Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant atsakovo Konkurencijos tarybos atstovei G. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ atstovui advokatui M. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Dzūtra“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 4–31; t. II, b. l. 4–35) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba, Taryba) 2008 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 2S-10 „Dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų atsisakant sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 117–125) (toliau – ir Nutarimas), kuriuo atsakovas:

1. pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 212 (toliau – ir Sprendimas Nr. 212) patvirtintų Kauno miesto atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 punktas, kuriame nurodyta, kad mišrias komunalines atliekas iš gyventojų, įstaigų ir organizacijų surenka ir išveža savivaldybės kontroliuojamos įmonės, kurioms Kauno miesto savivaldybės taryba pavedė atlikti šią užduotį, prieštaravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ, Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams; ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 (toliau – ir Sprendimas Nr. 123) 1 punktas, kuriuo pavesta uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“ (toliau – ir UAB „Kauno švara“) tvarkyti mišrias komunalines atliekas savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams;

2. įpareigojo Kauno miesto savivaldybę per 3 mėnesius nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punkto nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams;

3. įpareigojo Kauno miesto savivaldybę per 14 dienų nuo Nutarimo rezoliucinės dalies
2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo informuoti apie tai Konkurencijos tarybą ir pateikti įvykdymą patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas paaiškino, jog sprendimą pavesti komunalinių atliekų tvarkymą būtent savo kontroliuojamai UAB „Kauno švara“ pareiškėjas priėmė, atsižvelgdamas į sprendimų priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes, tarp kurių esminės buvo šios: UAB „Kauno švara“ istoriškai veikė Kauno mieste ir šios įmonės teikiamų paslaugų lygis pareiškėją tenkino; 2001–2002 m. priimant sprendimą dėl atliekų tvarkymo sistemos organizavimo Kauno mieste nebuvo pakankamo teisinio tikrumo. Tuo metu atliekų tvarkymo sistemos reforma Lietuvos mastu buvo vos beprasidedanti: trūko teisės aktų, dalis atliekų tvarkymą ir aplinkosaugą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės normų nebuvo perkelta į Lietuvos teisės sistemą, nebuvo aiškumo dėl aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimo finansavimo šaltinių; tuo metu nei viena iš Lietuvos savivaldybių nebuvo įgyvendinusi komunalinių atliekų tvarkymo sistemos modelio, kuris būtų pranašesnis už tą, kuris veikė Kaune atliekas tvarkant savivaldybės kontroliuojamai įmonei. Šių aplinkybių kontekste pareiškėjas nusprendė laikinai pavesti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą UAB „Kauno švara“. Pareiškėjo ir UAB „Kauno švara“ 2002 m. birželio 25 d. sudarytoje Mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo paslaugos pirkimo sutarties III dalies 4 punkte nustatyta, kad ši sutartis yra laikina – ji galioja iki tol, kol savivaldybė įves vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. uždaroji akcinė bendrovė „Dzūtra“ (toliau – ir UAB „Dzūtra“) kreipėsi į jį, prašydama leisti vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo veiklą Kauno mieste bei sudaryti atitinkamą sutartį. Pareiškėjas atsisakė patenkinti UAB „Dzūtra“ prašymą. Atsisakymas buvo motyvuotas tuo, jog pareiškėjo priimti teisės aktai komunalinių atliekų tvarkymą pavedė būtent pareiškėjo kontroliuojamai įmonei. Be to, priimdamas tokį sprendimą pareiškėjas atsižvelgė į šias aplinkybes: Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ, Atliekų tvarkymo įstatymas) 30 straipsnio 4 dalis nenumatė galimybės pavesti atliekų tvarkymą privačiai įmonei be konkurso ar viešojo paslaugų pirkimo; UAB „Dzūtra“ veikla Kauno mieste keltų grėsmę egzistuojančios komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimui. UAB „Dzūtra“ noras veikti Kauno mieste buvo siejamas su kelių klientų aptarnavimu. Tuo tarpu UAB „Kauno švara“, taikydama vienodą tarifą, privalėjo tvarkyti visas Kaune susidarančias atliekas, įskaitant ir tuos atvejus, kai atliekų tvarkymas yra nepelningas (pvz., bešeimininkės atliekos, nutolusiose arba retai apgyvendintose teritorijose susidarančios atliekos). Atitinkamai, patenkinus UAB „Dzūtra“ prašymą, būtų susidariusi situacija, kai Kauno mieste veikia dvi įmonės. Tokiu būdu savivaldybės kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“ būtų perkelti visi su atliekų tvarkymo veikla susiję nuostoliai, kai tuo tarpu privati įmonė UAB „Dzūtra“ gautų pelną.

Pažymėjo, jog tam, kad būtų galima pareiškėjui inkriminuoti KĮ 4 straipsnio pažeidimą, Konkurencijos taryba privalėjo nustatyti tris aplinkybes: 1) ginčijami pareiškėjo sprendimai ir teisės aktai teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokių sprendimų ar teisės aktų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma  išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Priimdama Nutarimą Konkurencijos taryba nenustatė šių Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sudėties elementų, neanalizavo Kauno mieste įdiegto atliekų tvarkymo, įskaitant atliekų surinkimą ir išvežimą, sistemos veikimo bei nesilaikė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo įvertinti tyrimo metu pateiktus pareiškėjo paaiškinimus. Konkurencijos taryba netinkamai interpretavo Konkurencijos įstatymo 4straipsnio 2 dalį bei neatkreipė pakankamo dėmesio į santykių tarp pareiškėjo ir UAB „Kauno švara“ pobūdį. KĮ 3 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėjas ir jo 100 proc. kontroliuojama UAB „Kauno švara“ sudaro vieną subjektą. Dėl šios priežasties pareiškėjo sprendimo pavesti komunalinių atliekų tvarkymą UAB „Kauno švara“ teisinė ir faktinė prasmė yra ta, jog pareiškėjas nusprendė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikti pats. Tai, jog viešosios valdžios institucijos pavedimas teikti viešąją paslaugą savo 100 proc. kontroliuojamai įmonei turėtų būti prilyginamas tai situacijai, kai viešosios valdžios institucija pati teikia atitinkamą paslaugą, yra pripažįstama ir Europos Sąjungos teisėje (nurodomas Europos Komisijos 2007 m. lapkričio 11 d. Komisijos personalo darbinis dokumentas „Dažniausiai užduodami klausimai dėl viešųjų pirkimų taisyklių taikymo viešo intereso paslaugoms“). Tai, jog viešosios valdžios subjektų sandoriai, sudaromi su kontroliuojamomis įmonėmis, neturi būti prilyginami sandoriams, sudaromiems su privačių asmenų kontroliuojamais ūkio subjektais, pripažįstama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje (byla C–26/03).

Pareiškėjas nurodė, kad nei Atliekų tvarkymo įstatymas, nei joks kitas įstatymas nedraudžia savivaldybėms pačioms teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, už kurių teikimo organizavimą savivaldybės yra atsakingos pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį ir
30 straipsnio 1 dalį. Sprendimas ir toliau teikti šią paslaugą pačiai savivaldybei per 100 proc. kontroliuojamą įmonę negali būti traktuojamas kaip teikiantis privilegijas arba diskriminuojantis „atskirus ūkio subjektus“. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis taikoma tik tuo atveju, jei dėl valstybės valdymo ar savivaldos institucijos sprendimų ar teisės aktų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Pažymėjo, jog Nutarimo dalyje „Dėl ūkio subjektams suteikiamų privilegijų ar jų diskriminavimo ir skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo“ iš viso nėra analizuojama, ar atitinkamoje rinkoje yra subjektų, konkuruojančių su UAB „Kauno švara“, ir ar ginčijamais pareiškėjo sprendimais galėjo būti sudarytos skirtingos sąlygos atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Priešingai, Nutarime pripažįstama, jog UAB „Kauno švara“ yra vienintelis atitinkamoje rinkoje veikiantis ūkio subjektas. Dėl šios priežasties akivaizdu, jog pareiškėjo sprendimai negalėjo sudaryti skirtingų konkurencijos sąlygų rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, kadangi UAB „Kauno švara“ ir UAB „Dzūtra“ atitinkamoje rinkoje nekonkuruoja.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime netinkamai yra aiškinama ir taikoma Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata bei netinkamai aiškinamas santykis tarp KĮ bei Atliekų tvarkymo įstatymo. Konkurencijos taryba daro išvadą, jog pareiškėjo pasirinktas atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelis, pavedant ją eksploatuoti savivaldybės įsteigtai įmonei, neatitinka bendrųjų teisės principų, įskaitant nediskriminavimo bei konstitucinį konkurencijos laisvės principą. Nutarime pateikta teisės aktų analizė yra formali. Joje neatsižvelgiama nei į tikslus, kurių siekiama atliekų tvarkymo sektoriuje taikomu specialiu teisiniu reguliavimu, nei į pačią atliekų tvarkymo veiklos specifiką. Atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga, kurios teikimą vienodomis sąlygomis visoje savivaldybės teritorijoje privalo užtikrinti savivaldybė. Būtent savivaldybės yra atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų, būtinų savivaldybių teritorijoje susidarančių komunalinių atliekų tvarkymui, organizavimą. Kadangi atliekų surinkimas ir išvežimas patenka į atliekų tvarkymo apibrėžimą, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma ir tais atvejais, kai yra sprendžiamas sutarties su atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugą teikiančia įmone sudarymo klausimas. Pareiškėjas, kaip už atliekų tvarkymo sistemos organizavimą atsakingas subjektas, turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti kurį nors vieną iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytų atliekų tvarkytojų parinkimų būdų, įskaitant pavedimą eksploatuoti atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei. Konkurencijos taryba Nutarime pripažįsta pareiškėjo teisę pačiam spręsti, kuris iš numatytų atliekų tvarkytojų parinkimo būdų yra tinkamiausias. Konkurencijos tarybos kompetencija turėtų apsiriboti valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimų teisėtumo įvertinimu. Sprendimas dėl konkretaus atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelio parinkimo laikytinas politinio arba ekonominio pobūdžio sprendimu. Nutarimas suponuoja teisinio reguliavimo požiūriu nepriimtiną situaciją. Pripažindama, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis suteikia teisę savivaldybėms rinktis, Konkurencijos taryba imasi iniciatyvos nustatyti tam tikrą Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytų būdų hierarchiją ar išlygas, nors pačiame įstatyme jokios atliekų tvarkytojų parinkimo būdų hierarchijos ar išlygų nėra numatyta. Nutarime pateiktos pozicijos nepagrįstumą parodo egzistuojantis loginis prieštaravimas tarp Konkurencijos tarybos argumentų. Iš esmės Konkurencijos tarybos pozicija yra pagrindžiama dviem pagrindiniais argumentais, kurie yra tarpusavyje prieštaringi. Konkurencijos taryba teigia, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata nesuponuoja savivaldybės teisės suteikti savo įmonei išimtines teises veikti atitinkamoje rinkoje. Toliau nurodoma, kad prieš suteikdama išimtines teises bet kokiam ūkio subjektui, savivaldybė turėtų įvertinti galimybę komunalinių atliekų tvarkymą organizuoti tokiu būdu, kad nebūtų apribojamos kitų ūkio subjektų galimybės teikti atitinkamas paslaugas. Pastarąja nuostata Konkurencijos taryba vis dėlto pripažįsta, jog išimtinė teisė atliekų tvarkymo srityje gali būti suteikta. Kadangi atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelius reglamentuoja būtent Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies norma, išimtinių teisių suteikimo galimybės pripažinimas suponuoja, jog tokia galimybė kyla būtent Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio
4 dalies pagrindu.

