaip visuomeninės naudos siekėjas, šių reikalavimų, eliminuojančių atsakomybę sudarius draudžiamą susitarimą, atitikimo neįrodė, todėl apeliacijos į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos numatytą teisę jungtis į asociacijas, nėra šios bylos dalykas. Pažymima, kad Atsakovė nenagrinėjo bei neturi kompetencijos nagrinėti Pareiškėjos veiklos teisėtumo, veiklos ribojimo galimumo bei kitų veiklos aspektų. Už KT nustatytą pažeidimą atsakomybė numatyta visiems neišskiriant nei asociacijų, nei viešųjų įstaigų, nei valstybės įmonių, nepaisant jų tikslų, pelno gavimo ar naudos visuomenei. Tas pats įstatymu nustatytų draudimų pažeidimas, padarytas skirtingos teisinės formos juridinių asmenų, negali būti vertinamas remiantis skirtingais pagrindais, kadangi Konkurencijos įstatymas išimčių juridinės formos atžvilgiu nenumato, įstatyme laikomasi visų lygybės prieš įstatymą principo.

Faktinės situacijos neatitinka Pareiškėjos teiginiai, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimą sąlygojo ta aplinkybė, jog FCI yra „įpareigojusi“ priimti įstatymą pažeidžiančius vidinius dokumentus, kadangi FCI nuostatuose nėra numatytas draudimas parduoti šuniukus perpardavinėtojams, nuostatų 8 punkte tiesiog nustatyta, kad prekiautojams šunimis ir komerciniams šunų veisėjams neleidžiama verstis veisimo veikla FCI valstybėje narėje. Todėl Pareiškėjos pasirinktas FCI 8 punkto nuostatos įgyvendinimas, nustatant draudimą parduoti šuniukus parduotuvėms, laikytinas LKD interpretacija, kuri prieštarauja nacionaliniams teisės aktams, t.y. Konkurencijos įstatymui, todėl pagal FCI nuostatus toks draudimas negali būti taikomas. Tretysis asmuo nesutinka, kad šuniukų pardavimas parduotuvėje atims galimybę pirkėjui turėti sveiką šunį, kadangi šis argumentas niekuo nepagrįstas, o kompetentingos institucijos nėra nustačiusios pažeidimų dėl galiojančių teisės aktų reikalavimų prekybos gyvūnais vietose. Prekyba gyvūnais augintiniais teisės aktais nėra uždrausta, todėl Pareiškėjos argumentais, kuriais ji grindžia priimtą draudimą, vertinti kritiškai, kaip neturintys nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tretysis asmuo sutinka su Atsakovės pozicija, kad Pareiškėja užima 90 procentų veislinių šunų rinkos, tuo tarpu kiti - neveisliniai šunys sudaro visiškai atskirą rinką.

Nepagrįstas Pareiškėjos argumentas, kad draudimas perparduoti šuniukus tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, kadangi konkrečių taisyklių, kurios reglamentuotų šuniukų pardavimą, Lietuvos Respublikoje nėra. Įmonės teigimu, šiuo metu jokių teisės aktuose nustatytų įpareigojimų/draudimų nėra, rinka yra laisva, Konstitucijos 46 straipsnis užtikrina sąžiningą prekių konkurenciją. Kadangi prekiauti gyvūnais parduotuvėse teisės aktai leidžia, parduotuvės gyvūnų prekybai yra tinkama vieta. Trečiojo asmens nuomone, „nekomercinis tikslas“, kurį deklaruoja Pareiškėja, negali būti viršesnis už įstatymų nustatytus reikalavimus, t. y. asociacija negali pateisinti įstatymų nesilaikymo turėdama atitinkamus tikslus, kadangi Asociacijų įstatymas įpareigoja asociacijas laikytis teisės aktų.

IĮ „Terra Animalis“ taip pat nesutinka su Pareiškėjos argumentais, kad nėra įrodyta, jog priimtas sprendimas buvo priimtas siekiant riboti konkurenciją, o be to LKD kaip juridinis asmuo niekada neprekiavo šuniukais, ji tik vienija šunų mylėtojus. Atsiliepime pažymima, kad Pareiškėja priimdama tokį sprendimą tiesiogiai darė įtaką savo nariams dėl parduotuvių boikoto, o šio draudimo nesilaikantiems nariams buvo nustatytos atitinkamos sankcijos - pašalinimas iš LKD. Taigi tikslas, kad veisliniais šunimis nebūtų prekiaujama parduotuvėse, buvo išreikštas aiškiai, kaip ir jo laikymosi mechanizmas. Nesuprantamas Pareiškėjos teiginys, kad šunų veisėjų tikslas yra ne prekiauti šuniukais, bet juos perleisti asmenims, kurie juos augintų“, kadangi nustatyta, jog veisėjai šuniukus perleidžia atlygintinai, ir tai nesiskiria nuo pardavimo. Niekuo nepagrįstas yra ir Pareiškėjos teiginys, kad veislynai nelaikytini verslo subjektais, siekiančiais pelno, todėl jie negali būti sutapatinami su gyvūnų perpardavinėtojais, kurių tikslas yra pelno gavimas. Nuo to nepriklauso teisinis Pareiškėjos elgesio vertinimas, kadangi LKD uždrausta šuniukų prekyba parduotuvėse, o tai nepriklausomai nuo susitarimo tikslų, vien savo turiniu yra draudžiamas susitarimas konkurencijos teisės prasme.

Atsiliepime nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, koks nagrinėjamu atveju yra atitinkamos rinkos apibrėžimas, t.y. ar Pareiškėjos apibrėžta, ar Atsakovės apibrėžta rinka, tiek vienu, tiek kitu atveju ginčijamas susitarimas neabejotinai riboja konkurenciją bet kurioje iš nurodytų rinkų, nes juo yra nustatomas tam tikros prekės (šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais) nulinis pardavimo kiekis (šuniukų perpardavėjai yra eliminuojami iš rinkos), ir todėl toks susitarimas negalioja nuo jo sudarymo momento, be to, yra draudžiamas. Tai, ar rinka, kurioje sudarytas minėtas draudžiamas susitarimas, yra didesnė, ar mažesnė, lemia tik Konkurencijos įstatymo pažeidimo mastą, tačiau nedaro jokios įtakos faktui, jog pažeidimas egzistuoja.

Kaip nepagrįsti nurodomi Pareiškėjos argumentai, kad Atsakovė netinkamai apibrėžė rinką, kadangi neteisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka yra visų šuniukų, o ne tik šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Šuniukai be kilmės dokumentų ir šuniukai su Pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais nėra ir negali būti tarpusavyje pakeičiamos prekės, nes tik turintys kilmės dokumentus šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus ir pan. Svarbiausias įrodymas, jog šios prekės tarpusavyje yra nepakeičiamos, yra ženkliai didesnė šuniukų su kilmės dokumentais kaina. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamu atveju prekės rinka laikytina šuniukų su Pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais rinka. Visiškai nepagrįstas yra ir Pareiškėjos teiginys, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka turėtų būti Europos Sąjungos ir Rusijos bei Baltarusijos teritorija. Teoriškai įmanoma yra geografinę rinką apibrėžti kaip Europos Sąjungos teritoriją, tačiau joje yra daug mažesnių, nacionalinių prekių rinkų, kadangi kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje konkurencijos sąlygos šuniukų su kilmės dokumentais rinkoje dėl skirtingų teisės aktų, pirkėjų įpročių ir kitų priežasčių yra skirtingos. Todėl galima konstatuoti, kad lygiagrečiai egzistuoja tiek Europos Sąjungos teritorijos, tiek ir Lietuvos teritorijos šuniukų su kilmės dokumentais rinka, kuri reikšminga nagrinėjamu atveju. Geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija dar ir dėl to, jog nors ir yra įmanoma šuniukus su kilmės dokumentais importuoti iš užsienio valstybių, tačiau tai yra susiję su papildomomis laiko ir pinigų investicijomis - kontaktų paieška, kalbos barjerų šalinimu, transportavimo ir logistikos sprendimų priėmimu ir pan., ir dėl to šuniukai su kilmės dokumentais iš užsienio valstybių sudaro šuniukams su kilmės dokumentais iš Lietuvos tik potencialią konkurenciją. Kadangi suniukai, išveisti Lietuvoje, pagrinde konkuruoja tik nacionalinėje rinkoje (tarpusavyje), todėl šiuo atveju, kai yra nustatytas draudžiamas susitarimas, ribojantis konkurenciją tokių šuniukų pardavimo rinkoje, atitinkama rinka turi būti apibrėžiama kaip nacionalinė rinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 6 str. numatytos išimties sąlygos, kurias Pareiškėja prašo taikyti jos atžvilgiu, taikomos draudžiamiems susitarimams kaip tokiems, t.y. išimtis pritaikoma tik nustačius, kad savo esme susitarimas yra draudžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Taigi Pareiškėja, reikalaudama taikyti išimtį, pripažįsta, kad draudimas prekiauti šuniukais parduotuvėse atitinka Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įvardintas draudžiamo susitarimo sąlygas. Konkurencijos įstatymo 6 str. išimtį leidžia taikyti tik, kai skatinama techninė pažanga, t.y. tam tikras veiksmas daro tam tikros prekės kokybę geresnę, nei buvo. Tačiau Pareiškėja nurodo, kad šuns buvimas parduotuvėje „neprisideda“ prie šuniuko kokybės skatinimo, tačiau jokių įrodymų dėl to, kad šuniukus parduodant bet kur, tik ne parduotuvėse, skatinama jų pažanga, progresas, gerėja veislė, Pareiškėjas nepateikė. Taip pat nurodoma, kad LKD nustatytu draudimu, apribojamos vartotojų galimybės jiems patogioje vietoje ir laiku išsirinkti naminį gyvūną- šunį, o tai nesudaro naudos vartotojams.

Teismo posėdyje Pareiškėjos atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Taip pat nurodė, kad teismui pripažinus Lietuvos kinologų draugiją pažeidus Konkurencijos įstatymo nuostatas, sumažinti nutarimu paskirtą baudą.

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos (toliau – ir KT, Atsakovė, Taryba) 2010-04-01 nutarimo Nr. 2S-9, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos kinologų draugija (toliau – ir Pareiškėja, LKD) nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir įpareigota šį pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti, taip pat kuriuo Pareiškėja įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2008-03-13 ir 2008-04-16 Konkurencijos taryboje buvo gautas IĮ „Terra Animalis” prašymai, kuriuose nurodoma, kad Draugija savo internetiniame puslapyje viešai išplatino draudimą pardavinėti šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais parduotuvėse, taip pažeisdama Konkurencijos įstatymo nuostatas (KT byla, I t., b.l. 21-24, 26-28). 2008-06-27 Konkurencijos taryboje gautas IĮ „Terra Animalis” prašymas išnagrinėti Lietuvos kinologų draugijos veiksmų draudžiant pardavinėti šuniukus su LKD dokumentais parduotuvėse atitikimą LR Konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatoms (KT byla, I t., b.l. 73).

Konkurencijos tarybos 2008-07-10 nutarimu Nr. 1S-96 buvo pradėtas tyrimas dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio reikalavimams (KT byla, I t., b.l. 86). Tyrimas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2008-12-04 nutarimu Nr. 1S-172(KT byla, II t., b.l. 33), 2009-03-05 nutarimu Nr. 1S-37 (KT byla, II t., b.l. 334, 2009-06-04 nutarimu Nr. 1S-81 (KT byla, II t., b.l. 66) ir Konkurencijos tarybos 2009-09-10 nutarimu Nr. 1S-142 (KT byla, II t., b.l. 70).

Tyrimas baigtas priėmus skundžiamą Konkurencijos tarybos 2010-04 –01 nuarimą Nr. 2S-9, kuriame konstatuota, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, už tai jai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir nustatytas įpareigojimas pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti. Pareiškėja taip pat įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (KT byla, III t., b.l. 34-44).

Nesutikdama su Konkurencijos tarybos nutarimus, Pareiškėja padavė teismui skundą (b.l. 82-96) prašydama jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Skunde nurodoma, kad Atsakovė neatsižvelgė į Pareiškėjos kaip asociacijos statusą bei subjektiškumą, jos siekiamus tikslus, neįrodė, kad dėl LKD draudimų buvo ribojama konkurencija ir kad jie turėjo kolektyvinio boikoto požymių, neteisingai apibrėžė atitinkamos prekės rinką bei prekės geografinę rinką, nepagrįstai Pareiškėjos atžvilgiu netaikė Konkurencijos įstatymo 6 str. numatytos išimties.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2007-10-24 vykusio LKD tarybos posėdžio protokole užfiksuotas priminimas LKD nariams, kad „<...> draudžiama pardavinėti šuniukus su kilmės dokumentais parduotuvėse” (8 p.) (KT byla, I t., b.l. 148-149 ).

Kaip matyti iš 2008-01-29 LKD tarybos posėdžio protokolo (3 p.) šiame posėdyje buvo svarstytas šuniukų pardavinėjimo parduotuvėse klausimas, nurodant, kad FCI laikosi aiškios pozicijos — šuniukai su FCI šalių kilmės dokumentais negali būti pardavinėjami parduotuvėse. LKD yra FCI narė ir privalo laikytis FCI nuostatų todėl nutraukia bendradarbiavimą su organizacijomis, pardavinėjančiomis parduotuvėse šuniukus, taip pat laiko netinkama priimti paramą iš šių organizacijų (KT byla, I t., b.l. 152-153).

2008-04-12 vykusioje LKD konferencijoje buvo vienbalsiai nutarta - patvirtinti LKD poziciją netoleruoti šuniukų perpardavinėjimo - tiek parduotuvėse, tiek kitais būdais (protokolo 3 punktas). Taip pat patvirtinti LKD Šunų veisimo nuostatai (įsigalioję nuo 2008-07-01) (KT byla, I t., b.l. 109-115), kuriuose imperatyviai įtvirtinama šunų veisėjo prievolė jokia forma neperduoti šuniukų fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti (4.3.10 p.), bei prievolė realizavus šuniukus per dvi savaites nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (4.3.11, 13.3 p.). Jei veisėjas parduoda savo šuniukus fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, LKD veisėjas netenka veisimo teisės 3 metams(14.1.3 p.) (KT byla, I t., b.l. 156-160).

LKD konferencijoje, vykusioje 2009-04-18 buvo patvirtinti nauji Šunų veisimo nuostatai (įsigalioję nuo 2009-05-01), kurių 4.3.9. p. įtvirtintas draudimas jokia forma neperduoti šuniukų fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, o realizavus šuniukus per 1 mėnesį nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų pardavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (4.3.10. p.). (KT byla, II t., b.l. 97-104).

 Tyrimo metu, taip pat nustatyta, jog LKD sprendimas, kuriuo vadovaujantis Draugijos nariams „Draudžiama pardavinėti šuniukus su LKD dokumentais parduotuvėse”, buvo viešai skelbiamas LKD internetiniame tinklalapyje www.kinologija.lt, o taip pat ir vokiečių dogų savininkams skirtame interneto tinklalapyje http://greatdane.lt/Skelbimai/Demesio! (KT byla, I t., b.l. 23, 63-67, 88-91).