Pareiškėjas nurodė, kad tam tikras išimtinumas arba išimtinių teisių buvimas jau yra „užprogramuotas“ pačiose Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose. Teisė pavesti komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės įsteigtai įmonei turėtų būti suprantama kaip teisė pavesti visų komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės įsteigtai įmonei. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje įvardinti atliekų tvarkytojo parinkimo būdai yra nurodyti kaip trys alternatyvos, o ne kaip kumuliatyvūs vienas kitą papildantys būdai. Konkurencijos taryba nepakankamai įsigilino į atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimo ypatumus. Konkurencijos tarybos išvada, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė pavesti atliekų tvarkymą savivaldybės įsteigtai įmonei savaime nesuponuoja to, jog savivaldybė savo įmonei gali suteikti išimtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, yra neadekvati visos atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimo kontekste. Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiagoje yra pareiškėjo pateikta eksperto dr. J. M. atlikta „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų palyginamoji studija ir Kauno miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos analizė“ (toliau – ir Studija). Studijoje yra aprašomas komunalinių atliekų sistemos veikimas, savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos santykis su regionine atliekų tvarkymo sistema, atskirų atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelių privalumai bei trūkumai. Atliekų tvarkymo (įskaitant ir surinkimą bei išvežimą) veikla suponuoja tam tikrą pasiruošimą. Be to, atliekų surinkėjai turi turėti atitinkamas technines priemones, jie turi būti sudarę sutartis su gyventojais bei kitais komunalinių atliekų turėtojais, turėti duomenų bazes ir pan. Vienodos kokybės paslaugos už vienodą kainą principas reikalauja įdiegti tam tikrą kryžminio subsidijavimo mechanizmą. Kadangi atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga, ši paslauga turi būti teikiama už visiems prieinamą ir vienodą tarifą. Tai reiškia, jog paslaugos teikimas tose savivaldybės dalyse, kur paslauga negali būti teikiama pelningai dėl per mažos gyventojų koncentracijos, turi būti subsidijuojamas iš pajamų, gautų tose savivaldybės dalyse, kur paslaugos teikimas yra pelningas. Šį principą sunku įgyvendinti tais atvejais, kai savivaldybės teritorijoje veikia kelios konkurso tvarka parinktos įmonės, arba savivaldybės įmonės veikla derinama su privataus kapitalo įmonės veikla. Be to, organizuodamos atliekų tvarkymo sistemą, savivaldybės prisiima tam tikrus finansinius įsipareigojimus. Dėl to naujo atliekų surinkėjo atėjimas į rinką gali turėti įtakos savivaldybės galimybėms vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Savivaldybei nėra prasmės derinti savo įsteigtos ir kontroliuojamos įmonės veiklą su privačių operatorių veikla.      Vienos savivaldybės teritorijoje gali veikti tik viena komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Tuo tarpu Konkurencijos taryba nei tyrimo metu, nei Nutarime šių praktinių atliekų tvarkymo veiklos aspektų iš esmės nevertino.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skirtingi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyti atliekų tvarkytojo parinkimo būdai suponuoja skirtingus, tarpusavyje nesuderinamus finansavimo šaltinius. Tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugos perkamos viešojo pirkimo būdu, už atliekų tvarkytojo paslaugas moka ne gyventojai, bet pats paslaugos pirkėjas, t. y. savivaldybė. Jei atliekų tvarkytojo parinkimas viešojo pirkimo būdu būtų derinamas su savivaldybės kontroliuojamos ar konkurso būdu paskirtos įmonės veikla, gyventojai du kartus turėtų mokėti už tą pačią atliekų tvarkymo paslaugą. Dėl šios priežasties įvedus visuotinę rinkliavą, atliekų tvarkytojo parinkimas viešojo pirkimo tvarka negalėtų būti derinamas su kitais būdais. Bandant derinti skirtingus atliekų tvarkytojų parinkimo būdus, būtų sunku įgyvendinti reikalavimą užtikrinti vienodos kokybės atliekų tvarkymo paslaugos teikimą už vienodą kainą (tarifą) visoje savivaldybės teritorijoje. Parenkant atliekų tvarkytoją konkurso būdu, jo paslaugų kaina priklausytų nuo konkurso rezultato. Atliekų tvarkytojo pasirinkimui įtaką daro ir pačios savivaldybės administraciniai gebėjimai. Dėl to privataus operatoriaus parinkimas gali suponuoti poreikį atlikti tam tikrus organizacinius pertvarkymus pačioje savivaldybėje. Savo kontroliuojamą įmonę savivaldybė gali kontroliuoti tiek formalių, tiek neformalių mechanizmų pagalba. Tuo tarpu pavedus atliekų tvarkymą privatiems operatoriams, savivaldybės kontrolė turi būti sustiprinta (t. y. nepakanka skirti daugiau dėmesio atliekų tvarkytojo veiklai, turi būti stiprinami ir administraciniai gebėjimai). Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyti trys atliekų tvarkytojų parinkimo būdai yra nesuderinami savo esme, jie yra skirtingi ir tarpusavyje nesuderinami, įstatymų leidėjui nebuvo prasmės papildomai aiškinti, jog pasirinkus vieną būdą, nėra tikslinga rinktis kito. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nedraudžia pavesti visų komunalinių atliekų tvarkymą vienai įmonei, parinktai vienu iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytų būdų. Jeigu įstatymas leidžia pavesti komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės įsteigtai įmonei be jokių išlygų, tai tokiu atveju savivaldybė turi teisę savo kontroliuojamai įmonei pavesti visų atliekų tvarkymą. Konkurencijos tarybos teiginys, jog, prieš pavesdama visų komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės kontroliuojamai įmonei, savivaldybė turėtų įvertinti galimybę komunalinių atliekų tvarkymą organizuoti kitokiu būdu, suponuoja išvadą, kad atliekų tvarkymo sistemą eksploatuojančio subjekto parinkimas konkurso ar viešojo paslaugų pirkimo būdu yra a priori labiau tinkamas nei pavedimas šią sistemą eksploatuoti savivaldybės kontroliuojamai bendrovei.

Pareiškėjas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog konkursas ar viešasis paslaugos pirkimas suponuoja tam tikras ūkio subjektų varžybas (konkurso ar viešojo pirkimo metu), negali būti pakankama prielaida teigti, jog šie du būdai yra per se pranašesni už savivaldybės kontroliuojamos įmonės paskyrimą atliekų tvarkytoju ne konkurso būdu. Būdami skirtingi formos prasme visi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyti atliekų tvarkytojo parinkimo būdai yra lygiaverčiai rezultato požiūriu. Savivaldybės kontroliuojama įmonė privalo teikti atliekų tvarkymo paslaugas ne grynai komerciniais pagrindais, bet vykdyti šią veiklą kaip viešo pobūdžio visuomenės aptarnavimo paslaugą. Sudarius sutartis su privačiais operatoriais, laikui bėgant keičiasi veiklos sąnaudos. Dėl to anksčiau ar vėliau atsiranda objektyvios prielaidos peržiūrėti tarifus. Kadangi tarp savivaldybės ir privataus operatoriaus galioja sutartis, tokie tarifai yra peržiūrimi be konkurso. Paprastai privatūs operatoriai turi galimybę išnaudoti savivaldybės priklausomybę nuo jų, inicijuodami tarifų peržiūrėjimą didesne apimtimi, nei tai būtų pagrįsta. Dėl to, kaip nurodoma Studijoje, toks modelis negarantuoja, jog konkurso būdu pasiūlytos „geriausios“ sąlygos išliks nepakitusios per visą sutartyje numatytą laikotarpį. Kiekvienas iš šių modelių turi tiek savų privalumų, tiek ir savų trūkumų, vieni modeliai yra labiau tinkami didesnėms savivaldybėms, kiti – mažesnėms ir pan. Atliekų tvarkymo sistemos modelis turėtų būti parinktas pačios savivaldybės, atsižvelgiant į jos poreikius, administracinius gebėjimus ir kt. aplinkybes. Organizuojant atliekų tvarkymą prioritetas yra teikiamas ne ūkinės veiklos laisvei, bet kitoms vertybėms. Būtent ši aplinkybė pateisina (ir paaiškina) Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatos egzistavimą. Tai, jog atliekų tvarkymo srityje gali būti vadovaujamasi ne ekonominiais, bet kitais interesais pripažįstama ir ESTT (pvz., byloje C–360/96). Atliekų tvarkymo įstatymas turėtų būti traktuojamas kaip įstatymas, numatantis išimtį iš Konstitucijoje įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės principo bei kaip specialusis įstatymas Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintos taisyklės akivaizdžiai riboja ūkinės veiklos laisvę. Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymas yra specialioji norma Konkurencijos įstatymui, Konkurencijos tarybos pozicija, jog, taikydamas Atliekų tvarkymo įstatymą, pareiškėjas privalėjo vadovautis ir Konkurencijos įstatymu, yra nelogiška. Pareiškėjas negalėjo vadovautis tuo pačiu metu ir išimtį iš KĮ numatančia Atliekų tvarkymo įstatymo nuostata, ir pačiu KĮ, kuriame numatyta atitinkama išimtis. Priešingu atveju specialiųjų normų buvimas praranda prasmę. Santykis tarp KĮ ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų jau buvo įvertintas įstatymų leidėjui parenkant atitinkamą Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies formuluotę. Iš Atliekų tvarkymo įstatymo, kaip specialaus įstatymo, turinio, išplaukia tai, jog pareiškėjas, apsispręsdamas dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos modelio, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti kurį nors vieną iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytų būdų. Todėl teisėtai pasinaudojo įstatymo suteikta diskrecija organizuoti atliekų tvarkymo sistemą pavedant ją savo įsteigtai ir kontroliuojamai bendrovei.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atliekų tvarkymo paslauga negali būti teikiama efektyviai laisvos konkurencijos sąlygomis. Net ir tais atvejais, kai atliekų tvarkytojai atrenkami konkurso ar viešojo pirkimo būdu, konkurencija egzistuoja tik pradiniame etape. Sudarius sutartis atitinkamos įmonės įgyja išimtines teises teikti atliekų tvarkymo paslaugas atitinkamoje teritorijoje. Tokiose situacijose jų veikla iš esmės nesiskiria nuo savivaldybės kontroliuojamos įmonės veiklos. Be to, dėl savivaldybės teritorijos „padalinimo“ tarp įmonių, atliekų tvarkytojai neturi galimybės pasinaudoti masto ekonomija, kylą problemų įgyvendinant principą „vienodos kokybės paslauga už vienodą kainą visoje savivaldybės teritorijoje. Tai, kad „laisva“ konkurencija nepajėgi išspręsti atliekų tvarkymo srityje kylančių problemų, patvirtina ir Studijos 4.4 dalyje pateikiama Vilniaus miesto patirties apžvalga. Galiojanti atliekų tvarkymo sistema buvo įdiegta kaip tarpinis sprendimas. Tačiau šiandieninė situacija rodo, jog įdiegtas atliekų tvarkymo sistemos modelis pateisino pareiškėjo lūkesčius. Nutarime apsiribojama formalia pozicija, jog pareiškėjas privalėjo sudaryti galimybę privačių asmenų kontroliuojamoms įmonėms veikti Kauno mieste. Nei atliekamo tyrimo metu, nei pačiame Nutarime nėra nagrinėjamas Kauno mieste įdiegto atliekų tvarkymo sistemos modelio efektyvumas, taip pat nėra vertinama, kokios kiltų pasekmės, šį modelį pakeitus kitu. Konkurencijos taryba taip pat neatsižvelgė į tai, kad konkurencija nėra savitikslis dalykas. Konkurencijos ir ūkinės veiklos laisvės skatinimas pateisinamas tik ta apimtimi, kiek tai yra naudinga vartotojams. Pelno nesiekiantis atliekų tvarkymo veiklos modelis negalėjo būti įgyvendintas kitaip, kaip tik pavedant atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą savivaldybės kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, priėmęs atitinkamus sprendimus, būtų sukūręs neefektyvią, savivaldybės gyventojams nepalankią atliekų tvarkymo sistemą. Konkurencijos taryba net nevertino, ar jos siūlomi alternatyvūs atliekas surenkančių ir išvežančių ūkio subjektų parinkimo būdai yra geresni nei tas, kuris šiuo metu yra įdiegtas Kaune.

Pareiškėjas nurodė, kad išklausę šalių paaiškinimus Konkurencijos tarybos nariai išėjo pasitarti. Kaip yra nurodoma posėdžio protokole, po 5 minučių pasitarimo Konkurencijos tarybos nariams sugrįžus į posėdžių salę, posėdžio pirmininkas Konkurencijos tarybos vardu paskelbė sprendimą pripažinti atitinkamus Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimus neatitinkančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Paskelbimo metu šio Konkurencijos tarybos sprendimo motyvai nenurodyti, buvo paskelbtas tik pats sprendimas, t. y. žodžiu išdėstyta nutarimo rezoliucinė dalis. Nepaisant to, kad sprendimas pripažinti aukščiau nurodytas Kauno miesto savivaldybės teisės aktų nuostatas pažeidžiančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį buvo paskelbtas 2008 m. birželio 5 d. bylos nagrinėjimo posėdyje, 2008 m. birželio 5 d. bylos nagrinėjimo posėdžio protokolas buvo surašytas per penkias darbo dienas. Pats Nutarimas, įskaitant jo motyvus, buvo surašytas ir oficialiai patvirtintas Konkurencijos tarybos pirmininko parašu ne anksčiau kaip 2008 m. birželio 25 d., nors Nutarimo įžanginėje dalyje nurodoma, kad jis buvo priimtas 2008 m. birželio 5 d. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimo priėmimas dalimis – 2008 m. birželio 5 d. bylos nagrinėjimo posėdyje paskelbiant nutarimo rezoliucinę dalį, o vėliau surašant motyvus – prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai ir gali būti prilyginamas esminių procedūrų pažeidimui, sudarančiam savarankišką skundžiamo teisės akto panaikinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jokia KĮ nuostata nenumato galimybės priimti Konkurencijos tarybos nutarimą dalimis – viešai paskelbiant rezoliucinę dalį, o po to nutarimu įforminant to sprendimo motyvus. Rezoliucinės Konkurencijos tarybos nutarimo dalies paskelbimas be motyvų, nesant paties nutarimo, pirmiausia kelia pagrįstas abejones Konkurencijos tarybos objektyvumu. Per 5 minučių pertrauką, padarytą bylos nagrinėjimo posėdžio metu, Konkurencijos taryba negali tinkamai, visapusiškai ir objektyviai įvertinti visų Konkurencijos tarybos posėdyje išdėstytų argumentų. Sprendimo be motyvų priėmimas per 5 minučių pertrauką kelia abejonių ne tik formalaus atitikimo Konkurencijos įstatymui požiūriu, bet ir paties bylos nagrinėjimo objektyvumu. Esant tokiai situacijai visada išlieka pagrįsta abejonė, jog Konkurencijos taryba apsisprendė konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą dar prieš bylos nagrinėjimo Konkurencijos tarybos posėdyje pradžią, ir kad vėliau surašytame Nutarime išdėstytais argumentais yra siekiama tik pateisinti tokį Konkurencijos tarybos a priori priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Anot Konstitucinio Teismo, vientisumo reikalavimas reiškia, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais. Vertindamas situaciją, kai teismo sprendimo motyvai yra surašomi po to, kai yra paskelbiama rezoliucinė dalis, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tokia praktika sudaro situaciją, kuri „verčia šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks sprendimas. Nors nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas nagrinėjant teismų veiklą reglamentuojančias normas, Konstitucinio Teismo suformuluoti principai taikytini ir aiškinant Konkurencijos įstatymo normas. Nutarimo priėmimas dalimis taip pat sudaro prielaidas abejoti Nutarimo autentiškumu. Akivaizdu, jog tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo posėdyje Konkurencijos tarybos nariai balsuoja tik dėl nutarimo rezoliucinės dalies, toks balsavimas negali būti pripažįstamas balsavimu dėl Konkurencijos tarybos nutarimo Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies prasme. Tuo tarpu kito balsavimo, kuriuo Konkurencijos tarybos nariai išsakytų savo nuomonę dėl viso KĮ reikalavimus atitinkančio nutarimo – nėra. 2008 m. birželio 5 d. Konkurencijos tarybos posėdžio metu Konkurencijos tarybos nariai Nutarimo nepriėmė ir Nutarimo priėmimo motyvų taip pat nesvarstė. Iš esmės buvo sprendžiamas tik atitinkamų Kauno miesto savivaldybės teisės aktų formalaus neteisėtumo konstatavimo klausimas. Tuo tarpu 2008 m. birželio 5 d. Konkurencijos tarybos „nutarimu“ pavadintą dokumentą po 2008 m. birželio 5 d. posėdžio surašė Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojas, pasirašė vienas Konkurencijos tarybos narys bei posėdžio pirmininkė. Dėl šios priežasties, išlieka neaišku, ar priimdami 2008 m.
birželio 5 d. posėdžio metu paskelbtą sprendimą Konkurencijos tarybos nariai vadovavosi būtent tais motyvais, kurie yra išdėstyti Nutarime. Priešingai, Nutarimo priėmimo tvarka suponuoja, kad su Nutarimo motyvais Konkurencijos tarybos nariai galėjo susipažinti tik praėjus kelioms savaitėms. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Nutarimas nėra autentiškas, t. y. jis nėra priimtas Konkurencijos tarybos nariams balsuojant.

Pareiškėjas pažymėjo, kad greta abejonių Nutarimo priėmimo procedūros teisėtumu, Konkurencijos tarybos objektyvumu ir paties dokumento autentiškumu, pareiškėjas abejoja, ar priimant Nutarimą dalimis nebuvo pažeista Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, jog Konkurencijos taryba savo įgalinimų teisės aktų priėmimo klausimais negali perduoti nei Konkurencijos tarybos pirmininkui, nei Konkurencijos tarybos administracijai. Atsižvelgiant į Nutarimo priėmimo aplinkybes, akivaizdu, jog Nutarimą priėmė ne Konkurencijos taryba, bet Konkurencijos tarybos administracija, kartu su posėdžiui pirmininkavusia Konkurencijos tarybos nare. Be to, Konkurencijos tarybai viešai paskelbus sprendimą be motyvų, susiklostė tokia situacija, kad apie Savivaldybei nustatytus įpareigojimus ir tai, kad atitinkamos teisės aktų nuostatos pripažintos neteisėtomis, visuomenė sužinojo anksčiau, nei pati Savivaldybė sužinojo tokio sprendimo motyvus. Nežinodamas sprendimo priėmimo motyvų, pareiškėjas negalėjo visuomenei operatyviai pateikti savo argumentų. Buvo pažeista pareiškėjo teisė ginti savo reputaciją visuomenės akyse. Konkurencijos taryba nevertino faktinių aplinkybių, kurių kontekste buvo priimti ginčijami sprendimai. Motyvuodamas savo pasirinkimą pavesti komunalinių atliekų tvarkymą savo kontroliuojamai įmonei, pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, kurių kontekste savivaldybės kontroliuojamos įmonės paskyrimas tuo metu buvo vienintelis įmanomas racionalus sprendimas. Šiai dienai nėra priimtas politinis sprendimas iš esmės keisti veikiančią mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Tai galima paaiškinti tuo, jog šiai dienai įvairių Lietuvos savivaldybių patirtis yra labai skirtinga. Be to, iki šiol Lietuvoje nebuvo skiriama dėmesio atskirų savivaldybių atliekų tvarkymo sistemų efektyvumo analizei, trūksta duomenų, kurių pagrindu būtų galima tiksliai palyginti skirtingų savivaldybių sprendimus ir parinkti geriausią. Tačiau Studijoje pateikta analizė rodo, kad Kaune atliekų tvarkymo problema daugumoje atvejų yra sprendžiama gerokai efektyviau nei kitose savivaldybėse. Dėl šios priežasties, nesant akivaizdžiai pranašesnių alternatyvų, nėra objektyvių prielaidų sprendimui dėl esamos sistemos panaikinimo ir alternatyvaus komunalinio atliekų tvarkymo sistemos modelio įdiegimo, tuo tarpu skundžiamame Nutarime faktinė realybė yra ignoruojama.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 73–86) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjant Sprendimu Nr. 212 patvirtintų Taisyklių 24 punktą bei Sprendimo Nr. 123 1 punktą konkurencijos teisės požiūriu, priimdama minėtus sprendimus, Kauno miesto savivaldybė turėjo atsižvelgti ne tik į pagrindinį atliekų tvarkymą reglamentuojantį teisės aktą – Atliekų tvarkymo įstatymą, bet ir į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) bei Konkurencijos įstatymo reikalavimus, kurie siejami su savivaldybių priimamais sprendimais.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškina, koks yra santykis tarp Europos Komisijos 2007 m. lapkričio 11 d. personalo darbinio dokumento „Dažniausiai užduodami klausimai dėl viešųjų pirkimų taisyklių taikymo viešo intereso paslaugoms“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų. Iš esmės analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjo daromų nuorodų į ESTT praktiką, kurioje, kaip nurodė pats pareiškėjas, nagrinėta, ar viešuosius pirkimus reglamentuojantiems Europos Sąjungos teisės aktams neprieštarauja savivaldybės sprendimas be viešojo pirkimo konkurso sudaryti sutartį su bendrove, kurioje savivaldybė valdo dalį akcijų. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis nėra tapatus viešųjų pirkimų taisyklėms, taigi ir šis teismo sprendimas nėra tinkamas pavyzdys įrodinėjant Konkurencijos įstatymo pažeidimo nebuvimą.