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad 2008-02-20 vykusio LKD tarybos posėdžio metu dėl grubaus LKD tarybos nutarimo netarpininkauti darant eksportinius Baltarusijos kinologų sąjungos kilmės dokumentus šuniukams, dėl kurių dažniausiai kreipdavosi IĮ „Terra Animalis” valdomo „KIKA” parduotuvių tinklo klientai buvo suspenduota LKD tarybos narių K. B. ir N. Z. veikla taryboje(3 p.), kadangi jos atstovaudamos Lietuvos kinologų mėgėjų sąjungą, oficialiai susitarusios su „KIKA” vadovybe dėl tarpininkavimo gaunant eksportinius šuniukų dokumentus iš Baltarusijos, padarė rimtą žalą Draugijos tarybos bei pačios Draugijos įvaizdžiui, kadangi LKD, o taip pat ir jos nariai, turi laikytis FCI nuostatos netoleruoti šuniukų pardavinėjimo parduotuvėse (KT byla, I t., b.l. 154-155). 2008-04-12 vykusios Draugijos konferencijos metu buvo nuspręsta K. B. ir N. Z. pašalinti iš tarybos narių (KT byla, I t., b.l. 156-160).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra priimtas Lietuvos kinologų draugijos atžvilgiu.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis pateikia ūkio subjekto sąvoką. Jais laikomi įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis susitarimą apibrėžia kaip bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytas sutartis arba ūkio subjektų suderintus veiksmus, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatytas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ūkio subjektu laikomos ne tik įmonės, bet ir jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Sistemiškai įvertinus šias nuostatas, galima daryti išvadą, kad Konkurencijos įstatymas, be dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytų draudžiamų susitarimų, draudžia ir konkurencijos teisę pažeidžiančius ūkio subjektų asociacijų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, Atsakovė pagrįstai konstatavo, kad LKD laikytinas ūkio subjektų junginiu, turinčiu galimybę daryti įtaką jos nariams - ūkio subjektams, veikiantiems veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje. Šias išvadas patvirtina tyrimo metu nustatyti duomenys. Lietuvos kinologų draugija yra pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau -Asociacijų įstatymas) 1992 m. įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo (LKD įstatų 1.1 punktas), kurio tikslas - vienyti kinologijos mėgėjus, koordinuoti LKD narių veiklą, atstovauti LKD narių interesams, juos ginti ir tenkinti kitus viešuosius interesus (LKD įstatų 1.3 punktas).

Asociacija, įgyvendindama savo tikslus ir uždavinius, vadovaujasi savo įstatais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Asociacijų ir kitais įstatymais bei teisės aktais, taip pat FCI dokumentų reikalavimais (LKD įstatų 1.8 punktas) bei tvarko Lietuvos šunų veislės knygą (2.4.1 punktas), išduoda šunų kilmės liudijimus (2.4.2 punktas), nustato šunų veisimo principus (2.4.4. punktas). LKD taip pat organizuoja oficialius tarptautinius ir nacionalinius kinologinius renginius (čempionatus, parodas, varžybas, bandymus, seminarus, kursus, apmokymus ir pan.) (2.4.8 punktas), koordinuoja savo narių veiklą kinologijos srityje (2.4.16 punktas) ir kt. Draugijos įstatai numato, jog LKD nariais gali būti juridiniai asmenys - sąjungos, asociacijos, bendrijos, kinologiniai centrai, klubai bei kitos kinologinės organizacijos, įregistruotos ir veikiančios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kurių įstatai neprieštarauja LKD įstatams (3.1 punktas). Šie juridiniai asmenys jungia šunų savininkus, kurie veisia ar gali veisti grynaveislius šunis (jei tik jiems nuosavybės teise priklauso kalė) bei šunims susilaukus palikuonių (šuniukų) juos parduoda. LKD nariai (klubai, o taip pat ir jų nariai) privalo laikytis įstatų ir vidaus taisyklių (4.3 punktas), o nesilaikymo atveju (tiek įstatų, tiek kitų galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, jei tai kenkia LKD ar jos narių interesams), nariai gali būti šalinami iš Draugijos (3.6, 4.4 punktai). Taip pat nustatyta (LKD įstatų 1.9, 5.1, 5.2 ir 7.4 punktai), jog Draugija įgyja teisės aktų, LKD įstatų reikalavimams bei veiklos tikslams neprieštaraujančias civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus: konferenciją, tarybą, kurią sudaro 9 nariai (prezidentas ir 8 konferencijoje išrinkti asmenys), ir prezidentą.Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Asociacija vienija 37 šunininkystės klubus, kurie apjungia šunų savininkus, asmenis, veisiančius grynaveislius šunis, taip pat asmenis, kurie neabejingi šunims (LKD vienija apie 90 procentų visų Lietuvos šunų veisėjų), o Asociacija yra vienintelė organizacija, turinti teisę oficialiai atstovauti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje - didžiausioje pasaulyje tarptautinėje kinologų organizacijoje(KT byla, I t., b.l. 56, 75, 122). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad LKD veda Lietuvos šunų veislių knygą ir vienintelė išduoda kilmės dokumentus Lietuvos Respublikoje gimstantiems grynaveisliams šuniukams, taip pat išduoda eksportinius šuniukų kilmės dokumentus, juos perregistruoja (jei šuniukas atkeliauja iš kitos valstybės su eksportiniais dokumentais); ūkio subjektas (veisėjas), norintis veikti veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, t. y. pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais, turi tapti LKD nariu. Pagal LKD įstatus, Draugija atlieka šias funkcijas: nustato šunų veisimo principus (2.4.4. punktas), koordinuoja savo narių veiklą kinologijos srityje (2.4.16. punktas). LKD įstatuose nustatyta, jog LKD narystė pasibaigia jos bet kuriam nariui išstojus iš LKD, nesumokėjus nario mokesčio, jį pašalinus iš LKD, nutraukus LKD veiklą ar ją likvidavus. LKD konferencija turi teisę pašalinti bet kurį narį iš LKD, jei jis kenkia LKD ar jos narių interesams (3.6. punktas). LKD įstatų 4.3. punktas nustato, jog LKD nariai privalo laikytis šių įstatų ir vidaus taisyklių; jei narys nesilaiko įstatų, galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, jis šalinamas iš LKD narių (4.4.1. punktas). LKD šunų veisimo nuostatuose Draugijai suteikti platūs įgaliojimai jos narių atžvilgiu. Skyriuje, reglamentuojančiame nuobaudų skyrimą, nustatyta, kad LKD veisėjas netenka teisės veisti 3 metams, t.y. jo šunų palikuonims LKD kilmės dokumentai nebus išduodami, jei jis parduoda savo šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti (Šunų veisimo nuostatų 14.1.3 punktas). Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad LKD, pasinaudodama turimomis teisėmis bei priemonėmis siekė įgyvendinti savo sprendimus, t.y., kad jos nariai laikytųsi nustatytų draudimų ir netiektų šuniukų su LKD išduotais dokumentais parduotuvėms, bei kitais būdais nebendradarbiautų su parduotuvėmis, bei įgyvendino šiuos draudimus(KT byla, I t., b.l. 78-79). Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad 2008-02-20 vykusio LKD tarybos posėdžio metu buvo suspenduota dviejų LKD tarybos narių veikla taryboje, o 2008-04-12 vykusios Draugijos konferencijos metu buvo nuspręsta juos pašalinti iš tarybos narių. Sprendimai priimti atsižvelgiant į tai, kad konstatuotas pažeidimas LKD tarybos nutarimo netarpininkauti darant eksportinius Baltarusijos kinologų sąjungos kilmės dokumentus šuniukams, dėl kurių dažniausiai kreipdavosi IĮ „Terra Animalis” valdomo „KIKA” parduotuvių tinklo klientai (KT byla, I t., 53-54,80-81).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su LR Konkurencijos Tarybos išvada, kad LKD gali būti laikoma ūkio subjektu ir dėl to, kad jos veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką jos narių ūkinei veiklai. Šiuo požiūriu Lietuvos konkurencijos teisėje pateikiamas platus ūkio subjekto apibrėžimas (Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d.), į kurį LKD patenka tiek kaip asociacija, tiek kaip subjektas, kurio veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai. Kadangi nagrinėjamu atveju LKD atitinka Konkurencijos įstatyme pateiktus ūkio subjekto kriterijus, LKD argumentai, jog ji nėra laikytina ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme, laikytini nepagrįstais. Konkurencijos teisės normų taikymui taip pat neturi įtakos juridinio asmens teisinis statusas bei jo finansavimo būdas.