Atsakovas nurodė, kad visos viešųjų pirkimų direktyvos, įskaitant ir tas, kurių pagrindu susiformavo vadinamoji in–house koncepcija, yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ). Tačiau šis įstatymas nenumato jokių viešųjų pirkimų taikymo išimčių, susijusių su tuo, kad tam tikras paslaugas savivaldybės galėtų pavesti savo 100 proc. kontroliuojamiems ūkio subjektams. Taigi bet kokie bandymai pateisinti Savivaldybės sprendimus, kuriais UAB „Kauno švara“ pavesta surinkti ir išvežti mišrias komunalines atliekas Kauno mieste, viešųjų pirkimų taisyklių netaikymu savivaldybių 100 proc. kontroliuojamoms įmonėms yra nepagrįsti, nes VPĮ ar kitos viešųjų pirkimų taisyklės bei jų pažeidimas ar nepažeidimas nėra kriterijus vertinant konkrečius Savivaldybės sprendimus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio kontekste. Be to, pareiškėjo nurodomos išimties nenumato ir VPĮ.

Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodoma, jog konkuruojančiais ūkio subjektais, t. y. konkurentais laikomi ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Taigi tokia įstatymo nuostata pagrįstai leidžia konkurencijos taisykles taikyti net ir tais atvejais, kai faktiškos konkurencijos tam tikru realiu momentu nėra, lygiai taip pat kaip ir tais atvejais, kai nors faktiška konkurencija atitinkamoje rinkoje ir vyksta, bet ateityje dėl tam tikrų institucijų sprendimų ji gali būti apribota. Tai sudaro maksimalias sąlygas efektyviai taikyti Konkurencijos įstatymą ir saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, nesudarant galimybių institucijoms ar ūkio subjektams apeiti šias nuostatas, bandant jas interpretuoti jiems priimtinu būdu. Atitinkamoje mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste rinkoje ne tik faktiškai veikė UAB „Kauno švara“, bet šio Savivaldybės kontroliuojamo ūkio subjekto konkurentu buvo UAB „Dzūtra“, kuri kreipėsi į Savivaldybę, prašydama sudaryti su ja sutartį dėl analogiškos kaip ir UAB „Kauno švara“ veiklos – mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo. Pareiškėjo argumentai niekaip nepateisina sprendimų, kuriais buvo pavesta UAB „Kauno švara“ surinkti ir vežti mišrias komunalines atliekas Kauno mieste. Bet kokiu atveju Kauno miesto savivaldybė privalėjo vadovautis ne tik ATĮ, bet ir konstituciniu sąžiningos konkurencijos laisvės principu, Konkurencijos įstatymo nuostatomis.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė nevykdė pareigos, numatytos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje. Tačiau pripažindama, kad tam tikri valstybės valdymo ar savivaldos institucijų sprendimai prieštarauja KĮ, Konkurencijos taryba jokiais būdais neperima tų institucijų funkcijų ir pareigų. Konkurencijos taryba vertina valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimus tiek, kiek jie daro įtaką konkurencijos sąlygoms atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tuo tarpu bet kokie Kauno miesto savivaldybės bandymai permesti atsakomybę Konkurencijos tarybai dėl nesugebėjimo tinkamai vykdyti pavestas funkcijas ir laikytis visų teisės aktų, įskaitant ir KĮ reikalavimų, yra niekuo nepateisinami ir jokiais būdais nepaneigia nei Konkurencijos tarybos funkcijų, nei jos išvadų. Konkurencijos taryba iš esmės pabrėžė, kad Savivaldybė visiškai nepagrįstai savo kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“ pavedė teikti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas tiek dėl to, kad būtinybės suteikti išimtines teises vienam savo kontroliuojamam ūkio subjektui Atliekų tvarkymo įstatymo
30 straipsnis nenumato, tiek ir dėl to, kad išimtines teises savo kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“ Savivaldybė suteikė neįvertinusi galimybės organizuoti mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą labiau konkurencingais būdais, o ne vienašališku savivaldybės sprendimu, visiškai apribojančiu bet kokios konkurencijos galimybes. Konkurencijos tarybos išvados yra susijusios su išimtinių teisių suteikimu savivaldybės kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“ nesudarius jokių konkurencijos galimybių kitiems ūkio subjektams net UAB „Kauno švara“ parinkimo kaip vienintelio paslaugų teikėjo etape, nes išimtinės teisės buvo suteiktos vienašališku Savivaldybės apsisprendimu, visiškai ignoruojant konkurencijos teisės normas, reikalaujančias, net ir suteikiant išimtines teises vienam ūkio subjektui, sudaryti sąlygas konkuruoti ir kitiems ūkio subjektams, kas gali būti padaryta organizuojant atliekų tvarkytojų atranką ar viešojo pirkimo konkursą, ką taip pat numato ATĮ 30 straipsnio 4 dalis. Savivaldybės nesugebėjimas tinkamai vykdyti jai įstatymais nustatytų reikalavimų negali būti laikomas pasiteisinimu nesilaikyti KĮ nuostatų. Abstraktūs pareiškėjo argumentai ir abstrakčios Studijoje išdėstytos mintys apie komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimo pagrindus niekaip nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų dėl KĮ pažeidimo, nes jose yra pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, nepateikiant aiškių argumentų, kodėl būtent tik toks būdas, kokiu Savivaldybė nutarė organizuoti mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą, gali užtikrinti tinkamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą.

Atsakovas pažymėjo, kad pati Savivaldybė iš esmės savo veiksmais pripažino, jog organizuoti mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą Kauno mieste įmanoma ir sudarant vienodas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, kurie tarpusavyje būtų galėję konkuruoti teikdami konkursinius pasiūlymus 2004 m. Kauno miesto savivaldybės paskelbtame koncesijos atliekų surinkimo ir išvežimo veiklai konkurse. ATĮ 30 straipsnio 4 dalyje nurodyti atliekų tvarkymo sistemos organizavimo būdai apima ir būdus, kaip yra parenkami atliekų, įskaitant ir mišrių komunalinių atliekų, tvarkytojai. Pareiškėjas ignoruoja pastarąją sistemos organizavimo dalį. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos išvados apima Savivaldybės sprendimų vertinimą tiek tuo požiūriu, kaip buvo parinktas atliekų tvarkytojas UAB „Kauno švara“, tiek tuo požiūriu, kokiomis sąlygomis jis veikia atitinkamoje mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste rinkoje. Tyrimo Konkurencijos taryboje metu buvo nustatyta ir Nutarime nurodyta, kad Savivaldybės sprendimai, kuriais pavesta UAB „Kauno švara“ surinkti ir išvežti mišrias komunalines atliekas, sudarė absoliučiai skirtingas konkurencijos sąlygas kitiems ūkio subjektams UAB „Kauno švara“ atžvilgiu, tiek vienašališkai pavedus pastarajai įmonei vykdyti tokią veiklą, t. y. nesudarius galimybių atliekų tvarkytojams konkuruoti pradiniame atliekų tvarkymo sistemos organizavimo etape, tiek ir suteikus išimtines teises UAB „Kauno švara“ veikti atitinkamoje rinkoje, t. y. nesudarius galimybių kitiems ūkio subjektams iš viso kada nors konkuruoti su šia bendrove. Šių dviejų elementų, vertinant Konkurencijos tarybos išvadų pagrįstumą, negalima analizuoti atskirai, nes būtent būdas, kaip buvo parinkta UAB „Kauno švara“, ir teisių apimtis, kuri šiai įmonei buvo suteikta, leido Konkurencijos tarybai priimti Nutarimą.

Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba neatlieka atliekų tvarkytojų parinkimo būdų abstrakčios lyginamosios analizės. Konkurencijos taryba vertino Savivaldybės sprendimus, kuriais pavestos išimtinės teisės savivaldybės kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“ vykdyti mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą Kauno mieste KĮ požiūriu ir būtent KĮ požiūriu buvo nustatyta, kad toks būdas, kokį pasirinko Kauno miesto savivaldybė, prieštarauja konkurencijos teisės normoms. Dėl šios priežasties teigti, kad vien dėl to, jog visos ATĮ numatytos galimybės organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas yra lygiavertės rezultato požiūriu, nepateisina vienokių ar kitokių savivaldybės sprendimų, kuriais sudaromos skirtingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje sąlygos galintiems konkuruoti ūkio subjektams. Konkurencijos taryba Nutarime neteigė, kad Kauno miesto savivaldybė turi būtinai naudotis privačių operatorių paslaugomis, kaip kad ir neteigė, kad privačių operatorių teikiamos paslaugos yra prioritetinės. Pagrindinė problema, kurią akcentuoja Konkurencijos taryba, yra ta, kad Savivaldybė, pasinaudodama ATĮ nuostatomis ir ignoruodama KĮ reikalavimus, savo kontroliuojamam ūkio subjektui UAB „Kauno švara“ suteikė išimtines teises veikti atitinkamoje mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste rinkoje, visiškai nesudariusi ir nesudarydama galimybių kitiems ūkio subjektams konkuruoti su šiuo ūkio subjektu.