Naminių gyvūnų pardavimo sąlygas ir principus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, nustatantis, kad gyvūnai turi būti auginami ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios nėra jiems kenksmingos, auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus (4 str.), prekiauti naminiais ir dekoratyviniais gyvūnais leidžiama savivaldos institucijų nustatytose vietose ir laikantis prekybos naminiais gyvūnais reikalavimų (8 str. ). Nagrinėjamu atveju, taip pat taikytina ir Europos Tarybos 1987 m. lapkričio 13 d. Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos, kurioje nustatyta, kad asmenys, norintys prekiauti gyvūnais, turi apie tai pranešti atitinkamoms savo šalies kompetentingoms institucijoms (8 str.), o ši veikla gali būti atliekama tik tuo atveju, jei veiklai naudojamos patalpos ir įranga atitinka Konvencijos 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t.y. gyvūnui teikiama priežiūra, būstas ir dėmesys, parūpinama tinkamo pašaro ir vandens, sudaromos sąlygos judėti, imamasi tinkamų priemonių, kad gyvūnas neištrūktų. Konvencijos 8 straipsnyje nurodyta kompetentinga institucija Lietuvos Respublikoje yra LR Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), kurios priimti teisės aktai ( VMVT direktoriaus 2004-11-24 įsakymu Nr. B1-1015 patvirtinti Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams; VMVT direktoriaus 2005-03-01 įsakymu Nr. B1-146 patvirtinti Valstybinės veterinarinės kontrolės objektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, reikalavimai) taip pat reglamentuoja prekybą naminiais gyvūnais. Pažymėtina, kad Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams, nustatantys bendriausius minimalius veterinarijos reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti gyvūnų gerovės kriterijų įgyvendinimą, yra suderinti su Europos konvencijos nuostatomis, o jų 2 punkte numatyta, jog šie reikalavimai taikomi taip pat ir šunų, kačių veislynams bei viešbučiams. Reikalavimų V skyriuje yra įtvirtintos šunų laikymo taisyklės, kurios reglamentuoja, kaip turėtų būti globojami šunys, kokiame būste laikomi bei prižiūrimi, bei kitus pagrindinius šunų gerovę užtikrinančius kriterijus. Valstybinės veterinarinės kontrolės objektų (išskyrus maisto tvarkymo subjektus), kuriems taip pat priklauso ir gyvūnų augintinių veisimo įmonės, prekiautojai gyvūnais augintiniais bei prekiautojų gyvūnais augintiniais patalpos, registraciją ir jų kontrolę, kuria garantuojama, kad ūkio subjektas vykdo veiklą pagal veterinarinius, sanitarinius higieninius reikalavimus, atlieka apskričių VMVT.

Nurodytų teisės aktų teisinė analizė patvirtina, kad Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti draudimai parduoti šunis asmenims, kurie juos perparduotų, arba parduoti parduotuvėse.

Konkurencijos įstatymo (KĮ) 5 straipsnyje nustatytas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Šiame straipsnyje (kuris iš esmės atitinka EB sutarties 81 straipsnio nuostatas) nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant toliau straipsnyje vardijamus konkrečius susitarimus. Pagal 5 straipsnio 1 dalies suformulavimą akivaizdu, kad tai nėra baigtinis sąrašas galimų draudžiamų susitarimų. Esminis draudžiamų susitarimų požymis yra tai, kad jais siekiama riboti konkurenciją ar ribojama ar gali būti ribojama konkurencija, t.y. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nėra reikalavimo nustatyti konkrečius konkurencijos ribojimo faktus ar pasekmes, pakanka nustatyti susitarimo tikslą – siekimą riboti konkurenciją ar potencialią galimybę, kad dėl tokio susitarimo bus ribojama konkurencija. Pagal KĮ 3 str. 10 dalį – susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Kadangi įstatymas priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktą – 2002 12 16 Tarybos reglamentą EB Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, aiškinant įstatymą svarbios yra reglamento nuostatos bei jų taikymo praktika. Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad konkurencija suponuoja tai, jog kiekvienas ūkio subjektas privalo nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio. Nors šis nepriklausomybės reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės patiems protingai prisitaikyti prie esamo arba numatomo konkurentų elgesio, tačiau jis draudžia atsirasti bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių subjektų, jeigu šio kontakto tikslas arba padarinys yra daryti poveikį esamo arba potencialaus konkurento elgesiui rinkoje ar atskleisti tokiam konkurentui elgesio kryptį, kurią jie patys nusprendė pasirinkti arba ketina pasirinkti rinkoje(Europos Teisingumo Teismo 1975-12-16 sprendimas sujungtose bylose Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113 ir 114/73 (Cooperatieve Vereniging „Suiker Unie” UA and others v Commisssion ofthe European Communities) (1975), ECR 1663) Kadangi pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 d. nustatytą reglamentavimą susitarimu laikomas ir bet kurio ūkio subjektų junginio (įskaitant asociacijos) arba šio junginio atstovų priimtas sprendimas, todėl LKD valdymo organų sprendimai laikytini susitarimu Konkurencijos įstatymo prasme.

Pripažįstant susitarimą draudžiamu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme, turi būti nustatyta aplinkybių visuma: ūkio subjektų dalyvavimas; susitarimas; susitarimo, sudaryto tarp ūkio subjektų, tikslas ar poveikis yra konkurencijos ribojimas, trukdymas ar iškraipymas; ir ar toks poveikis buvo reikšmingas.

Pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 d. nustatytą reglamentavimą konkurencijos ribojimas kaip susitarimo tikslas ar kaip jo pasekmė yra du alternatyvūs požymiai. Nustačius, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, tokiu atveju nebereikia nustatinėti susitarimo realaus ar tikėtino poveikio konkurencijai. Draudžiamo susitarimo tikslo riboti konkurenciją nustatymą, atsižvelgiant į susitarimo dalyvių elgesį bei kitas įvairias aplinkybes, net nesant akivaizdaus ketinimo riboti konkurenciją, patvirtina Sutarties 101 straipsnio taikymo praktika. Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad susitarimas, atsižvelgiant į jo turinį, ištakas, ir aplinkybes, kurioms esant jis buvo priimtas, gali aiškiai išreikšti ketinimą riboti konkurenciją (Europos Teisingumo Teismo 1983 m. lapkričio 8 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. 96-102, 104, 105, 108 ir 110/82 NVIAZ International Belgium andothers v Commission ofthe European Communities (1983) ECR 3369). Kaip yra pažymėjęs Europos Teisingumo Teismas, antikonkurenciniam tikslui įrodyti pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kitaip tariant, atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją (Europos Teisingumo Teismo 2009-06-04 sprendimas byloje Nr. C-8/08 T-Mobile Netherlands BV ir kt., ECR 2009). Europos Komisijos pranešimo „Sutarties 101 straipsnio (buvusio 81 straipsnio) 3 dalies taikymo gairės" (toliau -Gairės) 22 punkte nustatyta, kad vertinant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, atsižvelgiama į kelis veiksniu. Šie veiksniai visų pirma yra susitarimo turinys ir objektyvūs tikslai, kurių siekiama susitarimu. Taip pat analizuotina su susitarimo įgyvendinimu susijusios sąlygos ir faktiniai šalių veiksmai bei elgesį rinkoje. Faktinis susitarimo įgyvendinimo būdas gali atskleisti ribojimą pagal tikslą net ir tuo atveju, kai formaliai susitarime tokios aiškios nuostatos nėra. Įrodymas, kad yra subjektyvus ketinimas iš šalių pusės riboti konkurenciją, yra svarbus veiksnys, tačiau nebūtina sąlyga.

Vertinant LKD priimtus sprendimus suformuotos teismų praktikos kontekste, akivaizdu, kad tiek jų turinys, tiek objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais užkertamas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje.

Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka su Konkurencijos tarybos nuomone, kad Pareiškėja priimdama sprendimą drausti pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais perpardavėjams, bei šį draudimą nustatydamas šunų veisimo taisyklėse, kurios privalomos visiems LKD veisėjams, turėjo tikslą riboti konkurenciją veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, kadangi LKD, priimtų draudimų pagrindu, nustatė, jog LKD veisėjai parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams netieks nė vieno šuniuko, tuo užsitikrinant, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo.

Pažymėtina, kad nagrinėjami LKD veiksmai vertintini kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, t.y. šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, trečiajam asmeniui - IĮ „Terra Animalis”, kuris per prekybos tinklą „KIKA” užsiima mažmenine zooprekių bei gyvūnų prekyba, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems šio įpareigojimo nesilaikant gresia LKD įstatuose bei kituose dokumentuose (pavyzdžiui, LKD priimtuose Šunų veisimo nuostatuose) numatytos neigiamos pasekmės.

Europos Komisijos pranešimo „Sutarties 101 straipsnio (buvusio 81 str.). 3 dalies taikymo gairės“ 21 punkte nustatyta, kad konkurencijos ribojimai pagal tikslą - tai tokie ribojimai, kurie vien pagal savo pobūdį gali riboti konkurenciją. Tai yra tokie ribojimai, kurie, atsižvelgiant į Europos Bendrijos konkurencijos taisyklių tikslus, turi tokį didelį potencialą daryti neigiamą poveikį konkurencijai, kad Sutarties 101 straipsnio 1 dalis gali būti pritaikoma ir be įrodymų, kad buvo padarytas poveikis rinkai. Ši prielaida remiasi tuo, kad ribojimas yra žymus, ir patirtimi, kuri rodo, kad konkurencijos ribojimai pagal tikslą gali sukelti neigiamus padarinius rinkoje ir sutrukdyti pasiekti tikslų, kurių siekiama įgyvendinant Europos Bendrijos konkurencijos taisykles. Todėl nustatytų nagrinėjamos bylos duomenų pagrindu, pripažintina, kad Atsakovė pagrįstai pažeidimą kvalifikavo kaip galintį pagal savo tikslus riboti konkurenciją.

 LKD priimtų sprendimų pobūdis, kuris išreiktas draudimo forma, aiškiai įvardijant subjektus, kuriems negalima tiekti šuniukų, bei numatant neigiamas pasekmes visiems Asociacijos nariams, kurie tokio draudimo nesilaikys, apribojo veisėjams laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką, susijusią su šuniukų pardavimu parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams, ir tokiu būdu turėjo įtakos eliminuojant tarpusavio konkurenciją dėl šuniukų pardavimo minėtiems subjektams. Pareiškėjo LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms, ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš esmės tokiu būdu iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti esami (ar neįleisti potencialūs) konkurentai. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, jog draudimas buvo įgyvendintas, nes LKD konferencija pagal Draugijos įstatus turi teisę pašalinti narį iš draugijos, jeigu jis nesilaiko įstatų, galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, taip pat jei narys savo veikla diskredituoja LKD veiklą (KT byla, II t., b.l. 113-114; I t., b.l. 27).

Nagrinėjamu atveju pagrįstos Konkurencijos tarybos išvados, kad neleidžiant šuniukais prekiauti parduotuvėse ar kitose perpardavimo vietose, iš galutinių pirkėjų buvo atimta galimybė palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Todėl šios nustatytos aplinkybės turi neigiamos įtakos veislynų tarpusavio konkurencijai, nes veislynams nelieka poreikio konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad LKD yra sukūrusi tam tikrą savo narių vykdomos šuniukų pardavimo veiklos priežiūros bei kontrolės mechanizmą, kadangi visi veisėjai, realizavę šuniukus, iki naujų Šunų veisimo nuostatų įsigaliojimo privalėjo per 14 dienų, o patvirtinus naująją jų redakciją - per vieną mėnesį nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (Šunų veisimo nuostatų 4.3.10 punktas) (KT byla, II t., b.l. 129-173). Tokiu būdu LKD turi galimybę tikrinti ir kontroliuoti, jog šuniukai nebūtų parduodami parduotuvėms ar kitiems perpardavinėtojams. Šie nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad minėti LKD sprendimai tiek pagal savo tikslą, tiek ir savo poveikiu yra ribojantys konkurenciją. Vertinant nagrinėjamo LKD sprendimo poveikį konkurencijai taip pat turi įtakos rinkos struktūra, nes kuo didesnė draudžiamo susitarimo dalyvių rinkos galia, tuo tokio susitarimo poveikis konkurencijai rinkoje yra žalingesnis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ūkio subjektai LKD nariai (susitarimo dalyviai) veislinių šuniukų su LKD kilmės dokumentais pardavimo rinkoje užima virš 90 procentų rinkos, todėl tokia didelė minėtų subjektų rinkos dalis neabejotinai parodo didelę jų rinkos galią, dėl ko LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje.

Todėl įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad LKD priimti sprendimai, kuriais draudžiama LKD veisėjams parduoti parduotuvėms ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (perpardavinėtojams) šuniukus su jų išduotais kilmės dokumentais, pagal tikslą ir poveikį ribojo ar galėjo riboti konkurenciją.

Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju atitinkamą rinką apibrėžė kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17 patvirtintu Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėlatitinkamos rinkos apibrėžimo bei Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 d. nuostatomis.

 Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 d. nurodyta, kad atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje prekės nurodyta kaip prekių visuma, kurios pirkėjo požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas.

Kaip minėta nutarime, tyrimo metu buvo nagrinėti LKD veiksmai, susiję su šuniukų, turinčių Draugijos išduotus kilmės dokumentus, pardavimo veikla, kuria užsiima LKD nariams priklausantys veisėjai.

Konkurencijos Tarnyba nagrinėjamu atveju nustatė, kad šuniukų pardavimo pobūdis priklauso nuo to, kokius šuniukus, t.y. grynaveislius (turinčius kilmės dokumentus) ar ne, ketinama parduoti. Šuniukus turinčius LKD kilmės dokumentus, veisėjas tiesiogiai parduoda pirkėjui tik su kilmės dokumentais, identifikuotus tatuiruote arba mikroschema bei esant sudarytai pirkimo - pardavimo sutarčiai (KT bylos, I t., b.l.65; II t., b.l.67). Kadangi kilmės dokumentuose yra nurodoma šuniuko genealoginis medis (tėvai, protėviai bei jų sveikatos būklė), šuniuko veislė, kailio spalva, veisėjas, veislyno pavadinimas ir kiti svarbūs duomenys, todėl kilmės dokumentai garantuoja, kad įsigytas šuo turės konkrečiai šunų veislei būdingas savybes bei galės dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos šunų veislių knygoje registruojami šunys ir kalės, turintys LKD ir FCI pripažįstamus kilmės liudijimus, taip pat šioje knygoje registruojami ir LKD klubų pateiktų vadų šuniukai (KT bylos, I t., b.l. 109).Veislinių šuniukų kaina priklauso nuo to, kas yra šuniuko tėvai, nuo veislyno populiarumo ir autoriteto (KT bylos, II t., b.l. l.80). Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas šuniukų su kilmės dokumentais negali pakeisti šuniukais be kilmės dokumentų, todėl šuniukų be kilmės dokumentų kainų mažėjimas (nuo 5 iki 10 procentų ar net 50 procentų) negali turėti įtakos minėtiems pirkėjams. Įvertinus tai, kad šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI, kas užtikrina, jog gyvūnas atitinka aukščiausius tai veislei keliamus standartus (KT bylos, II t., b.l. 92), kitų veisėjų veisiami šuniukų, turinčių kilmės dokumentus, kainos neturi lemiamos įtakos LKD narių parduodamų šuniukų kainoms. Nors nepriklausantys LKD klubai taip pat gali vienyti veisėjus, veisiančius šuniukus su kilmės dokumentais, tačiau pastarieji negali konkuruoti su LKD klubams priklausančiais veisėjais, nes tik LKD turi teisę išduodi kilmės dokumentus, kuriuos pripažįsta FCI. LKD yra vienintelė oficiali organizacija, atstovaujanti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje FCI (FCI turi 82 narius, po vieną kinologų organizaciją iš šalies, ir bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Britanija organizacijomis, t. y. tai įtakingiausia kinologų organizacija pasaulyje)( 1tomas b.l.163). Kaip nurodo ir pati pareiškėja, narystės LKD pagrindinis privalumas - prestižas ir tarptautinis pripažinimas, LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus ir gali būti parduoti, sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų (KT bylos, II t., b.l. l.92). Kadangi LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, todėl veisėjai, norintys gauti tarptautinį pripažinimą, turi rinktis narystę LKD. Įvertinus šias nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad pirkėjo, kaip ir tiekėjo, požiūriu veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimas neturi artimų pakaitalų. Todėl pagrįstai Atsakovės prekės rinka apibrėžiama kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti Pareiškėjos argumentai dėl prekės rinkos netinkamo apibrėžimo, kad ji turėtų būti apibrėžiama žymiai plačiau, nes LKD šunys gali būti pakeičiami kitais šunimis, o šunų pirkėjai netrukdomai gali išsirinkti šunis savo nuožiūra iš bet kurio rinkos segmento.

 Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria iš esmės su panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Nagrinėjamojoje byloje, įvertinus paklausos pakeičiamumą, atitinkama geografinė rinka apibrėžtina kaip nacionalinė - Lietuvos Respublikos teritorija - rinka.

Nustatyta, kad LKD vienija 37 Lietuvos šunininkystės klubus - 13 regioninių visų veislių klubų, 22 veislės klubus, jaunųjų vedlių klubą ir Lietuvos šunų sporto sąjungą, t.y. apie 80 procentų Lietuvos šunininkystės klubų ir 90 procentų šuniukų veisėjų(KT bylos, II t., b.l. 92), vykdančių veiklą visoje Lietuvoje iš esmės vienodomis konkurencijos sąlygomis. Nagrinėjamu atveju aktualūs LKD priimti sprendimai bei nutarimai, susiję su veislinių šuniukų paradavimu, galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tik jos ribose. Remiantis LKD pateiktais duomenimis, LKD naujai įregistruotų ir perregistruotų šuniukų su eksportinės kilmės dokumentais sudaro iki 8 procentų per metus(KT bylos, II t., b.l. 92). Todėl toks nežymus iš kitų valstybių įvežtų šuniukų skaičius patvirtina, kad geografinė rinka yra ne platesnė nei nacionalinė.

 Pareiškėjos nuomone geografinė rinka apirėžtina kaip ES, Rusijos ir Baltarusijos šuniukų rinka. Tačiau šios Pareiškėjos išvados nėra pagrįstos. Tarptautinėje Kinologų Federacijoje kiekvienai valstybei atstovauja po vieną nacionalinę kinologų draugiją (LKD analogai), todėl skirtingose valstybėse galioja skirtingos nacionalinių draugijų priimtos taisyklės, taip pat nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys naminių gyvūnų veisimą bei pardavimą, todėl skirtingose valstybėse veisėjai, veisiantys šunis, susiduria su skirtingu jų ūkinės veiklos reglamentavimu, kas tuo pačiu turi įtakos skirtingoms konkurencijos sąlygoms. LKD veisėjai veislinius šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais iš esmės parduoda Lietuvoje, šuniukai iš kitų valstybių veislynų, kad būtų perregistruojami privalo turėti LKD reikalavimus atitinkančius eksportinius kilmės dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatytas nežymus LKD perregistruotų šuniukų su eksportinės kilmės dokumentais skaičius patvirtina, kad geografinė rinka yra ne platesnė nei nacionalinė. Be to, atitinkamos rinkos apibrėžimas konkurencijos teisėje nėra savitikslis dalykas, nes jis priklauso nuo siekiamų tikslų (Europos Komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams” (97/C 372/03) 10 p.), todėl priklausomai nuo tiriamo konkurencijos klausimo pobūdžio, atitinkama rinka gali būti apibrėžiama skirtingai. Tais atvejais, kai net ir tiksliai neapibrėžus atitinkamos rinkos galima įvertinti konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ar jo nebuvimą, o išvada dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo nesikeistų net ir kitaip apibrėžus atitinkamą rinką, nėra būtinybės tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos (Bendrojo Teismo (buvęs Pirmosios instancijos) 2000 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. T-62/98 Volkswagen prieš Komisiją, 230 punktas. 2005 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Nr. T-241/01 Scandinavian Airlines System AB prieš Komisiją, 99 punktas). Todėl, net ir apibrėžus atitinkamą rinką plačiausiai kaip tik įmanoma - į rinką įtraukus visus veislinius šunis tiek su kilmės dokumentais, tiek be kilmės dokumentų, tai neturėtų įtakos išvadai dėl nagrinėjamų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, kadangi šioje byloje nagrinėjami susitarimai laikytini pagal tikslą ribojančiais konkurenciją, kurių poveikio rinkai nereikia nustatinėti ir jiems netaikomos išimtys dėl mažareikšmio poveikio  (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 1S-172, 11 dalis).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, atitinkama rinka nagrinėjamu atveju pagrįstai apibrėžta kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pareiškėja nurodo, kad ginčijami LKD sprendimai neužkerta kelio zooparduotuvėms ir šuniukų perpardavinėtojams juos įsigyti kitose šalyse ir verstis tokių šuniukų prekyba, tiek IĮ „Terra Animalis“, tiek kiti asmenys yra laisvi įsigyti šuniukus iš ES ar kitų valstybių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atitinkamoje rinkoje veikia LKDpriklausantys veisėjai ir veislynai, parduodantys veislinius šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, kurie užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos. Likusią apytiksliai 10 procentų rinkos dalį užima veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms, kurios taip pat išduoda šuniukams kilmės dokumentus(KT bylos, II t., b.l. 92). Kadangi Veislinių šuniukų su LKDišduotais kilmės dokumentais pardavimo rinkoje veislynų konkurentais galėtų būti zooprekių parduotuvės ir kiti šuniukų perpardavinėtojai, tačiau LKD priimti ginčijami sprendimai pašalina šiuos subjektus iš atitinkamos rinkos, o veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms, kaip jau minėta aukščiau, negalėtų būti laikomi LKD narių konkurentais atitinkamoje rinkoje.