Atsakovas pažymėjo, kad pavedimas teikti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas išimtinėmis teisėmis vienam ūkio subjektui UAB „Kauno švara“, taip pat nesudarant vienodų konkurencijos sąlygų ir kitiems ūkio subjektams, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Toks atliekų tvarkytojo parinkimo ir mišrių komunalinių atliekų tvarkymo organizavimo būdas, kokį pasirinko Savivaldybė, nėra lygiavertis kitiems būdams parinkti atliekų tvarkytojus ir organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą konkurencijos atitinkamoje rinkoje ribojimo prasme. Konkursas savaime sudaro galimybę visiems ūkio subjektams konkuruoti vienodomis sąlygomis, nes konkurso reikalavimai vienodai taikomi visų ūkio subjektų atžvilgiu, o ūkio subjektai gali konkuruoti teikdami savo pasiūlymus. Komunalinių atliekų tvarkymas (įskaitant surinkimą ir vežimą) savivaldybės kontroliuojamai įmonei be konkurso turėtų būti pavedamas kaip privaloma užduotis tik išimtiniais atvejais bei sąlygomis, kai nėra kitų ūkio subjektų, kurie galėtų teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir tokiu būdu būtų užtikrintas viešasis interesas. Išimtinių teisių suteikimas savivaldybės kontroliuojamam ūkio subjektui komunalinių atliekų tvarkytojui yra ne savivaldybės pareiga, bet teisė, kuria savivaldybė privalo naudotis atsižvelgdama į visas atitinkamoje rinkoje susiklosčiusias aplinkybes. Išimtinių teisių suteikimas galėtų būti pateisinamas tokiais atvejais, kai dėl pačios paslaugos specifikos rinkoje negali veikti keletas ar daugelis ūkio subjektų, todėl būtina parinkti vieną operatorių, kuris galėtų ekonomiškiausiai teikti šią paslaugą, tačiau tokiu atveju operatoriaus parinkimo proceso metu (pvz., konkurso metu) turi būti užtikrinama sąžininga konkurencija rinkoje. Išimtinių teisių suteikimas taip pat galimas, kai būtina užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, o ši paslauga negali būti teikiama rinkos sąlygomis, kadangi paslaugos teikimas yra ekonomiškai nenaudingas arba būtina atlikti dideles investicijas, kurios nebūtų atliekamos konkurencijos sąlygomis. Tačiau, jau vien dėl to, kad UAB „Dzūtra“ kreipėsi į Savivaldybę, prašydama sudaryti sutartį, kaip tai numato ATĮ 30 straipsnio 5 dalis, leidžia daryti išvadą, kad UAB „Kauno švara“ nėra vienintelė įmonė, kuri gali užsiimti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo veikla Kauno mieste.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių konkurencijos neribojančiu būdu organizuojant mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą nebūtų užtikrinamas tinkamas tokios paslaugos teikimas Kauno mieste, ypač kai ATĮ 4 straipsnio
4 dalyje nurodyta, jog atliekas tvarkančios įmonės vadovaujasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais. Ši įstatymo nuostata rodo, kad visos be išimties atliekas tvarkančios įmonės (tiek savivaldybės kontroliuojamos, tiek privačios) turi atitikti jų veiklai keliamus reikalavimus, todėl teigti, kad tik Savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB „Kauno švara“ gali užtikrinti visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pats pareiškėjas patvirtina, jog visi atliekų tvarkymo sistemos organizavimo būdai yra lygiaverčiai rezultato požiūriu. Pareiškėjas nurodo, kad nevaržoma ūkinės veiklos laisvė nėra galima šioje srityje. Šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, nes niekaip neįrodo, kad kitokiu būdu organizuotas mišrių komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas Kauno mieste neužtikrintų viešąjį interesą atitinkančių paslaugų teikimo. Pats ATĮ suponuoja konkurencijos tarp ūkio subjektų galimybę, o esant konkurencijai bet kokiu atveju galioja KĮ nuostatos, nebent būtų aiškiai įstatymuose nurodyta priešingai.

Nei ATĮ, nei jokiame kitame teisės akte nėra nurodyta, kad savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų tvarkymą, įskaitant ir mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą, gali nesivadovauti KĮ nuostatomis. Konkurencijos tarybos nuomonę dėl konkurencijos galimybės atliekų tvarkymo veikloje patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.
lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2-32/2007 padaryta išvada, kad ATĮ
30 straipsnio 5 dalies nuostata, nurodanti, kad atliekų tvarkymo įmonės rinkti atliekas gali tik sudariusios sutartį su savivaldybe, preziumuoja konkurencijos galimybę. Savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų surinkimą, bet kokiu atveju privalo vadovautis bendraisiais teisės principais, įskaitant ir nediskriminavimo bei konstitucinį konkurencijos laisvės principą. Mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo veikla Kauno mieste nėra tokia specifinė, kad būtų galima teigti, jog konkurencija atitinkamoje mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo rinkoje būtų absoliučiai eliminuota. Be to, net pats pareiškėjas patvirtina, kad net tais atvejais, kai atliekų tvarkytojai yra parenkami konkurso ar viešojo pirkimo būdu, konkurencija egzistuoja bent pradiniame etape. Šiuo atveju pareiškėjas supriešina privačius ir savivaldybės kontroliuojamus ūkio subjektus, iš esmės darydamas išvadą, kad savivaldybės kontroliuojami ūkio subjektai turėtų būti laikomi tinkamesniais ir geresniais komunalinių atliekų tvarkytojais. Tačiau tokio skirstymo ir prioriteto teikimo savivaldybės kontroliuojamiems atliekų tvarkytojams nenumato nei ATĮ, nei koks kitas teisės aktas. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja, įrodinėdamas, jog tik vienu būdu, t. y. komunalinių atliekų tvarkymą pavedant savivaldybės kontroliuojamam atliekų tvarkytojui, organizuojant mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą, yra tinkamiausiai teikiama viešoji paslauga.

Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai nuvertina konkurenciją kaip reiškinį, kuris, kaip yra visuotinai pripažįstama, sudaro sąlygas ūkio subjektams kuo efektyviau veikti nepriklausomai nuo to, ar jų veikla apima viešųjų paslaugų teikimą (kaip kad yra šiuo nagrinėjamu atveju) ar tam tikrų prekių pardavimą. Tik susidurdami su tarpusavio konkurencija atitinkamoje rinkoje ūkio subjektai yra skatinami kuo kokybiškiau ir efektyviau teikti savo paslaugas, o taip pat ir atitinkamai investuoti į savo veiklos plėtrą, o galutinę naudą gauna paslaugų vartotojas, kuris gali rinktis kokybiškesnes paslaugas už jam priimtiną kainą. Kadangi mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo veikla nėra tokia specifinė, kad joje iš viso negalėtų būti jokios konkurencijos, bendros konkurencijos teikiamos naudos dėsniai galiotų ir šioje atitinkamoje rinkoje.

Atsakovas pažymėjo, kad dabartinė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio redakcija galioja nuo 1999 m., t. y. ji galiojo Konkurencijos tarybos nagrinėtų Kauno miesto savivaldybės sprendimų priėmimo metu (2001–2002 m.). Taigi, dėl savivaldybėms taikomų konkurencijos teisės normų teisinis tikrumas tikrai egzistavo ir Kauno miesto savivaldybė privalėjo jas įvertinti prieš priimdama nagrinėjamus sprendimus dėl pavedimo UAB „Kauno švara“ išimtinėmis teisėmis teikti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas Kauno mieste. Tokių sprendimų prieštaravimą KĮ Savivaldybė galėjo įvertinti ir atsižvelgdama į beveik analogišku metu susiformavusią teismų praktiką. Be to, paties pareiškėjo veiksmai patvirtina, jog atliekų tvarkymo sistemos reforma nėra kliūtis sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas atitinkamoje mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste rinkoje galintiems konkuruoti ūkio subjektams, nes vis dar vykstant minėtai reformai (2004 m.) savivaldybė buvo paskelbusi koncesijos atliekų surinkimo ir išvežimo veiklai konkursą.

Atsakovo manymu, konstatuojant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, turi būti nustatyta tam tikrų aplinkybių visuma: ūkio subjektų diskriminavimas ar privilegijavimas, skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas bei įstatymų reikalavimų vykdymo įvertinimas. Visos šios aplinkybės yra išsamiai aptartos Nutarime. Paaiškinimai, kurie nėra susiję su šiomis aplinkybėmis, negali daryti įtakos Konkurencijos tarybos sprendimui ir jo motyvams, todėl ir jų įvertinimas ar neįvertinimas bei aprašymas ar neaprašymas nutarimo tekste niekaip nedaro įtakos pagrindinių motyvų, kuriais grindžiama išvada dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas nenurodo, kokie konkretūs jo paaiškinimai nebuvo įvertinti skundžiamame Nutarime. Tai, kad Nutarimo tekste nėra aiškiai nurodyta, jog su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo konstatavimu nesusiję paaiškinimai yra nesusiję su konstatuojamu pažeidimu, nepadaro paties Nutarimo nemotyvuotu, kai yra įvertintos su pažeidimo konstatavimu susijusios aplinkybės bei paaiškinimai. Nutarimas negali būti laikomas nemotyvuotu ir tais atvejais, kai tekste nėra aiškiai nurodyta, kad vienas ar kitas nutarime nurodytas motyvas ar argumentas atsako į konkretų vieną ar kitą pažeidėjo paaiškinimą, nes bet kuriuo atveju pažeidėjų paaiškinimų įvertinimas atsispindi Nutarimo motyvuojamoje dalyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Dzūtra“ atsiliepime
(t. I, b. l. 60–69) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą UAB „Dzūtra“ paaiškino, kad ATĮ 30 straipsnio 5 dalis nurodo, jog įmonės, kurios verčiasi komunalinių atliekų surinkimu, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe. Taigi, šis įstatymas numato pareigą savivaldybėms organizuoti savo teritorijose atliekų tvarkymo sistemas, kurios užtikrintų savivaldybės teritorijoje esančių atliekų surinkimą, išvežimą, naudojimą ir šalinimą. Organizuodama atliekų surinkimo paslaugų teikimą, savivaldybė turi sudaryti sutartis su įmonėmis dėl šių paslaugų teikimo. Atsižvelgiant į tai, sutarties sudarymas su savivaldybe yra leidimas pradėti vykdyti veiklą savivaldybės teritorijoje ir sudaryti sutartis su atliekų turėtojais dėl jų surinkimo. Ūkio subjektai negali teikti atliekų tvarkymo paslaugų savivaldybės teritorijoje, jei tokia sutartis su savivaldybe nėra pasirašyta. UAB „Dzūtra“ Kauno mieste laimėjo viešojo pirkimo konkursą dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Kauno medicinos universitetui ir teisėtai galėtų teikti šias paslaugas kaip konkurso nugalėtoja, tačiau, neturėdama sutarties su Savivaldybe, negali to daryti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konkurencijos taryba, nagrinėdama Kauno miesto savivaldybės veiksmus, konkrečiai atsisakymą sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir išvežimo Kauno mieste, KĮ pažeidimą siejo ne su Savivaldybės teise neskelbiant viešo konkurso sudaryti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutartį su jos kontroliuojama UAB „Kauno švara“, bet su UAB „Dzūtra“ diskriminavimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-7-606/2002 yra nurodęs, kad toks leidimas savivaldybės kontroliuojančiai įmonei sudaryti sutartis su kitomis atliekas tvarkančiomis įmonėmis pažeidžia KĮ 4 straipsnį. ATĮ suteikia teisę savivaldybei pavesti teikti atliekų tvarkymo paslaugas jos kontroliuojamai bendrovei, tačiau komentuojamas įstatymas nenurodo, kad pavedus šias paslaugas teikti savivaldybės kontroliuojamai įmonei, šių paslaugų nebegali teikti kiti ūkio subjektai. Kitaip tariant, pareiškėjo teisė pavesti tiekti atliekų tvarkymo paslaugas savo kontroliuojamai bendrovei nereiškia, kad pareiškėjo kontroliuojama bendrovė turi teikti šias paslaugas išimtinėmis teisėmis. Šiuo atveju pareiškėjas praktiškai suteikia leidimus įmonėms vykdyti komunalinių atliekų surinkimą (nesant sutarties su savivaldybe, įmonė negali vykdyti tokios veiklos) ir pats vykdo tokią komunalinių atliekų surinkimo veiklą. Savivaldybės atsisakymas pasirašyti sutartį su UAB „Dzūtra“, pateisinamas sutarties su jos kontroliuojama UAB „Kauno švara“ nuostata, laikomas diskriminuojančiu elgesiu, ką ir nustatė Konkurencijos taryba. Pareiškėjas privalo leisti vykdyti veiklą jo teritorijoje ir privatiems ūkio subjektams, konkuruojant su savivaldybės įmone, ir negali diskriminuoti privačių ūkio subjektų, nebent skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant įstatymų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus. Atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų. Konkurencijos taryba Nutarime aiškiai nurodė, jog nagrinėjama atitinkama rinka yra mišrių komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas atliekų šalintojui ir naudotojui Kauno miesto savivaldybės teritorijoje ir šioje atitinkamoje rinkoje konkurentais laikytini ūkio subjektai, kurie teikia mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Kauno mieste bei šias paslaugas galintys teikti kiti ūkio subjektai. Suteikdamas savo kontroliuojamai bendrovei išimtines teises teikti atliekų tvarkymo paslaugas Kauno mieste, pareiškėjas visiškai eliminavo konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nes sukūrė absoliučią įėjimo į rinką kliūtį, t. y. be teisėtos priežasties atsisakė pagal ATĮ 30 straipsnio 5 dalį išduoti leidimą UAB „Dzūtra“ verstis mišriųjų komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo Kauno mieste ūkine veikla. Kad tai yra būtent leidimas vykdyti ūkinę mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo veiklą, be kurio tokios veiklos vykdymas neįmanomas, pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendime. Konkurencijos taryba niekada neginčijo savivaldybės diskrecijos pasirinkti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo būdą. Tačiau savivaldybei suteikta diskrecijos teisė įgyvendinti tokį būdą nėra neribota, bet yra nulemta galiojančių teisės aktų. Nutarime Konkurencijos taryba nėra nustačiusi jokių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelių, nurodytų ATĮ 30 straipsnio 4 dalyje, hierarchijos. Negalima savivaldybės siekio tariamai nepažeisti KĮ 4 straipsnio ir Konkurencijos tarybos priimto įpareigojimo savivaldybei pašalinti KĮ 4 straipsnio pažeidimus vertinti kaip atsakomybės už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos Kauno mieste organizavimo prisiėmimą. Tiek pagal ATĮ, tiek ir pagal Vietos savivaldos įstatymą tokia veikla priskiriama išimtinai savivaldybės kompetencijai ir įpareigojimas elgtis taip, kad nebūtų pažeistas KĮ, negali būti vertinamas kaip vertimas ar atsakomybės prisiėmimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, nors atliekų tvarkymo rinka ir yra specifinė ir priklauso viešųjų paslaugų teikimo sferai, tačiau jos specifika bei būtinybė suteikti galimybę subsidijuoti paslaugos teikimą nepelningose vietovėse negali būti laikoma pagrindu konkurencijos ribojimui. Viešojo intereso užtikrinimas gali būti pasiektas ir kitais būdais, kurie neprieštarauja Konkurencijos ir kitiems įstatymams, pavyzdžiui, lygiateisiškumo pagrindu paskirsčius teritorijas atliekas tvarkantiems subjektams, arba privalomųjų įpareigojimų nustatymas. Konkurencijos taryba vertino ne tai, ar savivaldybė pasirinko tinkamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo būdą, bet vertino tokio būdo įgyvendinimo teisėtumą, t. y. atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Konkurencijos taryba tyrė, ar išimtinės teisės suteikimas yra pateisinamas įstatymo (ATĮ) vykdymu, kaip kad nurodyta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio
2 dalyje. Pareiškėjas, vykdydamas KĮ 4 straipsnio reikalavimus ir atsižvelgdamas į ATĮ
30 straipsnio 5 dalį, privalo leisti vykdyti veiklą jo teritorijoje ir privatiems ūkio subjektams, konkuruojant su savivaldybės įmone. Išimtinių teisių suteikimas galėtų būti pateisinamas nebent tokiu atveju, kai tokios paslaugos rinkoje nėra ir ji negali būti teikiama komerciniais pagrindais, kuomet nepakanka privačios iniciatyvos užtikrinti paslaugų teikimą visiems savivaldybės teritorijoje gyvenantiems gyventojams ar joje veikiantiems ūkio subjektams. UAB „Dzūtra“ pavyzdys rodo, kad rinkoje tikrai buvo ūkio subjektų, kurie galėjo suteikti analogiškas paslaugas. Konkurencijos taryba neginčija ir niekada neginčijo pareiškėjo teisės pasirinkti atliekų tvarkymo sistemos organizavimo būdo, o pareiškėjo kvestionuojamas Nutarimas yra priimtas dėl konkretaus savivaldybės pasirinkto būdo įgyvendinimo (išimtinių teisių suteikimo) teisėtumo. Pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, kad atliekų tvarkymo paslauga, kurią teikia savivaldybės įmonės, geriau užtikrina viešąjį interesą nei privačių bendrovių teikiamos analogiškos paslaugos. Pareiškėjas, priimdamas sprendimą, kuriuo suteikė išimtines teises veikti komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo rinkoje savo kontroliuojamai įmonei UAB „Kauno švara“, privalėjo įvertinti šį sprendimą ne tik ATĮ, bet ir KĮ 4 straipsnio kontekste.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Konkurencijos taryba vertino savivaldybės veiksmus atsisakant suteikti UAB „Dzūtra“ leidimą pagal ATĮ ir būtent šios straipsnio dalies atžvilgiu analizavo savivaldybės veiksmus KĮ prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendime pažymėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 5 dalis yra speciali nuostata ATĮ 30 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, todėl remiantis šia nuostata (ATĮ
30 straipsnio 5 dalimi), akivaizdu, kad šioje srityje įstatymų leidėjas preziumuoja normalių konkurencijos sąlygų galimumą, nes teisės akte yra įtvirtinta galimybė, gavus savivaldybės leidimą, komunalinių atliekų surinkimo paslaugas savivaldybės teritorijoje teikti kelioms įmonėms. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje ratio decidendi nesutampa su konkrečios bylos aplinkybėmis, o pareiškėjo nurodoma teismo nutartimi įtvirtinta teisės aiškinimo taisyklė yra visiškai nesusijusi nei su Konkurencijos įstatymo, nei su Nutarimo turiniui keliamais reikalavimais, todėl pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla neturėtų būti vertinama. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Nutarimas yra surašytas tinkamai, vadovaujantis Konkurencijos tarybos darbo reglamentu, be to Konkurencijos taryba įvertino visus pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, o jei jie nebuvo nurodyti Nutarime, Konkurencijos taryba jų nelaikė susijusiais su ginču. Konkurencijos taryba neišskyrė atskirai ir pareiškėjo nurodytos Studijos išvadų, kadangi tiek pagal Konkurencijos tarybos darbo reglamentą, tiek ir pagal ABTĮ tokia studija nėra vertinama nei kaip specialisto įvertinimas, nei kaip eksperto išvada. Studijos išvados gali būti vertinamos tik kaip pareiškėjo paaiškinimas, į kurį Konkurencijos taryba atsižvelgė, priimdama Nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime
(t. I, b. l. 112–113) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad ATĮ 30 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas būdų, kuriais gali būti parenkamas komunalinių atliekų tvarkytojas. Šį sąrašą sudaro trys alternatyvos, kaip gali būti parenkamas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą eksploatuojantis subjektas. Atsižvelgiant į tai, kad sąrašas sudarytas alternatyvinio pasirinkimo principu, Savivaldybei yra suteikta prerogatyva pasirinkti tokį atliekų tvarkymo sistemos organizavimo  modelį, kuris galėtų efektyviausiai funkcionuoti savivaldybės teritorijoje, nepažeidžiant įstatymų, taip pat ir KĮ, ir kitų teisės aktų. ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostata, reglamentuojanti savivaldos teisę duoti pavedimus (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtoms bendrovėms arba kelių savivaldybių įsteigtoms atliekų tvarkymo įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms, turėtų būti taikoma atsižvelgiant ir į Konkurencijos įstatymo nuostatas bei turėtų būti taikoma siekiant užtikrinti viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos nenutrūkstamumą ir prieinamumą, t. y. paaiškėjus, kad nėra kito ūkio subjekto, galinčio teikti minėtas paslaugas arba paskelbus konkursą atliekų tvarkymo paslaugų teikėjui parinkti, nė vienas iš pasiūlymų neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas neįrodo, kad nebuvo galimybių pasirinkti kitokį veiklos organizavimo komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo srityje būdą, t. y. tokį, kuris nepažeistų KĮ. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“ atsiliepime (t. II, b. l. 45–46) palaikė Kauno miesto savivaldybės skunde išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendime (t. III, b. l. 91–122) pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atliekų tvarkymas apima keletą atskirų veiklų (surinkimas, vežimas ir kt.). Surinkimas – atliekų paėmimas, rūšiavimas ir (arba) maišymas norint jas pervežti. Tai pirminis atliekų tvarkymo etapas, siekiant jas išvežti į atliekų šalinimo vietą. Taigi, vežimas, kaip pagrįstai nurodė Konkurencijos taryba, iš esmės yra tęstinė veikla, einanti po atliekų surinkimo procedūros. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad UAB „Dzūtra“ kreipėsi į Savivaldybę dėl galimybės tvarkyti (surinkti) mišrias komunalines atliekas. Savivaldybės priimtais sprendimais mišrias komunalines (buitines) atliekas buvo pavesta tvarkyti (surinkti, išvežti) UAB „Kauno švara“. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Dzūtra“ neišskyrė vežimo, kaip procedūros, kurios po atliekų surinkimo jį negalėtų atlikinėti, darytina išvada, kad paslaugų teikimo prasme minėtos bendrovės yra konkuruojančios. Prekių rinkoje šie subjektai taip pat laikytini konkuruojančiais, kadangi tiek UAB „Dzūtra“ siekis, tiek Kauno miesto savivaldybės pavedimai UAB „Kauno švara“ yra susiję būtent su mišrių komunalinių atliekų tvarkymu (surinkimu ir vežimu) Savivaldybės teritorijoje.