Pareiškėja nurodo, kad draudimas perparduoti šuniukus nustatytas ir FCI priimtuose dokumentuose.

Pažymėtina, kad FCI priimtuose dokumentuose nėra nuostatų, draudžiančių šuniukų pardavimą perpardavėjams. Pagal Tarptautinės kinologų federacijos tarptautinių veisimo nuostatų preambulės 8 punkto nuostatas šunų pardavėjams ir komerciniams šunų veisėjams neleidžiama užsiimti veisimu FCI valstybėje narėje ar valstybėje partnerėje (KT bylos, III t., b.l. 26). FCI tarptautinių veisimo nuostatų 19 punkte nustatyta, jog FCI valstybių narių ir valstybių partnerių veisimo taisyklės gali nustatyti daugiau reikalavimų, nei šie FCI tarptautiniai veisimo nuostatai, tačiau tos taisyklės negali šiems FCI nuostatams prieštarauti ar būti su jais nesuderinamos. FCI statuto 9 straipsnio c dalyje, nustatančioje šios federacijos narių ir valstybių partnerių pareigas, nurodoma, kad visi nariai privalo pilnai vadovautis šiais statutais, FCI reglamentais, cirkuliarais ir FCI Generalinės Asamblėjos ir Generalinio Komiteto priimtais sprendimais, tačiau su sąlyga, jog šie teisės aktai neprieštarauja valstybės narės nacionaliniams teisės aktams, priimtiems vietos valdžios institucijų. Nors, kaip jau buvo minėta, FCI dokumentuose nėra draudžiančių šuniukų pardavimą perpardavėjams nuostatų, tačiau net ir tuo atveju, jei FCI dokumentai numatytų analogišką draudimą, tai neturėtų įtakos vertinant nagrinėjamo LKD draudimo atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, nes FCI dokumentai neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikoje galiojančius nacionalinius įstatymus.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmiopoveikio laikomi negalinčiais itin riboti konkurencijos (Konkurencijos įstatymo 5 str. 4 d.). Tokiems susitarimams taikomas sąlygas ir reikalavimus nustato Konkurencijos tarybos 2004-12-09 Nutarimas Nr. 1S-172 dėl mažareikšmiškumo, kurio 4 punktas nustato, kad susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, laikomi horizontalieji susitarimai tarp ūkio subjektų, kurių bendrai užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 10 procentų. Šio Nutarimo 7.3 punktu nustatyta, kad susitarimai, kuriais nustatomi tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, nelaikomi susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos.

Atsižvelgiant į tai, LKD sprendimai neatitikta minėtame nutarime numatytų mažareikšmiškumo kriterijų, nes ūkio subjektų, kuriuos vienija LKD, užimama dalis atitinkamoje rinkoje gerokai viršija Nutarime dėl mažareikšmiškumo nustatytą 10 procentų ribą, taip pat įvertinus tai, kad nagrinėjami LKD sprendimai kvalifikuotini kaip susitarimai, kuriais buvo nustatyti prekių pardavimo kiekiai, šie sprendimai negali būti laikomi mažareikšmiais. Pripažinus, jog nagrinėjamų LKD sprendimų nėra pagrindo vertinti kaip negalinčių itin riboti konkurencijos dėl savo mažareikšmio poveikio, taikytinos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatos. 

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatyta išimtis, reglamentuojanti, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip pat sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat, jeigu: susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį t.y. išimčiai keliamas sąlygas, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai (KĮ 6 straipsnio 2 d.). Pažymėtina, kad norint remtis Konkurencijos įstatyme numatyta išimtimi, būtina atitikti visas nustatytas - t.y. kumuliatyvias - sąlygas.

Komisijos komunikatu dėl Sutarties 101 str. 3 d. taikymo gairių (toliau - Gairės) nustatytos išsamios Išimties taikymo sąlygos.

Gairių 51 punktas numato, jog vertinant šios sąlygos buvimą, visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, bei d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtu būti pasiektas.

 Tyrimo metu nustatyta, kad prekybą naminiais gyvūnais reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, Europos Tarybos 1987 m. lapkričio 13 d. Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos. Prekybą naminiais gyvūnais taip pat reglamentuoja Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams, patvirtinti VMVT direktoriaus 2004-11-24 įsakymu Nr. B1-1015 bei Valstybinės veterinarinės kontrolės objektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, veterinarinio patvirtinimo reikalavimai, patvirtinti VMVT direktoriaus 2005-03-01 įsakymu Nr. B1-146. Nurodyti teisės aktai nustato tam tikrus gyvūnų laikymo ir pardavimo principus bei tokiai veiklai keliamus reikalavimus, kurių buvimą kiekvienu konkrečiu atveju tikrina kompetentinga institucija VMVT. Nustatyta, kad VMVT yra suteikusi 29 veterinarinius patvirtinimus prekiautojams gyvūnais augintiniais (įskaitant ir patvirtinimą, išduotą Pareiškėjai) bei užregistravusi 95 prekiautojų gyvūnais augintiniais patalpas, iš kurių 45 priklauso IĮ „Terra Animalis”. Tyrimo metu iš VMVT buvo gauta informacija, kad gyvūnai turi būti auginami ir laikomi bei prekiaujama jais tokiomis sąlygomis, kurios nėra kenksmingos gyvūnui, ir gyvūnų auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus, kad prekiauti naminiais gyvūnais leidžiama savivaldos institucijų nustatytose vietose, kad specialiųjų reikalavimų prekybai naminiais gyvūnais prekybos tinklų parduotuvėse arba zooparduotuvėse nėra, todėl VMVT nuomone, prekiauti gyvūnais augintiniais prekybos tinklų parduotuvėse galima (KT byla, II t., b.l. 63, 64-65).Bylos duomenimis VMVT vykdė kelis tyrimus dėl galimų šuniukų laikymo sąlygų parduotuvėse pažeidimo, tačiau nė vienu atveju pažeidimas nebuvo konstatuotas (KT byla, I t., b.l. 96-71).

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nėra įrodytas priežastinis ryšis tarp susitarimo ir efektyvumo bei tikėtino efektyvumo dydžio ir galimumo.

Gairių 85 punkte nustatyta, kad naudos perdavimas vartotojams turi bent jau kompensuoti vartotojams jiems sukeltą kiekvieną esamą ar galimai neigiamą poveikį dėl konkurencijos ribojimo. Grynasis susitarimo poveikis tų vartotojų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia susitarimas, atžvilgiu turėtų būti bent jau neutralus. Jei tokių vartotojų padėtis dėl susitarimo pablogėja, vadinasi, netenkinama antroji Sutarties 101 str. 3 d. sąlyga. Atsižvelgiant į tai, kad draudžiant šuniukais prekiauti parduotuvėse ir perpardavėjams, yra ribojama galimybė palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Taip pat veislynams nelieka poreikio konkuruoti tarpusavyje dėl patekimo į parduotuves. Kadangi dėl LKD sprendimų, kuriais uždrausta parduoti šuniukus perpardavėjams, galutinių vartotojų patiriama žala nusveria galimus vartotojų gerovės kėlimo požymius, pripažintina, kad pareiškėjos nurodyti argumentai neatitinka šios išimties sąlygos.

Pareiškėja nurodo, kadpriimtais sprendimais buvo siekiama užtikrinant šunų fizinę sveikatą, psichinę būklę, veislines savybes, temperamentą bei charakterį.

Gairių 75 punkte nustatytas šios sąlygos vertinimo testas reikalauja, kad efektyvumas būtų būdingas tam susitarimui ta prasme, kad nėra kitų ekonomiškai įvykdomų ir mažiau ribojančių priemonių efektyvumui pasiekti. Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į rinkos sąlygas ir verslo aplinką, su kuriomis susiduria susitarimo šalys. Norėdama pasinaudoti išimtimi, susitarimo šalis turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios matomai realios ir mažiau ribojančios susitarimo alternatyvos būtų mažiau efektyvios.

Nagrinėjamu atveju LKD draudimas parduoti šuniukus perpardavėjams ir tokiu būdu kliūčių užsiimti komercine veikla sudarymas kitiems ūkio subjektams, yra neadekvatus ir neproporcingas tokiu ribojimu siekiamam nurodytam tikslui. Tyrimo metu nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog draudimas šuniukus tiekti visiems perpardavėjams, neatsižvelgiant į laikymo sąlygas, yra būtinas. Taip pat nėra duomenų, kodėl siekiant užtikrinti LKD nurodytus tikslus, susijusius su parduodamų šuniukų gerove, nebuvo nustatytos mažiau konkurenciją ribojančios priemonės. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl Pareiškėja nevertino galimybės šuniukus perparduoti ne parduotuvėse, kur nebūtų LKD nurodytos problemos, ryšium su kuriomis buvo priimti ginčijami sprendimai - mažas plotas, aplinkinių dėmesio ir pan. Įvertinus šias nustatytas bylos aplinkybes, pripažintina, kad ši išimties sąlyga taip pat nėra tenkintina.

Nustatyta, kad LKD užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos, todėl tokia didelė užimama atitinkamos rinkos dalis leidžia pagrįstai pripažinti, kad nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga. Kaip jau buvo minėta, norint remtis Konkurencijos įstatyme numatyta išimtimi, būtina atitikti visas nustatytas sąlygas. Kadangi nagrinėjamas konkurencijos teisės normų pažeidimas netenkina nė vienos iš reikalaujamų sąlygų, pripažintina, kad minėtiems susitarimams dėl juose įtvirtintų konkurencijos ribojimų Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikytina.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad tyrimas baigtas priėmus skundžiamą Konkurencijos tarybos 2010-04–01 nutarimą Nr. 2S-9, kuriame konstatuota, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, už tai Pareiškėjai paskirta 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda ir nustatytas įpareigojimas pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti. Pareiškėja taip pat įpareigota panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas (KT byla, III t., b.l. 34-44).

LR Konkurencijos įstatymo 40 str. 1d. nustato, kad konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę: 1) įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas; 2) įpareigoti ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, nepranešus Konkurencijos tarybai ar negavus Konkurencijos tarybos leidimo, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį arba pašalinančius koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas; 3) skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas.

Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos tarybos 2010-04 –01 nutarimas Nr. 2S-9, nustatytų aplinkybių pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas.

Konkurencijos taryba konstatavusi, kad LKD nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, 2010-04 –01 nutarimu Nr. 2S-9 skyrė 32 300 (trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų baudą (KT byla, III t., b.l. 34-44).

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad už draudžiamus susitarimus <...> ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimas padarytas kelių subjektų (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.). Baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentuoja Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Remiantis šiomis taisyklėmis, baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma. Nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą. Jeigu pažeidimas truko ilgiau kaip metus, baudos už pažeidimo trukmę dydis sudaro iki 10 procentų baudos už pažeidimo pavojingumą dydžio už kiekvienus pažeidimo metus (Taisyklių 2-4 p.). Remiantis Taisyklių 5 punktu bauda (bausmė) individualizuojama (baudą sumažinant arba padidinant iki 50 procentų), įvertinus ir ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei jo įtaką pažeidimo padarymui. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad atlikus Taisyklių 2 – 5 punktuose numatytus veiksmus yra realizuojami Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji baudų skyrimo pradmenys, t. y. įgyvendinama bendroji taisyklė, kuri nustato kokio dydžio bauda gali būti skiriama ūkio subjektui už konkretų jo padarytą pažeidimą.

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime apskaičiuodama baudą konstatavo, kad pažeidimas truko nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn., t.y. apytiksliai 2 metus 2 mėnesius.

Nustatant baudos dydį, Atsakovė atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, kurį įvertintino kaip apysunkį Konkurencijos įstatymo pažeidimą, kad Lietuvos kinologų draugijos atžvilgiu sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į pažeidimo trukmę. Taip pat Konkurencijos taryba, pripažinusi, kad dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, skirtinos baudos dydį sumažino 10 procentų. Papildomų aplinkybių, kurių Atsakovė nebūtų įvertinusi, skirdama baudas, Pareiškėja iš esmės nepateikė bei nenurodė. Todėl pripažintina, kad skiriant Pareiškėjai baudą nebuvo pažeisti nustatyti bendrieji baudų skyrimo pradmenys.

Teisės normos, reglamentuojančios bendruosius baudų skyrimo klausimus, numato ir išimtis, leidžiančias geriau individualizuoti baudos dydį. Viena iš tokių išimčių yra numatyta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 43 straipsnyje, kuris suteikia teisę ūkio subjektą, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo dalyvis, atleisti nuo baudos (bausmės), jei jo veika atitinka šiame straipsnyje nustatytas sąlygas. Kita išimtis yra nustatyta Taisyklių III skyriuje (6 – 8 punktai), kuris suteikia teisę sumažinti (sušvelninti) pagal Taisyklių II skyriaus nuostatas paskirtą baudą ūkio subjektui, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo dalyvis, jei jo veika atitinka Taisyklių 6 – 8 punktuose nustatytas sąlygas. Iš Taisyklių III skyriuje įtvirtintų teisės normų konstrukcijos matyti, kad Taisyklių 6 punktas veikia kaip bendro pobūdžio teisės norma, Taisyklių 7 ir 8 punktų atžvilgiu. Tai reiškia, kad ūkio subjekto atžvilgiu Taisyklių III skyriuje nustatyta išimtis gali būti taikoma tik tuomet, jei jo veika, visų pirma, atitinka Taisyklių 6 punkte nustatytas sąlygas, o būtent, jeigu jis pateikė visą jam žinomą informaciją apie draudžiamą susitarimą ir bendradarbiavo su Konkurencijos taryba viso tyrimo metu. Ir tik tuomet, jei jo veika atitinka Taisyklių 6 punkte nustatytas sąlygas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl Taisyklių 7 ar 8 punktų, leidžiančių sumažinti baudą nuo 50 iki 75 procentų taikymo, ar nuo 20 iki 50 procentų, taikymo. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.Todėl nėra pagrindo paskirtos baudos mažinti.

Byloje nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos Lietuvos kinologų draugijos skundą nėra, todėl skundas atmestinas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010-04-01 nutarimą Nr. 2S-9 paliekant nepakeistą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

pareiškėjos Lietuvos kinologų draugijos skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Arūnas Kaminskas

Rosita Patackienė

Liudmila Zaborovska