Sistemiškai aiškinant ATĮ 30 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad ATĮ būtent savivaldybėms paveda organizuoti (priimant atitinkamus teisės aktus) komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, kurios yra būtinos jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, renkantis tam tikrą atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį. Atliekų tvarkymo veikla pagal savo pobūdį yra specifinio pobūdžio (dėl siektinų paslaugos tikslų, veiklos mastų ir kt.), tačiau toks veiklos pobūdis nelemia, kad atliekų tvarkymo veikla nepatenka į Konkurencijos įstatymo veikimo sritį. Priešingai, dėl galimai pelningos tokio pobūdžio ūkinės veiklos ūkio subjektai, galintys teikti analogiškas paslaugas, turi teisę konkuruoti, kad paaiškėtų, kuris iš jų atliekų tvarkymo paslaugas galėtų teikti efektyviausiai. Nesant sudarytų konkurencijos sąlygų, šiuo atveju nebuvo pagrindo tvirtinti, kad UAB „Kauno švara“ teikiamos paslaugos geriausiai patenkina Savivaldybės gyventojų poreikius. Dėl šios priežasties teismas kritiškai vertino Studiją. Studija pareiškėjo pozicijos teisingumo neįrodo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neginčija to, jog galima ir tokia situacija, kai komunalinių paslaugų tvarkymą, įskaitant surinkimą ir išvežimą, atlieka pati savivaldybė per savo kontroliuojamą įmonę, tačiau tai nereiškia, kad savivaldybė tokiais atvejais turi visišką pasirinkimo laisvę ir gali ignoruoti kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius ūkio subjektus, o taip pat ir sąžiningos konkurencijos laisvės principą. Pagal Savivaldybės sprendimus UAB „Kauno švara“ buvo pavesta surinkti ir išvežti mišrias komunalines atliekas, numatant, jog įsipareigojimai neperduotini tretiesiems asmenims be abiejų šalių sutikimo. Išvardintų teisės aktų atžvilgiu tokie Savivaldybės veiksmai pagrįstai buvo traktuoti kaip suteikiantys išimtines teises UAB „Kauno švara“ tvarkyti mišrias komunalines atliekas Kauno miesto teritorijoje. Dėl to kitiems ūkio subjektams (taip pat ir UAB „Dzūtra“) iš esmės buvo sudarytos kliūtys patekti į atitinkamą rinką, kas patvirtina akivaizdžią kitų ūkio subjektų diskriminaciją. Taigi, atitinkamų ATĮ nuostatų vykdymas negali būti vertinamas kaip pateisinantis konkurencinių galimybių pašalinimą renkantis atliekų tvarkymo subjektą. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad ūkio subjektui galėtų būti suteiktinos išimtinės teisės veikti kurioje nors ūkio srityje. Atliekų tvarkymo sritis – ne išimtis. Tai reiškia, kad ATĮ negali būti laikytinas kaip specialus, išimtį iš Konkurencijos įstatymo nustatantis įstatymas.

Byloje nėra duomenų, kad Savivaldybės tarybos sprendimų, dėl kurių pagrįstumo UAB „Dzūtra“ kreipėsi į Konkurencijos tarybą, priėmimo momentu buvo susiklosčiusi ypatinga situacija atliekų tvarkymo srityje, kai siekiant užtikrinti nepertraukiamą paslaugų tiekimą, reikėjo skubiai pasirinkti atitinkamą subjektą, kuris užtikrintų tinkamą atliekų tvarkymo sistemos veikimą ar tokia paslauga rinkoje iš vis nebuvo teikiama, kas galimai pateisintų sutarties su konkrečia įmone sudarymą nesudarius galimybių kitiems ūkio subjektams konkuruoti dėl paslaugos (atliekų tvarkymo) teikimo iškart atsiradus tos paslaugos teikimo poreikiui. Be to, KĮ prasme toks skubus atliekų tvarkymo operatoriaus pasirinkimas galėtų būti pateisinamas, tik jį pasirenkant terminuotam laikotarpiui, t. y. tol, kol bus surengtas atitinkamas viešasis konkursas (atranka) ir bus išaiškintas priimtiniausias paslaugas teikiantis operatorius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kitų ūkio subjektų konkurencines galimybes eliminuoti reikėjo ginant vartotojų interesus, kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas vertybes. UAB „Dzūtra“ teigimu, ji laimėjo viešojo pirkimo konkursą dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Kauno medicinos universitetui. Byloje nėra duomenų, kad ši įmonė negalėtų vykdyti tos veiklos, kurią pagal susitarimą su Savivaldybe vykdo UAB „Kauno švara“. Teismo nuomone, viešasis interesas ir vieningas atliekų tvarkymo paslaugos teikimas galėtų būti užtikrinamas ir rinkoje esant daugiau nei vienam ūkio subjektui, jei nėra tam kliudančių objektyvių priežasčių. Kadangi šios bylos dalykas yra tai, ar pareiškėjo veiksmai atitiko KĮ nuostatas, teismas nevertino, ar Kauno mieste jau funkcionuojanti atliekų tvarkymo sistema iš esmės yra efektyvi. Šis klausimas nėra susijęs su galimybių kitiems ūkio subjektams pasinaudoti vienodomis su UAB „Kauno švara“ sąlygomis ir sąžiningos konkurencijos teikiamomis veiklos atitinkamoje rinkoje galimybėmis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punktas ir 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai, 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-444-4/2010, nusprendė pripažinti, kad Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir
2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažino, kad Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.

Tačiau procedūriniai pažeidimai, minimi 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-444-4/2010, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtinu atveju laikytini neesminiais ir Konkurencijos tarybos priimto Nutarimo nedaro neteisėtu. Iš Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo matyti, kad Nutarimą balsuodami priėmė įgalioti asmenys (tarybos nariai). Nutarimą priėmė tinkamas subjektas (taryba), priimtas aktas yra motyvuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-444-4/2010, padarytos išvados dėl jau minėtų Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų prieštaravimo KĮ 36 straipsnio 1 ir 2 dalių iš esmės turi reikšmę Konkurencijos tarybai ateityje atliekant tyrimus ir priimant atitinkamus nutarimus, atsižvelgiant į tai, kad nutarimo rezoliucinė dalis kaip tokia, nesant raštiškai išdėstytų motyvų, suinteresuotiems asmenims neskelbtina. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės jo skundo pagrįstumo neįrodo. Konkurencijos taryba išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nurodė aiškius savo priimto nutarimo motyvus.

III.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 125–150) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apibrėžė ginčo objektą. Dėl šios priežasties teismas nukrypo nuo ESTT praktikos, o daugelis pareiškėjo argumentų liko neįvertinti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė KĮ 4 straipsnio ir ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatas bei neteisingai vertino šių teisės normų santykį. Pirmosios instancijos teismas nevertino Kauno mieste įdiegtos atliekų tvarkymo sistemos. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Nutarimą priėmė įgalioti asmenys ir kad padaryti procedūriniai pažeidimai yra neesminiai. Savivaldybės sprendimas savo esme yra politinio pobūdžio ir jo negali riboti Konkurencijos taryba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“ apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 155–159) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo skundas.

UAB „Kauno švara“ pažymi, kad Nutarime nurodytas įpareigojimas pakeisti sprendimo Nr. 123 1 punkto nuostatas yra praktiškai neįgyvendinamas. Teismas nevertino aplinkybės, kad atliekų surinkimas ir išvežimas yra specifinė veikla bei dėl to konkurencijos teisės principai negali būti taikomi absoliučiai, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ATĮ negali būti laikomas specialiu, išimtį iš KĮ nustatančiu įstatymu. Teismo sprendimas iškraipo ATĮ 30 straipsnio 4 dalies normą. Turi būti išaiškintas santykis tarp KĮ 4 straipsnio, ATĮ ir Vietos savivaldos įstatymo.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (t. III, b. l. 167) palaiko UAB „Kauno švara“ apeliaciniame skunde nurodytą reikalavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Dzūtra“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ apeliacinį skundą (t. III, b. l. 168–174) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Savivaldybė turėjo teisę pasirinkti vieną iš trijų ATĮ 30 straipsnio 4 dalyje numatytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo būdų, tačiau, pasirinkdama vieną iš jų, privalėjo vadovautis Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintu draudimu monopolizuoti rinką ir sąžiningos konkurencijos saugojimo principu, taip pat KĮ 4 straipsnyje įtvirtintu įpareigojimu užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir draudimu diskriminuoti ūkio subjektus, neleidžiant jiems įeiti į atitinkamą rinką. Savivaldybės sprendimai užkerta kitiems ūkio subjektams kelią jau beveik 10 metų pakliūti į atitinkamą rinką ir tuo sukuriamos ūkio subjektams skirtingos konkurencijos sąlygos, kurios nėra pagrįstos įstatymų vykdymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Dzūtra“ atsiliepime į pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą (t. III, b. l. 180–186) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir atsiliepimas į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ apeliacinį skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ apeliacinį skundą (t. III, b. l. 192–197) prašo atmesti UAB „Kauno švara“ apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Konkurencijos taryba savo sprendime tiria tik Savivaldybės sprendimų atitikties KĮ normoms klausimus ir netiria bei nenurodo, kam Savivaldybė turi pavesti atliekų tvarkymo organizavimą Savivaldybės teritorijoje. UAB „Kauno švara“ laikytina ūkio subjektu bei UAB „Dzūtra“ ir kitų ūkio subjektų konkurentu konkurencijos teisės prasme. Savivaldybė nesudarė galimybių kitiems ūkio subjektams pasinaudoti vienodomis su UAB „Kauno švara“ konkurencijos sąlygomis ir jų teikiamomis veiklos galimybėmis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą (t. III, b. l. 198–213) prašo atmesti pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė ginčo objektą, o vieno ekonominio vieneto samprata net teoriškai negali būti taikoma. Būtent Savivaldybės sprendimai sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. VPĮ ar kitos viešųjų pirkimų taisyklės bei jų pažeidimas ar nepažeidimas nėra kriterijus, vertinant konkrečius Savivaldybės sprendimus. Konkurencijos taryba vertina valstybės ir savivaldybės institucijų sprendimus, o tai nepriklauso nuo to, ar jie politiniai, ar ekonominiai, ar kt.).

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki tada, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A⁸²²-40/2011. 2015 m. birželio 18 d. nutartimi buvo atnaujintas šios administracinės bylos (Nr. A-923-858/2015) nagrinėjimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo gautas pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo nagrinėjamoje administracinėje byloje (IV t., b. l. 37–54). Pareiškėjas šiame pareiškime taip pat pažymėjo, kad jam yra žinomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė apeliacinį skundą padavusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija priima pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo atsisakymą, tačiau nagrinėjamoje byloje yra paduotas ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno švara“ apeliacinis skundas, todėl administracinė byla nagrinėjama iš esmės.

UAB „Kauno švara“ atstovas 2015 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad, atsižvelgiant į  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį, pripažįsta, jog dalis teisinių argumentų, kuriais trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi pirmosios instancijos teisme, tapo teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra ginčo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Konkurencijos tarybos Nutarime. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nurodė du argumentus, kuriais remdamasis palaiko apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisakys būtent dėl šių trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, o dėl kitų argumentų, kuriuos, atsižvelgdamas į teismų praktikos vystymąsi, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pripažino teisiškai nereikšmingais, teisėjų kolegija nepasisakys.

UAB „Kauno švara“ atstovas nurodė, kad UAB „Kauno švara“ buvo paskirta tvarkyti atliekas Kauno mieste laikinai, Savivaldybės sprendimai, tapę ginčo objektu, buvo priimti 2001–2002 m., tuo metu nebuvo aiškus atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas ir finansavimas, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą vyko teisės aktų perkėlimas; Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas buvo priimtas 2002 m. pavasarį, o naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas buvo priimtas 2002 m. liepos mėn., tad šis sprendimas buvo priimtas kaip pereinamasis sprendimas, siekiant užtikrinti paslaugos tiekimo nepertraukiamumą. UAB „Kauno švara“ atstovas pažymėjo, kad šio argumento nevertino nei Konkurencijos taryba, nei pirmosios instancijos teismas, tačiau šis argumentas gali pateisinti nukrypimą nuo principo, kad parenkant atliekų tvarkytoją turi būti teikiama pirmenybė konkurencingesniam jo parinkimo būdui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje skundžiamas nutarimas priimtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (1999 m. kovo 23 d. redakcija) pagrindu. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 d.), valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (2 d.), pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės remiasi trečiąja sąlyga, nurodydamas, kad buvo išimtinių aplinkybių, dėl kurių Savivaldybė, turėdama pareigą užtikrinti atliekų tvarkymo paslaugų nepertraukiamumą, pateisinamai netaikė konkurencingos šios paslaugos teikėjo atrankos procedūros.

Pažymėtina, kad Savivaldybės ginčo sprendimų priėmimo metu (2001 m. rugsėjo 27 d. ir 2002 m. gegužės 30 d.) galiojo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, kurio pažeidimą ginčijamame Nutarime nustatė Konkurencijos taryba. Nagrinėjamu atveju aktuali yra ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi nuo 2003 m. sausio 1 d., kurioje buvo nustatyta: „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Savivaldybės gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, tirdamas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ atitiktį Konstitucijai (inter alia joje įtvirtintam konstituciniam sąžiningos konkurencijos principui), iš esmės pasisakė dėl šios savivaldybių teisės įgyvendinimo sąlygų, ir inter alia pažymėjo, kad:

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas;

– toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo;

– reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.

Taigi, atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo (nagrinėjamu atveju – mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo) veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo; reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė argumentų, įrodančių, kad byloje vertinamu atveju Savivaldybė konkurencingos procedūros pagrindu objektyviai negalėjo užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t .y. nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų teigti buvus išskirtines aplinkybes, pateisinančias tokį Savivaldybės elgesį. Be to nors trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog UAB „Kauno švara“ ne konkurso būdu buvo pavesta tvarkyti atliekas Kauno mieste laikinai, tokį argumentą paneigia byloje esantys duomenys. Sprendimų nuostatos, galiojusios atitinkamai šešerius ir septynerius metus iki 2008 m., kuriais buvo priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas (IV t., b. l. 37–54), negali būti vertinamos kaip laikinos.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčo Savivaldybės sprendimų priėmimo metu galiojo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi nuo 2003 m. sausio 1 d., aiškintina kartu su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu ir savaime nesudaro pagrindo pateisinti byloje vertinamus Savivaldybės sprendimus. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 nurodė, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai, privalėjo įvertinti tokių sprendimų įtaką sąžiningai konkurencijai ir inter alia nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Šis teisės aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

UAB „Kauno švara“ atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog 2002 m. pavasarį buvo priimti Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, o 2002 m. liepos mėn. – naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė, kodėl konkrečiai iki šių teisinio reglamentavimo pasikeitimų teisinė situacija buvo tokia neaiški, kad dėl to būtų galima taikyti išimtį iš pareigos pirmiausia taikyti konkurencingą procedūrą parenkant subjektus, teiksiančius komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Taigi šios trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos.  Papildomai pažymėtina, kad Savivaldybės ginčo sprendimai buvo priimti 2001 m. rugsėjo 27 d. ir 2002 m. gegužės 30 d. ir, kaip minėta, galiojo kur kas ilgiau nei iki 2002 m. įvykusių teisės aktų pasikeitimų, kuriais rėmėsi trečiasis suinteresuotas asmuo.

Savivaldybės ginčo sprendimų pateisinti, priešingai nei nurodė UAB „Kauno švara“ atstovas teismo posėdyje, negali ir tai, jog nuo 2005 m. buvo atliekamas Konkurencijos tarybos tyrimas, kadangi tyrimo atlikimas nekeitė egzistavusio teisinio reglamentavimo, ir savivaldybėms tiek tyrimo atlikimo metu, tiek iki jį pradedant kilo pareiga laikytis iš Konstitucijos ir Konkurencijos įstatymo kylančių reikalavimų.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė objektyviai pateisinamų pagrindų, išimtinių aplinkybių, dėl kurių Savivaldybei konkurso būdu buvo neįmanoma užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

Dėl minėtų priežasčių trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, susiję su objektyvių aplinkybių, pateisinančių byloje aptariamus Savivaldybės sprendimus, atmestini kaip nepagrįsti.

UAB „Kauno švara“ atstovas teismo posėdžio metu taip pat teigė, kad Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 5 d. nutarimas buvo priimtas po Konkurencijos tarybos posėdžio Konkurencijos tarybos nariams išėjus pasitarti, ir grįžus po 5 minučių buvo paskelbtas sprendimas, kad nagrinėti aktai prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Posėdžio protokolas buvo surašytas per 5 darbo dienas, o pats Konkurencijos tarybos nutarimas, įskaitant jo motyvus, buvo surašytas ir oficialiai patvirtintas Konkurencijos tarybos pirmininko parašu ne anksčiau kaip 2008 m. birželio 25 d. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymas nenumatė galimybės paskelbti sprendimą, ir paskui retroaktyviai surašyti motyvus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, kad Konkurencijos tarybos reglamento nuostata, leidžianti nutarimus priimti dalimis, prieštarauja įstatymui, todėl Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 5 d. priimtas dokumentas nėra nutarimas, ir dėl jo Konkurencijos taryba nebalsavo, jis buvo surašytas po posėdžio Teisės skyriaus darbuotojų, pasirašytas pirmininkavusios Tarybos narės ir vizuotas vieno Tarybos nario; nėra įrodymų, kad visi Tarybos nariai būtų jį perskaitę, tad buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio skundžiamas Nutarimas turėtų būti panaikinamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir kaip yra nurodyta Konkurencijos tarybos posėdžio protokole (I t., b. l. 96–106) Nutarimą balsuodami vienbalsiai priėmė įgalioti asmenys – Tarybos nariai. Papildomai pažymėtina, kad pagrindiniai motyvai, kuriais remiantis buvo nustatytas pažeidimas, buvo išdėstyti 2008 m. kovo 20 d. Konkurencijos tarybos paslaugų skyriaus Pranešime apie atliktą tyrimą dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų atsisakant sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (Tarybos byla, II t., 55–63 psl.), dėl pranešime išdėstytų motyvų buvo teikiami šalių argumentai 2008 m. birželio 5 d. vykusiame bylų nagrinėjimo posėdyje (I t., b. l. 96–106). Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad skundžiamo Nutarimo rezoliucija buvo paskelbta iš karto, o motyvai – po 20 dienų, šioje byloje nėra laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio turėtų būti panaikintas Nutarimas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neužkirto kelio pareiškėjui, gavusiam Nutarimą kartu su motyvais 2015 m. birželio 25 d., jį apskųsti teismui, o trečiajam suinteresuotam asmeniui – dalyvauti teismo procese, teikti savo argumentus bei apeliacinį skundą dėl Nutarimo visa apimtimi, taigi dėl šio pažeidimo nebuvo pažeista suinteresuotų asmenų teisė į gynybą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestinas trečiojo suinteresuoto asmens argumentas, jog ne viso Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimas nagrinėjamu atveju buvo esminis procedūrinis pažeidimas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis